TARP SAULĖS IR LIEPSNŲ

Laiškas iš Lietuvos

...O kad mes visi galėtume, paėmę saulę į rankas, paduoti savo artimui kaip Čiurlionio „Bičiulystės" paveiksle! Bet mes to negalime, nes turime dairytis, ar ir už tai negausime akmeniu į kaktą. Blogis — galingas. Jis suskaldė visuomenę į dvi nesutaikomas stovyklas, kurias palyginti tebūtų galima su ugnimi ir vandeniu. Taikos tarp šitų dviejų stichijų negali būti. Jūs, vakariečiai, pilnai neįsivaizduojate, kas per paukštis yra tas „homo sovieticus". Mūsų brangios Tėvynės kūne atsiveria kaskart bjauresnės piktžaizdės: čia, žiūrėk, valkataujantys girtuokliai gyvam veršeliui atrėžia kulšį; čia į mokyklą atėjęs medikas dvylikamečiams vaikams aiškina, kaip „daryti suaugusiųjų darbus"; čia žmogus degina kaimyno tvartą su gyvuliais; čia „Respublikos" puslapiai daugybei žmonių nuodija smegenis bulvariniais skiedalais, šmeižtais ir provokacijomis. O Maskva tai puikiai išnaudoja. Ji žino, kur investuoti savo kapitalą. Žirinovskio pavaduotojas aiškiai pasakė, kaip jų laimėjusi partija tvarkys pasaulį pinigais, kaip sukels maištus, suirutes valstybėse ir kaip paskui valdys visą pasaulį. Galima sakyti, kad tai sapalionės, bet klausantis eina šaltis per kaulus. Rytuose tokia nepermatoma tamsa, jog mums belieka tik melsti Dievą, kad per žiauriai nebaustų...

Skaityti daugiau: TARP SAULĖS IR LIEPSNŲ

MENININKAS ISTORIJOS LŪŽYJE

VYTAUTAS KUBILIUS

Dr. Vytautas Kubilius, literatūros istorikas ir kritikas, daugelio Lietuvos poetų bei rašytojų monografijų ir literatūrinių studijų autorius. Nuotr. Algirdo Kairio

Perpastarąjį šimtmetį Lietuvoje septynis kartus keitėsi politinės ir socialinės santvarkos. Ar tiek pat kartų privalėjo keistis ir lietuvių kultūra, pereidama iš vienos okupacijos glėbio į kitą? O gal kultūra kalasi aukštyn iš gilesnių sluoksnių negu socialinė žmogaus padėtis ir trumpalaikė politinė sistema? Gal ji tęsia pirmapradinėse būties gelmėse užsimezgusį mąstymą — kas yra žmogaus siela, kur ieškoti Dievo, ką reiškia mirtis —, kurio negali užtrenkti šios dienos bildesys?

Tačiau okupuotame krašte kultūra neišvengiamai perima iš valstybės griuvėsių istorinę atmintį, sugeria nebylią pasipriešinimo energiją ir kursto laisvės viltį. Baltijos tautoms, netekusioms valstybingumo, kultūra buvo svarbiausias savęs identifikavimo faktorius, pasak A. Lieven'o (jo knygoje „The Baltic Revolution"). Tai dilginanti, žadinanti, kurstanti jėga — išlikti savimi, laukti lemiamos valandos, išeiti į Baltijos kelią.

Tautinė valstybė, antrukart prisikėlusi šiame šimtmetyje, keičia kultūros plėtros sąlygas, jos turinį ir tikslus. Ji nebebus spalvota dekoracija, viena iš daugelio, puošianti daugiatautės imperijos fasadinę sieną. Visagalis Maskvos pirštas jau nebrėš vienintelio ir visiems privalomo kelio į pasaulio išganymą per masines deportacijas. Vietiniai tarnaičiai nebeįsakinės — kurį spektaklį rodyti, o kurį numarinti, kuriuos autorius publikuoti kasmet, o kurių neįsileisti viešumon.

Skaityti daugiau: MENININKAS ISTORIJOS LŪŽYJE

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS: ŽMOGUS IR JO PALIKIMAS

ANTANAS SABALIS

Apie Vytautą Vaitiekūną kalbėti nėra lengva, bet kalbėti reikia. Nėra lengva, nes tai buvo kuklus, niekur neprasikišantis ir savotiškai paslaptingas žmogus, niekur apie save nemėgęs kalbėti, save iškelti. Sakytumei, vis duodavęs suprasti, kad visų tautos nelaimių akivaizdoje, svarbus ne pats Vaitiekūnas kaip žmogus, bet jo idėjos, jo mintys, jo įtaigojimai. O kalbėti apie tokį žmogų reikia, nes jo idėjos pasklido išeivijoje ir tapo pasisavintos bei priimtos grynai dėl jų vertės. Jos teikė mąstančiam išeiviui veiklos prasmę, nepaisant iš kokios politinės grupės ar kokio pasaulėžiūrinio asmens tai ateina, šia prasme Vaitiekūno veiklos metodika yra ypatingai įdomi, matant kiek daug mūsų išeivijos vadovų, ypač paskutiniais metais, pasižymėjo egocentrine, tiesiog asmenine, save iškeliančia veikla.

Dr. Juozas Girnius, Vytautas Vaitiekūnas, ir dr. V. Vaitkus 1981 metais LFB savaitėje, Kennebunkporte. Nuotr. V. Maželio.

Skaityti daugiau: VYTAUTAS VAITIEKŪNAS: ŽMOGUS IR JO PALIKIMAS

50 METŲ DIDŽIAJAM LIETUVIŲ EGZODUI IR KAS TOLIAU

VINCAS BARTUSEVIČIUS

Paskaita, skaityta 42-je EL Studijų savaitėje, 1995.7.31 Huettenfelde

VINCAS BARTUSEVIČIUS, gimęs 1939 m. Bartininkuose, Vilkaviškio apskr., nuo 1944 m. gyvenąs Vokietijoje. Baigė Vasario 16 gimnaziją, studijavo sociologiją, istoriją ir psichologiją Muencheno ir Tuebingeno universitetuose, 1966 m. gaudamas magistro laipsnį. Dirba švietimo srityje, mokytojavo ir Vasario 16 gimnazijoje. Aktyviai veikia Lietuvių Bendruomenėje, ateitininkuose. Ilgametis Lietuvių kultūros instituto Vokietijoje vadovas, besireiškiantis lietuvių ir vokiečių spaudoje.

I.

„Negrįš tie laikai, kur praėjo,
Ir upės neplauks atgalios—
išbėgo gauja prispaudėjų 
Iš tėviškės mūsų žalios".

Tai žodžiai tarybinės dainos, kuri buvo dainuojama, kurią galbūt privalėjo dainuoti pokario Lietuva. Ji atspindi to meto oficialią pažiūrą į tą lietuvių tautos dalį, kuri Antrojo pasaulinio karo padarinių verčiama atsidūrė Vakarų Europoje ir, karui pasibaigus, atsisakė grįžti į savo tėvynę. Šitoks propagandistinis pabėgėlių vertinimas ir beveik aklinas užkirtimas betkokiam žinių pasikeitimui tarp abiejų tautos dalių negalėjo likti be pasekmių. Štai 1994 metų „Poezijos pavasaryje" išspausdintas eilėraštis, kurio viena dalis įvardinta „Kaip nužudyti išeivį":

„Jis atvyksta kasmet į miestą
mums atvežti šviežių patarimų 
tu iš ankstojo lauki minioj 
vos tiktai nusileis lėktuvas 
ir jisai nusiropštęs trapu 
atsiklaups pabučiuoti žemės 
tu prišok ir taikliu smūgiu 
sudaužyk jo pliką pakaušį".

Skaityti daugiau: 50 METŲ DIDŽIAJAM LIETUVIŲ EGZODUI IR KAS TOLIAU

PILIETINĖS VISUOMENĖS IR VALSTYBĖS UGDYMAS

PETRAS PLUMPA

PETRAS PLUMPA gimė 1939 m. Suvainiškyje, Rokiškio apskr. Nuo 1954 metų įsijungė į moksleivių antisovietinę organizaciją. 1958 Vasario 16 ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė Lietuvos trispalvę. Netrukus buvo suimtas ir nuteistas 7 m. bausmei Mordovijos lageriuose. Grįžęs į Lietuvą, vėl dirbo pogrindyje prie LKB Kronikos leidimo. Antrukart 1973 m. suimtas iškalėjo dar 8 metus tremtyje. Dabar nuo 1993 m. yra Lietuvos Respublikos vyriausybės patarėju religijos klausimais.

KRIKŠČIONIŠKI PASVARSTYMAI

Turint omenyje visas politines, ekonomines, psichologines ir moralines sąlygas, pilietinės visuomenės ugdymui Lietuvoje pirmiausiai pasitarnautų visapusiška ir bešališka pookupacinio laikotarpio analizė. Būtina išdiskutuoti ir nustatyti praeities vertinimo kriterijus, pagal kuriuos būtų galima modeliuoti valstybės kūrimo politiką. Nesant tokių kriterijų, partiniai demagogai skuba politinius oponentus traktuoti tautos priešais, kad visam laikui užsitikrintų dominuojančią padėtį.

Pirmiausia reikėtų pakilti virš siaurų interesų ir pažvelgti į Lietuvą kaip į vandenyne plaukiantį laivą su įvairių pažiūrų, tautybių, religijų ir partijų atstovais. Jie visi suinteresuoti, kad laivas stabiliai plauktų į sėkmės šalį. Tačiau kiekviena grupė tą laimės šalį savaip įsivaizduoja ir stengiasi pakreipti laivą sau pageidaujama kryptimi. Dėl to kyla vidiniai pilietiniai konfliktai, nuo ko ima svyruoti valstybės laivas ir visai prarandamas jo kursas.

Esant tokiai padėčiai, demokratinė valdžios rinkimo forma yra geriausia taiki valstybės laivo stabilizavimo priemonė, nors demokratiškai išrinktos vadovybės kursas anaiptol ne visada būna teisingiausias ir geriausias. Tačiau geriau plaukti klaidingu kursu, negu be jokio kurso grumtis laivo viduje. Klaidingą valstybės kursą, esant demokratiniam valdymo principui, galima dažnai pakoreguoti.

Kuo stabilesnė vidaus padėtis, kuo mažiau valstybės gyvenime įsigali grupiniai interesai, tuo lengviau būna naujai išrinktai vadovybei pakeisti ar patikslinti vidaus ir užsienio politikos kursą.

Skaityti daugiau: PILIETINĖS VISUOMENĖS IR VALSTYBĖS UGDYMAS

Daugiau įrašų...

  1. Danutė Čepytė-Andriušienė - Pajacai (eil.)
  2. Gilus vandenys tyliai teka...
  3. ORGANIŠKOS VALSTYBĖS KONCEPCIJA LIETUVOJE: KŪRĖJAI, RAIDA, VERTINIMAI
  4. JULIJONAS BUTĖNAS ŽUVO NUO BENDRAŽYGIO KULKOS

Subkategorijos