VAIKYSTĖ
Vanduolė [Loreta Užemeckaitė]
Vaikystė - mėlynų upelių džiaugsmas,
suskambęs tūkstančiais garsų.
Kažkur be galo artimai
mus kviečia šauksmas
dar nepalikt vaikų vilčių ir pasakų šviesių,
dar sugrąžint žaislus į mažą menę,
ilgėtis vaikiškai tiesių minčių...
Ir sudūžta į pievą žaislai,
švelnios rankos lyg sapnas palieka.
Jau iš pasakų grįžta vaikai
ir senus mano daiktus paliečia.
Išėjau. Jau seniai išėjau.
Ir naujai prisipildė man dienos.
Tik dabar - tik dabar nežinau,
kodėl vaikiškos akys taip mielos.
Vieną kartą sudūžta žaislai, -
mes į tolimą kelią pakylam,
kad būt leista sugrįžt amžinai
pas Tave per kapų tamsią tylą.
