PRISIMENANT JUODĄJĄ GADYNĘ
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Saulius Giraitis[Alė Počiulpaitė]
Ne taip skamba akmenėliai
Patkavom daužyti,
Kaip vaitoja mūsų broliai,
Šiaurėn nuvaryti.
Ne taip skamba platus plentas
Gniaužtas diližonais,
Kaip vaitoja mūsų žemė
Po svetimais ponais.
Ne taip puola drėgnas rūkas
Kaip dienelė švinta,
Kaip gausingai mūsų broliui
Ašarėlės krinta.
(A. Baranauskas. Kelionė Peterburkan)
Tauta, pavergusi kitą tautą, pirmiausia atima jos valstybinį savarankiškumą, suparalyžiuoja politinį gyvenimą, pajungia savo interesams ekonomiką. Bet tai išoriniai okupacijos bruožai - jie nereiškia nei tikro laimėjimo, nei pralaimėjimo. Paskui išorinę okupaciją visada eina pastangos pavergti tautos vidinį pasaulį. Jeigu tauta išorinės okupacijos sąlygomis pajėgia išlaikyti tikėjimą, savo tautinę mokyklą ir kalbą, ji nepražus.
Šiandien, prisimindami juodąją tautos gadynę - spaudos draudimo laikus (šiemet sukako 75-eri metai nuo jos atgavimo), ne tik SU skausmu, bet ir SU nuostaba bei pasididžiavimu žvelgiame į tą 40-ies metų laikotarpį, kuris galėjo galutinai surusinti Lietuvą, bet iš tikrųjų tapo tautinio atgimimo laikotarpiu.
1863 m., pralaimėjus sukilimui, Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, kitaip dar žinomas Koriko vardu, uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. Tą draudimą žodžiu patvirtino caras. Buvo uždarytos ir parapinės lietuviškos mokyklos, įsteigtos vysk. Motiejaus Valančiaus (tada Lietuvoje jų buvo apie 150). Taip buvo padaryta viskas, kad, Antano Baranausko žodžiais tariant, Lietuva taptų ir tamsi, ir juoda. Rusijos švietimo ministro protokole 1870 02 02 rašoma:
Žinoma, visų svetimtaučių, gyvenančių mūsų tėvynės ribose, švietimo tikslas neginčijamai turi būti jų surusinimas ir suliejimas su rusų tauta.
Verta prisiminti ir Rusijos pradinės mokyklos nuostatus, kurie buvo sudaryti caro Nikolajaus I laikais, bet ypač uoliai vykdyti amžiaus pabaigoje:
1) pradinis švietimas visoje imperijoje, nepaisant tikybos ir kalbos skirtumų, turi būti grynai nacionalinis (rusiškas);
2) turi būti panaikinti nereikalingi mokomieji dalykai;
3) reikia pašalinti iš mokslų žalingas ir jiems svetimas idėjas ir stengtis auklėti stačiatikių Bažnyčiai ištikimus sūnus ir lojalius piliečius.
Mokyklose uždrausta dėstyti lietuviškai net tikybą. Lietuva atsidūrė daug sunkesnėje padėtyje negu kitos Rusijos imperijos tautos: armėnai, latviai, estai turėjo teisę mokytis net gimtosios kalbos, nekalbant jau apie tikybos dėstymą sava kalba.
Kartu su priespauda prasidėjo kova. Visa to meto Lietuvos istorija nužymėta tos kovos faktais. Kova vyko dviem frontais - slaptu ir legaliu. Jai pritarė ir ją palaikė vysk. Motiejus Valančius. Kunigai kovojo dėl teisės tikybą dėstyti lietuviškai, draudė mokiniams lankyti cerkvę, kaimiečiai mokinių tėvai reikalaudavo pakabinti klasėse katalikišką kryžių ir dažnai patys savavališkai jį pakabindavo (labai dažnai dėl to prasidėdavo mokytojo susirašinėjimas su aukštesnėmis instancijomis, skundai, protestai, bet kryžius paprastai likdavo savo vietoje). Vyko kova ir dėl teisės maldą už carą kalbėti lietuviškai.
Mokyklose nuolat trūko mokinių, nes tėvai vaikus leisdavo į slaptas lietuviškas mokyklas. Už slaptų mokyklų laikymą grėsė griežtos bausmės, jas persekiojo ne tik žandarai, bet ir rusai mokytojai. Be to, rusai mokytojai buvo įpareigoti sekti ir kontroliuoti kunigus, per tikybos pamokas būti klasėje ir klausytis, kas kalbama.
Įdomu, kad caro valdžios potvarkiuose dėl mokyklų ypatingas dėmesys skiriamas mergaičių Švietimui (jų skaičius tuometinėse mokyklose buvo labai mažas), siekiant susilpninti jų tautinį atsparumą. Lietuvė motina iš tiesų saugojo neužgesusį lietuviškumo židinį, tikėjimo šviesą ir meilę savam kraštui. Šiandieną taip mažai kalbama apie slaptąsias mokyklas - tuos lietuvių vargo universitetus, už kuriuos dažnai buvo mokama laisvės kaina; mažai prisimenama ir lietuvės motinos mokykla, kurios principai, amžini ir šventi, yra tikra nacionalinė brangenybė.
Kažin ar kas pajėgs įvertinti kitą to meto brangenybę - knygnešystę, reiškinį, neturintį lygių pasaulio kultūros istorijoje. Uždraudus spaudą lietuviškomis raidėmis, prasidėjo karas: į karą stojo generolai (vysk. m. valančius. kai kurie jo artimiausi padėjėjai), karininkai (kunigai, <...> pasauliniai inteligentai); stojo paprasti eiliniai kareiviai - žmonės prasčiokai, maldingos moterys ir t. t. Ir vieni, ir kiti kovoje parodo savo griežtą pasiryžimą, nenuolankumą. <...> Lyg būtų tai atgiję ir į Lietuvą persikėlę katakombų gadynės krikščionys (P Ruseckas. Spaudos draudimo gadynė. Kn.: Knygnešys. T. 1, p. 14).
Iš tiesų buvo pajustas pavojus likti be lietuviškų maldaknygių. Tuo pirmiausia susirūpino vysk. M. Valančius, Prūsuose išspausdinęs pirmąją jų laidą ir per patikimus žmones atgabenęs per sieną į Lietuvą. Tai buvo knygnešystės pradžia. Tuoj Prūsų Lietuvoje įsikuria lietuviškos spaustuvės: O. Mauderodės - Tilžėje, M. Jankaus - Bitėnuose ir kt., o per sieną nusitęsia spaudos tranzitas. Atsiranda pirmieji lietuviški laikraščiai („Aušra", „Varpas“, „Tėvynės sargas“, „Apžvalga“ ir kt.). Tų laikraščių redaktoriai gyveno Lietuvoje, surinkta medžiaga keliavo per sieną į spaustuvę, kartais net paštu.
Be šviesuomenės pasiaukojimo, kaimiečių sąmoningumo ir atkaklumo šiandien gal nebūtume turėję savo spausdinto žodžio. Tai jis gaivino ir ugdė tautinius jausmus. Juk Lietuvai grėsė ne tik surusėjimas: stipri buvo ir lenkų kultūros, kalbos įtaka, ypač miestuose, - juo stipresnė, kad lenkai kentė tą pačią rusų priespaudą. Knygnešystė, tautinio atgimimo sąjūdis neutralizavo ir šį pavojų. Sunku įvertinti nuostolį, kurį mūsų kultūrai padarė 40 spaudos draudimo metų, tačiau tie metai buvo ir pasipriešinimo mokykla. Tiesa, buvo mėginimų ir oficialiu būdu leisti knygas - mėgino vysk. Motiejus Valančius, inžinierius Petras Vileišis. Bet iš tų mėginimų nieko nelaimėta: net su valdžios leidimu išspausdintos knygos buvo arba sunaikintos, arba uždraustos platinti.
Pati spaudos atgavimo istorija susijusi su Povilo Višinskio vardu. 1900 m., dar būdamas studentas, R Višinskis gavo Mintaujos policijos leidimą išspausdinti lietuviškas afišas, skelbiančias, kad Mintaujoje būsiąs lietuviškas vaidinimas. Afišos buvo platinamos Kauno gubernijoje ir policijos konfiskuotos, o R Višinskiui iškelta byla už lietuviškų spaudinių platinimą. Gavęs bausmę, R Višinskis su savo byla ėjo iš vienos instancijos į kitą, kol pagaliau pasiekė Senatą. Čia ir iškilo rusiškosios įstatymų leidybos absurdas: įstatymo nebuvo, o žmonės, kaip įstatymo laužytojai, buvo persekiojami, kalinami, tremiami... Paaiškėjo, jog lietuvių spauda teisėtai niekada nebuvusi uždrausta, taigi lietuviai galį vartoti kokias nori raides (Senato sprendimas buvo paskelbtas 1904 04 24).
Kiek buvo knygnešių, šiandien nežinome ir niekada nesužinosime: vieni mirė, nesulaukę laisvos spaudos, kiti negarsino savo darbų. Šiek tiek žinių išliko policijos, žandarmerijos, teismų archyvuose. Prieš karą apie knygnešius buvo renkama medžiaga, parengta knyga „Knygnešys“. Sprendžiant pagal pirmąjį tomą, 11 žmonių žuvo (daugiausia per susidūrimus su policija), 57 - suimti, 41 - ištremtas. Vaclovo Biržiškos skaičiavimu, 1889-1896 m. vien caro žandarai patraukė teismo atsakomybėn 273 asmenis. Savaime suprantama, tai neišsamūs duomenys, bet ir jie rodo knygnešystės mastą.
Tad kokie gi buvo mūsų knygnešiai? Ne kartą norėta sumenkinti jų vidinę nuostatą, laikyti juos tik pelno besivaikančiais kontrabandininkais. Be abejo, pelnas šį tą reiškė: ne vienas, be knygų, nešdavo ir kontrabandinių prūsiškų prekių. Tačiau vien dėl pelno nebūtų kilęs toks sąjūdis -praturtėjimo troškimas per menkas kompensuoti rizikai ir pavojams, kratų ir suėmimų baimei. O kiek knygų atimta per kratas! Pagaliau nė vienas iš knygnešystės turtų nesusikrovė.
Knygnešystei reikėjo drąsos, fizinės sveikatos, išradingumo, gebėjimo pergudrauti žandarų pinkles, progai pasitaikius, net papirkti. Knygnešys buvo pirmas spaudinio skaitytojas, savotiškas inteligentas, plataus akiračio žmogus. įdomu, kad pirmas žinomas knygnešys - moteris - Karolina Laniaučaitė. Keliskart ji buvo suimta, kalinta, o 1872 m. ištremta į Oloneco guberniją neribotam laikui.
Draudžiamosios gadynės knygnešiai, šiaip knygų platintojai, tautiškos ir kitokios sąmonės žadintojai, - rašo P. Ruseckas, - dideleje savo daugumoje buvo prasčiokai, bemoksliai, dažnokai net beraščiai. Tačiau buvo tai žmonės apsiskaitę arba šiaip saviškai susipratę; buvo tai savo rūšies liaudies šviesuomenė. Tie žmonės tada varė beveik visą tautos atgijimo darbą: jie švietė savo dar nesusipratusius brolius, jie, lyg tie kurmiai, nuolatos besiknisdami, ardė rusų statomus lietuviams dvasios vergovės rūmus, neleido įsikūnyti jų užgaidoms; per juos reiškėsi atgyjanti mūsų tautos dvasia; jie praktiškame gyvenime stovėjo mūsų tautos priešakyje ir jos idealų vykdinime tų laikų prislėgtoje, nenormaliu gyvenimu gyvenančioje Lietuvoje dirbo inteligentų darbą, nes tikrųjų inteligentų dideliausiuose Lietuvos plotuose arba visai nebuvo, arba buvo tik kur ne kur po vieną kitą išmėtytą ir, be to, budrios žandarų akies sekamų. Jie visi, tie susipratę ūkininkai, bežemiai, įvairūs darbininkai, amatininkai, smulkūs krautuvininkai ir t. t., uoliai, nenuilstamai, dideliu pasiryžimu vykdė tai, ką laikraščiuose, knygose išskaitydavo, ką neskaitlingi inteligentai šiokiu ar tokiu būdu sumanydavo, paskelbdavo, jiems kuriuo nors keliu įkvėpdavo! Jie ruošė, pureno dirvą didelei, tų laikų akimis žiūrint, Lietuvos ateičiai (R Ruseckas. spaudos draudimo gadynė. Kn.: Knygnešys. T. 1, p. 19).
Labai daug medžiagos knygnešiams pažinti duoda minėtas „Knygnešio“ leidinys. Tai savotiška lietuvių spaudos platinimo istorija. Knygnešiai mus stebina ryžtu, ištverme bei tikėjimu, kad juodoji gadynė neamžina.
Kaip himnas tada skambėjo Antano Baranausko žodžiai iš jo „Kelionės Peterburkan“:
Kad tu, gude, nesulauktum,
Ne taip, kaip tu nori,
Bus, kaip Dievas duos, ne tavo
Priesakai nedori.
Paprastas lietuvis jautė, kad išorinė priespauda - lietuviškų mokyklų, lietuviško rašto uždraudimas (lietuviška spauda rusiškomis raidėmis buvo leidžiama, netgi skatinama) netruks peraugti į vidinę, netruks pasiekti sielą ir protą, todėl jai priešinosi visais įmanomais būdais.
Šiandien turime lietuviškas mokyklas, lietuviškas spaustuves, rodos, nestokojame lietuviškų knygų. Bet ar turime tikrąją spaudos laisvę? Oficialiai propaguojamas tautų nacionalinio suklestėjimo ir internacionalinės brolybės principas, vis platesnis rusų kalbos įsigalėjimas valdiškuose raštuose, viešajame gyvenime, moksliniuose darbuose (visos disertacijos turi būti rašomos rusų kalba), rusų kalbos valandų didinimas vidurinių ir aukštųjų mokyklų programose, kai kurių dalykų dėstymas tik rusų kalba, - ar visa tai nereiškia tų pačių tikslų, kaip nurodyta straipsnio pradžioje cituotame protokole?.. Tai gali patvirtinti ir potvarkiai, oficialios (dažniau slaptos) instrukcijos, ministrų įsakymai, kaip, sakysime, TSRS aukštojo ir specialiojo mokslo ministro V Jeliutino įsakymai Apie tolesnį rusų kalbos mokymo ir dėstymo priemonių tobulinimą sąjunginėse respublikose (1978 12 06 ir 1979 01 17), specialios konferencijos, kurių nutarimai prilygsta įstatymams ir kuriose svarstoma, kaip, palengva išstumiant nacionalines kalbas, labiau įtraukti rusų kalbą į viešąjį gyvenimą, asmeninį bendravimą, kaip skatinti vadinamąjį dvikalbiškumą vaikų darželiuose, mokyklose ir šeimose (tokia konferencija šiemet gegužės mėnesį įvyko Taškente).
Ir nacionalinėmis kalbomis leidžiamos knygos, laikraščiai prisigėrę vadinamosios internacionalinės dvasios, rusų tautos ir kalbos meilės. Šiandien rusinimas skverbiasi daug giliau, - ne tik į išorę, bet ir į žmogaus vidų. Skverbiasi labai subtiliai, tiesiog nepastebimai, dėl to yra daug pavojingesnis, tarsi lėto veikimo nuodai. Anksčiau knygnešių gabenama lietuviška knyga skleidė šviesą, žadino tautinius jausmus, jautrumą skriaudai, užsienyje galėjo veikti lietuviškos spaustuvės. Šiandien tokios galimybės neturime. Šiandien mūsų nepasiekia užsienio leidiniai, o kurie pasiekia, dulka bibliotekų spec. fonduose, kaip ir daugelis prieš karą išleistų knygų. Todėl, prisimindamas ano meto juodąją gadynę, nejučiom galvoji apie dvasinį alkį, laisvo žodžio alkį, jaučiamą kiekvieno, kuris dar nepaskendo miesčioniškumo ir susitaikymo liūne. Ir nežinia, kada tą alkį galėsime numalšinti. Tad svarbu, kad nuolatos jaustume jį, kaip savo Tėvynės Lietuvos žaizdą.
