V. Jonikas — Vėlinės
VINCAS JONIKAS
VĖLINĖS
1.
Vakaras užgesta, mano dienos dega,
Mano kraujas dega pynėse žaibų—
Pakeliu prie lūpų šventą dainiaus ragą,
Sveikinti ugnelės aukure skubu.
Vėl šviesa sužimba erčiose bespalvė,
Atsigauna žodžiai buvusios šnektos,
O likimas, mano senas laimės kalvis,
Žvangina nukalęs paslapčių raktus.
Ir tuomet ateinat, atminimų vėlės,
Dailios, lino žiedo žiūrit akimis,
Prašote atverti visą mano sielą,
Viešnagę pašvęsti drauge su jumis.
Nėra pasikeitę nei veidai, nei balsas—
Šviečiate ir skambat buvusiu metu.
Pralenkė senatvę jūsų žingsnių valsai,
Nepavijo laiko graužiantis lietus.
Jutote mirimo šiurpulingą šaltį
Ašarų pakalnės vieškely šiame—
Dievo mūsų žodžiai leido prisikelti,
Leido pasilikti su tėvų žeme.
Vėl girdžiu, kaip gyvą, džiugesingą juoką
Ir dainas, kai einat pievoj ratelius,
Savo kasdienybėj vėl sutilpt nebmoku,
Siela pasiilgsta potvynių žalių.
Randate rašytus jums manuosius laiškus
Ir skaitau jūsuosius imdams iš skrynės—
Būna pats buvimas tąsyk nebeaiškus:
Jūsų jau nebėra, ar nėra manęs?
Tik liūdnai linguoja už palangės gėlės
Rudeninio vėjo šaltame žaisme
Ir tikiu, tai mūsų meilė prisikėlė
Lydima graudingos viesulo giesmės.
2.
Vienuma kaip jūros, vienuma kaip minios
Ir širdis—kaip valtis ant kurčių bangų,
O aplinkui tvoros nusmeigtos plieninės
Ir bevilčio žvilgsnio spindulys baugus.
Čia mane likimas nuteisė kalėti
Nuo draugystės jūsų lig gyvos galvos.
Tik pasivaidena rytmečiai gėlėti,
Neatsigrožėtos, tolimos spalvos.
Atmenu— tai rūsčiai visos vėtros barės,
Kad mylėjau žemę, kad viliojau jus,
Kad pasižadėjau— liksite nemarios,
Užrašytos gyvu, nuosavu krauju.
Jauną savo jėgą iškeičiau į kančią,
Troškulį pilnesnių žemėje dienų,
Kad sielose tirptų baimės visi pančiai
Tapdami žemčiūgais meilės dovanų.
Lenkėsi man širdys, medžiaga ir laikas,
Buvo nugalėta vienuma klaiki—
Žodis tiktai vienas čia nebsusilaiko
Ir slaptai suvilgo ašarom akis.
Man paliko meilės tik negyvos raidės
Ir kodėl— nė jūs, nė aš to nežinau,
O sieloje skaudžiai, skaudžiai taip nuaidi
Verksmas nepažinto gimusio sūnaus.
Atneša į sapną graudų savo skundą,
Posmą paskutinį nebaigtos dainos
Ir siela pabunda, ir širdis pabunda
Skambesiu gėlelės lauko mėlynos.
Vienuma kaip jūros, vienuma kaip minios
Ir į širdį žvelgia meilė iš kapų,
Ir užrinka šauksmą bangos metalinės—
Ir numiršta žodis, vienišai trapus— — —
3.
Grįžote sklaidyti knygos, tartum lauko,
Žydinčio jaunystės pėdsakais margais-
Pralekia per žolę, kaštaninio plauko,
Sidabru šviesiuoju kaustyti žirgai.
Nejautėm pavojaus per dienas gerąsias,
Jėgos buvo— vandens neišsemiami.
Ten kažkas pagirdė mūsų jauną drąsą
Ir paleido džiaugtis aidinčia žeme.
Gera buvo draugėj su jumis pabūti,
Ant karštos krūtinės galvą pasidėt
Ir tikėti laime vakaro žvaigždutės,
Jog širdyse meilė nebenužydės.
Radome ir žodį nuodėmėms atleisti,
Kai užtiko vėtra kupina mirties—
Nužydėję sodai numirė bevaisiais
Ir dangus, ir žemė liko be vertės.
Nieko nepravirkdė jūsų geros rankos,
Žadino tik džiaugsmą prisilietimu—
Dievo mūsų žodžiai kaip nebus palankūs
Teisdami jaunystę gyvą jutimu.
Vėl nueinat visos, taip trumpam atėję,
Per dausos pakalnių žydinčias šalis.
Paberiat man laiškus, lyg balandžius vėjams,
Kad skaitytų juosius mano sopulys.
Buvote tik rasos gėlynėlio dailios
O be jūsų kaipgi rytmečiai žydės
Todėl ir ištryško tokios mano eilės,
Tartum šaltinėliai atvertos širdies.
Vakaras užgesta, mano dienos dega,
Padedu senuolių išdainuotą ragą
Mano kraujas dega pynėse žaibų—
Ir sugaubt ugnelės aukure skubu.
