LAIŠKAI, PASTABOS, PAMĄSTYMAI, PATARIMAI

 

Mano pastaba: laiškų kalba netaisyta.

................................................................................................................................

 

Visi čia publikuojami laiškai – gauti el. paštu iš kolegų ir bendraminčių, daugiausiai susiję su mūsų raštijos darbais partizanine tematika ir apima maždaug 1998–2012 metų laikotarpį. Pagal jų gavimo datas nesilaikiau griežtos chronologinės tvarkos.    

Pirmąjį laišką iš Laimono Abariaus gavau 1998 12 14, jame jis trumpai priminė apie buvusį partizaną Mykolą Janulį-Stumbrą, kuris buvo klastingai suimtas MGB agentų smogikų ir kankinimo būdu priverstas jiems dirbti, nors per pačią pirmąją operaciją Janulis sugebėjo ištrūkti iš čekistų nagų, būdamas laisvėje, nelindo kur nors į bunkerį, o rašė, siuntinėjo likusiems gyviems partizanams, patikimiems žmonėms, ryšininkams raštus, kuriuose aiškino, kad Srities vadas Jonas Kimštas užverbuotas, Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis – užverbuotas, Vyčio apygardos būrio vadas Kazys Riauba –  užverbuotas, kad likę gyvieji partizanai niekuo nebepasitikėtų, vengtų su minimais asmenimis bet kokių kontaktų. Janulis darė viską, kad kuo plačiau paskleistų tą informaciją, bet čekistai irgi nesnaudė. Per savo užverbuotus žmones skleidė gandus, kad Janulis užverbuotas MGB, kad nieks juo nepasitikėtų ir pan. Kaimuose ypač neišprusę moterėlės iškart pasigavo tą „antį“ ir visiems skalambijo, kad Janulis užverbuotas, netgi aiškino, kad tas ar kitas partizanas žuvo per Janulio išdavystę...

Jau po Atgimimo, rinkdamas ir užrašinėdamas partizanų, ryšininkų prisiminimus, ir aš buvau užkibęs ant tos pačios legendos kabliuko. O ką man žinoti, kas buvo tas Janulis? Gal ir užverbuotas? Tada dar į KGB archyvus nebuvome nė vienas įkėlę kojos. Ypač man garantavo, kad Janulis išdavikas, buvusi Raguvos apylinkių Vienuolio būrio partizanų ryšininkė Elena Kizytė-Vasiliauskienė-Raganaitė, kurios prisiminimai užrašyti knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, II dalis, 1 knyga, 469 p. O kada patekau į KGB archyvus ir ten radau visai priešingą informaciją apie Janulį, teko daug dar pasidarbuoti, įrodinėti žmonėms, kad Janulis tikrai išdavikas nebuvo. Jeigu ir Jono Kadžionio-Bėdos suėmimo metu, kada agentai smogikai atėjo kartu jau su suimtu Januliu, jis sugebėjo Kadžioniui duoti ženklą, kad čia ne tie, kuriais jis pasitiki, deja Kadžionis nesuprato to ženklo prasmės. Susitikus partizanai paprastai pasibučiuodavo, o tą kartą visi su Kadžioniu atėjusieji pasibučiavo, tik vienas Janulis bučiuojantis nusuko veidą į šoną. Kadžionis dar įsižeidė, kad Janulis su juo taip nebroliškai pasisveikino, bet kad tai buvo jam duotas ženklas, jis to nesuprato. Taigi, savo pirmam laiške Laimonas man ir primena apie Janulį. Jis tuo metu ką tik buvo lankęsis KGB archyve ir ten operatyvinėse bylose radęs tą informaciją (laiškas rašytas rašymo mašinėle ir atsiųstas paštu).

       .................................................................................................................

Visaginas, 1998 12 14.

Gerbiamas Kolega, neseniai įsigijau jau antrą Jūsų knygą. Tai tikrai labai vertingas įnašas į Aukštaitijos partizanų kovų istorijos tyrimą. Stebina Jūsų sugebėjimas ir pasišventimas, su kuriuo nuveikėte tokį reikšmingą mūsų krašto istorijai darbą.

Jau gana seniai gavau Jūsų laišką, deja, kur kas vėliau, nei turėjau gauti – kai yra kelios abonentinės dėžutės, tai būtinai kažkas tokio nutinka. Man galima rašyti A/d. 70 arba A/d. 50.

Siunčiu Jums dokumentą, t. y. jo kopiją, iš kurios matyti, kad Janulis visomis išgalėmis bandė įspėt apie provokacijas. Tai tik viena iš keleto skirtingo turinio dokumentų, kurių visų esmė – saugokitės provokatorių. Tarp kitko, pats prisipažinęs, kad tai jis išdavė Bėdą, kai ką, tiesa, nutylėjo...

Nepaisant viso šito, jis yra berods vienintelis iš visos Aukštaitijos partizanų pasprukęs iš SG. Reiktų tokius dokumentus skelbti, nes, manau, dar daug kas ant jo, net mirusio, dantį griežia...

Dokumento originalas yra žinomoje byloje „Vostok“ Nr. 21, LYA, f. K-1, b. (401–403), reikia tikslint, deja, neturiu prie savęs konspektų. Jei rengsitės publikavimui, galime suderinti (mano tel. 8 266 34415). L. 240.

Linkiu Jums kuo geriausios kloties – Jus gerbiąs Laimonas Abarius

   .....................................................................................................................

 

2007 03 18. Romas Kaunietis (mano laiškas Laimonui A.).

Būk sveikas! Jau senokai tau berašiau, šiandien vartau N. Gaškaitės man paliktą medžiagą, žinai, randu daug įdomių dalykų. Be abejo, tau jau žinomi tie dalykai, bet dar kai ką reiktų išsiaiškinti.

Vienoj vietoje yra pažymėta, kad veikia SG spec. agentai – ag. Vanagas-1 – Jotka Antanas, Jono, g. 1912 m. Salako vlsč., ir Vanagas-2 –Jotka Juozas, Jono g. 1914 m., kuris 1946 01 nušovė Antaną Kybartą, operacijos metu žuvo 22 Mingailos partizanai. Laiške skundžiasi viršininkui Sokolovui, kad viską įvykdė, kas buvo suderėta, daugiau nebenori vargti po visą Lietuvą su raudona uniforma. Už tai abu buvo suimti, bet Sokolovas nutarė jiems išduoti pasus kita pavarde, leisti gyventi Vilniuje, tačiau tardyti ir vėl panaudoti kaip smogikus.

Šito tikrojo SG vado pavardė – SOKOLOV ALEKSĖJ IVANOVIČ, 5-as poskyris, 2N V-ba, MGB viršininko pavaduotojas, majoras.

Ag. Kovas liudija, kad Tauragnų vlsč., Smuiliškių kaime Juozo Ivonio sodybos bunkeryje yra Vytauto 3-os apyg. štabas ir leidžia laikraštį „Aukstaičių kova“, ten dirba mano brolis slapyvardžiu  Sakas, ryšininke ir mano sesuo Ivonytė Jadzė. (R. K. – išvadoje galima teigti, jog agentas Kovas yra jų brolis Stasys irgi Ivonis, kurį vėliau užmušė MGB ag. smogikas Lobov) Manau, kad tau irgi būtų įdomu perverst tą visą medžiagą. O šiaip viskas tvarkoje, gripai jau praėjo, tik va su pensija vis dar negaliu galutinai susitvarkyt, trūksta dokumentų. Tai tiek šį kartelį, geros tau dienelės... Romas   

 

          ....................................................................................................................

 

Laiškas, gautas 2007 03 14 iš Laimono Abariaus.

Mielas Romai, būki sveikas, smagiai ten laiką leidžiat, suprantu, kad tenka ir pagyventi tų pokario žmonelių likimais. Nu, ką daryt, gaila, kad viską nusineša tas laikas... Šiandien kalbėjau telefonu su Ignalinos politkalinių vadu R. Kačiuliu, paporino jisai man, kad apie 1998 m. bandė blokuoti KS vardo teikimą tokiam Anuprui Bukauskui, kuris vaikščiojo su keliais draugeliais ir papades žmonėms svilino. Turėjo partizanišką slapyvardę Balandis, dar kelios mergos su juo buvo... Taigi, nieko tas Kačiulis nepasiekė – atsirado „gerų žmonių”, kurie galvas guldė dėl to Bukauskėlio, ir gavo tą statusą. Beje, Valdas Striužas juo (Bukausku) aklai tikėjo... Va toks tas yra gyvenimas...

Keisčiausia, kad dabar tos visos „šarkos” žūties vietoje Molyku kaime žada statyt paminklą šitiems „herojams”. Kačiulis R. lyg ir nori protestuot, bet prisibijo. Na, tiek tų naujienų, savų darbų nenudirbu, pradėjau eismo taisykles kartoti – reikės teises laikyti, kol dar visos bobutės neišmirė...

Sekmės… Laimonas

   ……………………………………………………………………………………

 

Laiškas, gautas iš dukros Živilės 2008 04 02.  

Labas, Tetuk, gėda pasakyti, bet tik dabar perskaičiau tavo Velykinį Sajos sveikinimą iki galo. Mano ratai sukasi labai greitai, o atrodo, kad aš stoviu vietoje. Žinai, aš dabar rašau angliškai, tarp kitko, mano jau trečias rašinys buvo įvertintas 100 balų, dėl to nėra laiko net perskaityti tavo laiškų.

Tiesą sakant, apsipyliau ašarom... Tikiuosi – vieną dieną Gabrielė perskaitys tavo knygas. Rašybos gyslelė negali nutrūkti, nebent netrukus suras kelią ateinančiose kartose. Tie tūkstančiai puslapių, rašytų dieną ir NAKTĮ, tikrai nenueis ant tų kiaulių uodegų. Dabar ar šimtą metų nuo šios dienos kažkas įvertins. Aš tik noriu, kad tu suprastum, gal aš ir neįvertinu garsiai, savais žodžiais tavo darbo – širdy aš tavim didžiuojuosi, kadangi aukoti savo gyvenimą yra sunku negaunant tinkamo įvertinimo ir atlyginimo. Bet būti pavadintam  Daukantu šiais laikais yra geresnis įvertinimas, negu kas tikėtųsi.

Taigi, atgal prie mano nuobodaus gyvenimo. Penktadienį nusipirkom 6 butų apartamentą, tai dabar prisidėjo dar daugiau smegenų skausmo nei kada buvo. Gabrielei sekasi labai gerai, Ranas irgi juda, taip kad reikia dėkoti Dievui už tai, ką turim. Pabandysiu paskambinti, kai turėsiu laiko. Mamytei linkejimai, daug bučkių, ir iki susirašymo. Živilė.

             ....................................................................................................................

 

Bus pristatytas laisvės kovų dalyvių garso įrašų archyvas 2010 03 30.

Rubrikose: Visuomenė » Istorija ir atmintis.    

Kovo 30 d. 13 val. LLTI Tautosakos archyvo skaityklos salėje bus pristatytas Romo Kauniečio 1944–1953 m. laisvės kovų dalyvių garso įrašų archyvas.  

Į Vilnių iš Panevėžio buvo parvežtas didžiausias kada nors Lietuvoje surinktas 1944–1953 m. laisvės kovų dalyvių garso įrašų archyvas, kuris bus saugomas Lietuvių tautosakos rankraštyne kartu su kitais brangiausiais tautos atminties įrašais ir tekstais.

Romas Kaunietis, įdėjęs didžiulių pastangų rinkdamas, tvarkydamas ir skelbdamas šį archyvą, Tautosakos institutui jį perdavė neatlygintinai, siekdamas vieno ir pačio kilniausio tikslo – jog apie laisvės kovas ir jų dalyvius žinotume kuo daugiau.

Be jokios abejonės, jog didele dalimi šis tikslas yra ir dar bus pasiektas, nes į skaitmeninį formatą pervedant ir klausant 347 audiokasečių įrašų, magnetofonas be paliovos turės veikti 520 valandų arba 22 paras.

Bernardinai.lt

              ................................................................................................................

 

Komentarai: po Saulės Matulevičienės straipsnio žurnale „Liaudies kultūra“ 2010 05 24,  „Romo Kauniečio laisvės kovų archyvas“.

2010-05-25 20:23   

Nors laikai pasikeitė ir raudonos utėlės, persidažę savo gyvaplaukius, sėdi „teisėtoje“ valdžioje, viskas lieka po senovei – kova tarp žmogaus ir gyvulio tęsiasi.

Horst 2010-05-25 14:41  

Ačiū šiam žmogui, įamžinusiam Lietuvos tautos kovas už nepriklausomybę. Šlovė partizanams – tautos didvyriams. Gaila, kad radijas ir televizija labai mažai skiria dėmesio šiai temai. Žmonės, neleiskit augti piktžolėms ant Lietuvos pokario kovų istorijos!

Vytas S 2010-05-25 14:38  

Išties, vis nelieka laiko šioms knygoms perskaityti, gerai, kad Bernardinai paskelbia tokių straipsnių. Kitur aktyvesni ir įkyriau savo knygas reklamuojantys dažnai pasirodo kitos pusės gynėjai ir rašytojai.

Taip 2010-05-25 11:25   

O kur komentarai? Šalia mūsų vaikšto žmogus ne tik su puikia biografija, bet su realiai nuveiktais darbais ateities kartoms. Įdomu, ar valstybės interesams atstovaujanti sovietinė kolaborantinė sistema jį nuo 1992 metų finansiškai rėmė? Atstatyti teisingumo, panaikinant nepelnytą kriminalinį šleifą už nuopelnus Lietuvai nenorėjo – tipo „išdidūs“ homosovietiniai lietuvių kilmės kolaborantai. Patys teisę neatsiprašinėja.

     .....................................................................................................................

 

2010 06 29

Darius Juodis

Dėl tų doleriukų paskirstymo visiškai pritariu. Šitiek pinigų Lietuvoje nuėjo veltui, o svarbiausia, nežinia kur. O galima buvo turiningų knygų išleist, paminklų pastatyt ir rezistencijos  muziejus išlaikyt, bet deja...

O mano manymu, irgi reiktų rinkti tų vadinamųjų „tarybinių aktyvistų“ prisiminimus, aišku, jų pačių jau likę palyginti nedaug. Bet yra dvi problemos, jie nenori atvirai kalbėt ir, be to, visuomenėje liksi nesuprastas. Bet vis dėlto reikia tą daryt. Dar anksčiau esu bandęs tą daryt ir visko man pasitaikė.

LKA aprašomas P. Švilpa gali iš viso atrodyti mįslinga asmenybė, nes žaidė dvigubą žaidimą. Tik archyvai galėjo padėti tai atskleisti. O žmonių nuomonių apie jį gali būti visokių. Neseniai gavau medžiagos apie partizaną Mykolą Janulį-Tautvydą. Aišku, žmogaus gyvenimas buvo sudėtingas. O toje gautoje medžiagoje jis vien tik kaltinamas, net nenorint suvokt, kaip ten iš tikrųjų buvo. Ir tikriausiai dalis tų kaltintojų nuoširdžiai tiki tuo, ką sako. Ir, deja, jokio aiškinimo, net nenori klausyt. Eilinį kartą pasitvirtina, koks sudėtingas tas mūsų pokaris ir prisiminimai apie jį.

Dabar bandau persiųsti tą Šeduvos mokytojų nuotrauką. Bet dėl kokybės negarantuoju. Nes tokią ją el. paštu gavau iš Balio Juodzevičiaus. Jūs tikriausiai jį pažįstat, galbūt jis turi geresnės kokybės nuotrauką?  

O artimiausiu laiku aš išsiųsiu LKA 42. Ten partizanams palyginti nedaug vietos skirta, bet vis  vien pagrindinė tema – karas ir pokaris.

                .............................................................................................................

 

2010 12 27

Aistė Čepulytė 

      Sveiki, Romai,

tik vakar vakare grįžau į Vilnių, tai maloniai nustebau suradusi jūsų laišką.

Pirmiausia ačiū už sveikinimą, jus taip pat sveikinu dabar jau su praėjusiomis, gražiausiomis metų šventėmis.

Dėl jūsų laiško prof. A. Tylai, tikiuosi, bus sulauktas tinkamas atgarsis ir visų pirma jūs gausite palengvinimus naudotis LYA bylomis.  

Savo ruožtu noriu padėkoti už pasitikėjimą, įvertinimą įtraukiant mane į tų keleto žmonių sąrašą. Visi tame sąraše daugiau ar mažiau man žinomi žmonės (tarp kitko visi vyriškiai), išties nemažai nuveikę ginkluotosios rezistencijos srityje, o aš dar tik pradedančioji. Taigi dar kartą ačiū. Nesvarbu, kokia baigtis ten bus, jūsų pripažinimas jau yra labai daug.

Ir iš tiesų, matyt, natūralu, kad metams baigiantis kyla daug apmąstymų apie praėjusius metus. Taigi, tikriausiai, pirmiausia turėčiau Vykintui dėkoti už tai, kad tada, kovo 15 d. važiuodamas pas jus kasečių, pasiėmė kartu ir mane. Tai, kad jūs pasitikėjote Vykintu, tiek man, tiek jam buvo didelis postūmis dirbti laisvės kovų tema dar labiau atsakingai, dar labiau idėjiškai. Prieš akis mums buvo pats tikriausias pavyzdys, kaip ir kiek gali padaryti vienas žmogus, jūs paneigėte posakį, kad „vienas lauke ne karys“. Neįsivaizduoju, kokio pas jus storumo šarvai nuo visų tų žmonių replikų ir biurokratinių įstaigų netvarkos...

Taigi dar kartą noriu pasidžiaugti ir pasakyti, kad man didelė garbė jus pažinoti. Ačiū už jūsų idėją dirbti ir nudirbti tokius darbus. Geros kloties, Aistė

                ............................................................................................................

 

LAIŠKAS PRANO JURKAUS IŠ ČIKAGOS, gautas 2010 10 03

Mielas prieteliau,  

žinau, kad laukiate mano pašnekesio rezultatų su Maskaliūnu. Turiu prisipažinti, kad iki šiol neteko rimtai su juo pasikalbėti ir išgauti paslaptį, kas tas „Juodas voras“. Jis atrodo nekreipia į tai dėmesio. Bet aš neprarandu vilties, kad vieną kartą teks sužinoti. Kaip paprastai kiekvienas turi savo prioritetus. Jis kurį laiką praleido Lietuvoje ir buvo už kažką pagerbtas. Linkiu Jums geros kloties Jūsų užsimojimuose ir darbe. Pagarbiai. Pranas

    .......................................................................................................................

2010 (tikslesnės datos nėra)

Pranas Jurkus, Čikaga  

Labas, Romai. Taigi, kaip sakiau, kalbėjausi su Maskaliūnu ir perdaviau nuorašą Tavo laiško. Jo reakcijos dar nežinau, bet sutarėme kitą savaitę kartu su posėdžio filmuotoju susitikti ir peržiūrėti padarytą vaizdajuostę. Man atrodo, kad iš to jis (Maskaliūnas) turėtų padaryti šiokį tokį atsakymą, kas Tau labai rūpi. Šiaip Čikagoje karščiai, daugelis atostogauja ir mes buvome paėmę atostogas ir filmų nerodėme. Bandžiau peržiūrėti Tavo duotas CD ir DVD, kai kurios gerai atsidarė. Manau, kad pašventus daugiau laiko prie kompiuterio būtų galima viską iššifruoti. Bandysiu. Knygą, kurią palikote p. Norkaičiui, yra asmenų pageidaujama skaityti. Duosiu tik patikimiems asmenims. Žinoma, su savininko sutikimu. Girdėjau, kad jis turi ir pirmą tomą. Tai tiek. Po mūsų pasimatymo su Maskaliūnu tuoj parašysiu apie išvadas. Lik sveikas. Su geriausiais linkejimais, kiek dar vasaros liko... Pranas

      .............................................................................................................

2010 12 27

Pranas Jurkus, Čikaga

Mielas Romai, pavėluotai su praėjusiom šventėm, bet dar ateinančiais metais nuoširdžiai sveikinu, kad jie būtų mums geresni. Atsiprašau už pavėlavimą atsakyti į Jūsų mielą laiškutį.

Dalykai su Maskaliūnu dar neišspręsti. Jis apie tai nenori kalbėti, o iš tikrųjų sakosi – apie tai nieko nežinąs. Buvome susitarę pažiūrėti mūsų susitikimo įrašo, bet ir tas jam buvo nepriimtinas, sakėsi neturįs laiko. Tikėkime, gal kada nors išsiaiškinsime.

Ačiū, gavau siųstas nuotraukas. Man įdomu, iš kur tie stilizuoti Vytauto kryžiai? Man jie nepriimtini, bet čia diskutuotinas dalykas (turi mintyje paminklą Menaičiuose – R. K.). Gerbiu kiekvieno nuomonę, nors ir nesutinku.

Dar kartą geriausios kloties naujuose metuose. Pagarbiai Pranas.  

P.S. Minutę atgal, kada pasakiau savo žmonai Jūratei, kad parašiau p. Kauniečiui laišką, ji prisiminė, kad kartą prieš šventes, mums būnant ofise, Jūsų dukra įkišo galvą ir pasakė, kad ji yra Kauniečio dukra. Raštinėje buvo keletas žmonių. Aš buvau užimtas, o ji tuo tarpu nepagalvojo, mes būtume mielai su ja pasikalbėję. Neturime jos nei pavardės, nei adreso. Paprašyk jos, kad ji mums paskambintų 630 243-8611. Lauksime. Ačiū. Pranas

                  ...........................................................................................................

 

SVEIKINIMAS Vasario 16-osios proga 2011 02 14

Romai, sveikinu aš tave su brangiausia tau švente. Kažkada tavo pasakyta frazė ,,aš ne šiaip gyvenu, o atlieku misiją“ man nelabai buvo suprantama, netgi atrodė lyg kažkoks susireikšminimas. Tik geriau tave pažinusi supratau, kuo iš tiesų tu gyveni. Tai, ką neseniai su didžiausiu įdomumu skaičiau, tik dar labiau įtikino mane. Tu nepriklausai jokiai partijai, skambiai nedeklaruoji savo patriotizmo, bet toks esi iki kaulų čiulpų. O kiek aplink mus pseudopatriotų – bloga. Dar kartą sveikinu ir be jokios ironijos pakartosiu tai, ką, beje, tikrai be pagiežos kažkada pasakiau: GYVUOK VARDAN TOS LIETUVOS. Tokių labai reikia. L.

              ................................................................................................................

 

DĖL APSIVALYMO

(laiškas, gautas iš Laimono 2010 02 05)

 

Romai, suprantu viską, tačiau aš dar kartą sakau Tau: net jei tarp 20000 nužudytų buvo tik 5 nekalti, vis tiek tai nepaneigia paties fakto, kad reikia atsiprašyti. Bent jau už tuos 3–12 metų vaikus, kurie tikrai nebėgo į stribarnias ir neskundė. Taip pat ir už tuos senelius 80 metų, kurie (ach, aš visgi naiviai dar tikiu) tikrai neskundikavo kaimynų...

Neieškokim priešų ten, kur kartais jų nėra. Kol mes nepripažinsim, kad pokaris buvo iš abiejų pusių kruvinas, tol visokie sovietčikai ir kiršins žmones.

Reikia mums apsivalyt. Visokeriopai.

Antraip manipuliuos mumis visokie svolačiai. Sėkmės.

     ......................................................................................................................

 

 

(2010 m.)

Romai, aš nesiūlau nieko daryti ir nieko rašyti. Aš pasiunčiau todėl, kad tokį straipsnį suradau. O jei niekam netinkamas – tai net deginti nereikia, ištrint ir tiek.

Kitas dalykas yra toks: aš ne pirmą kartą sakiau ir dar kartą pakartosiu: tuo žiauriu metu šventų nebuvo.

Tik 40 m. garbino vienus – keikė kitus, o dabar 20 metų – atbulai. 

Bet kuriuo atveju negalima statyt į vieną eilę ir budelio, ir aukos. Kol bus tokių, kurie nukentėjo nekaltai arba kurių kaltė neįrodyta, tol grauš sąžinė, kad mūsų valstybėje padaryta ne viskas, kas turėtų ir derėtų...

Pagaliau, gal reikėtų bent kartą gyviems atkurtų partizaninių apygardų vadams kreiptis į tautą ir pasakyti garsiai: taip, tautiečiai, buvo toks sunkus metas, kurio metu buvo padaryta ir daug klaidų: priežasčių tam – 1,2,3,4..... Atsiprašom ir panašiai...

Kaip nesulaukė Lietuva stribų atgailos, taip ir miško brolių atgailos nėra.

Romai, manau suprasi mane... Laimonas

...................................................................................................................

 

Gauta iš Laimono

2010 06 27

(dėl Miščenkos šeimos išžudymo)

Romai, sveikas, šiandien buvau išvykoj, kuklutis toks renginukas, padarė prie paminkliuko dvi papildomas lentas, šiaip žmonių irgi buvo ne keli šimtai, gal kokių 50. Kunigas Marijonas Savickas tarė griežtą žodį valdžios atžvilgiu, išgyrė partizanus ir pan.

Dar aplankiau vieną kaimą, kur Karijoto kuopos partizanai išžudė 8-ių asmenų Miščenkų šeimą. Neduokdie, tikrai žvėrys ir psichiniai ligoniai: visą šeimą peiliais užpjovė, mažiems vaikams nupjaustė ausis ir lytinius organus  – tikri sadistai. Sumetė visus ant pečiaus, lavonų krūvą paliko po savęs...

Visus rūbus, viską išnešė, paliko lavonus nuogus, nebuvo kuom aprengt laidot. Tada rusų valdžia promkombinate siuvėjai liepė apmieruot lavonus ir pasiūt rūbus nuogumui pridengt... Siaubas, Romai, siaubas...

Nugalabijo tą diedą-aktyvistą, jo du sūnus, ką tik iš kariuomenės grįžusius, paskui – mažus vaikus ir dar nugalabijo to Miščenkos seserį nepilno proto... Dar jų vienas sūnus buvo likęs gyvas, bet numirė neseniai. Jis tada gyveno Švenčionyse, nebuvo namuose per tas žudynes, nebeliko liudininko.

Romai, aš neturiu teisės paties mokint, bet būki geras, elkis taip, kad knygos neprarastų veido. Dėl manęs mano siunčiamą medžiagą gali dėt kur nori, bet, nu negalima prikišt archyvinės tiek daug. Archyvinės medžiagos tikslas – papildyti, bet ji gali užimti, manau, ne daugiau 5 proc., juk ne archyvais, o autentika yra unikalios Tavo knygos... Archyvai buvo ir bus, nefarširuok per daug tų archyvinių dokumentų.

Nesulaukiu, kada galėsim pakalbėt. Gal jau su akcentu kalbiesi (kadangi aš tuo metu buvau JAV, Laimonas mane „pašpilkavo“ – R. K.)? Beje, jei šeimininkės omnitelis – paskambink man trumpai, aš pasuksiu, nes man iki 09–30 d. su „omniu“ nemokamai... Laikykis... Laimonas

            .....................................................................................................................

 

PAMĄSTYMUI dėl knygos VII dalies, 2-os knygos iš Laimono

2010 01 22

Sveiki, Romai, peržiūrėjau knygos maketą, bent nedidelę dalį... Pabandysiu iš eilės:

5 p. Svarinsko pasakymo „žuvo nuo miškinių rankos“ citatą siūlau koreguoti – „žuvo pokario metais“. Vardan šventos ramybės. Esmė išlaikoma ta pati. Pats A. Svarinskas frazę suformulavo aptakiai, partizanų vardo neminėdamas: buvot, girdėjot...

6 p. yra Adomas Malinauskas, o turi būti ADOLFAS. 

Apskritai, laiko trumpa sutvarkyti įvadą, nes šiaip jau per daug dėmesio mano niekingai asmenybei. Turėdamas laiko, būčiau kažkiek dar koregavęs, bet... vienas dalykas, kas akivaizdžiai užkliūva – pasisakymas apie Bulką. Aš savo žodžių neišsiginu, bet ar ne per daug dėmesio velioniui? Ir prieky, ir gale ir, žinokite, kad nekiltų Jums dėl to bereikalingų problemų su visokiais ten Zabuliais ir pan. Ką daryti? Kupiūruoti tą vietą apie Bulką, bet tada liks tuščia vieta, į kurią kažką reiks įdėt... Čia yra galvosūkis...

Apskritai, ar ne per daug kietai čia mano kai kur pavaryta? Kad tai netaptų deguto šaukštu...

Pastebėsiu dar vieną dalyką: visos tos mano rašliavos esmė – turime savo istorijos žaizdas išsioperuoti patys nelaukdami, kol to imsis kiti šundaktariai (visokie www.pokaris.info ir pan.), kurie gali kartu su žaizda nupjauti visą koją. Niekada nėra gėda sakyti teisybę, ypač kai skiria tokia nemaža laiko distancija – 60 metų...  

  1. 326. Vis dėlto ag. Ąžuolas – ne Jurgelevičius. Ąžuolas buvo zakristijonas.
  2. 327. Karnickai nušauti bent metais anksčiau, nors šiaip tai padėties nekeičia.

Toliau tarsi neturiu prie ko prikibt. Naktis tamsi, einu miegot... Perskaičiau daug, bet klaidų kaip ir nepastebėjau.

...................................................................................................................

 

Laiškas iš Pažįstamo

(apie 2009 m.)

Sveiki, Romai, šiandien Vilniuje turėjau sunkią dieną... Papasakosiu kada nors, dar nepribrendau. Vakar nervus patampė kai kas, betgi normaliai tarsi viskas. Šiandien liko tie archyvai – sanitarinė...  

Labai gaila. Buvau pas „šarkas“ nuėjęs (LGGRTC darbuotojas jis vadina šarkomis – R. K.), pasikalbėjom kažkiek... Kiek supratau, Trimonienė ten apsivertusi Laisvės kovų atlaso sudarymu. Pietų Lietuvos sritis – išėjo, jau parduodama. Dabar tvarko „Jūros“ sritį, paskui bus „Algimanto“, „Vytauto“...

Kiek supratau, Rūtos darbą su MELI ten blokuoja, tipo, gal reiškia pretenzijas, kad ji uždarbiauja?

Atsiprašau, kad šiandien taip dėl to Pakšto pasakiau... Miegojau traukiny po nemiegotos nakties, vakar parsivilkau tik apie 01:00 į namus, planavau išvažiuot 05:10 val. ir tik prieš išeinant prisiminiau, kad paskutinė diena – sanitarinė... Taigi, dar plius ta Vilutienė – ir išėjo atsakymas nei šioks, nei toks...

Šiaip tai aš nebenoriu turėt nieko bendra su tuo MELI, nes kažkoks durnių darželis. Nedirba ta Vilutienė su archyvine medžiaga, renka iš straipsnių ir knygų (visas klaidas susirenka), o juk atsiranda daug naujos medžiagos. Matulevičius prašo manęs recenzuot, aš recenzuoju – paskui matau, kad vis tiek įdėtas tas jos variantas... Nu, vienu žodžiu, kažkoks durnynas su tuo MELI, nors ir vieną iš redaktorių pažįstu puikiai (mano grupiokė, mergiotė). Plius dar nesumokėjo, tai taip visai nėra noro ką nors jiems daryt...

Turiu tik vieną jiems pasiūlymą: jei kalbama apie partizanų šeimų įamžinimą, tai reikėtų apsispręst, kiek žmonių turėtų būt iš vienos šeimos. Taip pat – klausimas, ką daryti su tais, kurie vėliau buvo užverbuoti? Juk ir tas pats Janulis, ir Kalytis, ir Kimštas daug padarė... Visi jie padarė daugiau rezistencijos labui nei jai pakenkė. Netgi Kalytis...

Na, tiek tų naktinių minčių... Eisiu jau gult... Geriau, kad nebūtų daugiau tokių dienų.

 ...........................................................................................................................

 

MANO IR LAIMONO ABARIAUS LAIŠKAI DĖL BULKOS

Susirašinėta 2009 02 20

Mielas Laimonai, istorijos rato atgal nebepasuksime, kaip jau yra, taip tegu ir lieka. Ar kitas su vadinamąja kompetencija kunigėlis ten Mosaruose geresnę tvarką įvestų? Nesąmonė. Man atrodo, kad ten Bulka daro šventą darbą, ypač kovodamas su alkoholizmu, juk tai mūsų kraštas, mūsų žmonių genai ten gyvena, na ir tegu jis taip toliau dirba, juk jis propaguoja katalikybę.

Suprantu, kils triukšmas, jį nuvers, o kas toliau?.. Atkels kokį starovierą ar pravoslavą... Ar nuo to mums geriau bus?

Perskaičiau nuodugniai Počiobuto laiškus. Argi tu nesupranti, kad žurnalistams svarbu sukelt triukšmą, padaryt intrigą, paleist per žmones laviną tauškalų, kad tik daugiau būtų euforijos? Ar po straipsnio pasirodymo nereiktų paskambint Bulkai tuo telefonu, kurį davė Počiobutas ir prisistatyti jo gynėju, paaiškinti jam, kad yra surinkta apie jį gana daug žmonių prisiminimų, ir daugelis jį remia ir pateisina... Gal tai padėtų prieiti prie jo arčiau ir rasti su juo bendrą kalbą, žinoma, tik po straipsnio pasirodymo? Kitaip šansų su juo suartėt tikrai nebus. Atminti reikia ir tai, jog jis gyvena vis dar ne savo valioje, jam garantuotai dar diktuoja ir Baltarusijos KGB. Tai tiek aš – iš savo varpinės ta tema. Atskirus niuansėlius galima aptarti telefonu arba susitikus.

        Aš tavęs prašiau, kad parašytum savo pastabas dėl tų struktūrų pateikimo enciklopedijoje, nusiųsčiau kartu su savo biografija enciklopedistams. O iš kur šituos straipsnius ištraukei apie Kaladinską ir Kazaną? Ar čia tavo paruošti? Ką su jais man daryti? Iki sekančio... Romas

 

                      Atsakymas 2009 02 20

Miels Romai, dėl Bulkos – sutinku, tačiau realiai mes gi ne kartą kalbėjom ir žmonės tą patį kalbėjo: prisipažink, Juozai Bulka, ką padarei, atsiprašyk, ir žmonės tau dovanos. Juo labiau, kad pasiekt jo in manus militaria negalima.

Praktiškai gi mūsų nuomonės nesiskiria ir puikiai žinot manąją nuomonę apie Bulką. Jei jis pasakytų viską, viskas susidėliotų į savo vietas ir tada tik galėtume stebėtis jo gerais darbais. O kol kas jis tik giliau lenda į melo liūną...

Kas bus tame Mosare – pravoslavas ar starovieras, man – beveik vienodai.

Tie tekstai – čia pavyzdys, kaip ruošta apie Kaladinską ir Kazaną. Tai pavyzdys, kaip maždaug atrodo enciklopedinis straipsnelis. Pagal tą galite paruošt savo biografiją.

O ta Lokio rinktinė – čia tik žalia medžiaga, iš kurios būtų paruoštas trumpesnis tekstelis. Atsiunčiau šiaip sau, pasiskaityt... Laimonas

 

..........................................................................................................................................................

 

LAIMONO ABARIAUS PADĖKA

Gerbiamieji, dėkoju visiems, kurie padėjote man sprendžiant problemas, iškilusias darbe. Kadangi mano valdžia nuo manęs viską slėpė, tik iš nuogirdų supratau, kad mano klausimai buvo iškelti galbūt pačiame aukščiausiame lygmenyje. Žinau, kad tai – Jūsų, gerbiamieji, rūpesčiu, už ką nuoširdžiai dėkoju. Tačiau yra kaip yra: užvakar, birželio 29 d., susipažinau su direktoriaus įsakymu dėl atleidimo iš darbo ir nuo šios dienos esu oficialus bedarbis. Tarnybinių nuobaudų neturėjau, įtariamuoju padarius nusikaltimą nebuvau, iki pat įspėjimo lapelio įteikimo buvau darbe charakterizuojamas tik gerai, todėl nesijaučiu padaręs kažką, dėl ko turėčiau jaustis kaltas. Beje, to nepasakė man ir valdžia: oficialiai – taupom pinigus. Gal dabar, kai atleido iš darbo, sugalvos, prikurs, kažką naujo?  

Mūsų politikai ne kartą pabrėžė, kad esam ypatinga savivaldybė (Visagino), kuri reikalauja sau ypatingų sąlygų. Kad ir labai keista, tos „ypatingos sąlygos“ taikomos iki šiol, tik kažin ar tai padės Visaginui priartėti prie Lietuvos (prisiminkime seną patarlę apie vilką, kuris, kad ir kaip bešeriamas, vis ten pat žiūri).

Asmeniškai aš, bent šiuo metu, nusiteikęs pakovoti, tik kol kas vertinu savo galimybes ir perspektyvas. Kaip bus – parodys laikas.    

Užbaigdamas mintis, norėčiau padėkoti už palaikymą, kurį jaučiau iš Jūsų, pastangas padėti. Tikrai, nėra lengva tarpininkauti tokiame subtiliame reikale, juo labiau, kada tenka kalbėtis su kategorišką nuomonę turinčiu politiku.  

Jei būtų galimybės, perduokite mano padėką ir tiems politikams, kurie užtarė mane. Linkiu Jums geriausios kloties, jei galėčiau būti kuo nors naudingas Visagino padangėje – būtinai kreipkitės, su malonumu padėsiu.

Pagarbiai, Jūsų – Laimonas Abarius

          .................................................................................................................

  1. K. – Kada sužinojau, kad Laimoną Visagino savivaldybės administracija atleidžia iš darbo, negalėjau likti abejingas. Tuoj pat pasiunčiau ilgą ir labai argumentuotą laišką europarlamentarei Radvilei Morkūnaitei-Mikulėnienei, kuri iškart ėmėsi žygių ištirt šį labai jau įžūlų Visagino savivaldybės mero Vytauto Račkausko ir administracijos direktoriaus Aliko Milko žingsnį, be jokios priežasties atleidžiant iš darbo atsidavusį Lietuvai žmogų, ypatingai kompetentingą darbuotoją, su aukštuoju išsilavinimu, savo srities specialistą ir tas pareigas ėjusį 15 metų, o į jo vietą pasodinant visai „žalią“, be jokios darbinės patirties, tik su viduriniu išsilavinimu savą partietę.

Laimoną gelbėti iš šitos bėdos iškart suskato dr. Vykintas Vaitkevičius, surado jam pakenčiamą darbelį, kad žmogus neliktų visiškai be duonos, juk augina dvi atžalas, kurios lanko vidurinę mokyklą, žmona tuo metu irgi dar nedirbo, Laimono šeimos laukė bankrotas.

Dar iki šiol jis tebesibylinėja su Visagino savivaldybe, nors jau keli teismai pripažino, kad jis privalo būti grąžintas į darbą, bet įžūlūs savivaldybės vadovai sugeba ignoruoti ir Lietuvos teismų sprendimus. Čia ir norėjau priminti, už ką mums buvo skirta ši Laimono Abariaus padėka.  

      .............................................................................................................................

 

LIETUVIŠKAS EILĖRAŠTUKAS IŠ AMERIKOS

 

Apšerkšnijo mūsų kiemas,                                     

Šalta, balta, kur dairais.

Ilgas pasakas lietuviams

TV seka vakarais.

 

Apie tai, kad išsirinkom       

Protingiausius iš visų,

Kurie apie mus galvoja

Dieną, naktį iš tiesų!

 

Kad išsunks iš šūdo varškę –

Visą šalį pamaitins,

Kad už įkvėptą deguonį

Mokestėlį pasiims.

 

Betgi skaitėm „Čipoliną“

Mes vaikystėje maži,

Tik iš pasakų išaugom

Ne visi, oi, ne visi!

 

O seime nykštukai sėdi.

Aukso žuvys tarp dantų.

Kad tiktai neprasižiotų,

Nes pasmirs nuo jų minčių.

 

Lietuvaičiai – gero būdo,

(tikisi gerų laikų).

Šlept ant šūdo ir užsnūdo

Metų dvidešimt ilgų.

              ..................................................................................................

  1. K. Šį eilėraštuką man iš Amerikos atsiuntė dukra Neringa. Aš jį persiunčiau Laimonui, kuris man ir atsiuntė savo komentarą dėl šio eilėraštuko. Be abejo, jo, kaip lietuvio patrioto, kitokia nuomonė ir negalėjo būti, o man buvo svarbu ją išgirsti ir užrašyti.

              ..................................................................................................

 

Laimono komentarai dėl amerikoniško eilėraštuko

Mielas Romai, galima būtų pasijuokti, jei rašytų koks lietuviško kaimo „poetas“, bet iš amerikosų lūpų man tokie eilėraštukai kelia tik pasipiktinimą.

Iš tiesų sakau Tau, paskutinis lietuviško kaimo žulikas, paskutinis bomžas yra vertesnis už amerikos šviesuolį, nes iš to bomžo gal anūkai gali išaugt lietuviais, o iš emigrantų tikėtis lietuvybės išsaugojimo – tas pats kas ieškoti nekaltybės pas seną prostitutę. Išgamos jie rinktiniai, manau, kad jie neturi net moralinės teisės vertinti to, kas vyksta pas mus. Keikiam rusus, kurie suvažiavo Lietuvon iš „plačios tėvynės“, o mūsų tautiečiai ir tautietės išmovę už „balos“ dergia ant mūsų galvų. Netgi, jei tos „galvos“ būtų ir labai durnos.

Aš – prieš dvigubą pilietybę. Nereikia mums nei siauraakių, nei vaikų mulatų, nei tokių tautiečių, kurie parsiduoda už geresnio gyvenimo galimybę. Mano dėdžius Lionginas Abarius iki šios dienos negali atleist sūnui už Amerike praleistus metus. Dabar, kai atvažiavo sergantis vėžiu į Lietuvą, atseit, koncertuot ir pinigus rinkt, jo tėvas atvirai drėbė: „Kur buvai paskutinius 15 metų, ten ir koncertuok. Lietuvai tu jau miręs.“

Va už tai dėdžių giliai gerbiu. Jei man taip pasitaikytų – tikiuosi, užtektų drąsos tai pakartot mano vaikams.

Teisingai yra pasakęs mūsų bendras pažįstamas Budrys: „Nėra didesnio nužmogėjimo nei keikti savo Tėvynę.“ O mūsų emigrantams – tai kasdieninė duona. Šunsnukiai jie ir tiek.

Manau, suprasi mane..., galbūt net po kai kuriais žodžiais ir pasirašysi. Sėkmės...

.................................................................................................................................................

2010 06 10 (laiškas man į JAV)

Mielas Romai, dėkui už tokį ilgą dienoraštinį laišką. Kadais žiūrėjau filmą „Krikštatėvis“. Ten rodė epizodą, kaip italai apie 1920 m. eidami per procesiją New Yorke pinigus ant Marijos stovylos lipdė... Pasibaisėjau, ale pasirodo taip tikrai ir buvo. Ko norėt iš nacijos, kurią kūrė viso pasaulio atmatos.

Liūdna, o jei griežčiau tai – „kurva Amerika“, kaip sakydavo pokarį prisiminę mūsų diedukai... Dėl Dalios, na taip, tokia ji. Aš ir nedėjau didelių vilčių į ją, tik norėjau išlaikyti procedūrą, kad paskui TS-LKD artima partija man priekaištų nedarytų. O dabar – paradoksas – daugiausiai man dirba žmonės, kurie yra socdemai ir kuriuos aš į akis vadinu „raudono velnio išperom“. Matai, Romai, kaip būna...

Dėl nuotraukų, negatyvų pritariu: labai gerai padarei, atiduodamas tiems žmonėms. Į LGGRTC kišt – tas pats kaip į subinę, teisus tas Valdis Str., kurs iš karto pasakė, kad ten dykaduonių darželis. Žiaurus Valdis, bet, kaip praktika parodė – teisingas. Tokie kaip jis – nereikalingi, nes per daug mato, per daug žino ir per daug savarankiški su savo nuomone...

Nerašysiu litanijų, palinkėsiu ištverti tuos du „kalėjimo“ mėnesius... Lauksim sugrįžtant, jei darbo pristigsite – atsiūsiu ko nors paskaityt... Sėkmės, Tavo bendramintis

           .............................................................................................................................

 

 

               2010 07 20 (laiškas man į JAV)               Mielas Romai, būki sveikas, smagiai ten laiką leidžiat... Suprantu, kad tenka ir pagyventi tų pokario žmonelių likimais. Nu, ką daryt? Gaila, kad viską nusineša tas laikas. Šiandien kalbėjau telefonu su Ignalinos politkalinių vadu R. Kačiuliu, paporino jisai man, kad apie 1998 m. bandė blokuoti KS (kario savanorio) vardo teikimą tokiam Anuprui Bukauskui, kuris vaikščiojo su keliais draugeliais ir papades žmonėms svilino. Turėjo partizanišką slapyvardę (Balandis), dar kelios mergos su juo buvo... Taigi, nieko tas Kačiulis nepasiekė – atsirado gerų žmonių, kurie galvas guldė dėl to Bukauskėlio, ir gavo tą statusą. Beje, Valdas Striužas juo (Bukausku) aklai tikėjo... Va, toks tas yra gyvenimas... Keisčiausia, kad dabar tos visos šaikos žūties vietoje Molykų kaime žada statyti paminklą šitiems „herojams”. Kačiulis R. lyg ir nori protestuot, bet prisibijo. Na, tiek tų naujienų, savų darbų nenudirbu, pradėjau eismo taisykles kartotis – reikės teises laikytis, kol dar visos bobutės neišmirė...      Sėkmės, Laimonas

              ..............................................................................................................................................

 

Laimonas Abarius

 

APIE  MGB  AGENTUS  JUOTKAS

Romai mielas, būk sveikas... Dėl tų švogerių Juotkų (ne Jotkų ir ne Jutokų, kaip kai kur rašoma) tai toks dalykas. Skaičiau aš tą dokumentą, ten jie didžiuojasi nuveiktais darbais ir tikrai prašosi „legalizuojami“. Visgi įdomumas yra tas, kad buvo ne 2 Vanagai, bet 3. Trečiasis buvo Juotkos Jono giminaitis Alfonsas Umbrasas-Genys, kuris per trumpą laiką pabuvojo ir šauliu, ir Tolimėnų apyl. sekretorium, ir partizanu, ir saugumo agentu... Aš kalbėjau su juo prieš kokius 7–8 metus, gyveno Utenoj ir 90 metų būdamas dar malkas kapojo. Senis turėjo puikią atmintį, per trejetą pokalbio valandų surūkėm perpus cigarečių pakelį. Na, jis šiaip buvo geras visiems ir visur: pirma – partizanus pas save slėpė, paskui, Juotkų patartas, tapo apyl. sekretorium (ar pirmininku?), bet, viešai pakeikęs valdžią ir bobos iš Pratkūnų k. išduotas, turėjo bėgti miškan.  

Taigi pagal jo kalbas, Keperšą (ne KYBARTĄ!) nušovė ne Juotkai – jie tik nuopelnus susikrovė, o jei nušovime kaip nors dalyvavo, tai tik todėl, kad tai buvo sankcionuota partizanų valdžios. Tas Keperša Antanas vaikščiodavo rabavodamas aplink Gatelius ir turėjo Paberžėj mergą, tokią Pūslytę, kuri gyvena dabar Utenoj. Ji viską turi žinot.

Dėl tų Prūsijos (dabar – Želmeniškė – R. K.) įvykių – vėl netikra, nes Juotkai kažin ar čia kuom prisidėjo... Na, tiek tam kartui, miels Romai, laikykis – nesirk... Laim.

Dar kelis žodelius pridursiu: abu jie buvo sulaikyti, priversti dirbt ir dirbo, bet labai dažnai užkliūdavo po akim, mažai jau kas betikėjo, kad jie yra tikri partizanai. Bet 1948 m. vasario pradžioje MGB nervai nebeatlaikė ir liepė iš abiejų atimt ginklus ir..., kas žino, kas būtų buvę, jei ne atsitiktinumas. 1948 02 29 Juotka Antanas, eidamas samagono, Jakėnų kaime pataikė ant stribų, kurie jį nupylė. Ties muzikonto Čičelio namais gulėjo vežime visas kraujuotas – gyveno kaip svolačius, bet žuvo, kaip partizanas. Tas Antano žuvimas atgaivino žmonių pasitikėjimą Juozeliu ir jis dar porą metų tapęs „geru žmonių akyse“ išdavinėjo... Na, tiek.

 …………………………………………………………………………………..

 

  1. K. – Mane kažkiek suglumino DELFYJE (2011 03 12) pasirodęs vienas interviu su istoriku profesoriumi Liudu Truska. Profesorių kalbino Mindaugas Jackevičius, pokalbio temos toks kaip ir pavadinimas – „partizanavimui reikėjo drąsos, tačiau ką galėjo padaryti žalio kaimo berneliai”.

Kadangi tema man gana gerai žinoma, daugelį metų rinkau ir užrašinėjau buvusių laisvės kovotojų prisiminimus, todėl leisiu sau kai kur pareikšti ir savo nuomonę, kadangi labai ne visur galima sutikti su profesoriaus pateikiamais skaičiais ir jo taip atkakliai ir įtikinamai manipuliuojama statistika.

Yra dar ir kita – žmogiškoji pusė, apie kurią profesorius nekalba. Žinoma, ne su viena prof. išsakyta pastaba, nuomone negalima nesutikti, joje yra daug ir tiesos, bet ji, kaip ir daugelis čekistinės ideologijos teorijų, buvo visur ir visada perpinta melu. Nors, pasirodo, ne aš vienas turiu paprieštaravimų profesoriui, ne mano vieno nuomonė nesutampa su profesoriaus pateikiamais faktais, ne aš vienas girdėjau, skaičiau, mačiau ir žinau, jog mano tautos istorijoje būta ir kitokios statistikos, negu ją pateikinėja profesorius Liudas Truska.

Keletą ištraukų iš to straipsnio:

                     

Liudas Truska:

<…> Muziejuje – ten apie žydų holokaustą labai mažai užsimenama, daugiausia dėmesio skiriama sovietų vykdytam genocidui. Bet aš nematau sovietinio genocido – už tai, kad visame pasaulyje genocidas apibrėžiamas kaip „sąmoningas, masiškas fizinis žmonių naikinimas dėl jų rasės, tautybės arba religijos“. Lietuvoje tokio net ir Stalino laikotarpiu nebuvo. Trėmimai į genocido sąvoką neįeina. Neatitinka sąvokos. Ir mums nereikėtų kurti lietuviškų sąvokų, kurios neatitinka tarptautinių. Kaip galima kalbėti apie sovietinį genocidą, jei Lietuvos gyventojų padaugėjo milijonu?

              ………………………………………………………………………………

  1. K. – O kiek būtų padaugėję, jei trečdalio tautos nebūtų sunaikinusi sovietinė okupacija?

                 ……………………………………………………………………………….

 

<…> DELFI atkreipia dėmesį, kad 1948 m. Jungtinių Tautų (JT) konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį genocidu išties laikomas toks elgesys, kuriuo visiškai ar iš dalies siekiama sunaikinti nacionalinę, tautinę, rasinę arba religinę grupę. Tačiau dauguma tarptautinės teisės specialistų ir istorikų teigia, jog politinių ar socialinių grupių naikinimas į genocido sąvoką nepateko tik dėl SSRS vykdyto spaudimo – kaip žinoma, SSRS nuo pat organizacijos įkūrimo buvo JT Saugumo tarybos narė, galėjusi vetuoti bet kokius sprendimus. Be to, genocidas plačiau apibrėžiamas tiek Prancūzijos, tiek Lenkijos nacionaliniuose baudžiamuosiuose kodeksuose.

Tačiau kiti istorikai mano, kad dėl 50 metų trukusios sovietinės okupacijos per trėmimus, egzekucijas, kalėjimus, rezistentų žudynes, priverstinę emigraciją ir žuvusiųjų nepagimdytus vaikus Lietuva neteko beveik milijono savo piliečių.  

<…> Vertinant istoriko žvilgsniu, jei Raudonosios armijos neįveikė Vermachtas (Vokietijos ginkluotosios pajėgos – DELFI), tai ką galėjo padaryti žalio Lietuvos kaimo berneliai? Tai tas pat, kaip betono sienos daužymas plika galva. Galiu sutikti, kad tam reikėjo drąsos.

Liudas Truska:

<…> Per beveik 10 metų partizanai nukovė 1000 sovietų armijos karių, apie 500 malšinimo struktūrų MVD-MGB darbuotojų – okupantų – beveik visi jie buvo atvažiavę iš Rusijos. Jie nukovė 2000 stribų, nukovė ar nužudė kelis tūkstančius „tarybinių partinių aktyvistų“ – pačių žemiausių grandžių įstaigų darbuotojų. Tai buvo apylinkių pirmininkai, sekretoriai, valsčių tarnautojai, mokytojai, žemės matininkai, kolūkių brigadininkai, pirmininkai.

                   ……………………………………………………………………………

  1. K. – Šimtu procentų jokiu būdu negalėčiau sutikti su tokia profesoriaus statistika, kadangi jos kol kas dar nepatvirtino nepriklausomi šaltiniai, o kad sovietai slėpė savo represinės kariuomenės, stribų, aukų skaičių, tai – faktas. Lygiai taip pat, kaip didino partizanų nužudytų „nekaltų” kaimo bobelių, vaikų ir kitokių nepartinių-neutralių Lietuvos piliečių skaičius. O kiek nekaltų žmonių išžudė stribai, visokie MGB agentai, persirengę ir apsimetę partizanais, MGB kariuomenės smogikai, vėliau juos įvardinę kaip „banditų” nužudytus. Tokių faktų yra nemažai ir čia aš juos bet kada galėčiau pateikti.

                  ……………………………………………………………………………

Liudas Truska:

<…> Pagal M. Pocių, partizanai nužudė dar apie 10 tūkst. civilių kaimiečių, kurie nebuvo jokie tarnautojai, jokie pareigūnai. Ir tai manau, kad šis skaičius sumažintas – štai sovietmečiu paskelbti kelių apskričių nužudytų asmenų vardiniai sąrašai. Iš savo rajono žinau, kad tie sąrašai nepilni buvo. Stebėtina, kaip sovietai neišnaudojo šio kozirio sovietinei propagandai. Jie tai griebėsi daryti tik 1989 m., bet jau buvo vėlu.  

Partizanai neturėjo savo agentūros MGB viduje. Rusijos žvalgyba visais laikais dirbo labai gerai, į Lietuvą siuntė ne bet ką, o čekistinį elitą. O MGB savo agentūrą tarp partizanų turėjo labai efektyviai veikiančią.  

Kovose žuvo apie 20 tūkst. partizanų. Jeigu viską susumuotume, pasirodytų, kad partizanai nukovė apie 1500-2000 okupantų ir iki 15 tūkst. lietuvių – daugiausia civilių gyventojų. Vadinasi, 10 kartų daugiau negu okupantų. Tai kuo čia džiaugtis, kuo čia didžiuotis?

<…> Žudė dviejų kategorijų civilius lietuvius. Viena kategorija – įtariamieji. Antra kategorija – asmeninių sąskaitų suvedinėjimas. Ne tik pačių partizanų asmeninių santykių, bet ir jų ryšininkų.

              ………………………………………………………………………………..

 

  1. K. – Aš sutinku su prof. teiginiu, kad partizanai žudė ir dėl asmeninių sąskaitų, bet tai dar reiktų labai išsiaiškinti, kokios tos asmeninės sąskaitos buvo. Jeigu kaimynas pasirašė, kad tavo šeimą išvežtų į Sibirą, jeigu tavo ištremtų tėvų turtą grobė… Taip, partizanai naikino ir tokius, bet tai daugiausia vyko jau po partizaninių struktūrų sunaikinimo, kada nebeveikė partizanų Karo lauko teismai, vadai buvo sunaikinti, o likę vienetai laisvės kovotojų, gal jau ir su paveikta psichika po daugelio slapstymosi metų, per daug nebesiskaitė su prijaučiančiais sovietinę valdžią, su ištremtųjų turto grobstytojais, nepaklūstančiais jų nurodymams.

Pvz., atėjo vienišius-partizanas pas ūkininką ir liepė prisirišti šunį, tas nepaklausė, atėjo kitą kartą, rado nepririštą šunį – nušovė šunį ir šeimininką. Baisus nusikaltimas? Taip, baisus. Bet žmogus žinojo, su kuo turi reikalą ir privalėjo paklusti įsakymui, nes tuometiniam Lietuvos kaime vis dėlto buvo partizanų valdžia ir veikė jų įstatymai, o įsakymo nevykdymas partizanų statute buvo tik vienintelis bausmės būdas – sušaudymas.

Aš suprantu, kad šiandien, mums žvelgiant į aną laikotarpį iš 60-ies metų atstumo, galima įvairiai mąstyt, smerkt, svarstyt, o tada buvo taip, kaip reikalavo tuometinės kai kurios kategorijos žmonių diktuojamos sąlygos. O be to, partizanai naikino ne vienos ir ne dviejų kategorijų civilius žmones. Turiu mintyje MGB agentus, agentų artimuosius, kurie žinojo, sakykim, kad vienas ar kitas šeimos narys dirba okupantams, bet partizanams nepranešė, naikino ir pačius partizanus savo viduje, kurie pažeidinėjo partizanų statutą, sulaužė priesaiką. Be to kiekvienas užverbuotas agentas labai gerai žinojo, jog bet kokia jo išdavystė užtrauks nelaimę visai jo šeimai, vaikams, seneliams. Partizanai šitą taisyklę raštu ir žodžiu skleidė visuomenėje, plačiosiose gyventojų masėse ir tokiam agentui ar informatoriui turėjo būti ne naujiena. Jis žinojo, jei partizanai išsiaiškins, kad jis dirba priešui, mirtis ne tik jam, bet ir visai jo šeimai.

Pokario metais Lietuvą užplūdo masės valkatų iš Rusijos gilumos, daugelis jų apsigyveno į Sibirą ištremtųjų mūsų tautiečių namuose, kiti ėjo per kaimus ubagaudami, dienomis nusižiūrėdavo, kur ką galima būtų nugvelbti arba apiplėšti, naktį atėję tai įvykdydavo, moterys su vaikais „šukavo” miškus apsimetę grybautojais ar uogautojais, o iš tikrųjų šnipinėjo, ar kur nepastebės partizanų stovyklų ir pan. Partizanai tokių atėjūnų netoleravo – perspėjimas per 12 valandų išsinešdint, o kas nepakluso, rado vietoje kapus. Partizanų dėka panašių ateivių labai daug neliko Lietuvoje, jie nešė skudurus arba atgal į motinėlę Rusiją, arba į Karaliaučiaus sritį. Tai irgi buvo civiliai žmonės, bet pas mus jie atplūdo ne pasisvečiuot, o užgyvendint mūsų kraštą, paplėšikaut. Ir tegu panašūs prof. Truskos bendraminčiai nebando aiškinti, jog partizanai žudė nekaltus vaikus, senelius ir pan.  

               …………………………………………………………………

Liudas Truska:

<…> Partizanus galima suprasti – ištisus mėnesius gyvena bunkeriuose po žeme, kur trūksta oro, atpuvę nuo drėgmės kojos, pakrikę nervai – mažiausias krepštelėjimas gąsdina, kad susekė bunkerį. Retkarčiais naktimis patraukdavo į kaimus samagono pagerti. Partizanų vadovybė kovojo prieš girtuokliavimą, bet juk ir iki šiol niekam nepavyko girtavimo įveikti. Ateina pas kaimietį, tas vieną butelį, antrą, trečią, paskui pašneka, kad kaimynas neaiškus, matė jį mieste šnabždantis su stribais. Partizanai nueina ir išteškina tą šeimą.

<…> Jau kurį laiką Lietuva turi ne šešis prezidentus, o septynis, mat valstybės vadovu, kuris faktiškai ėjo prezidento pareigas, laikomas ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų vadovas Jonas Žemaitis-Vytautas. Kaip tai vertinate?  Vieniems po mirties suteikti generolų laipsniai, pasirašiusieji 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją padaryti signatarais, J. Žemaičiui-Vytautui suteiktas prezidento titulas. Iš dalies tai kaip vaikų žaidimas. Yra vien tik heroizavimas ignoruojant tamsią mėnulio pusę. Susidaro įspūdis, kad kiekviena tauta istoriją rašo savaip. Kad ir sovietinė Lietuvos okupacija – pastaraisiais metais Rusija atsisako pripažinti Lietuvos okupaciją.

                   ………………………………………………………………………….

 

  1. K. – Dėl Jono Žemaičio-Vytauto paskelbimo Lietuvos prezidentu aš turiu irgi savo nuomonę. Jeigu anuometinė tautos dalis pripažino LLKS, jeigu partizanų kova teliko vienintelė išeitis išsilaisvint iš okupacijos gniaužtų, tai kodėl šiandien mes turime ignoruoti ano ginkluoto pasipriešinimo vadus, kurie aukojo savo gyvybę, kad pasiektų užsibrėžtąjį tikslą.

Jonas Žemaitis-Vytautas tuo metu buvo vienintelis asmuo, kuris darė viską, kad Lietuva liktų nepriklausoma, kad ateinančios kartos gyventų laisvam krašte, jis buvo visos Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadų išrinktas tuo vedančiuoju asmeniu į tautos laisvę.

Palyginkime Joną Žemaitį-Vytautą su buvusiais ir dabartiniais Lietuvos prezidentais. Gal tik vienintelis Vytautas Landsbergis rizikavo savo gyvybe tautą vesdamas į laisvę, o visi kiti – tik statistai, atliekantys savo tarnybines pareigas. Aš suprantu, gal šiandien daugeliui tokių kaip prof. Truska ir juokinga, kada LLKS vadams suteikti kaip aukščiausių valstybės pareigūnų vardai, laipsniai, bet dar kartą atsigręžkime atgal ir gerai pamąstykime. Ar buvo verti tautos išrinktųjų vardų Paleckis, Sniečkus, Griškevičius ir kiti į juos panašūs? Tai buvo paprasčiausios Maskvos marionetės, pastatytos į aukščiausius postus tos pačios sovietinės valdžios, su kuria taip atkakliai ir negailestingai kovojo tūkstančiai mūsų krašto miško brolių partizanų. O Truska ir dar profesorius, protingas vyras, pasirodo, iki išprotėjimo garbino anuos Maskvos pateptuosius, garbino dorų Lietuvos žmonių (kurie atgulė tėvynės laukuose ir Sibire) tūkstančius kartų prakeiktą atėjūnų valdžią ir šiandien vis dar tebesivadovauja savo iškreipta statistika, kuri labai labai naudinga tiems patiems okupantams, vis dar tebekeiksnoja partizanus už tai, kad jie žudė tik „nekaltus vaikelius”…

Pritariu Lietuvos tautiškosios ir patriotiškosios dalies žmonių nuomonei, kad Jonas Žemaitis-Vytautas šiandien prilygintas prezidento statusui, kadangi Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, ginkluotųjų pajėgų vadas, faktiškai vykdęs Respublikos prezidento pareigas.

Jau vien dėl to tas prezidento vardas Žemaičiui būtinas, kad buvę okupantai žinotų, jog jų užgrobtoje valstybėje egzistavo toks žmogus, kuris vadovavo visos tautos išlaisvinimo kovai, kad partizanai nebuvo kažkokios individualiai veikiančios banditų gaujos, kad tai buvo visos tautos gerai organizuotas ginkluoto pasipriešinimo sąjūdis, turintis savo statutus, politinio veikimo planus, savo taktiką ir strategiją.

                 …………………………………………………………………………….

Liudas Truska:

<…> Liūdniausia, kad sovietams 1940 m. okupuojant Lietuvą nė simbolinis šūvis į orą nebuvo iššautas ginant valstybę, nepriklausomybę kaip didžiausią tautos vertybę. Jonas Aistis geriau pasakė už visus istorikus: „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, vienų vienas žodis būt tave apgynęs.“ Koks tas vienas žodis? Pasakyti ultimatumui „ne“. Bet tai pasakyta nebuvo.

Tokiu atveju plika akimi matytųsi, kad okupacija neteisėta. Už tai dabar dalis Rusijos politikų, istorikų tvirtina, kad Lietuva ir visas Pabaltijys nebuvo okupuoti.

      ……………………………………………………………………………….

 

  1. K. – Čia beveik sutinku su prof. Truskos nuomone, bet dar – vienas „bet”. O kas galėjo garantuoti, kad tuo metu nepaklusus Stalino doktrinai visa Lietuva nebūtų nušluota nuo žemės paviršiaus? Pvz., kaip buvo pasielgta su kai kuriomis Kaukazo tautelėmis: čečėnais, ingušais, kalmukais arba Krymo totoriais. Tie žmonės alei vieno buvo išvežti, ištremti iš savo gimtųjų kraštų, o į jų vietą atkelti perėjūnai iš plačiosios Rusijos.

     ……………………………………………………………………………….

 

       Keletas ištraukų iš dr. Juozo Parnarausko str. laikraštyje „XXI amžius“ 2007 03 09

<...> Taigi L. Truska augo šeimoje, kuri nebuvo nei nukentėjusi nuo sovietinės okupacijos, nei nebuvo nepatenkinta sovietizacija. L. Truska buvo mažametis ir partizaninio karo negalėjo suvokti kitaip, negu girdėjo tėvų nuomonę. Jaunystėje įstojęs į Komunistų partiją, mokslinę veiklą orientavo į sovietizacijos stiprinimą partiniu požiūriu. O partizaninis karas baigėsi, kai L. Truskai buvo tik 16 metų. Galima daryti prielaidą, kad L. Truska apie partizaninį karą informaciją gavo iš tėvų arba KGB leidžiamų knygiūkščių „Faktai kaltina“, Partijos istorijos instituto prie LKP CK išleistos knygos „Liaudies gynėjų žodis“ (Vilnius, „Mintis“, 1987). Ten apie partizanus kalbama tik kaip apie žmogžudžius, moralinius iškrypėlius, kaimo žmonių žudikus. Partizanai karininkai, mokytojai, mokslo žmonės, mokėję po kelias užsienio kalbas, kunigai buvo šmeižiami, stribų ir čekistų nekaltų kaimo žmonių nužudymus priskirdavo partizanams, siekdami juos kompromituoti. Turbūt L. Truska vaikystėje ir prisiklausė tokios „informacijos“ apie partizanus.  

<...> 1944 metais atvykęs surusėjęs J. Bartašiūnas sukūrė nuo tautos atsiskyrusius „istrebitelių“ (naikintojų) būrius. Žmonės juos stribais pavadino, o J. Paleckis sušvelnino „istrebitelių“ žiaurų pavadinimą į „liaudies gynėjų“. Deja, tautoje jis neprigijo, liko tik stribai. Kai politiniai kaliniai ir tremtiniai L. Truskos paprašė atsiprašyti už partizanų įžeidimą vadovėlyje „Lietuva 1938–1953 m.“ (Kaunas, 1995), kur partizanai kaltinami „…nepilnamečių vaikų žudymu“, tai L. Truska pareiškė: „Tačiau aš negirdėjau, kad tauta kada nors būtų įgaliojusi Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą kalbėti jos vardu.“ („Lietuvos aidas“, 2002, Nr. 248, 3 p.). Taigi profesoriui L. Truskai politiniai kaliniai ir tremtiniai – jokia tauta, su kuria L. Truska nemato reikalo aiškintis…

<...> L. Truska po sėkmingo starto rašant vadovėlius, dabar ėmėsi mokyti kitus, kaip rašyti mokymosi knygas. Atsiverčiame knygutę „Mokykliniai istorijos vadovėliai ir europinės visuomenės ugdymas Rytų ir Vidurio Europos šalyse“. Tai konferencijos, įvykusios Vilniaus pedagoginiame universitete 2006 metais, medžiaga. L. Truskos pranešimų temos: „Kontroversiškų temų pateikimas istorijos vadovėliuose“ ir „Mokinių kritinio mąstymo ugdymas“. Tą koncepciją jis pateikia trijų temų pavyzdžiais: 1926 m. gruodžio 17-osios valstybinis perversmas; žydų genocidas arba holokaustas; pokario partizanų kovos. Pirmosios temos išdėstymu L. Truska labai patenkintas, nes… „nesakoma, kad perversmas užbėgo už akių komunistų rengtam pučui“ (128 p.). Iš kur L. Truska tuo įsitikinęs? Istoriškai taip susiklostė, kad po baudžiavos panaikinimo Latvijos, Estijos valstiečiai žemės negavo ir išvyko į miestus. Lietuvoje valstiečiai gavo žemės, liko kaime, miestuose kūrėsi žydai. Lietuvos proletariatą sudarė dauguma miestų darbininkų – žydai, lenkai, rusai, vokiečiai, kuriems Lietuvos valstybės atkūrimas nebuvo aktualus.

<...> L. Truska nurodo, kad „…nemalonių praeities įvykių slėpti nereikia“ (132 p.), tačiau štai 1940-1941 metų „nemalonių faktų“ (t. y. tremtis – J. P.) dar net Lietuvai neįstojus į „brolišką“ sąjungą nemini. Nemini jis ir kitų „nemalonių faktų“ – Rainių, Pravieniškių, Panevėžio žudynių, bet pradeda nuo mėgstamiausios temos – holokausto. Žinoma, tai baisus nacizmo ideologijos ir praktikos padarinys. Jokiu būdu nepateisinamas ir kelių šimtų lietuvių – savanorių dalyvavimas. Visos tautos turi savų išsigimėlių. Tokių buvo ir tarp žydų. Pavyzdžiui, 1942 m. spalio 19 d. Ašmenoje žydus šaudė iš Vilniaus atvežti žydų policininkai, aprengti odiniais paltais su Lietuvos kareivių kepurėmis, bet su Dovydo metalinėmis žvaigždėmis. Sušaudė 406 žydus („Lietuvos naikinimas ir tautos kova“, Vilnius, „Vaga“ 1999, 82 p.). Kadangi L. Truska nežinąs, kokias dar bendrijas naciai žudė, priminsime – čigonų bendrijas. L. Truska reiškia pasitenkinimą, kad vadovėliuose nedėstomas antrasis, t. y. lietuvių tautos, genocidas (130 p.). Vadinasi, sovietmečiu nebuvo lietuvių tautos naikinimo, tremčių, MGB-KGB sokolovų-vetrovų divizijų, stribų savivaliavimo, gyvų žmonių deginimo savo būstuose, nebuvo mirčių Sibiro katorgoje!

<...> Vadinasi, mes, kaip „primityvi“ tauta, ir išauklėjome „primityvus“, kurie aukojo gyvybę už laisvę! Kaip gaila, kad nebuvo tada suaugusio Liudo, nes jis, pasirodo, žinojo, kaip lietuviams elgtis užplūdus sovietinei okupacijai. Štai kaip! „Krikščionių demokratų veikėjas Povilas Šilas, vienintelis Lietuvoje pasilikęs VLIK’o narys, nesvyruodamas pasirinko kalėjimą, o ne mišką“ („Lietuvos aidas“, 2002 10 25, 3 p.). Štai kaip reikėjo lietuviams elgtis: gražiai, eilute, nesistumdant traukti į kalėjimus, paskui išvykti pailsėti į Sibiro sniegynus, gal ir padirbėti šachtose, greičiau būtume pastatę komunizmą… Gaila, kad tuo metu nesutikome L. Truskos, būtų parodęs sektiną pavyzdį. Keistas tas lietuvių patriotų pasirinkimas – nepatraukė paskui P. Šilą į kalėjimą, o pasuko į mišką kovoti su okupantu, nors kova buvo beviltiška, bet jokiu būdu ne beprasmiška! Tikėta ir Anglijos-JAV 1941 metų rugpjūčio Atlanto chartos poveikiu okupantams. Juk Lietuvos partizanų karas neblykstelėjo stichiškai, neorganizuotai, kaip įrodinėjo okupantai ir sovietiniai istorikai. Išryškėja 1940 metų majoro V. Bulvičiaus grupės planai, LAF, LLA, VLIK’o, P. Plechavičiaus rinktinė, LLKS (kaupė ginklus), A. Kubiliaus-Balio, Broniaus Vaivados-Akmens, Adolfo Eidimto-Žybarto veikimo būdai.

<...> Partizaninio karo reikšmę būtų galima taip įvardyti: nenorėjo lietuviai nei rudojo, nei raudonojo okupanto pjautynėse būti „patrankų mėsa“; partizanai apgynė mūsų kaimus nuo kolonizuotojų antplūdžio; partizanų spauda (jos leista net per 60 pavadinimų) palaikė tautos patriotinę dvasią ir viltį; partizanų dainos kaimuose buvo dainuojamos kaip dvasios penas ir atgaja; partizanai stabdė „komsomolcų“ plitimą kaimuose ir priešinosi partijos invazijai; partizanai stabdė kolchozų plėtrą; partizanai kalėjimų neturėjo – MGB-KGB agentūrą ir vietinius išdavikus bausdavo įspėjimais, dalies turto konfiskavimu, Karo lauko teismo sprendimu – mirties bausme; partizaninis karas buvo tęsinys 1941 metų birželio sukilimo, kai be šūvio buvo įsileistas okupantas; partizanai buvo suverenios (nepavaldžios okupantui) Lietuvos valdžia ir kariuomenė, gynusi tautos laisvę ir nepriklausomybę; Lietuvos partizaninis karas buvo svarus faktas po 1991 metų Lietuvai gaunant de facto ir de jure pripažinimus; partizanų šūkis buvo: „Kas negina Laisvės, tas nevertas jos.“

<...> L. Truska rašo, kad „labiausiai vertinu „dainuojančios revoliucijos“ dalyvius, sąjūdininkus, iškovojusius Lietuvai laisvę.“ Bet profesorius L. Truska net šiandien dar nesuvokia, kad tie „dainuojantys“ buvo ne komunistai, stribai, kagėbistų agentūra, bet Sibiro kankiniai, jų ir partizanų vaikai ir vaikaičiai, kuriems laisvės troškimo neužgožė nei MGB-KGB kankinimai, Sibiro katorga, nei fizinis ir dvasinis teroras grįžus iš kalėjimų, tremties. Jie pirmieji atėjo prie Televizijos bokšto, parlamento rūmų… O komunistai į Sąjūdį ir mitingus plūstelėjo tik todėl, kad išliktų ir naujoje valdžioje. Jiems tai pavyko. Kadaise neišvengiamai tapę komunistais, šiandien „dorai tarnauja“ laisvai Lietuvai, o idėjiniai komunistai, savo veikla noriai kūrę marksizmo-leninizmo dvasia „mokslinius“ raštus, ir šiandien tai šen, tai ten.

              <…> Iš kur tas L. Truskos atžagarumas, kitoks partizaninio karo aiškinimas nei kvalifikuotų tyrėjų?! Kilo mintis: gal L. Truska – buvęs partizanas, ryšininkas? Atsiverčiau 1971 metų „Mažąją lietuviškąją tarybinę enciklopediją“. Randu: „Liudas Truska, g. 1937 m., 1959 m. baigė Vilniaus universitetą, nuo 1965 m. TSKP narys, tyrimo kryptys: „Lietuvos gyventojų klasinės sudėties pakitimas socializmo kūrimo metais“, „Lietuvos pramonės soc. pertvarkymas 1940-1941 m.“ (579 p.). Žodžiu – L. Truskos moksliniai tyrimai labai toli ne tik nuo partizanų tematikos, bet ir nuo Lietuvai skaudžių įvykių. Tai okupantui tarnaujantys tyrimai, okupacijos „mokslinis“ gyrimas. Vadinasi, kai prasidėjo partizaninis karas, L. Truskai buvo tik septyneri metukai. Gal partizanų kare aktyviai dalyvavo jo tėvai, gal jie suteikė informaciją!?

             ………………………………………………………………………..

 

Laimonas Abarius: Dariui, Aistei, Vykintui, Romui

2011 m.

Mieli bendraminčiai, nesena publikacija www.delfi.lt paskatino sugrįžti prie pokario laisvės kovų prasmingumo temos.

Eilinį kartą L. Truska išdėstė savo poziciją. Pažįstu L. Truską gan gerai, teko savo laiku su juo dirbti. Savotiškas žmogus, savotiška ir ta jo pozicija, tačiau nepavadinčiau jos antivalstybiška. Jis deklaruoja esąs statistas ir ta statistika kai kada tikrai tampa neatremiamu argumentu. Mes turime sukurti savo mokslinių argumentų sistemą, kuri galėtų lygiavertiškai atsverti ne tik Truskos teorijas, bet ir pasiekti, kad mūsų laisvės kovos įgautų pagarbą tarptautiniame lygmenyje. Patriotizmas – tai ne argumentas, tai vidinė būsena, identifikavimasis su savo tauta ir valstybe. Ne mūsų tautos atstovams, ne mūsų valstybės piliečiams – tai svetima, jie pripažįsta faktus, statistiką. Taigi, tam tikra prasme L. Truskos pozicija yra šaltas dušas, kurį jis periodiškai išpila, kad neapsnūstume.

  1. Truska savo esybe yra kairysis, bet nei komunistas, nei stalinistas. Jo mąstymas užstrigo ties 1988 m., sakyčiau tai yra kažkas tarp socialisto ir socialdemokrato. Sutikim, kad tokio amžiaus žmonėms yra gana sunku prisitaikyti prie iššūkių, kurie buvo skirti Lietuvai per pastaruosius 20 metų. Bet vienas dalykas, kai „užstringa“ kaimo seniokas ir visai kitas, kai – profesorius. Kaip ten bebūtų, tačiau tokia pozicija egzistuoja. Pokaris buvo per daug asmeniškai išgyventas ir beveik kiekvienas kaimo seniokas gali būti „ekspertu“ šioje srity, nes patyrė tai savo kailiu...

Tokios mintys. Einu šiandien išklausyt teismo nutarties. Galgi gegužės pradžioj pradėsiu darbą, bet tai neaišku dar... Sėkmės Jums, lauksiu minčių ta tema. 

               ........................................................................................................................   

 

RIČARDO KALYČIO laiškas

Man sunku Lietuvoje, bet aš buvau tremtyse jos taip pasiilgęs, jog į nieką jos neiškeisiu, nors ir būsiu pastumdėliu. Dėl vis išeinančių naujų spausdinių (pvz., apie Kraujelį) man jau bloga darosi minint savo pavardę. Krašto apsaugos bičiulių klube, Tremtinių sąjungoje ir kt. dažnai esu kviečiamas į susitikimus, priėmimus, bet aš neinu dėl to paties – pavardės. Aš vienas, neturiu apgynimo.

Aš jau rašiau, kad ir aš esu kaltas. Turėdamas 14 metų buvau Utenos KGB kankinamas ir pūdomas Murnikovo požemiuose, bet Broniaus neišdaviau, būčiau išdavęs, nebūtų problemų ir tiek dėl jo aukų. Žinojau, kur jis, išėjęs aš jam parodžiau savo mėlyną sumuštą kūną ir mėlynus paakius.

Brolis Anicetas, Karo mokyklos auklėtinis, teistas 25 m. katorgos, mane pabarė: „Gerai, kad neišdavei.” Jam 95, bet dar gyvas. Paskui tremtyje aš už jį kiekvieną vakarą meldžiausi-išmeldžiau – kaltas. Dabar visi konservatoriai su Jakučioniu ir Stasiškiu priešaky į mane kaip į kruviną…

Landsbergis ir tas niekingai žiūri, nors aš daug kartų spaudoje jį garbinau. Jis, net pristatant mūsų knygas parodoje, savos knygos „nešvariam” žmogui pasišlykštėjo dovanoti ir mano baisiai nenoriai priėmė. Jeigu skaitai „Varpą”, tai ten aš daug rašau, bet jo turbūt niekas neskaito. Dažnai būnu internetiniuose leidiniuose, bet reikia viską mesti dėl tos pačios priežasties. Skaudu, kai mini Bronių, nemini kitų mano brolių – karininko Aniceto ir partizano Vytauto, žuvusio 1944 m., jam dabar Leliūnų apylinkėje, Kilėviškių kaime stovi paminklas. Yra toks literatūros docentas Viliūnas, tai savo knygoje „Naujieji lietuvių rašytojai” prie mano pavardės pridėjo išdaviką Bronių, išeidamas iš konteksto. Taip kad Lietuvoje man lūdna. Tokią vieną liūdną dieną ir išsakiau savo liūdesį. Daugiau nėra kam, kas gi gali suprasti nenagrinėję tų liūdniausių laikų. Pridedu stebuklu pas kaimynus išlaikytą nuotrauką, darytą 1934 m. Tas, kas moka suprasti, supras mano tragediją (koks aš prieš brolį ir seseris)… 

Ričardas Kalytis

                ……………………………………………………………………………..

 

Mano p a s t a b a: Ričardo Kalyčio laiškas rašytas 2008 m. Ričardas yra partizano Broniaus Kalyčio-Siaubo brolis, kuris vėliau buvo suimtas ir užverbuotas MGB agentu smogiku, pseudonimu Ramojus.

   Utenos krašto enciklopedijoje: Ričardas Kalytis g. 1932 03 31 Utenos apskr. Kauliniškio k. Technikos mokslų kandidatas (1975), nostr. dr. (1993), rašytojas, Žemaitės premijos laureatas (1996). Iki 1949 mokėsi Utenos gimnazijoje. 1949 su motina ištremtas į Sibirą. 1955 baigė Irkutsko vakarinę vid. m-klą, 1961 Irkutsko politechnikos instituto vakarinį skyrių, inžinierius mechanikas. 1949–51 Molotovo kolūkio darbininkas. 1951–54 Talcų fabriko darbininkas. 1954–58 Lisichos plytų fabriko darbininkas. 1958–61 Rytų Sibiro mokslų akademijos konstruktorius. 1961–67 Vilniaus plastmasinių dirbinių gamyklos konstruktorius. 1967–77 Vilniaus šlifavimo staklių gamyklos konstruktorius. 1977–93 Elektros suvirinimų įrengimų mokslinio tyrimo instituto sektoriaus vadovas. Yra 30 išradimų plastmasių, staklininkystės, elektrotechnikos srityse autorius, paskelbė 30 mokslinių straipsnių. 1975 Leipcigo mugėje už jo grupės, kurios jis buvo vadovas, stakles suteiktas aukso medis. Išleido knygas: „Mūsų ne dainų metas“, Vaga, 1992, Prisiminimai apie tremtį. „Verksmo vieta“. Amžius. 1995. Romanas. „Karklų rožės“, Alma litera, 1995. Romanas. Parašė romaną „Juodanugarių laikai“.

 ………………………………………………………………………………….

        

Gerb. Romualdai,

(iš Laimono apie 2005 m.)

dėl Voron (arba Varnas): žinau mažiausiai tris skirtingu laiku veikusius agentus tokiomis slapyvardėmis, deja, negaliu garantuoti dėl jų tapatybių. Taip sakant, nėra tiesioginių įkalčių ir viskas.

Nenorėčiau dėl to diskutuoti ir kelti intrigos – vis tiek čia nieko neįrodysi. O vienas Voron išdavė bunkerį ties Nasvaičiais, kur žuvo Pr. Kemeklis (info pridedu), o dėl 1951 12 22 tragedijos – juodu ant balto parašyta, kad išdavė su Kalyčiu paimtas Mykolas Urbonas-Liepa (beje, tokią pat slapyvardę turėjo ir Kemeklis Jonas, Juozo-Liepa, veikęs 1946 m. Utenos apskr., Debeikių vlsč. (buvo ir Jovaro kuopos vadas). Beje, vieną VORONĄ (tiksliau būtų VARNAS ) berods teko ir pačiam kalbinti. Nustebsi ar ne, na čia, taip sakant – atvirumo reikalas, man iš karto sukėlė įtarimą, kad žmogus prisiminimuose nurodo ne tą suėmimo datą – vietoj 1952 metų  – 1951 metus. Ne pats tuo keliu nuėjo, netgi agentu nebuvo užverbuotas – „operatyviai naudojamas objektas“, ir čekistams nedaug pasitarnavo, bet visgi kažkiek nuveikė ta kryptim. Sėkmės darbuose.

       .....................................................................................................................

 

Sveiki, Romai, (apie 2005 m.)

paskutiniu metu kažkaip atšalau nuo visų partizaninių reikalų, dabar po truputį darbuojamės projektų kryptimi – darbas yra darbas, iki vasario 7 d. turim pateikti fondui, o dar paraleliai eina krūvos visokių reikalų. Pamisliju periodiškai apie (?) centrą... Žinot, aš nusprendžiau su ta kontorka nebeturėt jokių reikalų, tegul dega jie sau ugnim raudona... Nei jie be manęs, nei aš be jų nieko neprarasim.  

Kaip jau anksčiau ne kartą esu užsiminęs, man vis neišeina iš galvos atvejis su Juozu Bulka, kuris kaip niekas kitas iš Rytų Lietuvos yra aktyviai kūręs organizaciją ir žiauriai nusivylęs tuo, kuo jisai tikėjo. Blaivino ir doros kelian vedė miškinius, o anie paslapčia šnapsą maukė ir mergas kirkino, tarsi palaikė jį, bet kartu šaipėsi iš jo – vadino „Dievuliuku“. O kokios ten sąlygos buvo (Vytenio būryje) sunku ir apsakyti, nes ir idealistas mokytojas A. Eglinskas (1951 09 paimtas gyvas ir sušaudytas) jau pačią pirmą dieną pašiurpo ir dienoraštin įrašė, kad būry girtavimas ir pjautynės vyksta... 

Gink Dieve, nenoriu niekinti žuvusiųjų atminimo, nenoriu išdaviko teisinti, bet žmogui idealistui per daug sunku buvo pamatyti, kaip toli realybė nuo to idealo... Pamatytumėt jūs archyvuose krūvas dokumentų Bulkų prirašytas ir suprastumėt pats, kiek jo nuveikta ir kiek daug rizikuota, nes viena yra duobėj lindėti, o visai kita vizituoti visas 9 valsčiaus OS ir dirbti organizacinį darbą. Reta kur galima rasti tokį šiltą susirašinėjimą su žmonėmis, kokį vedė J. Bulka, todėl man labai suprantamas tas brolių žiaurus nusivylimas, kai vienu štabo įsakymu buvo sunaikinta viskas, ką broliai kūrė ištisus dvejus metus.

Man yra persakę kun. Kardelio žodžius, kad „nelieskite jūs Bulkos“ (ta prasme, kad mes jo vis tiek nepažinsime). Dabar, man perskaičius šūsnis dokumentų, darosi aišku, kaip tas žmogus buvo nusivylęs žiauriai.  

Tokie tad pamąstymai. Tai, ką aš pamačiau per TV ir perskaičiau Baltarusijos spaudoje, man dabar iš viso atėmė bet kokį norą susitikti su juo, vis tiek naudos nebus jokios. Jisai – jau ne šio pasaulio gyventojas ir ne dėl sveikatos būklės – jisai, manau, praeities jau „nebeprisimins“ ir niekuomet apie tai nekalbės, nes tai jisai išbraukė iš atminties. Jis dabar gyvena kitkuo – gerai dirba tą darbą, į kurį atvedė pašaukimas (tegul ir per draugų ir kaimynų lavonus), jis dirba gerai, kaip atsidavusiai dirbo partizanams (1946–1951), o vėliau, deja, ir saugumiečiams (1951–1954). Sunku yra ką nors bepridurti... Ar jis atgailauja – nežinia? Bet kad iš griuvėsių pakėlė 2 bažnyčias, kad davė 7 seminaristus – kunigus, kad nuo pavasario iki rudens atsikėlęs 4 val. ryto jau triūsia aplink savo bažnyčią – čia jo atgaila. Duok Dieve, mums nepadaryti to, ką jis baisaus padarė, bet jei tektų nusikalsti – duok Dieve, tokią atgailą ir jėgų nuveikti tokius darbus, kokius jis – 80 metų senis, nudirba.

Na tik tiek. Čia tik padrikos mintys. Romai, į KGB agentus neįstojau, nors misliju ir ne patriotiškai. Ne menkesni, man regis – nūdienos išdavikai, kurie, turėdami ir galimybes, ir pinigus, ir laiką, leidžia nykti atminimui, leido ir leidžia išmirti žmonėms, kurie galėjo ir turėjo ką pasakyti – paliudyti. Geros dienos. Laimonas

            ..........................................................................................................

 

MAIŠTINGAS LAIŠKAS 2-as

 

Sveikutis, Romai, (apie 2003 m.)

perskaičiau ir, manau, atsispausdinsiu Jūsų mintis, galvojam viena linkme – matyt, per daug susikaupia tos informacijos, kuri kartais tiesiog nebeleidžia mąstyti kryptingai – patriotiškai. Tikrai yra dalykų, kurių niekuomet nepavyks rezistencijos tyrinėtojams atskleisti, būtent, tos minutės vertės, kuomet žmogus, atsidūręs pavojaus akivaizdoje, privalėjo apsispręsti ir atlikti pasirinkimą, o tam pasirinkimui dažnai nebuvo duota nei tos minutės, net kelių sekundžių...

Pagalvoju kartais apie Bronių Kalytį – jis, paimtas gyvas, mašinoje dar spėjo atsukti šampalinę granatą – norėjo sprogdintis. Nesuspėjo. O Jonas Kimštas? Manau, jis irgi būtų pasirinkęs tą patį kelią – dabar būtų vienoje šlovės galerijoje su J. Žemaičiu, J. Kasperavičium, J. Lukša...  Anas laikas buvo per žiaurus ir klastingas žmogui, o J. Bulka buvo „ne to pasaulio gyventojas“, lengvesnio režimo sąlygomis jis galėjo būti idealus kunigas, netgi disidentas – „kronikų leidėjas“ – jis galėjo padaryti labai daug. Bet susidūrė su jam svetimu pasauliu. Ne paslaptis, kad jo idealas buvo Pr. Ivonis – pirmasis „Aukštaičių kovos“ redaktorius, kuriuo jis žavėjosi ir kuris, tiesą sakant, labai vertino abudu jaunuolius brolius Bulkas. Bet Ivonis žuvo, liko kiti žmonės... Partizaniškas gyvenimas J. Bulkai buvo per sunkus, kaip beje ir jo broliui, kuris ištisai bunkeriuose lindėdamas rašė, meldėsi ir raudojo. Raudojo... kaip Jeremijas, apraudantis sudraskytą Tėvynės ir, būkim atviri, – asmeninį gyvenimą.

Tai tik tiek naktinių minčių... Ačiū už laišką. Labai ačiū. Geros dienos jums... Reikėtų susibėgti kada nors, trečiadienį kalbėsiu su zarasiškiais, žiurėsiu, kada jie galutinai duos žinot... Laimonas

          ...................................................................................................

 

 

(apie 2002 m.)

Sveiki, dėkui už rūpestį manim, kaip sakiau, truputį buvo sveikata pavedus. Gėda kalbėt apie tokius dalykus jaunystėj, bet jei jau kalba išėjo, tai čia nuo praėjusių metų jaučiu tą problemą. Pernai šitaip liko neišvažiuota į Minčios kraštą, dabar vėl susitrukdė…

Ryte 7.30 išvykstu į Daugailių apylinkes, ten veikė Vyno būrys. Sutariau telefonu su E. Drunga-Nykštuku, paskui gal į Gaidžius pašoksiu, kur apie dvejus metus laikėsi būrys. Bandysiu apklaust, nufilmuot ir tuo pačiu kartu sužinot, kas daugiau gyvena apie Tauragnus.

Kelionė nuo Vajasiškio dviratuku – ne koks reikalas, bet nesinori, kad kitas rimtesnis žygis nueitų vėjais. Žadu apsisukt per dieną, paskui penktadienį bandysiu pakliūt pas tėvą, o šeštadienį tas jubiliejus. Po savaitės imu atostogas, jei viskas gerai ir Tamstai pavyks, tai galėsim palėkt kur daugiau.

Žinot, aš labai nejaukiai jaučiuosi, kai važiuoju nežinia kur – skaičiau Jūsų surinktus prisiminimus, viskas labai vertinga ir įdomu. Blogai būtų, jei kelionėj nieko įdomaus nesurinktume – va, to labiausiai bijau. Vienąsyk Žygelis truputį pasišaipė, kad neva „grybaut juos atvežiau”, tai dabar jaučiu kompleksą. O kai vyksim, gerai būt pasidalint žmones – laiko sutaupytume, tai manau kelionėse irgi svarbu. Tad kelionei reiktų bent kokius 4 žmones surast, antraip žygis būtų ne visai prasmingas.

Na, sėkmės Jums… Laimonas

   ......................................................................................................................

 

Sveiki, (apie 2002 m.)

pagaliau vėl po ilgesnio laiko rašau Jums. Planai kol kas nesikeičia – jei Jums bus paranku, galėsime šį savaitgalį drauge pakeliauti po apylinkes. Tiktai kol kas nieko labai nežinau dėl konkrečių adresų – jei Jums būtų įdomu, reiktų būtinai aplankyti Fortūnatą Ivanauską-Robertą. Tai žmogus, kuris labai gražiai ir emocingai pasakoja, yra vienas malonumas su juo bendraut. Ir akordeonu groja, dainas partizaniškas dainuoja. Galėtume pradėti nuo Ginučių (ten gyvena vasaros metu Robertas), paskui galėtume pasukti Linkmenų pusėn – ten ir Jevarauciškės (Jevaranfiškės k.) vietoj. Tada – Tauragnai, Stūgliai ir Stučiai, dar Kirdeikiuose (jei būtų gyvas Kaminskas...), Šeimatis, Daunoriai, Sėla – vėl partizanų valdos (manau, tikrai rastume gyvų liudininkų). Svarbiausia, jog čia žmonės yra geri, kalbūs, nereikia nei jų kankint, nei patiems kankintis, kaip kad Švenčionių krašte. Nepatinka man „maišyto krašto” žmonės – sunku su jais. Turiu smulkų žemėlapį – pasiimsiu. Beje, kiek suprantu, keliaujat dviem dienoms. Kaip Jūs paprastai sprendžiat nakvynės klausimus? Man yra irgi tekę vasaros laike, aš tai po kokia egle numiegot linkęs, nes nesinori žmonių varžyt... Pagarbiai – Laimonas

     ............................................................................................................

 

Sveiki, Romai, (2005 m.)

na, čia gaunasi paradoksas, kad tikriausiai skirtingai nei LGGRTC suvokiam darbą. LGGRT Centrui šiuo metu labai nelengva, sukasi kaip išmano, rengia, organizuoja stovyklas – tam nueina daug laiko ir jėgų. O pagrindinis dėmesys turėtų būti skirtas tyrimui ir fiksavimui – pagriebti tai, ko po 10 metų neliks. Būtinai reikia rinkti, filmuoti viską, kas juda, kartais net liudininkus, jeigu jie reikalą žino geriau už tiesioginius dalyvius. Jie turi priėjimą prie LK (laisvės kovų) dalyvių ir KS (kovotojų sąjungos) sąrašų, manau, jog turi visą teisę susipažinti su jų veiklos aprašymais ir asmenų paliudijimais. Tyrinėtojui tai – aukso kasyklos.

Mano požiūriu, reikėtų į kiekvieną pažymėjimų teikimo ceremoniją tiesiog „prikalti“ fotografą, kad fotografuotų LK dalyvius ir KS: ir žmogus pasipuošęs, ir nuotaikoj ir, kas svarbiausia, vietoj!

Na, pagaliau galima ir į gretimą kabinetą įdomesnius žmones pasikviest, pafilmuot – vėl viskas vietoj ir nemanau, kad žmonės atsakytų tokią dieną. Tada nereiktų griebtis už galvos sužinojus, kad liko nenufilmuotas partizanas, Kraujelio tėvas, kad LGGRTC neturėjo laiko apklausti Lokio rinktinės vado St. Grumbino-Audros (ačiū Dievui, Valdas Striužas nufilmavo, jūs gal pažįstami su juo?). Tokios realijos...

<...> Antra vertus, čia mano diletantiškos pastabos, nes etatų jie turi mažai, galbūt skirtingai suvokiam darbo specifiką. Jiems yra visa Lietuva ir man, šiuo metu besikapstančiam su viena kuopa, suprantama, koks tai yra platus ir sudėtingas darbas. O kas čia mano buvo parašyta – telieka tarp mūsų.

Dėl fotonuotraukų: Jums gerai būtų susieiti su žmonėmis, kurie turi priėjimą prie LYA bylų, ir jau žinant, kur ir kas guli, prašyti Kuodytės, kad būtų panaudotos bylose esančios fotonuotraukos.

Jeigu domina Daugailių partizanai, tai baudžiamojoje byloje J. Dūdėno ir kt., Nr. 42002/3, yra per 20 fotonuotraukų, kokybė tikrai gera. Aš jų nesu skenavęs, nes dabartinėm LYA nustatytom kainom man kainuotų per 100 Lt... Kokie yra LGGRTC fotomedžiagos fondai – neįsivaizduoju. Beje, pridedu niekur nepublikuotus Jono Andriusevičiaus-Beržo beletrizuotus prisiminimus (rašyti mašinėle 1989 m., jis, kaip muziejaus darbuotojas, turėjo priėjimą). Tai – apie Vyno-Jono Dūdėno būrį. Savo laiku rašiau ir paskelbiau tokį straipsnelį žurnale „Kardas“, berods 2001 m., dėl viso pikto įmetu. Prisiminimai niekur nepublikuoti, jų autorius laiške manęs paprašė – kol jis gyvas, neplatinti. Jau po J. Andriusevičiaus mirties (2000 01) 3 egz. išplatinau ir perdaviau partizanų giminėms. Jei sudomins – prašom, tik tada parašykit, paruošiu aprašymą apie velionį, yra foto. Kaip jau rašiau, LYA yra ir partizanų foto. Atleiskit už tą nesusipratimą, tikrai nieko bloga galvoj neturėjau.

Sėkmės darbuose... Laimonas    

     ......................................................................................................................

 

Sveiki, Romai, 2005 03 01

Va tokia ta mūsų sistema, kad vieni kitus ėda, kenkia, ir viskas taip, tarsi būtų kalbama apie savo nuosavą kiemą ir garažą, o ne dalykus, kurie turi reikšmę mūsų istorijai. Net sveiku protu nesuvokiama, kodėl yra stabdomas ir trukdomas darbas tyrinėtojams? Vien paslaugų įkainiai varo siaubą (2 Lt už kopiją), o čia dar trukdymas dirbti patiems LGGRTC darbuotojams... Nu, iš viso nesuvokiama sveiku protu. Aš pradedu įsitikint, kad gal ir teisūs buvo tie diedai, kurie išvežė į Vakarus kažkurią dalį rezistencijos istorijos šaukdami, kad Lietuvoj nesaugu, o „komsamolcais” jie netiki ir t. t. O baisiausia yra tai, kad net bomžiukai turi teisę rėkti, šaukti, teisybės reikalauti, o šiuo atveju  – niekam nė motais. Nebent prisimins, kai iškils reikalas kokį nors skandalą sukelt (ar užglaistyt). Tiek tų kalbų.

Rytoj važiuoju į Vilnių, bandysiu pasėdėt archyve, dar esu sutaręs su G. susitikt neoficialioj aplinkoj, brendžio kavinėj išgersim, pakalbėsim apie gyvenimą. Bus matyt, gal ką papasakos įdomesnio...

Na, tiek. Geros dienos, Romai... Laimonas                                      ................................................................................................................

                     

Laiškas Pažįstamo

(apie 2005 m.)

Sveikas, Romai. Dėl LGGRT Centro... Čia tipiškas pavyzdys, kas vyksta, kai darbas pavirsta į UAB-ą arba (dar blogiau) į draugių pasidūsavimų kampelį. Kai yra nedarbiniai santykiai, kai darbas – tik būdas pinigams pasiimti – taip ir būna. Per maža idealizmo, o (dažnas paradoksas) idealistai nemoka įtikinėti, dirbti kuluaruose, moka tik dirbti, nevedžiojant akimis laikrodžio rodyklių.

Vis pagalvoju apie Striužą Valdą… Tai jo dėka idealiai suregistruotos visos rezistentų žūties vietos keliuose rajonuose. Ir paminklų pristatyta gal apie 20, bet ką spėjo – tą pastatė. Tokie tad pamąstymai apie centrą, tedega raudona ugnim – bent man dėl jų galvos neskauda. Mažiausiai ko jiems reikia – tai mūsų ir visų mūsų patarimų.

Kažkada kalbėjom apie rezistentų filmavimą, kai įteikiami statusų pažymėjimai. Įdomu, kas pasikeitė? Nieko... Tikriausiai net nefotografuoja tų žmonių. Dabar vėl: rezistentų teisių komisijos ir LGGRTC santykis man šviečiasi taip, kad nežino dešinė ką daro kairė, t. y. LGGRTC neturi duomenų iš rezistentų teisių komisijos. Turiu mintyje, niekas nedirba su jų veiklos aprašymais, tai turėtų duomenys būti įtraukti į bazę ar bent jau vardynas rašomas. Tikrai nežinau tos padėties. Na tiek, Romai, mano plepalų. Geros dienos.... Tavo Pažįstamas

      ............................................................................................................

 

 

Sveiki, Romai, (iš Laimono 2005 m.)

trukdau visai ne į temą, bet noriu išliet susikaupusias emocijas. Taigi, spalio mėnesį buvo tokia šventė, kur dalyvavo ir mūsų pensininkų klubas, kuris yra ne kas kitas, kaip kolaborantų lizdas. Visa to klubo grietinėlė – buvę Vakarų statybos valdybos funkcionierių žmonos, kurioms vadovauja tokia ponia Sitnik Galina, Lietuvos rusė, nemažai metų pragyvenusi Vilniuje, bet lietuviškai nė bum bum. Jos duktė Jelena Sitnik – savo laiku teisėsaugos dėmesį atkreipusio klubo „Eureka“ prezidentė. Apie tai buvo rašyta prieš keletą metų ir respublikiniuose laikraščiuose. Tai ta Galina laiko pensininkus geležiniam kumštyje, eina per aukštus ir savivaldybę reketuoja pinigų. Kurį laiką dirbo puse etato slaugos skyriuje. Toks ten jos ir darbas – tik algą ateidavo pasiimt, o jos diedukai tenykščiams pacientams smegenis periodiškai praplaudavo, kad SSSR nepamirštų... Taigi, Sitnik Galina..., pratęsiu mintį – toje šventėje, kuri buvo organizuota pagyvenusių žmonių dienai, išėjo pensininkų choras ir užplėšė dainas apie karą, apie veteranus, kurie širdim nesensta...

Aš iki to laiko pakančiai žiūrėjęs visą šitą marazmą, nepajutau, kaip galvą trenkiau į sieną – nu tokio pažeminimo kaip lietuvis nesitikėjau, kad pas juos pensininkų klubo viena siena padaryta raudonuoju kampeliu, kad ten kapitonų, majorų ir karo dalyvių nuotraukos – tai žinau. Tiesa, Leninas ten nekaba, netgi Ikona yra, bet kad taip, prie svečių iš Ignalinos ir kt. miestų užplėštų sovietines dainas – nesitikėjau. Nurijau tą gniutulą karčiai, bet iškentėjau.

2004 m. lapkričio mėnesį komitetuose svarstant klausimus vos nenugriuvau sužinojęs, kad savivaldybės taryba pensininkų klubui darbui su jaunimu skiria 3000 Lt, neva labai gerai dirba, šefuoja gimnazijos kelias klases, o ko moko vaikus – čia jau neaišku. Pasakoja apie IAE statybas, apie heroizmą, kaip statė miestą, o daugiau – nežinau. Tiesą sakant, negirdėjau, tad negaliu tvirtinti.

Beje, dabar pensininkus labai rimtai šefuoja mūsų vicemerė Dalia Štraupaitė, kuri ėjo į rinkimus po liberal-centristų vėliava (Zarasų-Visagino vienmandatėje). Tai tas žmogus, apie kurį norėjau sužinoti daugiau, bet aš tikrai to neprašau, nes neturiu nei moralinės, nei pilietinės teisės. Manau, kad kai ką galima rasti, net ir labai neieškant. Aš jau tarybos komitete labai nepadoriai pasisakiau, išgirdęs, kam ir kokiu tikslu pinigai skiriami pasakydamas, kad šituos Lietuvos žemės tarakonus reikia traiškyt, o ne globot. O globoja todėl, kad seniai – pagrindiniai rinkėjai, mat G. Sitnik ką jiems įsako – už tą ir balsuoja. Su valdžia kalba tokia: jei nenorite pyktis, norite balsų – duokite pinigų. Ir savivaldybė duoda. Tokios tad realijos mūsų mieste. Parašiau kaip yra, tik kol kas nenorėčiau, kad koks nors atgarsis būtų. Dabar aš esu ant peilio ašmenų, bet per daug nesibijau, nes turiu porą žmogelių, kuriems aš reikalingas, ir nelabai duos suėst. Kitas dalykas – aš turiu kai kurios filmuotos medžiagos apsigynimui. Ne dėl savęs skauda, o kad artėjant Lietuvos nepriklausomybės 15 metų sukakčiai vis dar švenčia tarybinės armijos, desantininkų, tankistų dienas, o gegužės 9-oji tai jau – „visaliaudinė“ šventė... Tiek norėjau pasakyt, nenoriu niekam skambyt, palauksiu truputį... Sėkmės, Romai.

          ...........................................................................................................

 

Apie 2006 m. laikraštyje „Tremtinys“ buvo išspausdinta buvusio Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės vado Alfonso Morkūno-Plieno dukros Elvidos (Čaplikienės) žinutė – „atviras laiškas“ apie „ištisas“ klaidas mano knygose (Romo Kauniečio), ji netgi siūlė uždrausti mano knygų spausdinimą. Koks neišpasakytas moters įžūlumas! Vien dėl klaidingai parašytos datos ji siūlo uždrausti mano knygų leidybą... Taip ir nesupratau, kokiam ponui tarnauja ši moteriškė, tik viena aišku, kad ta mintis jai garantuotai buvo padiktuota iš šalies, o ji kvailiukė ir išskalambijo ją visoje Lietuvoje. Negaliu pykti ant tokio žmogaus, kuris absoliučiai neturi savo nuomonės, o vadovaujasi svetimomis.  

Elvida sėdi Kauno politinių kalinių ir tremtinių būstinės koridoriuje ir ten pardavinėja rezistencinę spaudą – knygas, laikraščius, tik ten nėra nei vienos Kauniečio knygos, kadangi jos kažkam iš ten esančių labai neparankios, nes Kaunietis labai nemėgsta savo knygose girt ir liaupsint dabartinių partizanų-apsišaukėlių. Į viešai paskelbtą „Tremtinio“ laikraštyje Elvidos žinutę parašiau jai asmeniškai.

                  ........................................................................................................................................

   Gerb. ponia Elvida,

      Ką tik prieš šv. Velykas, Didįjį penktadienį, gavau Jūsų laišką, už kurį nuoširdžiai dėkoju ir iškart rašau atsakymą, kad Jūsų pastabos neliktų be atgarsio.

      Tai, kas mano knygoje A. P. P. III dalyje 676 p. buvo pateikta klaidingai, šie duomenys buvo rasti MGB pažymoje, rašytoje 1945 m. Tai yra dokumentas ir jo taisyt aš neturėjau teisės. Be abejo, jeigu būčiau turėjęs Jūsų duomenis, būčiau tikrai parašęs tokią pastabą, kad toj pažymoje tokie duomenys neatitinka tikrovės, bet ar Jūs įsivaizduojate, ką reikštų man dabar pagal anų laikų informaciją tikslinti šimtų žmonių biografijas, gimimo metus ir t. t. Aš jau nebeturėčiau laiko kada berinkt ir užrašinėti žmonių prisiminimus. Tai viena. O antra – dar nieks iš mano knygų skaitytojų taip atvirai nepasakė, kad tose knygose vien tik melas ir kad ten tik klaidinami žmonės.

       Miela ponia Elvida, kodėl gi Jūs taip piktai atsiliepiate apie mano knygas? Juk aš savo gyvenimą iš visos širdies paaukojau šiam darbui su giliu įsitikinimu, kad be manęs jo tikrai nieks nepadarys. Tai aš dariau jau gana seniai daug kuo ir rizikuodamas, o dabar Jūs viešai spaudoje demonstruojate „Atvirą laišką”. Kam tai naudinga? Ar Jūs nesuprantate, kad Jūsų jausmais žaidžia kažkas iš šalies? Arba, tokia frazė: „<...> tik skėsteli rankomis. Netikslūs biografiniai bei kiti duomenys kelia nepasitenkinimą.” Aš kažkodėl jaučiu, kad tai tikrai ne Jūsų žodžiai, Jums juos kažkas piktavališkai padiktavo iš šalies. Man asmeniškai tokie parašymai labai atsiduoda kvapeliu anų laikų ir anų žmonių, kurie mus trėmė į sibirus, gainiojo po miškus, guldė mūsų brolių kūnus ant gatvių pasityčiojimui. Aš dar kartą noriu Jūsų paklausti. Ar Jūs suprantate, kam Jūs padarėte paslaugą šiuo „Atviru laišku”? Tai pirmoji „juoda kregždė” ir dar „Tremtinyje”, kad tokios knygos, kaip Romo Kauniečio „Aukštaitijos partizanų prisiminimai”, kurios tik klaidina žmones, kelia jų nepasitenkinimą, ar verta išvis leisti? Aš manau, kad mes esame panašaus likimo, tai kam duoti peno tiems, kurie dešimtmečiais iš mūsų tyčiojosi ir visada stengėsi mus gniuždyti fiziškai ir morališkai.

       Aš nuoširdžiai atsiprašau Jūsų, gal tie netikslūs duomenys ir suteikė Jums didelių nemalonumų, bet supraskite ir tai, kad jų ir daugiau yra, o norint tuos duomenis pateikt šimtu procentų be kai kurių neesminių nukrypimų tikrai neįmanoma. Tuomet tą darbą turėtų atlikti koks nors specialus institutas, bet ne vienas žmogus.

        Jei „Tremtinyje” viešai paskelbėte labai piktą dar ir su tam tikra potekste laišką, tai man asmeniškai atsiųstame laiške pajutau ir Jūsų didelį nuoširdumą: lankstinukas apie Plieną ir iškarpa iš laikraščio, kas man tikrai pravers ateityje publikuojant medžiagą apie „Didžiosios Kovos” apygardą.

Linkiu Jums sveikatos, ramybės ir gerų, linksmų švenčių.

                            Su pagarba                   Romas Kaunietis

    .........................................................................................................................

 

ANŲ VELYKŲ ILGESYS

Kazys Saja

Kalendoriuje nurodytos šventės ne visada pažadina šviesią, džiaugsmingą nuotaiką, maždaug tokią, kuri atitiktų prekybos tinklų reklamą. Už pailgintus šventinius savaitgalius neretai tenka sumokėti keliom eismo dalyvių gyvybėm – per girtavimą, šventinį nuovargį ir lenktyniavimą keliuose.

Ir namisėdoms atsibosta spoksoti į televizorių, stebėti, kaip gimsta naujos žvaigždės (ir juodosios skylės) arba kaip juodukų „Žalgiris“ kovoja su tokiu pat šėmmargu „Lietuvos rytu“.

Džiaugsmingiausias savo tautos gyvenimo Velykas šventėme prieš dvidešimt metų, iškentę penkis dešimtmečius trukusią bolševikinę gavėnią. Visi, kas tik toj šventėj dalyvavo, „išgyveno prasmingo gyvenimo džiaugsmą“ (V. Landsbergis), širdimi pajuto, ką reiškia visai tautai prisikelti. Nė vienas nebuvo atstumtas, kuris norėjo dėtis prie Sąjūdžio, visi buvo kviečiami į Baltijos kelią, šiek tiek gailėjome tų, kurie iš baimės liko nuošaly.

Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarais tapo ir Sąjūdžio priešininkai, kuriems galbūt atrodė, kad mūsų tauta jau amžiams parklupdyta ir apraizgyta spygliuota lagerių viela.

Tačiau Kovo 11-ąją, rodos, visi broliškai džiūgavom, susiėmę už rankų skandavom Lie–tu–va... Netrukus paaiškėjo, kad vieni tame žodyje matė laisvą, darnią ir teisingą savo tėvynę, kitiems rūpėjo, kaip išsaugoti sovietmečiu priaugusį svorį ir nomenklatūrinį lovį. 

Vis dėlto nemanau, kad mes tada klydome su atlaidumu tiesdami ranką savo oponentams. Galbūt dažniau apsirinkame dabar, dėl iškilusių valstybėje bėdų kaltindami tuos, kuriuos anuomet laikėm klydusiais broliais. Nauji paklydėliai nė kiek ne geresni už senuosius.

Okupantų kariuomenė buvo priversta išsinešdinti, bet iki šiol išliko sovietmety paplitęs girtuokliavimas, apsileidimas, nuolaidžiavimas blogiui. O to blogio randasi tiek daug, jog sunku beatskirti, kas, kada, iš kur ir kaip jo tiek priveisė. Kas čia labiausiai kaltas? Okupacijos demoralizuota visuomenė? Slaptai tebesidarbuojanti kagėbistų kohorta? Atgijusi nomenklatūrinė šutvė, sumišusi su „nepartinio bloko“ prichvatizatoriais? O gal prie viso to prisideda totalinė vertybių krizė, pilietiškumo stoka, švietimo ir kultūros nuosmukis?

Prisimenu, kaip mes 1990 metais skyrėme Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjus. Iš kur jų paimti vos tik atkurtoj savo valstybėj? Ir vis dėlto – jų mums reikėjo ieškoti ne tarp buvusių senųjų „vilkų“, abejotino padorumo juristų, o tarp kitokią praeitį turinčių žmonių, kurie įstatymo raidę labiau būtų derinę su sąžine, su teisingumu. Gal taip būtume padarę pradžią kitokiai teisėtvarkai, ne tokiai, kokią turime dabar.

Mes, kaip Rytų vokiečiai, neturėjom Vakarų Lietuvos – sujungtoj Vokietijoj buvo pakeisti visi komunistinės Vokietijos švietimo įstaigų vadovai ir net daugelis mokytojų. Mes savoj valstybėj iki šiol įtikinėjam mokyklų direktorius, kad būtų deramai paminėtos valstybinės šventės, kad nebūtų užmirštas patriotizmo ir pilietiškumo ugdymas. Šiais laikais mokytojams algų nepakėlus sunku būtų šito reikalauti. Tačiau, kaip rodo kitų sričių tarnautojai, padidintas atlyginimas jų „esmės“ beregint iš esmės nepakeičia.

Tuštėja, tirpsta Lietuva. Tauta, mūsų valstybės suverenas, vis pikčiau keiksnoja savo valdžią, o atėjus rinkimams vėl iš viso gėrybių dubens renkasi suktą kiaulės uodegą.  Kodėl žmonės taip elgiasi? Nežinia, nuo ko apspangę, nesugeba atskirti dešros nuo uodegos? O gal tam dubeny paršo uodegų daugiau negu visų kitų galų? Ką gi, šių metų rudenį turėsime dar vieną galimybę.

...Aną savaitę Aukštaitijos Daukantu mano pavadintas Romas Kaunietis iš Panevėžio padovanojo dar vieną, vos ne tūkstančio puslapių knygą „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, šeštąjį tomą.

Kodėl tas žmogus savo gyvenimą pašventė tokiam sunkiam ir nedėkingam darbui? Jis jau trisdešimt aštunti metai eikvoja begalę laiko, ieško, važinėja, kalbina ir užrašinėja buvusių rezistencijos dalyvių prisiminimus, kuriuos vėliau papildo nuotraukom, slėptuvių brėžiniais ir tuometiniais dokumentais. Tuos ilgus magnetofoninius įrašus tenka šifruoti, perrašinėti, redaguoti, lyginti, kad neįsiveltų apmaudžių klaidų.  

Ir čia dar ne viskas. Tenka rašyti laiškus, rinkti lėšas, ieškoti leidyklos, o vietoj atpildo – kokio nors apsišaukėlio „pulkininko“ (čia turi minty dabartinį LLKS vadovą Joną Čeponį – R. K.) raginimas – sudeginti Kauniečio knygas. Sudegintume – ir tos knygos mums nebadytų akių, negraužtų sąžinė...

Antai Maironis – kaip jis guodė motušėlę, kurios „jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės“?

Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,

Antros neišverks apgailėjęs. 

Viešpatie! Negi mes esame ir būsime tarp tų išlikusių besipykstančių sūnų, kurie savo tėvyne, savo namais nebeturi kada pasirūpinti? Gal nebemyli ir nustojo branginti juos?

Argi tai mes, tie patys, kuriems teko savom akim regėti atgimstančią Lietuvą?! Kurie, sutelkę jėgas, nurito nuo jos kapo akmenį?

            .....................................................................................................................

Mano p a s t a b a: Prieš keletą metų buvau sumanęs rinkti ir ruošti medžiagą atskiram leidiniui „Lietuvos partizanų karo taktika ir strategija“. Sudariau klausimyną ir išsiuntinėjau keliolikai buvusių tikrų partizanų. Iš daugelio gavau gana išsamius atsakymus, su konkrečiais paaiškinimais, pastabomis ir pan. Nusiunčiau tokį klausimyną ir buvusiam čekistų legenduoto DKA „vado“ Griežto ryšininkui Mykolui Černiauskui į Kauną, tikėjausi gauti nors kokią informaciją iš šito žmogaus. Be abejo, niekur niekam niekada nepriklausęs žmogus būtų tą mano klausimyną iškart išmetęs į šiukšlių dėžę ir net negaišęs laiko atsakymui, o pastarasis vis dėlto nepatingėjo „užmesti“ keletą piktų žodelių mano adresu ant netaisyklingai iškirptos vyniojamo popieriaus skiautės, ateit į paštą, nusipirkt voką su ženklu ir išsiųsti mano adresu. Gal kam ir nesuprantamas toks šito piliečio poelgis, bet man jis tuo ir „apsišvietė“, jog buvo kažkur kažkada „įmerkęs uodegą“, o dabar vaidina nekaltą avinėlį:

                    .............................................................................................................................

...Aš sovietiniais laikais ir Lietuvos su partizanais jokio reikalo neturėjau ir dabar politikom neužsiiminėju. Jūsų nepagrįstus klausimus išmečiau į šiukšlių dėžę (1998 09 24).

            ............................................................................................................................

Mano p a s t a b a: Likimo keliai kažkada mus suvedė ir su buvusia Vyčio apygardos Žaibo būrio partizane Zofija Striogaite-Žiliene-Galinaitiene-Klajūne. Kadangi jos vyras Antanas Žilys-Žaibas buvo būrio vadas, mane tas ir paskatino užrašyti jos prisiminimus. Susipažinome per jos sūnų Algimantą. Nors tada dar ką tik buvo prasidėję pirmieji nepriklausomybės metai, neturėjome jokių garantijų – kuo tai viskas gali baigtis, todėl kol kas ne visi buvę laisvės kovotojai buvo linkę apie save pasakoti atvirai, o kas ir atvėrė savo dūšią, vėliau spaudoje perskaitę jau užrašytus savo prisiminimus, ne vienas gailėjosi ir prašė kitam leidinyje jo išsakytus kai kuriuos žodžius ar sakinius pakeisti. Viena iš tokių buvo ir Klajūnė.

Pačios Klajūnės gyvenimas buvo pilnas įdomių nuotykių ir sunkių išgyvenimų, apie kuriuos ji ne per daug norėjo atvirauti, prisiminti anuos laikus, bet sūnaus Algimanto perkalbėta, kažkiek atvėrė savo sielą ir man kai ką papasakojo. Tą pokalbį aš įrašiau į diktofono juostą ir tie jos užrašyti prisiminimai pirmiausiai atsirado Panevėžio Sąjūdžio laikraštyje „Laisvas žodis“, bet po tos publikacijos ji man parašė smarkiai apgailestaujantį laišką:

               ........................................................................................................................

Gerb. p. Romai, už ką Jūs mane taip baudžiate? Aš labai jaudinuosi už kai kuriuos sakinius, ne mano žodžiais sakytus, parašytus laikraštyje „Laisvas žodis“ mano vardu.

Malonu, kad Jūs keliate praeitį, renkate medžiagą iš praeities kruvinų laikų, Lietuvos partizanų.

Aš labai nenorėjau pasakoti niekam, kadangi pati viską rašau ir savo žodžiais išreiškiu prisiminimus. Daug kas prašė – visiems atsisakiau. Jumis pasitikėjau tik dėl savo sūnaus Algimanto prašymo ir tai metus laiko ar net ilgiau įkalbinėjo mane. Sutikau galvodama, gal vaikai pyksta, galvoja, kad noriu nuslėpti praeitį, ir svarbiausia, kas apie jų Tėvelį-Žaibą. Jei būčiau žinojusi, kad taip išeis, būčiau net į Panevėžį nevažiavusi.

Aš Jus labai prašau ištaisyti tas klaidas. Parašiau net du laiškus į redakciją gerb. Arnoldui Simėnui. Nesulaikykite, prašau, išspausdinti į „Laisvą žodį“ su pataisymais.

Ką tikiu – padarysite, todėl iš anksto dėkoju. Tik kaip greičiau – prašau.

1991 01 25                                                           Jus gerbianti – Klajūnė

        ............................................................................................................................

 

Kartais gaunu ir tokių laiškų, kurie gana trumpi, bet pasako labai daug, kurie manyje išsklaido abejones ir primena, jog aš einu teisingu keliu, tokie laiškai man neduoda nuleist rankų, o toliau siekti savo užsibrėžto tikslo:

„<...> Romai! Neseniai skaičiau kažką panašaus – laimingiausi žmonės nebūtinai turi viską, kas pasaulyje geriausia. Galbūt, jie tiesiog moka daryti geriausia beveik iš visko, kas pasitaiko jų gyvenimo kelyje... Kad tu geriausias tam tikroje srityje, turi nesikuklindamas pripažinti. Labai džiaugiuosi už tave, pagaliau garsiai tą pripažįsta, atranda vis daugiau žmonių. Linkiu – teneapleidžia tavęs  Sveikata, Stiprybė, Ramybė, Viltis. L.“

         ............................................................................................................................

Mano p a s t a b a: Šį laišką gavau iš buvusios Vyčio apygardos Žaibo būrio partizanės Zofijos Žilienės-Galinaitienės-Klajūnės. Jį man perdavė jos sūnus Algimantas. Laiškas rašytas 1997 02 17. Jos prisiminimai buvo publikuoti mano knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ I d., 60 p.

Partizanė Klajūnė buvo paimta gyva ir nuteista 25 m. lagerio, tačiau po Atgimimo jos baudžiamosios-tardymo bylos KGB archyve nerasta, todėl kai kuriems asmenims iškilo tam tikrų įtarimų, ypač buvę politkaliniai ėmė ją įtarinėti buvus saugumiečių užverbuota, dargi tuos įtarimus pagilino rasti kai kurie dokumentai apie jos sūnaus Vytauto Galinaičio užverbavimą KGB agentu,. pseudonimu Žaibas. Be abejo, tie gandai pasiekė ir pačią Klajūnę ir dėl to ji man parašė šitą laišką. Ji prašo mane pakalbėti su Jonu Čeponiu, su tuo pačiu, kuris ir apie mane skleidė gandus, kad aš buvęs KGB agentas Juodas voras. Tai ką aš tokiu atveju galėčiau pasakyti šitam žmogui? Jis ir man yra sakęs, kai dar dirbome kartu VSD, kad ji pražudžiusi ir savo pirmąjį vyrą, partizanų būrio vadą Antaną Žilį-Žaibą, kad va jos bylos nėra, atseit, specialiai sunaikinta, kad nieks nesužinotų apie jos duotus parodymus saugumui, iš lagerio grįžusi gavusi gerą darbą prekyboje, draugavusi su Panevėžio KGB viršininku Kišonu... Aš viso to, ką man pasakojo J. Čeponis apie Z. Žilienę, nesu matęs jokiuose dokumentuose, kad kur kas nors panašaus būtų parašyta, o tikėt gandais nėra jokio pagrindo. Kadangi labai gerai žinojau J. Čeponio nuostatą, todėl net nebandžiau su juo apie tai diskutuoti, nes tai būtų buvę tuščios kalbos.

      .....................................................................................................................................................................

Gerb. p. Romai, labai prašau jūsų pagelbos, patarimo. Algimantas jums paaiškins, kokios bėdos prislėgė mane ir taip nekaltai, kad nežinau, ar pajėgsiu viską iškentėti iki galo. Kaip yra baisu, žiauru taip nekaltai, neteisingai viską išgyventi.

Jūs važinėjot po kaimus, rinkot žinias, tikrai tikiu jūsų pagelba, patarimais, nes aš taip pasimetusi, kad nežinau ką daryti? Labai prašau pakalbėti su p. Jonu Čeponiu (naujai atkurtos LLKS pirmininkas dimisijos pulkininkas – R. K.), kad pasakytų, kas per priežastis?

Ponas J. Čeponis posėdyje Kaune pasakė, kad esu prisidirbus seniau ir dabar... Ką ir kaip – nieko nepasakė. Visi viską laiko paslaptyje, tiki kažkokiais anonimais ir juos slepia, su manim niekas nekalba ir raštu jokio pranešimo negaunu, jau dveji metai baigia pribaigti mane, visai nekaltai.

Ponas Romai, aš jums prisiekiu, kad priesaikos duotos dar 1944 matais nesulaužiau iki šios dienos, išdavike nebuvau niekada, o dabar sako – esu išdavikų sąraše. Už ką? Kodėl? Kaip tai žiauru! Tikiu jumis. Su pagarba Jums – Zofija Galinaitienė.

      ......................................................................................................................................

 

Rimantas Jokimaitis. Lietuvos partizanų kovų vaizdai „Kitos mėnulio pusės“ šviesai pašvietus

(atskiri fragmentai iš interneto)

2010 01 22

 

<...> Ką tik išleista Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojo Mindaugo Pociaus knyga „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais“ (V., 2009). Pirmuosiuose puslapiuose iškeliama tiek klausimų, kad jau nori nenori privalai skaityti, ieškodamas atsakymų. Kai kurie iš tų klausimų labai reikšmingi metodologiniu požiūriu. Pavyzdžiui, „Ar Lietuvos partizanai kovodami pažeidė Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą, priimtą 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje?“ (13 p.)

<...> Kaip žinia, Sovietų Rusijos vadovybė okupuotą Lietuvą nusprendė palaužti žiauria prievarta. Per 1944–1945 metus Lietuvoje per 12 tūkstančių žmonių buvo nužudyti okupacinės kariuomenės ir jų vietinių talkininkų, sudeginta apie 1000 sodybų. Dažniausiai minimi per 1944 m. Kalėdas sudeginti dzūkų Klepočių, Lizdų, Vabalių ir kiti kaimai, išžudyti nekalti žmonės. Tačiau tokių nekaltų aukų, sudegintų ūkių buvo visoje Lietuvoje („Lietuva 1940–1990“ – V., 2007, 289–291 p.).

<...> Partizanų „istoriją“ propagandos tikslais parašė okupantas. Jos išmintis – paprasta: tie, kas priešinosi ir kovojo prieš okupantus, yra banditai. Suskaičiuota, kad MGB-KGB nurodymu 5–9 dešimtmečiais buvo paskelbta apie 569 straipsnius partizanų tema. O kur dar knygos apie „kruvinus žudikų pėdsakus“, „dokumentiniai“ ir meniniai filmai, „dokumentinės“ apysakos ir apybraižos.

<...> Istorija apie banditus – vaikų ir šeimų žudikus – buvo sukurta tik liaudžiai. KGB vidaus naudojimui skirtoje literatūroje (pvz., „Kova su buržuazinių nacionalistų ardomąja veikla SSRS teritorijoje“ – M., 1965; rusų kalba ir kt.) užuominų apie vaikų ar šeimų žudikus nė su žiburiu nerasi. Ten dalykiškai rašoma apie partizanų organizaciją, kaip jie kovojo už „buržuazinę“ Lietuvą ir LTSR atskyrimą nuo SSRS, kad nuo jų rankos krito „tūkstančiai partinių ir sovietinių aktyvistų, liaudies gynėjų, valstybės saugumo darbuotojų, sovietų valdžiai lojalių asmenų.“

<...> Paskutinis antipartizaniškų klastočių pliūpsnis KGB išmestas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Tuomet imta skelbti, kad partizanai nužudė 25 000 žmonių. Paskui apie 10 metų partizanų „demaskuotojai“ tylėjo, o dabar plika akimi vėl galima stebėti antipartizanišką dezinformacijos kampaniją. Išlaikomi, finansuojami iš esmės sovietinį laisvės kovų istorijos vaizdą pateikiantys interneto puslapiai.

<...> Viskas M. Pociaus knygoje sukasi apie partizanų aukų skaičius. Teigiama, kad partizanai iš viso nukovė apie 2830 sovietinių represinių struktūrų narių, nužudė 2200 partinių ir sovietinių aktyvistų ir 9300 civilių gyventojų (348 p.). Iš karto suvedamas balansas ir padaroma išvada: „Taigi tikrų ir tariamų kolaborantų (stribų, partinių ir sovietinių aktyvistų, civilių) bei jų artimųjų žuvo 8,3 karto daugiau negu okupantų.“ (348 p.). Skaičiai istorikų tekstams suteikia konkretumo, svorio, tačiau ne šiuo atveju. Pasigilinus, lenda daugybė įvairiausių neatitikimų, skirtumų, grubių klaidų. Akivaizdu, kad autorius susipainiojo tūkstančiuose MGB-KGB ataskaitų lapų. Užtenka palyginti 3, 4, 7 ir 9 lentelių duomenis (358, 361 p.). Susumavus 3 lentelės duomenis, matyti, kad partizanai ir gindamiesi, ir puldami iš viso nukovė 13 451 žmogų, 2742 sužeidė ir 947 paėmė į nelaisvę.

<...> Niekam ne paslaptis – partizanai ir šaudė, ir korė. Kas buvo, tai buvo. Žinomas tiesas paliudija Juozas Armonaitis-Triupas dokumentiniame filme „Nesulaužyti priesaikos“. Su partizanams būdingu paprastumu ir aiškumu pasakoja tas senas ir daug matęs žmogus apie partizanišką praeitį: „Nutarėme eiti į kaimą švęsti Velykų. Vadas Žalgiris pasakė: reikia likviduoti tą bobą, tai švęsim Velykas.“ Nuėjo vyrai ir likvidavo „bobą“. Kas nežino tokių „bobų“ ir „diedų“, kurie per daug plepėdavo ir net grasindavo kaimynams už ryšius su „banda“. Įsivaizduokime, nori laisvės kovotojai su savo talkininkais atšvęsti Velykas ar Kalėdas, bet žino, jei nueis į kaimą pas savo rėmėją, tai tas geradaris žiauriai nukentės, nes „boba“ paskųs. Geradaris pateks į lagerius, o jo žmona su vaikais – į tremtį. Kokia išeitis? Gal nebešvęsti Velykų, Kalėdų ir apskritai nesilankyti tame kaime, nes ten gyvena „boba“? Karas yra bjaurus dalykas, bet kai jo reikia Tėvynei, didžiausi patriotai imasi nemalonių pareigų...

    .........................................................................................................................

LAIMONO ABARIAUS atsakymas man į šį straipsnį

2010 02 07

Romai, perskaičiau.

Parašyta gražiai, bet kad ir kiek berašytum, kad ir kiek bemazgotum tuos kruvinus skudurus, vis tiek neatplausi to nekalto kraujo upės, kuri tekėjo pokario metais.  

Net jei tik 5 iš 100 būtų nekaltai nužudyti, vis tiek tai būtų problema, vis tiek tai būtų nusikaltimas.  

Kad ir ką berašytų visokie jokimaičiai ir semaškaitės, aš vis tiek nepatikėsiu, kad mūsų miško broliai rusų – frontininkų prišaudydavo kaip malkų, nepatikėsiu, kad partizanai tik dainas dainavo, poterius kalbėjo ir laukė laisvos Lietuvos. Tokius rašinėlius vadinu trydaliojimu – tik pagal aplinkybes skystesniu arba tirštesniu...

Nereikia atsiprašinėt stribų – svolačių, nereikia prašyt atleidimo kolchozų pirmininkų, po velėna pakištų sovietmečio funkcionierių, visų, kurie gavo iš valdžios ginklus – jie savo likimą pasirinko patys, žinojo kuo rizikuoja jie ir jų šeimos. O dėl visų kitų – čia nereikėtų kišt galvos po kaldra ir pripažint, kad dalies aukų buvo galima išvengt. Atkurtųjų apygardų vadai turėtų viešai pripažinti, kad pokario metais buvo pralietas ir nekaltas kraujas. Net jei per visą Lietuvą tokių nekaltų būtų tik 5...

                ................................................................................................................

 

Apie partizaną VAIČĖNĄ

Laimono A. komentarai dėl Semaškaitės rašliavos  knygoje „Vaičėno būrio žūtis“:

<...> Negaliu dar nepakomentuot 9–10 p. aprašomos kruvinos orgijos, vykusios po Želmeniškės mūšio 1946 01 15. Jei netingėsi – pasiskaityk, kas ten Semaškaites prifantazuota. Iš tikrųjų, kiek žmonių klausinėjau – tai nė vienas kaimo žmogus nebuvo suimtas, jokių merginų virkdymo, lavonų išrenginėjimo ir panašių baisybių nebuvo... Taip ir norisi parašyt kur nors...

Šiandien turėjau reikalą pavartyti Semaškaitės „Vaičėno būrio žūtis“, 54 p. – rašoma, kaip Vilius Deksnys sugebėjo Vaičėnui Edvardui net taurelę įsiūlyt, nors anas buvęs abstinentas. Gal ir patikėčiau, bet  LYA, f. K-1, ap. 58, b. 41070/3. Jono Tamoliūno, Albino Bakučio, Antaninos Bakutytės, Teofilios Klišonytės, Antano Sesicko baudžiamojoj byloje ko ne kiekvieno liudininko apklausoj radau faktelių, kad Vaičėnas buvo neeilinis latras. Kiekvienas susitikimas – vis samagonas, spiritas ir panašiai... Keisčiausia, kad visi apklausiamieji pasakoja su menkiausiomis detalėmis, kada ir pas ką pirko degtinę Vaičėno pavedimu. Ėch, ne šventieji puodus lipdo...

 ..............................................................................................................................

 

 

            Ryto Narvydo laiškas, gautas 2010 05 11, dėl Slučkos ir Kadžionio

...Citata iš Sudeikių bylos. Ten kelis kartus šita situacija aprašoma. Slučkos vyrai girtuokliavo, ir jis milicijon paskambino. Greit ten į tą girininkiją atvyko kareiviai ar stribai ir visus išvaikė. Sudeikiai tvirtino, jog Slučkos būry buvo didelė netvarka, ir jie pas jį nebegrįžo. Situacija savotiška. Tai man rūpi dar ir iš kitų šaltinių patikrinti, kaip ten galėjo būti.

Petronį (turi minty Albertą Petronį – R. K.) prokurorai turėjo apklausinėt ir žadėjo mane pasikviesti. Bet tyluma. Tikriausiai, iš jų veidų matosi, – jie nesuteiks man tokios galimybės. Mat – baudžiamoji byla... Šiaip dirbam labai sunkiai. Žmonių nėra, naujų nepriima (esą – krizė, reikia taupyti lėšas), nieko nespėju, o nauja vadovybė sukėlė kažkokį chaosą mūsų įstaigoje. Apskritai niekam čia tos bylos nerūpi. Dabar, kai šaukštai jau po pietų, sukruto aukštosios mokyklos. Man skambinėja ir rašinėja kelios studentės dėl partizaninio karo. O vakar viena paskambino ir prašė padėti jai surengti interviu su vienos ir kitos pusės atstovu. Tai susitariau su Kadžioniu ir Tamošiūnu (MGB agentas smogikas Aštrus – R. K.), dalyvavo suimant Bėdą-Joną Kadžionį. Norėčiau ir juos abu suvesti – įdomu, koks išeitų pokalbis, ar prisimintų vienas kitą. Kadžioniui užsiminiau, jis susimąstė, man pasirodė, kad susidomėjo tokia mintimi. Su Kadžioniu mėginsiu surasti Brigacko palaikus. Na, dar Pranas Preikšaitis (MGB agentas smogikas Jūra – R. K.) sakė, kad norėtų su Jumis susitikti. Vakar jam paskambinau – pasidomėjau, kaip laikosi. Skundėsi, kad jau visai prastai.

 ..................................................................................................................................

Laiškas, gautas iš Ryto Narvydo 2010 05 24

Labas.

Tarp mūsų kalbant, toks man įspūdis susidarė, kad ta moteriškė (buvusi partizanė Salomėja P.-Rūta. Jos prisiminimai – knygoje APP III dalis, 891 p. – R. K.) anais laikais vyrams buvo ne per sunkiausiai prieinama, ir nesvarbu – milicininkas koks ar partizanas, ar dar kas nors. Ir į mišką regis ją ko ne per prievartą išsivedė gal ir tiems patiems reikalams. Kaip ten su ja buvo, tai jau jos reikalas. Ma ją tą Salomėją, šiaip nelaiminga ta jos vaikystė buvo. Bet man pasipiktinimą kelia tie kiti, kurie neadekvačiai jos gyvenimą įvertina. Ji čia pas mane pusę metų vaikščiojo kas kartą su buteliu ir šokoladais – norėjo pažymą iš manęs gauti, kad nebuvo agentė. Nes manė, jog ta aplinkybė trukdo jai gauti apdovanojimą. Pažymos ji iš manęs negavo. Tai matyt rado pas ką kitą su tais savo buteliais nueiti ir pasiekė savo tikslą. Kitaip aš negaliu paaiškinti, kaip ji tą kryžių išsirūpino. Tai čia jau ne tiek
Salomėjos, bet daug gilesnė problema. Šį tą žinau apie tuos teikimus apdovanojimams negera. Tai jau tų apdovanojimų diskreditacija. Prie Smetonos apdovanojimų tvarka daug švaresnė buvo. Kapstydavosi jie tada ir bet kas kryžių ir kitokių dekoracijų negaudavo. O dabar – bet kas gali gauti, kuris įžūlesnis. Sėkmės, Rytas.

                  .......................................................................................................................................

Laiškas, gautas iš Ryto Narvydo 2010 07 14

Malonu gauti optimistišką laišką, nors ir su priekaištais mano darbovietei. Aš visai prie paminklinių reikalų neturiu jokio sąlyčio. Nieks manęs į tokius renginius nesiunčia. Perduosiu Memorialiniam departamentui pastabą. Su naujais smogikais neteko susitikti. Buvau tik dar kartą su Tamošiūnu. Nieko labai nauja nepapasakojo. Piktinosi filmu „Smogikai“. Mat, kažkas iš kaimynų jam pasakė maždaug: „pasirodo – tu buvai žudikas.“

Manęs, tikriausiai, jis neatpažino, nes man jokių priekaištų neišsakė. Šiaip, darbai eina sena vaga. Rytoj važiuosiu į Kauną pas vieną žmogų, kuris paliudys apie SG operaciją. O tada į Dzūkiją. Ten vesiu tokioje „Vanago“ sukarintoje vaikų vasaros stovykloje viktoriną apie karo istoriją, partizanus ir t. t. Kasmet važiuoju. Vardan tos Lietuvos.

Čia man nutiko toks incidentas, kuris paliko slogumą. Dažnokai pabendraudavau su Kadžioniu. Papasakojo nemažai įdomių dalykų, kurie nėra aprašyti (apie bunkerių statybą, gyvenimą juose ir t. t. ir pan.) Užeidavo kalba ir apie egzekucijas. Jis buvo neskaitęs Pociaus knygos. Sakė, kad kodėl tas Pocius su jais, partizanais, apie tuos likvidavimus nekalba. Esą, jie viską paaiškintų. Dėstė ir savo nuostatas, kad partizanai vykdydavo Karo lauko teismo nuosprendžius, kad būdavo ir klaidų ir t. t.

Taigi, klausinėdavau abstrakčiai – kas jo krašte buvo likviduotas ir kodėl. Paminėjo kažkiek tų pavardžių, kalbėjo apie motyvus ir t. t. Kartą paklausiau, ar jam teko į žmogų šauti. Atsakė, kad neteko. Žinoma, tema sunki. Bet prieš kokį mėnesį – pusantro aš jo paklausiau apie konkrečius asmenis iš jo baudžiamosios bylos. Apie vieną jis papasakojo. Bet apie tą atvejį buvo rašyta ir jūsų knygoje – Ignatjevas (yra ir ankščiau apie jį pasakojęs, kai buvome su Jonu Ohmanu – tada sakė, kad tą žmogelį paleido, bet paskutinį kartą pasakė – buvo likviduotas). Aš suprantu tokius „reveransus“ – sunku apie tai kalbėti. Bet kai paklausiau apie Jovaišą, tai jis nenorėjo kalbėti. Ne, tai ne.

Dar pakalbėjome, atsisveikinome gražiai, iki mašinos mus palydėjo. Tarėmės, kad jį pakviesiu į tą mano minėtą stovyklą. Taigi, skambinu jam užvakar. Jis man: „Aš turiu kai ką jums pasakyti.“ Trumpai kalbant: jis su manimi nebegali bendrauti, nes: tokius dalykus klausinėju, apie kokius ir lageryje nieks neklausė; kodėl aš nesidomiu tais, kuriuos okupantai nužudė; jis visada žinojo apie „išplėštus lapus“ (čia turi mintyje tuos išplėštus lapus iš jo karinio bilieto – R. K.), bet nesidomėjo mano praeitimi; kai kurie partizanai apie mane blogos nuomonės; jis nežino, bet mano, kad domiuosi tais klausimais kažkieno palieptas; kad kaip koks tardytojas įsijungiau kompiuterį; ir dar panašių dalykų išsakė, čia gal tik pusę suminėjau. Gal valandą telefonu prakalbėjom. Tikinau, kad tie jo įtarimai be pagrindo (o jis – „aš taip jaučiu“), ir kad man rūpi apie to meto gyvenimą sužinoti iš žmogaus, kuris tą gyvenimą gyveno, kad dėl tų lapų – paprasčiausia nesąmonė parašyta, kad ir man tas temas liesti nėra lengva (šitoje vietoje jis sureagavo, esą „gerai, kad aš apie tai pasakiau“) ir t. t. Bet jis pakartojo bent tris kartus: nebegalįs su manimi bendrauti ir nieko bloga nelinki. Ir jau visai besibaigiant pokalbiui pasakė: „Noriu palinkėti – dirbkime Lietuvai“, – ir kelis kartus akcentavo, kad partizanų veiksmų nereiktų akcentuoti, bet rinkti duomenis apie okupantų aukas. Man susidarė įspūdis, kad jis taip staigiai apkeitė savo laikyseną su kažkieno įtaka. Galbūt jo aplinkai sukėlė neramumą Žyprės reabilitacijos problema (juk ne be reikalo kalbėjo, kad kažkieno pavestas renku tuos duomenis). Tai mano aktyvus domėjimasis, o juolab kad žinau konkrečius faktus, pavardes, tikriausiai, ir sukėlė įtarimą. O jie juk pratę iki dabar gyventi konspiracijoje. Kaip ten bebūtų, praradau vertingą šaltinį. Dar daug norėjau sužinoti apie partizaninio gyvenimo detales... Kita vertus, nesmagu, kad vienaip ar kitaip paliečiau žmogaus jautrią vietą... Beje, ar yra pas jus kas nors apie tą Jovaišą-Švendrį?

                    ..................................................................................................................................

Mano laiškas Rytui Narvydui

Mielas Rytai, pritariu Tavo mintims, kad mūsų šalyje ne viskas taip klostosi, kaip galbūt norėtųsi ir už ką geriausieji mūsų tautos vyrai paguldė galvas... Pasaulis eina kitu keliu ir nuo 2004 05 01 mes turime susitaikyti su mintim, kad lygiaverčiais gyventojais taps spalvotieji, kitataučiai ir nė menko supratimo apie mūsų šalies istoriją neturintys žmonės. Kaip ir turime susitaikyti, kad mūsų tautos vaikai blaškysis po pasaulį, kurs mišrias šeimas ir paleis į tą pasaulį nelietuvius, bet bala žino ką... Kad ir kaip norėtume, mes istorijos rato nepasuksime atgal. Mūsų tėvų ir senelių amžius su dainomis, papročiais nueina į praeitį. Kur tai matyta, kuomet tautiškus šūkius nešantis jaunimas vadinamas fašistais, o iškrypėlių kritikai – persekiojami. Tai – duoklė globalizacijai, prieš kurią mes esame bejėgiai.

Viena ką galiu Tau pasakyti – privalome išsaugoti kuo daugiau liudijimų ateities kartoms. Geriau už mane žinote, ką galima rasti saugumo archyvuose, galbūt kai kas ir labai norėtų, kad istorija būtų rašoma tik pagal tuos okupanto – dokumentus, bet mes žinome, kad rašyti istoriją remiantis vien okupanto dokumentais – reiškia būti okupanto bendrininku. Kol dar yra gyva maža dalis tai prisimenančių žmonių – privalome padaryti, kad liktų ir jų liudijimai....

Ačiū už pasiūlymą padėti, tikrai ne taip dažnai išgirstu tokius nuoširdžius pasiūlymus. Ko mums (man) reikėtų? Labai mažai, o kartu ir labai daug. Kadangi neturim nei laiko, nei lėšų aklai blaškytis po Lietuvą, renkant prisiminimus, gerai būtų susidaryti lankytinų žmonių sąrašus. Tam reikėtų gauti bent apibendrintas žinias apie tų žmonių veiklą, turėti supratimą, kiek jie yra prisidėję prie laisvės kovų. Tada, turint trumpą veiklos charakteristiką, jau galima orientuotis, pas ką vykti....

Suprantu, kad tai – gal net ne jūsų kompetencijoj, tikriausiai tas anketas turi Rezistentų teisių komisija, tačiau tokia pagalba būtų mums labai svarbi. Juk tai, ką renkam – nei Kaunietis, nei kiti į karstą neįsidės, nei parduos – liks Lietuvos istorijai

                                                                   Su pagarba  –  Romas Kaunietis

       ...................................................................................................................................

Gauta iš Ryto 2010 07 15

Ačiū už gerą žodį. Žinoma, kad taip ir yra. Ne su grėbliais jie eidavo. O ir teatre pakabintas šautuvas iššauna. Ir tie, kurie išgyveno, tikrai – nelabai panašūs į pačius didvyriškiausius. Aš per daug į galvą neimu. Suprantu tuos subtilius dalykus ir, žinoma, Kadžionio tam tikrus nutylėjimus, išsisukinėjimus, pritempimus pastebėjęs buvau ne kartą. Vis tik kai jis ėmė sakyti, kad Pocius galėjo apie tai ir su jais pakalbėti, esą, dėl objektyvumo ir tikros tiesos, tai šiek tiek naiviai pamaniau, jog jis pasiruošęs kalbėti atvirai. Buvo laikai – tai buvo, aš nesiimu teisti (kitą vertus, kas dabar darosi – tai jau čia turiu ką pasakyti). Labiausiai man apmaudu, kad apie partizaninį gyvenimą, kasdienybę nedaug su kuo belieka pakalbėti. O juk be galo įdomu, kaip bunkerį įrengti, ventiliacija kokia turi būti, kaip ten tuos gamtinius reikalus tvarkyti ir pan. Bent jau aš nelabai esu su tokia medžiaga fiksuota susidūręs. Su stribais ir pan. tai taip, labai reikia, tik va spėk kad gudrus visur... Beje, aš esu susitaręs su vienu buvusiu kagėbistu susitikti, gyvena berods Pakruojyje. Gal kartu nuvažiuojam? O kaip dėl to Jovaišos-Švendrio? Ir dar – dėl Sluškų vis pasirodo „kompromatas“. Mes aiškinomės dėl žydšaudžiavimo – ničnieko neradome. Kita vertus, viskas, kas parašyta apie Šarūną – dievai žino, iš kokių šaltinių paimta? Kiekviename aprašyme – vis kitokie faktai, vienur – 2 pp tarnavo, kitur – 5 pp, tai Kauno, tai Vilniaus universitetą baigė, kitur vėl – pasimokė ir nebaigė (archyve apskritai neradome jo pavardės tarp studentų), buvo vietinėje rinktinėje, nebuvo... Kai kur rašoma – karininkas, belaisvių stovyklos viršininkas ir t. t. O Petronis tai visai supermeniškas galias Slučkai suteikė – esą, virš galvos iškėlęs rankoje granatą sprogdino... Ir dar visokių absurdų prirašyta. Gal turite kokių rimtesnių duomenų? Gal koks giminaitis gyvas jo?

 ...............................................................................................................................

Laimono Abariaus laiškas R. Narvydui – kopija persiųsta man asmeniškai.

Sveiki, Rytai,

maždaug suprantu, kad Juozas Bulka eina su Jumis į kontaktą tam, kad faktais Jus įtikintų, kad „normalių partizanų“ buvo tik keli, tuo tarpu visi kiti tik gėrė samagoną ir tvirkino mergas. Ir tam tikslui jis nori užversti Jus informacija, kurios, jo manymu, mes nežinom. Jis mano, kad papasakojęs, kiek kas gėrė ir kada kas susišaudė tarpusavyje, jis paneigs normalių partizanų egzistavimą ir suniekins iš esmės laisvės kovas.

Šansų, kad jis atsivers ir ims gailėtis, puls į sentimentus – mažai. Todėl pokalbiui su juo reikia pasiruošti rimtai: išstudijuoti, kokie partizanai jam buvo autoritetai, kuriems jis jautė simpatiją. Tegul kalba bent apie tuos, nes kalbą reikia palaikyti, o ne tik klausytis jo kaltinimų. Jo elgesio linija maždaug tokia: „kol buvo normalių partizanų – aš jiems dirbau, o kai tokių nebeliko, kai liko vien girtuokliai, mergininkai ir žudikai – tada ir aš persiverčiau, nes žmonės labai kentėjo nuo miškinių.“

Greičiausiai jis laikysis aukščiau mano išdėstytos elgesio linijos. Jo argumentai:

1) totalus gėrimas Vytenio būryje, kuris sudarė Kiaunės rajono VS;

2) prasigėręs būrio vadas B. Ryliškis-Kėkštas, iš BV pareigų nušalintas 1950 12, pažemintas iki eilinio ir žuvęs; 

3) atskiri epizodai: 3.1. partizanas Mykolas Virvičius iš Kurinių k. buvo paimtas neblaivus (kategoriškai netvirtinu, patikrinsiu šitą faktelį dar kartą);

3.2. „Bivainis, Prunskus ir Kaušylai (Julius ir Juozas) nuėjo pas Lunius, be abejo, jau gerokai išgėrę, kažko su Krinicku susikivirčijo, tada vienas iš Kaušylų ir paleido padrikai kelias serijas. Krinickas spėjo išbėgti, o Prunskus, Bivainis ir tėvas Lunys krito sunkiai sužeisti. (...) matėm, kai rogėmis vežė sužeistus Poviliuką ir Adolfuką. Nuvežė juos už dviejų kilometrų prie Vasiuliškės k. ir paguldė Bubulių pirtyje, kuri stovėjo lauke toliau nuo namų. Jie ten ir mirė. Dar buvo pakvietę Prunskaus motiną, bet jiems jau nieks nebegalėjo pagelbėti. Taip pat mirė ir tėvas Lunys. Jį palaidojo Linkmenų kapinėse. Prunskų ir Bivainį pagal jų gyvenamą vietą turėjo laidoti Kaltanėnuose, bet tenai stribai galėjo pastebėti, tada palaidojo ant Krivasalio kapų, bet kažkas išdavė, kad čia neseniai palaidoti partizanai.“

3.3. Ar kalbama apie Aiduką Adolfą-Šeškų? Jis žuvo per Sekmines 1949 06 06, ten jie buvo likę keturiese, kai visa kuopa buvo išėjusi į Juknėnus. Stovykloje maždaug 0,5 km nuo Paažvintės k. liko gydytis sužeistas Lazdynas, peršalimu (ar plaučių liga?) sergantis Kadugys ir „dėl kompanijos“ – Šeškus ir Siaubas (Vytėnas). Lyg grojo jie armonika (Šeškus tai mokėjo)?   Kad būtų buvę neblaivūs – tokių duomenų neturiu. Priešui užpuolus, trys žuvo, gyvas liko tik Siaubas, suspėjęs išbėgti.

3.4. Išsišaudymas neblaivioje būklėje Pašiekščio (??) kaime, sunkiai sužeistas Julius Kaušylas (Kušeliauskas) mirė nuo žaizdų.

3.5. Kiti epizodai... Tai tiek tam kartui, ar padėjau? Laimonas  

 .............................................................................................................

 

 

                                         LAIŠKAS

 

Mano p a s t a b a: Šis laiškas buvo rašytas ne man – Klaudijui D., bet, kaip suinteresuotam asmeniui, Laimonas Abarius jį persiuntė ir man asmeniškai, norėjo sužinoti mano nuomonę tuo klausimu, todėl čia jį ir išviešinau.

   Nesuprantu ir nesuprasiu tokių žmonių, kurie, tik minimumą žinių turėdami ar visai „žali“ būdami kokiuo nors reikalu, užsikrauna ant pečių sau nepakeliamą naštą ir bando savo ribotais sugebėjimais nustebinti kitus – ypač istorijos žinovus. Vienas iš tokių, pasirodo, man asmeniškai visai nepažįstamas žmogus, žinomas tik vien per trečius asmenis, sumanė ar kas jį paskatino parašyti dar vieną knygą apie partizanų Vytauto apygardos Lokio rinktinę. Savo rankose turėdamas labai jau glaustai, neinformatyviai rašytą būrio vado Vaičėno dienoraštį, be konkrečių pavardžių, su daugybe nesuprantamų inicialų, kuriuos galėtų iššifruoti tik pats rašto autorius, šis žmogus (Klaudijus D.) ėmėsi rašyti, greičiau kurti, naują Lokio rinktinės istoriją. Kam tai naudinga? Būsimųjų kartų Lietuvai? Krašto apsaugos ministerijai ar gauti pelningą autoriaus honorarą? Jeigu Krašto apsaugos ministerijai reikalinga tokia knyga, kodėl jie nepasirenka tokio knygos sudarytojo, kuris visapusiškai jau yra išnagrinėjęs šios rinktinės struktūrinę sudėtį nuo pradžios iki pabaigos, turintis daugybę informacijos apie šią rinktinę, ištisus du dešimtmečius nagrinėjęs jos istoriją, be to, šios srities specialistas? Kažkokie keisti dalykai dedasi mūsų Lietuvėlėje. Kaip toje Pupų Dėdės dainoje: karvė viršum medžių skrenda – žvirblis per purvyną brenda... Aš tik viena galiu pasakyti: jeigu žmogus nežino, kas tas Juozas Bulka buvo ir ką jis nuveikė Lokio rinktinėje, tokiam nereiktų ir pradėt imtis šito darbo. Kad jis nepadarys jo, tai čia dar ne per didžiausia bėda, bet, kai sugadins, tada jau gerokai liūdniau gali atsitikti...

                ........................................................................................................................................

    

(kalba netaisyta)

Persiunčiu laišką, kurį jam rašiau. L.

Sveiki, skambinau Jums iš kt. telefono, deja, perskambint nelabai galėsiu, darbų pilna...

Kelios mintys dėl Bulkos Juozo partizaniškos laikysenos:

  1. Jokios degtinės, jokių mergų, jokių bereikalingų vaikščiojimų pas žmones, jokių vakarušnikų, jokių žmonių gąsdinimų. Kai nebus bereikalingo judėjimo ir vaikščiojimo, žmonės jausis saugiau ir neišdavinės, nes tik reta kuris yra niekšas, o išduoda paprastai iš baimės arba nesaugumo.
  2. Jokio bereikalingo laiko švaistymo kortoms, partizanas turi laisvu laiku mokytis, šviestis, skaityti (tam tikslui buvo jau pradėtos kurt partizanų bibliotekos miške iš gerų prieškario knygų).
  3. Jokio švaistymosi ginklais, šaudyti tik ginantis, nes nuo pašaudymų kenčia niekuo dėti žmonės.
  4. Malda ir visokeriopai padorus elgesys (jokių blevyzgų, ypač tarp žmonių).
  5. Gyventojais naudotis minimaliai, turi būti sukurtas mechanizmas išgyventi neplėšikaujant. Partizanai turi pirkti iš žmonių produktus, pinigus tam reikalui renka miestuose esančios OS narės ir nariai. Pinigai gaunami pardavinėjant miške spausdintus atvirukus, maldaknyges ir kt. nepolitinio pobūdžio literatūrą. Svarbiausia tai, kad Bulka su draugu jau buvo sukūręs spaustuvę tipografiniu būdu spausdint atvirukams. Pokario metais, kada, pavyzdžiui, religinių jau niekas nepardavinėjo, tokie atvirukai tikrai galėjo turėti paklausą...

Tokia buvo J. B. filosofija. Ir keisčiausia, kad ji veikė. Jis ne tik svajojo, bet ir darė. Jis, panašiai kaip ir A. Bakšys-Germantas, buvo perėjimo prie neginkluoto pasipriešinimo ideologas, tik J. Bulka tai padarė žymiai sunkesnėmis sąlygomis (turėdamas bendraminčiu tik brolį Antaną, o ne visą štabą, kaip Bakšys) ir dviem metais anksčiau.

Tai, kad partizanų vadovybė, o konkrečiai Račinskas ir Co nubraukė jo visą pradėtą darbą išformuodami Bulkos sukurtą Kiaunės rajoną – buvo smūgis į paširdžius. Ir tai, kad suimtas jis – Bulka, visgi padarė išdavystes, tai buvo viena iš priežasčių. Jis buvo vienas didžiausių, o gal ir didžiausias išdavikas Lietuvos pogrindžio istorijoj, jei neskaitytume Markulio (čia turiu minty išdavysčių pasekmes), tačiau iki suėmimo tai buvo vienas iškiliausių Lokio rinktinės asmenybių. Brolių Bulkų tandemas – iš viso unikalus reiškinys.

Kodėl tai rašau? Kad mūsų istorija būtų nušviečiama ne principu „myliu-nemyliu“, bet tik objektyviai išnagrinėjus visus įmanomus dokumentus, šaltinius, elgesio motyvus ir jų potekstes. O Semaškaitės lygio knygeles reikia duot skaityt pirmokams, nes tai nėra mokslinė literatūra ir net nelabai gali būti kaip šaltinis...

Iki malonaus susirašymo... Laimonas Abarius