MŪŠOS KAUTYNĖS
Partizanų dalinio žuvimas
VLADAS RAMOJUS
Stiprių partizanų sargybos postų saugojamuose Saločiuose naktis praėjo ramiai, nors priešo tvaikas buvo stipriai jaučiamas, nakties tylą drumsčiant nepertolimiausiems šūvių garsams ir pašvaistėms plačiai erdvėje liepsnojant. Klaikūs sapnai kankino ne vieną partizaną po pareigų išsitiesusį poilsiui mūrinės pradžios mokyklos klasių grindyse.
Liepos 29 d. rytas vėl išaušo šviesus ir giedras, kaip ir visi šių paskutinių vargingų ir skaudžių dienų grandinėje. Gamtos idilija, įsiliejusi į širdis ir kraują, kėlė dar didesnę dvasinę kančią, skaudžiais nostalgijos smūgiais plakdama vyrus. Pakilus iš miego, mūsiškis dalinys atsiskyrė nuo Saločiuose pasiliekančių “V” ir “S” dalinių ir buvo atitrauktas kelius kilometrus pietryčių kryptimi, į Pasvaliečių kaimo pakluones. Kadangi ne vieno širdyje knietėjo noras patraukti partizanauti į Biržų girios masyvą ar kitas vietas, vadai pasirinko šią nuošalesnę vietą apsisprendimui ir kiekvieno vyro asmeniškam, niekieno nevaržomam apsigalvojimui.
Pasvaliečių erdvę supą miškeliai ir šilojai buvo pilni parako dūmų ir aštraus kovos bildėjimo. Tai ženklai, kad priešo smaigaliai jau čia pat pašonėje, ir kad galutinas apsisprendimas turi būti nedelsiant padarytas. Darant išvadą iš paskutinę naktį žvalgybos surinktų duomenų, saugesnis kelias į Biržų girią tebuvo galimas tik per Latvijos teritoriją, nes Lietuvos pusėje apie Pabiržę, kaip patirta, buvo naikinamos apsuptos vokiečių jėgos ir perskrosti kietų naikinamųjų kautynių lauką buvo pavojinga. Mestis į pietus taipogi sunku, nesant ten tarp savęs susijungiančios miškų grandinės. Skaudus slogutis gulė vyrus, svarstant šią sunkią padėtį, kurios buvo galima išvengtidar frontui nepriartėjus, savose apylinkėse pasirinkus patogias vietoves, ar pasitraukus į vakarus, kada kelias dar buvo atviras. Bet pilnas negęstančių vilčių tikėjimas į rytdienos stebuklą, kurio labiau nei kada tomis dienomis visa Lietuva laukė, ir noras išlaikyti nors mažą dalį žemės, galop atvedė į šią padėtį.
Aš pats nepajutau, kaip greitai prabėgo svetimšalių legione šešeri metai. Tačiau paskutiniosios dienos, belaukiant demobilizacijos, buvo ilgos, lėtai slenkančios, jog negalima buvo sulaukti vakaro ar kito ryto saulės patekėjimo. Tai buvo ilgos nemiego naktys. Ir ne man vienam buvo ilgos. Taip jos atrodė ir tūkstančiams tų legionierių, kurie turėjo būti po šio karo demobilizuoti. Kiekvienas mūsų tuo metu ir tekalbėjo tik apie tai, kaip jis įsitaisys civiliniam gyvenime, kur važiuos, kaip apsirengs, kokį kaklaraištį pasiriš.
