VYTAUTAS DIDYSIS - ČEKIJOS KARALIUS
DR. V. SRUOGIENĖ
Čekai turėjo savo istorijoje aukso laikus, kada jų karaliumi buvo vokiečių imperatorius Karolis IV (jo žmona Elzbieta — Aldonos Gediminaitės anūkė). Tauta džiaugėsi laisve, kilo ūkis ir kultūra. Tačiau prie jo sūnaus Vaclovo į karaliaus dvarą ėmė traukti vokiečiai didikai ir dvasiškiai, į įstaigas ir bažnyčios vietas veržėsi vokiečiai, visur įsigalėjo vokiečių kalba. Tada, protestuodamas prieš čekų laisvių varžymą ir skelbdamas bažnyčios reformą, pradėjo veikti Jonas Husas, patraukdamas paskui save didesnę čekų visuomenės dalį. Bet Huso veikla buvo popiežiaus ir katalikų bažnyčios pasmerkta, ir jis pats, kaip atskalūnas, buvo sudegintas ant laužo Konstancoje. Visas kraštas virte užvirė. Čekai ėmėsi ginklo ir stojo į kovą prieš vokiečius.
1419 m. mirė Vaclovas, jo vietą turėjo užimti jo brolis, vokiečių imperatorius Zigmantas. Jis išsiruošė į Prahą vainikuotis čekų karaliumi, bet čekai pasipriešino — jis buvo ne tik Huso priešas, bet ir jo mirties kaltininkas. Čekų seimas pareikalavo iš Zigmanto priimti nutarimus, kurių svarbiausi buvo šie: Husas ir jo pasekėjai nelaikomi klaidatikiais, svetimtaučiai negali užimti vietų Čekijos įstaigose, visur vartojama tik čekų kalba, persekiojami azartiniai lošimai, uždaromi viešieji namai ir kt.
Zigmantas tų nutarimų nepriėmė ir, popiežiaus remiamas, paskelbė kryžiaus žygį prieš Huso pasekėjus. Čekai visuotinai sukilo jau beveik visai aklo vado Jono Žižkos vadovaujami. Jie kreipėsi į Lenkiją pagalbos, nes žinojo, kad ir lenkai nuolat kovojo su vokiečiais. Čekai siūlė Jogailai savo vainiką, o Lietuvai bei Lenkijai — puolimo gynimosi sąjungą. Jogaila, lenkų ponų sulaikomas ir bijodamas sukelti prieš save popiežių bei visą krikščioniškąjį pasaulį už atskalūno rėmimą, delsė su atsakymu. Tuo tarpu čekai, vokiečius sumušę (moterys lygiai, kaip vyrai, heroiškai kovojo), vėl siunčia pasiuntinius pas Jogailą, o negavę aiškaus atsakymo — pas Vytautą į Lietuvą. Vytautas sutiko priimti čekų karališkąjį vainiką ir pasižadėjo laikytis pastatytų sąlygų, garsių husitų keturių punktų: 1. Čekijoje pamaldos laikomos tik čekų kalba, 2. komunija teikiama dviem pavidalais, 3 kunigai ir vienuoliai negali turėti pasaulietiškų turtų ir 4. mirtinos nuodėmės griežtai smerkiamos, kad “tik gera viešpatautų čekų karalystėje” (pirmieji du punktai buvo keliami, siekiant atsiskirti nuo Romos). Dėl įtemptų santykių su vokiečiais Vytautas pats nevyko pas čekus, tik nusiuntė ten savo vietininką Žygimantą Kaributaitį (Kaributo Algirdaičio sūnų) su kariuomene.
Sužinoję apie tai vokiečiai stačiai pasiuto — čekų pasiuntinius, grįžtančius iš Lietuvos, suėmė ir nužudė.
Žygimantas Kaributaitis, Čekijoje su džiaugsmu priimtas, 1422 m. gegužės 16 d. iškilmingai įvažiavo į Prahą. Vytauto autoritetas čia buvo labai didelis, čekai kiekviena proga reiškė jo vietininkui didžiausią pagarbą. Ir pats Žygimantas susilaukė karštų simpatijos pareiškimų. Žavesys, kuris spinduliavo iš visų Algirdaičių, tos nepaprastos giminės žmonių, ypatingai pasireiškė čionai, svetimoje žemėje... Visa kas atgijo, tik pasirodžius tam tikrai valdoviškam ir maloniam kunigaikščiui, kuris taip skyrėsi nuo paskutiniųjų, niūrių ir žiaurių karalių Liuksemburgiečių. Žmonių minios jį supo, kur jis besirodytų, o kitą dieną jam atvykus į Prahą, čekai — garsiausių šeimų atstovai — paėmė jo arklį už pavadžių ir triumfališkai įvedė į rotušę, kur tuomet posėdžiavo miesto taryba... Ten jam iškilmingai buvo įteikti miesto raktai ir antspaudas. Buvo paskelbtos griežtos bausmės tiems, kurie išdrįstų įžeisti Vytauto vietininką arba jo neklausyti.
Žygimantas Kaributaitis, prisiekęs, kad ištikimai laikysis krašto įstatymų, ir apsigyvenęs Prahos karališkoje pilyje, pradėjo veikti energingai, sumaniai bei taktiškai ir netrukus įvedė pavyzdingą tvarką.
15 amž. rašytojas Enėjus Silvijus Piccolomini, vėliau tapęs popiežiumi Pijumi II, šitaip apie jį atsiliepė: “Su ramiais gyventojais elgėsi švelniai, visiems prieinamas ir paslaugus, kurstytojams ir priešams turėjo labai kietą ranką.”
O čekų istorikas Palacki jį taip apibūdina: “Iš tikrųjų tas kunigaikštis buvo labai išsilavinęs, apdairus, visiems malonus... jo elgesys laisvas ir protingas.”
Netrukus Žygimantas Kaributaitis įsigijo visuotinę žmonių meilę visame krašte. Rūstusis Žižka, kuris pradžioje jį gana nepalankiai buvo priėmęs, pasidarė jo bičiuliu, laikydamas jį kaip ir savo sūnum.
Imperatoriaus Zigmanto būklė atrodė beviltiška. Jis šaukėsi kryžiuočių pagalbos, tie kurstė lenkų ponus prieš Vytautą ir ruošė karo žygį. Bet Vytautas pasirodė greitesnis: kaip tik tuo laiku jis, paskutinį kartą pakėlęs kardą prieš kryžiuočius, jau buvo įžengęs į Prūsus. Ordinui pralaimėjus, įvyko sutartis prie Melno ežero.
Imperatoriui ypač nesisekė Čekuose. Ten Kaributaičio ir Žižkos kariuomenė taip sumušė vokiečius, kad jų vyriausioje karo būstinėje įvyko nepaprastas sumišimas, ypač kai dar atėjo žinia apie Vytauto laimėjimus.
O Vytautas čia tikrai galėjo džiaugtis vienu iš didžiausių savo diplomatinių pasisekimų: priimdamas čekų vainiką, jis 1) atkeršijo imperatoriui už jo neteisingą sprendimą žemaičius atiduodant kryžiuočiams ir 2), ginklu palaikęs karo liepsną Čekuose, privertė Žemaičius ant visados grąžinti Lietuvai.
Vytauto įsikišimas į čekų reikalą buvo giliai prasmingas ir labai plačiai užsimotas politinis žaidimas. Jis parodo, kaip Vytauto mokėta giliai įsiterpti į Vakarų Europos reikalus.
Vokiečiai ėmėsi įvairiausių priemonių, kad Vytautas atsisakytų nuo čekų vainiko ir atšauktų Žygimantą Kaributaitį. Jį apšaukė husitu, katalikų bažnyčios priešu, įvairiai šmeižė. Panaudojo prieš jį didžiausią jo priešą — tuo laiku kylantį — Lenkijos vyskupą Zbignievą Olesnickį. Nėra žinoma, kuriais
Čekų didvyris Jonas Žižka Žalgirio kautynėse
J. Mateikos pav.
vingiuotais keliais jis savo tikslo siekė. Bet jau 1423 m. vasario mėn. Jogaila su Vytautu drauge medžiojo Lenkijos miškuose, o netolimame Kezmarke (vokiečių žemėje) lyg atsitiktinai atsiranda imperatorius Zigmantas, pas kurį vieši Zbignievas Olesnickis... Visi trys valdovai susitinka ir, baigę medžioklę, pasirašo Kezmarko taikos sutartį. Iš Čekijos atšaukiamas Žygimantas Kaributaitis, ir Vytautas netrukus praneša čekams tik tada sutiksiąs priimti jų vainiką, kada jie susitaikys su popiežiumi ir imperatoriumi.
Taip pasibaigė čekų karališkojo vainiko epizodas. Ššiandien mes nežinome, kodėl Vytautas nuo čekų karaliaus vainiko garbės atsisakė. Ar tai buvo tik Olesnickio ir jo šalininkų intrygos vaisius, ar Praha buvo pertoli ir Vytautas nesitikėjo joje išsilaikyti (jis bent pats taip aiškinęs, kad eiti nenorįs Jogailos pėdomis, kuris, pasišovęs svetimą kraštą valdyti, savojo neteko). Jam pirmoje eilėje rūpėjo tai, kas buvo jo širdžiai brangiausia — Lietuva. Jis siekė Lietuvos karaliaus vainiko, todėl jam buvo svarbu išlaikyti geri santykiai su vokiečių imperatoriumi.
Žygimantas Kaributaitis, nors ir gavęs atšaukimo raštą, neskubėjo iš Čekijos grįžti. Čekų (ypač vėliau pagarsėjusios karalių giminės — Podebradų) palaikomas, jis pats pasiskelbė čekų karaliumi ir kovoja drauge su Žižka, kuris ant jo rankų ir numiršta. Pagaliau jam ėmė nesisekti. Jis bandė tartis su popiežium, bet vokiečiai atsigavo ir pamažu paėmė čekus į savo rankas. Žygimantas Kaributaitis pateko į nelaisvę. Prahos bažnyčių varpams skambant, jis buvo nuvestas į Valdšteino pilies kalėjimą. Po keturių mėnesių išleistas, jis vėl kovojo prieš vokiečius, atsiduria Vengrijoje, Krokuvoje, dar kartą vyksta į Čekiją, pagaliau grįžta į Lietuvą.*) Jis žuvo 1435 m. rugsėjo mėn. 1 d. kautynėse prie Šventosios.
*K. Stadnicki, Bracia Wladuslawa Jagiełły.
Čekai iki šiol laiko Vytautą didelėje pagarboje — savo karalių tarpe. 1930 m. buvęs Lietuvos atstovas Čekoslovakijoje Donatas Malinauskas savo iniciatyva ir mūsų vyriausybės pritarimu bei finansine parama buvo užsakęs sidabrinį karstą sudėti Vytauto Didžiojo palaikams, jeigu jie būtų atrasti. Kai karstas buvo paruoštas, apie tai sužinojusi Čekoslovakijos vyriausybė nutarė ta proga pagerbti Vytautą Didįjį: ministerių kabineto nutarimu buvo paaukota speciali medžiaga (brokatas), kuria, čekai vartodavo tik savo karalių karstams viduje išmušti, o sutartu laiku Čekoslovakijos ministeris pirmininkas su visais kabineto nariais parado uniformomis atvyko į Lietuvos atstovybę Prahoje, kur jų laukė mūsų atstovybės personalas taip pat iškilmių rūbais. Visi susirinko prie karsto, apžiūrėjo jį, ar tinkamas monarcho palaikams laikyti, ir išsirikiavę prie jo tylos valandėle pagerbė Vytautą Didįjį kaip Čekijos karalių. D. Malinauskas darė žygių, kad karstas būtų padėtas Vilniaus katedroje, bet lenkai, tuomet valdę Vilnių, neleido — jis buvo priglaustas šv. Mikalojaus bažnyčioje.
Šią žinią suteikė prof. Viktoras Biržiška, pats apie tai girdėjęs iš D. Malinausko Prahoje.
