LAIŠKAI IŠ LIETUVOS — APIE LIETUVĄ

Tautos dvasia dar gyva

...Vakar parašiau vienai savo draugei laišką, tiesiog desperatišką laišką. Ir dangus atrodė juodas, ir viskas aplinkui juoda, ir kreida, kuria esu apsibrėžusi apie save ratą, — juoda... Visi esame tiesiog įelektrinti tos skurdžios buities, to gyvenimo be jokių perspektyvų. Todėl iš mūsų ir lekia kibirkštys, nors šiaudu palietus. Bet va, vakar vakare žiūrėjau laidą per televiziją su aktore Teofile Vaičiūniene, netrukus sulauksiančia 95-rių metų. Tai išskirtinė asmenybė savo vitališkumu, linksmumu bei moteriškos savo vertės supratimu. Tarp kitko, prisipažino ją klausinėjančiam žurnalistui, kad per visą gyvenimą nesutikusi vyro, kuris nebūtų jai simpatizavęs. Daugelis tokių senučių jau ir sakinio nebesurezga, o ji, gardžiai pasikvatodama, tiek prišnekėjo įdomiausių dalykų iš prieškarinės ir dabartinės Lietuvos, jog tiesiog užkrėtė linksmumu. Juokiausi ir aš, o to seniai nebepraktikuoju.

O va, visu ketvirčiu šimtinės vyresnė už mane p. Vaičiūnienė tiesiog spinduliuoja, sėdėdama ant kuklios sofutės pensionate, teisingiau pasakius ubagyne, nes, neįstengdama išsimokėti mokesčių už savo butą, buvo priversta jo atsisakyti. „Kaip jūs žiūrite į litą?", — paklausė žurnalistas. „Jis man biaurus, jis suterštas vagių pirštų!", — atsakė ji. „Kam simpatizuojate iš valdžios vyrų?" Ji patylėjo ir, niekinamai šyptelėjusi, atsakė: „Niekam! Jūs tik supraskite: štai atėjo vagis, atsisėdo į valdžios krėslą, ir jis mane valdo! Smetonos laikais tokiose įmonėse kaip „Maistas", „Pieno centras" niekas neapsivogė, o dabar, kas dabar dedasi? Ne, atsiprašau, tokios valdžios turbūt dar niekur pasaulyje nėra buvę. Žinau, jai nepatiks mano kalba, bet tegu nepatinka. O ką ji man bepadarys?" Nepasakė tik: „Iš ubagyno išmes, ar ką?

Skaityti daugiau: LAIŠKAI IŠ LIETUVOS — APIE LIETUVĄ

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Išsaugoma Tautos atmintis

.. .Esu Tamstoms labai dėkingas už šį leidinį, linkiu geriausios sėkmės ir Dievo palaimos ir toliau šį žurnalą leidžiant. Su įdomumu skaitau jį, skaito ir mano pažįstami, artimieji. Jis ypač įdomus ir naudingas tiems skaitytojams, kurie jau gimę pokario laikotarpiu, mokėsi ir studijavo sovietmečiu, kada nebuvo laisvos spaudos, laisvo žodžio, laisvos religijos, Tad žurnale pateikiama skaitytojui daug lig šiol nežinotos medžiagos... rezistencijoje dalyvavusių lietuvių išgyvenimai bei atsiminimai. Juos skaitydamas persikeli istoriškai į dar visai netolimą praeitį. Taip išsaugoma Tautos atmintis. Ir prie to darbo kilniai ir pasiaukojančiai prisideda visa Į laisvę redkolegija. Ačiū Tamstoms...

Petras Žvirgždys,
Klaipėda

Daugiau partizanų tematikos

Norėčiau, kad ant kiekvieno Į laisvę viršelio būtų spausdinamos partizanų nuotraukos, pvz., kaip LLA vado Kazimiero Veverskio, Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno ir kitų. Gal ir vieną numerį ištisai reikėtų skirti LLA (Lietuvių Laisvės Armijai), jos istorijai ir veiklai nušviesti. Juk iš tos organizacijos yra išaugęs ir visas Lietuvos partizanų sąjūdis.

Albinas Šmulkštys, M.D.
Gibbstovvn , N.J.

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

VYTAUTAS VARDYS — APIE VERTYBES IR TIKSLUS

Dr. Vytautas Vardys praeitą pavasarį dar lankėsi Lietuvoje ir dalyvavo Į Laisvę Fondo Lietuvos filialo narių susirinkime Vilniuje 1993 m. gegužės 27 d. Susirinkimui vadovavęs Į LF Lietuvos filialo tarybos pirmininkas Vidmantas Valiušaitis pakvietė V. Vardį pasisakyti filialo ateities veiklos klausimais. Čia yra protokole užrašyti Vytauto Vardžio žodžiai, žodžiai turbūt paskutinieji artimų idėjos bičiulių draugėje.

Dr. Vytautas Vardys Dainavoje. Nuotr. V. Maželio.

Į Lietuvą visada malonu sugrįžti. Malonu su jumis susitikti. Aš apie jus ir Fondo filialą daug žinojau, bet neturėjau progos tiesioginiam santykiui. Man teko proga sumanyti Fondo idėją prieš 33 metus ir ją padėti įgyvendinti, nors aš pats negalėjau toliau tęsti tų administracinių pareigų, nes profesija mane numetė į kitą šoną, ir dr. Ambrozaitis tą reikalą tęsė. šiuo metu esu Į Laisvę Fondo tarybos pirmininkas. Bet mes išeivijoje visada elgiamės draugystės pagrindu. Draugystė paprastai padaro politiką, kultūrą ir daugelį kitų dalykų, o tos visos tarybos reikalingos yra, jos būtinos, kadangi reikalinga yra nustatyti tam tikras elgesio normas, atskaitomybe ir t.t., bet visa tai vyksta bičiulių suėjimo, bendro darbo pagrindu. Todėl aš skaitausi esąs pirmininkas, bet į tą pirmininkystę žiūriu ne kaip į kokį pirmininkavimą, bet daugiau kaip į pareigos atlikimą, draugavimą tam tikroj situacijoj.

Skaityti daugiau: VYTAUTAS VARDYS — APIE VERTYBES IR TIKSLUS

SUSITIKIMAI SU PROF. DR. VYTAUTU VARDŽIU

1924.IX.2-1993.X. 19

Išlydėjus i Amžinybę brangų žmogų, jo artimieji draugai ir bičiuliai nuolat vis žvelgia į praeitį, norėdami prisiminti susitikimus su tuo žmogumi, išryškėjusius kartais net ir trumpesnio bendravimo metu. Tokie prisiminimai pasilieka lyg gražus paminklas iš žodžių. A.a. dr. Vytautui Vardžiui mirus, redaktorius kreipėsi į kai kuriuos asmenis, prašydamas juos pasidalinti savo prisiminimais apie velionį. Malonu, kad atsiliepė šie asmenys, kuriems nuoširdžiai esame dėkingi:

dr. Kazys Ambrozaitis, dr. Vytautas Bieliauskas, Nathalie Gagnere, Algimantas S. Gečys, Jonas Kairevičius, dr. Petras Kisielius, Vincas Natkevičius, dr. Antanas Razma, Antanas Sabalis, dr. Walter F. Scheffer, dr. Vytautas Vygantas.

Jų prisiminimų montažas ir spausdinamas sekančiuose puslapiuose. Skaitytojai teatleidžia redaktoriui už paliktus kai kuriuos pasikartojimus: juk kartais tie patys faktai, perpinti savitomis kiekvieno rašiusiojo nuotaikomis, atrodo lyg skirtingoje šviesoje.

PROFESORIUS DR. VYTAUTAS VARDYS gimė 1924 m. rugsėjo 2 d. Beržore, Kretingos apskr. Baigęs Palangos gimnaziją, mokėsi kurį laiką Telšių ir Vilniaus kunigų seminarijose, o 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, — Eichstaetto seminarijoje. 1945-49 studijavo filosofiją ir literatūrą Tuebingeno universitete. Atvykęs į Ameriką, studijas tęsė Carrol kolegijoje, Montanoje, vėliau Wisconsino universitete, kur 1953 m. gavo magistro laipsnį, o 1958 m. — politinių mokslų daktaro laipsnį. Kurį laiką tam pačiam Wisconsino universitete ir dėstė, bet nuo 1968 m. persikėlė į Oklahomos universitetą, kur buvo Politinių mokslų departamento vedėjas. Universiteto siunčiamas, 1968-1973 vadovavo Muenchene, Vokietijoje, to universiteto rusų ir sovietų studijų centrui. Kaip politikos mokslų specialistas dažnai buvo kviečiamas ir kitų universitetų bei įvairių institutų konsultacijoms ar paskaitoms, dalyvaudavo konferencijose JAV-bėse ir įvairiuose užsienio kraštuose. 1992 m. išėjęs į pensiją, dr. Vytautas Vardys savo mokslinės ir visuomeninės veiklos nenutraukė.

Skaityti daugiau: SUSITIKIMAI SU PROF. DR. VYTAUTU VARDŽIU

BŪTŲ DABAR LABAI REIKALINGAS LIETUVAI

Juodu geluonimi pervėrė žinia apie prof. dr. Vytauto Vardžio mirtį. Dalindamasis su jumis nesugrąžinamos netekties skausmu, noriu vertingai prisiminti jo paskutinįjį apsilankymą Lietuvoje. Sakau vertingai dėl to, kad jo viešnagė tapo jam ir mums įtempto ir prasmingo darbo dienomis. O juk jis sunkiai sirgo! Mes tada to nežinojome.

Į laisvę Fondo tarybos pirmininkai: buvęs pirm. Vytautas Vardys ir, jam mirus, išrinktas dr. Kęstutis Skrupskelis. Nuotr. V. Maželio.

Į Laisvę fondo Lietuvos filialo direktorių tarybos posėdis įvyko 1993 m. gegužės 24 dieną mano bute, Kaune. Vykstant itin painiai idėjų, ir ne tik idėjų, kovai Lietuvoje, fondo filialas buvo atsidūręs lemtingoje kryžkelėje. Mums reikėjo paramos. Prof. dr. V. Vardys, išklausęs kitų posėdininkų kalbų, lygia ramia lietuviška šnekta, nieko nepeikdamas ir neužgaudamas, prabilo apie fondo ištakas ir dabartį. Tapo ramu ir gera jo klausyti. Esu jautrus kalbos dalykams, todėl įkrito į širdį tai, kad tas žmogus, kelis dešimtmečius gyvenąs svetimų kalbų apsuptyje ir besidarbuojąs svetimomis kalbomis, taip lygiai lietuviškai šneka, tarytum prieš mėnesį kitą iš Lietuvos išvažiavęs būtų. Daugelis Lietuvoje šitaip kalbėti jau nebemoka, o ypač dabartinės valdžios vyrai, kurių kalba suluošinta rusų kalbos įtakos.

Skaityti daugiau: BŪTŲ DABAR LABAI REIKALINGAS LIETUVAI

Subkategorijos