PAMĄSTYMAI PO KELIONĖS
Panevėžys
2012 02 21
Po ilgos ir turiningos kelionės visada mintimis grįžti į praeitį ir pagalvoji: kaip toli buvo nukeliauta, kiek įspūdžių patirta, išgyventa, bet būna ir taip, kad ne viską norisi ir prisiminti. Tamsūs praeities šešėliai dažnai uždengia šviesius prisiminimus.
Grįžtant prie tos Gyvenimo Kelionės, per daug tikrai negalėčiau skųstis savo likimu, kurį man Dievulis skyrė. Nesvarbu, kad vaikystėje netekau tėvų, bet tos skriaudos aš tarsi ir nejutau, kadangi nebuvau, kaip tas paukštelis, išmestas iš lizdo ir paliktas likimo valiai. Mane priglaudė, maitino, rengė, augino labai geri žmonės, aš nei dienos nebuvau nepavalgydintas, buvau paguldytas į šiltą patalą, miegojau ramiai ir man nereikėjo galvoti, kaip gyvensiu rytoj.
Tą tėvų netekties skriaudą pajutau tik po keliolikos metų, kada jau tapau suaugęs jaunuolis ir ėmiau kelti sau klausimus – kaip būtų buvę, jeigu vaikystėje būčiau turėjęs tėvus? Ar laimingesnį savo asmeninį gyvenimą būčiau susikūręs? Tėvai, be abejo, visada norėtų savo vaikui tik gera ir stengtųsi palenkti taip, kaip jiems atrodo, tarsi būtų geriau, bet mes kiekvienas esame atskiras individas ir ne visada mūsų norai, svajonės sutampa su tėvų norais.
Dar vaiku būdamas, aš jau turėjau savo NUOMONĘ. Nors ir žinojau, kad mano globėjų nuomonė kitokia, negu mano, bet aš jų nuomonės nepaisiau, dariau taip, kaip mano „nuomonė“ diktavo. Už Jakučionių gryčiutės šapelyje stovėjo daili vaikiška lovytė. Kadangi sugalvojau pasidaryti dėžutę žaislams susidėti, reikėjo lentučių, tai aš iš tos lovytės visas lentutes išlupau, ir iš gražaus dailaus baldelio liko tik laužo krūva... Dėdės Vitaldo spintoje stovėjo trys veikiantys radijo aparatai. Kadangi man reikėjo žaidimui aliuminio folijos, išlupau aš iš jų kondensatorius ir pasidariau aitvarui uodegą. Labai norėdavau cukraus, bet pokario metais jo būdavo deficitas. Vieną kartą išlaižiau cukrinę ir tik tada pagalvojau, ką mano globėjai pasakys? Iškart radau išeitį. Į tą pačią cukrinę druskos pripyliau... Teta mane buvo prigrasiusi, kad nedeginčiau rentgeno filmų, bet aš, jai išėjus į tvartą šerti gyvuliukų, tuos rentgeno filmus uždegiau ir vos pats nesudegiau... Kieme ant įkaltų į žemę baslių buvo suvožtos puodynės. Paėmiau ir „užmoviau“ visas ant tų baslių... Tai buvo mano NUOMONĖ.
Su tokia NUOMONE aš jau nuo mažų dienų formavau savo „tikrąją“ nuomonę. Vėliau ta mano vaikiška „nuomonė“ tobulėjo, ėmiau kiekvieną nuomonę mintyse sverti pasekmėmis.
Kada mama grįžo iš Sibiro 1956 m., aš jau buvau gerokai į aukštį prasitempęs pusbernis, greitai pradėjau ir į vakaruškas nuvažiuot, tai va čia ir prasidėjo mamos ir jos sesers Edvardos „rūpesčiai“, kad tik neįsimylėčiau kokios „šaliavos“... Mama nedideliam artimųjų suėjime, ypač prie manęs, visada stengdavosi priminti kokias nors istorijas iš gyvenimo, kaip kas ką įsimylėjo, kaip ten tragiškai baigėsi, kaip ne tą pasirinko, kaip atskirt rimtą panelę nuo nerimtos ir pan.
Gal tai ir neblogas patarimų būdas šituose reikaluose, bet kad jis nenuoširdus, aš tą labai jaučiau ir vadovavausi vien tik savo NUOMONE. O kaip ten kam buvo, tai ne mano reikalas, nes mano protas diktavo taip, kaip aš turėčiau gyventi, bet tik ne pagal kažkieno užprogramuotą nuomonę.
Ne veltui sakoma, kad meilės reikaluose geriausi patarėjai ne tėvai, o draugai, nors iš tikrųjų turėtų būti atvirkščiai, bet yra taip, kaip yra.
Suprantu, ne vienam kils klausimas, kodėl aš čia taip susirūpinau savo nuomone? Žinoma, jeigu nuo pat mažų dienų iki paauglystės metų mano būdą būtų formavę tėvai, gal aš ir būčiau vadovavęsis jų nuomone, bet, kada mano būdą formavo svetimi (taip drįstu išsireikšti), o svetimais aš absoliučiai nepasitikėjau, todėl ir vadovavausi visur savo nuomone.
Aš priminiau eilę pavyzdžių apie savo NUOMONĘ nuo lopšio iki lovos, o toliau viskas tarsi savaime riedėjo gyvenimo keliu taip, kaip man atrodė geriau, ir nepasakyčiau, kad būtų tekę žiauriai suklupti. Kaip ir visiems, tas kelias buvo ir duobėtas, ir akmenuotas, bet aš jį visur praėjau galvą iškėlęs ir bet kurioje to kelio atkarpoje sutiktam žmogui nebuvo gėda pažvelgti į akis. Visada stengiausi vadovautis tiesos ir sąžinės nuostatomis: nedaryk kitam to, kas pačiam nedera, nes bus atlyginta tuo pačiu.
Aš niekada neapsiribojau kokia nors vienintele veikla. Dar vaikystės metais nuo žaidimų su traktoriukais persimečiau prie poezijos, bandžiau rašyti straipsnelius į periodinę spaudą, vėliau prasidėjo „žaidimai“ su ginklais, ėmiau žavėtis muzika, po to vėl poezija, kol pagaliau tapau pokario laisvės kovų metraštininku, bet niekada nesižavėjau jokia komercija, aš visada daugiau išleisdavau negu gaudavau. Todėl šalia manęs gyvenančiam, jaučiau – nebuvo lengva, nors jos kantrybė buvo neišsenkanti, tiesiog, ji man aukojosi, tik ne visada tą jos auką aš tinkamai įvertindavau. Neretai buvau grubokas, daug ką dariau taip, kaip man atrodė geriau, o ne jai ir ne mūsų bendram labui. Nors, kada šiandien permąstau tą nueitą gyvenimo kelio atkarpą, dažnai pagalvoju: jeigu būčiau rūpinęsis vien tik šeimos reikalais, praeitis būtų likusi užbraukta tamsiu brūkšniu. Kad ir kažkada dirbdamas sunkų fizinį darbą – nieko gero nepasiekiau. Tai buvo tik būtinybė pratęsti egzistencijai.
Trumpai reiktų prisiminti tą laikotarpį, kada rinkau ir užrašinėjau pokario Laisvės Kovotojų prisiminimus. Nors ne kartą ir ne mano valia kai kurios kontraversiškos publikacijos man pridarė ir nemalonumų, ne kartą buvau apkaltintas melagingų duomenų išviešinimu, bet tai absoliučiai ne dėl mano kažkokių asmeninių nuklydimų, o paprasčiausiai dėl pačių pasakotojų informacijos iškraipymo, jų klaidingo supratimo ar klaidingo požiūrio į vieną ar kitą įvykį. Pagaliau teko pasiguosti ir tuo principu, jog neklystančių nėra.
Grįžtant prie to paties Gyvenimo Kelionės draugo pasirinkimo, šiandien dėkoju Dievuliui, kad jis man tokį parinko, bet ne aš, ne mano mama, ne teta, ne kas nors kitas, kurie gal svajojo ir tikėjosi kažko stebuklingo. Dievulis geriau žinojo, kas man tinka ir su kuo aš galėsiu be didesnių problemų drąsiai keliauti SAVO gyvenimo keliu.
Jei ne ji – mano gyvenimo draugė, galiu atvirai pasakyti, kad Lietuva šiandien neturėtų šitų dešimties knygų, kuriose surašyta šimtai pokario Laisvės Kovotojų prisiminimų. Jie buvo rinkti ir užrašyti tik su mano gyvenimo bendražygės palaiminimu: kelionės ir kelionės po visą Lietuvą užrašinėjant žmonių pasakojimus, perrašinėjimai iš audiokasečių į sąsiuvinius, redagavimai, perrašinėjimai spausdinimo mašinėle, nuotraukų rinkimas ir jų perfotografavimas-reprodukavimas, identifikavimas, aprašymas, knygų sudarymas, popierius, audiokasetės, kuras automobiliui ir begalės dar kitokių problemų, problemėlių – nieks nieko už dyką nedovanojo. Tai kuri gi žmona būtų toleravusi tokias šeimos galvos išlaidas, aukojamą laiką, kada dar reikėjo aprengt, pavalgydint ir išleisti į mokslą porą atžalų...
Va čia ir yra tas atsakymas, kurio gal ne bet kas tikėjosi išgirsti: kaip aš sugebėjau sudaryt ir išleisti tiek knygų. Ne man, o jai – mano vaikų motinai reiktų dėkoti už tą kantrybę ir rūpestį manimi, kad ji sugebėjo šeimoje išlaikyti toleranciją ir pakantumą.
Neretai sėdėdamas prie rašomosios mašinėlės pagalvodavau: „Ar ilgai ji dar kentės mane su visais šitais rašymais?“ Bet kada po valandos kitos ji atidaro mano darbo kambarėlio duris ir padeda ant stalo stiklinę arbatos, pasijuntu tarsi devintam danguje, atsipalaiduoju nuo įtampos ir jaučiu, kad mano draugė nepyksta, stengiasi man įtikti ir švelniai paglostyti mano dūšią. Ji irgi žino, kad be manęs šito darbo niekas kitas nepadarys, ir tik aš privalau tai daryti. Be to jaučiau, kad ji manimi didžiuojasi...
O kiek buvo kalbų, kiek nuomonių, kiek kritikos ir visokių kitokių patarimų, pamokymų dėl mano pasirinkimo, bet aš visiems sakiau, kad ne aš pasirinkau, o Dievulis man parinko tą žmogų, su kuriuo gyvenu jau daugiau kaip 45 metus. Užauginome dvi dukras, jos sukūrė savo šeimas. Nors jos ir išlėkė savais keliais labai toli nuo mūsų, susitinkame retai, bet širdyse visuomet jaučiame, kad ir kitam žemės krašte jos gyvos ir sveikos, gyvena be didesnių rūpesčių augindamos savo vaikus. Žemė – mūsų motina, visur mus priglaus, o mūsų namai – bet kuris žemės lopinėlis, ant kurio mes kuriame savo ateitį.
Vakar kalbėjau telefonu su vyriausia anūke Raminta. Jai priminiau, kad baiginėju savo gyvenimo prisiminimus, tai ji man pateikė užsakymą, kad ir apie ją parašyčiau. Aš pažadėjau apie ją parašyti, bet be jos dar du mūsų antros eilės palikuonys, reiktų apie visus...
Tėvai dėl savo vaikų visada jaudinasi, bet labiausiai jaudinasi dėl anūkų. Vaikai užauginti, jau susisukę savo lizdus, o anūkai – kaip tie vos apsiplunksnavę paukšteliai, jiems norėtųsi skirti patį didžiausią dėmesį. Šiandien mūsų šeimos palikuonys, nors ir labai keista, įsikūrę svetimam krašte:
Dukra NERINGA gimė 1966 m. rugsėjo 18 d. Į JAV gyventi išvyko 1993 m.
Dukra ŽIVILĖ gimė 1971 m. spalio 5 d. Į JAV gyventi išvyko 1995 m.
Neringos dukra RAMINTA gimė 1988 m. spalio 20 d., kada Vilniuje vyko pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas. Pas mus Panevėžyje gyveno nuo 1993 m. iki 1995 m. Po to Neringa ją išsivežė į Ameriką, kur tebegyvena ir šiuo metu (2013 m.).
Neringos sūnus DOMINYKAS gimė 2007 m. birželio 6 d. JAV.
Živilės dukra GABRIELĖ gimė 2002 m. gegužės 10 d. JAV.
Jei tikėtume genų trauka, tai gal nereiktų per daug ir stebėtis, kodėl mūsų vaikai paliko savo gimtinę ir išvyko kažkur į visai svetimą kraštą. Maždaug prieš šimtą metų ten pat išvyko ir mano teta Petronėlė, dėdė Mamertas, mano tėčio pusbrolis Viktusis Kaunietis, močiutės Onos sesuo, jie ten įsikūrė ir gyveno iki savo gyvenimo pabaigos. Įtariu, jog tie artimųjų genai ten pat pasikvietė ir mūsų vaikus...
Apie vaikų, anūkų gyvenimą anapus Atlanto čia jau neplanuoju pasakoti, šiuos mano gyvenimo prisiminimus tikiuosi – jie patys pratęs. Tai bus jau Jų Gyvenimo Kelionės aprašymai. Linkiu jiems nepamiršti to senelių ir prosenelių krašto, iš kurio jų tėvai iškeliavo ir nors laikinai, nors retkarčiais sugrįžti prie savo genties šaknų.
Užbaigdamas šiuos savo Gyvenimo Kelionės prisiminimus, sakau nuoširdžiausiai AČIŪ visiems, kurie rėmė mane, kurie pasitikėjo manimi, kurie nepaliko manęs vienišo gal kada ir suklupusio tam kely... Drįstu atsiprašyti visų, kurių vardus čia paminėjau... Tai ne šiaip ir ne tarp kitko juos paminėjau – su giliu įsitikinimu, jog tai buvo absoliuti tiesa, nors ATSIPRAŠYMAS – aukščiau visko.
