APIE PRISIMINIMŲ RINKIMĄ
1996m. leidykla “VAGA” išleido pirmą Aukštaitijos partizanų prisiminimų knygą.
1998m. išleido tuo pačiu pavadinimu II-os dalies 1-ą knygą ir 2000m. II-os dalies 2-ą knygą.
2001-ųjų gruodžio mėnesį leidykla “MARGI RAŠTAI” išleido Aukštaitijos partizanų prisiminimų III-ąją dalį.Šios knygos išleidimą parėmė Tautos fondas bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo , aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondas. III-ąją dalį sudaro keturių partizaninių apygardų partizanų , ryšininkų ir jų rėmėjų prisiminimai : Vyčio , Algimanto , Prisikėlimo ir Didžiosios Kovos . Taip pat III-oji dalis vertinga tuo , kad joje įdėta visų keturių knygų asmenvardžių rodyklė. Knygoje taip pat publikuojama medžiaga iš KGB bei partizanų archyvų . Visa tai stengiausi išvilkt į dienos šviesą dėl kelių priežasčių . Kai kuriuos įvykius pasakotojai interpretuoja savaip , o archyvai kalba atvirkščiai , arba visiškai sutampa su pasakotojo pateikiamais faktais , kas gana nevienašališkai leidžia patvirtinti tų įvykių realybę . Tik archyvine medžiaga remiantis galima buvo iš keleto pozicijų nors siaurai nupiešti partizaninių struktūrų formavimąsi , nustatyt tikslesnę partizaninių būrių sudėtį , parodyti kaip ir kokiomis priemonėmis okupantai kovojo prieš Lietuvos partizanus .
1970 – 1990m. tarpininkaujant labai patikimiems buvusiems politkaliniams , ėmiau užrašinėt tremtinių , politkalinių , buvusių partizanų , jų ryšininkų bei rėmėjų prisiminimus . Rinkau medžiagą apie NKVD-KGB nusikalstamą veiklą Aukštaitijoje.Atgimimo laikotarpiu dalį surinktos medžiagos publikavau Panevėžio sąjūdžio laikraštyje “Laisvas žodis” pasirašinėdamas slapyvardžiais Mindaugas Genys ir Romas Girietis. Tuo metu šios publikacijos sukėlė didelį atgarsį skaitytojų tarpe , nes tai gana įžūliai buvo mesti pirmieji atviri kaltinimai buvusiems okupantams ir jų pakalikams stribams.
Teko prakalbinti šimtus tragiško likimo žmonių . Su kiekvienu šnekėdamas ir klausydamas pasakojimo , lygiagrečiai išgyvendavau kartu su tuo žmogumi . Norint prakalbinti tokiomis temomis žmogų- ne taip paprasta , būtina įgyti jo pasitikėjimą . Užrašinėdamas stengiausi išsaugoti pasakojusio kalbos manierą , kad skaitytoją pasiektų įtaigi , “nešlifuota” kalba. Be jokių saulių ir mėnulių , gamtos grožybių aprašinėjimo , liktų tik tai , ką pats žmogus jautė , matė ir išgyveno . Kadangi tą darbą teko dirbti ypatingomis totalinio sekimo sąlygomis , už buvusių laisvės kovotojų prisiminimų rinkimą ir užrašinėjimą grėsė dideliais nemalonumais ne tik tam , kuris užrašinėja , bet ir tam , kuris pasakoja , nes dauguma tų žmonių , išeidami iš lagerių , savo ranka pasirašė , kad apie save ir apie kitus , ką matė ir ką patyrė būdami miškuose , lageriuose , niekam nieko nepasakos . Taigi turėjau jausti atsakomybę ne tik už save , bet ir už kitus . Labai taikliai yra pastebėjęs žurnalistas Ignatavičius : “Nereikia didelės vaizduotės , kad suvoktum , kokį honorarą ar premiją būtų gavęs Kaunietis , jeigu jo užrašėliai ir sąsiuviniai su nelegaliai rinktais partizanų prisiminimais būtų pakliuvę kokiems nors eismuntams ir vaigauskams į nagus .”
Kai prasidėjo Atgimimas , medžiagą pasidarė lengviau rinkti , nors , kaip ir anksčiau , daugelis vis dar vengė atvirai šnekėti . Tarpininkai dar ilgai buvo reikalingi . Šiuo metu jau kai kas paskambina ir į namus , siūlosi , aiškina , kiek daug nuveikęs . O kai pašneki , pasirodo , du ar tris kartus miškiniai praėję pro jo daržinę . Daugiau- nieko . Kai kalba nutrūksta , tada žmogelis puola teirautis , kaip jam galima būtų įgyti laisvės kovotojo statusą... Beveik visi mano kalbinti žmonės vienokiu ar kitokiu būdu buvo palaužti . Kas tada pateko į NKVD mėsmalę , vien mėlynėmis neatsipirko . Kankinimo metodų čekistai mokėjo aibes . Jeigu kankinamas žmogus ką nors išdavė , tokio nelaikau išdaviku . Šiandien tikrieji didvyriai ilsisi po velėna ir tikrųjų didvyrių išliko labai nedaug . Kur kas daugiau apsišaukėlių .
Per daugelį metų užrašiau labai daug įvairiausių likimų žmonių prisiminimų , įdomiausius suradau ir giliausiuose užkampiuose , ne visi jie troško garbės ir pinigų , nes daugelis iš jų buvo tikri Lietuvos patriotai ir labai nedaug kas iš jų sulaukė šios dienos-taip išsvajotos Laisvės .Kai pašneku su jais , jie jaučiasi labai nusivylę . Kai kam ši tema dar ir šiandien labai opi . Net ir aš pats su bet kuo ja nenorėčiau plačiau diskutuoti . Mano tikslas ir užduotis – užrašyti tai , ką žmogus pasakė ir visa tai perteikti eiliniam skaitytojui jau skaitomoj formoje . Kad tie prisiminimai išliktų ateinančioms kartoms , vaikų vaikams , kad jie žinotų kokia kaina ta laisvė buvo iškovota . Užrašiau daugelio partizanų , ryšininkų , rėmėjų ir visų kitų laisvės kovos dalyvių prisiminimus . Vieni jų įdomesni , kiti ne tokie įdomūs , kai kurie paremti archyvine medžiaga , archyviniais dokumentais , rastais KGB bei partizanų archyvuose ir t.t. Bet va nuo čia ir prasideda visa painiava. Žmogus šneka , atrodo ir nemeluoja , bet kai paskaitai archyvinę pažymą , daug kas antraip apsiverčia . Kai tik pasirodė antroji “A.P.P.” knyga ir pasipylė įvairūs grasinimai , aiškinimaisi , kaltinimai ir pan. Ta knyga tarsi ašaka kažkam gerklėje įstrigo. Ypač sujudo buvę MGB agentai ir informatoriai. Iki šiolei jie tylėjo dantis sukandę , bet , kada tik kelis išvilkau į dienos šviesą , iškart ėmė ieškot irgi teisybės . 1999m. dargi trijuose “TREMTINIO” numeriuose buvo publikuojami neigiami atsiliepimai dėl neva mano knygose paskelbtų klaidingų faktų apie kai kuriuos asmenis.Kada aš paruošiau išsamų atsakymą į šias pastabas ir nusiunčiau “TREMTINIUI” , redaktorius mano straipsnį spausdinti atsisakė motyvuodamas ,kad apie tai jau buvo diskutuota ir šios temos jis nebenorįs gvildenti. Nei vienas nenori prisipažinti viešai , dirbęs juodą darbą . O kai dar pašneki su gyvais liudininkais , viskas atsiskleidžia tarsi ant delno .Atsirado net tokių , kurie anais laikais ,persikeitę gimimo metus , vardus ir pavardes pragyveno ramiausiai visą sovietų valdomą laikotarpį ir niekas jų “neiššifravo” . Tiesiog genijai , kitaip nepavadinsi . Bet kai atsiverti agentūrinę , ataskaitinę bylą , iškart pasidaro aišku: tai viskas buvo padaryta su to paties MGB-KGB palaiminimu . Juodu ant balto parašyta : buvęs užverbuotas , jo pranešimu suimti žmonės , sunaikinti partizanai , o vėliau , jau kita pavarde pasiųstas “tamsiai” toliau į kitus rajonus dirbti juodo darbo ir taip iki imperijos egzistavimo pabaigos . Jų manymu , ir šiandien nieks neturėtų žinoti kas mus Sibiran vežė , kas į kalėjimus sodino , kas išdavinėjo , žudė . Manau , nesuklysiu pasakęs , kad partizaninį pasipriešinimą galutinai pribaigė baisios išdavystės . Tai , ko nesugebėjo padaryti tūkstantinės okupantų armijos , tą darbą labai greitai padarė savi išdavikai . Partizanai išdavikų pinklėse buvo tiesiog paralyžiuoti , jie netgi artimiausiais žmonėmis nebegalėjo pasitikėti. Gal dėl to paskutiniais partizaninio karo metais kovotojai įvykdė nemažai nekaltų žmogžudysčių . Okupantų operatyvinės tarnybos specialiai leido įvairius gandus , gandelius , klaidino , o kai partizanai tokį nekaltai apšmeižtą žmogų pasiųsdavo į aną pasaulį , tada iš stribynų visa gerkle per spaudą ir radiją šaukdavo : va , ką “banditai” daro.Okupantai pas mus atėjo turėdami 40 metų melo , apgaulių , įvairių provokacijų patirtį . Ką apie tai žinojo dorai katalikiškai auklėtas lietuvis ? Tokie dalykai jam iš prigimties buvo svetimi ir nesuprantami .
Taigi , partizaninė kova buvo neįsivaizduojamai sunki , žiauri ir klastinga . Visi , kas anuomet pasirinko laisvės kovotojo kelią , gerai žinojo , kad pasirenka Laisvę arba Mirtį . Deja , ne visi tą malonę patyrė . Tūkstančiai liko gulėti amžinai gimtojo krašto kalneliuose , miškuose ir palaukėse , tūkstančiai patyrė Sibiro lagerių kančias ir tik labai nedaug paimti gyvi neatlaikę žiaurių kankinimų buvo prievarta ir smurtu palaužti fiziškai ir morališkai , padaryti savais čekistų parankiniais .Už tai jiems buvo dovanota gyvybė ,žinoma , kitų sąskaita. Čia turiu mintyje buvusius agentus – smogikus . Kol kas aš dar negaliu atvirai sakyti su kuo kalbu , kas man atvėrė savo skaudžių išgyvenimų vartus . Neseniai šnekėjausi su vienu gana įdomiu žmogumi , kuris pateikė labai vertingos medžiagos apie save ir savo kovos brolius . Kitą dieną jis jau kreipėsi į mane pagalbos , nes jam buvo pasakyta: jei netylėsi , tavęs galės ieškoti po ledu . Šio žmogaus partizaninės veiklos kelias 11-ka metų ir trys metai Sokolovo agentų-smogikų grupėje.
Turiu pasakyti , kad iš kelių šimtų kalbintų žmonių , na , kokie trys keturi pasakė , kad viskas buvo veltui.Dauguma laisvės kovotojų turėjo gana tvirtą nuomonę : kova buvo reikalinga . Svarbiausia , kad mes savo žemėje netapome tautine mažuma . Už tai šiandien ačiū turėtume sakyti tik partizanams . Kažkada rašytojas Kazys Saja manęs klausė : ar gerai , ar blogai , kad mes , atgavę nepriklausomybę , palikom tuos visus stribus , Tėvynės išdavikus Dievulio teismui ir jų pačių sąžinei ? Ar kartu neatkėlėme vartų kitokiam blogiui ir teisiniam nihilizmui ? Šiandien kalbėti reikia visiems atvirai , reikia rašyti savo prisiminimus , kad ateinančios mūsų kartos suprastų , ką iš mūsų padarė okupantai . Aš įsitikinęs , kad daugelis žmonių šiandien dėl išdavysčių apgailestauja , norėtų atlikti viešą išpažintį , bet bijo , kad gali likti nesuprasti . Netgi nuoširdus buvusio stribo , išdaviko ar kitokio koloboranto viešas prisipažinimas labai palengvintų visų mūsų skausmą . Jeigu mes blogi šiandien , vadinasi , iš praeities dar nepasimokėme . Aš niekada nemaniau , kad mūsų aukos , sudėtos ant Nepriklausomybės aukuro , buvo beprasmės . Kiekviena auka savo prasmę turėjo ir tebeturi . Ir tų prasmių labai daug . Ypač prasmingos buvo mūsų pokario aukos . Jos ne tik sulaikė gausesnį okupantų skverbimąsi į mūsų tautiškąją visuomenę , bet kartu pristabdė ir prisitaikėliškosios lietuvių dalies nutautėjimą . Pokario laisvės kovotojai buvo pagrindinė mūsų Tautos Sielos dalis . Šiandien mes jiems pastatėm garbingą paminklą - Nepriklausomybę . Tačiau privalome išsaugoti ją ateinančioms kartoms .
Tūkstančiai garbingų Lietuvos sūnų ir dukrų paguldė galvas gimtosios žemės miškuose , tūkstančiai nužudyti ir išniekinti gulėjo miestelių aikštėse , tūkstančių gyvybės užgeso Šiaurės ledjūrio pakrantėse ir tolimojo Sibiro taigose .
Užmerkė akis , užsikimšo ausis išgirtąsis Vakarų pasaulis , kad tik negirdėtų ir nematytų mūsų kančių , mūsų ašarų ir sielvarto
Bėgo metai , augo nauja karta ten – Sibire ir Lietuvoje , visu smarkumu sukosi sovietinė mašina , per pusę amžiaus sudarkė mus ir mūsų atmintį . Man graudu darosi prisimenant anuos brolius ir dukras, kurių kauleliai ilsisi po žeme , kurie savo gyvenimus ir gražiausią jaunystę paaukojo ne tam , kad mes šiandien gardesniu kąsniu nepasidalintume.
Keliaudamas po Lietuvą , rinkdamas ir užrašinėdamas buvusių Lietuvos partizanų prisiminimus , aš dar kartą įsitikinau , kad šitų žmonių patirti išgyvenimai neturi nueit į užmarštį , kad aš privalau juos sudėt į vieną vietą ir palikt tarytum testamentą ateinančioms kartoms tų neapsakomų baisybių , kurias mūsų tėvams ir mums teko patirti anais žiauriaisiais pokario okupacijos metais .
Pristatydamas skaitytojui Aukštaitijos partizanų prisiminimus , norėčiau trumpai priminti tiems , kas juos skaitys , kad tai ne nuotykių romanas ir ne šiaip tušti pasišnekėjimai . Kiekvienas , kuris šioje knygoje paliko savo prisiminimus , paliko čia ir karčiausią savo sielos gyvenimo dalelę , įamžino save ne tam , kad troško kokios tai garbės ar aukšto įvertinimo , o tam , kad jo kovos su okupantu patirtis , jo išgyvenimai išliktų tarsi trumpa gyvenimo pamoka ateinančioms kartoms.
Paskaitykite Aukštaitijos partizanų prisiminimus ir jūs suprasite , kad anoji kova nebuvo beprasmė , kad toji Laisvės Paukštė atskrido į mus iš pokario miškų ir bunkerių į Sausio 13-osios naktį .
Romas Kaunietis
