Partizanai: Istorija ir dabartis

Lietuvos karių atsiminimai

KARTĄ ITALIJOJ

B. VRUBLEVIČIUS

Bevartant savo dienoraščio jau gerokai pageltusius lapus ir begalvojant apie praeituosius karo ir šiandieninius atominius laikus, štai dar vienas įvykis stoja prieš akis. Tai buvo 1944 m. Kalėdų išvakarėse per Kūčias.

Jau prieš kurį laiką mūsų priešlėktuvinės artilerijos 843-čias Abteilung’as (lygus vienam batalionui) buvo iš Rusijos rytų fronto atkeltas ir apsistojo apie 30 km nuo Adrijos jūros. Pirmoji baterija stovėjo Godroipo bažnytkaimyje, jos uždavinys buvo — saugoti svarbų geležinkelio tiltą. Daugumas vokiečių švenčių proga buvo paleisti namo, liko vos po tris vyrus pabūklo tarnybai. Savo būryje buvau vienintelis lietuvis. Mat, mobilizavę prievarta jaunuolius, “saugumo” dėliai, nepasitikėdami, mus visus išbarstė po vieną ar po du tarp vokiečių, net neleido atostogų ar šaudyti. Ir tik jau vėliau pastebėjo, kad ir lietuviai verti dėmesio bei pagarbos.

Tvirtai įsikasę 3.7 cm pabūklus vynuogynų laukuose, užsimaskavę, tą gražų, ramų Kūčių vakarą ruošėmės toli nuo tėvynės ir namiškių, nors kukliai, atšvęsti šventę.

Skaityti daugiau: Lietuvos karių atsiminimai

LIETUVOS SUKILIMAS PRIEŠ MASKOLIUS 1794 M.

DR. V. SRUOGIENĖ

(Žiūr. KARYS Nr. 5)

Tuo tarpu Kosciuška, veikdamas Lenkijoje ir lenkų paveiktas, pabijojo karo metu pasireiškusio lietuvių savarankumo bei Jasinskio radikalumo ir, panaikinęs atskiras Lenkijos ir Lietuvos vyriausybes, įkūrė bendrą abiem tautom Vyriausiąją Tautos Tarybą, Lietuvai palikdamas tik centrinę Deputaciją. Jasinskiui jis atėmė vyriausiąją karo vadovybę, pavedęs jam tik kaip generolui, vieną korpą (antram vadovavo Chlevinskis, trečiam — N. Sapiega). Vyriausiu vadu jis paskyrė lenką, Vielhorskį. Tie žygiai neigiamai paveikė Lietuvos sukilimą. Jasinskis, kuriuo visi pasitikėjo ir kuris buvo gyviausias sukilėlių vienytojas. rašė Kosciuškai, savo moksladraugui iš kadetų korpo:

“Generole Vade!

Tada, kai tūkstančių nemalonumų, o labiausiai liūdnų ateities vaizdų (kuriuos atremti man jau atimta galia) prislėgtas, rašau Tau... vis dar nenustojęs gerų vilčių, Tu panorėjai mane atiduoti kito vadovybėm Tai man liūdnas smūgis, bet nėra netikėtas — Tavo skrybėlei būsiu pasidavęs, bet tegu Tavo skrybėlė duoda laisvę mano kraštui; panorėk ir Tu paaukoti savimeilę ir klausyk teisybės, kurią Tau pasakysiu. Išdavimas yra greta Tavęs, kaip pavydas ir intryga eina prieš mane. Tavo garbė dengia Tave nuo smulkių intrygų, o aš turiu kentėti, nes esu padaręs du dideliu nusikaltimu. Visų pirma, kad nebūdamas kilęs iš kunigaikščių, ryžausi įsigyti viso krašto pasitikėjimą. Antra vertus, kad pirmas įrodžiau, jog didelį niekšą galima pakarti lygiai, kaip ir mažą nusikaltėlį. P. Vielhorskio įsakymų klausysiu, lygiai, kaip klausyčiau ir trimitininko, jeigu tokia Tavo valia, bet paklausyk, ką Tau pasakysiu, o tai yra tikra teisybė:

1.    Tau yra pavaizduota, kad Lietuvos Taryba viską blogai daro, nes Lietuvos Taryba vis daug veikia, ir žmonės jos klauso. Todėl reikėjo ją pašalinti... Tu tai padarei, ir aš pranešiau Tau apie to žygio pasėkas.

2.    Tau pasakota, kad Lietuvos generolai savo tarpe nesutinka, kad čia vyrauja partiškumo dvasia, ambicijos. Kad taip yra, tai tiesa, bet pažvelki, iš kur tai kilo? Pasakei, kad mes turime tartis, o žodis kariuomenėje yra prakeiktas. Jei vienam būtų pasakęs “Valdyk”, o kitiems: “Klausyk, jei ne, tai savo galva atsakysi už karo pasisekimą”, — nebūtų buvę intrygos, nebūtų buvę priešo mūsų šalyje.

3.    P. Vielhorskis yra nepažįstamas, nežino mūsų žmonių ir kariuomenės reikalų, nebuvęs mūsų revoliucijos pradžioje ir jos eigoje, negalės baigti to, ko nepradėjo, visad jaus, kad užima vadovybę vietoj manęs, kuris prieš Tave yra apjuodintas, bet žmonių akyse liks visad nekaltas ir nusipelnęs.

4.    Lietuvos revoliucija Tau tikrai vaizduojama kaip laikino užsidegimo vaisius, nieko daugiau, bet laikas Tau parodys, kad ji buvo ilgai ruošta ir tvarkingai vesta. Kaip ten bebūtų, tai yra tikra, kad tie, kurie nori kraštą pražudyti, žino, jog pavojinga yra įžengti svetimos kariuomenės priešakyje, nes krašte yra kartuvių; jie ir nori Tave nustatyti prieš mus, išvesti mus iš kantrybės, kad eitume šalin nuo darbo. Nuo-

Jaunuoliškas generolas Jokūbas Jasinskis

lat keisti vadovybę, kad nebūtų pasitikėjimo”... Toliau Jasinskis pataria Kosciuškai sukurti Lietuvoje karinę diktatūrą, gerai aprūpinti kareivius, įvesti griežtą drausmę, o tada: “Tu, Vade, greit sužinosi, ko galima laukti iš Lietuvos!”³)

Bet įvykiai jau nebeleido Kosciuškai, įtrauktam į karo sūkurį Lenkijoje ir iš esmės minkštam žmogui, atsižvelgti į Jasinskio patarimus.

Skaityti daugiau: LIETUVOS SUKILIMAS PRIEŠ MASKOLIUS 1794 M.

JIE KOVON EITŲ...

PRANYS ALŠĖNAS

Kad gyvenimas išeivijoj žaloja lietuvybės veidą, to, manyčiau, permaža pasakyti. Išeivija, tiesiog, žudo lietuvybę, nutautina mūsų tautos vaikus ir daro begaliniai didelius nuostolius mūsų tautos ateičiai. Tenai — Tėvynėje — mūsų tėvynainiai žudomi fiziškai, o čia — išeivijoj — dvasiškai.

Tačiau ir šiame atvejuje yra išimčių. Kaip fizinėms ligoms nevisi žmonės vienodai pasiduoda, taip lygiai ir dvasinėms. Yra išeivijoj lietuvių, kurių atsparumu nutautėjimui netenka abejoti. O tų atspariųjų eilėse, nesuklysime pasakę, yra visi mūsų Laisvosios Lietuvos laikmečio atsargos kariai.

Mūsų buvusieji “žaliūkai” — tai kiečiausias riešutas nutautėjimo ligai. Lietuvis, atsargos karys, yra tiek suaugęs su Lietuva, kaip savo Tėvyne, jos likimu, vargais ir džiaugsmais, kad jo atplėšti nuo jos — niekas negalėtų. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės gretos — mūsų jaunimui buvo nepamainoma įvairiausių sričių lavinimosi mokykla, taip lygiai mūsų kariuomenė buvo jiems didžiausia patriotizmo skiepytoja.

Lietuviai kariai, pradedant 1918 m. nepriklausomybės kovomis, guldė galvas už Tėvynės laisvę. Ir vėliau — jie buvo pasiryžę visuomet tai padaryti. Jeigu nebuvo pakeltas ginklas prieš raudonuosius okupuojančius mūsų kraštą — tai krašto vyriausybės apsisprendimo reikalas. Ar vyriausybė toje srityje padarė klaidą, vengdama savižudybės kovoje prieš šimteriopai skaitlingesnį priešą, ar teisingai pasielgė — ateis laikas ir istorija tą apspręs, išaiškins. Tačiau šis sprendimas, anaiptol, nebuvo lietuvio kario, kaip tokio, bailumo pažymys, ar jo netęsėjimas pažado ginti Tėvynę, nesigailint nei sveikatos, nei gyvybės.

Nepriklausomo gyvenimo laikotarpis musų kraštui suteikė visiškai kitokį veidą. Nuteriota carinės Rusijos provincija — buvo tapusi žydinčiu ir žvilgančiu kraštu. Nūdien, nors ir vėl tas viskas sugriauta, išnaikinta, tačiau istorija turi išlaikiusi tą darbštaus lietuvio pavyzdį, jo kūrybingumą, norą ir mokėjimą laisvai gyventi.

Skaityti daugiau: JIE KOVON EITŲ...