Gertrūda fon Le Fort. Himnas Bažnyčiai
IR DIEVAS MATĖ, KAD TAI BUVO GERA
Pirma, negu leido save pažinti asmeniniu apsireiškimu, Dievas prabilo į žmogų sukurtuoju pasauliu, kuris yra Jo jėgos, Jo išminties ir Jo meilės kūrinys. Jis parengė susitikimui savo kūrinio protą ir širdį, dovanodamas jam džiaugsmą ir tiesą. Todėl turime būti atidūs, kad išgirstume balsą, prabylantį žmogaus sieloje, kuris žadina kūdikio nuostabą ir paskutinį gilų senelio susimąstymą: balsą, kuris veda prie dieviškųjų paslapčių nujautimo.
(Popiežius Paulius VI. Gaudete in Domino. 1975)
Gertrūda fon Le Fort
HIMNAS BAŽNYČIAI
Štai mūsų dvasios apraiškos renkasi aplink Viešpatį
ir pranyksta iš mūsų kartu su skrendančiomis liepsnomis!
Mūsų miestai yra kaip dideli altoriai,
kurie dieną naktį dega,
o mūsų katedros stovi juose
kaip atviri šventieji indai.
Mūsų bokštai stovi kaip žvakės naktyse.
Mūsų paveikslai gavo sparnus
ir mūsų knygų puslapiai plazdena ore
kaip degantys lapai.
Mes paaukojome pasaulį,
o dabar aukojame nematomas erdves -
kas gali pagrobti tą derlių,
kuris glūdi nematomybės prieglobsty?
(Autorė kilusi iš tų prancūzų hugenotų, kurie XVIII a. pradžioje įsikūrė Mažojoje Lietuvoje, žymi rašytoja - mistikė, 1925 m. tapo katalike.)
