Jonas Nepomucenas Noimanas
D. S. [Donatas Stakišaitis]
JONAS NEPOMUCENAS NOIMANAS
1977 m. birželio 19 d. į altorių garbę buvo iškeltas naujas šventasis, Jonas Nepomucenas Noimanas. Kanonizacijos iškilmėse ir šv. Mišiose, kurias Šv. Petro aikštėje atnašavo popiežius Paulius VI, dalyvavo 30 000 maldininkų, didžiulė tikinčiųjų minia iš JAV ir visų pasaulio kraštų. Tarp kitų koncelebrantų drauge su popiežium šv. Mišių auką atnašavo ir naujai paskirtas kardinolas, apaštalinis Prahos vyskupijos administratorius Františekas Tomašekas. Jo buvimas prie altoriaus visiems priminė Bohemiją, kurioje buvo gimęs naujas šventasis. Šalia daugelio kardinolų, vyskupų dalyvavo ir diplomatinis korpusas prie Šventojo Sosto. Lietuviams iškilmėse atstovavo vysk. Vincentas Brizgys, prel. L. Mendelis iš Baltimores (48 m. einąs klebono pareigas), kun. L. Pačiukevičius ir lietuvių maldininkų grupė.
Šv. Jonas Nepomucenas gimė 1811 m. Bohemijoje, kuri tuo metu priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai (dabar - Čekoslovakijoje). Teologiją studijavo Budejovico ir Prahos seminarijose. Būdamas dar seminarijos auklėtinis, skaitydamas vieno misionieriaus pranešimus apie savo veiklą tarp Amerikos gyventojų, užsidegė noru vykti į Ameriką ir tenai dirbti tarp emigrantų. Kaip tik XIX a. pirmojoje pusėje dideli būriai žmonių iš įvairių Europos kraštų vyko į Ameriką duonos, laimės ir aukso ieškoti. Jie neturėjo dvasiniam aptarnavimui kunigų. Jonas Noimanas ryžtasi apaštalavimo darbui. Baigęs Budejovico seminariją, dar neįšventintas kunigu, be pinigų, be paramos, nežinodamas, pas ką važiuoja, kur apsistos, 1836 m. vasarį leidžiasi į kelionę, pasiryžęs niekada negrįžti atgal.
Apvažiuosiu, - sakė jis, - tris kartus visas Amerikos vyskupijas, prašysiu tik vieno, kad man leistų dirbti tarp apleistų vokiečių ar indėnų. Jei niekas manęs nepriims, tada pasitrauksiu į tyrus, atgailausiu už savo ir kitų nuodėmes.
Su tokiais jausmais ir pasiryžimu jaunas Bohemijos klierikas leidosi į naująjį pasaulį. Į Amerikos krantą Niujorke išlipo 1836 m. birželio 2 d. ir prisistatė vietos vyskupui, kuriam drąsus jaunuolis patiko. Jis Jonui Nepomucenui Noimanui birželio antrojoje pusėje kelių dienų laikotarpyje suteikė subdiakono, diakono ir kunigo šventimus. Po šventimų vyskupas Joną pasiunčia į tolimiausią vyskupijos vietą. Ten jis lankė miškuose ir pelkėse išsibarsčiusius gyventojus. Tame rajone jau 8-eri metai darbavosi atvykę tėvai redemptoristai. Jonas su jais susipažino ir 1840 m. pats tapo redemptoristu. 1844-1847 m. Jonas buvo Pitsburgo redemptoristų vyresniuoju. Pastatė Šv. Filomenos bažnyčią, parapinę mokyklą. 1851-1852 m. jis buvo Baltimores Šv. Alfonso bažnyčios klebonu. (Įdomu, kad ši bažnyčia nuo seniai priklauso Baltimores lietuviams, o šiandien Jono Noimano darbo kambaryje, vienuolyne, seselės kazimierietės yra įsirengusios koplyčią.) Iš Baltimores jis aptarnavo parapijos stotis - misijas Merilendo ir Pensilvanijos valstijose, statė bažnyčias, kūrė parapines mokyklas.
Kun. J. Noimano uolumas ir darbštumas atkreipė Baltimorės vyskupo dėmesį ir jis 1851 m. pasiūlė Šventajam Sostui, kad Joną paskirtų Filadelfijos vyskupu. Tai sužinojęs, šis rašė į Romą, maldavo, kad ta kančios taurė jį aplenktų. Kai visos pastangos nuėjo veltui, susitaikydamas su Dievo valia, tiek teištarė: Kristaus kančia, stiprink mane. Tokį obalsį pasirinko savo vyskupavimui. Vienam iš brolių redemptoristų pasakė:
Jei Viešpats leistų man pasirinkti tarp mirties ir vyskupavimo, nesvyruodamas rinkčiausi mirtį. Dievo teismui tada pasirodyčiau su mažesne atsakomybės našta.
Būdamas 41 metų, 1852 m. kovo 28 d. Baltimorės Šv. Alfonso bažnyčioje buvo konsekruotas vyskupu. Po poros dienų atvyko į Filadelfiją. Čia prasidėjo jo misijinis apaštalavimas. Be pertraukos lankė didžiulę 38 000 km2 vyskupiją. Kur tik apsilankydavo, skelbė misijas, vadovavo rekolekcijoms. O tie lankymai buvo nelengvi. Kartą jodamas ant mulo per kalnus padarė 40 km kelią, kad galėtų vienai sergančiai mergaitei suteikti Sutvirtinimo sakramentą.
Šv. Jonas Nepomucenas buvo mūsų Motiejaus Valančiaus tipo vyskupas. Jis vadinamas parapinių mokyklų pradininku. Vyskupas visur iš sakyklos ragino tėvus katalikiškai auklėti savo vaikus. Jis įsteigė vyskupijos auklėjimo centrą, kuris netrukus išplito po visas Amerikos vyskupijas. Toks centras vyskupo Noimano sumanymu turėjo būti ryšininkas tarp vyskupo ir įvairių parapinių branduolių. Šiems branduoliams parapijose vadovaudavo vietos klebonas, padedamas pasauliečių. Parapiniai branduoliai turėjo rinkti lėšas, agituoti už katalikiškas mokyklas.
Katalikiškų parapinių mokyklų tinklas apėmė visą Filadelfijos vyskupiją. Kai vysk. Noimanas atvyko į Filadelfiją, rado vos dvi mokyklas, o kai po 6 metų mirė, tų parapinių mokyklų buvo arti šimto. Parapinių berniukų mokyklų mokytojai buvo daugiausia krikščioniškų vienuolijų broliai, o mergaičių - įvairių vienuolijų seserys. Parapinės mokyklos vyskupui buvo labai svarbios: kur tik apsilankydavo, vizitacijos metu visuomet užeidavo į mokyklą, laimindavo mokytojus ir vaikus, dalyvaudavo vaikų egzaminuose ir pats dalydavo baigimo diplomus. Vysk. Noimanas mokyklų reikalu parengė mažąjį katekizmą, kuris 1889 m. sulaukė 38-osios laidos. Aukštesniesiems mokyklos skyriams irgi buvo skirtas vysk. Noimano Romos katalikų katekizmas (1882 m. išleistas 6-asis jo leidimas).
Vysk. Noimano diecezijos gyventojai buvo dar neseniai emigravę iš įvairių kraštų - tikras tautų ir rasių mišinys. Jiems reikėjo duoti kūno ir dvasios maisto. Vysk. Noimanas steigė našlaičių prieglaudas, statė bažnyčias. Kai 1854 m. jis atvyko į Romą dalyvauti Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo iškilmėse, galėjo popiežiui Pijui IX pasakyti, kad vyskupijoje naujai pastatyta 30 bažnyčių, užbaigta statyti 6 ir restauruota 6. Ir tai tik per pustrečių vyskupavimo metų! Per 8 savo vyskupavimo metus vysk. Noimanas pastatydino apie 80 naujų bažnyčių.
Vysk. Noimanas mirė 1860 m. pastoracinėje kelionėje, vykdamas aplankyti sergančio kaimo klebono: pakeliui širdies infarktu sukrito ir baigė žemiškąją kelionę. Rankoje vietoj vyskupo lazdos jis laikė kryžių.
Vysk. Noimanas - ketvirtasis Filadelfijos vyskupas. Jis - šv. Pranciškaus III ordino seserų vienuolijos įsteigėjas, katalikiškų mokyklų Amerikoje pradininkas. 1921 m. jo herojiškos dorybės buvo pripažintos popiežiaus Benedikto XV Paskelbtas palaimintuoju 1963 m. popiežiaus Pauliaus VI. O dabar - 1977 m. birželio 19 d. - to paties popiežiaus kanonizuotas ir priskirtas prie viešai garbinamų Bažnyčios šventųjų.
Šv. Tėvas savo kalboje apie naują šventąjį pabrėžė, kad šia kanonizacija iškeliama tobulybė, kuri pasireiškia broliška meile kitam žmogui:
Šv. Jonas Noimanas atidavė save kitiems kaip Kristus, kuris gyvybę paaukojo už žmones. Kryžius buvo jo svarbiausioji mokykla ir Eucharistija - jo gyvenimo centras. Naujas šventasis mus moko, -pažymėjo Popiežius, - kad krikščionybė yra tikrasis humanizmas. Tikroji krikščionybė pasireiškia žmogaus atsidavimu kitiems.
