Partizanai: Istorija ir dabartis

NEPRIKLAUSOMA LIETUVA: partizanų vizija ir tikrovė

NIJOLĖ GAŠKAITĖ

NIJOLĖ GAŠKAITĖ, gimusi 1938 m., dar besimokydama Pandėlio vidurinėje mokykloje įsitraukė į rezistencinę veiklą, platindama atsišaukimus, rašydama į pogrindžio laikraštėlį. Kauno Politechnikos institute dalyvavo pogrindinės organizacijos „Laisvę Lietuvai" eilėse. Buvo suimta 1958 m. nuteista 7 metams, kalėjo griežto režimo lageriuose Sibire. 1965 m. grįžo į Lietuvą, baigė Politechnikos institutą įgydama inžinerijos kvalifikacijas. 1991 m., atsivėrus KGB archyvams, dirbo Lietuvos Aukščiausios Tarybos komisijoje KGB veiklai tirti. Paskelbė virš 20 savo darbų KGB veiklos metodų, genocido ir rezistencijos temomis įvairiuose Lietuvos leidiniuose. Bendradarbiauja „Laisvės kovų archyve" ir šiuo metu yra jo redakcinėje kolegijoje.

Nijolei Gaškaitei šiemet buvo paskirta Į Laisvę fondo 4,000 litų premija už lietuviškosios rezistencijos istorijos tyrimus ir paskelbtus darbus. Premija buvo įteikta Mastaičiuose įvykusios JLF studijų savaitės metu. Ten Nijolė Gaškaitė skaitė ir šią paskaitą.

Artėdami prie trečiojo tūkstantmečio, būdami atrofuoto istorijos poreikio visuomene, paskendę luošoje kasdienybėje, nedažnai susimąstome: kas buvo istorijos tapsme partizaninių kovų dešimtmetis? Trumpas žybsnis į amžinybę nueinančiame laike, skausmo lašas įkaitusiame tautos egzistencijos žaizdre ar sprangi ašaka, kurią jaučiame iki šiol kaip sąžinės priekaištą dėl savo pačių nusilenkimo istoriniam determinizmui?

Nepaliko šis laikotarpis karalių pilių, miestų ar kitokių ženklų mūsų žemėje; buvo tai nebyliai iškentėtas, nuslopintas, ištrintas, užmirštas laikas. Vienok jis tyliai maudė pasąmonėje, kol pratrūko, prasiveržė perlaidojimų procesijomis, pageltusiomis nuotraukomis, dienoraščiais ir tartum vakarykščiai nužudytų savo brolių apraudojimu.

Tačiau istorikų auditorijose ar politikų diskusijose vėl ir vėl kyla retorinis klausimas: ar pasiteisino 1940 metų nesipriešinimas? Ar prasminga buvo 1944 m. pradėta ginkluota kova su daug kartų pranašesniu okupantu? Pirmuoju atveju sprendimą padarė vyriausybė, antruoju tai buvo spontaniškas iš tautos gelmių kilęs ryžtas. Ir to ryžto galia buvo nepalyginama su nesuskaičiuojamomis baudėjų divizijomis.

„Kiekvienas lietuvis šiandien turi būti tautinių idealų karys. Niekas mūsų negali turėti asmeninių pirmenybių prieš visos tautos tikslus ir reikalavimus. Mūsų visų reikalai ir ambicijos turi nusilenkti tautos siekimams. Kas šiuo metu mėgintų savo asmeninius smulkius reikalus iškišti prieš visos tautos didžiuosius reikalus, tas lengvai susilauktų išgamos ir išdaviko vardo, jis būtų paniekintas ir išguitas iš lietuvių tautos tarpo (...) Kadangi asmeninis, tautinis, valstybinis ir visuomeninis gyvenimas niekados nebuvo ir šiandien nėra tobulai sutvarkytas, tai mes savo darbu ir kova, savo dvasia ir išmintim turime prisidėti prie jo tvarkymo ir tobulinimo", — taip buvo rašoma 1950 m. Kęstučio apygardos biuletenyje.

Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMA LIETUVA: partizanų vizija ir tikrovė

KONFRONTACIJA DĖL PRINCIPŲ IŠSIŽADĖJIMO

KĘSTUTIS GIRNIUS

Dr. Kęstutis Girnius, kurio paskaita apie principų išsižadėjimą buvo perskaityta Į laisvę fondo savaitėje, Mastaičiuose. Nuotr. V. Maželio.

PER septynerius metus radikaliai pakito Lietuvos politikos žemėlapis. Dar 1987 m. vasarą viešpatavo tarybinė santvarka, visos tautos vardu kalbėjo komunistai, savo partiją pavadinę šimtmečio sąžine ir garbe. Į pirmuosius Sąjūdžio mitingus Algirdas Brazauskas atėjo kaip LKP CK sekretorius ir išdidžiai kalbėjo partijos vardu. Dabar gi, šią vasarą amerikiečių savaitraščio Newsweek reklamos priede prezidentas Brazauskas teigė, kad jis niekada nebuvęs tikras komunistas. Prezidentas taip pat įsijungė į chorą kritikų, smerkiančių knygą „Lietuvos kovų ir kančių istorija", nes ji esą perdėm rožinėmis spalvomis vaizduoja masinius trėmimus. įsidėmėtina: buvęs LKP pirmasis sekretorius nepatenkintas, kad nepakankamai atskleidžiamas komunistų žiaurumas. Prezidentas nėra vienintelis buvęs komunistų aktyvistas, kurio įsitikinimai, arba bent vieša jų išraiška, radikaliai pakito. Dabartinė opozicija dažnai primena LDDP veikėjams, kad jie buvę patys uoliausi priešai to tariamojo buržuazinio nacionalizmo', tuo tarpu dabar sakosi ilgai nešioję jam meilę savo širdyse. Bet LDDP šalininkai šiuo atžvilgiu nelieka skolingi, pasišaipydami iš buvusių partijos aktyvistų, tapusių superpatriotais. Esą LDDP nariai bent visiškai neišsižadėjo savo ankstesnių įsitikinimų, savo praeities.

Skaityti daugiau: KONFRONTACIJA DĖL PRINCIPŲ IŠSIŽADĖJIMO

VALDŽIA IR OPOZICIJA Vakarų Europoje ir pokomunistinėse šalyse

EGIDIJUS VAREIKIS

DR. EGIDIJUS VAREIKIS, 1981 m. baigęs VU Chemijos fakultetą, o 1989 m. gavęs biologijos mokslų daktaro laipsnį, vėliau studijas gilinęs Saint Paul universitete Ottawoje, Kanadoje, Marquette universitete Milwaukee, JAV, ir Tarptautinių studijų institute Ženevoje, Šveicarija, dirba ne tik savo specialybės srityje, bet aktyviai dalyvauja žurnalistinėje bei politinėje veikloje. Nuo 1989 m. dalyvavo LKDP atkūrimo darbe, buvo renkamas jos valdybos ir tarybos nariu. Kurį laiką dirbo LR Aukščiausioje Taryboje ir Užsienio reikalų ministerijoje patarėju gynybos ir tarptautinio saugumo klausimais. Daug rašo į katalikišką ir Sąjūdžio krypties spaudą. Šis straipsnis yra dr. Egidijaus Vareikio paskaita, skaityta liepos 22 d. Mastaičiuose, Į laisvę fondo studijų savaitėje.

Nuotr. K. Ambrozaičio.

Šio pranešimo tikslas yra peržvelgti ir panagrinėti priežastis, kurios verčia politines partijas ir judėjimus sudarinėti grupuotes ir galiausiai pasiskirstyti į opoziciją ir vadinamąją poziciją — valdančiąją grupuotę, o taip pat palyginti, kaip valdantieji ir politinė opozicija sugyvena tarpusavyje tradicinėse demokratijose, vadinamose naujosiose demokratijose ir posovietinėse šalyse.

Skaityti daugiau: VALDŽIA IR OPOZICIJA Vakarų Europoje ir pokomunistinėse šalyse