PEILIS
V. KAREIVA
Vienas klaikus nuotykis su Sergiejaus kauke viduryje tol neduos man ramybės, kol jo neperteiksiu juodu ant balto sekančiai mano tautos kartai. Gal visa tai, kas man kadaise atsitiko, padės jaunam tautiečiui tinkamai apsispręsti, jei panašus nuotykis jam pasitaikytų. O nesitikėti pasitaikymo, kaip iš pasakojimo matysite — negalima.
Buvo taip:
Ano antrojo pasaulinio karo metu rytų raudonas vėjas mus tūkstančiais išnešė iš tėvynės ir išbarstė vakaruose, daugiausia vokiečių darbovietėse. Aš užkliuvau Bregenz’o miestelyje, Austrijoje, ir tapau įdarbintas tokioje “Elektricus Volta” įmonėje, kuri po nekalto vardo skraiste gamino reikšmingus daiktus karo pramonei. Darbas buvo kaip darbas — karo metu nereikia nieko gero norėti — jei turi šiokį tokį saugumą ir maistą, bet pati darbo nuotaika tarp visų rūšių karo vergų, buvo maždaug velnioniška: nei su jais savo tautos tragediją prisiminsi, nei prisipažinsi, kas esi, nei pagalbos pavojuje prisišauksi. Daugiausia galėjai susilaukti peilio į krauklus ar bilieto į kacetą.
Ir vieną vakarą, gal savaitei po mano atsiradimo praslinkus, išeinant iš kantinos po vakarienės, tamsiame prieangyje kažkas palietė mano petį ir tarė:
— Sveikas, partizan! Kaip reikalas?
Aš atsigrįžau savo gimtą kalbą išgirdęs. Už manęs stovėjo vyras ir lediniu žvilgsniu spigino į akis
— Sveikas, — atsakiau jam.
— Sergiej mano vardas. Ar moki gerai rusiškai? — pradėjo jau rusų kalba klausti.
— Nelabai, — atsakiau jam apsivylęs, kad buvo ne tas, ko tikėjaus, kad buvo nelietuvis.
— Turėtumei mokėti.
Man pasidarė įdomus jo keistas priekabumas: prakalbino lietuviškai, tęsia rusiškai ir tvirtina, kad turėčiau jo kalbą mokėti.
— Kodėl?
— Todėl, kad tu — partizanas.
— Iš kur tu žinai?
— Iš kur tą milinę gavai?
Staiga mane apėmė juokas, štai kaip jis bando įspėti mano partizaniškumą. Ta rusiška milinė, kuri man viena beliko, kai stovykloje pavogė mūsų drabužius ir senam savo tėvui atidaviau paltą, ta prakeikta milinė užkliuvo ruso belaisvio dėmesį.
— Moki juokauti, Sergiej. Labanakt!
