NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO PENKMEČIUI
VYTAUTAS VOLERTAS
Sąmonę atgavus
NEGALIMA IŠ MIRTIES PAKILTI. Bet nemirusieji, tik sunkiai sužalotieji, netekę sąmonės, po sukrėtimų atsigauna. Kai praeina tvirtėjimo metas, jie vėl grįžta į normalią gyvenimo eigą: rūpinasi, varžosi, lenktyniauja ir progresuoja. Tik mirtis nepalieka niekam ir jokių vilčių.
Prieš penkerius metus Lietuvos valstybė atgavo sąmonę. Šiuo laiku, po siaubingo košmaro, ji gydosi. Ateis diena, kai ji šoks į darbą, kai atsidurs Europos demokratijų būry lygi su kitomis. Tiesa, pavojai jai grasina ir šiandien. Blogio imperija, nors aptriušusi, sumišusi ir pakeitusi vardą, iš Lietuvos kaimynystės nepasitraukė. Bet gyvieji visada turėjo budėti. Visada ir visur. Didžiausias pavojus — tautos mirtis. Lietuviai kol kas jos išvengė.
Šiandien aktualiu išlikimo pavyzdžiu yra čečėnai. Neliečiant kokių nors jų savybių ar bruožų, prisimename tik nuostabų gyvastingumą. Savo valstybės niekada neturėję, nuo XVIII a. pabaigos be valstybinės organizacijos kietai priešinosi rusams. Juos 1920 m. galutinai nuveikė bolševikai, o 1944 m. pabaigoje Stalinas visus brutaliai išgabeno į tolimas Rusijos sritis. Grįžo tik dalis. Kiti žuvo. Šiandien, vėl netekę kraujo ir laikinai pralaimėję, visiškai negausūs, yra gyvi ir nesirengia išnykti. Daug vilčių rytdienai kol kas neturi. Bet iš jų ateitis neatimta. Gyvas vargdienis yra galingesnis už mirusį karalių.
Ne visi pavasariai yra patraukliai žali ir užlieti paukščių čiulbesių, bet visi veda prie vasaros derliaus. Tik po Lietuvos atsigavimo 1990 m. kovo mėn. 11 d., nors jau praėjo penkeri metai, pasiilgstame net kuklių žiedų. Įvairiuose tarptautiniuose vertinimuose išsitariama, kad Lietuva, pradėjusi Sovietų Sąjungos byrėjimą, dabar tolokai atsiliko nuo jai skirtų lūkesčių. Tačiau kantrybė yra geriausias ginklas prieš desperaciją: nebūtinai tie lūkesčiai ir šiandieniniai vertinimai yra pagrįsti. Jie neturi mūsų vesti į nusivylimą.
Prieš penkerius metus paskelbtas nepriklausomybės atstatymas yra reikšmingas daugeliu atvejų. Pirmų pirmiausia, lietuviai patys sau įrodė, kad jie, išvarginta tauta, yra gyvi. O ilgos okupacijos metu galėjo tam atsirasti abejonių. Nepaliaujamas ruso didžiavimasis pranašumu prieš visas kitas tautas, visur užkežėjusi rusų kalba, uždraudimas aukštesnio mokslo laipsniams tezių rašymo lietuviškai, kiekvieno mosto pramonėje ir ekonomikoje būtinas atsiklausimas Maskvoje, sportininkų reiškimasis olimpiadose tik po raudona Sovietijos vėliava — tai kur ta lietuviškoji gyvybė? Kai visa aplinka buvo pripildyta rusų melo pripūstais burbulais, apie savo tautinę gyvybę buvo pamiršta galvoti. Pagaliau, Lietuva padėjo orientuotis ir Europai, kuri, savo rūpesčiuose paskendusi, pamatė, kad kai kurie jos — gal net tyčiomis — pamiršti nariai vėl grįžta gyventi. Gal ir tolimi kontinentai, tik fizine jėga remiamo materializmo etiką pripažįstantys, iš Lietuvos pasimokys. Ateity jie turėtų atsisakyti vienas diktatūras smerkti, o kitas laiminti. Patys lietuviai, prasivėrę duris, skubiai valosi nuo komunistinės požemių subkultūros purvo. Kovo vienuoliktoji yra ir liks Lietuvos iš letargijos grįžimo ženklas.
Keli vaizdai nepriklausomybės pakely
ATBUDIMAS NEĮVYKO VIENOS ar kelių akimirkų laiku. Jam reikėjo ilgėlesnio tarpo ir ne vieno dramatiško momento. Dvidešimtojo amžiaus pabaigos lietuviškoji revoliucija buvo dramatiška. Bet ji nebuvo tragiška, kaip paprastai su revoliucijomis esti. Ji net įgavo dainuojančios revoliucijos vardą.
Vilniaus lietuviai intelektualai1 savo susirinkime 1988.06.03 (sunku yra patirti, kas buvo šio pirmo susirinkimo pradininkai ar pradininkas) įkūrė piliečių Sąjūdį, reikalaujantį platesnės politinės, ekonominės ir kultūrinės autonomijos jau sverdėjančioje Sovietų Sąjungoje. Šis mostas lyg atplėšė vėtrai duris. Už trijų savaičių (birželio 24) 50,000 minia savo demonstracija pritarė Sąjūdžiui, o liepos 3 pogrindinė Lietuvos Laisvės Lyga pareikalavo nepriklauspmybės atkūrimo. Tik už kelių dienų (liepos 9) jau 100,000 susibėgo į Vingio parką, o rugpjūčio 23 Sąjūdžio organizuota demonstracija (200,000) pasmerkė Molotovo-Ribbentropo paktą, pardavusi Lietuvą Sovietų Sąjungai.
Demonstracijos, pasisakančios prieš okupaciją ir reikalaujančios laisvės, nerimo. Pagaliau 1988.10.07 virš Gedimino pilies, 100,000 miniai stebint, pakilo tautinė vėliava. Pabrėžtinos dviejų asmenybių svarbios datos: Algirdas Brazauskas 1988.10.20 tapo Lietuvos Komunistų Partijos (LKP) galva, o 1988.10.23 Sąjūdžio kongresas Vilniuje prof. Vytautą Landsbergį išrinko Sąjūdžio pirmininku.
Į įvykius jungėsi krašto gyventojų masės. Štai tų pačių metų lapkričio 24 Sąjūdis įteikė Aukščiausiai Tarybai Maskvoje 1.8 milijono parašų, protestuojančių prieš Sovietų konstitucijos pakeitimus, kuriais buvo siekiama tolimesnės jėgos koncentracijos Maskvos rankose. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad 1.8 milijono sudaro pusę visų Lietuvos gyventojų. Trumpu laiku atsiradęs toks skaičius parašų rodo, kad gyventojai patys turėjo ieškoti, kur jiems buvo galima pasirašyti.
Reikia paminėti, kad pasitaikydavo ir neigiamų reiškinių. Sunku bus pamiršti žiaurų milicijos elgesį su žmonėmis kai kurių demonstracijų metu. Pikti buvo „Jedinstvo" (daugiausia Lietuvoje gyvenančių rusų organizacijos) protestai prieš lietuvių kalbos paskelbimą oficialia ir prieš Vasario 16 paskelbimą Lietuvos nepriklausomybės švente. Kitas įvykis - 1989.02.21 šiurkštus iš LKP pusės pasmerkimas Sąjūdžiui už visiškos nepriklausomybės siekius, partijos sekretoriaus A. Brazausko grasinimas Sąjūdyje veikiantiems LKP nariams, o taip pat jo pažadas suvaržyti spaudą. Jis uždarė ir Sąjūdžio TV programą. Paminėtinas Sovietuos prezidento Gorbačiovo 1989.07.01 grasinimas Maskvos televizijoje, kad baltiečių tautiniai nepriklausomybės siekiai nebus toleruojami. Tačiau jau po trumpo laiko (1989.07.27) Aukščiausioji Sovietų Taryba sutiko trims Baltijos respublikoms duoti daugiau teisių prekyboje, pramonėje, ekonomijoje.
Įvykiai nesustojo. LKP didele balsų persvara atsiskyrė nuo Maskvos (1989.12.20). Gelbėdamas Sovietų imperiją, 1990.01.11 į Vilnių atvyko pats Sovietų prezidentas Gorbačiovas ir bandė lietuvius įtikinti, kad nereikalautų nepriklausomybės: Sovietija ruošianti naują įstatymą, leisiantį respublikoms iš Sąjungos išstoti. Įtikinimas liko bergždžias.
Ir štai 1990 m. vasario 24 — kovo 4 daugiapartiniuose rinkimuose (pirmą kartą po daugelio metų!) į Lietuvos parlamentą Sąjūdis laimi didžiule daugumą. Vytautas Landsbergis kovo 11 91 balsu prieš A. Brazausko 38 balsus išrenkamas Parlamento prezidentu. Tą pačią dieną Parlamentas 124 balsais, šešiems susilaikius, skelbia atstatomą Lietuvos nepriklausomybe2.
Istorikai, žinoma, atras, kaip tuo metu elgėsi LKP atskala, likusi prie Maskvos ir vadovaujama M. Burokevičiaus. Pačioje Maskvoje rūpesčiai taip pat padidėjo: „Moldavijoje aidėjo pirmieji moldavų ir rusų šūviai vienas į kitą. Net civilizuotose Baltijos respublikose, tiesa, dar be šūvių, vyko kampanija prieš rusus. Rusų pabėgėliai plūstelėjo iš respublikų į Rusiją, kur jie, suprantama, niekam nebuvo reikalingi"3.
Namie ir svetur
PERŽVELGIANT ŠI NEPILNŲ dvejų metų laikotarpį, gali atrodyti, kad Lietuvos žmonės tada nieko neveikė, tik demonstravo. Krašte vos 3.8 milijonų gyventojų, miestai maži, tačiau įvairiose demonstracijose, kurių priskaičiuojame virš dviejų dešimčių tik sostinėje, susibėgdavo minios iki 200,000! O 1989.08.23 grandinė, jungusi visas tris Baltijos respublikas, sukvietė apie pilną milijoną baltiečių. Šie įvykiai liudija entuziazmą, pajutus laisvės dvelktelėjimą. Šileris sakė, kad „Žmogus yra sukurtas laisvas ir lieka laisvas, nors būtų gimęs grandinėse”. Po penkių dešimtmečių vergijos daug Lietuvos žmonių buvo gimę kaip tik okupacijos grandinėse, jose gal net sočiai augę. Tačiau noras savarankiškai tvarkytis, būti laisviems, viršijo pakenčiamo pragyvenimo ir gerų tarnybų savanaudiškus instinktus. Net ir tampriai prie Maskvos buvusi pririšta LKP pasvyravusi nulinko nepriklausomybės pusėn. O lietuvių laikysena okupanto požiūriu buvo savotiška. Po baisaus genocido, okupanto su A. Sniečkaus KP vykdyto, neapykantos tam okupantui buvo rodyta mažai. Neapykanta yra bausmė sau pačiam. Lietuviai šios bausmės išvengė ir engėją paliko vargti bei kentėti jo pačio kvailumu susikurtuose rūpesčiuose.
Bėgiojimai, šūkavimai, demonstracijos, rinkimai visada ir visuose kraštuose yra lengvai pastebimi reiškiniai. Su darbu yra kitaip. Jis nemėgsta triukšmo ir žioplinėjančių akių, nors darbas yra ne tik materialinio, bet ir rimto politinio gyvenimo pagrindas. Todėl Sąjūdis, eidamas į rinkimus, paruošė pakankamai plačią ir vertą dėmesio programą. Jos autoriai buvo be platesnės demokratinės patirties ir gal net stokojo demokratiją liečiančios literatūros. Programoje jie aptarė vidaus ir užsienio politiką, ekonomiką, kultūrą, socialinius reikalus, valstybinę santvarką ir krašto saugumo problemas. Taigi Lietuva nesiautėjo tik dainuodama, bėgiodama ir demonstruodama. Ji taip pat entuziastingai dirbo. Dainuojančios revoliucijos vardą davė susitvardymas nuo keršto okupantui, nepasimetimas kritiškais momentais, to meto solidarumas ir, žinoma, viena kita daina, baisumoje raminusi minių nervus.
Sąjūdyje noriai ir energingai reiškėsi buvę komunistai ir nepartiniai asmenys. Tai palaiminti politinės idealistinės teorijos laikai. Išėjus į gyvenimo praktiką, santaika baigėsi. Garbės ir jėgos troškimas, pavydas, savanaudiškumas, atsakingų pozicijų grobimas susprogdino idealizmą. Objektyviai neišsilaikė net ir Sibire sveikatą palikusieji. Prieš savus žodžiais kovoti atrodė lengviau kaip prieš ginkluotą darbo stovyklos sargą. Tiesos ir teisybės viešai nepaneigė nei viena grupė, bet ją visos atidėjo rytdienai. O rytdiena vis neateina.
Svetur gyveną lietuviai tais įvykiais džiaugėsi be išimties. Kadangi jie taip pat nebuvo visiškai vienalyčiai, džiaugsmas reiškėsi skirtingai. Lietuvos nepriklausomybės staigumas visus pribloškė, o kai kas net stebėjosi, ar ne per toli Sąjūdis drįso siekti, ar ne per toli pasiekė. Dar tik devintojo dešimtmečio pradžioje kai kas manė, kad satelitinė padėties, panaši į Lenkijos, būtų Lietuvai patenkinama ir daugiau gal nereikėtų norėti. Vėliau tų pačių žmonių kalbėta apie autonomiją su kai kurių valstybinės etikos principų atsisakymu. Išeivijoje buvo ir A. Sniečkaus kultą kuriančių net nuožmiau už dabar seime esantį A. Albertyną. Buvo ir tautinės valstybės mintį apskritai smerkiančių, istorinius valstybės simbolius pajuokiančių. Pagaliau juk ir šiandien T. Venclova su A. Štromu įrodinėja, esą Lietuva visada yra buvusi internacionalinė ir kad tokia privalo likti, o lietuvių Aktyvistų Frontą melagingai skiria į Holokausto vykdytojų talkininkus4. Žinoma, tai yra asmeniškos nuomonės, nors jas stiprokai grindžia asmeniški interesai.
Vasario Šešioliktosios svarba
JEI NETURĖTUME 1918 M. VASArio 16 nepriklausomybės akto ir po jo sekusių dviejų dešimtmečių, šiandien lietuvių tautos gal jau nerastume. Sutiktume tik kažkokį žmonių mišinį, išsivysčiusį iš caristinio mužiko ir komunistinio niekšo. Miestų ir miestelių gatvės būtų nuklotos saulėgrąžų lukštais. Vasaromis krūmai knibždėtų pusiau viešai besimylinčiais jaunuoliais ir neištikimomis žmonomis, neištikimais vyrais, kaip buvo įprasta Sovietijoje. Autobusuose ir traukiniuose skaromis apsimuturiavusios moterys ir bedančiai seniai šūkautų begėdiškus keiksmus. Po laukus ir tvartus „kolhozininkus" gainiotų sukti, apgaudinėją, vagią, plieninių dantų burnoje prisikaišioję prižiūrėtojai. Rusiškas dumblas būtų paskandinęs lietuviškąjį žmogų.
Virš šimto metų besitęsusi caro okupacija lietuvį labai nuskurdino.
Jei ją būtų tuojau pakeitusi komunistinė tvarka, kaip troško Kapsukas, o vėliau ir keli šimtai pogrindinės Lietuvos komunistų partijos narių; jei iš valstiečio jau tada būtų atimta žemė; jei į kraštą būtų plaukę rusai kolonistai, — kaip mūsų žmogus, paliktas be nuosavybės, be tautinio auklėjimo ir be jokios inteligentijos, būtų galėjęs išlikti skirtingesnis nuo jį užtvindžiusios masės. Vasario 16 visiškai pakeitė tautos likiminį kelių. Ji mus sutvirtino, išmokslino, išpuošė, o žmonės jos įtakoje toli savo kultūra pralenkė rusus. Ir po 1940 m. okupacijos tėvai slapčia pasakojo savo vaikams apie buvusį nepriklausomybės laikotarpį, ugdė juose tautines nuotaikas. Apie ką jie būtų pasakoję be Vasario 16? Šiomis dienomis ryškiai matome, kad net Lietuvos inteligentai, kurie iš savo auklėtojų apie tą laikotarpį nieko negirdėjo, Lietuvai yra kažkaip svetimi. Po Vasario 16 mus stūmę į sovietijos glėbį ir žinoję, kas ten laukia, turėjo gi būti kažkokie ligoniai.
Vasario Šešioliktoji tautos išlikimui turėjo lemiamos reikšmės.
Po Kovo Vienuoliktosios
DIDELI ĮVYKIAI META DIDELIUS šešėlius, nors jie, tie įvykiai, kartais gali ateiti taip tyliai, kaip ateina naktis ar diena. Vienas tokių šešėlių yra jaučiamas iki šios dienos. Tamsiausiu jo centru laikytini žudymai prie TV bokšto Vilniuje ir Medininkuose.
Sausio tryliktąją (1991), kai Sovietija dar nebuvo spėjusi visiškai subyrėti, jos imperializmo šakalai ir Burokevičiaus surinktos lietuvių komunistų piktybinės atliekos mėgino tankais ir kulkosvaidžiais užblokuoti istorijai kelią. Sausio tryliktoji liko tarsi kraujo antspaudas, tvirtinąs nepriklausomybės atstatymo aktą. Ta naktis ir keturiolikos žuvusiųjų auka buvo ir bus akyse iškyląs įspėjimas, kad ne tik svetimi, bet ir savi, pakliuvę iškrypėliškų ideologijų įtakon, gali žudyti. O gal jau buvo galvojama, kad su stribais ir Sniečkaus budeliais sustojo brolžudystė? Spaudoje kasmet yra daug vaizdų apie šio tragiško įvykio paminėjimus. Kai kurie tų minėjimų gana originalūs. Štai šįmet, jau ketvirtą kartą, apie tūkstantis pasiryžėlių sausio 13 bėgo Gyvybės ir mirties keliu, nuo Antakalnio kapinių iki TV bokšto Vilniuje, apie 9 km, žuvusiems atminti5. O estų katalikai Talinne tą pačią dieną aukas pagerbė šv. Mišiomis6. Taigi Sausio 13 liko ir liks ir kitų Baltijos kraštų atminty.
Kartais galvojame, kodėl Rusija savo agresiją Vilniuje sulaikė ir atsisakė to kelio, kuriuo griauna Čečėniją. „Tai, kad Rusijos operacija Lietuvoje 1991 m. sausio mėnesį buvo nutraukta, didžia dalimi buvo nuopelnas tų dviejų politinių priešininkų — V. Landsbergio ir M. Gorbačiovo — kurie sugebėjo rasti bendrą sprendimą", — taip mano Edvardas Šiugžda7.
Ne visi klausimai, Sausio 13 iškelti, yra atsakyti. Tiksliai nežinomi tų žudynių iniciatoriai, vyriausieji vadai ir tikrieji budeliai.
Net iki dabar neaišku, kodėl ir kur tuo metu slėpėsi kai kurie šiandieniniai Lietuvos valstybės pareigūnai. Ateitis dalį klausimų atsakys. Laikas net žemelę atveria, tad atvers ir šias paslaptis.
Politinė sistema, iš kurios prieš penkerius metus išsirito Lietuva, daugeliu atžvilgių stebino ir stebina pasaulį. Toji sistema neigė viską, kas buvo laikoma natūraliais visuomenės bruožais, įskaičiuojant ir tautybę. Štai vaizdas, iliustruojąs Sovietijos tvarką:
,,— Bet kas gi liks iš Rusijos? — su siaubu išlemena ištikimasis Bonč-Brujevičius. — Juk tai reiškia, kad Rusija bus visiškai sunaikinta tokiu pavidalu, kokiu ji egzistavo 1000 metų...
Staigiu judesiu Leninas užkiša nykščius už liemenės pažastų, švarkas prasiskleidžia, akių plyšeliai dygiai ir piktai žvelgia į LKT reikalų valdytoją. Likusieji tyli.
— Atsimink, meldžiamasis, — sako Leninas, kreipdamasis į Bonč-Brujevičių, bet taip, kad girdėtų visi, — atsiminkit. Į Rusiją man nusispjaut, nes aš bolševikas. Šis mėgstamas Lenino posakis tapo jo bendradarbių šūkių"8.
Šis pokalbis paaiškina ir Sniečkaus išdavikiškus poelgius. Pasirašyti trėmimo įsakymą ir nežmoniškomis priemonėmis deportuoti lietuvių mases jam buvo paprastas reikalas, nes A. Sniečkus — bolševikas. Jam buvo paprastas reikalas ir tardymų kamerose kankinamieji ar be teismo mirčiai pasmerktieji, nes A. Sniečkus — bolševikas.
Lengva suprasti ir visus kitus tuojau po 1940 m. okupacijos žiauriai pasireiškusius lietuvius, Stalino tarnus — jie bolševikai. Komunizmas savo tikslų kelius formavo paprasta formule: atsisakyk tautybės, šeimos, turto, religijos, pačio savęs ir be jokio žvalgymosi paklusk partijai. Save patį mylėti ir visokiomis gėrybėmis džiaugtis leidžiama tik labai aukštoms partijos asmenybėms.
Kelių dešimtmečių despotizmu ir žmogaus prigimčiai prieštaraujančia bolševizmo filosofija ilgainiui pradėta netikėti. Juk Sovietija atsiliko kultūroje, ekonomijoje, visiškai nusmugdė žmogų, o tai, net ir labai stengiantis, paslėpti nesisekė. Todėl po Stalino mirties pamažu keitėsi komunistų galvojimas. Tiesa, ne visus bruožus, iš mažens sieloje įspraustus, galima išlyginti. Tokių neištrinamų ženklų pastebima ir beveik visiškai nuo komunizmo nusisukusiuose žmonėse. Pavyzdžiais gali būti ir minėtieji Štromas su Venclova, bolševikinei sistemai patys pasipriešinę ir į Vakarus pasitraukę. Internacionalizmas tačiau juose liko, o Venclovai net ir 1941 metų sukilimas prieš okupantą yra nusikaltimas.
Panašiai galvojo ir dar vienas kitas svetur gyvenąs lietuvis, permerktas — tegul ir idealistinių — marksizmo rūkų. Marksistinio liberalizmo (ne visi JAV liberalai rišasi su marksizmu) apsupti, jie sunkiai praverdavo lūpas, jei reikėdavo išsitarti prieš komunistinę slėgtį Lietuvoje. Jie tikėjo kompromisais, nors žinojo, kad kompromisai artina pralaimėjimą. Socialdemokratai komunizmo imperializmą smerkė nesuabejoję, tuo tarpu dalis JAV liberalų Blogio imperijai padėjo laikytis.
Palikimai
BOLŠEVIZMAS PALIKO LIETUvai išgarsėjusį homo sovieticus. Tai etiką paneigęs ir patį save nuvertinęs žmogus, kietas praeities luitas, į kurį galima išsilaužyti kojas. Lietuvoje neliko batsiuvių, dailidžių, stalių, skardininkų, malkpjovių, siuvėjų, mezgėjų. Leninas skelbė: „Didžiausias socializmo priešas yra smulkiaburžuazinė stichija"9. Amatininkai jam buvo smulki buržuazija, tad žmogus nustojo savimi rūpintis, kad nebūtų su buržujais sunaikintas. Penkias dešimtis metų auklėtas, pratintas (o nepaklausius, baustas) pasitikėti valdžia ir atsisakyti savarankiškumo, — toks žmogus šiandien negali būti smerkiamas. O ypač tas, kuris toje sistemoje jau gimė ir augo. Homo sovieticus yra dvasios pavargėlis, bet su juo reikia skaitytis, nes jis egzistuoja. Ideologijas galima keisti, bet ideologijų išauginti žmonės lieka dešimtmečiams.
Skundžiamasi, kad Lietuvos administraciją į rankas perėmė buvę komunistai. Kaip homo sovieticus, taip ir buvę komunistai yra senosios sistemos palikimas. Tačiau ir „buvęs" ir „komunistas" nėra savaime blogybės. Tiesa, nevertintinas tasai žmogus, kuris save „buvusiu komunistu" laiko tik todėl, kad šiandien KP yra negerbiama. Tačiau nuo partijos narių, kurie jau devintame dešimtmety patylukais šnibždėjo (nes komunizmą buvo pažinę), o vėliau šoko padėti Sąjūdžiui, trauktis negalima. Jie yra dori žmonės. Žinoma, jų tarpe slepiasi pasimetėliškų karjeristų, kurie vyriausia savo ideologija laiko naudą. Yra avantiūristų, visada skubančių garsesnės akcijos pusėn. Gal net vienas kitas slepia ir išdavikiškas mintis. Tačiau didžioji buvusių partiečių dalis Lietuvai siekia gera. Be išimties yra smerktini žudikai, genocido vykdytojai. Smerktini ne keršto, bet tiesos labui. Ir žiūrėtina, kad išimtinomis teisėmis Lietuvoje nesinaudotų — kaip iki šiol naudojasi — ne vienas piktas KGB asmuo.
Buvę komunistai yra paveldėtas Lietuvos palikimas. Be kaltės įrodymų jie negali būti smerkiami. Tačiau juose išugdyti įpročiai ne visada yra demokratinės sistemos sveikintini.
„Neteisinga ir piktvališka ant dabartinės vyriausybės versti atsakomybę už stalinizmo žudynes, už organizuoto nusikalstamumo išplitimą, už visas ankstesnių Lietuvos vyriausybių darbo nesėkmes", dėsto min. pirm. A. Šleževičius atvirame laiške Lietuvos Katalikų Bažnyčios kunigams 10. Už stalinizmo žudynes A. Šleževičiaus niekas nekaltina. Kaltinama (ir be abejonių Lietuvos genocidu kalta) yra Sovietų Sąjungai uoliai pataikavusi LKP. Šleževičius ir kiti šiandieniniai krašto vadovai išsivystė partijos lizde, todėl ant jų plunksnų dar pastebima senų spalvų.
Įpročių svoris
MAŽIAUSIAI KĄ NORS GALIMA primesti jau po 1950 metų gimusiems komunistams. Jų inkubatoriaus oras kitėjo, pro sovietinėje sistemoje susidariusius plyšius skverbėsi šviežuma. Be to, jie dar nebuvo spėję pasiekti atsakingų pareigų, kur net prieš savo valią kartais tenka padaryti žalingų ėjimų. Šie žmonės administradjon atėjo be didelių ydų ir tegu sėkmingai dirba. Aišku, jiems nesilankstytina dėl to, kad užima svarbesnes pareigas, bet taip pat netrukdytina, o jų pozityvius darbus reikia vertinti.
Buvusiems vyresniems komunistams trukdo ankstyvesnieji įpročiai. Jie nemėgsta „kulto tarnų" ir netiki, kad dvasiškis nėra visuomenės kenkėjas. Jiems nelengva išvengti biurokratizmo ir „patepimų". Juk lietuviška dešra ir kumpis Maskvos kabinetuose dešimtmečiais reprezentavo aukštą stilių. Kartais gal net nesuvokiama, kad valstybė dabar gali tvarkytis be Maskvos. Ir pati Maskva dar nesiorientuoja: Lietuvai draudžia tremti priešvalstybininkus, reikalauja laisvų kelių, įsakinėja Lietuvos įmonių akcijas perduoti rusų bendrovėms. Sovietija ekonominėmis grandinėmis taip buvo prisirišusi Baltijos kraštus, jog net šiandien sunku kvėpuoti. To paties siekia ir Rusija. Ar Lietuvos administratoriai atsispirs? Ne visada jie yra patvarūs.
Štai Izraelio revizoriai KGB archyvuose ieško žydžaudžių kvapo... Tik stribai, pensijomis prisidengę, valdžios nebijo, ir jų niekas neieško.
Lietuvą valdanti nomenklatūrinė piramidė savo nugarkaulį turi. Bet tasai nugarkaulis yra klasinės neapykantos pakreiptas šonan. O buvęs paklusnumas su pagarba imperijai ir kuprelę užaugino. Su tokiais sužalojimais tiesūs žingsniai nėra lengvi, todėl dažnai ant ko nors netyčiomis atsistojama. A. Šleževičiaus vyriausybė nėra gyventojus burianti jėga. (Prez. A. Brazauskas šioje srityje yra sėkmingesnis.) Daug pamindžiojimų kliūva menkiems piliečiams, kurie bando verstis žemės ūkiu, amatais ar dora prekybėle, nepajėgdami apsukriai privatizuotis didesnių objektų.
Taip gražiai dygstant, kaip iki šiol Lietuvoje dygo, naujoms partijoms ir skilinėjant prieš pusmetį įsisteigusioms, greitos kaitos nesitikima. O į šiandieninę padėtį reikia žiūrėti atviromis akimis, teigiamai vertinant kiekvieną pozityvų žingsnį. Kur daroma kraštui ar jo žmogui žala, ten privalu priešintis. Ypač reikia budėti, kad nebūtų mainikaujama krašto laisve ir jo ekonomine gerove. Nepriklausomos valstybės tariasi ir derasi be pataikavimų.
Jokiame krašte ir jokia vyriausybė neišsivertė be klaidų. Kai akylus piliečiai greitai pastebi sauvaliavimus, galimi nemalonumai šalinami laiku ir be didelių nuostolių. Tačiau yra nekultūringa ir žalinga dėl mažniekėlių isterikoje skandintis.
Didžiuojamės nepriklausomybe! O kai Lietuvoje trokš apsigyventi kiekvienas doras žmogus, pamiršime ir visas erzinusias smulkmenas.
Išnašos
1. Intelektualo apibrėžimo nepavyksta rasti. Ar kiekvienas, universitetą baigęs, kiekvienas inžinierius, mokytojas, advokatas, pašto tarnautojas yra intelektualas?
2. Žinios apie šiuos įvykius paimtos iš Lituanus, tomas 36, 1990 vasara.
3. Igoris Bumičius, PARTIJOS AUKSAS, istorinė kronika; „Viltis", Vilnius, 1994, psl. 215.
4. Akiračiai, 1995 m. nr. 1; reportažas iš Santaros-Šviesos suvažiavimo.
5. Darbininkas, 1995.01.20.
6. Kauno laikas, 1995.01.14.
7. XXI amžius, 1995.01.13.
8. Igoris Bumičius, psl. 13.
9. Igoris Bumičius, psl. 11.
10. Dienovidis, 1995.01.20.
A.A. dr. Vytauto Vardžio atminimo proga
Į laisvę žurnalui aukojo:
dr. V. Bieliauskas — $250, V. Maželis — $150.