LIETUVA
JAUNŲJŲ KŪRYBA
G. Saulius[Gintaras Pluščiauskas]
Liūdesys tebevirpa ant pirštų
Ir viltis tebevysta delne.
Kur ėjau, kur buvau - tuoj užmiršiu,
Tik palik amžinybei šalia.
Tavo lietūs ir vėjo rudenio šiaurumas,
Sniego marškos ir pusnys žiemos vidury
Begalinis pavasario žalis ir vasaros lėtas vaiskumas - - -
Pajautimas, jog Tu negali
Mus palikt, pasimetusius laikmečių šėlsmo aidėjime,
Daugkart klydusius ir išdavusius daugkart Tave;
Abejingus, beprasmybėn įspraustam skubėjime
Ir žiaurius nuo mirčių kelyje.
Gal dar leis pasiimti Tave visą visą
Su mirčių gimimu ir gimimų mirtims,
Su viltim, jog šviesa nugalės
Ir mūs meilės jau tamsa užslopint nepajėgs.
Neišeik! Nors buvimo seniai jau nebesam verti,
Dar palik apšerkšnijusio gluosnio tylėjime,
Dar paliki rūke, sunkiame ramume -
Giesmėse išsilydžiusių žodžių skambėjime.
· * * *
Mes užaugom. Kitaip negalėjom.
Tik užaugome meilei Tavai svetimi!
Nepažinę tylos,
Nei alsavimo vėjo,
Nuo beprasmių kalbų sužeista širdimi.
Nebematėme svirčių, palinkusių ties šuliniais,
Sklidinais lyg vandens paprastumo
Ir meilės vaiskumo,
Kryžkelių kryžių medinių su liūdinčio Dievo veidais,
Pilko rytmečio vieversio skrydžio didumo.
Mums nebuvo kada pažiūrėti į dangų
Šaltą žiemą nakty, pasipuošusioj medžių tyliuoju šerkšnu, -
Tokį šviesų ir tyrą,
Paslaptingai nebylų,
Išdidžiai karūnuotą žvaigždžių vainiku.
Nepajutome skonio rudenio lietaus
Akimis atvertoms nuoširdumui.
Abejingi nurudusioms pievoms,
Laukams išartiems
Ir pakvipusio duona vienkiemio dūmui.
Mes augom. Atrodo, kitaip negalėjom.
Abejingai išdidūs. Kaltai nekalti.
Nepažįstantys nieko -
Nei medžio, nei upės, nei vėjo.
Nebemylintys - ir todėl palikti...
Aš jaučiu - Tu dar būsi
Tik ne mūsų laike, tolimoj praeity...
Su vienkiemio dūmu,
Su kryžiais mediniais
Su tyliuoju šerkšnu šviesiojoj nakty...
* * *
Tarp dienos ir nakties.
Nevilties ir vilties.
Vėl Tavęs pasiklydęs ieškosiu.
Bus šviesa ir tamsa,
Melas bus ir skaista -
Visa tai susirinkęs klajosiu.
Ilgesy ir skausme,
Viltyje ir džiaugsme
Dar paliki tikėjimo žeme.
Tyloje, laukime,
Rimtyje, ėjime -
Dar pajuski, kiek žodžiai Tavieji
mūsų rytmečiams lemia...
* * *
Lietuva. Ar esi dar šalia?
Ar seniai jau išėjusi miršti?
Kelias pilkas, upės mėlynos ir pieva kol kas dar žalia,
Bet kvėpavimo Tavo, atrodo, nėra, -
Ir nėra tarp išdavusių Tavo delno pirštų...
Lietuva! Vėl bežode malda
Mes prašysim Tavęs sugrįžimo.
Tu pareik. Su manąja lietuvių kalba,
Su žydrais ežerais, upių mėliu, skaista
Ir įpilki į širdis troškimo mūsų augimui.
(1988 05 10)
