Laiškai iš Lietuvos. Visi jie buvo rašyti po praeito rudens Seimo rinkimų Lietuvoje. Rašo giminės, draugai, pažįstami, išlieja savo širdį, neviltį... Beveik visuose jaučiamas kažkoks liūdesys, kad žmonės tėvynėje pasidarę nebegalvojančiais, kad materija nugalinti idealizmą, kad tauta esanti dvasiškai palaužta. Kituos laiškuose skaitome nuoseklią įvykių analizę, juose rašoma apie žmones, kurie nebeturi tikro lietuvybės jausmo, kuriems rūpi tik skaldyti ir valdyti, kurie jau nuo seno išmokę klastingai išprievartauti tautos valią.
Kadangi tie laiškai rašyti ne žurnalui, o privatiems asmenims, laiškų siuntėjų pavardės nespausdinamos.
Užhipnotizuotas apakimas
Rinkimai įvyko... Dešinieji viską padarė, kad pralaimėtų. Apakimas buvo fantastiškas, niekas adekvačiai realybės nesuvokė, o kurie suvokė, buvo apšaukti priešais. Didelė bėda, kad nebuvo sukurta jokios normalios dešiniosios partijos. Visus dešiniuosius hipnotizavo charizmatinė Landsbergio figūra, lyg ir savaime galinti garantuoti ir darbo ir rinkimų sėkmę...
Padėtis, be abejo, tapo gerokai komplikuota. Šiaip ar taip, tame LDDP sąraše yra daug abejotinų žmonių, neduok Dieve, jeigu jie sieks revanšo... Beje, mano nuomone, jeigu LDDP sustiprins savo pozicijas, jinai turėtų greitai skilti į ortodoksus ir pragmatikus...
V. D. - Vilnius,
1992, lapkritis
Skaityti daugiau: LAIŠKAI IŠ LIETUVOS—APIE LIETUVĄ
Šio straipsnelio autorius Arkadijus Beloborodovas yra maskvietis inžinierius, dabar jau pensininkas, gyvenąs Lietuvoje, tapęs nuoširdžiu lietuvių tautos bičiuliu. Jis tobulai išmokęs lietuvių kalbą, atmintinai deklamuoja Maironį ir kitus Lietuvos poetus, rašo į lietuvišką spaudą, dalijasi mintimis, analizuoja padėtį. Šitas jo straipsnelis, kurio mintims galima šimtu procentu pritarti, buvo išspausdintas Anykščiuose leidžiamam laikrašty „Žiburys", Nr. 11 (25), 1992 gruodžio mėn. (Red.)
ARKADIJUS BELOBORODOVAS
...Iškovoti laisvę sunku. Tai įnirtinga kova. Pakilimas — visų aiškiai matomas heroizmas. Kur kas sunkiau įveikti kasdienius sunkumus. Tačiau tai būtina, norint laisvę išlaikyti. Be to kasdienio pasiaukojimo laisvė išbėgs, nelyginant vanduo iš kiauro indo. Reikia kasdien nugalėti ir save. Vergas gi pasilieka vergu savyje ir laisvoje šalyje, jeigu vergauja pykčiui ir kerštui, turto troškimui. Tai apakina žmogų. Šitaip jis tampa ne tik kitiems, bet ir pats sau priešu. Tokiais atvejais išnyksta tiesos ieškojimo troškimas, artimo meilė, santarvė ir vienybė. Tai principai, kurie taip buvo branginami „senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių". Argi tik tada turime jausti vienas kitą, stovėti greta, kai gresia mirties pavojus?
„O, Dievuliau, duok mums proto ir daugiau sveikos doros, argi jau ant mūsų ploto vien tik usnys bekeros" (Maironis). Dešimtmečiais ugdomas blogis padarė savo. Nenuostabu, kad nemažai tokių, kurie neatskiria tiesos nuo klastos ir melo. Nemato skirtumo tarp tų, kurie kovojo už laisvę, kentėjo, ir tų, kurie juos persekiojo, siekė karjeros, o dabar visomis išgalėmis siekia kad ir toliau klestėtų.
Skaityti daugiau: KELIAS Į LAISVĘ
_files/I-Laisve-1993-115(152)-4.jpg)
KAZYS BRADŪNAS
Poetas Kazys Bradūnas, kuriam Vilniuje paskirta 1992 metų Lietuvos valstybinė literatūros premija už dvi pastarąsias, jau Lietuvoje išleistas jo poezijos knygas: „Prie vieno stalo" (1990) ir „Duona ir druska" (1992). Nuotrauka Vytauto Maželio.
GYVENIMAS BE ANTRAŠČIŲ
Gyvenimas be antraščių praėjo —
Nei pavienių eilėraščių, nei skyrių,
Tik vieno gausmo žodžiai,
Tarti visatos tyloje
Ir skambtelėję giminės grandy
Su ta pačia žeme, debesimis,
Su darbo prakaitu ir poilsio palaima,
Burtažodžiu, malda,
Su pūstery apgobta žarija,
Su peržegnotu pamatu.
Skaityti daugiau: Kazys Bradūnas, Gyvenimas be antraščių
_files/I-Laisve-1993-115(152)-3.jpg)
Nuotr. A. Barzdžiaus
VALENTINAS MARKEVIČIUS
Esu ne rasistas ir ne nacistas. Ne prokuroras ir ne teisėjas. Nes ne mūsų teisė teisti šioje žemėje...
Tačiau klaikiai nejauku, kai Lietuvos miestuose ir kaimuose kartu gyvena aršios praeities budeliai ir kankiniai. Vienoje laiptinėje, viename name...
Gerai ir blogai, kad esame ne aiškiaregiai. Kaip pasijustum, tarkim autobuse, sėdįs su sadistu ar lietuvybės, žmogiškumo naikintoju?
Viename pakaunės kaime gyvena daugelio nekaltų žmonių žudikas stribas, o gretimai — pasmerktųjų sielų gelbėtoja. Apie nusikaltėlį, nežinantį bausmės skonio, šį kartą nekalbėsiu. Per daug didelė jėga saugo jo ramybę. Verčiau apie gerumą. Neeilinį, nekasdienišką, klasišką. Galima sakyti, apie lietuvišką Antigonę.
Marcelė Mačiukienė jau į aštuntą dešimtį pradedanti kopti moteris. Klausiu, kiek pensijos gaunanti?
— Trylika rublių.
Skaityti daugiau: LIETUVOS ANTIGONĖ
Į LAISVĘ fondo lietuviškai kultūrai ugdyti romano konkurso Lietuvoje esančios komisijos dalies posėdžio, įvykusio 1993 sausio 19, Vilniuje,
PROTOKOLAS
Į LAISVĘ fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, minėdamas savo 30-ties metų sukaktį, 1990 lapkričio 28 d. Vilniuje, Čikagoje ir Niujorke paskelbė rezistencinio romano konkursą Lietuvos ir išeivijos rašytojams. Buvo sudaryta bendra vertinimo komisija: Česlovas Grincevičius, Paulius Jurkus, Vytautas Volertas, Leonardas Žitkevičius (JAV) ir Vytautas Kubilius, Vidmantas Valiušaitis, Vanda Zaborskaitė (Lietuvoje). Iki vėliausios rankraščių įteikimo datos, t.y. 1992 gegužės 1, komisija susilaukė 31 romano rankraščio. Konkursui pateikti ir įvertinti rankraščiai yra šie:
Skaityti daugiau: ILF konkurso juri protokolas
