VYDŪNAS
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
Oi Lietuva, kur tu, vargše, grimzti?
Kuomet išvysiu kylančią tave?
Kuomet prašvis vėl amžinoji saulė?
(Amžina ugnis)
Reta žmonijos - ne tik Lietuvos - kultūros istorijoje asmenybių, kurios šviestų tokiu nesudrumstu dvasingumu, sielos kilnumu, kaip Vydūnas. Vaižgantas rinko mūsų kaimo deimančiukus, įžvelgė juos vargų ir darbų išvargintame Lietuvos kaimo žmoguje, o Vydūnas nuo kūrinių herojų pasaulio nuvalė kasdienybės ir buities smulkmenas. Vydūno dramų herojus -tautos kryžkelių gyventojas, nešantis savyje visą tėvynės likimo tragizmą. Lietuva, amžiais kovojusi su vokiečiais, nepaliaujamai guli rašytojui ant širdies - tai ir tolimas pagonybės saulėlydis (Amžina ugnis), ir ne per daug nuo mūsų dienų nutolę Pirmojo pasaulinio karo įvykiai (Pasaulio gaisras), ir istorinis tautos likimas (Prabočių šešėliai).
Lietuvos karinės jėgos per silpnos kovoti su galingais kaimynais, tačiau moraline stiprybe ir ištverme ji nenugalima. Tėvynės stiprumą Vydūnas suvokia kaip tautinio ir žmogiškojo orumo išsaugojimą, tradicijų išlaikymą. O tai pirmiausia - dvasinio tyrumo išsaugojimas. Lietuvių tautos kova dėl savo valstybinės ir dvasinės nepriklausomybės negalėjo nebūti dramatiška, bet būdama dramatiška (net tragiška) ji nėra beviltiška; net skaudžiausio pralaimėjimo valandą dega vilties kibirkštėlė, nes dvasia nesunaikinama.
Tautos dvasinio idealo, vidinio tyrumo idealo Vydūnas ieško moters asmenybėje; ją jis laiko dvasinių ir moralinių vertybių saugotoja. Gražvyda „Amžinoje ugnyje“ ir Magė „Pasaulio gaisre“ kaip tik ir įkūnija tą idealą. Grožvyda žūva, gindama paskutinę Romuvos ugnies kibirkštėlę, skelbdama, kad ji turi degti kiekvieno lietuvio širdyje kaip tautinio nenugalimumo simbolis. Magė - tarsi kankinė už tautos moralinį tyrumą. Tik nesudrumstas moralinis tyrumas pajėgus atsispirti prievartai ir pavergimui, tik jis teikia atgimimo viltį. Štai Magės žodžiai:
Mes, mergaitės, dabar atstovaujame visai tautai. Ji pradėjo jau naujai gauties. Net jau kalbėta apie jos nepriklausomybę. O iš tikrųjų tauta atsigauna tik iš motriškųjų. Jos turi būti kilnių siekimų, skaisčių širdžių, malonios, doros. <...> Kokios mes būsime, tokios bus naujos kartos. Turėtų būti dar kilnesnės, tauresnės. Tam tai mes, mergaitės, tautos gyvenime. <...> Mes, motriškosios, esame tautos širdis. Kokios mes, tokie ir vyrai, tokie bus ir mūsų vaikai. O mes dabar pavojuje, ne mūsų gyvybė, bet dorovinis mūsų švarumas, mūsų skaistybė ir toliau pati kūno sveikata. Su nykstančia motriškųjų skaistybe nyksta ir visa tauta...
Moralinis žmogaus tyrumas neatsiejamas nuo jo ryšio su Dievu, kaip Kūrėju, kaip visa apimančia Meile. Paviršutiniškai sprendžiant iš dramų galima manyti, kad Vydūnas yra lietuviškos pagonybės apologetas. Iš tikrųjų jis gina ne pagonybę, kaip religiją, o pačios religijos tyrumą ir taurumą. Religija tol gali tobulinti ir daryti šventesnį žmogų, kol ji tyra, kol į ją neįsiskverbia žemiški, egoistiški tikslai.
Kaip Vydūnas vertino religiją (ir būtent - krikščioniškąją, didžiąją dorintoją, žmogaus šventintoją), matyti iš jo straipsnio „Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu“. Religiją Vydūnas laiko vieninteliu žmogaus didybę lemiančiu faktoriumi, kultūros pagrindu, apsauga nuo žalingų civilizacijos padarinių. Žmogus, norėdamas suvokti Dievą, pirmiausia turi pašalinti nuo širdies viską, kas trukdo pamatyti tikrąją esmę.
Tiktai tada galima numatyti Dievą esant savo esmėje, o esmę Dievuje, kada išvengta visokių apsisvaiginimų. Kuris nesisaugoja nuo visokių apsisvaiginimų, tojo skelbimai šventų žodžių tesilieka tuščiais garsais. Nėra juose tūrio ir dvasinio skambesio.
Tokiu apsisvaiginimų šaltiniu Vydūnas laiko šiuolaikinę civilizaciją: žmogus, kurdamas vis daugiau daiktų, kitaip tariant, materialinę kultūrą, tariasi esąs gamtos ir visatos viešpats, ima nebesuvokti, kad visa, kuo jis naudojosi, tėra Kūrėjo duotos priemonės dvasiniam savęs bei pasaulio tobulinimui, ir praranda tikrąjį ryšį su Dievu. Tuo tarpu, Vydūno žodžiais tariant, tikyba buvo ir yra esmiškas visos žmonijos dvasinio gyvenimo pažymys ir ypatumas.
Savo veikla žmogus įsijungia į aukščiausios Kūrybos vyksmą. Atviras, nuskaidrintas, dvasingas žmogaus santykis su Dievu nušviečia žmogaus darbus amžinojo Slėpinio atšvaitu. Ir atvirkščiai, kai ryšys su Dievu nutrūksta, žmogus tarsi praranda savo dvasinį pagrindą. Gilusis bet kokios žmogiškos kūrybos turinys slypi Dieve.
Atitinkamas turingėjimas aiškėja ir iš visokio vaizdavimo, iš meno kūrinio. Kur menas nuklimpo, žmogaus sąmonei skendejant daiktiškume, gana aiškiai matyti iš to, kas vadinama ekspresionizmu, futurizmu, dadaizmu ir kt. Esmiškasis turingas menas tėra galimas, kada dieviškasis Kūrėjas pasireiškia žmogumi. Tokio meno kūriniai yra tiesiog nušviesti, ir todėl jų grožė spindi. Ji įrodo, kad pavidalas yra užplūstas didio tūrio, šviesaus sąmoningumo...
Žmogaus asmenybėje Vydūnas išskyrė dorovę, kurios pagrindų taip pat ieškojo tikyboje:
Visai ypatiai reikšminga tikyba yra dorovei. Kad mokslas ir menas grindžiasi šiek tiek ant likimo suteiktų gabumų, kada dorovė yra kiekvienam žmogui jo žmoniškumu įdiegta. Žmoniškumo pradas žmogaus asmenybėje, jo paskira, vadinta individualia, sąmonė yra kūrybos pašaukta viešpatauti asmenybėje.
Žmogus tiek gali pažinti Dievą, kiek pats savo dvasia pajėgia pakilti, kiek geba atsiverti kaip kūrinys Kūrėjui. O to atsivėrimo pagrindas -malda ir meilė, kaip atsakas į Amžinąją Meilę. Vydūnas nuolat tai akcentuoja, iškeldamas krikščionybę kaip žmogaus tikrosios esmės ir paskirties atskleidimą.
Neatsitiktinai Vydūnas tiek daug kalba apie religiją, laikydamas ją pagrindine žmogaus esmės reiškimosi forma, - visa tai yra kilę iš jo asmeninės patirties, gilių apmąstymų ir studijų. Jis pats gyveno taip, kaip mokė:
Jo skelbtos mintys ir visa jo kūryba taip labai suaugę su jo paties gyvenimu, kad sudaro vieną harmoningą visumą. Sunku rasti kitą tautos sūnų, kuris taip glaudžiai susietų savo skelbiamas mintis su savo gyvenimu ir būtų ryškiausiu jų įkūnytojų. Jo visas gyvenimas buvo lyg viena malda Aukščiausiajam, lyg meilės himnas viskam, kas gyva. Iš savo dvasios skaidrumo jis žvelgė į šio pasaulio kasdieniškumą ir menkystę, į triukšmingumą ir melą, į vidaus pasaulio slėpiningumą su vienodu ramumu ir dvasios tilsmu, pasilikdamas dvasioje nesukrėstas ir nenukreipiamas nuo gyvenimo tikslo - sąmoningėti ir skaidrėti Aukščiausiajame (A. Krausas. Vydūnas - tautos žadintojas).
Vydūnas - Vilius Storosta - gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės r.), lietuvio protestantų pastoriaus šeimoje. Augo labai religingoje atmosferoje, anksti pradėjo domėtis filosofija. Studijavo Pilkalnio ir Ragainės mokytojų seminarijose, Greisvaldo, Halės ir Leipcigo universitetuose. Mokytojavo Kintuose, vėliau - Tilžėje. Yra parašęs apie 70 veikalų, nemaža jų yra filosofinio, pedagoginio, istorinio ir filologinio turinio -tais raštais stengėsi atskleisti platesnius akiračius lietuvių tautai, žadinti žmoniškumo ir kūrybos galias. Jo įsteigta Giedotojų draugija turėjo didžiulę įtaką tuometinei Mažajai Lietuvai, kuriai grėsė nutautėjimas, susiliejimas su vokiečių tauta. Vydūnas leido dainų rinkinius, skaitė daug paskaitų, kurios darė didelį poveikį jaunimui. Gyvenimo pabaigoje jo laukė skaudūs smūgiai - brolio, žmonos mirtis. Pats jis buvo nuolat vokiečių nacistų persekiojamas, uždarytas į kalėjimą, paskui skiriama ilgalaikė policijos priežiūra, kol pagaliau pavyksta ištrūkti į Vakarus. Mirė 1953 m. vasario 20 d. Detmolde (Vokietija).
A. Krausas rašo:
Nuo kalėjimo dienų iki išbėgimo į Vakarus, per šešerius metus, Vydūnas gyveno vienuolio gyvenimą. Jis dienų dienas praleisdavo vienas prie rašomojo stalo. Visi jo šalinosi, nes buvo uždrausta su juo bendrauti. Porą kartų per savaitę susitikdavo žmogų nuėjęs į krautuvę apsipirkti maisto produktų. Užsidaręs vienatvėje per dienų dienas rašydavo, kurdavo. Protarpiais atsisėsdavo prie savo vienintelės draugės arfos, kurios stygos prabildavo skundo ir skausmo akordais.
Ir sunkiausiomis aplinkybėmis Vydūno dvasia nepalūžo, o pakluso geležinei valiai. Būdamas griežtas sau (nuo ankstyvos jaunystės vegetaras ir abstinentas, praktikavęs griežtą gyvenimo būdą), jis buvo švelnus ir geras kitiems:
Iš jo veido spindėjo šviesios, malonios, gilaus žvilgio akys. Ypač kalbant nušvisdavo nepaprasta šviesa. <...> Nesu nė vieno kito žmogaus užtikęs savo gyvenime, - rašo A. Krausas, - kuris su tokia pat meile ir gailestingumu sutiktų tiek priešą, tiek savo bičiulį. Vydūnas yra viena šviesiausių ir nuostabiausių asmenybių lietuvių tautos ir žmonijos gyvenime.
Galima dar pridurti: tai buvo rašytojas, filosofas, kultūros veikėjas, Žmogus, kuriam jo skelbiami principai ir jis pats buvo viena.
(Parengė Ramunė Palaukytė [Alė Počiulpaitė])
