LAURŲ VAINIKAS DIDVYRIAMS

...Laisvė negaunama ir neišlaikoma be kovos, be ryžto, be aukų. Nei Lietuvos valstybingumo 744 metų sukaktis, nei 77 metų sukaktis nuo Lietuvos Respublikos, kaip nepriklausomos valstybės, atstatymo po I-jo Pasaulinio karo, nei prieš 5 metus paskelbtas Nepriklausomybės aktas neatsirado be kovos. Iš tikrųjų lietuvių tauta, kaip papildomą drąsos ir laisvės meilės įrodymą, turėtų švęsti dar vieną didvyrišką Nepriklausomybės paskelbimą —1941 m. birželio 23 d.

Pažymėtina ir tai, kad visi trys šio šimtmečio Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktai pareikalavo iš jų skelbėjų nepaprastos valstybinės ir asmeninės drąsos. Visi trys buvo padaryti svetimai kariuomenei tebesant Lietuvos teritorijoje: 1918 metais tebebuvo vokiečių kariuomenė; 1941 metais Sovietų Raudonoji armija, prieš kraštą užimant kitai svetimai kariuomenei — nacinės Vokietijos kariams; 1990 metais Lietuvos teritorijoje dar buvo Stalino okupacinės kariuomenės likučiai. Tą situaciją ypač gali suprasti Amerikos patriotai. Juk ir Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybė 1776 metais buvo paskelbta Amerikos kolonijose tebesant Anglijos karaliaus „raudonšvarkių" daliniams. Tad nereikia turėti daug vaizduotės, ypač žvelgiant į įvykius prieš penkerius metus ir į Čečeniją šiandien, norint suprasti, kiek daug tie patriotai — valstybininkai rizikavo tokiose nepastoviose situacijose pasiskelbdami nepriklausomais. Todėl visai tikslu pasakyti, jog šiandien mūsų švenčiami istoriniai momentai sudaro lyg laurų vainiką už laisvę kovojusiai ir milžiniškas aukas paklojusiai lietuvių tautai.

Skaityti daugiau: LAURŲ VAINIKAS DIDVYRIAMS

DVASINIS GENOCIDAS LIETUVOJE

BRONIUS KUZMICKAS

Prof. Bronius Kuzmickas. Nuotr. A. Kairio

Penkeri Nepriklausomybės metai žadina mums ne tik džiaugsmą dėl išsilaisvinimo bei mintis apie ateitį, bet ir primena tai, ką mūsų tauta išgyveno ir patyrė per paskutiniuosius penkiasdešimt metų. Tuo labiau, kad ta patirtis nėra vien praeitis. Žymiu laipsniu tai yra ir dabartis, nes pėdsakai, kuriuos mūsų žmonių sąmonėje paliko priespaudos dešimtmečiai, negali išnykti per penketą nepriklausomybės metų. Tie dvasiniai žmonių bruožai, kurie šiandien stabdo tolesnį lietuvių tautos atgimimą, yra atėję daugiausia iš netolimos praeities. Sovietinis režimas totališkai siekė paveikti žmonių sąmonę, formuoti sau visiškai lojalų ir lengvai valdomą individą ir, reikia pripažinti, nemažai pasiekė. Įvairiose gyvenimo srityse Lietuvoje šiandien skaudžiai juntame sovietizuoto žmogaus mąstysenos ir elgsenos liekanas. Norėdami nuo jų greičiau išsilaisvinti, turime jas aiškiai suvokti ir pažinti.

Prisikėlimo apygardos, Mindaugo tėvūnijos partizanai kautynių pamokos metu. Nuotrauka daryta 1948 rugsėjo mėn.

Šiame straipsnyje ketinama svarbesniais aspektais nušviesti sovietinės tikrovės poveikį žmonėms, kurį apibendrintai galima pavadinti dvasiniu tautos genocidu.

Skaityti daugiau: DVASINIS GENOCIDAS LIETUVOJE

Sėkmingo žygio seimo rinkimuose!

E. Šarūnas

Šių metų kovo mėn. 25 d. Lietuvoje įvykusiuose savivaldybių rinkimuose buvo išrinktos 12 miestų ir 44 rajonų savivaldybių tarybos pagal proporcinę sistemą, balsuojant ne už atskirus asmenis, bet už partijas. Iš šalies esančių 19 partijų bei visuomeninių politinių organizacijų rinkimuose dalyvavo 17-ka. Varžytasi dėl 1488 narių vietų. Daugiausia balsų laimėjo Tėvynės sąjunga — Lietuvos konservatoriai (TSLK), gavę 426 vietas arba 29,1% balsų. Antrąją vietą užėmė buvusieji komunistai, pasivadinę dabar Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP), užsitikrinę 297 vietas arba 19,9% balsų. Krikščionys demokratai (LKDP) liko tik trečioje vietoje su 247 nariais arba 16,9% balsų. Neseniai įsisteigusi Valstiečių partija, glaudžiai susijusi su LDDP, gavo 105 vietas arba 6,9%. Kitos partijos laimėjo po keliasdešimt arba net tik po keletą balsų. Dešiniosios opozicinės partijos surinko du trečdalius balsų.

Manoma, kad Tėvynės sąjunga rinkimuose pelnė laimėjimą dėl šių priežasčių: 1) ji, ruošdamasi rinkimams, parengė ir deklaravo ne tik atitinkamus konkrečius pasiūlymus — modelį, kaip gelbėti Lietuvą nuo nuosmukio, bet šiuo atveju neužmiršo pateikti ir dalykiškų minčių, kaip gerinti savivaldybių tarnybų struktūrą ir darbą; 2) rinkėjai parėmė šios partijos iš dešiniųjų opozicijos suburtą koaliciją.

Skaityti daugiau: Sėkmingo žygio seimo rinkimuose!

PILNUTINĖS DEMOKRATIJOS GALIMYBĖS LIETUVOJE

GINTĖ DAMUŠYTĖ

Gintė Damušytė. Nuotr. K. Ambrozaičio

Kai 1989 metais Rytų Europos horizonte komunizmas pradėjo žlugti, kartu su ten atsiradusiu ekonominiu nuosmukiu iškilo spontaniški visuomeniniai judėjimai. Nors atskiruose kraštuose tokie judėjimai — revoliucijos ir skyrėsi savo kryptimi, juos visus tačiau vienijo bendras siekis — pilietinės demokratijos įvedimas. Galima džiaugtis, kad tada Baltijos valstybėse ir visoje Rytų Europoje intelektualinės jėgos iškėlė pilietinės visuomenės (civil society) idėją kaip idealą, o šis idealas sugriovė marksistinės-lenininės-komunistinės sistemos monolitą. Pilietinė visuomenė nugalėjo valstybę.

Norint realizuoti dabartinėje Lietuvoje pilnutinę demokratiją, turėtume vėl atgaivinti tą nuostabią idealistinę dvasią, kuri tuomet skatino tautą žengti į nepriklausomybės atgavimą. Tai buvo pirmosios politinės visuomenės apraiškos, kada žmonės pajuto savo galią, panaudodami laisvą spaudą ir demonstracijas. Vienas iš svarbiausių reiškinių valstybėje yra asmens santykis su visuomeniniu idealu, nuo kurio priklauso ir asmens vieta toje visuomenėje.

Kurdami teisinę valstybę, turime neišvengiamai kurti pilietinę visuomenę, kurios centras būtų pats žmogus, formuojąs savo gyvenimo tikslą. Deja, formuojant gyvenimo tikslą neužtenka vien idealistinės dvasios. Reikia dar ir aukštos dvasinės kultūros, politinio ryžto bei brandumo. Reikia istorinės atminties ir ateities vizijos. Reikia tam tikrų taisyklių, pagrįstų tikrinimo ir balanso (checks and balances) principais.

Skaityti daugiau: PILNUTINĖS DEMOKRATIJOS GALIMYBĖS LIETUVOJE

PRISIKĖLIMO UGNYS

Partizanų apygardų spauda

ALGIRDAS ČEKYS

Ilgą laiką okupuotoje Lietuvoje apie partizanų spaudą buvo nutylima. Tuo tarpu „Laisvės kovų archyvo" duomenimis 1944-1945 metais buvo leidžiamas net 51 partizanų laikraštukas.

Vėlyvą 1947 metų rudenį Liaudiškių miške tarp Radviliškio ir Baisogalos pas eigulį Petrą Samuolį rinkosi ginkluoti vyrai. Tačiau ne tik namų šeimininkas, bet ir jo duktė Liuda „Ramunė", partizanų ryšininkė, nežinojo, kas privertė pas juos susiburti vyrus iš gana tolimų apylinkių. Atvyko keturių partizanų rinktinių vadai ar jų pavaduotojai: Lietuvos Žaliosios rinktinės, Kunigaikščio Žvel-gaičio, Vytauto Didžiojo ir Maironio rinktinių. Nebeliko šiandien nei vieno gyvo to susitikimo liudininko, nesurastas nei vienas to įvykio dokumentas. Tačiau pasak Prisikėlimo apygardos vado adjutanto Viktoro Šniuolio („Girėnas", „Vaidievutis", „Vytvytis", kilęs iš Miežaičių km. Radviliškio r.) būtent tada ir buvo įkurta paskutinė, devintoji partizanų apygarda Lietuvoje — Prisikėlimo apygarda. Jai vadovauti buvo paskirtas Petras Bartkus „Žadgaila", žuvęs 1949 m. rugpjūčio 13, kilęs iš Raseinių raj. Pakabumio km., dirbęs jungtinės Kęstučio apygardos štabe. Tuo metu be kitų klausimų buvo nutarta įsteigti ir apygardos organą — laikraštėlį „Prisikėlimo ugnis".

Partizanų laikraštėlio „Prisikėlimo ugnis" faksimilė.

Skaityti daugiau: PRISIKĖLIMO UGNYS

Daugiau įrašų...

  1. ŠEŠUPĖS VINGIUOSE
  2. MIRĖ PARTIZANAS
  3. Žodis iš Lietuvos Lietuvių fronto bičiuliams
  4. TOLIMESNĖ LF BIČIULIŲ VEIKLA

Subkategorijos