Partizanai: Istorija ir dabartis

GILTINĖS DUOBĖJE

VLADISLOVAS TELKSNYS

Palaukite, draugai, nebėkite       
Man sunkiasi iš kojų kraujas—    
Į veidą smūgis, vienas antras,    
Po jo ir vėl — skaudesnis naujas.

Jonas Rimašauskas

VLADISLOVAS TELKSNYS - dviejų okupacijų rezistentas: pirmąjį bolševikmetį NKVD tardytas ir kalėjęs Kauno kalėjime, vėliau nacių Gestapo vėl suimtas ir išvežtas į Stutthofo koncentracijos lagerį. Iš lagerio laimingai grįžęs, antrojoje sovietinę okupacijoje turėjo gyventi slapstydamasis. 1990 metais V. Telksnys išleido savo gyvenimo Stutthofe atsiminimų knygą, pavadintą ,,Kamino šešėlyje". Šiemet Lietuvoje išėjo jo antroji knyga ,,33-eji metai svetima pavarde". Šios knygos įvade pats autorius rašo: „Joje pasakoju apie savo šeimos gyvenimą, kai pokario laikotarpiu gyvenau kita pavarde, vengdamas pakliūti į sovietų kalėjimą, kuriame teko kalėti pirmosios jų okupacijos metais ir kurį bei lagerius perėjo tūkstančiai tautiečių, o daugybė jų paliko kaulus svetimoje žemėje".

Čia spausdiname trumpa V. Telksnio apibraižą, specialiai jo mums prisiųstą 50 metų sukakties proga nuo 1943 m. kovo mėnesį nacių pradėtų Lietuvos inteligentijos suiminėjimų. Joje jis prisimena anas šiurpias dienas Stutthofe, kurios vėl iš naujo atgyja jo sąmonėje, 1990 metais aplankius šio ,,Kamino šešėlio" liekanas.

Penkiasdešimt metų praėjo nuo tų šiurpių dienų, kai Lietuvą, dar neatsigavusią nuo raudonosios okupacijos, patyrusią nekaltų žmonių trėmimą, kankinimus kalėjimuose ir žudymus, užgriuvo nacistinė okupacija.

Pirmomis karo dienomis pasirodžiusi vokiečių kariuomenė Lietuvos žmonėms atrodė ne tik išgelbėtoja nuo raudonojo teroro, bet buvo ir vilties kibirkštėlė, kad atgausime nepriklausomybę. Deja, greit suvokėme, kad rudieji okupantai tik pakeitė raudonuosius. Pašiurpome, pamatę ginkluotų esesininkų gatvėmis varomas ilgas Lietuvos piliečių — žydų kolonas, o netrukus išvydome ir fašistinio sadizmo viršūnę — žydų naikinimą. Diena iš dienos viešai ir slaptai hitlerinės kariaunos batai mindžiojo lietuvių tautos orumą, ir kai visos patriotinės organizacijos, spauda, net universitetas buvo uždaryta, o Laikinoji Lietuvos vyriausybė išvaikyta, rudojo okupanto siekiai pasirodė visiškai aiškūs, ir svajoti apie nepriklausomybę rodėsi beprasmiška.

Skaityti daugiau: GILTINĖS DUOBĖJE

NACIŲ SMŪGIS LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIAI

PILYPAS NARUTIS

Į Stutthofą

Keistokas buvo šį kartą mano areštas. Po Lietuvių Aktyvistų Fronto uždarymo jau du kartu buvau Gestapo areštuotas. Gestapo buvo uždėjęs man naminį areštą: buvau, ištikrųjų, Gestapo „apsaugoje".

Šio straipsnio autorius inž. Pilypas Narutis, buvęs Stutthofo KZ kalinys, dabar Lietuvių politinių kalinių sąjungos pirmininkas. Nuotr. jono Kuprio.

Dabar, 1943 m. kovo 16 rytą, į mano butą Kaune, Valančiaus g. 3, vėl staiga įsiveržė Gestapo. Areštuotojas Šveicorius su griežta, oficialia laikysena paprašė: „Prašome atiduoti ginklą!" Prašau!" — atsakiau, ir parodžiau jam ant mano stalo gulėjusias knygas, ir dar pridėjau, kad lietuviai niekad nepakęs, kad Kaune yra steigiami vokiečiams kareiviams bordeliai ir naudojamos lietuvaitės, šveicorius nusišypsojo.

Ir paskutinį kartą areštuotojas buvo tas pats gestapininkas — Šveicorius. šveicorių pažinojau. Tai Lietuvos vokietis. Buvo baigės berods Šančių gimnaziją, lietuviškai gerai kalbėjo, lietuviškąjį gyvenimą ir veiklą gerai pažinojo. Kai man Kaune Gestapo uždėjo naminį areštą, šveicorius man aiškino, ką reiškia namų areštas: negalima iš Kauno išvažiuoti; turiu kas savaite registruotis Gestapo būstinėje; Gestapo daro malone, kad galiu lankyti paskaitas.

Kambaryje buvo studentas Bronius Stasiukaitis. Susigriebiau. Gestapo valdininkui šveicoriui tuojau pasakiau: „Čia — studentas, atėjės pas mane studijų reikalais, skuba į paskaitas. Ar galima jį išleisti?" Šveicoriui pasakius, „Taip!", Bronius išspruko. Džiaugiausi, kad Bronius praneš mano artimiesiems ir draugams apie mano areštą...

Skaityti daugiau: NACIŲ SMŪGIS LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIAI

MIŠKAS - MANO APSISPRENDIMAS

Skaitytojams čia pateikiame trumpį ištrauka iš 1992 metais Vilniuje išleisto romano ,,ŽALIOS SŪPUOKLĖS", kurio autorius yra istorikas ir rašytojas VYTAUTAS BUBNYS. Šiame romane rašytojas nepaprastai gražiu žodžiu ir sodriais vaizdais, jungdamas praeitį ir dabartį, meistriškai piešia vienos šeimos kryžiaus kelius Lietuvoje, — tuomet, kai ji buvo uždaryta lyg kokiam narve. Tai buvo 1948-tieji. Ūkininkas Baltramiejus Aglinskas priverstas jungtis į kolchozą; sūnus Adolis, septyniolikmetis gimnazistas, nori likti laisvu, pasirenka rezistencinį kelią ir išeina į mišką. Ištraukoje — tėvo ir sūnaus paskutinis pokalbis.

VYTAUTAS BUBNYS

Ištrauka iš romano „Žalios sūpuoklės”

Naktį kartais suinkšdavo šuva, subarbėdavo lango stiklas, ir Baltramiejus Aglinskas, paskubom užsitraukęs kelnes, vienmarškinis atidarydavo duris. Vyrai būdavo pavargę, alkani, pilni nerimo ir vilties. Iš kamarikės išlįsdavo Adolis, ir jie pasisveikindavo su juo lyg su sau lygiu, paskui pavalgę, paprašydavo, kad jis palydėtų. Grįždavo Adolis paryčiais, ir tėvas, ir motina juto sėlinančią nelaime. Ta baisi nelaimė slankiojo diena iš dienos, glaustėsi apie grinčios sąsparas, vėrė duris, stovėjo ant slenksčio ir jokios maldos ar padūsavimai negalėjo jos atstumti, nuginti šalin.

Antrądien po Žolinių — ta diena akyse stovi — tik papusryčiavęs Baltramiejus Aglinskas išsivarė ražienos versti. Nors orai dar laikėsi šilti, bet jau dvelkė rudeniu. Vos sumetė sąvartą, kai atėjo Adolis ir uždėjo ranką tėvui ant rankos, laikančios žagre.

„Brigadininkas paliepė art?” — keistai paklausė.

„Visai ne".

„Tai kodėl ariat?"

„Juk čia mano žemė".

„Kolchozo".

Skaityti daugiau: MIŠKAS - MANO APSISPRENDIMAS