Redaguoja Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI
VLADAS PUTVINSKIS-PUTVYS
Ir virto žodis kūnu.
Įvyko tai 1918 m. vasario 16-tą dieną. Tvirtai vyriškai suskambėjo žodžiai — Tebūnie laisva, nepriklausoma Lietuva. —
Ir sujudo, sukruto pasaulio audrų okeane Vilnių blaškomajame mažajame lopšelyje mūsų Gyvoji, Nepriklausomoji, Laisvoji.
Kas juos buvo įgaliojęs? — Ne visuotinųjų rinkimų mandatai, ne didžiųjų valstybių pripažinimai
Tie pora milijonų lietuvių, kurie tuo tarpu laikinai laiko tautos gyvybės siūlą, tuomet negalėjo balsuoti. Užteko tų gausingųjų milijonų, kurie jau yra sudėję savo atsakingus mandatus, bet kurių dvasia nėra mirusi.
Ir dar tų nemažiau gausingųjų milijonų, kuriems mes turime perduoti gyvio mandatus.
Nepripažino, netvirtino pasaulio valstybės.
Užteko, kad patvirtino antpasaulinė Teisybė, kuri žodžiu įkūrė pasaulį ir mus leido savais takais eiti.
Kas jie buvo, kurie tarė neatsiklausę nei “mažumų”, nei snaudžiančių jų tautos vaikų, nei šios mirgančios dienelės pasaulio galiūnų?
Jie buvo mums žinomi lietuviai. Gal jų vietoje butų tai padaręs dar vienas kitas, bet tai nemažina pirmųjų tarusiųjų nuopelno ir mūsų jiems dėkingumo pareigų.
Ir pirma mūsų pareiga, švenčiant vasario 16 dieną, pasakyti jiems ačiū.
Ačiū už tai, kad sugebėjo rastis šventojoje vietoje, kad nepraleido laiko, kad mokėjo išgirsti, suprasti tautos valią, kad nepabūgo, kad išdrįso, kad tarė.
Didžiojoje istorinėje valandoje, kada Lietuvos Taryba paskelbė vasario 16-sios deklaraciją, neįvyko jokių matomų išorinių ženklų.
Nesudrebėjo žemė nuo džiaugsmingųjų armotų šūvių, nepražydo trispalvėmis vėliavomis visi Lietuvos miestai ir kaimai, neatsivėrė dausų įsčius, kuris apipiltų visą Lietuvą laime ir turtais, nepašoko iš ilgamečio snaudulio, staiga širdies gabijai suliepsnojus, pora milijonų suvargusiųjų lietuvių, neprasmego kiaurai žemės pora šimtų tūkstančių mūsų tautos priešų pačioje Lietuvoje.
Ne! — Visa tai ir daug ko kito turėjo ir tebeturi būti pasiekta ir užkariauta atkakliu darbu ir pasiryžimu per ilgą metų eilę, nes dangaus įsčiaus niekad nebaigiamieji turtai veltui negaunami.
Skaityti daugiau: Tremties trimitas
Iš anglų kalbos vertė Z. R.
Iš čia, po trijų dienų ir 60 mylių žygio, jie atvyko į Ikonijų, paskutinį Frygijos miestą. Ten jis sustojo trim dienom, paskui sekė penkių dienų žygis iš 90 mylių per Lykaoniją. Kadangi ši sritis buvo priešų, jis pavedė ją graikams plėšti; iš čia skubiausiu keliu jis pasiuntė Kilikijos karalienę jos kraštan su Menono kariais ir pačiu Menonu kaip palydovu. Su likusiais Kyras žygiavo per Kapadokiją. Keturių dienų ir 75 mylių žygis atvedė jį į didelį ir pasiturintį miestą Daną. Ten jis išbuvo tris dienas, kurių metu nubaudė mirtimi, išdavimu pakaltintą, persą Megaferną, kuriam buvo leista dėvėti karališką purpurą, ir dar vieną galingą asmenį iš valdančios klasės.
Iš čia jie bandė pereiti Kilikijos sieną. Praėjimą sudarė nepaprastai status vežimams kelias, kuris, jei ginamas, būtų nepraeinamas. Pranešimai sakė, kad Syenesis saugojo praėjimą iš pozicijos augštumose. Kyras todėl visą dieną išlaukė lygumoje. Sekančią dieną atvyko ryšininkas su žiniomis, kad Syenesis paliko augštumas, kai tik sužinojo, kad Menono armija jau perėjo kalnus į Kilikiją ir, žinios ėjo, kad Tamos vadovaujamos Spartos ir paties Kyro triremes (irkliniai karo laivai) plaukė pakrante iš Jonijos į Kilikiją.
Vienu žodžiu, Kyras pasiekė viršukalnę nesutikęs pasipriešinimo ir pamatė Kilikijos įgulos palapines. Iš čia jis nusileido į plačią lygumą; vieta buvo graži ir aprūpinta vandeniu, pilna visokių rūšių medžių ir vynuogynų, čia buvo užauginama žymūs kiekiai sezamo, soros, kviečių ir miežių; slėnį supo augšti, nuo jūros ligi jūros einanti kalnai, sudarydami stiprią poziciją. Nusileidęs nuo kalnų, po keturių dienų ir 75 mylių žygio lyguma, jis atsidūrė dideliame ir turtingame Kilikijos mieste Taršė, kur buvo Kilikijos karaliaus Syenesio rūmai. Per miesto vidurį teka 200 pėdų pločio upė vadinama Kydnas. Gyventojai, išskyrus krautuvininkus, buvo palikę miestą ir kartu su Syenesiu pasitraukę į stipriai įtvirtintą poziciją kalnuose. Pasilikę buvo taip pat tie, kurie gyveno prie jūros, Solio ir Iso vietovėse.
Epyaksa, Syenesio žmona, pasiekė Tarsą penkias dienas prieš Kyrą. Menono armijai žygiuojant iš kalnų į lygumą, du daliniai buvo prarasti. Vienų pasakojimu, jie buvo kilikiečių užklupti begrobiant ir iškapoti, kiti pasakojo, kad palikę užpakalyje, negalėjo rasti armijos ar tikro kelio, beklaidžiodami buvę užklupti ir sunaikinti. Kaip ten iš tikrųjų bebuvo, tačiau jų dalinius sudarė apie šimtas hoplitų. Atvykę į Tarsą likę Menono daliniai, iš pykčio už savo prarastus draugus, išplėšė miestą ir karališkuosius rūmus.
Įžygiavęs į miestą Kyras pasiuntė pašaukti Syenesį. Syenesis atsakė, kad jis dar niekad nėra buvęs stipresnio už save valdžioje ir atsisakė aplankyti Kyrą. Bet, pagaliau, gavęs saugumo užtikrinimus ir žmonos įkalbėtas, sutiko vykti. Po jų pasitarimo, kai Syenesis davė Kyrui didelę pinigų sumą kariuomenės reikalams, Kyras įteikė jam taip vadinamas karaliaus dvaro garbės dovanas: žirgą su auksiniais brizgilais, auksinę apikaklę ir apyrankes, auksinį skimitarą (lenktas persiškas kardas) ir persų rūbą. Be to, jis užtikrino, kad kraštas daugiau nebus plėšiamas ir jo valdiniai grąžins jam visus jo vergus, kur tik juos berastų.
Skaityti daugiau: Ksenofonas — 10.000 žygis
