DĖL BAŽNYČIOS PADĖTIES IR UŽDAVINIŲ ŠIANDIENINIŲ PERMAINŲ AKIVAIZDOJE
TAU, ŽMONIŲ IR TAUTŲ MOTINA,
pavedame visą žmoniją su jos vargais ir viltimis.
Suteik mums tikros išminties bei šviesos,
vesk laisvės ir teisingumo keliais.
Kreipk visą žmoniją į vienybę ir taiką.
Padaryk, kad visi atrastų Kristų - Kelią, Tiesą ir Gyvenimą!
Padėk mums, Mergele Marija,
gyventi tikėjimu ir pasiekti amžinojo gyvenimo laimę.
O Geroji, o Malonioji, o Mieliausioji
Dievo ir mūsų Motina Marija! Amen.
(Popiežius Jonas Paulius II)
Kard. Vincentas Sladkevičius
Viltingos permainos ir skaudūs pėdsakai.Kelis dešimtmečius katalikai ir kitų tikėjimų išpažinėjai mūsų krašte buvo išstumti iš viešojo gyvenimo, apriboti bažnyčios sienomis, šventoriaus bei kapinių ribomis. Dabar vykstantys visuomenės gyvenimo pasikeitimai kviečia bei ragina mus - hierarchiją, kunigiją, tikinčiuosius - naujai pažvelgti į savo vietą šiandieninėje Tautos istorijoje. Per kelis mėnesius nukrito daug žodžio varžtų, buvo atšaukta daugelis tabu. Pasirodė, jog nėra tiesa, kad visuomenė bemaž ištisai tapusi ateistiška ir kad krikščioniškosios vertybės jau nebereikalingos.
Per porą pastarųjų metų kai kurie žymūs įvairių kitų tarybinių tautų kultūros darbuotojai, o per šiuos - ir mūsų šalies žymūs kūrėjai garsiai prabilo apie religinio tikėjimo reikšmę tautos dvasiai, jos moralei. Jau yra viešai pripažinta, kad labai sužalojo mūsų tautos sielą ne tik prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija, nepalanki urbanizacija, bet ir beatodairiška ateizacija. Sužalotos žmonių sąžinės, kai jie turėjo kalbėti ne tai, ką manė, ir daryti ne tai, ką sakė; kai turėjo niekinti, kas jų tėvams, o gal ir jiems patiems buvo šventa.
Dėkui Dievui, šviesaus proto asmenybės suprato ir iš aukščiausių tribūnų ištarė: Šitaip toliau gyventi negalima! Nenorime! Ir prasiveržė srovė, atidengdama daug netolimos praeities neteisybių, klaidų ir nusikaltimų, reikalaudama bausmės už juos.
Kaip į tai žiūri Bažnyčia? Bažnyčia nepropaguoja keršto, nors ir pripažįsta, jog negalima lengvai užmiršti nusikaltimų žmoniškumui, nekaltų žmonių laisvei ir gyvybei. Skatindama dvasinį visuomenės atsinaujinimą bei apsišvarinimą, Bažnyčia labiausiai laukia, kad prabustų sąžinės. Bažnyčia, tikintieji gerbs tuos žmones, kurie patys atsisakys garbės vardų, ordinų, privilegijų, gautų už tarnavimą nekaltų žmonių naikinimo aparatui, o bausmę, jeigu kam ji teks, priims kaip apsivalymą.
Vargu ar buvo tikinčiųjų tarp tų žmonių, kurie organizavo ir vykdė trėmimus, pasirašinėjo mirties ar ilgos nelaisvės nuosprendžius. Deja, buvo ir gal dar tebėra tikinčiųjų - prigąsdintų, apgautų - gėdingoje skundikų, slaptų informatorių armijoje, kuri talkino anoms baisybėms ir dabar tebetalkina priespaudos aparatui. Šitokius tikinčius žmones, o ypač bažnyčių darbininkus, kuo rimčiausiai įspėjame: neapsigaudinėkite, neteisinkite savo silpnadvasiškumo, atminkite skaudžią atsakomybę Dievui! Jokia kaina neturi būti per didelė tam, kad galiausiai pasijustumėte laisvi doros sąžinės žmonės!
Šiuo metu nuolat minimi du pražūtingi šalies naujausios istorijos tarpsniai: diktatoriaus asmens kulto ir sąstingio, arba stagnacijos. Kaip šie laikotarpiai paveikė Bažnyčios gyvenimą?
Diktatoriaus asmens kulto laikais Bažnyčia kentėjo. Buvo suimta ir įkalinta kas trečias Lietuvos kunigas ir keturi iš penkių vyskupų. (Vysk. Vincentas Borisevičius sušaudytas, arkivysk. Mečislovas Reinys mirė kalėjime.) Įkalinta ir ištremta daugybė katalikiškų organizacijų veikėjų, krikščioniškosios kultūros darbininkų, daug uolių tikinčiųjų; uždaryta visa katalikiška spauda, mokyklos, organizacijos, brolijos, išvaikyti vienuolynai, uždaryta nemažai bažnyčių ir 3 kunigų seminarijos, konfiskuotos vienuolynų ir seminarijų bibliotekos. Bažnyčia skaudžiai kentėjo, bet ji liko anuo metu vienintelė visoje šalyje institucija, negarbinusi diktatoriaus.
Per atoslūgį po diktatoriaus mirties daug gyvų likusių nukentėjusiųjų grįžo į Tėvynę, bet nebuvo atkurta nei religinė spauda, nei mokyklos, nei draugijos; net buvo vėl uždaryta bažnyčių, sistemingai naikinami pakelių kryžiai ir koplytėlės. Sustiprinta kova su tikėjimu spaudoje ir mokyklose, antireliginis spaudimas inteligentams, tarnautojams; grasinimais nuo altorių nuvaromi vaikai ir jaunimas, o tam pasipriešinęs Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius ištremtas į Žagarę ir ligi šiolei negrąžintas eiti savo pareigų.
Stagnacijos laikais buvo labai stengiamasi ir Bažnyčiai primesti sustingimą. Per vadinamąją dvasininkų registraciją ir kitus kanalus ateistai valdininkai nuosekliai rūpinosi, kad į miestų bažnyčias ir kitas svarbesnes bažnytines vietas patektų kuo daugiau tokių kunigų, kurie sutiks būti tylūs ir nejudrūs sielų darbe, kurie tegu ir atliks remontus, palaikys švarias ir spindinčias bažnyčių sienas, bet nesigrums už žmonių sielas. Trys kunigai buvo nubausti laisvės atėmimu už vaikų katekizavimą, kiti trys -už tai, kad „per anksti“ pradėjo viešumo erą.
Stagnacija per ketvirtį amžiaus suleido labai gilias šaknis ir šiuo metu sąjunginė Religijų reikalų taryba ir kai kurie jos atstovai mūsų šalyje sunkiai persiorientuoja į dialogą su Bažnyčia, tebenori diktuoti ir administruoti; aukšti pareigūnai tebeperša stagnacijos kandidatus į atsakingas vietas. Antra vertus, net ir dabar, ūžaujant gaiviems atsinaujinimo vėjams kultūros ir informacijos srityse, daugelis Bažnyčios darbininkų tebėra kupini baimės, netiki persitvarkymo rimtumu, todėl nesiryžta tarti drąsesnio žodžio, nemėgina grįžti į išplėštas pozicijas.
Aktualūs dvasininkų ir tikinčiųjų uždaviniai. Istorija rodo, kad Bažnyčia geba išgyventi esant įvairiausioms ekonominėms ir valstybinėms sistemoms. Bažnyčia tačiau negali taikstytis su neteisingais jos veiklos varžymais, su žmogaus teisių pažeidimais. Istorija rodo, kad niekam ir niekad laisvė nebūna dovanojama, bet palankioms aplinkybėms susiklosčius žmonės ir visuomenė turi patys imti elgtis kaip laisvi. Todėl šiandien mes nebegalime ilgiau laukti: treji metai žadamų ir vis atidedamų naujų įstatyminių aktų religijos ir Bažnyčios klausimu - lig šiol juk jokių projektų neparodyta! Atsakingiausios instancijos jau pareiškė, kad ligšioliniai nuostatai yra atgyvenę, ir mes juos tokiais laikysime. Todėl:
1. Vyskupų konferencija, vyskupai bei vyskupijų valdytojai ir Kunigų seminarijos vadovai nuo šiol reguliariai informuos Religijų tarybos įgaliotinį apie savo sprendimus, dvasininkų paskyrimus, kandidatų priėmimą į seminariją, bet nelauks jo išankstinio sutikimo. Kadangi tarybinė Vyriausybė yra panaikinusi Lietuvos Respublikos konkordatą su Apaštalų Sostu ir deklaravusi nesikišimą į Bažnyčios kanoninę veiklą, tai RRT įgaliotinio įstaigos, rajonų valdžios ir kitų organų šių dalykų administravimas neturi jokio juridinio pagrindo ir privalo liautis. Tik šitaip bus žengtas bažnytinėje srityje žingsnis į teisinės valstybės sukūrimą, kuriuo sielojasi neseniai įvykęs reikšmingas forumas.
2. Kunigai, klebonai ir vikarai (bei jiems talkinantys kiti kunigai) viešai vykdys vaikų katekizaciją ir jaunimo religinį švietimą bažnytinėse patalpose, kaip yra buvę 1945-1947 metais. Kunigai klebonai mokslo metų pradžios ir pabaigos, žiemos ir pavasario atostogų metu, didžiųjų švenčių ir panašiomis progomis rengs pamaldas besimokančiam jaunimui, iš anksto tinkamai paskelbę. Nors mokykla atskirta nuo Bažnyčios, bet tikintieji moksleiviai bei studentai jokiais įstatymais nėra nuo jos atskirti, ir Bažnyčia turi pareigą vykdyti jų sielovadą (žr. CIC, can. 773-780). Rekomenduojama katekizacijai panaudoti šiuolaikines audiovizualines priemones, rengti talkininkus iš pasauliečių (can. 779, 776).
3. Hierarchija, dvasininkija ir tikintieji nepaliaus reikalauti, kad būtų sugrąžinta tikintiesiems Lietuvos krikščionijos lopšys - Vilniaus Katedra ir nutrauktas visiems brangios Vilniaus Šv. Kazimiero šventovės profanavimas; kad greičiau būtų atkurta ir sugrąžinta Klaipėdos bažnyčia; kad būtų duodami leidimai statyti naujas bažnyčias ten, kur hierarchijos sprendimu tikintiesiems jų reikia: naujuose miestuose ir naujuose didesnių miestų rajonuose. Bažnyčias tikintieji statys savo aukomis, valstybės biudžeto neapsunkins.
4. Nepaliausime klibinę visų atsakingų instancijų grąžinti laisvę religinei spaudai. Tegul bus mums kasmet skiriamas pakankamas popieriaus kiekis, atsižvelgiant į tikinčiųjų įnašą liaudies ūkyje, o toliau mes patys -hierarchija ir tikintieji - spręsime, kokiems leidiniams, kokiomis proporcijomis jį suvartoti. Prieš 40 metų nusavinusi šimtus bažnytinių pastatų ir keliolika spaustuvių, valstybė tegul nesijaus daranti dovaną, o tik atitaisanti didelę skriaudą, kai duos patalpas bažnytinei leidybai ir poligrafijai, vyskupijų bibliotekoms, bažnytiniam muziejui, katalikų informacijos centrui, tikinčiųjų klubams ir pan.
5. Veikiančiųjų bažnyčių klebonai sugrąžins normalų skambinimą varpais. Kunigai viešai lydės mirusiuosius su religiniais ženklais tose vietovėse, kur nedraudžiamas pėsčiųjų eismas gatvės grindiniu.
6. Tikintieji pasauliečiai tebus pasirengę panaudodami kooperacines formas, steigdami neformalias grupes ir individualiai imtis senelių, invalidų, našlaičių, ligonių ir kitų nelaimingųjų globos, tikinčiųjų šeimų vaikų ir jaunimo laisvalaikio su maldingomis išvykomis ir blaivių vakaronių organizavimo, maldingų bei pažintinių kelionių rengimo ir pan. Pritardami Vyriausybės vedamai blaivinimo akcijai, raginame kunigus rodyti tikro blaivumo pavyzdį, rengti parapijose blaivybės dienas ir savaites, vyskupo Motiejaus Valančiaus pavyzdžiu kurti bažnytines blaivybės brolijas. Tikinčiuosius kviečiame visokeriopai prie šio gyvybiškai svarbaus reikalo prisidėti.
Raginame tikinčiuosius pasauliečius pagal Vatikano 11 Susirinkimo nutarimus (Dogminė konstitucija apie Bažnyčią, 36-37 str., Nut., 58-61) jiems prieinamais būdais paremti visuomenės atsinaujinimo bei demokratizavimo pastangas ir atitinkamuose sąjūdžiuose atstovauti katalikų reikalams, kurie čia išvardyti ir kurie dar iškils. Jeigu pasirodys, kad atsinaujinimo sąjūdžiuose dalyvaujantiems pasauliečiams reikia konsultantų teologų ar kanonistų, juos parinks Vyskupų konferencija.
1940 ir 1948 metais vienu ypu ir be saiko daug atimta iš Bažnyčios. Būtų teisinga laukti, kad šiais persitvarkymo metais daug kas bus iš karto grąžinta. Vis dėlto mes, hierarchija, ketiname būti kantrūs ir savo tikinčiuosius raginame būti kantrius, nereikalauti visko išsyk, vengti priešiškumo nuotaikų ir neapgalvotų veiksmų. Neužmirština tačiau, kad tikinčioji visuomenė galės būti kantri tik matydama daromus vieną po kito konkrečius žingsnius.
P.S.Jau pernai savo pamoksle Krikšto jubiliejaus dienai vyskupai yra pareiškę (žr. kkž - 88, p. 79):
Mes broliškai dėkojame visiems, kurie palankūs Bažnyčiai, - visiems, kurie dėl vidinių ar išorinių kliūčių jaučiasi negalį praktikuoti visų sakramentų, bet brangina Evangelijos vertybes, palaiko krikščionišką dvasią elgesiu, žodžiu, kūryba, visiems, kurie savo aplinkoje remia, globoja pavienių tikinčiųjų ir visos Bažnyčios pastangas.
Prie šių žodžių pridursime didelę padėką visiems mūsų tautos kultūros darbininkams, kurie, teisingumo jausmo skatinami, vis garsiau kelia balsą už krikščioniškas moralines bei kultūrines vertybes, prieš jų niekinimą ir tikinčiųjų diskriminavimą.
1988 m. liepa
(Viešas pareiškimas, kardinolo Vincento Sladkevičiaus skaitytas Kauno kunigų seminarijoje 1988 08 03 Įvykusiame simpoziume kunigams. Dalyvavo apie 250 kunigų)
