KRISTUS - NE MITAS
Garbė Dievui aukštybėse,
o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!
(Lk 2, 14)
Jūs priskiriate Kristų mitams. Bet argi tai mitas? Ar mitas gali prieštarauti, priešintis, priekaištauti, gintis, prisikelti, įsakyti ir kentėti?
Mitas?Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui - Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui - Abilenės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje (Lk 3,1-2).
Pasirodęs tiksliai apibrėžtu laikotarpiu, tas Žmogus nebepalieka pasaulio nė valandėlei, ir pasaulis negali elgtis su Juo kaip panorėjęs. <... > Nuo pat pradžios viskas pasakyta, viskas išreikšta Jo žodžiais, kuriuos Jis norėjo, kad pasaulis suprastų; viskas pasakyta tais darbais, kurie atskleidžia troškimą, kad pasaulis visada juos minėtų.
Tai ne ta legenda, kurią poetai galėtų dailinti ir gražinti. Toji istorija yra trumpa. Jos žodžiai lakoniški. Apokrifų stebuklais ji gina save nuo pagražinimų. Ji egzistuoja, kaip neįkainojamos vertės perlas, kietas akmuo, į kurį atsitrenkia pasaulis. Kiekvienas jos žodis, net kiekvienas žodžio skiemuo yra ištirtas ir išanalizuotas specialistų.
Tiek daug pastangų deda pseudointelektualai, kad sumažintų ir sumenkintų tą istoriją ir tuos faktus. Tačiau veltui! Tie žodžiai jau 19 šimtmečių demonstruoja pasauliui savo nuostabią galią. Jie neša prisikėlimą kiekvienai sielai ir mirčiai pasmerktam žmogui atgimimą meilėje.
Tos istorijos tekstas visada gyvas. Tai dokumentas, alsuojantis gyvenimu, ir jokia pasaulio jėga nesukliudys Jo misijos prikelti ir atnaujinti kiekvieną krikščionį.
(Iš kn.: Fransua Moriakas. Krikščionies laimė)
