Ko iš mūsų reikalauja šių dienų gyvenimas
[Kazimieras Šapalas]
KO IŠ MŪSŲ REIKALAUJA ŠIŲ DIENŲ GYVENIMAS
Antanas Maceina savo knygoje „Didieji dabarties klausimai“ rašo:
Esame atsidūrę iš tikro sunkiai išpainiojamame rezginyje, keliančiame nerimo ir net nevilties. Bažnyčia, seniau buvusi tokiu jaukiu prieglobsčiu kiekvienam tikinčiajam, dabar vis labiau virsta įvairių vėjų gairinama lyguma. Tikėjimo sunkenybė gula ant mūsų pečių visu svoriu, reikalaudama iš mūsų ne tik ištikimybės Kristaus tiesai, bet ir jėgos pakelti šios tiesos paikybes naujų stabmeldžių akyse(1, p. 7).
Iš tiesų šių dienų gyvenimas nėra lengvai išpainiojamas rezginys. Tikintysis ne kartą susiduria ne tik su sunkiai išsprendžiamomis religinėmis problemomis, bet ir su nemažu aplinkos spaudimu, kuris verčia atsižadėti savo pažiūrų ir įsitikinimų. Iš jo reikalaujama nemažos vidinės drąsos, jėgos ir ryžto pasipriešinti spaudimui, kad galėtų išlaikyti ir apginti savo įsitikinimus. Kyla klausimas, kaip susigaudyti tose painiavose ir kaip laikytis toje situacijoje, kurią pateikia dabartis?
Ilgus amžius laiko dvasia ir visuomenėje vyraujančios pažiūros sudarė religijai palankią aplinką. Tikėjimas į Dievą buvo laikomas kaip savaime suprantamas dalykas, kaip neginčijama tiesa, kurią visi turi pripažinti. Į kitaip manantį buvo žiūrima kaip į išsiskyrėlį, išimtį iš bendros taisyklės. Įsitvirtinusių tradicijų ir pažiūrų veikiamas žmogus be didesnių pastangų ir dažnai be gilesnio vidinio įsitikinimo save laikė tikinčiu ir atlikinėjo įprastas religines pareigas. Šiandien jau tie laikai yra praėję.
Nuo XVIII a. aiškiai pastebima slinktis religijai nepalankia kryptimi. Tame amžiuje, kuris vadinamas šviečiamuoju, ypač pabrėžtas žmogaus proto primatas. Su dideliu pasitikėjimu į viešąją areną išėjo racionalizmas, nešdamas šūkį: Turėk drąsos vadovautis savo protu (2, p. 13). Jis griežtai puolė „tamsiuosius viduramžius“, „religinius prietarus“ ir Katalikų Bažnyčią (2, p. 15). Pagrindinis smūgis buvo nukreiptas ne tiek prieš pačią religiją, kiek prieš Bažnyčią ir jos autoritetą. Buvo renkami ir viešai iškeliami istorijos eigoje pasitaikę neigiami faktai, kurie galėjo kompromituoti Bažnyčią. Vienašališkas ir tendencingas jos gyvenimo nušvietimas paveikė viešąją nuomonę ir valdančiuosius sluoksnius, kurie įstatymais ėmė varžyti Bažnyčią. Racionalizmas davė naują impulsą sekuliarizacijai -vyksmui, siekiančiam supasaulinti ir išstumti iš gyvenimo religiją. Praktiškai tatai įvykdyti buvo bandyta Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu. Įstatymų leidybos organas - konventas - 1793 m. nutarė Prancūzijoje panaikinti krikščionybę ir įvesti proto kultą. Proto kulto apeigos buvo pradėtos Paryžiuje Notr Dam katedroje. Didžiojo altoriaus vietoje padaryta pakyla. Ant jos iškelta balta tunika apsivilkusi protą simbolizuojanti moteris. Prie pakylos buvo vykdomos apeiginės ceremonijos su muzika, dainomis, šokiais ir smilkalais (3, p. 54). Proto kultas nesulaukė platesnių gyventojų sluoksnių pritarimo ir buvo panaikintas, bet sekuliarizacijos vyksmo tai nesulaikė. Vėliau Prancūzijoje buvo išleisti nauji įstatymai, varžantys Bažnyčios veikimą.
Sekuliarizacijos vyksmas nesustodamas toliau plečiasi, persimesdamas iš vieno krašto į kitą. Dabar jis yra tapęs istoriniu vyksmu, turinčiu nemažą įtaką ir giliai veikiančiu atskirų šalių gyvenimą, taip pat ir Lietuvos. Antanas Maceina sekuliarizaciją vadina didžiuoju šių dienų klausimu, kurio negalima iš akių išleisti. Sekuliarizacija dabar yra vyksmas, kuris siekia pasaulį nudievinti, viską supasaulinti, Kristų ir Dievą iš šio pasaulio pašalinti. Tai prieštaringas vyksmas. Sekuliarizacijos vyksmas, kaip sako A. Maceina, slepia savyje tiesos ir netiesos (1, p. 8). Kada sekuliarizacija nuo medžiaginių dalykų (bažnytinių žemių bei pastatų sekuliarizacijos) eina prie esminių (Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, paimant valstybės žinion labdarą, auklėjimą bei mokymą, mokslo ir meno įstaigas), tada ji slepia savyje netiesą (1, p. 42).
Kiek pasaulio sekuliarizacija reiškia jo nudievinimą ta prasme, kad jis nei savo visuma, nei savo dalimis nėra dieviškas, tiek reikia ją sveikinti, nes tuo būdu ji nuvalo nuo krikščionybės daugybę kasdieninių prietarų ir išlaisvina gamtą bei kultūrą nuo joms abiem svetimų autoritetinių įtakų(1, p. 8).
Ir Vatikano II Susirinkimas kalba apie teisėtą mokslo bei žemiškųjų reikalų autonomiją:
Šitos autonomijos ne tik reikalauja mūsų amžiaus žmonės, bet ji taip pat išplaukia iš Kūrėjo valios(4, p. 146). Sekuliarizacija išreiškia daug tiesų kalbėdama apie gamtos, istorijos bei kultūros nepriklausomumą; ji nudievina pasaulį jo regimybėje ir tuo būdu atitinka patį išganymo istorijos vyksmą; ji kelia žmogiškosios kūrybos vertę bei prasmę savyje, išvaduodama jį iš pavergimo religijai bei Bažnyčiai; ji pabrėžia žmogaus kaip pasauliškio reikšmę ir tuo būdu pakerta šaknis klerikalizmui (1, p. 9). Visa tai yra sekuliarizacijos tiesos, kurių negalima nematyti ir nepripažinti. Tačiau <...> didžiuoju melu, kad Dievas yra miręs savyje ir kad dabar Jo vietą užima žmogus, kad pasaulis yra ne tik ne Dievas, bet ir ne Dievo - šiuo melu sekuliarizacija užgožia visas savo tiesas, jas iškreipia ir paverčia dviprasmėmis (1, p. 101).
Todėl suprantama, kodėl giliau suvokiantieji istorijos vyksmą (prof. St. Šalkauskis, filosofas R Vustas) sekuliarizaciją laiko keliu žemyn, vedančiu į dvasinį žmogaus nuosmukį ir net į Vakarų kultūros žlugimą (1, p. 4) ir ragina prieš sekuliarizacijos vyksmą sukelti naują vyksmą - gyvosios religinės dvasios sąjūdį.
Stipri sekuliarizacijos banga, slinkdama iš Rytų, didele jėga įsiveržė į Lietuvą. Ji siūbtelėjo staiga ir netikėtai, per trumpą laiką radikaliai pakeitė religinio gyvenimo sąlygas, anksčiau buvusias Lietuvoje. Nelauktos atmainos užklupo mus visai nepasirengusius. Susigaudyti naujoje situacijoje nebuvo lengva: priekyje buvo daug nežinomųjų, o priešiškos jėgos išorinis ir psichologinis spaudimas buvo toks stiprus, kad ne vienam susidarė įspūdis, jog stoti prieš tokią jėgą - tai stumti save ir Bažnyčią į didelį pavojų. Ne vienas taip apsisprendęs atsidavė Dievo valiai ir sudėjo rankas.
Tačiau buvo ir kitaip manančių. Jie laikė nusikaltimu sėdėti sudėjus rankas, kai grėsmė religijai kasdien didėja. Bet į kovą stojo ne visi teisingai susigaudę painioje situacijoje ir buvo parblokšti. Buvo atliekama ir tikslių žygių, kuriuos lydėjo aiškiai pastebimi teigiami rezultatai. Tačiau sekuliarizacijos vyksmas nesustabdomai plinta toliau, vis plačiau ir giliau įsiskverbdamas į mūsų gyvenimą. Todėl kyla klausimas, ar sudėjus rankas rezignuoti, ar nepaisant galimų sunkumų ir pavojų ryžtingai veikti?
Prancūzų katalikų jaunimo žozistų organizacijos veikimą išreiškia trys žodžiai: voir, juger, ager - matyti, spręsti, veikti. Tad pirmiausia pažvelkime, kas buvo, kas yra, ką tai reiškia.
Iki 1940 m. Bažnyčia Lietuvoje turėjo palyginti neblogas sąlygas. Nuo seno įsigalėjusios religinės tradicijos, šeima, katalikiškos organizacijos, mokyklos, spauda, radijas padėjo Bažnyčiai formuoti ir stiprinti tikinčiųjų religinius įsitikinimus. Valstybės valdžia, nors kartais ir parodydavo savo priešiškumą vienai ar kitai katalikiškai organizacijai (moksleivių ateitininkų veikimo uždraudimas), bet apskritai palaikė religiją ir rėmė Bažnyčią. Bažnytinės šventės įstatymiškai buvo pripažintos valstybinėmis. Visuomenėje vyravo palankus religijai nusistatymas. Antireliginė akcija buvo silpna ir platesnius gyventojų sluoksnius mažai paveikianti. Tačiau šių dienų akimis žiūrint katalikams visa tai buvo ne pliusas, o minusas. Tikintieji, nepatirdami priešiško veikimo, nejautė reikalo labiau gilintis į religinius klausimus ir jų įsitikinimai nebuvo tvirtai paremti. O kai nebuvo stipresnio priešo puolimo, neišsiugdė kovingos dvasios. Todėl kai atėjo išbandymų dienos, daugelis neparodė nei reikiamo atsparumo, nei kovingumo.
Dabar beveik visi tie veiksniai, kurie anksčiau parėmė, gaivino ir stiprino religiją, yra nukreipti prieš ją. Priemonės, kurias būtų galima panaudoti religinei dvasiai gaivinti, yra uždraustos. Palikta tik bažnyčia ir zakristija, bet ir čia kišamasi, ribojamas veikimas. To neužtenka, kad būtų galima atremti antireliginę akciją ir sulaikyti sekuliarizacijos vyksmą.
Bažnyčias žmonės lanko. Sekmadieniais per pamaldas jos nebūna tuščios, o didžiųjų švenčių metu būna net perpildytos. Bet dalis žmonių ateina tik retkarčiais. Nemažas skaičius - tik per didžiąsias šventes arba tik atlikdami Velykinę išpažintį. Šitokie bažnyčią lanko ne tiek dėl įsitikinimo, kiek dėl tradicijos. Jiems Bažnyčios poveikis menkas. Bažnyčia palaiko ir gaivina religinę dvasią tų, kurie reguliariai, kas sekmadienį, dalyvauja pamaldose. Koks tokių procentas? Jei parapijoje yra vienas kitas tūkstantis gyventojų, šventadieniais ateina vienas kitas šimtas, jei keliasdešimt tūkstančių, tai vienas kitas tūkstantis. Apytikriai skaičiuojant, šventadieniais bažnyčias lankančių bus apie 15-30%. Šitai nerodo tikinčiųjų skaičiaus: jis žymiai didesnis, nes dalis tikinčiųjų dėl įvairių priežasčių į bažnyčią neina, o dalis ją lanko nereguliariai. Šis procentas tik rodo, kokiam gyventojų skaičiui Bažnyčia daro poveikį. Vadinasi, 70% gyventojų Bažnyčia poveikio neturi.
Religiją dar kiek paremia anksčiau sukauptas kapitalas - išlikusios religinės tradicijos ir visuomenėje išsilaikęs nepriešiškas religijai nusistatymas. Pagal seną tradiciją dar daugelis švenčia religines šventes, tuokiasi bažnyčioje, krikštija ir veda prie Pirmosios komunijos vaikus. Šias tradicijas ypač uoliai palaiko senos močiutės. Jos daugiausia pasirūpina, kad vaikai būtų pakrikštyti ir parengti Pirmajai komunijai, net ir tada, kai vaikų tėvai yra netikintieji. Tos senosios močiutės tuoj išmirs. Ar naujos močiutės taip pat uoliai imsis šio darbo? Nežinia.
Nors ir bandoma sudaryti religijai nepakantumo nuotaiką, tačiau mūsų žmonėse tokios nuotaikos nėra. Pakantus ir religijai nepriešiškas visuomenės nusistatymas yra labai reikšmingas veiksnys, labai susilpninantis antireliginės akcijos poveikį. Į jį tarsi į sieną atsimuša antireliginė propaganda.
Reikia apsvarstyti dar vieną svarbų reiškinį - religinį abejingumą. Jis jau nemažai paplitęs ir turi tendenciją dar labiau plėstis, nes jaunoji karta beveik neturi galimumo giliau pažinti religines tiesas ir auga jei ne priešiška, tai abejinga religijai. Religinis abejingumas - tai dirvonas, kuriame dygsta tiek gera sėkla, tiek piktžolės. Ne kas kita, kaip religinis abejingumas mūsų tautos dirvoje išaugino tiek piktžolių: alkoholizmą, moralinį palaidumą, nesąžiningumą ir daugybę kitų nusikaltimų. Gyvenimo patirtis rodo, kad be religijos nesiseka iš gyvenimo išravėti tų piktžolių. Tik religija paskatina žmogaus sąžinę galingiau prabilti ir paveikia valią kovoti su ydomis. Tad pažiūrėkime, kaip kitų kraštų tikintieji elgiasi atsidūrę panašioje padėtyje, kokioje esame mes.
Iš katalikiškų šalių sekuliarizacija pirmiausiai ir giliausiai palietė Prancūziją. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje prieš Katalikų Bažnyčią nusistačiusi valdžia ėmė varžyti jos veikimą: 1882 m. uždraudė veikti jėzuitams; 1892 m. panaikintas tikybos dėstymas valstybinėse pradžios ir vidurinėse mokyklose; 1902 m. uždarytos vienuolių laikomos mokyklos; 1904 m. vienuoliams uždrausta būti mokytojais bet kurioje mokykloje.
1905 m. Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir visi bažnyčių, seminarijų, vyskupų, kunigų ir kitų bažnyčios tarnautojų bei įstaigų pastatai su kilnojamu ir nekilnojamu turtu paskelbti valstybės nuosavybe. Bažnytinės procesijos, skambinimas varpais buvo leidžiama tik vietinei valdžiai sutikus. Religiniai ženklai ir emblemos iš viešų vietų ir pastatų pašalinti, išskyrus bažnyčias ir kapines (5, p. 53-69).
Kokie buvo šių įstatymų veikimo padariniai? 1936 m. 50% Paryžiaus gyventojų buvo nekrikštyti (6, p. 118), nors priešiškas Prancūzijos valdžios nusistatymas buvo sušvelnėjęs ir įstatymai, kad ir neatšaukti, bet praktiškai mažai bebuvo taikomi. Visuomenės nusistatymas prieš religiją sumažėjo, bet įsigalėjęs laicizmas, virtęs mada, savo darbą tęsė toliau.
Antiklerikalizmas mirė, bet jis paliko savo kūdikį - religinį abejingumą,- rašė Hermanas Placas straipsnyje Katholicismus als Bil-dungsmacht in Frankreich, - ir pagonybė gyvavo toliau.
Kaip elgėsi Prancūzijos katalikai, vyriausybei išleidus įstatymus, nukreiptus prieš Bažnyčią? Iš pradžių kiek blaškėsi, savo veiksmais darydami klaidų. Viena iš pagrindinių klaidų ta, kad jie gynė monarchiją, kuri neseniaiPrancūzijoje buvo panaikinta. Pastebėję savo klaidą, jie pakeitė požiūrį -pasisakė už respubliką. Tuo sušvelnino Prancūzijos valdžios nusistatymą prieš Bažnyčią. Pamatę, kaip veikiai plinta Prancūzijoje naujoji pagonybė, jie, kaip rašo H. Placas, užsidegė šventu nerimu ir ryžtu veikti. Jie paskelbė Prancūziją misijų kraštu, energingai pasipriešino valdžios pastangoms apriboti Bažnyčios darbą zakristija ir bažnyčia, ėmėsi plačios veiklos. Spauda, grožinė literatūra, menas, įvairios mokslo šakos, katalikiškos organizacijos ir mokyklos, apaštalavimas einant į žmones - tai pagrindinės veiklos sritys. Religija buvo puolama mokslo vardu, - jie įsteigė penkias aukštąsias mokyklas, jose mokslą artimai susiejo su gyvenimo keliamomis problemomis ir mokslo ginklu atrėmė religijos priešų puolimus. Spauda ugdė visuomenėje laicistines nuotaikas, - katalikai suorganizavo savąją spaudą ir knygų leidyklas. Grožinės literatūros srityje į sceną išėjo tokios pasaulinės garsenybės kaip Polis Šarlis Žozefas Burže, Polis Klodelis, Fransua Moriakas, filosofijoje - Žakas Maritenas, Bilsonas ir daug kitų žymių rašytojų ir mokslininkų. Valstybinėse mokyklose buvo uždraustas tikybos mokymas ir auklėjimas vyko laicistine dvasia, - jie steigė katalikiškas pradžios, vidurines ir aukštąsias mokyklas, kuriose mokymas ir auklėjimas buvo vykdomas Bažnyčios nustatyta kryptimi. Sukurtos katalikiškos organizacijos, tarp kurių pažymėtina katalikiško jaunimo žozistų organizacija, 1936 m. turėjusi 200 000 narių (7, p. 77).
Prancūzijai - misijų kraštui - reikėjo surasti naujų būdų patraukti sielas Bažnyčion. Nekrikštytieji ir religijai abejingieji nelankė bažnyčios, negirdėjo Dievo žodžio. Jeigu jie nėjo į bažnyčią, reikėjo eiti pas juos, kad neliktų bažnyčiai visai svetimi. Taip prasidėjo apaštalavimas einant į žmones. Į šį apaštalavimą ypač uoliai įsijungė žozistų organizacijos nariai. Lankydamiesi namuose ir užmegzdami asmeninį kontaktą, jie stengėsi paveikti ne tiek mokymu ir religinių tiesų aiškinimu (su religinėmis žiniomis galėjo susipažinti iš religinės literatūros), kiek nuoširdžiu bendravimu ir meilės darbais (slaugymas ligoje, patarnavimas namų apyvokos darbuose, padėjimas surasti darbą, vaikų paglobojimas tėvams išėjus iš namų, suraminimas sielvarto valandą ir t. t.).
Kokie prancūzų akcijos rezultatai? Teprabyla skaičiai. 1936 m. Prancūzijoje buvo 50% nekrikštytųjų, o 1958 m. - 75% prancūzų vaikų mokėsi katekizmo (8). Aukštųjų mokyklų studentai įsipareigojo priimti Velykinę Komuniją 1913 m. - 4, o 1936 m. - 10 642 (7, p. 82). 1933 m. katalikų pradžios mokyklas lankė 853 444 vaikai, o 1958 m. - 1,5 milijono (8). Katalikų iliustruotas žurnalas La Vie catholique 1945 m. turėjo 60 000 skaitytojų, o 1957 m. - 630 000. Katalikių moterų laikraštis Echo de Français tais metais buvo leidžiamas 2,5 milijono egzempliorių tiražu. Šie keli skaičiai rodo, kiek daug pasiekė prancūzų katalikai savo ištverminga dinamiška veikla. Jie sulaikė sekuliarizacijos plėtimąsi ir grąžino Prancūziją Katalikų Bažnyčiai.
Dabartinė mūsų padėtis turi panašumo į buvusią prancūzų katalikų padėtį, bet yra ir nemažų skirtumų. Jie galėjo veikti viešai ir legaliai, o mes tokių sąlygų neturime. Prancūzijoje impulsas sekuliarizacijai ėjo iš pačių prancūzų, o pas mus daugiausia jis eina iš šalies, stiprios jėgos remiamas. Ten sekuliarizacijos vyksmas buvo nukreiptas tik prieš religiją, o pas mus - ir prieš tautą, siekiant susilpninti lietuvių tautos potencialą išlaikyti savitą gyvenimą. Mūsų dabartinė padėtis iš dalies panaši į padėtį pirmųjų krikščionių, kuriems reikėjo slapstytis katakombose ir atsilaikyti prieš milžinišką stabmeldiškos Romos imperijos jėgą. Nors mūsų dabartinės sąlygos tik iš dalies yra panašios į tas sąlygas, kuriomis turėjo veikti prancūzų katalikai ir pirmųjų amžių krikščionys, bet jų patirtis duoda mums brandžių nurodymų, kaip turėtume laikytis ir veikti.
Prancūzų katalikų patirtis rodo:
1) pasyvus pasipriešinimas ir tiksliai neorganizuotas veikimas sekuliarizacijos vyksmo nesulaiko; suvaržymai, nukreipti prieš religiją, savo darbą atlieka - tai rodo neigiami to darbo rezultatai (Paryžiuje 1936 m. - 50% gyventojų nekrikštyti);
2) negebėjimas suprasti, įvertinti ir pripažinti to, ką naujo ir teigiamo iškelia gyvenimas, nesupratimas ir priešinimasis tiesai, kuri yra priešų purėje, duoda priešui į rankas stiprų ginklą ir padidina jo smūgio jėgą (prancūzų katalikų monarchijos gynimas ir pasisakymas prieš respubliką);
3) atviromis akimis žiūrėjimas į esamą padėtį, teisingas jos įvertinimas, drąsus ir ryžtingas ankstesnio nusistatymo pakeitimas, jeigu patirtis parodė, kad jis klaidingas, apgalvotas ir tikslus veikimo būdų bei priemonių parinkimas, energingas ir dinamiškas veikimas, nepaisant esamų suvaržymų, galimų sunkumų ir pavojų, pralaužia visas kliūtis, padaro suvaržymus neveiksmingus, atremia priešų smūgius ir pasiekia tikslą (75% prancūzų vaikų dabar mokosi katekizmo);
4) Dievo žodį skleisti vien bažnyčios viduje - maža; neužtenka vien kunigų veikimo: turi būti išplėsta akcija už bažnyčios sienų ir į ją turi įsijungti visi tikintieji; ta akcija turi pasireikšti moksle, literatūroje, spaudoje, organizacijose ir kituose veikimo baruose - prieš priešo ginklą turėtų stoti ne blogiau paruoštas savas ginklas.
Sėkmingas apaštalavimo būdas - eiti į žmones, veikiant juos savo draugiškumu, patarnavimo ir meilės darbais. Pirmųjų amžių krikščionių patyrimas rodo, kad didelis tikėjimas Kristaus tiesa ir gyvenimas pagal tą tiesą suteikia tokią jėgą, kurios jokia šio pasaulio galybė negali įveikti.
Prisimintinas romėnų istoriko Tito Livijaus posakis: Tiesa gali būti puolama, bet niekad ji negali būti nugalėta, nes tiesa visada pasilieka tiesa. Niekas negalėjo sulaikyti pirmųjų krikščionių skelbti Kristaus mokslą: nei pajuoka, nei prasimanymai ar nepagrįsti kaltinimai, nei persekiojimai, nei baisios kančios, laukiniams žvėrims draskant jų kūnus cirko arenoje. Fizinė jėga nepajėgi nugalėti dvasios jėgą.
Kokias išvadas galima daryti?
1) Sekuliarizacija yra didelė šių laikų problema, kurią ir mums nelengva spręsti. Ji labai paliečia visas gyvenimo sritis, savo didžiąja klaida, kad Dievas yra miręs ir kad Jo vietą užimąs žmogus, užgožia esamą tiesą ir gyvenimo eigą nukreipia smukimo linkme. Neigiamas sekuliarizacijos poveikis aiškiai pastebimas daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, kur sekuliarizacija sudaro pavojų ne tik religijai, bet ir lietuvių tautos egzistencijai. Tą pavojų toli gražu ne visi suprantame ir padarome reikiamas išvadas, o juk laiku numatyta grėsmė, pasirengus ją sutikti, gali būti sulaikyta arba jos poveikis sumažintas. Griaunamoji sekuliarizacijos jėga užsimaskavusi slenka iš lėto, migdydama mūsų budrumą ir sulaikydama mus nuo priešinimosi veiksmų. Ji savo darbą atlieka silpnindama mūsų tautą tiek iš išorės, tiek iš vidaus (moralinis palaidumas, gimimų skaičiaus mažėjimas ir kt.).
2) Griaunamąjį sekuliarizacijos vyksmo poveikį gali sulaikyti tik gerai organizuotas religinis judėjimas, aktyvus, dinamiškas religinis veikimas, pasireiškiantis ne tik Bažnyčioje, bet ir gyvenime, įsijungiant visiems tikintiesiems.
3) Reikia išjudinti ir išplėsti pasauliečių apaštalavimą, ko reikalauja Vatikano II Susirinkimas. Šis apaštalavimas turi pasiekti kiekvieną žmogų, kurio dar nėra paveikęs Dievo žodis.
4) Kiekvienam pajusti savo asmeninę atsakomybę ir pareigą. Daryti tai, ko reikia ir kas galima, nelaukiant paskatinimo iš šalies.
5) Skatinti savarankišką mokymąsi, ugdyti išmokslintus, turinčius platų akiratį, tvirtos krikščioniškos pasaulėžiūros asmenis, kurie gebėtų vadovauti, valdyti plunksną, panaudoti gyvą, vaizdingą, įtikinamą žodį.
6) Deramai suprasti ir įvertinti kito pažiūras. Rimtai ir pagrįstai atremti puolimus ir religijai daromus priekaištus. Vengti pagundos pažeminti kitos pasaulėžiūros asmenis. Kovoje ne pyktis ir kerštas, bet pagarba ir meilė turi būti vadovu.
7) Nugalėti baimę. Būti pasirengusiam iškęsti pažeminimus, gyvenimo smūgius ir pavojus. Niekuomet nenuleisti rankų nesėkmei ištikus. Su pirmųjų amžių krikščionių dideliu tikėjimu, ištverme, drąsa ir ryžtu visa iškęsti, nugalėti ir laimėti.
LITERATŪRA
1. A. Maceina. Didieji dabarties klausimai.Čikaga, 1971.
2. Tobald Ciglar. Umstvennyje i obščestvennyje tečenija devlatnadcatago stoletija.1900.
3. Novaja istorija.Akademija Mauk SSSR. T. II. 1958.
4. II Vatikano Susirinkimo nutarimai.1968.
5. Prof. N. J. Kariejev. Istorija Zapadnoj Jevropy v načale XX vieka.1920.
6. Friedrich Schneider. Bildungskrafte im Katholizismus der Welt.1936.
7. Schönere Zukunft.1938. Nr. 29 ir 31.
8. Za rubežom.1961. Nr. 22.
9. Šių dienų tikėjimo klausimai.(Rankraštis).
