XX amžius ir psichinės ligos
MŪSŲ PROBLEMOS
Gyd. Viksva
XX AMŽIUS IR PSICHINĖS LIGOS
Mokslas šių dienų pasaulyje su šaltu rafinuotumu skina pergalę po pergalės. Žmogaus mintis vis giliau skverbiasi į neišmatuojamas gamtos paslaptis; atsiveria nauji mikrokosmoso ir makrokosmo pasauliai. Žmogui paklūsta ir jam uoliai tarnauja visa, kas gyva ir materialu žemėje.
Pasižvalgykime aplinkui, kaip jaučiasi nūdienis mūsų pasaulio viešpats -žmogus. Ar kartu su mokslo laimėjimais bei nuostabiais žmogaus minties atradimais jis tapo laimingesnis, ar jo gyvenimas tampa prasmingesnis? Anaiptol, nors spauda, radijas, televizija ir įvairūs transparantai ant mūsų sienų tvirtina, jog žmogus žmogui - bičiulis, draugas, brolis, jog gerovė nepaliaujamai kyla. Tačiau žmonių veiduose vis ryškiau matosi neviltis, šaltumas, abuojumas, sarkazmas ir galiausiai nervinis išsekimas.
Žmogus yra tikrasis šios žemės gyventojas, glaudžiai susijęs su natūraliąja gamta, su bendrųjų gamtos dėsnių raidos harmoninga kaita. Kaip žinoma iš archeologijos ir paleontologijos duomenų, praėjo daug tūkstantmečių, kol galiausiai įvyko nematyto masto žmogaus veiklos protrūkis: žmogus - kūrėjas, remdamasis mokslo ir technikos laimėjimais, ėmė pastebimai ir tendencingai žeisti gamtoje nusistovėjusią harmoniją ir darną. Dėl viso to ir pats žmogus darosi vis labiau pažeidžiamas. Žmogaus centrinė nervų sistema praėjo ilgą evoliucijos kelią, kol galiausiai ėmė kentėti nuo savo veiklos rezultatų. Pašėlęs gyvenimo tempas, nuolatinė nervinė įtampa, nenutrūkstamas informacijos srautas išsekina nervų ląsteles, kurios ilgainiui praranda gebėjimą atkurti išeikvotus energetinius resursus. Dėl to sutrinka dirginimo bei slopinimo procesai smegenyse. Sutrikus nervinės reguliacijos darnai, asmenybė ima artėti prie patologinės ribos, už kurios jau rikiuojasi ilga virtinė psichinių ligų, daugiausia galutinai ir negrįžtamai suluošinančių individą kaip asmenybę.
Pastaruoju metu, esant tendencijai didėti psichinėms ligoms, mokslo žmonės (ne vien psichiatrai) intensyviai stengiasi surasti priežastis tų negandų, kurių pakirstieji neišsenkamu srautu užpildo beprotnamius. Net periodinėje spaudoje vis dažniau pasigirsta nerimą keliančių balsų dėl žmonių susvetimėjimo, bandoma ieškoti išeities. Gyvename, galima sakyti, „komunizmo“ priešaušryje, o neretai elgiamės kaip pirmykščių žmonių banda, kartais net blogiau. Dažnai po inteligentiška išprususio žmogaus skraiste slypi nuožmus primatas, kurio pagrindinis tikslas -kuo daugiau sau, o kitiems - nieko. Vis sparčiau blogėja psichologinė atmosfera darbo kolektyvuose, kur dažnai skleidžiamos nepagrįstos intrigos, šmeižtai, vyksta nuožmi kova dėl aukštesnio posto, dėl didesnio uždarbio. Įsivyrauja slogi darbo aplinka, emocinė įtampa, nuovargis didėja dvigubai.
Tad ką daryti? Toliau taip gyventi neįmanoma! Nieko geresnio nerandame, kaip apeliuoti į sąžinę, į saviauklą, į kolektyvo poveikį. Norai geri, bet visos tos priemonės tėra tušti, gražiai saulėje žėrintys muilo burbulai, kurie nuo stipresnio vėjo gūsio sprogsta. Matyt, dabartiniam mūsų žmogui - Visatos užkariautojui - slysta pagrindas iš po kojų: netenkame atramos taško ir nesugebame jo surasti.
Ta tvirta ir nepajudinama atrama - čia pat ir kantriai laukia mūsų, kol patys savo noru ir geros valios vedami į ją įsikibsime arba galbūt gyvenimo audrų blaškomi už jos užkliūsime. Toji visų mūsų ieškoma atrama ir ramybės oazė, kuri gali atgaivinti pailsusį žemės keleivį, duoti neišsenkamų fizinių ir dvasinių jėgų, yra tikėjimas - tikėjimas į amžinąjį Tiesos ir Gėrio šaltinį Dievą. Tai pagrindų pagrindas, kurio netekusi žmonija nesulaikomai ritasi civilizacijos žlugimo kryptimi.
Pažvelkime į žilą senovę, ir visuose žmonijos egzistavimo perioduose rasime religinių apeigų praktikavimą. Žmonės tikėjo, aukojo aukas, tvirtai įsitikinę, kad atlieka kilnią pareigą, jausdavo didelį psichinį pasitenkinimą. Jeigu tikėjimas geru draugu, geru žmogumi suteikia daug jėgų bei ryžto gyvenimo audrose, tai juo vertesnis tikėjimas ir pasitikėjimas visagaliu Dievu, kuriam nieko nėra negalimo! Kad ir koks geras būtų draugas, bet jis tik žmogus ir jo galimybės ribotos.
Be tikėjimo pasaulis įgauna niūrią spalvą, žmonės tampa kolektyvo skraiste pridengta banda, kurioje vyrauja rūsti kovos dėl būvio atmosfera, kurioje nepaisoma neigiamų emocijų, nevengiama psichologinių konfliktų. Jokia saviaukla, jokia kolektyvo dvasia nesugeba ir jau nesugebės išugdyti vertingo žmogaus.
Kiek daug atvejų, kai į psichiatrinę ligoninę patenka vaikų namuose išaugę jaunuoliai, kurių moralinį ir dvasinį pasaulį formavo kolektyvas. Atvyksta jauni, bet jau palaužtais sparnais, permirkę gyvenimo nešvankybėmis, praradę savo vertės jausmą bei gyvenimo prasmę, galutinai nusivylę egzistencija, išsekinę jėgas brutalioje kovoje tenkindami žemųjų instinktų nepasotinamą troškulį. Nuolatinė kova dėl būvio, dėl materialinių vertybių įsigijimo, netvarkingas gyvenimo būdas gana greit išeikvoja visas žmogaus jėgas.
Kaip teisingai skamba žodžiai, pasakyti beveik prieš 2000 metų: Ne vien duona žmogus gyvas! Paliegusi žmogaus siela dažnai ir sveiką kūną nuveda gyvenimo klystkeliais, kurie neretai užsibaigia psichiatrinės ligoninės slenksčiu. Išvada aiški:
Žmogui neužtenka duonos, jam kur kas labiau reikia gaivinančio tikėjimo amžinuoju gėriu - Dievu.
