LAIŠKAI IŠ LIETUVOS — APIE LIETUVĄ
Tautos dvasia dar gyva
...Vakar parašiau vienai savo draugei laišką, tiesiog desperatišką laišką. Ir dangus atrodė juodas, ir viskas aplinkui juoda, ir kreida, kuria esu apsibrėžusi apie save ratą, — juoda... Visi esame tiesiog įelektrinti tos skurdžios buities, to gyvenimo be jokių perspektyvų. Todėl iš mūsų ir lekia kibirkštys, nors šiaudu palietus. Bet va, vakar vakare žiūrėjau laidą per televiziją su aktore Teofile Vaičiūniene, netrukus sulauksiančia 95-rių metų. Tai išskirtinė asmenybė savo vitališkumu, linksmumu bei moteriškos savo vertės supratimu. Tarp kitko, prisipažino ją klausinėjančiam žurnalistui, kad per visą gyvenimą nesutikusi vyro, kuris nebūtų jai simpatizavęs. Daugelis tokių senučių jau ir sakinio nebesurezga, o ji, gardžiai pasikvatodama, tiek prišnekėjo įdomiausių dalykų iš prieškarinės ir dabartinės Lietuvos, jog tiesiog užkrėtė linksmumu. Juokiausi ir aš, o to seniai nebepraktikuoju.
O va, visu ketvirčiu šimtinės vyresnė už mane p. Vaičiūnienė tiesiog spinduliuoja, sėdėdama ant kuklios sofutės pensionate, teisingiau pasakius ubagyne, nes, neįstengdama išsimokėti mokesčių už savo butą, buvo priversta jo atsisakyti. „Kaip jūs žiūrite į litą?", — paklausė žurnalistas. „Jis man biaurus, jis suterštas vagių pirštų!", — atsakė ji. „Kam simpatizuojate iš valdžios vyrų?" Ji patylėjo ir, niekinamai šyptelėjusi, atsakė: „Niekam! Jūs tik supraskite: štai atėjo vagis, atsisėdo į valdžios krėslą, ir jis mane valdo! Smetonos laikais tokiose įmonėse kaip „Maistas", „Pieno centras" niekas neapsivogė, o dabar, kas dabar dedasi? Ne, atsiprašau, tokios valdžios turbūt dar niekur pasaulyje nėra buvę. Žinau, jai nepatiks mano kalba, bet tegu nepatinka. O ką ji man bepadarys?" Nepasakė tik: „Iš ubagyno išmes, ar ką?