KRIKŠČIONIS KOLEKTYVIZME
MŪSŲ PROBLEMOS
Dr. p. Gaidamavičius
Kolektyvinis žmogus yra kolektyvo egzistencija gyvenantis padaras, jam ištisai pajungtas. Ir kuo labiau jis su juo sutampa, tuo yra laimingesnis ta prasme, kad išvengia konfliktų. Toks žmogus yra bevardis, t. y. beveidis, priartėjęs prie daiktinės egzistencijos. Tokios būsenos žmogus dingsta masėje, netenka savo individualios erdvės ir tampa numeriu. Ortega y Gasetas kolektyvistinį žmogų palygina su beždžionių būriu zoologijos sode. Jos viską seka, viską girdi, mato, kas dedasi artumoje, rodo savo smalsumą, tačiau jos gyvena ne iš savęs, t. y. nemąsto, aplinkos nevaldo, visą laiką kreipia dėmesį į kitus, išorinius dalykus. Kitaip sakant, jų gyvenimą lemia išoriniai dalykai ir įvykiai, kiti jas valdo kaip marionetes ir net terorizuoja.
Kolektyvizmas žmogų pavergia, daro jį mechanizmo sraigteliu, individualistinį tipą absorbuoja bevardė, palaida masė.
Būdingiausias bruožas - vienišumas. Tai skamba gana paradoksaliai. Jeigu žmogus neranda nuoširdžios dvasinės jungties su kitais žmonėmis, jis yra vienišas, nors aplink jį gyventų milijonai žmonių. Gausūs faktai liudija, kad kolektyve vyrauja savitarpio nepasitikėjimas, kad vienas kito vengia, stengiasi uždengti savo vidų oficialia kauke ir taip izoliuotis.
Nuasmenintas, sutechnintas, dvasiškai vienišas ir kolektyvizmo atbukintas žmogus, nepaisant visų civilizacijos lobių, susikūrė vienos dimensijos pasaulį. Jame vyrauja tik horizontali linkmė. Vertikali kryptis, vedanti į transcendentinį pasaulį, tapo užtušuota. Jeigu ji kartkartėmis ir iškyla, stengiamasi ją ignoruoti ir išsitekti horizontalioje dimensijoje. Pavyzdžiui, žmogaus mirtis nebėra jokia misterija. Tai tik vieno numerio išnykimas, fiziologinė būtinybė, paprastas kasdienis reiškinys.
Nebežinoma, kas yra žmogus. Matant jį, pereinantį įvairius pasikeitimus, pradėta manyti, kad nėra žmogiškos prigimties. Vieniems tai reiškia - žmogus gali viską, ir tuo būdu atranda viltį; kitiems tai reiškia - žmogui viskas leista, ir dėl to paleidžia visas vadžias; tretiems tai reiškia - viskas leistina daryti su žmogumi, ir štai atsiduriame Buchenvalde.
Viendimensiame pasaulyje nėra vietos Dievui. Jo pripažinimas būtų jaučiamas kaip pagrindinis varžtas. Todėl Dievas žudomas prievarta, net valstybinės jėgos priemonėmis. Kai XIX a. Nyčė paskelbė Gott ist tot - Dievas yra miręs, pats jo autorius jautė pasibaisėjimą ir numatė baisius padarinius. O dabar tą posakį ramiai skelbia rašytojai, mintytojai, ideologai.
Krikščionies, gyvenančio kolektyvizmo sistemoje, pagrindinis rūpestis -nesugniužti, atlaikyti išorinį spaudimą tvirtu vidiniu atsparumu. Išorinis kolektyvistinės sistemos spaudimas yra milžiniškas, dėl to jam atlaikyti reikia herojiškų pastangų. Dažnai kovotojai pereina į pogrindį, bet tose pozicijose galima tiktai vegetuoti kaip žarijai pelenuose laukiant, kol užges arba pūstelės stiprus vėjas. Tuo tarpu krikščionies misija yra platusis gyvenimas.
Kolektyvizmas sukūrė ne tik sumechanintą, bet ir sužvėrintą žmogų. Žmogus yra savita, nepakartojama dvasinės būties tikrovė, nepadalinta visuma, egzistuojanti nepriklausomai ir nesukeičiama su jokia kita. Tai būties tikrovė. Tai konkretus pavidalas laisvos dvasinės būties.
Tikrai nepaprastas tas žmogus, kuris yra tikrai paprastas, - sakė Kierkegoras (Kierkegaard). Taigi išsiskyrimas iš kitų, nepaprastumas nėra asmenybės ženklas. Asmenybė pačia savo būtimi siekia dialogo, kuriame sielos galėtų santykiauti, - sako Maritenas.
Krikščionies misija - tai asmens iškėlimas bei jo ugdymas ir vertikaliosios dimensijos atskleidimas dabarties pasauliui. Būti krikščionimi reiškia būti Christoforu, t.y. istorinės misijos žmogumi. Jeigu jis toks būti nepajėgia, jo vieton ateina kiti ir ant jo pėdsakų sukuria savo pasaulį.
(Iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos Suvažiavimo darbų. T. 8. Roma, 1974)
* * *
Esminis bruožas, kuris išskiria iš kitų žmogų, vertą šio vardo, tai ištverimas, nepaisant sunkių ir priešingų aplinkybių.
(Liudvikas van Bethovenas)