NUO PRAMANŲ IKI TIKROVĖS
VYTAUTAS VOLERTAS
Romano konkursas
Literatūra kūrybiniame pasaulyje užima didoką kampą, tačiau jos, kaip ir kiekvieno žmogaus kūrinio, vertinimai nesutinka. Čia skirtumai skonyje yra baisesni už prozaiškiausio skonio, būtent maisto skonio, skirtumus — vieni giria žalias austres, kiti apie jas negali ir kalbėti, tačiau žmonės nėra verčiami valgyti tuos patiekalus ar patiekalais vadinamus organinės aplinkos objektus, kurių nepriima jų virškinimo instumentacija. O kūrybos vertimuose labai dažnai egzistuoja moralinė prievarta ir psichologinis egzekucionizmas — jei nepagirsi darbo, kuris man patinka, būsi neišmanėlis ir mano intelektualinėje plotmėje neegzistuosi. Todėl vienų buhalterijoje turime herojus autorius, o kitų vedamose ataskaitose tie patys autoriai yra paversti šapeliais.
Šio straipsnio autorius rašytojas Vytautas Volertas ir poetė Julija Gylienė literatuos vakare, Dainavoje, buvo pagerbti gėlių puokšte. Nuotr. J. B.
Nors yra ir tokių pilių, apie kurias einama griežiant dantimis, tačiau dėl minios nuotaikų bijoma jas užpulti. Geriausiu tokių atvejų pavyzdžiu yra Bernardas Brazdžionis, skonio, o gal ir meninės ideologijos šantažo objektas.
Prieš kalbant apie Į LAISVĘ FONDO romano konkursą, pakartosiu daugumai žinomus faktus — kas vertina ką, kas siūlo premijas, kas jas gauna, kas norėtų gauti.
Kasmet, bent iki dabar, JAV LB Krašto valdyba skirdavo $3,000 premiją už geriausią lietuvių grožinės literatūros darbą išeivijoje, išleistą ar dar tik rankraštyje esamą, nežiūrint žanro (poezija, drama, beletristika). Tačiau kas treji metai ši premija tekdavo geriausiam moksliniam darbui išeivijoje, liečiančiam literatūrą ar lietuvių kultūrą apskritai. Prašome atkreipti dėmesį, kad šie $3,000 ateidavo iš JAV LB Krašto valdybos kasos, ne iš Lietuvių fondo (LF). LF iki 1992 per JAV LB Kultūros tarybą, skirdavo po $1,000 premijas dailei, muzikai, teatrui, žurnalistikai ir lietuviškosioms radijo programoms. Vertinimo komisijas sudarydavo Kultūros taryba. Taigi darbus atlikdavo LB, o pagarbą, pelnytą už pinigus, gaudavo LF. 1993 metams šios kultūrinės paslaugos LF atsisakė. Ar tai yra sprendimas ir tolimesnei ateičiai, matysime. Būtų ir gaila ir nesuprantama, kodėl nenorima padėti natūraliai išeivijos kultūrinio tekėjimo srovei. Gal praeitais metais nemokėta pareiškimus užpildyti, gal nepatiko Kultūros taryba?
Antroji ranka, kurstanti išeivijos literatūros lauželį ir gal daugiausia prestižo turinti, buvo Lietuvių rašytojų sąjungos kasmetinė premija grožinei literatūrai, skiriama jau išleistiems darbams. Pinigai, $2,000, Rašytojų sąjungos prašymu, ateidavo taip pat iš LF.
Štai kokios grožinės literatūros premijos stengdavosi atkreipti mūsų dėmesį. Tai vieši vertinimai, žinant autorių pavardes. Anksčiau būdavo slapyvardiniai Draugo romano konkursai, jau neprikeliamai mirę. Yra kasmetinė, taip pat slapyvardinė, Simo Kašelionio vardo novelės premija, kurios administracija pavesta Dirvos savaitraščiui. Pasitaiko ir viena kita atsitiktinė premija, konkursinė ar nekonkursinė.
Lietuvai pajudėjus nepriklausomybės keliu, užsienio lietuviai vos neprarado lygsvaros. Išeivija — galima sakyti — įšoko karšton keptuvėn ir ėmė spirgėti negirdėtu entuziazmu. Kaip padėti žmonėms ir valstybei, — nors dar nėra tiksliai žinoma, kokie žmonės yra savi, kas yra Lietuvos valstybė ? Kaip atkurti sugriautą ūkį, nors jį ir toliau griauna nauji faraonai? Kaip stumtelėti kultūrinį vežimėlį? Gal grožinės literatūros darbuotojų slėptuvėse baigia pelėti užkišti veikalai, saugoti nuo gyvenimą valdžiusio raudono kombaino? Šio entuziazmo skatinamas Į LAISVĘ FONDAS LIETUVIŠKAI KULTŪRAI UGDYTI 1990 m. lapkričio mėnesį paskelbė konkursą romanui, kviesdamas dalyvauti viso pasaulio lietuvius rašytojus, gyvenančius Lietuvos respublikoje ir už jos ribų. Šiuo konkursu FONDAS norėjo atžymėti ir savo veiklos trisdešimtmečio sukaktį. Šis FONDAS įkurtas 1990 JAV. Pirmoji FONDO išleista knyga — Vytauto Mačernio „Poezija", Tarp kitų leidinių — Juozo Girniaus „Žmogus be Dievo", Kazio Bradūno redaguota „Lietuvių literatūra svetur", Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanai", Juozo Brazaičio „Raštai" šeši tomai, Kęstučio K. Girniaus „Partizanų kovos Lietuvoje" ir daugelis kitų.
Paminėsiu konkurso tikslą, cituodamas iš pirmojo pranešimo spaudai: „Konkurso tikslas — sukurti kūrinį, kuris vaizduotų lietuvių tautos rezistenciją įvairiais priespaudų metais. Tauta pergyveno kelias sunkias okupacijas, kalėjimus, tardymus, trėmimus, pasitraukimus. Visa tai vienokiu ar kitokiu būdu palietė kiekvieną lietuvį bei Lietuvos gyventoją apskritai. Tegu tai būna įamžinta romane. Premija — 3 (trys) tūkstančiai dolerių".
Tai gana didelė suma šio krašto požiūriu, o Lietuvoje ji yra beveik fantastiška tiems, kurie nėra mafijos nariai. FONDAS surado mecenatus — Marija ir dr. Kazys Ambrazaičiai, dr. Zigmas Brinkis, Elena ir Juozas Kojeliai.
Pirminis romano terminas buvo 1991.12.01. Vertinimo komisija buvo sudaryta sekanti: Lietuvos Rašytojų sąjungos skirti asmenys — Vytautas Kubilius, Vidmantas ValiuŠaitis ir Vanda Zaborskaitė; Į LAISVĘ FONDO skirti vertintojai — Paulius Jurkus, Česlovas Grincevičius, Vytautas Volertas ir Leonardas Žitkevičius.
Apie šį konkursą Lietuvos spaudoje pirmąkart buvo paskelbta 1990.11.23. Atsiliepimas buvo nelauktas. Plaukė prašymai konkurso datą pratęsti. Paklusta, ir nauja data buvo 1992.05.1.
Į vertinimo komisiją atplaukė 31 romanas. Tik trys buvo iš Vakarų pasaulio, o likusieji 28 iš Lietuvos. Teko perskaityti arti 10,000 puslapių, per kalkę rašytų, apsitrynusių, spausdintų senomis ir nevalytomis rašomosiomis mašinėlėmis, sunkiai atskiriant vieną nuo kitos raides. Vertintojų darbas tapo didoka kančia. Reikia suprasti ir tai, kad 31 romanas sudaro didelę fizinę apimtį, tūrį ir svorį. Iš Lietuvos į Čikagą, iš Čikagos į Delran, iš Delran į New York — toks siuntinėjimas konkurso skelbėjams taip pat kainavo kelis šimtus dolerių.
Kaip atrodo šio konkurso derlius? Žinome, kad jis buvo gausus, o vertė, mano nuomone, yra marga. Keletas darbų visiškai nesilaikė konkurso temos, arba ji buvo suprasta nepaprastai plačiai. Pavyzdžiui, vienas romanas skirtas Jogailai teisinti, antras kalba apie darbininkus ir dvarininkus devynioliktame šimtmetyje, tai vėl romanas apie palaimintąjį vysk. Matulaitį, kitas apie 1883 m. sukilimą. Atrodytų, kad šie ir buvo ,,stalčių gilumos” darbai. Likusių romanų didesnioji pusė lietė trėmimus ir partizaninę veiklą. Temų vystyme originalumo, mano nuomone, daug neužtikome. Kūnai turgaus aikštėse, stribų šantažas, partizanų girtini ir kai kur papeiktini veiksmai. Beveik tas pats, ką skaitydavome išeivijos spaudoje. Pasimėto ir nešvankumų, net ir bjaurių. Kai kur yra pasisakymų prieš žydus ir koks nors ,,Laisvių gynimo” vienetas Amerikoje tai pavadintų antisemitizmu.
Romanų skaitymas jau baigtas, JAV esančių keturių komisijos narių sprendimas išneštas. Trys geriausiu laikė Augustino Arpo slapyvardžiu pasirašytą ,,Nors nešvietė laimėjimo viltis”. Vienas balsavo už „Žolė visados kelyje”, kurio slapyvardinis autorius yra Akmenėlis. Viskas dabar priklauso nuo Lietuvoje esančių komisijos narių. Premijos įteikimas numatomas 1993 Vasario 16.
Atskirai sustosiu prie gerai parašyto, bet nespėto tinkamai suorganizuoti romano „Sausio tryliktoji”. Pasakojimas vyksta lygiagrečiai dviejose plokštumose, tai senųjų komunistų, „operačikų", ir 1990-1991 laikotarpiu Lietuvoje. Vienų komunistų, kietų ir apsčiai medaliuotų, vaikai ir vaikaičiai 1991 sausio 13 gina nepriklausomybę, o kitų susideda su rusų desantininkais. Romane lyg teisinamas senųjų komunistų galvojimas ir metodika — vežė Sibiran, grūdo į kolūkius, nepaklusniems pliekė per galvas, nes troško tvarkos. Nukentėjusiųjų negailima. Per tas aukas pasiekta, kad kiekvienas turėjo duonos ir gaudavo 100 rublių algos mėnesiui. O dabar? Suirutė, betvarkė, nepastovumas...
Stebuklų belaukiant
Gal iš tikrųjų Lietuvoje vyrauja nepastovumas? Ar gal jau vėl net vanduo upeliuose raudonuoja? Lietuvos aidas redakcijos skiltyje duoda kiek raminančių minčių (1992. 12.1): „Didžioji dauguma balsavusių už postkomunistus yra normalūs Lietuvos piliečiai, norintys jai gero ir nesiruošiantys parduoti nepriklausomybės. (...) Akivaizdi klaida buvo LDDP, kaip penktosios kolonos, kaip nepriklausomybės priešininkų, kritika a priori. Jie — buvę komunistai, vadinasi, Lietuvos priešai ir išdavikai. Tai žeidė daugelio buvusių komunistų, jų šeimos narių ir artimų pažįstamų orumą. Šitokia kritika jiems atrodė neteisinga ir todėl veikė priešingai. Demokratinės jėgos turėjo daug anksčiau ir aiškiau akcentuoti: požiūrį į buvusiuosius lemia jų dabartiniai veiksmai. (...) Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Maždaug pusė milijono patriotiškai nusiteikusių LDDP rėmėjų yra garantas, kad pačiai partijai būtų labai sunku daryti netikėtus poslinkius Maskvos link”.
Tai raminimas iš opozicinio laikraščio redakcijos pusės. Dabar bus gera išgirsti nuomonę iš mano arti pažįstamo žmogaus, kuris net ir pavojingiausiu laiku nebijojo pusviešiai keikti komunistų ir rusų. Rašo iš Kauno: ,,Šių metų šv. Kalėdos ateina kartu su dideliais pasikeitimais. Tai tartum susitaikymo Kalėdos. Tai labai netikėti pasikeitimai. Tačiau nemanau, kad tai bus grėsminga Lietuvai. Tai mano asmeniška nuomonė. Pasitikėjimas naująja vyriausybe neleis kenkti Lietuvai. (...) Juk ir jie yra tos pačios tautos vaikai. Tegul pasiaukojimu, darbu Lietuvai išperka visas savo kaltes. Lietuvos pražudyti neleisime! Bet jau pakaks skirstytis: aš geras, o tu blogas. Reikia dirbti ir tiktai dirbti. Gal aš nesuprantu, tačiau mano nuomonė tokia”.
Šis laiškas mane nustebino. Jo autorius arba įtikėjo LDDP, arba visiškai rezignavo — kovojau prieš okupaciją, gyniau TV bokštą, atėjo nepriklausomybė, Aukščiausios tarybos nariai sau nusibalsavo po keliasdešimt tūkstančių rublių algos, man vistiek trupinius palikdami; pristigus kuro, jų butus šildė, o aš drebėjau — viskas yra niekai, tai koks skirtumas tarp vienų ir kitų?
Tai būtų labai desperacinis paskutinių Seimo rinkimų priėmimas. Kodėl laimėjo LDDP, prisiklausėme begales aiškinimų ir jų dauguma buvo teisinga. O štai lenko žurnalisto nuomonė, paimta iš Lietuvos spaudos: „Paaiškėjo, kad V. Landsbergis — ne tik įžvalgus politikas, Sąjūdžio kūrėjas, išmintingas derybininkas, bet ir arogantiškas, sarkastiškas iki provokacijų, šaltas, apskaičiuojantis, labai savimi pasitikintis žmogus. Ir už tai jis šiandien moka. (...) Kai arogantiška valdžia verda savo katile, atitrūkusi nuo visuomenės, panašus procesas galbūt netgi neišvengiamas. Lietuvoje šalto dušo reikėjo visiems”. (L. Ungeras, Gazeta Wyboroza.)
Dėl paskutinės vyriausybės metu pasunkėjusių gyvenimo sąlygų pakaltinamas ir visos tautos supratimas, štai išsitarimas, su kuriuo gal reikia sutikti: „Ar lietuviai yra kada nors paklausę, kodėl jiems turėtų kas nors padėti? (...) Reikia pradėti įgyvendinti projektus, kad įrodytume, kad Lietuvoje yra šis tas daroma. (...) Reikia atsikratyti krovinių kultu paremtos galvosenos, kuri egzistuoja Lietuvoje. Didelis paukštis atskrenda, atneša dovanas ir vėl išskrenda. Taip buvo čia 50 metų. Mūsų giminės atskrenda, palieka dovanas, ir mes išsiskiriame. Šitaip palengvinamas jų kaltės jausmas, o mes manome, kad praturtėjome žaisliukais, kuriuos jie mums palieka. Tai ne ryšiai ir ne mainai, tai krovinių, daiktų kultas, paremtas kalte ir nesusipratimu''. (Metai, 1992 lapkritis.) Šitaip kalbėjo Nijolė Biržytė iš Australijos Lietuvos ir išeivijos ryšių konferencijoje Birštone 1992 rugpjūčio 16-23.
Aš taip pat, kaip ir visi kiti, turiu savo nuomonę. Pagal ją, V. Landsbergis jėjo į Lietuvos didžiąją istoriją, bet jo Aukščiausiąją tarybą ir buvusias vyriausybes sudarė politinių ir asmenybinių nesubrendėlių dauguma. Blogiausia, kad šie susibėgėliai siekė ne valstybės gėrio, bet nepateisinamai gobšaus asmeniško pelno, deprivatizacijoje nesąžiningai grobdami visuomenini turtą. Daug šių deputatinių ir vyriausybinių pašlaistūnų elgėsi vaikiškai, demonstruodami išdidumą ir švaistydami valstybės pinigus. Valdiški automobiliai su šoferiais, didelės algos, lyginant su gyventojų uždarbiais, privilegijos (kaip jau minėtas jų butų šildymas, kai visas Vilnius eidavo į lovas su paltais), pagaliau ilgos ir gausios kelionės tuo laiku, kai šie piliečiai turėjo dirbti ir atlikinėti jiems patikėtas pareigas.
Bet ir tai yra tiesa, kad visa tauta buvo sumaišyta staigių įvykių. Disorientacija vyravo žmonėse ir jų patikėtiniuose. Todėl ir nevykusių veiksmų dalį galima pateisinti, kaip teismuose kartais net žmogžudystes pateisina trumpas išprotėjimas. 1992 spalio 25 rinkimus taip pat veikė ši pusiausvyros stokojanti nuotaika, o LDDP laimėjimui didžiausias talkininkas buvo nepribrendėliška politika, nesupratimas, kas yra partija, partijos programa ir koalicija. Brazausko partija laimėjo rinkimus ir ji valdys. Kaip ilgai ir kaip gerai valdys, matysime. Nebijokime, kad Lietuva bus parduota. Tik bijokime, kad visa tauta nepavirstų mažai išmanančiais, irzliais politikais, kokius jau ir dabar galime gausiai eksportuoti į Pietų Ameriką ar Somaliją. Buvę komunistai turi progą įrodyti, kad jie yra tik buvę komunistai. Žmonėms visada tebūna leista pasitaisyti.
Po 1918 nepriklausomybės paskelbimo praėjo du su puse metų, kol nutilo kovos dėl Vilniaus. Iki Klaipėdos krašto prijungimo reikėjo penkerių metų. O šįkart dar tik netrukus švęsime trejų metų jubiliejų, tad ir didesnių stebuklų galime ilgėliau palūkuriuoti.
1993 sausio 10