75-METĮ NUO LIETUVIŠKOS SPAUDOS DRAUDIMO PANAIKINIMO MININT
J. M-tis [Jonas Ambraziejus]
Šiais metais švenčiame Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų, bet pradėti noriu nuo būsimos sukakties: po 8 metų švęsime Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų.
Pirmiausia dėl mūsų šalyje populiaraus termino prievartinis krikštas. Jis vis dėlto nėra tikslus. Krikštą priėmė ir valdinius krikštijo teisėti Lietuvos valdovai, kurie pagal to meto papročius atstovavo lietuvių tautai. Tai buvo aktas, sukūręs materialinę ir kultūrinę bazę krikščionybei tapti ne tik politinio, valstybinio, bet ir visuomeninio bei asmeninio gyvenimo faktu. Nereikia užmiršti, jog tauta yra ne paprasta žmonių suma, bet šis tas daugiau. Tad nors 1387 m. didžioji lietuvių tautos dalis, taip pat ir pakrikštytieji, savo pažiūromis tebebuvo pagonys, tuos metus kaip posūkio tašką visiškai pagrįstai vadiname Lietuvos krikštu. Kitaip tariant - pirmiausia krikščionybę priėmė Lietuva, paskui - lietuviai. Apie šį posūkio tašką vėliau telkėsi visi mūsų tautos gyvenimo įvykiai: visi jie turėjo užimti vienokią ar kitokią poziciją jo atžvilgiu, visi turėjo su juo ryšį, nors kartais sunkiai pastebimą. Visuomeniniame gyvenime jis pirmiausia reiškė pasukimą Vakarų kultūros link. Esmingą vietą šiame kelyje užima mūsų 400-metis Universitetas, tikra Alma Mater -Motina Maitintoja.
Bet tai tik regimoji kultūros pusė, pati savaime ji būtų bereikšmė. Krikščionybė, įsišaknydama visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime, įgalino lietuvius matyti gyvenimą iš aukščiau ir jausti jį giliau, o tai ir yra tikrasis kultūros pakilimas į aukštesnę pakopą.
Pagaliau galime pereiti prie lietuviškos spaudos draudimo. Reikia pasakyti, jog terminas - lietuviškos spaudos, lietuviško žodžio - nėra tikslus. 1865 m. buvo uždrausta ne lietuviška, bet lietuvių spauda lotyniškomis raidėmis. Pati valdžia spausdino įvairius leidinius lietuvių kalba, bet... kirilica. Savo gilumine prasme tai buvo lotyniško kelio paneigimas ir bandymas nukreipti į bizantiškąjį. Juo buvo paneigtas ir Lietuvos kaip kultūrinio dvasinio vieneto suverenitetas. Generalgubernatoriaus Kaufmano 1865 09 23 potvarkyje netgi kalbama ne apie lietuvių kalbą, bet apie lietuvių ir žemaičių tarmes.
Atsiriboju nuo lotyniškosios ir bizantiškosios kultūros bet kokių palyginimų vertingumo požiūriu - jos abi yra vertingos. Ir vienos, ir kitos netekęs pasaulis būtų nuskurdintas. Universalia prasme kova dėl lietuviško žodžio buvo ne kova dėl lotyniškojo raidyno ir kultūros, ne dėl bizantiškosios kultūros ir kirilicos, bet kova dėl dvasinio tautos ir atskiro žmogaus suvereniteto. Būtent šia prasme terminas kova dėl lietuviškos spaudos yra visiškai tikslus. Tas terminas visai tinka ir tebevykstančiai kovai, nes ir dabar spausdintas žodis siekiama paversti ne lietuvių kalbos ir kultūros suvereniteto skleidėju, o tik tarmės reiškėju. Kartu tai prieš 600 metų padaryto sprendimo paneigimas, nes apsispręsti gali tik suverenas.
Lietuviškos spaudos draudimas truko 39-erius metus. Taip jau sutapo, kad ir dabartiniam lietuviškos spaudos draudimui šiemet sukako 39 metai. Pirmoji kova buvo laimėta, antroji - tebesitęsia. Tikime, kad ir dabar pasitvirtins Vilniaus generalgubernatoriaus P Sviatopolko-Mirskio 1903 m. rašto vidaus reikalų ministrui Plevei išvada: Niekur ir niekuomet literatūra nebuvo skiriama vyriausybės. Plėtodamasi kartu su bendru dvasiniu tautos augimu, literatūra visiškai priklauso nuo visuomenės.
Bet mūsų tik 3 milijonai. Kinų, indų vien tik metinis prieaugis 5 ir daugiau kartų didesnis. Kokią gi reikšmę šios mūsų pergalės ir kovos turi vis didėjančioje žmonių jūroje?
Tačiau juk tauta - tai ne kažkas šalia mūsų, bet mumyse. Lietuvišką žodį spausdino ir spausdina, nešė ir neša ne abstraktūs lietuviai. Pakarti, sušaudyti, nukankinti, amžinajame įšale palaidoti irgi ne lietuviai apskritai. Tai mūsų proseneliai, seneliai, tėvai, dėdės, broliai. Tautos istorija yra tarsi sutelktinė mūsų biografija, ir jos klastojimas kartu yra ir tavo, ir mano gyvenimo klastojimas. Tautos teisės yra neatskiriama žmogaus teisių dalis, ir šia prasme vienas lietuvis nėra mažesnė tauta už vieną rusą ar kiną.
Tad lietuvių tauta kovojo ir kovoja ne dėl archajiškų atributų, brangių tik saujelei keistuolių, bet dėl vertybių, bendrų visai žmonijai. Manau, kad ir naujasis, dabartinis ar būsimas Vilniaus ir visos Lietuvos generalgubernatorius (oficialiai - antrasis sekretorius) kada nors savo memorandume parašys, jog jokiai valdžiai nėra lemta lietuvių tautą toje kovoje nugalėti.
LITERATŪRA
1. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T. 2.
2. V. Merkys. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.). Vilnius, 1978.
