Oskaras Milašius ir Lietuva
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
K.[Felicija Kasputytė]
OSKARAS MILAŠIUS IR LIETUVA
Šiais metais sukanka 100 metų nuo poeto Oskaro Milašiaus gimimo. Įžymiojo lietuvių poeto, rašiusio prancūzų kalba, 100-ąsias gimimo metines mini įvairios pasaulio šalys. Prancūzijoje minėjimai prasidėjo balandžio mėnesį. Pirmiausia įvyko minėjimas Prancūzijos akademijoje, kur dalyvavo literatūros mokslininkai ir rašytojai. Nacionalinėje bibliotekoje atidaryta paroda, skirta poeto kūrybai, jo publikacijoms Prancūzijoje ir užsienyje. Paryžiaus Sen-Šapoli teatras parengė O. Milašiaus veikalo „Mefibosetas“ premjerą. Fontenblo rūmuose vyko „Oskaro Milašiaus poezija 1977 m.“ tarptautinis kolokviumas. Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos operų teatrai stato operą „Migelis Manjara“ pagal to paties pavadinimo Milašiaus dramą. 1960 m. Paryžiuje išleistas O. Milašiaus raštų pilnas rinkinys (11 tomų).
Prancūzija pagerbė lietuvių poetą, suteikdama jam žymiausio XX a. klasiko vardą. Literatūros kritikai paskelbė O. Milašių poezijos novatoriumi ir įtvirtino jį enciklopedijose ir monografijose kaip jautriausią poetą ir giliausią mistiką. O. Milašiaus kūriniai yra išversti į anglų, vokiečių, italų, portugalų, ispanų, vengrų, lenkų, čekų, čiuvašų ir kitas kalbas. Apie jį parašyta dešimtys studijų ir monografijų, sukurta muzika jo misterijoms, leidžiamas žurnalas „Milašiaus draugai“. Tuo tarpu Lietuva, kuriai poetas paskyrė savo širdį ir į kurią koncentravosi visa savo būtybe, neturi pokario metais išleisto nė vieno tomelio jo raštų. Tik keletas jo eilėraščių pasirodė periodikoje 100-ųjų gimimo metinių proga.
Aš pažinau Lietuvą iš toli, skaitydamas Oskarą Milašių, - šiuos žodžius įrašė Žanas Polis Sartras, 1965 m. būdamas Lietuvoje. Milašius su begaliniu pasišventimu skynė lietuvių kultūrai kelius į platesnį pasaulį, kur ji buvo menkai žinoma. Jo raštuose, politinėje publicistikoje, moksliniuose traktatuose, filosofinėje prozoje, vertimuose rekonstrukcijose Lietuvai skiriama svarbiausioji reikšmė ir didžiausioji vieta. Lietuvių dainos ir pasakos virsta tobulais meno kūriniais, nes jis ne tiek vertė, kiek perkūrė.
Milašiaus sukurtas mitologinis įvaizdis jo pasakose išlaiko paslaptingą galią, pranokstančią žmogaus supratimą.
Milašiaus eilėraščiuose Lietuva tapo didžiuoju žmogiškos laimės ir prarasto rojaus mitu. Jis sakė apie Lietuvą: mano kraštas, mano tauta, mano baltiška tėvynė, Motina mano, o į lietuvius kreipdavosi: Mano broliai. Šis kraštas yra Lietuva, kurios vardas visada mano galvoj ir širdy, - sakė poetas. Pasaulio istoriosofinėje koncepcijoje, paremtoje mokyto asirologo ir senovės religijų specialisto erudicija, lietuvybei buvo skirtas esminis vaidmuo. Šviesios žmonijos ateities vizijoje svarbiausią vietą jis skiria Lietuvai. Nagrinėdamas šv. evangelisto JonoApokalipsę, didingiausius ateities reiškinius susieja su Lietuva, pabrėždamas, kad Lietuva - tai jo senolių tėvynė:
Tai mano protėvių šalis. Čia visi daiktai turi atsiminimų prigesusią spalvą. O dangus toks švelnus ir išblyškęs virš šitos susimąsčiusios šalies.
Poeto proseneliai buvo serbų kunigaikščių kilmės ir iki XIII a. gyveno Romos imperijoje. XIII a. jie atsikėlė į Lietuvą ir apsigyveno Labūnavos dvaruose, netoli Kauno. Čerėjos dvaras (Baltarusija, Vitebsko sr.), kuriame vėliau apsigyveno poeto seneliai ir tėvai, kitados priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Ligi 1831 m. sukilimo čia veikė Lietuvos Statutas. Poeto tėvas Vladislovas Milašius šį kraštą vadino Lietuva ir aiškino sūnui, kad Milašių giminė yra lietuviškos kilmės. Poetas regėjo lietuvių tautą indoeuropiečių prokalbių mitologinėje šviesoje. Jis sakė:
Lietuva, ši įstabi šalis, atidavusi man savo sielą, yra ne tik mano, bet ir jūsų tėvynė. Taip, Vakarų moterys ir vyrai, aš kalbu apie jūsų senąją tėvynę.
Mistiniuose ir filosofiniuose raštuose Milašius pabrėžia, kad lietuvių tauta yra didi tiek savo mistine, tiek istorine praeitimi. Ji yra pašaukta atlikti didelį vaidmenį Europos ir pasaulio ateityje.
Aš jaučiu, kad senasis arijų ąžuolas ima atgyti ne viršūne ir pagrindinėmis šakomis, bet iš šaknų, giliai suleistų į lietuvišką žemę...
Lietuviai po savo šiaurietiško būdo kiautu išsaugojo
visą karštį neužgesinamos šventos ugnies, kurią jų protėviai pagonys vadino amžinąja ugnimi. Todėl Lietuva prisikels, ir jokios tamsiosios jėgos nepajėgs jos sutrypti.
Keletą kartų Milašius buvo atvykęs į Lietuvą, ieškodamas čia seniausių priešistorinės Europos reliktų. Tačiau gyventi pasiliko Paryžiuje, kur parašė geriausius savo veikalus ir išgarsino Lietuvos kraštą, apdengęs jį stebuklingu praėjusio laiko, vaikystės palaimos ir skaidrios melancholijos šydu. Vaikystės dangus ir laikas nusileidžia į Milašiaus lyriką kaip vienintelė žmogiškos palaimos galimybė. Vaikystė užlieja jo eilėraščius saulėta erdve ir ramybės gaivesiu. Kai poetas žvelgia į gyvenimą pro vaikystės krištolą, jis pamiršta visos žemės sielvartą, sudėtą į jo rankas. Skaisčioje vaikystės saulėje pranyksta naktis be žvaigždžių, į kurią mes žengiam.
Vaikystės prisiminimai grąžina į harmoningą sambūvį su visais pasaulio elementais. Tokiu būdu įvyksta poeto aš ir išorinės tikrovės identifikacija, nustatanti lyrizmo pobūdį ir galią.
Lietuva, jos gamta, istorija, kultūra buvo pagrindinis Milašiaus kūrybos šaltinis. Čerėjos dvaro soduose Milašius praleidžia vaikystės dienas. Tie sodai buvo dideli ir gražūs, pasakiški ir paslaptingi. Šimtametis parkas su didžiuliais gėlynais supo vaikystę ir pripildė dvasią gilaus mistiško paslaptingumo. Vėliau savo kūryboje poetas nuolat mini gimtinę, jos gamtos grožį ir paslaptinguosius parkus. Jie man be galo brangūs, - rašė poetas.
Fontanai švelniai šnara parkuose senų laikų. Nuolat vaidenasi ta melsva prieblanda virš krašto tolimų džiaugsmų... Auklė, pasisodinusi ant kelių, kažką pasakojo, danguje plasnojo balti paukščiai, dūzgė bitės, spindėjo ežerai. Visi šitie reginiai atsispindi poeto atmintyje kaip vienintelės pasaulio ramybės ir amžinos harmonijos akimirkos. Čerėjos dvaras su mūrinės pilies liekanomis ir teatru, ežero saloje balta cerkvė ir vienuolynas virsdavo poeto akyse karališka rezidencija, kupina praeities legendų.
Žvelgdamas į savo vaikystę, poetas mato viso pasaulio archetipus, kuriuos lokalizavo istorinėje Lietuvoje. Kartais vidurnakčio tyloje vaikas girdėdavo, kaip protėvių šarvuose ir ginkluose, kuriais buvo nukabinėtos senelio kabineto sienos, plaka protėvių širdis. Vėliau, jau būdamas garsus poetas, girdėdavo, kaip tėvynės meilė plazda viršum visų tų garsios praeities daiktų ir šaukiasi jo su visa lyrinės vizijos jėga. Tas praeitin pasitraukusių vertybių spindėjimas graudžiai ilgesingas ir paženklintas giliu, neapsimestiniu liūdesiu. Tai tarsi pralaimėjusiojo ginčas su dabartimi ir elegiškas ieškojimas dingusių vertybių, kurių galima tik ilgėtis ir neįmanoma grąžinti.
Tą gilų melancholišką ilgesį pagrindė ir tai, kad Milašius išsiskyrė su savo tėviške dar vaikystėje, apsigyveno Paryžiuje ir retai besugrįždavo į Čerėją. Išsiskyrimas su numylėtais Čerėjos sodais užgriuvo besiformuojančio poeto sąmonę kaip sunkus praradimas. Baigęs asirologijos ir hebraistikos studijas Paryžiuje, jis kraustosi iš vienos vietos į kitą, ieškodamas namų. Kurį laiką gyvena Londone, Venecijoje, Frankfurte, Tunise, bet niekur neranda tikros palaimos ir gaivesio. Jį persekioja gilus liūdesys. Pirmoji O. Milašiaus eilėraščių knyga „Nuopuolių poema“ kalba apie nuvargusias svajones, užgesusias viltis, graudų liūdesį. Tradicinis eilėraščių peizažas - tai apleistas parkas, ašarojantys medžiai, paliegęs vakaras, suklupę šešėliai, verkiančios gėlės.
Tačiau Milašiaus liūdesys neturi to kartėlio ir įtūžio grimasų, kurios taip būdingos simbolizmui ir dekadentizmui, nes poetas viską apgaubia tarsi psalmišku patosu ir dvasios didybe. Visa jo poezija išlaiko paslaptingą vizijos sąryšingumą. Dainuodamas apie skausmą ir sielvartus, apie nusivylimus ir meilės praeinamumą, poetas nuolat prisimena gamtą, ūkanotus Čerėjos sodus, ir jo niūri daina pragiedrėja, apsigaubia elegiška rezignacija.
Poeto meilę nuskaidrina vaikystėje sutikta mergaitė, tarsi pasakų fėja. Tas jausmas toks skaistus, toks paslaptingas, toks kilnus, kad jis išliks kaip skaidrus prospindis per visą poeto gyvenimą. Paryžiaus realistinės meilės nykumose vaikystės sapnų grožis rodosi kaip viliojantis žiaurios tikrovės kontrastas. „Rudens dainoj“ poetas kalba apie gedulingą vėjo balsą, apie vertės netekusius atminimus, bergždžius meilės sielvartus, apie mirusias dienas ir negrįžtamai praėjusias naktis, o „Tolimojoj dainoj“ suskamba švelniausi tonai apie tyrą mylimosios žvilgsnį, apie nuostabius sodus, upes, kalnus, kurie įlieja į širdį nesuprantamos palaimos ir tylios rezignacijos jausmus.
Milašiaus jaunystės kūryboje dominuoja dvejopa moteris. Viena reali ir buitiška - jos sukeliami jausmai trapūs, laikini, nešantys nusivylimą ir skausmą. Tuo tarpu kita - svajonių, sapno ir vaikystės parkų, fontanų fėja, kurią galima palyginti su gėlės skaistumu arba netgi su angelo tyrumu. Poetas dainuoja ir apie vieną, ir apie antrą. Tačiau visas švelnumas bei meilė skiriama tai parkų fėjai, tam išsvajotam ir išsiilgtam moters idealui. Poetas sumini daug vardų. Tačiau tie visi vardai yra paženklinti vienos spalvos niuansais, lyg vienos žvaigždės spinduliais. O ta žvaigždė -tai Čerėjos sodų Mergelė.
Lietuva, jos gamta, jos praeitis yra Milašiaus įkvėpimo leitmotyvas. Ją jis nešiojasi po visą pasaulį. Didmiesčių dulkėse ir purve jam dažnai suspindi tos nuostabios, paslaptingos šalies vaizdai, kurie nušviečia daiktų esmę, pakelia poetą ir neduoda jam paskęsti kasdienybės realijose. Tuos praeities vaizdus poetas vadina „Atminimo saule“. Tik atsiminimuose pasaulis yra realus, - teigė poetas, suabsoliutindamas atmintį ir intuiciją kaip aukščiausias pažinimo jėgas.
„Atminimo saulė“ dažnai nušviesdavo skausmingą kelią, kuriuo ėjo didysis poetas, kol išmoko garbinti Didįjį Meną, kol išvydo Amžinąją Šviesą, kol savo lyrines vizijas išmoko transformuoti į gilius mistinius išgyvenimus. (Apie tai bus kitame numeryje.)
LITERATŪRA
1. O. d. L. Milosz. Ars Magna.
2. Conference de 0. L. Milosz.
3. A. Leois. Oeuvre de Milosz.
4. V. Kubilius. Lietuvos ir Prancūzijos poetas.
5. F. Kasputytė. L'amour d'apres Milosz.
