Partizanai: istorija ir dabartis

IR KUO GI TIKĖTI?

Iš prisiminimų apie ANTANĄ OBELEVIČIŲ-TAUTGINĄ

                      Su Antanu Obelevičiumi susipažinome vienam renginyje dar apie 1995 m. Jis man prisistatė, kaip buvęs partizanas ir kartu kaip buvęs Didžiosios Kovos apygardos Žvirblio-Jono Mickevičiaus vadovaujamo būrio žvalgybos viršininkas. Tas jo – „žvalgybos viršininkas“ mane iškart suintrigavo ir aš pagalvojau, kad tokie partizanų „žvalgybų viršininkai“ jau seniai guli po žeme, – ką tu čia, žmogeli, man nori parodyti, jog labai kietas?  

Ne visai rimtai tada man atrodė toks A. Obelevičiaus prisistatymas, bet vėliau mes kažkaip su juo pradėjome palaikyti ryšį, jis man parūpino nemažai medžiagos knygai apie Žvirblio vadovaujamą būrį, esu gavęs iš jo ir partizaninių nuotraukų, be to ir jis pats pas mane lankėsi ne vieną kartą. Atvažiuodavo apsirengęs šaulio uniforma, akivaizdžiai išoriškai demonstravo savo karišką priklausomybę. Vėliau, iš pokalbių su juo supratau, kad žmogus – poetiškos sielos, mėgstantis aprašomus įvykius beletrizuoti.

                      Šia publikacija norėjau nors dalinai atskleisti tas intrigas intrigėles, kurios nuo pat Atgimimo pradžios tarsi nelabasis kirminas graužėsi tarp buvusių laisvės kovotojų, tarp buvusių politinių kalinių, kada atėjus tai laisvės ir nepriklausomybės dienai daugelis iš jų vienas už kitą norėjo atrodyti narsesniu, didvyriškesniu, kietesniu ir kuo daugiau nusipelniusiu Tėvynei Lietuvai.  

Tai čia tik mažas pavyzdėlis, tik mažas trupinėlis to, ką man teko patirti užrašinėjant prisiminimus, renkant medžiagą APP knygoms. Į panašių intrigų pinkles buvau ne kartą ir aš pats įveltas, nemažai dar teks apie tai pakalbėti.

                       Neatsitiktinai šiai publikacijai pasirinkau tokį pavadinimą, perfrazuodamas Antano Obelevičiaus 2001 m. išleistą autobiografinę knygą „Ir kodėl gi?“  

Pradžioje skaitytoją norėčiau trumpai ir supažindinti su šios knygos autoriumi, atskiras pastraipas iš jo knygos perkeldamas į šią publikaciją.

               .........................................................................................................................

                      <...> Nuo vaikystės mėgau knygas apie indėnus. Ir kaip man būdavo gaila, kad iš Europos atsibastę baltaodžiai tartum žvėris medžiojo senuosius Amerikos gyventojus.

                      <...> Man nė į galvą neatėjo, kad toks pat likimas gali ištikti ir mūsų tautą, kad ir į mūsų kraštą ateis svetimi ir lygiai taip pat naikins mus mūsų pačių namuose, sodybose ir miškuose.

                      <...> Gimiau šiaudinėj pastogėje 1926 m. vasario 11 d. Mano gimtasis Vojakiškių kaimas prieš karą priklausė Rumšiškių valsčiui, Kauno apskričiai.

                      <...> Mano tėvas Petras turėjo penkis sūnus ir tris dukteris.

                      <...> Aš, Antanas, nuo 1943 metų įsitraukiau į laisvės kovas, kurios tęsėsi iki 1990-ųjų kovo 11 dienos.

                      <...> 1944 metų vasario mėnesį pogrindinė Lietuvos laisvės armija (kaip suprantu, tai LLA – R. K.) įsikūrė ir Kauno 4-ojoje amatų mokykloje. Vadovas buvau aš... Netrukus užmezgėme ryšį su Kauno LLA vadovybe. Rinkdavomės Pažaislio pušyne. Ten karininkas mus apmokė karinės taktikos, supažindino su ginkluote ir partizaninės kovos metodais...  

                      <...> 1944-ųjų gruodį susiformavo Morkos ir Žvirblio būriai... Morkos būrys veikė neilgai – beveik visi vyrai žuvo 1945 metų balandžio 12 dieną kovodami su bolševikų armija. Žvirblio būrio pagrindu pavasarį buvo įkurtas šeštasis batalionas. Į Žvirblio būrį įsitraukė ir dalis Kauno LLA pogrindininkų. Aš tapau šio būrio žvalgybos viršininku.

                             .....................................................................................................................

                      Toliau Antanas aprašo savo veiklą būdamas Žvirblio būryje: Žvirblio būrio veiklos metodai, operacija „P“, susirėmimas su Žaslių stribais, ir pan. iki jo paties suėmimo 1945 m. liepos 25 dienos. Dar toliau jis aprašo visą teismo procesą, sumini visus 11-os „partizanų“ grupės narius, kurie buvo teisiami kartu su Antanu Obelevičiumi-Tautginu, kaip vado pavaduotoju, tarp jų mini ir Juozą Vilčinską.                            .......................................................................................................................

                      <...> Iš pradžių perskaitė Alekso Jakubčionio kaltinamąjį aktą. Jame sakoma, kad Aleksas Jakubčionis, sūnus Simono, slapyvardžiu Žaibas, priklausė ginkluotai karinei organizacijai Lietuvos laisvės armijai. Jis buvo Žvirblio būrio skyriaus vadas.

                      <...> Antras ėjau aš: Antanas Obelevičius, sūnus Petro, slapyvardžiu Tautginas, buvo gaujos vado Alekso Jakubčionio pavaduotojas, žvalgybinės „banditų“ grupės vadas, priklausė karinei antisovietinei Lietuvos laisvės armijai, Žvirblio būriui. Nuo 1944 metų rudens Pažaislio, Jonavos ir Rumšiškių apylinkėse centralizavo pavienes partizanų grupes į karinę organizaciją. Žvirblio būriui perdavė du lengvuosius kulkosvaidžius ir daug kitokios karinės amunicijos...

                      <...> Teisėjas kreipėsi į Juozą Vilčinską. Jis paaiškino, kad tardytojai jį labai sumušė ir jis nesuvokęs pasakė, kad Bieliauskas irgi priklausęs pogrindinei organizacijai.

                      <...> Baigiantis teismui liepė visiems pasisakyti. Aš su Aleksu Jakubčioniu pareiškėme, kad pirmiausia pradėjome kovoti prieš vokiečių okupaciją, kovą tęsėme ir toliau. Mūsų tikslas – atstatyti laisvą ir nuo nieko nepriklausomą Lietuvos valstybę...

                      <...> Po pertraukėlės teisėjas perskaitė teismo sprendimą: Federavičių ir Juozą Bieliauską išteisinti; Algirdui Lilui ir Edmundui Kondrackui skirti vienerius metus arešto; visus likusius, pritaikant 58-1a-11 straipsnį, nubausti dešimčiai metų pataisos darbų lagerio, neleidžiant grįžti į Lietuvą dar penkerius metus.

                      <...> Edmundas Kondrackas buvo užverbuotas šnipinėti ir kalinius.

                    ..................................................................................................................................

                      Į laisvę Antanas Obelevičius buvo išleistas 1954 m. birželio 19 d. Lageryje jam teko prabūti apie devynerius metus. Grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Panevėžyje.

                      Kažkodėl jau ne visai „sueina galai“. Žmogus save laikantis partizanu, priklausęs LLA ir visur buvęs vadu, plius dar žvalgybos viršininkas, vėliau suimtas, pasirodo, kad net ir ginklo rankose neturėjęs. Teisiamas su grupe teismo metu, jo žodžiais tariant, laikęsis labai išdidžiai, bet gavęs tik 10 metų lagerio. Tokį teistumą tada tikri partizanai laikė „vaikišku“. Reikia tik įsivaizduoti, tokia grupė: vienuolika LLA narių, o bausmės – vaikiškos.  

Be to, man labai neaišku, kodėl, kada gen. Plechavičius organizavo savo armiją, visi, kas tik sugebėjo tuo laiku rankose laikyti ginklą, stojo į tą armiją, o Antanas iš Kauno parvažiavo į tėviškę?

                      Kaip žinia, čekistai su tokiais „didvyriais“ nesiterliodavo, ypač tuoj po karo. Taip, kaip save dabar A. Obelevičius bando parodyti, tada jis ne dešimt metų būtų gavęs, o tiesiai „per vamzdį“ būtų paleistas.

1960 m. spalio 4 d. „Panevėžio tiesoje“ po rubrika „Tėvynė jam dovanojo“ buvo atspausdintas didelis straipsnis pavadinimu „Aš kaltinu!“ Straipsnio autorius A. Obelevičius – Panevėžio Linų kombinato santechnikas. Kas dabar pasakys, kas parašė šitą straipsnį: Antanas Obelevičius ar laikraščio redaktorius Dagelis? Nėra likę rankraščio, po kuriuo būtų padėtas akivaizdus autoriaus parašas, kad tai tikrai jis jį parašė. Panašius straipsnius grįžę iš lagerių „rašė“ ne vienas buvęs politkalinys, nes žmogus būdavo „prispaudžiamas“ su kokia nors kompromituojančia medžiaga, pasiūloma paprasta išeitis – pasmerkt viešai spaudoje savo praeitį, o jei ne, pagrasinama sugrąžinti atgal į lagerį. Na ir kas tada belieka?

Žinoma, ne visiems teko tokia negraži baigtis, kai teko prakeikt viską, už ką buvo kovota iš idėjos, aukotasi ir už ką jau buvo atkentėta, bet atsirado ir tokių, kurie buvo paprasčiausiai dar kartą išprievartauti. Čekistai mokėjo „skaityti“ žmonių charakterius ir gerai žinojo, kaip ką galima palenkt į savo pusę.

Čia pateiksiu tik keletą epizodų iš šio straipsnio, kurį neva rašo pats A. Obelevičius:

          ...........................................................................................................................

<...> Aš esu vienas iš tų, kuris pakėlė ranką prieš savo tautą. Aš esu vienas iš tų, kurie savo laiku aklai vykdė mūsų tautos išgamų – buržuazinių nacionalistų antiliaudinius nurodymus...

<...> Tik vėliau, kai teko su jais arčiau susidurti, pažinau jų prigimtį, veidmainiškumą ir tariamą „meilę tėvynei“.

<...> Jaunas buvau, dar neturėjau reikiamo patyrimo, įgūdžių susigaudyti aplink mane vykstančiuose įvykiuose. Pasidaviau agitacijai: stojau į pražūtingą antiliaudinį kelią... Mokykloje susidarė antitarybinės kuopelės. Aš buvau vienos kuopelės vyresniu... Iš viso mokykloje susidarė apie 20-ies žmonių antitarybinė grupė. Mano geriausias draugas Aleksas Jakubčionis, buržuazinių nacionalistų antitarybinės agitacijos paveiktas, pabėgo pas banditus ir ten gavo slapyvardę Žaibas.

<...> Atlikdamas bausmę, susitikau su kai kuriais Lietuvos „patriotais“. Tai buvo aršūs smetonininkai, hitlerininkų pakalikai, dvarininkai ir buožės...

<...> Abejonės, abejonės! Jos mane persekiojo dieną ir naktį. Tačiau vėl ir vėl kažkur pasąmonėje kažkas kuždėjo: „Apsidairyk, peržiūrėk savo gyvenimo kelią, turėk reikiamo vyriškumo pripažinti savo klaidas.”

<…> Išėjau į laisvę pirma laiko. Viskas, ką aš pamačiau gimtoje tėvų žemėje, tikrai nustebino mane: visur, kaip versmė, kunkuliuoja prasmingas gyvenimas, jaučiamas nepaprastas darbo entuziazmas, kyla naujos gamyklos, miestai puošiasi daugiaaukščiais namais, aikštėse krykštauja vaikai…

<…> Ir taip gaila man pasidarydavo beprasmiškai praleistų dienų.

<…> Ir pajutau nepaprastą neapykantą tiems patriotiniams veidmainiams, kurie kalbėjo apie tariamą savo meilę Tėvynei, tautai…

<…> Aš prakeikiu buržuazinius nacionalistus, kurie mane suvedžiojo, apmulkino, laimino mane beprasmiškai mirčiai savo egoistinių interesų vardan. Kaip juokingai dabar skamba jų patriotiniai tauškalai…

<…> Tarybiniai žmonės, komunistai kantriai išaiškino mano daromas neapgalvotas klaidas, apgaubė mane savo humaniškumu, draugiškumu. Iš savo skaudžios praeities aš giliai įsitikinau, kad komunistai trokšta laimės visiems darbo žmonėms, visoms tautoms.

<…> Taip, savo laiku aš klaidžiojau tamsybėse, blaškiausi, ieškojau tikrovės, teisybės. Ir šią teisybę aš radau. Ji su mumis, tarybiniais žmonėmis. Aš be galo laimingas, kad savo kukliu darbu taip pat įnešu tam tikrą indėlį į didingą komunizmo statybą.

<…> Dažnai spaudoj tenka paskaityti apie tai, kad hitlerininkų batlaižiai – buržuaziniai nacionalistai šmeižia darbo Lietuvą… Aš ne tik jus kaltinu šlykščia apgaule, smurtu, žudynėmis, aš jus iš visos širdies gelmių prakeikiu!

          ………………………………………………………………………………….

Kokią jau šiandien begalima būtų susidaryti nuomonę apie gerb. Antaną Obelevičių, perskaičius tokį jo straipsnį viešojoj spaudoje? Savo knygoje „Ir kodėl gi?” A. Obelevičius publikuoja ir LGGRT Centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimą Nr. 51-19-5014, datuotą 1999 12 02, kuriame pažymėta: „1960 m. spalio 5 d. laikraštyje „Panevėžio tiesa” buvo išspausdintas jūsų straipsnis, kuriame jūs pasmerkėte savo ir kitų Lietuvos patriotų rezistencinę veiklą. Nors jūs teigiate, kad šis straipsnis buvo parašytas laikraščio redaktoriaus Dagelio ir „panaudojant prievartą” atspausdintas, tačiau 1974 m. KGB tardymo skyriaus atlikto patikrinimo metu Jūs davėte savo parodymuose nuorodą į šį straipsnį kaip įrodymą, kad Jūs nesate priešiškas sovietinei valdžiai ir santvarkai. <…> Asmenims, sulaužiusiems partizano priesaiką, įstatymas nenumato pripažinti kario savanorio statuso.”

Ir todėl Antanui Obelevičiui kario savanorio statusas nebuvo suteiktas. Jis bandė pateikti aibę motyvų, dėl kurių jis taip pasielgęs, apeliavo į savo šeimos likimą, bet kitos išeities iš tos padėties nebuvo. Kartais ir mūsų nepriklausomos Lietuvos įstatymai savo žmonėms, nukentėjusiems nuo sovietinio genocido, būna negailestingi. Nors, kita vertus, jeigu prisikakojai, tai pats ir išsikuopk.

Kažkaip juokingai skamba paskutinieji gerb. Antano 183 p. parašyti žodžiai: „Ankstesnį ir dabartinį komisijos sprendimą aš tegaliu suprasti kaip pasityčiojimą iš mano antisovietinės veiklos, iš visos mano, kaip Didžiosios Kovos apygardos 6-ojo bataliono įkūrėjo ir koordinatoriaus, veiklos, nesusitaikymo su sovietine tvarka iki pat 1990 metų.”

Čia jis vėl save kelia į nepematuojamas kažkokias „6-ojo bataliono įkūrėjo ir koordinatoriaus” aukštumas. Tikrai to neteko rasti nei KGB archyvuose, nei buvusių to krašto laisvės kovotojų prisiminimuose ir aš tai laikau gerb. Antano fantazijomis.

1998 11 05 iš Antano gavau laišką, kuriame jis aprašo savo išgyvenimus, kada po lagerio atsikraustė gyventi į Panevėžį:

                   …………………………………………………………………………….

<…> 1957 m. pavasarį mane iš Kauno iškeldino. Birželio mėn. atvykau į Panevėžį, čia gyveno mano draugas Aleksas Jakubčionis, jo žmona panevėžietė – Frankaitė. Savo raštus, kol įsitvirtinsiu mieste, saugojimui laikiau pas Jakubčionį, juk jis vaikystės draugas nuo vokiečių okupacijos, LLA bendražygis ir bendrabylis.

1957 m. lapkričio mėn. vedžiau. Žmona nuomavo pas Kulainį kambarį – verandą, čia persinešiau raštus. Kadangi jie buvo parašyti ant vyniojamojo popieriaus ir įvairių skiautelių, tai perrašinėjau, kaip ruošiamai knygai. Dažniausiai rašydavau vakarais, tai ir žmona gerai nesuvokė, ką aš dirbu, suprasdavo, kad ruošiu pamokas, nes buvau įstojęs į Vilniaus lengvosios pramonės technikumo neakivaizdinį skyrių.

Nėščią žmoną operavo, gimė ne laiku vaikas. Mane 1959 m. birželio mėn. suėmė. Žmoną su kūdikiu buvau išvežęs prie Kupiškio pas tėvus.

Nepamenu birželio mėnesio dienos, kai ankstų rytą pasibeldė į mano kambarį, atidarius įėjo trys vyrai ir pasisakė, kad jie yra iš saugumo. Parodė prokuroro raštą  su Galinaičio rezoliucija „atlikti kratą”. Man jie savo pavardžių nesakė, tik pareiškė: „Ar atiduodi savo raštus, ar daryti kratą?” Atsakiau: „Jei rasite, tai jūsų – nerasite, tai mano.” Reikia liudininko. Pasiūliau Rają. Ji to paties buto gyventoja. Jie atsakė: „Rusė. Negalima.” Pakvietė kaimynę Lūšienę. Ji dirbo linų kombinato kadrų inspektore. Viską išvertė, bet vėl tvarkingai sudėjo atgal ir, sėdėdami ant taburečių, apvertė aukštyn, o ten po lentelėmis raštai. Knygas, žurnalus, laikraščius, kurie išleisti ne sovietmečiu, konfiskavo. Netgi „Jaunojo ūkininko” komplektus, nors jie nieko bendra neturėjo su politika. Raštus ir knygas, kartu ir mane su „viliuku” nuvežė į Panevėžio saugumą. Prasidėjo apklausa: „Kodėl rašei ir kam perrašinėjai? Atsakiau, kad rašiau sėdėdamas lageryje, kadangi man patiko rašyti. „Ar lageryje leido rašyti?” Atsakiau, kad taip. Ne tik nedraudė, bet ir dėmesio į tai nekreipė. Vėliau pradėjo spausti, kad atiduočiau ginklą. Atsakiau, kad su ginklu aš nekovoju.

Vėliau, kaip sužinojau, Kaune tą pačią dieną kratą padarė pas mano bendrabylį Romą Pogodiną ir rado du pistoletus (jie buvo mano). Bet jis išsipirko, nes jo pusseserės vyras buvo Kauno saugumo kadrų inspektorius, tai padėjo, nors jam nemažai tas kainavo. Trečią dieną mane išleido į namus. Man tai buvo keista. Bet po kurio laiko pakvietė apklausai. Pasakė, kad čia ne viskas. Aš atsakiau, kad likusius raštus sudeginau, tai daugiau ir nereikalavo, bet manęs ramybėje nepaliko. Retkarčiais iškviesdavo per darbovietę.

Kartą pasikvietė ir skaito mano eilėraštį: „Rusas kiaulė ir kalė, jie tarp savęs giminė. Rusas blakė ir blusa, artimiausi jie dvasia.” Paklausė, kodėl taip neapkenti rusų? Atsakiau, kad jie – kvalifikuoti Lietuvos okupantai.

– Pats kvalifikuotas durnius, – ir pravijo į namus.

Šis pasakymas man išėjo į naudą. Sužinojau, kad toji Lūšienė skambino į saugumą ir prašė patarimo, ką daryti su „dekabristu” Obelevičiumi, nes fabrike yra ir daugiau buvusių fašistų: Valentinas Ajauskas, Petrauskas, Antanas Lašinskas. Saugumiečiai atsakė, jei gerai dirba, tai jo neliesk, nes jis yra psichiškai nesveikas. Tai girdėjo ir buvusi direktoriaus sekretorė, dabar Henriko Pabedinsko žmona Jūratė. Tuo remiantis mano brigadai būdavo kai kurių nuolaidų, nes bijojo „durniaus”, kad jiems užpykęs nebrankstelėčiau.

Ar šiaip, ar taip, mačiau – man pasikeitimo ar išsigynimo nėra, tai per kiekvieną iškvietimą tardymui aš įrodinėdavau Nepriklausomos Lietuvos pranašumą, o Tarybų Sąjungos sudėtyje pražūtį. Kartą man sako:

– Vaizduoji patriotą, o jei reiktų mirti, tai per makaulę tas patriotizmas tau iškart išgaruotų.

Aš atsakiau: „Darom sutartį. Surašom aktą. Jeigu Lietuvai suteikiate nepriklausomybę, tai kirskite galvą.“ Jie man atsakė:

– Mes matom, kad tu nenormalus. Natūralu – išvargintas ir dabar vargsti – turi tik žmoną ir lovą, daugiau nieko.

Papamokslavę, palinkėję blaiviau galvoti, paleido namo. Po to pradėjo siūlyti eiti dirbti „Panevėžio tiesos“ korespondentu, žadėjo gerą atlyginimą ir butą. Pagalvojau – nepritekliuose gyventi sunku, bet ką gero mačiau nuo jaunų dienų, vargą nešti pripratęs, o jeigu dirbsiu už pinigus korespondentu, tai turėsiu rašyti, ką jie užsakys, savaime užsidėsiu jų apynasrį. Taip tęsėsi visus metus, vis siūlė rašyti pareiškimą į „Panevėžio tiesos“ redakciją dirbti, o aš nesutikau. Motyvavau tuo, kad rašyti atpratęs, nes dabar tik perrašinėdavau. Pritaikė momentą. Mano žmoną antrą kartą operavo, vos gyva liko, vaikas silpnas, nes gimė 7-ių mėnesių. Dvejų metukų tris kilogramus tesvėrė. Tai iškvietę sustatytą bylą (Nesuprantu sakinio prasmės ir koks iš jo galėjo būti korespondentas su tokiais primityviais sakiniais? – R. K.), reikalavo pasirašyti ir žadėjo 10-iai metų kalėjimo. Čia jau mane sukrėtė šiurpas, sakau, galite teisti ir be mano parašo. Pravijo namo apsigalvoti. Tai tariausi ką daryti ir su Ajausku ir su Lašinsku ir bendradarbiu V. Klyšiu (jis mano likusius raštus paslėpė).

Iškvietę padarė nuolaidą: „Jeigu tu nemoki parašyti straipsnio, mes tau padėsim.“ Iškvietė „Panevėžio tiesos“ redaktorių Dagelį, kuris ir sukūrė šį straipsnį. Jame faktai atitiko, kas buvo tuo laiku lageryje. Tai jau jie buvo matyt informuoti paties Jakubčionio, nes jis kelerius metus kartu su manimi buvo 2-ame OLP-e, o kaip bendrabylis – iškėlė į kitą OLP-ą (OLP rusiškai – Otdelnyj lagernyj punkt).

Šiame straipsnyje daug melo: rašo, kad aš aprūpintas butu, o iš tikrujų gyvenau nuomininko teisėmis, kadangi šaltas kambarys, tai vaiką žiemą priglaudė žmonos draugė Klumbienė. Mini Vileišį. Ar iš viso tokia pavarde kas gyveno apie Trakus? Tiesiog tyčiojosi į akis iš manęs, o aš turėjau sutikti. Kai iš manęs nebuvo protesto, nutraukė mane tardę, bet sekimas nenutrūko. Kai kurie man prisipažino (jų pavardes žinau), kad apie mane saugume išsikvietę klausinėjo, ar neaplanko manęs vyrai, nurodyti nuotraukose, ką kalbu ir t. t. Tai būta Pagodino, Paškevičiaus ir kt.

1966 m. persikėliau gyventi į Kauną. Po kurio laiko ir čia manęs nepaliko ramybėje. Visuomet pasinaudojo susidariusia situacija.

Mano vaikas studijuojant gavo kelialapį į Rumuniją ekskursijon. Čia Kauno saugumas išnaudojo progą. Išsikvietė, priminė praeitį, dabartinį darbą (dirbau Kauno mėsos kombinate katilinės viršininku) ir galų gale ėmė prašyti pagalbos. Nustebęs paklausiau, kokios? „Ogi TSRS 50-čio sukakčiai parašyti straipsnį, temą davė: „Tėvynė dovanojo, suteikė aukštąjį išsilavinimą (?), aprūpino gyvenamuoju plotu ir geru darbu...“ Nerašysi – vaiko neleis į ekskursiją, tik dėl tėvo praeities... Į „Kauno tiesą“ parašiau nedidelį straipsnelį „Kuo man reikšmingas TSRS 50-čio jubiliejus“ į nurodytą jų temą.

         ................................................................................................................................

Mano p a s t a b a: Tai jau antras A. Obelevičiaus straipsnis pagal KGB užsakymą. Kam tada vaizduot didvyrį? Po Atgimimo parašė ir išleido savo biografinę knygelę, kurioje save išgyrė ir išliaupsino, kaip niekas kitas, o iš tiesų kolaboravo su okupacinės valdžios jėgos struktūromis. Tai ko tada verti tie visi jo paistalai apie kovą už Lietuvos laisvę, pogrindinę veiklą ir jo vadovaujamą vaidmenį toje veikloje? Apskritai iš jo rašto galima spręsti apie žmogaus išsilavinimą ir jo raštingumą, o jis aiškina, kad aukštąjį baigęs. Ir kam visa tai?.. A. Obelevičius ir toliau paisto apie kažkokius viršininkavimus, bet, atleiskite, šį kartą duosiu ir aš jam pasisakyti, užbaigsiu jo man rašytą trijų lapų laišką, tegu skaitytojas žino, kaip buvo sudėtinga renkant medžiagą, užrašinėjant prisiminimus, surast ir nustatyti tikrąją tiesą.

        ................................................................................................................................

Dirbant Kauno ATĮ-6 vyr. mechaniku, kaip vadovas ir materialiai atsakingas, ir čia įsikišo saugumas. Vietoje pakeitimo vyr. inžinierius K. Šutas paėmė mane savo padėjėju, o mano vietoje – partinį. Šis vyr. inžinierius ir jo pavaduotojas Juozas Cibulskas mane palaikė kiek leido jų išgalės.

Šutas jau miręs, o J. Cibulskas gyvena Kaune ir prisimena, kokį jie dėl manęs turėjo spaudimą iš partijos narių ir saugumo. Galėtų apie tai jis paliudyti. Taip visą sovietmetį mane persekiojo ir moraliai kankino priešai, o dabar šį judošišką darbą tęsia savi. Įdomu, ką veikė per sovietmetį toks J. Čeponis? Jeigu jau metė klierikystę, tai Dievą išmainė į velnią. Jeigu toks dabar didvyris, kaip save aukština, tai kodėl pasidavė? Mane suėmė iš pasalų pritrenkę (?). Aš prieš sovietinę sistemą kovojau visą laiką, nes vykdžiau duotą priesaiką. Aš jam pakartotinai po metų parašysiu užklausimą, už ką jis mane išbraukė iš partizanų sąrašo ir nuo kada, duosiu mėnesį termino, nes buvau rašęs tame laiške, išaiškinęs, o atsakymo negavau. Kitu atveju parašysiu į Kanadą (ten mano pusbrolis gyvena) ir ten nutrauks rinkliavą Lietuvos partizanams remti. Šiuos gautus pinigus išsidalina savo geriesiems, o kitiems ką numeta arba nieko. Ką aš čia trumpai paminėjau, tai tik dalis, nes smulkiai aprašyti reikėtų storo sąsiuvinio. Įdomu, iš kur Gaškaitė turėjo žinių? Gal yra kur nors protokolas? Ji „Laisvės kovų archyve“ Nr. 19 mini mane, kad platinęs savo raštus ir buvo man atlikta profilaktika. Mano eilėraštis „Rusų kalba“ ėjo iš rankų į rankas – „ji keiktis lanksti, kaip gyvatė bjauri...“

Dabar dėl Juozo Vilčinsko. Skaičiau jo byloje parodymus. Jo išduoti mano brolis Pranas (jį, aš su savo ryšininke Adele Bernatavičiūte, dabar Balevičiene, išvedėme iš Kauno dezertyravusį iš armijos, jis ten apmokino karius ir ruošėsi išvykti į frontą), mano bendražygį Stasį Paškevičių-Vytenį (jis po mano arešto slapstėsi su broliu Pranu, įspėjo juos mano minėtoji Adelė-Rūtelė). Jo (J. Vilčinsko – R. K.) išduotas Ščepkauskas Alfonsas atsėdėjo 7 metus. Išdavęs Bieliauską, šis gynėsi, o aš akistata neigiau, kad jis pogrindžio dalyvis ir man nepažįstamas. Jį išteisino. Jį suėmė per mano laišką.

Buvo taip: 1944 m. rudenį Pravieniškių – Pašulių ir kitų kaimų vyrai ginkluoti slapstėsi, jie prašėsi centralizuoti į LLA. Aš jau turėjau su štabu ryšį ir, sutartu laiku, iš štabo turėjo atvykti perimti savo žinion apie 20 vyrų, deja, jų nesulaukėme. Su manimi buvo ir J. Vilčinskas. Pasirodo, jie nesurado nurodyto kaimo. Kitu kart perdaviau laišką per brolį Petrą ir nurodžiau – išgirdus sušvilpimą, jus sutiks J. Vilčinskas. Aš jį buvau įpareigojęs. Tas laiškas pateko (vėliau) į saugumiečių rankas, tai suėmė ir jį, o jis išplepėjo daug žinomų partizanų pavardžių. Saugumui aš buvau nurodytas, kaip žvalgybininkas ir dalinio vadas. Suimtieji teisinosi nieko nežiną, viską žino vadas. Man teko nuo saugumiečių pernešti kankinimus, nes laiške buvau nurodęs 20 vyrų. Reikalavo jų pavardžių ir ginkluotės dydį. Pavardžių gyniausi, kad nežinau, bet slapyvardes išvardijau iš „pirštų išlaužtus“ ir perdėtą ginklą iki patrankos. Taip jie mane mažiau kankino, kai kuo patikėjo.

Bendražygį Algirdą Lilą neigiau, kad kovos dalyvis, o per teismą jį išteisino nubausdami paliekant 0,6 metų tardymo laiką, nes ir per teismą išsigyniau, kad jis man priklausė. Man labai kyla įtarimas dėl J. Vilčinsko. Mane kaltino išdavyste ir smerkė už romanų rašymą, tai man sakė į akis.

Kada prasidėjo Sąjūdis, aš jį sutiktą Vilniuje kalbinau aprašyti, kaip mes centralizavome „žaliukus“ (partizanus – R. K.), tai jis nesileido į kalbas, tik mane kaltino, kad per mane ir kitus kvailius kaip aš jis 25 metus, atseit, atsėdėjo. Bet, kai teisė, tai ir jam atseikėjo 10 m. ir 5 be teisių, bet ne 25 metus. Pasiuntė mane ir Sąjūdį velniop – vėl atnešt žmonėms nelaimes. Keista, jis save skaito – buvo nekaltas, neigia veiklą, juk dabar nereikia bijoti antisovietinės veiklos prisipažinimo. Man nesuprantama jo laikysena kaltinti kitus, kurių nepažįsta.

                                                               (pasirašo Antanas Obelevičius)

.

                    ........................................................................................

                      1996 05 05 teko lankytis Rumšiškėse pas buvusį Didžiosios Kovos apygardos partizanų ryšininką Praną Tuškevičių-Račiuką. Jo prisiminimai buvo publikuoti mano knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, III d., 897 p., išleistoje 2001 m.  

Atsitiktinai ar sąmoningai, šito aš nežinau, bet tuo pačiu metu pas P. Tuškevičių atvyko iš Vilniaus Juozas Vilčinskas, o netrukus ir Antanas Obelevičius. Žinoma, tokia kompanija, man labai sutrukdė pokalbį su pačiu šeimininku. A. Obelevičius, matyt supratęs, kad ne laiku ir ne vietoje atsirado, kiek pabuvęs, atsisveikino ir išvyko, o J. Vilčinskas pasiliko.

                      Su Pranu Tuškevičiumi mes kalbėjomės apie keturias valandas, jis daug papasakojo apie save, užrašiau jo prisiminimus ir išvažiavau. Tų pačių metų spalio mėnesį Pranas Tuškevičius man atsiuntė laišką, į kurį buvo įdėtas ir Juozo Vilčinsko laiškas iš Vilniaus, atsiųstas jam po mano apsilankymo, datuotas 1996 10 22. Pradžioje gerb. Juozas trumpai dėsto apie savo bėdas, o po to pereina į polemiką. Jis rašo:                  .....................................................................................................................................

                      <...> Man įdomu, ko ir kur važinėja tas Kaunietis iš Panevėžio? Ką jis agituoja, ko jis nori? Neturiu reikalo su niekuo, o ir nenoriu turėti, vien tik su tavim pakalbėti ar parašyti porą žodžių. Mat žmonės yra klastingi. Taip tas Kaunietis man nepatiko. Nereikia man jokių partijų ir draugysčių, noriu ramiai gyvenimą baigti be jų. Kai susitiksim, daugiau pasikalbėsim. Kaip aš supratau, tas Kaunietis apie Obelevičių Antaną – gero požiūrio. Aš turiu laikraštį, kur Antanas rašė, kad aš gyvenu Panevėžyje (tai buvo prieš kokius 40 metų) ir kažkuo užsiimu, bet aš dar niekada negyvenau Panevėžyje. Apskritai, tai geras išdavikas, parsidavėlis, kolaborantas. Kitaip sakant – svolačius. Sukišo apie 50 nekaltų žmonių ir dar dirba KGB iki šios dienos. Čia ne laiško kalba. Jeigu susitiksim, daug papasakosiu.

                      <...> Kas rašo knygas, tegu rašo, tik manęs neįrašo, nes tų knygų jau nieks neperka ir neskaito. Matai, kaip šitie LDDP – komunistinė valdžia mus suniekino... Kad ir geri vyrai, bet aš nenoriu niekur figūruoti. Obelevičiai irgi buvo geri vyrai, daug išdavė, o po viso, būnant laisvėje, rašė knygas, laikraščius, tai dirbo tik čekistams.

                         ................................................................................................................................

Mano p a s t a b a: Ką tik šnekėjau su viena buvusia Kauno miesto pogrindininke D. L., kuri labai gerai pažinojo Antaną Obelevičių. Ji tiesiai ir aiškiai pasakė, kad A. Obelevičius joks partizanas nebuvo, tiesiog juokas ima, kai skaitai jo knygą „Ir kodėl gi?“, kurioje jis taip begėdiškai save iškelia iki kažkokių menamų vadų, visur savo veiksmus pateisindamas, bet savo klaidų nepastebėdamas. Anot D. L., Antanas Obelevičius visą laiką pjovėsi su Juozu Vilčinsku. Vienas įrodinėjo, kad J. Vilčinskas išdavikas, o kitas, kad A. Obelevičius išdavikas. Kažkas yra sakęs: jei nori turėt nemalonumų, tai susidėk su Obelevičium.

2002 m. gegužės 9 d. Nr. 19 „Tremtinio“ laikraštyje buvo pradėta publikuoti Jono Venckevičiaus kritinės pastabos, klaidų atitaisymas ir papildymas dėl Antano Obelevičiaus knygos „Ir kodėl gi?“ Jeigu tikėtume gerb. J. Venckevičiumi, tai šioje knygoje pačių esminių klaidų tikrai jau per daug. Teatleidžia jam Viešpats, bet istorija, manau, to tikrai neatleis. 

               ........................................................................................................................................

PARTIZANO ŽMONA

                      Mano p a s t a b a: prisilaikant etikos principų, kai kurie vardai ir pavardės pažymėtos tik inicialais

               ...........................................................................................................................................

                      Ši istorija taip pat nerado savo galutinio atsakymo, bet ji kai kam sukėlė daug emocijų ir gražių minčių, kurios vėliau baigėsi fiasko.  

Alytę Juknaitę pažįstu jau gana seniai. Ne vien kaip Biržų krašto partizanų Pilėnų tėvūnijos vado Stepo Giedriko sesers Stefanijos dukrą, bet ir kaip jautrią menininkę, liaudies meistrę. Abu jos dėdės yra žuvę. Alfredas – fronte, o Stepas – miške. Broliams šeimų sukurti neteko, tad maždaug iki 1998-ųjų Alytė ir jos mama manė, kad jų giminės palikuonių daugiau nėra.

Neseniai, rausdamasis KGB archyvuose, radau vieną bylą su grifu „slaptai“. Ant viršelio užrašas: „Fondas–3; Apyrašas 63/69; B. Nr. 1731. Biržų raj. 1953–1954 m.“

Atidžiai ją vartydamas, aptikau pažymą, bylojančią, kad 1953-ųjų sausį Biržų rajono MVD skyriuje buvo užverbuota MVD agentė, slapyvardžiu Zoja. Pasirodo, ši mergina yra L. B., partizanų Pilėnų tėvūnijos vado Giriečio-Stepono Giedriko ryšininkė ir rėmėja. Suradau ir apklausos protokolą, kuriame parašyta, jog Liucija B. su S. Giedriku 1950 metų liepos tryliktąją „ima šliūbą Pelaniškių bažnytėlėje“.

Sužinojusi iš manęs šią naujieną, Alytė Juknaitė pasikviečia brolį Algį ir abu išvyksta ieškoti Liucijos B., kurios pavardė gali būti visai kita. Deja, apylinkėje gyvenantys žmonės jau ne vietiniai, atvykę iš kitų vietovių, jokios Liucijos B. nepažįstantys; kaimas sunaikintas, numelioruotas, nebėra senųjų gryčių... Jau visai vakarop, nebeturėdami jokios vilties, Alytė su broliu Rinkuškių kaimo pamiškėje pastebi seną, medžiais apaugusią sodybą... Turėdami mažiausiai vilties, jie pabando užsukti dar ir į šią sodybą...  

Kad ir keista, bet juos pasitikusi moteris prisistato – esanti Liucija B., tačiau kategoriškai paneigia buvusi Stepo Giedriko žmona.

Alytei su Algiu nebelieka nieko kita, kaip parodyti tos archyvinės pažymos kopiją. Moteris pasijunta įvaryta į kampą ir atveria savo dūšią nepažįstamiems atvykėliams. 

Išaiškėja, kad yra ir Alytės dėdės Stepo palikuonė – dukra Aldona, gyvenanti bei dirbanti Alytuje. A. turi ir brolių, kurie, žinoma, gimę jau gerokai vėliau, kai jos mama po Stepo Giedriko žūties ištekėjo už antro vyro.

Tolimesnė šios moters gyvenimo istorija gana smulkiai išdėstyta mano knygoje A. P. P., III dalyje, 510 p. Čia pateiksiu tik trumpas ištraukas iš šios knygos. Liucija B. pasakoja:

„Gimiau 1931 m. liepos 10 d. Ratninkų kaime, Paberžės valsčiuje. Tėvelis buvo bežemis, tik mamos tėvai Ratninkų kaime turėjo 12 hektarų. Tėvelis buvo baigęs šešis skyrius, tais laikais – jau raštingas žmogus, daug skaitė, viskuo domėjosi, vėliau dirbo eiguliu. Šeimoje mes buvome keturi vaikai: brolis Aleksandras gimė 1936 m. Šiuo metu gyvena Rygoje, baigęs Leningrado karo akademiją. Antanas gimė 1942 m., gyvena netoli Vilniaus Grigiškėse, dirba mokytoju. Pats jauniausias brolis gimė 1948 m., gyvena mūsų namuose kaime.

Mano tėvelis Juozas B. buvo labai patriotiškas žmogus, jis visą laiką ėjo už Lietuvą, bet jis dar buvo ir toks žmogus, kad bloga negalėjo padaryt net savo priešui. Jis ir mus taip mokė: jeigu žmogui nepadarei nieko gera, tai nieko jam nedaryk, tuo labiau bloga. Jis daug padėjo partizanams, šelpė juos. Pas mus namuose lankydavosi partizanai. Ateidavo Tupėnas-Karvelis iš Braškių kaimo, Skeberdis, užeidavo broliai Juozas ir Robertas Tučai. Bronius Krivickas buvo nuolatinis mūsų lankytojas. Su Stepu Giedriku aš susipažinau būdama šešiolikos metų. Mes gražiai ir ilgai su juo draugavome, o vėliau atėjo ir tikra meilė.

Mūsų mama partizanams kepdavo duoną, padėdavau ir aš jai.  

Iš mano pažįstamų draugių, kiek žinau, partizanams ryšininkavo Duminytė-Šernienė, kuri šiuo metu gyvena Paberžiuose. Tai iš mano aplinkinių vienintelis žmogus, kuri žinojo, kad aš draugauju su Steponu Giedriku. Aš nei savo tėvams apie tai nesakiau, nes žinojau, kad tikrai nepritartų. Motina dažnai primindavo, kad draugystė su miško žmonėmis – baisus dalykas. Pradžioje ir aš pati mačiau, kad tai baisu, bet paskui man jau viskas kitaip atrodė. Aš dažnai susitikdavau su partizanais, tik apie jų slapstymosi vietą niekada nesiteiraudavau, nežinojau, kur jie apsistoję stovyklauja. Aš supratau, kad to man nereikia žinoti, būdavo kažkiek net lengviau, kad aš nežinau: jeigu mane ir areštuos, jų tikrai negalėsiu išduoti.

Stepas jokių laiškų perduot kam nors manęs neprašydavo. Keletą kartų laiškus iš Broniaus Krivicko nešiau eiguliui Stepulioniui. Ten buvo toks didelis akmuo, prie jo mažesnis, po tuo mažesniu ir padėdavau laišką, o kartais nueidavau patikrint – paimta ar ne. Jei ką rasdavau Stepulionio padėta, atnešdavau ir perduodavau Broniui.

Mane dažnai šaukinėdavo į saugumą. Nors užduočių jokių negaudavau, bet visą laiką klausdavo apie partizanus, o kai pastebėjo, kad aš nėščia, tada jau primygtinai reikalavo pasakyti, kas vaiko tėvas. Aš sakiau, kad nežinau, nes ne su vienu mylėjausi. Tada jie mane iškeikė labai negražiai ir nuo to karto nebekvietė.

...Kai išsimokiau siuvėja, gyvenau namuose pas tėvus. Stepas tada dažnai lankydavosi pas mus, ateidavo su kitais vyrais. Kadangi mama jiems kepdavo duoną, ateidavo duonos pasiimt, o kai pradėjom draugauti, jis ateidavo vienas. Turėjom savo susitikimų vietą. Prie girios augo tokia laukinė obelis netoli mūsų namų, ten mes ir susitikdavom, tą vietą žmonės vadindavo Dvaromiškiu. Vėliau susitikimo vietas dažnai keisdavom, bet vis tiek susitikdavom Biržų girioje. Kai nueidavau į sutartą vietą, gerai apsidairydavau, įsitikinusi, kad viena esu, kokiu pagaliu suduodavau į medį du kartus ir laukdavau ateinant Stepo. O jeigu ką nors įtariu, tada į medį suduodu tik vieną kartą.

Kada pradėjau draugauti su Stepu, tos politikos aš dar nesupratau. Aš tik žinojau, kad mes esam lietuviai, kad mus užvaldė svetimi, dabar mums blogai, mūsų broliai, išėję į miškus, su jais kovoja. Tik tiek aš žinojau. O Stepas man buvo mylimas žmogus ir bėgdavau su juo susitikti. Tai buvo mūsų gražiausi jaunystės metai...

Eidavau aš ir į šokius, šokau tautinių šokių ansambliuke. Su Stepu buvom susitarę, kad apie mūsų meilę ir draugystę niekas nesužinos. Pas mane ir piršliai atvažiuodavo, tokie pagyvenę, su tėvais tardavosi, tėvai pykdavo ant manęs, kad aš tik šaipausi iš tų piršlių, negalvoju apie rimtesnį gyvenimą.

Paprastai į stovyklą Stepas manęs nesivesdavo. Tik vieną ar du kartus teko būti partizanų stovykloje. Pamenu, tada stovykloje lankėsi kažkoks svečias Lietuvos karininko uniforma. Toks aukšto ūgio, tamsiaplaukis. Supratau, kad tai ne vietinis ir ne eilinis partizanas, o vienas iš vadų.

Tiesa, kartą teko pabūti kartu tokiam nedideliam jų būrely. Tada buvo Ema Šimonienė, Tučai abu, Krivickas, Valentėliai ir dar keli man nepažįstami. Aš buvau prie Stepo, su Krivicku kalbėjausi. Bronius Krivickas žinojo, kad mes su Stepu draugaujam, todėl su juo labai nuoširdžiai pasišnekėdavom.

Kai su Stepu kalbėdavom, jis sakydavo, kad visur vyksta didelės išdavystės, net miške medžiais nebegalima pasitikėti. Anksčiau partizanų nuotaika buvo kita, daugiau vilties visi turėjo. O paskui, kai daug žmonių ištrėmė į Sibirą, likusieji bijojo bendraut su partizanais, nors jie buvo ir labai geri žmonės. Tiesiog bijojo rusų, bijojo miškinių, jie visko bijojo. O kas bent žodį prieš atėjūnų valdžią prasitarė, visi buvo į Sibirą išgrūsti arba į kalėjimus, į lagerius uždaryti, liko tylieji ir bailieji...

...Sutarėm su Stepuku susituokti. Jie pasikvietė kunigą į Pelaniškių bažnytėlę, nuėjom mes keliese ten, kunigas surašė kažkokius popierius, bet juos pasiėmė Stepukas.

Aš buvau nėščia. O kokios sąlygos! Nuo tada ir pajutau tikrąjį likimą: nei susitikt, nei gyvent kartu. Stepukas labai norėjo vaikelio, sakė, gal kaip nors aš ir viena užauginsiu, jeigu jis žus. Kurį laiką gyvenau namuose, dar susitikinėdavom ir su Stepuku. Tėvai pastebėjo, kad aš nėščia, žinoma, už tai manęs nepaglostė. Motinai pasakiau, kad su Giedriku esu susituokusi, kad tai jo ir kūdikis. Mama tik už galvos susiėmė...

Paskiau mane išvežė į Biržus. Paskutinius du mėnesius gyvenau Biržuose, iki pagimdžiau dukrytę. Dar apie mėnesį pabuvau ir išvažiavau pas tėvus į Pagojį. Stepukui jau nebeteko pamatyt savo vaikelio...

Netrukus ir mane pasiekė gandas, kad nušovė paskutinį Biržų girios partizaną. Tai buvo 1954-ųjų metų rudenį.

Kada Stepukas žuvo, mane vis dar pakviesdavo į saugumą. Aš jau gyvenau su I. Saugumiečiai dar atvažiuodavo ir pas mus į namus, kažko jiems vis dar buvo negana. Vyras tada dirbo vairuotoju kolchoze, aš dirbau fermose.

Paskutinį kartą, pamenu, vyro namuose nebuvo. Atvažiavo du saugumiečiai iš Biržų pas mane, jau buvo trys vaikai. Aš nežinau, ko jiems reikėjo, bet abu tik pasišaipė: „Matai, lietuviška veislė, kiek vaikų prisidirbo...“

Daug kartų svarsčiau, kaip dukrelei A. paaiškinti visą tą praeitį. Nebuvo su kuo pasitart. Tylėjau, iki neatvažiavo Stepuko sesers dukra Alytė ir jos brolis Algis. Tai buvo 1998-aisiais metais.“

                              ..............................................................................................................

Iš KGB archyvų

Fondas–3. Aprašas 63/69

1731. Nr. 1731. L. 89–93

Biržų raj.

1953–54 m.

Iš B. L. apklausos protokolo

1953 m. birželio 3 d. Biržų m.

1. L., Juozo, gim. 1931 m., gyvenanti Dvareliškių vienkiemyje, Biržų rajone.

Su GIEDRIKU STEPONU susitikau 1950 m. liepos 13 d. Biržų girioje 72-ame kvartale, jis man pasiūlė eiti į bažnyčią, esančią Pelaniškių kaime, Biržų raj., ir susituokti.

Kada aš su GIEDRIKU atėjau į bažnyčią, ten kapinėse mūsų jau laukė miškiniai: KRIVICKAS BRONIUS, VALENTĖLIS ALFONSAS (tuo metu jis dar nebuvo partizanas – R. K.), VALENTĖLIO sesuo VALENTĖLYTĖ ALDONA, buvusi Pagervės kaimo gyventoja, kur šiuo metu ji yra, aš nežinau, KŪGINIS VILIUS iš Paberžės kaimo, šiuo metu dirba vairuotoju kolchoze „Viltis“, MIŽŪNAITĖ ALDONA – Tamošiūnų kaimo gyventoja, jos sesuo MIŽŪNAITĖ GENĖ, šiuo metu mokosi agronomijos kursuose Dotnuvoje, kunigas, kurio pavardės nežinau, kunigavo Biržų bažnyčioje, bet kur jis šiuo metu, aš nežinau, maždaug 30-ies metų amžiaus, aukštesnis nei vidutinio ūgio, pilnas, raudono veido, plaukai šviesūs, STRAZDAS, kurio vardo nežinau, Biržų bažnyčios vargonininkas, šiuo metu gyvenantis Biržų mieste ir ten dirbantis vargonininku. Be išvardintų asmenų, buvo Pelaniškių bažnyčios varpininkas KLANAUSKAS JUOZAS, kuris mums atidarė bažnyčią, ir mes visi kartu suėjom į jos vidų.

Šioje bažnyčioje kunigas kartu su vargonininku STRAZDU mane sutuokė su GIEDRIKU STEPONU.

Po to, kada baigėsi bažnytinės apeigos, kunigas mums išdavė liudijimą apie santuoką, kurio kopija liko bažnyčioje. Santuokos liudijime mano pavardė vietoje B. buvo įrašyta GIEDRIKIENĖ. Iš bažnyčios mes visi, išskyrus kunigą ir STRAZDĄ, nuėjom į Biržų girios 72-ą kvartalą, kur mūsų laukė miškiniai: KREGŽDĖ KOSTAS, KRIVICKAS JONAS, LUJANIENĖ EMILIJA ir visi kartu gėrėme degtinę, vyną ir alų. Šioje vakaronėje, t. y. vestuvėse, aš išbuvau nuo 3-ios valandos nakties iki 5-os val. ryto.

1950 m. liepos 14 d. aš kartu su savo vyru GIEDRIKU išėjau į namus, o kiti liko. GIEDRIKAS mane palydėjo ir grįžo atgal į mišką. Už tai, kad kunigas mus sutuokė, mano vyras GIEDRIKAS jam davė 50 rublių, o kiek pinigų davė kiti buvę bažnyčioje, aš nežinau. Vestuvinį žiedą laikau paslėpusi namuose, kad nežinotų tėvai, užsimaunu tik tada, kai einu į susitikimą su vyru. Apie tai, kad aš ištekėjau už GIEDRIKO, mano tėvai nežinojo, o jei būtų žinoję, tada būčiau išėjusi pas vyrą į mišką, bet nei tėvas, nei motina iki šiol dar nežino, aš jiems, kad esu ištekėjusi, per tuos trejus metus niekada nesakiau..

Aš nenorėjau, kad ir MGB organai žinotų apie tai, nes per tą laiką jūs manęs klausinėjote tik apie mano ryšį su miškiniais. Sutuoktuvių liudijimas, mano asmeninis ryšininkės pažymėjimas, du mano pažymėjimai dėl apdovanojimų ir antisovietinė knyga įdėti į stiklinį indą, kurio viršus aplietas smala, taip pat dėžė 70x70 cm su dokumentais ir literatūra paslėpti Biržų girioje 82-ame kvartale po supuvusio krūmo šaknimis. Apie šiuos paslėptus dokumentus žino: aš, GIEDRIKAS STEPAS ir VALENTĖLIS ALFONSAS, daugiau niekas nežino.

                 .......................................................................................................................

                      Tai viskas, ką teko sužinoti iš pačios Liucijos B. lūpų ir kas buvo rasta KGB archyve. Ar dar kam nors kiltų abejonių, kieno dukrą pagimdė ši moteris? Šį kartą manau, kad ne.

                      Po anų visų pažinčių Alytės ir jos brolio Algio Juknos su Liucija B. sutarėm, kad ir man bus suteikta galimybė su šita moterimi susitikt ir pasišnekėti asmeniškai.  

1999 m. rugpjūčio 28 d. mes susitikome Alytuje, Liucijos B. dukros Aldonos bute. Tuo metu čia įvyko, galima sakyti, jos „krikštynos“ – tėvystės įteisinimas. Visa tai oficialiai buvo atlikta metrikacijos skyriuje, kur dalyvavo ir Alytė su broliu Algiu, o mes su Liucija B. pasilikome namuose ir tokiu būdu mums buvo sudarytos sąlygos pasišnekėti.

Liucija daug pasakojo apie partizanus, draugystę su Steponu Giedriku, jų vestuves ir tą nelemtą žiaurų likimą, kuris labai greitai išskyrė juos amžinai. Tą visą pokalbį aš įrašiau į diktofono juostą ir šitie jos prisiminimai buvo publikuoti jau mano minėtoje knygoje bei žurnale „Nemunas“ 2000 m., Nr. 11–12 (402–403).

Po publikacijos „Nemune“ man paskambino Alytė ir pasakė, kad dėl tos medžiagos paviešinimo Aldona ir jos motina likusios labai nepatenkintos, kadangi jos nenorėję, kad visa tai išeitų į viešumą vien dėl dabartinio Liucijos vyro, nes jis esąs labai geras ir jautrus žmogus, Aldoną užauginęs ir laikęs sava dukra, o dabar, kai viskas iškilo į viešumą, jam visa tai gali neigiamai atsiliepti. Ir tuo labiau, kad pati Liucija man buvo priminusi, jog jie nenori, kad jos dabartinis vyras sužinotų apie šį mūsų susitikimą ir visas jų pastangas įteisinti Aldonai Stepo Giedriko tėvystę, atseit, jis dėl to gali labai sielvartaut.

                      Tada aš iškart įtariau, kad čia kažkas nešvaraus. Apskritai, kodėl tada reikėjo nustatinėt tėvystę? Ar neužteko turėt tą pavardę ir vardą tėvo, kuris tave užaugino ir kurį tu visą gyvenimą laikei tikru savo tėvu? Juk Liucijos dukrai Aldonai apie jos tikrąjį tėvą atvirai prašneko tik 1998 m. Kodėl reikėjo atverti tą taip skausmingą žaizdą po daugelio metų, kada viskas jau buvo užgiję? Žinoma, galėjo pasakyti tyliai Alytei ir Algiui, kada jie pas ją atvyko, kad yra Stepono dukra, bet jūs jau į jos gyvenimą nebesibraukite, ją užaugino kitas žmogus ir ji jį laiko savo tikruoju tėvu. Kažkodėl ji to nepasakė? O privalėjo tik taip pasakyti, bet matyt viltis gauti didelę sumą pinigų buvo aukščiau už artimo žmogaus širdies skausmą...

                      Kaip žinia, tuo metu jau galiojo priimtas įstatymas dėl nukentėjusiųjų nuo okupacinių režimų. Ginkluotoje rezistencinėje kovoje dalyvavusiųjų ir žuvusiųjų palikuonys turėjo teisę gauti kompensaciją iki dvidešimties tūkstančių litų. Kažin ar rasi Lietuvoje bent vieną lietuvį, kuris tokiais pinigais nesusigundytų, nesvarbu, kad kažkam iš artimųjų ir labai skaudės širdį sužinojus tą daugelį metų slėptą tiesą? Jau vien tai, kad gerb. Liucija po S. Giedriko žūties netrukus ištekėjo už kito vyro, su juo susilaukė dar dviejų palikuonių, matyt pastariesiems irgi visą tą laiką buvo teigiama, kad čia jų tikra sesuo, o dabar taip išeina, kad ji jau kito tėvo. Labai neaišku, kaip šitie palikuonys į visa tai reaguos? Gal ir jie pajus kažkiek apvilti ir pažeminti, kad tiek metų ir nuo jų buvo slepiama tikroji tiesa?

                      Mūsų susitikimas Alytuje praėjo gana draugiškoj aplinkoje, Alytė su Algiu liko laimingi ir patenkinti susiradę sau artimo žmogaus palikuonį. Už tai jie ypač man buvo dėkingi. Aš supratau, jiems buvo didelė šventė, o kaip jų dukterėčia Aldona ir jos motina Liucija į tai reagavo, man sunku atsakyti, nes iš jų pusės aš per daug didelio džiaugsmo nepastebėjau.  

Vėliau, grįžtant į namus, truputį man prasitarė ir pati Alytė. Ji suabejojo tuo, kad tarp jų užsimegs graži ir tvirta giminiška draugystė, kadangi iš anos pusės nesijautė nei artimo šilumos, nei meilės, bendravimas buvo daugmaž oficialus, be gilesnių giminiškų jausmų.

                      Netrukus mane Alytė informavo, jog Aldona susitvarkė dokumentus ir gavo kompensaciją už žuvusį tėvą Steponą Giedriką, bet ryšiai su naujais giminėmis taip nuoširdžiai ir neužsimezgė.

                      Liucijos KGB apklausos protokole 1953 m. birželio 3 d. užfiksuota, jog tą dieną, kai Liucija B. ir Steponas Giedrikas ėmė šliūbą, tarp kitų ten buvusių apeigose dalyvavo ir partizano Alfonso Valentėlio sesuo Valentėlytė Aldona, kuri šiuo metu (2009 m.) dar tebegyvena Biržuose, yra geros artminties ir kuri susitikimo metu su Alyte aiškiai ir nedviprasmiškai pasakė, kad ji jokiose Liucijos B. šliūbavonėse Pelaniškių bažnytėlėje nedalyvavusi. Tai kuo dabar tikėti?

                      Po anų visų mano pokalbių su Liucija B. Alytuje mes susitikome su Literatūros instituto darbuotoju Virgiu Gasiliūnu ir aš jam papasakojau, kad dalyvavau partizano Stepono Giedriko dukros Aldonos „krikštynose“ Alytuje, kad įrašiau jos motinos Liucijos B. prisiminimus. O kadangi, kiek žinau, Virgis ilgai rinko medžiagą apie partizaną ir poetą Bronių Krivicką, važinėjo po Biržų apylinkes, susitikinėjo su žmonėmis, kurie kažkada bendravo su šiuo žmogumi ar jį šiaip pažinojo, jis labai nustebo, kai jam pasakiau tokią naujieną. 

Pasirodo, jau gerokai anksčiau pas jį lankėsi mano minėta Aldona, kuri jam aiškino, jog ji esanti partizano Broniaus Krivicko dukra. Virgis jos veide išskaitė net panašumų į Bronių Krivicką. Tada jau aš buvau šokiruotas. Virgis man garantavo, jog jis iki šiol ir tegalvojęs, kad Aldona tikrai yra Broniaus Krivicko dukra. O ką dabar galvoti?  

                      Dar viena galiu pasakyti, kad Liucija B. yra didelių fantazijų kūrėja. Kada ją Biržų MVD užverbavo agente, pseudonimu Zoja, ji, matyt, norėdama įtikinti čekistus, kad dirba sąžiningai agentės darbą, prifantazavo jiems, jog kolūkyje veikia antisovietinė organizacija „Jaunieji lietuviai“. Ji pasakoja: „Gal pats Dievas man atsiuntė tokias mintis: greit galvoje sukūriau didelę antisovietinę organizaciją ir ėmiau apie ją pasakoti.“ Tai atsispindėjo ir Biržų MVD skyriaus operatyviniuose dokumentuose, čia pat buvo užvesta agentūrinė byla Nr. 52, pavadinimu „Gnusy“, kurioje figūravo beveik visas „Medeikių“ kolūkio vadovybės elitas, tarp jų komjaunuoliai ir komunistų partijos nariai. Kiekvienam iš agentės Zojos įvardintų šios antisovietinės organizacijos narių buvo suteikti slapyvardžiai, žodžiu, kolchoze kilo panika, kada saugumas ėmė tardyti kolchozo valdžią, primesdami iš jų kiekvienam kaip dalyvavimą antisovietinėj veikloje. Ir visa tai buvo sugalvota vienos Liucijos.  

Tik gerokai sugaišę laiko ir išeikvoję nemažai pastangų, čekistai suprato, jog buvo eilinės kaimo mergos suvedžioti. Agentūrinė byla Nr. 52 pavadinimu „Gnusy“ buvo nutraukta ir jos pabaigoje liko toks įrašas:  „Zojos parodymus dėl antisovietinės organizacijos „Jaunieji lietuviai“ egzistavimo laikyti išgalvotais, agentūrinės bylos „Gnusy“ eigą nutraukti ir ją sunaikinti kaip pradėtą be pagrindo.“

 Apskritai, iš visos Liucijos B. pogrindinės veiklos matyti, kad ši moteris turėjo talentą valdyti operatyvinę situaciją, ji sugebėjo talentingai čekistus pavedžioti už nosies, todėl nereiktų per daug nustebti, kad ji ir ką nors daugiau sugebėjo apvynioti apie pirštą... Jau vien iš to matyti, kad ši moteris buvo ne pėsčia.

                      Tai kuo gi dabar tikėti?

                      Neseniai man paskambino Liucijos dukra Aldona. Labai maloniai su ja pasikalbėjome, ji labai apgailestavo, kad Alytės brolis Algis iš kažkur pasigavo tokią mintį, jog Steponas ne jos tėvas ir visa tai išdėjo jai į akis. Aldona daug pasakojo apie nelaimingą motinos meilę ir labai apgailestavo dėl visai nepagrįstų Algio abejonių. Ji netgi įtarė, kad Algiui gali būti ir su psichika truputį netvarkoje, kadangi ką tik neseniai buvo žuvusi jo dukra, ir jis, žinoma, dėl to buvo patyręs didelius stresus. Aš taip pat manau, kad po tokių išgyvenimų gali kartais žmogui ir psichika sušlubuoti.

                      Aldona atvirai pareiškė, kad su motina ji ne kartą kalbėjusi pačiomis intymiausiomis temomis ir ji nė karto neišgirdusi net mažiausių abejonių iš motinos lūpų, kad Steponas Giedrikas ne jos tėvas. „Tą patį jaučiau ir aš ir neradau tam kitų argumentų, kad mano – kitas tėvas.“  

Negražiai, labai negražiai pasielgė Algis viešai išskalambinęs savo visai nepagrįstą versiją, net man, visai pašaliniam žmogui, tai pasiliko skaudžia rakštimi visam gyvenimui širdyje, o ką jau bekalbėti apie Aldoną, nors ji sakė, kad motinai apie tai neužsiminusi, nenorėjusi dar daugiau įskaudinti jos ir taip jau nelaimingą likimą.

                                  .........................................................................................................

Teko „pakariauti“ ir su Kiškiais

                      Dar vienas man nemalonus prisiminimas užgavo dūšią, bet nėra ko stebėtis, kada pagyvenę žmonės kartais vienaip ar kitaip savo prisiminimuose įpina dalį fantazijos, dalį tiesos ir tokiu būdu gaunasi prisiminimų mišrainė.

                      Knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, IV d., 54 p., buvo publikuoti partizano Jono Stankevičiaus prisiminimai. Jis atvirai čia aiškina: „Areštavo mane 1945 m. vasario 2 d.... Kai suėmė mus, labai mušė skrebai Kiškiai (jie buvo keturi broliai ir pusbroliai iš Parupės kaimo, Albertas Kiškis tebegyvena N. Radviliškyje...“ Vien dėl šios trumpos pastraipos kilo didžiulė audra. Laikraštyje „Panevėžio rytas“ 2005 04 16 pasirodė Irenos Gasaitytės publikacija „Partizanų atsiminimai kaime išrausė fronto liniją“, kurioje mano knygoje paminėtasis Nemunėlio Radviliškio gyventojas 79 m. amžiaus Albertas Kiškis. Jis aiškina, jog 1944 metais, prieš jį paimant į sovietų armiją, su motina ir broliais gyveno Legailiuose, iki 1950 m. tarnavo kariuomenėje, o knygoje minimu laikotarpiu jo dalinys kariavo Lenkijoje... Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, jam dar teko pasilikti penkeriems metams armijoje ir likusį tarnybos laiką jis išbuvęs Ukrainoje. Taip pat p. Albertas aiškina, jog jie buvę tik trys broliai, vienas iš jų – Martynas pokario metais dirbęs paruošų agentu, gal jis ir buvęs skrebu, bet Albertas tiksliai to nežinąs (?).

                      Man yra žinoma, jog pokario laikais buvusiems skrebams („liaudies gynėjams“) būdavo išduodami kariniai bilietai, tai galėjo būti ir p. Albertas ne išimtis, nors teigti to negali, reiktų surasti liudininkus, o tai jau būtų laiko gaišimas, išlaidų ir bereikalingo tąsymosi ieškant teisybės po 50-ies metų.

                      Į žurnalistės klausimą J. Stankevičius be jokių išsisukinėjimų tvirtai pasakė savo nuomonę: „Jei nebūtų to paklausę, aš tikrai nebūčiau nieko sakęs, nes praėjus tiek metų nuo tų tragiškų laikų nebenoriu kam nors keršyti. Tačiau aš įsitikinęs, kad A. Kiškis buvo skrebas, nes tą man pasakojo buvę kovos draugai, kurie jį pažinojo. Argumentas, kad A. Kiškis turi karinį bilietą su įrašu, jog tuo metu tarnavo sovietų armijoje, nėra nekaltumo įrodymas – tokį dokumentą sovietmečiu buvo galima nesunkiai suklastoti, nes tuomet „liaudies gynėjai“ okupantų buvo gerbiami. Aš įsitikinęs, jog reikalui esant, nesunkiai įrodyčiau, kad A. Kiškis iš tikrųjų buvo „liaudies gynėjas“ ir dalyvavo mušant suimtuosius.“ Straipsnyje toliau rašoma: „<...> Susitikęs A. Kiškį J. Stankevičius net nesistengia su juo ką nors aiškintis. Tik kartą pasakė: kaip jis 60 metų buvo vadinamas banditu ir nenumirė, taip nieko neatsitiks ir A. Kiškiui – buvusiam skrebui. Liepė nerodyti tos raudonos knygutės – karinio bilieto, nes negalįs į ją net žiūrėti.“

                      Į tą straipsnį „Panevėžio ryte“ aš privalėjau reaguoti jau vien dėl savo ir „nekaltai apšmeižtojo“ sąžinės ramybės, kadangi, sakykim, gal ir nekaltai Albertas Kiškis buvo apšmeižtas – pavadintas skrebu ir dar paminėtas, kaip egzekutorius – mušė suimtąjį, o kita priežastis – tam tikros mano pareigos STT tarnyboje, jau vien kaip pareigūnas aš privalėjau nuoširdžiai atsižvelgt į žmogaus skundą ir atvirai paaiškinti priežastį, dėl ko visa tai buvo paminėta mano sudarytoje knygoje. Bet toliau – dar gražiau, pasirodo, kad tame krašte Kiškių ne vien skrebų būta, bet ir tremtinių, nukentėjusių nuo tų pačių skrebų.

          Gerb. Albertui Kiškiui

Dėl paneigimo

Informavote, kad mano sudarytoje knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai”, Jono Stankevičiaus prisiminimuose, 57 puslapyje pacituoti žodžiai “…Kai suėmė, mus labai mušė skrebai Kiškiai (jie buvo keturi broliai ir pusbroliai iš Parupės kaimo, Albertas Kiškis tebegyvena N. Radviliškyje)” neatitinka tikrovės ir reikalavote juos paneigti vietinėje spaudoje.

CK 2. 24 straipsnio 2, 4 dalys numato neatitinkančių tikrovės duomenų paneigimą per visuomenės informavimo priemonę tik tuomet, kai tokius duomenis paskelbia visuomenės informavimo priemonė. Tuomet asmuo turi teisę pats surašyti paneigimą ir pareikalauti jį nemokamai paskelbti per tą visuomenės informavimo priemonę, kurioje tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskelbti.

Jūsų atveju tai būtų kreipimasis į „Panevėžio ryto” redakciją su reikalavimu nemokamai išspausdinti Jūsų paties parengtą paneigimą. Tačiau noriu pastebėti, kad žurnalistės I. Gasaitytės „Panevėžio ryto” straipsnyje „Partizanų atsiminimai kaime išrausė fronto liniją” jau yra išsamiai išdėstyta Jūsų nuomonė ir paneigimas Jono Stankevičiaus pasakojimo dėl Jūsų veiklos pokario laikotarpiu. Be to, žurnalistė straipsnyje nurodė ir mano paaiškinimus apie tai, kokiu būdu duomenys apie Jus užfiksuoti rinkinyje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai” bei, kad rinkinyje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai” pateikiami tikslūs konkrečių žmonių prisiminimai apie pokario laikotarpį, o ne mano šių pasakojimų pagrindu padarytos išvados ar nuomonė.

Aš nesu „Panevėžio ryto” savininkas ar darbuotojas, nerengiau ir neinicijavau straipsnio spausdinimo laikraštyje, taigi, neturiu jokios teisės skelbti paneigimo spaudoje. Taip pat nesu įgaliotas savo iniciatyva neigti faktus, kuriuos nurodė ir dar kartą patvirtino kitas žmogus, šiuo atveju J. Stankevičius. Todėl Jūsų prašymas paneigimą paskelbti vietinėje spaudoje yra nepagrįstas.

Informuoju, kad šiuo metu rengiu knygą, kurioje bus sudėti ankstesnėse mano rengtose knygose nurodytų faktų patikslinimai. Jūsų nesutikimas su Jono Stankevičiaus atsiminimais ir raštu išdėstyti prisiminimai apie pokario gyvenimą ir veiklą bus aprašyti knygoje. Iškilus neaiškumams, siekiant papildyti Jūsų laiške išdėstytą pasakojimą, prašysiu susitikimo su Jumis ir išklausysiu Jūsų pasakojimą betarpiškai. Taip, į naują leidinį įtraukus Jūsų prisiminimus, bus užtikrinta Jūsų teisių ir interesų apsauga. Pagarbiai – Romas Kaunietis.

Negana to, netrukus „Panevėžio ryto“ vyriausiasis redaktorius Bronius Matelis gavo dar vieną laišką – prašymą, kurį parašė jau kitas Kiškis-tremtinys, bet irgi iš to paties krašto.

Prašymas

Prašau Jūsų laikraštyje išspausdinti paneigimą, jog 2005 metų balandžio 16 d. „Panevėžio ryto“ publikacijoje „Partizanų atsiminimai kaime išrausė fronto liniją“ sakinys: „Anot buvusio partizano, juos suėmus ir tardant bei mušant dalyvavo keturi broliai Kiškiai bei jų pusbroliai, kilę iš Parupės kaimo, – jie visi buvo skrebai“, neatitinka tikrovės.

Paaiškinu. Parupės kaime tikrai gyveno keturi broliai ir pusbroliai Kiškiai. Vienas iš jų mano tėvas Jokūbas Kiškis, kurio šeima 1949 metais buvo ištremta į Sibirą. Ir aš Sibire kartu su tėvais ir sesutėmis kentėjau 11 metų. Mano tėvas Jokūbas Kiškis jau miręs ir nuo kaltinimų buvus skrebu apsiginti negali. Man skaudu dėl tėvų ir savęs, nes po „Panevėžio ryto“ publikacijos mane pažįstantys žmonės ėmė mane vadinti skrebo vaiku. O aš esu tremtinio vaikas, Nepriklausomybės Sąjūdžio dalyvis.

Vienas iš minimų publikacijoje Kiškių – mano tėvo pusbrolis Albertas Kiškis nuo jam publikacijoje mestų kaltinimų jau apsigynė. Dokumentais įrodė, jog tuo metu, kai yra kaltinamas dalyvavęs partizanų egzekucijoje, jis tarnavo armijoje.

Publikacija Jūsų biržietės korespondentės Irenos Gasaitytės buvo parašyta, remiantis „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ IV dalies knyga. Šioje knygoje parašyta, jog buvęs partizanas Jonas Stankevičius, pasiremdamas buvusių kovų draugų atsiminimais, keturis Parupės kaimo Kiškius išvadino skrebais. Taip parašyta ir „Panevėžio ryto“ publikacijoje po spaudinama J. Stankevičiaus nuotrauka. Tuo pat metu Jūsų laikraščio publikacijos tekste truputį aukščiau nuotraukos jau tvirtinama, jog J. Stankevičius neva korespondentei sakęs, kad visi keturi Kiškiai buvo skrebai.

Aš kalbėjausi su I. Gasaityte. Prašiau nedaug. Parašyti, jog ji suklydo. Atitaisyti klaidą. Ji pasakė, jog aš kreipčiausi į teismą. Tačiau aš gyvenime nesu buvęs teisme ir nesibylinėsiu. Tad apeliuoju į Jūsų žmoniškumą. „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knygos sudarytojas pažadėjo kitoje knygoje Kiškiams mestus kaltinimus paneigti. Aš negaliu laukti, gal ir nesulauksiu tos knygos pasirodymo. Be to, knyga išeis kelių šimtų egzempliorių tiražu, o Jūsų laikraštį, kur Kiškiai išvadinti skrebais, perskaitė tūkstančiai skaitytojų. Maldauju, vardan mano tėvų tremtinių atminimo: parašykite, kad minėtas sakinys neatitinka tikrovės. Jūsų laikraščio garbės tai nesumenkins. Atvirkščiai: žinosiu, kad esate teisingi žmonės.

Pagarbiai – tremtinys Jokūbas Kiškis iš Biržų, B. Dauguviečio g. 2. Prie laiško pridedu dokumento, įrodančio, jog Parupės kaimo Jokūbo Kiškio šeima buvo tremtyje, kopiją. J. Kiškis.

             ...............................................................................................................................

Po šio graudaus laiško teko dar kartą sureaguot dabar jau į nukentėjusiojo nuo sovietinių represijų Lietuvos piliečio prašymą. Pasitarėm su laikraščio vyr. redaktoriumi B. Mateliu ir jis sutiko nemokamai atspausdinti mano straipsnį.

            ...............................................................................................................................

                                                                          Kaltų nėra...              

Atsiliepiant į gerb. Jokūbo Kiškio laišką „Panevėžio ryto“ redakcijai, norėčiau trumpai išdėstyti dar kartą savo nuomonę dėl jame keliamo klausimo: buvo tokie Kiškiai stribai, ar nebuvo? Mušė jie paimtą gyvą partizaną Joną Stankevičių ar nemušė?

2005 m. balandžio 16 d. „Panevėžio ryte“ buvo išspausdintas I. Gasaitytės straipsnis „Partizanų prisiminimai kaime išrausė fronto liniją“, kuriame ir buvo gvildenamas šis klausimas. 

                      Pasirodo, kad tai išties sena ir mums visiems labai skaudi ir nemaloni istorija, kurią bandė aiškinti ir buvęs Lietuvos partizanas Jonas Stankevičius ir kurio prisiminimai publikuojami mano knygos 4-oje dalyje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“. Partizano Jono Stankevičiaus žodžiais tariant, cituoju: „Kai suėmė, mus labai mušė skrebai Kiškiai (jie buvo keturi broliai ir pusbroliai iš Parupės kaimo, Albertas Kiškis tebegyvena N. Radviliškyje)...“ Čia partizanas Stankevičius tiesiogiai nepasako, kad Albertas Kiškis buvo stribas ir kad Albertas jį mušė, jis tik pasako, kad iš tų Kiškių vienas, t. y. Albertas, tebegyvena N. Radviliškyje.  

Be abejo, gerb. Albertui nebuvus stribu ir nedalyvavus partizano J. Stankevičiaus mušimo egzekucijoje, gerai suprantama, kad tai jį smarkiai žeidžia toks J. Stankevičiaus pasakymas. Su gerb. Albertu mes ne kartą kalbėjomės telefonu ir aiškinomės šias aplinkybes, aš geranoriškai sutikau naujoje knygoje jo paneigimą pateikti, kad jis stribu nebuvo. Iš dalies remiuosi ir jo atsiųsta sovietinio karinio bilieto kopija, kur pažymėta, kad jis nuo 1945 m. iki 1950 m. tarnavo sovietinėj kariuomenėje Lenkijoj ir Ukrainoje. Be to, aš gerb. Albertui Kiškiui registruotu paštu išsiunčiau dėl paneigimo ir laišką, kuriame smulkiai ir argumentuotai išdėsčiau savo poziciją tuo klausimu.

                      Tačiau, pasirodo, kad tas pats juodas šešėlis ėmė kristi ir ant kitų Kiškių, taip pat visai niekuo dėtų žmonių, buvusių Sibiro tremtinių. Gerb. Jokūbas Kiškis, šiuo metu gyvenantis Biržuose, B. Dauguviečio g. 2, rašo: „Parupės kaime tikrai gyveno keturi broliai ir pusbroliai Kiškiai. Vienas iš jų – mano tėvas Jokūbas Kiškis, kurio šeima 1949 m. buvo ištremta į Sibirą, ir aš Sibire kartu su tėvais ir sesutėmis kentėjau 11 metų. Mano tėvas Jokūbas Kiškis jau miręs ir nuo kaltinimų buvus skrebu apsiginti negali. Man skaudu dėl tėvų ir savęs, nes po „Panevėžio ryto“ publikacijos mane pažįstantys žmonės ėmė vadinti skrebo vaiku. O aš esu tremtinio vaikas, Nepriklausomybės Sąjūdžio dalyvis...“

                      Gerbiamas Jokūbai, mano nuomone, nereiktų jums taip jautriai reaguoti į tai, kur net jūsų vardas nepaminėtas, juk žinote gerai, kad tarp mūsų lietuvių yra daug tokių, kurie labai mėgsta iš kito pasišaipyti, verčiau į save pasižiūrėję, nekreipkite į juos dėmesio, juk jūs tikrai nukentėjęs nuo okupantų, jūsų atsiųsta pažyma dėl reabilitacijos viską pasako, kad jūs, gerb. Jokūbai, jūsų tėtis Jokūbas Kiškis, motina Ona Kiškienė, seserys Ona-Giedrutė ir Otilija visi buvę Sibiro tremtiniai.  

Taigi, manau, visiškai užteks to, ką čia parašiau, kad daugiau joks juodas stribo šešėlis nekristų nei ant jūsų, Jokūbai, šeimos, nei ant gerb. Alberto Kiškio galvos. Ir tegu tai bus dar vienas priminimas, kad ši tema vis dar tebėra labai jautri, pokario žaizdos dar neužgiję, praėjus ir pusei amžiaus nuo tų dienų: sušaudyti, nukankinti, išniekinti, o kaltų nėra...   Pasirašo – Romas Kaunietis.

                         ..................................................................................................

Aibės problemų dėl, a. a., ROMO RAUDONIO nužudymo...

2011 m. gruodžio 30 d. gavau registruotą Jono Raudonio laišką, kurį pasirašė keturi asmenys. Iš pirmo žvilgsnio – laiškas rašytas gana aukšto lygio intelektualo, pagal visas šiandienines pareiškimų rašybos taisykles, adresatui darant išskirtinį įspūdį. Paėmęs į rankas šį laišką ir pradėjęs akimis jame rankioti profesionaliai sudėliotus pirmojo sakinio žodžius, čia pat prisiminiau iš Ilfo ir Petrovo knygos „garsiojo šachmatų meisterio“ Ostapo Benderio sakytą kalbą Vasiukuose. Ir kas tada galėjo pagalvoti, jog Ostapas Benderis paprasčiausias sukčius ir aferistas? Bet liaudis juo patikėjo...

                                   ...................................................................................................

JONAS RAUDONIS

Raudonės g. 87, Vilnius. Tel +370 687 86 707

JUOZAS RAUDONIS

Aušros g. 71-28, Utena

STEFANIJA MAČERNIENĖ

Vaižganto g. 18-6, Utena

RIMAS RAUDONIS

Klykių k., Tauragnų sen., Utenos raj.

Leidinio „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, VI dalis, rengėjui Romui Kauniečiui, Tulpių g. 19-93, Panevėžys.

DĖL LEIDINYJE „AUKŠTAITIJOS PARTIZANŲ PRISIMINIMAI“

VI DALIS PASKELBTOS INFORMACIJOS 2011 12 11

Suvokdami istorijos pažinimo reikšmę, patriotiškumo ugdymu remiantis aprašomojo istorinio laikmečio žmonių išgyvenimais, perteikiant liudytojų suvokimą per emocinę, pojūčių prizmę, privalome jūsų atliktame darbe pateikti keletą korekcijų.

Turbūt sutiksite, kad, matyt, bet kokioje srityje nerasite aiškios takoskyros tarp to, kas yra objektyvu, ir to, kas yra subjektyvu, kas yra teisinga ir kas – neteisinga... Visgi, nagrinėjant problemą kertiniais, esminiais nagrinėjamo klausimo aspektais įmanoma pasiekti darnos.

Neginčytina yra tai, kad nepatikrinus duomenų patikimumo, šiuos duomenis apibendrinti, teikti išvadas ir informaciją platinti yra, švelniai tariant, nekorektiška ir neetiška. Dar rizikingiau yra tokiu būdu surinkta informacija remtis kaip pradine, siekiant įrodyti patikimumą ir teikti antrinius apibendrinimus. Taip yra nutolstama nuo tikslaus įvykių atspindėjimo, istorija tampa kūrybos įkaite. Dar blogiau, kai neteisingais duomenimis manipuliuoja kiti autoriai, o klaidingos minties tiražavimas plinta geometrine progresija.

Nepretenduojame tapti knygos Įžangoje minimais „gudročiais“, mums nereikia neužtarnauto statuso, nesmerkiame dėl „gausybės klaidų“ ir „netikslumų“. Mes sakome, kad informacija turi būti tikslinama, o klaidos – šalinamos. Vertiname prisipažinimą, kad „užrašinėjant 60-ies metų senumo įvykius, sunku išvengti klaidų“ bei Įžangos 4 pastraipoje išsakytas kliūtis dėl archyvinės medžiagos leidinyje panaudojimo.

Jūsų parengtoje knygoje Angelės Mikulėnaitės liudijimai apie Romą Raudonį yra neesminiai, o išvados daromos remiantis nepagrįstomis prielaidomis, nepateikus nei įrodymų, nei aplinkybių, kurios būtų objektyviu išvadų pagrindu. Įvykių atgarsiai papasakoti 1989 m. Duomenys surinkti tik pagal dviejų asmenų (seserų Mikulėnaičių) pasakojimus. Jais remiantis R. Raudonis paskelbiamas išdaviku, informatoriumi. Deja, neišnaudota galimybė apklausti kitus tuo metu buvusius gyvais ano meto liudytojus.

Romualdo mirties atvejį tragiška klaida vadino Dičiūnų kaimo gyventojas Balys Mikulėnas, pažinojęs partizanus. Tą teigė tragiškom aplinkybėm žuvusio Romualdo Raudonio vyresnis brolis partizanas Bronius Raudonis iš Klykių k., Tauragnų valsčiaus.

Romualdas Romas kelis kartus buvo atvesdinamas į MGB apklausas siekiant iškvosti šeimos narių vietos. Apie kitus asmenis tardymo metu klausta nebuvo. Po kelių tardymų Romualdą artimieji matę stipriai sumuštą.

Išnagrinėjus arhyvinių dokumentų duomenis, nerasta jokios užuominų nei apie tai, kad R. Raudonis išdavė šeimos narių buvimo vietą, nei apie tai, kad teikė SSRS tarnyboms svarbią informaciją. Romualdas slapstėsi nuo represinės valdžios atstovų, bet iki pat savo žūties dienos neužteršta sąžine nepaliko gimtųjų vietų.

Raudonių šeima yra nukentėjusi nuo sovietų represijų: 1948 m. gegužės 7 d. pasirašytas nuosprendis visą tėvo Juozo Raudonio šeimą ištremti į atokias SSRS vietas. Siekdami išvengti šio nuosprendžio įvykdymo, vieni šeimos nariai 5 m. slapstėsi skirtinguose miestų rajonuose, kiti buvo suimti ir ištremti į Irkutsko apskritį, Magadaną. Tremtyje išgyveno 9 metus.

Tėvas Juozas Raudonis buvo gavęs valstybės padėką kariui-savanoriui, dalyvavęs mūšiuose ginant Lietuvos valstybę. Brolio-partizano Broniaus Raudonio ir partizanų ryšininkės Angelės Raudonytės-Leškienės karstai laidojimo procesijų metu, dalyvaujant politinių kalinių organizacijos nariams, buvo uždengti Lietuvos Respublikos valstybine vėliava.

Mums belieka tik apgailestauti, kad jūsų knyga pateko į mūsų rankas tik šiais metais.

Suprantama, siekis savo atžaloms perduoti puoselėtas tradicijas ir savimonę dera su siekiu reabilituoti be kaltės dramatiškom aplinkybėm žuvusį aštuoniolikmetį Romualdą Raudonį, kentėjusį nuo MGB kvotėjų psichologinio, fizinio smurto.

Mes, žemiau pasirašę, pareiškiame, kad apie, a. a., brolį ir dėdę Romualdą Raudonį pateikta informacija yra klaidinga, žeminanti jo artimųjų garbę ir orumą.

Turėdami vilties susitarti taikiai, prašome iki 2012–01–15 paneigti paviešintą nuomonę, viešai atsiprašyti ir neplatinti minėtų klaidingų duomenų. Kitu atveju, kreipsimės į teisėsaugos institucijas.

P.s. Kilus klausimams, prašom kreiptis viršuje nurodytu tel. nr.

Artimųjų vardu: (pasirašo)

Jonas Raudonis

Juozas Raudonis

                                                                                                                                    Stefanija Mačernienė

                                                                                                                                                       Rimas Raudonis

                      Apačioje J. Raudonio prierašas ranka, jog kopija tikra ir jo parašas, data – 2011 12 28

                    ................................................................................................................................

                      Žinoma, tenka tik apgailestauti, kad tokie neapgalvoti pasakymai, šmeižtai, nepelnyti pasmerkimai išlenda į viešumą ir vėliau sudaro nemažų rupesčių ne tik rašiusiam ir skelbusiam šiuos prisiminimus, bet, be abejonės, suteikia daug skausmo ir labai nemalonių staigmenų artimiesiems. Tai dar kartą įrodo, kad ir kiek seni bebūtų buvę tie įvykiai, kad ir prieš daugelį metų, o gal ir amžių, visada išlieka amžinai  skausmingi ne vien žmonių širdyse, bet ir istorijai, ateinančių kartų gyvenimuose.

                      Aš niekada nesiekiau savo rašiniuose viešinti abejotinų faktų, kiek man leido galimybės, visada stengiausi į viešumą juos pateikti kuo objektyvesnius, iš klaidų mokiausi, bet va kartais tenka prašaut ir pro šalį. Jau vien iš gerb. Jono Raudonio laiško kalbos supratau, kad jis rankų nenuleis ir ieškos teisybės. O ką tai man galėtų reikšti? Bereikalingas laiko gaišimas, blaškymasis po archyvus ieškant kažkokių pateisinamų faktų, kuriuos radus, dar irgi teisybės neįrodysi šiandieniniuose lietuviškuose teismuose, o tai bus taip, kaip su Prunckienės Šatrija. Teismas po teismo, teismas po teismo, užsitęs gal dar ir ne vienerius metus ir vis vien privalėsi savo tiesą viešai paneigti, o dar ir atsiprašyti už garbės ir orumo pažeminimą. Nežinau, koks čia „pan“ lietuvis ir sugalvojo tokį durną pasakymą „pažeidė garbę ir orumą“. Aš tai asmeniškai prašyčiau tik viešai paneigti pagarsintą nuomonę, o ta „garbė“ ir „orumas“ kažin ar jau čia tinka? Matote, aš kaimo žmogus, man tiesiog labai nekuklu būtų reikalauti sau garbės ir orumo nei iš artimųjų, nei iš pašalinių žmonių, bet, pasirodo, kad ir Lietuvos mužikui kartais malonu pabūti viešai „prigarbintam ir priorintam“.

1. Raudonio laiško kopiją persiunčiau Angelės seseriai Jadvygai Mikulėnaitei-Aleksandravičienei. Gavusi šį laišką, ji man paskambino telefonu ir buvo labai pasipiktinusi tokiais J. Raudonio samprotavimais – pagrasinimais kreiptis į teisėsaugos institucijas, jeigu per pusę mėnesio jo viešai neatsiprašysiu ir nepaneigsiu paviešinto a. a. brolio šmeižto. Netrukus gavau ir iš jos laišką:

                   ..........................................................................................................................................

Laisvės kovų dalyvė (pažymėjimo Nr. 0065)

Jadvyga Mikulėnaitė-Aleksandravičienė

Žydų g. 4-4, Vilnius

Knygos autoriui „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ VI dalis

Romui Kauniečiui

Tulpių g. 19-93, Panevėžys

PAREIŠKIMAS

2012 01 04

Vilnius

Širdingai dėkoju už galimybę perskaityti Jums adresuotą Romo Raudonio giminaičių laišką. Esu nustebusi Jums keliamais reikalavimais. Sutinku, kad istorija tampa kūrybos įkaite. Džiaugiuosi skaitytojų gebėjimu įvertinti Jūsų kūrybinę galią.  

Žinoma, informacija turi būti tikslinama, klaidos šalinamos, renkama nauja informacija. Laikas bėga negailestingai greitai, liudininkų lieka vis mažiau. Neturiu teisės abejoti tais, kurie išgyveno laisvės troškimą, kovojo vardan mūsų vaikų ir vaikaičių šviesios ateities, ištvėrė išdavystes, tremtį į Sibirą, grįžimą į Gimtinę ir nepageidaujamą būtį čia – Lietuvoje.

Nežinau, ar 60-ies metų senumo įvykiai, o ir Romo Raudonio visi nuveikti darbai žinomi giminaičiams. Liūdna, bet šiandien Romo Raudonio tiesos neišgirsime. Galime remtis tik liudininkų parodymais, kurie suspėjo papasakoti, ir archyvine medžiaga.

Suvokdami istorijos pažinimo reikšmę, turime skiepyti jaunajai kartai meilę Gimtajai Žemei, ugdyti patriotiškumą. Džiaugiuosi, kad suspėjote užrašyti to baisaus mūsų Lietuvai laikmečio liudininkų pasakojimus apie įvairiausius istorinius įvykius, turėjote galimybę surinkti archyvinę medžiagą. Šio sunkaus ir atkaklaus darbo dėka turime puikią knygą „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ VI dalis, o Lietuvos respublikos piliečiai ir jos svečiai turi galimybę pažinti mūsų valstybės istoriją.

Gerbdama atminimą savo seserų, laisvės kovų dalyvių Angelės Mikulėnaitės-Dulskienės ir Onos Mikulėnaitės, kurios kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, už laisvę kalbėti, mąstyti, kurti, dirbti mūsų Tėvynės labui, privalau patvirtinti pasakytus, 1989 metais atsiminimuose užrašytus ir į Romo Kauniečio knygą Aukštaitijos partizanų prisiminimai VI dalis sudėtus žodžius.

Ona Mikulėnaitė apdovanota Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi už nuopelnus Lietuvai. Abi seserys jau mirusios. Į jų laidotuves susirinko daug Lietuvos laisvės gynėjų, bičiulių ir artimųjų. Karstai buvo papuošti trispalvėmis, Lietuvos Respublikos valstybinėmis vėliavomis.

Negaliu ir neturiu jokios moralinės teisės atsisakyti savo ar paneigti seserų Angelės ir Onutės žodžių, kurie užfiksuoti knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ VI dalis. Manau, nutylėti tiesą būtų nekorektiška.

Laisvės kovų dalyvė  (parašas)  Jadvyga Mikulėnaitė-Aleksandravičienė

                       .....................................................................................................

Perskaičiau šį laišką ir susimąsčiau. Aš gi jį tikrai galėčiau pateikti Jono Raudonio man iškeltoje byloje už jo garbės ir orumo pažeminimą, bet ką man tas duos? Žinoma, principai yra už viską brangesni ir juos visada reiktų ginti visomis jėgomis, bet, kai atsigręži atgal ir paskui save matai duobėtą jau beveik septyniasdešimties metų nueitą kelią, supranti, kad gaišti laiką ir grįžti atgal tuo pačiu keliu nėra kada. Vietoje beviltiško tąsymosi po teismus, verčiau jau suteikti ponui Jonui Raudoniui tą Garbę ir Orumą viešai per spaudą atsiprašant ir paneigiant tai, ką pasakė Jadvyga ir Angelė Mikulėnaitės savo prisiminimuose apie Romą Raudonį. Nes žinau: jeigu aš pateiksiu šį laišką teismui, J. Raudonis ir jo artimieji griebs už sprando likusią gyvą vienintelę pasiligojusią aštuoniasdešimtmetę Jadvygą ir ims ją tampyti po teismus. Tai kam man to reikia? Ar man nuo to bus geriau? Todėl nutariau labai nusižeminti prieš ponus Raudonis ir viešai atsiprašyti už tai, dėl ko nesu kaltas ir dėl ko mano sąžinė visai švari, kad greičiau užsibaigtų nesančios tiesos ieškojimas drumstam vandeny, nes priešakyje laukia dar ilgi ir nesibaigiantys rašymai. Kas pažįsta mane, supras, dėl ko aš šituo keliu nuėjau...

Paskambinau „Lietuvos žinių“ redaktoriui Valdui Vasiliauskui ir jis mielai sutiko įdėti į laikraštį mano Paneigimą. Parašiau trumpai – lakoniškai.

Netrukus atsiuntė laiškelį ir mano kolega Laimonas. Jis mane skatina nenusileist, ieškoti teisybės, bet jis nepagalvoja, kiek man ta teisybė kainuos. Vietoje tos sumautos „teisybės“ aš verčiau parašysiu dar vieną knygą. Laimonas šaunuolis, žinau, jis rūpinasi manimi, jis supranta dar geriau už mane šitą slidų teisinį reikalą, bet negi dabar stosiu į kovą su vėjo malūnais... 

Laimonas iš dūšios stojo gelbėti mano „garbę ir orumą“ ir per naktį man dar sumontavo ir atsiuntė tvirtus atsakymo rėmus J. Raudoniui, bet, deja, aš jų jau nebeužbaiginėjau, niekam nebepersiunčiau, o pasilikau tiesiog pamąstymui ir pasiskaitymui šiame skyrelyje.

                                 .....................................................................................................................

1. Raudoniui:

<…> Man yra suprantamas Jūsų siekis grąžinti gerą vardą velioniui Romualdui Raudoniui, tačiau taip pat nesutinku su Jūsų reikalavimu paneigti faktus, už kurių tikrumą garantavo nepriekaištingos reputacijos laisvės kovų dalyvės, kurios ir dabar yra pasirengę savo parašu patvirtinti mano knygoje išdėstytus faktus.

Per daugiau kaip 15 leidybos metų ne kartą man buvo grasinama teismais ir teisėsauga, geruoju ir piktuoju buvau verčiamas paneigti knygose išdėstytus faktus. Paaiškinsiu – esu tik tarpininkas tarp skaitytojo ir pokarį išgyvenusių žmonių, kurie tik savo sąžine garantuoja už aprašomų faktų tikrumą. Konkrečiu atveju asmeniškai nepadariau jokių savarankiškų apibendrinimų ir išvadų, sujungiančių pavienius ir neesminius faktus į nuomonę, kad Romas Raudonis nušautas už išdavystę. Nuomonę man išdėstė aukščiau minėtos liudininkės.    

Atsižvelgdama į tai, įvykių liudininkė Jadvyga Mikulėnaitė-Aleksandravičienė dar kartą patvirtina velionio R. Raudonio kaltę išduodant partizaną Joną Žemaitį-Maumedį savo parašu, be to yra kitų, analogiškų, dar neskelbtų liudijimų, kuriuos, esant reikalui, pateiksiu ir nesant faktų, kad R. Raudonį nušovęs partizanas Pranas Pakalnis-Briedis buvo partizanų vadovybės trauktas atsakomybėn už šį įvykį (mano žiniomis, jis buvo paaukštintas – paskirtas Vytauto apygardos vado adjutantu) – aš neturiu pagrindo paneigti mano knygoje išdėstytus faktus.

Siūlau Jums mano rengiamoje naujoje knygoje paskelbti šį Jūsų laišką ir paskelbti kitus alternatyvius liudijimus, kurie paneigtų seserų Mikulėnaičių išdėstytą nuomonę. Šiuokart, deja, išskyrus Jūsų abstrakčiai paminėtą „apmaudžią klaidą“ aš nežinau kitų aplinkybių, kodėl būtent R. Raudonis tapo partizanų keršto auka. Jei tokia informacija būtų atrasta – įsipareigoju ją paskelbti.

Pabrėžiu, kad dokumentinės medžiagos apie to ar kito asmens bendradarbiavimą su represiniais organais nebuvimo faktas pats savaime nepaneigia tokio bendradarbiavimo galimybės: MVD-MGB archyviniuose dokumentuose išskirtinai retai buvo minimos informatorių pavardės, dažniau slapyvardžiai, kurie daugeliu atvejų lieka neišaiškinti. Lygiai kaip dabar mes, taip ir pokario partizanai, vadovaudamiesi vien tik surinktais faktais, nuojauta ir patikimų asmenų apklausomis, atlikdavo tyrimą ir bausdavo kaltuosius. Priešingai, vadovaudamiesi nuostata, kad Lietuvos partizanai, vertindami save kaip vienintelę ir teisėtą valdžią, okupacijos sąlygomis manė turintys teisę ir galią bausti Sąjūdžiui ir Tautai nusikaltusius asmenis. Dėl to turime ieškoti ne konkretaus partizanų nubausto asmens kaltės įrodymų (tokius įrodymus partizanai matyt neabejotinai turėjo, jei nėra tai paneigiančių faktų), bet argumentų įrodyti nubaustojo asmens nekaltumą.

Neneigiu, kad pasitaikydavo ir „apmaudžių klaidų“, kurių taip pat nevengiau aprašyti, jei tik keleto asmenų liudijimai iš esmės skirdavosi. Dar kartą pabrėžiu: vertinant Romo Raudonio veiklą, neturėjau kitos, seserų Mikulėnaičių nuomonei prieštaraujančios informacijos.

Gerbiamas Jonai Raudoni, daugiau kaip 40 metų paskyręs pokario istorijos užrašymui, tikrai neturėjau tikslo apjuodinti nekaltus žmones, ieškoti sensacijų ar ieškoti tariamų šnipų. Duok Dieve, kad tokių išdavysčių būtų buvę kuo mažiau.

Šio atvejo aš pasistengsiu šiaip pro pirštus nepraleisti, ieškosiu papildomos dokumentinės medžiagos paneigiančios arba patvirtinančios a. a. Romualdo Raudonio kaltę ir, radus tam alternatyvą, galėčiau visa tai viešai paskelbti periodinėje spaudoje, arba, jeigu jūs neprieštarausit, jūsų man atsiųstą laišką galėčiau perkelti į mano ruošiamą naują knygą. Tuo atveju gal dar jūs asmeniškai galėtumėt truputį plačiau papildyti savo turimą informaciją apie jūsų a. a. brolį Romualdą?    

(pasirašau – Romas Kaunietis).

           ..........................................................................................................................

                      Į pagalbą teko pasitelkti grupę artimų žmonių, kurie turėjo leidimus dirbti KGB (LYA) archyve. Tikslas buvo rasti ką nors apie Romo Raudonio veiklą ir jo sunaikinimą operatyvinėse ar baudžiamosiose bylose. Parašiau ir išsiunčiau LGGRTC gen. direktorei I. T. Burauskaitei oficialų laišką, kuris buvo perduotas į Specialiųjų tyrimų skyrių. Rezultatų ilgai laukti neteko, nes mano kolegos Aistė Čepulytė ir Darius Juodis nedelsdami krėtė čekistų sumontuotas bylas ir ieškojo mus dominančių faktų apie R. Raudonį. Kai ką pavyko rasti, bet tai dar ne įrodymas dabartiniam lietuviškam teismui. Kaip gerb. Balys Juodzevičius (pokario istorijos tyrinėtojas) sakė, jeigu mūsų teismui nesurasi ir nepateiksi prieš šešiasdešimt metų žmogų užmušusios kulkos, net nebandyk prasižiot, kad va tas jį nušovė, iškart būsi apšauktas šmeižiku ir privalėsi viešai atsiprašyt už „garbės ir orumo“ pažeminimą.

                           ...........................................................................................................................

                      LYA, F. 41, ap. Nr. 1, b. 1810. 1947 12 17 – 1948 04 30. Versta iš rusų kalbos.

                      1950 11 23 Raslano Prano apklausos protokole pažymėta:

                      <...> 1948 m. spalio mėn. mūsų namuose tikrai buvo nušautas Klykių k. gyventojas Romas Raudonis (rusiškai – Rudonis). Jį nušovė man nepažįstami trys partizanai iš pistoleto. Tai įvyko man dalyvaujant tokiomis aplinkybėmis: 1948 m. spalio mėn., datos tiksliai nepamenu, Raudonis Romas vieną dieną mūsų ūkyje kūlė rugius. Vėliau jis savo kuliamąją pervežė į savo giminaičio Balio Mikulėno ūkį Dičiūnų kaime, planuodamas ten pratęsti kūlimą.

                      Raudonis pas mus pernakvojo, o kitą turgaus dieną išėjo pas Mikulėną, kur prabuvo visą dieną. Ką jis ten veikė – nežinau. Vakare jis grįžo pas mus pasiimti kuliamosios instrumentų, kuriuos buvo palikęs. Beveik pėdsakais paskui jį pas mus užėjo trys automatais ir šautuvu ginkluoti „banditai“. Jie paklausė Raudonio pavardės ir tada be žodžių vienas iš partizanų iš pistoleto iššovė Raudoniui į galvą. Pastarasis prieš tai sėdėjo už stalo ir iškart krito negyvas.

                      Namuose tuo metu buvau aš, mano brolis – namų šeimininkas Antanas Raslanas, ir motina. Partizanai liepė broliui padėti jiems išnešti nušautojo lavoną...

                      Visų buvusių kambaryje žmonių parodymai jų apklausos protokoluose beveik identiškai sutampa.

                      1950 10 20 NUTARIME Šumino Antano, s. Jono, g. 1910 m. Klykių k., Tauragnų vlsč. areštui, pažymėta:

                      <...> Šuminas Antanas, s. Jono, nuo 1946 m. palaikė nusikalstamą ryšį su ginkluoto lietuviškojo pogrindžio dalyviais, kuriems vadovavo Jonas Žemaitis-Maumedis ir kiti, ir kuriuos sistemingai priiminėjo jis savo namuose, teikė jiems materialinę pagalbą maisto produktais. 1946–1948 m. savo ūkyje laikė vogtus partizanų arklius. 1947 m. spalio mėn. partizanų nurodymu užkasė nušautojo Romo Raudonio lavoną, nuslėpdamas šį nusikaltimą nuo sovietinių organų. 1947 m. rudenį atidavė į būrį tris avis. 1948 m. sausio mėn. priėmė iš partizanų vogtą kiaulieną. Nusikalstama Šumino veikla patvirtinama liudininkų: Šuminienės E. V.; Jakučio I. A.; Raslano A. P. ir lavono radimo aktu.

                      Iš Mikulėno Balio, s. Jono, g. 1907 m., apklausos protokolo, surašyto 1950 11 04 Utenoje:

                      <...> Raudonis Romas man yra pusbrolis. Mūsų santykiai normalūs.

                      <...> Aš girdėjau Raudonio pasisakymus apie tai, jog jis norėjo nepastebimai pakeisti savo buvimo vietą, bijant susitikimo su partizanais...

                      <...> Dar prieš savaitę iki Raudonio dingimo, jis apie liepos mėn. Klykių k. atsitiktinai sutiko partizanus, kurie jį sumušė ir prigrasino užmušti. Apie tai aš žinau iš paties Raudonio. Jis man papasakojo, jog partizanai jį kaltina dėl bendradarbiavimo su MGB organais prisidėjus prie jų būrio partizano Jono Žemaičio nužudymo...

                   ................................................................................................................................

                      Mano p a s t a b a: Jono Raudonio laiške, rašytame 2011 12 28, pažymėta, jog „po kelių tardymų Romualdą artimieji matę stipriai sumuštą (stribyne)“ ir „kentėjusį nuo MGB kvotėjų psichologinio, fizinio smurto...“ Bet kažkodėl nemini, kad jį partizanai smarkiai sumušė? Tai patvirtina savo parodymuose Balys Mikulėnas.

                    ..............................................................................................................................

                      Partizanas Žemaitis buvo nušautas „liaudies gynėjų“ 1948 m. kovo mėn. Mikulėnienės ūkyje Katlėrių k., pas kurią tą naktį nakvojo Raudonis.

                      Partizanai įtarė, jog Žemaitį „išdavė“ (kažkodėl protokole šis žodis buvo pažymėtas kabutėse?) būtent Raudonis. Dėl to ir grasino jam atkeršyti. Apie tai aš žinau iš paties Raudonio. Partizanų, kurie jį sumušė, pavardžių jis nepasakė.

                      <...> Apsirengęs R. Raudonis buvo paltu iš kareiviškos milinės žalios spalvos, blogais trumpais batais, uniformine kepure, kareiviška uniformine palaidine.

                      LYA, F. 41, ap. 1, b.1810; 1947 12 17 – 1948 04 30, 251p.

                      <...> Utenos MGB sk. iš šaltinio Ugnius gavo duomenis, jog buvęs Šarūno štabo  apsaugos būrio vadas slapstėsi nuo sovietinės valdžios organų, sistemingai lankė partizanų ryšininkę Teklę Mikulėnienę (motiną), gyvenančią Katlėrių k., Utenos vlsč.

                      Gautų duomenų realizacijos tikslu „liaudies gynėjų“ pajėgomis, vadovaujamomis Utenos MGB sk. vyr. oper. įgaliotinio ltn. SBITNEVO, prie Mikulėnienės namų buvo išstatyta pasala, dėl to buvo nušautas partizanas Žemaitis Jonas, s. Juozo, g. 1916 m. Katlėrių k., slapyvardžiu Maumedis. Jo šeimos nariai 1945 m. išsiųsti už Lietuvos ribų (ištremti į Sibirą).

                      LYA, F. K-1, ap. 58, b. 26701/3.  1952 04 29 – 1952 06 07.

                      Iš Pakalnio Prano, s. Adolfo, g. 1923 m., ir Putrimo Boleslovo, s. Antano, g. 1920 m., baudžiamosios bylos.

                      Iš NUTARIMO 1952 m. birželio 20 d. Vilnius. Dėl medžiagos išskyrimo atskiram tyrimui.

                      <...> Radau: Kaltinamųjų Pakalnio ir Putrimo parodymais išaiškinta: Kvidaras (gal Kvedaras?) Kazys, s. Juozo, 40 m. amž. iš Padbuožės k., Utenos r. 1946–1950 m. ne kartą savo namuose priėmė partizanus Pakalnį-Briedį, Putrimą-Vaidūną ir kitus. 1947 m. pranešė partizanams valstiečio pavardę, kurį pastarieji 1947 m. vasarą nužudė dėl to, jog įtarė jį bendradarbiaujant su MGB organais.

                        .........................................................................................................................

                      Mano p a s t a b a: Kadangi R. Raudonio palaikai buvo rasti tik po dvejų metų jo žūties, be abejo, liudijantieji tiksliai nebepamena jo žuvimo datos, todėl klaidingai aiškina, jog jį nužudė 1947 m. vasarą, o ne 1948 m. spalio mėn. Labai tikėtina, jog čia kalbama apie tą patį R. Raudonį. Bet kažkodėl čia net trim atvejais neminima pranešėjo pavardė? Greičiau tai turint mintyje informatoriaus užslaptinimą.

                      .............................................................................................................................

                      <...> Tartilas Kazys (taip originale), 55 m. amž., Padbuožės k., Utenos r., gyventojas 1947 m. pranešė „banditams“ pavardę valstiečio, kurį pastarieji 1947 m. vasarą užmušė už tai, jog įtarė jį bendradarbiaujant su MGB organais.

                      <...> Lelėnas (taip originale), 60–65 m. amž., Padbuožės k. gyventojas pasakė „banditams“ pavardę valstiečio, kurį pastarieji 1947 m. vasarą užmušė už tai, jog įtarė jį bendradarbiaujant su MGB organais.

                      <...> Tubis 65 m. amž., Karveliškio k., Utenos r., gyventojas 1947 m. papasakojo „banditams“ apie valstietį, kurį pastarieji 1947 m. vasarą užmušė už tai, jog įtarė jį bendradarbiavus su MGB organais.

                      Iš Kaltinamosios išvados, kuri buvo surašyta 1952 m. birželio 27 d. Surašė LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojas GAVRILOV pagal baudžiamąją bylą Nr. 19106, kurioje kaltinami Pakalnis Pranas, s. Adolfo, ir Putrimas Boleslovas, s. Antano.

                      <...> Nustatyta, jog Pakalnis ir Putrimas 1945 m. įstojo į antisovietinį ginkluotą būrį AITVARAS, kuris veikė Utenos rajone.

                      <...> 1948 m. spalio mėn. Pakalnis Pranas sušaudė Romą Raudonį, Klykių k. gyventoją, „banditų“ rėmėjo Raslano namuose.

                      <...> Kaltinamasis Pakalnis Pranas, s. Adolfo, save kaltu prisipažino, jog 1945 m. sausio mėn. įstojo į „nacionalistinį“ būrį AITVARAS, turėjo Briedžio slapyvardį, nuo 1946 m. rudens iki 1947 m. žiemos buvo partizanų būrio vadu. Nuo 1947 m. iki 1948 m. Vytauto apygardos vado adjutantas. Nuo 1948 m. iki 1949 m. kovo mėn. Liūto rinktinės štabo viršininkas.

                     ................................................................................................................................

                      Mano p a s t a b a: Kaip matyti iš bylos, partizanas Pakalnis Pranas-Briedis partizanų struktūros hierarchijoje užėmė gana aukštas pareigas, tai nebuvo eilinis partizanas, o pagal savo einamas pareigas, atsižvelgiant į to meto partizanų veiklos STATUTĄ, turėjo lemiamą žodį ir dėl mirties nuosprendžių vykdymo sovietinės valdžios kolaborantams bei jų užverbuotiems informatoriams. Nemanau, kad jis šiaip laisva ranka galėjo bet kam vykdyti mirties nuosprendį. Partizanų STATUTAS reikalavo ne vieno žmogaus, o keleto žmonių patvirtinimo apie įtariamo asmens bendradarbiavimą su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis. Ir šioje byloje neparašyta konkrečiai, kad tas ar anas buvo sovietinės valdžios kolaborantas. Gal tardomieji ir sakė, kad jiems buvo konkrečiai žinoma, jog, pvz., R. Raudonis bendradarbiavo su MGB organais, bet tardytojai specialiai tardymo protokoluose rašė, jog „įtarė bendradarbiaujant“, kad neišviešintų savo informatoriaus pavardės. Iš daugelio mano asmeniškai skaitytų baudžiamųjų bylų ne kartą teko susidurti su panašia situacija, kai žinomas MGB informatorius apklausiamojo protokole minimas – tarsi jis tardomojo „buvo įtariamas“. Tai buvo daroma, be abejo, pagal visas tardymo instrukcijas, kuriomis betarpiškai vadovavosi MGB tardytojai.

                         Aktyvus partizanų prisiminimų užrašinėtojas, istorikas Balys Juodzevičius yra sakęs, jog dėl Vytauto apygardos vado Vinco Kaulinio-Miškinio išdavystės partizanai jau buvo nutarę įvykdyti mirties nuosprendį sodybos, kurioje bunkeryje slėpėsi Miškinis ir kiti partizanai, šeimininkui Jonui Šimonėliui, bet tam kategoriškai pasipriešino rinktinės štabo viršininkas Pakalnis Pranas-Briedis, kurio dėka buvo išgelbėta nekalto žmogaus gyvybė. Tik po Atgimimo buvo tiksliai nustatyta, jog tada – 1949 03 24 šiuos partizanus išdavė Jono brolis, buvęs Nepriklausomos Lietuvos karininkas plk. Liudvikas Šimonėlis – MGB agentas Šilaitis.

                         Todėl ir šiuo atveju B. Juodzevičius labai abejoja, kad Pakalnis „tik įtarė“ R. Raudonį bendradarbiaujant su MGB organais...

                     ................................................................................................................................

                      <...> Kaltinamasis Putrimas Boleslovas, s. Antano, kaltu save prisipažino, jog 1945 m. įstojo į AITVARO būrį, turėjo Ūkvedžio, Dučės ir Vaidūno slapyvardžius, nuo 1949 m. – Liūto rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas.

                      Iš Pakalnio Prano apklausos protokolo, kuris buvo surašytas 1952 m. gegužės 6 d.

                      <...> 1948 m. rudenį aš kartu su Mikulėnu Jonu-Audrūnu ir Bražeika Algirdu-Gyliu aplankėme valstietį Antaną Raslaną (27 m. amž.) Paliminės k., pas kurį buvo ir jo pažįstamas Raudonis (apie 25 m. amž.), buvęs Klykių k. gyventojas.

                      Raudonį mes įtarėme, jog jis sovietų valdžios organams išdavė partizaną Žemaitį Joną-Maumedį. Tada Raslano namuose, dalyvaujant Raslanui, aš iš turimo pistoleto vienu šūviu į galvą nušoviau Raudonį, o jo lavoną aš, Mikulėnas, Bražeika ir kartu su mumis Raslanas Antanas nunešėme į duobę Šumino ūkyje, pastarasis Raudonį užkasė toj duobėje, o mes išėjome...

                     ...............................................................................................................................

                      Bet štai, iš kažkur sužinojęs apie Jono Raudonio man atsiųstą pagrasinantį laišką dėl klaidingų duomenų paskelbimo, tauragniškis Romas Palskis paskambino telefonu ir pasakė, jog Joną Raudonį jis gerai pažįstantis, su juo kartu 1961 m. baigęs Vilniaus politechnikumą. Nors knygutėje „Po 50 metų“, išleistoje Vilniaus politechnikumo 10-osios technikų mechanikų laidos 50-ies metų paminėjimui, Jonas Raudonis savo biografijoje pažymi – „buvau tremtyje“ (suprask – Sibire), bet iš tikrųjų jis jokioje tremtyje, pasirodo, nebuvęs ir dar labai neaišku, dėl kokios priežasties pasitraukęs iš savo gimtųjų namų 1948 m. Ką jis laiko tremtimi? Tai akivaizdus melas. Savo laiške jis rašo, jog „1948 m. gegužės 7 d. pasirašytas nuosprendis visą tėvo Juozo Raudonio šeimą ištremti į atokias SSRS vietas.“ Šiuo atveju Jonas Raudonis turėjo būti įtrauktas į tremiamųjų sąrašus ir šiandien turėtų turėti tremtinio statusą, bet tokio statuso jis, kaip žinia, neturi. Kaip žmonės sako, kažkodėl galai nesueina... Be to dar 1995 m., pasirodo, buvo išleista Marijos Žemaitienės sudaryta knyga „Kančių kalnelis“, kurios 123–124 p. gana plačiai aprašyti beveik tie patys Angelės Dulskienės-Mikulėnaitės prisiminimai apie Romą Raudonį ir jo išdavystę.

                      Vadovaudamasis visais šiais duomenimis, aš negalėjau keisti prisiminimų autorių man perteiktos jų nuomonės, aš tam neturiu jokios teisės, nors J. Raudonis ir primygtinai reikalauja paneigti Mikulėnaičių išsakytą nuomonę ir dar atsiprašyti nežinia už ką, kitu atveju, atseit, bus kreiptasi į teisėsaugos institucijas. Ką man žmogus sakė, tą aš ir užrašiau, tuo labiau, kad J. Raudonis man nepateikė jokių konkrečių faktų, prieštaraujančių prisiminimų autorių išsakytai nuomonei. 

                      Teliko vienas kelias – į laišką atsakyti laišku, kurį aš ir išsiunčiau gerb. Jonui Raudoniui dar prieš man jo nustatytą terminą – iki 2012 m. sausio 15 d.  

                        .............................................................................................................................

                                   Gerb. Jonai Raudoni,

Man yra suprantamas Jūsų siekis grąžinti gerą vardą velioniui Romualdui Raudoniui, tačiau vien dėl to negaliu sutikti su Jūsų reikalavimu paneigti faktus, kurie jau ne kartą buvo publikuojami ne tik mano sudarytoje knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“. 

Esu tik tarpininkas tarp skaitytojo ir pokarį išgyvenusių žmonių, kurie tik savo sąžine garantuoja už aprašomų faktų tikrumą.

Konkrečiu atveju aš nedariau jokių savarankiškų apibendrinimų ir išvadų, sujungiančių pavienius faktus į nuomonę, kad R. Raudonis nušautas už išdavystę. Šią nuomonę, ne kaip atsargią prielaidą, bet kaip faktą man išdėstė liudininkės – seserys Angelė ir Jadvyga Mikulėnaitės. Viena iš jų jau mirusi, o gyva likusioji sesuo pasirengusi dar kartą raštu patvirtinti savo išsakytų faktų tikrumą.  

Neneigiu, kad pokario metais pasitaikydavo ir „apmaudžių klaidų“, kurių taip pat nevengiau aprašyti. Tikrinau informaciją, jei liudijimai būdavo kontraversiški, iš esmės skirdavosi. Konkrečiu atveju, vertinant R. Raudonio veiklą, neturėjau kitos seserų Mikulėnaičių nuomonei prieštaraujančios informacijos.

Tamsta laiške išreiškiate priekaištą, kad nepasinaudojau galimybe apklausti kitus liudininkus, tačiau, kiek tuo metu žinojau, tiek apklausiau, be to, tikrindamas archyvinę medžiagą, informacijos surinkau tiek, kiek radau. 1995 m. buvo išleista Marijos Žemaitienės knyga „Kančių kalnelis“, kurioje skelbiami tie patys A. Mikulėnaitės-Dulskienės liudijimai, liečiantys R. Raudonio veiklą ir žūtį. Manau, nieks Jums netrukdė ieškoti tos tiesos nuo 1995 metų, kai buvo parašyta dar išsamiau. Jūs nesiėmėte kelių šalinti „netikslumus“ dar tada, kai buvo pakankamai gyvų liudininkų ir po šios knygos išleidimo?

Gerbiamas Jonai Raudoni, apklausęs rezistencijos dalyvius ir disponuodamas archyviniais duomenimis, kad Romas Raudonis buvo nužudytas įtariant jį išdavus partizanų vadą Joną Žemaitį-Maumedį ir kartu neturėdamas alternatyvių duomenų, kad R. Raudonio nužudymą partizanai būtų traktavę kaip neteisėtą, neturiu moralinės teisės paneigti mano sudarytoje knygoje išdėstytų faktų apie R. Raudonio veiklą ir jo žūties aplinkybes.

Aš, kaip knygos sudarytojas, neprisiimu atsakomybės už išspausdintų faktų tikslumą ir negaliu jų paneigti tol, kol jų nepaneigia patys liudininkai, kurių prisiminimus esu publikavęs, arba nėra paskelbiami alternatyvūs argumentuoti liudijimai arba  archyviniai dokumentai. Jei tokie liudijimai ar dokumentai būtų surasti, įsipareigoju juos nedelsiant pateikti skaitytojams – paskelbti, kad žuvusiam jaunuoliui Romui Raudoniui metami kaltinimai būtų panaikinti nors po mirties.

Kadangi šie mano leidiniai yra tęstiniai, siūlau Jums, ką aukščiau išdėsčiau, paskelbti rengiamoj naujoje knygoje, taip pat Jūsų laišką ir paskelbti kitus alternatyvius amžininkų liudijimus (jei tokie būtų), kurie ginčytų seserų Mikulėnaičių išdėstytą nuomonę, kadangi šiandien mes turėtume ieškoti ne konkretaus partizanų nubausto asmens kaltės įrodymų, bet argumentų įrodyti nubaustojo asmens nekaltumą.

                                                 Su pagarba                                             Romas Kaunietis

2012 01 11

Panevėžys, Tulpių 19-93

Tel. 8 698 29 390

                     ............................................................................................................................

                      Jau trys mėnesiai praėjo nuo šio laiško Jonui Benediktui Raudoniui išsiuntimo, bet iš jo jokios žinios kol kas dar negavau. Kadangi šiuo metu baigiama paruošti „Laisvės kovotojų prisiminimų“ 8-oji knyga, neturint atsakymo iš suinteresuoto asmens, negaliu šios problemos aiškinti viešai leidinyje.

                      Atėjo ir 2012 m. balandžio 3 d. Apie 11-ą valandą pagaliau į mobilų telefoną paskambino Jonas Raudonis. Iš balso supratau, kad žmogus kreipiasi į mane nuoširdžiu balsu, jau nebe taip oficialiai ir be sarkazmo, kaip pirmame laiške. Tikriausiai supratęs realybės esmę, kalbėjo atvirai be padailinimų, nors bandė įrodinėti, jog brolis Romas nebuvęs išdavikas, prašė, kad jam parašyčiau oficialiai tokį laišką, kuriame būtų mano tarsi teisėjo galutinai užtvirtinta, kad a. a. Romas nebuvo užverbuotas ir neišdavė Jono Žemaičio. Tai padaryti aš kategoriškai atsisakiau paaiškindamas, jog taip pasielgdamas paneigčiau Mikulėnaičių parodymus, juk aš ne teisėjas, o tik pateiktų man faktų užrašinėtojas. J. Raudonis pažadėjo dar rasti liudininkų ir pateikti man jų parodymus, o aš pažadėjau juos paviešinti savo rengiamoje knygoje.

                      Š. m. spalio 19 d. gaunu štai šį laišką, kuris jau atsiduoda ne per daug maloniu kvapeliu, aiškiai rašytas teisės žinovo, bet su tuo pačiu Jono Raudonio parašu:   

JONAS RAUDONIS, Raudonės g. 87, Vilnius. Tel +370 687 86 707 Leidinio „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ VI dalis rengėjui 2012-10-19 Romui Kauniečiui, Tulpių g. 19-93, Panevėžys. Gavus jūsų atsakymą į raštą „Dėl leidinyje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ VI dalis (toliau – Leidinys) paskelbtos informacijos“ bei papildomai išnagrinėjus archyvinius dokumentus ir apklausus liudytojus, nebuvo rasta mūsų nuomonę paneigiančių žinių ir faktų.

Tai, kad, kaip teigiate, neturėjote „kitos seserų Mikulėnaičių nuomonei prieštaraujančios nuomonės“ nėra pateisinantis veiksnys. Šių liudytojų pasakojimas paremtas tendencingomis interpretacijomis ir subjektyviomis neigiamomis emocijomis.

Jūsų pareiga yra kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais; jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje. Su šios pareigos neatlikimu sietina Leidinio autoriaus paskelbta dezinformacija - Romualdo Raudonio asmenvardžių rodyklėje įvardijimas „informatoriumi“. Leidinyje minimo tiesioginiuose įvykiuose dalyvavusio ir su seserimis Mikulėnaitėmis anksčiau viename name gyvenusio Antano Šumino buvimas informatoriumi „Ozero“ yra neatskleidžiamas kaip ir tai, kad tose aktualių įvykių apylinkėse veikęs informatorius „Karpukas“ Romualdą Raudonį yra įvardijęs „banditu“ (t. y. partizanu).

Rengdami informaciją turėjote „pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių“ (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 16 str. „Nuomonių įvairovės visuomenės informavimo priemonėse užtikrinimas“). Šią nuostatą buvo galima nesunkiai įgyvendinti apklausus Romualdo Raudonio gimtinėje gyvenusius jo artimuosius. Velionio artimieji iki 2011 m pabaigos nežinojo nei apie liudytojų apklausas, nei apie Leidinyje pateiktą informaciją. Vykdydami tikrų, nepramanytų (pavyzdžiui tai, kad Romualdas Raudonis buvo nužudytas konkrečioje sodyboje), tačiau neatitinkančių kitų tikrovės įvykių paskleidimą, platinote duomenis, nepagrįstus tiesa, užtikrinamą patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Leidinyje nebuvo atskleistos žinotinos minimų įvykių, reiškinių sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais.

Siūlymas polemizuoti ir teikti alternatyvius subjektyviai, vienpusiškai pateikiamai informacijai liudijimus Romualdo Raudonio artimiesiems šiomis aplinkybėmis yra netinkamas remiantis teisine sąvoka „faktą, kad paskleisti duomenys yra teisingi, privalo įrodyti juos paskleidęs asmuo, t. y. kreipiantis su reikalavimu paneigti duomenis nereikia pateikti įrodymų, kad jie neatitinka tikrovės.“

 Pakartotinai prašau paneigti ir pripažinti neatitinkančia tikrovės bei žeminančia Romualdo Raudonio artimųjų garbę ir orumą dalį teksto - teiginius, kad Romualdas Raudonis buvęs represinių Sovietų Sąjungos struktūrų informatoriumi, kaltu dėl partizano Jono Žemaičio žūties, bei neplatinti su Romualdu Raudoniu susijusios tikrovės neatitinkančios informacijos.

                                                                                     (parašas) Jonas Raudonis

Ir ką jau bepridėsi prie šio rašto taip išsamiai teisiškai išdėstytų „nepaneigiamų“ faktų? Aš ir vėl kreipiausi į vienintelę gyvą išlikusią anų įvykių liudininkę – prisiminimų autorę Jadvygą Mikulėnaitę-Aleksandravičienę. Nusiunčiau jai šio laiško kopiją. Kalbėjomės ilgai telefonu, ji jokiu būdu nenusileido J. Raudonio interpretacijoms, tvirtai ir aiškiai pasakė: „Tegu Raudonis kreipiasi į teismą, aš ir teisme tą patį paliudysiu...“ Tai kas man beliko? Aš dar papildomai paprašiau jos parašyti man laišką ir dar kartą išsamiai išdėstyti jame savo mintis, kurios siejasi su partizanų sušaudytu Romu Raudoniu. Ir štai netrukus iš Jadvygos Mikulėnaitės-Aleksandravičienės gaunu tokio turinio laišką:

Laisvės kovų dalyvė (pažymėjimo Nr. 0065)

Jadvyga Mikulėnaitė-Aleksandravičienė

Žydų g. 4-4, Vilnius

Knygos autoriui

„Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, VI dalis

Romui Kauniečiui

Tulpių g. 19-93

Dėl Romo Raudonio

PAAIŠKINIMAS

2012 11 08

Vilnius

                      Ką tik neseniai gavusi iš Jūsų, kaip supratau, jau antrą Jono Raudonio laiško kopiją, taip pat ir jums atsiųsto iš Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimo Centro rašto kopiją dėl partizanų sušaudyto Romo Raudonio, buvusio Klykių kaimo gyventojo, pakartotinai Jūsų prašymu rašau atsakymą ir dar kartą noriu išdėstyti atvirai visą to reikalo esmę.

                      Jūsų knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ VI dalyje 96 p. mano paminėta, kad Romas Raudonis iš Klykių k. „mus stebėjo pasiųstas stribų“. Apie tai mano motiną ir mus – seseris asmeniškai buvo perspėję partizanai Jonas Mikulėnas-Audrūnas, Balys Putrimas-Vaidūnas, Pranas Pakalnis-Briedis, kad mes saugotumės Romo Raudonio, nes jis prisiregistravęs, vaizduoja besislapstantį ir seka juos ir mūsų namus. Tada jie pasakė, jog tą informaciją jie gavę iš paties stribyno. Supratome, jog jie ten turėjo savo žmogų.

                      Kodėl mes tada turėjome netikėti partizanais? Juk jie buvo persekiojami stribų ir enkavedistų, jų užverbuoti šnipai sekė mūsų namus, čia buvo įrengti bunkeriai, kuriuose prisilaikė grupė partizanų, tarp jų ir būrio vadas Jonas Žemaitis-Maumedis, čia buvo jų štabas, mes juos saugojom, mes dėl jų rizikavome savo gyvybėmis, mes pasitikėjome jais ir jų šventa kova.

                      Pokario metai buvo žiaurūs ir negailestingi. Partizanai kalėjimų neturėjo, veikė Karo Lauko Teismų įstatymai, įtariamieji buvo perspėjami, kad nutrauktų savo pragaištingą veiklą Laisvės Kovotojų atžvilgiu, be priežasties partizanai nekaltų žmonių nežudė. Pats Pranas Pakalnis yra sakęs man, mano motinai, seserims, kad jie Romą Raudonį yra ne kartą perspėję dėl jo bendradarbiavimo su stribais, kad jis naktimis valkiojasi partizanų uždraustose vietose, nekreipia dėmesio į jų perspėjimus. Tai yra paminėta ir LGGRTC (Genocido Centro) rašte man atsiųstame (kopijoje), jog Mikulėno Balio iš Dičiūnų k. 1950-11-04 apklausos protokole užfiksuota, kad R. Raudonis jam pasakojo, esą „partizanai jį sumušę ir grasinę mirtimi, nes įtarė jį prisidėjus prie Jono Žemaičio žūties.“ Tai – įrodymas, jog Romas Raudonis ne be reikalo buvo partizanų sumuštas. Jie galėjo jį ir tada sušaudyti, bet paliko gyvą. Vadinasi, partizanai tokiu būdu jį jau baudė netgi fizine bausme ir tai reiškia, kad jam buvo duotas griežčiausias įspėjimas, bet matyt ir toliau jis jo nevykdė, todėl ir buvo sušaudytas. 

                      Po Jono Žemaičio žūties pats P. Pakalnis-Briedis sakė mūsų motinai, jog tai Romo Raudonio išdavystė.

                      Tai dabar aš turiu netikėt savo Motina, netikėt partizanų būrio vado, Vytauto apygardos štabo adjutanto Prano Pakalnio-Briedžio pasakytais žodžiais?

                      Romo Raudonio brolis Jonas teisinasi, jog jų šeima nukentėjo nuo okupantų. O kas tada nenukentėjo? Kiek tokių atvejų buvo, kai vienas brolis – stribas, o kitas – miške. Buvo toks laikas, kai enkavedistai užverbuodavo brolius, seseris, kuriuos priversdavo išduoti savo likusius brolius, seseris ar tėvus, kurie padėdavo partizanams...

                      Ar enkavedistai užverbuodami kurį nors šeimos narį pranešdavo likusiems šeimos nariams, kad tas jūsų žmogus užverbuotas? Ne. Taip nebuvo. Tai kaip dabar gali įrodyti žuvusiojo Romo Raudonio broliai, seserys ir net anūkai, kad jų brolis, dėdė Romas Raudonis nebuvo užverbuotas?

                      Nors LGGRTC direktorės rašte Nr. 38R-st139 pabaigoje ir nurodyta, jog „archyvinių dokumentų apie R. Raudonio bendradarbiavimą su sovietų represinėmis struktūromis neradome“, tačiau tai dar nekeičia šio reikalo esmės. Čia nėra patvirtinto fakto, kad minėtas pilietis tikrai nebendradarbiavo su sovietų represinėmis struktūromis. Jūs žinote, jog MGB informatoriai ir agentai buvo ypatingai užslaptinti, o kita – nebūtinai turėjo išlikti KGB archyvuose visų užverbuotųjų pavardės ir vardai, nes daugelis dokumentų jų pačių buvo sunaikinti, po Atgimimo išgabenti į Rusiją. 

                      Kadangi aš vienintelė gyva išlikusi liudininkė tų įvykių, kurie vyko prieš 60 metų mano tėviškės namuose, mano šeimoje, dar kartą sakau, jog negaliu paneigti to, kas apie Romą Raudonį užrašyta 1989 m. mano sesers Angelės Mikulėnaitės-Dulskienės ranka sąsiuvinyje, kuris saugomas Utenos kraštotyros muziejuje, Marijos Žemaitienės knygoje „Kančių kalnelis“, išleistoje 1995 m. Vilniuje, taip pat mano asmeniniuose prisiminimuose, kurie užrašyti 2003 m. knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ VI d.

                      Aš nesuprantu, kodėl Jonas Raudonis neieškojo teisybės po 1995 m., kada buvo išleista M. Žemaitienės knyga „Kančių kalnelis“, kurioje gana plačiai buvo aprašyta pragaištinga Romo Raudonio veikla? Jau tada ten jis buvo įvardintas kaip išdavikas. Kodėl jam ir jo artimiesiems tada nerūpėjo nei garbė, nei orumas? O dabar, praėjus daugiau kaip pusei amžiaus, kada jau išmirę visi liudininkai, Jonas Raudonis ėmėsi ieškoti kažkokios teisybės ir be sąžinės reikalauti Jus, Romai, paneigti atsiprašyti už mano pasakytus ir Jūsų užrašytus žodžius. Kuo čia Jūs dėtas? Čia mano žodžiai ir aš už juos atsakau.

                      Be to labai keista, kad mano ir mano seserų išsakyti ir užrašyti žodžiai dėl partizanų sušaudyto Romo Raudonio žemina ne paties Velionio garbę ir orumą, o jo artimųjų? Logiškai mąstant, aš manau, kad reiktų reikalauti garbės žuvusiam, po mirties, o ne gyviesiems, kurie apie Velionį ir jo tuometinę veiklą galėjo nieko ir nežinoti, nors jų nerimą dėl nužudyto brolio aš labai suprantu ir užjaučiu juos.

                        Aš negaliu išsižadėti partizanams duotos priesaikos, aš negaliu šnekėti priešingai savo sąžinei vardan žuvusių mano kovos brolių, juk jie savo gyvybes paaukojo taip pat ir už mane, už mūsų šeimą, už mano tautą, kad mes laisvi gyventume.

                      Baigdama norėčiau pasakyti, jog Jūsų atsiprašinėjimas, paneigimas dėl partizanų sušaudyto Romo Raudonio, jokia nekaltumo prezumpcija, jokios kompensacijos nesuteiks Romo Raudonio artimiesiems nei garbės, nei orumo, kurio jie ieško ir reikalauja iš Jūsų, Romai. Juk ši istorija jau vis vien užrašyta dar gerokai anksčiau prieš Jus, įamžinta ir ji išliks, o kad jūs paskelbsit ir kokį paneigimą, kad Romas Raudonis buvo nekaltas, mes tuo vis vien nepatikėsim ir nieks nuo to nepasikeis. Aš asmeniškai jums tos teisės nesuteikiu.

                      Mano sąžinė švari, aš nieko neprisigalvojau, neprifantazavau apie Romą Raudonį, taip pat įsitikinusi, jog ir, a. a., mano seserys, motina taip pat sakė tai, kas buvo iš tikrųjų, ką pačios patyrė, išgyveno, o jei jūs, Romai, ir turite abejonių, kaip tikram katalikui, siūlyčiau užpirkti šv. Mišias už Romo Raudonio sielą ir pasimelsti. Tai bus nors tokiu būdu Jūsų pagerbtas žmogus anais žiauriaisiais pokario metais kančių keliu iškeliavęs iš šio pasaulio. Ne mums šiandien jį teisti, nes buvo taip, kaip buvo. Tegu jį Dievulis teisia. Buvo žiaurūs laikai, mes daugelis netekome savo artimųjų, daugelį mūsų šeimų sugriovė okupantai, ištrėmė į Sibirus, uždarė į kalėjimus... O kiek išžudė?.. Joks kerštas, jokia atgaila, joks pasmerkimas mums tų žmonių, kurių mes netekome, jau nieks nebesugrąžins. Man gėda šiandien būtų po tiek metų reikalauti sau garbės ir orumo iš visai pašalinio žmogaus, kuris tik užrašė kito pasakytus žodžius, užrašė anų laikų istoriją. Manau, kad šiandien velionio artimieji susivilioję ne savo garbe ir orumu, ne mirusiojo garbe, o kaip pasinaudoti mūsų Nepriklausomos Lietuvos kai kuriais nevykusiais įstatymais ir šlykščiai pasipelnyti materialiai Jūsų, Romai, sąskaita. Toks jau dabarties lietuvių būdas.

                       Laisvės kovų dalyvė   (parašas)    Jadvyga Mikulėnaitė-Aleksandravičienė

                      ........................................................................................................................................

                      Mano pa s t a b a: Jadvyga Mikulėnaitė-Aleksandravičienė mirė 2012 12 31

                         ................................................................................................................................

                      Kreipiausi į administracinės teisės žinovus, bendromis jėgomis surašėme dar vieną atsakymą Garbės ir Orumo ieškovui Jonui Raudoniui. Galgi pagaliau žmogus pamąstys ir sutiks su mano pasiūlymu kitam leidinyje pateikti savo versiją. Tai, manau, ir teisės žinovai pritaria tokiai mano nuomonei, kad pats tinkamiausias būdas po mirties apkaltintą asmenį išdavyste, kada nėra kitų alternatyvesnių paaiškinimų, reabilituoti nors dalinai paskelbiant spaudoje visas turimas jo nužudymo aplinkybes.   

                         ................................................................................................................................

Gerb. Jonai Raudoni,

Atsakydamas į Jūsų 2012 10 19 prašymą paneigti ir pripažinti neatitinkančia tikrovės  bei žeminančia Romualdo Raudonio artimųjų garbę ir orumą dalį teksto – teiginius, kad Romualdas Raudonis buvęs represinių Sovietų Sąjungos struktūrų informatoriumi, kaltu dėl partizano Jono Žemaičio žūties, bei neplatinti su Romualdu Raudoniu susijusios tikrovės neatitinančios informacijos, pareiškiu, kad nesutinku su Jūsų prašymu ir nurodau tokius nesutikimo argumentus.

Rengdamas ir skleisdamas informaciją visuomenės informavimo priemonėje – knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ VI dalyje aš tinkamai įvykdžiau LR Visuomenės informavimo įstatymo įtvirtintus visuomenės informavimo principus bei reikalavimus (2, 3, 16, 22 ir kt. str.).  

Pažymiu, kad knygoje pateikta informacija savo turiniu yra asmenų, kurių atsiminimus užrašiau – nuomonė. Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 punktu – nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais, ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, taip pat ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.  

Knygoje užrašiau asmenų atsiminimus, išreikštus kaip jų mintis, kaip nuomonę apie įvykius, juose dalyvavusius asmenis, asmenų veiksmų bei įvykių vertinimą. Rengdamas knygą kritiškai vertinau informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinau faktus, rėmiausi keliais informacijos šaltiniais, kurie vienas kitam neprieštarauja – iki knygos išleidimo kitose visuomenės informavimo priemonėse viešai paskelbta informacija, kuri nebuvo paneigta, – Marijos Žemaitienės knygoje „Kančių kalnelis“, išleistoje 1995 m., esančiais A. Mikulėnaitės-Dulskienės liudijimais apie R. Raudonio veiklą ir žūtį; Angelės Mikulėnaitės-Dulskienės „Prisiminimai“ rankraščiu, kuriame pateikiama informacija apie R. Raudonio veiklą, kuris saugomas Utenos muziejaus fonduose ir prieinamas visuomenei; partizano  Prano Pakalnio „Briedžio“ parodymais dėl R. Raudonio sušaudymo kaip įtariamojo išdavus partizanų būrio vadą Žemaitį Joną „Maumedį“, inf. Šaltinis LYA F.K-1, apyr. 58, b.Nr. 16701/3 T.1, L.79.

Gavęs pirmąjį Jūsų laišką 2011 metais, aš papildomai kreipiausi dėl informacijos patikslinimo apie R. Raudonio veiklą ir dėl žūties aplinkybių į Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, į Jadvygą Mikulėnaitę-Aleksandravičienę, ir gavęs patikslinančius duomenis pareiškiu, kad jie nepaneigia knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ VI dalyje, 93 p. užrašytuose J. Mikulėnaitės-Aleksandravičienės ir jos seserų Angelės ir Onutės prisiminimuose apie partizanų sušaudytą Romą Raudonį nurodytų aplinkybių. Jūs nė viename iš savo laiškų taip pat nenurodėte jokių duomenų, paneigiančių knygoje užrašytų asmenų prisiminimuose nurodytas aplinkybes.

Paaiškinu, kad aš, kaip viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, neatsakau už galbūt tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, nes knygoje yra nurodyti informacijos šaltiniai, informacija anksčiau buvo paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones ir nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones, knygoje užrašyti asmenų prisiminimai pateikti kaip jų nuomonė ir vertinimas (Visuomenės informavimo įstatymo 54 str. 1 d. 1, 3, 7 p.). Minėto straipsnio nurodytais atvejais už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tą informaciją (54 str. 2 d.).

Kartu noriu pažymėti, kad rengiu naują knygos tomą ir, siekdamas išlikti objektyvus ir nešališkas, sutinku pateikti kuo daugiau nuomonių apie R. Raudonio veiklą ir žūties aplinkybes, siūlau Jums pateikti R. Raudonio žūties versiją, nurodyti galimus įvykių liudytojus, kad galėčiau su jais susitikti ir juos išklausyti bei užrašyti jų atsiminimus.

Pagarbiai,                                                                                            Romas Kaunietis

2012-11-06, Panevėžys

• Ankstesnis
• Sekantis