KARO PĖDSAKAI PROISTORĖJE
A.ŽYGMANTAS
(Žiūr. KARYS Nr. 5)
TIKRASIS ŽMOGUS
Spėjama, kad naujasis žmogaus tipas išsivystė pietinėje Azijoje ar Afrikoje, galimas dalykas, srityse dabar užlietose Viduržemio jūros. Naujasis žmogus buvo žymiai geriau fiziškai išsivystęs ir protiškai stovėjo augščiau už neandertalietį.
Savo struktūra ir smegenimis jis buvo visai panašus tikrąjį žmogų. Mokslas ir laiko jį pirmu tikruoju žmogumi — Homo Sapiens. Anatomiškai jis buvo sudėtas taip kaip ir modernusis žmogus.
Naujausi atradimai duoda vis daugiau medžiagos pirmojo Homo Sapiens atsiradimui tirti:
“Mes matėme, kad mioceno laikotarpis Afrikoje ir senesniojo pleistoceno laikotarpis pietų Afrikoje buvo gausus įvairių rūšių beždžionėmis. Tas verčia manyti šitą kontinentą buvus žmogaus lopšiu. Labai galimas dalykas, kad ir Homo Sapiens išsivystė taip pat Afrikoje. Anglų antropologo L. Leakey atrasta žmogiška žiauna prie Kanamo, pietinėje Kavirondo įlankos pakrantėje Kenijoje, iš senesniojo pleistoceno laikų ir likučiai žmogiškos kaukolės Kandžeroje, apytikriai iš vidurinio pleistoceno laikų, verčia peržiūrėti modernaus žmogaus kilimo teoriją. Iki dabar daugelis antropologų buvo įsitikinę, kad modernusis žmogus išsivystė iš Neandertalio žmogaus, tačiau atradimai Kenijoje ir po to atrasta Swanscombe (Anglijoje) kaukolė (fluorino bandymu nustatyta vienmetė su vid. pleistoceno gyvūnija), rodo, kad Homo Sapiens išsivystė dar prieš Neandertalio žmogų”.12
Iš pačios pradžios jis vystėsi į dvi skirtingas rases, vieną, kurios skeletas rastas Cro Magnono (Dordogne apygardoje, Prancūzijoje) oloje — europinio tipo, kitą, kurios liekanos rastos Grimaldi urve prie Mentone — negroidinio pobūdžio.
Senojo akmens amžiaus vėlesniame tarpsnyje Europa buvo užplūstama ištisų bangų naujų žmonių, greičiausia iš Palestinos krypties. Tuo metu baigėsi pirmasis Wuermo ledynų tarpsnis. Pirmieji pasirodė Combe Capelle tipo žmonės, sukūrę šatelperono (Cha-telperron) kultūrą, panašią į Š. Afrikos kapsinę kultūrą (Capsien). Tai anksčiausieji žinomi Homo Sapiens atstovai Europoje, išskyrus Swanscombe ir Fontechevade liekanas. Paskui juos ėjo orinjako (Aurignacien) kultūros žmonės, žinomi iš Grimaldi liekanų ir vėliau stiprūs kromanjono (Cro Magnon) žmonės, turį ryšį su Orinjako ir Gravette tipo dirbiniais. Po jų sekė madeleno žmonės, žinomi iš Chancelade vietovės radinių. Visi šitie skirtingi žmonių tipai pasiekė Europą kelių tūkstančių metų laikotarpyje.12
Naujasis žmogus, atrodo, išstūmė neandertalietį iš jo urvų, laikydamas jį žemesnio lygio sutvėrimu. Beveik nėra jokių žymių, kad jie būtų susimaišę. Greičiausia, vyko žiaurus naikinamasis karas, nes baisios išvaizdos pusžmogis buvo nepriimtinas tikrajam žmogui. “Mes nieko nežinome apie Neandertalio žmogaus išvaizdą, tačiau jo nesimaišymas su naujuoju žmogumi leidžia spėti jį buvusį plaukuotą, biaurios ir atstumiančios išvaizdos, su ypatingai žema kakta, užkritusiais antakiais, beždžionės kaklu ir menko ūgio. Gal būt, jis ar ji buvo per daug laukiniai, neprijaukinami. Sir Harry Johnston savo veikale ‘Views and Reviews’, apžvelgdamas modernaus žmogaus kilimą, sako: neryški rasinė atmintis išlikusi apie tokias į gorilą panašias baidykles, nerangiai vaikščiojančias, su gudriais smegenimis, plaukuotais kūnais, stipriais dantimis ir, galimas dalykas, turinčias žmogėdriškų polinkių, greičiausia, yra liekana tautosakose apie baisiuosius milžinus...”1
Kromanjono rasė, gavusi vardą nuo tipingo tai kultūrai urvo Cro Magnon, išstūmė Neandertalio žmogų ir jo sukurta, vadinamoji orinjakinė kultūra (tipingas radinys Aurignaco urve prie augštutinės Ga-
Strėlių antgaliai su peteliais ir kakleliu iš Senojo akmens amžiaus pabaigos
ronės upės, Prancūzijoje) nustelbė prieš ją buvusias kultūras. “Beveik visiškas musterinio žmogaus išnykimas, kai tik pasirodė Orinjako žmogus, leidžia manyti, kad tarp jų vyko ‘kova iki peilio’ ”.2 “...galima spėti, kad kurį laiką naujoji rasė varžėsi su neandertaliečiais, kol iš jų paveržė pagrindines jų vietas, išstūmė juos iš jų krašto ar išžudė kautynėse. ...be abejonės neandertaliečiai kovėsi mediniais ginklais, svaidomaisiais j iešmais ir j ietimis, tačiau nėra jokio įrodymo, kad jie yra turėję lanką ir strėlę.”4
Yra duomenų, kad naujieji atvykėliai, Kromanjono rasės žmonės, gal ir pažino lanką ir strėlę, nes strėlių antgalių piešiniai randami jų kultūros vėlesnioje stadijoje, vadinamoje madeleniniu laikotarpiu.
“...nėra žinoma ar Neandertalio žmonės buvo visiškai išnaikinti ar tik išstumti iš krašto; tačiau yra aišku, kad įvyko susidūrimas tarp fiziškai ir protiškai augščiau stovinčių žmonių, kurie, galimas dalykas, vartojo lanką ir strėlę ir labai menko lygio, gal net kiek išsigimusių žmonių, jau fiziškai ir skaičiumi apnaikintų žiaurių ketvirtojo ledynų laikotarpio klimato sąlygų... neandertaliečiai neteko visų savo apgyventų vietovių ir savo pramoninių taškų, kuriuos užėmė šita nauja, energinga rasė, nes nemažiau kaip aštuoniolikoje vietų, orinjakinė pramonė staiga pakeičia musterinę pramonę ir, keletu atvejų, kromanjoniečių laidojimo vietos yra greta neandertaliečių laidojimo vietų. ...tačiau nei vienoje orinjakinio lai-
Strėlių antgaliai; 2 ir 3-čias iš deš. lauro lapo pavidalo
kotarpio laidojimo vietoje nėra jokių įrodymų, kad Kromanjono ir Neandertalio žmonės būtų susimaišę.”4
Naujieji atradimai Palestinoje, Carmelio kalno olose leidžia spėti, kad neandertalietis kai kur galėjo būti susimaišęs su naujuoju žmogumi. Ten rasti griaučiai turį abiejų rūšių pažymius.12
Kromanjono žmonės kaip ir Neandertalio savo mirusiuosius laidodavo su tam tikromis apeigomis. Prie lavonų būdavo sudedami Įrankiai, maisto aukos ir ginklai.
Naujasis žmogus atvyko su kiek tobulesniais įrankiais ir geresniais ginklais. Yra rasta įvairaus dydžio akmeninių ašmeninių įrankių, durtuvų, svaidomųjų ir duriamųjų jiečių antgalių, jieties svaidyklė ir vėliau, dar nevisai išaiškintos apeigų ar vadovybės lazdos (baton de commandemant, ceremonial staff).
Naujoji rasė pradėjo senojo akmens amžiaus antrąjį ir paskutinįjį laikotarpį. Ji buvo apdovanota smegenimis, kurie sugebėjo protauti ir kurti, turėjo plačią vaizduotę ir meninį pajautimą bei gabumų. Tuo tarpu, neandertaliečiai, atrodo, jokio meno nesukūrė.
Naujojo laikotarpio įrankiai yra žymiai geriau ir gražiau pagaminti. Įrankis dažniausiai gaminamas ne iš titnago branduolio, bet iš jo atskirų skelčių, kurios yra apipavidalintos ir galąstos nuskeliant mažas skeveldras abiejuose skeltės paviršiuose, ne viename, kaip būdavo daroma musterinėje kultūroje. Be įvairių kapojimo, gramdymo, gręžimo įrankių yra ir tikro peilio, visai tinkamo ką nors pjauti, prototipas. Atsiranda įvairių kaulinių įrankių ir net švilpukas, kas leidžia spėti, kad juo būdavo duodami signalai iš tolo kokiam nors sutartiniam keletos žmonių veiksmui. Atrodo, kad bendrose medžioklėse būta vado, kuris derino kitų veiksmus, gal net ‘medžiojant’ kitus žmones...2
Ypatingo dėmesio vertas žmogaus pamėgimas raižyti ant kaulo, piešti ar skaptuoti ant olų ir uolų sienų ar akmenų. Prasideda vaizduojamasis menas. Dažniausiai vaizduojami jo medžioti gyvuliai: mamutai, bizonai, lokiai, elniai, laukiniai arkliai, kartais žmonės, medžioklės scenos ir pasirodo pirmieji kariniai piešiniai.
Kaip ir Neandertalio žmogus, naujasis atėjūnas apsigyveno paveržtuose urvuose, olose ir užuovėjose Tačiau jis mėgo iš jų išeiti ir kartais gyventi atviroje vietoje. Ledynams vis besitraukiant, klimatas darėsi vis šiltesnis. Atsirado daugiau gyvulių, ypač elnių ir arklių, kuriuos naujasis žmogus medžiojo ir jais mito. Jo labai mėgta arkliena. Vidurinėje Prancūzijoje prie Solutre vietovės buvo atrasta didelė atvira stovykla, kurioje Kromanjono žmonės šitmečiais rinkdavosi į metines puotas. Ten atrasta apie 100,000 arklių kaulų; jų tarpe aptikta ir elnio, mamuto bei bizono kaulų. Atrodo, kad žmonės sekdavo paskui tų laikų mažų, barzdotų arklių bandas, kai jie keisdavo savo ganyklas, ir juos medžiodavo.
Tiems laikams, orinj akiniam laikotarpiui, būdingi gausūs įrankiai, pagaminti iš kaulų ir ragų. Daugiausia gaminami antgaliai jietims, adatos, grąžtai. Šio laikotarpio viduryje titnaginių skelčių pramonė, jų formos ir technikos atžvilgiu pasiekė augščiausio taško. Atsirado naujų medžioklės įrankių ir ginklų: akmeninis antgalis su vienu peteliu ir kaulinis svaidomosios jieties antgalis.
Orinjakinės kultūros laikotarpiui besibaigiant, atsirado antgalis su kakleliu ir lauro lapo formos antgalis. Pirmą kartą pagaminamas kaulinis peilis. “Tuo metu pasirodo pirmoji, vadinamoji ‘vadovybės lazda’, kuri, manoma, vartota kaip apeigų ar burtų ženklas: ji būdavo gaminama iš elnio rago su šone išgręžta didoka skyle...”4
Dėl jų išradingumo ir paliktų piešinių, prof. II. Osborn Kromanjono žmones vadina senojo akmens amžiaus graikais.4 Jų palikti urviniai piešiniai yra kartais stebėtinai gražūs, ypač atrasti Altamiros urvuose (Ispanijoje).
“1879 metais ispanas, kuris domėjosi senovės žmogaus problema, tyrinėjo urvą, esantį jo nuosavybėje, Altamiroje, šiaurinėje Ispanijoje, j ieškodamas titnaginių dirbinių ir išpjaustinėtų kaulų, kokių jis anksčiau toje oloje buvo radęs. Su juo kartu buvo ir jo maža dukrelė. Kadangi urve buvo tamsu, jis dirbo apsišviesdamas lempa. Mergaitė, kuri laipiojo po nuskilusius akmenis, staiga sušuko: ‘Buliai! Buliai!’ ir rodė į urvo lubas, kurios buvo tokios žemos, kad jis galėjo jas pasiekti savo ranka. Kad patenkintų vaiko įgeidį, jis pakėlė lempą ir ant nelygaus paviršiaus pamatė natūraliai ryškiomis spalvomis nupieštų bizonų ir kitų gyvulių paveikslus. Kai atrasti piešiniai buvo paskelbti spaudoje, kaip labai senai gyvenusių žmonių darbas, žmonės kraipė galvas. Ir kurį laiką skeptikams buvo tikėta. ‘Neįmanoma,’ sakė jie. ‘Pie-
Proistorinių laikų piešinys — elnių medžioklė. Los Caballos urve, rytinėje Ispanijoje.
šiniai per daug geri ir spalvos per ryškios, lyg naujos, koks nors praeivis dėl nežinomų priežasčių bus juos nupiešęs prieš keletą metų.’ Tačiau, pamažu kai kurie pradėjo įsitikinti, kad visi tie piešiniai atskleidžia daug senesnius amžius, apie kuriuos žmogus net ir nesapnavo. Pamažu nepasitikėjimas griuvo ir tolimesni dideli atradimai davė pakankamai įrodymų, ir jau buvo galima įžvelgti žmogų ir jo darbus tų senų amžių glūdumoje”.8
Be gyvulių figūrų, proistorinis žmogus piešė medžiokles, šokių scenas ir kovos paveikslus, kuriuose yra įdėta tiek judesio, energijos, kiek jos elnių medžiotojas naudojo savo judriame gyvenime. Jis ne tik piešė, bet taip pat lipdė statulėles ir skaptavo reljefinius paveikslus, nors puodų savo namų apyvokai dar nemokėjo lipdyti.
Žydint orinjakinei kultūrai, Europon pradėjo veržtis nauja žmonių srovė su kiek kitokia kultūra: “Nėra abejonės, kad nauja ir visai skirtinga Bruenn rase šiuo metu įsiveržė į Dunojaus sritį, ...rasė, kiek žemesnė protiniu atžvilgiu, tačiau sugebanti nepaprastai gerai gaminti titnaginius jiečių ir jiešmų antgalius, vadinamo soliutrinio pavidalo... Kita tų laikų paslaptis yra pasibaigimas meniškojo impulso, kuris veikė Kromanjono žmogų per visą orinjakinį laikotarpį.”4
Atrodo, kad soliutrinis laikotarpis buvo gyvenime atvirame ore laikai, ir tų žmonių visa energija būdavo sunaudojama gaminant medžioklės įrankius ir ginklus, nes jų randama dideli kiekiai. Tai buvo mamutų medžiojimo laikai. Prancūzijoje ir vidurio Europoje, Čekoslovakijoje ir ypač Rusijoj vyravo mamutas. Yra iškasti ištisi proistoriniai kaimai, kuriuose rasta krūvos kaulų mamutų, gyventojų sunaudotų maistui. Kai kur tie kaulai būdavo panaudoti namų stogams paremti.
Tuo metu Europoje tikriausiai būta dviejų skirtingų rasių, rytuose Bruenn ir vakaruose Kromanjono rasės.
Vadinamieji soliutrinės kultūros titnaginiai ginklai būdavo gaminami iš plonų titnago skelčių, atskeltų spaudimo būdu. Tokiom plonom skeltėm tų laikų amatininkai sugebėjo duoti tobulą simetrinę formą ir aštrų ašmenį. Kai orinjakinio laikotarpio ašmenys būdavo galandami, atskeliant išilgai ašmenį mažas atlaužas, kartais gana buku kampu į ašmenį, tai soliutrinio tipo aštrus ašmuo buvo ištisa plona titnago skeltė. Pagrindines soliutrinio laikotarpio ginklų formas sudarė lauro ar karklo lapo formos ašmenys, meniškai apipavidalinti, iš abiejų pusių ir kraštų apgaląsti ir kartais nusmailinti į abu galu.4
Prof. H. Osborn skirsto šį laikotarpį pagal pagamintus įrankius ir ginklus į keletą poskyrių:
1. Perėjimas iš orinjakinės kultūros: jiečių antgaliai su kakleliais.
2. Ankstybasis soliutrinis laikotarpis: primityvūs lauro ir karklo lapo formos jiečių antgaliai, daugiausia tik su viena paaštrinta puse.
3. Vidurinis soliutrinis laikotarpis: dideli lauro lapo formos jiečių antgaliai, tobula forma, simetrija ir apdirbimo technika.
4. Vėlybasis soliutrinis laikotarpis: tipingi antgaliai su peteliais, pailgos skeltės, apskaldytos abiejose pusese ir su įkarpom. Maži lauro lapo jiečių antgaliai.
5. Ankstybasis madeleninis laikotarpis; kauliniai žeberklai, dingsta visi lauro lapų pavidalo jiečių antgaliai.
Soliutrinė kultūra pasiekė Europą, greičiausia iš rytų, tačiau, reikia pasakyti, jog jos kilmė yra tokia pat paslaptinga kaip ir orinjakinės kultūros, kuri buvo pietų kilmės, greičiausia atėjusi iš Viduržemio jūros baseino.4
Visi lapo formos antgaliai yra būdingi soliutrinei kultūrai, kuri galų gale išsigim'ė ir visai išnyko. Tų formų jiečių antgaliai kartais pagaminti reto laipsnio tobulumo su gražiu plačiu tipingu soliutriniu apipavidalinimu (retušavimas), abipusiai aštrinti ir tobulos simetrijos. Lauro antgaliai yra plataus, o karklo lapo — siauro pavidalo. Jų priskaitoma net 5 pagrindinės formos: 1. netaisyklingi rombai, 2. ovalai, smaili abiejuose galuose, 3. ovalai su vienu smailu galu, 4. taisyklingi rombai, 5. antgalis su kakleliu, reika-
Akmens amžiaus tragedija. Atskiras žmogus buvo bejėgis kovoje prieš plėšriuosius žvėris ...
lingu pritvirtinti ji prie koto. Nors tie įrankių bei ginklų ašmenys ir neglūdinti, tačiau jie yra ploni ir aštrūs.
Kartais randama titnago skeltis yra ištisai vienodo storumo ir lygiagrečių briaunų; tokias skeltes proistorikai vadina ašmeninėmis. Jos tinkamos vartoti kaip peiliai be jokio kito apipavidalinimo. Tokių pirmykščių dirbinių užtinkama jau ankstyvosios orinjakinės kultūros laikais. Atrodo, jos atsirado kur nors Afrikoje, vakarų Azijoje ar Europoje, plote, apgyventame kumštinio kirvio palikuonių, gal prieš 35,000 metų pr. Kristų.3
Vėlybojo soliutrinio laikotarpio svarbiausias išradimas — antgalis su peteliu. Tai lieknas dirbinys su viena įkarpa. Tos įkarpos rodo, kad buvo pradėta suprasti kabliuko principas; kai antgalis įlenda į kūną, petelis užsikabina ir geriau laikosi. Kaklelis patobulinamas, kad antgalis geriau laikytųsi pritvirtintas prie koto. Tie puikūs antgaliai labai tiko svaidomiesiems ginklams, naudingiems medžiotojui besivaikančiam greitų arklių bandas ir galingus mamutus.
Toks platus svaidomųjų ginklų naudojimas yra iš esmės naujas dalykas. Vadovybės ženklų ir švilpukų vartojimas rodo, kad būta organizacijos, kuri, be abejo, buvo reikalinga medžiojant greitus ir pavojingus gyvulius ir susidūrus su kitais žmonėmis.
MADELENINIS LAIKOTARPIS
Soliutrinei kultūrai išsigimstant, iškiic nauja, kurios pėdsakų užtikta La Madeleine vietovėje prie Les Eyzies, Dordogne provincijoje, Prancūzijoje. Pagal ta vietovę ir ta kultūra gavo madeleninio laikotarpio vardą.
Šios kultūros įrankiai yra smulkesni ir, be akmeninių, gausiai pasitaiko kaulo ir rago dirbinių. Tie gaminiai kartais yra augšto lygio ir geriau pagaminti kaip daug vėlesnių amžių. Romėnai nesugebėdavo pagaminti tokių puikių adatų iš metalo, kokias madeleninio laikotarpio žmonės gamino iš kaulo.1 žmogus pasiekė augščiausią senojo akmens amžiaus kultūros tašką.
Prasidėjo šiaurės elnio medžioklės laikai. Kai ledynai galutinai pasitraukė ir oras atšilo, elniai traukėsi šiaurėn, paskui kuriuos sekė ir žmonės, pasiekdami net Baltijos pakraščius.
Prof. H. F. Osborn teigia, kad madeleninis laikotarpis prasidėjo apie 16,000 m. pr. Kr. (Orinjakinio laikotarpio pradžioje 25,000 m. pr. Kr.). Šita naujoji kultūra nutraukė ryšius su soliutrine kultūra, kuri titnaginių įrankių gamyboje buvo pasiekusi tobuliausio lygio, žmogaus dėmesys nukrypo į naują medžiagą — kaulą ir ragą. Vieno specialaus titnaginio įrankio, brūžeklio ar dildės, išradimas įgalino tų laikų žmogų pereiti į kitokios medžiagos kaip titnago pasirinkimą įrankiams gaminti. Jo pagalba jis sugebėjo puikiai apdirbti ragą, kaulą ir dramblio kaulą.3 Geras turimos medžiagos apvaldymas matyti iš gražiai pagamintų kaulo ir akmens įrankių, kai kurie iš jų būtų sunku šiais laikais pagaminti net modernius įrankius vartojant.
Titnaginių įrankių dar vis daug, tačiau jie pagaminti iš blogai parinktos akmens rūšies ir prastai apskaldyti. Nėra pastangų išlaikyti simetriją. Titnaginiai įrankiai menki, išskyrus taip vadinamus smulkiuosius, mikrolitinius dirbinius, smulkias aštrias ir meniškai apipavidalintas skeltes, daugiausia vartotas raižyti ir drožinėti kaulą bei ragą.4
Be gražiai pagamintų kaulinių antgalių jietims ir jiešmams, prasidėjo žeberklų gamyba; po visą va-
Veikdami grupėmis, sutartinai, kad ir menkais ginklais ginkluoti, urviniai žmonės pajėgdavo medžioti ir milžinus mamutus, nepaisydami aukų.
karų Europą išplito jieties ir žeberklo svaidyklė — mėtyklė. Tokias, apie dviejų pėdų ilgio medines svaidykles dar ir dabar vartoja eskimai ir senieji Australijos gyventojai.
Viename svaidyklės gale yra skylė ar įkarpa, kad geriau būtų galima paimti ranka, antrame iškyšulys, į kurį atremiamas jieties galas. Svaidyklė prailgina ranką, jos mostą ir tuo padidina jieties skridimo tolį. Svaidomoji jietis ir svaidyklė sudarė svarbiausius antrosios senojo akmens amžiaus pusės ginklus. Kai kurios gentys Australijoj iki dabar neišmoko vartoti lanko ir strėlės, nes juos joms atstojo svaidomoji jietis ir svaidyklė.
Madeleniniame laikotarpyje kaulo ir rago įrankiai yra gražiai išdrožinėjami ir papuošiami ornamentais. “Galima spėti, kad tada atsirado giminių ar tautelių organizacija, nes kai kurie neišaiškinti Įrankiai, pagaminti iš šiaurės elnio rago, gražiais išdrožinėjimais papuošti, vadinami “vadovybės lazdomis”, manoma, buvo vadų valdžios ženklai.”4
Madeleninei kultūrai besiplėtojant, kaulo ir rago (kartais ir dramblio kaulo) antgaliai daromi ilgesni, laibesni, žeberklas su dantukais ar užbarzdomis vienoje pusėje, vėliau abiejose pusėse, tampa pagrindinis medžioklės įrankis, žmonės pradėjo daugiau dėmesio kreipti i žuvinį maistą. Dekoruotų įrankių randama vis daugiau ir raižymo bei pjaustymo menas pasiekia augščiausio laipsnio.
Šitie žmonės dar neturėjo prijaukintų gyvulių. Jie nedirbo žemės, tik stebėjo laukinius gyvulius, juos sekė, prie jų sėlino ir medžiojo. Atrodo, jog jie nevirė maisto, nes neturėjo jokio virimo indo. Jie nestatė jokių pastatų, išskyrus gal spąstus stambiems žvėrims sugauti ir palapines ar lapines sau; jie negamino kotinio kirvio, naudojo tik kumštinį. Abejojama ar jie pažinojo lanką, nes nerasta gerų ir aiškių strėlių antgalių. O gal, vietoj tikrų strėlių jie vartojo tik nusmailintas lazdeles. Yra rasti dar neišaiškinti įrankiai iš kaulo, vadinami ‘strėlių tiesintojai’, tačiau jų tikroji paskirtis nežinoma.
Iš kailių jie gaminosi pirmuosius drabužius — apsiaustus ir vėliau jau naudojo kaulines adatas kailiams siūti. Europos scenoje tie žmonės išsilaikė apie 200 šimtmečių. “Spėjama, kad Kromanjono rasės palikuonys, tautelė Guanchai, buvo išplitę po Kanarų salas ir ten išlaikė savo pirmykštį pobūdį net ir po
Kapsinės kultūros laikų medžiotojas, puikiai šaudęs lanku dantuotas strėles
to, kai salas užėmė Ispanija 15 šimtmetyje... Jų puolamieji ginklai buvo kiekvienam trys svaidomieji akmenys, vėzdas, keli peiliai iš obsidio; gynimosi ginklas buvo jietis. Guanchai labai sumaniai variojo ir medinius kardus. Visi jie gyvendavo didelėse olose, kurios kalnų šlaitus buvo pavertusios koriais.”4
NAUJŲJŲ RASIŲ PASIRODYMAS
Klimatui vis šylant, miškams augant ir plečiantis, mažėjo atviri plotai ir ganyklos. Išnyko laukiniai arkliai ir šiaurės elniai. Pirmasis tikrasis žmogus — Kromanjono žmogus, turėjo arba prisitaikinti prie naujų gyvenimo sąlygų, arba išnykti. Jis išnyko — buvo išstumtas naujos rūšies žmonių, gyvenusių tuo pačiu metu ne Europoje, o šiaurės Afrikoje ir iš dalies pietų ir vidurio Ispanijoje.
Revoliuciniai pasikeitimai gamtoje pradėjo naują ir paskutinį senojo akmens amžiaus laikotarpį. Madeleninė kultūra pereina į kapsinį laikotarpį. Prasideda raudonojo elnio laikai. Nykstant arklių bandoms ir šiaurės elniams traukiantis vis tolyn į šiaurę, atsiranda šiltesniam klimatui būdingas raudonasis elnias. Vakarų Europoje žmogus gyveno paskutinį urvinių amžių laikotarpį.
LANKO ATSIRADIMAS
Naujieji žmonės atvykę iš pietų ir rytų pakeitė senuosius Kromanjono rasės Europos gyventojus, juos išstūmė, nes buvo žymiai kultūringesni, sumanesni, jie mokėjo puikiai šaudyti lanku. Lanko principas paremtas spyruokle. Pamažu atgal tempiama styga staiga paleidžiama. Visa energija, kuri įdedama pamažu ją tempiant, staiga atpalaiduojama. Su geru lanku žmogus gali paleisti strėlę penkių arklio jėgų smūgiu į elnio krūtinę. Jei strėlė nekliudo kaulo, ji gali perlįsti kiaurai per kūną. Amerikos lygumų indėnai, vartodami strėles su geležiniais antgaliais, peršaudavo jas kiaurai per bizoną. 3
Lankas prailgina šūvio atstumą ir padidina taiklumą tolimuose atstumuose, ypač jei strėlė yra vairuojama plunksnos. Lankas yra tylus ginklas. Kartą nepataikęs, medžiotojas gali šauti antrą kartą, neišbaidydamas žvėrių. Kai vienas žmogus gali nešioti daugiausia tris svaidomąsias jietis, lankininkas gali turėti 20 ar daugiau strėlių savo strėlinėje. Jas gali šaudyti greitai vieną po kitos. Jei svaidomąją jietį palygintume su šautuvu, tai lanką tektų prilyginti kulkosvaidžiui. Lankas nuo pat jo atsiradimo iki moderniųjų laikų automatinio šautuvo išradimo pasiliko pats veiksmingiausias ginklas žmogaus rankose. Kai kurie medžiotojai dar ir dabar labiau mėgstą lanką kaip šautuvą. II Pas. karo metu ypatingosios komandos (daliniai) vartodavo jį tyliai pašalindami priešo sargybinį vienu taikliu šūviu per gerklę.
Visiškai nauja kultūra įsiveržia Europon. Pagal vietovę Capsa (Gafsa) Tunise, šita kultūra pavadinta kapsine kultūra. Išlikę šitų žmonių nuostabūs piešiniai, ypač Altamiros urvuose Ispanijoj, rodo juos ginkluotus lankais ir strėlėmis, bemedžiojančius, šokančius ir kariaujančius. Vyrai nuogi, moterys su prijuostėmis. Jie buvo pažangesni ir socialine prasme. Tada gyvenimo sąlygos buvo kiek lengvesnės ir klimatas švelnesnis, kaip šiaurės elnio medžiotojo laikais.
Tai kultūrai priklausą smulkūs ir aštrūs pusmėnulio pavidalo akmenėliai, manoma, buvo vartojami įtvirtinti kampu į strėlės šoną, arti prie smaigalio. Taip būdavo gaminamos dantuotos strėlės, kurios, įsmigusios į taikinį, lengvai neiškrisdavo.
(Išskyrus senojo akmens amžiaus vėlesnio tarpsnio Kenijos gyventojus ir sebiliečius Egipte, anksčiausia strėles pradėjo vartoti ateriečiai, gyvenę š. Afrikoje dar prieš kapsinio laikotarpio žmones.12)
Kapsinė kultūra, pasiekusi pietų Europą, kito ir virto vadinama aziline kulturo (pagal urvą Mas d’Azil), iš kurios kilo dar ir dabar pietų Europoje gyveną iberų tipo žmonės. Kartu su miškais šita kultūra prieš 10,000 ar 12,000 metų pamažu slinko gilyn į Europą. Tais laikais Balkanuose ir dabartinės p. Vokietijos srityje dar būta liūtų. Tie liūtai buvo beveik du kartu didesni už šių dienų liūtus ir išsilaikė maždaug iki 1000 m. pr. Kr.1
Ledynams pasitraukus, žmogus praplėtė savo gyvenamą plotą iki Baltijos jūros ir Britų salų, tačiau dar negalėjo prasiskverbti į Skandinaviją ar Rusijos gilumą. Į tuos kraštus jis įžengė vėliau jau kaip vidurinio akmens amžiaus žmogus.
Iškasenos Amerikoje rodo, kad į šitą žemyną žmogus įžengė senajame akmens amžiuje iš Azijos, greičiausiai, per Sibirą, kuris tada dar jungėsi su Amerikos žemynu toje vietoje, kur dabar yra Beringo sąsiauris.
Žiemai užėjus ledai užkimšdavo atsiradusį sąsiaurį tarp Aliaskos ir Azijos; jais medžiotojas galėdavo pereiti iš vieno kontinento į kitą sekdamas savo grobį. Medžiotojų grupės yra linkę skilti į smulkesnius vienetus. Tuo būdu lengviau išlaikoma lygsvara tarp randamo maisto ir jo sunaudojimo. Atskiros, izoliuotos medžiotojų grupės buvo pagrindas atsirasti daugybei, skirtingai kalbančių ir skirtingų papročių tautelių, giminių ir kilčių. Jų ypač gausu Amerikos indėnų tarpe.
Spėjama, kad į Ameriką žmogus atsikėlė prieš 10,000 ar 20,000 metų, nes senojo akmens amžiaus kultūros likučių, tokių kaip senajame pasaulyje, ten nerandama.
(Bus daugiau)
Šiaurinėje Amerikoje atrastoje, vadinamoje Pueblo kultūroje, pirmieji žmonės (proistorikų vadinami “Pintinių gamintojais”) gyveno iš medžioklės, maisto rinkimo ir auginamų kukurūzų. Jų šeima, iš 20—20 asmenų, užimdavo urvą, kuriame pastoviai ir įsikurdavo. Nors jie pasigamindavo įvairių įrankių ir padargų, tačiau lanko neturėjo. Medžioklėje vartodavo svaidomąsias jietis, kurias sviesdavo svaidyklinės lentelės, vadinamos “atl-atl”, pagalba. Tik apie 700 m. mūsų eros, atvyko nauji žmonės iš pietų-vakarų krypties ir pakeitė jų kultūrą, įvesdami lanką ir strėlę, pakeitusias atl-atl.14
Aziliniame laikotarpyje buvo gaminami nepaprastai smulkūs akmens įrankiai ir ginklai (Tardenuazinės pramonės mikrolitai buvo vartojami sudėtiniams ginklams gaminti).
Spėjama, kad baigiantis senajam akmens amžiui į Europą veržėsi kokios 4 naujos žmonių rasės. Dvi pagal Dunojų iš centrinės Azijos (trumpagalviai) ir dvi iš pietinės Viduržemio jūros srities (iigagalviai). Visos iki tol buvusios rasės: Neandertalio, Kromanjono ir Bruenno yra ilgagalvės (dolichocephalic) rasės.
Daugumas atrastų seniausių žmonių kaukolių yra ilgagalvės. Trumpagalvės (brachicephalic) kaukolės, atrodo, pradeda atsirasti vėliau (kaukolės plotį padalinus iš ilgio gaunamas % skaičius, rodantis kokios rūšies yra kaukolė: 75% ir mažiau yra ilgagalvė, 80% ir daugiau yra trumpagalvė).
Šiaurės rytuose išilgai Baltijos krantų pastebima pasireiškianti kita kultūrinė srovė.
“Senajam akmens amžiui baigiantis, vakarų Europa buvo gyvenama 4, o gal ir 5 skirtingų rasių:
1. Išlikusių Kromanjono žmonių... tebetęsiančių azilinę kultūrą Prancūzijoje ir šiaurės Ispanijoje.
2. Naujai atvykstančios Furfooz-Grenelle trumpagalvės rasės, žinomos išilgai Dunojų, prie O neto, rytinėje Bavarijoje ir šiaurinėje Belgijoje, greičiausia Alpių rasės šakos.
3. Ilgagalvės rasės, rastos prie Ofneto, rytų Bavarijoje, greičiausia tikrosios Viduržemio rasės šakos, bet negiminingos Bruenno rasei.
4. Pietų Viduržemio rasės, žinomos tik iš jos tardenuazinės pramonės, bekeliaujančios išilgai Afrikos šiaurės pakrančių ir išplitusios Ispanijoj... (galimas dalykas, ji yra identiška su p. 3. minima rase).
5. Vėlesniais senojo akmens amžiaus laikais atvykusios rasės į Baltijos pakrantes, žinomos tik iš jos Maglemosės pramonės: galimas dalykas teutonų rasės...”4
Vykęs kultūrų ir rasių susidūrimas vien tik Europoje, be abejo, nebuvo ramaus asimiliacinio pobūdžio, bet audringas ir lydimas kovų ir karų. Senosios kultūros ir rasės nenorėjo būti išstumiamos ir išnaikinamos, vykdė, dažniausiai, nesėkmingą pasipriešinimą.
Azilinės kultūros žmonės apgyveno Baltijos sritis ir įžengė į Norvegiją ir Švediją sausažemiu. Viena iš svarbiausių jų gyventų stočių yra Maglemose (didelė pelkė netoli Mullerupo uosto, Zelando vakarinėje pakrantėje, Danijoje). Galimas dalykas azilinei kultūrai priklausė keleto rasių žmonės, kurie užsiėmė tos formos pramonė.«
Šitoje kultūroje pasirodo iš elnio rago padarytas kirvis su skyle kotui. Rago mova naudojama įdėti akmens ašmenį.9 Peilių rankenos gaminamos iš kaulo ir rago.
Prieš 7000 ar 10,000 metų šita azilinė-tardenuazinė kultūra perėjo visą vakarų Europą ir visiškai pakeitė madeleninę.4 Nelieka nė pėdsakų šiaurės elnio rago dirbinių, tačiau pilna raudonojo elnio ragų įrankių. Kadangi raudonojo elnio ragas viduje yra minkštas, lyg kempinė, todėl jis būdavo skeliamas pusiau ir iš jo gaminami plokšti žeberklai ir antgaliai (šiaurės elnio rago, ištisai kieto, žeberklai būdavo apvalūs). Beveik nepasitaiko svaidomųjų j iečių antgalių.4
Įvairių geometrinių formų smulkieji tardenuazinės kultūros titnaginiai dirbiniai: pirmykščiai trikampiniai, rombiniai, trapecoidiniai ir pusiau apskriti, atrodo, buvo vartojami žvejų, šiaurės elnio, kurį buvo lengviau sekti ir medžioti už raudonąjį elnią, pasitraukimas, atrodo, buvo viena iš priežasčių, verčiančių žmogų griebtis žvejybos.4
Baigiantis paskutiniam ledynų amžiui (Wuermi, prieš įsigalint žemdirbystei ir gyvulininkystei, žmogus prisijaukino šunį. šuo pasidarė žmogaus bendradarbis, su juo jis galėjo daug sėkmingiau medžioti. Galimas dalykas, šuo jam pagelbėdavo ir karo metu, sėlinant prie priešo, arba saugantis nuo priešo puolimo. Eidamas sargybinio pareigas, galėdamas užuosti ar išgirsti pavojų iš daug toliau kaip žmogus, jis buvo žmogui labai naudingas.
Mezolite, arba viduriniame akmens amžiuje, žmogus išrado pirmąsias transporto priemones sausuma — roges ir slides, kurios jam padėjo keliauti žiemos metu. Vasaros metu jis sugebėjo plaukioti upėmis iš medžio stuobrio išskaptuotu laiveliu arba plaustu iš surištų nendrių. Tokius plaustus pirmykščiai egiptiečiai vartojo ant Nilo, o Bolivijos ir Peru indėnai dar ir dabar plaukioja po Titicaca ežerą tokio tipo plaustais.3
Antrojoje senojo akmens amžiaus pusėje žmonės gyveno didokomis šeimomis — giminėmis. Tokios giminės ar kiltys susidėjo iš tėvų, brolių, seserų, jų žmonų ir vyrų ir jų vaikų. Joje tilpo dviejų, kartais trijų kartų asmenys, kurių galėjo būti iki 50 žmonių. Juos siejo ankšti ryšiai ir tamprus bendradarbiavimas. Tai buvo lyg maža valstybėlė gero medžiotojo ar vyresniojo valdoma. Visi kiti tokiai platesnei šeimai nepriklausą būdavo laikomi svetimais.
“Pamatęs svetimą, žmogus būdavo atsargus. Jei pažindavo pagal kokį ypatingą kūno nudažymo būdą ar kitus ženklus, kad svetimasis priklauso kokiai priešų grupei, jis jį nužudydavo, arba nuo jo pasislėpdavo. Pasirinkimas nužudyti ar pasislėpti dalinai priklausydavo nuo susitikimo vietos. Jei tas įvykdavo jo namų teritorijoje, į kurią svetimasis buvo įžengęs ir ypač jei jis medžiodamas sėlino, tokiu atveju atsakymas jam galėjo būti jieties dūris. Jei žmogus bemedžiodamas pats įžengdavo svetimon teritorijon, aišku, pamatęs svetimą, greičiausia, slėpėsi, bet nepuolė.”4
Baigiantis senajam akmens amžiui šiaurės Europa išgyveno invaziją naujųjų eurazinių rasių, kurios visos yra priešneolitinės kultūros, pramonės ir meno. “Peržvelgdami visą senąjį akmens amžių, randame davinių teorijai, kad pakaitomis vykstančios rasių invazijos iš pietų ,rytų ir, pagaliau, šiaurės rytų atnešė naują pramonę ir idėjas.”4
Besitraukiant ledynams šiaurės ir vidurio Europa iki 7CC0 m. pr. Kr. apaugo miškais. Nuo miškų traukėsi senoji kultūra, tik, vadinami ‘virtuvės sampilų’ žmonės išsilaikė pajūriais kiek ilgiau.1
Šiaurės Maglemosės kultūra Baltijos rajone yra laikoma vienmetė su aziline-tardenuazine kultura pietuose. Joje užtinkami įrankiai iš kaulo, kurie jau pranašauja naująjį akmens amžių, arba neolitą. Šitos kultūros pėdsakai randami visoje šiaurės Vokietijoje, Danijoje, pietinėje Švedijoje, taip pat ir Pabaltijo kraštuose.4
Ledynams nuolat tirpstant, prieš 12,000 metų ledai ištirpo, p. Švedijos pakrantėse, o po 5000 metų ir šiaurinėje Švedijoje, šiaurinės Vokietijos žemumoje ledynai pasitraukė apie 15,000 m. pr. Kr. Padidėjo pelkių sritys, kuriomis plito ta ypatinga kultūra, geriausiai vaizduojama Maglemosės sodybų palikimas rytineje Danijoje, žmonių gyventa ir žvejota ant plaustų. Su Maglemosės kultūra galima jungti ir sodybas apie Ladogos ežerą ir Baltijos jūros rytinių pakraščių sodybas. Galimas dalykas, kad mongoloidinis elementas dabartinių suomių, estų ir Laplandijos gyventojų yra likęs iš tos kultūros žmonių.2
Jūros pakilimas ir miškų išplitimas nustūmė šią kultūrą. Paskui ją keliavo vadinamoji “virtuvės sampilų”, kriauklinių jūros gyvūnų valgytojų, kultūra. Jie plito šiaurės Vokietijos pakraščiais pasiekdami net Latviją, kur pušų miškai siekė jūros pakrantes, čia jie išgyveno ilgus laikus.2
Pagrindiniai laikotarpiai:
A. Eolitinis (Akmens Amžiaus priešaušris).1,000,000 - 500,000 Pr. Kr. g. Javos ir Pekingo žmogus.
B. Paleolitinis (Senasis Akmens amžius)500.000 - 20,000 Pr. Kr. g.
1 šelinis (Chelles, miestas prie Paryžiaus)
Heidelbergo žmogus, (šilta, 3-čiasis tarpledyninis laikotarpis).
2 Musterinis (Le Moustier, vietovė Dordogne slėnyje). Neandertalio žmogus.
3 Orinjakinis (Aurignac, mažas kaimas Prancūzijos Pirenė-juose).
Kromanjono žmogus (Cro-Magnon, urvas Dordogne slėnyje).
4 Soliutrinis (Solutrė, vietovė rytinėje vidurio Prancūzijoje).
5 Madeleninis (La Madeleine, arti Les Eyzies, Dordognėje). (2, 3, 4 ir 5 laikotarpiai šalti, 4-sis ledynų amžius).
C. Mesolitinis (Vidurinis arba pereinamasis Akmens amžius).20.000 - 12,000 Pr. Kr. g. (šių laikų klimato sąlygos).
D. Neolitinis, (Naujasis Akmens amžius).12.000 - 3,000 Pr. Kr. g.
E. žalvario, 3,000 - 1,000 Pr. Kr. g.
F. Geležies, 1,000 Pr. Kr. g.—Po Kr. g.
KARYBA PROISTORĖS LAIKAIS
Iš turimų archeologinių ducmenų ir iš dar išsilikusių primityvių kilčių Afrikoje, Australijoje, Azijoje ir Amerikoje papročių galima įžvelgti proistorinio karo pobūdį. Tų laikų ginklai buvo paprasti ir tiek veiksmingi, kiek stipri buvo kario ranka, greitos jo kojos ir žvali akis.
Nors viskas buvo taip paprasta ir primityvu mūsų akimis žiūrint, tačiau, savo laiku, kiekvienas iš tų ginklų, ar kovos būdų, buvo augščiausio laipsnio pasiekimas.
Kovodamas Neandertalio žmogus vartojo tik savo paties raumenis, rankas, nagus ir gal dantis. Jo kovos metodai skyrėsi nuo gyvulių tik tiek, kiek jis buvo gudresnis ir kiek sugebėjo prailginti savo ranką, smogdamas nučiuptu pagaliu ar vėzdu, ar suduoti stiprų smūgį, apsunkinęs ranką akmeniniu kumštiniu kirviu, ar pagaliau sviesti akmenį, mesti gabalą uolos, durti nusmailintu pagaliu ir panašiai. Galimas dalykas, kad nuo plėšriųjų žvėrių jis gynėsi liepsnojančiais nuodėguliais iš laužo.
Tačiau nežiūrint jo stiprių raumenų ir nežiūrint kokio sunkumo akmenį jis sugebėtų sviesti ar kokio, didumo kuoka švaistytis, kova su plėšriaisiais žvėrimis ir medžioklė jam sekėsi vien tik dėl jo protingumo ir jo sukurtos pradinės organizacijos.
Jo gyventa šeimomis. Šeima buvo vienetas ir maistui pasirinkti ir medžioti ir kautis su savo varžovais žvėrimis ir kitais tokiais pat žmonėmis.
Kai šeima veikia vienos galvos vadovaujama — turime organizaciją. Tokia šeima iš 3—5 neandertaliečių, puldama ar sutartinai besigindama, galėdavo sudoroti ir stambų žvėrį, ar silpnesnę ne tokią gausia
Lankininkai, Senojo akmens amžiaus piešiniai uolose, rytinėje Ispanijoje.
Kariai žygiuoja sutikti priešą. Priešistorinių laikų piešinys Kastilijos provincijoj, kurio gali pavydėti kiekvienas mūsų modernių tapytojų.
kitą šeimą. Galimas dalykas, kad kelios šeimos kartais veikdavo sutartinai medžiodamos ar besigindamos. Pirmosios peštynės, ar net kautynės, kildavo iš reikalo apsirūpinti maistu ir pastoge ar iš pastangų išlaikyti turimą pastogę. Tada galėjo gimti ir primityviosios taktikos pirmieji dėsniai:
sauga, kai vienas iš šeimos narių eidavo žvalgo ar sargybinio pareigas; kai jis tupėdamas urvo angoje, ar užsilipęs ant augštesnės uolos ar medžio, saugodavo ar stebėdavo medžiojamų gyvulių judėjimų ir įspėdavo kitus medžiotojus;
artėjimoar sėlinimo būdai, kai šeimos nariai, vienas užpakaly kito, sėlindavo pamiškėmis ar krūmais virtine ar vilnimi prie medžiojamojo gyvulio;
puolimorikiuotė, kai 3 ar 5 toki šeimos nariai išsidėstydavo ratu ar pusračiu apie nužiūrėtą auką;
ataka,kai, vadovaujančiam davus ženklą, jie staiga iš visų pusių puldavo auką.
Tuo metu išsivystė ir pirmieji ryšiai: ženklas judėti, pulti, duodamas rankos mostu ar sušukus ar sekant vado pavyzdi. Tuo pat metu vystėsi ir pasalų taktika, kai medžiojamo gyvulio būdavo laukiama prie brastos ar prie vandens šaltinio.
Medžioklė yra geriausia karinė mokykla ir Neandertalio, o po jo ir Kromanjono bei kapsinės kultūros žmogus perėjo visus vieninio kovotojo mokymo žingsnius. Jis mokėjo slinkti, šliaužti, maskuotis, statyti spąstus, ir kliūtis. Jis sugebėjo pulti, atakuoti, kirsti mirtiną smūgį, sviesti akmenį ir kliudyti. Nepavykus puolimui, reikia manyti, jis mokėjo pasitraukti, sprukdamas į olą, lipdamas į medį ar pasislėpdamas.
Veikdami grupėmis pirmieji žmonės išmoko drausmės, klausyti įsakymų, juos vykdyti ir išmoko vadovauti. Atsirado viena iš augščiausių dorybių — drąsa, žmogus išmoko aukotis, mirti kovodamas už savo šeimą ar gyvenamą vietą, tėviškę.
Kilo vietinės tvarkos dėsniai — įstatymai, kurie vertė jiems paklusti atskirus individus. Tačiau įstatymų, siekiančių toliau kaip sava šeima ar gentis, tada dar nebuvo. Pirmosios gentys buvo susidarę iš giminingų šeimų, susijusių stipriais paveldėtais neapykantos ir baimės ryšiais prieš paveldėtus priešus.10
Pirmojo žmogaus kovos veiksmai buvo jo raumenų rezultatai. Jis dar nemokėjo panaudoti mechanikos, kad padidintų ginklų galią ir jo turimi akmens ar medžio ginklai, kumštinis kirvis, kuoką, nusmailintas pagalys ir pan. nebuvo toki veiksmingi kaip naujai atsiradusioj o tikrojo žmogaus, kromanjoniečio, sugalvojusio aštresnius, smailesnius akmeninius antgalius jietims ir jiešmams.
Atrodo, jog naujojo žmogaus kovos taktika skyrėsi nuo neandertaliečio tuo, kad jis geriau sugebėjo vartoti svaidomus ginklus, kurių pagrindiniai buvo įvairaus dydžio svaidomosios jietys.
Kai neandertalietis daugiausia veikdamas atskirom šeimom svaidė akmenis ir mušė kuoka, kromanjoniečiai, atrodo, svaidė smailiagales jietis ir, kai kurie tyrinėtojai spėja, gal net vartojo primityvų lanką su strėlėmis. Jo kovos priemonės buvo sutelktos į svaidomus smailiagalius ginklus ir tuo buvo pranašesnės už neandertaliečio, kuris, naudodamas sunkesnius ginklus, daugiau rėmėsi tiesioginiu smūgiu. Soliutrinio laikotarpio lauro ar karklo lapo formos nepaprastai aštrūs titnaginiai dirbiniai, pritvirtinti prie laibo ilgo koto, pasiekdavo daug toliau ir taikliau ir galėdavo mirtinai sužeisti ir stipriausią neandertalietį, svaidantį sunkius akmenis ir besišvaistantį sunkia kuoka.
Seniausios liekanos randamos šiaurės Afrikos žemyne, rodo, jog tie pirmykščiai, žmonės nors dar nevartojo lanko, bet žinojo kaip svaidyti jietis su svaidyklės, vadinamos “atl-atl”, pagalba.14
Kromanjono rasės žmonės turėjo geresnę organizaciją, jie gyveno šeimomis, tačiau yra visai aiškių žymių ir šeimų bendradarbiavimo. Daugelis šeimų rinkdavosi į bendras medžiokles, bendras puotas, kur švęsdavo kokias šventes, atlikdavo apeigas; puotų metu suvalgydavo didelius kiekius sumedžiotų gyvulių (pvz., Solutre stovykla su daugybe arklių kaulų). Viskas tas rodo buvus organizaciją, kuri buvo apėmusi tam tikrą apylinkę ar sritį.
Prieš tokį daug geriau organizuotą priešą, vartojantį tolimesnio veikimo ginklus, senoji artimųjų, gal net pavienių kautynių taktika, buvo bejėgi. Neandertaliečiai buvo išnaikinti ir žlugo su visa savo pirmykščia kultūra.
Visos kitos karo taktinės formos kromanjoniečių vartojamos buvo tos pačios kaip ir neandertaliečių, tik, galimas dalykas, jie jas kiek patobulino ir veik-
Pastebėtas priešas staiga puolamas. Piešinys darytas prieš daug tūkstančių metų Teruel provincijoje Ispanijoje.
“Stambių jėgų” susidūrimas, vartojant lankus ir strėles. Priešistorinių kautynių paveikslas rastas Kastilijoje, oloje.
davo skaitlingesniais būriais. Rasti švilpukai ir vadovavimo lazdos, rodo buvus vadovybės ir ryšių sistemos.
Pirmasis didelis karas žmogaus istorijoje (jeigu neandertaliečiai laikomi nepilnu žmogumi, tai kromanjoniečiai yra jau visiškai išsivystę Homo Sapiens) pradėjo, dar ir dabar tebevykstančias, dviejų kovos būdų varžybas: 1) vartojant artimų kautynių priemones ir 2) tolimo veikimo ginklus. Pastarieji, vis tobulėdami, atrodo, šias varžybas laimi.
Prieš 25.C00 metų, tas pirmasis didelis karas įvyko lyg gamtos katastrofa, kaip didelis potvynis, sklisdamas lėtai, bet pastoviai, nušluodamas senąją kultūrą visomis kryptimis. Aišku, nei vienoj, nei antroj pusėj nebuvo bendros vadovybės ar organizacijos. Tai buvo greičiau gamtinis vyksmas sustiprintas žmogaus smegenų išrastų priemonių ir pradinės organizacijos.
Jei kromanjoniečiai ir turėjo primityvų lanką, tačiau, atrodo, kad tas ginklas jam dar nebuvo gerai žinomas. Išvystyti kumštinį kirvį ir pritaisyti jam kotą, truko žmogui šimtus tūkstančių metų, taigi ir lanko esmė suprasti greitai nevyko. Pirmieji mėginimai vartoti lanką, aišku, buvo nesėkmingi. Vykusiai šaudyti lanku reikia pirmiau išspręsti visa eilė techniškų klausimų. Vienas iš svarbiausių yra lankstaus medžio suradimas ir pasigaminimas stygos, kuri būtų tampri ir tvirta. Pagaliau pagaminimas strėlės, kuri išlaikytų pastoviai kryptį, skrisdama, buvo problema. Kol strėlei buvo prisegta plunksna, duodanti jai pastovumą ore ir tiesų kelią, reikia manyti, praėjo daug šimtų metų. Be visų šitų techniškų patobulinimų, lankas negalėjo būti labai veiksmingas ginklas. Lanką galutinai išvystė tik sekanti žmonių banga, atvykstanti iš Afrikos, kapsinės kultūros žmonės.
Ar koki nors šarvai tais laikais buvo vartojami, yra tik spėliojimų dalykas. Galimas daiktas, medžio, odos ar žievės skydai ar kiti apsaugos nuo smūgių įrankiai, ypač nuo svaidomųjų ginklų, jau buvo pradėti vartoti; tačiau tik žalvario amžius paliko tokių aiškių šarvų ryškias liekanas.
TOLIMO VEIKIMO GINKLŲ REIKŠMĖ
Taip kaip neandertaliečiai žlugo nuo augštesnės kultūros kromanjoniečių, neatsilaikydami prieš jų organizaciją ir nepajėgdami gintis prieš jų taikliai svaidomas jietis su gerai pagamintais aštriais titnago smaigaliais, taip ir kromanjoniečiai, savo eile, žlugo, susidūrę su augštesnės kultūros geresne organizacija ir geresnio ginklo savininku.
Lankas yra pirmas tikras ir veiksmingas tolimo veikimo ginklas. Svaidomas akmuo ir svaidomoji jietis pradėjo tą tolimo veikimo ginklų eilę, bet tik lankas ir dalinai akmuo, sviestas iš svaidyklės, pradėjo tikruosius tolimo veikimo ginklus. Strėlė yra mirtinai taikli iš dvigubai, net trigubai didesnio atstumo kaip sviesta jietis.
Kapsinės kultūros žmonės, pasirodė, gerai pažino lanko ir strėlės savybes ir, žinoma, nesunkiai susidorojo su pirmuoju tikruoju žmogumi — Kromanjonu, nors jo galutinas likvidavimas truko šimtmečius, tačiau kaip atskira žmonių rūšis jie pagaliau išnyko, dalinai asimiliuoti naujųjų ateivių iš pietų ir rytų.
Antras stambaus masto, ilgas karas, žmogaus istorijoje, pasibaigė augštesnės kultūros laimėjimu ir nuo šio laikotarpio prasideda ginkluotos varžybos tarp tos pačios rūšies įvairių genčių, susiorganizavusių į stambius, kartais palaidus vienetus, gentis, kiltis ar gimines.
Kariaujanti gentis iš kelių ar keliolikos šeimų, buvo valdoma genties tarybos, kurią sudarė šeimų suaugę vyrai. Taryboje vyraudavo stipriausias asmuo, nes kautynių sėkmingumas daugiausia pareidavo nuo fizinės asmenų jėgos. Kariuomenę sudarydavo visi pajėgūs suaugę vyrai, kurie kartu su visa valdžia — taryba, eidavo į karą.
Pagrindinių karybos dėsnių, atrodo, uūta dviejų: netikėtumas ir asmeniška karių jėga bei sugebėjimas kautis, mokėjimas vartoti svaidomus ginklus (ugnį) ir kertamus ar duriamus ginklus (smūgį).
Kovojančios grupės organizacijos būta paprasčiausios: stipruolis ar vadas ir apie jį susispietę palydovai. Stipruoliui kritus, grupė iškrikdavo ir būdavo išžudoma, paimama nelaisvėn ar išbėgiodavo. Pagrindinę įtaką kautynių lauke spinduliavo vadas. Tokios organizacijos augščiausią išsivystymą randame Homero apdainuotuose, vėlesniuose amžiuose vykusiuose Trojos žygiuose.11
Tada gimė pirmieji organizuotos žvalgybos ir šnipinėjimo pradai. Pirmykštės ar laukinės tautos iki vėliausių laikų buvo gabios šioje srityje, ypač Amerikos indėnai. Vėliausiai pradedama organizuoti tiekimas. Maža karių grupė, lengvai atlieka nedidelius karo žygius be jokių maisto atsargų. Ilgesnių žygių metu ji gyvendavo iš krašto, kuriame kariavo, plėšdama vietos gyventojus ir medžiodama.
LITERATŪRA
1. H. G. Wells, The Outline of History, 1949.
2. The Cambridge Ancient History, Vol. I.
3. C. S. Coon, The Story of Man, 1954.
4. H. F. Osborn, Men of the Old Stone Age, 1916.
5. V. F. Calverton, The Making of Man, 1930.
6. Sollas, Ancient Hunters.
7. Max Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, 1924.
8. Helen Gardner, Art Through the Ages, 1943
9. G. G. Mac Curdy, Ph. D., Human Origins, 1924.
10. Rear Adm. A. Fiske, The Art of Fighting, 1920.
11. Spaulding, Nickerson, Wright, Warfare, 1937.
12. S. Cole, The Prehistory of East Africa, 1954.
13. R. Ghirshman, Iran, 1954.
14. G. S. Vaillant, The Aztecs of Mexico, 1955.
15. S. Piggott, Prehistoric India, 1952.
Priešistorinių laikų žmonės gina savo turtą — raguočių bandą nuo užpuolikų. Piešinys iš Libijos.
Straipsnio “Karo Pėdsakai Proistorėje’’ rankraštį peržiūrėjo prof. dr. J. Puzinas. Autorius dėkingas gerb. Profesoriui už pataisymus ir patarimus.
