Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS SENOSIOS KARINĖS VĖLIAVOS ŠVEDIJOJE

PLK. O. URBONAS

(Pabaiga)

Nr. 139. Raudona ir geltona standarte su dviem uodegom. Raudona dalis viršuje. Viduryje didelis kryžius, kuris savo pavidalu gali būti ir šv. Jurgio ir Joanitų, jo viršutinė dalis yra geltona, o apatinė — raudona. Jei kryžių laikyti šv. Jurgio, galima būtų tvirtinti, kad tai lietuviška vėliava, bet jei kryžius yra joanitiškas, tada abejotina.

Nr. 152. Raudona standarte su radonais ir auksiniais kabučiais ir sidabriniais ornamentais kraštuose. Vidury sidabrinis vainikas, jo centre sidabrinis mėnulis ir trys žvaigždės.

Nr. 159. Juoda standartė, kabučiai juodi ir auksiniai. Didžiajame lauke Kristus ant raudono kryžiaus su balta juosta ir užrašu: “INRI”. Prie koto viena trilypė liepsna ir trys paprastos, kitoje pusėje trys trilypės liepsnos ir iš viso 20 paprastų liepsnų, visos auksinės. Kryžiaus viršuje įstrižai guli žalia palmių šaka.

Nr. 160. Bunčukas iš baltų ir raudonų strauso plunksnų. Paimtas 1704 metais rugsėjo 19 d. ties Poznane. Bunčukas buvo etmonų asmens tarnybinis ženklas. Ji turėjo etmonai Lenkijoje ir Lietuvoje. Šitas bunčukas yra vienintelis šios rūšies švedų grobis.

Skaityti daugiau: LIETUVOS SENOSIOS KARINĖS VĖLIAVOS ŠVEDIJOJE

PAMARĖNAI PRIKLAUSO BALTAMS

ANT. KASAKAITIS

Pradžioje reikia priminti, kad mūsų istorikai klysta, atkeldami pietines baltų sienas tik iki dešiniojo Vyslos kranto. Yra aiškių davinių, jog prūsų gyventa ir kairiajame krante, tiktai ten jie vadinami pamarėnais.

Dabartinė Pomeranijos (Pamarėnijos) sritis eina Baltijos pajūriu nuo Vyslos žiočių iki Oderio su išdėliotais senais miestais, kurių kūrėjais ir savininkais vokiečiai laiko germanus, o lenkai — slavus. Pažvelkime į dalyką lietuviškomis akimis, pasinaudodami kitų patiektais istorijos daviniais, vietovardžiais ir mitologija.

Aleksandrijos geografas Ptolomėjas II amž. randa prie Venedų įlankos, palei Oderio upę ir Baltijos jūrą, gyvenančius “veletus”, kitų vadinamus “vėlio-tais”, o VIII amž. Einhardo frankų metraštis juos vadina “veletabais”. Kiti juos dar vadina “vilkais", o vėliau — “liutikais”. Veletų turtingas miestas buvo Volin, įkurtas Oderio žiotyse. Skandinavai Voliną vadino Jom, Jomsborg, lenkų istorikai — Volynj. Lietuviškai tai būtų Volynas, volais apkasta vieta, sutvirtinimas, arba — Vėlynas, vėlių suėjimo vieta ir štai kodėl:

A. Bruekner “Mitologija Slovianska” sako, kad Volyne buvusi “šventinė”, kur proslavai(?) garbinę dievaitį Vėlės (Volios), kurio vardą kildina iš lietuviškų žodžių “vėlės”, “velnias” (vėlinas), “velėna”. Jis savo tvirtinimą paremia dar čekiškais posakiais iš XV amž. — “k velesu” — po velnių, “ki veles?” — koks velnias? Jis pripažįsta Velesą požemių, mirusiųjų dievu ir paties Volyno miesto vardą kildina iš to žodžio.

Baltijos jūroje, prieš Oderio žiotis yra Rugijos sala, kurios gyventojai buvę “ranai”, — palygink su “runos”, “runat”. Saloje yra Arkonos miestas, kuriame buvusi kontina (šventovė) dievaičiui, vardu Švantevit, lietuviškai gal būtų “šventavytis” arba “šven(ts)tėvytis”. Tas Švantevit buvęs vaizduojamas keturveidžiu stabu ir apskriejęs raitas visą pasaulį. Prie šventovės, arklidėje, buvęs laikomas tam dievui baltas žirgas. Švantevitas buvęs visų dievų karalius ir priešų nugalėtojas. Ar tik nebus mūsų Vyčio prototipas? Švantevitas yra lietuviškas, ne lenkiškas vardas, kaip ir šventas, kilęs iš baltiško “švisti”, “švinta”, ką liudija ir daugelis seniausių Lietuvos upių, ežerų bei akmenų vardai.

Įdomūs yra A. Brueknerio išvedžiojimai apie Velesą, Rugijos salą ir kitus pamarėniškus dalykus. Jis nepripažįsta lietuviams jokios mitologijos, tačiau savo lenkiškai mitologijai suklijuoti vistiek skolinasi lietuvių dievus, — pas lenkus atsirado ir mūsų Perkūnas (Perūn), Aitvaras, ir Didis Ledo (žemaitiškai: titis ledo, tėtis leido), ir kt. Rugijos salos pavadinimą Bruekneris aiškina kilus iš pirmykščio slaviško rugių pavadinimo, kuris buvęs rėž”, “rož”. Vokiečiai rugių pavadinimą “Roggen” pasiskolinę iš slavų, o Rugijos vardas kilęs iš “rėžų” (rugių) auginimo toje saloje, čia ir skverbiasi pataisa, kad ne slaviškas “rėž”, ne vokiškas “Roggen” davė tai salai vardą, o baltiškas rugys, iš kurio raugino duoną tos vietos gyventojai baltai. Arba vėl, jo kildinimas “aitvaro” iš vokiško “odobar”, yra nesusipratimas. Vargšai tie

Švantevito statula

lenkų istorikai be mokėjimo lietuvių kalbos. Tačiau įdomu, kad tas pats Bruekneris, kalbėdamas apie kitus Pamario gyventojus “kašubus”, savo “Dzieje kultury polskiej”, sako, jog jie ne lenkai, o pamarėnai, pabrėždamas amžiną polėnų (lenkų protėvių) bei pamarėnų priešingumą, o Ptolomėjo paduotus du Pamario vietovių pavadinimus Budorgis ir Askaukalis — abejodamas, pripažįsta slaviškais.

Skaityti daugiau: PAMARĖNAI PRIKLAUSO BALTAMS

LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠTABO II SKYR. PASKUTINĖS DIENOS

ROMAS AUKŠTAITIS

(Pabaiga)

LENKAI PERDAVĖ RAUDONARMIETĮ

1939 metais rugsėjo mėn. antroje pusėje, kapituliavus lenkų armijai, paskiri jos daliniai, kurie dar galėjo, traukė Lietuvon ir paprašė juos internuoti. Tuo būdu tikėjosi išvengti bolševikų arba vokiečių nelaisvės.

Kapčiamiesty (pietų Lietuvoje prie pat administracijos linijos) buvo internuojamas 3-čias lenkų kavalerijos pulkas, šį darbą atlikti buvome paskirti trys asmenys: gen. št. pik. ltn. Pranskonis, mjr. Juozas Tomkus (tada buvo mobilizuotas) ir aš.

Šis pulkas peržengė Lietuvos sieną vakare (buvo tik apie keturis eskadronus) ir mes su juo susitvarkėme dar prieš auštant, o išaušus mudu su mjr. Tomkumi nuvykome prie administracijos linijos pasižiūrėti. Gilumoje matėme vieną kitą gaisrą ir girdėjome paskirus šūvius. Gal už pusės mylios nuo musų esančio kaimo pakraštyje telkšnojo tvenkinys ar mažas ežerėlis, prie jo stoviniavo atskiri žmonės ir girdėjome moterų riksmus. Mudu su mjr. Tomkumi per lauko žiūronus pamatėme šiokį vaizdą: bolševikų kariai atsivesdavo iš kaimo moteris ir jas už kojų paėmę kišdavo į vandenį. Šios gi gargaliuodamos rėkė. Koks buvo tikslas tokios bolševikų išdaigos, man ir šiandien dar neaišku. Galima tik spėlioti, kad jie jas arba tardė, arba toks jau buvo bolševikų karių “flirtas” su užimtų kraštų moterimis.

Mums besekant šią barbarišką sceną, netikėtai iš krūmų išlindo keli ginkluoti lenkai ir su savimi vedėsi vieną neginkluotą bolševikų karį. Lenkai paprašė juos internuoti ir perduodami mums tą bolševiką pasakė:

—    Prašome pasižiūrėti su kuo mes kariavome.

Šio bolševiko apranga ir bendra jo išvaizda darė slegiantį įspūdį. Jis prieš mus atsiklaupė, pradėjo verkti ir prašė pasigailėti. Verkdamas aiškino, kad esąs mobilizuotas ukrainietis, turįs žmoną, du vaiku ir auginąs paršiuką. Mjr. Tomkus juokdamasis paklausė ar jis tiki į Dievą, šis, kukčiodamas aiškino, kad jis, jo žmona ir vaikai tiki į Dievą ir visi slaptai melsdavęsi.

Vėliau iš tų pačių, jį atvariusių, lenkų paaiškėjo, kad jie buvo pagavę 6 bolševikų karius. Penkis, “kad neapsunkintų litvinų”, jie sušaudę, o šį atvedę mums parodyti. Tada mudviem su mir. Tomkumi paaiškėjo išgąstingas šio “laimingojo” verksmas ir klaupimąsis prieš mus.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠTABO II SKYR. PASKUTINĖS DIENOS