Vienuolių įnašas į atominę fiziką ir atominę spektroskopiją
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI
Jaunius [kun. Jonas Lauriūnas SJ]
VIENUOLIŲ ĮNAŠAS Į ATOMINĘ FIZIKĄ IR ATOMINĘ SPEKTROSKOPIJĄ
Ateistinėje spaudoje galima rasti tvirtinimų, kad vienuoliai yra žmonės su „nusilpusia proto kontrole“, kad jie nugrimzdę „viduramžių miege“, kad tokie gali būti tik žmonės, „blaiviau negalvojantys“ (Komjaunimo tiesa. 1977. Nr. 34, J. Baužio str. „Prisikėlę naujam gyvenimui"). Tiesiog nuostabu, kad šitaip rašo filosofijos mokslų kandidatas, kuriam turėtų būti nesvetima kultūros istorija, rodanti, jog ilgą laiką mokslu rūpinosi daugiausia vienuoliai. Juk ir Vilniaus universitetą įsteigė ir išaugino ne kas kitas, kaip vienuoliai jėzuitai.
Neliesdami vienuolių įnašo į mokslą apskritai, čia supažindinsime su vienuolių R. J. Boškovičiaus, F A. Sekio ir E. V Solpiterio darbais atominės fizikos ir atominės spektroskopijos srityse.
Prancūzų enciklopedistų, švietėjų sukurstyta antireliginė reakcija maždaug 150-čiai metų užmarštin paskandino garsaus fizikos tėvo Rudžerio Jozefo Boškovičiaus (R. J. Boscovich, 1711-1787) vardą. Tačiau maždaug nuo ketvirtojo mūsų amžiaus dešimtmečio R. J. Boškovičiaus mokslinis palikimas vis intensyviau nagrinėjamas pasaulio fizikų žurnaluose, nuolat pasirodo straipsnių, iškeliančių jo, kaip daugelio moderniosios fizikos šakų bei krypčių pradininko, vaidmenį. Apie jį rašo ne tik Vakarų mokslininkai, bet ir Tarybų Sąjungoje ir net Lietuvoje (R. Plečkaitis. Problemos.1968. Nr. 2, p. 63-71).
R. Boškovičius gimė 1711 m. Chorvatijoje (Jugoslavija), Dubrovniko mieste. Ten baigė jėzuitų kolegiją, įstojo į Jėzuitų ordiną. Toliau mokėsi Romos kolegijoje (Collegium Romanum). Nuo 1740 m. - Romos kolegijos matematikos ir filosofijos profesorius, nuo 1764 m. - profesorius Paduvos universitete, nuo 1770 m. profesoriauja Milano universitete. Čia 1787 m. ir mirė. Boškovičius buvo išrinktas Londono, Romos, Paryžiaus, Florencijos, Bolonijos, Lijono, Meco, Nansio ir kt. mokslų akademijų nariu; nuo 1760 m. jis - Peterburgo mokslų akademijos narys. 1759 m. Vienoje išėjo svarbiausias jo veikalas „Gamtos filosofijos teorija, redukuota į vieningą gamtoje egzistuojančių jėgų dėsnį“.
R. Boškovičius laikomas šiuolaikinio atomizmo pagrindėju. Šiandien jis, o ne Dalamberas (.D’Alembert, 1717-1783) laikomas pirmuoju, išsprendusiu judantį kūną veikiančios jėgos problemą. (Apie tai randame 1745 m. Romoje išleistoje knygoje „Apie gyvąsias jėgas“.) Dalamberas šį klausimą išsprendė tik 1758 m.
Boškovičius laikomas šiuolaikinės kietojo kūno teorijos pradininku (žr. J. Holtsmar. Helvetics Physics Acts.1968. T. 41. Nr. 6-7). Boškovičius, maždaug 150 metų pralenkdamas savo laikus, išreiškė reliatyvizmo idėjas. Boškovičiaus idėjas, kad nėra absoliučios rimties ir absoliutaus judėjimo, absoliučios inercijos, absoliučios erdvės ir absoliutaus laiko, kad visa yra reliatyvu, tyrinėtojai lygina su kai kuriomis Lorenco, Edingtono, Einšteino idėjomis, laikydami jas artimomis dabartinei reliatyvumo teorijai. Boško-vičiaus izoliuotų pasaulių modelis yra baigtinių De Siterio, Lemetro reliatyvistinės pasaulio plėtimosi teorijos ir vieno iš Einšteino modelių prototipas.
Boškovičius, - sakė 1971 05 04 savo paskaitoje Vilniuje akademikas E. Kolmanas, - dar prieš Lobačevskį galvojo apie kitokią, ne euklidinę realiąją geometriją... Boškovičiaus pažiūromis savo darbuose rėmėsi Maiklas Faradėjus (A. Herman. Phys. Blūtter.T. 26. Nr. 6-7).
Kiek daugiau Lietuvoje žinomas Pjetras Andželas Sekis (Pietro Angelo Secchi, 1818-1878). Apie jį rašyta prieš karą išėjusioje knygoje „Didžiųjų vyrų jaunystė“. Tačiau ten jo nuopelnai mokslui pakankamai nenušviesti. Rusijoje jis jau seniau buvo žinomas: 1873 m. Viatkoje išėjo jo knyga „Fizikinių jėgų vienybė“.
Tėvas A. Sekis, jėzuitas, Romos kolegijos astrofizikos profesorius, yra šiuolaikinės eksperimentinės astrofizikos pradininkas. Jo pradėtų astronominių spektrinių tyrimų 100 metų sukaktį neseniai minėjo pasaulio mokslinė spauda. A. Sekis atliko pirmuosius Saulės spektro tyrimus, nustatė žvaigždžių klasifikacijos sistemą.
Šalia šių dviejų vienuolių, atominės fizikos ir atominės spektroskopijos pirmtakų, moksliniuose žurnaluose dažnai galima aptikti ir E.Solpiterio,mirusio 1976 m., pavardę. 1960 m. Maskvoje rusų kalba pasirodė jo knyga „Atomų su vienu ir dviem elektronais kvantinė mechanika“, kurią jis parašė drauge su 1967 m. Nobelio premijos laureatu, amerikiečių fiziku H. A. Bete (Bethe).
Pateikiame jam skirto nekrologo ištrauką:
Staigi ir netikėta mirtis pasiėmė vieną iš žymiausių atominės spektroskopijos žinovų. Tėvas Solpiteris gimė Vienoje, Austrijoje. Mokėsi jėzuitų kolegijoje, paskui įstojo į Jėzuitų draugiją. Kurį laiką dirbo jėzuitų kolegijoje kaip prefektas [bendrabučio auklėtojas], 1937 m. Austrijoje įvykus politinėms permainoms, vyresnieji jį išsiuntė į Argentiną. Kai baigė teologijos ir gamtos mokslo studijas, jį pasikvietė dirbti į savo laboratoriją žinomas mokslininkas jėzuitas A. Gattereris, Vatikano astrofizikos laboratorijos direktorius.
1945 m. po nuotykingos kelionės per JAV ir Kubą tėvas Solpiteris grįžo į Europą, atveždamas maisto ir kitokių dalykų, taip reikalingų sunkiomis dienomis mažam Vatikano astrofizikų būreliui. 1946 m. jis siunčiamas į Insbruko universitetą pagilinti žinių taikomosios fizikos ir chemijos srityse. Tuo pat metu jis pradėjo dalyvauti Vatikano laboratorijos vykdomuose moksliniuose tyrinėjimuose, o nuo 1950 m. jau galutinai čia įsitvirtino ir tęsė tėvų A. Gattererio ir J. Junkes pradėtas mokslines tradicijas.
Jo žymių darbų apžvalgą galima rasti straipsnyje „JO metų Vatikano observatorijos astrofizikos laboratorijai“. Neseniai žurnale „European Spectroscopy News" tėvas Solpiteris pateikė Vatikano astrofizikos laboratorijos darbo ataskaitą. Tai tikriausiai buvo paskutinis jo spausdintas darbas. <...> Jo straipsniai gali būti laikomi pasirinktos temos mokslinio apdorojimo modeliu. E. Solpiterio ir J. Junkes straipsnių serija „Recerche Spectroscopische“ žurnale fotometrijos klausimais, naudojant linijų efektyvų plotį, buvo labai įtikinama ir aiški. Šalia savo mokslinio darbo jis daug laiko skirdavo Vatikano observatorijos astronomams padėti: jis sumontavo ir suderino daugelį tikslių optinių ir elektroninių prietaisų, nuo fotoelektroninio žvaigždžių fotometro iki didžiojo teleskopo fotoelektrinio gido.
Bėgant metams, tėvo Solpiterio aktyvumas didėjo. Jis buvo paskirtas garsiosios Vatikano meteoritų kolekcijos kuratoriumi, Šventojo Sosto delegatu Pasaulinėje meteorologų organizacijoje. Jis dalyvavo IUPAC spektrochemijos komisijos darbe, buvo tarptautinio žurnalo „Spectrochimies Acts, B“ redkolegijos narys. Tėvas Solpiteris buvo išrinktas Tarptautinių spektroskopijos kolokviumų (CSI) komiteto nariu. Jis labai domėjosi šios srities konferencijų darbu jau nuo 1956 metų, kai CSI VI konferencijoje Amsterdame perskaitė savo ir tėvo J. Junkes pranešimą. Kulminacinis taškas buvo 1973 metais, kai CSI XVII konferencijoje Florencijoje jis buvo išrinktas šios konferencijos mokslinės komisijos prezidentu.
Kolegos italai gerai prisimena jo aktyvumą Italijos Metalurgų asociacijos spektrinės analizės skaičiavimų centro suorganizuotuose spektrochemijos seminaruose. Jis buvo laikomas specialistu lėtųjų krūvių ir organinių molekulių tarpžvaigždinėje erdvėje klausimais, jo paskaitos šiomis temomis buvo labai vertinamos.
Ilgus metus tėvas Solpiteris buvo viena centrinių figūrų dideliame atomo spektroskopistų būtyje.
Kilnus, draugiškas, tačiau ne sentimentalus, su humoro jausmu, tačiau visada humaniškas. Jis pasižymėjo nepaprastu žavumu, trykštančiu iš pačios širdies, ir žmonės didžiuodavosi, galėdami būti jo draugais... (Žurnalas European Spectroscopy News.T. I).
Kažin ar šie žmonės - Boškovičius, Sekis ir Solpiteris - vienuoliai ir į juos panašūs buvo su „nusilpusia proto kontrole“ ir „blaiviau negalvojantys“?..
