GYVENIMIŠKAS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GARBINIMAS
[Kun. Romualdas Dulskis]
Marijos metai eina į pabaigą. Daugybė nuostabių dalykų, netikėtų ir džiuginančių permainų, Apvaizdos dovanų aplankė mūsų kraštą šiais palaimingais metais. Nors Marijos metai netrukus pasibaigs, nenuliūskime, nes išganymo istorija tęsiasi ir mus guodžia Jėzaus žodžiai: Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. O mes, baigdami šiuos su Marija gyventus metus, išsineškime nuodugnesnį Marijos garbinimo suvokimą. Apie tai ir bus šis mąstymas. Marijos garbinimas tepaskatina mus apmąstyti Jos dvasinę būseną: kaip Ji mąstė, kaip Ji atjautė pasaulį, ką matome Joje.
Broliai, jei tikrai mylime, tai sekime. Mes negalime geriau parodyti savo meilės kaip sekdami Mylimuoju (Šv. Augustinas).
Šie žodžiai tinka ir Marijos garbinimui. Jei norime Ją pagarbinti, tai sekime Ja. Aukščiausias Marijos pagarbinimas - tai garbinimas savo gyvenimu, kad Marija galėtų pasakyti: Štai šis mano vaikas stengiasi būti panašus į mane. Kitaip sakant, stengiasi būti šventas. Ir tai būtų didžiausias Marijos pagarbinimas. Marijos garbinimo neišsemia kalbėjimas įvairių maldų, skirtų Marijai. Mariją garbina ne tas, kuris sukalba daug maldų Marijai, bet tas, kuris stengiasi Ja sekti.
Jei kreipiamės į Mariją, tai kreipkimės prašydami pamokymo Ja sekti ir būti panašūs į Ją. O kas yra panašumas į Mariją? Tai ne koks nors mėgdžiojimas. Marija gyveno kitokiomis negu mes sąlygomis, kitoks buvo Jos temperamentas, charakteris, kitoks Jos gyvenimo uždavinys, be to, Ji buvo nesugadinta nuodėmės. Kiekvienas žmogus turi būti šventas, bet šventas savitu būdu, pagal savo prigimtį, savo pašaukimą. Šventumas - tai ne prigimties pakeitimas, o jos ištobulinimas. Kas, pavyzdžiui, yra cholerikas, tas neturi pasidaryti kokiu melancholiku, tik privalo savo choleriškumą nušlifuoti, ištobulinti. Kiekvienas tegul tobulina savo prigimtį. Prigimties savybės - tarsi pamatas, ant kurio statomas asmens tobulumas. Jokio dirbtinumo nereikia. Nereikia stengtis mėgdžioti nei Marijos, nei kitų šventų žmonių, nes visi esame skirtingi ir kiekvienas į šventumą turi žengti savitu keliu. Nieko nereikia kopijuoti. Galime pasisavinti šventųjų dorybes, bet ne tų dorybių išorinį praktikavimą. Dorybių pasireiškimas gyvenime visada priklauso nuo laiko uždavinių ir žmogaus individualybės. Todėl nekopijuodami Marijos gyvenimo galime sekti Jos dorybėmis, Jos šventumu.
Kokias gi Marijos dorybes matome? Matome Marijos skaistumą, kantrumą, nuolankumą, romumą, išmintį ir t. t. Kad būtume panašūs į Mariją ir savo gyvenimu Ją garbintume, stenkimės įgyti tų dorybių. Negali žmogus tinkamai pagarbinti Marijos, jeigu jis turi vienokių ar kitokių ydų ir su jomis nekovoja. Tuomet jo garbinimas, jo maldos Marijai būtų tik žodžiai. Užuot sukalbėję keliolika maldelių Marijai, verčiau atsiklaupę prieš Jos altorių pamąstykime kad ir taip: Ką matau? Matau Marijos visišką atsidavimą Dievui, Jo valiai. O aš ar esu visiškai Jam atsidavęs? Kas trukdo visiškai atsiduoti? Štai Marija prieš mane, Ji moko to atsidavimo, Ji reiškia tą atsidavimą. Jei atsiduočiau Dievui visiškai, tai Marija, be abejo, džiaugtųsi. Tuomet galėčiau sakyti: Štai aš tapau geresnis Dievo vaikas, Marija. O jei sukalbėsiu keletą maldų Marijai, bet neatsiduosiu, maža bus naudos.
Gal kai nusprendžiame atsiduoti, pamatome kliūtis, trukdančias visiškai atsiduoti, tada imkimės kalbėti kokią maldelę, prašydami, kad Marija padėtų mums tas kliūtis įveikti. Gal toks mūsų pamaldumas būtų gyvenimiškesnis? Panašiai galime apmąstyti ir kitas Marijos dorybes: nuolankumą, romumą; kaip niekas iš vėžių Marijos neišmušdavo; kaip Ji svarstė visus nuostabius Dievo darbus savo širdyje; arba kokia buvo ištverminga, kantri, sekdama paskui Kristų Jo kančioje; o kokia buvo Jos išmintis, Jos nesiblaškymas tarp šio pasaulio ir Dievo.
Mūsų pamaldumas tebūna toksai: stengimasis įgyti Marijos dorybių. Sekdami Marijos dorybėmis mes tobuliausiu būdu Ją pagarbinsime. Kiek panašesni tampame į Mariją, tiek Ją ir pagarbiname. Todėl pirmiausia prašykime Mariją ne kokio daikto, sėkmės ar sveikatos, bet kad būtume panašūs į Ją.
Marijos garbinimas tebūna tvirtas, pastovus nusiteikimas siekti Jos dorybių. Toks pamaldumas tebūna ne tiek jausmuose, kad štai aš Tave myliu, bet kaip šv. Jokūbas sako: Jei tiki, tai parodyk darbais. Kai mes taip jautriai sakome: Aš myliu Tave, Marija, aš tikrai Tave myliu ir noriu būti Tavo, Marija gali su tokiu, įsivaizduokim, nuduotu abejingumu sakyti: Įrodyk darbais. Mes turime darbais Ją mylėti, siekdami išsivaduoti iš visų trūkumų ir stengdamiesi įgyti tokią dvasios pilnatvę, kokią matome Marijos pilnatvę. Tada mūsų pamaldumas bus tikras. Mes atnešime Jai darbus. Kaip tie maži vaikai, kurie skina dvasines gėleles Marijai savo mažais darbeliais. Mūsų, suaugusiųjų, jau ir darbai turi būti rimtesni - savęs tobulinimo darbai. Tai bus gėlės Marijai - tikros, nevystančios, amžinai pasiliekančios mūsų sielose.
