SKAMBĖS KAIP AUKSO VARPAS VARDAS LIETUVOS,
Bernardas Brazdžionis
SKAMBĖS KAIP AUKSO VARPAS VARDAS LIETUVOS,
JEI VES VIDURNAKTĮ JĄ DIDIS DIEVO ŽODIS
Tikiu aš didįjį stebuklą - Dievo žodį.
Žodis sukūrė dangų, žemę ir žvaigždes, ir vyšnios žiedą,
žmogaus gyvenimą, svajonę, meilę, ilgesį ir džiaugsmą,
ir idealų siekimus, ir pergalę kovoj.
Mes tikime kūrybos Žodį kūnu tapus.
Jis iš amžių eina į amžius. Didis, šventas!
Ir gyvybę neša žmogui ir tautai,
laisvę širdžiai, taiką, apdarą teisybės žemei.
Jis - kūnas mirštąs ir prisikeliąs,
jis - siela amžiais gyva.
Ir amžiais gyvas bus lietuviškos kūrybos rašytas žodis,
gimęs kovoje dėl Dievo vardo
ir augęs kovoje dėl mūs tautos prisikėlimo,
ir brendęs didžiajai visų tautų kultūros garbei.
O Rapalionio, Donelaičio, Daukanto, Valančiaus,
Strazdelio, Baranausko, Vienažindžio ir Maironio,
Kudirkos, Vaižganto ir Putino, ir Aisčio žodi!
Ir tūkstančio vardų toje grandinėje šviesiojoj,
nutiestoje per metų keturis šimtus,
mes esame jauniausi jos žiedai.
O mūsų pareiga kaip niekada,
nes ir nelaimė mūs tautos kaip niekad begalinė,
nes ir pasaulis dar kaip niekad
prie bedugnės kranto nebuvo taip arti.
Bet mes nežūsim.
Mūsų viltį, kaip didelę vaivorykštę,
nuo krašto iki krašto šviesus tikėjimas per ūkanotą dangų veda.
Didžiom aukom teužgema didieji idealai.
Tik tas praeis pro mirtį, kas mirties nebijo.
Ir tautos, didelės ir mažos, kaip banga siūbuoja,
kai supa Viešpaties ranka,
kad išmestų į krantą ir dumblius,
ir gintarą, ir meilę, tartum perlus.
Dabar ne mes tautoj, -
mumyse tauta gyvena.
Ir čia - tremty, ir ten - ištrėmime,
ir ten - Tėvynėj.
Kas tu, lietuvio broli?
Upė, žemė ar lavonas? Lavonas?
Ar tava tauta - lavonas, amžiams miręs,
ir Paskutinio teismo dieną teprikels trimitas?
Tu - žemė, tartum motina, paslėpus daigą javo, -
kaip žemė ir tava tauta, kaip daigas slėps gyvybę.
Tu - upė po ledu? Ateis pavasaris,
ir ledą numes tvirti pečiai, išnešę visą žiemą;
ir bėgs srovė, ir oš krantai,
ir amžiais būsi gyvas!
Kas mes, poetai? Ar dienų srovėj paklydęs aidas?
Ar žiežirbos, kurios nakty be garso gęsta?
Ar švyturys audroj, ar mariose padangių žvaigždės?
Kas mes? Minių šešėliai? Ar gyvos krūtinės balsas,
ir ateities, ir dabarties tautos širdis ir kanklės?
Kas mes? Kapai? Ar sielos pėdsakas ugninis?
Mes - pasaka pavasario,
mes - rožės žiedo kvapas,
mes - meilės atodūsis tylus,
teisybės keršto kardas.
Kovoj - ugnis ir vynas - puotoj, nevilty - paguoda
ir šios dienos ir rytdienos - ir sąžinė, ir viltys.
Tik peleną ir dulkę vėjai nupučia ir blaško...
Mes turim kilt kaip potvynis,
kaip ąžuolas prieš vėtrą rankas ištiest ir vest minias,
ir nepalūžt, ir augti!
O žodi, būk elegija mūs ilgesy Tėvynės!
O žodi, būk heroika, kai skelbsim melui kovą!
O žodi, būk visų dienų maldų malda didžioji!
Teisybės, Viešpatie, tiesos! Tautoms - taikos ir laisvės!
Taikos, teisybės, laisvės mūs šventai Tėvynei.
Rūpintojėlių Motinai ir Kankinei mūs kraujo!
Bet jau teisybė artinas. Ji didelė.
Ji šviečia viršum Europos pelenų, viršum pasaulio viso.
Ir milijonai miršta jos vardu,
ir milijonai - senų diktatorių žaislai - jų pakasynom šoka,
ir milijonai tiesia jai rankas iš tundrų;
sostai kaip lapai paskutinėje konvulsijoje dreba.
Ir kyla tankai priešais ją,
ir kreiseriai ant marių,
ir paskutinis atomas į dvi dalis suskyla:
į naktį ir į dieną -
į gyvenimą ir mirtį;
ir paskutinio vakaro žaroj šėtonas siaučia,
kad naktys užtekėtų tam, kas buvo naktį gyvas,
kas buvo kaip uola aušroj,
kas buvo brolis broliui.
Ir išvadavimo visų tautų didžiojoj šventėj
skambės kaip aukso varpas vardas Lietuvos,
jei ves vidurnaktį ją didis Dievo žodis.
· * *
Pastovus ir tvirtas lietuviškume gali likti tik tas,
kuris remiasi giliu protiniu įsitikinimu,
jog Lietuva mums yra ne asmeninio reikalo gėris,
ne patogi ir saugi asmeninė buitis,
bet kad tai yra objektyvus etinis gėris.
(Dr. A. Sužiedėlis)
