TAUTINIŲ VERTYBIŲ BEJIEŠKANT

 (ATSILIEPIMAS Į STUDENTĖS ELENOS LAIŠKĄ)

JONAS KĘSGAILĄ
Lietuvos Kariuomenės Pulkininkas

Neseniai viename laikrašty tilpo studentės Elenos laiškas — skundas prieš vyresniąją kartą, kad ji nesugeba pateikti jaunajai kartai tautinių vertybių, su kuriomis nebūtų gėda pasirodyti prieš kitataučius. Jaunoji karta nori duomenų vaizduojančių Lietuvą šviesesnėmis spalvomis, bet nei tremties spaudoje, nei viešajame gyvenime jų nesuranda, niekas jų neiškelia. Nei žygių, nei darbų — nėra kuo prieš kitus pasirodyti, nei kuo su jais lenktyniauti. Vien srovinės — politinės rietenos, viens kito koneveikimas, juodinimas. Tėvynė pavergta, žudoma — tremtyje dvasinis skurdas. Jaunoji karta, be tautinių vertybių atramos ir be vyresniųjų auklėjamosios globos, jaučiasi kaip tremtyje pasimetusi našlaitė.

Tiesa, partinės kovos mumyse tradiciniai aštrios ir neatlaidžios. Karai, žiaurios okupacijos ir tremtinio — benamio šiurkšti dalia gerokai apardė žmonių moralę ir šį mūsų bruožą dar daugiau išryškino: žmonės tapo piktesni, kerštingesni ir negailestingesni. Partiniai priešai vienas kitą daugiau juodina, ir vienas kitą daugiau plaka, nebepaisydami nei padorumo, nei teisybės. Viską vertina iš savo srovinio požiūrio taško, į viską žiūri per savo spalvotus akinius. Srovinė neapykanta ne tik žydi periodinėje spaudoje, bet jau persimetusi ir į dailiąją literatūrą (pvz. Ora Pro Nobis) ir net įsisukusi į mokslininkų tarpą. Ir nepriklausomybės laikotarpi pavaizduojant stengiamasi parodyti, kad gera buvo tik tai, kas buvo savo srovės žmonių daroma ir bloga visa, kas buvo kitų daroma. Peikdami viens kitą, išpeikia viską, kas buvo daroma ar padaryta. Dėl to susidaro įspūdis, kad viskas mumyse, ir praeity ir dabar, yra menka, skurdu ir nebemiela, nors ir sava. Ši liūdna tremties tikrovė tautines vertybes padengia lyg dumblu, jų nebesimato ir jaunieji jų nebegali surasti. Tiesą nuo netieses atskirti, pažinti kas buvo vertinga ir kas nevertinga begali tik tie, kurie praeitį patys išgyveno, nepriklausomybę kūrė ir dėl jos kovojo, šiuo savo rašiniu noriu kiek nuvalyti dumblą nuo tautinių vertybių ir parodyti jauniesiems, kad mes nesam tokie skurdžiai, kaip atrodo, kad turim vertybių, kuriomis galime didžiuotis prieš kitus ir net lenktyniauti su kitais. Aš, kaip karys, paliesiu tik žygius, kuriuos mūsų tauta atliko šiais sunkiausiais žmonijos istorijoje laikais. Beje, žygių daugiausia ir pasigendama.

Atsiliepimuose į Elenos laišką radau jau nebenaują, dažnai mūsų spaudoje komentuojamą klausimą, būtent: kodėl mes nepasipriešinom bolševikų okupacijai? Tokį klausimą mūsiškiams dažnai užduoda ir kitataučiai. Viename Amerikos universitete, diskusijose Pabaltijo klausimais, pabaltiečiams esą ir buvęs užduotas šis “kietas” klausimas, į kurį studentams pabaltiečiams buvę sunku atsakyti. Dalyvavęs ten senesniosios kartos atstovas tik reiškė studentams užuojautą, kad jie esą turį nemalonią pareigą atsakyti ir už savo politikų klaidas.

Studentus pavaduodamas, aš kaip tik ir noriu anam amerikiečiui paklausėjui atsakyti. Pilnas jo klausimas buvo toks: “Kodėl Pabaltijo tautos nepasipriešino bolševikų okupacijai? Ir kodėl tokia Suomija drįso kitaip pasielgti ir tuo pelnė pasaulio pagarbą?

ATSAKYMAS

1.    Jokia valstybė ar tauta nekariauja dėl garbės ir jokia valdžia neskelbia karo vien tam, kad pelnytų kitų pagarbos. Nebūtų kariavusi ir Suomija, jeigu nebūtų turėjusi jokių vilčių laimėti.

Kariaujama dėl tautos ir valstybės interesų ir kariaujama tada, kai yra bent šiokie tokie galimumai karą laimėti arba ką nors karu išlošti. Karu kartais siekiama įsigyti sąjungininkų ateičiai, palengvinti diplomatinę kovą, bet niekad karas nevedamas dėl garbės. Pavyzdžiu gali būti ir Amerikos vestas karas Korėjoje. Kyla klausimas, kodėl Amerika laimėjo didįjį pasaulio karą prieš stipriausias militarines valstybes — Japoniją ir Vokietiją, o neįstengė susidoroti su menkos vertės kinų “savanoriais”? Jeigu Amerika būtų išvijus kinus ir suvienijus Korėją laisvam ir nepriklausomam gyvenimui, kokia būtų pagarba ir dėkingumas ne tik korėjiečių tautos, bet ir visų Azijos tautų! Amerikos prestižas būtų nepaprastai pakilęs ne tik Azijoje, bet ir visame pasaulyje. Dabar gi, karas buvo vestas kažkaip nenorom, turėti labai skaudūs nuostoliai, ypač korėjiečių, ir baigtas negarbingai, paliekant ir toliau Korėją nesujungtą, suskaldytą ir kovojančią. Kodėl taip padaryta? Atsakymas: smogti priešui lemiamą smūgį strategija reikalavo karą perkelti ir į kinų teritoriją, o dėl to buvo pavojus kilti III-am pasauliniam karui. Gal galimumai tokiam pavojui buvo labai maži, gal rizika nedidelė, bet ji vistik buvo. Gal būt, generolai Mac Arthur ir Van Fleet, siūlę šią strategiją, buvo teisūs, gal geriau būtų buvę, jeigu būtų panaudotos visos turimos jėgos, žaibo smūgiu būtų priešas sunaikintas, išmestas iš Korėjos žemės ir dėl to nieko nebūtų atsitikę. Gal būt, 99% už tai, kad pasaulinis karas nekiltų, bet lieka baisus 1%; laisvajam pasauliui yra baisus visuotinis karas su atominėmis bombomis. Generolai yra mažiau atsakingi už tautos ir valstybės likimą, negu valdžia. Štai dėl ko karas Korėjoje buvo vestas negarbingai ir negarbingai baigtas. Tautos interesas stovi augščiau jos garbingumo. (? Red.)

2.    Kodėl mes nekariavom?

Dėl karo aplinkybių susidarė proga sovietams užimti Pabaltijį. Tą žygį, kaip ir karą Suomijoje, sovietai teisino kariniais motyvais, kad padidintų savo krašto svarbių objektų (Petrapilio, Minsko, Maskvos) saugumą. Pagal pasiūlytą sovietų sutartį, į mūsų kraštą įvedama sovietų kariuomenė saugumo tikslu, bet mūsų nepriklausomybė paliekama ir į mūsų vidaus santvarką nesikišamą. Sovietų pažadais mes šimtu nuošimčių netikėjom, bet ano meto aplinkybėse buvo dar ir kitų vilčių ir buvo svarbių motyvų prieš, bet ne už karą, būtent:

a)    Tuomet dar neįsivaizduota, kad bolševikai taip greitai ir tokiu tempu ims naikinti ne tik mūsų nepriklausomybę, bet ir mus pačius. Mes, kaip ir dabartinis laisvasis pasaulis, bolševikų žiaurumo neįsivaizdavom, kol to patys nepatyrėm.

b)    Mūsų tuometinė padėtis nors labai sunki, bet atrodė laikina, mes tikėjom laiminga karo pabaiga, tikėjom sąjungininkų pergale, o tuomet, manėm, sugrius ir sovietų — vokiečių draugystė, vėl bus atstatyta sena pasaulio santvarka. Nors ir su aprėžta nepriklausomybe, manėm, gal pavyks kaip nors išlaukti iki laimingos karo pabaigos.

c)    Mes neturėjom jokių galimumų laimėti. Niekas iš didžiųjų valstybių mums nei paramos, nei užtarimo nežadėjo, niekas mūsų likimu nesidomėjo.

d)    Sovietai okupaciją rengė iš anksto (sovietų — vokiečių sutartis 1939 m.), kariavusi jų kariuomenė prieš Lenkiją jau buvo sutelkta mūsų pasienyje, pasirengusi žygiui. Sovietai žygiui į Lietuvą kariuomenės turėjo pakankamai; jų jėgos daug kartų prašoko mūsų galimas sumobilizuoti ginkluotas pajėgas.

e)    Mums reikėjo atlikti mobilizaciją ir sutelkti pėsčią kariuomenę į pasienį, tam reikėtų kelių dienų laiko, o sovietų motorizuotos dalys iš vidaus (įvestos įgulos) ir per sieną, pradėtų žygiuoti tuojau, kaip tik mes ultimatumą atmestumėm ir paskelbtumėm mobilizaciją.

f)    Mūsų buvusiai sienai su Lenkija (apie 500 km) ginti reikėtų ne 5—6 divizijų, kurias galėtume sumobilizuoti, bet 100 divizijų ir ne pėsčių, bet judrių, motorizuotų — mechanizuotų, gausios artilerijos ir aviacijos remiamų.

Išvados:

Karu mes absoliučiai nieko nelaimim, bet prarandam ir tas mažas viltis, kurios slypi sovietų pažaduose ir kurias teikia karo pabaiga. Kariaudami mes iškart nustojam visiškos savo nepriklausomybės, žūsta visa mūsų kariuomenė, visa šaulių sąjunga, visa policija, miestai subombarduoti, daug civilinių žmonių aukų, dideli turto nuostoliai. Mes turėjome prieš akis du pavyzdžius: Lenkija ir Čekiją, kuri nekariavo. Mums atrodė, kad Čekija tuomet buvo laimingesnė.

Štai, tie motyvai, kuriais remiantis mūsų valdžia nusprendė nestoti į atvirą karą prieš įžygiuojančią į mūsų kraštą sovietų kariuomenę. Jeigu mes nepelnėm dėl to pagarbos, tai taip pat nepelnėm ir negarbės. Mes ne padarėm to, ko negalėjom padaryti: dėl to mums nėra ko prieš kitus nei rausti, nei gėdytis, nes mes nepadarėm nieko negarbingo, nieko nenuskriaudėm ir nieko neapsukom. Mūsų valdžia darė taip, kaip tuo metu jai atrodė geriausia. Tai buvo musų pačių interesas, mūsų valdžios teisė ir pareiga.

3. Kodėl Suomija kariavo?

Suomija apsisprendė už karą svarbiausia dėl šių motyvų:

a.    Jos teritorija labai palanki apsigynimo karui;

b.    Ji tikėjosi paramos iš antisovietinių valstybių, kokią gavo Franco Ispanija pilietiniame kare.

Suomijos teritorija didelė, miškuota ir ežeruota. Tokią vietovę labai lengva ginti ir sunku pulti. Be gerų kelių, sunkiai praeinamas uoluotas tarpežeres gali ir su penkiomis divizijomis sėkmingai ginti negu tokio pat pločio barą, atviroje ir lygioje vietoje, galėtum ginti su 100 divizijų. Tarp ežerų ir nedideli įtvirtinimai daugiau reiškia, kaip atvirose vietose moderniškos tvirtovės. Tokia vietovė ginti nereikalinga didelių šarvuotų armijų, bet gali būti sėkmingai ginama rankiniais ginklais (šautuvu, granata kulkosvaidžiu). O priešui, atvirkščiai: jis negali panaudoti sunkiųjų ginklų, negali išskleisti didelių armijų masiniam puolimui.

Suminėtos aplinkybės Suomijai teikė vilčių ilgiau prieš sovietus išsilaikyti, per tą laiką proga atsirastų pritraukti savanorių iš antikomunistinių kraštų ir karą paversti tarptautiniu antikomunistiniu karu. Tačiau, žymesnės paramos iš užsienio Suomija nesulaukė, o pati viena savo jėgomis, nežiūrint ir labai palankių gynymosi sąlygų, rusų puolimo neatlaikė: po 4 mėnesių sunkių kautynių turėjo kapituliuoti ir priimti sovietų patiektas taikos sąlygas

Taip pat ir antrą karą prieš sovietus, kariavusi kartu su vokiečiais, Suomija pralaimėjo. Sovietams, kartu ir visiems vakarų sąjungininkams, kelias į Suomiją buvo atviras. Tačiau liko mįslė, kodėl Suomija nebuvo užimta, kodėl jos teritorija nebuvo padalinta į zonas, kaip Europa ir Korėja, kodėl jai tokios išimtinos ir laimingos sąlygos taikytos? Greičiausia, Suomiją išgelbėjo jos laiminga geopolitinė padėtis. Su Suomija rišasi labai jautrus sovietams ir anglams Skandinavijos pusiasalis. Gal būtų, Jaltoje, jeigu ne raštu, tai žodžiu, buvo sutarta Suomiją neutralizuoti. Nei mes, nei suomiai, nei betkuri kita mažesniųjų valstybių, pačios, savo likimo nenulėmė. Palankiai ar nepalankiai mums, mūsų likimą lėmė “didieji”. Tik naivūs žmonės rezga pasakas, kad suomių drąsą ir narsumą pagerbęs net pats Stalinas, palikdamas juos laisvus. Kodėl žmonės mato tik suomius, kodėl nemato nemažiau garbingų ir narsių žygių kitų tautų? Nemažiau narsiai ir garbingai kariavo Lenkija ir Jugoslavija, ir kariavo ne prieš sovietus, o prieš vokiečius. Kodėl jiems neparodyta tokia pat malonė, kaip suomiams? Kodėl taip žiauriai išduoti narsūs Varšuvos sukilėliai, kodėl pakartas Michailovičius? Kodėl Stalinas ir jo sąjungininkai savo priešams buvo tokie maloningi, o tokie žiaurūs savo sąjungininkams? Kodėl buvusieji priešai — Suomija ir Austrija — yra laisvos, o buvusieji sąjungininkai pavergti?

Visi šie klausimai Suomijos apsigynimo ir karo laimėjimo mitą išsklaido. Suomijos išsigelbėjimas neparėjo nuo jos dorybių, bet visai nuo kitų priežasčių, kurios paaiškės tik tuomet, kai bus paskelbtos visos karo metu sudarytos slaptos sutartys ir paskelbti konferencijų dalyvių atsiminimai.

4. Ar narsieji tikrai ir nuoširdžiai gerbiami?

Paklausėjui kitataučiui aš duodu keletą klausimų:

—    Jeigu mes būtume apsisprendę už karą ir būtume su bolševikais kariavę, ar musų padėtis šiandien būtų kitokia?

—    Jeigu, pagaliau, mūsų padėtis būtų tokia, kokia dabar yra, tai kokią realią naudą iš buvusio karo mes turėtumėm ateičiai? Ar gali paklausėjos nurodyti bent kuriuos pavyzdžius (išskyrus Suomiją), kad kariavusios Rytų Europos tautos yra laimingesnės už tas, kurios nekariavo?

— Net jeigu būtumėm išėję į karą vien tam, kad įgytumėm pasaulio pagarbos, tai ar mes nebūtumėm šiandien apvilti?

Ką tik augščiau suminėti pavyzdžiai mums duoda pagrindo nesigailėti, kad nekariavom dėl garbės. Mes neturime jokių duomenų, kad su mumis būtų pasielgta kitaip, negu buvo pasielgta su Lenkija Ir Jugoslavija. Abi šios valstybės pirmosios pakėlė Hitlerio armijų smūgius, netekusios visų savo teritorijų .turėjusios labai didelius nuostolius, ir kentė justos kelius metus žiauriausią okupaciją, ne tik nesulaukė pagarbos, bet joms neparodytas nė mažiausias žmoniškumo jausmas. Abiejų valstybių tautos visą karą buvo ištikimos savo sąjungininkams, niekad nesuėjo su priešu į jokį bendradarbiavimą; netekusios savo teritorijų jos vedė sunkiausią partizanini karą ir savo jėgų likučiais visą karo metą kovojo sąjungininkų frontuose. Kuo negarbingos ir kuo nenarsios šios tautos? Jeigu paklausėjas nori arčiau tų tautų žygius pažinti tegul pasiskaito Michailovičiaus partizanų žygius, lenkų Monte Casino kovas Italijoje (aprašytos penkiuose dideliuose tomuose), Varšuvos sukilimą. Ar galėjo būti dar daugiau narsios, daugiau garbingos ir daugiau ištikimos savo sąjungininkams šios tautos? Bet kaip buvo šiems sąjungininkams atsilyginta? Kiek atstovaujanti tautas viešieji organai paiso garbingumo? Kai baigiantis karui reikėjo spręsti Lenkijos nepriklausomybės klausimas, vienas sąjungininkų šiurkščiai atsakė: “I don’t care much about Poland”. Istorijoje nėra pavyzdžio, kad kovos draugai okupuotų savo sąjungininko kraštą ir nėra buvę atsitikimo, kad laimėjusios karą kariuomenės negalėtų grįžti namo! Lenkų ir jugoslavų kareiviui, vietoje pergalės laurų, sąjungininkai pakišo emigranto lazdą.

Ar paklausėjas gali atsakyti kodėl gerbiama Suomija, o negerbiamos Lenkija ir Jugoslavija? Kodėl Pabaltijo tautų kariniai vienetai kariavę vokiečių pusėj laikomi baustinais kolaborantais, o suomiai už tokią pat kolaboraciją gerbiami?

Išvadą gauname tokią: reiškiama viešoji pagarba yra veidmainiška, nenuoširdi; gerbiama, kai patogu gerbti, kai gerbimas nieko nekainoja; tokia pagarba nepalydima nė mažiausia auka, nė mažiausiu geru darbu. O dėl to, tokia pagarba neverta aukų ir mes nesigailime nekariavę dėl garbės. (? Red.).

5. Ar mes savo laisvės negynėm?

Jeigu nebuvo ginklu pasipriešinta pirmajai bolševikų okupacijai, tai dar nereiškia, kad iš viso savo laisvės negynėm ir dėl nepriklausomybės nekovojom. Mes kovojom, kovojom žodžiu ir ginklu, visur ir visada, jeigu tik rasdavom progų nors ši tą laimėti. Padorusis pasaulis mūsų kovas mato, girdi, mus užjaučia ir reiškia pagarbą. Mūsų kovose yra tokių žygių, kokių turi tik reta kuri kita tauta.

Kaip tik paaiškėjo bolševikų klasta, paaiškėjo kad mūsų nepriklausomybė naikinama ir laužomi žodžiu ir raštu duoti pažadai, tuomet prasidėjo pogrindinė kova ir pasiruošimas tiems atvejams, kada bus galima griebtis ginklo nepriklausomybei atstatyti. Toji kova buvo nuolatinė, nuolatinis budėjimas, kad nebūtų praleista nė viena proga tautai vėl gražinti laisvę. Svarbesnius tos kovos momentus čia suminėsiu.

Karo mokyklos XIV-tos laidos jauni karininkai prisiekia mokyklos aktų salėje 1932 m. Kairėje gen. Jackus, mokyklos viršininkas, Prezidentas A. Smetona ir kap. kun. Grigaitis. Klišė: J. Vaičeliūnas — Tėvynės Sargyboje

 

a.    Kada prasidėjo vokiečių — sovietų karas, lietuviai griebėsi ginklo atstatyti nepriklausomybę ir vokiečius pastatyti jau prieš įvykusį faktą. Dar likučiai Lietuvos kariuomenės, šauliai ir partizanai per dvi dienas kraštą išvalė nuo priešo, proklamavo nepriklausomybės atstatymą, paskelbė iš anksto sudarytą vyriausybę, atsteigė administraciją. Tai buvo nepaprastai drąsus ir gerai organizuotas žygis: tarpfrontėje, trumpiausiu laiku sugebėta krašto valdymą vėl perimti į savo rankas.

Vokiečiai skelbė karą tik bolševikams, todėl buvo pagrindo manyti, kad mūsų nepriklausomybę, nors karo aplinkybių ir aprėžtą, respektuos. Ypač po paskutinės savaitės, prieš pat karą, baisiųjų deportacijų, atrodė kad mums ir vokiečiams priešas yra bendras, kaip jis tuomet atrodė ir suomiams. Bet. deja, taip nebuvo. Mūsų atstatytą nepriklausomybe vokiečiai greitai panaikino ir vieton bolševikinės okupacijos, įvedė žiaurią nacišką okupaciją. Lietuvių tauta vėl perėjo į pogrindį laukdama kitos progos.

b.    Nepavykus greitais smūgiais parblokšti bolševikus, karas Rytuose užsitęsė, pradėjo rodytis vokiečių pavargimo žymės. Tikėtasi, kad vokiečiai pamatys savo klaidas, pradės švelninti okupaciją ir duos daugiau laisvės. Vokiečiai ta prasme lyg ir rodė tam tikrų nuolaidų, tik reikalavo jų pramonei duoti daugiau darbo jėgos. O mums patiems, karui einant į pabaigą, buvo labai svarbu turėti savo ginkluotą jėgą, kuri, priešams nusilpus ir frontams pakrikus, tuoj perimtų savo krašto apsaugą. Viešai neskelbiant tos ginkluotos jėgos tikslo, po kita priedanga, buvo gautas iš vokiečių sutikimas organizuoti Vietinę Rinktinę, kuri pasiliktų Lietuvoje ir gintų tik Lietuvos sienas. Trumpu laiku susirinko tiek savanorių, kad buvo suorganizuoti du pėst. pulkai, keli atskiri batalionai, karo mokykla ir komendantūrų daliniai.

Bet ir vokiečiai savo duotų pažadų nevykdė. Rinktinės pulkus vertė vykdyti jų karo uždavinius, dėl ko kilo tarp Rinktinės vadovybės ir vokiečių karinių viršininkų nesutikimai ir pagaliau aštrus konfliktas. Vokiečiai klastingai, iš pasalų puolė Rinktines štabą ir rinktinės dalinius. Dauguma karių išsibėgiojo, dalis jų buvo paimti nelaisvėn, nuginkluoti. Karininkai, kartu su Rinktinės vadovybe, išvežti į koncentracijos stovyklą, o kareiviai perrengti vokiečių uniformomis ir įjungti į vokiečių pagalbinę kariuomenę.

c. Trečia, kelianti mūsų viltis proga, atrodė buvo karo pabaiga. Vienas priešas parblokštas ir visiškai sutriuškintas, o kitas, atrodė, didžiųjų Vakarų valstybių globoje ir visiškoje jų malonėje.

Dėl to susidarė įspūdis, kad pokarinė pasaulio santvarka priklausys nuo didžiųjų vakarų demokratinių valstybių. Labai tikėta Atlanto Charta ir visais duotais vakariečių pažadais. Laisvė atrodė visai čia pat ir visai įtikima. Antra bolševikų okupacija bus tik trumpalaikė ir gal pačių vakariečių sutramdyta. Todėl prieš laikiną okupanto sauvaliavimą Lietuvos vyrai vėl sukilo ir pradėjo antrą partizaninį karą. Bet ir šį kartą, deja, apsivylėm. Ir vakariečių duoti pažadai buvo apgaulingi ir mūsų tikėjimas demokratijų kilnumu nepasitvirtino. Partizaninis karas užsitęsė, buvo nepaprastai sunkus ir žiaurus. Parėdytas šiame kare lietuvių heroiškumas, narsumas ir pasiaukojimas, sau lygių pavyzdžių istorijoje neturi. Kas nori arčiau pažinti kokia kaina lietuviai savo laisvę gynė, tegul pasiskaito Daumanto “Partizanai už Geležinės Uždangos”. Skaitytojas nustebs, kad tai yra ne senovės graikų mitologija, bet 20-jo amžiaus tikrovė. Jokia tauta pasauly taip narsiai ir taip kietai negynė savo laisvės, kaip Pabaltės, Lenkijos, Gudijos ir Ukrainos partizanai.

Visi suminėti ginkluoti lietuvių pasipriešinimai okupantams buvo daug skaudesni ir pavojingesni, negu būtų buvęs silpnas pasipriešinimas atvirame kovos lauke. Kas nenori girdėti apie mūsų laisvės kovas, tas ir negirdi. Kas nieko nežino apie mūsų partizanų kovas, tas nebūtų nieko girdėjęs ir apie mūsų trumpą pasipriešinimą atvirame kare. O jeigu būtų ir girdėjęs, tai turbūt vertintų tiek pat, kiek dabar vertina lenkų ir jugoslavų žygius. Ką mes darėm, tą darėm sau, ne kitiems. Ir padarėm tiek, kiek galėjom padaryti. Mūsų aukos šiame kare procentiniai daug didesnės, negu didžiosios valstybės jų turėjo. Ne mums negarbė, kad savo laisvės negalėjome apginti, bet negarbė tiems, kurie jėga ir klasta mums laisvę atėmė ir tiems, kurie tą respektavo ir palaikė.