ŽVELGIANT Į ATEITĮ
A. Kalnėnas[Antanas Patackas]
Pradžioje buvo Žodis(Jn 1, 1)
Prieš 77 metus, kai Rusijoje mokslus einančios inteligentijos dauguma nusisukusi nuo savo tėvų tikėjimo garbino svetimus dievus ir, skelbdama liberalizmą bei ateizmą, silpnino Lietuvos žmonių tikėjimą, kartu silpnindama ir lietuvių kovą su rusifikacija, su carų politikos pastangomis nutautinti ir surusinti Lietuvą, Maskvos universiteto teisių fakulteto IV kurso studentui Pranui Dovydaičiui kilo idėja leisti katalikišką laikraštį. Pradžioje prie Kaune leidžiamo Aleksandro Dambrausko (Adomo Jakšto) žurnalo „Draugija“ kaip priedas pradėjo eiti laikraštis „Ateitis“. „Ateities“ atsakomasis redaktorius buvo A. Dambrauskas-Jakštas, o faktiškasis - Pranas Dovydaitis (taip buvo iki 1911-1912 m., nuo 1913 m. „Ateitis“ pradėjo eiti skyrium kaip mėnesinis laikraštis).
„Ateities“ tikslus ir kryptį Pr. Dovydaitis išdėstė pirmame numeryje, straipsnyje „Trys pamatiniai klausimai“. Jis išreiškė tokias mintis:
Matome žmogaus tragediją be Dievo, bedvasės kultūros grėsmę. <...> Nenorėdamas nusilenkti prieš Dievą, žmogus „visas susikūprino“ prieš susikurtus stabus, „mados kvailybes ir laiko prietarus". <...> Kadangi tikrą laisvę gali suteikti tik tiesa, „iš dvasiško ir doriško puvimo balos" žmoniją gali išgelbėti tik jos atsinaujinimas Kristuje. Pasilikę Kristaus Bažnyčioje, mes prieš visą pasaulį ištariame: „ Viską atnaujinti Kristuje, tai daugiau negu teoriškai skelbti Kristų, įrodant Jo istoriškumą ir dieviškumą“. Teorijoje galima daug ginčytis ir prie nieko neprieiti. Reikia padaryti Dievo tiesą savo gyvenimo faktu. Kai bus galima su apaštalu tarti, jog ne aš gyvenu, bet manyje gyvena Kristus, tada ir mes patys sau neprieštarausime, ir prieš mūsų Kristų neturės jėgos jokie argumentai. (Cit. iš J. Girniaus veikalo Pranas Dovydaitis. Čikaga. 1975, p. 354).
Tuo laiku, kai pasirodė „Ateitis“, Lietuvos mokslus einantis jaunimas vaikėsi įvairių negerovių, moralinio pakrikimo. Buvo paplitęs alkoholizmas, rūkymas, kortavimas, atiduodama duoklė erotikai, madoms, flirtui. Tačiau tenka pripažinti faktą, jog anuomet moraliai nesužaloto jaunimo, nuoširdžiai praktikuojančio religiją, buvo žymiai daugiau negu dabar.
Priežastis ta, kad carų laikais valstybė pripažino religijos vertę visuomenės gyvenime, nors ir varžė Katalikų Bažnyčią bei palaikė stačiatikybę. Dabar gyvename kitokiomis, liūdnesnėmis sąlygomis: oficiali valstybės religija yra ateizmas, kuris prievarta skiepijamas jaunimui.
Apie „Ateitį“ susibūręs jaunimas ėmė vadintis ateitininkais. Jis ryžosi visa atnaujinti Kristuje, tarnauti Dievui ir Tėvynei. Tautinis krikščioniškasis sąjūdis lietuvių tautoje buvo seniausias ir natūraliausias, atsirėmęs į tautos kamieną - liaudį. Prieš gimstant ateitininkams, ta krikščioniškoji tautinė veikla jau turėjo kultūrinės pažangos ir socialinės veiklos programą. Tos programos kūrėjai buvo kunigai Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas ir Jurgis Matulaitis-Matulevičius. A. Dambrauskas-Jakštas kultūrinei pažangai parinko bazę, kur derintųsi religija, filosofija ir mokslai. Jurgis Matulaitis (1987 m. paskelbtas palaimintuoju) atėjo su šūkiu: Organizuo-tis ne kuriam kitam tikslui, o atnaujinti Kristuje visus visuomenės darbus. Visa atnaujinti Kristuje! (Ateitininkų keliu. 1977, p. 30).
Reikia pabrėžti, kad krikščioniškas pirmųjų ateitininkų nusiteikimas anaiptol nesmelkė jų lietuviško ryžto, tautinio nusistatymo. Jie buvo pasiryžę iškovoti lietuvių tautai jai priklausomas teises. Šį savo nusistatymą ateitininkai įrodė: kilus kovoms dėl laisvės, daug jų žuvo kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Nuo 1911 m. ateitininkų vyriausią vadovybę sudarė Maskvos studentai su Pranu Dovydaičiu priešaky. Ateitininkai - tai pasaulietinis sąjūdis. Apsisprendę už religiją, ateitininkai nepasidarė sodalicinė draugija, kaip ne vienas sąjūdis Vakaruose, ir tai buvo nauja. Pradžioje ateitininkų vadovybė buvo Maskvoje. O Lietuvoje ateitininkų centras buvo Kaune, kur moksleivius ateitininkus organizavo Kazys Bizauskas (1892-1941) ir kiti. Ateitininkų kuopelės įsikūrė Marijampolėje ir kituose Lietuvos miestuose. Veikta slaptai, nes caro valdžia neleido veikti jaunimo organizacijoms. Slaptumui išlaikyti susirinkimai buvo daromi nedidelėmis kuopelėmis, po 8-12 žmonių. Moksleiviai dažniausiai rinkdavosi pas mokyklų kapelionus. Organizuojantis ateitininkams, iškilo reikalas mergaitėms veikti atskirai. 1912 03 31 įvyko pirmas mergaičių ateitininkių pasitarimas.
Kokius tautinius bei religinius uždavinius ateitininkai sau kėlė ir kokius dabar ateitininkai privalėtų sau kelti naujų laikų ir naujų sąlygų akivaizdoje? - Ateitininkai domisi savo tautos istorija, siekiais ir likimu, nes istorija yra geriausia tautos mokytoja. Išblėsinti jaunosios kartos istorinę sąmonę, tolygu išrauti ją iš savo tautos. Todėl visu uolumu buvo stengiamasi lietuvių tautos istoriją klastoti. (Dabar, esant persitvarkymui, prabilo Lietuvos istorikai, rašytojai, reikalaudami, kad lietuvių tautos istorija būtų teisingai rašoma ir mokyklose neiškreiptai dėstoma.)
Kalba yra viena didžiausių tautos, ypač lietuvių tautos vertybių. Ją mūsų protėviai išsaugojo sunkiausiais negandų ir priespaudų metais. Be to, ir šiais laikais tėvų kalba yra lemiama lietuvio žymė. Su kalbos praradimu lietuvis praranda ir lietuvišką savimonę, atitrūksta nuo savo tautos. Ir šiais laikais, norint būti lietuviu, reikia gerai mokėti savo protėvių kalbą ir vartoti kasdieniniame gyvenime. Be lietuvių kalbos nebus ir lietuvių tautos, - taip dabar susumuojama kalbos reikšmė lietuvių tautybės išlaikymui.
Nepriklausomoje Lietuvoje ateitininkai veikė viešai, nors moksleivių ateitininkų nuo 1930 m. veikla buvo uždrausta. Dar jie veikė vokiečių okupacijos metais (1941-1944). Nuo 1944 m. ateitininkams veikti Lietuvoje sąlygų nebebuvo. Nuo tada jie savo veiklą perkėlė į laisvąjį pasaulį ir dabar veikia JAV Kanadoje, Australijoje ir kitur.
Ką Lietuvai davė ateitininkai? - Pirmieji ateitininkai buvo: Pranas Dovydaitis, sąjūdžio įkūrėjas, 1941 m. deportuotas į Sibirą ir ten žuvęs; Aleksandras Stulginskis (1885-1969), Lietuvos respublikos prezidentas 1920-1926 m.; vysk. Mečislovas Reinys (1884-1953), miręs Vladimiro kalėjime; kun. Pranas Kuraitis (1883-1964), filosofas, ilgametis ateitininkų dvasios vadas; kun. Mykolas Krupavičius (1885-1970), žemės ūkio ministras 1923-1926 m., įvykdęs Lietuvoje žemės reformą; Stasys Šalkauskis (I886-1941), filosofas, ateitininkų ideologas, 1939-1940 m. Kauno universiteto rektorius.
Be to, ateitininkai davė Lietuvai filosofus Antaną Maceiną, Juozą Girnių, mokslininkus prof. Kazį Pakštą (1930-1940 m. Ateitininkų federacijos vadas), prof. Zenoną Ivinskį ir kt. Ateitininkai davė Lietuvai kardinolą Vincentą Sladkevičių. Ateitininkai davė nemažai rašytojų ir poetų, iš jų minėtini: Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Antanas Vaičiulaitis, Juozas Grušas, Salomėja Nėris (1924-1927 m. „Ateities“ redakcijos narė, vėliau nuo ateitininkų nuklydusi) ir kt.
Kankiniais mirė ateitininkai: Stasys Tilinskas (g. 1920 m.) moksleivių ateitininkų sąjungos pirmininkas 1940-1941 m., 1941 m. suimtas ir birželio mėn. sušaudytas prie Minsko; Harminegildas Žvirgždinas, Telšių moksleivių ateitininkų pirmininkas, žymus sportininkas, 1941 m. birželio mėn. nukankintas Rainių miškelyje, (jo testamentiniai žodžiai: Tos idėjos miršta, dėl kurių niekas nemiršta.)
Šventumo garsą iš ateitininkų paliko inžinierius Antanas Šapalas (g. 1911 m.) moksleivių ateitininkų sąjungos pirmininkas 1941-1943 m., miręs Štuthofo koncentracijos lageryje slaugydamas ligonius, sergančius dėmėtąja šiltine, ir pats ja užsikrėtęs; kun. Alfonsas Lipniūnas, taip pat miręs netoli Štuthofo 1945 m. kovo 18 d.
Laisvės kovose 1951 m. žuvo partizanas Juozas Lukša (g. 1920 m.), parašęs atsiminimus iš partizanų kovų; žurnalistas Julijonas Būtėnas (g. 1913 m.), žuvęs 1951 m. Kazlų Rūdos miškuose; studentas Bronius Krivickas (žuvimo metai nežinomi). Tai toli gražu ne visi čia išvardyti ateitininkai ar ateitininkės, mirę kankiniais Lietuvoje, Baltarusijoje ar tolimame Sibire.
Iš moterų „Ateities“ organizacija davė Lietuvai pedagogių, visuomenės veikėjų, žurnalisčių, rašytojų, mokslininkių. Iš jų minėtina dr. Ona Narušytė (pedagogė), dr. Karvelienė-Bakšytė (visuomenininke), Ona Baleckienė-Gaigalaitė (žurnalistė), dr. Agota Šidlauskaitė (mokslininkė), Kotryna Grigaitytė (poetė) ir kt.
Dabar pas mus veikia eucharistininkai (,Eucharistijos bičiuliai). Tad kas nors gali paklausti: kam reikalingi ateitininkai? Atsakymo esmė turėtų būti ta, kad dabartiniam lietuvių jaunimui reikia sujungti abu pradus - religinį ir tautinį: reikia mylėti Dievą labiau už viską, kiekvieną žmogų - kaip save, o Tėvynę - labiau už save. Ir ateitininkai, ir eucharistininkai yra pasiryžę viską atnaujinti Kristuje. Jei eucharistininkai prie šio pasiryžimo dar pastudijuos lietuvių tautos istoriją, domėsis dabartinėmis Lietuvos problemomis, tai jie bus ir lietuviai patriotai - ateitininkai. Ateitininkų sąjūdis turėtų apimti vyresniųjų klasių moksleivius ir studentus, ateitininkais senjorais gali būti mokslus baigusieji.
Po didelių žiemos speigų, kai apmirusią žemę pradeda šildyti artėjančios saulės spinduliai, nutirpsta ledai, atgyja žemė, pradeda rodytis pirmieji gyvybės ženklai, sužaliuoja gamta, pražysta gėlės. Taip ir mūsų tautos dvasinė gyvybė pradeda atsigauti, pradedame atsibusti, gydyti dvasinės priespaudos padarytas žaizdas, gyventi visavertį gyvenimą.
Ateitį regim Tėvynės laimingą,
Šviečia mums kryžius ant mūs vėliavos.
Stokime drąsiai į kovą garbingą,
Dirbkim, kovokim dėl Lietuvos! (Iš Ateitininkų himno)
