ATĖJO LAIKAS
GYVENTI DIEVUI
Kard. Stefanas Vyšinskis
(Laiškas Lenkijos jaunimui)
Kard. Stefanas Vyšinskis laišku kreipiasi į Lenkijos jaunimą, žadindamas žmogiškojo ir krikščioniškojo orumo jausmus, gyvo tikėjimo dvasią. Laišką 1974 m. paskelbė radijo stotis Vox fidei. To laiško mintys, kurias pateikiame, atliepia ir mūsų jaunimo padėtį bei ieškojimus, skatina susimąstyti ir apsispręsti.
Šiandien yra žmonių, kurie mano, kad Bažnyčios gyvenimas po Vatikano II Susirinkimo smarkiai tolsta nuo Kalvarijos kalno dvasios, kad šių dienų Bažnyčia sumažino reikalavimus ir problemas sprendžia taip, kaip diktuoja žmogaus galimybės, o ne gyvasis Dievas; kad ji toleruoja savo vaikų ir mokytojų, vyskupų ir vienuolių klaidas, Credo ir Bažnyčios etiką daro reliatyvią, kad faktiškai ji degraduoja. Mūsų krašto ir pasaulio spaudoje randame įvairių teologų pasisakymų, kur Bažnyčia nelaikoma Dekalogo Bažnyčia. Jų vaizduojama Bažnyčia turinti užmerkti akis prieš nuodėmę, ji bijanti priekaišto būti pavadinta tradicionalistine, atsilikusia, nemoderniška - tai besiginčijančių teologų ir tiesos mokytojų Bažnyčia.
Nepaisant bažnytiniame gyvenime pasitaikančių abejonių ir svyravimų, kiekvienas tikintysis visada gali rasti Bažnyčioje oficialią Tiesą. Bažnyčia gali didžiuotis turėdama garsių išpažinėjų, kankinių ir kalinių tarp savo kardinolų. Kaip pavyzdžius keletą jų paminėsiu.
Neseniai mirė Čekoslovakijos kardinolas Trochta, kuris visą savo vyskupavimo gyvenimą praleido kalėjimuose ir koncentracijos lageriuose. Jis buvo išvytas iš savo vyskupijos ir nuteistas priverstiniams darbams fabrike. Kai jis ten pasirodė, darbininkai žinojo, jog vienintelė jo kaltė ta, kad jis buvo Kristaus Bažnyčios vyskupas.
Jugoslavijos kardinolas Stepanič irgi buvo kalinys ir tremtinys. Gėlės ir žvakės prie jo karsto Zagrebo katedroje kalba apie prisikėlimą ir gyvenimą.
Toli nuo savo sosto kaip šventasis mirė Prahos kardinolas Beranas, Dachau kalinys ir mūsų laikų belaisvis. Jo kaltė ta pati - jis buvo vyskupas, išpažinęs Kristų.
Kardinolas Mindzentis, Vengrijos primas, taip pat buvo kalinamas. Už ką? Ar jis buvo nusikaltėlis? Ne. Ar jis buvo savo tautos ir tėvynės priešas? Ne. Jis buvo vyskupas ir išpažino Kristų.
Ukrainos kardinolas Slipyj, Lvovo arkivyskupas, kuris per 20 metų Praleido tremtyje ir kalėjime, o dabar gyvena už savo tėvynės ribų. Už ką? Tikro ir atviro atsakymo jo priešai neduoda.
Pats Dievas duoda atsakymą, kokia turi būti tikroji Bažnyčia, jeigu Jis į frontą pasiuntė kardinolus, kurie dėl Kristaus tapo kaliniais ir kankiniais.
Studentai ir studentės! Gyvenkite šiandien Kristaus dvasia. Tai turi būti jūsų asmeninis liudijimas ir akademinė legitimacija, kuri rodytų, kas jūs esate. Kas esate ir iš kur ateinate - tai jums pasakyti gali tiktai Dievo Dvasia, kuri jumyse veikia, paliečia jūsų sąžinę ir jaudina jūsų sielą.
Atėjo laikas, kai be baimės galite sakyti:
- Žmogus pasaulyje pasidaro menkavertis, jeigu negerbia savęs, nesaugo ir negina savo žmogiško orumo ir teisių.
Atėjo laikas, kai, matydami intelektinio, dorovinio ir socialinio gyvenimo netvarką, pagaliau turite tarti savo kolegoms ir kolegėms:
- Gerbkite save kaip asmenį, nes atėjote iš dangiškojo Tėvo rankų!
Atėjo laikas, kai vienas kitam privalote sakyti:
- Kolegos, gerbkite savo koleges, nes jos yra būsimos Lenkijos motinos ir mes žinome, kad Lenkija gali atgimti tik iš tyrų motinų!
Atėjo laikas, kai savo auklėtojams ir profesoriams turite sakyti:
- Mokykite mus tiesos ir nežlugdykite mūsų doroviškai, neišplėškite mums tikėjimo, nenaikinkite mūsų krikščioniško ir moralinio gyvenimo, pakeisdami jį lėkštu be turinio laicizmu, kurio prasmės niekas nesupranta ir kuriuo patys jo propagandistai nebetiki. Neišplėškite mums tikėjimo į Gyvąjį Dievą, pagarbos ir klusnumo Jo amžiniesiems įsakymams.
Atėjo laikas, kad visur, kur tik būsite - mokslo įstaigose, studentų namuose - turėtumėte pareikalauti:
- Gerbkite mus: mes esame žmonės; neišplėškite mums tikėjimo, nes vietoj jo jūs nieko vertingo negalite duoti.
Atėjo laikas, kai savo vyresniesiems ir tėvams turite sakyti:
- Jeigu jūs negalite ar nenorite, ar neturite laiko mus išauklėti Kristuje, tai bent savo materialistiniais išskaičiavimais nesilpninkite mūsų drąsos išpažinti tikėjimą. Neatimkite mums drąsos, kad už lęšienės dubenėlį - už pelningesnę tarnybą - neparduotume savo orumo, kurį mums davė Dievas. Didžiausia nelaimė yra ne netikėjimas, kuris gali būti asmeninė nelaimė ar žmogiškas nežinojimas: didžiausia nelaimė yra netikėjimo organizacija, ateistinės programos, ateistinės sistemos rėmimas visomis valstybinėmis ir visuomeninėmis priemonėmis.
Atėjo laikas, kai ir mums, kunigams bei vyskupams, galite drąsiai sakyti:
- Jūsų atlaidumas šiandieniam išlepusiam gyvenimui mums nepatinka. Mes nesuprantame, nepateisiname jūsų baimės kelti mums reikalavimus. Jeigu pastebite mūsų klaidų, parodykite jas mums, nes tai jūsų pareiga. Mes nenorime bailių vadovų, kurie nedrįsta apeliuoti į mūsų pasirengimą aukotis. Atėjo laikas, kai turite sakyti teisybę net ir tiems, kurie organizuoja darbus:
- Vargas jums, jei jūs, prisidengę socialinės gerovės tikslais, sekmadieniais ir šventadieniais atimate mums laisvalaikį ir sulaikote nuo bažnyčios.
Jie duoda jums į rankas kastuvus, lazdas ar kitus įrankius ir ragina kasti griovius ar būti varovais medžioklėje. Ar tuo nesiekiama atitraukti jaunimo nuo sekmadienio poilsio, nuo Dievo namų ir nuo žmogaus verto gyvenimo? Tai ne jaunimo darbas, kurį būtų galima ekonomiškai pateisinti. Jums atimamas laikas, reikalingas poilsiui. Po įtempto savaitės darbo reikia atgauti ir sustiprinti jėgas, reikia kontakto su šeima, su Dievo namais ir Eucharistija.
Atėjo laikas drąsiai kalbėti, nes didžiausi tėvynės, tautos ir valstybės priešai yra bailiai, kurie nepajėgia pasakyti: Mes to negalime daryti!
