DVASINĖS STIPRYBĖS POŽYMIAI
K.[Felicija Kasputytė]
Tai apeliavimas į dvasią, kad ji taptų savo pačios valdove, kad nutrauktų ryšius su melagystėmis ir visu egoizmu, kad kovotų dėl vienintelės ir aukščiausios tiesos, dėl vidinės laisvės, dėl tikrųjų žmogaus vertybių, dėl šviesios laimės.
Principingumas. Jeigu nori išlaikyti savo principus, būk savimi, kitaip tariant, susikurk tokį dvasios pasaulį, kuriame nebūtų nei taikstymosi, nei praktinio išskaičiavimo, nei malonumų ieškojimo, nei tuštybės vaikymosi. Kas visa daro dėl paradavimo ir tuščios garbės, tas negali būti principingas. Jis negali išsaugoti savo principų ir savo vidinės tiesos bei įsitikinimų. Principingam žmogui svetimas bailumas, išdavystė, neištikimybė sau pačiam, kompromisai su savo sąžine. Todėl principingumas yra vienas tvirčiausių dvasinės stiprybės požymių.
Susikaupiau savy rūstus ir nebylus
Tylios, raminančios vienatvės laukimu,
Širdis nei prievartai, nei melui nepaklus! –
sako mūsų poetas Vincas Mykolaitis-Putinas, giliai apmąstęs principingumo svarbą šioje gadynėje, kai taip lengvai parduodami įsitikinimai bei idealai, kai tiek daug žmonių, nė kiek nesielvartaudami, parduoda savo sielą. Nūnai pasidarė netgi madinga vaikščioti sudužusių idealų skeveldromis ir kaitalioti savo įsitikinimus pagal valdančiųjų nustatytas gaires.
Paniekinęs savo principus, žmogus praranda humaniškumą. Tai neginčijama filosofinė tiesa, apie kurią vertėtų mums visiems pamąstyti...
Pasitikėjimas yra savybė, susijusi su viltimi, drąsa, dvasios stiprybe. Pasitikėk savim, širdie, lig galo, - pataria Ibsenas, nurodydamas, jog tik tas laimi viską, kas su pasitikėjimu ir šviesia viltimi žvelgia į ateitį.
Pasitikėk, kad susidorosi su visomis užduotimis, kurios tau skirtos, Jeigu mokėsi mylėti ir būti ištikimas. Pasitikėk visa širdim ir, nepaisydamas prievartos bei skausmo, kurį tau kiti teikia ir kurį pats sau susikuri, siek savo idealo.
Jei tu bent kartą liautum baiminęsis...
Jeigu bent kartą nekreiptum dėmesio į tai, ką žmonės apie tave kalba.
Jeigu bent kartą nustotum krimtęsis dėl buitinių rūpesčių ir atsidėtum dideliems dalykams.
Jeigu bent kartą nesavanaudiškai padėtum kitiems.
Jeigu mokėtum atsižadėti savęs.
Tada būtum nenugalimai stiprus. Tačiau reikia, kad atsižadėjimas pakiltų iki maksimalizmo. Toks atsižadėjimas išvaduoja iš baimės ir nepasitikėjimo vergijos.
Pasitikėk kitu žmogumi. Netgi tada, kai skaudžiai nusivilsi, galvok, jog tai išskirtinis atvejis, kuris negali sugriauti tavo pasitikėjimo. Tik tada žmogus yra galutinai žuvęs, kai nebeturi pasitikėjimo. Kas nebeturi pasitikėjimo, tas jau žuvęs, nors jam viskas ir sektųsi.
Žmogus stiprus tik tol, kol tiki savimi. Jeigu tikėsi savimi, būsi stiprus ir nepalaužiamas, nors viskas griūtų, nors žmonės siektų sunaikinti tave. Jeigu turėsi pasitikėjimo, tavęs negalės palaužti nei pralaimėjimai, nei žmonių pyktis.
Nesakyk, kad nebegali tikėti žmogaus gerumu ir garbingumu. Nesakyk, kad tavo gyvenimas jau praėjęs ir nieko iš jo nebelauki... Pakelk galvą ir pajusi gaivesį: kiek daug šviesos aplink tave!
Negalvok apie savo nepasisekimus. Nesigraudink dėl savęs ir nesigailėk savęs, nes tada galvosi, kokia liūdna buvo tavo vaikystė ir nyki jaunystė. Lengvai surasi kančių grandinę savo gyvenime. Tada pradėsi skųstis, kad esi nelaimingas. Kiekviena nesėkmė, kuri seks po to, dar labiau gilins ir aitrins tą būseną.
Jeigu bent kartą susižavėtum gėriu ir grožiu! Jeigu bent vieną vienintelį kartą per visą gyvenimą... Tada tu pajustum tikrąjį ilgesį. Tada nepatenkintų tavęs gudrios kombinacijos ir naudos siekimai. Nesvarbu, kokį atsakingą postą užimtum, kiek pinigų būtum sukaupęs.
Būk laisvas bent kartą gyvenime. Tada ilgėsies laisvės per visą gyvenimą.
Nesirūpink. Visi tie smulkūs buitiniai rūpesčiai yra dvasinio gyvenimo priešai. Psichologas Malfordas taip sako apie rūpesčius:
Atsikėlęs rytą aš galvoju apie įvairiausias kasdienio gyvenimo smulkmenas. Visi planai, norai, rūpesčiai, sumanymai - tos visos mintys dažniausiai sujauktos į vieną krūvą ir jos suvulgarina brangias ryto valandas, kada galėčiau gėrėtis saulėtekio grožiu.
Nesvarbu, kuo rūpintumeis. Joks rūpestis nevertas to bruzdesio ir nerimo. Marija pasirinko geriausią dalį ne todėl, kad nepaisė savo pareigų, bet todėl, kad nepasidavė šiokiadienių rūpesčiams. Ji neleido, kad rūpesčiai, bruzdesys užvaldytų jos sielą ir suvulgarintų mintis. Žmogus tarsi Sizifas nuolat grumiasi su rūpesčiais: vos tik pasitraukia vieni, bematant atplaukia kiti. Ir taip be paliovos. Rodos, jau įveikei vieną problemą, bet tuojau iškyla kita, kurią vėl reikia labai gerai išspręsti. Tai tarsi koks užburtas ratas, iš kurio negali išeiti.
Daugiausia tie rūpesčiai būna nerealūs. Jie neturi jokio pagrindo.
90% mano rūpesčių buvo nereikalingi ir nenaudingi, - rašo Vinstonas Čerčilis savo atsiminimuose. Jeigu tokio garsaus politiko rūpesčiai buvo nenaudingi, tad nereikėtų perdėti paprasto žmogaus rūpesčių reikšmės. Prancūzų rašytojas A. Prevo savo herojės lūpomis sako, kad visi rūpesčiai ir nerimas yra bereikšmiai.
Visos tos kančios ir rūpesčiai neverti nė vieno lašelio vandens, trykštančio iš amžino gyvenimo, - sako rašytojas Fransua Moriakas.
Nebūkite bailiai susirūpinę... - tai Kristaus žodžiai. Tai raginimas palikti visus rytojaus rūpesčius, žvelgti į laukų lelijas, į margaspalvį pavasarį, į auksinį rudenį. Jausti rožių kvapą. Gėrėtis vakaro rimtimi. Pajusti dievybės dvelksmą.
Rūpestis pats savaime nėra blogis. Negera yra tai, kad tasai rūpestis sukasi apie nereikšmingus dalykus, kad kaskart trokštama vis ko nors daugiau: daugiau daiktų, daugiau pasilinksminimų, daugiau materialinių gėrybių. Dažniausiai kankinamasi dėl to, kas visiškai neįvyksta.
Rūpestis pasitraukia tada, kai nebesieki sau naudos, kai nebeturi egoistinių troškimų, kai išstumi iš širdies geismą. Atsigręžk į didžiąją gyvenimo prasmę. Žvelk į savo dvasinį tobulėjimą. Žadink savo dvasią turiningomis mintimis ir giliais jausmais. Visa širdimi veržkis prie tokių dvasios versmių, kurios transformuoja ir rūpestį, ir skausmą, ir nerimastingą ilgesį.
Kodėl tiek daug nereikalingų rūpesčių užsikrauni ant savo pečių? Vis daugiau ir daugiau nebeturi savęs. Tu esi genamas išorinių impulsų, gyveni pagal savisaugos instinktą, kuris laiko tave paviršutinybėje. Kartais suspindi malonės šviesa. Tada tu išsigąsti pats savęs. Kartais Malonė suteikia skausmo, kad išgelbėtų tave, kad priverstų pamąstyti.
Išsivaduokite nuo rūpesčių naštos, - moko Šventasis Raštas. Sudėkite savo rūpesčius į Visagalio rankas ir būkite ramūs. Jis rūpinasi ir saugo kiekvieną žmogaus žingsnį. Kur glūdi paukščių ir lelijų paslaptis? Jie laimingi todėl, kad yra pasinėrę tik į šią valandėlę ir neturi ateities rūpesčių. Kai žmogus visus savo rūpesčius sudeda į Dievo rankas, jis nepatiria nei nerimo, nei baimės, jis yra ramus ir galingas. Jis turi stiprią atramą, į kurią gali atsiremti kiekvienu momentu. Kai žmogus visu savo gyvenimu priglusta prie Dievo, tada jis atsipalaiduoja ir išsivaduoja iš visokių rūpesčių.
Nekrauk žemės turtų. Apimti mirties baimės, pripildome lentynas, spintas ir sekcijas gėrybių. Visur ir viską taupome, bijome ką nors išleisti. Suburiame aplink save žmones, kurie galėtų padėti atėjus negandų metui. Kaupiame turtus ir galvojame, kaip geriau juos investuoti. Mes rūpinamės ir kankinamės, kad kuo daugiau naudos išpeštume ir iš savo darbo, ir iš poilsio, ir iš draugysčių. Taupome, kaupiame ir sudarinėjame atsargas. Renkamės tai, kas patvariausia, kas ilgiausiai išsilaiko. Ieškome to, kas geriausiai apsimoka. Apskaičiuojame, kur daugiausia galima uždirbti.
Mes nuolat susirūpinę, kad tik nieko neprarastume, kad tik daugiau laimėtume. Su šykštuolio atkaklumu saugome tai, ką įsigyjame. Kiek daug nemigo naktų skiriame tokiems skaičiavimams! Kokia daugybė laiko praleista tokiems apmąstymams. Kokia daugybė pražudytų dienų!
Dar šią naktį tu mirsi, - skamba Evangelijos pamokymo žodžiai, skiriami tam turtuoliui, kuris svarstė, kaip geriau sukrauti ir išskirstyti savo turtus, kad jo ateitis būtų užtikrinta ir laiminga.
Turėk viltį. Viltis - šviesioji gyvenimo palydovė. Ji padeda nešti sunkią kasdienybės naštą. Kiekvienas žmogus ko nors laukia. Gal jis laukia truputėlio laimės, gal pasisekimo darbe, gal šiek tiek viršininkų dėmesio ir įvertinimo, gal... Už visų tų mažųjų vilčių slypi didžioji Viltis, kurią Dievas įžiebė žmogaus širdyje. Ji, ta didžioji Viltis, žėri kaip šviesi palaima. Ji deginte degina širdį. Todėl žmogus nuolat veržiasi prie didesnės laimės ir šviesesnės ateities.
Bet kas liks tada, kai ims blėsti visos žemės viltys?
Šie klausimai - ne minorinis pagraudenimas. Gal vertėtų iš susimąstymo aukštumos pažvelgti į sudužusias žemės viltis, į juodą nusivylimo skausmą. Gal tos sudužusios žemės viltys pažadintų didžiąją šviesiąją Viltį, kuri veržiasi į transcendenciją, į Anapus...
