MĖLYNOS GĖLĖS
V. Jonikas
1.
Tėviškėle ir miela mergaite—
Su jumis vienu žodžiu šnekuos.
Ir matau per gyvenimo greitį
Krintant lapą nuo klevo šakos.
Rodos vakar vasarvidžio karšty
Myniau dviratį gimta žeme.
Pušynėliai aplinkui net peršti,
Nuo sausros ir spygliukai šėmi.
Ta girelė, tarytum šventovė,
Kvepia gintaro šilto sakais.
Ąžuolai susimąstyme stovi,
Samanų jiems pakloti takai.
Atokiau, duobelytėj prie kelio,
Tarp aikštės ir tankių kadugių,
Žydi mūsų vaikystės gėlelė—
Mūsų melsvąją gaurę regiu.
Atsiminęs sustoju, paglostau—
Žolynėlyje laiką randu,
Kur kadais, kaip karališkam soste,
Čiulpėm sultį saldžiųjų žiedų.
Džiaugsmas buvo pasaulį apglėbęs
Ir vaikai iš mokyklos grįžtą—
Į saulutę galvelės tik stiebės
Po pirmų pažinimų našta.
O dabar jau iš didelio miesto
Neseniai pas mamytę grįžai.
Ar besugeba kartais pašviesti
Tau vaikystės gėlyno ražai — ——
Pamatau, kaip iš tavo sodybos
Moja medžiai visai netoli,
Pašnekėt apie keistas radybas
Ilgo laiko šviesiam pašaly.
Ten mamytė, nutildžiusi šunį,
Žolija iš daržų nešina,
Liepa žadinti savo lepūnę—
Pramiegos ji gerąsias dienas.
Ko belaukti, kai matosi— juokias
Josios žodžiai, atsargiai geri,—
Akys greitai atranda atokiai
Prasivėrusias klėties duris.
O, klėtele, tu meilės pilnoji,
Tu šventovė senos giminės!
Paslaptim tavo rąstai alsuoja,
Kaipgi dainos tavęs neminės — — —
Tylutėliai, ant pirštų galiukų,
Einu skęsdamas klėtės vėsoj—
Kol ta viešnia grakšti nepaspruko,
Užbučiuosiu pagautą visai — — —
Pagalviuos, toje žiedlapių šūsty,
Tu pasakiškai dailiai guli,
Valandėlei atėjus prisnūsti
Jauno miego saldžiam alpuly.
Reginyje to mergiško grožio
Keičias norai pagundų pirmų
Ir kasas— gelsvo gintaro drožlę—
Susisėmęs į širdį imu.
Pabudai, pajutai mano veidą
Taip arti, prie akių atvirų
Ir skruostuos atminimai tau žaidė
Piemenautų rudens vakarų.
Ir prašeisi: jei šįkart paleisiu,
Būsiu geras, mylėsi labai — — —
Dar parodysi vasaros vaisių,
Kiek svečiams paskubom priskabei.
Margą skrynę, dar mamos kraitinę,
Atdarei,— o, ten lobiai tikri!
Ir kažką tarp tų drobių ritinių
Susiradus iškėlei vikri.
Ir išbėgus po kryžium, apaugtu
Seno diemedžio krūmais tankiais,
Ta skrynės paslaptim pasidžiaugti
Kviesdama man iš tolo juokeis.
Tavo rankose raštas gražutis,
Tik dabar pirmąkart atrišai.
Pažiūrėjau,— tik spėję nudžiūti
Pedagogų kreivi parašai — — —
Tu ir tavo brandos atestatas,
Lauktasvaisius svajonių karštų!
Tavo bus tie akyračiai platūs,
Mėlsvumon atsirėmę kraštu.
Tolimesnės dalios pasiimti
Žengsi valios gaivios vedama—
Per šviesas, per šventadienių rimtį,
Ryto paukštės grakščiu skridimu.
Neapsakomai linksma ir gaila—
Gresia vėlek netekti tavęs:
Pro slaptingų viliojimų eilę
Kur tave metų žingsniai nuves — — —
2.
Susimąstėm žolėje susėdę
Prie senuolių trobos pamatų,
Kol užėjo grįžtąs iš sausėdų
Tėvas pokaičio giedro metu.
Jam patinka ta mūsų draugystė
Ir linkėjimų turi apsčiai—
Jaunime dar save atpažįsta,
Kaip gyveniman laužės pečiais.
Jis prisėdęs linksmai šnekučiuoja,
Pasigirsta vėl žodis ramus:
Taigi, vieškeliu laimės plačiuoju
Eidama nepamirški namų — — —
Daug planų jūsų metai vėjuoti
Panaikins kaip žvaigždes ežere—
Tik atpratus varguose dejuoti
Pasiliks giminė nemari.
Atsimindama dirbk ir žiūrėki,
Kad visiems būt gyventi džiugu.
Darbo prakaite broliai sudrėkę
Tavo naudai daug arė vagų — — —
Tu prisižadi, viską darysi,
Dievas jaunajam ryžtui padės,
Tik suspaudžiu rankelę— nubrisim
Su tavim ligi šiaurės žvaigždės!
Drauge jungsime meilę ir trūsą,
Kad tėvynėje būtų gražu
Ir todėl tu mokytoja būsi,
Daug širdelių išpuoši mažų.
Susilauksim ir savo mažylių,
Nesvarbu, kiek jėgų jie kainuos—
Kada mudu jau būsim pražilę,
Paklausysim jaunos jų dainos — — —
Jau saulelė iš pusdienio suka,
Pokaitinių svajonių gana!
Paskubėkime vežti šienuko,
Išdžiovino jį giedri diena.
Broliai kinko nerimstančius bėrius,
O su jais ir krovėja šneki.
Tėvas, daržinę plačią atvėręs,
Deda smailias vežiman šakes.
Įsijungiame mudu į talką
Ir nudardam pakalnėn visi.
Vežimus bėriai prunkšdami velka,
Darbo nuotaika supa šviesi.
Ir daina, dar prieš amžius užgimus,
Neaprėpiama dainiaus rimu,
Paskutinį palydi vežimą
Mėtom kvepiančio šieno namo.
Dūmų juosta pro žarą vyniojas,
Žvangteli šulinin kibirai
Ir po ruošos jau plaunatės kojas
Tvenkiny su kvapniais ajerais.
Jau pusiaunaktį žada žymėti
Pro girelę žara gesdama.
Vėl sueinam iš kiemo į klėtį,
Pasitinka jauki šiluma.
Dar mergaitės kikena už sienos,
Joms labanakčio linki bernai,
Darbo nuovargis merkia blakstienas
Ir pražysta pirmieji sapnai.
3.
Gera, vasaros saulei užgesus,
Pasidžiaugti žavia naktimi.
Tik perdaug šitą rudenį graso
Nujautimai, tokie svetimi— — —
Mėnesiena pro užlaidą sunkias,
Kai dienoraščio lapą rašai.
Tau šią naktį blakstienos apsunko
Ir sužvilgo du skaidrūs lašai.
Staiga suklykė gailiai pelėda,
Lyg nubėgo kažinkas sodu,
Šalta baimė į širdį nusėdo,
Kaip rasa ant lelijos žiedų.
Pajutau, kaip tau skaudžiai pagailo
Ir savos ir manosios dalios -
Vakarai, lyg žvėreliai tie bailūs
Jau prabėgo, negrįš atgalios.
Užu lango žėravo paskliautė,
Sproginėdama degė naktis.
Kam palikti, o kam iškeliauti
Lemia žvilgsniai likimo pikti.
Tai ne šiaurės varsinga pašvaistė
Glostė dangų vėlai vakare,
Tai tėvynė krauju apsilaistė,
Mūsų žemė liepsnojo kare.
Tavo tėvo pastogėj po žygio
Glaudės mažas kovos dalinys,
Ant grindų raitės vyrai sumigę,
Džiūvo ginklai, kūnai kruvini.
Mes atėjom per mirtiną lietų,
Per kulkosvaidžių sraunias ugnis,
Nepalikti laukų numylėtų,
Tartum gintaro jūros dugne.
Mes norėjom į sielą sugerti
Visą tėviškės esmę laiku,
Kad jos didžią minėtumėm vertę
Žodeliu ištremtųjų vaikų.
Prarymojom vidurnaktį dviese
Nujautimo sunkaus kupini,
O žarijos pienė jos ir blėso
Prieš akis užmirštam židiny.
Dar tikėjom į rytmetį ramų,
Atsibudę vėl paukščiai dainuos—
Laikinai ta naktužė sutemo
Poilgos vasarinės dienos.
Raminau, kad sudiev nesakysiu,
Dar su daina sugrįšim šilais,
Dar po darbo sueisim naktyse
Pasidžiaugt pažarėliais vėlais.
Didžią maldą drauge sukalbėsim
Vakarinių varpų gaudime,—
Nepražuvę granatų duobėse
Žengsim ryto vilties vedami.
Dinamito griaustiniai nuo ryto
Jau kelionėn žegnojo menu,
Ir skeveldros aižėdamos krito
Tarp lieknųjų beržų liemenų.
Atsisveikinant širdgėla grąžė,
Nudrebėjai šaltais šiurpuliais,
Tavo ašaros, nuostabiai gražios.
Nuriedėjo karoliais dailiais.
Palydėjai per tėviškės slenkstį,
O sieloje sušuko kažkas,—
Ko tos vėtros kaip lendres mus lankstė,
Kur palūšime, kas mus užkas— — —
Palikai, tu viena palikai ten,
Tėviškėlėje, laimės krašte.
Pasitiko mus ginklai įkaitę
Ir keliai, pelenais užnešti.
4.
Vis tolyn mūsų vieškeliai sliuogė,
Su pulkais nežinion ištremtų,
Kol bepriglaudė Alpių pastogė
Šalia ežero žalsvo krantų.
Svetimi jau namai pasitiko,
Ne viešnagės, o teismo stalai,
Buvo dvasioje šalta ir nyku,
Prislėgtoj praeities gabalais.
Benamiu tarp kalnų išvarytas
Gal jau būčiau išblėsęs, deja—
Gilumoje budėjai įkritus
Tu, šventosios alkos žarija.
Kai pavasario upės čiurleno
Ir širdis tada šaukės širdies,
Ten, toli, palei diemedį seną,
Vis regėjau— dar tu oi meldies.
Ačiū, buvo lengviau man truputį,
Nebuvau dar praradęs visko.
Po žiemos pumpurėliai atkutę,
Sužaliuodami plaukė mišku.
Rodos, klaupsi prieš kalnus ir lauksi,
Ko nė knygoje dar neskaitei—
Tuoj saulėtekio varvančiam aukse
Gyva pasaka žemėn ateis.
Kai viršūnių pražysdavo ledas
Šviesai žaidžiant spalvynu didžiu,
Pasvajojau,— atve atsivedus
Būtų džiaugsmo, svaigių įspūdžių.
Mes drauge nusileistumėm slėnin
Šiurpulingais prarajų kraštais,
Takeliukais kerpėtų uolėnų,
Žvyreliu vandenų apneštais.
Spindulys, radęs užmirštą pusnį,
Godžiai tirpdo karštais bučiniais.
O žemiau, vos pražiūrėjęs šalpusnis
Žemės sultį gurkšnoja skaniai.
Prisiskintum gėlyčių saulėtų,
Parsinešus pamerktum svirne,
Kad paburt vakarėliais galėtum,
Ar tave tebemyli, ar ne — — —
Ilgesys vėlek širdį suspaudė,
Jai permaža to sapno skaidraus—
Vienų vienas, uolos prisiglaudęs,
Nejučiom tėviškėlės dairaus.
Negaliu seno vieškelio rasti
Su gaurelių kerais mėlynais.
Tik aplinkui miškai susimąstę,
Svetimi sidabriniai kalnai.
Netikėtai vaizduotė išblėsta
Pamelavus gaivint amžinai—
Vėl iškyla kentėjimų miestai
Ir nudžiūvę toli beržynai.
Kai saulėlydžiuos nokdami vaisiai
Žėri karščio žara rožine,
Mano širdį vėl degina baisiai
Tėviškėlės graudi nežinia.
Ir matau,— ten dangus apsiūkęs,
Vėjai šėlsta prieš tavo akis
Ir beprotiškam šoky įsukę
Neša, tartum plunksnelė leki.
Kas man tą ilgesingą ir švelnią
Vakarinę dainelę prikels,
Kur aidėjo miglota pakalne
Nuo anos žydinčios obels.
Nebebus, kas padės apraudoti
Spindulingos vaikystės draugus,
Kur nuo sielvarto mirė žaizdoti,
Kai nešlakstė tėvynės dangus.
Man skaudu, kad likimas atskyrė
Be vilties nuo namų, nuo tavęs
Ir skaudžiausia, kad vasara mirė,
Mūsų vasara, tokia žavi — — —
5.
Vėl sumirga tolybėj peisažas
Ilgesingu dvelkiąs švelnumu
Ir sušvinta jo kibirkštys mažos
Šiluma prarastųjų namų.
Ten regiu tavo ištiestą ranką,
Žengiu jos pasiimt neramus
Per atolais žaliuojančią lanką,
Per pirmuosius rudens arimus.
Pasakysiu, kad puošei svajonę
Ir klajūno dienas dabinai—
Kad buvai mano sielvarto klonio
Pražydėjus gėlė mėlynai— — —
Takeliu, vaikštinėtu ne kartą,
Pro eiles vasarojaus gubų,
Margą šunį paglostęs prie vartų,
Kiemo kryžiaus pasveikint skubu.
Geras jis, tas pašventintas medis
Pabučiavimais lūpų karštų—
Kaip mane, daugel gentkarčių vedė,
Į namus iš toliausių kraštų.
Jau girdžiu, vyrų dalgiai ten cinksi
Klevo unksmėj kietai kalami,—
Kaip gi džiaugsmo į širdį nerinksi
Melodingo rudens gilume.
Ten ir aš, vieną sau įsitaisęs,
Kol akuotuose rasos žvilgės,
Su draugais dar į lauką išeisiu
Paguldyti storos pradalgės.
Plaukia piemenio dainos į ausį,
Dvelkia degančio laužo kvapai,—
Tėviškėle, svajone mieliausia,
Vėlek mano tikrove tapai — — —
Saulės pluoštai į pradalges krinta,
Jau rinkėjas matau iš arti,
Mama nori sau žentą įminti
Ar atspėt, kieno būsi marti.
Šį šeštadienį skubame baigti
Nusišluostę rasotas kaktas—
Kada bus tie javeliai jau daikte,
Prasidės ir kitokia šnekta.
Jau saulelė į debesį sėda,
Žvilga vorų tinklai ant ražų.
Jūs nueinat suritusios pėdus
Sidabrinio lietaus avižų.
Ir sugirgždinat šulinio svirtį,
Garsiai varstot kamaros duris—
Susirūpinot liuobtis ir virti,
Kol sugrįš talkininkų būrys.
Dalgius klevo šakon pakabinę
Vakarienės par einam skanios.
Tuoj šviesa palubėj žibalinė
Iš erčios šešėlius išgainios.
Sėsis tėvas, tas baltas vaidyla,
Motinėlė gerutė, meili—
Taip žavingai tėveliai pražyla
Prigimtojoj, savojoj šaly — — —
Tu atneši iškepus ragaišio
Pirmutiniojo derliaus kviečių,
Pabaigtuvių pradėsime vaišę
Savo tautiniu mostu plačiu.
Iš ąsočio alutis jau kraustos,
Žaižaruoja kristalo stikluos,
Pamažu darbininkai įrausta,
Juokas daros begalo tekius.
Mes tuojau atsinešime smuikus,
Pristyguosime bosą storai,
Prasidės išdykavimai puikūs,
Net iš padų vyniosis garai.
Tavo žvilgsnis, gudrus ir nekaltas,
Kviečia sėstis pas ugnį kartu—
Pririnkai, vos lazdynams pageltus,
Pilną skreitą skanių riešutų.
Židinyje žarijos roliuosis,
Liepsnelyte melsvąja bežais.
Pasijusim, kad būta žaliosios
Vasarėlės mudviem permažai — — —
Dar turėsime daug pakalbėti,
O neleis dainininkų balsai—
Susimokę nueisimį klėtį
Ir negrįšim į būrį visai.
Bus ramu ir mėnuo užgesintas,
Tik svirplys tylumoje dainuos.
Tokią naktį, mirtim nors užgintų,
Jau tavęs nepaliksiu vienos.
Prisiminsim keisčiausių dalykų
Jokiame neskaitytų rašte—
Ko laukinė gėlė mums patiko,
Nekvapsninga, paliesti šiurkšti — — —
Ir— kodėl dar neleidžia į šiaurę,
Kur numirti man būtų šviesu.
Tu pakalbink tą melsvąją gaurę
Nuo manęs, nuo svajonių visų — — —
Širdimi, nors per tūkstančius mylių
Su jumis tebesu ir šnekuos,
Ir matau dar ant prieklėčio tyliai
Krintant lapą nuo klevo šakos.
Iliustravo dail. J. Paukštienė
