BRAZAITIS kaip literatūros mokslininkas

Nuotr. Vytauto Maželio

Truputi daugiau negu prieš dvidešimt metų, 1974-tųjų lapkričio 28 dietų, mirė Juozas Brazaitis — mokslininkas, visuomenininkas, politikas, žumalistas. Apie Brazaitį kaip literatūros mokslininką ir kaip žmogų čia kalba dr. Juozas Girnius, kurio netekimą pergyvenome pernai, 1994 rugsėjo 13 d. Tad šiuo dr. Juozo Girniaus straipsniu turime progą prisiminti abu lietuviškajai kultūrai nepaprastai daug nusipelniusius asmenis. Dr. Girniaus mintys apie Brazaitį yra parinktos iš jo paskaitos, skaitytos X-tajame Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavime, įvykusiame 1976 metais Detroite, kaip tik tuo laiku minint Brazaičio mirties antrąsias metines. Paskaita ištisai buvo išspausdinta LKMA ,,Suvažiavimo darbų" X tome.

DR. JUOZAS GIRNIUS

Mokslinio darbo dešimtmetis. —Mokslinį darbą Juozas Brazaitis iš tiesų dirbo neilgą laiką — vos dešimti metų, vienaip ar antraip skaičiuojant. Universitete dirbo nuo 1933 m. iki 1944 m. (iš pradžių vyr. asistentu, vėliau neetatiniu lektoriumi, nuo 1941 m. rudens profesoriumi) su pertrauka pirmuoju bolševikmečiu. Tačiau galbūt tiksliau skaičiuoti ne universitete dėstymo metus, bet faktini mokslinio reiškimosi laiką. Ir šiuo matu susidaro taip pat dešimt metų: pirmą žurnalini straipsni paskelbė 1930 m. rudeni, paskutinį — 1940 m. pavasari (Faustas Kirša, žr. Židinys, 1940 m. 5-6 nr., 600-608 psl.). Okupacijų metais išspausdino tik vieną studijini straipsnį iš tuo metu rašytos Maironio monografijos. Egzilyje Brazaitis nebeturėjo sąlygų moksliniam darbui: „Vokietijoje buvo jsitraukęs į Vliko veiklą (1945-1951), o Amerikoje ligi pat mirties dirbo Darbininko redakcijoje (1952-1974). O koks žmogų alinantis darbas išeivinės spaudos redakcijose, iš šalies negalima nė įsivaizduoti.

2-joje Europos lietuviškų studijų savaitėje, Schondorf'e, 1955 m. Iš k.: Zenonas Ivinskis, Antanas Maceina, Juozas Brazaitis ir Jonas Grinius.

Per trisdešimt egzilio metų Brazaitis galėjo tik priebėgomis, daugiausia atostogų savaitėmis, imtis mokslinio pobūdžio darbų (talka enciklopedijai, keletas straipsnių Aiduose, palydimosios analizės Maironio, V. Krėvės, A. Vaičiulaičio, A. Jasmanto knygose). Priskaičiavus recenzijas ir rašytojų sukaktuvinius aptarimus ar nekrologus, ne taip jau mažai susidaro ir išeiviniais metais parašytų dalykų. Tačiau vis dėlto nebe šiais literatūriniais rašiniais remiasi Brazaičio mokslinis įnašas. Žinoma, ir šie rašiniai yra reikšmingi: papildo ankstesnius jo darbus, be to, liudija visai neišblėsus jo domėjimosi savąja mokslo sritimi. Ne vieną kartą laiškuose Brazaitis minėjo, kad dar norėtų parašyti lietuvių literatūros „šimto puslapių istorijėlę". Be abejo, berašant „šimtą puslapių", būtų pasirašė ir daugiau šimtų. Bet užtat šis noras ir liko tik svajonė, nes jam pristigo laiko. Kiek pajėgė sutaupyti laiko nuo redakcinio darbo, Brazaitis visų pirma jį skyrė kitiems darbams — nebe literatūros, o rezistencijos istorijai (Vienų vieni, pora leidinių vokiečių kalba).

Tad, norėdami apibūdinti Juozą Brazaitį kaip literatūros mokslininką, faktiškai turime visų pirma žvelgti į minėtojo nepriklausomybės dešimtmečio (1930-1940) balansą.

Plunksnos Brazaitis ėmėsi nuo studento dienų: antraisiais studijų metais (1923) pradėjo dirbti Lietuvoje. Pirmąją literatūrine recenziją 1925 m. jis ir paskelbė šiame dienraštyje. Baigės Teologijos-filosofijos fakultetą (1927) ir pradėjęs mokytojauti Kauno Aušros mergaičių gimnazijoje, Brazaitis dar labiau suintensyvino savo literatūrinį reiškimąsi. Nuo 1928 m. pradėjo savo recenzijas spausdinti Židinyje. Pagaliau 1930 m. jis išspausdino pirmąjį studijinį straipsnį ir išleido vadovėlį Literatūros teorija.

Tuos metus ir laikome Juozo Brazaičio mokslinio reiškimosi pradžia. Iškart parodė retą produktyvumą. Nors 1931-1932 mokslo metais gilino studijas Bonnos universitete, pajėgė 1931 ir 1932 m. parengti po tris studijinius straipsnius, o vėliau kasmet tokių straipsnių paskelbdavo po keturis ar penkis. Iš viso 1930-1940 dešimtmečiu išspausdino apie 35 studijinius straipsnius žurnaluose (Židinyje, Naujojoje romuvoje, Tiesos kelyje, Athenaeum, po vieną straipsni lenkų, latvių ir estų leidiniuose) ar savo parengtuose mūsų klasikų raštų naujuose leidimuose. Išleido studiją Vaižgantas ir iš straipsnių sudarė knygą Lietuvių rašytojai. Be jau suminėtojo vadovėlio, pasikvietęs talką, gimnazijoms išleido dar du vadovėlius ir parengė tris chrestomatijas. Per dešimt metų išleistos 8 knygos, paskelbti apie 45 studijiniai straipsniai ir apie 60 smulkesnių rašinių literatūros klausimais ar apie atskirus rašytojus, įvairių recenzijų, metinių literatūros derliaus apžvalgų — įspūdingas balansas, liudijantis Brazaičio ir gabumus, ir darbštumą.

Dera priminti, kad Brazaitis, ir pradėjęs dėstyti universitete, visą laiką dirbo ir gimnazijoje. Nieku būdu neužsidarė savo kabinete. Gausiai rašė ir publicistinių straipsnių, būdamas 1936 m. pradėjusio eiti dienraščio XX amžius redaktorių kolektyve. Aktyvus buvo ne vienoje organizacijoje. Visą laiką nuo įsisteigimo iki uždarymo (1935-1940) pirmininkavo Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų draugijai. O reikėjo laiko ir publicistiniam, ir visuomeniniam darbui.

Pasaulėžiūros vieta literatūros istorijos darbuose. Teisingai nesupratus pagrindinės Brazaičio pozicijos, jis gali pasirodyti ideologinis dogmatikas, pirmiausia besidomintis rašytojais kaip savos ar svetimos pasaulėžiūros reiškėjais, arba kaip tautinis utilitaristas, daugiausia dėmesio kreipiantis tik į nagrinėjamų rašytojų tautinį vaidmenį. Tokį įspūdį ypač lengvai gali susidaryti jaunesnieji, iš vienos pusės besilaikydami dabar madingo vienašališko formalizmo, iš antros pusės pakankamai nepažindami mūsų literatūros istorinės raidos.

Iš tiesų Brazaičiui buvo svetimi ir ideologinis dogmatizmas, vedantis į netoleranciją, ir tautinis utilitarizmas, pamirštantis estetinį vertinimą. Visur saugodamasis vienašališkumo, jis nieku būdu nepamiršo formos kaip estetinio kriterijaus, bet taip pat nepamiršo, kad kalba yra minties išraiška. Tik šia prasme Brazaitis yra rašės, kad kalba yra „pati ryškioji ideologijos ir tautybės žymė". (Ar lietuvis menininkas turi liktis ištikimas, žr. Aidai, 1960, 6 nr., 248 psl.

Kad „pati kūryba neįmanoma be ideologijos", tai ne kokio ideologinio dogmatizmo skelbimas, o tik faktinės tiesos konstatavimas. Vienokia ar kitokia pasaulėžiūra vadovaujasi kiekvienas žmogus. Išimties nesudaro nė rašytojas. Neišvengiamai jo pasaulėžiūra apsprendžia jo kūrybą ir joje atsispindi. Mūsų ankstesnėje literatūroje kaip tik visų pirma buvo diferencijuojamas! pagal skirtingas ideologines pasaulėžiūras. A. Nyka-Niliūnas teisingai pastebėjo: „tik nepriklausomybės epochoje susiformavo individualinė lietuvių poezija tikrąja to žodžio prame, iškilo estetiškai formalinės problemos ir susikūrė skirtingos poetinės pasaulėžiūros"

(Nepriklausomos Lietuvos poezija, žr. Aidai, 1949 m. 24 nr., 112 psl.). Prie šių žodžių galima pridurti: net ir nepriklausomybės metais visai neišnyko ideologinė įtampa. O anksčiau buvo skiriamasi ne tik pagal skirtingas ideologines pažiūras, bet ir tiesiog pagal visuomenines sroves. Specializuodamasis mūsų literatūroje iki I pasaulinio karo, Brazaitis natūraliai turėjo kreipti dėmesį į tai, kaip skirtingi ideologiniai sąjūdžiai veikė mūsų literatūrą, kaip kiekvienas įvairių pasaulėžiūros tipų paliko pėdsakų mūsų literatūroje.

Brazaitis iš tikrųjų savo darbuose kreipė dėmesį ir į pasaulėžiūrinį momentą, bet niekur nesiėmė pasaulėžiūrinės polemikos. Literatūriniu požiūriu jį domino ne tai, kiek kuri pasaulėžiūra teisinga, bet tik tai, kiek kūrybiškai išreikšta. Kartą Brazaitis tiesiog pripažino: „Vienoje tautoje pasireiškiančios įvairios ideologijos yra tas pat, kaip iš vieno krūmo išaugę nevienodos spalvos žiedai" (Lietuvių rašytojai, Kaunas 1938, 148 psl.). Nieku būdu nebūtų galėjęs taip spręsti Ad. Jakštas (ar net ir Šalkauskis). Bet užtat Ad. Jakštas net tos pačios pasaulėžiūros poetą Bern. Brazdžionį buvo apšaukęs dekadentinės poezijos atstovu. Priešingai, Brazaitis galėjo laisvu žvilgiu dalykiškai vertinti ir skirtingų ar net visai priešingų pasaulėžiūrų rašytojus.

Sakysime, nepriklausomos Lietuvos literatūros antrosios generacijos viršūnėmis Brazaitis nesvyruodamas pripažino poezijoje V. Mykolaitį-Putiną, prozoje — V. Krėve-Mickevičių (Aidai, 1968 m. 2 nr., 64 psl.). Apie Putiną dar 1937 m. rašė kaip apie „stipriausią, talentingiausią poetą asmeninės poezijos ir viso laikotarpio, kurio literatūroje dominavo asmeniniai interesai". V. Krėvę Brazaitis yra vadinęs naiviu politiku, bet didžiai jį vertino kaip rašytoją: „Tikrasis Krėvės kelias buvo rašytojo (...) Tarp savo amžininkų Lietuvoje Krėvė buvo giliausias ir šakočiausias talentas" (V. Krėvės nekrologas Darbininke, 1954.VII.9, 49 nr.). Ne be Krėvės sutikimo Dainavos šalies senų žmonių padavimų naują leidimą 1948 m. Brazaitis palydėjo savo straipsniu.

Tiesa, aplamai imant, Brazaitis daugiau rinkosi analizuoti sau artimos dvasios rašytojus, visų pirma Vaižgantą ir Maironį. Matyt, intuityviai jautė, kad lengviau įsijausti į kūrybą, kuri alsuoja gimininga žmogaus samprata.

Toks Brazaičio nusiteikimas visai atitiko jo pažiūrą, kokiu būdu pasaulėžiūra sąlygoja literatūrinę kūrybą. Be jokio apgailėjimo jis pripažino (kaip anksčiau cituota), kad didesnius ar mažesnius pėdsakus mūsų literatūroje paliko visi pasaulėžiūriniai tipai. Bet tame pat sakinyje Brazaitis nurodė sąlygą: „jeigu tik jo pasaulėžiūra nuoširdžiai buvo išgyventa", o kitu sakiniu įsakmiai šią sąlygą apibrėžė: „Nuoširdus susigyvenimas su sava pasaulėžiūra yra viena iš būtinųjų sąlygų vaisingai kūrybai” (Lietuvių rašytojai, 239 psl.). Konkrečiu pavyzdžiu Brazaitis nurodė S. Nėries atvejį. 1931 m. perėjus į marksistinį Trečiąjį frontą, jos poezija buvo dvejopa. Proletarinė S. Nėries poezija liko skurdi, ir tas skurdumas rodė, kad proletarinė ideologija jai tebėra svetima. Svetima liko ir toliau. Priešingai, antroji jos, kaip mylinčios moters ar motinos, poezija ir vėliau buvo „nuoširdi, gaivališkai tekanti iš širdies kaip ir anksčiau" (Aidai, 1968 m. 2 nr., 67 psl.).

Kai Ad. Jakštui vis rūpėjo rašytojo pasaulėžiūros priimtinumas, savumas ar svetimumas, tai Brazaičiui išvis nekilo toks klausimas. Vienokios ar kitokios pasaulėžiūros būtų rašytojas, svarbu, kad jis savo pasaulėžiūrą nuoširdžiai išgyventų, nes tik nuoširdus išgyvenimas yra kūrybiškai našus. Dar Lietuvoje Brazaitis įspėjo tuos, kurie skatino, kad rašytojai imtųsi kurti tam tikros ideologijos veikalus. įspėjo tokiais žodžiais: „prieš kuriant kitos linkmės veikalus, reikia patį save perkurti: pirma gyventi bet kuria ideologija, o tik tada išplauks šia ideologija pagrįstas veikalas" (Lietuvių rašytojai, 240 psl.). šia prasme jis citavo ir St. Šalkauskį, kad kūrėjų žodis neprivalo skirtis nuo jų gyvenimo.

Šiuos St. Šalkauskio žodžius Brazaitis suprato ne paprastu moraliniu „receptu", kas įrikiuotų jį į paprastus Ad. Jakšto tipo moralistus. Brazaičio nusistatymas neabejojamai peržengia paprastą moralizmą ir apskritai bet kokį ideologinį dogmatizmą. „Kūryba yra laisvos kūrybinės asmenybės išraiška. Kas kūrėjo nėra pergyenta, jame pribrendę, prinokę; kas nėra virtę jo dvasios dalim, kuri veržiasi išsakoma, — tas negali būti kūryba” (Aidai, 1960 m. 6 nr., 249 psl.).

Vadovaudamasis šiuo kūrybinio pergyvenimo principu, ir egzilio metais (1960) į klausimą, ar kurti saviems ir tad savo kalba, ar kurti kitiems ir tad kita kalba, Brazaitis atsakė: 1. „skatinimas palenkti rašytojus į tą 36 ar kitą tematiką yra svetimas kūrybos prigimčiai", 2. „kūrybinis pergyvenimas negali būti nei užsakytas, nei įsakytas, o turi plaukti iš žmogaus pergyvenimų visumos" (Aidai, 1960 m. 6 nr., 252 psl.).

Brazaičio asmenybė. Prof. B. Ciplijauskaitė savo straipsnį apie Juozo Brazaičio parašytas dvi knygas užsklendė tokiu samprotavimu: „Savo antrąją knygą (Lietuvių rašytojai— J. G.) Brazaitis pradėjo konstatavimu: 'Skurdu ir primityvu, kai palygini tuos mūsų 19 amžiaus raštus su europiniais'. Žvelgiant į jo literatūros kritiką, tie žodžiai nebepritaikomi. Nors nedaug puslapių jai paskyręs, jis juose aiškiai parodė savo sugebėjimą ir pasiruošimą. Tad tiksliau gal būtų užbaigti šiuos įspūdžius kitu tvirtinimu: graudu, pagalvojus, kad tiek pajėgumo parodęs, davęs tokį gražų pažadą pakelti ir lietuvių literatūros kritiką iki tarptautinio lygio, Brazaitis sąmoningai paaukojo save — mokslininką, kad pavirstų 'kamščiu', kemšamu į tiek daugelį mūsų tautiniame ir visuomeniniame gyvenime atsirandančių skylių. Šiaip ar taip, jis lieka vienu pajėgiausių savo kartos kritikų" (B. Ciplijauskaitė, Juozas Brazaitis kaip literatūros kritikas, ir. Aidai, 1977 m. 10 nr., 457 psl.).

Per dešimtį metų Juozas Brazaitis daug pasiekė mūsų literatūros mokslo įvairiose srityse. O kiek būtų pasiekęs, jei su tuo pačiu darbštumu dar trisdešimt metų būtų atsidėjęs literatūros mokslui! Daugelis kultūrininkų, siųsdami savo atsiminimus rengiamai monografijai apie Brazaitį, panašiai kaip B. Ciplijauskaitė, apgailestavo, kam jis leidosi įtraukiamas į politiką ir žurnalistiką. Pats Brazaitis ne kartą itin karčiai pasisakė, kad politinį darbą dirbo, „dantis sukąsdamas" (1961,V.20 laiškas autoriui). Betgi tai, kas kitiems tebuvo politika, jam buvo rezistencijos šventa pareiga. Jai save aukojo, nepaisydamas, kad šioj veikloj jam buvo lemta tik kartėlį patirti.

Pats Juozas Brazaitis savo gyvenimo saulėlydyje taip išsakė savo likimo kelius: „Literatūra virš politikos, o pedagogika virš literatūros. Politinis-valstybinis gyvenimas manęs niekuomet nedomino ir niekados netraukė. Jeigu teko į jį įsileisti, tai ne dėl pamėgimo, o dėl reikalo. Kada buvo likviduoti tie draugai, kurie turėjo imtis politinio gyvenimo ir jį vykdyti, teko kam nors juos pavaduoti. Pavadavau juos, atlikdamas draugiškumo pareigą, kurios turėjo imtis dar likę gyvi. Tą pareigą teko perimti ne iš malonumo, bet daugiau kaip naštą, kurią kas nors turėjo nešti" (Iš Brazaičio pasisakymo A. Kezio susuktame filme).

Ar vertinsime prof. Juozo Brazaičio mokslinius darbus, ar žvelgsime į jo rezistencinę veiklą, galutinai ir jo atveju turiu pakartoti tai, ką esu rašęs apie Praną Dovydaitį: yra žmonių, kurių neišsemia tik jų darbai. Ir Brazaitis yra daugiau negu jo visi raštai ir visos veiklos. Tai jis kaip žmogus, reto idealizmo, reto taurumo, reto pareigingumo. Jo žmogiškoji asmenybė didžiau už viską, ką jis nuveikė.