PARTIZANIŠKO LIKIMO TRAGIKA


Gretimame psl. — Kęstučio apygardos partizanai raporto metu.

HENRIKAS KUDREIKIS

Nors Lietuvos ar užsienio lietuvių spaudoje dokumentinės medžiagos apie Lietuvos partizanų kovas pokario metais labai maža, o oficialūs archyvai taip pat sunkiai prieinami, tačiau iš naujos partizaninėmis temomis parašytos literatūros ir iš užmegztų asmeninių ryšių su buvusiais partizanais galima susidaryti apytikrį jų kovos ir jų likimo tragikos vaizdą. Šis tragiškas lietuvių partizanų veiklos vaizdas dar labiau išryškėja lyginant jį su bolševikinių teroristų (save, žinoma, vadinusių raudonaisiais partizanais) veikla 1941-1944 metais, pasireiškusia labiausiai Vilniaus krašte.

Kovai su tais bolševikiniais teroristais iš Rytų fronto buvo atkeltas 2-rojo savisaugos Lietuvos kariuomenės bataliono kavalerijos eskadronas ir taip pat 253-čias savisaugos naujokų batalionas, sudarytas iš vokiečių sugaudytų jaunų vyrų. Tarnavusių šiuose batalionuose vyrų parodymais čia ir naudojuosi. Abu tie batalionai pradžioje turėjo didelių nuostolių, bet vėliau, įgudę antipartizaninėse kovose, sunaikino dideles bolševikų grupuotes. Pagal raudonųjų atsiminimus, jie 2-rojo Lietuvos kariuomenės bataliono bijoję kaip ugnies. Net ir Armija Krajova buvo atsiuntusi raštą, jog jie vengs kovos su smetoniniais kariais, ir savo žodį išlaikė.

Pažvelkime dabar į karo metų raudonųjų teroristų ir pokario lietuvių partizanų kovos tikslų, personalo, vadovybės ir veiklos skirtumus.

Kovos tikslai. Raudonieji teroristai siekė sunaikinti tuometinės valdžios pareigūnus, įskaitant ir seniūnus, išžudyti žymesnius antikomunistus, parengti kelią komunistinei Lietuvai.

Lietuviai partizanai savo kovos tikslu buvo pasirinkę Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, kovojo prieš bolševikinį elementą, trukdė okupanto skelbiamus rinkimus, bandė išsilaikyti, kol Vakarų valstybės išstums iš Lietuvos sovietinius okupantus.

Personalo sudėtis. Raudonųjų partizanų personalas buvo parinktas iš 16-tos šaulių, vadinamos lietuviška, divizijos karininkų, puskarininkių ir eilinių. Tai daugiausia komunistai ir komjaunuoliai bei tarnavusieji NKVD ar milicijoje, įvairių tautybių, tačiau lietuvių dauguma. Per fronto skyles Gudijoje arba sklandytuvais ir parašiutais Lietuvon (tikrumoje, prie Lietuvos sienos Gudijon) buvo atsiųsta apie 400 būsimų teroristų (teroristais vadinu todėl, kad jų pagrindinis tikslas — terorizuoti lietuvius patriotus). Utenos, Kėdainių ir Raseinių teroristų branduolį sudarė pabėgę rusai, karo belaisviai. Priartėjus Raudonajai armijai, komunistinių gaujų dydis padidėjo, įsijungus vietiniams komunistų aktyvistams. Bet raudonųjų partizanų skaičius pačioje Lietuvoje nesiekė nei 1,000, toli gražu nuo jų skelbiamų 15-20,000.

Lietuvos partizanų užuomazga buvo Lietuvos Laisvės Armija — LLA ir Vanagų būriai, kurių dalis suspėjo pasirūpinti ginklų iš besitraukiančių vokiečių dalinių. Kai rusai pradėjo gaudyti jaunus vyrus armijon, partizanų skaičius kasdien ėmė augti tūkstančiais. Tačiau čia ir prasidėjo partizanų tragedija: atsirado netinkamo partizaninėms kovoms elemento. Skubiai pradėjo infiltravimą NKVD agentai. Kai kurie iš jų stengėsi įrodyti, kad partizanai yra vokiečių palikti agentai arba tik paprasti plėšikai. Iš partizanų dokumentų 1944-1949 m. matyti, kad partizanų eilėse buvo 40-50,000 vyrų ir net moterų (ryšininkių).

Partizanų vadovybė. Lietuvos raudonųjų teroristų vyriausia galva Maskva paskyrė A. Sniečkų. Tačiau jo visas partizaninis veikimas buvo porą kalbų aerodrome į Lietuvą išsiunčiamiems teroristams. Operatyviniai vadovai M. Šumauskas ir G. Zimanas Lietuvos nepasiekė, o išsilaikė gudų-rusų užimtose vietovėse (prie Kazėnų, vėliau prie Naručio ežero). Apie 10,000 Spartako (vadas gen. Panomorenko) ir Vorošilovo (vadas Markov) teroristų valdė trečdalį Baltgudijos bei Švenčionių ir Svyrių apskritis. Jie turėjo net du savo naktinius aerodromus. Čia prisilaikė ir vadinamoji lietuviška „Žalgirio" brigada, kurios vadas buvo G. Zaicas, o komisaras — Rainių žudikas D. Rocius. Lietuvos ir Baltgudijos raudonųjų partizanų visam veikimui vadovavo Baltgudijos komunistų partijos sekretorius, gen. A. Panomorenko, o M. Šumauskas ir G. Zimanas buvo tik raudonosios iškamšos.

Gaila, bet apie Lietuvos partizanų vadovybe negalima pradėti rašyti be žodžio KGB. Partizanų ryšininko slapyvarde „Marytės" dėka KGB užgrobė visą Lietuvos rezistencijos vadovybę. KGB agentas Markulis — „Erelis" susitiko su iš Vakarų atvykusiu Deksniu. KGB įsakymais įsteigtos VLAKO ir BDPS agentūros. Šios agentūros pradėjo lietuvių emigrantų organizacijų, ypač VLIKO, naikinimą.

Kaip KGB saugumo majoras L. M. Maksimovas — „Antanas" infiltravo rezistencijos vadovybę ir perėmė net Lietuvos partizanų užsienio ryšių tarnybą, niekur nepaaiškinama. „Antanas" lydėjo Lenkijon Deksnį. Deksnys užmezgė ryšius su amerikiečių ir anglų karinėmis žvalgybomis. „Antanas" ne tik žinojo užsienio ryšių paslaptis, bet ir apie Lukšos-Skrajūno keliones Lenkijon ir į Vakarus.

Lietuvoje KGB nesnaudė. Pagal planą „Cerberiai" infiltravo agentus į „Didžiosios kovos" vadovybę. Vadovybę ir „Žaliąjį velnią" sunaikino.

BDPS ir VLAKAS 1947 m. veikė Lietuvoje ir užsienyje. 1948 m. BDPS prezidiume įsitaisė šie KGB agentai: 1. Prezidiumo p-kas Vytautas — „Kardas", gim. 1896 m., buvęs Tautininkų partijos sekretorius, suimtas ir užverbuotas Sibire. 2. Pavaduotojas, agentas Mindaugas — „Žemaitis", gimęs 1898 m., Lietuvos kariuomenės plk. ltn. 3. Agentas Liūtas — „Kęstutis", katalikų kunigas, užverbuotas 1940 m.

4. Agentas Liepsna — „Aukštaitis", g. 1915 m., Lietuvos kariuomenės leitenantas.

Šie agentai užmezgė ryšius Anglijoje su Zakevičium-Žymantu ir Vokietijoje su Vokietaičiu. KGB planus sumaišė Lukša-Skrajūnas, tačiau KGB laimėjimai buvo milžiniški: suimti 4 desantininkai, paimta daug pinigų, 3 radijo stotys, užsienio šifrai, ginklai, etc. KGB agentas Liepsna prikalbėjo kai kuriuos išeivijos veikėjus pasmerkti VLIKA- VLIKO ir Lietuvos partizanų ryšiai nutrūko. Vėliau partizanai sudarė naują vadovybę, bet tada partizaninis judėjimas jau slinko prie kapo duobės.

Partizaninis apmokymas.Specialiai parinkti raudonųjų teroristų kandidatai partizaninės veiklos apmokymą pradėjo Balachnoje, Rusijoje. Specialų kursą, ypač sprogdinimo, išėjo netoli Maskvos. Kurso ilgis laikomas slaptu. Pagrindinis teroristų taikinys — lietuviai antikomunistai, o tikslas komunistų valdžios Lietuvoje atgaivinimas. Liepta vengti susidūrimų su didesniais vokiečių daliniais. Lietuvių karinės grupuotės, kaip savisaugos daliniai, instrukcijoje neminėti.

Kęstučio apygardos rinktinių vadų susitikimas su Vakarų srities vadu1947 m. Batakių valsčiuje.

Lietuvos kariuomenėje nei partizaninio, nei antipartizaninio karo metodų nebuvo mokoma. Kadangi pokario partizanams vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkai, taip pat ir didelė dalis partizanų buvo atėjusi iš tarnavusių Lietuvos kariuomenėje, tad partizaninio veikimo ir kovos rezultatai dažnai buvo labai blogi. Paskaičius, kaip partizanai puolė Šilavotą, ar kitus miestelius, darosi liūdna. Partizanų nuostoliai dažnai būdavo dideli, raudonųjų — labai nežymūs. Be to, rusai ir stribai neretai jau iš anksto per savo šnipus sužinodavo apie būsimą puolimą. Didelė išimtis — tai Dzūkijos partizanų vado Voverio-Žaibo rinktinė, kuri pasireiškė daugybe pasisekusių puolimų, vartojant net kontroliuojamas minas, ir beveik nepatyrė savųjų nuostolių. Tik nepaprasto KGB gudrumo ir užsispyrimo dėka, infliltravus į rinktine poetus Kubilinską ir Skinkį (kurie jau buvo įtarti), staigiu smūgiu rusai suspėjo trenkti ir sunaikinti pasižymėjusį Lietuvos partizanų vadą ir jo rinktinę.

Infiltracija ir kontržvalgyba. Oficialūs vokiečių ir lietuvių dalinių žvalgybos duomenys rodo, jog nei vienas bandymas karo metais infiltruoti agentus į raudonų teroristų gretas nepasisekė. Mažiausias įtarimas baigdavosi mirtimi. Raudonieji sušaudė ir daugybę buvusių komunistų simpatikų, pabėgusių rusų karo belaisvių, net ir žydų.

Į lietuvių partizanų eiles būdavo priimami visi, kurie atvykdavo. Buvo pasitikima visais. Lietuviai KGB karininkai nuvykdavo į tolimesnius rajonus ir ten jungdavosi į partizanų eiles. Po to sekdavo išdavimai. Likę gyvi ir sužeisti partizanai, pakliuvę rusams į rankas, buvo savo buvusių bendražygių tardomi ir kankinami. Tik jie dabar vietoj lietuviškos uniformos nešiojo KGB karininkų antpečius. Tokių pavyzdžių pilni gyvų išlikusių partizanų atsiminimai. Partizanus sunaikino ne 12 rusų šaulių pulkų, ne 9 pasienio NKVD pulkai. Tai atliko mūsų tautos nariai — išdavikai ar išdavikės. Partizanus pribaigė KGB majoro Sokolovo smogikai, užverbuoti (kai kurie net Sibire) buvę partizanai, net keletas buvusių partizanų vadų. Sunku pripažinti, kad mūsų tauta per 22 nepriklausomybės metus vis dėlto nebuvo pakankamai politiškai-patriotiškai išauklėta. Dešimtys tūkstančių stojo okupantų tarnybon ir išdavė savo tautą. Čia tinka romėnų patarimas Aditum nocendi perfido praestat fides— pasitikėjimas klastingu teikia galimybę kenkti.

Kovos galas. Raudonoji armija laimėjo karą, bet čia ne raudonųjų teroristų nuopelnas, kurie gyrėsi esą jie sunaikinę 15,000 vokiečių ir jų talkininkų, 700 geležinkelio garvežių, tūkstančius vagonų, tiltų, ir t.t. Iš tikrųjų, karo metais jie sunaikino gal porą tuzinų vokiečių, gal 7-8 garvežius, atliko porą didesnių geležinkelio išsprogdinimų. Paprastai traukimo priekyje vokiečiai stumdavo tuščius vagonus. Minoms sprogus, kelių tarnyba greitai geležinkeli sutaisydavo ir fronto tiekimas vyko iki paskutinių dienų. Tiesa, civilių lietuvių nuostoliai buvo milžiniški, ypač po bolševikų provokacijų Švenčionyse ir prie Eišiškių, nušaunant vokiečių policijos ir žemės ūkio komisarus. Tuo būdu nekaltus lietuvius žudė ir raudonieji, ir rudieji. Tačiau bolševikiniu melu ir šiandie Lietuvoje bei užsienyje daug kas tebetiki.

Tuo tarpu pokario metais 35-40,000 partizanų atidavė Tėvynei, kas priklauso. Jie sulaikė rusų kolonistų plūdimą į Sibiran išvežtųjų ūkius. Taip Lietuva išvengė liūdno Latvijos ir Estijos likimo. Pranašiškai skamba Raseinių partizano Tamošaičio tik 2 dienas prieš savo mirtj pasakyti žodžiai: Ant mūsų kapų atgims Lietuva.Lietuva atgimė, bet ar ji gyvens?

 

Užsakykime Į laisvęžurnalą Lietuvos žmonėms, mokykloms, bibliotekoms. Tik 5 US doleriai užsakant iš užsienio.