Linkėjimai
Gerbiama redakcija, sveikinu visą jūsų kolektyvą su šventomis Kalėdomis ir Naujaisiais Metais. Tegul Naujieji atneša jums daug kūrybinės sėkmės, o jūsų leidžiamam žurnalui linkiu ir toliau likti ne mažiau įdomiam ir laisvam. Su pagarba
Egidijus Klumbys,
Kaunas
Skirtingos nuomonės čia ir ten
Išsamiai perskaičiau jūsų žurnalo paskutinįjį numerį. Tikrai sveikintina, kad šio numerio turinį daugiausia užpildė bendradarbiai ir jūsų bendraminčiai iš tėvynės. Jų dalyvavimas tikrai paspalvina visą žurnalo turinį. Ypatingai turiningas ir žavus yra N. Gaškaitės straipsnis.
Šiame numeryje išryškėja ir kai kurie nuomonių skirtingumai su jūsų bendraminčiais Lietuvoje. Savo vedamajame rašote: „Tik plati koalicija vyriausybėje ir plati konsolidacija ateinančiuose rinkimuose gali garantuoti demokratinės valstybės tęstinumą".
O jūsų bendramintis V. Valentinavičius iš Lietuvos teigia: „Didžiosios (partijos) turi apsispręsti, ar pratęsti joms (mažesnėms partijoms) gyvastį, priimant jas į kokią nors koaliciją ar ne" (psl. 46).
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
Dangaus keršto besišaukiantis kraujas
...Labai džiaugiuosi jūsų žurnalo 119-tuoju numeriu ir jo viršeliu. Kaip reikia, kad kuo daugiau šitokių nuotraukų puoštų jūsų ir mūsų spaudą! Tai gyva, nors ir skaudi, mūsų istorija. Kaip reikia, kad ji nenueitų į pražūtį, kad iš jos kuo daugiau semtųsi tvirtybės ateinančios kartos! Bet, kai tik imi galvoti apie tas ateinančias kartas, taip ir sudiegia širdį, nes matai, kad pagrindai joms dedami labai ir labai abejotini. Vienas mano pažįstamas 3-čio kurso istorijos studentas kartą prasitarė, kad iš viso jo kurso vargu ar esą daugiau negu du ar trys kolegos, su kuriais būtų galima pasikalbėti apie dabartinės Lietuvos reikalus. Svarbiausia jiems — kavinės, restoranai ir šiaip įvairiausios pramogos. Jis net galvojąs, kad, ko gero, pasikartosią tai, kas buvo po 1940-tųjų. Tik tada į miškus vėliau išėjo šimtai tūkstančių jaunimo, o dabar teišeisiąs gal tik vienas kitas Krašto apsaugos kareivis.
_files/I-Laisve-1995-120(157)-3.jpg)
Gaurės partizanų būrys. Trečias iš k.— vadas Gavėnia — ,,Drąsutis‘
Puikus sumanymas perspausdinti Lietuvoje jūsų žurnalą. Tik nežinau, kiek jūs, vakariečiai, galėsit lenktyniauti su mūsų partijos išmuštrintais atstovais. Apskritai, matant, kaip Vakarai yra atsukę nugarą panorusiai išsikovoti laisvę čečėnų tautai, lyg ir norėtųsi, nors ir verkiant, kad tas ,,vyresnysis mūsų brolis" imtųsi žygiuoti ir į Europą, ar net Ameriką. Sakoma, kad neplaktas griekas nepaleidžia. Čečėnų kraujas šaukiasi dangaus keršto ir, reikia manyti, prisišauks. Ne ne, nė kiek negailėsim nei Europos, nei Amerikos, kai ją mindys ubagų gaujos. Dar ir patys su gerais maišais keliautume pasiduoneliauti...
J. — Vilnius
1995, vasaris
Skaityti daugiau: LAIŠKAI IŠ LIETUVOS — APIE LIETUVĄ
ČESLOVAS STANKEVIČIUS
Paskaita, skaityta LFB Politinių studijų savaitgalyje, 1995 m. sausio 29, Los Angeles.
Praeities paveldas
Galvodamas apie prieštaringą ir kupiną negerovių Lietuvos tikrovę, pirmiausia prieinu prie išvados, kad daugeli dabartinių Lietuvos klystkelių sąlygoja sunkus praeities paveldas. Dalis žmonių tebemąsto ir tebeveikia pagal praeities patyrimą. Atgimimo metu į laisvą Lietuvą vieni atėjo savo tiesiu keliu, kiti — tarp jų miniu ir save — iš savo sovietmečio klystkelių. Pastariesiems reikėjo asmeniškai apsispręsti, nusibrėžti kitokio gyvenimo gaires. Reikėjo pripažinti bent moralinę asmeninę atsakomybę už praeities klystkelius, pripažinti atsakomybę, įpareigojančią dabarčiai ir ateičiai.
Perkainoti savo klaidingą gyvenimą turbūt niekam nėra lengva. Lengviau praeities blogi pateisinti tam tikromis to meto sąlygomis bei aplinkybėmis, arba nors ir tuo, kad greta blogų padaryta nemažai ir gerų darbų. Tada susipainioja sąvokos, ir kolaboravimas tampa jau tik tam tikra tyliosios rezistencijos forma.
Turbūt moralinės atsakomybės baimė, baimė prarasti savo buvusį reikšmingumą, politinę bei socialinę padėtį 1989 m. paskatino SSKP vadovybę ir dali jos narių išsaugoti šią struktūrą, ją išteisinti ir pritaikyti veikti naujomis sąlygomis. Dabar jau akivaizdu, kad tai buvo naujas savanaudiškas kolektyvinis žingsnis, pridaręs naujos žalos Lietuvai. Nepriklausomybės atkūrimas šiam politiniam sambūriui tebuvo tik nepriimtinas asmenų valdžioje pasikeitimas. Jie vadina tai „istorine klaida". Partija, kuri save laikė istorine politine jėga, turėjo šią „klaidą" kuo greičiau ištaisyti.
Skaityti daugiau: DEMOKRATIJA LIETUVOJE: keliai ir klystkeliai
VYTAUTAS VOLERTAS
Sąmonę atgavus
NEGALIMA IŠ MIRTIES PAKILTI. Bet nemirusieji, tik sunkiai sužalotieji, netekę sąmonės, po sukrėtimų atsigauna. Kai praeina tvirtėjimo metas, jie vėl grįžta į normalią gyvenimo eigą: rūpinasi, varžosi, lenktyniauja ir progresuoja. Tik mirtis nepalieka niekam ir jokių vilčių.
Prieš penkerius metus Lietuvos valstybė atgavo sąmonę. Šiuo laiku, po siaubingo košmaro, ji gydosi. Ateis diena, kai ji šoks į darbą, kai atsidurs Europos demokratijų būry lygi su kitomis. Tiesa, pavojai jai grasina ir šiandien. Blogio imperija, nors aptriušusi, sumišusi ir pakeitusi vardą, iš Lietuvos kaimynystės nepasitraukė. Bet gyvieji visada turėjo budėti. Visada ir visur. Didžiausias pavojus — tautos mirtis. Lietuviai kol kas jos išvengė.
Šiandien aktualiu išlikimo pavyzdžiu yra čečėnai. Neliečiant kokių nors jų savybių ar bruožų, prisimename tik nuostabų gyvastingumą. Savo valstybės niekada neturėję, nuo XVIII a. pabaigos be valstybinės organizacijos kietai priešinosi rusams. Juos 1920 m. galutinai nuveikė bolševikai, o 1944 m. pabaigoje Stalinas visus brutaliai išgabeno į tolimas Rusijos sritis. Grįžo tik dalis. Kiti žuvo. Šiandien, vėl netekę kraujo ir laikinai pralaimėję, visiškai negausūs, yra gyvi ir nesirengia išnykti. Daug vilčių rytdienai kol kas neturi. Bet iš jų ateitis neatimta. Gyvas vargdienis yra galingesnis už mirusį karalių.
Ne visi pavasariai yra patraukliai žali ir užlieti paukščių čiulbesių, bet visi veda prie vasaros derliaus. Tik po Lietuvos atsigavimo 1990 m. kovo mėn. 11 d., nors jau praėjo penkeri metai, pasiilgstame net kuklių žiedų. Įvairiuose tarptautiniuose vertinimuose išsitariama, kad Lietuva, pradėjusi Sovietų Sąjungos byrėjimą, dabar tolokai atsiliko nuo jai skirtų lūkesčių. Tačiau kantrybė yra geriausias ginklas prieš desperaciją: nebūtinai tie lūkesčiai ir šiandieniniai vertinimai yra pagrįsti. Jie neturi mūsų vesti į nusivylimą.
Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO PENKMEČIUI
BERNARDAS BRAZDŽIONIS
Iš naujų „Vaidilos Valiūno" posmų
PRO NAKTĮ PRAĖJUSIEMS
Tąnakt į žiojėjančią duobę,
Lyg lapą sudžiūvusį, trapų,
Gyvenimo viltį nudobę,
Palaidojo rankos satrapų.
Tą vasarą sunkią, it grėsmę,
Tą rudenį rūstų, tą gruodį,
Nutildė ir maldą ir giesmę,
Negyjančią žaizdą praskrodę.
Gyvenome ir negyvenom,
Lyg būtį ir buitį praradę,
Vien kraujas, tekėdamas venom
Dar kėlė katarsį bežadį.
Pavargusiam laikrodžiui tiksint,
Jo balsą kartojome kimų:
,,Išliksim— išliksim — išliksim,
Praėję metus pasmerkimų
,, Gyvensim— gyvensim — gyvensim",—
Teisme ir po teismo kartojom,—
Pro naktį praėję, pro tamsią,—
Žingsnius pasišvietę rytojum.
Skaityti daugiau: Bernardas Brazdžionis, Iš „Vaidilos Valiūno" posmų
