DAR KARTĄ ATSIGRĘŽKIME Į SAVE...
Šis skyrius man bus vienas iš sunkiausių ir skaudžiausių, kadangi privalėsiu ypatingai objektyviai rašyti apie savus ir apie priešus, apie nukankintus, išniekintus, nužudytus tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės.
Paskutiniu metu (2010 m.) spaudoje pasipylė nemažai publikacijų apie pokario Laisvės kovotojų nepateisinamus žiaurumus savo tautiečių atžvilgiu, jų įvykdytas civilių žmonių žudynes. Kad ir labai keista, Lietuvos partizanus smerkiančių straipsnių serija pasipylė gražiausiam ir turtingiausiam lietuviškomis tradicijomis Anykščių krašte.
Anykščių savivaldybės laikraštis „Anykšta“ ėmė leisti labai keistu pavadinimu žurnaliūkštį-priedą „Aukštaitiškas formatas“. Man asmeniškai tas pavadinimas kažkodėl truputį atsiduoda kagėbistišku kvapeliu, na, bet tai čia tik tokie mano „uoslės receptorių pojūčiai“.
Kas be ko, žmonės privalo išsakyti savo skausmą, privalo ieškoti tiesos, privalo reikalauti iš atitinkamų valstybės institucijų viešo pasmerkimo praeities blogų darbų, neatsižvelgiant į tai, kieno jie buvo padaryti, privalo rasti tą išeitį, kad nusikaltusieji žmoniškumui būtų įvardinti, o gal dar ir nubausti.
Iki Atgimimo ir po Atgimimo aš rinkau medžiagą tik apie Lietuvos Laisvės kovotojus, apie pokario ginkluoto pasipriešinimo dalyvius, jų ryšininkus, rėmėjus ir nukentėjusius nuo sovietinio teroro. Bet nemačiau tikslo užrašinėti prisiminimus buvusių stribų, arba kitaip dar juos drįsčiau pavadinti – buvusių tautos išgamų, kurie nuėjo tarnauti mūsų kraštą užgrobusiems rusų bolševikams, kurie paėmė ginklą į rankas, padėjo atėjūnams tremti savo tautiečius į Sibirą, šaudė ir guldė ant gatvių brolių lavonus... Apie šituos „didvyrius“ per penkiasdešimtį raudonųjų okupantų valdymo metų buvo tiek prirašyta, tiek prikurta, kad jau ar begalima buvo daugiau tiek prikurt ir prifantazuot.
Čia gal nebereiktų man ir kartotis, nes tai visiems – gerai žinoma nepaneigiama tiesa, kad patys protingiausi, patys darbščiausi mūsų tautiečiai buvo dar per pirmąją rusų-sovietų okupaciją išguiti iš savo gimtųjų namų, išvežti į Rusijos šiaurinius pakraščius ir ten pasmerkti kančioms ir bado mirčiai.
O ką okupantai ir jų pakalikai darė su mūsų pačiu padoriausiu jaunimu? Taigi jie juos išvijo į miškus demonstruodami savo galybę. Po to tūkstantinės enkavedistų ir stribų gaujos košė tuos miškus ir šaudė be pasigailėjimo tuos jaunus vyrus. Gal kas dar ir pateisintų tas žudynes, kadangi ir anie miškuose buvo ginkluoti, bet kaip pateisinti tas visai niekuo nekaltų mūsų tautiečių žudynes, kada tuoj po karo per kaimus ėjo tūkstantinės Vetrovo divizijos ir šaudė pirmą pasitaikiusį lietuvį, neskyrė, ar tai vaikas, ar senelis, jie žudė be pasigailėjimo, nes jų tikslas buvo išžudyti kuo daugiau lietuvių.
Kodėl apie tai nerašo „Aukštaitiškas formatas“? Kodėl nei Rytis Kulbokas, nei Klementina S., nei M. Bulokaitė, nei Bronius Pilkauskas, nei gydytoja J. Samauskienė, nei kiti į juos panašūs nesikreipia į Rusijos vyriausybę ir nereikalauja surasti, išduoti ir nuteisti anuos, kurie vykdė mūsų nekaltų žmonių masines žudynes? Matyt, jie tebesivadovauja ta pačia dar Stalino išsakyta fraze: „Problema – vienas žmogus, o masė žmonių – statistika.“ Taip, partizanai daug sunaikino civilių, niekuo nekaltų žmonių, tarp jų vaikų, senelių, nors mes žinome, kad audra nepasirenka – šluoja viską iš eilės, kur tik ji užeina.
..................................................................................................................................
- K. p a s t a b a: Aš vengiu to žodžio „išžudė“, kadangi buvo naikinami okupantų kolaborantai, jų šnipai, agentai, aktyvistai, kurie ir nebuvo ginkluoti, bet jie savo niekšiškais darbais naikino partizanus: juos įskųsdavo, pakišdavo jiems užnuodyto maisto ir pan.
....................................................................................................................................
Jei šiandien imtume statyti paminklus visoms, pabrėžiu – nekaltoms aukoms iš eilės, įvardindami juos vardais, pavardėmis, vargu ar būtų įmanoma iš jų atrinkti, kurie su kalte ir kurie be kaltės buvo nužudyti. Partizanai irgi turėjo savo įstatymus ir tie įstatymai buvo labai griežti. Jei šeimoje nustatydavo bent vieną slaptą okupacinių struktūrų agentą, dažniausiai sunaikindavo visą šeimą, kad paskiau nebūtų kerštavimų, kad nenukentėtų kaimynai ir visi kiti prijaučiantys partizanus.
Tokia buvo tvarka, kuria vadovavosi ginkluoti žmonės, okupantų išguiti iš savo gimtų sodybų, jie su ginklu rankose kovojo už savo išlikimą, už išlikimą savo genties, savo valstybės.
Ką turėjo daryti žmogus, gyvendamas miške, bunkeryje po žeme, slapstydamasis nuo jį persekiojančių „vilkų“? Ar jis turėjo taikstytis su tais, kurie jį dar ir įskundinėjo tiems „vilkams“? Aš galbūt irgi ne kitaip pasielgčiau, manau – ne kitaip pasielgtų ir tie, kurie šiandien keiksnoja partizanus, juos vadina žmogžudžiais, banditais. Tikrai nevertėtų prakeikt ir apkaltint žmogžudystėmis visų partizanų, Laisvės kovotojų sąjūdžio. Buvo nekaltų aukų, bet iš kurios pusės jų buvo daugiau, tai dar reikėtų gerokai pasverti, apie tai aš jau rašiau.
Be to, dabar jau daugelis gerai žino, kaip patys okupantai formavo legendines vadinamųjų „partizanų“ – agentų smogikų grupes, kurios savo ciniškomis provokacijomis išprovokuodavo visai nekaltus žmones ir juos nužudydavo. Šitos MGB smogikų grupės nemažai išžudė ir nekaltų žmonių. Jei kam teko susipažinti su KGB archyvuose esančiomis operatyvinėmis bylomis, galėtų pateikti ne vieną atvejį, kada tos grupės išžudė vaikus, senukus, moteris...
Ar galėtų dabar „Aukštaitijos formate“ rašantys apie tariamai partizanų nužudytus savo artimuosius pateikti argumentuotus įrodymus, kas juos nužudė: partizanų vado A. Slučkos vadovaujami partizanai ar N. Sokolovo vadovaujami smogikai? O gal taip ir buvo? Atėjo grupė ginkluotų vyrų, iššaudė žmones, po to užėjo pas kaimynus, pasakė, kad jie iš Slučkos būrio ir to užteko. Gandams tik „kojas reikia prilipdyt“ ir jie patys keliauja...
2002 m. knygynuose pasirodė M. Ivaškevičiaus romanas „Žali“. Velniai žino kas finansavo jo išleidimą, na, bet tai jau gal pats šlykščiausias spjūvis į miško brolių pusę per visą Lietuvos nepriklausomybės egzistavimo laikotarpį. Tas nesubrendėlis jaunuolis taip įžūliai išdrįso pasišaipyti iš mūsų tautai pačių skaudžiausių dalykų – jis apjuodino mirusius, kurie savo gyvybes atidavė už mūsų visų laisvę. Dar drįsta išvedžioti, kad, neva, taip jau atsitiktinai sutapę su tikrų partizanų pavardėmis jo romane įvardinti personažai. Kas inspiravo šitą jauną žmogų tokiam kvailam žingsniui? Ar tik ne dideli pinigai, mesti iš anapus rytinės Lietuvos sienos? Kažkodėl net nesitiki, kad žmogus, baigęs filologijos mokslus lietuviškam universitete, imtųsi kurti pasityčiojimo filosofiją iš savo tautos. O vis tik romanas parašytas, dar į svetimą užsienio kalbą išverstas ir ten svetimoj valstybėje išleistas... Taip ir norėtųsi paklausti: kas šitam jaunuoliui taip smarkiai pakirto lietuviškumo šaknis? Tikriausiai ne veltui vienas mano pažįstamas, drauge ir Ivaškevičių gerai pažįstantis, apibūdino jį trumpai ir aiškiai, jog tai besiblaškanti būtybė.
Paskutiniu metu Lietuvos istorijos institutas išleido M. Pociaus knygą-mokslinį darbą „Kita mėnulio pusė“, kurioje daug rašoma apie agentus smogikus, apie partizanų vykdytas žudynes ir tai akivaizdžiai viskas kreipiama į tą pusę, kurioje partizanai buvo vadinami „banditais“ ir visokiais kitokiais „buržuaziniais nacionalistais“. Labai stiprų atkirtį šiam „moksliniam darbui“ trenkė publicistas Rimantas Jokimaitis savo straipsnyje „Lietuvos partizanų kovų vaizdai „Kitos mėnulio pusės“ šviesai pašvietus“, kuris buvo publikuotas laikraštyje „Literatūra ir menas“ 2010 01 15 nr. 3267:
<...> „Partizanų „istoriją“ propagandos tikslais parašė okupantas. Jos išmintis – paprasta: tie, kas priešinosi ir kovojo prieš okupantus, yra banditai. Suskaičiuota, kad MGB-KGB nurodymu 5-9 dešimtmečiais buvo paskelbta apie 569 straipsnius partizanų tema. O kur dar knygos apie „kruvinus žudikų pėdsakus“, „dokumentiniai“ ir meniniai filmai, „dokumentinės“ apysakos ir apybraižos...
<...> Paskutinis antipartizaniškų klastočių pliūpsnis KGB išmestas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Tuomet imta skelbti, kad partizanai nužudė 25 000 žmonių. Paskui apie 10 metų partizanų „demaskuotojai“ tylėjo, o dabar plika akimi vėl galima stebėti antipartizanišką dezinformacijos kampaniją. Išlaikomi, finansuojami iš esmės sovietinį laisvės kovų istorijos vaizdą pateikiantys interneto puslapiai.
<...> Diskusijos dėl partizanų atminties nesibaigė. 2009 m. „Atgimimo“ 18 nr. istorikas Domininkas Burba cituoja tokį liudijimą: „Partizanai slapstėsi krūmuose, gėrė samagoną ir laukė amerikonų, kurie vis žadėjo iki šv. Kalėdų ar šv. Velykų mus išlaisvinti.“
<...> Niekam ne paslaptis – partizanai ir šaudė, ir korė. Kas buvo, tai buvo. Žinomas tiesas paliudija Juozas Armonaitis-Triupas dokumentiniame filme „Nesulaužyti priesaikos“. Su partizanams būdingu paprastumu ir aiškumu pasakoja tas senas ir daug matęs žmogus apie partizanišką praeitį: „Nutarėme eiti į kaimą švęsti Velykų. Vadas Žalgiris pasakė: reikia likviduoti tą bobą, tai švęsim Velykas.“ Nuėjo vyrai ir likvidavo „bobą“. Kas nežino tokių „bobų“ ir „diedų“, kurie per daug plepėdavo ir net grasindavo kaimynams už ryšius su „banda“. Įsivaizduokime, nori laisvės kovotojai su savo talkininkais atšvęsti Velykas ar Kalėdas, bet žino, jei nueis į kaimą pas savo rėmėją, tai tas geradarys žiauriai nukentės, nes „boba“ paskųs. Geradarys pateks į lagerius, o jo žmona su vaikais – į tremtį. Kokia išeitis? Gal nebešvęsti Velykų, Kalėdų ir apskritai nesilankyti tame kaime, nes ten gyvena „boba“? Karas yra bjaurus dalykas, bet kai jo reikia Tėvynei, didžiausi patriotai imasi nemalonių pareigų.
<...> Nepaisant „svarių įrodymų nebuvimo“, M. Pocius rašo, kad specialiosios grupės, vaizduodamos laisvės kovotojus, išžudydavo partizanų rėmėjų šeimas, tačiau esą šios aukos buvo pateikiamos ne kaip laisvės kovotojų darbas, o kaip susirėmime su kariuomene žuvę „banditai“. Esą sušaudyti civiliai būdavo numetami viešose vietose kartu su žuvusiais partizanais. Kažin, kažin? Kažin ar ir vaikai numetami? O gal smogikai parinkdavo šeimas be vaikų? Advokataudamas smogikams, M. Pocius visai susipainioja, vardija jam žinomas smogikų įvykdytas žudynes. Tarp jų ir 1946 m. balandžio 16-18 d. naktinius įvykius Joniškio apskrityje, Skaistgirio valsčiuje. Girti smogikai šio valsčiaus vienkiemiuose sušaudė dešimt civilių, tarp kurių buvo valdžiai lojalių žmonių. „Šis pavyzdys tikriausiai yra vienas iš nedaugelio, kai specialioji grupė, apsimetusi partizanų būriu, sunaikino nekaltus, pogrindžio nerėmusius žmones. Panašių atvejų daugiau nėra žinoma“, – toliau advokatauja istorikas (270 p.).
<...> Kad jau taip rašo M. Pocius, patikėkim, kad „panašių atvejų daugiau nėra žinoma.“ Bet kas tai? Pavyzdžių apie smogikų įvykdytas žudynes knygoje pateikiamas visas pluoštas. Rašoma apie smogikų grupių siautėjimus, kaip jos sušaudydavo civilius gyventojus, įskaitant ir vaikus, kaip nereikalingus ir pavojingus liudininkus, ar be aiškios priežasties (266-270 p.). Pavyzdžiui, 1946 04 22 Gruzdžių valsčiuje specialiosios grupės agentai nužudė 14 Velykas šventusių žmonių, įskaitant vaikus ir senelius. Pagal M. Pocių, tų vaikų lavonai turėjo būti numesti kur nors gatvėje kaip „banditai“. O ar buvo? Jei jau buvo tokia taisyklė (M. Pocius tai tvirtina), tai tie vaikai ir senukai iš Gruzdžių apylinkių irgi turėjo mėtytis ant grindinio. Bet aišku, tokių M. Pociaus sugalvotų taisyklių nebuvo.
<...> Kad ir nedidelės tos kovos prieš kolonistus, rimtoje mokslinėje studijoje negalima apsieiti be didelių ir skambių apibendrinimų. Štai taip M. Pocius įvertina tuos įvykius. „Partizanai, terorizuodami kolonistus, padarė tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, tai yra nusikaltimų žmoniškumui, turinčių karo nusikaltimų požymių.“ „Pavyzdžiui, jie pažeidė Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą, priimtą 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje.“ „7 statuto straipsnyje „Nusikaltimai žmoniškumui“ teigiama, kad nusikaltimas žmoniškumui – tai veika, kai sąmoningai rengiami didelio masto arba sistemingi civilių užpuolimai politiniais, rasiniais, nacionaliniais, etniniais, kultūriniais ar kitais motyvais.“ „Partizanų vykdytos kolonistų naikinimo akcijos turi sunkaus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimo (genocido) požymių.“ „Atskirų pogrindžio narių ar jų grupių teroristiniai veiksmai yra sunkūs tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, tai yra nusikaltimai žmoniškumui bei karo nusikaltimai“, – demonstruoja įsivaizduojamą tarptautinės teisės išmanymą M. Pocius. O kad niekas nesuabejotų, kad tos išvados yra rimtos, tai pakartojama daugybę kartų (298, 302, 348, 349, 417 p. ir kt).
O kai paskaitai įžvalgas apie kolonizacijos faktų nebuvimą, apie „sąmoningai pasirinktą kolektyvinės amnezijos strategiją“, apie partizanų rasizmą ar MGB užverbuoto žmogaus prisiminimų objektyvumą, imi galvoti, ar nebus rankos dar koks sovietmečio propagandistas pridėjęs. Labai tos „įžvalgos“ primena sovietmečio istorikų knygose privalomus pasažus apie augantį partijos vaidmenį, kurio nors SSKP suvažiavimo ar LKP plenumo nutarimų įgyvendinimą. O gal tikrai Istorijos institute dirba koks užsilikęs cenzorius, kuris rūpinasi M. Pociaus minimos „istorijos politikos“ (195 p.) įgyvendinimu?
Man asmeniškai šį kartą kyla daug neaiškių minčių. Kodėl dabar? Kodėl, praėjus 20-iai metų po mūsų nepriklausomybės paskelbimo, taip netikėtai į viešumą ėmė lįsti nukentėjusieji nuo pokario partizanų? Kur jie buvo anksčiau, kol dar paminklai nebuvo pastatyti Laisvės kovotojams? Kažkodėl peršasi mintis, kad ir šį kartą, kaip ir visada būdavo, atėjo laikas, atėjo ta valanda, kada Rusijos specialiosios tarnybos ėmė grįžti prie tų pačių pirmųjų ištakų, kada jiems reikėjo parodyti pasauliui, jog lietuvių liaudis narsiai kovojo su „buržuaziniais nacionalistais“, su „banditais“, kad lietuvių „liaudis“ pati pasiprašė Raudonosios armijos, kad ji ateitų jai („liaudžiai“) į pagalbą naikinti „buržujų“ ir t. t.
Šiandien mūsų nepriklausomos valstybės pareigūnai jau vyriausybiniu lygiu kalba apie pokario okupacinės žalos atlyginimą. Gal todėl ir nereiktų stebėtis nei Ivaškevičiaus „istorinių“ romanų atsiradimu, nei Pociaus „moksliniais“ darbais, nei „Aukštaitijos formate“ publikuojamais straipsniais apie nekaltų žmonių žudynes, kurias vykdė tariamai partizanai...
Iškart susidaro įspūdis, kad leidiniai finansuojami suinteresuotų asmenų... O greičiausiai – suinteresuotos valstybės?..
Kita vertus, aš sutinku, kad nekaltos aukos turi būti taip pat įvardintos ir atitinkamai pagerbtos. Kaip ten bebūtų, jie visi buvo mūsų tautiečiai, visi buvo mūsų broliai ir seserys – lietuviai, vienokiu ar kitokiu būdu patekę į atėjūnų okupantų mėsmalę.
neapykantą, juk ji Neatstumkim jų aukos, nebeniekinkim jų, jie visi jau seniai ramiai ilsisi pas Dievulį. Čia žemėje mes buvome vienokie ir kitokie, o ten – po žeme visi lygūs, todėl ir čia stenkimės išlikti kuo lygesni, paduokime vieni kitiems rankas ir užgesinkime tą per ištisą amžių širdis virpinusią nieko mums gera nelinki. Mokykime, auklėkime savo ateinančią kartą žmoniškos tolerancijos taisyklių ne tik saviesiems, bet ir svetimiems, ir nereiktų gal taip niekada agituoti ir iš naujo kiršinti žmonių, kaip rašo „Aukštaitiškas formatas“ (2010 m., Nr. 3) – organizuot renginius su išžudytų šeimų palikuonimis, mokyklose aiškinti vaikams, kaip partizanai žudė nekaltus žmones ir pan. Ko tuo siekiama?
Labai akivaizdu ir suprantama, kad tuo siekiama vykdyti masines akcijas apskritai ne tik prieš pačius partizanus, bet kartu ir prieš visą buvusį tautos ginkluotą pokario pasipriešinimą. Kas įvyko, tas jau įvyko, nei tų laikų, nei tų žmonių atgal nebesugrąžinsime, nebeprikelsime iš kapo nei vienų, nei kitų, mes tik galime juos prisiminti ir pastatyti jiems nors ir kuklius atminimo paminklus, įrašyti jų vardus į istorijos knygą ir tuo duoti žinią ateinančioms kartoms, kad bet kokio okupanto įsibrovimas į mūsų kasdienę buitį kardinaliai ir labai skaudžiai sujaukia mūsų gyvenimą ir, kaip mes atėjūnams bepataikautume, galų gale jie tik iš mūsų pasityčios ir pasitarnaus savo naudai mūsų naivumu ir patiklumu.
Kaip pavyzdį galiu pateikt kad ir pačių stribų likimą, tų, kurie manė, kad įsiteikdami atėjūnams padės iššaudyti ir išgaudyti miškuose besislapstančius jaunuolius, padės į Sibirą išvežti savo tautiečius, okupantų jie už tai bus pagirti ir pamaloninti, jiems bus suteikti didvyrių vardai, jie turės valdžią savo rankose, džiaugsis ja ir, ką norės, tą darys. Deja, taip neįvyko. Stribų būriai buvo išformuoti, jie visi atleisti iš tarnybų ir išvyti į kolchozus, prie melioracijos – kast griovių, kiti miestuose likę dirbo pačius juodžiausius darbus ir, kas iš jų tik nesijuokė, kas jų nepašiepdavo... Ne tik stribų vardus jie visan savo likusian gyveniman įsirašė, juos dar ir taukuočiais, lašiniuočiais, dešriniais pravardžiavo, o valdžią savo rankose ir toliau laikė Maskvos emisarai. Daugelis iš jų prasigėrė, prasivogė ir, savo garbingos senatvės nesulaukę, iškeliavo į Anapilį be turtų ir be garbės. Tai štai, ką reiškė tarnauti okupantui!
Grįžtant dar kartą prie nekaltai išžudytų ir išniekintų tautiečių anais pokario metais, galiu dar kartą pacituoti gana santūriai ir įžvalgiai mąstančio žmogaus, gerai žinančio ir nuodugniai išstudijavusio pokario istoriją – Laimono Abariaus laiškuose išsakytas trumpas frazes:
<...> Aš ne pirmą kartą sakiau ir dar kartą pakartosiu: tuo žiauriu metu šventų nebuvo; tik 50 m. garbino vienus – keikė kitus, o dabar 20 metų – atbulai...
<...> Kad ir kiek berašytum, kad ir kiek bemazgotum tuos kruvinus skudurus, vis tiek neatplausi to nekalto kraujo upės, kuri tekėjo pokario metais.
<...> Net jei tik 5 iš 20000 būtų nekaltai nužudyti, vis tiek tai būtų problema, vis tiek tai būtų nusikaltimas.
<...> Bet kuriuo atveju negalima statyt į vieną eilę ir budelio, ir aukos. Kol bus tokių, kurie nukentėjo nekaltai arba kurių kaltė neįrodyta, tol grauš sąžinė, kad mūsų valstybėje padaryta ne viskas, kas turėtų ir derėtų...
<...> Nereikia atsiprašinėt stribų – svolačių, nereikia prašyt atleidimo kolchozų pirmininkų, po velėna pakištų sovietmečio funkcionierių, visų, kurie gavo iš valdžios ginklus – jie savo likimą pasirinko patys, žinojo, kuo rizikuoja jie ir jų šeimos.
<...> Kol mes nepripažinsim, kad pokaris buvo iš abiejų pusių kruvinas, tol visokie sovietčikai ir kiršins žmones. Neieškokim priešų ten, kur kartais jų nėra, antraip manipuliuos mumis visokie svolačiai. Reikia mums apsivalyt. Visokeriopai.
<...> Pagaliau, gal reikėtų bent kartą gyviems atkurtų partizaninių apygardų vadams kreiptis į tautą, pripažinti, kad pokario metais buvo pralietas ir nekaltas kraujas, ir pasakyti garsiai: taip, tautiečiai, buvo toks sunkus metas, kurio metu buvo padaryta ir daug klaidų, priežasčių tam 1, 2, 3, 4... Atsiprašom ir panašiai... Net jei per visą Lietuvą tokių nekaltų būtų tik 5...
<...> Kaip nesulaukė Lietuva stribų atgailos, taip ir miško brolių atgailos kol kas nėra...
..................................................................................................................
Ką tik neseniai knygynuose pasirodė buvusio kompartijos instruktoriaus POVILO MASILIONIO sudaryta knyga „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“, kurioje „iš archyvų ir kitų šaltinių surinkti 1944-1953 m. partizanų nužudytų civilių gyventojų sąrašai“, iš viso paminėta apie 12000 pavardžių. Nuodugniau studijuojant šią knygą, radau ne vieną, kuris buvo nužudytas MGB agentų smogikų, vaidinusių partizanus, o čia įvardinta kaip „nužudytas banditų“.
Gana nebloga, nors truputį ir paviršutiniška tos knygos recenzija publikuojama „Tremtinyje“ 2011 m. spalio 28 d. Nr. 46 (972) – Arvydo Anušausko straipsnis pavadinimu „Homo sovieticus šokiai ant kapų“. Kaip rašo pats autorius, šios knygos pristatymas vyko lydimas skambaus šūkio – „Landsbergizmas lygus stalinizmui“. Tas jau labai daug ką pasako. Čia rašoma, jog Povilas Masilionis buvęs ilgametis Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Propagandos ir agitacijos skyriaus instruktorius ir žurnalo „Komunistas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Būtent jis pagaliau užbaigė prieš 20 metų KGB nesėkmingai vykdytą užduotį. Išleido naują KGB leisto rinkinio „Faktai kaltina“ pakaitalą, niekinantį Lietuvos pasipriešinimo okupantams kovotojus. Informacinės atakos įkaite turėtų tapti jaunoji Lietuvos karta, kuri neturi sovietmečio patyrimo ir asmeninės patirties bendraujant su komunistinių nusikaltimų šlovintojais...
Nors ir labai keista, bet tai vienareikšmiškas žuvusiųjų vertinimas – „lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų“ nužudyti civiliai asmenys.
