ŽMONIŠKUMO ASPEKTAI
K.[Felicija Kasputytė]
Nūdiena retai tepradžiugina žmoniškumo ir gerumo dovanomis. Dažniausiai mus stingdo susvetimėjimo šaltis, skandina egoizmo ir veidmainystės potvynis. Mūsų negandos ir skausmas daugiausia kyla todėl, kad tarpusavio santykiuose nėra nuoširdumo, pasitikėjimo ir meilės, kad vidinis nuotolis, tarsi neperžengiama praraja, skiria vienus nuo kitų.
Tuos nuotolius, skiriančius širdį nuo širdies, galima įveikti vien meile ir gerumu. Tai psichologinė ir pedagoginė tiesa, patvirtinta gyvenimo tikrovės. Todėl norėtųsi, kad humanistiniai jausmai bei žmoniškumas nuspalvintų mūsų kasdienybės turinį, įprasmintų visas pastangas ir darbus. Nūdienis gyvenimas griauna dvasios pasaulį. Išorinis triukšmas skverbiasi į širdies tylą. Tempas ir skuba tarsi vampyras graužia sielą. Malonumų ir pramogų ieškojimas suvaro žmones į pobūvius, pasilinksminimus, kitaip tariant, į būrius arba į minią. O minioje nerasi nei ramybės, nei susitelkimo, nei vidinės tylos: kur nėra vidinės tylos, ten nėra ir laimės. Kolektyvas taip pat yra vidinės tylos griovėjas.
Žmonės neras laimės kolektyve, kiekvienas paskiras žmogus pavirs menkyste, atbukėliu ir vidutinybe (Oldingtonas).
Ateikite į savo širdies tylą, - ragina Šileris. Toje širdies tyloje galima surasti didžiąją galią, kuri iškelia į pačią aukščiausią žmoniškumo viršūnę. Kai paskęstame širdies tyloje, tada nurimsta skausmas, pasitraukia liūdesys, atsipalaiduoja nuo įtampos jausmai. Tyla - transcendentinis pradas. Tik tyloje žmogus gali suprasti giliąją būties prasmę ir kilti žmoniškumo laiptais. Kas paskęsta tyloje ir susimąsto, tas darosi geresnis, nes susimąstymas žadina tuos jausmus bei emocijas, kurios išplaukia iš gėrio koncepcijos. Kai žmogus neberanda laiko tylai bei susimąstymui, tada jis praranda žmoniškumo lobius. Jis netenka dvasinio maisto ir nyksta moraline prasme, kitaip sakant, eina prie nužmogėjimo.
Didieji ir tylieji žmonės! Šalis, kuri jų neturi arba turi vos keletą, eina link pražūties. Taip, kaip miškas be šaknų. Čia visi medžiai teturi tik lapus ir šakas, o šaknų neturi. Todėl jie greit nudžius. Vargas mums, jei turime tik tai, ką galime parodyti ir kalbėti (Karleilis).
Jeigu nerandi laiko susimąstymui, tada tu murkdaisi paviršutinybėje ir pamiršti savo esmę. Tikrąją laimę aukoji miražams, kurie ne tik nepatenkina, bet net nuodija visą tavo gyvenimą.
Kai žmogus skęsta triukšme, jį ištinka gyvenimo tragedija (Greberis).
Tyla! Kas nutyla savo viduje, tas pasiekia didžiausią iškalbingumą. Po gilios tylos kiekvienas žodis įgyja prasmingą skambesį. Nieko nėra brangesnio už nuoširdų žodį, kurį išgirsti skaudžią ir sunkią valandą. Tai didžiausia dovana ir šviesiausias džiaugsmas. Nuoširdus žodis... Jis iškyla iš tauriausių sielos gelmių. Jis suramina, padrąsina, paguodžia. Jis taip pat ir maitina, nes jo šviesa išsklaido susvetimėjimo šaltį.
Diplomatiškumas ir apsukrumas stumia žmones vienus nuo kitų. Apsukrumas - tai nuoširdumo priešingybė. Gudravimais bei veidmainyste nepasieksi širdies ir niekam nesuteiksi džiaugsmo. Apgaulė, klasta, įvairios melagystės sužlugdo bet kokius žmoniškumo aspektus.
Šiame melo ir paradiškumo potvynyje žmogus ilgisi švelnumo, meilės, nuoširdumo ir tiesos. Todėl kalbėdami su savo artimu, atsisakykime skambių ir diplomatiškų frazių. Nekalbėkime apie smulkius kasdienius rūpesčius, nesibaigiančius buitinius reikalus. Eikime prie pačios esmės... Pažvelkime į savo bendradarbio skausmą, į jo širdgėlą, slaptą kančią. Jam reikalingas mūsų žodis. Tą žodį nuspalvinkime tikru nuoširdumu. Tai bus pati didžiausia dovana.
Liūdnasis Šekspyro Hamletas skundėsi, kad visur tik žodžiai, žodžiai, žodžiai... tušti ir beprasmiški žodžiai. Mes galėtume pridurti, kad mūsų žodžiai dažnai yra nuspalvinti pykčio, klastos, veidmainystės ir įvairių melo niuansų.
Mes tiek daug kalbame. Dabar labai aktuali yra infliacijos problema. Žinoma, tai ekonomikos sritis. Tačiau norėtųsi kalbėti apie žodžio infliaciją. Mes išleidžiame į apyvartą per daug žodžių. Todėl jų vertė visiškai sumenko. Juo daugiau sakome žodžių, juo menkėja jų vertė. Norint suteikti žodžiui tikrąją prasmę, reikia pasverti jį savo širdimi. Niekada nemiršta pasakytas žodis, - sako filosofas. Kokia didelė atsakomybė!
Jeigu nori būti laimingas penkias minutes - keršyk; jeigu nori būti laimingas visą gyvenimą - atleisk (Lakorderas).
Atlaidumas yra pirmutinė gerumo bei humaniškumo sąlyga. Be visiško atleidimo negali būti ir susitaikinimo. Atlaidumas yra daug galingesnis už kerštą ir pyktį - atlaidumas nuginkluoja ir patį pikčiausią priešą. Nelengva ugdyti savo atlaidumo jausmus. Kad galėtum atleisti, reikia būti taikoje su pačiu savimi, reikia sukurti savyje ramybės ir taikos atmosferą, kuri spinduliuoja meilę ir žmoniškumą. Dažniausiai viešpatauja žmogaus nesantūrumas, netvarka, disharmonija. Tą pačią disharmoniją jis skleidžia ir savo aplinkoje. Tada viešpatauja tik kerštas, pyktis, neapykanta.
Kad galėtum atleisti, reikia būti įsitikinusiam, jog visi žmonės yra to paties Tėvo vaikai ir amžinoji Meilė visus jungia brolybės ryšiais. Teisingumas yra meilės matas, - sakydavo šv. Teresė Avilietė. Kas remiasi meilės principais, tas teisingai ir objektyviai vertina žmones bei jų poelgius. Ir priešingai, kas neturi savyje meilės, tas negali teisingai galvoti ir spręsti. Žmonių tarpusavio santykių harmoniją sąlygoja teisingas požiūris į savo artimą: jeigu mes teisingai vertiname kitą asmenį, mūsų santykiai su juo būna draugiški.
Tiesos meilė yra kūrybingoji žmogaus tobulėjimo ląstelė. Be teisingumo negalima augti nė tobulėti. Neįžvelgdami savo trūkumų, neigdami juos sau ir kitiems, tampame vis neteisingesni, pasipūtę ir kupini tuščiagarbiškumo. Manome, kad tik mes vieni esame puikūs, geri, išmintingi. Taip tolstame nuo žmonių ir skleidžiame - to netgi nesuvokdami - susvetimėjimo negandą. Teisingumas padeda su meile žvelgti į kiekvieno vidinį pasaulį ir su giliu nuolankumu pripažinti savo silpnybes bei klaidas. Tik einant teisingumo ir nusižeminimo keliu galima sukurti malonią bendravimo atmosferą.
Atsižadėjimas ir auka yra sinonimai. Atsižadėjimas turi krikščionišką aspektą ir pasiekia gilią žmoniškumo esmę. Atsižadėjimas yra neįkainojamai brangus. Teologai sako, kad jis vienas liks mums tada, kai keliausime į Amžinybę.
Mūsų kalbos apie laimingą ateitį tėra paprasčiausias tuščiažodžiavimas. Mūsų svajonės yra netikros. Jų niekada negalėsime realizuoti, nes tos svajonės neturi aukos ir atsižadėjimo aspektų. Reikėtų atvirai prisipažinti, kad kiekvienas iš mūsų pirmiausia rūpinasi tik savimi. Jeigu žmogus gyvena ir dirba tik sau, jis negali sukurti laimės nei sau, nei kitiems. Tik tada, kai išmoksime sąmoningai aukotis dėl kitų, kai netrokšime sau nei garbės, nei titulų, nei lobių, - tada sukursime laimę sau ir kitiems. Tik tada pasieksime žmogiškąją pilnatvę.
Žmogiškasis orumas reikalauja gerbti save ir kitus. Niekada nemokėsi gerbti savęs, jeigu neišmoksi gerbti kitų. Pirmoji žmonių tarpusavio santykių sąlyga - pagarba artimui, kitaip sakant, savo bendradarbiui, kaimynui ir kiekvienam, su kuriuo susitinkame kasdienybėje. Kai išmoksime gerbti ir vertinti kitus, tada tarpusavio santykiai taps draugiški. Išmoksi gerbti žmogų tik tada, jeigu priimsi jį su visomis jo silpnybėmis bei ydomis, - tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Juo labiau žmonės gerbia kitus žmones, juo labiau jie įsijungia į visuotinę harmoniją.
Opera enim illorum seąuuntur i/los. - Jų darbai palydės juos į amžinybę. Taip skelbia amžinoji Išmintis. Opera - tai darbai, kurie atlikti širdimi.
Tai taurios ir geros mintys, tyras vidinis gyvenimas. Tai kilnūs siekiai bei idealai. Ne visi darbai lydės į Amžinybę, nes ne visi darbai būna paženklinti gerumo. Greičiausiai nė vienas tų darbų, už kuriuos gavome premijas ar pagyrimo raštus, nepalydės į Amžinybę. Kaip būtų gera, kad kiekvieną dieną įprasmintume bent vienu geru darbu ir taip sukurtume šviesius Amžinybės palydovus!
Kiekvienas galvoja tik apie save. Tos egoizmo plokštumos susikerta ir bendrauti nebeįmanoma (Oldingtonas. visi žmonės priešai).
Jeigu būsite nuoširdžiai geri, tada ir tie, su kuriais susitinkate, taps nuoširdūs ir geri (M. Meterlinkas. Gerųjų lobiai).
Artimo meilė! Ji retai pradžiugina mus savo apraiškomis. Rašydama apie artimo meilės aspektus bei poveikį, norėčiau nuvalyti nuo jos laiko ir kasdienybės apnašas. Norėčiau, kad meilės sąvoka įgytų tą patį skambesį, kuris nuaidėjo tais laikais, kai buvo ištarti nuostabūs meilės žodžiai: Mylėkite vienas kitą: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!
Tie žodžiai - tai visas artimo meilės kodeksas, kuris žmonių tarpusavio santykius paženklina visais žmoniškumo aspektais. Meilė praturtina aplinkos gyvenimą, daro jį gražų, turiningą, prasmingą. Ji išugdo jautrumą, švelnumą, rūpinimąsi kitu žmogumi, jo supratimą ir nuoširdų gailestingumo jausmą. Tokia meilė nutiesia tiltus iš širdies į širdį.
Vadovaudamiesi tuo didžiuoju meilės kodeksu, pasakysime artimui gerą žodį, padėsime jam pasvajoti, sugrąžinsime prarastą viltį, ištiesime jam ranką, kai jis suklumpa, pabūsime jam atrama, kai jis svyruoja. Mūsų širdis bus tarsi priebėga, kurioje artimas galės pailsėti ir atsigauti. Vadovaudamiesi tokia meile, atidžiai pažvelgsime į savo artimą ir domėsimės ne tuo išoriniu žmogumi, kuris kaip robotas atlieka savo pareigas bei užduotis, bet žmogaus širdimi, jo skausmu, vienatve ir bejėgiškumu nūdienio chaoso akivaizdoje.
