SUSIMĄSTYMAS APIE TĖVYNĘ
SKAITYTOJŲ MINTYS
L. Šermukšnis [Edvardas Šiugžda]
Ne laukai ir pievos sudaro Tėvynę.
Ne miškai ir upės sudaro Tėvynę.
Ne kuklios sodybos ir didingi pastatai sudaro Tėvynę. -
Tėvynę sudaro žmonių sielos.
Nuo mūsų jaunimo sielų skaistumo priklauso tautos dora. Nuo mūsų vyrų ir moterų - tėvų ir motinų - sielų drąsos priklauso mūsų pasiaukojimas Tėvynės labui. Nuo visų mūsų sielų taurumo priklauso Tėvynės kultūros didingumas.
Neseniai man teko būti liudytoju ginčo, įvykusio tarp dviejų garbingų žmonių, patyrusių daugelį persekiojimų. Vienas jų stengėsi įrodyti, kad dabartinėmis sąlygomis kova yra svarbiausia susipratusio lietuvio pareiga, kitas įrodinėjo, kad tautos gyvenimui reikalingesnė auka. Klausydamasis karšto jų ginčo, tiek iš kalbos, tiek iš jų gyvenimo, tiek iš daugelio kitų besiaukojančių kovotojų žygdarbių supratau, kad kova ir auka yra du neatskiriami dalykai, glaudžiai tarpusavy susiję. Be aukos negali būti kovos. O kova yra visų didžiausia auka.
Aš žaviuosi Zigmantu Sierakausku, 1863 m. sukilimo vadovu. Jis turėjo aukštą postą Rusijos imperijos generaliniame štabe. Turėjo puikią mylimą žmoną. Bet jis pasiryžo ir išėjo kovoti ne dėl savo interesų, ne dėl sotaus gyvenimo, kurį ir taip jau turėjo, bet dėl bendrų interesų, prieš neteisybę ir priespaudą. Išėjo, kad žūtų vos 35-erių metų amžiaus. Bet tai buvo prasminga mirtis.
Praėjusiais metais minėjome kito 1863 m. sukilimo vadovo, kun. Antano Mackevičiaus 150 m. gimimo jubiliejų. Kodėl jis, būdamas Paberžės mažos bendruomenės dvasiniu vadovu, pakvietė kaimo vyrus eiti su dalgiais į kovą prieš ginkluotą caro armiją? Kodėl jis, skelbdamas Dievo žodį apie aukos vertę žmonijai, ėmėsi vadovauti vienam iš didžiausių sukilėlių būrių? Todėl, kad kun. Mackevičius suprato, jog kova dėl tautos idealų -ar ji baigtųsi pergale ar pralaimėjimu, - yra didžiausia auka. A. Mackevičius žuvo jaunas. Tai buvo gyvenimo pradžia ir jis galėjo daug pasidarbuoti, šviesdamas valstiečius, bet pasirinko kovos, aukos ir ankstyvos, tačiau labai prasmingos mirties kelią.
Kodėl Z. Sierakauskas, A. Mackevičius ir kiti mūsų tautos didžiavyriai stojo į kovą su nenugalimu priešu? Aš manau, jog jie suprato ir visiškai įvykdė Kristaus nurodymą: Išdalyk savo turtus, tada tu galėsi sekti paskui mane (plg. Mt 19, 21). Gyvybė - didžiausias žmogaus turtas, kurį ne kiekvienas ir ne bet kada ryžtasi atiduoti. Reikia didžiulio ryžto ir valios, reikia pareigos jausmo, reikia krikščioniškos meilės - tik tuomet pasiryši tai didelei aukai.
Ėjau kartą su draugu nauja miesto gatve, pristatyta puikių dviaukščių namų. Šios gražios pilaitės stovėjo apsitverusios viena nuo kitos tarsi feodalų įtvirtinimai. Draugas tarė:
- Visi šie žmonės, kurie gyvena šiose pilyse, žuvę tiek valstybei, tiek tautai.
Aš jam pritariau. Ir pridūriau, kad suburžuazėjęs žmogus yra žuvęs ne vien valstybei ir tautai, bet ir Dievui. Apsiribojantis savo interesais žmogus neturi jokių dvasinių idealų. Jo siekiai - tik materialistiniai, egoistiški. Visas tokio žmogaus gyvenimas skirtas tik kaupimui materialinių gėrybių, dažnai nesąžiningu būdu įgytų. Žmogus, besistengdamas turėti atliekamo pinigo, užmiršta, kad jis privalo turėti dvasinį pasaulį, ieškoti dvasinės prasmės, privalo gyventi visos tautos gyvenimą.
Dažnai dabartinis žmogus Lietuvoje neranda būdo ir nemato reikalo kovoti su blogiu. Jis teisinasi, kad tiek pats, tiek kaimynas sočiai gyvena, jam nieko netrūksta, vaikams irgi davęs mokslo. Todėl jis, gal net sąmoningai, užmerkia akis prieš blogį. Blogis yra šalia mūsų, netgi mumyse. Bet su juo nekovojama. Tačiau yra drąsių, kovojančių žmonių.
Prisimenu atsitikimą, įvykusį prieš 5-6 metus. Vieno nedidelio bažnytkaimio kleboną suėmė saugumo pareigūnai, prieš tai padarę pas jį kratą. Kleboną išsivežė į saugumo rajono skyrių. Praeina viena diena - klebono nepaleidžia. Praeina kita - nepaleidžia. Trečią dieną į rajono saugumą atvažiuoja delegacija parapijiečių, vadovaujama 80-mečio senuko, buvusio knygnešio. Senukas, prasiyręs pro kelis jam kelią pastojusius saugumiečius, įsiveržė į viršininko kabinetą ir pareikalavo išleisti kleboną. Kai saugumietis pradėjo aiškinti, jog klebonas sulaikytas už tai, kad kratos metu rasta neleistinos literatūros, senukas, pasirėmęs rankomis į saugumiečio stalą, tarė:
- Tai kaip čia yra dabar, gal Stalino laikai? O gal Muravjovo?
Saugumo viršininkas, pamatęs to senuko drąsą, atlyžo ir įsakė paleisti kleboną. Argi tai ne nuostabi vienybės jėga?
Kažkada skaičiau vieno mūsų filosofo mintį, kad senieji lietuvių liaudies šokiai-rateliai iš esmės buvo krikščioniški, priešingai negu dabartiniai poriniai šokiai. Šokėjas, įeidamas į bendrą ratelį, susijungia su visais šokėjais, t. y. būdamas atskiras individualus šokėjas, sudaro vienovę su kitais ratelio draugais.
Taip turi būti tautoje. Žmogus tik tuomet bus naudingas tautai, jeigu jis išeis iš savojo kiauto, jei išsivaduos iš savo individualizmo ir susikurs glaudų ryšį su kitais individais, kartu sudarydamas vieną organizmą. Suprantama, žmogus, savo interesus jungdamas su kitų interesais, tobulins savo asmenybę ir individualumą, tačiau ne užsidarydamas siaurų savo interesų rate, o stengdamasis kitiems atiduoti daugiau negu pasiimti. Tik šitaip žmogus taps visavertis tautos narys.
Dabartinės sąlygos labai sudėtingos ir apgaulingos. Jaunas žmogus, nepatirdamas jokių asmeninių nelaimių, nuoskaudų, gaudamas iš gerai gyvenančių (o dažnai net vargingų) tėvų viską, ko tik įsigeidžia, kartais pasimeta ir pasiduoda jį nešančiai srovei, nerodo atsparumo nei tautos kovoje, nei tikėjimo reikaluose. Jis pasidaro abejingas bendriems interesams, o tai yra didelė blogybė.
Jau iš pirmųjų mokytojų jaunimas negauna reikiamo kryptingumo. Atvirkščiai, mokytojai jaunoms sieloms dažnai stengiasi nuslėpti tiesą apie mūsų tautą. Štai prieš keletą metų teko dalyvauti ekskursijoje. Atvykome į Salomėjos Nėries gimtinę. Ten radome būrį III—V klasės mokinukų. Jie drauge su mokytojais lankė įžymias rajono vietas (aišku, „revoliucines“), nes buvo laimėję konkursą. Kažkas paragino uždainuoti. Ir štai mokytojas pasiūlo Pachmutovos „Geologus“. Visi nustebome, įsivyravo nejauki tyla. Čia, žymios lietuvių poetės gimtinėje, dainuoti ne savos tautos dainą! Argi tai ne šventvagystė? Ar tai ne pasityčiojimas, kad ir iš šios poetės, jei ne iš tų nekaltų mokinukų? Vienas iš mūsiškių išsprendė problemą:
- Gal geriau padainuokim „Nemune ledai išplauks“ pagal Salomėjos Nėries žodžius?
Suprantama, mokytojas, kuris kitados buvo tikrai autoritetas, dabar jį jau praranda, tokiais savo veiksmais atstumia ir gadina vaikus. Ką jis gali duoti mokiniams ir juo labiau Tėvynei, jeigu nemoko auklėtinių branginti savo literatūros, kultūros?
Neseniai teko įsikalbėti su profesinės techninės mokyklos mokiniais, ką jie žino apie Praną Vaičaitį. Pasirodo, kad apie šį lietuvių dainių nė vienas nieko nežinojo, nes mokytoja apie jį sakiusi tik tiek, kad jis rašęs vadinamuosius socialinius eilėraščius. Eilėraštį „Yra šalis“ tik vienas kitas temokėjo. Vaikai nustebo, kai pasakiau, kad pagal šį eilėraštį yra sukurta daina. Padainavau jiems pirmuosius posmus. Jie klausėsi labai susidomėję, prašė dar padainuoti ir bandė pritarti. Taip iš jaunų, dar nevisiškai sužalotų širdžių liejosi lietuviška daina. Bet ar ilgai ją prisimins?
Tikriausias tautos vargų supratimas, kovotojų aukos įvertinimas, užuojauta kenčiantiems galimi tik gerai suprantant krikščionybę ir gyvenant pagal Kristaus mokslą. Deja, šiuo metu netgi didelė krikščionių dalis nepakankamai supranta krikščionybę. Mano nuomone, čia yra trijų kategorijų žmonės. Vieni, kurie jau perskaitė Šventąjį Raštą, kiti, kurie jį dar perskaitys, o treti - kurie neskaitė ir niekada neskaitys. Pirmieji -tie, kurie supranta Kristaus mokslą ir jį vykdo. Antrieji - kurie dar jo nepažino, bet savo gyvenime juo vadovaujasi ir, susidarius tam tikroms sąlygoms, puikiai supras. Tretieji - niekada Šventojo Rašto neperskaitys ir Kristaus mokslo nesupras, juo labiau niekada juo nepasirems. Trečiajai kategorijai gali priklausyti netgi tikintieji, kurie kartais nueina į bažnyčią, net krikštija savo vaikus, tačiau jų tikėjimas tuo ir pasibaigia. Todėl tikrai juos nuoširdžiai užjaučiu, nes krikščionybės prasmės jie nesuprato: svarbu ne išorinis ritualas, bet jo prasmė ir svarbiausia -aukos prasmė. O antrajai kategorijai gali priklausyti netgi visiškai netikintys, netgi ateistai, kurie tačiau Kristaus mokslu vadovaujasi spontaniškai, intuityviai. Aš tikiu, kad ilgainiui jie supras krikščionybės esmę. Be nuodugnaus Kristaus mokslo supratimo ir auka, ir kova dėl Tėvynės negali būti tikra.
Kaip lauko gėlė puošia pievą, kaip medžių ošimas taurina tamsų mišką, kaip vandens čiurlenimas atgaivina upelį, taip žmogus puošia, taurina ir gaivina Tėvynę. Ne Tėvynė atranda žmogų, bet žmogus - Tėvynę. Tik dirbdamas Tėvynės labui žmogus įprasmina ir savo būtį. Ne tai, kad lietuvis gyvena Tėvynėje, parodo, jog jis Tėvynę myli, bet tai, kad supranta tautos viltis, siekius, uždavinius. Arba, kaip rašė mūsų kultūros puoselėtojas filosofas Vydūnas:
Žmogus Tėvynėje tik tiek gyvas yra,
kiek ji jame, jo širdyje gyva!
Ir jeigu:
Lig šiol nėjai tikru keliu,
Tėvynę sau tik susirast norėjai...
Bet nepamirški niekados:
Žmogus Tėvynėn tenuein per širdį.
(Prabočių šešėliai)
Žiūriu į žaidžiančius vaikus ir galvoju: žaiskite, krykštaukite, džiaukitės... Ateis laikas, kai gyvenimas uždės jums savas problemas, savus klausimus, kaip uždėjo juos man, kaip uždeda bet kuriam suaugusiam žmogui. O nuo to, kaip gebame išspręsti tuos sunkiuosius gyvenimo klausimus, kurių sprendimo nepadiktuoja jokios mokyklos, jokie universitetai, jokie institutai, priklauso labai daug kas. Svarbiausia - nuo to priklauso ateitis to krašto, kurį vadiname savo Tėvyne.
Žiūriu į tave, Lietuvos jaunime, ir klausiu: ar gebėsi drąsiai užstoti skriaudžiamą žmogų, kaip tas 80-metis senelis?
