RAMOVĖS ATSTOVŲ SUVAŽIAVIMAS ČIKAGOJE
Penkerių metų Ramovės organizacinio gyvenimo ir darbo sukakties šventė sutapo su antruoju ramovėnų atstovų suvažiavimu, įvykusiu birželio 30 d. Čikagoje.
Suvažiavimui buvo parinktas geresnis hotelis Hamilton, Čikagos centre. 9 val. ryto prie salės jau grupavosi didokas būrys čikagiečių ir atvykusių atstovų iš įvairių Amerikos didmiesčių. Atvyko atstovas ir iš Kanados.
Iškilmingą posėdį atidarė Ramovės pirmininkas gen. P. Plechavičius. Garbės prezidiuman jis pakvietė eilę žymių visuomenės atstovų, kurie atvyko pagerbti ramovėnus, švenčiančius savo penkerių metų sukaktį. Ypatingai malonu buvo matyti prezidiume Lietuvos valstybės atstovą Diplomatijos šefą p. S. Lozoraitį.
Iškilmingojo posėdžio metu, fotografų šviesoms blykčiojant, buvo išklausyta eilė sveikinimų žodžiu, atsiųstų telegramų ir laiškų.
Po trumpos pertraukos buvo pradėtas darbo posėdis, kurį energingai ir sklandžiai pravedė plk. K. Dabulevičius. Posėdžiui bevykstant atvyko svečiai, vysk. V. Brizgys ir J. Bachunas. Ta proga buvo pašventinta ir įteikta Čikagos skyriui Ramovės vėliava. Vėliavą šventino buv. karo kapelionas kun. Šantaras. Vėliavai vardas duotas — Karininkas Antanas Juozapavičius. Krikšto tėvais buvo p. J. Bachunas ir p. Impulevičienė, kuri tą vėliavą išsiuvinėjo.
Įteikdamas vėliavą Čikagos skyriaus pirmininkui P. Dirkiui, gen. Plechavičius palinkėjo, kad ta vėliava būtų parvežta į Nepriklausomą Lietuvą. Savo žodyje vysk. V. Brizgys perdavė visų, ir mirusių, Lietuvos vyskupų vardu sveikinimus, linkėdamas nenustoti lietuviškos dvasios ir pasiryžimo grįžti į Lietuvą. Jauniesiems vėliauninkams jis palinkėjo, kad jei jų ginklas nebus reikalingas Lietuvai, tai kad jų širdys ir veikla būtų skirta Lietuvai.
Krikštatėvis J. Bachunas savo žodyje pareiškė, kad jei ne naujieji ateiviai, lietuviško judėjimo gal jau ir nebebūtų Amerikoje. Senieji ateiviai neparengė jaunimo tolesnei veiklos tąsai, todėl naujieji turi daryti viską, kad perduotų jaunimui lietuvybę.
Darbo posėdžio pradžioje Čikagos skyriaus atstovas įnešė pasiūlymą pakeisti dienotvarkę, išbraukiant iš jos Ramovės ir A. L. Legiono jungimosi klausimą. Klausimas buvo pasiūlytas balsavimui ir 22 balsais prieš 20 tas straipsnis buvo išimtas iš dienotvarkės ir, tuo būdu, ilgai užtrukęs, svarstymų ir ginčų sukėlęs jungimosi reikalas buvo užbaigtas. Ramovė nutarė nesijungti, likti su savo vardu ir, nors ir su jaunomis tradicijomis, tačiau savaranki organizacija.
Ramovės centro valdybos apyskaitini pranešimą skaitė gen. Plechavičius ir pik. A. Rėklaitis. Pranešimas buvo priimtas be pataisų ir centro valdybos veiklai buvo pritarta.
Vienas iš svarbiausių dienotvarkės punktų buvo naujos centro valdybes rinkimai. Prieš rinkimus buvo išsiaiškinta, kad centro valdybos būstinė turi pasilikti Čikagoje, ne vien dėlto, kad atstovai už tai pasisakė, bet dar ir dėlto, kad jau inkorporavimo dokumentas nurodo organizacijai jos valdomojo organo vietą. Kiti organai gali būti ir kitose vietovėse.
Kadangi visa suvažiavimo dienotvarkė ir svarstytina medžiaga buvo gerai ir rūpestingai parengta, todėl posėdis vyko sklandžiai. Naujai valdybai rinkti visi galimi daviniai buvo iš anksto paruošti, atstovams teko tik pažymėti paruoštuose kandidatų sąrašuose norimus asmenis.
Į naują Ramovės centro valdybą balsų daugumos tvarkoje buvo išrinkti: gen. P. Plechavičius, M. Rėklaitis, A. Gaušas, J. Tumas, J. Balčiūnas, J. Variakojis ir K. Oželis, Jr. Viso buvo paduotos 54 balsavimo kortelės.
Toliau vyko debatai įvairiais klausimais, kurių vienas svarbiausių, sukėlęs kiek daugiau ginčų, buvo savišalpos fondo klausimas. Buvo nutarta Sąjungai turėti vieną fondą su dviem sąskaitomis: vieną invalidų šalpai ir antrą savišalpai. Buvo pabrėžta, kad visos šalpos aukos turi būti siunčiamos per centro valdybą, tuo bus pasiekta didesnio veiksmingumo ir teisingumo.
Organizacinę veiklą benagrinėjant, buvo iškelta įdomių minčių. Originalią mintį patiekė Omahos atstovas kpt. J. Sakalas, pabrėždamas, kad Ramovė savo
Ramovės vėliavos šventinimas:
Iš k. į d.: B. Impulevičienė, J. Bachunas, R. Cinką, K. Dirkis, V. Dirkis, J. Stankūnas, Čikagos sk. p-kas — P. Dirkis, kun. Šantaras, S. Grigaravičius ir J. Namikas.
Posėdžio metu kalba vysk. V. Brizgys. Kairėje — K. Budrys, K. Dabulevičius. Dešinėje — A. Impulevičius ir Ramovės C. V. pirm. gen. P. Plechavičius.
kultūrine veikla, norėdama plačiai apimti, tik skaido savo jėgas ir išteklius ir, aišku, nieko lemiančio nuveikti negali. Jo nuomone Ramovės veikla, vieton konkurencijos kitom kultūrinėm ir visuomeninėm organizacijom, turėtų koncentruotis viena kryptimi ir būtent, jaunimo fizinio lavinimo rėmimo srityje. Juk Ramovei rūpi būsimi Lietuvos kariai, kurie kils iš dabarties jaunimo eilių. Sveika fizinio lavinimosi ir auklėjimo programa sukuria ne tik sveiko kūno, bet ir taurios dvasios jaunuolius, kurie Ramovės remiami iš jos semtųsi patriotizmo. Fizinis lavinimas yra viena priemonių ugdyti karines dorybes.
“KARIO” reikalu kalbėjo redaktorius Z. Raulinaitis. Jo kalba rado šilto pritarimo susirinkusiuose. Kreipimasis visom išgalėm išlaikyti gyvą KARĮ, tą iš dabartinių veiksmingiausių veteranų ginklų kovoje už Lietuvą, buvo suprastas. Skyrių atstovai pritarė ir pasiryžo suaktyvinti žurnalo rėmimo akciją skyriuose. Clevelando sk. pirmininko p. Budrio iniciatyva čia pat salėje buvo parinkta aukų KARIO leidimui paremti.
Rezoliucijų komisijos patiekta eilė nutarimų ir sveikinimų mūsų visuomenės vadovaujantiems organams ir asmenims buvo priimta.
Gerai ir tvarkingai pravesto suvažiavimo posėdžiai paliko gražų įspūdį ir troškimą, kad panašūs suvažiavimai įvyktų bent kas 2 ar 3 metai. Jie reikalingi, nes įneša gyvumo, naujos dvasios ir įdomumo į kasdieninio gyvenimo dulkių apnešamą organizacinį darbą ir gyvenimą.
Už šio atstovų suvažiavimo ir Sąjungos šventės suorganizavimą priklauso nuoširdi ramovėnų padėka darbštiems rengėjams.
SUKAKTUVINIS RAMOVĖS BANKETAS
Lietuvių Veteranų Sąjungos “Ramovė” Skyrių Atstovų Suvažiavimo ir 5 metų Sąjungos sukakties minėjimo proga š. m. birželio 30 d. buvo surengtas Čikagoje Hamilton viešbuty banketas, kuriame dalyvavo Diplomatijos šefas ministeris Stasys Lozoraitis su ponia, konsulas dr. P. Daužvardis, L. B. Čikagos apygardos pirmininkas dr. J. Bajerčius, dr. S. Biežis su ponia, lietuvių žymus veikėjas J. Bachunas, skaučių vadovė O. Zailskienė, karo kapelionas kun. Šantaras ir daug kitų nuoširdžių lietuvių patriotų, Lietuvos ginklo draugų ir ramovėnų su šeimomis. Viso bankete buvo arti 200 asmenų. Banketą atidarė Sąjungos pirmininkas P. Plechavičius, pasveikindamas visus atsilankiusius ir palinkėdamas visiems linksmos, draugiškos nuotaikos. Pagrindinę kalbą pasakė Diplomatijos šefas. Jo kalbos tekstas dedamas ištisai žemiau. P. Plechavičius, padėkojęs ministeriui už pasakytą kalbą, pavedė banketo tolimesnį vadovavimą K. Oželiui, Jr. Jis šias pareigas atliko pasigėrėtinai sumaniai ir gražiai. Šiltus ir nuoširdžius sveikinimus ir linkėjimus ramovėnams reiškė visi kalbėtojai — svečiai. Kalbėtojų tarpe buvo: konsulas dr. P. Daužvardis, dr.J. Bajerčius, kun. Šantaras dr. S. Biežis, J. Bachunas,O. Zailskienė ir p. Impulevičienė.
Sąjungos pirmininkas, kaip šeimininkas, kalbėjo paskutinis. Jis išgyventais pavyzdžiais ir neginčijamais faktais ryškiai akcentavo mūsų išeivijos veiksnių ir atskirų partinių fanatikų dvasinį-moralinį bankrotą. Jei ir toliau partinius “kromelius” jie statys augščiau už mūsų tautinius ir valstybinius reikalus, lietuvių vienybės išeivijoje nematysime, už tai tokiems ir Kybartų skryningas gali būti neišvengiamas, sakė P. Plechavičius. Kalbėtojas ragino visus geros valios ir gerų norų lietuvius burtis po viena Lietuvos trispalve ir rasti visiems vieną bendrą kalbą Lietuvos laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo darbe.
LIETUVOS DIPLOMATIJOS ŠEFO STASIO LOZORAIČIO KALBA, PASAKYTA LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGOS “RAMOVĖ” BANKETE, BIRŽELIO 30 D.
Lietuvių Sąjungai “Ramovė” švenčiant penkerių metų sukaktį, reiškiu Jums, kariai, širdingus sveikinimus ir linkėjimus. Aš turiu ypatingą priežastį džiaugtis, kad esu Jūsų tarpe. Man esant Užsienio Reikalų Ministerijoje, buvo nustatytas ankštas ir nuolatinis kontaktas tarp Ministerijos ir Kariuomenes štabo, ir šiandien šioje salėje yra žmonių, kuriems aš esu giliai dėkingas už našų, lojalų, draugišką bendradarbiavimą, kuriame matėsi mūsų karininkijos augštas pasiruošimo lygmuo ir jos atsidavimas Lietuvai, jos gerovei. Jieškodamas pažįstamų veidų, aš matau čia karių, kurių žygius mūsų tauta sekė su pasigėrėjimu nuo pat 1918 metų.
Ir štai po tiek metų aš vėl esu Jūsų tarpe, vėl matau Jūsų susirūpinimą Lietuvos reikalais, Jūsų pasiryžimą lojaliai, draugiškai ir našiai bendradarbiauti su kiekvienu lietuviu, kuris siekia Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės, tai yra — laimės. Lygiai toks pat yra ir mano pasiryžimas. Lygiai taip pat ir aš, kaip Diplomatijos Šefas, kaip lietuvis ir pilietis esu pasiryžęs remti kiekvieną pastangą ir pats stengtis, kad užsienio lietuvių tarpe būtų sudarytos tinkamos moralinės sąlygos vieningam, plačius visuomenės sluogsnius jungiančiam Lietuvos darbui dirbti. Tokių sąlygų sudarymu suinteresuota Diplomatinė Tarnyba, kuri, būdama vieninteliu valstybės organu užsieny ir atstovaudama Lietuvą tarpvalstybinių santykių plotmėje, didžiai vertina visuomenės teikiamą jai moralinę paramą. Ypač kai toji parama ateina iš vieningos visuomenės ir yra skiriama visai Diplomatinei Tarnybai, nedarant skirtumo tarp atskirų tarnybos narių ar įstaigų. Tokio skirtumo darymas būtų, be kita ko,bergždžias dalykas, nes Diplomatinė Tarnvba yra taip pat vieninga ir savo pareigas vykdo bei savitarpio santykius tvarko toje pat dvasioje kaip ir prieš 20 ar 30 metų.
Aš esu tikras, kad mano mintys ras pas Jus, “Ramovės” Sąjungos nariai, tinkamą supratimą ir atbalsį, išplaukiančius tiek iš Jūsų dvasinės formacijos, tiek iš nuotaikos, kurią mokėjote sudaryti “Ramovėje”.
“Ramovės” Sąjunga atlieka svarbų ir kilnų uždavinį. Ji rūpinasi išlaikyti draugiškus ryšius tarp Lietuvos karių užsieny, atstovauja ir tęsia garbingas Lietuvos kariuomenės tradicijas, vadovaujasi Lietuvos valstybingumo idėja ir dalyvauja užsienio lietuvių darbe mūsų valstybės nepriklausomybei sugražinti. Visų mūsų organizacijų tarpe Jūsų Sąjunga dirba, tur būt, tyliausiai. Ir tai yra suprantama, nes tikras, esminis darbas nereikalingas reklamos, — jisai intonuoja savaime; antra, gali būti tylūs tie, kas turi autoritetą.
Jūs gi turite dvigubą autoritetą, asmeninį, kurį suteikia kilniausios piliečio pareigos, — pareigos saugoti savo kraštą savo gyvybe — atlikimas, ir tą autoritetą, kurį kiekvieno gero lietuvio akyse Lietuvos kariuomenė turėjo, turi ir visados turės. Kas galėtų užmiršti jos drąsą, pasišventimą, aukas, kuriomis ji nuo pat 1918 metų, nuo Lietuvos valstybės atstatymo gynė kraštą nuo bolševikų, lenkų, bermontininkų užpuolimų? Kiekvieną kartą, kai Vyriausybė, kuri viena tegali spręsti apie kariuomenės panaudojimą tarptautiniuose santykiuose, kiekvieną kartą, sakau, kai Vyriausybė įsakė kariuomenei panaudoti ginklą priešui atremti, tie įsakymai būdavo įvykdyti drąsiai, su pasišventimu, karšta širdimi, nežiūrint sunkiausių sąlygų, persveriančių priešo jėgų. Jokios civilizuotos valstybės kariuomenė neveda “savų” karų; visa atsakomybė už taiką ir karą priklauso vien tiktai politinei valstybės vadovybei, tai yra, vyriausybei. Todėl ir mūsų kariuomenė vykdė Vyriausybės įsakymą, kuriuo 1940 metais jai buvo pavesta ginklo nekelti. Ir to įsakymo klausyti buvo kariuomenės pareiga, kurią ji atliko skaudančia širdimi, prieš savo įsitikinimą, bei jausmus. Ko troško karių širdys, kurie buvo jų įsitikinimai, kokie jausmai, —tai paliudija didelės aukos, kurių turėjo kariai sovietų ir vokiečių okupacijos metu, tūkstančiai žuvusių karių partizanų ir jų ilgas, ilgesnis kaip bet kuriame kitame krašte, pasipriešinimas sovietams Antrajam Pasauliniam karui jau pasibaigus.
Lietuvos kariuomenės garbė, kurią Jūs atstovaujate užsieny, yra nepaliesta ir šviečia ta pat šviesa kaip 1918-20 metais.
Kas jums paliko iš tų tolimų, sunkių, bet kartu laimingų laikų? Ar tik senos žaizdos, Vyčio Kryžiai, žuvusių už Lietuvą karių kapai? Ne, Jums, mums visiems, visai tautai palieka dar daugiau. Palieka neišdildoma, nesunaikinama dvasia, kuria gyveno, veikė, kovojo mūsų kariuomenė; dvasia, kurią Jūs įkvėpdavot jaunuomenei; dvasia, kuria ir šiandien gyvena mūsų krašte, nepripažindama svetimos okupacijos ir siekdama savo valstybės nepriklausomybės atstatymo.
Mus visus šį vakarą čia jungia dvi jėgos: pagarba praeičiai ir tikėjimas į Lietuvos ateitį. Ateis laikas ir Jūsų pulkų vėliavos — garbės, ištikimybės, riteriškumo, Jūsų ir visos tautos riteriškumo — simboliai vėl suplevėsuos laisvos ir nepriklausomos Lietuvos Saulėje.
