ATEISTINĖS PROPAGANDOS VINGIAI
SPAUDOS APŽVALGA
Laukys [kun. Jonas Lauriūnas SJ]
„Moksleivyje“ (1979. Nr. 7) išspausdintas L. Mykolaičio straipsnis „Vingiai kosmose“ yra tipiškas pavyzdys, kaip ateistai iškraipo istorinius faktus, sušaržuoja Bažnyčios dokumentus ir nutyli tuos nesenos ir senesnės praeities faktus, kurie nedaro garbės ateizmo apologetams. Kokius istorinius faktus iškraipė L. Mykolaitis? Jis teigia, kad Koperniko, Galilėjaus laikais Katalikų Bažnyčia buvusi visagalė ir todėl neieškojusi mokslo ir religijos giminystės.
Tais laikais, iškilus protestantizmui, Katalikų Bažnyčia jau nebebuvo vienintelė šeimininkė Europoje. Be to, jau nuo pirmųjų amžių Bažnyčia buvo mokslo ir kultūros skleidėja. Ateistų peikiami scholastikai daug dėmesio skyrė gamtos mokslo ir teologijos sintezei. O Koperniko, Galilėjaus laikais Bažnyčia, popiežiai ypač globojo mokslą, meną, kultūrą.
Galilėjaus istoriją L. Mykolaitis apibūdina pora sakinių: Galileo Galilėjus sukonstravo teleskopą ir pirmasis parodė žmonėms Mėnulio kraterius. Po to jis buvo inkvizicijos kalinamas kalejime, kol apako, neteko jėgų ir parpuolęs ant kelių viešai išsižadėjo Koperniko tiesos. Vadinasi, Galilėjus buvęs pasmerktas dėl Mėnulio kraterių atradimo... O iš tiesų jis buvo pasmerktas už tai, kad savaip aiškino kai kurias Šventojo Rašto vietas. Be to, tiek bylos metu, tiek po pasmerkimo Galilėjus nebuvo kalinamas, o tik laikomas namų arešte. J. Markso „Bažnyčios istorijos vadovėlyje“ (8, p. 656) skaitome:
Kai Galilėjus, 1632 m. išleisdamas dialogus apie pasaulio sistemą, sulaužė savo pažadą, jis vėl buvo pakviestas į Kongregaciją, bet su juo buvo elgiamasi labai mandagiai, proceso metu jis buvo tik namų arešte, o ne kalėjime. <.. > Kai buvo pasmerktas kalėti kaip „linkęs į ereziją", popiežius tuojau pat pakeitė kalėjimą namų areštu, kuris, deja, tęsėsi iki pat mirties. Jam buvo palikta laisvė susirašinėti su draugais ir tęsti mokslinius tyrimus, tik lankymasis pas jį buvo šiek tiek suvaržytas. Galilėjus, aklas, žilagalvis senelis, mirė 1642 m. savo dvare prie Florencijos, visiškai susitaikęs su Bažnyčia.
Iki mirties gaudavo popiežiaus pensiją - 1000 dukatų. Mirties valandą gavo ir popiežiaus palaiminimą. Palaidotas garsiojoje Florencijos Šv. Kryžiaus bažnyčioje.
Neteisingas L. Mykolaičio teiginys, kad Bažnyčia, įtraukdama į indeksą Koperniko, Galilėjaus ir Keplerio raštus, stengėsi palaidoti užmarštyje šių mokslininkų mintis, atradimus, kad ji norėjusi iš genijų atimti laimę turėti savo mokinių ir pasekėjų. Bažnyčia, 1616 m. įtraukusi į indeksą Koperniko knygas, jau 1620 m. leido studijuoti Koperniko sistemą kaip hipotezę (8). Koperniko knygos 1757 m. išbrauktos iš indekso. Tuo laiku Koperniko sistema jau dėstoma bažnytiniuose universitetuose (pvz., Vilniaus). Būdinga vieno Galilėjaus teisėjo - Belarmino mintis: Jei ateityje šis tvirtinimas būtų svariai įrodytas, tada Bažnyčiai tektų Šventąjį Raštą [Joz 10] suprasti metaforiškai (1). Panašiai 1651 m. yra pasakęs vyskupas ir teologas Karamuelis (1, p. 188).
Netiesa, jog tik maždaug prieš 20 metų kai kurie aukšti Vatikano pareigūnai ėmė viešai pripažinti, kad galbūt vertėtų peržiūrėti Galilėjaus bylą, nes visi mąstantys žmonės - tikintys ir netikintys - laiko jį buvus teisų... Ypač jei tą teisumą suprasime kaip Koperniko pažiūrų teisingumą. Daug anksčiau negu prieš 20 metų įvairūs teologijos vadovėliai pripažįsta, kad šia prasme nuosprendis nebuvo teisingas. J. Pohle „Dogmatikos vadovėlyje“ rašoma: Šventosios Oficijos kongregacijos sprendimai, net jei jie bendrąja forma popiežiaus patvirtinti, negali būti laikomi neklaidingais ex cathedra sprendimais, kaip tai liudija nuosprendis Galilėjaus byloje (p. 265).
Pranciškaus Bučio „Teologijos enciklopedijos kurse“ skaitome: Kardinolai, iš kurių buvo susidaręs teismas, pasmerkusis Galilėjaus pažiūras, be abejo, suklydo. <...> Popiežius nebuvo pasirašęs ant ištarmės, pasmerkusios Galilėjų, tat reiškia, kad dar buvo likusi viena instancija tame ginče. 1932 m. Friburge išleistame „Teologijos ir Bažnyčios leksikone“ rašoma: Kongregacija tuo padarė apgailėtiną klaidą.
Svarstant klaidingą sprendimą Galilėjaus byloje, reiktų atsiminti:
1) Ptolemėjo sistema buvo Aristotelio priimta, jos laikėsi Bažnyčios atstovai, iki XVII a. pabaigos ją teisinga pripažino net tokie autoritetai, kaip astronomas Tychas Brahė. Koperniko sistema buvo laikoma išpuoliu prieš labai vertinamą Aristotelio filosofiją, kurios šalininkai labiausiai reikalavo pasmerkti Galilėjų.
2) Tuo metu buvo beveik vieninga nuomonė, kad Koperniko sistema nesuderinama su Šventuoju Raštu. Bent su raidišku aiškinimu ji neabejotinai susikerta. Tuo metu protestantai taip laisvai elgėsi su Šventuoju Raštu, kad Bažnyčios vadovybė jautė pareigą kovoti su visu tuo, kas skatino savivalę jį aiškinant.
3) Įrodymai, kuriuos pateikė Galilėjus proceso metu gindamas Koperniko sistemą, kaip pripažino jis pats ir kaip teigia bylos aktus išstudijavęs astronomas Andželo Sekis, nebuvo pakankami (1, p. 675).
Tarybinis mokslininkas V Ginzburgas rašo:
Grynai praktiniu požiūriu iki Tycho Brahės (1546-1601) ir Keplerio (1571-1630) darbų Koperniko sistemos pranašumai nebuvo nei pakankamai įtikinantys, nei efektyvūs astronominių reiškinių išankstinio numatymo prasme. O tai buvo viena iš priežasčių, kodėl taip iš lėto ir taip sunkiai įsigalėjo Koperniko sistema (2).
Būtų galima prisiminti Džordaną Bruną, kurį ateistai laiko didžiu gamtos mokslininku. Iš tiesų jis buvo tik keistokas filosofas, domėjęsis astronomija, skelbęs, kad kitose planetose yra protingų būtybių. Etikos srityje propagavo labai abejotinos vertės pažiūras. Jį išgarsino ne jo kūryba, bet mirtis.
Ką L. Mykolaitis nutyli? Jis nutyli, kad antibažnytiškai nusiteikę Prancūzijos revoliucionieriai žudė mokslininkus ir poetus, pavyzdžiui, garsų chemiką Lavuazjerą, poetą Šenjerą ir daug kitų (7).
L. Mykolaitis nutyli ir daug „inkvizicinių“ procesų, įvykusių mokslinio ateizmo šalyje, kurie pasmerkė naujausias ir pažangiausias mokslo šakas. Joms buvo prisegamas terminas lženauka (pseudomokslas). Daugiausia kliuvo genetikai. Puolimas prieš ją, pradėtas 1938 m., apogėjų pasiekė 1948 m., kai Visasąjunginės žemės ūkio mokslų akademijos sesijoje buvo uždrausti bet kokie šios srities tyrinėjimai. Šioje sesijoje materialistinis Mičiurino mokslas visiškai nugalėjo Veismano-Morgano idealistines teorijas. Mokslinė diskusija biologijos klausimais vyko partijai vadovaujant. Draugo Stalino vedamosios idėjos čia suvaidino lemiamą vaidmenį, atvėrė naujas plačias perspektyvas moksliniam ir praktiniam darbui (iš 31-ųjų Spalio revoliucijos metinių minėjimo V. Molotovo pranešimo).
Šiai sesijai ir šiam „triumfui“ buvo rengtasi visus 10 metų. Surengta daugybė „inkvizicinių" procesų; daug mokslininkų, sėkmingai dirbusių vienuolio augustino Gregoro Johano Mendelio pradėtąjį darbą, buvo įkalinti ir žuvo, kiti - atleisti iš darbo. 1938-1948 metai daugeliui jų buvo lemtingi. Žymiausia auka buvo akademikas, genetikos tyrinėtojas Nikolajus Vavilovas, buvęs Visasąjunginės žemės ūkio mokslų akademijos prezidentas, daugelio užsienio mokslų akademijų narys. T. Lysenkos išstumtas iš visų postų, 1940 m. buvo suimtas ir 1942 m. mirė lageryje, būdamas 55 metų. Ką reiktų sakyti apie tarybinio ateizmo nusikaltimus mokslui palyginus jo bylą, jo kalinimus su Galilėjum? Negalima užmiršti Galilėjaus proceso, bet dar labiau negalima užmiršti ir daug skaudesnius padarinius turėjusių mūsų laikų procesų prieš mokslininkus genetikus.
Panašus likimas ištiko ir pačią moderniausią mokslo šaką - kibernetiką. 1955 m. išleistas rusiškas „Filosofijos žodynas“ neranda jai gerų žodžių. Tik vėliau jai buvo pripažintas mokslo vardas. Kibernetika Tarybų Sąjungoje turėjo ir kankinių (pavyzdžiui, stačiatikių kunigas P. Florenskis, 1943 m. žuvęs lageryje).
Kaip nesuderinamos su marksizmu buvo labai puolamos ir bendroji reliatyvumo teorija, kvantinė mechanika. Garsus tarybinis fizikas S. Frišas savo atsiminimuose apie akademiką Vladimirą Foką rašo:
Turbūt mažai kas atsimena, kad tais laikais pas aukštojo mokslo ministrą S. Kąftanovą buvo sušaukti du pasitarimai ideologiniais šiuolaikinės fizikos klausimais, <..> Pirmas išdrįsęs ginti šiuolaikinę fiziką buvo V. A. Fokas. Po jo išdrįso pasisakyti ir keletas kitų pasitarimo dalyvių. Ir tada S. Kąftanovas pasakė: „Mes būtume barbarai, jei atmestume reliatyvumo teoriją ir kvantinę mechaniką; mūsų uždavinys ne ją atmesti, bet ją išpainioti iš idealistinio apvalkalo, į kurį ją įvilko filosofuojantys Vakarų fizikai“ (3).
Bet šių teorijų „išpainiojimas“ buvo ne mažiau dramatiškas. 1952 m. rudenį filosofas marksistas Naumas Ickovičius laikraštyje „Sovetskaja Litva“ išspausdino labai piktą straipsnį, kuriame šiuolaikinės fizikos Lietuvoje pradininko prof. Adolfo Jucio pažiūros traktuojamos kaip keliaklupsčiavimas prieš Vakarus, prieš Kopenhagos (t. y. Nilso Boro, Vernerio Heizenbergo ir kt.) kvantinės mechanikos mokyklą. Buvo laukiama labai liūdnų šio straipsnio padarinių. Išgelbėjo tik Stalino mirtis.
Šiandien giriamasi, kad marksizmas paremtas mokslu. Bet negalima užmiršti Lenino žodžių apie gamtos mokslų atstovų filosofines pažiūras ir marksistinę filosofiją:
Kai kalbama apie filosofiją, tai negalima tikėti nė vienu vieninteliu žodžiu nė vieno iš tų profesorių, davusių vertingiausių darbų chemijos, istorijos, fizikos srityse (5, p. 280).
Kaip po to drįstama piktintis, kad kažkas bandė teologijoje (net ne filosofijoje) nesutikti su astronomo nuomone?! Džordaną Bruną, kuris geriausiu atveju galėtų būti laikomas tik mokslininku filosofu, ateistai aukština kaip mokslo kankinį. Mes galėtume suminėti daugybę mokslininkų filosofų, mūsų valstybėje nukentėjusių ir žuvusių dėl savo filosofinių idėjų mūsų laikais (prof. R Dovydaitis, L. Karsavinas ir kt.). Florencijoje į vieną Šv. Kryžiaus bažnyčios koplyčią buvo perkelti Galilėjaus palaikai ir pastatytas sarkofagas su užrašu:
Galileo Galilėjus, didysis geometrijos, astronomijos, filosofijos atnaujintojas - jo laikais jam lygių nėra.
Tai padaryta su Šventosios Oficijos kongregacijos žinia (4). O kaip atrodo akademiko N. Vavilovo kapas? Niekas net nežino, kur jis yra...
Tokios mintys bei išvados kyla perskaičius L. Mykolaičio straipsnį. Ir tai nėra unikumas. Neseniai (1979 11 15) „Valstiečių laikraštyje“ pasirodė menotyrininko V Ulozos straipsnis „Menas ir religija“. Ir čia tie patys iškraipymai ir nutylėjimai.
Skaitome: Popiežiaus Grigaliaus I nurodymu buvo sudeginta garsioji Aleksandrijos biblioteka. Kaip tai galėtų būti, jei biblioteka sudegė 391 m., o Grigalius I gimė 540 metais?.. Kas iš tikrųjų sudegino šią vadinamąją Skorpiono biblioteką? Aleksandrijos patriarchas Teofilius. Vienas katalikų leidinys rašo, kad patriarchas laikėsi ne visai krikščioniškų principų, pasirodė fanatiškai netolerantiškas pagonių atžvilgiu (6). Matome: neslepiama.
V. Uloza rašo: Bažnyčia neprotestavo, kad hitlerininkai degino laužuose mūsų laikų pažangių rašytojų kūrinius. Autoriui reiktų pasiskaityti garsiojo fiziko Alberto Einšteino atsiminimus, kur rašoma, kad jis tikėjęsis, jog spauda šauks prieš Hitlerio piktadarystes. Deja, ji greitai buvo nutildyta. Jis tikėjęsis, kad mokslo šventovės - universitetai - gins laisvę ir tiesą. Deja, ir tie greitai nutilo. Tik Bažnyčia, kuriai didelių simpatijų jis niekada nejautė, vienintelė kėlė balsą prieš smurtą ir melą.
V Uloza nutyli knygų naikinimą Lietuvoje mūsų laikais... Kas išvežė pokario metais Kauno kunigų seminarijos biblioteką į Petrašiūnų popieriaus fabriką? Kas naikino ir naikina knygas kratų metu areštuotųjų butuose? Kas 1979 m. neleido pasirodyti Vilniaus universiteto rektoriaus Kojalavičiaus „Lietuvos istorijai“, parašytai prieš 300 metų? Kas išėmė iš apyvartos Tomo Venclovos ir kitų autorių knygas, kuriose nėra nė vieno antitarybinio žodžio? Ar šiandien lietuvis gali laisvai skaityti užsienyje leistas nemarksistines knygas ir laikraščius? Ar mūsiškė „spaudos laisvė“ nėra hitleriškos „laisvės“ kopija?..
LITERATŪRA
1. D'Alės A. Dictionnaire Apologétique. Paris, 1911.
2. Einštein i filosofskije probtemy fiziki XX veka. „Nauka". Moskva, 1979, p. 301-372.
3. Friš S. E. Vospominanlja o B. A. Foke.
4. Jaugey J. Slownik apologetyczny. Warszawa, 1894.
5. Lenin V. I. Solinenije. T. 13.
6. Lexikon F. Theologie und Kirche. T. 10. 1965.
7. Maliauskis A. Bedievių inkvizicija. Tilžė, 1924.
8. Marxs J. Lehrbuch der Kirchengeschichte. Trier, 1922.
