Romas Kaunietis. Biografija

Į  Ž  A  N  G  A

Atskirą savo praėjusio gyvenimo apybraižą pradėjau rašyti 1976 m. gruodžio 26 d., o užbaigiau 1982 m. sausio 21 d., ją išleidau savilaidos būdu, atspausdinęs rašomąja mašinėle trijų egzempliorių tiražu. Tai sudarė 4-o rašymo formato 214 puslapių. Jie buvo įrišti į tris atskiras knygas ir pavadinti „Mano atsiminimai“.  

Baigiamajame žodyje tada buvo išguldyta ir tokia mintis: „...Tai tegu jums, mano brangieji, ir liks ilgam prisiminimui ši mano rankų, minties ir sielos vargo kukli dovanėlė.“ Šią apybraižą skyriau tėvelių šviesiam atminimui.

Šiandien, po 30-ies metų, kai buvo rašomąja mašinėle atspausdinta ir savilaidos būdu išleista anoji „Mano atsiminimų“ knyga, per tą laiką susikaupė papildomai gana nemaža šūsnis įvairiausių užrašų dienoraščių forma, atskirų lapų su naujai užrašytais išgyvenimais, patirtais nuotykiais, kelionėmis...  

Ypatingai daug visko teko patirti užrašinėjant pokario laisvės kovotojų prisiminimus ir juos publikuojant knygų serijoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, kas neleido sąžinei visa tai palikti užmarštyje, o kasdien vis kalė ir kalė į galvą – ruošti spaudai naujus atsiminimus, pasitelkiant ir šiokią tokią rašymo patirtį, įgytą per daugelį metų tik vien per savo juodą darbą.  

Dabar jau aiškiai pastebėjau didžiulę rašymo kultūros prarają tarp anų „Mano atsiminimų“ ir šių. Jeigu anie atsiminimai buvo skirti tik patiems artimiausiems mano giminės palikuonims, tai šituos jau galėčiau pateikti ir truputį platesniam skaitytojų ratui. Nors, manau, jog jie bus įdomesni skaityti tik mane pažinojusiems, mano tėvynainiams, kraštiečiams, mano išleistų knygų skaitytojams, buvusiems mokslo draugams, bendradarbiams, o tiems, kurie manęs nepažinojo – beprasmis balastas.

Į šiuos atsiminimus klojau viską, ką maniau esant įdomesnio iš savo gyvenimo patirties, stengiausi nors trumpai paminėti artimiau pažinotus žmones, su kuriais teko kažkada bendrauti, dirbti, mokytis, kurie išliko atmintyje ir kuriuos šiandien dažnai prisimenu tik geru žodžiu.  

Tegu atleidžia man Dievulis, kad šiuose prisiminimuose drįsau įsiterpti ir į kai kurių kitų žmonių gyvenimus, beveik nesusijusius su mano asmeniu, bet palikusius neišdildomus pėdsakus mano atmintyje, kadangi per daugelio jų likimus aš perėjau savo sudarytose ir išleistose knygose „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai“, „Laisvės kovotojų prisiminimai“, „Miškiniai“, atskirose publikacijose periodinėje spaudoje...

Gimiau ir užaugau kaime, kaimas formavo mano būdą, kaime aš patyriau pirmuosius vaikystės įspūdžius. Aš dar ir šiandien jaučiuosi esąs kaimietis, nors mieste pragyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Todėl negalėjau atsispirti pagundai papasakoti plačiau apie savo gimtąjį kaimą, apie jo žmones, kaimo papročius... Čia rado sau vietą ir kai kurios ištraukos iš mano 1980–1986 m. sudarytos dokumentinės apybraižos „Buivydžių kaimo etnografija“. Šiuose atsiminimuose norėjau parodyti, kokioje aplinkoje aš atėjau į šį pasaulį, kokie žmonės buvo šalia manęs ir kur likimas mane nuvedė tolimesniais gimtojo Buivydžių kaimo takeliais. Todėl dalį anų pasakojimų perkėliau ir į šią knygą.

Gyvenime ne kartą teko pastovėti ant trapaus likimo slenksčio, patirti tris ypatingai lemtingus apsisprendimus. Pirmuoju – likau amžinai dėkingas pačiam likimui, kad jis mane pastatė ant tiesaus kelio, antruoju – teko pasikliauti gana protingu ir savalaikiu visai pašalinio žmogaus patarimu, kuriam amžinai, kol gyvas, liksiu dėkingas ir kartais pagalvoju: visgi šiame pasaulyje yra nuostabių žmonių... Trečiuoju – išgelbėjo tik atsitiktinumas, kad neįkritau į tamsią bedugnę... Neminėsiu ir neviešinsiu aš jų, kadangi tai sieja ne vien mano paties likimo gijas, tegu tai išlieka užmarštyje iki karsto lentos, bet po tokio kiekvieno prabudimo tada pasakydavau sau ir kitiems, kad Dievas yra...

Peržengiau įvairius gyvenimo slenksčius: dar pačioj vaikystėje tapau tremtiniu, septynerius metus gyvenau be tėvų ir gimtųjų namų šilumos – mokykla, alinantys ir pusvelčiai darbai „gimtajam“ kolūkyje, mokslai svetimam mieste, darbas gamyklose, okupantų KGB akiratyje, lageris, sunkus ir alinantis statybininko darbas įvairiuose sovietiniuose ūkiuose, po Nepriklausomybės atkūrimo darbai valstybinėse įstaigose – Kultūros paveldo inspekcija, Valstybės Saugumo tarnyba, Dokumentų apsaugos tarnyba prie Finansų ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir į užtarnautą poilsį – pensininko dalia...  

Nuo 1996 iki 2010 metų sudariau ir išleidau dešimt knygų apie pokario laisvės kovas. Tai va toks mano gyvenimo kelionės bagažas. Viskas Dievulio valioje. Planų aibės, jų visų gal ir neteks įgyvendinti, paliksiu juos užbaigti kitiems, nes paprastai taip jau žmogaus gyvenime nutinka: ateina ta nelauktoji „X“ valanda ir tu lieki bejėgis, kad ir kaip dar norėtum prieiti prie atviro lango ir pažvelgti į rytuose tekančią saulutę, o tau užmerkia akis ir tyliai pasako: „Gana! Leisk ir kitiems ja pasidžiaugti!“

Nuoširdžiausiai dėkingas – žmonai, dukroms ir visiems, kurie mane pažinojo ir manimi rūpinosi. Jūsų Romas

2013 m. Panevėžys    

MANO GIMTINĖ. NERŪPESTINGA VAIKYSTĖ

Gimimo datos, vietovės, šeimos narių aprašymai būna pati nuobodžiausia ir pati neįdomiausia bet kokių prisiminimų dalis, bet be jų irgi neapsieisi. Aš gi ne iš dangaus nukritau ir ne gandrai mane atnešė, aš gimiau 1944 m. birželio 8 d. tėvo Jono Kauniečio ir mamos Kazimieros Dūdaitės-Kaunietienės šeimoje Buivydžių kaime, Pandėlio valsčiuje, Rokiškio rajone.

Kaip aš gimiau, neprisimenu, tik galiu persakyti, ką man yra pasakojęs dėdė Vitaldas, mama, krikšto mama Edvarda ir jos vyras – mano krikšto tėvas Vytautas Jakučionis.

Tai buvo jau priešpaskutinieji karo metai, vokiečiai traukėsi atgal į savo faterlandą, o rusų raudonoji armija, pamaitinta amerikoniškais konservais, apauta ir aprengta amerikoniškomis „telogreikomis“, apginkluota naujausiais tankais T-34 su nepermušamais amerikoniško plieno šarvais, pergalingai veržėsi į Vakarus. Ir kas tada, 1941 m., galėjo pagalvoti, kad tie nususėliai, padvokę česnaku, taip greitai atsities po tokių skaudžių praradimų ir vėl iš naujo su galingu patrankų dundesiu atbildės trypti mūsų laisvės.

Dėdė Vitaldas juokavo, kad frontui traukiantis į Vakarus, Buivydžių kaime per mėnesį valdžios keitėsi aštuonis kartus. Vokiečiai ateina – rusai išeina, rusai ateina – vokiečiai išeina ir taip aštuonis kartus. Nors Buivydžių kaime didesnių susirėmimų nebuvo, bet, frontui einant, žuvo trys vokiečiai ir apie dešimt rusų.

Kaime žmonės buvo išsikasę vadinamuosius „akopus“ (slėptuves) pasislėpt nuo patrankų sviedinių, nuo lėktuvų, na ir šiaip apsisaugojimui nuo bet kokio susišaudymo. Į „akopus“ iš namų susinešė geresnius daiktus, drabužius, kurį laiką ten ir gyveno, kol praėjo frontas.  

Mano tėvai „akopą“ buvo išsikasę šalia kaimyno Povilo Kesiūno žemės rubežiaus. Kada aš gimiau, manęs jau gryčioje nelaikė, apie mėnesį gyvenau toj duobėje, tėvai bijojo, kad atsitiktinė kulka ar sprogusio sviedinio skeveldra neužmuštų.

Atėjo trys vokiečiai ir įsakė visiems išeit iš „akopo“. Tėvas su motina išėjo, o mane paliko. Kada vokietis paklausė, ar visi išėjo, mama pasakė, kad liko vaikas. Vokietis iškart įšoko į duobę, pagriebė mane ir, išnešęs į lauką, ėmė kilnoti džiaugsmingai šūkaudamas: „Knabe Knabe! Sohne Sohne!“, o man tik baltos putos vertėsi iš burnos. Vokietis gestais rodė ir vieną kitą žodį lietuviškai tardamas aiškino, kad vaiko ilgiau „akope“ laikyti negalima, vaikas mirs be saulės... Po to motinai perdavė į rankas mane ir nuėjo savais keliais, į Vakarus...

Dėdė Vitaldas pasakojo, kad atsitraukiantys vokiečiai buvo jau visai kitokie nei 1941 metais, kada pergalingai žygiavo į Rytus. Tada jie sėdėjo ant tankų ir grojo lūpinėmis armonikėlėmis, o vejami rusų bolševikų raudonosios armijos atgal, buvo pikti ir nervingi, nors su daugeliu jau buvo galima susikalbėti ir rusiškai, per ketverius karo metus pramoko tos kalbos. Bet dabar jie grobė gyvulius, ypač arklius, ir varėsi su savimi.

Kitą dieną po to, kada mane anie vokiečiai iškėlė iš „akopo“, atėjo kiti, bet jau su kaukolėmis ant rankovių ir ant kepurių.  

Netoli mūsų namų pievoje buvo pririštas ir metaliniais pančiais supančiotas ganėsi dėdės Povilo Kesiūno arklys. Tie vokiečiai atėjo pas mūsų tėtį ir pareikalavo atpančioti tą arklį, jie manė, kad arklys mūsų, o tėtis tai neturi rakto, nes pančiai užrakinami specialiu raktu. Tėtis nubėgo pas Kesiūną, bet jo nerado namuose. Vokiečiai jau ėmė burnoti, matėsi, kad smarkiai įpykę, tėčiui tik automato vamzdį suka palei nosį. Ką daryti? Nupjauti pančius? Bet tada kaime metalui pjauti pjūkliuką ne bet kas turėjo. Atėjusi Kesiūno sesuo Šinskienė pasakė, kad tokį pjūkliuką turi Jonas Dūda, kuris gyvena maždaug už kilometro, kitam kaimo gale. Tėtis paaiškino vokiečiams, kad pjūkliukas metalui pjauti yra pas kaimyną, reiktų nueit pas jį ir atsinešt. Tada vokiečiai leido nueit kažkuriai moteriškei pas Dūdą Joną ir atsinešt tą pjūkliuką. Kada atnešė pjūkliuką, nupjovė tuos pančius, vienas vokietis sėdo ant arklio, kiti šalia ir taip visi nuėjo į Gerkonių kaimo pusę.

Netrukus atsirado ir pats arklio šeimininkas dėdė Povilas, kažkada 1914 m. kariavęs rusų fronte, buvęs neblogas šaulys ir namuose laikęs karišką šautuvą. Pasirodo, pamatęs pas mus atėjusius vokiečius, suprato, kad anie gali paimt jo arklį, jį prirakino metaliniais pančiais, o pats pasiėmė šautuvą, įlipo į eglę ir iš jos jau taikėsi nušauti tuos vokiečius, bet jam sutrukdė ten kartu buvę mano tėtis, mama, jo paties sesuo Adelė Šinskienė. Vėliau mama pasakojo, jog neaišku, kuo viskas būtų pasibaigę, jeigu Kesiūnas būtų bandęs nušaut šituos vokiečius, nes tuo metu ir už vieno vokiečio nušovimą jie galėjo iššaudyti visą kaimą. Pasakojo, kad ant Povilo tada jie buvę labai supykę už tokį jo poelgį.

Šitie vokiečiai, nuėję į Gerkonis, bandė paimt iš gyventojų karves, bet moterys pasipriešino, nesutiko atiduot, vokiečiai daug su jomis nesiginčijo, patraukė iš automatų ir tas karves iššaudė.

Krikšto tėvas Vytautas Jakučionis pasakojo ir daugiau visokių atsitikimų iš tų dienų, kada jau atėjo rusai, kaip juos apvogė, na, žinoma, ir ne tik juos, bet ir kaimynus. Atnešė ruskeliai kareiviai pavogę kaimyno Vėbros indus ir siūlo pirkt – ne už pinigus, už samagoną. Gaila kaimyno gražių indų, atidavė butelį samagono ruskeliams už tuos indus, paskiau juos grąžino Vėbrams. Taip rusų kareiviai, atėję pas mus, vagiliavo, iš vieno kaimyno pavogę, nešė kitam ir siūlė „pirkt“ už degtinę.

Mama man kažkada yra pasakojusi, jog Petro Stašio namuose buvo įsikūręs jų štabas. Tai iš to štabo atėjęs rusų kareivis, prisigėręs samagono, užpuolęs ją ir matyt norėjęs išprievartaut, bet ji ištrūkusi iš jo, pasičiupusi mane ir nubėgusi pas kaimyną Povilą Kesiūną. Kadangi šis gerai mokėjo rusiškai, pasikvietė Dūdos Joną ir abu, nuėję pas mus, kalba rusiškai, vienas kitą vadindami kapitonu, neva ieško iš štabo pabėgusio kareivio. O kareivis užsiglaudęs stovi už durų, tik kojos matosi. Tada jie atidarė duris ir čiupo kareivėlį už sprando. Nuginklavo, atėmė šautuvą ir, nuvedę į štabą, atidavė viršininkams. Tie padėkojo ir pasakė, kad už tokį savivaliavimą jis bus perduotas karo lauko teismui. Toks ten tikriausiai jų ir teismas buvo, nes kitą dieną tas pats ruskelis vėl vaikščiojo po kaimą ir siūlė pirkt už samagono butelį iš kaimiečių pavogtus batus.

Tai tokie iš mano kūdikystės dienų maži prisiminimai, kuriuos man yra pasakoję mano artimieji, kada aš buvau ką tik gimęs, ir kurių aš pats jau nepamenu.

O kada paaugau, po trejų metų gimė brolis Broniukas ir, būdamas ketverių, jau pamenu, kad labai bijodavau, kai broliukas pradėdavo verkti. Tie metai ir vėlesni man labai giliai įstrigo į atmintį.

PO TĖVŲ TREMTIES. GYVENIMAS PAS JAKUČIONIUS

1949 m. apie balandžio vidurį tėtis atvažiavo į kiemą pasikinkęs arklį į koras, prikrovė įvairių rakandų, patalynės, ant viršaus užsodino mane ir išvežė pas Jakučionį. Pragyvenau pas juos maždaug savaitę, iki 24-os dienos. Tos dienos vakare Vitaldas mus su Jakučionio brolio sūnumi Danuku nuvedė į Antano Kiliaus pirtį, kurioje tuo metu Jakučioniai rūkė dešras. Neva mums reikės prižiūrėt, kad pakura neužgestų, o ryte jie ateisią mūsų parsivesti. Dar griežtai perspėjo, kad nepaliktume be priežiūros pirties ir nepareitume į namus. 

Pirtis stovėjo netoli Apaščios upelio, kitoje pusėje buvo Atažalynės (Puodžialaukės) miškas,–  taip mudu dėdė Vitaldas paliko šitoje pirtyje. Pirty rūkėsi mėsa, o priepirtyje ant pakreiktų šiaudų mudu su Danuku pasišnekėdami leidome laiką. Danukas už mane buvo dvejais metais vyresnis, todėl privalėjau jo klausyt ir dariau viską, ką jis liepė. Retkarčiais išeidavome į lauką, bet, kai pamatydavom ką nors keliu praeinant, tuoj pat bėgdavom į pirtį ir slėpdavomės, nes Vitaldas buvo prisakęs niekur iš pirties neiti.

Naktis praėjo ramiai. Mūsų užmigta priepirtyje ant šiaudų, atsibudom jau su šviesa. Danukas  dar paskaldė malkų, įdėjo į pakurą, užmetėm kadagio šakelių, atsirado šviežių dūmų... Lūkuriavom, bet mūsų parsivest niekas neskubėjo. Aš jau sunerimau, sunerimo ir Danukas, bet kaip vyresnis apramino mane. Sėdim toliau, žvalgomės per lentų plyšelius – nieko nematyt, niekas neateina. Praėjo diena, jau ir vakaras, stojo prieblanda. Danukas sako: „Gal einam į namus, gal dėdė pamiršo mus?“. Aš patenkintas – jei tik Danukas eina, mielai sutikau su jo pasiūlymu. Abu parėjom į namus, pas Jakučionį. Gryčios duris radom užrakintas. Susiradom raktą, įėjom į vidų – tuščia, nieko nėra. Na, tada ir prasidėjo „vargonų muzika“. Pirmiausia aš paleidau „dūdas“, Danukas dar kiek ramino mane, paskui ir jis ėmė verkti. Sėdim abu vidury aslos ir patys  nežinom, ko verkiam. Aišku, verkiam, kad mus vienus suaugusieji paliko, nežinom, kur jie yra, gal kokia bėda atsitiko... Nežinau, kiek mudu verkėm, tik išgirdau jau ryte, kaip teta Edvarda kelia mus nuo aslos. Pasirodo, beverkdami taip mes asloje ir užmigom. Pakėlė mus, matome, kad visi vaikšto po gryčią kaip nesavi – dėdė Vitaldas, Jakučionis. Kažkokie nusiminę, bet mums neparodo ir nesako, kas  baisaus būtų įvykę.

Taip praėjo savaitė, gal mėnuo. Man nieko nesako: kur mano tėvai, kodėl manęs į namus neveda. Širdutėje kažką negero jaučiau, bet kvailučio viltimi raminau save. Kai paklausiau, kodėl tėtis, kodėl mama neateina manęs parsivest į namus, kažkuris iš jų pasakė, kad mano tėvai išvažiavo į Kauną pas dėdę Julių, ten užsidirbs pinigų ir netrukus grįš į namus. To, matyt, man ir tetrūko.  Apsiraminau, čia man buvo nenuobodu, su Danuku Jakučionio karvutes, avytes ganydavom, o ganydami lauželius susikurdavom, bulvių ant anglių pasikepindavom, tuščioje patrankos gilzėje žirnių išsivirdavome, žodžiu, buvome užsiėmę savais reikalais ir niekas daugiau mums nerūpėjo, net tėvus pamiršome. Danuko tėvai gyveno Molėtų rajone, Padvarniuose. Jo irgi dažnai nelankė, augome abu tarsi našlaičiai. Rudenį baigėsi ganymai ir visos mūsų pramogos. Danukas pradėjo eiti į mokyklą, o aš pašalėmis žaidžiau iš medžio išdrožtais traktoriukais. Kaimynystėje atsirado dar vienas mano bendraamžis – Vincukas. Jis gyveno pas savo senelius Blažius, buvo Blažių dukros Alkos (Alytės) Šeškienės sūnus. Vėliau mudu su Vincuku ir į mokyklą pradėjome eiti, ir prie pirmos komunijos mus kartu vedė, nepakeičiami draugai išlikome daugelį metų.

Žiemą žmones varydavo vežti žvyro ant kelių. Kiekvienai šeimai buvo valdžios nustatyta norma, kiek vežimų vežti. Žvyrą vežė ir Vitaldas iš Atažalynės miško žvyrkalnio. Kartu pasiimdavo ir mane. Kaip man patikdavo važinėtis rogėmis! Per dieną padarydavo apie dešimt reisų. Būdavo, nuvažiuoja į žvyrkalnį, prisipila žvyro ir veža ant kelio Pandėlys–Rokiškis. Ten išpila nedidelėmis krūvomis ir vėl grįžta į žvyrkalnį, ir taip iki sutemų...

Jakučionio ir Dūdos namai buvo kaip kokia prieglauda. Kurį laiką pas juos gyveno kunigo Vinkšnelio motina, nes jų šeima po karo buvo išblaškyta: kunigas išvežtas į Rusijos lagerius, namai karo metu buvo sudeginti, todėl Grasilda Vinkšnelienė glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus, gyveno pas Kilių Antaną. Čia kurį laiką gyveno ir Petronėlė (Petrusia, Petrusytė) Stakėnaitė iš Sipelių kaimo. Ji buvo invalidė, 1941 m. birželio 14 d. su brolio žmona Uršule Stakėniene, jos vaikais Algiuku ir Dalyte buvo ištremta į Sibirą, 1946 m. spalio mėn. iš ten pabėgusi į Lietuvą, slapstėsi. Jos brolis Romualdas, buvęs Panemunio vlsč. viršaitis, trėmimo metu buvo atskirtas nuo šeimos, išvežtas į Rešiotų lagerį ir ten 1943 m. sausio 2 d. sušaudytas. Slapstėsi nuo tremties ir Vinkšnelienės sūnūs Petras ir Anupras. Iš Sibiro pabėgę pas Jakučionį glaudėsi trys Lapėnų berniukai, Vitalius apie metus čia pagyveno, man lėktuvėlius gražius iš medžio išdroždavo.

Malkinėje, taip vadinamam šapely, buvo padaryta tokia tuštuma, kurioje galėjo tilpti bent trys žmonės. Ta slėptuvė buvo iš visų pusių apkrauta malkomis ir kapotų žabų kūleliais. Iš pradžių Jakučioniai ir mane toje skylėje slėpdavo, kai skrebai užeidavo ar šiaip kas iš svetimų, ypač iš miestelio. Kurį laiką aš buvau paieškomas, nes, kai vežė tėvus Sibiran, paklausė, kur sūnus Romas. Tėvai pasakė, kad guli Rokiškyje ligoninėje. Tada čekistai aprimo, tėvams pasakė, kad jie mane susiras.

Maždaug po poros mėnesių Jakučionis parsivežė iš pašto laišką, kuriame  mano motina rašė, kad jie gyvena netoli didžiulio Baikalo ežero, Irkutsko srityje. Jakučionis skaitė laišką ir šluostėsi ašaras, verkė teta Edvarda ir Vitaldas verkė, tik aš neverkiau. Man buvo labai baisu, kuomet išgirdau žodį Sibiras. Tuomet ir sužinojau, kad mano tėvai Sibire, o ne Kaune. Žodį Sibiras išgirdus man dažnai šiurpuliai per kūną pereidavo. Aš vengiau kam nors prasitarti, kad mano tėvai ten, nenorėjau apie tai nė galvoti, nes Sibirą įsivaizdavau esant kažką labai baisaus ir negero.

Kartą Jakučionis nusivedė mane į laukus netoli mūsų beržynėlio. Sustojom vidury dirvono, o  ten tokios gilios ratų vėžės likusios dar nuo pavasario. Pastovėjo Jakučionis, pažiūrėjo į tas vėžes ir sako:

– Va, čia tos vėžės, kuriomis tavo tėvai į Sibirą išvažiavo... Kol kas saugau aš jas. Kai paaugsi, kad liktų prisiminimui...

Neilgai išliko lauko dirvone tos vėžės, pati gamta negailestingai po metų jas užlygino. Liko jos tik mano širdy amžinai, liko skausmo ir ašarų vėžės, liko klaiki nežinomybė, ilgesys, blaškymasis gyvenimo upėje – nei išbrist, nei išplaukt... Tos vėžės buvo kančių ir ašarų kelias, negrįžtamai nusinešęs mano laimingą gyvenimą į tą visų prakeiktąjį Sibirą.

Kadangi trėmimo metu manęs namuose nebuvo ir aš nemačiau, kaip tėvai buvo vežami iš namų, apie tėvų tremtį sužinojau tik iš artimųjų, o vėliau – ir iš pačios mamos.  Pasirodo, tėvai apie trėmimą žinojo jau prieš porą savaičių. Iš mūsų kaimo Blažytė buvo ištekėjusi už Žėgliūno Pandėlyje, o Žėgliūnas dirbo stribynėje vairuotoju, susitikę kartais juodu pasišnekėdavo su mano tėčiu. Jis ir pasakė tėčiui, kad mūsų šeima įtraukta į tremiamųjų sąrašus. Tad tėvai jau iš anksto ruošėsi važiuoti į Sibirą, nors vis dar netikėjo, kad juos veš, kadangi „buožinius“ mokesčius buvo sumokėję. Tėtis ruošėsi statyt naujus tvartus, buvo prisivežęs medienos iš Skapagirio, prisigaminęs betoninių blokelių sienoms, visą medieną naktimis vežė pas Jakučionį ir slėpė klojime. Jakučionio klojime Vitaldas iškasė didžiulę duobę, kurioje nuo stribų ir sovietinių aktyvistų paslėpė tėvų lineiką. Daug turto tėvai suvežė pas Jakučionį, gal dėl to Jakučionis jautėsi skolingas, tėvams dažnai siuntė į Sibirą siuntinius. Visi mamos audiniai, žemės ūkio padargai ir kitas inventorius atiteko Jakučioniams. Vėliau visą turtą teko perduot į sutverto kolūkio sandėlius.  Kai tėvus išvežė, mūsų namuose dar buvo likę daug įvairiausio turto, kurį Jakučioniai naktimis gabenosi pas save, todėl ir mūsų su Danuku tą naktį neatėjo parsivesti. Buvo likę labai daug tėčio pagamintų betono blokelių, kuriuos išsivežė sunkvežimiais iš Pandėlio atvažiavę skrebai. Kadangi keliai tada buvo blogi, mašinos klimpo, tuos blokelius mėtė po amerikoniškų študabekerių ratais – beveik visą keliuką iki vieškelio nuklojo tėčio gamintų blokelių nuolaužomis. Į Pandėlį nuvežė tik tiek, kad vos užteko naujai statomo skrebyno pamatams dabartinėje Panemunio gatvelėje. Kartais, kai važiuoju pro tą pastatą, matau dar kelis į žemę nesulindusius tėčio gamintus blokelius. 

Ištremtųjų žmonių namuose ėmė „šeimininkauti“ kaimynai arba kokie valkatos, stribokai. Daužė gryčių langus, susirinkdavo dar likusius baldus ir išsiveždavo. Rudenį, kai sodai lūžo nuo obuolių, praeidami skrebai įlipa į obelį, nusilaužia didžiulę šaką su obuoliais, kiek pasiskina, o kitus palieka ant žemės. Taip „šeimininkavo“ tremtinių namuose ir sodybose okupantų valdžios kūrėjai. 

Mano tėvų namus prižiūrėjo Jakučioniai, iškart įleido gyventojus, todėl namų nesunaikino, pastatai išliko, o Tūbelienės, Šinskos namus pamažu ardė jų kaimynė Aldona Vilkienė ir medieną naudojo kurui. Į Vėbros namus tuoj įsikėlė Žiaunio šeima. Su jų sūnumi Henriku mes susidraugavom, kartu žaisdavom, karstydavomės po medžius, o ypač mums rūpėdavo įlįst į klėtį, kur buvo sukrautos didžiulės krūvos įvairių knygų. Vėbros dukra Genutė ir sūnus Vytautas studijavo Vilniuje, o ir pats tėvas Balys Vėbra mylėjo knygas. Su Henriku visas palėpes iššniukštinėdavom, rasdavom visokių senienų, kurios mums buvo labai įdomios. Kartą radom butelį tamsaus skysčio. Manėm, kad vynas, ragaut nebandėm, bet pilant ant žemės Henrikas užsipylė netyčia ant rankų. Jis ėmė šaukti, kad labai skauda, aš nubėgau į virtuvę, atnešiau vandens, tuoj rankas nuplovėm, bet liko kaip nuplikytos karštu vandeniu. Henrikas ilgai dar mirkė rankas vandenyje, kol skausmas praėjo. Pasirodo, ne vyno ten būta, o muilo akmens koncentrato.

Vėbros namai buvo apsodinti eglutėmis, kuriose vakarais ūbavo pelėdos. Kartą Henrikas įlipo į vieną eglę, kurioje buvo pelėdos lizdas su paaugusiais pelėdžiukais. Staiga Henrikas suriko ir su visais pelėdžiukais iškrito iš eglės. Kai bandė vieną pelėdžiuką paimti į rankas, tas taip stipriai suvarė savo aštrius nagučius, kad reikėjo po vieną nagą atlankstyt, kitaip pelėdžiukas rankos nepaleido.

Kadangi karo metais Vėbros sodyboje vokiečiai buvo įsirengę tankų remonto dirbtuves, aplink tuos namus buvo primėtyta įvairiausių tankų mechanizmų, vikšrų, akumuliatorių, šovinių. Mudu su Henriku tų gelžgalių prisirinkdavom ir žaisdavom karą.

Henrikas turėjo jaunesnę sesutę, jo tėtis dirbo Pandėlyje prie geležinkelio stotelės linų sandėlio vedėju, supirkinėjo linus. Buvo mėgėjas išgert, bet linksmas žmogus, gražiai grodavo akordeonu. Jo žmona Alytė buvo namų šeimininkė. Įdomūs jie žmonės buvo. Vieną naktį pas juos apsistodavo miškiniai, kitą – skrebai. Žiaunys buvo visiems geras ir jo namų durys visiems būdavo plačiai atvertos. Vėliau jie iš Buivydžių išsikėlė į Skapiškį, o dar vėliau persikėlė į Panevėžį. Politechnikume su manimi kartu mokėsi Henriko sesuo, o pats Henrikas matematikos mokslus studijavo Leningrade. Su juo daugiau susitikti neteko, tolimesnio jo likimo nežinau. 

Mano vaikystės metais Buivydžių kaime bažnyčios nelankė tik Aldona Vilkienė su vaikais, Juozas Tindžiulis ir Blažys Povilas. Pastarasis buvo vedęs surusėjusią baltasuomę ir dirbo Pandėlio stribyne. Vėlesniais metais, kunigui „kalendravojant“ (kalėdaujant) kaime, neva ir jie laukdavę, bet kunigas niekada pas juos neužsukdavo.   

Ypač laukdavom Kalėdų švenčių. Manydavau, kad Kalėdos daugiau vaikų šventė, o ne suaugusiųjų, kadangi per Kalėdas vaikams pas Juozą Kaunietį paruošdavo eglutę, susirinkdavo daug žmonių, bet visas dėmesys buvo skiriamas vaikams. O kaip laukdavom Kūčių! Pamenu, prieš vienas Kūčias krikšto mama Edvarda švariai išplovė gryčiutės grindis, priruošė įvairiausių valgių ir ėmė nešt ant stalo, o aš šėlstu iš linksmumo: nuo durų prie sienos, nuo sienos prie durų vis atsispirdamas ir pasišokinėdamas bėgioju. Krikšto mama sako: „Čia jau ne prieš gera toks dūkimas...“. Taip ir buvo. Paslydo koja ant ką tik išplautų, dar drėgnų grindų, kaip tiesiausi, galva – į duris ir guliu... Krikšto mama pribėgo, kelia mane, o kaktoje guzas kaip obuolys. Nuo to karto, būdavo, kai Jakučioniai ruošiasi Kūčioms, mane apima toks nenumaldomas džiaugsmas, imu šėlt, krikšto mama juokdamasi perspėja: „Žiūrėk, Romuk, kad nebūtų kaip per anas Kūčias...“. Tik prisiminęs tą nelemtąjį guzą aprimstu.

Velykos mums, katalikams, buvo labai brangi šventė. Velykinės apeigos man didžiausią įspūdį darydavo Pandėlio bažnyčioje. Čia per Velykas prie Kristaus karsto stovi žalnieriai, rankose laiko kardus ir kalavijus. Žalnieriais budėti eidavo tvirtesni kaimo bernai. Jie apsirengdavo senoviška kareiviška uniforma ir stovėdavo prie Kristaus karsto per naktį iki pat Prisikėlimo ryto. Ne taip jau lengva stovėti garbės sargyboje, kad ir keičiantis kas valandą. Pasitaikydavo, kad žalnieriai ir apalpdavo, tada apalpusįjį išvesdavo dviese už parankių į lauką. Per naktį bažnyčioje budėdavo ir daugelis tikinčiųjų. Vieni melsdavosi, kiti snausdavo. Jakučionis pasakojo tokį atsitikimą. Budynių naktį žmogus sėdėdamas meldėsi, o paryčiais užsnūdo ir susapnavo, kad lošia kortomis. Staiga kad trenks maldaknygę į grindis ir suriks: „Duok čirvų tūzą!“. Tik suūžė visa bažnyčia, bemat miegai žmonėms išlakstė.

Namuose per Velykas maloniausias užsiėmimas – kiaušinių daužymas. Eidavo žmonės vieni pas kitus, nešdavosi kiaušinius ir daužydavo. Aš iš kažkur išgirdau, kad kiaušinį reikia sudžiovint, tada jis būna labai tvirtas. Kartą, dar prieš metus, kiaušinį padėjau ant šilto pečinyko ir taip džiovinau. Velykų dieną užlipau ant pečiaus patikrinti, kaip tas mano kiaušinis išdžiūvęs. Pakilnojau, tikrai, daug lengvesnis buvo nei šviežias, bet viduje dar kažkiek kliuksėjo. Tada pabandžiau į dantis pakalenti ir patikrinti, ar tikrai kietas. Tik pakalenau, kiaušinis kaip sprogo, apdrabstė mane. O jau smarvė smarvė, neišpasakyta. Gerai, kad į kaimą nenusinešiau, būčiau gėdą didelę turėjęs. Kiti, būdavo, ištraukia kiaušinio turinį su švirkštu, prileidžia smalos – su tokiu kiaušiniu gali viso kaimo kiaušinius ištaškyti. Namuose kiaušinius dažniausiai dažydavo svogūnų lukštais, dėdavo į verdančius dažus arba vienspalviais geltonais, raudonais dažais dažydavo. Vienspalvį kiaušinį kartais dar peiliuku išskutinėdavo įvairiais ornamentais.

Viena iš privalomųjų katalikų bažnyčiai švenčių buvo Šeštinės, švenčiamos 40-tą dieną po Velykų ketvirtadienį arba sekmadienį ir skirta paminėti Kristaus įžengimą į dangų. Tą dieną Buivydžiuose niekas nedirbdavo. Jauni ir seni susirinkdavo apie 12-tą valandą  ir sudarę procesiją, su priekyje nešamu kryžiumi, giedodami pirmiausia eidavo prie koplytėlės, kuri buvo pritvirtinta prie senos vinkšnos, augusios pakelėje tarp Vilko Adomo ir Kauniečio Juozo sodybų, kamieno. Pagiedoję kelias giesmes ir pasimeldę, eidavo kapinių link prie Buivydžių jaunimo kryžiaus, kuris stovėjo pakelėje šalia Staigienės namo, po to visi eidavo į Buivydžių kaimo kapelius. Kapinėse giedodavome įvairias giesmes, melsdavomės už mirusiuosius. Po apeigų skirstydavomės į na­mus.  Mums, vaikams, didelį įspūdį darė procesijos didingumas ir rimtis: visi susikaupę, nei juoko, nei pašalinių kalbų. O kai užgiedodavo tiek žmonių, visa Buivydžių kaimo palaukė skambėdavo! Tą dieną jautėsi šventinė nuo­taika, kiekvienas pagalvodavo apie savo artimuosius, gulinčius smėlio kal­nely, apie tuos, kurie tolimame krašte ištremti kankinosi, ir apie tuos, kurie čia, tėvynėje, atėjūnų nukankinti ir nužudyti guli nežinia kur pakasti. Šeštinės mums būdavo  rimties ir susi­kaupimo šventė.

Žolinės atlaidai vykdavo Panemunyje. Tai patys didžiausi ir gražiausi vasaros atlaidai mūsų apylinkėse. Žolinė – Marijos į dangų paėmimo šventė, katalikų švenčiama rugpjūčio 15 d. Tą dieną šventinamos gėlės, žolės, varpos ir vaisiai prašant, kad jie nekenktų žmonių ir gyvulių sveikatai. Legenda pasakoja, kad praėjus kelioms dienoms po Marijos mirties vietoj jos kūno karste buvo rastos tik gėlės. Iš dalies manoma, kad tai dar ikikrikščioniškų papročių liekana, susijusi su derliaus nuėmimo apeigomis. Mums, lietuviams, ta šventė, savaime suprantama, – brangi dėl abiejų priežasčių. Kol dar nebuvo ištremti mano tėvai, tėtis pakinkydavo gražų veislinį eržilą, visa šeimyna susėsdavom į „lineiką“ ir važiuodavom Panemunin į Žolinės atlaidus.

Panemunyje gyveno tėčio pusbrolis Jasevičius. Po pamaldų mus visada Jasevičiai užsikviesdavo pakermošin, vaišindavo šviežia žuvimi, virtais vėžiais, kurių Nemunėlyje buvo sočiai. Iš Panemunio grįždami parsiveždavom šventinto vandens. Kadangi čia, Panemunio piliakalnio papėdėje, sruveno labai skaidraus šaltinėlis, šaltinėlį anksčiau kunigas šventindavo, todėl jį visi laikė šventu. Pokario metais bolševikai kunigui šį šaltinį uždraudė šventinti, neva krapydamas nešvariu krapylu dar  užkrėsiąs tyrą vandenėlį bjauriomis bacilomis. Be abejo, tai buvo tik pretekstas bolševikams draust bet kokias lietuviškas tradicijas. Niekšeliams vis kliūdavo tas šaltinėlis: į jį primėtydavo apipuvusių pagalių, akmenų, plytgalių. Žmonės pasakojo, kad Panemunio bedieviai stribų vaikai buvo ten net pridergę. Vėliau iš to šaltinėlio vandens jau niekas nebesėmė, iš to skaidraus vandenėlio liko dumblina pelkė. Tik po Atgimimo Alfonso Varanausko dėka Panemunio šaltinėlis atgavo pirmykštį pavidalą.

Panemunio bažnyčia ne per didelė, nors bokštas ir labai aukštas. Dėdė Vitaldas pasakojo, kaip kartą per Žolinės atlaidus, dar prieškariniais metais, Panemunio bažnyčioje mišių metu kilo baisus sumišimas. Bažnyčia buvo ką tik pastatyta. Kas tik eidavo pro ją, visi pakėlę galvas aukštyn žiūrėdavo ir stebėdavosi, kaip toks aukštas bokštas negriūna. Buvo Žolinės atlaidai, vyko pamaldos, bažnyčioje ir šventoriuje žmonių sausakimšai. Šalia bokšto tupėjusi varna, matyt, užkliudė neįmūrytą plytą, ir ta, dardėdama stogu, su triukšmu lėkė žemėn. Buvę šventoriuje žmonės sužiuro aukštyn. Kadangi debesys dangumi plaukia, vienai moterėlei pasirodė, kad bokštas griūna, ir ėmė šaukt visa gerkle: „Bokštas griūna!”. Iškart šventoriuje kilo panika, baisus sąmyšis. Vieni bėgo bažnyčion, kiti – iš jos. Ties durimis susidarė kamštis, buvo girdėti vaikų verksmas, moterų žviegimas ir gailus dejavimas nuo lamdomų šonkaulių. Kiti šoko per šventoriaus tvorą ir, kiek kojos įkabina, bėgo tolyn. Minioje atsirado ir protingesnių, kurie panikos apimtą minią ėmė raminti, kad bokštas negriūna. Pagaliau žmonės aprimo, visų galvos buvo pakeltos aukštyn, akys žvelgė į bokštą, o šis stovėjo kaip stovėjęs, tačiau kaulai ne vienam jau buvo lūžę. 

Netoli Panemunio, Kuodiškių kaime, 1880 06 22 gimė kunigas Vladas Mironas – 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signataras, vėliau Ministras Pirmininkas. Nuo 1941 m. čia kunigavo įvairių knygučių autorius kunigas Augustinas Liepinis. Jo knygą ,,Kitų pėdomis“ ir man teko skaityti.

ŽIURKĖS IR ŠEŠKAI

Kaip ir kiekviename Lietuvos kaime, taip ir Buivydžiuose, ypač pokario metais, nepaprastai daug buvo privisę žiurkių, pelių, kurias įvairiausiomis priemonėmis žmonės naikino. Kai gyvenau pas Jakučionį, žiurkės sienose buvo pasidariusios giliausius urvus, kai jos pradėdavo šėlt, lakstyt, pjautis, per kūną net šiurpuliai eidavo. Būdavo, taip zuja, kad, regis, lyg ten arkliai lakstytų ...

Gryčiutės sienas prieš Velykas išklijuodavo naujais laikraščiais, o klijai – miltinė skysta tešla, kitokių nebuvo. Senų laikraščių nenuplėšdavo, vis naujus klijuodavo ant senų, tai per daugelį metų susidarydavo kelių centimetrų popieriaus sluoksnis – žiurkės po juo ir gyvendavo. Būdavo, dėdė Vitaldas pasiima ilgą ylą ir kaip katinas tyko kur sušlamės pacukas. Pajutęs jį esant, durdavo iš visų jėgų. Dažniausiai pataikydavo. Baisus žviegimas ir kitų žiurkių bėgimas pasigirsdavo. Kiek palaikęs įbestą ylą, ištraukdavo, o sužeistasis palengva nušlamėdavo kažkur gilyn. Dėdė sakydavo, kad sužeista žiurkė išbėga į lauką ir kitas išsiveda. Gal ir tiesa, nes už gryčios dažnai tekdavo matyti pastipusių žiurkių. Kartą prieš Velykas dėdė atsinešė mėšlo šakes ir taip ėmė badyti jomis sienas, kad žiurkės žviegdamos bėgo kas kur. Po egzekucijos su tom pačiom šakėm jis ėmė draskyti laikraščius nuo sienų. Dievulėliau, kas ten dėjosi! Ant grindų tiesiog byrėte byrėjo dar visai mažyčiai žiurkiukai – raudoni, pliki, tik kruta, kruta... Dėdė juos susėmė į kibirą, išnešė laukan ir užkasė. Grįžęs nudraskė popierius, visus plyšius sienojuose užkaišiojo moliu, užkalė kartonu, užklijavo naujais laikraščiais. Nuo to karto žiurkės kaip ir išnyko.

 Iš tikrųjų tai jos niekur neišnyko, tik persikraustė maltuvėn. Teta ėmė skųstis, kad nebegalinti miltų pasisemti: kai tik kišanti ranką į kaniko vidų, šios kaip pasiutusios būriu puolančios. Tada mudu su Jakučioniu ėmėmės priemonių. Dieną šiek tiek atidarydavom apatinę kaniko sklendę, kad nakčiai į jį daugiau žiurkių įlįstų, o vidunaktį atedavom su didžiuliu maišu. Tyliai įslinkdavom maltuvėn, šast, landą uždarydavom, aš laikydavau maišą, o Jakučionis, atidaręs kaniko viršų, su pagaliu iš vidaus pabaladodavo. Nelabosios kaip šokdavo iš kaniko tiesiai į maišą. Jei kuri smagesnė, ta man ir ant galvos užšokdavo; tos jau nebepagaut, mauna ir numauna. Per vieną tokį „reidą“ pagaudavom po dvidešimt ir daugiau žiurkių. Maišą, būdavo, greit užrišu ir perduodu Jakučioniui, o jis, išėjęs laukan, apsuka jį kelis kartus virš galvos ir tvoja į žemę. Tvartuose žiurkių irgi pilna būdavo. Pamenu, nuėjau pas Blažį, Vincukas sako: „Einam pacukų tvartan pamušt“. Pasiėmėm pagalius į rankas, atsargiai atvėrėm tvarto duris, o dievulėliau, ant balkio tupi pacas prie paco. Su lazda kai tvoji, tai  net po kelis, būdavo,  krinta negyvi ant žemės.

Kauniečio Juozo tvarte stovėjo kolchozo arkliai. Kartą anksti ryte ateina jis šert arklių, mato – velnias yra, kažkas arklius jodinėja naktimis. Keli jų net apsiputoję, prakaitas per nugaras bėga, neramūs, išsigandę – aiškiai matyti, kad arkliai nuvaryti kaip reikiant. Jis juos pašukuoja, paglosto, paramina, pašeria ir eina gult. Tik girdi – tvarte baisus arklių trypimas, žvengimas. Greit vėl šoka iš lovos, užsidega liktarną ir tekinas tvartan. Gi žiūri – arkliai vėl putoti, sušilę, o pacukų visas tuzinas ant jų nugarų, rauna karčius ir nešasi į gūžtas.

Kaime visi laikė kates, o kai kurie ir po kelias. Pelės buvo kačių reikalas, o su žiurke ne kiekviena katė susitvarkydavo.

Šeškų Buivydžiuose irgi nemažai pasitaikydavo. Pasakoja, kad anksčiau, dar prieš karą, jų buvę nepalyginamai daugiau. Šeškams gaudyti žmonės turėjo spyruoklinius metalinius spąstus – tai dažniausiai kaimo kalvių gaminys. Tokius spąstus turėjome ir mes. Dėdė Vitaldas sugavo jais tvarte keletą šeškų.

Senojoje Dūdų gryčiutėje šeškų šeimynėlė buvo įsitaisiusi ir kambaryje po krosnimi. Mes jų nelietėm. Jakučionienė padėdavo pieno dubenėlį ir, kai gryčioje ramu, žiūrėk, iškiša iš pakrosnio gražų snukutį, apsidairo, apuosto aplink, prieina prie dubenėlio ir laka. Visi tylim dantis sukandę. Smagu, kai gryčioje kartu gyvena tokie mieli padarėliai. Mes šeškais grožėjomės ir net mylėjome juos. Kartais išlįsdavo net po kelis – šeškienė su šeškiukais. Vėliau šeškai įsitaisė tvarte po prėslu. O tada jau buvo blogai – ėmė dingti vištos. Buvo toks gražus gaidys – radom įtrauktą skylėn, tik kojos matėsi, galva nuėsta. Jakučionienė net verkė. Tada Vitaldas, nieko nelaukęs, paspendė spąstus. Ir įkliuvo – pirma vienas, po to kitas... Taip šeškų dinastija Jakučionio sodyboje baigėsi. Nemažai tų simpatiškų padarėlių gyveno ištremto Vėbros namuose – mat kai nebuvo šeimininko, niekas jų ir negaudė. Šeškų gyventa ir kitur kaime. Apie tai teko girdėti iš Kauniečio Juozo, Vilko Adomo. O Kesiūnas Povilas kartą žiūri – prie tvarto kažkokie nedideli gyvūnėliai vaiko vištas. Išeina iš gryčios laukan, pasirodo, keturi jaunikliai šeškiukai. Pasiėmė pagalį ir visus užbambino. Sykį atėjau pas dėdę Povilą, jis kieme šeškiukams kailius lupo, tai arčiau nebuvo galima prieit – kokia smarvė! Teisingai žmonės sako: „smirda kaip šeškas“.

VAIKŲ ŽAIDIMAI IR ŽAISLAI

 Vargu ar pasaulyje atsirastų toks vaikas, kuris vaikystės metuose nebūtų mėgęs žaisti, nebūtų turėjęs mylimų žaislų. Pedagogai aiškina, jog vaikui žaidžiant formuojasi jo pažiūros, protas, vaikas lavinasi. Kiek pamenu pats, kiek teko girdėti vyresniuosius pasakojant, Buivydžiuose visi vaikai mėgo žaisti –  ir mergaitės, ir berniukai. Dėdė Vitaldas yra pasakojęs, kad jo vaikystės metais kaime buvusi mada mušti ripką. Mušant ripką į žaidimą įsijungdavę net ir vyresnio amžiaus vyrai. Tai tikras vyriškas žaidimas, ne vienam po ripkos žaidynių ant kojų likdavę mėlyni guzai. Žiemą pasidarydavę medines pačiūžas ir čiužinėdavę ant užšalusių balų. Mergaitės, kaip ir visais laikais, žaisdavusios su lėlytėmis, „eidavusios aplink bažnyčią“, barstydavusios gėles.

Mano tėtis irgi mėgdavęs žaist mėgdžiodamas bažnytines apeigas. Atsinešdavo ant aukšto skalinę (pelams nešti), įsistodavo joje ir imdavo sakyt „pamokslą“, kiti vaikai priemenėje susirinkę klausydavo. Vieną kartą po tokio „pamokslo“ tėtis tik suriko: ,,Onelai-Arkonelai, skriskim dungun!“ – ir su visa skaline nubildėjo žemėn. Daugiau jam tėvai nebeleisdavę sakyt „pamokslų“ skalinėje ant aukšto.

Kiti, pasakoja, apsižergę pagalį mėgdavę „jodinėti“. Tokių „jodinėtojų“ geras tuzinas kaip prasiausdavę per kaimą, tik dulkių stulpai pakildavę.

Kai dar gyvenau tėvų namuose (iki ketverių metukų), su pussesere Genute žaisdavome su lėlytėmis, kartais sodely „apie bažnyčią“ eidavom giedodami, barstydavom gėles. O kai gyvenau pas Jakučionį, su Vincuku žaisdavom traktoriukais, kuriuos patys iš kaladėlių susikaldavome. Jakučionio gryčiutės kieme buvo visas mūsų MTS-as. Visą dieną nuo pat ryto birbdavom pašalėje. Nusibodus žaisti, „paskelbdavom karą“ ir savo žaislus imdavom daužyt ir ardyti.

Šiene arba šiaudų stirtose išsikasdavom urvus ir ten žaisdavom slėpynių. Vėliau, kai jau pradėjom susitikinėti su kitais kaimo vaikais, didesniame pulke žaisdavom kvadratą. Kamuolių tada parduotuvėse nebuvo, būdavo tik vidinės pripučiamos guminės pūslės, kurios greit prakiurdavo. Dėdė Vitaldas iš senos odos pasiuvo didžiulį kamuolį. Į jį įkišom tą pūslę, pripūtėm –  gavosi toks beformis pusiau apvalus agurko formos kamuolys. Kai meti, tiesiai nelekia, skrenda lenkta trajektorija, bet ir tai buvo didelė pažanga. O kai Jakučionio Antanas iš mokyklos parsinešė tikrą kamuolį, tada jau kitas reikalas – žaisdavom ir „tinklinį“ be tinklo, ir krepšinį. Krepšys buvo prie radijo antenos stulpo prikaltas metalinis kubilo lankas. Mėtydavom į jį su malonumu.

Susirinkus daugiau jaunimo, mušdavom „bobą“. „Bobos“ taisyklės paprastos: ant į žemę įkalto šakoto pagalio užkabinamas medinis kabliukas, vienas pasilieka saugoti, o kiti atsitraukia už linijos, užbrėžtos maždaug už dešimties žingsnių, ir taikydamiesi tą kabliuką numušti meta lazdą. Jei kuris tik tą kabliuką-kiverį numuša, saugotojas stengiasi kuo greičiau jį užkabinti, o mušėjai skuba pasiimti savo lazdas. Jei kiveris jau užkabintas, o mušėjas dar nespėjo pagriebti savo lazdos, saugotojas turi teisę durti su lazda. Tuomet paliestasis lazda lieka saugotoju  – „boba“, o buvęs saugotojas eina už linijos mušti kiverio. Likti „boba“ kelis kartus buvo didelė negarbė. Visi stengėsi išsisukti nuo „bobos“ dalios.

Žaisdavome ir slėpynių. Kartu žaisdavo ir mergaitės, o šiaip dažniausiai jos „dalindavo žiedą“ arba mokydavosi dainuoti daineles. Kartais žaisdavom ir „karą“. Pasidirbę degtukinius šautuvėlius arba lankus, puldavom vieni kitus. Po tokių „karų“ dažnai būdavo sužeistų, užgautų ir verkiančių, dėl ko vėliau įsiplieksdavo dar didesnės peštynės. Eilinis apsimėtymas grumstais mums reiškė sprogstančias granatas ir bombas.

Ilgais žiemos vakarais žaisdavom šaškėmis. Šaškėmis žaisdavom rimtai ir sprigtuodavom.  Sprigtuojant nereikdavo daug galvot, todėl vaikams toks žaidimas labiau patikdavo.

Pirktinių žaislų, galima sakyt, visai neturėjom. Turėjau tokią spyruokle užvedamą mašinytę, taip pat spyruokle prisukamą motociklą. Gerai prisuktas jis per visą kambarį pralėkdavo ir, atsitrenkęs į sieną, parvirsdavo ant šono, tada visiems daug juoko būdavo.

Kai buvau ketverių metukų ir gyvenau dar su tėvais, dėdė Vitaldas man buvo padaręs medinį dviratuką, kurio priekinius ratus mindamas nuvažiuodavau nuo gryčios iki tvarto. Vėliau padarė medinį arklį ant ratukų, o „štukorių“ ne vieną buvo padaręs. Rankenas jo spaudai, o „štukorius“ visaip vartosi. „Štukorius“ – tai iš medžio išdrožtas žmogeliukas su judančiomis kojomis ir rankomis.

Kai Lapėniokas Vitalius grįžo iš Sibiro į Lietuvą ir apsigyveno pas Jakučionį, man padarė labai gražų medinį lėktuviuką, kurį nudažė žaliai, šonuose išpjovė duris ir langelius. Lėktuviukas buvo dvimotoris, su propeleriais.  

Suaugusieji irgi mėgo žaisti. Pagrindinis jų žaidimas buvo kortos, kartais kortomis žaisdavom ir mes – vaikai. Angelė Dūdienė pasakojo, kaip Vilkas Adomas, Kaunietis Juozas ir Vilkas Povilas žaisdavo kortomis „akį“ iš pinigų užsidarę pirtyje. Tai sužinojusi Povilo Vilko žmona Aldona užrėmė pirties duris ir padegė pirtį. Lošėjai vos spėjo išnešt kudašių. Pirtis sudegė, baigėsi ir lošimai... Vakarais Kėsiūnas Povilas dažnai eidavo pas Kaunietį Juozą žaisti kortomis „tūkstančio“ arba „karasinkos“. Su dėde Povilu ir aš mėgdavau žaisti „karasinką“. Tai buvo mūsų mėgstamiausias žaidimas kortomis.

Vaikams kaime nenuobodžios buvo ir žiemos. Kas su rogutėmis, kas su slidėmis, kas su savo gamybos pačiūžomis ant ledo. Metalinių pačiūžų neturėjome, todėl jas gamindavomės patys iš medžio. Su medinėm pačiūžom net galvas prasiskeldavom. 

Mano pusbrolis Jonas Kesiūnas nuo mažens kolekcionavo degtukų dėžutes, tai buvo jo mėgstamiausias užsiėmimas.

Eidami į mokyklą irgi prisigalvodavom visokiausių žaidimų. Pasidarydavom „ragatkes“ (timpas) ir leisdavom akmenukus kur pakliuvo. Kartą man iš tokios šaudyklės į kaktą buvo pataikę, užtino akis, bėgo kraujas...

Tarp berniukų buvo tokia tradicija – einant į mokyklą prisikimšti kišenes visokiausių gelžgalių, kuriais mokykloje mainikavom su bendraamžiais. Nešiodavomės šovinių, vamzdelių pistoletams, vinių, peiliukų... Mokytojas V. Kropas per fizinio lavinimo pamoką sustatydavo mus ir liepdavo išverst kišenes. Po kelių tokių „konfiskacijų“ per tėvų susirinkimą buvo paruošta parodėlė, kurioje tėvams buvo demonstruojami tie „eksponatai“: šratiniai degtukiniai pistoletai, ragatkės, komplektas prezervatyvų, dešimtys savos gamybos šaudymo prietaisų, varžtų, spaustukų, žnybtukų ir kitokių daikčiukų. Pamenu, Vincukui kliuvo už prezervatyvus, kurių jis prisipirko vaistinėje už močiutės duotus pinigus pietums. Klasiokas Papaurėlis Vladas kartą atėjo apsijuosęs naujutėlaitėmis kulkosvaidžio šovinių juostomis ir pardavinėjo vaikams po vieną šovinį, o aš su juo visą juostą šovinių išmainiau į savo gamybos suomišką peilį.

Populiariausi žaidimai mokykloje buvo stalo tenisas, tinklinis ir krepšinis. Vaikystėje visi mėgom žaisti, turėjom ir žaidimo priemonių. Vasarą susėsdavom pievutėje ir žaisdavom „peilį“: mėtydavom peiliuką iš įvairių padėčių į žemę, kad įsibestų. Susikibę per alkūnes sverdavom „druską“.

Kai prieš „mojavą“ (gegužines pamaldas) susirinkdavo daugiau vaikų, žaisdavom kvadratą arba „mušdavom bobą“. Tai buvo mūsų pagrindiniai ir mėgstamiausi kaimo vaikų žaidimai. Tie žaidimai turtino mūsų  žinių pasaulį, skatino darbo pomėgį, vystė mūsų vaikišką vaizduotę.

BUIVYDŽIŲ KAIMO TREMTINIAI

Iš mano gimtojo Buivydžių kaimo 1949 m. kovo 25 d. buvo ištremtos keturios šeimos: Vėbros, Kauniečio, Tūbelienės ir Jurevičiaus. Kaupelio Jono šeima prieš tremtį pasitraukė iš namų.

VĖBRŲ šeima. Ištremti – Balys Vėbra, jo žmona Stefa Vėbrienė, sūnai – Vytautas ir Algis. Vytautas trėmimo metu studijavo Vilniuje ir jį išvežė atskirai, bet atvežė pas tėvus į Tangutą. Tėvas Balys mirė Sibire 1952 m., Algis buvo protiškai neįgalus ir motina, grįždama iš Sibiro į Lietuvą, jį paliko prieglaudoje. Motina grįžo pas dukrą Genutę Laumianskienę, kuri gyveno ir dirbo Vilniuje miesto vaistinių buhaltere. Genutė mirė apie 1979 m., taip pat mirusi ir motina. Vytautas į Lietuvą grįžo daug vėliau, buvo nevedęs, šiuo metu taip pat miręs. Balys Vėbra kilęs iš Obelių (ištremti keturi asmenys).

KAUNIEČIŲ šeima. Ištremti – Jonas Kaunietis, jo žmona Kazimiera ir sūnus Bronius. Jonas Kaunietis mirė Sibire 1953 m. kovo 13 d. (palaikai 1989 m. pervežti į Lietuvą ir perlaidoti Pandėlio kapinėse), Kazimiera su sūnumi Bronium grįžo į Lietuvą 1956 m., iki pat mirties 1964 05 03 gyveno savo namuose Buivydžių k. Sūnus Bronius gyveno Klaipėdoje, baigė Laivų statybos technikumą, dirbo proftechninėje mokykloje meistru, buvo vedęs, užaugino dukrą Jurgitą ir sūnų Tomą. Bronius žuvo 1997 08 31. (ištremti trys asmenys).

JUREVIČIENĖ ELŽBIETA. Jos vyras su sūnumi Adolfu trėmimo metu pasislėpė pas kaimyną Antaną Gervę, manė, kad vienos motinos neveš, bet rusų kareiviai motiną įmetė į vežimą ir išgrūdo Sibiran, tiesiog, žmonės juokėsi, kad ištrėmė bobutę barškančiais dantim. Sūnus Adolfas (2012 m. gyvena Puodžialaukėje, netoli Pandėlio) už kulkosvaidžio slėpimą pokario metais prieš tai buvo dvejus metus atsėdėjęs Vorkutos lageriuose. Elžbieta mirė ką tik grįžusi į Lietuvą (ištremtas vienas asmuo).

TŪBELIENĖS šeima. Ištremta Marijona Tūbelienė, jos dukrytė 6-ių metukų ir kartu gyvenusi Marijonos sesuo Vincenta Šakalienė (ištremti trys asmenys). Tūbeliai nebuvo turtuoliai, bet šios moterys į Sibirą buvo ištremtos kaip „banditų“ šeimos palikuonės, kadangi Marijonos vyrą Povilą ir Vincentos sūnų Julių pokario metais sušaudė enkavedistai. Po to jie buvo išniekinti Pandėlyje ant grindinio, kaip „banditai“, nors abu vyrai turėjo dokumentus, dirbo laukuose, nebuvo ginkluoti.

Marijona su dukryte Juzyte grįžo į Lietuvą 1956 m., o Vincenta mirė badu Sibire. Apie Tūbelienės šeimos brolių Kateliukų tragediją plačiau aprašyta mano tetos Adelės Kaunietytės-Kilienės prisiminimuose.

KAUPELIO JONO šeima 1951 m. prieš tremtį pasitraukė iš namų. Jonas Kaupelis, g. 1906 m., mirė 1978 m. Jo žmona Kisielytė-Kaupelienė Vanda kilusi iš Vilkolių k., netoli Suvainiškio. Kaupeliai užaugino tris vaikus: dukras Zitą, Palmą ir sūnų Modestą.

KAIP MANO TĖVAI IEŠKOJO IŠEITIES IŠ PADĖTIES

(Pateikiamų dokumentų kalba netaisyta)

Nors trumpam dar norėčiau sugrįžti atgal į praeitį ir iš arčiau pažvelgti į savo tėvų socialinę padėtį iki 1949-ųjų metų – iki jų ištrėmimo Sibiran.

Kauniečio Romualdo šeima, t. y. mano senelio, nebuvo jau tokia maža: du sūnūs ir trys dukterys. Visus reikėjo aprengt ir išleist į gyvenimą, kiekvienam paskirt atitinkamą dalį, dukroms išdalint pasogas, žodžiu, kad nei vienas neliktų nuskriaustas. Turbūt jau toks žmogus buvo tas mano senelis Romualdas: negalėjo ramia sąžine palikt savo vaikų likimo valiai. Taigi, visai prieš pat mirtį jis ir paliko šį testamentą (kalba netaisyta):

               .........................................................................................................

TESTAMENTAS: l934 m. rugpjūčio mėn. 21 d. aš, Romas Kaunietis, sūnus Igno, būdamas tvirtos atminties ir sveiko proto, surašau šį testamentą, išreikšdamas savo valią apie žemiaus sekantį testamentą, palikdamas savo turtą, esantį Buivydžių kaime, Pandėlio valsčiaus, Rokiškio apskrities ir susidedantį iš trobų ir žemės, kuris tik man priklausytų ir į kurį aš turiu juridinių teisių.

Kalbamą visą man priklausantį  turtą aš palieku savo vaikams: Jonui, Juliui, Aldonai, Monikai ir Adeliai sekančiomis dalimis. Po savo mirties palieku žemę savo sūnums Jonui  aštuonias dešimtines ir Juliui sūnui ir dukterims Aldonai, Monikai ir Adeliai. Likusią žemę, kiekvienam po (4) dešimtines žemės, triobesių visiems proporcingai, sulig žemės kiekio gyvulius padalyti, taipogi turi būti sulig proporcijos. Visas ūkio inventorius ir turi būti dalinamas proporcingai. Jei mano sūnai norėtų dukterims apmokėti pinigine suma jų pasogą, tuomet jų žemės dalis turi likti tam, kuris išmokės pinigus. Visos skolos, kurios yra manimi padarytos, kaip valstybinės, taip privatės, turi būti apmokėtos mano visų įpėdinių, man mirus. Mano žmoną Oną Kaunietienę, man numirus, turi išlaikyti vaikai, kurie yra įpėdiniai, teikdami iš savo pusės lygias dalis ir sulig palikimo kiekio. Man ir mano žmonai mirus, įpėdiniai turi, kaip mane, taip ir mano žmoną palaidoti sulig krikščioniškų apeigų ir prievolių. Šis testamentas man perskaitytas ir jo turinį žinau, kame ir pasirašau: (parašas) R. Kaunietis.

Liudininkais prie šio testamento surašymo dalyvavome ir jo turinį žinome: Jonas Blažys, Povilas Katelė ir Marijona Stašienė, visi gyvenantys Buivydžių kaime, Pandėlio valsčiuje, Rokiškio apskrityje (toliau yra parašai, o kitoje testamentinio lapo pusėje teismo nutartis).

Šis užrašas padarytas Rokiškio apylinkės Teismo tame, kad einant šio Teismo 1935 metų lapkričio mėnesio 19 dienos nutarimu, nutaria: naminį testamentą, mirusio l934 m. rugpiūčio mėn. 22 d. Romualdo Kauniečio, surašytą 1934 metų rugpjūčio 21 d., patvirtinti vykdymui. Palaikų mokesčių neišreikalauti, nes Rokiškio apskrities mokesčių inspekcija savo 1936 m. gegužės mėn. 2 dienos raštu Nr. l903 pranešė, kad Kauniečio Romo palaikai nuo palaikų mokesčių paliuosuoti.

Žyminio mokesčio paimta ženklais ant šio testamento aktų mokesčių penkiolika litų. Teismo kvitas Nr. 2634l4.

Rokiškio apskrities Teismas l937 m. rugpiūčio 30 d. Nr. 8405.

Rokiškio apylinkės Teismo antspaudas.

Apylinkės teisėjas  (parašas)

1. e. Sekretoriaus (parašas)

              ..................................................................................................................

Tokį testamentą paliko mano senelis Romualdas (Romas) Kaunietis. Toliau sekė mano tėčio Kauniečio Jono, s. Romo, juridiniai veiksmai, paskirstant ir atiduodant seserims ir broliui priklausančias dalis. Iš jų, kaip pavyzdį, pateiksiu sutarties nuorašą.

              ...............................................................................................................

SUTARTIS: Aš, žemiau pasirašiusi, Aldona Kaunietytė, duktė Romo, gyv. Buivydžių kaime, Pandėlio valsčiuje, Rokiškio apskrityje, išeidama už žmoną už Kesiūno Povilo, gavau iš tėvo Romo Kauniečio įpėdinių pilną tėvo palikimą. Už kilnojamąjį turtą gavau pinigais (1500) tūkstantį penkis šimtus litų. Be to gavau arklį pakinkytą vertės (200) du šimtai litų, dvi karves vertės (100) šimto litų, spintą (50) penkiasdešimt litų. Viso gavau sumoje (1850) tūkstantį aštuonis šimtus penkiasdešimt litų.

Aš, Aldona Kaunietytė, su gauta dalimi pilnai sutinku ir jokių teisių, kaip į nekilnojamąjį, taip ir į kilnojamąjį  turtą pasižadu nereikšti. Taip pat jokių teisių negali į minėtą palikimą reikšti ir mano įpėdiniai. (Parašas) Aldona Kaunietytė.

Mes, žemiau pasirašę, Jonas Blažys, Petras Jurevičius ir Petras Stašys, visi Buivydžių k., Pandėlio valsčiaus, dalyvavome prie sudarymo sutarties ir liudijame pilną šalių sutarimą.

Buivydžiai l934 m. rugpiūčio mėn. 30 d. (parašai)

               .............................................................................................................

Ištekant Monikai, taip pat buvo sudarytas dalies gavimo „pakvitavimas“. Dokumentas labai blogai išsilaikęs, per sulenkimo vietą ne viską buvo galima išskaityti.

               .............................................................................................................

DALIES GAVIMO PAKVITAVIMAS: 1940 m. liepos mėn. 25 d., aš, žemiau pasirašiusi, Monika Kaunietytė, gyv. Buivydžių kaime, Pandėlio valsčiaus, Rokiškio apskrities, duodu šį pakvitavimą savo broliui Jonui Kauniečiui gyv. tame pat Buivydžių kaime, šiandieną iš jo gavau pilną atlyginimą pinigais sumoje (3000) tris tūkstančius litų aukso vertės už paliktą mano tėvo Romo Kauniečio, sulig teismo patvirtinto naminio testamento, man dalį žemės ūkio, esantį Buivydžių kaime, Pandėlio valsčiaus ir (toliau eilutė neišskaitoma) atitinkamos dalies trobesių, dėlei ko, nuo paminėtos man dalies ūkio aš atsisakau ant visados ir už gautą atlyginimą pinigais, tą dalį palieku savo brolio Jono Kauniečio naudai, ką ir pasirašau. (Parašas) Monika K. (toliau mašinraščio šriftu).

Čia pasirašiusios Monikos Kaunietytės savarankišką parašą Pandėlio valsčiaus savivaldybė tvirtina. Ant šio rašto-pakvitavimo nuvertinta žyminio mokesčio už 3 litus. Š. m. liepos mėn. 25 d.

Pandėlys, l940 m. liepos mėn. 25 d. Nr. 3218.

Valsčiaus viršaitis (parašas)

1. e. sekretoriaus p. (parašas)

                   .......................................................................................................

Taigi, dalys išdalintos, tėčio brolis Julius nutarė mokytis, todėl mano tėtis jį visą laiką rėmė pinigais bei maistu. Sesuo Adelė kol kas gyveno kartu.

l934 m. mano tėtis vedė. Į žmonas paėmė Dūdaitę Kazimierą irgi iš to paties Buivydžių kaimo. Artimųjų žodžiais, tėvai – išdraugavę dešimt metų ir vienas kitą buvo labai įsimylėję, blogo žodžio vienas kitam nėra pasisakę, todėl, ką tik susikūrusi nauja šeima buvusi labai tvirta ir draugiška. Taip kad, ant 26 ha žemės sklypo gaspadoriumi liko mano tėtis Jonas Kaunietis (mane pakrikštijo senelio vardu).

Mama, grįžusi iš Sibiro, yra pasakojusi, kad tėtis buvęs labai prisirišęs prie savo žemės, nuo ankstaus ryto iki  vėlaus vakaro ją aręs ir akėjęs, nieko nesamdęs, vien dėl to, kad pats galėtų savo rankomis ir siela pajausti tos žemės artumą.

l940 m. atsibeldė rusų raudonoji armija, 1941-aisiais iš Vakarų pusės – Hitlerio tankų armados, kurios mūsų tautai atnešė tik kančias ir ašaras.

1941-1945 metai – vokiečių okupacijos metai. Į taip jau nualintą Buivydžių kaimą iš Rusijos gilumos vokiečiai atvežė ir keleto stipresnių ūkininkų sodybose priverstinai apgyvendino dar po nukaršusių svetimtaučių šeimą. Tą jie darė visoj Lietuvoje. Pas mus pateko nuo Leningrado surusėjusių karelų-suomių šeima. Senuką, kurio pavardė buvo Ševerov, nors jo vardo neprisimenu, tik pamenu, vadindavau ji Dziadzka, ir moteriškė Elena Kokonien. Abu šnekėjo rusiškai.

Būdamas 3-4 metukų, aš su jais jų kalba jau laisvai susišnekėdavau. Elena mane labai mylėjo. Gerai pamenu, kai surinkusi mus kelis tokius pyplius į ratuką mokydavo šokt kažkokį suomių-karelų šokį Ridiko. Ji, stovėdama viduryje kambario, plodavo rankomis, o mes eidavom aplink ją, susikibę už rankučių ir dainuodavom: ,,Ridiko ridiko, vini pili pana...“  

Senukai ramūs žmonės buvo, ne tinginiai. Nors į laukus dirbt ir neidavo, nes buvo jau gana senyvo amžiaus, bet namuose ir kas jiems buvo būdinga – apie save kiekvieną dien apsišvarindavo ir susitvarkydavo. Man būdavo gražu, kai Dziadzka, išnešęs savo miegamą čiužinį laukan, pakabindavo ant tvoros ir mušdavo lazda per jį, sakydavo, kad taip išvarydavo blogus nakties sapnus...

 Pas mus šitie žmonės išgyveno maždaug iki 1949-ųjų metų pradžios. Senukas išvažiavo anksčiau, o Elena dar buvo pasilikusi kuriam laikui, bet rusų valdžiai reikalaujant, ji irgi išvyko į savo tėviškę, kažkur prie Leningrado (dabartinio Petrogrado).

Netrukus mūsų šeima buvo apibuožinta, apmokestinti pastatai, gyvuliai ir visas kitas turtas, tėvai buvo įpareigoti mokėti buožinius mokesčius.

Kadangi sovietinė valdžia buvo pažadėjusi į Sibirą nevežt tų ūkininkų, kurie išsimokės buožinius mokesčius, tėtis, išsipardavęs gyvulius, naujutėlaitį anglišką dviratį, kurį laikė nusipirkęs dar prieškariniais metais, visą užaugintą derlių, išmokėjęs bolševikams trisdešimt tūkstančių buožinių mokesčių, turėjo viltį ir net buvo įsitikinęs, kad nebus išvežtas Sibiran.

Jo brolis Julius tada gyveno Kaune ir, kada tik beatvažiuodavo, ragino tėtį palikti namus ir persikelti į Kauną, netikėti sovietinės valdžios pažadais, bet tėtis buvo nesukalbamas. Jis sakė: „Tegu jau geriau mane išveža Sibiran arba nužudo, bet iš savo namų aš niekur neisiu.“ Jis kažkaip keistai buvo įsitikinęs, ar tik šiaip juokais bet kam pasakydavo: „Argi liaudies, darbo žmonių ir valstiečių valdžia galėtų meluoti? Juk tai mūsų – darbo žmonių valdžia...“

 Nebežinodami kaip beprikibt, sovietinės valdžios pareigūnai sugalvojo net tokią versiją, kad, būtent, Kaunietis Jonas buvo išnaudotojas, laikė samdomą jėgą. Čia jie tuo pretekstu ir turėjo mintyje tuos senukus, vokiečių atvežtus ir prievarta primestus tėvams išlaikyti. Tėtis, bandydamas Pandėlio valsčiaus valdžiai įrodyti savo nekaltumą, net tokią „sutartį“ bandė sudaryti. Galvojo, kad tokie raštai padės jam išsivaduoti nuo Sibiro.

             .................................................................................................................

SUTARTIS: Šią sutartį pasirašė iš vienos pusės Kaunietis Jonas, iš  antros pusės Elena Kokonienė.

Aš, Kaunietis Jonas, pilnai apmoku už prabūtą laiką Elenai Kokonienei, kiek ji pati reikalavo. Ir aš su šiuo apmokėjimu Elenai Kokonienei pilnai sutinku sekančiai: Aš, Kaunietis Jonas, sumoku (500) penkis šimtus rublių, be to dar kitais maisto produktais.

Šią sutartį pasirašė, taip pat prie liudininkų žemiau išvardinti:

Parašas apmokėtojo (Kaunietis Jonas) ir darbininko (Elena Kokonienė)

Parašai liudininkų: 1. Vilkas Adomas, 2. Subačius Viktoras, 3. Kesiūnas Povilas, 4. Dovydėnas Romas.

              .............................................................................................................

 Tokia „sutartis“ ir taip jau sudrumsto gyvenimo daugiau nebegalėjo praskaidrinti. Visokie mokesčių rinkėjai, lydimi stribų, kas dieną varstė gryčios duris ir vis ragino tik kaip daugiau, kaip daugiau išmokėti buožinių, ramindami ir guosdami pažadais: ,,Išmokėsi – neišvešim Sibiran...“

Aišku, pinigais neužteko, uždėjo dar didžiules pyliavas grūdais, bulvėmis, iš septynių karvių liko tik dvi, o „zacirką“ nelietą valgėme, kad tik daugiau atitektų šitai „darbo liaudies“ valdžiai, tėvai visą pieną į pieninę išnešdavo. O kai liko tušti aruodai ir tuščios spintos, tada ta išliaupsintoji „darbininkų ir valstiečių“ valdžia Sibiran išgrūdo.

Čia pateiksiu dar vieno dokumento, kurio gale kažkaip labai keistomis aplinkybėmis atsiradę dargi tos pačios sovietinės valdžios pareigūnų Kazio Lekandros ir Juozo Tindžiulio parašai, nuorašą.

              ..............................................................................................................

Pandėlio vlsč., Buivydžių apyl., Darbo žmonių deputatai paliudijam: l948 m. spalio 20 d., kad valstietis Kaunietis Jonas, gyvenantis Buivydžių kaime, Pandėlio vlsč., tikrai seniau ir dabar jokių svetimų samdinių nei piemenio neturėjo ir neturi. Visą laiką žemę apdirba su  savo šeima. Svetima jėga nesinaudoja, jokių mašinų neturi, gyvulių turi vieną arklį ir dvi karves. Be to, kaime gyvendamas valdė 14 ha žemės. Keldamasis vienkiemijon, paėmė blogos pelkėtos 26 ha žemės.

Joks buožė Kaunietis Jonas nėra ir iš buožinių sąrašo reiktų išbraukti.

Šeimos sudėtis:     

1. Jonas Kaunietis......................gim. l896 m. (iš tikrųjų gimęs 1900 m.);
2. Jo žmona Kazia......................gim. l906 m. (iš tikrųjų gimusi 1905 m.);
3. Sesuo Adelia..........................gim. l9l4 m.;
4. Motina Ona............................gim. l875 m.;
5. Jo sūnus Romas.....................gim. l944 m.;
6. Kitas sūnus Bronius..............gim. l947 m.

Kas aukščiau parašyta – tikra teisybė. Ir tą mes Buivydžių apylinkės darbo žmonių deputatai, valstiečiai, savo parašais paliudijam ir tvirtinam: (parašai)

Pirmininkas (Kazys Lekandra), sekretorius (Juozas Tindžiulis).

Nariai: Juškevičius, Jurevičienė Genė, Vilkas.

              ..................................................................................................................

Nežinau, ar šį paliudijimą tėvas savu laiku kam nors rodė, ar ne, bet, kiek man žinoma, jis nieko nepadėjo ir tėvų nuo Sibiro neišgelbėjo: kaip buvo „buožė“, taip ir liko. Ko gero, kitas panašus paliudijimas tais pačiais žodžiais, tik be jungtukų atsirado ten, kur reikalinga, ir su tais pačiais Tindžiulio ir Lekandros parašais. Tokia buvo šito sovietinio gyvenimo tikrovė jau iš pat pirmųjų jo egzistencijos dienų.

Yra dar vienas panašus pareiškimas, rašytas irgi mano tėčio su visais, „darbo žmonių deputatų parašais, rekvizitais ir rezoliucijomis“.

               ....................................................................................................................

Buivydžių apylinkės Darbo Žmonių Deputatų Tarybai valstiečio Kauniečio Jono s. Romo, gyv. Buivydžių k., Pandėlio vlsč., Rokiškio apskr.

PAREIŠKIMAS: Dėl man nežinomų aplinkybių esu priskirtas prie buožinių ūkių, nors tam nėra jokių priežasčių, dėl ko jaučiuosi nuskriaustas, kas pagal Tarybinius įstatymus yra draudžiama.

Tėvo ūkis 26 ha, iš kurios tik 13 ha blogos dirbamos žemės, kuri randasi Buivydžių kaime, Pandėlio vlsč. testamentu iš l935 m. kovo mėn. 17 d. buvo padalinta man ir broliui Juliui po 13 ha.

Kadangi brolis ūkyje negyveno ir nedirbo, tai aš iš jo nuomodavau. Išvadavus (Koks nuolankus padlaižiavimas okupantų valdžiai! Be abejo – kas gi norėjo išvažiuoti Sibiran.) Tarybinei Armijai l944 m., savo dalį dirbo brolis ir visas prievoles pats atlikdavo. 1945 m., broliui išvykus į  tarnybą, jo dalis buvo priskirta man dirbti ir įpareigota atlikti visas prievoles, nors aš su tuo ir nenorėjau sutikti.

Samdomos šeimos niekuomet neturėjau ir visus ūkio darbus atlikdavau tik savo šeimos jėgomis. Prieš karą, kada dar nebuvo vedę trys seserys, esant tokiai didelei šeimai, iš ūkyje esamų pajamų negalėjau pragyvent ir buvau priverstas eiti net kitur uždarbiauti, kaip prie melioracijos ir kitur. Dabar šeima susideda iš 6-ių asmenų. (kaip ir anksčiau minėtam dokumente, surašyti visi 6 šeimos nariai).

Be to nuo 1943 m. gruodžio mėn. iki 1945 m. išlaikiau vokiečių okupantų man prievarta    priskirtus nedarbingus rusus 78 m. ir senutę 57 m. Jokių šalutinių pajamų, kaip tai iš žemės ūkio, mašinų ir t. t., iš kurio jokio pelno neturiu. Gyvulių turiu dvi karves ir du arklius.

Remiantis išdėstytu, iš ko matyti, kad nėra jokių priežasčių mane prie buožinių ūkių priskirti. Mano priskyrimą prie buožinių ūkių prašau persvarstyti ir mane iš buožinių ūkių sąrašo išbraukti. Pareiškėjas Jonas Kaunietis.

Toliau – kitoje pareiškimo lapo pusėje yra nutarimo turinys:

Mes – Buivydžių apyl. Vykd-jo Ko-to Tarybos posėdžiui įvykusio 1948 m. liepos 30 d. Posėdyje dalyvauja apyl. pirmininkas Lekandra Kazys, apyl. sekretorius Tindžiulis Juozas ir Tarybos nariai: Vilkas Adomas, Jurevičienė Genė, Kilienė Kostancija, Juškevičius Petras.

Persvarsčius asmeniškai jo pareiškimą, surinktomis žiniomis, pas valstietį Kaunietį Joną, jokios samdomos jėgos neturėjo ir dabar neturi. Apdirba savo ūkį savomis jėgomis, bei jokių mašinų neturi ir taip kitokių pajamų neturi.

Apyl. Vyk-jo Ko-to Pirmininkas: (parašas) Lekandra Kazys.

Sekretorius: Tindžiulis Juozas (parašas).

Tarybos nariai: A. Vilkas, Jurevičienė G., 3-as ir 4-as – nėra parašo.

                     ..............................................................................................................

Tokiais pareiškimėliais vadavosi žmogus iš kaskart vis blogėjančios ir blogėjančios padėties. Ne veltui brolis Julius sakė: „Mesk Jonai, tą žemę, atvažiuok į Kauną...“ Bet tėtis širdyje vis puoselėjo viltį, kad neveš. Jis nesuprato, kodėl niekuo nekaltą žmogų nei iš šio, nei iš to, be jokios rimtos priežasties gali išvaryt Sibiran, jis netikėjo, kad galėtų taip būti, nors kai kas jam apie tai ir primindavo. Dar ir pats kartais kitiems pajuokdavo: „Už ką gi mane turėtų vežti? Aš nieko nenuskriaudžiau, niekam nieko bloga nepadariau, neužmušiau, nenužudžiau... Už ką gi mane galėtų dabar vežti Sibiran? Skaitau, kad darbininkų valdžia, viena iš teisingiausių, kokios tik buvo Lietuvoje...“

Žinoma, jis pats labai gerai žinojo ir suprato, kas ta „darbininkų ir valstiečių“ valdžia, bet labai norėjo tikėti, kad jo Sibiras „neliečia“. Gaila, žinoma, tėtis labai apsiriko ir padarė nepataisomą klaidą, kad nepasitraukė iš namų prieš tremtį. Tą klaidą teko išgyventi ne tik jam pačiam, bet ir jo vaikams. Net pačių paprasčiausių gyvenimiškų problemų neišsprendęs, neparašęs ir tokio testamento, kokį  jam buvo surašęs mirdamas jo tėvas, nepasakęs savo tikriems vaikams amžinai sudie, nesulaukęs ir garbingos senatvės, be laiko ramus apleido šį pasaulį, į aną su savimi nusinešdamas tik šešias karsto lentas. Toks buvo jo gyvenimo credo.

      ...............................................................................................................................

Mano p a s t a b a: 2012 m. VRM archyve, mano asmeniniu prašymu, Darius Juodis perfotografavo tėvų tremties bylą ir persiuntė man el. paštu. Susipažinęs su bylos medžiaga, nutariau joje esančius dokumentus išversti į lietuvių kalbą ir dalinai adaptuotu variantu perkelti į šiuos prisiminimus. Tegu tai išliks mano giminės palikuonims, gal kas domėsis šeimos likimo istorija...

Byloje yra daug netikslumų. Aš minimas Jono vardu, atitinka tik gimimo (1944) metai, tėčio sesuo Adelė įvardinta kaip mano tėčio dukra, gimusi 1948 m. Iš tikrųjų Adelė – tėčio sesuo, gimusi 1914 m., tėčio Jono Kauniečio gimimo metai – 1896, iš tikro tėtis gimęs 1900 m. Atėjus rusams 1944 m., tėtis pasisendino, kad nepaimtų į frontą, nes karas dar nebuvo pasibaigęs. Mamos – Kazės Kaunietienės gimimo metai taip pat klaidingai užrašyti – ji gimusi 1905 m. Brolis Bronius gimęs 1947 m., nors keliuose dokumentuose užrašyta 1948-i jo gimimo metai.

Dėl samdinių tėvų ūkyje dar kartą galiu atsakingai pareikšti, jog tėvai jokios samdomos jėgos nenaudojo, išskyrus kažkokį bylos 34 p. minimą Ramanauską Petrą, s. Petro, g. 1927 04 07, iš Kurklaičių k., Rokiškio r. Jis teigia – pas mano tėvus tarnavęs už pusbernį apie 1940 m. ar anksčiau apie 2-3 mėnesius. Apie šį samdinį aš nieko nežinau, kadangi nei mama, nei kiti artimieji man apie jį niekada nepasakojo. O tie du samdiniai minimi bylos dokumentuose, tai tie patys senukai rusai, kuriuos vokiečiai karo metais atvežė nuo Leningrado (Petrogrado) ir priverstinai apgyvendino pas mus, o grįžę bolševikai tėvams juos prikergė kaip samdinius ir, tuo vadovaudamiesi, mūsų šeimą apibuožino, 26 ha ūkį priskyrė prie buožinių ūkių, dėl to šeima buvo išblaškyta, trys šeimos nariai atsidūrė Sibire. Bet tai buvo tik priežastis. Okupantams reikėjo sukurti priežastį, kad žmonės būtų ištremti iš savo gimtojo krašto. Iš tiesų jie vykdė tautos genocidą „darbo liaudies išnaudotojų“, „buožių“, „lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų“, „nacionalistinių banditų“ priedangoje. Bylą sudaro 62 lapai.

               .....................................................................................................................

Iš VRM archyvo. Iš Jono Kauniečio, s. Romo (Romualdo) Apskaitinės (Inventorinės) bylos (rusiškai – UČIOTNOJE DELO) Nr. 7823, dėl „buožių“ šeimos iškeldinimo.

Pradėta: 1949 m. vasario 25 d.

Arch. Nr. 18746/5. Pažyma sudaryta daugiausia Rokiškio Vykdomojo komiteto sprendimu apie požymius „buožinio“ ūkio pil. Kauniečio Jono, s. Romo, gyv. Buivydžių k., Pandėlio vlsč., Rokiškio apskr. Pažymoje pažymėta, jog šeimą sudaro 6 asmenys.

<...> Sutinkamai su Rokiškio Vykd. k-to sprendimu, Kauniečio ūkis priskiriamas buožinių ūkių kategorijai pagal tokius požymius:

Iki žemės reformos turėjo 26, 10 ha ir po reformos – 26, 10 ha.

Galvijų: arklių – 3 vnt., stambių raguočių – 4 vnt., smulkių raguočių – 2 vnt.

Pramoninių įmonių ir žemės ūkio mašinų – arklinę grėbiamąją.

Pastoviai naudojo 2 samdinius.

1948 m. dėl nesumokėtų ūkinių mokesčių ūkis iškonfiskuotas teismo sprendimu.

          Pasirašo: Rokiškio MGB sk. viršininkas – majoras ŽUPIKOV

     Pandėlio MGB sk. viršininkas – kapitonas ŠESTOKOV

            1949 m. vasario 25 d.

.....................................................................................................................................

Mano p a s t a b a: kad J. Kaunietis okupantams išmokėjo 33000 rublių jam uždėtų „buožinių“ mokesčių, čia byloje niekur neužsimenama. Taip pat neaišku, apie kokią žemės reformą jie čia kalba? Ar 1926 m., kada po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo gyventojai dalinosi stambių dvarų žemes ir kėlėsi į vienkiemius, ar po 1944 m. rusų okupacijos, kada visa žemė buvo suvalstybinta, t. y. nacionalizuota. Žmonės dirbo buvusią savo žemę, bet ji pagal okupantų jurisdikciją jiems jau nebepriklausė. Tai apie kokią J. Kauniečio žemę okupantas ŽUPIKOV-as čia galėjo rašyti?

....................................................................................................................................

P   A   Ž   Y   M   A

Apie pil. Kauniečio Jono, s. Romo, g. 1896 m. (1900 m.), gyv. Buivydžių k., Pandėlio vlsč., Rokiškio apskr., Lietuvos SSR, šeimos sudėtį.

Turi tokios sudėties šeimą:

1. Šeimos galva – tėvas – Kaunietis Jonas, s. Romo, g.1896 m. (1900 m.);
2. Žmona – Kaunietienė Kazė, d. Povilo, g. 1906 m. (1905 m.);
3. Sūnus – Kaunietis Jonas (Romas), s. Jono, g. 1944 m.;
4. Sūnus – Kaunietis Bronius, s. Jono, g. 1947 m.;
5. Duktė (šeimos galvos Jono Kauniečio sesuo) – Kaunietytė Adelė, d. Jono (Romo), g. 1948 m. (1914 m.).
6. Motina (šeimos galvos Jono Kauniečio) – Kaunietienė Ona, d. Kazio, g. 1875 m.

Visi aukščiau nurodyti asmenys gyvena Buivydžių k., Pandėlio vlsč., Rokiškio apskr.

Pažyma surašyta šeimos namų knygos pagrindu Pandėlio vlsč. Vykd. k-to, Rokiškio apskr.

          Pasirašo: Rokiškio MGB sk. viršininkas – majoras ŽUPIKOV

      Pandėlio MGB sk. viršininkas – kapitonas ŠESTOKOV

           1949 m. vasario 25 d.

......................................................................................................................................

P   A   Ž   Y   M   A

Pil. Kauniečio Jono, s. Romo, g. 1896 m. (1900 m.) Buivydžių k., Pandėlio vlsč., Rokiškio apskr., Liet. SSR, šeimoje, suderinus duomenis su Rokiškio apskr. kariniu komisariatu ir Vykdomuoju komitetu, apdovanotų Sovietų sąjungos ordinais ir medaliais, tarnavusių Sovietinėj kariuomenėje, veikusių sovietinių partizanų gretose, nieko nėra. Deputatais į vietines tarybas niekas neišrinktas.

          Pasirašo: Rokiškio MGB sk. viršininkas – majoras ŽUPIKOV

     Pandėlio MGB sk. viršininkas – kapitonas ŠESTOKOV

.......................................................................................................................................

Mano p a s t a b a: mano tėčio Jono Kauniečio Apskaitinėje byloje Nr. 7823 figūruoja beveik to paties turinio pažymos, kuriose minima šeimos sudėtis, kad Jonas Kaunietis yra „buožė“, laiko atitinkamą galvijų kiekį ir nuolat naudojo du samdinius, t. y. tuos pačius kaskart vis minimus vokiečių apgyvendintus du nukaršusius rusus. Ant visų pažymų pasirašo ir beveik ta pačia data 1949 m. vasario 25-26 d. čekistai ŠESTOKOV ir ŽUPIKOV.

......................................................................................................................................

I  š  r  a  š  a  s

Iš buožinių šeimų sąrašo skirtų iškeldinimui iš Rokiškio apskr., patvirtinto Lietuvos SSR ministrų tarybos 1949 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 176/cc

Šeimos galva Kaunietis Jonas, s. Romo, gyv. Buivydžių k., Pandėlio vlsč. (toliau išvardinta ta pati šeimos sudėtis su tomis pačiomis klaidomis ir netikslumais)

Pasirašo: Rokiškio Vykd. k-to pirmininkas VASIULIS (parašo nėra)

Tikėti: Lietuvos SSR MGB „A“ sk. viršininkas-papulkininkis GRIŠIN (parašas yra)

.....................................................................................................................................

Mano p a s t a b a: toliau byloje įsegtas lapas – KALTINAMOJI IŠVADA, kurią tvirtina Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministras generolas-leitenantas GORLINSKIJ 1949 m. kovo 11 d., o bylą dėl „buožės“ Kauniečio Jono, s. Romo, ištrėmimo peržiūrėjo Lietuvos MGB 1-o sk. vyr. oper. įgaliotinis ltn. SENIN. Kadangi J. Kaunietis jokiais sovietiniais ordinais ir medaliais neapdovanotas, sovietinėj armijoje netarnavęs, sovietiniu (raudonuoju) partizanu nebuvęs, todėl mano Joną Kaunietį su visa šeima, sutinkamai su Lietuvos SSR ministrų tarybos nutarimu, pasiųsti į tolimąsias Sovietų sąjungos vietoves spec. apgyvendinimui. Pasirašo: Lietuvos SSR MGB 1-o sk. vyr. oper. įgaliotinis SENIN ir sutinka (suderinta) – LSSR MGB 2N Valdybos 2-o sk. viršininkas papulkininkis FIGURIN, 1949 m. kovo 11 d.

.....................................................................................................................................

                                                                                Visiškai slaptai

P   A   Ž   Y   M   A

Šeima: Buožės.

Gyvena pagal adresą: Buivydžių k., Pandėlio vlsč., Rokiškio apskr., Lietuvos SSR.

Išimta pagal nutarimą: Lietuvos SSR MGB, dėl iškeldinimo į spec. apgyvendinimą.

Šeimos sudėtis: šeimos galva – Kaunietis Jonas, s. Romo, g. 1896 m. (1900 m.).

Šeimos nariai: žmona – Kaunietienė Kazė, d. Povilo, g. 1906 m. (1905 m.), sūnus – Kaunietis Bronius, s. Jono, g. 1947 m.

I  š  r  a  š  a  s

Nurodytą šeimą etapavimui pagal paskyrimą priėmė Panemunėlio Lietuvos geležinkelio stotyje ešelono Nr. 97360, 00 skyriaus viršininkas (rusiškai – UPVI  MVD BSSR) RAKSIN (yra parašas).

Pridavė MGB darbuotojas – pakrovimo komendantas Panemunėlio stotyje Rokiškio MGB (rusiškai – KRO) viršininkas majoras DUDIN (yra parašas). 1949 m. kovo 26 d.

.....................................................................................................................................

Mano p a s t a b a: 8 p. įsegtas Apklausos lapas, kuriame apklausiamas Kaunietis Jonas, s. Romo, su tais pačiais atžymėjimais apie jo neturimus sovietinius apdovanojimus ir prie to dar pažymėta, kad nieks iš šeimos narių netarnavo vokiečiams. Šiame lape minimi tik mamos Kazės ir brolio Broniaus vardai, o tėčio motina Ona Kaunietienė, d. Kazio, g. 1875 m., pažymėta, jog gyvena Vilniuje, Gedimino g. Nr. 60, kas yra ne tiesa, nes trėmimo metu ji išėjo iš namų į Stasiuniečių kaimą pas savo dukrą Moniką Rasiulienę. Tėvai, be abejo, slėpė močiutės buvimo vietą, kad ir jos neišvežtų, todėl specialiai klaidingai nurodė tokį adresą.

9 p. pateikiamas Raportas Lietuvos SSR valstybės saugumo ministrui generolui-majorui ŽUPIKOV-ui pagal Apskaitinę bylą Nr. 7823 dėl „buožės“ Kauniečio Jono, s. Romo, šeimos ištrėmimo. Raporto gale pažymėta, jog kitų pakeitimų ir nepriskaitymų nėra, šeima ištremta teisingai. Pasirašo Rokiškio MGB sk. viršininko pavaduotojas papulkininkis SYČIOV. 1949 m. gegužės 31 d. Rokiškis.

10 p. įsegtas lapas pavadinimu „Zakliučenije“, tai reiškia – galutinis nuosprendis, išvada, kurį tvirtina (pavardė neišskaitoma) Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministro pavaduotojas 1949 m. rugsėjo 12 d. Išvadą surašė 1949 m. rugsėjo 8 d. Rokiškio MGB sk. darbuotojas ALEKSEJEV. Čia taip pat pateikiama visa J. Kauniečio šeimos sudėtis, bet gale pažymėta, jog sūnus Jonas, g. 1944 m., t. y. aš – Romas, duktė Adelė, g. 1948 m., t. y. tėčio sesuo iš tikrųjų gimusi 1914 m., ir motina Ona, g. 1875 m., nuo išvežimo pasislėpė, kad sutinku (rusiškai – soglasen), pasirašo Lietuvos SSR MGB 2N valdybos 2-o sk. viršininkas papulkininkis FIGURIN, 1949 m. rugsėjo 9 d.

11 p. įsegta Pažyma, jog „buožė“ (rusiškai – kulak) Kaunietis Jonas, s. Romo, su šeima, iš viso 3 žmonės, 1949 m. kovo 25 d. ešelono Nr. 97360 viršininkas – skyriaus viršininko pavaduotojas (rusiškai – UPVI  MVD  BSSR) majoras RAKSIN, pasiųsta spec. apgyvendinimui į Irkutsko sritį. Pasirašo Lietuvos SSR MGB „A“ sk. viršininkas papulkininkis GRIŠIN. Raštą surašė DEVIATNIKOV.

14 p. įsegtas (išverstas į rusų kalbą) mano mamos Kazės brolio Vytauto (Vitaldo) Dūdos, s. Povilo, rašytas pareiškimas 1953 02 02 dėl mano tėvų neteisėto ištrėmimo su paliudijimais Kesiūno Povilo ir Jakučionio Vytauto, Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkui drg. PALECKIUI. Rašte prašoma leisti jo seseriai Kazei su šeima grįžti į tėviškę. Rašte įsivėlusi korektūros klaida: trėmimo data įrašyta 1948 m. Iš tiesų turėtų būti 1949 m.

17 p. atsakomajam rašte Dūdai Vytautui (Vitaldui), s. Povilo, kuris patvirtintas Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministro pavaduotojo pulkininko SINICYN-o, pažymėta, jog Kaunietis Smetonos „režimo“ metais ir vokiečių okupacijos metais turėjo „buožinį“ ūkį 26 ha ir ūkyje pastoviai „eksploatavo“ du samdinius. Tuo pagrindu Dūdos prašymas nebuvo patenkintas. Raštą pasirašo Lietuvos SSR MVD 5-o sk. vyr. tardytojas majoras PYRIKOV. Sutinka: Lietuvos SSR MVD 2-o poskyrio virš. pavad. majoras BURJAN ir Lietuvos SSR MVD spec. sk. virš. ltn. VAIGAUSKAS.

19 p. Raštas, rašytas 1954 m. spalio 7 d. ant firminio blanko „TSRS Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Prokuroro pavaduotojas“. Lietuvos MVD 1-o spec. sk. viršininkui papulkininkiui drg. JEFIMOV-ui. Ryšium su gautu skundu, prašau išduoti susipažinimui Archyvinę-įskaitinę bylą dėl Kaunietienės Kazės, d. Povilo, ištrėmimo 1949 m. Pasirašo: 3-os klasės valstybės justicijos patarėjas KOLESNIKOV.

20 p. Raštas, pasirašytas 1954 m. lapkričio 18 d. Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministro LIUSTIK (pavardė užrašyta ranka ant mašinėle atspausdintos pavardės ir pasirašyta). Išsiųstas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojui PREIKŠUI K. K.

21 p. Raštas dėl pil. Kaunietienės K. rašyto skundo Malenkovui į Maskvą. Raštas iš G. M. MALENKOVO – SSSR Ministrų Tarybos pirmininko sekretoriato persiųstas drg. PREIKŠUI K. K. į Vilnių 1954 m. sausio 12 d., kuriame prašoma pranešti apie skundo peržiūrėjimą.

   ...................................................................................................................................

                                                                                        Slaptai

Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojui drg. PREIKŠUI K. K. į Vilniaus miestą dėl Nr. 16/1-c nuo 1954 m. sausio 4 d. ir Nr. 16/118-c nuo 1954 m. sausio 21 d.

Papildymui mūsų Nr. D-111 nuo 1954 m. lapkričio 18 d. siunčiu jums 2 pareiškimus spec. gyventojos (tremtinės) Kaunietienės Kazės, d. Povilo, g. 1906 m. (1905 m.), malonės prašymo dėl jos ir jos sūnaus paleidimo iš spec. gyvenvietės (tremties).

Pridedama: du Kaunietienės K. pareiškimai dviejuose lapuose (Nr. K-60, K-108).

             Lietuvos SSR MVD sk. virš. pavad. D. NOSOV (yra parašas)

.....................................................................................................................................

                                                                                        Slaptai

Lietuvos Ministrų Taryba

N U T A R I M A S

Nuo 1955 m. vasario 8 d. Nr. 71-c, Vilniaus m.

Dėl dalinio Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimo pakeitimo „apie administracinį atskirų piliečių iškeldinimą“.

Išrašas: Lietuvos SSR Ministrų taryba nutaria:

1. Pakeisti, išimties tvarka, Lietuvos SSR Ministrų Tarybos veikiantį nutarimą „dėl administracinio iškeldinimo atskirų piliečių“, atžvilgiu sekančių asmenų:
2. Kaunietienė Kazė, d. Povilo, g. 1906 m. (1905 m.) ir jos sūnus Bronius 1949 m. buvo iškeldinti iš Pandėlio r. į Irkutsko sritį.

III. Leisti asmenims, išvardintiems šiame nutarime, gyventi Lietuvos SSR teritorijoje.

          Pasirašo: Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininko pavad. – E. OZARSKIS

      Lietuvos SSR Ministrų Tarybos valdymo reikalais – I. ANDŽIUS

.....................................................................................................................................

                                                                                       Slaptai

Laiškų skyrius prie SSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo. Maskva, Beresenevskaja naberežnaja, namas 2/20

1955 m. sausio 22 d. Nr. k11 – VIII

Lietuvos SSR Ministrų tarybai

Siunčiama peržiūrėjimui iš Kaunietienės K. gauto pareiškimo SSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkui VOROŠILOVUI K. E.

Apie priimtą sprendimą prašome pranešti pareiškėjui.

                      Skyriaus viršininkas JU. KOROLIOV (yra parašas)

......................................................................................................................................

Mano p a s t a b a: mano motinos Kaunietienės Kazės pareiškimas 1955 04 18 toliau pateko Lietuvos SSR MVD sk. viršininko pavaduotojui D. NOSOV-ui, kurį jis persiuntė į Lietuvos SSR Ministrų Tarybą užsiimančiam ministrų reikalais drg. I. I. ANDŽIUI, o I. I. ANDŽIUS 1955 m. gegužės 3 d. Kaunietienės K. pareiškimą persiunčia D. NOSOVUI.

.....................................................................................................................................

                                                                        Visiškai slaptai

                                                       Archyvinė-įskaitinė byla Nr. 18746/5

P   A   Ž   Y   M   A

Irkutsko srities UMVD pranešimu Nr. 6/13–3724 nuo 1955 m. liepos 22 d. Kaunietienė K. P., g. 1906 m. (1905 m.), Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimo pagrindu Nr. 71-cc nuo 1955 m. vasario 8 d. iš spec. apgyvendinimo (iš tremties) paleista 1955 m. kovo 12 d.

Lietuvos SSR MVD 1-o sk., 3-io poskyrio viršininkas L. REVIAKIN

1955 m. rugpjūčio 20 d.

....................................................................................................................................

Mano p a s t a b a: nuo 31-o p. toliau susegti įvairūs raštai, rašyti jau 1988 m. dėl mano tėvų reabilitacijos bei neteisėtai konfiskuoto turto grąžinimo.

Mūsų šeima buvo reabilituota 1988 m. rugsėjo 20 d. pagal nutarimą Nr. 274.

......................................................................................................................................

Byloje Nr. 7823, Arch. Nr. 18746/5 paminėti sovietiniai represinių MGB-MVD struktūrų pareigūnai ir kiti Sovietų okupacinės valstybės tarnautojai:

1. Rokiškio MGB sk. viršininkas (1946 07–1950 01) – majoras ŽUPIKOV Timofej Nikolajevič, g. 1918 m. Jaroslavlio gubernijoje. Vėliau – pulkininkas, iki 1964 04 dirbo LSSR MVD-KGB.
2. Pandėlio MGB sk. viršininkas – kapitonas ŠESTOKOV
3. Lietuvos SSR MGB „A“ sk. viršininkas-papulkininkis GRIŠIN Pavel Ivanovič, g.1907 m., 1946 01–1953 05 – LSSR MGB
4. Rokiškio Vykd. k-to pirmininkas VASIULIS
5. Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministras (1949 02 25–1949 04 27) generolas-leitenantas GORLINSKIJ Nikolaj Dmitrijevič, g. 1907 m.
6. Lietuvos SSR MGB 1-o sk. vyr. oper. įgaliotinis SENIN
7. LSSR MGB 2N Valdybos 2-o sk. virš. papulkininkis FIGURIN Stepan Aleksandrovič, g.1904 m. 1953 07 išsiųstas į MVD Kalinino sr. valdybą.
8. Panemunėlio Lietuvos gelež. stotyje ešelono Nr. 97360, 00 skyriaus virš. (rusiškai – UPVI MVD BSSR) RAKSIN.
9. MGB darbuotojas – pakrovimo komendantas Panemunėlio stotyje Rokiškio MGB (rusiškai – KRO) viršininkas, majoras (vėliau – papulkininkis) DUDIN Grigorij Gerasimovič, g. 1906 m. Vologdos gubernijoje. Pradinis išsimokslinimas. 1947 04–1949 09 LSSR Rokiškio a/s Kontržvalgybos poskyrio viršininkas. 1951 04 išsiųstas į MGB Oriolo sr. valdybą.
10. Rokiškio MGB sk. darbuotojas ALEKSEJEV.
11. Raštą surašė DEVIATNIKOV.
12. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas PALECKIS JUSTAS, g. 1899 01 22 Telšiuose
13. Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministro pavaduotojas pulkininkas SINICYN Jakov Fiodorovič, g. 1905 m. Pradinis išsimokslinimas. Iki 1961 07 dirbo LSSR MVD-KGB.
14. Lietuvos SSR MVD 5-o sk. vyr. tardytojas majoras PYRIKOV.
15. MVD 2-o poskyrio virš. pavad. majoras BURJAN Timofej Ustinovič, g. 1912 m. Poltavos gubernijoje, ukrainietis. Vidurinis išsimokslinimas. Iki 1959 06 dirbo LSSR MVD-KGB.
16. Lietuvos SSR MVD spec. sk. virš. ltn. (nuo 1975 m. generolas majoras) VAIGAUSKAS Henrikas, g. 1928 m. Luokėje, Telšių apskr. Aukštasis išsimokslinimas. Iki 1991 08 pab. dirbo LSSR KGB.
17. Lietuvos MVD 1-o spec. sk. viršininkas papulkininkis JEFIMOV Michail Nikolajevič, g. 1909 m. Sankt Peterburge.
18. 3-os klasės valstybės justicijos patarėjas KOLESNIKOV.
19. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas PREIKŠAS Kazys, g. 1903 m. Verbūnuose, Šiaulių r.
20. SSSR Ministrų Tarybos pirmininkas MALENKOV Georgy Maksimilianovič (1902–1988).
21. Lietuvos SSR MVD sk. virš. pavad. papulkininkis NOSOV Dmitrij Aleksandrovič, g. 1914 m. Jaroslavlio gubernijoje. Išsimokslinimas – nebaigtas vidurinis.
22. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininko pavad. – OZARSKIS Eduardas, g.1908 m. Rygoje.
23. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos valdymo reikalais – I. ANDŽIUS
24. SSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas VOROŠILOV Klim Efremovič (1885–1969), Sovietų sąjungos maršalas.
25. SSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko VOROŠILOV-o K. E. Skyriaus viršininkas JU. KOROLIOV.
26. Lietuvos SSR MVD 1-o sk., 3-io poskyrio viršininkas L. REVIAKIN.

PRISIMINIMAI APIE TĖVŲ TREMTĮ

Mama pasakojo, jog 1949 metų kovo 24 dienos  vakare ji iškepė duoną ir jau laukė „svečių“. Apie šeštą valandą ryto iš miego pažadino šuns lojimas. Tėtis puolė prie lango – kieman įsuko dvi pilnos ginkluotų vyrų pastotės. „Otkroite dveri!“ – pasigirdo įsakmus balsas ir beldimas į duris. Tėtis atidarė duris, suėję į vidų, kareiviai liepė uždegti žiburį, pareikalavo dokumentų ir paklausė, kas šiuose namuose gyvena, kas šeimininkas. Tėtis padavė namų knygą, pasus. Karininkas perskaitė čekistų nutarimą, paprašė nenaudoti prieš juos ginklo, nes jie esą nekalti, tik vykdo aukštesnės vadovybės nurodymus. Liepė ruoštis kelionei. Be abejo, tėvai pasimetė, bet kareiviai buvę neblogi, padėję paskerst paršiuką, padėję krautis daiktus ir raginę dėtis kuo daugiau. Mama pastebėjo, kad vienas kareivėlis labai nusiminęs, stovi į kampą įsispraudęs ir tyli. Kai paklausė, ko jis toks nusiminęs, kareivėlis atsakė, kad jis ukrainietis ir  kad jo tėvus ištikęs toks pat likimas... Motina paprašė, kad leistų jai nueit pas seserį atsisveikinti. Kareiviai sutiko, ir motina nubėgo atsisveikinti su Jakučioniais ir manimi, tačiau teta paprašė mamos, kad manęs nežadintų, nes motinos ašaros ir verksmas galėjo mane išgąsdinti.

Edvarda pasakojo, kai mama atsisveikindama nusirišo skarelę, nustebo pamatę ją, per porą valandų pražilusią. Vėžės, kurios liko įspaustos dirvone į tolimąjį Sibirą išvežant mano tėvus, man dar ilgai ilgai priiminė motinos ašaras. Kai vasarą per kelmynę nubėgdavau pažiūrėti, ar jos tebėra, gilesnėje provėžoje telkšojo tyro vandens klaneliai, – ir aš vis pagalvodavau, kad tai mano mamytės ašaros. Jakučionis ne kartą yra sakęs, kad mama išvažiuodama iš namų labai verkusi, niekaip negalėję jos nuraminti. Kaip neverkti motinai, kuri palieka savo mažametį sūnų... Gal jau niekada daugiau nebeteks jo matyti. Juk niekas tada nepasakė, kur veža, kodėl veža, kuriam laikui...

Motina, grįžusi iš Sibiro, pasakojo, jog apie pietus Pandėlyje, prie Mendelio malūno, jau buvo suvežtas nemažas būrys pasmerktųjų, margais ryšuliais apsikarsčiusių, ir paruoštas tolimesniam transportavimui sunkvežimiais į Panemunėlio geležinkelio stotį. Šį faktą gerai prisiminė ir mamos brolis Vitaldas: „Atlydėjau juos iki pat malūno. Čia jau buvo atvežta ir Bernarda Kietienė su mažais vaikučiais, ir senutė motina, Vėbra Balys su šeima, senutė Jurevičienė ir daugelis kitų iš Pandėlio apylinkių. Nieko daugiau nemačiau ir negirdėjau aplink, tik motinų ir vaikų ašaras, senelių dejavimus – nors skradžiai žemę prasmek. Taip sunku ant krūtinės, o padėti niekuo negaliu. Aplink stovėjo ginkluoti Pandėlio skrebokai ir saugojo, kad niekas nepabėgtų. Pavakary atvažiavo kolona sunkvežimių, išsirikiavo ant vieškelio priešais Mendelio malūną, buvo duotas įsakymas visiems lipti į sunkvežimius. Tik saulei leidžiantis pirmoji kolonos mašina pajudėjo Rokiškio – Panemunėlio link. Amerikoniškų študbėkerių ūžesys greit nustelbė verksmus ir aimanas, mačiau, kaip mojavo moterys ir mergaitės baltomis skarutėmis, o mašinų kolonai tolstant dar ilgai girdėjosi skambant „sudie, sesutės lietuvaitės...“. Kažkas iš jaunų dainavo šitą dainą. Iš Pandėlio visi tremiamieji buvo atgabenti į Panemunėlio geležinkelio stotį. Čia jau laukė paruoštas ilgas gyvulinių vagonų ešalonas užkaltais langais. Stotyje tremiamuosius išlaikė tris paras, kol buvo užpildytas visas sąstatas“.

Vitaldas, sužinojęs, kad mano tėveliai tebelaikomi Panemunėlio geležinkelio stotyje, paėmęs bidonėlį pieno Broniukui, sėdo ant arklio ir išjojo, bet veltui. Jis pasakoja:

– Traukinio sąstatas buvo apsuptas ginkluotų rusų kareivių, prieiti prie savųjų niekam neleido. Kažkoks, matyt, vyresnysis enkavedistas, atsistojo ant vagono laiptelių ir ėmė rusiškai mus, kiek toliau stovinčius nuo traukinio, kolioti: „Prokliatyje, čtoby vas zdes i duchu nebilo! Seičas ubiraites von ot siuda!“ (Prakeiktieji, kad jūsų čia ir kvapo nebūtų! Tuoj pat kraustykitės iš čia!). Visi, kas tik buvo atėję atsisveikinti su savaisiais, turėjo norom nenorom apleisti stotį ir pasišalinti, – ir Vitaldas negalėjo perduot Broniukui net buteliuką pieno, grįžo į namus susikrimtęs iš sielvarto.

Mano tėvams dar leido pasiimti daugiau maisto, drabužių. O už ką Tūbelienę su seserim Šakaliene ir mažamete dukrele Juzyte taip kankino ir tyčiojosi iš jų? Iš namų pasiimti beveik nieko joms neleido, labai pikti ir žiaurūs kareiviai buvę. Vėliau pati Tūbelienė man yra pasakojusi. Ji kareivių paklaususi: „Už ką mus vežat? Juk mes ir taip skurstam, žemės neturim, vyrus mūsų nekaltai sušaudė...“. Tačiau siauraakiams tai nieko nereiškė, jie tik džiaugėsi radę naują auką. Niekas neklausė – „banditų“ šeima, tai ir važiuokit Sibiran, nesvarbu, kad neturtingi ir žemės neturit.

Vėliau motina pasakojo man štai ką papasakojo: „Nuo Panemunėlio stoties prasidėjo didžiausi mūsų vargai ir nesėkmės. Verkti ir sielotis nebuvo kada, reikėjo galvoti, kaip išgyvent. Ketvirtą parą uždarame vagone Broniukas visai nustojo vaikščiojęs, verkė ir prašė pienuko. Vanduo nevirintas, o ir to nebuvo kiek nori. Vagono durys uždarytos, langai užkalti, žmonių daug, tvankuma, smarvė, dvokimas neišpasakytas. Vagono kampe pastatyta „paraša“, į ją tremiamieji viską ir „darė“. Gėdos jausmas visai išnyko, niekas į aplinkinius nekreipė dėmesio. Vėliau ėmėm skųstis „načialnykui“, kad nebegalime ištvert uždarame vagone. Po ilgų ir įkyrių maldavimų bei prašymų, „savo reikalu“ pradėjo išleisti į lauką. Pirmas išleidimas buvo nedidelėje stotelėje kažkur vidury Rusijos. Traukinys sustojo, išleido visus, kas norėjo pakvėpuot grynu oru, išsituštint, pasivaikščiot. Nors aplink stovėjo ginkluoti kareiviai, mes nesidrovėdami nusimaudavom kelnes, plikus užpakalius atgręždavom į kareivių pusę ir lengvindavomės. Kareivių veidai tarsi vaškiniai, jokios šypsenėlės, matėsi, kad ir jie čia stovi ne savo noru. Taip mus vežė dar labai ilgai, visą mėnesį. Tas mėnuo virto metais... Jau toli liko gimtoji Lietuva, pravažiavom Maskvą, Uralo kalnus – Omską, Novosibirską, Krasnojarską... Pro vagono plyšelius pasikeisdami žiūrėdavom, kas už sienų. Vis nauji nematyti nykūs Sibiro stepių vaizdai, o traukinys nesustodamas vis lėkė ir lėkė tolyn į Rytus. Pagaliau vieną rytą sustojo, atidarė vagono duris, atėjo „načalnykas“ ir pranešė, kad pasiruoštume išlaipinimui – kelionė baigėsi. Ilgai dundėję traukinio ratai sustojo, amžinai... Taip tada, išlipę Zalari stotyje, galvojom. Viskam buvome pasiruošę, kad tik nebereikėtų daugiau dardėt tuose dvokiančiuose vagonuose.

Išlipom galutinai išsekinti – pageltusiais veidais, pražilę, alkani, net pažinti nebegalėjome vieni kitų. Vyrai apžėlę barzdomis, moterys susitraukusios į kupras. Net laikomi ant rankų kūdikiai nebeverkė, žiūrėjo didelėmis akimis į žmones, nesąmoningai prisitaikė prie bet kokių sąlygų...

Nespėjom išlipti iš vagonų, kaip mus bematant apstojo baisūs, nematyti žmonės: plačiažandžiai, siaurų akių, visi raiti, su medžiokliniais šautuvais, rėkauja, šūkauja mums nesuprantama kalba ir šaudo į viršų. Mes nesuprantam jų kalbos ir nežinom, ko jie nori. Iš jų laukinio elgesio rodėsi, kad jie norėjo mus suėsti. „Načalnykas“ bandė juos nutildyti, bet jie tik dar smarkiau rėkė. Tada jis išsitraukė naganą ir kelis kartus iššovė į viršų. Tie patrakėliai pagaliau šiek tiek apsiramino. Po to kvietė mus pavardėmis, sudarė grupes, kiekvienai grupei paskyrė po komendantą ir varė į Nukutų rajoną. Kas pėsčias, kas vežamas pasiekėm Nukutų rajoną, Tanguto gyvenvietę, Kalinino vardo kolchozą. Apgyvendino šeimomis rąstinėse žeminėse, vadinamose „zemliankose“. Vietiniai gyventojai, pasirodo, esą buriatai, į mus jie nepatikliai žvelgė savo siauromis akimis, laikėsi atokiai nuo mūsų.

Taip mus sutiko ir priėmė nesvetingas Sibiras ir vietiniai buriatai. Vėliau su jais mes susidraugavom. Pasirodo, jie ne tokie jau blogi žmonės, nors jų kultūra, intelektas gal dviem šimtais metų atsilikęs nuo mūsų, europiečių.  Kai pradėjom vieni kitus geriau suprasti, jie mums atvirai papasakojo, kaip mūsų „laukė“, ką jiems apie mus pasakojo čekistai. Pasirodo, prieš mus čia atvežant, buvo šaukiami susirinkimai, jiems buvo aiškinama, kad iš „Pribaltikos“ atveš baisius žmogžudžius, vagis ir kitokius nedorėlius, kad jų reikės saugotis, nebendrauti su jais. Be abejo, ką tas puslaukinis klajoklis buriatas galėjo žinoti, kokie čia žmonės bus atvežti... Ką čekistai jiems aiškino, tą jie ir tikėjo. Vėliau buriatai ėmė bendrauti, daug ko  iš lietuvių išmoko, kai kurie net šnekėti lietuviškai pramoko...

Prasidėjo pirmoji Sibiro vasara, klimatas pasikeitė – stojo neregėti karščiai, kartais termometro stulpelis pakildavo net iki keturiasdešimties laipsnių. Vandenį semdavome iš netoliese tekančio Tangutkos upelio. Užgriuvo didelis rūpestis – reikėjo statytis šiltesnį būstą, „zemliankoje“ per žiemą neištversi. Tėvelis viską darė pats ir kitiems dar padėjo, ypač toms moterims, kurios vyrų neturėjo, senukams...

Atsivežtas maistas pasibaigė, o čia dar kolchozan varo. Tėvelis ištisas dienas bėgo nuo darbo prie darbo, pailsėti nebuvo kada. Komendantas tikrino kiekvieną dieną. Neras nustatytu laiku, tuoj neteksi kelių darbadienių – vėl nuostolis. Už darbadienį nors kelias kapeikas gauni, šiokia tokia paspirtis. Gerai, kad dar Broniukas nesirgo, augo sveikas“.

Apie tėvelio ligą motina vengė pasakoti, matyt, jai per daug sunku buvo tai prisiminti. Be abejo, visų išgyvenimų žodžiais neišsakysi. Po tėvelio mirties Sibire ji gyveno dar trejus metus. Su Norberta Kietiene laikė karvutę, kuri jas maitino.

Buriatai su nepaprastu smalsumu stebėjo lietuvių buitį, gyvenimą. Vėliau jie mamai sakė: „Kiek pradžioje jūsų bijojom ir nepasitikėjom, tiek dabar prie jūsų pripratom, regis, be jūsų ir gyvent nebemokėtume...“.

Prisimenu motinos pasakojimus: „Čia lietuviai mirdavo, o per laidotuves, kaip įprasta pas mus, giedamas rožančius, įvairios giesmės. Lietuviai ir vietą kapinaitėms ant kalniuko parinko, aptvėrė nedidelį žemės plotelį tvora, mirusių kapelius gražiai puošė. Sueina, būdavo, buriatai ir stebisi, kaip čia gražu, patys netiki, kad lietuviai moka taip viską gražiai sutvarkyti. Buriatai pabaliais išmėtydavo mirusius, tik pusmetrį žemėn pakasdavo, o pavasarį, kai traktoriais ardavo laukus, plūgais išversdavo krūvas kaulų. Labiausiai buriatams patikdavo per laidotuves mūsų giedamos giesmės. Susirinkdavo  visas kaimas ir klausydavo, negalėdami suprasti, kaip gražiai moka lietuviai „dainuoti“. Kartą mirė mūsų kolchozo pirmininkas, atėjo jo žmona su vaikais ir ėmė prašyt, kad mes ateitume į laidotuves pagiedot. Ėmėm jiems aiškinti, kad velionis ne katalikas, kad jis buvęs komunistas, tokiam žmogui giedoti šventas giesmes mums neleidžia Dievas. Pirmininkienė ir sako: „Jei giedot negalit, tada padainuokit...“. Žinoma, dainuoti jau buvo nepatogu atsisakyti, nes į laidotuves buvo pakviesta daug svečių iš gretimų „pasiolkų“, visiems buvo pranešta, jog laidotuvės bus nepaprastos, pirmą kartą buriatų istorijoje mirusiam buriatui giedos lietuviai. Laidotuvės tikrai buvo didelės, niekas nepamena, kad kada nors tiek daug žmonių būtų laidoję buriatą. Mes visi atsistojom, mūsų pavyzdžiu pasekė ir buriatai, ir užtraukėm „Lietuva, tėvyne mūsų...“. Po to dainavom „Sudie, sesutės lietuvaitės“, „Su margais ryšuliais“, „Kur lygūs laukai“ ir kitas. Po šių laidotuvių tapome nuolatiniais buriatų laidotuvių „giedoriais“. Kur tik koks buriatas mirdavo, tuoj mus kviečia giedoti. Vėliau ėmėm jiems aiškinti, kad mūsų Dievas labai supyko ir daugiau nebeleidžia mums giedoti buriatų laidotuvėse. Taip atsikratėm neįprastos pareigos...“.

Brolis Bronius yra pasakojęs, kad mokykloje buriatų vaikams labai gerai sekdavosi matematika.  Jų žinias mokytojas vertindavęs ketvertu arba penketu. Vis tiek lietuviukus mokytojai labiau gerbdavę ir mylėdavę, gal todėl, kad lietuviai visada būdavę santūresni, ramesnio būdo.

1952-ųjų pabaigoje iš mamos pradėjome gauti laiškus, kuriuose ji sunerimusi rašė, kad tėtis negaluoja. Vėliau ji parašė, kad gydytojai įtaria vėžį, todėl siunčia jį Irkutskan pasitikrinti, gal ir operaciją reikės daryti. Iš to laikotarpio mamos rašytų laiškų neišliko. Liko tik du tėčio laiškai, rašyti mamai iš Irkutsko į Tangutą. Abu laiškai siųsti sulankstyti  trikampiu, pirmas rašytas pieštuku, o antras – rašalu, ant labai blogos kokybės pageltusio popieriaus lapelio.

         ................................................................................................................................

I laiškas:

Brangieji, Kazyte, Broniukai. Bučiuoju jus jau iš Irkutsko. Atvažiavau gerai, suradau viską gerai. Mano daktaras, kuris mane žiūrės, šiandien nežiūri, tik priims pirmadienį, 8-ą gruodžio, tai aš dar nieko nežinau dėl ligos. Jau labai pasiilgau jūsų. Šlapumas nesilaiko, kol kas liga vienodai... Sudie, bučiuoju Broniuką... /Gorod Irkutsk, stroj Irkutskij trest, ulica Lenina Nr. 1. Triūkas Mykolas/ (apsistojau pas lietuvį).

II laiškas:

Mano brangieji, Kazyte, Broniukai... Šiandien, 4-ą sausio, gavau nuo jūsų laišką su tikru ligoninės adresu ir sužinojau, kad jūs kiek tvarkotės su pinigais, ir gerai... Rašei, kad Broniukas jau moka poterėlius ir už mano sveikatą juos kalba. Man pasidarė lyg kiek geriau, nors liga tiek pat kankina. Rentgenu peršvietė pūslę, plauna vaistais, ukolų duoda, bet kol kas dar ne geriau. Daktaras priminė, kad be operacijos gal neapsieisime. Sakė, nesunki, kaip apendicitas. Pūslę reiks apvalyt, bet vis tiek operacija... Dievo valiai reiks atsiduot. Apetitas lyg sumažėjo, mat labai pasiilgau jūsų, Kazyt, gamintų pusryčių. Čia viskas vienoda. Šiaip bufetas yra, tik jame dauguma saldumynai, kurie įsipyko. Pinigų dar turiu 150 rublių.

Mielas Broniukai, kalbėk poterėlius į Dievulį, kad greičiau sugyčiau, nebėgiok po lauką, kad neperšaltum, ir jūs, Kazyte, nepersišaldykit, nes sveikata, pasirodo, už viską brangesnė. Tad, brangieji mano, sudiev, o kaip pasiilgau jūsų, Jonas. Linkėjimai Kiečio moterims, Jurevičienei ir visiems mano pažįstamiems Tanguto lietuviams.

           .................................................................................................................................

Nė vienas tėčio laiškas, rašytas į Lietuvą Jakučioniams, neišliko. 1953-ųjų sausį, kiek pasigydęs po operacijos, tėtis grįžo atgal į Tangutą. Nors jis pats to nežinojo, bet vietinis gydytojas motinai pasakė, kad jam šlapimo pūslės vėžys. Kankinosi vargšas nebeilgai. 1953 m. kovo 13 d. 10 valandą ryte mirė. Greit ir mus Lietuvoje pasiekė liūdna žinia. Man tada ėjo dešimti metukai. Grįžtu vakare gryčiutėn, sėdi prie stalo Jakučionis su Jakučioniene ir abu verkia. Iš pradžių nesupratau, kas įvyko, paskui Jakučionis paėmė telegramą, tarsi norėdamas dar kartą įsitikinti, kas joje parašyta. Tada supratau, kad mirė tėtis. Nors jau ketveri metai buvo praėję, kai jo nemačiau, bet tėtį labai gerai prisiminiau. Atsiguliau lovon, įsikniaubiau į pagalvę ir ėmiau verkt pasikūkčiodamas. Nežinau, kiek ilgai verkiau, buvo labai liūdna. Supratau, kad tėvelio daugiau niekada nebeteks matyti.

Kiek teko girdėti iš mamos, tėtis, nors ir buvo paprastas kaimo žmogus, ūkininkas, bet buvo apsiskaitęs, labai domėjosi politiniais įvykiais, geografija, istorija, skaitydavo knygas, laikraščius, o kartais mėgdavo ir pats ką nors sukurti. Kai juos atvežė į Sibirą, vietiniai buriatai į lietuvius su baime žiūrėjo ir vengė lietuvių, kone piktosiomis dvasiomis laikė juos. Nežinia iš kokių paskatų, dėl visai  nesuprantamos priežasties ar proto aptemimo, 1949 m. vienas buriatas kirviu užkapojo nepilnametį berniuką Puziną. Mano tėtis, kaip ir daugelis lietuvių, šį įvykį giliai išgyveno ir parašė trumpą poemėlę. Greičiau ją galima būtų pavadinti rauda apie lietuvių tremtinius. Tėtis tekstą skaitė prie kapo laidojant tą jaunuolį. Dalį poemėlės pacituosiu, palikdamas eiliavimo tvarką taip, kaip tėčio buvo užrašyta:

Mielas lietuvi,

nors daug tu vargai ir kentėjai

ir vis klausei, kada gi galas bus,

o vienam apsiniaukusiam pavasariui atėjus,

tu palikai savo gimtuosius namus.

Lyg kadugiais ir erškėčiais tau draskė širdį ir krūtinę

ir tu pergyvenai tuomet skausmą begalinį...

Bet tu tą visa ramus perkentėjai, nors iš tavęs viską atėmė,

ką tu savo prakaitu sunkiai buvai uždirbęs ir ką turėjai.

Pagaliau, kai į užkaltus vagonus suvarę,

vežė tūkstančius kilometrų be oro, be vandens

ir čia sunkiam darbui atvarė.

Iš darbo į darbą klampotais Sibiro keliais keliavai...

Būdamas išvargęs, išalkęs parpuolei po sunkia tremtinio našta

ir taip sudejavai: „O, Dieve, argi jau neteks matyti gimtojo krašto?..“

Ir kada tavo Tėvynėj dar vasara žaliavo,

o čia jau siaučiant šalčiams,

nedidelis lietuvių būrelis tave laidojo...

Gal teisingai tais baisiaisiais trėmimų metais

vienas dainius tau likimą išpranašavo;

Gal nebegrįši, mielas broleli, į savo gimtąjį kaimelį,

nors tavo gimtoji žemė ir bus laisva,

bet tu, lietuvi, to viso matyt negalėsi,

nes toli toli nuo savo Tėvynės Sibire ilsėsies...

Mielas lietuvi ūkininke, kaip tu savo gimtąją žemę mylėjai,

kas pavasarį ėjai dirva, su džiaugsmu ją purenai ir duonos turėjai,

ir atėjūnus trėmėjus ja maitinai.

Bet su tavim likimas žiauriai padarė –

tau skirdamas šaltąjį Sibirą,

o tavo žemę svetimieji arė...

Tu palikai Pandėlio, Biržų lygumas...

Ta žemė vadinama derlingiausia...

Kalnuotus Ežerėnus su jų gamta gražiausia...

Palikai tu brangų kraštą, nors ir mažutį.

O pasirinkai dykųjų stepių kalnelį netoli Tanguto.

Jei lietuviai šioj vietelėje ramybės neturės,

tai mintimis tankiau atlankys,

bet lietuviškų žaliuojančių rūtų čia jau nieks nesodins

ir jos čia jau niekuomet nežaliuos,

o gal tik šiurpus šiaurinis vėjas, audros sūkurių blaškomas,

jas apverks ir apraudos...

Lietuvi, kankiny broleli, ilsėkis.

Tebūna tau lengva šaltoji Sibiro žemelė.

Mama yra pasakojusi, kad tėčio pasakyti žodžiai giliai sujaudino visus lietuvius, verkė ne tik moterys, bet ir vyrai. Prie naujai supilto kapelio iš tremtinių krūtinių galingai išsiveržė Kudirkos giesmė „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Buriatai, gerokai toliau stovėję ir stebėję Puziniuko laidotuves, ramiai klausėsi tos didingai skambančios lietuviškos giesmės. Tuo metu Tangute buvo atidarytos pirmosios lietuvių kapinės, kuriose vėliau atgulė ir mano tėvelis.   

Nedaug mama yra pasakojusi apie tėtį. Kiek daugiau jau vėliau, kai mama buvo mirusi, apie tėtį yra pasakojusi Norberta Kietienė, kadangi Tangute jie šalia gyveno. Ji pasakojo, jog tėtis labai sunkiai dirbdavęs. Miškuose vyrai tremtiniai kirsdavę medžius, kraudavę ant didžiulių traktoriais tempiamų rogių ir veždavę į statybvietes. Sibiro maumedžai, kuriuos vadino „listvianica“, buvo labai sunkūs, pusalkaniai vyrai pervargdavo juos tampydami rankomis. Pavasariop arba rudenį tekdavo su rąstais ir po vandenį braidyti, vyrai peršaldavo,– taip tėtis ir gavo pūslės uždegimą. Atgulė patalan žmogus su aukšta temperatūra. Tremtiniams jokių biuletenių neduodavo, bet, matyt, tėtis buvo labai rimtai susirgęs, kad gydytojas Nukutų ligoninėje išrašė atleidimo nuo darbų lapelį. Norberta Kietienė kaltino mamą, kad ši sergančiam tėčiui dar leidusi tverti kiaulėms gardą... Sunku pasakyti, kaip iš tikrųjų buvo, bet ką tik 50-ties metų slenkstį peržengęs žmogus turėjo atsigulti į karstą. Tėtis dar važiavo operuotis į Irkutską, ten jam išėmė šlapimo pūslę, bet gyvenimo jau nepailgino – mirė jis 1953 m. kovo 13 d. ir buvo palaidotas Tanguto lietuvių kapinėse. Tėčio palaikus tik po 36-ių metų parsivežiau į Lietuvą ir perlaidojau šalia mamos Pandėlio kapinėse.

Liko mama su Broniuku, visi ūkiški darbai užgulė jos pečius. Mama yra pasakojusi, kaip jas – moteris tremtines – varydavo beicuoti grūdų. Ten visą dieną reikėdavo rankomis sukti būgną ir maišyti grūdus su beicu. Beicas – didžiausi nuodai, bet moterys dirbdavo be jokių apsaugos priemonių, perdien prisikvėpuodavo tiek nuodų, kad po darbo vakare į namus grįždavo apsvaigusia galva, tarsi gerokai išgėrusios. Vietinės buriatės ir rusės kategoriškai atsisakydavo dirbti tą darbą, be to, jų niekas per prievartą ir nevarydavo. Jos sakydavo, jog, padirbusios su beicu, nebegalės vaikų gimdyti. Iš to fakto galime spręsti, kad rusų sovietinė valdžia prieš mus vykdė genocidą, o ką jau kalbėti apie kitus jų įvykdytus žiauriausius nusikaltimus prieš mūsų tautą, prieš mūsų žmones.

Plačiau apie Tanguto tremtinių gyvenimą Sibire yra Norbertos Kietienės prisiminimuose mano sudarytoje knygoje „Laisvės kovotojų prisiminimai“, 7 d., 1-a knyga, p. 17.

KAI KOLCHOZAN MUS SUVARĖ...

 Lietuvą okupavus sovietų Rusijai ir pasikeitus socialinei santvarkai, Buivydžių kaimo žmonės į kolūkį buvo suvaryti tokiomis pat aplinkybėmis kaip ir visi kiti Lietuvos gyventojai. Gal kalbininkams ir netiks mano pasakymas „sukolchozino“, o ne ,,sukolūkino“, bet tuo metu niekas nei kaime, nei mieste kolūkio kitaip nevadino kaip kolchozas. „Sovietų“ pavadinimas irgi buvo rašomas nedrąsiai viešojoj spaudoje. Tai istorinė tikrovė, o ne kažkieno sukurti neteisingi pasakymai. Kalbant apie kolūkį, kolūkinę santvarką, be politikos jau neapsieisi.

Apie Buivydžių kaimo kolūkio kūrimąsi yra daug pasakojęs pirmasis šio kolūkio brigadierius (brigadininkas) Jakučionis Vytautas. Į Vėbros namus su stribų palyda atvažiavo valdininkai iš Pandėlio valsčiaus ir liepė patiems išsirinkti kolūkio valdžią. Pirmininku buvo „išrinktas“ Vilkas Adomas – beraštis, mokėjo tik pasirašyt, Jakučionis – brigadierium, sandėlininku – Peldžius Julius, mano dėdė Vitaldas Dūda buvo paskirtas fermos vedėju, nors fermoje tuo metu buvo tik keturios karvės. Buvo „išrinktas“ sąskaitininkas, revizijos komisijos nariai. Visi minėtieji tik etatus užėmė, o kolūkiui iš tikrųjų vadovavo Jakučionis. Tuomet pas jį gyvenau ir labai gerai prisimenu jo vadovavimo metodus, jo santykius su kaimo žmonėmis bei Pandėlio valsčiaus pareigūnais.

Buivydžių kaime 1950 m. gyveno maždaug 74 gyventojai ir visi jie ne savo noru, be jokių  laisvanoriškų apsisprendimų buvo surašyti ir suvaryti į kolchozą. Niekas neklausė – nori ar nenori. Jei nepaklusi, galėjai tuoj pat išvažiuot į Sibirą, kaip neseniai ten buvo išvežtos Vėbros, Kauniečio, Jurevičiaus šeimos. Kolchozan tada nestojo tik vienas Legas Vytautas, Kaupelio Povilo žentas, kuris buvo vedęs Bronę Kaupelytę. Į Buivydžius jis atsikėlė gal apie 1952 m., apsigyveno žmonos namuose Vidugirio pamiškėje ir dirbo miško darbininku, todėl į kolūkį jo ir neprivertė stot, nors dėl to jis sulaukė daug nemalonumų. Jo tėvas tuoj po karo buvo suimtas ir nukankintas Rokiškio kalėjime.

Pas Jakučionį kasdien apsilankydavo „načalnykai“ iš valsčiaus. Jis gausiai varė samagoną, kuriuo ,,načalnykus“ vaišindavo. Nors savo atsiminimuose rašo, kad samagoną slėpęs ir neduodavęs jiems, bet tai netiesa. Suvarius žmones į kolūkį, žemė buvo nacionalizuota, kolūkiečiai gavo tik po 60 arų, vadinamus pasodybinius sklypus. Mažoka. Buvo neaišku, kaip reikės išgyventi, juk tris hektarus prie Smetonos turėdami biedniokai vos vertėsi, o dabar...

Mano sudarytoje „Buivydžių kaimo etnografijoje“ yra įdomus dokumentas, pažymėtas Nr. 010. Tai nedidelio formato, pusės sąsiuvinio lapo skiautė, ant kurios surašyta, kiek Buivydžių kaimo gyventojas Dūda Vitaldas 1949 m., susikūrus kolchozui, privalėjo iš savo 60-ies arų sklypelio pristatyti į bendrą aruodą įvairios rūšies javų. Tokia buvo Dūdai Vitaldui skirta sėklų fondo supylimo norma:

1. Vasarinių kviečių.....................................90 kg
2. Miežių....................................................103 kg
3. Avižų......................................................143 kg
4. Žirnių........................................................17 kg
5. Sėmenų.....................................................17 kg
6. Dobilų sėklų...............................................9 kg
7. Mišinio (vikiai, miežiai)...........................98 kg
8. Bulvių.....................................................684 kg

Bet, kaip sakoma, nėra padėties be išeities. Žmonės, supratę, kad neprasimaitins iš tokio žemės sklypelio, pradėjo iš kolchozo vogti. Nors tai prieštaravo katalikiškai prigimčiai – kito kelio nebuvo. Iš kolūkio beveik nieko negaudavo, o valgyt reikėjo, tada ir prasidėjo didysis vogimas. Juo labiau, kad valsčių valdininkai susirinkimuose, spaudoje, per radiją visiems skalambijo, jog viskas mūsų visų, bendra. Na, jeigu mūsų, tai ir nešamės namo...

Netoli Vėbros namų stovėdavo niekieno nesaugomos šiaudų ir šieno stirtos. Tik netingėk, naktį nepamiegok, ir tavo karvutė bus soti, ir pieno duos, paršiukui bus pakreikta, vištytei vienas kitas grūdelis nukris. Taip žmonės ir pradėjo vogti – nešti naštomis, kai kas ir vežimą kitą parsigabendavo. Juk viskas „mūsų“, net bažnyčia, ir ta nelaikė didele nuodėme pasiimti iš kolūkio. Nuo vogimo mūsų žmonės pradėjo gyvenimą kolūkyje. Vėliau jau be sąžinės graužimo išmoko ir iš kaimyno nusigvelbti, ir iš fabriko išsinešti.

Susikūrus kolūkiui, valdžios nurodymu prasidėjo šioks toks kultūrinis gyvenimas. Ištremtojo Vėbros namuose buvo įkurta skaitykla, privežta naujai išleistų sovietine ideologija persmelktų knygų, stalai užtiesti raudonomis staltiesėmis, ant sienų pakabinti Lenino, Stalino ir kitų bolševikų vadų portretai. Skaityklos vedėja buvo paskirta Orlaitė iš Gudelių kaimo, aktyvi komjaunuolė. Vėliau ji ištekėjo už Pandėlio MGB viršininko Sabaliausko. Kadangi tuo metu kaime buvo nemažai jaunimo, jie tuoj pat suorganizavo vaidinimą, kuriame, kiek pamenu, rodė didvyrišką „liaudies gynėjų“ kovą su „banditais“. Didelis vaidinimo entuziastas buvo Sigitas Vilkas, vaidino Danutė Gabrėnaitė, pati skaityklos vedėja.  Dažniau ėmė lankytis saviveiklininkai iš kitų Pandėlio apylinkės kaimų, su savo vaidinimu buvo atvažiavę Pandėlio vidurinės mokyklos saviveiklininkai. Pamenu, labai visiems patiko akordeonininko Juliaus Patūpos grojimas – jis buvo garsus muzikantas.   

Beveik visi darbai kolūkio įkūrimo pradžioje buvo atliekami rankomis. Pavyzdžiui, į didesnius pievų plotus su šienapjove ne visur buvo galima įvažiuoti. Javus, ypač rugius, jau kirto arklių traukiamomis kertamosiomis, bet ne visada, sakydavo, kad mašina daug grūdų išbarsto, aukštą ražieną palieka, pravažiuoti ne visur galima. Darbo jėgos buvo sočiai, be to, rankomis derlių visada švariau sudorosi. Rytais dalgiais nešini į plačias lankas susirinkdavo penkiolika aštuoniolika vyrų. Dirbo bendrai, tik į darbą ne visi laiku ateidavo. Brigadininkas Jakučionis ėmė sukti galvą, ką sugalvoti, kad visi darbą pradėtų sutartu laiku. Kartą, susirinkus visiems pjovėjams į lankas, kažkuris pasiūlė, kad tam, kuris pavėluos, teks numauti kelnes ir diržu sušert per pliką užpakalį tiek kartų, kiek minučių šis pavėlavo. Taip ir buvo nutarta. Ne kiek kirčių skausmas, kiek pats vaizdas nemalonus: suaugusiam vyrui, vaikų tėvui, reikės nusimauti kelnes ir atstatyti diržui pliką užpakalį – visi juoksis. Apie tai, kad  Buivydžiuose įsigaliojo baudžiavinė tvarka, lupami kolūkiečiai, sužinojo rajono valdžia. Atvyko iš rajono atstovai, ištardė Jakučionį ir uždraudė tai daryti, mat žmonės turi eiti į darbą savo noru, su daina, o ne diržais varomi.

Jakučionis atliko dar ir kolūkinio inventoriaus saugotojo pareigas. Jo klojime buvo sukrauti pakinktai, ratai ir kitas ūkiškas inventorius. Kas ko prašydavo, jis visiems duodavo be jokiu parašėlių. Žinojo: jei žmogus prašo, tai jam ir reikia, be reikalo neprašys. Kai palygini dabartinius žmones ir dabartinius pirmininkus, kaip diena nuo nakties skiriasi. Žinau, kad Jakučionis kolchozo turtu nepasinaudojo, dargi daug ką kolchozui iš savo kišenės atidavė. Mato, kad žmogus neturi, jis nesiaiškindamas nueis į klojimą ir paduos ar pakinktą, ar šakes, ar kastuvą. Ne visi begrąžindavo.

Iš pradžių kolūkis neturėjo jokio turto. Tada įsakė žmonėms visus žemės ūkio padargus sunešti į vieną vietą – į Vėbros vazaunią, klojimą ir kitas pašiūres. Žmonės nešė, bet tik ne geriausius padargus, o bebaigiančius trūnyti pavalkus, sutrūkusias vadžias, išklibusias vežėčias... Kas gera ir nauja, slėpė po šienu, kasė po žeme, galvojo, kad greit grįš seni laikai ir prireiks. Sunešė kas ką tik atliekama turėjo į  Vėbros vazaunią, įkalė į sienas didžiules vinis, ant jų sukabino pakinktus, o viršuje kreida užrašė, kieno tas inventorius. Kad valstietis, eidamas arti ar akėti, žinotų, kur jo, kad kaimyno nepaimtų, bet kur tau... Čia pirmiausia pasidarė kolchoziška tvarka. Pakinktai ėmė maišytis, žmonės pykosi dėl to, kiti ėmė to, kurio geresni, naujesni. Kolūkio valdžia, pastebėjusi, kad iš pakinktų sunešino į vieną vietą nieko neišeina, vėl leido viską laikyti savo  namuose. Ne tik su pakinktais, su visomis gėrybėmis tas pats darėsi. Veršius, karves, esančius virš normos, atėmė – suvedė į vieną tvartą. Žiemą pritrūko pašaro, gyvulėlius vėl reikėjo grąžinti  kolūkiečiams. Taip pasaka be galo...

Kai mano tėvus išvežė į Sibirą, Jakučioniai parsigabeno tėvų taip vadinamą kermošinį vežimą – lineiką. Vežimas buvo nudažytas juodai, o pakraščiai, ratų kontūrai apvedžioti geltonomis juostelėmis. Tai buvo tikras šventinis vežimas, ant lingių, važiuojant nekratydavo, juo tėvai tik per šventes važiuodavo į Pandėlį arba į svečius. Labai gaila buvo lineiką atiduoti kolchozan, ten ji būtų greit sudaužyta, sulaužyta ir numesta. Iš pradžių Jakučionis lineiką laikė paslėpęs po šienu, vėliau dėdė Vitaldas tris dienas klojime po prėslu rausė duobę jai paslėpti.  Neretai klojimus krėtė iš valsčiaus atvažiavę valdininkai su stribais, ieškodavo paslėptų žemės ūkio padargų. Žmonės dar nebuvo nustoję vilties, manė, kad ilgai okupacija neužsitęs, grįš privati nuosavybė, tada bus galima vėl viską susigrąžinti ir naudoti legaliai, bet laikas bėgo, valdžia nesikeitė, kad ir kaip to laukė žmonės. Gal po dešimties metų Jakučionis su Vitaldu iškėlė iš duobės tą lineiką, bet į aną gražuolį šventinį vežimą ji jau nebebuvo panaši: apipuvusi, aptraukta rūdimis, nebetiko net po kaimo purvynus važinėti, tik į šiukšlyną. Taip ir padarė.

Skaudžiausias momentas tuo laikotarpiu mano vaikiškoje sieloje buvo, kai degino ūkininko  Vėbros paliktas knygas. Atvažiavo iš Pandėlio pora stribokų, suvarė keletą žmonių, nešė iš klėties glėbiais knygas ir degino. Man taip skaudu pasidarė, paklausiau dėdės Vitaldo, kodėl knygas degina, argi negalėtų žmonėms išdalinti? „Cit,– nutraukė dėdė mano verkšlenimą. – Ne tavo reikalas…”. Šit kaip, pagalvojau, ir kai niekas nematė, užsikišau knygutę į užantį, bėgau namo pas Jakučionį ir slėpiau savo asmeninėje slėptuvėje. Taip parsigabenau apie dešimt knygiūkščių. Nespėsiu, pagalvojau, daugiau parsinešti, tai visas sudegins. Atsirinkau keletą, sukroviau į atskirą nešulį ir bandžiau namo vilkti, bet kur tau… Pandėlio stribukas kaipmat prisistatė prie manęs, suriko ir liepė mesti glėbį knygų. Kai padėjau knygas ant žemės, jis priėjo ir visas suspardė į laužą. Pagalvojau – koks niekšas visgi. Gaila buvo knygų, kurios dar visą dieną spragėjo suverstos į laužą. Tada dar skaityti nemokėjau ir nežinojau, kas ten galėjo būti parašyta, tik jaučiau, kad iš jų galima sužinoti daug gero ir įdomaus. Mačiau, kaip ir suaugusieji, apsidairę, ar nieks nemato, kiša į užančius ir nešasi knygas namo. Ir Vilkas, ir Peldžius, ir Blažys, ir Kaunietis Juozas – visi, kas tik sugebėjo, tas ir nešėsi. Užtat ir degino ilgai, neskubėjo, stengėsi, kad tik daugiau knygų išliktų. Jų tikrai buvo nemažai, nes du Vėbros vaikai studijavo Vilniuje, buvo išsilavinę, tad ir knygų daug turėjo. Tas knygutes, kurias visgi sugebėjau parsinešti, išlaikiau ilgai, porą dar ir dabar tebeturiu; tai “Šventųjų istorija” ir trumpa “Lietuvos istorija”. Vos pramokęs dėlioti raides, ėmiau jas skaitinėti. Kaip įdomu buvo, kai sužinojau, kad lietuviai  senovėje buvo pagonys, garbino ugnį, jų dievas buvo Perkūnas, kad Lietuva senovėje buvo didelė ir galinga valstybė, turėjo net savo karalius. Akyse dar tebestovi Kęstučio, Birutės, Vytauto portretai, vaiko vaizduotėje tie žmonės liudijo kažką didingo, kilnaus. Labiausiai patiko paveikslas, kuriame buvo pavaizduota, kaip lietuviai Baltvydžių girioje medžioja stumbrus.

Kai paskutinius sudegusių knygų lapus baigė nešioti pavasarinis vėjas, klėtyje, kur ką tik gulėjo didžiulės knygų krūvos, jau kitą dieną buvo prinešta daugybė pakinktų, suklypusių lankų, prikrauta ratų, su ratlankiais ir be ratlankių, su stebulėmis ir be stebulių... Viską, ką tik turėjo sunešę Buivydžių kaimo žmonės, sumetė, suvertė į krūvą, o vėliau, kai eidavo dirbti į laukus, griebė kas kam pakliuvo, draskė, mėtė, laužė... Iki rudens tų gėrybių, galima sakyti, ir nebeliko. Prisimenu savo tėvelio grėbiamąją. Daug metų ji  tėvui tarnavo ir vis graži, nudažyta, sutepta, tvarkinga – jokia dalelytė nesugirgždės. Per vasarą kolchoze tik keli grėbliadančiai iš  jos beliko. Kitą vasarą jau niekam ji nebetiko, liko tik metalo laužo krūva. Taip ir supuvo apaugusi dilgėmis ir kiečiais už Vėbros kluono.

Buvusiuose didesniuose dvaruose (Kastantinavoje, Papilyje, Panemunėlyje, Kazliškyje) įsikūrė vadinami MTS-ai (mašinų ir traktorių stotys), ten iš Rusijos privežė visokios sunkiosios technikos. Į kaimą atbrazdėjo ratiniai traktoriai ir ėmė arti dirvonus, bet neilgai. Traktorių užpakaliniai ratai buvo dideli ir su ilgais dygliais, bet kai tik įvažiuodavo į dirvą kur panuovoly, taip ir nulįsdavo, o tada jau prasidėdavo bėdos. Lietuvos dirva nebuvo pritaikyta sunkiajai technikai, mūsų valstietis ją įdirbdavo arkliais, ji buvo puri, joje gerai augo javai. Kai tik pamatydavom kur dirvoje įklimpusį traktorių, bėgdavom vaikai žiūrėt, labai būdavo įdomu. Praeidavo diena kita, atvažiuodavo didžiulis vikšrinis „Stalinecas“ ir ratinį ištraukdavo iš klampynės. Taip ir likdavo išdarkytos dirvos plotas, jos jau nei apardavo, nei apsėdavo.

Pas Jakučionį arimo sezono metu visada gyvendavo trys keturi iš MTS-o komandiruoti traktoristai. Jie ne kiek dirbdavo, kiek gerdavo samagoną ir vis remontuodavo savo traktorių. Nesuprantu, kodėl tie traktoriai taip gesdavo? Matyt, rusai mums į Lietuvą privežė jau gerokai panaudotų? Jei ne vienas galas, tai kitas genda... Tada kuris iš traktoristų pasikinkydavo arklį, sėsdavo vežiman ir važiuodavo Kastantinavos MTS-an atsivežt naujos detalės. Buvo toks tų traktoristų brigadininkas Jokūbas Timofiejus, ruskelis iš Apaščios. Jo traktoristai labai nemėgdavo, nes jis, atvažiavęs motociklu ir radęs girtus miegančius, smarkiai bardavosi, šaukdavo, keikdavo, kad nedirba, kad geria. Būdavo, tik pasigers šitie traktoristai, tuoj ir užtraukia: „Mus Jokūbas Timofiejus – tikras gudas Lietuvos, padarys jis kaip Rasiejoj – nebus duonos, nei mėsos...“. Kaime tuo metu traktoristus žmonės laikė pačia prasčiausia liaudimi, nors ne vienas kaimo bernas buvo baigęs Kastantinavos proftechninę mokyklą, vadinamą „plaktukynę“, ir ne vienas buvo paragavęs traktoristo duonos. Mat traktoristams mokėjo pastovius ir nemažus atlyginimus, be to, tai buvo visgi šiokia tokia specialybė, nereikėjo nei septynmetės, nei vidurinės baigti, galėjai būti ir beraštis traktoristas.

Krasauskas Napalys iš mūsų kaimo ilgus metus dirbo traktoristu. Kaip ir jo bendradarbiai, Napalys irgi vaikščiojo tepaluotais drabužiais ir tepaluotomis rankomis. Jei reikdavo nusišluostyt tepaluotas rankas, Napalys nusišluostydavo į drabužius, o jei kas nors iš draugų paklausdavo, kur man nusišluosčius rankas, Napalys sakydavo: „Tai gi va, paimk kokį laskūtą ir nusišluostysi...“. Nuo tada jį visi ir praminė „Laskūtu“. Atvažiavo kartą iš rajono kažkoks ponas ir klausia traktoristų: „Norėčiau rasti Laskūtą“. Tai tie paėmė tepaluoto skuduro gabalą ir padavė. Ponas lyg ir įsižeidė, bet greit susiorientavo, sako: „Man tokia pavarde traktorininko reikia“. Vyrai ėmė juoktis ir pirtšu parodė kiek toliau ant traktoriaus plūgų sėdintį Napalį.  

Kada rusiški ratiniai traktoriai neišlaikė lietuviškos dirvos egzamino, tada po vieną kitą pradėjo atvaryti ir vikšrinius. Iš pradžių atvežtieji KED-ukai irgi buvo nevykę: siaurais vikšrais ir pats traktorius siaurutis. Jei kiek giliau viena pusė įklimpsta, pamatysi, KED-ukas jau ir guli ant šono.  Vieni iš patvariausių traktorių, jau vėlėsniais metais, buvo vikšriniai DT-54. Jais arė iki pat Atgimimo.

Buivydžių kolūkis pagyvavo gal apie metus, paskui buvo sujungtas su Gerkonių kaimu ir ėmė vadintis Gerkonių kolūkiu. Per visą sovietų valdymo laikotarpį daugelio kolūkių pavadinimai keitėsi, o Gerkonių kolūkio pavadinimas taip ir liko iki okupantų viešpatavimo pabaigos. Gerkonių kolūkio pirmininku Pandėlio rajono valdžia paskyrė to paties kaimo gyventoją Gačionį Antaną. Sunku viską suminėt, kas dėjosi kolūkyje jam vadovaujant. Tų metų gyvenimas buvo ištisa kančių, nuotykių bei kitokių ,,cirkų“ epocha. Gačionis buvo visų gerbiamas, jį žmonės tiesiog mylėjo. Tik vieną silpnybę jis turėjo – per daug samagono gėrė ir savęs netausojo. Gačionis Antanas buvo paprastas kaimo žmogus, bet tokiu sudėtingu laikotarpiu sugebėjo prisitaikyti prie visų. Būdamas pirmininku, nenešiojo ant šono pasikabinęs revolverio, tuščiomis rankomis drąsiai naktimis eidavo mišku, nors kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę nebuvo tikras, kad negaus kulkos į kaktą. Jis visur ir visada buvo drąsus, tiesus, atviras, jautrus žmonėms. Gačionis mylėjo dainą, mokėjo bendrauti su žmonėmis, gal dėl to žmonės jį mylėjo ir gerbė. Pas ką tik kaime būdavo kokie suėjimai, baliai, be Gačionio niekada neapsieidavo. Jis labai dažnai lankydavosi pas Jakučionį, aptardavo kolchozo reikalus, stikliuką išlenkdavo, po to pas mūsų kaimyną Gabrėną nueidavo, o vakare į namus jį kartais žmonelė su šakėmis parsivarydavo... Žmonos jis klausė ir gerbė ją... Šiuo metu (1980 m.) Gačionis tebegyvena Gerkonių kaime,  ne viename pobūvyje dar linksmai padainuoja. Prisimenu dar keletą jo mėgstamos dainos posmelių:

<…> Seniau būdavo gadynė – praklūpėdavom kelius,

Dabar stovim ant šventoriaus apsisukę šalikėlius.

Seniau būdavo gadynė – rūgo pienas be puodynės,

Buvo sviesto ir smetonos, buvo veidas man raudonas.

Seniau, būdavo, mergelių augo plaukai iki kelių,

O dabar tokia gadynė, kiek apžėlė, tiek nutrynė.

Seniau būdavo vaikelių – pilna gryčia kaip žirnelių,

O dabar poniutė stora ir vaikelių vos tik pora.

Seniau arėm ir akėjom, kiek uždirbom, tiek turėjom.

Dabar ariam penkiavagiais ir visi palikom vagys...

Laikai buvo neramūs, reikėjo sugebėt laviruoti vienodai į kairę ir į dešinę. Gačionis buvo tarsi gimęs vadovauti. Kai per ataskaitinį susirinkimą 1957 m. naujasis pirmininkas Sabakinas jam primetė, kad ,,tu pragėrei kolūkį“, Gačionis atsistojo ir atkirto: ,,Kai naktimis mano palangėmis slankiojo tamsūs šešėliai, o miškuose tarškė automatai, negert tada negalėjau. Bet žmonės buvo sotūs ir gyvenimu patenkinti... Tau gera buvo sėst į pakinkytą vežimą, tik neaišku, kiek juo važiuosi...“.  Sabakinas iškart nutilo. Jo vadovaujamas kolūkis galutinai nusmuko, o pats Sabakinas prasigėrė. Teisingai Gačionis pasakė, kad tais laikais negerti buvo negalima. Jei negeri – velnią galvoji... Gal tau valdžia negera? Taip tada buvo žiūrima į negeriantį žmogų, o juo labiau į sovietinės valdžios pareigūną, nes geriantis – daug nemąstantis ir niekam nepavojingas. Mirė Gačionis apie 2008 metus.

Kiek pamenu, nei viena diena, nei vienas kolchozo vadovų susitikimas nevyko be išgertuvių, o progų buvo aibė, tik sveikatos turėk. Kai toks gėrimas buvo, argi bereiktų kalbėt apie planų vykdymą, apie gamybą, užaugintus javus, gausų derlių ir gautas kapeikas už keliolika darbadienių (žmonės juos tada ,,vargadieniais“ vadino)? Bet jaunimas kaime nenuobodžiavo. Šeštadieniais, sekmadieniais vyko gegužinės, vakaronės, visokie suėjimai su muzika ir dainomis. Ne vienas jau buvo pakėlęs sparnus išskrist iš kolchozo, bet kol kas, dar maždaug iki 1958 m., laikėsi vietoje.

1956 m. grįžus mamai su broliuku iš Sibiro, kartu su jais persikėliau iš Jakučionio gyvent į savo gimtus namus. Baigėsi mano  ,,katino dienos“. Kartu gyvent atsikėlė ir tėčio mama, mūsų senelė Ona Kaunietienė. Kol tėvai buvo Sibire, ji gyveno pas savo dukrą Aldoną Kėsiūnų namuose arba pas kitą dukrą Moniką Rasiulienę Stasiūniečiuose.  

Kol už namus nebuvo išmokėta išpirka, kolchozo pirmininkas Sabakinas reiškė savo neribotą  valdžią. Jis aiškino, kad namai dar ne mūsų, kad mes dar jų neatpirkome. Po metų pas mus apgyvendino iš Sibiro grįžusią Marijoną Tūbelienę su dukra Juzyte (Juzefa). Jos gyveno viename, o mes kitame gale namo. Nors mama nebuvo patenkinta tokiu Sabakino sprendimu, mums tai didelių problemų nekėlė, namas didelis, dviejų galų, vietos užteko visiems.

Kol dar lankiau mokyklą, motina nepajėgdavo viena susitvarkyti su darbais, labai daug jai padėdavo Jakučionis, Vitaldas. Kai reikėdavo, jie niekada neatsisakydavo šieno pjauti, sklypelį aparti, malkų miške pakirsti. Iki pat mamos mirties Jakučionis dėl mamos daug stengėsi, dirbo, o ypač, kai aš mokiausi Panevėžyje. Ko tik reikėjo, mama vis bėgo pas Jakučionį.

Metai po metų išaugau iš vaiko amžiaus. Žaislus ir vaikiškas išdaigas reikėjo atidėti į šalį. Namuose trūko vyriškos rankos, aš ja buvau, nes broliukas buvo per jaunas rimtesniems ūkio darbams. Turėdamas keturiolika metų, kaip reikiant valdžiau dalgį ir plūgą. Nespėdavau vieno darbo baigt, imdavaus kito: mėšlo vežimas, bulvių sodinimas, šieno pjovimas, malkų kirtimas. Mamos rūpestis nenusakomas, o ir nervai jos nebe visada išlaikydavo. Vis, būdavo, ragina, vis nerimauja, kad čia to, čia ano nespėsim padaryti…

Kažkaip keistai su mano sveikata išėjo. Kol mama buvo Sibire, buvau sveikut sveikutėlis vaikas. Motinai grįžus, kai tik persikėlėm į savo namus, ėmiau sirguliuoti. Praeina mėnuo, ir sergu, praeina kitas – ir vėl sergu, o kokia liga, gydytojai negalėjo nustatyti. Tik aiškino, kad išaugsiu. Būdavo, staiga pakyla temperatūra, kartais iki 41 laipsnio, po to krinta, bet tada burnos gleivinė išopėja, dvi savaites neapsakomai skauda, jokio maisto negaliu paimti į burną. Blogiausia, kad tai kartodavosi tik žiemą, vasarą taip nebūdavo. Į mokyklą, būdavo, pusę žiemos einu, pusę neinu. Pavyzdingumu nepasižymėjau, tad per šitas ligas penktoje ir šeštoje klasėje turėjau sėdėti po dvejus metus. Baigęs septynias, toliau į mokslą nebesiveržiau, namuose šimtą kartų buvo reikalingesnės mano rankos.

Ėjo keturiolikti metai ir į mano pečius rėmėsi visi vyriški ūkio darbai. Aš ir ariau, ir akėjau, ir šieną pjoviau – dirbau viską, ką tik šeimos galva, mama, nurodinėjo. Ji labai norėjo, kad perimčiau gaspadoriškas vadovavimo pareigas, bet, matyt, iš prigimties neturėjau potraukio gaspadorystei. Mane daugiau viliojo įvairios pramogos: sukau galvą, kaip eilėraštį ar dainą sukurti, šautuvėlį pasidaryti, išmokti akordeonu naują melodiją ir pan. Ūkio darbais nesižavėjau, manęs jie nė kiek nejaudino, viską dirbau tik iš reikalo, žinodamas, kad nedirbsi – nevalgysi. Tuo metu mane daugiau traukė prie šaltkalvystės darbų. Gal todėl ir pasirinkau metalisto specialybę. Klėtyje tuo metu buvau įsirengęs šiokią tokią dirbtuvėlę: kaliau, gręžiau, dildžiau, šlifavau. Mama dėl tų mano darbų pyko, buvo nepatenkinta, sakė – „baikom“ užsiiminėju, rimtų darbų nedirbu. Jai atrodė, kad aš per daug tinginiauju, o man atrodė, kad per daug dirbu. Tuo klausimu mūsų nuomonės niekada nesutapo. 

Baigiau septynias klases ir likau dirbti Gerkonių kolūkyje, nes pirmininkas Demjanas Sabakinas man nedavė dokumentų ir neišleido iš kolchozo. O mama sakė: ,,Vaikeli, kiek galėsi, stenkis kaip nors prasimušti į mokslus, nes kolchoze tave užmūčys...“. Mamos rūpestį labai gerai supratau, nors kolchozui vis dėlto atidaviau dvejus gražiausius jaunystės metus. Dirbau lauko darbininku, o lauko darbininkas kolchoze, kaip žinia, buvo mažiausiai uždirbantis pastumdėlis. Darbo diena kolūkyje prasidėdavo apie vienuoliktą valandą, kartais ir po pietų, kadangi nebuvo viskas taip sklandžiai suderinta: tai mašina sugedo, tai žmones brigadininkas ne ten nusiuntė, tai lietus lyja, tai kitas pagiriotas atėjo... Niekada nebuvo taip, kad devintą valandą pradėtų darbą, nors brigadininkas gana anksti, apie septintą valandą, žmones apvažiuodavo ir nurodydavo, kas kur turės dirbti. Vasarą nuimant derlių dirbdavom beveik iki saulės nusileidimo: dobilų, šieno vežimas iš laukų į kluonus. Būdavo, kojos linksta, bet stengiesi kuo didesnį šieno glėbį įmesti vežiman, negi atsiliksi nuo suaugusiųjų. Prie mėšlavežio dirbdavom šiek tiek trumpiau. Mėšlą veždavom arkliais į laukus iš fermų. Mėšlo vežimas buvo nelengvas darbas, jį dirbo patys stipriausi kaimo vyrai. Vasaros darbai kolchoze labiausiai ir nukamuodavo žmones. Žiemą – kitas reikalas, galėjai ir namuose daugiau pasitvarkyti, nors kolchoze darbų visuomet atsirasdavo. Pašarų, bulvių, burokų vežimas į fermas, darbai miške, grūdų valymas sandėliuose, javų kūlimas. Gerai dirbti kolchoze per daug niekas nesistengė. Krutėjo, ir tiek... Nekalbu apie šieno, dobilų vežimą, kūlimo darbus, mėšlo vežimą, kuomet tikrai reikėjo labai daug prakaito išlieti... Vieną žiemą su Kilium Petru buvau pradėjęs dirbti Vėbros vienkiemyje motorinėje prie dyzelinio variklio, kuris traukė iš artezinio šulinio vandenį į vandentiekio bokštą ir suko elektros dinamą, o ši apšviesdavo visas šalia esančias kiaulių, karvių, veršelių fermas. Aukšta elektros įtampa maždaug iki 1957-ųjų metų į Buivydžius dar nebuvo atvesta. Padirbau savaitę ir mečiau, nes mano organizmas nepakėlė dusinančio dyzelio kurkimo, be to, reikėjo ketvirtą valandą keltis, o atlyginimas – tik šešiasdešimt penki rubliai. Pasitarėm su mama, kad neverta, geriau jau eisiu lauko darbininku, ten, kad ir sunkiau, nereiks taip anksti keltis ir daugiau pinigų gausiu. Be to, buvau jau numatęs toliau mokytis. Dirbti kolūkyje buvo linksma, visada jaunimo būryje. Deja, už tokį sunkų darbą mes tik kapeikas gaudavom, nors dirbom vienas kitą pralenkdami. Prieš draugus, prieš suaugusiuosius buvo nepatogu, gėda, kada tave matys tinginiaujantį ar lėtai judantį. Tuoj kitiems pasakys, tada žmonės kalbės: va tas tinginys, vos kruta ir pan. Per dieną padirbėjus, jau ir kaulelius  šiek tiek geldavo, o namuose iki soties savų darbų. Vis vien vakarais niekada nepraleisdavom progos į kiną Gerkonių skaityklon nuvažiuoti ar kur sodyboj susirinkus pasilinksminti, pašokti, padainuoti. Buvo kažkoks entuziazmas, nereikėjo jokių komjaunuoliškų brigadų, jokių agitacijų – viskas vyko savaime. Pagalvoju: tikrai būtų kuo džiaugtis dabartinei valdžiai, jeigu į kaimus dabar sugrįžtų tie mano jaunystės metų paaugliai. Mano jaunimo kartos jau nebeliko Buivydžių kaime, kadangi kolūkio valdžia jaunimo visai neskatino, nieko nedarė, kad jaunimas nepaliktų kaimo. Atvirkščiai – išnaikino vienkiemius, jaunimas išsilakstė kas kur.

Taip ir aš 196l-ųjų metų radenį palikau gimtąjį Buivydžių kaimą, išvažiavau mokytis ir gyventi į Panevėžį. Namuose liko brolis ir mama, kurios sveikata kaskart ėjo prastyn. Ji vis dažniau važinėjo pas daktarus, tai reikalavo nemažai išlaidų, o čia dar nebaigti išpirkti namai. Mano pragyvenimui irgi reikėjo lėšų, nors ir gaudavau stipendiją. Savaime suprantama, kad sirguliuojanti mama tikrai nebūtų įstengusi manęs mieste išmaitinti. Už rūpestį manimi ir kitokią pagalbą man ir mano sergančiai mamai, visada būsiu nuoširdžiai dėkingas Vytautui Jakučioniui. Deja, šiandien (2012 m.) jam galiu ištarti tik amžiną atilsį.

MAMA GRĮŽO IŠ SIBIRO

   1956 m. vasario mėn. Jakučioniai gavo telegramą iš Rusijos. Telegrama siųsta Jakučionio vardu. Parašyta rusiškai, bet Jakučionis, nors ir gerai mokėjo rusų kalbą, telegramą neša dar rusei Olgai Blažienei, kad ta perskaitytų ir galutinai patvirtintų, kas ten parašyta. O parašyta trumpai ir aiškiai: „Atvažiuoju, laukite, Kazė.“

Koks džiaugsmas! Grįžta iš Sibiro mama! Tada kažkas man nesuprantama buvo. Stribų vaikai mokykloje sakydavo, kad buožės iš Sibiro niekada nebegrįš, o va tau, pasirodo, jie – melagiai...

Po keleto dienų gauname laišką, kuriame motina rašo, kad ją iš Sibiro jau paleidžia, norinti tik viską išsiparduot, susidėt ir išsiųst bagažą, po to išvykt.

Artėjo pavasaris, orai vis šiltesni ir šiltesni, dienos ilgesnės, pati gamta teikė sielai linksmumo, o čia dar po tiek kančios ir išgyvenimų metų grįžta mama, brolis... 

Kovo mėnesį gaunam dar vieną telegramą iš mamos, kad jie jau išvyko ir nurodo tikslią datą, kada bus Pandėlyje. Didysis (plačiabėgis) traukinys tada važiuodavo pro Rokiškį, Panemunėlį, Skapiškį, toliau – į Panevėžį, o iš Skapiškio į Pandėlį eidavo vadinamasis siaurukas. Keli žali keleiviniai vagonėliai važiuodavo pro Pandėlį iki Suvainiškio. Tai šituo traukinuku ir turėjo atvažiuoti mano mama.

Aš tuomet lankiau ketvirtą klasę. Paprašiau mokytojos Adomėnienės, kad kitą dieną atleistų iš pamokų, paaiškinau, kad mama iš Sibiro parvažiuoja, bet ji manęs iš pamokų neatleido. Kodėl neatleido, aš taip ir nesupratau... Aš nesupratau, kodėl aš nebuvau jos mėgstamas mokinys? Gal todėl, kad mokiausi ne per geriausiai? Iš manęs kartais ji lyg ir pasišaipydavo... Bet buvo gerokai prasčiau besimokančių stribokų, milicininkų vaikų, su jais ji bendravo nuoširdžiai ir rodė jiems pagarbą. Tada aš to nesupratau. Tik šiandien, po daugelio metų, kada savo prisiminimais per kitus žmones grįžtu į anuos laikus, ne iš vieno, kurie kažkada tą mokytoją pažinojo, teko išgirsti, kad mokytoja Liuda Adomėnienė buvo smarkiai raudona. Amžiną jai atilsį, šiandien jau jos nėra tarp gyvųjų (mirusi apie 2003 m.), bet aš ją prisimenu kaip manęs nemėgusią mokytoją.

Grįžau iš mokyklos, mama su broliuku jau buvo atvežti pas Jakučionį. Neturiu žodžių aprašyti to laimingo ir kartu skaudaus susitikimo. Apsikabinome su mama, ji pasikūkčiodama verkė, o man nei ašara neištryško, nežinau, kodėl aš neverkiau septynerius metus nematęs motinos, nors mačiau, kad teta Edvarda, dėdė Vitaldas ir Jakučionis verkia ir šluostosi ašaras. Supratau, kad mama verkė iš džiaugsmo mane čia radusi, verkė ir iš skausmo, kad grįžo be tėčio, ji tai man iškart pasakė. Tada nei mama, nei aš, nei Jakučioniai nepagalvojome, kad po trisdešimt šešerių metų man teks ryžtis keliaut į Sibirą ir iš ten parsivežti tėčio palaikus.

Iškankinta išgyvenimų, palaužta sunkaus likimo motina grįžo į taip mielą ir išsvajotą gimtąjį kraštą. Nors ne kokią laimę ji ir čia surado, bet buvo jau tarp savų artimų žmonių, apsupta meile ir rūpesčiu.

Daug sveikatos ir ašarų dar reikėjo išlieti, kol tuometinis „Gerkonių“ kolchozo pirmininkas Demjanas Sabakinas mums leido apsigyventi savo namuose. Namus pirmiausiai reikėjo atsipirkt, nes Sabakinas į juos pareiškė pretenzijas. Namai, atseit – kolūkio nuosavybė, turėjo būti atpirkti, jeigu nori juose gyventi. Jei neperki, Sabakinas į juos įleidžia kitą gyventoją, o tu, kur nori, ten dėkis.

Namą Sabakinas įkainavo šešiais tūkstančiais rublių, klėtį – pusantro tūkstančio ir visai jau apgriuvusį tvartą dviem tūkstančiais. Tad iš Sibiro mama atsivežusi šiokias tokias santaupas turėjo vėl jas atiduoti Sabakino kolchozui. Kolchozo valdyba su Antanu Gačioniu priešakyje prašė pirmininką Sabakiną pasigailėti vargšės moters su dviem vaikais ir sumažinti pastatų atsipirkimo kainą, bet Sabakinas kategoriškai užprotestavo – nei rubliu mažiau. Koks įžūlus pasityčiojimas buvo sovietinės valdžios pareigūno iš nelaimingų tremtinių, grįžusių į savo gimtinę. Sabakinas turėjo valdžią ir naudojosi ta valdžia, kurią jam suteikė raudonieji okupantai.

 Mes buvome priversti savo nuosavus namus atsipirkti. Tiesiog, eidami lažą „Gerkonių“ kolūkiui, privalėjome didžiąją dalį pajamų atiduoti į to paties kolūkio kasą.

Tėtis namus pasistatė savo lėšomis, savo rankomis dar nepriklausomos Lietuvos laikais ir gyveno juose jau daug metų, prieš išvežant į Sibirą, priedo dar išmokėjo sovietinei valdžiai vadinamus buožinius mokesčius trisdešimt tūkstančių rublių, nes, kurie nemokėjo, tuos į kalėjimą sodino, bet ir tai neišgelbėjo mūsų šeimos nuo Sibiro. Viską atėmė, ištrėmė, o ten tėtis tik kapą sau rado. To dar neužteko motinai, grįžusiai iš tremties, kažkoks svetimtautis atėjūnas sugalvojo dar kartą pasityčioti iš vargšės moterėlės...

Aš prašiau mamos, kad nemokėtų Sabakinui už namus, svarbu, kad įėjom savon gryčion gyvent, galgi neišvarys... Visaip mąstėm, bet mama, pasitarusi su kaimynais, vis tik nutarė išmokėti uždėtus mokesčius ir atsipirkti savo namus. Pati taip jau silpnos sveikatos būdama, vis lėkė ir lėkė tan kolchozan, o ką ten uždirbdavo, viską grąžindavo tam pačiam Sabakino kolchozui. Ir taip iki pat savo mirties už savo nuosavus namus ji neįstengė išmokėti visos sumos, kiek Sabakinas buvo pareikalavęs, liko skolinga dar ir po mirties devynis šimtus rublių, kuriuos vėliau su Jakučionio pagalba jau mes su broliu išmokėjome.

         POKARIS MANO GIMTINĖJE IR JOS APYLINKĖSE

Gerai dar prisimenu, kaip naktimis tėvai paklodėmis užsidangstydavo langus. Aš miegodavau kamarytėje kartu su močiute. Ji vienoj lovoje prie pečiaus, o aš kitoje. Kartais naktimis, kai pasigirsdavo šaudymas, mama patiesdavo patalus ant grindų, nors aš nesupratau, kodėl taip, o ne lovoje...

Vieną naktį, pamenu, ėmė šuo loti, tėtis atsikėlė, truputį atidengė paklodės kamputį ir vėl uždengė. Tik pasakė, kad kareiviai... Ėmė šviest į langus prožektoriais ir baladot duris, kad įleistų. Tėtis nuėjo įleist ir sugužėjo gryčion pulkas ginkluotų skrebų. Tuoj apibėgo visus kambarius, mus prikėlė, močiutei liepė kept kiaušinienę su lašiniais, o tėčiui nešt samagono butelį. Jų daug, apsėdo visą mūsų didijį stalą, juokauja, kalbas kažkokias varinėja, klausia tėčio, ar juos pažįsta. Tėtis sako: „Kaipgi Skruodžio nepažinsi?..“ Gale stalo išsidrėbęs skrebas Kazys Skruodys tik nusikvatojo, o man labai įdomūs buvo jų ginklai. Aš juos apžiūrinėjau iš tolo ir supratau, kad čia ne šiaip kačergos, o kažkas baisesnio. Sėdėjo, kalbėjo, juokavo jie gana ilgai, po to išsiskirstė pasieniais, šautuvus tarp kojų laiko pasidėję ir snaudžia, ką ten snaudžia, viena akis užmerkta, o kita žiūri, matyt, stebi, ką mes darysim, o mums irgi miegot neleidžia, lempa dega, ir taip iki paryčių. Paryčiais išėjo, bet aš nebemačiau jų išeinant, matyt, jau miegojau.

Dėdė Kesiūnas Povilas yra pasakojęs, kaip šitas skrebas Skruodys bėgo nuo miškinių. Užėjo pas mus kartą gerokai išgėręs Skruodys su automatu, išsivedė į lauką mano tėtį ir ėmė stramūžint, kad jis buožė, kad jo niekada nepavaišina, ėmė visaip gąsdint, o šuo, pririštas prie klėties, taip puola, taip puola ant šito skrebo. Skrebas labai supyko, kad šuo ant jo loja ir paleido seriją iš automato į tą šunį, bet nepataikė, šuo tik sucypė, įlindo į būdą ir nutilo. Tėtis ėmė prašyt skrebo, kad nenušautų šunelio, tada jis tėvą pastatė prie tos pačios klėties sienos ir rakinėja automato spyną. O Povilas Kesiūnas matė, kaip Skruodys nuo Gerkonių krūmų, pro jų namus nuėjo į mūsų namų pusę.  

Išgirdęs šūvius, nekantraudamas atėjo pažiūrėt, kas čia šaudo. Atėjo jis pas mus, žiūri, mano tėvas prie klėties pastatytas, o Skruodys mosikuoja automatu atsistojęs. Jis ir sako Skruodžiui: „Kazy, nuo Gerkonių miško ateina pulkas „banditų“... Tu bėk – kur nors kavokis...“ Skruodys automatą po pažastim, tik milinės skvernai suplevėsavo ir bėgte į Pandėlio pusę.

Taip kaimynas dėdė Povilas mano tėtį išgelbėjo nuo įsiutusio girto skrebo. Bet kitą dieną Skruodys jau ne vienas grįžo tuo pačiu keliu, kur bėgo, ir klausinėjo, ar kas nerado jo automato disko.

Pasirodo, Skruodys beskubėdamas, pametė automato diską su šoviniais. Rudeniop Jakučionis arė dirvoną ir rado tą diską. Įmetė į vagą ir užarė.

Skruodys ir daugiau šunybių buvo prikrėtęs. Gerkonių kaime keletas skrebų užėjo pas Juozą Lekandrą, o tarp jų ir Skruodys. Visi apgirtę, su ginklais skeryčiojasi, Skruodys pasidėjo automatą ant suolo ir bandė kažką su juo daryt, bet netikėta šūvių serija - ir Juozas Lekandra sukniubo ant žemės. Kelios kulkos perskrodė vyro šlaunį. Kol sužeistąjį nugabeno ligoninėn, koją apėmė gangrena ir teko ją amputuoti.

Kada mama grįžo iš Sibiro, ir mes persikėlėm gyventi į savo namus, kamarytėje reikėjo pakeist keletą grindinių lentų, kurios nuo laiko jau buvo sutrūniję. Ties staliuku dešiniajam kampe, tuoj pat įėjus kamarytėn (mes tą kambariuką, maždaug 18 kv. m ploto, šiauriniam namo kampe vadinome kamaryte), kada atplėšėm lentas, po grindimis radome maždaug 1,20 m gylio ir 1,5x1,5 m pločio duobę. Aš mamos paklausiau, kam ta duobė, ji pažiūrėjo į tą duobę ir pasakė, kad joje pokario metais tėtis kartais pasislėpdavo. Ėmiau teirautis, kodėl tėtis turėjo toj duobėje slėptis, juk jis gyveno legaliai, dirbo savo ūkyje... Tada mama paaiškino, jog tankiai užeidavo Pandėlio skrebai, pasigavę gaspadorių iškart reikalaudavo samagono, prašydavo juos vaišint, o kartais ir pamuštrindavo, prikibdavo, kad laiku valstybei pyliavų neišvežė. Ateidavo ginkluoti ir išgėrę. O ką žinai, kas jiems ateis į galvą, todėl tėtis ir pasidarė šitą slėptuvytę, kad, pamatęs ateinant skrebus, turėtų kur pasislėpt.

Kaip supratau iš mamos, tėtis gal dar ir ginklą turėjo, nes vieną sykį, kaip ji pasakojo, užėjo skrebai, o kartu su jais ir tais laikais Pandėlyje savo žiaurumu jau labai išgarsėjęs skrebas Buivydis.

Radę vieną mamą šitoj pačioj kamarytėje, ėmė ją muštrint, kur vyras ir kodėl jis laiku pyliavų neišveža. Mama jiems paaiškino, kad dar neiškūlė naujo derliaus, kai iškuls, būtinai išveš, dabar gaspadorius į miestą išvažiavęs su reikalais. Tėtis tai tupi pasislėpęs šitoj duobėje ir viską girdi. Kažkuris mamai kumščiu trenkė per veidą, mama tikriausiai suriko, nes tėtis, išgirdęs mamos riksmą, kaip mama pasakoja, jau vos neišlindo iš slėptuvės ir, kai stribai išėjo, jis motinai pasakė, kad mažai tetrūko – jei būtų tave daugiau ėmę mušt, būčiau išlindęs ir visus ištaškęs... Tai va man kažkaip ir įstrigo tie žodžiai „būčiau visus ištaškęs...“ Ką tu gali plikomis rankomis ištaškyt, nebent turėdamas ginklą...    

Tėvai žinojo, kad kaimynas Juozas Tindžiulis juos skundžia kaip buožes ir miškinių rėmėjus. Juozas tada dirbo Pandėlyje valsčiuje sekretoriumi. Be to, tėvas žinojo, kad jis skundžia ne vien jį, bet ir kitus ūkininkus, vadina juos buožėmis, banditais ir kažkas, matyt, apie jį pranešė miško broliams.  

Kiek pamenu, buvo jau po Naujųjų 1949-ųjų metų. Naktį mėnesiena, daug sniego, važeliu atvažiavo dviese ir paprašė įsileist vidun. Tėtis atidarė duris, liepė šviesos nedegt, paklausė, ar nėra „svečių“. Tėtis pasakė, kad nėra, tada nuėjo į kitą kambarį ir ten kažką ilgai kalbėjosi.

Kada mama grįžo iš Sibiro, ji man apie aną partizanų atsilankymą štai ką pasakė: „Tada buvo atvažiavę partizanai Žemaitis Petras-Vargdienis ir Baltušis Jonas-Trimitas. Kadangi tėtis su Baltušiu buvo gerai pažįstami dar nuo jaunystės dienų, Baltušis jam ir pasakė: Jonai, mes turime žinių, kad Juozas Tindžiulis tave skundžia valsčiuje ir siūlo tave išvežt Sibiran. Su kitais jau sutarta, trūksta tik tavo pritarimo, mes dabar važiuojam pas jį ir sušaudom. Tėtis, nors ir gerai žinodamas Tindžiulio skundinėjimus, maldaudamas prašė nešaudyti to žmogaus. Jis pasakė: Kaip man reiks gyvent, kai aš žinosiu, kad per mane buvo nužudytas žmogus?“ Mama pasakojo, kad Baltušis tada labai supykęs ir išvažiuodamas pasakęs: „Žiūrėk, Jonai, kad netektų tau smarkiai gailėtis...“

Nežinau, ar tėtis kada nors gailėjosi, kad taip pasielgė tuo metu, ar ne, šito mama man nepasakojo, bet kad į Sibirą išvažiavo ne tik Jonas Kaunietis, Balio Vėbros šeima, senutė Jurevičienė, iš Stenionių kaimo Kietienė su vaikais ir senele, „padėkot“ reiktų visiems tuo metu buvusiems raudonųjų okupantų tarnams, kurie dirbo valsčiuose ir sudarinėjo tremiamųjų sąrašus; tokiems, kaip Juozas Tindžiulis.   

Vėliau man Kietienė Norberta yra pasakojusi – kada juos vežė Sibiran, šitas Tindžiuliukas ėjo per kaimą ir dainavo: „...Traukinys ūžia, švilpia, garuoja, jau buožės Sibiran važiuoja...“

Šiandien jo jau nėra tarp gyvųjų, jis nugyveno savo bespalvį gyvenimą ir tegu jį Dievas teisia už jo juodus žemiškus darbus.

Kada tėvus išvežė į Sibirą, liko tušti namai, dėdė Vitaldas nueidavo apžiūrėti, ar kas neplėšikauja, neardo pastatų, nes namai buvo likę dar gana geros būklės. Jis pasakoja:

– Kada Kauniečius išvežė Sibiran, uždėjau tvirtą spyną ant durų, užkaliau langus, kad kas neįsibrautų į vidų. Nueinu po dviejų dienų, žiūriu, mano spyna nuplėšta, durys atlapos, o viduje kažkas baladojasi. Įeinu į koridorių, kopėčios pastatytos, o ten ant aukšto užlipęs Tindžiuliukas. Peilis jam rankoje ir pjausto Jono senų aulinių batų aulus. Negi ką sakysi tokiam „viršininkui“, jis gi tai ginkluotas. Kai paklausiau, kam jam tie seni batų aulai reikalingi, Juozas atsakė: „Tai gal dar buožės batais panešiosiu?..“ Nešiok nešiok, pagalvojau ir taip palikau aš ten jį ant aukšto besidarbuojantį. Kitą dieną nuėjęs vėl užkaliau nuplėštą klėmką, užrakinau ir nuo tada jau pradėjom ieškoti žmogaus, kas galėtų tuose namuose gyventi.

Per kaimą eidavo skrebai pulkais, plėšikaudavo, mūsų sodo obelis išlaužė. Įlips keliese į obelį, nusilaužia didžiulę šaką, pasiskina obuolių ir taip beveik kiekvieną dieną.

Jakučionio šulinys buvo pakalnėje. Aukšta svirtis, kibiras pakabintas, kartais žmonės eidami pasisemia vandens, atsigeria. Užėjo skrebų tuntas, na ir ėmė pleškint iš automatų į tą kibirą, suvarė visą, kaip rėtį padarė. Tai va kokie jie buvo tie „liaudies gynėjai“.          

Apie kai kuriuos įvykius, partizanų, vadinamųjų „liaudies gynėjų“ – skrebų veiklą pokario metais Pandėlio apylinkėse jau buvau kažkiek rašęs savo anksčiau sudarytose ir išleistose knygose. Liko nemažai trumpų, savotiškai įdomių prisiminimų apie tą laikotarpį, kuriuos reiktų irgi įvardinti ir paviešinti, kad ir po daugelio metų ateinančios kartos žinotų, kokia kaina buvo pirkta mūsų laisvė ir nepriklausomybė.

Be perspėjimo niekas nežudė

Šį kartą aš labai trumpai norėjau priminti vieną atvejį, apie kurį man papasakojo gretimo Miliūnų kaimo gyventojas Juozas J.

Apie 1946–1947 metus iš Miliūnų kaimo Kazį Gašką ir Gudelių kaimo gyventoją Valašimą partizanai suėmė, atsivedė į tų pačių Gudelių kaimo Orlos sodybą, ten sušaudė ir sumetė į šulinį.

Dėl ko gi buvo sunaikinti šitie kaimo žmonės? Valašimas ir Gaška pokario metais įstojo Pandėlyje į skrebų aktyvą. Partizanai juos jau buvo ne kartą perspėję, bet jie į tuos perspėjimus nekreipė dėmesio, dirbo toliau skrebynėje, ginkluoti valkiojosi po kaimus... Kai po vieno paskutiniųjų įspėjimų šitiems vyrams buvo nutarkuoti užpakaliai ir dar druskos paberta, Gaška net kaimynui skundėsi, kad užpakalį taip perštėję, jog visą dieną tekę prasėdėt vandens pripiltame kubile. Nors Gaškai jau buvo paskirtas butas Pandėlyje, jis kažko dar grįžo į kaimą pasiimt ir čia jį partizanai užklupo. Kalbėjo, kad kažkas iš skrebų partizanams pranešė.

Kiek man žinoma, partizanai Pandėlio apylinkėse vadovavosi vienu iš savo nerašytų įstatymų, o jų įstatymai buvo tokie:

1. Už sąvadavimą su sovietine valdžia, žmogui buvo duodamas paprastas įspėjimas;
2. Pirmojo nevykdant, pilietis atsivedamas į mišką ir viršugalvyje iškerpamas kryžius;
3. Nevykdžius antrojo – nutarkuojamas užpakalis;
4. Nevykdžius trečiojo – nutarkuojamas užpakalis ir užpilama druskos;
5. Partizanų štabas daro sprendimą dėl piliečio nuteisimo mirties bausme.

Sakyčiau, tokie perspėjimai kai kam gal buvo per švelnūs, jeigu ir po užpakalio nutarkavimo pilietis dar nesiliaudavo, atvirai ignoruodavo partizanų perspėjimus, partizanams jau nieko kito nelikdavo kaip tokį pilietį pasiųsti į aną pasaulį.

Kaip Pandėlio apylinkėse „žinorgijas“–obligacijas platino ir dar kai kas...

Pokario metais visoje Lietuvos teritorijoje okupacinės sovietų valdžios organai platino obligacijas. Kai kas jas dar vadino paskolomis. Tai buvo spalvoti valstybiniai popierėliai su pažymėtais numeriais bei serijomis. Juos privalėjo žmonės įsigyti už atitinkamą kainą, o jos kainavo po 10, 25, 50, 100, 200, 500 rublių. Ant tų popierėlių viršuje stambiomis raidėmis būdavo užrašyta rusų kalba: „Gosudarstvennyj zajom razvitije narodnovo chozeistva SSSR.“ Šituos spalvotus popierėlius, įvertintus įvairiomis sumomis, privalėjo pirkti visi eiliniai žmonės, ypač kaimiečiai. Sovietai žinojo, kad nustekenus kaimiečius, ten galėsi pirmiausiai įvesti savo tvarką – kolchozus. Ne savo noru žmonės pirko tas obligacijas. Kas bandė nepirkti, dažnas turėjo nemalonius „pasimatymus“ NKVD rūsiuose.

Kaime, būdavo, pamatysi ir ateina koks „dėdė“ arba stora sumitusi merga su portfeliu rankoje lydimi pulko ginkluotų skrebų. Nori – nenori, privalėjai traukti iš kišenės ir taip jau kūdus pokarinius rublius ir pirkti tuos popiergalius. Jei tik kas kuklinasi ar teisinasi, kad sunkiai ir taip jau besiverčiąs, skrebai be jokių ceremonijų ima koliot, apšaukia sovietų valdžios priešu, sabotažniku, grasina Sibiru ir baltosiomis meškomis... Didžiausias obligacijų platinimo vajus Pandėlio apylinkėse vyko 1948–1949 metais. Eidavo grupės, atstovai iš valsčiaus „zagotzerno“ – „žinorgijos“ ir penki-šeši skrebai. Jei atsisakai pirkti obligacijas, kaip jau rašiau, areštuoja ir nuvaro į Pandėlį, palaiko rūsyje dvi tris dienas nei valgiusį, nei gėrusį, grasina, kad susidoros, ir tokiu būdu žmogus, neištvėręs tyčiojimųsi, grasinimų arba mušimų, pasirašo tai, ko reikalaujama.

Tokiu būdu iš Miliūnų kaimo skrebai buvo užverbavę savo naudai Bronių Valentą. Jį, atsisakius pirkti obligacijas, suėmė, nusivedė į Pandėlį, tris paras tardė ir privertė žmogelį šnipinėt. Nors ir užverbuotas, bet jis, atrodo, nieko neįskundė, nebuvo piktybinis... Bronių enkavedistai konspiracijos sumetimais kvotai kviesdavosi į Kupiškio saugumą.

Obligacijų platinimo vajuje Pandėlio apylinkėse aktyviai dalyvavo Janina Krivickaitė-Kanopienė, ją žmonės vadindavo Krivickoičia. Važinėdama su pulku skrebų, ji nesibodėjo išbandyt ir savo akies taiklumą šaudydama į kryžius. Netoli Puodžialaukės dvaro gal ir dabar dar tebestovi medinis kryžius su jos peršauta Kristaus kančia? Vėliau ji persikėlė gyvent į Panevėžį, dirbo „Ekrano“ gamykloje. Dabar ji aiškina, jog tai dariusi iš keršto už partizanų nužudytą jos brolį. Jos brolis Romas Krivickas pokario metais tarnavo Pandėlio stribyne ir buvo partizanų sušaudytas. Apie tai plačiau aprašyta mano sudarytoje pirmoje knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ – Romo Styros prisiminimuose.

Reiktų pasakyti, kad ši moteris su sovietinės valdžios palaiminimu Pandėlio apylinkėse savo juodus darbus dirbo ne iš keršto už nužudytą brolį, o turėdama malonumą tyčiotis ne tik iš pakelės smūtkelių, bet ir iš niekuo nekaltų kaimo žmonelių. Nieks nepaneigs, kad doram žmogui kerštas yra svetimas.

Aš gerai pamenu, kaip javų kūlimo metu iš rajono atvažiuodavo šita Krivickoičia su šutve stribų tikrinti prikulto derliaus. Kokia ji ten tikrintoja, svarbu, kad su pieštuku vienoje rankoje ir kitoje su popieriaus lapu. Vaizdavo didelę viršininkę, o kažin ar dar rašyt mokėjo...

Organizuodavo susirinkimus, kūrė kolūkius

Dar prieš suvarant žmones į kolchozus, iš rajono atvažiuodavo visokie stribų lydimi viršininkai ir žmones sukviesdavo „skadan“ (susirinkiman). „Skadai“ pradžioje vykdavo ulyčioj Juozo Kauniečio gryčioje, o vėliau, kada ištremtojo Vėbros namuose įrengė klubą-skaityklą, tada jau žmonės turėdavo į tą skaityklą sueit. Į „skadus“ kviesdavo kaimo dešimtininkas Bronius Blažys. Jis raitas ant arklio perjodavo per kaimą. Kodėl vadino „skadu“? Tai jau čia, matyt, Buivydžiuose buvo išlikęs šis žodis dar nuo rusų caro laikų, nes kilęs iš rusiško žodžio „schod“ – suėjimas.

Iš rajono centro atvažiuodavo daugiausia lietuvių tautybės aktyvistai, bet su jais kartu būdavo ir po vieną kitą rusą. Rusai paprastai sėdėdavo už raudona staltiese užtiesto stalo ir nešnekėdavo, o šnekėdavo lietuviai, ragino žmones burtis į kolūkį, neklausyt, ką šneka „buožės“, jų čia greit neliks, visi bus išgrūsti į Sibirą. Tokios maždaug kalbos iš anų lūpų tada sklido kaime. Suėję žmogeliai sėdėjo galvas nuleidę ir tylėjo, bijojo prasižiot, nes žinojo, kokią anų nemalonę gali užsitraukti.  

Kartą dešimtininkas sukvietė žmones į susirinkimą ulyčioj pas Juozą Kaunietį. Suėjo seniai ir jauni, dėdė Vitaldas ir mane nusivedė. Atseit, turėjo kažkas iš rajono atvykti. Žmonės laukia, bet nieks neatvyksta. Tik pasipylė lauke aplink namus rusų kareiviai su stribais, suvirto keli gryčion, o čia žmonių pilna. Kažką rusiškai suriko, žmonės suprato, kad reikia išeiti į lauką. Visi persigandę, o ką žinai, ką šitie atėjūnai gali iškrėsti. Eina žmonės į lauką, o lauke jau laukia automatus atkišę.

Išėjome ir mes su dėde Vitaldu. Supratau, kad liepia išeit visiems ant kelio ir pulku eit keliu į Vėbros vienkiemio pusę. Mes einam keliu, o kareiviai ir stribai per atstumą iš šonų eina lauku. Matyt, pasiruošę šaut, jei kas bandytų bėgti. Žmonės kuždasi tarpusavyje, nesupranta, kur ir kodėl juos varo. Nors aš mažas pyplys tada buvau, bet jaučiau irgi tą baimę, jaučiau, kad čia kažkas negerai.

Atsivarė mus į Vėbros vienkiemį ir liepė skirstytis po namus. Taip mes beveik visą dieną va taip prasistumdę be jokio tikslo, prigąsdinti grįžome į namus.

Netrukus pastebėjome nuo pakalnės pas Jakučionį ateinant pulką stribų. Vitaldas tuoj pat pririšo Sabaliuką, nes stribai palaidus šunis šaudė. Man liepė eit šapelin ir ten sėdėt, laukt kol išeis „svečiai“. Stribai suėjo į kiemą, pašniukštinėjo aplink gryčiutę ir pagrioviais nuėjo Pandėlio pusėn.   

Iš Kiliaus Petro prisiminimų

Gimiau 1922 m. gruodžio 8 d. Buivydžiuose mūsų šeimos šaknys įaugę jau nuo senų laikų. Anksčiau mes gyvenome ulyčioje, tik po 1922 m. persikėlėm į vienkiemį. Mano tėčio Antano Kiliaus ir mamos Juzės Sabastinavičiūtės iš Kastantinavos šeimoje buvome aš – Petras, Ona, Juozas ir Genė. Tėtis turėjo du brolius: Adolfą ir Zigmą ir seserį Vandą (Bukantienę). Dėdė Adolfas vedė ir gyveno Tvirų kaime, netoli Skapiškio, pokario metais buvo visiems gerai žinomas kaip šio krašto plėšikas ir vagis. Adolfas buvo kitos motinos, kuri irgi buvo vagilka. Reikia manyti, kad ir sūnus atsigimė į motiną.

Kai buvom dar visai maži ir kol niekas mūsų nevarė ganyti galvijų pas ūkininkus, kol gyvenom po močiutės sparneliu, kaip ir daugelio vaikų, taip ir mūsų vaikystė buvo linksma ir nerūpestinga. Išgalvodavom visokiausių žaidimų ir linksmų nuotykių. Dažnai po namus žaisdavom kavotynių, o kai sietuvose vandens klanus aptraukdavo ledas, įkaldavom pagalį, ant jo užmaudavom vežėčių tekinį, skersai pritvirtindavom kartį, prie vieno karties galo pririšdavom rogutes, o kitam gale įsikibę už tos karties, bėgdavom ratu ir sukdavom, kol vaikai, susėdę rogutėse iš inercijos pasipildavo į šalis. Tada visiems juoko būdavo į valias.  

Žiemą pasidarydavom pačiūžas. Į apipjaustytą medinę kaladę įkaldavom nukirstą dalgio viršūnę ir taip, prisirišę prie kojų, čiuoždavom. Vasarą ant medinių ripkų pasidarydavom ratukus, kuriais vieni kitus vežiodavom.

Už Apaščios Atažalynės, kitaip vadinamam Bigeniškio arba Puodžialaukės miške, mano jaunystės metais, dar prieš 1940-uosius, šventadieniais susirinkdavo daug jaunimo. Šauliai žvyrkalnyje suruošdavo šaudymo varžybas, skautai suorganizuodavo gegužines. Vadovavo pažangieji Pandėlio šaulių, pavasarininkų organizacijų nariai. Labai aktyvus, ruošiant šias pramogas, buvo Vinkšnelis Anupras, kunigo Tito Vinkšnelio brolis. Buivydžiuose šaulių organizacijai priklausė Vilkas Povilas.

Nepriklausomybės laikais (tarpukariu) teko matyt ir girdėt dainuojant Pupų Dėdę (Biržį). Jis dainavo Pandėlyje arbatinėje. Čia buvo bufetas, iš bažnyčios žmonės užeidavo karštos arbatos atsigert. Salė buvo pertveriama sulankstoma pertvara. Pertvarą sulanksčius, pasidarydavo daug vietos, kur tilpo nemažai žmonių. Pamenu, kai Pupų Dėdė dainavo: „Apaščia plaukia, Apaščia banguoja, Pandėlio mergeles nuovadas bučiuoja...“ Policijos nuovadas atsistojo ir susigėdinęs demonstratyviai išėjo iš salės.

Vėliau nuėjau tarnaut pas ūkininkus už pusbernį, o dar vėliau ir už berną. Iki 1940 m. tarnavau pas Vilką Puodžiūnų kaime – už Nartaikių. Veždavau kartais pieną pieninėn į Nartaikius. Taip kartą 1940 m. birželio mėn. jau iš ankstaus ryto išgirdom garsų ūžimą, atrodė tarsi žemė drebėtų. Tada aš, nuvežęs pieną į Nartaikius, iš kitų žmonių sužinojau, kad Skapiškio keliu link Kupiškio jau važiuoja rusų tankai. Grįžęs pasakiau gaspadoriui, kas per dalykai dedasi, o tas tik sumosavo rankomis ir, iš giliai atsidusęs, sudejavo: „Viskas... Dabar tai jau viskas. Nebėr gyvenimo...“

Vokiečių okupacijos metu (1941 m.) dirbau talkoje prie javų kūlimo netoli Pandėlio pas Grūbų kaimo gyventoją Žekevičių. Čia kūlė javus Puriuškis Jonas iš Rokiškio su Juozo Styros kuliamąja mašina. Jo padėjėjas, pasirodo, buvo didelis tinginys. Aš padėjau Puriuškiui tvarkyti mašiną ir jis mane gaspadoriui Styrai pasiūlė, kad dirbčiau kartu su juo mašinisto padėjėju. Taip aš prie šios kuliamosios ir pradėjau dirbti. Po metų Puriuškis žuvo (nušovė) ir aš tada stojau į jo vietą pagrindiniu mašinistu.

Pats Styra Juozas gyveno Lidžiūnų kaime. Jis turėjo sūnų Vaclovą. Smetonos laikais Styra už valandą kūlimo imdavo penkis litus, prie rusų – penkis červoncus arba penkis rublius, o prie vokiečių, kada markės vertės neturėjo, imdavo lašiniais, sviestu, vilnomis, lentom ir kitais produktais. Mums – mašinistams, mokėdavo po vieną rublį už išdirbtą valandą. Pamenu, prie vokiečių pas Vilką Stunkūnų kaime už kūlimą davė didžiulį veislinį tekį, bet tekis yra tekis. Papjovus nelabai kas jo mėsą ir valgė, tai šunims išmetė ir tiek.

Taip su kuliamąja aš apvažinėjau daugelį Pandėlio apylinkių. Kurį laiką prie manęs padėjėju po karo dirbo Blažys Povilas iš mūsų kaimo, to Blažio Felikso kalvio sūnus. Neužbaigęs kūlimo sezono, jis nuėjo į Pandėlį ir ten prisirašė skreboku.

Po karo dirbau ir su pačiu Styra, net tada, kai jau susikūrė Panemunėlio MTS-as ir Styros kuliamoji mašina buvo nacionalizuota. Tada su manim stojo dirbt Styros sūnus Vaclovas. Jis buvo baigęs Kazliškio gimnaziją, gerokai prasilavinęs bernas. Kūlėm Kirdonių kaime ir kažkas pranešė, kad nuo Pandėlio atvažiuoja NKVD kariuomenės garnizonas. Vaclovas tada dar nebuvo prisiregistravęs, vengdamas įkliūti enkavedistams, pasitraukė į mišką. Aš dar jį palydėjau, atsisveikinom ir nuo tada Vaclovas įstojo į partizanų eiles.

1946 m. gruodžio 11 d. Notigalos miškų masyve įvyko baisi tragedija, apsupime žuvo dvylika partizanų, ten žuvo ir Vaclovo geriausi draugai. Tada pats tėvas Styra Juozas pasiėmė mane ir atsivežė pas save į namus, kad aš prikalbėčiau jo sūnų Vaclovą mest partizanavimą ir eit registruotis, nes kitos išeities nesimatė. Mes sėdėjom už stalo ir kalbėjomės. Čia buvo Vaclovo motina Styrienė, aš ir tėvas gulėjo ant lovos. Kai pasakiau, eik, Vaciuk, ir registruokis, matai gi, kad iš to nieko nebus, tiek va tavo draugų Notigaloj žuvo ir tu žūsi. Vacys susinervinęs staiga pašoko, pagriebė kampe stovėjusį automatą ir paleido šūvių seriją į lubas, paskiau nusitaikė į mus, lyg bandė irgi šaut, bet automatas užsikirto...

Vacys šiaip taip apsiramino ir kitą dieną, jau prikalbėtas, su tėvu išvažiavo į Kamajus registruotis. Vėliau jis atitarnavo sovietinėj armijoje, dabar gyvena Klaipėdoje. O kiek jis tada mums strioko įvarė! Aš visą naktį drebėjau iš baimės ir akių negalėjau sumerkti.

Kai Panemunėlio MTS-ą panaikino, tada mus perkėlė į Kastantinavos MTS-ą. Čia aš išdirbau dar dvejus metus.

Apie kolūkių kūrimąsi nieko daug negaliu pasakyti, kadangi aš tuo metu su kuliamąja važinėjau iš kaimo į kaimą ir tiesiogiai dalyvauti tame vajuje neteko, nors daug baisybių pokario metais teko girdėt ir matyt. Neaišku, kokių „miškinių“ išgąsdinta mano motina nervinę ligą buvo gavusi, kas priartino ir jos mirtį.

Kažkada palei Apaščią pro mūsų namus bėgo partizanai, juos vijosi rusų kareiviai. Kaime paleido kalbas, kad, atseit, Kilienė Juzė viską mačiusi ir apie tai kaime visiems pasakojusi, nors iš tikrųjų mano mama jokiomis paskalomis niekada neužsiiminėjo.

Kaip tik tuo metu pas Kilių Zigmą (mano tėčio brolį) iš Kauno pasisvečiuot buvo atvažiavęs Kilius Liudvikas. Mano tėvelis tą vakarą irgi ten buvo nuėjęs. Namuose liko sesuo Genutė ir mama. Staiga į duris pasigirdo smarkus beldimas. Įsakė leist gražiuoju, kitaip – laušę duris ir klausė, kur aš. Įleidus į vidų, įsibrovėlių veidai buvo užmaskuoti. Aiškino, kad atseit ji – mano motina, įskundusi miškinius, todėl jie su ja dabar ir atėję atsiskaityti. Mama tai neigė. Jie paėmė dvi pagalves, mano kostiumą, milo gabalą ir paprašė liktarnios. Mama pasakė, kad liktarnia tvarte. Apsiavė kaliošiukais ir tų „miškinių“ lydima išėjo tvartan liktarnios, nes jie norėjo pasišviest ir pažiūrėt, kas ant aukšto yra. Lauke buvo tamsu. Mama, kiek paėjus, spruko už tvarto ir per laukus ėmė bėgti link Kiliaus Zigmo namų. Šitie ėmė šaudyt, bet nepataikė. Mama basa per sniegą atbėgo pas Zigmantą, o Genutė, išgirdusi šaudymą, greit užlipo ant gryčios, užlindo giliai už spalių ir pasislėpė.

Vėliau žmonės šnekėjo, jog tai buvusi Blažio Poviliuko – to skrebuko išdaiga, nors kas ten tokie iš tikrųjų buvo, taip mes ir nesužinojom. Grįžę į namus, visus gryčios langus radom išdaužytus, o Genutę vos prisišaukėm. Ta vargšelė buvo taip persigandusi, kad vos žadą atgavo.

                         PARTIZANAI, ŽUVUSIEJI NOTIGALOS PELKĖSE 1946 12 12

Renkant medžiagą šiam straipsniui, teko prakalbinti ne vieną gyvą tų įvykių liudininką, nors jų visų išsakyti prisiminimai, nuomonės kažkiek skyrėsi vieni nuo kitų. Viena iš pagrindinių šių įvykių liudininkių buvo Vanda Stumbrytė-Šešelgienė, kurią aš aplankiau 1989 07 04 jos gimtajame Salagalio kaime ir užrašiau jos prisiminimus, kurie vėliau buvo publikuoti mano knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, I dalyje. Čia pat publikuoti ir Antano Matijoso prisiminimai, jis irgi pasakojo apie 1946 m. gruodžio 11-12 d. įvykius Notigalos (Notigalės) pelkėse (miške).

Vanda Stumbrytė pasakoja, jog ji 1946 m. gruodžio 11 d. apie antrą valandą, eidama į mokyklą, išgirdo šūvius Notigalos pusėje. Vadinasi, pagal jos aiškinimą, tada ir prasidėjo kautynės, bet kituose šaltiniuose pažymėta, kad partizanai Notigaloje buvo užpulti ir žuvo gruodžio 12 d. Ta data įamžinta ir ant paminklo Pandėlio kapinėse, kur perlaidoti žuvusieji partizanai, ištraukti iš trijų šulinių prie vadinamojo Mendelio mūrinio malūno.

Ne visų tą dieną žuvusiųjų Notigaloje pavardės įrašytos ant paminklo Pandėlio kapinėse. Pagal mano turimus duomenis Auksaburnis buvo Julius Puluikis, neįrašytas Antanas Repšys-Uosis, ne Zoluba, o turi būti Zolba, kadangi tai patvirtino man jo sesuo Genovaitė Zolbaitė-Buzienė. Ji aiškino, jog Antanas Šiupinys, Balys Jasiūnas ir Petras Čižiūnas žuvo 1947 01 07 Stukonių kaime, bunkeryje. Antanas Matijosas taip pat aiškino, jog Balys Jasiūnas tuo metu (1946 12 12) išbėgo ant arklio ir, pasiekęs Stukonių kaimą, pasislėpė bunkeryje Levanyčių sodyboje.

Kadangi šių žmonių parodymai įvairuoja, tiksliai nustatyti 1946 12 12 žuvusiųjų pavardžių neturėjau galimybės.   

Puluikis Julius-Auksaburnis, g. Geniškio k., Abelių apyl., Pandėlio vlsč., žuvo 1946 12 12 Notigalos pelkėse.

Blažys Feliksas, Jono-Meškiukas, g. 1921 m. Raikėnų k., Pandėlio vlsč., žuvo 1946 12 12 Notigalos pelkėse.

Blažys Ignas, Jono-Batiuška, g. Raikėnų k., Pandėlio vlsč., žuvo 1946 12 12 Notigalos pelkėse.

Hofman Stefan-Jumba, g. Austrijoje. Buvęs vokiečių karo aviacijos lakūnas, austras, žuvo 1946 12 12 Notigalos pelkėse.

Kaunietis Jonas-Joniukas iš Gineišių k., Pandėlio vlsč., žuvo 1946 12 12 Notigalos pelkėse.

Naujikas Bronius-Žiogelis, g. Daugiškių k., Skapiškio apyl., žuvo 1946 12 12 Notigalos pelkėse ties Laičių kaimu. Į Panemunėlio gel. stotį buvo atvežtas dar gyvas, buvo numestas ant grindinio ir nukankintas. 

Šiupinys Jonas-Bermonas, g. 1918 m. Daupelių k., Pandėlio vlsč., žuvo 1946 12 12 Notigalos pelkėse. Būrio vadas.

Viduolis Jonas, Petro, g. Šilaikių k.(prie Panemunėlio), žuvo 1946 12 12 Notigalos pelkėse su kitais 12 partizanų.

Zolba Juozas-Šturla, g. 1922 m. Kavolių k., Žiobiškio apyl., Rokiškio r., žuvo 1946 12 12  Notigalos pelkėse.

Žalkauskas Vladas-Nastras, g. Sriubiškių k., Pandėlio vlsč., žuvo 1946 12 12 Notigalos pelkėse. Į Panemunėlio stotį buvo atvežtas dar gyvas, bet numestas ant grindinio ir nukankintas.

Repšys Antanas-Uosis, g. Kreipšių k., netoli Skapiškio, žuvo 1946 12 12 Notigalos pelkėse.    

Jasiūnas Balys, Petro-Bitė, Lokys, g. 1918 m. Kavolių k., Panemunėlio vlsč., žuvo 1947 01 07 Stukonių k. (kitur – žuvo 1946 12 11 Notigalos pelkese kartu su kitais 12 partizanų).

Apie žuvusiuosius 1946 m. gruodžio mėn. Notigalos pelkėse aš sužinojau dar vaikas būdamas. Kada eidavom į Pandėlį pro Mendelio malūną, teta Edvarda yra užsiminusi ir man rodžiusi tuos šulinius, į kuriuos buvo sumesti, kaip ji sakydavo, „žaliukai“. Iš kitų esu girdėjęs, kad ten naktimis kažkas atnešdavo ir padėdavo prie tų šulinių vainikus, gėlių puokštes, atseit, žuvusiųjų mylimos ar seserys. Žodžiu, apie tuos šulinius apylinkėje sklandė daug įvairiausių kalbų, o mums, vaikams, jau į mokyklą einant, buvo labai smalsu prieit prie tų šulinių ir pažiūrėt, kas gi ten yra. Ne kartą ir aš ten buvau priėjęs, bet šuliniuose nieko daugiau neteko matyti – primesta pagalių, akmenų ir įvairių šiukšlių. Tik viename iš jų kurį laiką vis dar būdavo vandens, bet netrukus ir tą kažkas užvertė šiukšlėmis. Vieną kartą girdėjau tetą Edvardą kalbantis Pandėlyje su man nepažįstama moterimi, kuri pasakojo, kaip jos pažįstamos sūnų skrebai kankino. Tas jaunuolis žiemos metu didžiausiam šaltyje buvo nuogas išrengtas ir paguldytas ant ledo, o prie jo atvesta motina ir jai liepta žiūrėti, kaip jos sūnaus gyvybė gęsta. Tas jai pasakęs: „Aš savo draugų vis vien neišduosiu, tegu jie mane kaip nori kankina...“ Klausiausi anos moters pasakojimo ir man buvo labai baisu. Grįžtant į namus, aš tetos klausiau, už ką tą jaunuolį kankino, bet teta man nieko neatsakė, liepė tylėti, nes esu dar per mažas domėtis tokiais dalykais...

Vėliau, kada jau buvau suaugęs, kada apie tuos žuvusiuosius Notigaloje sužinojau daugiau ir iš kitų žmonių, tada prisiminiau anos moters pasakojimą apie ant ledo stribų paguldytą nuogą jaunuolį, tada pagalvojau, ar tik nebuvo kuris nors vienas iš tų pačių sunkiai sužeistų 1946 m. žiemą Notigaloje?  

               Kaip skrebų šuo įkliuvo į Napalio Krasausko padėtą kilpą

Kiškius kaime pokario metais dažniausiai iššaudydavo iš Pandėlio atėję medžiotojai – daugiausia tai skrebai ir kitokie sovietinės valdžios pareigūnai. Krasauskas Napalys gerai išmanė, kaip padėt kilpas ir jomis gaudyti ne tik kiškius, bet ir lapes, stirnas. Kartą netoli jo namų per laukus užėjo „liaudies gynėjai“ su šunimi. Šuo įbėgo į krūmus ir nebeišeina. Skrebokai pamanė, kad šunį miškiniai pagavo ir nusmaugė. Sukrito ant žemės ir ėmė pleškint į tuos krūmus iš automatų. Kiek patarškinę, pasiuntė vieną į žvalgybą, o tas žiūri, kad jų šuo galvą į kilpą įkišęs ir guli užsismaugęs.

Baisiai supyko skrebukai. Ėjo per Buivydžius su ta kilpa ir rodė ją visiems grasindami susidoroti su niekadėju, kuris tą kilpą padėjo, bet taip ir nenustatė kaltininko, nors visas kaimas žinojo, kad tai Napalio Krasausko išmonė.  

Stribams nepatiko hamakas

Kada Vėbros šeimą išvežė į Sibirą, tarp dviejų beržų pririštas dar kurį laiką kabaliavo  vadinamasis hamakas. Jame ir mes vaikai dažnai mėgdavom pasisupt ir pagulėti. Užėjo kartą iš Pandėlio skrebukai ir pamatė šitą pakabintą tinklą. Griebė už kirvio ir sukapojo jį į skutus visaip keikdami, kad tai esanti buržuazinė atgyvena, buožių buržujų-tinginių išgalvota priemonė patinginiaut atsigulus. Kai dabar pagalvoji apie tokiuos „buržuazinių atgyvenų“ kapotojus, tai net juokas neima...

Iš ZOSĖS VIKONIENĖS-DIPONAITĖS prisiminimų apie Pandėlio vid. m-los

mokytojus ir partizanus

Užrašyta Pandėlyje

2009 11 21

Gimiau 1937 m. Apaščios kaime, Pandėlio valsčiuje. Pas tėvus šeimoje buvome mes dviese su broliu Vladu, g. 1931 m., gyvenome ant 12-os ha žemės. Apaščioje daugiausia gyveno rusų sentikiai, kurie čia buvo atvežti ir apgyvendinti iš Rusijos dar rusų caro laikais, po 1831 ir 1863 m. sukilimų. Mūsų tėvai labai draugavo su Kotovų šeima. Tėvas Kotovas buvo šviesuolis, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, jo sūnus Onasius (Asanutka) mokėsi Pandėlio vid. mokykloje.

Iš Apaščios sentikių nieks nebuvo išėję į stribus, bet daugelis iš jų buvo pasiėmę šautuvus neva apsigynimui nuo „banditų“. Aišku, valdžia jiems tuos šautuvus įpiršo per nevalią, bet jiems jų neteko panaudoti. Ne vienas toks ruskelis, atsinešęs iš miestelio šautuvą, labai greit paguldė savo galvą.

Aš gerai pažinojau Papaurėlių (su Papaurėliu Vladu mes mokėmės vienoje klasėje – R. K.) šeimą. Jie gyveno Stanikūnų kaime, išvežtų žmonių namuose, ir galbūt tėvas buvo kažkur „prilindęs“... Vaikai buvo maži, atėjo partizanai, tėvą išsivedė ir nušovė, likusi viena motina augino keturis vaikus.

Pandėlyje Antanas Žėgliūnas buvo vedęs Blažytę (abu kilę iš Buivydžių k.), kuri turėjo mergautinį sūnų Petrą Povilaitį. Petras buvo mano pirmoji meilė. Pandėlyje jis ilgai negyveno, Anykščiuose dirbo partijos sekretoriumi, po to Zarasuose ir paskutiniu metu gyveno Vilniuje ir dirbo Valstybės kontrolės viršininku. Mes su juo išsiskyrėm draugiškai, aš jam pasakiau: „Už tavęs tekėti negaliu, tavo patėvis skrebas, tu prisiekęs komunistas...“ O po Atgimimo Povilaitis tuoj pat atsiribojo nuo komunistų partijos, grąžino partinį bilietą. Kadangi buvo baigęs statybos technikumą, pradėjo dirbti statybininku. Vienam žmogui dvi vasaras dirbo vienas, pastatė namą, už tą darbą gautus pinigus pasidėjo į banką, kuris vėliau bankrutavo, Povilaitis labai sielvartavo netekęs pinigų, dėl to jaudinimosi nervai jam perkreipė žandą.

Povilaitis dažnai atvažiuodavo į Pandėlį, mes su juo visada palaikėme gana draugiškus santykius. Kažkada jis man yra pasakęs: „Čia praėjo mano vaikystė, praėjo mano jaunystė, čia su tavim draugavau ir, kai aš mirsiu, mane turi čia atvežt ir palaidoti prie močiutės, tik ne prie šito skrebo Žėgliūno...“ Jo motina, gyvendama su Žėgliūnu, buvo sugyvenusi dar vieną sūnų Rimantą.

Tragiška mirtis nusinešė Petro Povilaičio gyvybę. Ėjo jis per Kalvarijos turgų Vilniuje ir šiukšliadėžėje sprogo paslėptas sprogmuo. Povilaičio kūnas sprogimo bangos buvo sudraskytas, laidojo jį Pandėlyje šalia močiutės. Dabar ten ant kapo jo antroji žmona Janina pastatė paminklą, yra užrašas.

Visam gyvenimui atmintyje išliko mokytoja Genė Daščeraitė (Ramanauskienė) – arši komunistė ir ištikima KGB tarnaitė, mokyklos komsorgė mokytoja Nina Kastanauskaitė, pradinių klasių mokytoja Liuda Adomėnienė... Juozas Šilagalys iš Suvaizdžių k. nešiojo ant kaklo medalikėlį, tai Adomėnienė jam nutraukė tą medalikėlį ir sumynė purve. Kada Stalinas mirė, į klasę atėjo Kastanauskaitė ir liepė mums raudot. Mes užsidengėm burnas delnais ir kikenam, tai va toks buvo mūsų Stalino „apraudojimas“.

Gana geru žodžiu galiu paminėti mokytoją Aldoną Pantežytę-Rakūnienę. Ji niekur nelindo į jokią politiką. Kada atvažiavo čia su paskyrimu ir pradėjo dėstyti lietuvių kalbą aštuntoj klasėje, buvo paskirta mūsų klasės auklėtoja. Ji man vis sakydavo: „Ieškok savo praeities...“ Atseit, tokios lietuviškos pavardės daugiau Lietuvoje nėra. Prieš penkerius metus buvo mūsų giminės susitikimas ir mano pusbrolis pradėjo ieškoti mūsų giminės šaknų. Jis pagal archyvuose rastus dokumentus nustatė, jog 1912 m. Napoleono armijos karininkas pasiliko Lietuvoje ir Ukmergėje vedė lietuvaitę. Jo pavardė buvo Diupon ir taip ta pavardė vėliau iš kartos į kartą virto Diponu. 

Niekada nepamirštamas KGB kolaborantas mokyklos direktorius, lietuvių kalbos mokytojas, didysis ateizmo propaguotojas Pandėlyje ir jo apylinkėse – Juozas Stankaitis. Mes jį vadinome kunigu. Tuo laiku buvo negirdėta neregėta naujiena, kai direktorius Stankaitis suviliojo gimnazistę Akvilę V., išsivežė į Vilnių ir ten ją paliko.  

Mano mamos sesuo Četkauskienė su šeima gyveno Kuprių k., Vabalninko r., prie pat miško, jų dukra Četkauskaitė Renė nešdavo į mišką partizanams valgyti ir dar nusifotografavo su jais, o paskui vieną partizaną nušovė ir rado pas jį tą nuotrauką. Pagal tą nuotrauką čekistai intensyviai pradėjo jos ieškoti. Pajutusi, kad ją jau seka, ji pasislėpė pas partizanus.

1949 11 28 rusų MGB kariuomenės garnizonas su skrebais apsupo tą mišką. Bunkeryje Kairio sodyboje Geidžiūnų k. slėpėsi keturi partizanai: dvi merginos ir du vyrai. Matyt, kad buvo išduota, rado tą bunkerį, kuriame žuvo trys partizanai. Renės motiną (mano tetą) žmonės rado irgi nušautą, o šalia jos stovėjo pintinaitė su grybais, galbūt ji tuo metu grybavo miške.

     ...................................................................................................................

Mano p a s t a b a: 1949 11 28 Geidžiūnų k., Biržų vlsč., Petro Kairio sodyboje įrengtame bunkeryje žuvo:

   Rastauskas Jonas-Mažis, g. 1917 m., Dariaus ir Girėno Tėvūnijos būrio vadas.

   Četkauskaitė Renė (Irena), Andriaus, g. 1931 m. Kuprių k., Vabalninko vlsč.

   Strižka Leonas, Antano-Berželis, g. 1926 m. Zizonių k., Vabalninko vlsč., Biržų apskr. Rastausko adjutantas

   Duomenys apie partizanų būrio vadą Joną Rastauską gauti iš Biržų krašto muziejaus darbuotojo Antano Seibučio:

   Jonas Rastauskas gimė 1917 m. JAV. Su mažais vaikais grįžę į Lietuvą, tėvai Butniūnų dvare nusipirko 22 hektarus žemės, įsikūrė, pasistatė trobesius. Jonukas mokėsi Naujikuose, vėliau Butniūnų pradžios mokykloje. Toliau ėjo gyvenimas prie ūkio, pagalbėjo tėveliams.

   Pašauktas į Lietuvos kariuomenę, J. Rastauskas baigė puskarininkių mokyklą, tarnybą pratęsė Tauragėje. Lietuvą okupavus Raudonajai Armijai 1940 m., ėmė ūkininkauti tėviškėje, susituokė su Brone Garbuzaite.

   1944 metų rudenį Jonas, vengdamas šaukimo į Raudonąją Armiją, patraukė į mišką. 1944 10 26  Biržų krašto partizanai užpuolė Biržų kalėjimą ir išlaisvino ten buvusius kalinius. Kalėjimą buvo nutarta pulti iš abiejų pusių. Išvažiavimo keliams iš miesto kontroliuoti sudarytos keturios grupės, vadovaujamos Jono Rastausko, Kosto Jasinsko, Kosto Kregždės, Jokūbo Šlekio.

   Vėliau J. Rastauskas palaikė ryšius su Palatvės, Rokiškio krašto, Biržų girios partizanais. 1947 metų gruodžio mėnesį iš 6 atskirų partizanų grupių Biržų krašte sukurta Dariaus ir Girėno apygarda (Tėvūnija – R. K.), vadovaujama Petro Tupėno-Ąžuolo, g. 1911 m. Braškių kaime. Apygardos štabo nariais buvo štabo viršininkas Juozas Kučinskas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, štabo propagandos ir agitacijos skyriaus viršininkas, laikraščio „Bočių keliais“ redaktorius Baltrėnas-Anupras, štabo karinio parengimo skyriaus viršininkas J. Rastauskas.

   1948 metų pavasarį į tremtį buvo išvežta ir Jono Rastausko žmona Bronė su mažamečiais vaikais Algiuku ir Broniuku. Jonas su dar dviem partizanais įsirengė slėptuvę ištremto ūkininko Petro Kairio sodyboje Geidžiūnų kaime. Tačiau netrukus, 1949 metų lapkričio 28 d., Geidžiūnų kaimą užgriuvo sunkvežimiai, pilni NKVD kariškių. Slėptuvėje esantys partizanai žuvo, bet nepasidavė.

   Žuvę partizanai buvo sumesti į žvyrduobes ir užkasti. Po kelių dienų naktį jų palaikai buvo iškasti, sutvarkyti, suguldyti į karstus ir perlaidoti kapinėse.

   Atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės laikais 1999 m. Jonui Rastauskui suteiktas dimisijos majoro laipsnis, jis 2000 11 17 apdovanotas po mirties Vyčio Kryžiaus ordino Riterio Kryžiumi.

      ...................................................................................................................

Kol dar Renė buvo gyva, kelis kartus pas mus buvo atvažiavę iš Vabalninko skrebai jos ieškoti, kadangi jie žinojo, jog Renė mano mamos sesers dukra. Vieną kartą atvažiavo jie pas mus, aš gulėjau ant pečiaus ir prie karštos plytos laikiau priglaudusi galvą, kadangi man tuo metu labai skaudėjo dantį, tai skrebai liepė man nulipt nuo pečiaus, galvojo, kad Irena Četkauskaitė, klausinėjo, kiek man metų...

       .......................................................................................................................            

          Iš ALGIRDO VIKONIO prisiminimų apie Pandėlio stribus ir apylinkių partizanus

Užrašyta Pandėlyje

2009 11 21

Gimiau 1937 m. Raikėnų kaime, Pandėlio valsčiuje.  

1954 m. per šv. Stanislovą vakare pas Povilonį buvo nuėję mano sesuo Vanda su savo vyru Bronium Ginočiu,  atėjo partizanai Styra Romas-Rėksnys ir Baltušis Jonas-Trimitas. Jiems bebūnant, pradėjo šuo loti. Stasė Povilonytė išėjo į lauką pasižiūrėt, ar kas neateina. Vyrai gryčioje, kiek pabuvę, nesulaukia ateinant Stasės. Tada į lauką išėjo dar mano sesuo Vanda, Ona Povilonytė, o Styra su Baltušiu pasiliko koridoriuje. Moterys pamatė, kad prie šulinio rentinio kažkas sujudėjo ir tada grįžo atgal gryčion. Mano sesuo pasakė partizanams – bėkit, kieme skrebai. Tada jie išbėgo per galą gryčios ir keliuku link Kaupelio namų, nubėgo Bagdalavos pusėn. O skrebai, matyt, iš karto suprato, kad čia kažkas yra ir pradėjo leist raketas. Kai tik raketą iššauna, ir leidžia serijas iš automatų, o mes tuo metu su Šalčiu Jonu dirbome traktoriumi Naujikų kaime ir girdėjom tuos šūvius.

Sesuo pasakojo, kad vieną skrebą patys skrebai prie slenksčio paguldė, pasikvietė Povilonienę motiną, koja dar paspyrė tą gulintį skrebą, sako: „Eik pažiūrėk, ar šitas banditas čia pas tau buvo?“ „Niekas pas mane nebuvo ir niekas čia daugiau be jūsų nevaikščiojo...“ – pasakė motina. Visi skrebai buvo iš Pandėlio: Laginauskas, Skruodys ir dar keli.

Ir taip visus Stanislovo šventės dalyvius surinko ir paryčiais išsivarė Pandėlin: Oną Povilonytę, Stasę Povilonytę, mano seserį Vandą ir jos vyrą Bronių. Visus ištardė, bet nei vienas neprisipažino, kad buvo atėję partizanai, ir vakare juos paleido.

Kada Styra Romas legalizavosi, kažkas iš Pandėlio saugumiečių jo paklausė, ar jie tada buvo pas Povilonį. Styra pasakė, kad buvom, bet jūs pražiopsojot.

Anksčiau Ona Povilonytė draugavo su Povilu Melvydu ir jie lyg apsipyko, žmonės labai įtarė, kad tai jo išdavystė...

Mano sesuo Vanda jaunystėje draugavo su partizanu Jonu Kazlausku (Vingelevičium), jis pas mus ateidavo, kartais ir pabūdavo, ateidavo ir daugiau partizanų – Baltušis, Čepulis Jonas, Styra...

Kada stribai nušovė Stasę Zolbaitę, einančią iš bažnyčios, jos laidotuvėse dalyvavo ir mano sesuo Vanda, o Jonas Kazlauskas liko pas mus namuose. Buvo jau pavakarys, mama ruošėsi, tėvo tuo kartu nebuvo, buvo kažkur išvažiavęs. Pamatėm, kad nuo mūsų kaimyno Petro Mikšio iš pakalnės atvažiuoja viena pastotė, kita, pilni vežimai prisėdę skrebų, ir atvažiavo ne anon pusėn, bet šiton pusėn klojimo. Vieni pradėjo prie klojimo raišiot arklius, o kiti ėmė tiesiog bėgti įstrižai lauko link mūsų namo. Mes su broliu Bronium įbėgom į vidų:

– Jonai! – sakom, – blogai, stribai nuo Mikšio pusės... Bėk kiek begali...

Jis jau norėjo bėgt per duris, bet pamatė, kad skrebai jau čia pat... Tada nubėgo į kamarą, per galinį gryčios langą su visais rėmais iššoko į lauką ir duok Dieve kojas...

Čia buvo tokia reta Prunskaus eglynė, o toliau jau buvo tankesnis Jono Kaupelio miškas, bet jis spėjo įbėgt į tą mišką, o skrebai iš automatų svilino kaip pasiutę.

Pamatėm, kad šitie visi, kurie vijosi, jau grįžta. Pasiėmė arklius ir keliuku dar bandė užstot bėgliui kelią, bet jau nebespėjo. Atėjo pas mus ir ėmė tardyt, klausia, kas čia bėgo. Mes jiems aiškinam, kad čia nieks nebėgo, va toks senukas tai ėjo... O ten ne senukas... Pas kitą Joną Kaupelį gyveno toks ruskelis-bėžancas, tai jis ten ir praėjo, o skrebai savo aiškina, kad bėgo.

Ir taip jie keliese vis tiek nusivijo bėglį, o vienas pasiliko su kulkosvaidžiu prie namų. Tą kulkosvaidį reguliuoja, dairosi, o mama susiėmusi rankas sako: „Dieve Dieve, pamatys jis tuos kamaros lango išverstus rėmus su stiklais, mums bus galas...“ Ateina jis pas mus gryčion ir rusiškai prašo užrūkyt. Dar palipo kopėčiom, ant viršaus pasižiūrėjo. Tėvo buvo sukapotos naminės machorkos, susisuko iš laikraščio cigarą, užsirūkė ir išėjo laikan. Išėjęs lauke vėl dairosi aplink, žiūrinėja.

Po kiek laiko pas mus vėl ateina Jonas. Rankoje suspaudęs granatą... Prie sodžialkai buvo iškastas griovys ir per tą griovį padarytas tiltukas, tai po tuo tiltuku buvo pakištas jo šautuvas. Jonas sako: „Išbėgau, bet kulkos pro šonus tai švilpė...“ Tuo kartu tą šautuvą jis paliko ir išėjo, bet labai greit vieną vakarą užėjo rusų NKVD garnizonas. Suėjo gryčion, langus visus uždangstė ir ėmė laukti ateinant partizanų. Rytas išaušo, bet niekas neatėjo. Ryte, mama (Veronika) apsiruošusi, išėjo į Vainiūniškio pusę pranešti partizanams, kad pas mus pasala ir kad jie čia neitų.

Ir taip visą mėnesį: vakare ateina, langus uždangsto, ant grindų pasikloja milines, šovinines po galva, nenusiavę kojų ir guli. Mama jiems dar pasiūlė pagalves, bet jie kategoriškai jų atsisakė. Lauke po du eidavo sargybaut.

Į pabaigą budėjimų leitenantas priėjo prie mamos ir pasakė, jog mes esame įskųsti, kad pas mus ateina „banditai“, bet mama jam atsakė, kad pas mus jokie banditai tikrai neateina, ir taip jie iš mūsų išsikraustė.

Vėliau dar skrebai buvo atvažiavę, aš gulėjau lovoje, tai skrebas Žalnieriūnas priėjo prie manęs, kiša savo šautuvą ir tyliai klausia:

– Pasakyk, ar šitas Vingelėučiaus šautuvas?

Sakau jam, – nei aš Vingelėučiaus pažįstu, nei jo šautuvo. Vėliau, kada viskas aprimo, Jonas atėjo ir pasiėmė tą šautuvą iš patiltės.

Kada 1945 m. Baltušis su Čepuliu išbėgo iš Rokiškio kalėjimo, pirmiausiai jie atbėgo pas mus, pirtyje dar išsimaudė. Pamenu, Baltušiui buvo apibintuotos ausys. Vėliau, kada Baltušis pas mus ateidavo, ne kartą yra sakęs: „Aš nenoriu, kad man komunistai dovanotų, jie gyvo manęs nematys...“ O matote, kaip likimo buvo lemta. Kada Styra Romas legalizavosi, Baltušis labai pyko.

Aš nuvažiavau pas Styrą, kai jis dar gyveno Čečiškių kaime, prisiminėm anuos laikus, tą patį ir Styra apie Baltušį pasakė: „Pasidavė kaip teliukas...“ O kiek jis iškentėjo, žinom mes visi... 

 ...............................................................................................

Iš mokytojos DANUTĖS GAŠKAITĖS prisiminimų

Užrašyta Pandėlyje

2011 06 13

Pamenu, sesuo Nijolė mokėsi dar antroj klasėje, bet ji buvo labai žingeidi ir pastabi. Man tada maždaug 1947 m. buvo apie 14 metų. Buvo kaip tik atostogų pradžia. Mes su Nijole ir mokesčių inspektoriaus Šmergelio dukra Irena lakstėm po lauką netoli mokyklos (pradinės), o mūsų karvė buvo pririšta netoli kriaušės šiaurinėj mokyklos pusėje. Užėjo smarki liūtis, kad mes nebespėjom įbėgt į mokyklą, o įlindom į užmūryto lango nišą. Prisispaudėm prie sienos ir stovim. Lietus taip pila, nei vieno žmogaus gatvėje, karvė tik kūbrį pastatė... 

Už mokyklos buvusiuose Puzino namuose už tvoros buvo skrebų būstinė, toliau valsčiaus vykdomasis komitetas, kurio kieme stovėjo daboklės namelis. Ten buvo tokių nedidelių pastatėlių pristatyta, tvartelių, bet aš manau, kad tai buvo tame daboklės namely. Staiga pasigirdo klaikus riksmas, bet toks klaikus... Ta Šmergelytė gal nesuprato, kas ten šaukia, gal pamanė, kad kas nors juokais, net ji pati susijuokė, o Nijolė tik niuktelėjo jai alkūne:

– Tylėk, durne, čia žmogų kankina...

O kad kankina, tai mes žinodavom iš mamos. Mokyklos kieme buvo tvartas, mama ryte ateina pamelžusi karvę, pastato milžtuvę nukošt pienui ir sako:

– Šianakt budeliai vėl žmones mėsinėjo...

Tėtis klausia, iš ko gi sprendi? Ji sako:

– Šitoks šaltas rytas, šalna didžiausia, ant namelio slenksčio stovi, visi rūko rankoves atsiraitę, matyt, ilsisi po „darbo“... Kam gi dar rankovės atraitytos tokiam šaltam ryte?

Tai va mes kažkaip tas mamos kalbas girdėdavom ir Nijolė žinodavo, kad žmones mėsinėja. Tada ji, matyt, ir suprato, kad čia žmogų kankina. Tą riksmą ji kažkurioj dar savo knygoje mini...

Ta moteris labai baisiai rėkė, tas garsas buvo toks – nuo silpniausio iki aukščiausio ir paskui tilo tilo, matyt, ėmė alpt ir po tokių kelių parikdymų:

– Ne-be-iš-tver-siu... Ne-be-iš-tver-siu... Jėzau Marija, nebeištversiu...

Paskui tilo tilo ir tada jau visai nebegarsiai pradėjo prašyt, vos per lietų girdėjosi:

– Pri-bai-kit... Pri-bai-kit...

Mes taip sustingom, kad jau ir žodžio nebegalim ištart. Man ir dabar, praėjus daugeliui metų, kai prisimenu tą klaikų kankinamos moters riksmą, šiurpuliai per kūną nueina. Aš ir šiandien vis dar nesuprantu, kaip galima žmogų taip baisiai kankint?

Kitą dieną mes vėl toj pačioj mokyklos šiaurinėj pusėje žaidėm kvadrato. Buvo Kesiūno Juozukas ir mes – tos pačios. O Puzino kieme tvoros tai nėra jokios nuo tos skrebų būstinės pusės. Puzino kieme stovi sunkvežimis, o prie to sunkvežimio stovi kareivis su šautuvu. Šautuvas su durtuvu ir, kai mums tas kamuolys parieda į tą kiemą prie to kareivio, tai tas kareivis kažką bamba ir liepia eit tolyn. Mes tai jau neinam prie jo, tik Juozukas nubėga ir paima tą kamuolį. Kartą, grįžęs su kamuoliu, jis ir sako:

– Žinot, tam sunkvežimy kai kas yra... Mergos! Sugalvojau. Aš atimsiu iš jūsų kamuolį ir bėgsiu, o jūs mane pradėkit mušt, tarsi norėdamos iš manęs atimt kamuolį, aš tada įlipsiu kriaušėn ir pamatysiu, kas tam sunkvežimy...

Mes taip gerai suvaidinom tas peštynes, Juozukas kamuolį užantin, įlipo į tą kriaušę, jis mums rodo nosį, o mes jam rodom liežuvius ir tuo metu jis nuo mūsų nusisuko į sunkvežimio pusę. Taip pabuvo kurį laiką, mes numojom rankom, nuėjom už mokyklos, jis išlipo iš kriaušės, atėjo prie mūsų ir sako:

– Sunkvežimy nieko nėra daugiau, tik po suolu pakišta moteris.

Prieš tai pas mus iš vakaro ateidavo toks su kariška kepure mėlynu lanku MGB-ėšnikas ir mamai pasakydavo vienintelį žodį:

– Raktų.

Mama atneša ir paduoda jam visą lustą raktų. Paima jis juos, prisitaiko, kuris jam tinka, atsirakina klasę į kiemo pusę, ten atsivaro žmogelį su surakintomis rankomis už nugaros ir tardo.

Iš kiemo gilumos tai mes matydavom – MGB-ėšnikas sėdi už mokytojo staliuko, o tas žmogeliukas suriestas sėdi mokinio suole ir abu šnekasi. Tada, kiek žinau, ten nemušdavo, bet koridorium liepdavo mums nevaikščioti.

Dieną prieš tą rikdymą tas MGB-ėšnikas buvo atsivaręs moterį, mano jaunos galva, ji galėjo būti maždaug 23–25 metų amžiaus. Apsirengusi šviesiu pilku įliemenuotu paltu, ant galvos balta perkelinė skarytė su taškučiais, rankos irgi už nugaros ir ten ją klausinėjo.

Tada aš Juozuko paklausiau, kokiu paltu buvo apsirengusi ta moteris, kuri gulėjo sunkvežimy po suolu. Juozukas pasakė, kad ji buvo apsirengusi šviesiu paltu. Nusprendėm, kad tai ta pati moteris, kuri sunkvežimyje po suolu gulėjo ir kurią, matyt, prieš tai kankino.

   ........................................................................................

1946 m. žiemą gruodžio mėn. mama, būdavo, atitraukia užuolaidą naktinę ir sako:

– Dieve Dieve, tie žmonės dar tebeguli...

O ten pagal tokį sandėlį prie šventoriaus buvo suguldyti 14 nužudytų Notigalos partizanų. Tai va tokioj aplinkoje ir Nijolė augo.

   ..........................................................................................

Kada dar gyvenome Stanikūnuose Čepulio namuose, vieną naktį buvo lijundra, baisiai bjaurus oras, ledinyčia, išgirdom lauke žingsnius, tėvai užpūtė lempą. Per langą lauke matėsi gonkeliai, ten tokie akmeniniai laiptai buvo. Palipo žmogus tais laiptais, kiek mums matėsi, ištiesė ranką, palietė klingę, neatsidaro, dar kelias minutes pastovėjo, ranką nuleido, apsigręžė ir palengva vėl nuėjo. Pagal viską atrodo, kad partizanas Jonas Čepulis buvo atėjęs, kadangi aukštas ir stambaus sudėjimo vyras. Tada Nijolė irgi atitraukusi užuolaidytę žiūrėjo per langą ir matė tą žmogų. Ne tik mums vyresniems, bet ir jai, manau, klaiku buvo matant naktį klajojantį žmogų, išvytą iš gimtų namų, kada savo kieme negali rasti ramybės, o turi klajoti vienišas kaip vilkas po svetimus laukus.

Prie pat miestelio buvo tik Pūgžlio namai, o toliau už kapų plynas laukas ir Čepulio namai. Abu namo galai buvo įrengti, stovėjo pamūryti pečiai, kiekvienam gale po du kambarius, žmonės, aišku, ruošėsi patogiai gyvent, bet, atėjus rusams, kaip ir daugeliui Lietuvoje, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Du broliai Čepuliai išėjo į mišką ir žuvo kaip partizanai, o jų sesuo Zosė Žekevičienė gyveno prie kelio Pandėlys-Rokiškis, Gineišių k. Antano Margio namuose, šiuo metu – mirusi.

Kada mes atsikėlėm į tuos namus, atidarėm spintą ir radome joje pridergta. Tada jau niekas kitas taip negalėjo pasielgt, tai tik skrebų darbas. Kadangi čia partizanų namai, kitaip nesugebėjo „įkąst“, reikėjo nors į spintą pridergt.

Kitą sykį atvažiavo dėdė Povilas Gaška, pasistatė arklį Čepulio namų kieme ir kur buvęs, kur nebuvęs atsirado kareivis ir ima šitą arklį. Mama išbėgo į lauką, sako, arklys taigi ne mūsų, čia žmogus pasistatė, neliesk... Kareivis klausia, o kur „chozeinas“. Mama pagalvojo apie namų šeimininkus ir sako: „Chozein bandit.“ Rusiškai ji ir nemokėjo. Visgi kareivis atstojo nuo to arklio ir nuėjo. Tą pačią naktį beldžia į duris ir prašo įleist. O kitam gale gyveno komunistuojantys Palivonai, išvaryti partizanų iš Narteikių k. Palivonas buvo valsčiaus Vykdomojo komiteto pirmininkas, o jo brolis ką tik grįžęs iš Raudonosios armijos. Ateina Palivonienė, sako: „Eik, Gaškien, ir paklausk, kas ten beldžia.“ Mama išėjo, klausia: „Kas čia? Ko norit?“

– Lietuvos partizanai! Įleiskit!

Mama tyli.

– Baltieji partizanai, įleiskit!

Mama sako: „Ar jūs balti, ar raudoni, aš jūsų bijau ir neleisiu…” O kitam gale tai Palivonai… Jeigu jiems ką padarys, mums atsakyt reiks, bet mama jų neleidžia. Tada jie ėmė grasint:

– Leiskit! Jei neleisit, pradėsim šaudyt.

Ateina prie mūsų lango ir kalba:

– Pasijot pasijot iš automato...

Pas mus tuo metu buvo siuvėja Bronė Pugžlytė iš Naujasodės. Ta tuoj pradėjo melstis, o mama jai sako – tu nesimelsk, o greit lįskit už mūriuko. Mes tuoj visi sutūpėm už šiltos sienelės kitoj pusėje, o tie lauke tik šneka garsiai, kad reikia pasijot iš automato per langus.

Tėtis mamai sako: „Reikia įleist, kai pradės šaudyt, vis tiek įlįs per langus, bus velniava...“ Mama nuėjo, atkėlė durų skląstį ir kalba:

– Jėzus Marija, vyrai, kaip aš jūsų bijau.

– Ko gi bijai Lietuvos partizanų – baltųjų partizanų?

– Ar balti, ar raudoni – su ginklais, tai ir bijau, – pasakė mama. 

Kai tik atidarė duris, tuoj visi ir suėjo gryčion, liepė lempą uždegt, o jie automatus atkišę... Tėtis stovi persigandęs, Pugžlytė irgi trepsi išlindusi iš už mūriuko. Tada paklausė vienas iš jų:

– Ar nėra čia partizanų?

Tėtis atsakė, kad nėra. Tada paklausė, kas jūs tokie? Tėtis atsakė:

– Taigi mes mokytojai.

Vienas tuoj atstatė į jį automatą ir paklausė:

– Tai kieno vaikus mokai?

Tėtis tyli, nežino, kaip atsakyt, nes miestely beveik vien skrebų vaikai, bet čia įsiterpė mama:

– Kieno ateina, to vaikus ir moko... Visų vaikus moko...

Šitie dar patrepsėjo, vienas iš jų tarpdury stovi su tokiom odinėm pirštinėm, mama tik žiūri žiūri į jį ir pratrūko:

– Taigi tu dieną buvai pas mus atėjęs kaip kareivis, norėjai arklį paimt, o dabar „banditas“?!

Kaip pradėjo visi kvatotis, o tas priėjo prie mamos ir tik šlept ta pirštine jai per veidą:

– Malči baba...

Pugžlytė, pasirodo, juos jau iškart pažino – Panemunio skrebai, atėjo ir vaizduoja partizanus, galvoja nepažinsim, gal ką nors prasišnekėsim, ar apie Čepulį...

Pas mus ant buto dar gyveno ir Adolfas Samulėnas (jo pamotė, mūsų tėčio sesuo), buvo jo duotas butelis samagono. Mama atidarė spintą ir liepė pasiimt tą butelį, minty turėdama, kad daugiau nepradėtų ko nors knaisiotis. Laimingi – pasiėmė tą samagoną. Tada mama tuoj pat nulėkė į kitą galą gryčios pas Palivonus, pasakė – nebijokit, čia Panemunio skrebai. O Palivonai jau buvo sulindę sklepelin, ant sklepelio durų užstatyta lovytė. Kai mama pasakė, kad čia Panemunio skrebai, Palivonai išlindo iš to sklepelio, atėjo Palivonas visas raudonas, įkaitęs, net jam plaukai pasišiaušę, kaip jis puolė tuos skrebus:

– Bjaurybės jūs! Mano gyvybei kiekvieną minutę pavojus gresia, o jūs čia gąsdinat moteris ir vaikus. Ko jūs čia valkiojatės, lyg nežinot, kad aš čia gyvenu? Parašysiu raportą ant jūsų!

Tai šitie spudi spudi ir išspūdino.

                     ....................................................................................................

Dar dešimtoje klasėje besimokydama Nijolė įsijungė į antisovietinę organizaciją. Nebuvo komjaunuolė. Mūsų klasėje tai irgi aš buvau ne komjaunuolė ir Latvėnas. Bet, kai dabar pagalvoju, ar tik tas Latvėnas nebuvo užverbuotas? Vėliau šitam krašte jau nesirodė, o žmonės kalbėjo, kad jis Klaipėdoje dirba milicijoje. Tai mes tik du nebuvom komjaunuoliai, o visa klasė ramiausiai sulindo į komjaunimą be jokio sąžinės graužimo. Tėvus irgi tampė dėl to komjaunimo. Direktorius Kęstutis Margevičius prikišo, kad „laikomės už surūdijusios kapitalizmo rankenos“, jo žmona buvo iš tremties pabėgusi. Matyt, jis pats drebėjo dėl savo kailio arba išvertęs kailį padlaižiavo raudoniesiems. Dar neaišku, kaip ta jo žmona iš tremties pabėgo? Ar tik nebuvo tas pabėgimas čekistų surežisuotas? Bet kai dabar pagalvoji, ką jis tada galėjo kitaip sakyt, kai iš rajkomo atėję klauso visokie ausis ištempę... O kada prasidėjo Atgimimas, Margevičiai ir Sąjūdyje dalyvavo, atrodo, kad neblogi žmonės buvo.

Ypač mūsų mama tuoj puldavo aiškintis – tas mūsų vaikas keistas, tokia užsidariusi, atsiskyrusi nuo visų, tik knygas skaito ir skaito, nei niekur eina... O mums ji sakydavo:

– Nenoriu, kad mano vaiką apšiktų. Bet, jei tu sakysi, kad mes neleidžiam, mus išmes iš darbo. Sakyk, kad pati nenori.

Tas pats Petras Prascienius kiek mane tampė ir Balys Rakūnas, ir Vytautas Šeškauskas, ir visi, kad tik komjauniman stočiau, o aš pasakiau jiems, kad nestosiu, nenoriu, aš noriu knygas skaityt, o ne po susirinkimus komjaunimo vaikščiot...

Sako, kad Rakūnas nebuvo komunistas, bet komjaunuolis tai buvo ir kodėl jis buvo direktoriumi?

Nijolė klasėje irgi vienintelė buvo ne komjaunuolė, bet su klase, kiek aš žinau, ji draugiškai sugyveno. Tiktai, kada ją suėmė, čekistai priminė, kad ji komjaunuoliams špygas rodė. O kad rodė, tai ir aš žinau, kažkuriai yra pakišusi špygą, o ta tikriausiai ir pranešė ten, kur reikia...

Pamenu, kada Nijolė dar Pandėly besimokydama gimnazijoje 10-oje klasėje įsijungė į tą antisovietinę organizaciją, grįžo į namus pakiliai nusiteikusi, priėjo prie manęs ir sako:

– Tu žinai, mes sukūrėm pogrindinę organizaciją. Dirbsim, kiek galėsim, prieš šitą valdžią...

Aš tada jai pasakiau:

– O tu nebijai, kad jumi suims? Tu gi žinai, kad žmogus kaip žirnis prieš šitą bjaurybę... Gali susitraukt siela iš baimės.

Ji tik pažiūrėjo į mane tokiu priekaištingu žvilgsniu ir pasakė:

– Sielą galima išugdyti. Tu įsivaizduoji, aš dabar einu gatve ir galvoju: aš laisva, aš einu laisvos Lietuvos žeme ir ta žemė, ir tas dangus – laisvi, jie mūsų, o ne šitų visų, kurie nepriklauso mūsų organizacijai.

Nijolė buvo labai silpnos sveikatos, šlapiu pleuritu prasirgo, vos gyva liko, net pirmoj klasėje jos gydytojai nebeleido mokyklon, nes buvo per silpna. Bet ji pradėjo grūdintis. Kai tėvai nemato, be pirštinių mokyklon lekia, tai be skarytės. „O ką, – sako, – vieną kartą pagaus, kaip aš Sibire būsiu tokia lepšė?“ Ir taip ji gerokai sustiprėjo, sportavo, šaudymo varžybas lankė. DOSAAF-as organizavo varžybas, ji iš mergaičių geriausiai šaudė, po to ją vežė į šaudymo varžybas Rokiškin.

Parėjusi į namus po varžybų, ji man ir sako:

– Kad jie būtų žinoję... Važiuoju, šautuvas prie kojų ir galvoju, kad jie bjaurybės žinotų, jog aš pogrindinės organizacijos narė ir jų šautuvą savo rankose laikau. Stengiuosi išmokt šaudyt... O gal prireiks?

Galiu pasakyti, kad Nijolė iš visos širdies ruošėsi sunkiausiems išbandymams. Į namus buvo parsinešusi tokį laikraštuką rusų kalba „Posėv“, jį leido „Nacionalnyj trudovoj sojuz“. Iš kur jį gaudavo, tai aš negaliu pasakyti, greičiau tai iš partizanų. Kaip supratau, daugintas buvo rotatoriumi, nes popierius buvo toks murzinas, aš truputį jį skaičiau, jame buvo rašoma apie būsimą laisvę, kad reikia kovot, nenuleist rankų... Du numerius mačiau to „Posėvo“, ant viršelių tos organizacijos „Nacionalnyj trudovoj sojuz“ buvo nupiešta emblema – tokios šakės, turint galvoje – jomis išbadyt komunizmą. Taip pat buvo parsinešusi K. Kubilinsko poemą „Raudonasis rojus“. Tą poemą, kai tėvai miegojo, mes ją naktį skaitėm.

              ............................................................................................................................

Mano p a s t a b a: A. Susnio teigimu, laikraštį „Posėv“ gaudavo moksleivis Julius Patūpa (vėliau buvęs sovietinis prokuroras) per Zemlicką, kuris sirgo TBC, ir tą laikraštį gaudavęs iš rusų kariškių, bet kokiu keliu, tai jam nežinoma. Laikraštis buvo normalaus formato, perlenkiamas, iš dviejų lapų. Kaip žinoma, jis buvo leidžiamas rusų emigrantų užsienyje, daugiau buvusių Vlasovo armijos kariškių, pačioje Rusijoje nebuvo populiarus. Be to, šis laikraštis buvo permetamas ir specialiais balionais iš Vakarų į Sovietų sąjungos teritoriją. Tokį balioną apie 1953 m. teko ir man matyti. Jis nusileido, atsikabino paketas, užsidegė raudona šviesa apačioje, vėl pakilo ir nuskrido, bet ten buvo rasta vien tik lenkiška religinė literatūra.

              .................................................................................................................................

Kitą sykį Nijolė pamelavo, kad važiuoja į Vaitoškaitės gimtadienį, nors su ta Vaitoškaite ji nei draugavo, nei bendravo, ji buvo tokia tyki, uždaro būdo mergaitė. Nijolė jautė, kad jos kas ir klausinės, ji nieko niekam nepasakys, o iš tikrųjų Nijolė su Greiška Rimantu nuvažiavo iki Stramylių (8 km nuo Rokiškio į Pandėlio pusę) ir ten klijavo savo darbo antisovietinius lapelius.

Tarp kitko, Stramyliuose gyveno mokytojaudama Zolbaitė Bronė iš Sriubiškių, mūsų tėtės pusseserė. Vėliau ji mokytojavo Lidžiūnuose.

Po to Nijolė pasakojo, kad jie dar buvo pasidarę trispalvių vėliavyčių trikampės formos su virvute ir pririštu akmenuku mėtė ant telegrafo laidų pakelėse, bet irgi kažkur toliau nuo Pandėlio.

Vėliau, kada Nijolė buvo suimta Kaune, ir po kratos namuose iš po palangės iškrito tokia vėliavytė, mama persigando, sako, gal ir daugiau kur yra ko nors prikaišiota...

Vieną žiemą prieš Vasario 16-ąją 15-osios naktį Nijolė tyliai apsirengė, kad tėvai negirdėtų ir išėjo. Aš atsikėliau ir ėmiau melstis ir vis kartojau, ilgai kartojau maldos žodžius „Sveika, Marija...“ ir Dievo prašiau, kad tik ji neįkliūtų, bet po kurio laiko ji atėjo ir atsigulė. Aš jos tyliai paklausiau, kodėl ji taip ilgai negrįžo, tai ji man pasakė:

– Tai negi aš tiesiai eisiu į namus? Aš pėdas mėčiau, vaikščiojau visur aplinkiniais takais, laukiau, klausiau, ar gatvėje ko nėra.

Prieš mūsų namą kitoj pusėje gatvės buvo taupomoji kasa, tai ant taupomosios kasos sienos, pasivogusi iš mokyklos kreidos, ji užrašė: „Tegyvuoja Vasario 16-oji!“

Tada ji mokėsi antroj pamainoje, iš ryto žiūrime, atvažiavo „Viliukas“, sustojo ties taupomąja, nufotografavo tą šūkį ir po to nuvalė. Pėdas fotografavo. Nijolė pasiėmė savo batus ir peiliu pakulnius nupjaustė, kad būtų trumpesni. Pasėmė iš krosnies pelenų, užtepė, išmurzino, kad neatrodytų naujai nupjauta. Vėliau ji sakė, kad tada saugumas taip ir neišaiškino, kas tą šūkį užrašė. Kadangi nei vienas iš grupės nežinojo, o ji irgi niekam apie tai neprasitarė, to užrašo autorius taip ir liko paslaptyje.

Nijolė vidurinę mokyklą baigė vienais penketais ir turėjo jai būti įteiktas aukso medalis, bet mokyklos vadovybė egzaminų rezultatų laiku nepristatė į Švietimo ministeriją. Gal buvo gautas toks nurodymas iš aukščiau. Bet tėtė kažkaip susidomėjo ir pasiteiravo mokyklos vadovų dėl Nijolės apdovanojimo. Pasirodo, kad jau paskutinę dieną, kai turėjo būti pristatyti jos egzaminų rezultatai į ministeriją, jie dar tebegulėjo Pandėlio vid. mokyklos stalčiuje. Tada tėtis pasiėmė tuos visus popierius, sėdo į traukinį ir paskutinę dieną juos pristatė į Švietimo ministeriją, bet aukso medalių teikimo komisija darbą jau buvo baigusi, kita turėjo būti sidabro medalių teikimo komisija. Pasakė, kad galės tik sidabro medaliui pristatyti Nijolės egzaminų darbus, bet reikia prie ko nors prikibti, kad būtų nors viena klaida. Tada ant rašinio raudonu pieštuku pavingiavo, atseit, blogas stilius ir taip Nijolei buvo įteiktas sidabro medalis ir su sidabro medaliu ji įstojo Kaune į Politechnikos institutą.

Pamenu, atvažiavo kartą iš Kauno ir atsivežė batus visiškai nusuktu kulnu, vinys tik išlindę matosi. Aš jos paklausiau – kurgi taip įkliuvai, ji man paaiškino:

– Ai, per geležinkelio bėgius bėgant ant pervažos į tarpbėgį įlindo ir nusukau.

Aš supratau, kad tada, kai Plumpa kėlė vėliavą ant Petrašiūnų kamino, ji, atrodo, su Susniu buvo sargyboje ir ten bėgdama nusuko tą kulną.

Kada Nijolė mokėsi Kaune, aš pas ją buvau nuvažiavusi, tai vakarais langą užsidengdavo adijalu. Kiek žinau, pradžioje ji negavo buto, kur gyvent, į bendrabutį nepriėmė, gyveno tai pas vieną studentę, tai pas kitą, betgi nepažįstamos, tik suėjusios pirmakursės. Ji sako – prisiprašau, kad šiai nakčiai neturiu kur permiegot, vienos priimdavo lovon, kitos ant žemės, o vėliau kažkuri kursiokė jai pasakė, jog žino atskirą butą, ir ten gali eit gyvent, ir ji su kursioke Birute Putrimaite ten nuėjo ir apsigyveno, o pasirodo, tas butas buvo sekamas saugumo.

Įėjimas į butą – iš kampo, čia pat šaligatvis, įėjimas kieman, vienas kambariukas, tam kambariuke priekyje plytelė vienos rinkės, gyvenk ir norėk, atskirai nuo šeimininkų. O kada Nijolę suėmė, tie šeimininkai sakė: „Paskui mes supratom, kad gatvėje bent dvi savaites vis stovėjo didelė dengta mašina.“ Matyt, toj mašinoje sėdėjo saugumiečiai ir sekė tą namuką, fiksavo, kas ateina ir kas išeina. Kieme prie sandėliukų buvo pririšti du didžiuliai vilkšuniai. Kai aš tik einu, jie ant manęs taip ir puola, o Nijolė prieina prie jų, paglosto vieną, paglosto kitą... Aš jos klausiu, kaip ji nebijo tų bjaurių šunų, ji man atsakė: „Ogi, kai reikia naktį išeit, jie los, aš juos prisipratinau ir jie ant manęs neloja.“

Supratau, kad Nijolė labai viską apgalvodavo prieš ką nors darydama, bet ką gali prieš tokią galybę padaryt... Anksčiau vėliau ta jos veikla turėjo užsibaigt.

Kada Nijolę areštavo, aš tada Kazliškyje pavadavau sergančią mokytoją. Mama paskambino telefonu ir pasakė, kad iš Kauno paskambino Nijolės buto šeimininkai, pasakė, kad Nijolę suėmė ir kad tėtė išvažiavo į Kauną.  

Kazliškyje aš prabuvau visą savaitę, grįžau šeštadienį, tai namuose radau po kratos jau viską išversta: knygos etažerėje sukištos skersos, mano lotynų kalbos vadovėlyje Nijolė buvo kažkokias partizanų dainas užsišifravusi. Ten, kur reikalinga kokia raidė, buvo sudėlioti taškai, tai tą vadovėlį, sakė, saugumiečiai labai studijavo. Ant spintos buvo mano kursinio darbo kortelės, sudėtos į batų dėžutę, surašyti tarmiški žodžiai specialiu šriftu, tai sakė, jie labai ilgai ir tas korteles nagrinėjo.

Nebuvau aš labai kruopšti šeimininkė, kai pajudino spintą, nuo viršaus dulkių debesis pasipylė, tai vienas saugumietis mamai užmetė komplimentą: „Geriau būtų dulkes nusivalę, negu tokį darbą dirbo...“

Nijolę suėmė kovo 14 d., o teismas buvo visai prieš mokslo metus. Tada man dar buvo atostogos, tai mes – artimieji – suimtųjų giminės pradėjom bendraut su Kučinskiene iš Apaščios, su Susniu... Visi nuvažiavom į teismą, nors mūsų į salę neįleido...

Per gimines aš susiradau advokatą, nuėjau pas jį, paprašiau, sumokėjau, kiek jau ten jam reikėjo už gynybą, bet jis pasakė, kad iš kalėjimo ištraukt tai tikrai negalės, bet gal kiek ir galės palengvint. Nors, anot Nijolės, iš to advokato jokios naudos nebuvo, tik be reikalo pinigus įkišot. O Balys Rakūnas, kai sužinojo, kad pasamdėm advokatą, tai pasakė: „Čia tas pats, kaip prie numirusio daktarą būtumėt pakvietę.“

Kaip ir visose politinėse bylose tuo metu advokatai jokio lemiamo vaidmens nevaidino, tai buvo tik formalumas dėl žmonių akių, nes ir tie patys advokatai buvo iš tų pačių saugumiečių.

Teismas vyko Vilniuje tris dienas dabartiniame Mokslų akademijos bibliotekos pastate.

Maždaug po dviejų savaičių mes gavome laišką iš politkalinio Valentino Ardžiūno (1933–2007) iš Mordovijos lagerio. Laiške jis parašė, kad jo kamera Lukiškių kalėjime buvo gretimai su mūsų Nijolės kamera, kurioje ji sėdėjo.

Kadangi tardymo metu ji visai nusilpo, vėliau pati pasakojo, kad ne kartą buvo nualpusi. Pasakojo – atsipeikėjusi guli ant grindų, o šalia stovi žmonės baltais chalatais ir gaivina. Tardytojai buvo užrašę, kad ji psichopatė, ko gero, būtų ją uždarę į psichiatrinę.

Po Nijolės teismo dar kažkiek dirbau Kazliškyje. Vieną dieną nuėjau į parduotuvę, nusipirkau duonos, užėjau į biblioteką, pasiėmiau keletą knygų ir grįžtu atgal į mokyklą, mat Kazlišky mokykla buvo šiek tiek toliau nuo miestelio. Einu ir susitinku du saugumiečius: vienas iš Pandėlio, aš jį dar vakarinėj mokykloje mokiau, o kitas iš Rokiškio. Sustabdė jie mane ir klausia, kur aš einu. Taigi, sakau, va einu, duonos nusipirkau ir knygų... Tai jie iš manęs dar pasijuokė, sako: „ Maistas kūnui ir maistas sielai...“ Dar paklausė, kur dirbu, pasakiau, kad mokykloje, daugiau jie man nieko ir nesakė, nusisuko ir nuėjo. Po to direktorė Genovaitė Daščeraitė sakė, kad iš saugumo buvo du atėję, apie mane klausinėjo, ji pasakiusi, kad aš gerai dirbu...

Man Kazliškyje labai patiko dirbti. Ten buvo tokie labai šaunūs miško vaikai, poetiški, jų rašiniai gražūs. Pamoką baigiu, ką nors pasakoju, tai jie prašo – dar neišeikit, dar baikit pasakoti... O Pandėlyje, būdavo, skambutis ir visi kaip patrakę jau lekia laiptais žemyn.

Po Nijolės teismo tėvus iškart atleido iš darbo. Motyvacija buvo trumpa: jeigu savo vaikų nesugebėjot išauklėti, kaip jūs galit auklėti svetimus... Mamai dar leido dirbti vaikų darželyje. Tėčiui pasiūlė užimt Buitinio gyventojų aptarnavimo direktoriaus kėdę, bet tėtis atsisakė, kadangi kombinatas buvo paskendęs skolose, daugybė išeikvojimų, visi vagia, tėtis sako, turbūt dėl to mane ten siunčia, kad paskiau už vagystę galėtų pasodinti. Tada Pandėlio ligoninės vyr. gydytojas komunistas Grėbliauskas pasiūlė eit pas jį ūkvedžiu ir tėtis išėjo į ligoninę ūkvedžiaut.

Dar prieš mirtį Grėbliauskas buvo su dukra atvažiavęs į Pandėlį, bibliotekoje vyko susitikimas su pandėliečiais, tai aš jam dar padėkojau, pasisakiau, kad Gaškos duktė, pasakiau ačiū, kad tėtį priėmė darban, kad buvo toks drąsus ir savarankiškas, kad nepabijojo priimt, kai niekas nepriėmė. Tai jis dar pridūrė:

– Tai man dar ir daugiau buvo atsitikimų. Mūrijom gimdymo skyrių, reikėjo darbininkų, pasikviečiau tokius buvusius skrebus, bet jie nenorėjo eit. Pasakiau, kad duosiu spirito išgert. Nukombinavau spirito, pasigėrė vienas ir numirė. Baudžiamąją bylą man grasino užvest, gerai, kad aš buvau komunistas, tai tiktai patampė patampė, papeikimą įrašė ir tuo baigėsi.

O mane po Nijolės teismo pasišaukė mokyklos profsąjunga. Komisijoje buvo Vincas Kropas ir dar keli. Kropas daug aiškino, kaip aš čia dabar dirbsiu mokytoja, susikompromitavusi, pasiūlė važiuot į Suvainiškį ir ten ramiausiai galėsiu dirbti, o aš užsispyriau, pasakiau, kad nevažiuosiu. Bent tris dienas jie mane tąsė ir taip jie man įkyrėjo, kad aš nebeturėjau jėgų gintis. Pritrūkusi kantrybės, aš jiems pasakiau: „Man jūsų snukiai taip atsibodo, kad aš nebegaliu į jus žiūrėt, todėl nutariau keltis į Suvainiškį.“ Ir taip aš atvažiavau dirbt į Suvainiškį. Man čia patiko. Darbas nesunkus, vaikų vienoj klasėje 15, kitoje 7, čia pat miškas, čia Neretų dvaras, su žydinčiom alyvom siela atsigavo, nors mama labai nerimavo, ji labai norėjo, kad būčiau namie.

Suvainiškyje praleidau trejus metus. Tuo metu Suvainiškyje kunigavo kunigas Petras Kiela (1921–2001). Mokytoja Genovaitė Kalytytė-Samulėnienė iš to Kielos gaspadinės (turėjo karvę) imdavo pieną. Matyt, gal jai ir buvo liepta imt iš klebono gaspadinės?.. Vieną sykį ji man sako:

– Žinai, klebonas kviečia vakare ant arbatos... Einam.

Na ir nuėjau su ja pas kleboną. Klebonas tuoj pat pastatė butelį konjako, arbatos, taip gražiai praleidom vakarą. Kiek aš mačiau, Samulėnienė eidavo bažnyčion, jos motina buvo labai padori ir giliai tikinti moteriškė, o tėvas buvo pijokėlis ir pirmas pokario apylinkės pirmininkas Daugailiuose.

     ..................................................................................................................

Vėliau jau gavome laišką ir iš pačios Nijolės iš Kemerovo srities. Prie lagerio buvo žemdirbystės ūkis, augino daržoves, ten Nijolė dirbo virtuvėje. Pradžioje ji labai apsidžiaugė, kad virtuvėje, o pasirodo, ten didžiausia katorga. Visos senesnės kalinės sukasi, kad ten nepatekus, o čia naujokė atvažiavo, tai ją ten ir įkišo. Katilai didžiuliai, reikia pačiai apie toną prisinešt anglių, malkos įkuroms žalios, neįsikuria, nuo pusiaunakčio reikia pradėt įkurt, visą parą dirbt, po to šveist katilus...

Buvo dar prieš pat mokslo metus. Aš užbaigiau mokslus institute, išsilaikiau valstybinius egzaminus ir tiesiai iš Vilniaus su studijų knygute tašėje, net diplomo nepasiėmusi, išvykau į Rusiją pas Nijolę. Gyvenime pirmą kyšį daviau Maskvos geležinkelio stotyje, nes neužkompasteravo bilieto, tik į sėdimą vietą. Kaip aš nuvažiuosiu Sibiran sėdimoj vietoje, neatlaikysiu... Įkišau 25 rublius, kasininkė juos pagriebė ir pasikišo po popieriais. Tuoj pat užkomposteravo į kitą traukinį, kuriame ir gulimą vietą gavau.

Nuvažiavau į Kemerovo sritį, iki lagerio kelias – vienintelės vėžos pravažiuota, pievos niekada nešienautos, apie šešis kilometrus reikėjo eiti iki paties lagerio. Pradžioje dar pavežė apie du kilometrus traktorinėj priekaboje. Nešiausi du čemodanus ir dvi tašes. Panešu vieną čemodaną, pastatau, sugrįžtu, kitą panešu, vėl sugrįžtu ir taip variausi tuos kilometrus. Paskaičiavau, kad per valandą turėčiau nueit iki lagerio. Praėjo valanda, saulė jau prie laidos, o lagerio nematyt.

Ėjau ėjau ir išgirdau moteriškę šaukiant:

– Stoj kurva! Stoj!

Galvoju, Jėzau Marija, niekuo nenusikaltau, o šitaip bjauriai ant manęs šaukia... Žiūriu, arklys stovi, o rusiškai arklys – moteriškos giminės... Pasirodo – ne man šaukė, o arkliui. Kalinė, prisipjovusi mišinio, veža kiaulėms liuobti... O ji pati, įlindusi į krūmelius, laužia ievų uogas, renka vitaminus. Arklys juda, bijo, kad jis nesusipainiotų pakinktuose, tai ji jam ir rėkia... Kai priėjau prie jos, pasakiau, iš kur ir pas ką einu, tada ji pasakė, kad į tą patį lagerį ir veža tą žolę. Mane pasisodino ant to vežimo.      Kai išsikalbėjom, pasirodo, ji ukrainietė, besargybinė. Aš atidariau čemodaną, padaviau jai obuolį, ji taip susijaudino, sako:

– Pas mus Ukrainoje irgi tokie pat obuoliai auga, dar didesni, bet jau kiek metų aš obuolio nemačiusi...

Taip ji mane kažkiek pavežė, parodė į lagerį, o pati nuvažiavo kiaulidėn. Nuėjau iki lagerio „vachtos“, ten „vachtioras“ liepia rašyt pareiškimą „načalnykui“, bet aš pasakiau, kad nelabai moku rusiškai, gal rašyt geriau savo kalba. Tai jis pasakė – kaip nori... Parašiau lietuviškai. Jis paėmė tą mano pareiškimą, žiūrėjo žiūrėjo ir sako:

– Tai kas gi čia jūsų gali suprast taip parašyta?

– Tai gi jūs sakėt, kad galiu rašyt, kaip noriu.

Tada jau liepė rašyt rusiškai. Parašiau pareiškimą ir užrašiau „na svidankų“, paskiau Nijolė mane kritikavo, pasakė, kad „na svidankų“ – žargonas, reikia rašyt „na svidanije“.

Tą pačią dieną gavau pasimatymą, bet dieną neleido susitikt, dieną ją varo į darbą, tik vakare po darbo susitikome. Vadinasi, tik naktį gali kalbėtis su atvykusiu į pasimatymą, o dieną kalinė turi dirbti. Tada ji jau dirbo nebe prie pečiaus virtuvėje, o su arkliu dirbo žemės ūkio darbus.

Pačią pirmą naktį kalbamės kalbamės ir taip įsinorėjau šlapintis, tiesiog nebegaliu kentėt. Jau atsisėdau, Nijolė klausia, ko aš atsisėdau, pasakiau, kad labai noriu šlapintis. Nijolė sako, kad ir aš labai noriu. O kambarėlyje jokio indo tam reikalui, nei tualeto nėra. Yra kibiras vandens atsigert, yra bliūdas nusipraust...

Į gretimą kambarį atvarė ukrainietę jehovistę, kuri Ukrainoje buvo palikusi mergytę pusantro mėnesio, dabar ta mergytė sulaukė 16-os metų ir jau su pasu gavo leidimą pasimatymui su motina.

Sėdim su Nijole, sakom, gal iki aušros kaip nors išsėdėsim. Ateina ukrainietė ir klausia:

– Ar nenorit savo reikalo?

Mes sakom, kad norim, bet kas gi išleis? Vienas kareivis stovi, o išleidžiant turi kratą padaryt, turi būti prižiūrėtoja moteris, nes kareivis tai nedaro kratos. Ta ukrainietė jau ir balsą pakėlė:

– Tai ar mes po savo valiai čia sėdim?! Turi išleist!

Pabeldė į duris, kareivis klausia, „matka“, ko reikia. Ukrainietė sako:

– Išleisk! Norim savo reikalo...

Kareivis jai aiškina:

– „Matka“, tu gi žinai, kad aš neturiu teisės išleist.

– Tai ką mums daryt? Ant žemės? – klausia ukrainietė. – Išleisk po paraliais!

Tada kareivis jai tyliai:

– „Matka“, eikit, bet netoli eikit ir grįžkit atgal.

Išėjom visos keturios į lauką, kaip paleidom prie pačių durų, tik žžžžžžžžžžžž, o nuo sargybos bokštelio atsuko į mus prožektorių, aš tik užsitraukiau sijoną ant galvos, ukrainietė sako:

– Nesigėdink, ne po savo valia mes čia...

Pasimatymui skyrė tris paras, o pasimatydavom tik naktį. Daug kalbėjomės įvairiausiomis temomis, Nijolė absoliučiai nerodė jokio nusivylimo, nemačiau jos veide liūdesio, ji buvo išdidžiai ir narsiai nusiteikusi, nei verkė, nei ašarojo, visą laiką buvo linksma, pakilia nuotaika, prašė ir mamai pasakyt, kad ji gerai laikosi, sveika ir neserga, o kada grįžo iš lagerio, tada jau pasipasakojo, kada dirbo su arkliu, buvo vilkta žeme, ranka sulaužyta, bet lageryje būdama mums to nesakė ir niekuo nesiskundė. Mama jai dar siūlė rašyti malonės prašymą, bet ji kategoriškai atsisakė.

Išvažiuojant iš Kemerovo lagerio, Nijolė į plaukų kuodą man įdėjo savo ir dar dviejų mergaičių laiškelius draugams, kad išsiųsčiau be lagerio cenzūros. Tuos laiškus į pašto dėžutę įmečiau Maskvoje.

Iš Kemerovo srities Nijolę išvežė į Irkutsko sritį, kur irgi žemės ūkio darbus dirbo, bet ji visą laiką labai poetiškai rašė laiškus ir, kada jau buvo Mordovijoje, ji parašė: „...Kaip ten gražu buvo (Irkutsko srityje), išvarė į kalnus, į gamtą po šitiek laiko buvus uždarytai. Šieną pjaunam... Pjaunam pinavijas, lelijas, neapsakoma grožybė, mėlynių prisirenkam. Kareiviai pastato vieną moterį stebėt, ar keliu neatvažiuoja viršininkai, patys kareiviai nusirengę deginasi saulėje, mus po vieną išleidžia mėlynių pasirinkt pietums kompotui. Taip laisvai tą savaitę gyvenom, džiaugėmės gyvenimu. Tik kai pamatom viršininkus, pasakom kareiviams, tuoj sušvilpia, tada visos jau rimtai dirbam, o kareiviai stovi – saugo.“ Pasakojo, kad toje vietoje prie caro ir rusų dekabristai buvo ištremti.

Vėliau, kada ją perkėlė į Mordovijos lagerius, dar du kartus į Mordoviją buvau nuvažiavusi. Čia jau ir per dieną leisdavo kartu pabūti, į darbą nevarė. Iš čia taip pat plaukų kuode vežiau kalinių laiškelius.

             .......................................................................................................................

Mano p a s t a b a: 2000 10 07 laikraštyje „Lietuvos aidas“, Nr. 213, 13 psl., buvo atspausdintas gana platus nekrologas „Atsisveikiname su Nijole Alfonsa Gaškaite-Žemaitiene“, kuriame trumpai buvo išdėstyta visa Nijolės gyvenimo ir veiklos biografija.

            .......................................................................................................................

Spalio 6 d., eidama 63-iuosius metus, staiga mirė Nijolė Alfonsa Gaškaitė-Žemaitienė.

Nijolė Alfonsa Gaškaitė-Žemaitienė gimė 193 8 m. rugsėjo 27 d. Kupiškyje, mokytojų šeimoje. Po karo su tėvais persikėlė į Pandėlį, ten pradėjo lankyti vidurinę mokyklą. Mokydamasi dešimtoje klasėje 1955 m. kartu su mokslo draugais pradėjo kurti pogrindinę antisovietinę organizaciją, platino atsišaukimus, išleido šešis antisovietinio patriotinio laikraščio „Laisvės balsas“ numerius. Jame buvo spausdinami Nijolės analitiniai straipsniai, eilėraščiai. Laikraštį Nijolė redagavo ir perrašinėjo.

1957 m. Nijolė Gaškaitė įstojo į Kauno politechnikos institutą. Tų pačių metų lapkričio mėnesį kartu su kitais bendražygiais prisiekė kovoti dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Ji pasirinko Rūtos slapyvardį.

Įsigiję spaustuvinį šriftą, organizacijos nariai išspausdino porą šimtų atsišaukimų, Vasario 16-osios proga pasiuvo ir iškėlė tris tautines vėliavas (Kaune, Vilniuje, Pandėlyje). Organizacijos veikloje dalyvavo apie 12 asmenų. 1958 m. Nijolė kartu su kitais sukūrė organizacijos „Laisvę Lietuvai“ programą, kurioje numatė Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir aptarė būsimos demokratinės valstybės modelį.

Naujųjų 1958 m. proga KPI Statybos fakulteto salėje Nijolė Gaškaitė pažėrė pluoštą atsišaukimų.

1958 m. kovo 14 d. Nijolė Gaškaitė buvo suimta. Nuteista pagal RSFR BK 58-10 1 d. ir 58–11 straipsnius septyneriems metams laisvės atėmimo. Kalėjo Kemerovo sr. Marijinsko r., Irkutsko sr. Taišeto r., Mordovijos ASSR Zubovo-Poliansko lageriuose. 1960 m. kartu su buvusia partizane Jadvyga Žardinskaite-Bartašiene sudarė lageryje įkalintų moterų – politinių kalinių sąrašą ir norėjo jį slapta perduoti JAV ambasadai ir Jungtinių Tautų Organizacijai (deja, sąrašas tikslo nepasiekė).

1965 m. iškalėjusi visą bausmės laiką Nijolė Alfonsa Gaškaitė-Žemaitienė grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose. Dirbo Statybos valdyboje darbininke, nuslėpusi teistumą įstojo į KPI neakivaizdinį skyrių. Baigusi Statybos fakultetą dirbo Inventorizacijos biure technike, Kilnojamojoje mechanizuotoje kolonoje inžiniere, Statybos ir architektūros MTĮ Šiaulių skyriaus vyr. moksline bendradarbe.

Nuo 1999 m. lapkričio mėn. dirbo LR Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo komisijos KGB veiklai tirti darbo grupės nare, 1993–1994 m. – Valstybiniame Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centre. Nuo 1997 m. kovo 1 d. vėl dirbo LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus specialiste.

Reabilituota 1990 m. birželio 25 d. Remiantis 1997 m. sausio 23 d. LR pasipriešinimo 1940–1990 m. okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymu Nijolė Alfonsa Gaškaitė-Žemaitienė pripažinta Laisvės kovų dalyve. 2000 m. vasario 11 d. apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.

Pastaraisiais metais Nijolė Alfonsa Gaškaitė-Žemaitienė tyrinėjo partizaninio karo istoriją. Parašė ir išleido studiją „Pasipriešinimo istorija 1944–1953“ (1997 m.), monografiją apie Joną Žemaitį „Žuvusiųjų prezidentas“ (1998 m.), partizanų spaudos publikacijų rinkinį „Partizanai apie pasaulį, politiką ir save“ (1998 m.), romaną „Užverstų šulinių vanduo“ (2000 m.), kuris buvo apdovanotas „Lietuvių balso“ konkurso premija.

1998 m. Nijolei Alfonsai Gaškaitei-Žemaitienei už Lietuvos partizaninio pasipriešinimo istorijos tyrimus buvo paskirta S. Šalkauskio premija, 1999 m. – „Į Laisvę“ fondo premija.

Sunku biografijos faktais atskleisti žmogų, ypač tokį kaip Nijolė. Iki paskutiniųjų gyvenimo dienų jį buvo tikra kovotoja, tuo pat metu – subtilus ir jautrus žmogus. Jos giedra šypsena visada liks su mumis (Nijolė palaidota Vilniaus m. Karveliškių kapinėse – R. K.).

             .........................................................................................................................

Mano p a s t a b a: savo prisiminimuose aš jau rašiau apie Vladą Lisą, kurį man teko sutikti Vilniaus KGB kameroje ir su kuriuo mes ten praleidome kartu beveik du mėnesius. Pasirodo, kad gerb. mokytojai Danutei teko su  V. Lisu dirbti toje pačioje Kazliškio mokykloje.

         ........................................................................................................

Vladą Lisą aš pažinojau kaip mokytoją ir kaip vagį, kai dirbau Kazliškyje. Tuo metu švietimo darbuotojai labai organizuodavo ekskursijas po plačiąją Rusiją. Su ekskursijomis pervažiavom visą Kaukazą, aplankėm Krymą ir kitas įdomias vietas. Ir taip vienoj ekskursijoje, privažiavus benzino kolonėlę, prieš užsipilant kuro, visi išlipom, o Lisas visada sėdėdavo pačiam gale autobuso. Aš sėdėjau su internato direktore Vaitiekūnaite. Prieš išlipdami mes buvom susiskaičiavę, kiek kas turime pinigų. Išlipom, o rankinukus palikom autobuse. Grįžtam, ji patikrina rankinuką ir sako:

– Tu žinai, kažkieno mano rankinuke būta.

Suskaičiuoja pinigus – dešimt rublių trūksta. Ji liepia susiskaičiuot man savo. Aš suskaičiuoju, man netrūksta, bet mano akiniai įdėti ir akinių rėmelis perlaužtas. Kiti irgi pradėjo tikrint savo pinigines ir daugeliui trūko po dešimt, po dvidešimt rublių. Tada mes taip ir nesupratom, kas taip greit galėjo iškraustyti mūsų rankinukus. Paskui buvome Suchumyje zoologijos sode, žiūrinėjom į beždžiones. Ten ir ruskių didelis pulkas priėjęs juokėsi ir žiopsojo į tas beždžiones. Stovėjo toks ruskelis su drobinėm baltom kelnėm ir kaip suriks ant Liso rusiškai:

– Ko čia kiši ranką mano kišenėn?!

Lisas sako:

– Va, matote, provokatorius, nori, kad aš išsigąsčiau ir jam kyšį duočiau. Matai koks...

Mes tuoj visi prie Liso, kaip čia dabar, mūsiškį kažkoks ruskiapalaikis užkabinėja. Kaip tik mes visas pulkas priėjom prie Liso, tas ruskis tada jau nieko nebesakė, atsitraukė.

O paskui paaiškėjo, kad Kazliškyje jis bobelėms netgi bidonėlius su pienu iš šulinių iškabindavo, kažkam kailinius pavogęs Panevėžin nuvežė parduot, žodžiu, vogė viską. Tada ir dėl to incidento su tuo ruskeliu, be abejo, jis jam kišo ranką į kišenę, tik nepasisekė, „apsišvietė“, o mes nesupratom, net nepagalvojom, kad jis toks...

......................................................................................................

Sriubiškių kaimo Zolubaitės buvo mano tėčio pusseserės. Viena iš jų – Bronytė mokytojavo Zybalių k., o Stramyliuose nuomojo butą ir ten laikinai gyveno. Stramyliai – tarpukario Lietuvos kariuomenės majoro Petro Jakšto tėviškė. Tas majoras Jakštas buvo senbernis. Kartą pas Bronytę atvažiavo jos sesuo Zosytė, kuri studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, Jakštui krito į akį ta studentukė, nors jam buvo jau apie 40 metų, bet jis ją ėmė šefuot ir po kurio laiko su ja apsivedė.

Buvo vokiečių okupacijos metai, Jakštai susilaukė vaikelio, o kai kito laukėsi, atėjo rusai ir tas Jakštas kažkur dingo. Ta jo žmona Zosytė taip ir gyveno vyro sodyboje: gražus namas, o biblioteka kokia, Jakštas priklausė 27-ių knygos mylėtojų draugijai, jis visas Lietuvoje išeinančias knygas pirkdavo, iš antikvariatų – rusiškas, prancūziškas, vokiškas, kadangi jis pats daug kalbų mokėjo, buvo aukšto intelekto žmogus, eruditas.

Mes, kaip giminės, galvojom, kad Jakštas spėjo pasitraukt su vokiečiais į Vakarus, kaip ir daugelis to meto inteligentų. Ta Zosytė pagimdė antrą vaikelį, o Bronytė dirbo Zybaliuose ir vadovavo visam Stramylių ūkiui. Ūkis buvo nemažas, laikė nemažai įvairiausių gyvulių, bet pradėjo pas juos ateidinėt skrebai ir ieškoti Jakšto. O apylinkės pirmininku dirbo buvęs Bronytės mokinys. Vieną dieną jis atsivežė grupę rusų kareivių ir ėmė daryt kratą. Bedarydami kratą, rusai pamatė lovoje gulinčią Zosytę. Ji buvo ką tik po gimdymo, su temperatūra, visa įraudusi ir tie ruskiai pradėjo ją temptis iš lovos. Bronytė suprato, kad geruoju čia nesibaigs. Kadangi ji ką tik po gimdymo, jeigu ją išprievartaus, prasidės kraujoplūdis, kraujo užkrėtimas ir pagaliau – mirtis. Bronytė man pasakoja:

– Aš įsidrąsinau ir pasakiau: tai imkit gi mane, jos nelieskit, ji po gimdymo, argi nematot, vaikas mažas dar guli šalia. Vienas ruskis tik nusikeikė, o kitas sako – „vsio ravno baba...“ ir tada mane nusivarė už eglučių... Grįžtu visa degdama iš gėdos, nepakeldama akių, ištaršyta, moliuotu paltu... Pakėliau galvą, žiūriu, mano mokinys sėdi ratuose ir juokiasi į mane žiūrėdamas...

Tai va kokie žmonės buvo tarybiniai aktyvistai, apie okupantus čia jau nėra ką sakyt. Br. Zolubaitė paskutiniu metu mokytojavo Lidžiūnuose.

Majoras P. Jakštas pokario metais slapstėsi, išvyko į Rygą, ten gyveno Putriūno pavarde ir dirbo duonos kombinate. 1955 m. legalizavosi Pandėlio KGB, paskutiniu metu gyveno ir mirė Šilutėje 1988 m. 

                     ............................................................................................................

Kurį laiką aš Pandėlyje mokytojavau darbo jaunimo mokykloje. Kadangi stribokai buvo visi beraščiai, tai juos atvarydavo mokyklon mokytis. Baisu, kiek jie klaidų darydavo, kokie jie beraščiai buvo, negabūs. Kitas ir nesimokęs dar pakenčiamai rašo, o jau šitie – ištisai klaidos. Pas mane mokėsi net KGB viršininko pavaduotojas, vėliau pats tapęs Pandėlio KGB viršininku – Vytautas Sabaliauskas (tas pats, kuris Buivydžiuose buvo pas mane dviračiu atvažiavęs mūsų pavogto striboko Povilo Blažio automato – R. K.).

Jam vokiečių kalbą dėstė ir mokytoja Kurklietytė, tai jis kartą man sako: „Kai Kurklietytė pašaukia prie lentos atsakinėt, kai mokinys nueina, tai dvi šlapios pėdos lieka toje vietoje.“ Matyt, po jo tardymų žmogeliams per padus taip prakaituodavo? Iš kur jis galėjo žinoti, kad po pėdomis lieka šlapia?.. Sabaliauskas vėliau išvyko gyvent į Panevėžį su šeima, dirbo autobusų parke kadrų skyriaus viršininku.

                  .......................................................................................................................   

Grobė ištremtųjų turtą, kol galą gavo pakelės griovy...

Kalbėt apie mirusius blogai nereiktų, bet tai buvo faktai, kurių nepateisinsi ir nepaneigsi. Po daugelio metų teko pažinti čia kai kurių žuvusių vaikus, labai padoriais žmonėmis išaugo, kartais susitinkam, pasikalbame, jie žino mano praeitį, aš žinau jų, sunkūs laikai buvo mums visiems, bet mes šiandien nesame priešai, nors mūsų tėvai kažkada stovėjo ir skirtingose barikadų pusėse.

Skapiškio skrebai ir kiti sovietinės valdžios aktyvistai kaimuose griovė ištremtųjų į Sibirą namus, statybinę medžiagą gabenosi į miestelius ir ten statėsi sau gryčias. Dabartinėje Pandėlio gatvelėje, važiuojant į Pandėlio pusę, tuoj pat už aikštės dešinėje, didžioji dalis buvę tremtinių namai.

1950 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėn. mes su dėde Vitaldu grįžome iš Skapiškio geležinkelio stoties palydėję V. Jakučionį į Vilnių ir Skapagiryje, važiuojant link Pandėlio, tuoj pat už buvusios anksčiau siaurojo geležinkelio stotelės (dabar autobuso sustojimo vieta) privažiavome ant žvyrkelio gulintį nušautą arklį, kitoj pusėje griovio apverstas vežimas, o netoli jo dviejų ar trijų nušautų žmonių lavonai. Ant kelio daug kraujo... Mūsų arklys, pajutęs kraujo kvapą, pasibaidė ir nešėsi per griovį į kairę, aš išvirtau iš vežimo, dėdė vos sulaikė arklį įtempęs vadeles, bet po to vėl pasikėlėme ant kelio ir nuvažiavome link Pandėlio.  

Tai buvo pirmas pats baisiausias vaizdas mano gyvenime, kurį teko savo akimis išvysti. Dar ir septynerių metų neturėjau... Aš tą vaizdą ir šiandien vis dar matau akyse ir prisimenu, kada tik važiuoju automobiliu į Pandėlį jau seniai lygiu išasfaltuotu keliu, o tada buvo tik žyruotas ir duobėtas vieškelis. Ta vieta liko labai gerai įsimintina, kadangi ir dabar išlikęs toks nedidelis kelio pakilimėlis.

Vienas skapiškėnas pasakojo, kad tuo metu mediena buvo vežama nuo Skapiškio pusės į Pandėlį. Atseit, partizanams apie tai buvo pranešęs vienas iš skrebų – Paskačimas ir jis neturėjęs važiuot tuo kartu, bet tas, kuris buvo paskirtas važiuot, dėl kažkokios priežasties negalėjęs, tada stribų viršininkas davęs įsakymą važiuot Paskačimui ir taip Paskačimas patekęs į tų pačių partizanų, kuriems jis pranešė apie važiavimą, pasalą. Trečias buvęs ne skapiškietis. Kiti aiškina, jog mediena buvo vežama į Skapiškį, kadangi kaip tik tuo metu Lukošiūnas Mykolas statėsi sau namus.

Juo gerokai vėliau apie šį Skapiškio skrebų sušaudymą teko skaityti 1962 m. išleistoje knygutėje „Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą“, apie šį įvykį taip pat teko girdėti ir iš Skapiškio žmonių pasakojimų, o neseniai teko skaityti partizano Lino Pivoravičiaus-Kanapės bylą, kurioje įdėti ir kitų Kupreliškio kunigo MGB ag. Tupėno-Antano Valantino ir jo parankinio-zakristijono, taip pat MGB agento Valentėlio Edvardo-Žiedelio užnuodytų ir gyvų paimtų partizanų parodymai.

..........................................................................................................

Iš Lino Pivoravičiaus apklausos protokolo 1951 10 18: 1950 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. aš, L. Pivoravičius, Albinas Šidlauskas, Aleksas Puzinas ir Stasys Liaudanskas dvi dienas buvome pasaloje ir ruošėmės įvykdyti užpuolimą prieš sovietinės valdžios pareigūnus. Antrą dieną Skapagirio miške sutikome su statybine medžiaga važiuojančius tris skrebus. Visi jie buvo nušauti. Vienas skrebas metėsi bėgti, bet Šidlauskas jį pasivijo ir nušovė maždaug už 300–400 m nuo pasalos vietos. Pas nušautuosius paimti du automatai ir dokumentai.  

Knygutėje „Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą“ (160 psl.) partizanas Baltušis Jonas-Trimitas parodo, jog 1950 m. vasarą jie nužudė tris žmones (taip knygutėje), nors iš tikrųjų tai buvo visi trys skrebai.

Pasaloje dalyvavo Albinas Šidlauskas-Žalgiris, Aleksas Puzinas-Liudvikas, Jonas Čepulis, Linas Pivoravičius-Kanapė, Stasys Liaudanskas-Baltrus ir Jonas Baltušis-Trimitas.  

1950 m. rugpjūčio 30 d. Užubalių k. žuvo trys Skapiškio skrebai: Paskačimas Antanas, g.1917 m., Lukošiūnas Mykolas, Antano, g. 1909 m., ir Dzikavičius Vladas.

               .........................................................................................................................

IŠ PRISIMINIMŲ APIE KUNIGĄ TITĄ VINKŠNELĮ

Kunigo T. VINKŠNELIO prisiminimai

Užrašyta Suvainiškyje

1981 m.

Šis tas iš mūsų praeities

Mano gimtinė – Gineišių kaimas, rytų kryptimi nuo Pandėlio šiauriausiu kampu siekė Pandėlio–Rokiškio vieškelį. Žemės plotu ir šeimų skaičiumi – vienas iš vidutinių. Kadangi aš gimiau 1904 m. kovo 27 d. (senu stiliumi) – istoriniais Lietuvai laikais – spaudos atgavimo metais, tai į vienkiemį buvau atgabentas trejų metų ir šešių mėnesių vaikas. Prisimenu kaimiškos sodybos aplinką, namo išorę, sodus – seną ir jauną, tarp kaimyno Šmagoriaus ir mūsų namų iš šiaurės pusės mažą upeliuką, o per jį aukštoką medinį tiltą. Apie šimtą metrų nuo tilto, už kelio griovio mūsų daržely augo graži liepa su Kristaus kančios koplytėle, skardiniu stogeliu. Visi praeinantieji prie šios koplytėlės sustodavo: vyrai nusiėmę kepures, o moterys žemai nusilenkusios persižegnodavo ir kalbėdavo: „Kloniuojuos tau, Viešpatie Jėzau Kristau, ir garbinu tave, jog per šventą kryžių ir kančią atpirkai šį svietą“. Sodai buvo perkelti į vienkiemį, o ši liepa su koplytėle palikta, kad praeiviai galėtų pagarbinti Išganytoją.

Keliantis į vienkiemius, aš iš visų vaikų buvau jauniausias. Vyriausia buvo Vanda, g. 1895 m., brolis Anupras, g. 1898 m., Povilas, g. 1902 m., ir aš – Titas, g. 1904 m. Vėliau jau vienkiemyje gimė Petras 1911 m. ir Stefanija 1913 m., Jonukas tik ką gimęs mirė. Iš septynių vaikų užaugome šeši.

Tėtis Povilas Vinkšnelis gimęs ir užaugęs Gineišių kaime. Jo motina buvo ištekėjusi už Kaupelio. Sulaukusi sūnaus Kazimiero, kuris buvo džiovininkas, pirmiau tėvas, o vėliau sūnus mirė. Duktė Ona ištekėjo už Prunskūno. Našlė Kaupelienė ištekėjo už Vinkšnelio, kuriems gimė sūnus Povilas 1859-uose metuose, todėl mano tėtį kai kas vadindavo Kaupeliu, nežinodami, nuo kurio mano senelės vyro jis buvo gimęs. Tėtis turėjo „baltą“ bilietą, kaip vienturtis vaikas, o tokių rusų caras kariuomenėn neimdavo, tačiau metams vis vien buvo paimtas mūryti Kauno fortų.

Senelė, iš tėčio pusės, buvo giliai religinga. Ji daug kartų ėjo pėsčia į Vilnių pas šv. Mariją Aušros Vartuose. Jos pačios atnešta Pandėlio bažnyčiai vertinga auka – monstrancija ir kryžius. Šitos savo senelės aš neprisimenu.

Mamytė – Grasilda Mažuolytė, d. Pranciškaus. Tai viena iš penkių seserų ir dviejų brolių. Gimė 1876 m. stambiame ūkyje, kurį vėliau po tėvų mirties pasidalino abu broliai – Povilas ir Jonas. Iš seserų mano mamytė buvo vyriausia, o jos mama – mano senelė mirė jauna, palikdama septynis mažamečius vaikus. Todėl mamytei teko baigt augint sesutes ir broliukus ir kartu nešti stambaus ūkio moteriškų darbų naštą. Mamytės sesuo Petronėlė, susipažinusi su lenku – Pandėlio gydytoju, tėvams prieštaraujant, kad ne lietuvis, nakčia pabėgo iš namų ir išvažiavo į Rusiją. Taip jos daugiau niekas ir nebematė. Kita sesuo buvo ištekėjusi už Vaitiekūno Martnonių kaime, kurio vienas brolis buvo gydytojas, o kiti du broliai – kunigai, dirbę Latvijoje. Trečia sesuo – Marijona, mano krikšto mama, buvo Amerikoje, grįžusi ištekėjo už Keršulio, iš kurių vienas sūnus Lionginas buvo kunigas. Mamytės tėvelis Pranciškus Mažuolis daug metų dirbo Pandėlio valsčiaus (rus. – volosties) seniūnu (rus. – staršina). Nebuvo alkoholikas, bet pasididžiuotojų – „visas svietas gerai žino, kad aš geriu su staršina“ – neužvildavo.

Pandėlys buvo „volostis“, Novoaleksandrovsko (Zarasų) „uezdas“, Kauno gubernija.

Man gimus, po septynių dienų buvau pakrikštytas Pandėlio bažnyčioje, t. y. balandžio mėn. 4 d. Krikštotėvais tada buvo tuometinis Pandėlio bažnyčios vikaras kun. Petras Bružas, kuris palaidotas už kelių metrų nuo stebuklingosios Švč. Mergelės Marijos Šiluvoje koplyčios pamatų. Krikšto mama buvo mano teta, kunigo Keršulio motina – Marijona Keršulienė, palaidota Žiobiškio kapinėse. Dar neturėdamas pusės metukų, susirgau kokliušu ir jis mane kankino labai ilgai. Užsikosėjus lyg ir numirdavęs, mamytė nešdavusi laukan ir aš vėl atsigaudavęs. 

Man esant šešerių metų, gimė brolis Petras ir sesuo Stefa. Teko juos auginti, nes mamytė buvo pirmoji lauko darbuose. Prisimenu, kad auklės darbas man buvo labai sunkus. Ypatingai pavasarį ar vasarą, kada oras taip viliodavo, o čia reik sėdėt prie linguojančio lopšio. Aš nepamenu, bet mamytė sakė, kad kartą, grįžusi iš lauko darbų, Petriuką radusi duona užklijuotomis akimis, kad miegotų. Aš savo auklėtinių nepanešdavau, tai pasodinęs ant drabužių juos vilkdavau. Vėliau brolis ir sesuo buvo kaip mano vaikai, o aš jiems – „tėvas“. Šis mano jausmas buvo toks gilus, kad ir dabar, broliui žuvus, neužgydoma žaizda liko širdyje.

Pradžios mokykla

Rusų imperatoriaus (caro) laikais iki 1917 m. Pandėly jau buvo pradinė mokykla su dviem mokytojais. Vedėjas rusas, kurio sūnus mokėsi kartu su lietuviais. Senas storulis, neprigirdintis ir neprimatantis, piktokas. Užtekdavo mokiniui suole sunerimti, kibdavo į mokinio plaukus ir prisivėlusią plaukų ranką kišdavo į kišenę, nes klasėje visą laiką vaikščiojo rankas susikišęs į kišenes.

Klasė didelė, užėmė pusę namo, o kitoje pusėje jo butas. Ant priešakinės klasės sienos kabojo imperatoriaus ir imperatorienės paveikslai, didžiuliai, gal pusantro metro aukščio. Klasės kampe, kaip paprastai pas pravoslavus (stačiatikius) – tamsios spalvos ikonos. Kitokių klasės paįvairinimų nebuvo.

Kasmet apie Naujuosius metus iš Novoaleksandrovsko atvažiuodavo šventikas (popas) aplankyti mokyklos vedėjo šeimos. Lankė ir klasėje mokinius. Mokiniams stovint, šventikas, lydimas abiejų mokytojų, praeidavo tarpusuoliniais takais krapydamas mokinius. Krapylas – iš arklio uodegos ašutų, kas mus lietuvius – katalikus labai stebindavo. Pakrapindavo ir ikoną. Mokiniams knygas duodavo mokykla. Pirmam ir antram skyriui „Elementorius“, trečiam ir ketvirtam „Žiupsnelius“. Mokytojas rusišku žargonu lietuviškai kalbėjo tik pirmam skyriuje, o kituose skyriuose vien rusiškai. Antrasis mokytojas buvo lietuvis Jukna. Jis mokė lietuvių kalbą, o kitus dėstomus dalykus – vedėjas.

Mokslo metai prasidėdavo, kada baigdavosi rudeninis gyvulių ganymas ir tęsdavosi iki pradžios ganymo. Todėl mokinių išsilavinimą matuodavo ne skyrių baigimu, bet kelias žiemas mokinys lankė mokyklą. Pandėlio mokykloje žiemos laikotarpiu būdavo iki dviejų šimtų įvairaus amžiaus mokinių. Tikybos dėstyti retkarčiais ateidavo Pandėlio vikaras. Pamokas pradėdavo himnu: „Bože caria chrani...“ Kartą vienas mokinys iš Buivydžių kaimo imperatoriams parodė špygą. Vedėjo vaikai pranešė tėvui, įniršęs vedėjas atėmė iš vaiko knygas ir pašalino jį iš mokyklos.

Mokiniai pertraukų metu susidurdavo su miestelio žydų vaikais. Kartą tokiam susidūrime mokiniui Anuprui Blažiui iš Buivydžių kaimo žydelis sudužusio butelio gurkliu prakirto galvą, jis visas kruvinas atbėgo į klasę.

Žiemos metu po pamokų vaikus paleisdavo vėlai, tai rodo ir toks įvykis: būrys mokinių ėjo pro žydelio gryčią, per kurios langą viduje matėsi degančios žvakės – subatos (šeštadienio) išvakarėse. Vienas mokinys, stovėdamas arti lango, visa gerkle suriko: „Ūs – kur!“ Žydas staiga puolė iš vidaus ir keliems mokiniams gerai uždavė į sprandą. Taip jiems ir reikėjo. Tai buvo vaikiškas pogromas prieš žydus...

Apie 1912 metus buvo statomos naujos mūro mokyklos Pandėly, Panemunyje ir berods Kvetkuose. Pandėly per pertraukas mokytojas Jukna varydavo mokinius nešt plytas mūrininkams. Nors aš buvau mažiausias iš mokinių, nepalikdavo ir manęs. Iki 1914 m. Pirmojo pasaulinio karo pradžios ėjau mokyklon dvi žiemas.

Pramokus skaityti, buvau ruošiamas Pirmajai komunijai, turėjau ir katekizmą. Poterius ir Dievo įsakymus vyriausiąją mano seserį Vandą išmokė mamytė, o mus, jaunesnius brolius – sesuo Vanda. Žiemą, sulipę ant pečiaus, visi kalbėdavome poterius ir įsakymus. Paskutiniąją vasarą aš buvau pasiųstas pas dievobaimingąją Nataliją, kuri mokė katekizmo. Tris dienas savaitėje – ji, o kitas tris – bažnyčioje. Vikaras kun. Buklys katekizuodavo. Prisimenu jį aiškinant vaikams, kad nereikia gėdytis ir slėpti nuodėmių per išpažintį, kunigas nenustebs, nes jo ausis įpratusi prie šlykščiausių nuodėmių. Jeigu kunigo ausį nupjautum, jos net šuo neėstų. Ir taip, pasiruošus šiems dviem sakramentams, atėjo kilmingoji vaikų diena. Tai paskutinis Dievo Kūno oktavos mišparas. Visi vaikai – berniukai ir mergaitės baltai pasipuošę, su papuoštomis rūtų vainikėliais žvakutėmis, o mergaitės ir ant galvų turėjo tokius pat vainikus. Įsimintina iškilmė ir kilminga vaikų šventė. Tai buvo 1912 metai.

Apskritai mūsų šeimoje dominavo religinė dvasia. Net tarnai: bernas, merga ir piemuo, betarnaudami visus metus, nustodavo keiktis ir gyvulius mušę, nes mūsų šeimoje nieks nesikeikdavo ir gyvulių nekankindavo. Tėvų valia buvo šventa: pasakyta – padaryta ir baigta, be jokio brutalumo. Man pačiam tėvukas dėl pabėgusios kiaulės iš tvarto kartą patraukė už ausies, o mamutė per nugarą sudavė ranka. Brolį Anuprą, be pasiklausimo išėjus į kaimą pas vaikus, lupė ir mes, tai matydami, rėkėme visa gerkle, nes buvo labai baisu. Drausmė buvo griežta, bet jos savaime mes laikėmės be jokių bausmių.

Slaptai pasidarydavome pačiūžas, nes ant ledo slidinėti tėvai draudė, kad nepatektume po ledu. Slidinėdavome prie mokyklos, o sekmadieniais, kada tėvai išeidavo bažnyčion.

1914 m. rugpjūčio pradžioje prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Prieš pat jo pradžią buvo pilnas saulės užtemimas, matomas Lietuvoje. Prisimenu, pasirodžius dangaus skliaute žvaigždėms, sunerimo paukščiai ir gyvuliai, o žmonės, kaip paprastai tokiais atvejais, pranašavo didžiules nelaimes. Taip ir buvo.

1915 m. liepos mėn., traukiantis rusams, frontas sustojo porai mėnesių į vakarus nuo Pandėlio. Gyventojai turėjo išsikasę akopus (slėptuves – bunkerius). Vokiečių patrankos apšaudė Pandėlį, ypatingai mūrinį vėjo malūną ir dalinai bažnyčią, kaip žvalgybinius taškus. Viena bomba sprogo bažnyčios prieangyje išgriaudama grindis, apgadindama lubas ir vargonus. Antroji sprogo prieš didžiąsias bažnyčios duris, sugriaudama mūrinę koloninę varpinę ir dalį šventoriaus mūro. Rudenį, pajudėjus frontui, jis sustojo trims mėnesiams prie Daugpilio.

Pirmoji vokiečių okupacija

Okupacija buvo visa to žodžio prasme. Ant gyventojų pečių užkrautos nepakeliamos duoklės, atėmė arklius, raguočius, avis ir kiaules. Buvo palikta tik viena karvė, o dar ir iš jos reikėjo duoti pieną. Rekvizuotus arklius štampuodavo į kaklą ir šlaunį. Kelyje, važiuojant arkliniu vežimu, prie pakinkto turėjo būti pririšta, o prie vežėčių prikalta lentelė su tiksliu šeimininko adresu. Palikus po vieną gyvulį, kas savaitę kiekvienas kaimas okupacinei vokiečių valdžiai privalėjo duoti po raguotį.

Grūdų duoklė buvo labai didelė, parduotuvės tuščios, tik dirbtinis medus. Gyventojai avėjo iš liepos karnų ir virvučių nupintomis vyžomis, o mergaitės šventadieniais iš drobės pasiūtomis ir kreida pabaltintomis šlepetėmis. Vaikai ėjo mokyklon. Pandėly kasmet keitėsi mokytojai. Bronė Kupelytė iš Buivydiškių vienkiemio, Jonas Kalvelis iš Gudelių kaimo ir Katelė iš Martnonių kaimo mokė lietuvių ir vokiečių kalbą. J. Kalvelis dar rusų caro laikais buvęs kaimo daraktoriumi (liaudies mokytoju), lieso veido, vertikali raukšlė kaktoje, labai protingas, apsiskaitęs, dėstė visus dalykus.

Šiuo metu baigiau Pandėlio pradžios mokyklą ir 1917 m. išvažiavau į Rokiškyje įsikūrusią „Saulės“ draugijos gimnaziją, kurioje buvo tik dvi klasės ir apie du šimtai mokinių. Aš buvau pirmoje klasėje, o brolis Povilas – antroje. Direktoriumi buvo Petruškevičius, kapelionas kun. Ruškys, o mokytojai – Popikaitė ir kt.

1917 m. frontui pakrikus (Rusijos revoliucija, kiek vėliau ir Vokietijoje) į Rokiškį atplūdo pakrikusios rusų armijos dalys. Gimnazijos direktorius ištremtas, kapelionas kun. Ruškys ir dvasininkas Pšesdeckis areštuoti ir išvežti į Daugpilio tvirtovę. Liko tik mokytoja Popikaitė. Direktoriumi paskirtas Antanas Puzinas, mokytojais Šukys ir Justinas Vienožinskis. Iškilo tikybos dėstymo klausimas. Sušauktas tėvų susirinkimas, kad patys tėvai nubalsuotų tikybos išmetimo reikalą.

Daug valandų ėjo ginčai šiuo reikalu. Už tikybos pamokų išmetimą iš gimnazijos aršiai kovojo mokytojas J. Vienožinskis, o kitų dauguma palaikė, kad tikyba būtų dėstoma. Priešingu atveju tėvai pagrasino, kad vaikų gimnazijon nebeleis. Kadangi mokinių tėvų J. Vienožinskis neįtikino, tai pranešė, kad šį klausimą išspręs Kapsukas Vilniuje. Taip vietoje tikybos pamokų buvo mokoma šokių. Šiuos šokius ir paišybą mokino pats J. Vienožinskis. 

Kapsukas tikybą iš gimnazijos pašalino, nesiskaitydamas su mokinių tėvų valia, o tėvų dauguma nebeleido vaikų gimnazijon ir mokino privačiai. Mokinių tuo metu gimnazijoje liko apie 40. Apleidusieji gimnaziją mokiniai mokėsi privačiai pas nušalintą mokytoją Popikaitę. Vėliau bolševikai ir ją ištrėmė iš Rokiškio. Mes su broliu irgi privačiai mokėmės pas Popikaitę, o po jos ištrėmimo – pas Vaškevičių, kilusį iš Panemunio.

Išvijus bolševikus iš Lietuvos, mokiniai vėl grįžo į gimnaziją, į savo buvusias klases. Kapelionu buvo kun. Ignas Baltrūnas – kankinys. 1922 m., baigęs keturias klases, penktąją lankiau Biržų gimnazijoje, o 1923 m. rudenį išvažiavau mokytis į Kauno kunigų seminariją.

Po rusų priespaudos ir vokiečių okupacijos lietuvių tautinis ir religinis jaunimo atgimimas buvo labai didelis. Tai rodo kad ir šis įvykis: 1916 m. Pandėlio vikaras (geras tapytojas ir fotografas) Balutis suruošė tėviškės klojime lietuvišką vakarą su vaidinimais „Blinda – svieto lygintojas“ ir „Sugriuvęs gyvenimas“. Nors klojimas buvo didelis, bet žmonių tetilpo tik dalis. Atjojus vokiečių žandarams, jaunuoliai, kad nepagautų ir neišvežtų į frontą gurguolininkais, slėpėsi rugiuose ir labai juos išvoliojo.

Seminarija

Šio pakilimo buvau pagautas ir aš. Kito naudingesnio gyvenimo kelio, kuriuo eidamas galėčiau padėti savo tautiečiams, bent tuo metu, nenumačiau. Mamytė ir tėvelis man neprieštaravo, taip pat iš jų pusės jokios prievartos nejutau ir taip pasirinkau kunigo kelią, nors kunigu mokytis tada buvo labai sunku. Brolis Povilas 1923 m. baigė karo mokyklą ir tapo Lietuvos karinės aviacijos lakūnu.

                   .....................................................................................................................................

1. K. p a s t a b a: Vanda Baltušytė-Vaivadienė (partizano Jono Baltušio-Trimito sesuo) man yra pasakojusi, kad Povilas Vinkšnelis buvęs voldemarininkas ir 1933–1934 m., verčiant prezidentą A. Smetoną, dalyvavo perversmo organizavime kaip aktyvus maištininkas, bet, perversmui nepavykus, buvo atleistas iš tarnybos. Tada jis pareiškė: „Jei jūs mane dėl to atleidote iš tarnybos, tada aš su karininko uniforma eisiu Kaune į Laisvės alėją ir valysiu žmonėms batus.“ Prezidento A. Smetonos šalininkai susimąstė ir P. Vinkšnelį išsiuntė į Šilutę pasienio policijos viršininko pareigoms. 1923 m., baigęs karo mokyklą, stojo į aviacijos mokyklą. Buvo karštoko būdo ir nepaprastai didelis Tautos patriotas.

 ................................................................................................................................................................

Kad ir vienam iš šeimos besimokant, tėvams mane seminarijoje išlaikyti buvo sunku. Ūkis sugriautas, nualintas, trobų dalis sunešta į apkasus, be gyvulių, kiti javai nebeaugo, tik linai, kuriems nereikėjo geresnės žemės, jais ir buvau išmokintas. Rudenį išsiveždavau 600 litų, bet skolintų, o per žiemą, likusiems šeimos nariams, linus brukant, skolą dalinai sugrąžindavo. Tiek reikėdavo mokėti seminarijai per metus. 

Teologiniuose keturiuose kursuose kas metai dar reikėjo primokėti po 150 litų Teologijos-filosofijos fakultetui. Tai buvo dideli pinigai. Vadinamiesiems beturčiams seminarija sudarydavo sąlygas, kad jie užtikrinčiau mokėsi, negu „turtuoliai“. Seminarijoj man buvo vargas. Tokiu maistu, kurį už įmokėtą litų sumą gaudavau, naudotis mažai tegalėjau. Gyvenau pieniškais patiekalais, o juos gauti galėjau tik su gydytojo leidimu. Gydytojas Rokas Šliūpas (laisvamanių tėvo Jono Šliūpo brolis) išrašydavo kortelę dviem savaitėms, o po to reikalavo eiti vėl pas gydytoją ir rodyti jam liežuvį. Labai skaudėdavo galvą. Gal kūdikystėje persirgto kokliušo pasekmės? Galvą tekdavo vynioti drėgnu rankšluosčiu.

Seminarijoje išbuvau septynerius metus. Treji metai filosofiniam skyriuje ir ketveri teologiniam–filosofiniam fakultete Vytauto Didžiojo universitete. Kad ir „įkaitusia“ galva, gavau diplomą, nors tokių kurso draugų sveikesnių, bet nedrįsusių laikyt diplominius egzaminus buvo ne vienas. Mat garbingiau – nelaikyt, negu neišlaikyt.

Baigus tris teologinius kursus, prieš subdiakonato šventimus reikia galutinai apsispręsti: būti kunigu, ar ne. Iš 24-ių kurso draugų penkiems seminarijos vadovybė sulaikė subdiakonatą, aš ir dar vienas paprašėme atidėti, kad dar nepadarytas galutinis apsisprendimas, o 17-a su džiaugsmu priėmė subdiakonatą. Po metų, prieš kunigystės šventimus, vysk. K. Paltarokas iškvietė Panevėžin ir čia Panevėžio katedroje, Didžiojoj savaitėj 1930 m. mane pašventino ne tik subdiakonu, bet ir diakonu. Kunigystės šventimus ėmiau kartu su visais kurso draugais Kauno Bazilikoje iš arkivyskupo J. Skvirecko.

Atsisakiusį mano draugą vysk. K. Paltarokas į šventimus nebekvietė. Jį įšventino Telšiuose vysk. Justinas Staugaitis. Iš sulaikytųjų seminarijos vadovybės keturis įšventino kunigais, tik vienas, nors ir baigė teologiją, gavo diplomą, bet kunigystės nebegavo ir išvyko Amerikon.

   .............................................................................................................................

1930 m. buvę Lietuvos Universiteto profesoriai, docentai ir daktarai:

Prof. K. Šaulys,

Prof. Dr. D. Čėsnys, universiteto prorektorius,

1. E. Prof. Vysk. K. Paltarokas,
2. E. Prof. Dr. I. Skvireckas, Arkivyskupas Metropolitas,

Prof. Dr. Maironis Rekt., Metr., Seminarijos,

Prof. Dr. A. Grigaitis,

Prof. Dr. P. Bučys,

Doc. Dr. P. Malakauskis,

Doc. T. Brazys,

Prof. Dr. P. Kuraitis, fakulteto dekanas,

Prof. A. Alekna,

Prof. Dr. A. Maliauskis,

Doc. I. Meškauskas,

Doc. I. Česaitis,

Dr. P. Venskus, prefektas,

Doc. P. Penkauskas, vicerektorius,

Dr. J. Šimkus, v. vadovas,

Doc. M. Morkelis,

Dr. S. Usoris.

Klierikai – kunigai, baigusieji Lietuvos Universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą:

1. J. Kriščiūnas – išvyko Amerikon ir ten, metęs kunigystę, tapo biznieriumi.
2. J. Lapinskas – kunigauja Klovainiuose.
3. J. Stankevičius – miręs, palaidotas prie Katedros Kaune. Valdė Kauno ir Vilkaviškio vyskupijas.
4. K. Sirenas – kunigauja Kužiuose.
5. J. Visgirda – mirė iškunigavęs apie metus.
6. J. Bubas – buvo kalinamas rusų okupantų aštuonerius metus Rusijoje. Mirė ir palaidotas Pandėlio kapinėse.
7. A. Lipnickas – Lipniūnas – kunigavo Vilniuje Aušros Vartuose vokiečių okupacijos metu. Buvo išvežtas į Vokietiją kartu su prof. Yla ir ten mirė.
8. A. Paukštys – pasitraukė į užsienį ir ten mirė.
9. A. Radzvilas – kunigavo Šiauliuose ir ten mirė.
10. P. Laskauskas – kanauninkas. Kunigauja Kaišiadorių vyskupijoje Merkinėje.
11. J. Rimša – altarista Saločiuose.
12. P. Bakšys – miręs. Buvęs Kaišiadorių ir Panevėžio (po vysk. K. Paltaroko mirties) vyskupijų valdytojas.
13. J. Žvinys – buvo teistas rusų-okupantų 25-iems metams lagerio, kalėjo, kunigauja Trakų raj., Dusmenyse.
14. K. Lapinskas – miręs.
15. Alf. Glaveckas – pasitraukęs į užsienį. Prieš II pasaulinį karą dirbo kapelionu Kauno vyskupijoj.
16. J. Aleksiejus-Aleksiūnas – kunigauja Meškuičiuose.
17. T. Vinkšnelis – paskutiniu metu kunigavo Suvainiškyje, mirė 1982 m. liepos 18 d. Palaidotas Pandėlio bažnyčios šventoriuje.
18. J. Baikauskas – Klaipėdoje altarista.
19. R. Stundžia – miręs. Buvęs Kauno kunigų seminarijos prokuratorius – kanauninkas, klierikų maitintojas.
20. A. Andriuškevičius – mokytis atvykęs iš Amerikos, invalidas, suvargęs žmogelis. Baigęs universitetą, vėl grįžo į Ameriką ir ten mirė.
21. P. Juknevičius – pasitraukęs į užsienį.
22. M. Šermukšnis – gimęs Rusijoje, Lietuvoje rusų – okupantų buvo suimtas, nuteistas ir kalinamas. Miręs.
23. E. Einoris – miręs.
24. E. Vaišnoras – miręs Kupiškyje.

1. K. p a s t a b a: sąrašas galutinai sudarytas jau po kun. T. Vinkšnelio mirties.

     ...................................................................................................................

Kunigystė

Pirmoji parapija – Leliūnai, Utenos apskritis. Čia klebonaujantį radau kun. Antaną Masaitį. Tai puošnios Leliūnų bažnyčios statytojas. Jis čia klebonavo apie 40 metų. Susirgęs prašė vyskupo vikaro, o be to, įvairios katalikų organizacijos reikalavo jauno kunigo, kuris galėtų joms vadovauti. Taip aš buvau paskirtas į Leliūnus pirmuoju šios parapijos vikaru. Iš parapijiečių pusės man buvo labai gerai, bet iškilo savotiškos problemos: svarbiausia jų – butas. Klebonija didelė, bet man buvo skirta prieš kurijos valią mažas kambariukas ir nekūrenamas sandėliukas. Sandėliuke pasistačiau medinę lovą, kurią teko sutrumpinti, nes per maža patalpa. 1930–1931 m. žiema buvo šaltoka, todėl nekūrenamam sandėliuke peršalau ir per pačias šv. Kalėdų šventes sirgau. Rytą prausimuisi vanduo būdavo su storoku ledu. Mat buvo manoma, kad vikaras nereikalingas. 

Peržiemojęs 1931 m. žiemą, liepos mėn. paprašiau vyskupą, kad iškeltų kur nors kitur ir nebereikėtų čia man vėl per žiemą kentėt tuos pačius speigus.

Iškėlė į Tauragnus. Apylinkės ežeringos, senų krikščioniškų papročių parapija. Radau mielą kleboną kun. Simoną Žižį, bet su juo neilgai teko gyventi, vos du mėnesius. Sulaukęs 57-ių metų amžiaus, mirė už stalo pietus bevalgydamas. 

Po dviejų savaičių tragiškai mirė mano tėvelis. Po šešių mėnesių sulaukiau naujo klebono kun. M. Nako. Su juo išgyvenau penkerius metus ir iš jo daug gero išmokau. Čia teko gerokai padirbėti: daug mokyklų, organizacijų, neskaitant bažnytinio darbo. Retas kuris ligonis mirdavo kelis kartus neaplankytas. Neaprūpintų Šv. Sakramentais nebūdavo, nes staiga mirti tada „nebuvo mados“...

Kunigas M. Nakas sumanė Daunoriuose įkurti filijinę parapijėlę už 10 km nuo Tauragnų, seno bernelio Justino Vitkausko bažnyčiai paaukotoje žemėje su sąlyga, kad bus pastatyta bažnyčia. Naudojamos žemės vos keli hektarai, o visa kita 48 ha – jaunuolynas – miškas ir smiltynai. Kun. M. Nakas parūpino bažnyčios projektą, o jo realizavimą, susitaręs su vyskupu, uždėjo ant mano jaunuoliškų pečių.

Pastačius bažnyčią ir ūkinį pastatą, suremontavus gyvenamąjį namą, 1935 m. liepos mėnesį gyventi persikėliau į Daunorius. Čia buvau iškilmingai sutiktas su duona ir druska, vaikučių su gėlėmis ir vainikais įvestas į bažnyčią pamaldoms.

Buvo ir vargų. Fundatoriui vyskupijos kurijos buvo duotas raštiškas pažadas-sutartis, išlaikyti jį patį, neoficialiai ir jo tarnaitę, arklį ir karvę, kada smiltingoji žemė daugiau ir negalėjo. Teko fundatorių įtikinti, kad jis ir ji išlaikomi, tai kam jiems tada karvė ir arklys. Karvę nupirkau, o arklį pasiliko sau.

Po dvejų metų, pasidarbavus ir pavargus, vyskupas K. Paltarokas pasiūlė Nemunėlio Radviliškį. Čia radau aštuonis bažnytinius pastatus, be bažnyčios, avarinės būklės. Vienkiemis už miestelio su 48-iais ha žemės, teko jį nugriauti, išskyrus daržinę, ir naują pastatyti. Špitolei buvo reikalingas kapitalinis remontas, o klebonija, svirnas ir tvartai taip pat buvo suremontuoti. Tai buvo padaryta iki karo pradžios – 1941 m. birželio 22-osios dienos. Vokiečių okupacijos metu jokių remontų nebedariau. Gal ir gerai, nes viskas, išskyrus bažnyčios sienas, sudegė.

1944 m. rudenį buvau paskirtas į Sudeikius. Tai buvo laikotarpis – naktimis gaisrai, o dieną lavonai... 1945 m. gruodžio mėn., prieš pat Kalėdų šventes, buvau perkeltas į Salas. Čia išgyvenau iki 1946 m. gegužės 16 d., kurios pavakariu buvau areštuotas. Nuo čia ir prasidėjo mano gyvenimo „epopėja“.

Areštas

Turėjau žinių, kad esu saugumo ieškomas, nors aš ir nebuvau pasislėpęs. Salos priklausė Kamajų valsčiui. Iš Kamajų pas mane dažnai lankydavosi rusas saugumietis-leitenantas. Ir štai minėtąją dieną, man grįžus iš Naujasodės kaimo, palaidojus mirusį, kleboniją apsupo čekistų garnizonas, atvykęs iš Biržų, vadovaujamas kapitono Sokolovo. Sokolovas, buvo manoma, kad žydas. Dalyvavo ir iš Kamajų vietinis saugumietis. Tarp Biržų saugumo darbuotojų buvo ir lietuvis tardytojas Kairelis, kilęs nuo Lukštų, LTSR respublikinio prokuroro Alfonso Kairelio brolis. Iš Kairelių giminės buvo ir daugiau su automatais...

Saugumiečius pavaišinus, Sokolovas prie stalo atsistojęs padėkojo už vaišes ir iškilmingu tonu pareiškė: „Vy arestovany! Ne ševelites!“ (Jūs areštuotas, nejudėkite). Aš atsakiau jam irgi rusiškai: „Jau mano eilė...“ Nuvedė į kitą kambarį ir pradėjo kratą. Daužė kirviu grindis, sienas ir pečius. Išvertė ir išmėtė visas knygas, kryžių nuo knygų spintelės nubloškė ant grindų. Sukvietė kareivius į vidų ir įsakė vaišintis. Brolis Petras, kuris tuo laiku gyveno pas mane, turėjo su šeimininke neprašytus svečius aptarnauti ir taip per visą naktį. Man leido ant sofkutės atsigulti, bet aš neužmigau. Ryte su pirmais vieversėliais, pakrovus į sunkvežimį kai kuriuos mano daiktus ir ant jų paliepus man sėstis, apsupę žiedu mašinos kėbule, per Rokiškį atvežė į Biržų MGB. 

Tai buvęs privatus mūrinis namas (vokiečių sušaudytų žydų), dviejų aukštų, su rūsiu apačioje. Įvedė į mažą virtuvėlę pirmame aukšte, pasodino ant aštrios kaladės, kuri buvo ne nupjauta, bet nulaužta. Ją pastatė prie karštos plytos ir taip, neleidžiant pajudėti, išsėdėjau ant jos tris dienas ir naktis. Valgyti nenorėjau, bet gerti ir kitų gamtinių žmogui būtinų reikalų atlikti neleido. Visas sutinau. Ketvirtoj paroje nukirpo trumpai plaukus ir, prilaikant saugumiečiui, buvau užvestas į antrą aukštą, į kamerą, kurioje radau areštuotą irgi už nieką iš Joniškėlio Joną Latvėną „apdorojimui“... Prieš areštą buvau girdėjęs, kad areštuotam nereikia aiškinti, prisipažinti savo draugų nei priešų. Draugai bus tardomi ir sudarys grupinę bylą, kas bus sunkinanti aplinkybė, o priešus privers, surežisuos būti liudininkais. Tai žinodamas, kameroje su J. Latvėnu buvau atsargus, nors faktiškai neturėjau jokios medžiagos, už kurią galėjau būti apkaltintas. Tą medžiagą vėliau jie patys sukūrė ir įpareigotais liudininkais parėmė.

Kameroje, nusivilkęs paltą ir kostiumą, kurie buvo permirkę prakaitu, po galva pasidėjau batus ir atsiguliau ant grindų, nes jokio kito baldo nebuvo. Tai „apdorojimo“ kambarys. Atsigulęs jaučiausi tarsi pūkinėj lovoje. Prasidėjo tardymas. Tardė MGB jaunesnysis leitenantas Kuzminas. Neturėdamas ir iš manęs negaudamas reikiamos medžiagos, pradėjo šantažuoti, kad jie mane atiduosią „liaudžiai“, kuri mane pakarsianti. Taip vieną birželio mėnesio dieną iššaukė iš kameros į koridorių, apvilko Jono Latvėno paltu ir kepure, įmetė į sunkvežimio kėbulą, uždėję antrankius, liepė sunkvežimyje gultis ant grindų ir, ratu apsėdę su automatais, išvežė į Nemunėlio Radviliškį pakorimui. Nuvežę išlaipino prie mokytojos Kubilinskienės dviaukščio mūrinio namo, įvarė į kambarį – į areštinę, ant kurios sienų dar buvo likę buvusių areštuotųjų palikti ženklai. Vidury kambario šiek tiek pakreigta šiaudų, dvokiančių žmonių mėšlu ir, atrodo, net krutančių nuo utėlių. Čia išlaikė tris paras be maisto ir gėrimo su antrankiais, kurie labai vargino. Utėlės ėdė be pasigailėjimo. Teko sujudėti, bet sujudėjus, antrankių žiedai į mėsą lindo vis giliau ir triuškino kaulus. Rankos pasidarė tamsiai mėlynos spalvos. Pasirodęs tardytojas Kuzminas ir pamatęs mano rankas, „pasigailėjo“, antrankių užraktus atrakino.

Trečią dieną turėjo vykti žadėtosios mano pakartuvės. Prieš tai į arešto kambarį įleido miestelio gyventoją Antaną Nudą, apsirengusį milicininko uniforma, kuris pažiūrėjo į mane ir tikriausiai norėjo pamatyt ir atpažint, nes jis per mano aštuonerius gyvenimo metus Nemunėlio Radviliškyje buvo manimi nepatenkintas, kadangi aš jį, kaip gyvenantį nekrikščioniškoj santuokoje, su metiniu lankymu aplenkdavau. Jo akys buvo labai negražios. Taip pat buvo parodytas Nemunėlio Radviliškio bažnyčios komiteto narys Jonas Gražauskas iš Tabokinės kaimo, kurio rugiuose, prasidėjus karui, kepiau saulėje, slėpiausi, kad raudonieji atsitraukdami nenušautų, nes buvo Kauno radijo stoties įspėjimas saugotis atsitraukiančių raudonųjų bolševikų. Jonas Gražauskas buvo atvestas basas ir tik su apatiniais baltiniais. Trečiasis pasirodęs – mano brolio darbininkas ruskelis, tomis dienomis tarnavęs Papily skrebu. Labai su nuoširdžia užuojauta pažvelgęs į mane, paklausė: „Kam gi ėjote į Biržų girią ir ten bunkeryje „banditams“ (partizanams) laikėte gegužines pamaldas?“ Aš jam atsakiau, kad mane paėmė Salose, o ne Biržų girioje. Ketvirtoji buvo parodyta Biraitė, iš miestelio, labai verkė net su isteriniais ženklais. Ji buvo išvykusi į Argentiną, bet iš ten ištremta atgal į Lietuvą už komunistinę veiklą. Vėliau ji su Izidorium Šliažu, Nemunėlio Radviliškio dvaro sklypininku, buvo man liudininkais Panevėžyje kariniam tribunole, o dar vėliau Biraitė buvo uoliausia N. Radviliškio bažnyčios lankytoja ir vieša atgailautoja, bet greit mirė.

Po šio „apdorojimo“ visas Nemunėlio Radviliškio valdžios aparatas – „liaudies gynėjai“ ir partiečiai buvo pasiųsti į kaimus agituot, kad žmonės eitų pakarti kunigo – „bandito“, kuris suimtas Biržų girioje belaikantis „banditams“ gegužines pamaldas. Deja, mano buvusių parapijiečių jie nesuagitavo. Žmonės susirinko apdegusioje bažnyčioje ir meldėsi, kad čekistai nepakartų jų buvusio klebono. Miestelio aikštėje susirinko vos keletas žmonių, o bažnyčioje vos tilpo. Melstis atėjo net ir nevarytieji, kad savo malda pasmerktąjį išgelbėtų.

Grįžtant į Biržus, į sunkvežimio kėbulą buvo įgrūstas mano pažįstamas iš Germaniškio, Suosto parapijietis Kudulis. Jo rankos buvo surištos virve už nugaros, todėl važiuojant labai kankinosi, nes kėbulo grindys buvo plikos. Į kėbulą jį įvertė kniūbsčią, o rankos suveržtos ant nugaros, per duobes važiuojant, veidą daužė į grindis. Mano rankos su antrankiais buvo priekyje surakintos, todėl aš galėjau abiem rankom jį užsiversti ant savęs, kad jis veidu nebesiektų kėbulo grindų. Tolimesnio jo likimo nežinau. Kelyje į Biržus tardytojas Kuzminas klausė kitų čekistų: „Čto za prazdnik, jesli tak mnogo narodu v kostiole?“ (Kas per šventė, kad tiek daug liaudies bažnyčioje?)

Taip mano pakartuvės ir neįvyko. Tikiu, kad tikinčiųjų maldų dėka. Grįžtant į Biržus, mus lydėjo du sunkvežimiai, pilni ginkluotų vyrų: vienas priekyje, kitas iš paskos. Matyt, bijojo, kad nepastotų kelio Biržų girios partizanai, nes kelias į Biržus eina palei pačią girią.

Grįžus į Biržus, buvau įstumtas į požeminį rūsį, kuris buvo perpildytas areštuotaisiais-tardomaisiais. Areštuotųjų čia buvo įvairių profesijų bei įvairaus amžiaus žmonių. Prisimenu mokytoją Raulinaitį, buvusį Pabiržės policijos nuovados viršininko pavaduotoją Alfonsą Antanaitį, kurį, iššaukiant tardymui, ne pavarde kviesdavo, o „Bolšoj čiort“ (Didelis velnias). Rūsio duryse jam dėdavo antrankius, ko niekam kitam taip nedarydavo. Grįždavo labai sumuštas. Po poros mėnesių, pasirašius tardymo protokolus, prievakariu iššaukus, kaip paprastai laikantis tik jiems įprasto ceremonialo, buvo apvilktas ilgu Latvėno paltu ir kepure, paguldytas į sunkvežimio kėbulą ir išvežtas (jis buvo areštuotas be švarko ir kepurės). Daugiau jo nebematėme. Ryte girdėjome saugumiečių pokalbį, kodėl grįžę purvini – atseit, „malkas iš miško vežę“ (naktį!?...).

Buvo areštuoti du broliai pabiržiečiai, jauni vyrukai. Jų vietoje rūsyje nelaikė, iš tardymo grįždavo apdegintomis pūslėtomis ir žaizdotomis nugaromis (Stalino „saulė“ karšta...). Čia buvo ir Biržų veterinarijos gydytojas Žuromskis, sudžiūvęs žmogelis, karceriuose iškankintas, bet nepalūžęs, mažai jį iš karcerio teišleisdavo. 

Mergaitė iš Vinkšninių kaimo, kurios ir brolis buvo areštuotas, pirmomis tardymo dienomis, įleista į tualetą, savo kojinėmis pasikorė (o gal čekistų buvo pakarta?). Jos lavonas įmestas plūduriavo sode iškastoje mėšladuobėje. Ją pripildžius, greitai kasant naują, pastaroji buvo užversta.

Mūsų buveinė – rūsys maždaug 3x4 m dydžio, pasieniais narai, gyventojų skaičius nepastovus. „Apdorotus“ – naujus areštuotus pagal bylos pobūdį įleisdavo pas mus, o iš mūsų vesdavo į izoliatorių. Taip pas mus rūsyje pastoviai būdavo 30–40 kalinių. Rūsio langelis prie pat lauko žemės paviršiaus 40x50 cm dydžio. 

Visi apatiniuose baltiniuose šlapi nuo prakaito, be to kalinių savieji dar prinešdavo iš daržo kiek padžiovintos tabokos lapų, rūkantieji, susisukę storus cigarus, traukė dūmą. Kuo daugiau tardymas buvo žiauresnis, tuo daugiau žmonės nervinosi ir dar daugiau rūkė. Trūko oro, nenusakomas dvokas sklido nuo kampe pastatytos „parašos“ ir nuo sušutusių žmonių prakaito. Lange stiklo nebuvo, tik geležys, kad nepabėgtume. Prie pat sienos lauke akla lentų tvora, todėl joks vėjelis mūsų lango nepaglostydavo. Gelbėdamiesi nuo uždusimo dieną, naktį su supjaustytais rankšluosčių gabalais (norma – 40 cm ilgio, kad negalėtum pasikart) dviese, iš abiejų langelio pusių darydavome dirbtinę ventiliaciją.

Tardymas

Buvau tardomas, kaip sakiau, jaunesniojo leitenanto Kuzmino. Tai lieknas, nuspurusiu kostiumėliu, rusas. Po pirmojo „krikšto“ prie karštos plytos, egzekucijų su manim daugiau nedarydavo, neskaitant moralinio šantažo. Po nepavykusių kartuvių daugiau manęs nebešantažavo.

Kartą mano tardymo metu į kabinetą įsibrovė svetimas tardytojas ir trenkė jis man kelis stiprius antausius iš kairės ir iš dešinės klausdamas: „Kak že s vašim bogom? Jest on?“ (Kaipgi su jūsų Dievu? Yra jis?) Kuzminas tarsi jo net nepastebėdamas, žemai pasilenkęs rašė. Paskiau, atseit, pastebėjo, atsistojo ir mušeiką išstūmė iš kabineto. Šiaip specialių kankinimo priemonių man nenaudojo.

Pakvietus į tardymą, sėdėdavau rankas sudėjęs ant kelių nejudėdamas – taip man buvo nurodyta. Tardytojas tvarkydavo kitas bylas ir, kada pasigirsdavo koridoriuje žingsniai, visa gerkle jis imdavo rėkti: „Skaži pravdu!“ (Sakyk tiesą.) Nespėjus ką nors pasakyti, žingsniai nutoldavo, o jis vėl tyliai rašydavo. Aš net norėdavau, kad kviestų tardyti, kad galėčiau prie atviro lango pavasariniu oru pakvėpuoti.

Kartą, atvedus mane tardymui į kabinetą, ant staliuko, už kurio jis sėdėdamas rašė, prieš mano akis už pusmetro gulėjo didžiulis naganas. Matyt, bandė išprovokuot mano karingumą, tik ko gero jis buvo be šovinių. Kitą rytą tardytojas savo kabinete parodė daugybę devocionalijų: keli kryželiai, rožančiai, škaplieriai ir įvairūs šventi paveiksliukai. Kam jie – jiems vieniems žinoti. Vienas metalinis kryželis – matyt kunigo Petro Senulio, nes jį mušdavo tuo kryželiu, todėl ant jo kūno po tardymų visada atsirasdavo mėlynos apvalios dėmės.

Po poros mėnesių – rugpjūty išsiprašiau draugų, kad jie neprieštarautų mano norui išnešti „parašą“, nes aš norėjau pamatyti srutų duobėje plūduriuojančią mergaitę. Nešiau svyruodamas ir antrasis nešėjas stebėjo mane, kad nenuvirsčiau. Medžių lapai atrodė juodi, kaip juodu batų tepalu nutepti, taip jau man akyse matėsi.

Sesuo Stefanija kas savaitę nešdavo mantą ir baltinius iš Pandėlio į Biržus pėsčia 45 km. Ilgesnį laiką mantos neduodavo, tik baltinius. Draugai, gaunantieji mantą (mantas – maistas), sušelpdavo. Nors ir saugumiečių sargyba buvo skrupulinga, bet susirašinėjimas su namiškiais vyko. Tuo galėjo pasinaudoti tie, kurie turėjo namiškius ir su jais nenutrūkusius ryšius. Iš namų gaudavo laiškelius, parašytus ant rūkomo popieriaus, susuktus į mažytį rutuluką, o viršuje su sviestinio popieriaus apvalkalu. Jį įdėdavo į puodą su spirgučiais ir kalinys, pertikrindamas kiekvieną spirgutį, laiškutį susirasdavo. Arba tokį laiškelį apklijuodavo išmirkytos duonos lopu ant sviestinio arba taukinio indo dugno, tokiu būdu dugnas atrodė tarsi būtų purvinas. Kaliniai savo laiškus išsiųsdavo grąžinamų, sustirusių nuo prakaito baltinių siūlėse, prie indų dugnų priklijavę arba sustirusiose ir dvokiančiose kojinėse. Mano minėtiems apdegintiems broliams buvo svarbu, kad savo parodymais nepakenktų vienas kitam. Reikėjo susirišti. Laimei – vienas jų buvo rūsy, o kitas virš rūsio kameroje. Viršutiniam broliui pabeldus, apatinis laukdavo prie lango pasirodant ant siūlo pririšto laiško. Bet vis dėlto sargybinis kartą pastebėjo. Į rūsį staiga įpuolė mano tardytojas, kadangi aš su adresatu stovėjau prie lango, ir manydamas, kad laišką paėmiau aš, vienmarškinį ištempė ant rūsio laiptų, draskė baltinius, liepė išsižiot, bet laiško nerado, nes aš jo ir neturėjau. Tuo momentu adresatas laišką pamurkdė „parašoje“. Išnešus „parašą“, laišką adresatas surado ir perskaitė. Matyt nepasinaudojo, nes vėliau „gyvuosius spirgučius“, aišku, užverbavę paleido.

Tardymo daviniais remiantis, man buvo pritaikyta SSRS BK 58 str. 10 dalis. Pritaikius šį straipsnį, tardytojas mane pavadino kontrrevoliuciniu agitatoriumi. Bylos svoriui padidinti buvau dar kaltinamas, neva, vokiečių okupacijos metu pakrikštijau N. Radviliškio vaistinės vedėjo žydelio Zakso šešių mėnesių vaiką ir jį, paėmęs už kojų, trenkiau į medį ir užmušiau, nors krikštijau ir ne miške, bet bažnyčioje.

Rugpjūčio mėnesį, užbaigus tardymą, mane su kunigu P. Senuliu išvežė traukiniu su ginkluota apsauga į Panevėžio kalėjimą teismui. Čia pagal pateiktą formulę teko rašyti pareiškimą, kad pats atvykau „išpažinti savųjų kalčių“. Panevėžyje, pernakvojus apgriuvusiame name, kur sienos buvo numargintos areštuotųjų pavardėmis, ant tų sienų užrašę ir savąsias pavardes, kitą dieną grįžome atgal į Biržus.

Rugsėjo mėnesį vėl abu su kun. Senuliu buvome nuvežti į Panevėžį. Mano teismas vyko 1946 m. spalio 12 d. Teisė karinis tribunolas: vienas karininkas ir du kareiviai, advokatė buvo Panevėžio gimnazijos mokytoja Janulionienė. Tą dieną nuteisė aštuoniolika kalinių ir visiems davė po 10 metų. Konvojininkas su automatu rankose, kaip Pilotas, ramindamas savo sąžinę, pareiškė: „Šiandien aš jus varau, o rytoj galbūt jūs mane varysite.“

Nuo 10-os val. ryto iki 18-os val. vakaro teismas „pravarė“ visas aštuoniolika bylų. Perskaičius kaltinimą, paklausė liudininkus, ar jie neatsimena ankstesnių parodymų. Jiems patvirtinus, atsiklausta prokuroro, kuris pareiškė, kad kaltinimai ne visi pagrįsti, bet bausti reikia. Paskutinio žodžio man nedavė, visi 18 nuteistųjų „patenkinti“ buvo grąžinti kalėjiman. Čia visiems nukentėjusiems buvo duoti gabaliukai popieriaus kasaciniams skundams parašyti. Visi rašė ir prašė, kad leistų kaip ilgiau dar pabūti Panevėžy. Bausmių pakeitimų nei vienas nesulaukėme. Paaiškėjus kasacinių skundų rezultatams, daug kalinių buvo išrikiuoti kalėjimo kieme ir įspėti: žingsnis į šalį – bus šaunama. Ir taip, kareivių apsuptus, mus atvarė į geležinkelio stotį prie stovinčių „stolypinskų“ vagonų.

..............................................................................................................................

1. K. p a s t a b a: Piotras Stolypinas – Rusijos valstybės veikėjas. Nuo 1906 04 Vidaus reikalų ministras, o nuo 1906 07 ir Ministrų tarybos pirmininkas. Vadovavo 1905–1907 m. revoliucijos slopinimui, buvo mirties bausmių skyrimo revoliucionieriams šalininkas, jo iniciatyva buvo sukonstruoti specialūs traukinių vagonai pervežti kaliniams.

     ......................................................................................................................................................

Visus susodino ant žemės ir sugrupavę suvarė į vagonus. Į Vilnių važiavome tris paras. Vilniuje prie pat stoties buvo kalinių „peresilka“. Keli daugiaaukščiai namai, languose lentinės „užuolaidos“, tai uostas „išplaukimui“ į sovietinę „Ameriką“. Išgrūdę iš vagonų, suvarė į „peresilkos“ kamerą, kuri buvo greta „batavikų“ kameros – vagių, plėšikų ir žmogžudžių. Šias kameras skyrė užkaltos durys. „Batavikai“, pajutę, kad už durų politiniai, kurie prilaiko netuščias terbeles ir be to dar pusėtinai apsivilkę, išlaužė duris ir šakališkai mus užpuolė. Įvyko baisus mūšis. Laužė narus ir daužė per galvas. Vienas jaunas ruskelis įsikibo į kunigo P. Senulio maišelį. Aš matydamas, kad jis neatsilaikys, spyriau į tarpkojį ir tas terbelę iškart paleido. Tai vienintelis atvejis gyvenime, kada prieš žmogų aš buvau pakėlęs ranką. Visa laimė, kad sargyba iššaukė keletą karininkų, kurie atbėgę su antrankiais, supančiojo „šakalus“. Supančiotieji verkė ir prašėsi pasigailėjimo: „Graždani načialniki, my že svoji liudi...“ (Piliečiai viršininkai, mes gi savi žmonės.) Supraskite, „jie – politiniai – bendras mūsų priešas.“ Šie žodžiai karininkus įsiutino taip, kad jie jų surakintas rankas trankė į savo pakeltų kojų kelius, o šie net raičiojosi iš skausmo. Gaila buvo man jų, juk tai „šakalai“, atplūdę į Lietuvą iš plačiosios „tėvynės“, pusalkaniai ir badaujantys, tikėdamiesi čia „buržujų ir buožių“ krašte rasti žmonių, kurie išgelbės juos nuo bado ir šalčio.

Vėliau teko sutikti žmonių, kurie karo metu ir vėliau buvo valgę žmogienos, prisimindami, kad vaikų mėsa buvusi gana skani. Tada prisiminiau kunigo Th. Moreux (Morė) knygą „Kas mes esame?“, urvinių žmonių gyvenimo aprašymas, tai musterieminis laikotarpis (Monster Perigorde). Jie esą žmogėdros, laiko garbe suvalgyti savo tėvus po jų mirties. Žmogėdriškieji reiškiniai ir dar „raudonajame rojuje“ – nenusakoma dvidešimtojo amžiaus gėda. Ši gėda žmonijai – Dievo bausmė už krikščionišką nesąmoningumą. Raudona spalva ne kiek reiškia meilę, bet mūsų laikais daugiau kraują ir nekaltą kraują, o apie badą nebėra kalbos.

Ir taip Vilniaus „peresilka“. Kameros didžiulės su dviaukščiais narais – gultais. Įvarius į kamerą mus kartu su kunigu P. Senuliu, duryse sutiko keli kaliniai ir sužinoję, kad mes kunigai, visi suriko: „Kunigai į klaboniją!“ Toj garbingiausioj vietoje jau buvo apgyvendintas kunigas Juozas Liutkevičius sudaužyta ir subintuota galva, nukentėjo kovodamas su „blatnaisiais“ egzekutoriais – neoficialiais politinių kalinių kankintojais (jiems buvo viskas leista, net ir nužudyti kalinius).

Mes „klebonijoje“ įsikūrėme pirmame aukšte trys kunigai: kun. dr. Juozas Liutkevičius, kun. Petras Senulis – Vaškų vikaras ir aš – Salų klebonas. Kun. dr. Liutkevičius buvo gavęs tik penkerius metus „honoraro“, todėl jo nuotaika buvo gana nebloga, o be to jis ir fiziškai buvo gana tvirtas. Jį dažnai lankydavo brolienė – gydytojo žmona, todėl jis mus, kaip svečius savo „klebonijoj“, dažnai vaišino kalinio gėrybėmis. Kameroje buvo apie 150 kalinių, keletas „blatnųjų“. Per jų rankas ėjo visi kameros gyventojams namiškių atsiųsti siuntiniai. Jie iš jų pasiimdavo, kiek norėdavo, juk „vlasti na mestach...“ (valdžia vietoje). Iš kun. dr. J. Liutkevičiaus nedrįsdavo duoklės reikalauti, nes jis buvo pajėgus apsiginti. Gavau ir aš iš brolio Anupro siuntinį. Jis buvo atvažiavęs ir gavęs leidimą pasimatyti. Tarp kitko, su „blatnaisiais“ pagal principą: „Po chorošemu po polam, a po plochomu – vsio otberiom“ (geruoju per pusę, o bloguoju – viską atimam). Manąją dalį taukų vienas žmogelis – žemaitukas nukniaukė. Mačiusieji pasakė „blatniesiems“, kurį jie už tai gerokai apkūlė. „Klebonijoje“ jį išgelbėjome.

Buvo Velykos, nutarėme kalinius aptarnauti velykine išpažintimi. Dar prieš Velykas stengėmės vienas kuris nors iš kunigų patekti su varomaisiais į kalėjimo kiemą pjauti ir skaldyti malkų. Čia susitikome ir su kitų kamerų kaliniais, čia klausydavome ir išpažinčių, o savojoj kameroj visi trys išklausėme norinčius. Po kunigą dar buvo ir kitose dviejose kamerose: kun. Petras Jasas – Plungės vid. mokyklos kapelionas, antroje kameroje buvo kun. Boleslovas Ligeika ir dar vienoje buvo vienas klierikas, kurio pavardės nebeprisimenu. Todėl beveik visus norinčius kalinius aprūpinome velykine, paruošdami žmones dvasiškai į siaubingąjį Sibirą.

Šv. Mišias retkarčiais laikydavo kun. dr. J. Liutkevičius, o kartais net ir pamokslą sakydavo. Kartą jo pamokslą čekistai nutraukė ne dėl jo turinio, bet savo apsilankymu į kamerą ir jį vidury pamokslo iškėlė iš „sakyklos“. Šv. Ostijos ir komunikantų neturėjome. „Klebonija“ nutarėme, tikėdami tuo, kad dėl ypatingų sąlygų galios ir bandelinė medžiaga. Per malkininkus perdavėme konsekruotų bandelių gabaliukus į visas kameras. Dalino ir klierikas savo kameroje. Kiek tai buvo kanoniška, man ir šiandien neaišku.

1947 m. balandžio 15 d. į mūsų „kleboniją“ atvažiavo Tėvas Jonas Paukštys – S. J. Jis užėmė mano vietą ant narų-gultų antrame aukšte, nes aš balandžio 17 d. buvau paimtas į etapą išvežimui į Sibirą. Kunigą Senulį dar prie manęs išvežė į Lentvarį vinių gaminti. Mes jam pavydėjome, bet tai buvo tik tam tikras čekistų manevras, o po to ir jis iškeliavo į Sibirą. Liko kun. dr. J. Liutkevičius ir Tėvas J. Paukštys – S. J. Kunigą dr. J. Liutkevičių grįžęs 1957 m. buvau sutikęs Vilniuje.

Važiuojame į Sibirą

Transportuojamus kalinius sukomplektavo brigadomis. Kiekvienai brigadai – prekinis vagonas. Vagonų langeliai su rešotkomis (grotomis), o durų kampe įmontuotas liuktas – klozetas, lentiniai suolai. Į mūsų ešeloną sutalpino 1500 kalinių. Kur ešelonas važiuos – niekas nežino. Aplink ešeloną čekistai su automatais. Apyryčiais, balandžio 18 d., ešelonas pajudėjo Sibiro link. Vagone dauguma lietuviai, bet buvo „prikomandiruotų“ ir rusų „blatnųjų“. Tai vidaus sargai, kad nebandytų kas laužtis į laisvę. Jie buvo kalinių „nubuožintojai“ – kostiumų, batų, kuriuos parduodavo čekistams už rūkalus ir odekoloną ir kurį čia pat išgerdavo. Jie taip pat per savo rankas leisdavo ir maistą mums duodamą. Jeigu kas ką nors jiems duodavo, tai duonos normą tas didesnę gaudavo ir „pachliopkos“ daugiau įpildavo. Čia pirmą kartą išgirdome ir jų mėgstamą poeziją:

„Kolyma Kolyma – čiudnaja planeta.

Dvenadcat mesecev zima – ostalnoje leto.“

(Kolyma Kolyma – stebuklinga planeta. Dvylika mėnesių žiema – likusi vasara.)

Ypatingai jie tyčiodavosi iš mūsų – lietuvių: „Och vy fašisty! My verniomse, a vy na Kolyme podochnite...“ (Och jūs, fašistai, mes grįšime, o jūs Kolymoj padvėsite.) Tos jų pranašystės daugeliui iš mūsų išsipildė, kiti net ir nenuvažiavo gyvi iki Kolymos. Iš mūsų brigados vagono pusiaukely iškėlė lavoną šeduviečio lietuvio, kuris jau anksčiau buvo nugabentas be teismo į Intą (Komijoje), o vėliau grąžintas Lietuvon, čia nuteistas 25-iems metams ir „nukreiptas“ į Kolymą. Jis nieko nevalgė ir negėrė.

Maskvą pasiekėme per savaitę. Ešelonas sustojo prekių stotyje, čia išvarė iš vagonų, išrikiavo po penkis, įsakė susikabinti už parankių ir nuvarė į pirtį. Įeinant į pačią maudyklę, tarpduryje stovėjo moteris su šepečiu ant ilgo koto, o greta jos stovėjo didelė bačka su chlorkalkėm. Kiekvienam, praeinant pro duris, padažiusi į šitas chlorkalkes šepetį, trynė visas plaukuotas vietas, išskyrus galvą. Šis pasivaikščiojimas į „pirtį“ buvo didelis malonumas, nes gavome įkvėpt jau grynesnio oro.

 Maskvoje ešelonas stovėjo tris paras. Per senų prekinių vagonų plyšius žvalgėmės po „Maskvą“, o taip pat ir per geležimis apkaustytą langą. Vaizdas – ne sostiniškas, matyt daug pro čia pravažiavo ešelonų su „fašistais“ ir išpaikintais savaisiais, tai liudijo palikę pėdsakai... O pėdsakai – išmatų kupetomis. Dusome nuo tirštojo amoniako. Ketvirtą parą išjudėjome.

Kiek įsiminus Rusijos europinės dalies žemėlapį, artėjome link pietinio Uralo, dešinėje palikdami Sverdlovską, judėjome į Omsko pusę. Ešelonas apšviestas stipriais prožektoriais, virš vagonų „vyškos“                                                                                                                                                                                                                                                                                                                 – lizdai sargybiniams su automatais, kasdien patikrinimas, šaukiant pavardėmis ir genant per suolus iš vieno vagono galo į kitą. Nespėjantiems – senesniems ir paliegusiems tenka į nugarą medine kūle, kuria kas naktį daužomos vagonų sienos, tikrinama, kad nebūtų įsilaužimų ir galbūt moraliai pribaigti, sugniuždyti tai, kas dar liko nuo tardymo ir teismo. Kiek vagonų, tiek čekistų su kūlėmis ir tas daužymas į vagonų sienas ir lubas, kaip šimtas perkūnų... O kartais ir vidurnaktį įvyksta „koncertas“ ten, kur ešelonas sustoja ilgesniam laikotarpiui.

Ir taip – Novosibirskas. Čia, kol surado kuo papenėti, išleido iš vagonų, išrikiavo po penkis, kaip paprastai, bet vaikštynės buvo labai sunkios ir susitvėrus kiti po stoties aikštelę paeiti nebegalėjo, kojos nebežengė, o tiesiog vilkosi kaip mazgoliai.

Privažiavus Irkutską – Baikalo ežeras. Traukinys važiavo pietiniu ežero krantu, kuris daugiausia buvo išbetonuotas, o iš pietų pusės – milžiniški kalnai. Čia suskaičiavom didesnius ir mažesnius 56 tunelius. Vaizdas įdomus, tik ne žmogui, kuris gyvas vežamas į kapines.

Tai buvo saulėtas birželinio sekmadienio rytas. Palikę Baikalą, sustojome Čitoje. Čia nieko ypatinga, tik nujautusieji, kad esame nebetoli Kinijos sienos, kai kurie rezgė neįvykdomas svajones... Sustodami didesnėse stotyse, pasiekėme Komsomolską prie Amūro. Sustojome. Per Amūrą tilto nebuvo, bet milžiniškas keltas, todėl ešeloną teko „sukapoti“ gabalais, kad tilptų ant kelto. Tas pareikalavo daug laiko. Nuo karščio ir nuovargio buvome ištroškę. Laimė – mūsų vagonas ant kelto buvo kraštinis, todėl, suraišioję siūlus, pririšome konservų dėžutes ir per langą pasiekėme vandenį. Nors vanduo ir buvo purvinas, bet pasisotinome ir tuo.

Persikėlus per Amūrą, baigėme siekti Japonų jūros šiaurinėje dalyje Totorių sąsiauryje esantį miestą ir geležinkelio stotį Sovetskaja Gavani, iš kurios giedresnę dieną horizonte buvo galima įžiūrėti Sachaliną.

Sovetskaja Gavani

Tai sovietinio „rojaus“ pragaro dugnas. Pasienio zona, todėl padangėje hidroplanai, o vandens paviršiuje sargybiniai kateriai. Iš geležinkelio stoties iki mūsų laikinųjų namų keletas kilometrų. Išsikėlėme iš vagonų, išrikiavo po penkis brigadomis, susikibome už parankių įspėti: „Šag v storonu – streliaju!“ (Žingsnis į šoną – šaunu.) Aplink kareiviai, čekistai su vilkiniais šunimis. Pasigirdo komanda – „marš – begom“ (marš – bėgte). O ką „begom“, jei dauguma ir pėsti nebepaeina... Kiek tvirtesni nusilpusius už parankių prilaikydami tempė. Tempiau ir aš vieną, bet iš paskos išgirdau klaikų balsą: „Klebone, ir man padėk!“, nes ant jo nugaros buvo užsikoręs vilkšunis. Tas nelaimėlis, pasirodo, buvo batsiuvys iš Marijampolės – džiovininkas. Gaila, kad jo vardo nei pavardės nebeprisimenu. Iki pasiekėm buveinę, daugelį šunys apdraskė, bet šūvio neišgirdome. Sugrūdo į karo metu pastatytus pastatus, miške užmaskuotus milžiniškus garažus-angarus, kuriuose būdavo sumontuojama iš užsienio gauta karo technika. Čia jų buvo keletas. Toliau miškuose buvo girdėti bėginiai dūžiai, kurie priminė rusų caro laikų dvarų kvieslius iš laukų darbininkams, nes ir tada daužė į bėgio gabalą. Tai reiškė, kad ir toliau miškuose lageriai.

Ir štai mes – degutuotam garaže. Pasieniais susodino ant žemės dar Vilniuje suformuotomis brigadomis. Saugumiečiai su šunimis liko už durų, bet čia brigadų žiedo centre sukinėjosi jauni įmitę vyrukai, civiliais apdarais su geležinėmis lazdomis rankose. Dauguma jų sustojo ratu, o keli ėjo iš eilės prie kiekvienos brigados ir kažko klausinėjo. Iš pirmos brigados matom išvedė vieną jauną vyruką, pastatė viduryje stovėjusių ir išgirdome komandą: „Razdevatsa! Ložis!“ (Nusirengt, gultis.) Tam atsigulus, visi geležinėmis lazdomis trenkė į nugarą. Tas kiek sukrutėjo ir nurimo. Porą jų paėmė ir nuvilko į prie garažo buvusį priestatą. Ir taip iš visų brigadų po keletą nulinčiavo. Atėjo ir prie mūsų brigados. Klausia: „Kakije žaloby u vas jest?“ (Kokie nusiskundimai pas jus?) Čia jau supratome koks reikalas. Aš amžiumi buvau vyresnis, tai ir atsakiau: „U nas žalob nėt, vsio v poriadke“ (Pas mus nusiskundimų nėra, viskas tvarkoje.) Mūsų teroristams net veidai ištįso, bet neužmušė nei vieno.

Vėliau, matyt vyresnysis teroristas už tai man atsidėkodamas padovanojo juvelyriškai išdrožtą medinį rusišką šaukštą, kurį po paros tie patys jo draugai atėmė. Aplink garažus aptvaro nebuvo, todėl stovėjo ir saugojo su šunimis ginkluoti čekistai. Tarp garažų baisus purvynas. Tam purvyne žmonės braidė iki pusės blauzdų. Mažam pastatėlyje buvo įrengta virtuvė. Iš jos rytais per langą išduodavo gabalėlį duonos ir pusę stiklinės arbatos, per pietus „pachliopkos“, o vakare tik arbata. Ir vis brigadomis... Brigados turi purve sėdėti, kuris nenori purve sėdėti – stovi arba klūpi, tas gauna geležine lazda per galvą arba nugarą, kur pataiko... Po to tas ir kiti jau žino, kad purvyne geriau sėdėti. Daugelis kelyje dar buvo tų pačių teroristų nuvilkti. Aš dar turėjau megztuką, o iš švarko ir kailinių, kuriuos namiškiai, dar Vilniuje esant, buvo atvežę, jau buvau išvilktas. Juos turėjau „laisvai“ išmainyti į japonišką karišką milinę, kurios negalėjau apsivilkti, nes japonai labai smulkūs žmonės.

Naktys šaltos, rytais gruodas. Viename garaže buvo narai, bet jais naudotis tik dalis tegalėjo, nes iš viso šiame „apsupime“ buvo apie penki tūkstančiai žmonių. Žinoma, skaičius buvo nepastovus, atveždavo naujų, o kitus išsiųsdavo į vietinius lagerius. Dauguma nakvodavo ant žemės, spausdamiesi vieni prie kitų, o be to visi aplipę purvais ir šlapi. Čia palikome man žinomų lietuvių: iš Kauno – inžinierių Bučį, nedidelio ūgio, apie 40 metų amžiaus; Dumčių iš Marijampolės, jaunas stambus vyrukas. Juos gydė gydytojas Vladas Rumbauskas, dabar pensininkas Pakruojyje. Abu buvo ištinę.

Čia murdėmės ne visai mėnesį. Liepos 8 d. visi kaliniai su geležinėmis lazdomis buvo suvaryti prie „vachtos“ (sargybinių būdelė) ir šaukiami pagal bylas. Pakviestieji, atkalbėję reikalaujamą „maldelę“ – pavardė, vardas, tėvo vardas, straipsnis, bausmės dydis ir t. t., išėję už „vachtos“, turėjo stoti į rikiuotę. Iššaukė apie tūkstantį žmonių, nuvarė su dvikojų ir keturkojų palyda į uostą, kur radome paruoštą laivą „Džurma“ – neaiškaus tonažo. Suvarė į triumus, o denyje traktoriai.

Liepos 9 d. po ilgo laukimo laivas atsišvartavo nuo kranto ir išplaukė šiaurės link. Čia brigadų nebuvo. Kažkurią parą patekome į štormą, pranešė, kad laikytumės ramiai, nes laukiama aštuonių balų štormo, bet buvo tik šeši balai. „Džurma“ skrodė bangas, kurių skiauterys ritosi per denį. Laivas smarkiai suposi, nes traktorių svoris ant denio buvo didesnis, negu triumuose žmonių, bet atlaikė. Ir taip iki Magadano uosto plaukėme šešias su puse paros – 1947 m. liepos 15 d.

Magadanas

Iš laivo – tiesiai pirtin. Prieš pirties duris aikštė ir čia įsakymas „razdėvatsia“ (nusirengti). Sumetė didžiules krūvas drabužių, batų ir maišelių su maistu, kurie nuo „nubuožinimo“ dar buvo likę, juk čia „Raudonojo rojaus“ pragaro dugno garinė citadelė. Nuogi į pirtį, o iš pirties pro kitas duris... 

Kieme krūvos drabužių, batų ir kepurių. Baltinių nebuvo, vien lagerinė uniforma – „chlopčiato bumažnaja“ (popierinė medvilnė). Dydis nesvarbu, svarbu, kad ne nuogas. Švarkai pilkos medžiagos, be pamušalų. Komanda – „po piatiorku!“ (penkikėmis). Keletas miesto gatvių ir lageryje, prie kurio stovėjo daug sunkvežimių su priekinėje dalyje lentomis atitvertais kėbulais. Pagal bylas ir nustatytas pajėgumo kategorijas, kurias nustatė dar Vilniuje, išrikiuotiems pakeldami nugaros odą, susodino į sunkvežimių kėbulus. Važiavome Vakarų link. Kiekvienam kėbule po du automatininkus. Už miesto – akmenimis grįstas plentas – Talaja. Centriniu plentu pravažiavome 350 kilometrų, po to įsukome į šalutinį, kiek siauresnį. Po 50 km trys sunkvežimiai sustojo prie pastatėlio – arklidės. Kažkada gyventa žmonių, bet vėliau – arklių. Išsilaipinus – įsakymas: „Išsivalyti patalpas!“ Išvalėme arklių mėšlus, langai išdaužyti, stiklų nebuvo. Lyg ir įsikūrėme. Vakarienei „pachliopkos“ iš kažkur atvežė.

 Po vakarienės sugulėme ant narų, kurie padaryti iš puspliauskių, bet lygiosios pusės žemyn, o šakotosios aukštyn. Nei čiužinių, nei apsiklojimo, tiek, kiek apvilko pirty nuo visiško nuogumo, sugulėme ir dar ant aštrių šakų. Susispaudėme vienas prie kito, kad nors kiek būtų šilčiau, prisitaikydami savo kūną tarpušakiuose. Gultas su visais „patogumais“. Šis 60-ies kalinių lagerėlis-filialas – centrinio kalinių lagerio Juodajame ežere (Čiornoje ozero), kuris nuo Talajos – 40 km. Netoli Talajos, kur dažnai sudreba žemė, yra požeminiai šaltiniai, iš kurių veržiasi 90-ies laipsnių karščio vanduo. Žiemą, kada lauke 50 – 60 laipsnių šalčio, iš tų šaltinių veržiasi didžiuliai garų debesys.

Rytojaus dieną išvarė vežti akmenų mediniais karučiais (tačkomis), kad pakeltume aukščiau plento sampilą, ir taip kasdien, kol vienus maliarija, kitus „nusimaitinimas“ neišvarė iš rikiuotės.

 Vėliau, privežus medžiagos: šešių metrų aukščio stulpų ir sakininių pušų (kedrų) šakų, dirbome sniego užtvaras pagal plentą. Net tokio aukščio užtvaros pavasariop atsiduria po sniegu, vietomis net telefono stulpai lieka užpustyti. Sergančius – paeinančius varydavo, o stipresnius veždavo į Juodąjį ežerą stacionaran, kuris nuo Magadano buvo už 313 km, o iš ten jau niekas atgal nebegrįždavo. Kas į kapus, o kas dar gyvas, likdavo – „dorožninku“ (kelininku) Juodajam ežere. Po poros savaičių ir aš atguliau stacionaran.

Juodasis ežeras

Juodasis ežeras – maža gyvenvietė, apie 2500 metrų virš jūros lygio. Džiovininkams gerai, tik ne širdininkams. Čia pragyvenau beveik šešerius metus. Lageris – daugiausia „batavikų“ – vagių.

Režimas, kaip tokiems – švelnokas. „Zaprėt zona“ (draudžiamoji zona) nors ir su įspėjimais: „streliaju“ (šaunu), bet skylėta ir kaliniai pro ją landžiodavo. Dirbau pastogėje (o tas labai svarbu) barako tvarkytoju ir pirtyje-skalbykloje už zonos ribų. Nors darbas ir sunkus, bet ypač žiemą, svarbu, kad patalpoje. Dirbome dviese su buvusiu estų armijos kapitonu. Skalbykla ir pirtis aptarnavo laisvuosius ir kalinius, o jų iš viso buvo apie penkis šimtus. Žiemą į pirtį veždavo arkliais ne vandenį, o ledą, bet neilgam...

Garsusis Berija išleido instrukciją, kad politiniai kaliniai būtų atskirti nuo kriminalinių, žinoma, ne pirmųjų labui. Taip visi kaliniai buvo surūšiuoti pagal bylas. Iš Juodojo ežero atvažiavusios karinės saugumiečių komisijos pagal kalinių bylas ir amžių pradėjo perkeldinėti į Dnepropetrovską, į aukštesnę pagal jūros lygį vietovę. Čia visi kaliniai sunumeruoti, kaip mašinos. Kiekvienam dvi skirtingos raidės ir skaičius iš keturių skaitmenų. Mano buvo (rusiškos raidės) ŽD 72–36. Šis ženklas turėjo būti ant nugaros, kepurės ir šlaunies. Jį išrašydavo ant skuduro ir prisiūdavo ten, kur nurodyta. Už jo pametimą, ar užteršimą taip, kad jis jau nebeįskaitomas, grėsė karceriu. Karceris tai lagerinis kalėjimas, atskiras pastatas lagerio zonoje, nuošaliausioje vietoje. Sienos dvigubos, grindys betoninės, gultai – narai be patalynės, maistas – pusė lagerinio davinio, darbas – „po durtuvu“. Į jį patekti labai nesunku. Kratos metu, radus kišenėje monetą – pusė metų karcerio, už nepaklusnumą – metai. Vaizdas siaubingas, ypatingai žiemą. Lageris kalno viršūnėje, žiemą mašinos neužvažiuoja, vandenį, malkas ir kitus buitinius reikmenis reikia nešti kaliniams, o jų penki tūkstančiai. Neša invalidai, nušalusieji, galvomis apraišiotomis, kojas skudurais apsukę, o darbingieji šachtose planus vykdo... Sunku pasakyti, koks mirtingumo nuošimtis... Viena aišku, kad speciali lavoninė metalinėmis durimis, languose „rešotkos“ (grotos), kaip „stolypinskam“ vagone, kad gyvieji neprieitų ir neišpjaustytų dar nebaigusių išsekti kūno dalių. Iki pavasario, kada jau galima prakasti nors kiek paviršines žemes, lavoninė būdavo perpildyta. Lavonai visi skrodžiami ir štabeliuojami. Jų atskyrimui, arba, kaip sako, jų identifikavimui, po skrodimo specialiuose blankuose atspaudžiamos rankų delnų kopijos ir atskirai pavieniai pirštai. Dirbant sanitaru, teko spausdinti, sušalusių ir sustingusių lavonų rankas braškinti. Lavonas – kantrus, geruoju nepasiduoda...

Ruošiant laidojimui, paruošiamos trys kartoninės arba fanerinės plokštelės, kuriose įrašytas mirusiojo vardas, pavardė, tėvavardis, gimimo metai, bausmės trukmė ir baudžiamojo kodekso straipsnis. Iš šių lentelių viena užkabinama lavonui ant kaklo, antra ant dešinės kojos didžiojo piršto, o trečia ant kape įkalto kuolo prikalama. Karstas – iš puspliauskių („apalkų“), per plyšius lavonas visas matosi, o jis nuogas, tik su nurašytais „triusikais“ parėdytas. Lagerių ir kalėjimų instrukcijose jokie įkapiai nenumatyti, o jų sandėliuose – „vsio čisliajetsia“ (viskas skaitosi) – užpajamuota... Laidoja patys kaliniai į duobę, o duobė, žiūrint kokio gilumo ją pavyksta iškasti. Karstas dedamas lygiai su žemės paviršiumi, o viršuje apipilama žolėmis, apkraunama akmenimis, kad žvėrys neišvalkiotų. Ritualinės „apeigos ir maldos“ – kasdieniai klasikiniai rusiški keiksmažodžiai.

Kaip aš į šį „Raudonojo pragaro“ dugną patekau? Juodajame ežere iš Maskvos į „batavikų“ – kriminalistų lagerį pagal Berijos įsakymą atvažiuodavo saugumo karininkai su politinių kalinių bylomis ir juos turėjo perkelti į spec. lagerį su griežtesniu režimu, kad sumažintų jų skaičių. „Batavikų“ lagerio administracija stengdavosi kiek galėdama mažiau politinių išduoti, nes politiniai – geriausi darbininkai, planus vykdo. Į tų „globotinių“ skaičių ir aš patekau. Kartą, atvažiavus šiai komisijai ruošti etapą į Dnepropetrovską, mūsų lagerio viršininkas, susitaręs su „frontaviku“ gydytoju, mane paguldė į ligoninę, nes komisijai ligoniai nereikalingi ir jie neturi teisės ligonis pakeldinėti.

 Komisijai išvažiavus su politiniais kaliniais, man buvo pasakyta: „Nu died, idi na rabotu.“ (Na seni, eik į darbą.) Su kriminaliniais likome tik trys politiniai. Po metų iš Maskvos atėjo įsakymas įvardintai, kad ir mus tris likusius pristatyti į spec. lagerį. Antrą kartą paguldyti mus ligoninėn lagerio vadovybė pabijojo, tai nutarė duoti man raštelį, kad aš esu ligonis ir jį įteikti spec. lageryje gydytojų priėmimo komisijai. Šis raštelis man padėjo. Mano nelaimės draugus uždarė spec. lageryje, o mane vieną grąžino į Juodąjį ežerą. Bet dar po metų nuvežė į Dnepropetrovską ir čia uždarė be jokios gydytojų komisijos. Tai buvo 1951-ųjų žiema.

Ir taip aš atsiradau sovietinio „rojaus“ pragaro dugne, tarp gyvų lavonų... Čia radau keletą šimtų lietuvių, tarp jų porą buvusių parapijiečių, tai daunoriškis Bronius Augutis ir salietis Povilas Mateikis.

   .......................................................................................................................................

Mano p a s t a b a: partizano Povilo Mateikio-Tauro prisiminimai užrašyti mano sudarytoje knygoje 2003 11 29 „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, VI dalis,  46 p. Šiuo metu (2012 m.) P. Mateikis tebegyvena Rokiškyje.

 ........................................................................................................................................

Moraliai buvo jaukiau: glaudėmės vienas prie kito, raminomės, nors padėti vienas kitam niekuo negalėjome. Buvo tokių, kurie nenorėjo net lietuviškai kalbėti. Tai buvę išgamos – skrebai, arba šiaip persistengę valdžiai savo anarchistinėmis nuotaikomis. Čia mat „asmenine konstitucija“ nepasišvaistysi, yra ir „stalininė“ – kietesnė, kuri nepagaili kulkos ir draugams, net generolams, o su eiliniais padlaižiais susitvarkyti – niekis: „šag v storonu – streliaju.“

Čia akmens kalnų šlaituose amžinam įšale, iki 800 m, amžinam poilsiui palikome nuoširdų lietuvį, kamajiškį mokytoją Antaną Ragelį... Ir taip iki 1953 m. kovo mėnesio – „tėvelio“ Stalino mirties, apie kurią išgirdome iš „gavarilkos“ (taškinis radijas) spiegiančių melodijų. Laidojimo dieną (pas mus buvo vidurnaktis) po garsaus „podjomo“, radomės „ant lineikos“ (centrinio lagerio zonos kelio) rikiuotėje be kepurių, apie 50 laipsnių šaltyje visą valandą drebėjome, daug kam nušalo ausys...

Vėliau „gavarilka“ pranešė, kad Berija sušaudytas... Mes lengviau atsidusome...

Po kurio laiko nuėmė nuo nugarų, kaklo ir šlaunų numerius. Zonoje prie „vachtos“ pakabino generalinio prokuroro, aukščiausiosios tarybos ir kitų įstaigų Maskvoje adresus, kad rašytume prašymus bylų peržiūrėjimui, nors anksčiau rašyti visi prašymai ir skundai toliau šiukšlių dėžės nenukeliavo.

Mano bausmės dešimtukas artėjo į pabaigą, nes turėjau užsidirbęs užskaitų. Iš jų – sėdėjau septynerius metus ir aštuonis mėnesius. 1953 m. rugpjūčio mėn. išleido iš lagerio be teisės grįžti savan kraštan. Atvažiavo karo komendantas su kadrų viršininku apiforminti dokumentų ir darbo. Vietoje paso išdavė popierėlį su dideliu tuščiu lauku, kuriame tas pats komendantas kas trys mėnesiai tikrindavo ir dėjo savąjį parašą ir antspaudą paliktajame lauke. Likau įdarbintas šachtininkų virtuvėje-valgykloje. Ploviau indus ir kepiau blynus. Tai buvo pažanga į gerąją pusę.

Priglaudė mane lietuviai, gyvenę mažoje salkutėje. Vėliau dirbau taupomųjų kasų ir šachtų kasos sargu. Išsisėmus alavo atsargoms, visa gyvenvietė buvo likviduota, o gyventojus iškomandiravo į įvairias šachtininkų gyvenvietes. Aš, palankių man viršininkų dėka, patekau į Magadaną. Čia įsidarbinau ambulatorijoje sanitaru ir sargu.

Po daugelio rašymų ir skundų generaliniam prokurorui, aukščiausiosios tarybos pirmininkui, ministrų tarybai, gavau teisę grįžti Lietuvon. Išdavė pažymą su atžyma, pagal kokį straipsnį buvau teistas. Tai didelė malonė, kad leido grįžti į Lietuvą ir be jokių gyvenamosios vietos nurodymų.

Iš Magadano išskridau lėktuvu 1956 m. birželio 6 d. į Chabarovską, t. y. apie 3000 km kelio, o iš Chabarovsko traukiniu į Vilnių. Vilniuje buvau birželio 28 d.

Ir štai aš – tėvų žemėje!

...Vidinio džiaugsmo gyvenime neturėjau. Žinojau, kad mamytė, gerų žmonių dėka – dar gyva, du broliai ir sesutė, kurie, rūpindamiesi manimi, tiek vargo turėjo... 

Iš mano prisiminimų apie kunigą Titą Vinkšnelį ir jo tėvų šeimą                                                                                        

Iš Vinkšnelių šeimos pirmiausiai teko man pažinti jų motiną Grasildą Vinkšnelienę, kuri, kaip jau minėjau, netekusi namų, šeimos, tais neramiais pokario metais buvo prisiglaudusi taip pat Buivydžiuose pas tuos pačius Jakučionius. Jos vaikai po tų visų karų ir suiručių buvo išsibarstę kas kur. Vėliau kurį laiką pas Jakučionį gyveno, bet jau labai trumpais tarpais Vinkšnelienės sūnai Anupras ir Petras.  O kodėl taip, aš tada nesupratau. Pasirodo, visa Vinkšnelių šeima slapstėsi, kadangi jiems visiems grėsė Sibiras – tremtis, arba kalėjimas. Jie buvo sekami, todėl vienoj vietoje vengė ilgiau užsibūti, nes jau gana to buvo, kad du broliai: kunigas Titas ir karininkas Povilas kankinosi Sibire.

Anuprą aš pamenu geriau, kadangi jis, kai tik atvažiuodavo, tuoj imdavosi darbo: gamindavo kaimiečiams peilius – paprastus duonriekius peilius. Aš su didžiausiu smalsumu stebėdavau, kaip Anupras, atsinešęs iš kur nors seną sudilusį dalgį, nukapodavo kirstuku jo šiekštą ir, ant gabalo bėgio padėjęs, iškirsdavo peilio formą. Kotą darydavo medinį, gražiai nutrindavo ražpeiliu, po to stiklu, kol medis pasidarydavo švelnut švelnutėlis. Tokie peiliai labai gerai raikė duoną, buvo ploni ir aštrūs. Dešimtis tokių peilių Anupras yra padaręs Buivydžių kaimo žmonėms.

Kunigo Tito brolis Povilas, buvęs Nepriklausomos Lietuvos karininkas (kapitonas), 1940 m. tarnavo pasieniečių pulke prie Vokietijos sienos. Užėjus rusams, buvo suimtas, apie jo tolimesnį likimą tėvai nieko nežinojo. Tik vėliau jau po karo, grįžęs iš Sibiro tremties buvęs Pandėlio banko valdytojas Kalvelis papasakojo, jog su Povilu Vinkšneliu jis buvęs kažkuriam Rusijos lageryje.

Karininkas Povilas buvęs labai iškankintas ir išsekintas, mirė badaudamas. Kada aš kunigo Tito paklausiau, kodėl brolis Povilas, turėdamas tokias idealias sąlygas pasitraukimui nuo įsiveržusių į Lietuvą bolševikų, nepasitraukė į Vokietiją, o pasiliko Lietuvoje ir laukė iki buvo areštuotas. Tada kunigas Titas man paaiškino, jog dar prieš rusams okupuojant Lietuvą 1940 m., pačioje Lietuvos teritorijoje tarp gyventojų, karių buvo platinami atsišaukimai, skleidžiami įvairūs gandai, kad, atseit, tiems, kurių kas nors iš giminės pasitrauks į užsienį, ar ims slapstytis nuo rusų-bolševikų valdžios organų, likusiems iš giminės bus taikomos įvairios represinės priemonės, t. y. bus tremiami, vežami Sibiran, sodinami į kalėjimus ir t. t. ir t. t. Didžioji dalis inteligentijos tokiomis paskalomis patikėjo. Kurie ir būtų galėję pasitraukti, tiesiog sąmoningai pasiliko, kad tuo neužtrauktų okupantų neapykantos bei teroro savo tėvams, broliams, seserims, žmonoms, vaikams ir visiems kitiems artimiems žmonėms. O kas iš tikrujų įvyko? Okupantai ir jų vietiniai pakalikai ne tik kad juos pačius represavo, persekiojo ir trėmė, bet ir jų šeimų narius, artimus gimines...

Kunigas Titas daug domėjosi ne tik religiniu, bet ir politiniu pasaulio gyvenimu, dažnai klausydavosi Vatikano, Amerikos balso, Laisvės radijo stočių laidų, kurias vėliau mėgo savaip komentuoti ir su bet kuo aptarinėti tuometinę politinę padėtį, buvo šviesaus proto žmogus, tautos patriotas. Jis nesitaikstė su okupantų valdžia, nors pats ir savo didžiausiems priešams niekada blogo nelinkėjo. Pamenu, kai šalimais gyvenę jo kaimynai išvogė iš tvarto jo vištas. Jis kalbėjo su tais vagimis – alkoholikais, tarsi su geriausiais draugais, gailėjo jų ir užjautė juos sakydamas: „Jūs nebijokite, sakykite... Gal jūs valgyt neturite? Gal jums padėti? Gal jūs todėl ir vagiate? Aš jums atleidžiu ir nepykstu.“ Vagys iš gėdos neturėjo kur akių dėti...

Vėliau jis pasakojo, kaip pas jį, kai dar Lukštuose kunigavo, atvažiavo iš Vilniaus kino studijos filmavimo grupė, kad jį nufilmuotų laikantį mišias ir vėliau tą nufilmuotą medžiagą panaudotų viename iš dokumentinių filmų jo paties apšmeižimui. Po filmavimo kunigas Titas visą filmavimo grupę paprašęs užeiti į kleboniją papietauti, tai jie labai nustebę ir susinepatoginę dėl tokio kunigo elgesio, bet pasivaišinti vis vien užėję. Matyt, ir šmeižikams sąžinės grūdelis kažkur dar sielos kamputyje buvo užstrigęs.

Kunigo Tito suėmimo priežastį jo sesuo Stefa taip aiškino: „Kada brolis Titas vokiečių okupacijos laikotarpiu kunigavo Nemunėlio Radviliškyje, klebonijos patalpose buvo apsigyvenę vokiečiai. Ten buvo vadinamasis jų štabas. Brolis Titas su jais artimai bendravo, kartu medžiojo ir t. t. Tuo metu, kaip ir visur, buvo areštuota daug žydų bei komunistams simpatizavusių asmenų. Į kunigą Titą kreipėsi pagalbos viena moteris, kurios vyras buvo vokiečių suimtas, kad kunigas paprašytų vokiečių, kad jos vyrą paleistų. Suprantama, tuo atveju kunigas Titas, vengdamas patekti vokiečių nemalonėn, atsisakė prašyt vokiečių dėl minėto komunisto išlaisvinimo. Tai moteriškei jis atseit pasakęs: „Jei prisivirė košės, tegu pats ir srebia.“ Savaime suprantama, kaip pasijuto moteris, išgirdusi tokį kunigo atsakymą. Po to jos vyras buvo sušaudytas. Visą neapykantą ir kaltę ta moteris suvertė kunigui Titui. Pagauta nežaboto keršto jausmo, pasikeitus valdžiai, atėjus kitiems okupantams, ji pasinaudojo tokia proga ir kunigą Titą įskundė rusų NKVD. Todėl jis buvo suimtas ir teisiamas.“

Apie kunigą T. Vinkšnelį ne tik buvo sukurtas šmeižikiško turinio dokumentinis filmas, bet apie jį kažkada rašė ir sovietinė spauda. Tas filmas tankiai buvo rodomas ten, kur tik jis buvo paskiriamas kunigauti, o knygutę apie kunigą Titą, kurioje jis buvo šmeižiamas, ilgai leido suvainiškėnai iš rankų į rankas su Suvainiškio bibliotekos vedėjos Bronės Šapranauskienės palaiminimu. Tą knygiūkštę ji atbogino net iš Biržų. Anksčiau buvusi „miško brolių“ pagalbininkė, bet, išvertusi kailį, tapo aktyvia tuometinės sovietinės valdžios gynėja. 

 Su kunigu Titu mes bendravome keletą metų, iki pat jo mirties. Tankiai pas jį Suvainiškyje lankydavausi, mus jungė bendros pažiūros, ypač pogrindinė spauda – LKB Kronika. Aš kaip tarpininkas jam buvau ir su kai kuriais kitais kunigais, kadangi ne visada totalitarinėj sekimo sistemoje šie žmonės galėjo tarpusavyje betarpiškai bendrauti.

Kunigas Titas, kiek supratau, turėjo, jo žodžiais tariant, labai patikimą kunigą Joną Jurgaitį, kuris tuo metu kunigavo Naujamiestyje. Jis ne kartą yra mane pasiuntęs su slaptais laiškais pas jį, kad aš juos jam įteikčiau asmeniškai. Jis aiškino man, kad kunigas Jurgaitis yra absoliučiai patikimas žmogus ir aš juo galiu visapusiškai pasitikėti, jis mūsų žmogus ir mūsų neišduos. Kunigas Titas buvo parašęs Lietuvos Tikinčiųjų Teisėms ginti Komitetui ilgą laišką, kurį aš buvau įgaliotas pristatyti kunigui Jurgaičiui į Naujamiestį, o iš ten, atseit, jis jau pateks, kur reikia, ir bus paviešintas LKB Kronikoje.

Aš negalėjau nepasitikėti kunigu J. Jurgaičiu, kadangi man už jį savo galvą guldė kunigas Titas, bet to laiško aš taip ir neišvydau LKB Kronikos nei vienam leidinuke. Na, pamąsčiau sau vienas, gal kur nusimėtė, gal neturėjo galimybės įteikti kam priklauso? Ką gali žinoti, kaip ten su tuo laišku baigėsi, bet tai buvo man pirmas signaliukas, kad čia kažkas ne visai taip, kaip turėjo būti.

Kunigas Jurgaitis prašydavo, kad pas jį atvažiuočiau vakare, kai jau būna tamsu. Aš taip ir atvažiuodavau, jau sutemus. Išvydęs automobilio šviesas, kunigas išeidavo ant gonkelių ir manęs laukdavo. Automobilį pasistatydavau prie bažnyčios tvoros po medžiais, truputį toliau nuo klebonijos.

Kai ateidavau prie jo, be pašalinių kalbų jam paduodavau ką atvežęs, jis tik pasiteiraudavo, kaip laikosi kunigas Titas ir, baikščiai apsidairęs, nerdavo atgal į kambarį. Tik vienintelį pirmą kartą jis mane buvo pasikvietęs į vidų, o kitus kartus pasimatydavom lauke.

 Kada po Atgimimo atsivėrė KGB archyvai ir man buvo suteikta tokia „malonė“ dirbti LR AT komisijos Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje tirti Panevėžio konsultacinėj darbo grupėje, turėjau galimybę susipažinti su kai kuriais ten esančiais dokumentais, kur vienoje ataskaitinėje Panevėžio KGB skyriaus byloje užkliuvau ties kunigo Jurgaičio pavarde. Pasirodo, tai buvo KGB agentas pseudonimu Diedulis ir taip po to išlindo ir daugiau dar keletas keistokų detalių, kurios buvo susiję su šiuo kunigu.

Manau, ne be priežasties a. a. Nijolė Gaškaitė tuoj po čekistų pasitraukimo iš rūmų, pirmoji įžengusi į KGB viršininko pavaduotojo kabinetą, ant jo stalo rado jau iš archyvo išimtas penkių disidentų bylas, tarp kurių buvo ir manoji. Matyt, buvo jau jų numatyta mus „pakuot“ ir ruošiamasi veikti...

Dar gyvas būdamas kunigas Titas nemažai yra pasakojęs man apie mokslus kunigų seminarijoje, ypač jis nevienareikšmiškai vertino profesorių Maironį, daug kritikos yra pareiškęs jo adresu: „Maironis seminarijoje turėjo autoritetą. Jei jis ką pasakė – kitos nuomonės nebus. Buvo eilė statybų, kurias jis vykdė gana kūrybingai. Iš klierikų reikalavo laiku sumokėti 600 litų už mokslą (per metus). Pirmuose kursuose dėstė Lietuvos istoriją pagal savo išleistą vadovėlį. Aukštesniuose kursuose dėstė teologijos, dorovės, moralės dėsnius. Paskaitų metu apie poeziją niekada absoliučiai nieko net neužsimindavo. Manė, kad poezija tai jo asmeninis dalykas ir drauge pašalinis nuo jo dėstomųjų dalykų studentams.

Kada 1926 m. kūrėsi vyskupijos, jis buvo kandidatas į vyskupus, tačiau lenkai tam sutrukdė, kadangi krašto lenkinimui jis buvo priešingas. Paskaitas skaitydavo labai rimtai ir pašaliniais reikalais neužsiminėdavo. Su klierikais niekada nekalbėdavo, išskyrus reikalus, kurie susiję su jo tarnyba. Dėl griežtumo klierikai jo vengdavo. Iš dalies „sirgo“ poniškumo manija, neužjautė neturtingų, neturinčių pinigų laiku atsiskaityti už mokslą. Vienas žemaitukas pareiškė, kad reikiamu momentu už mokslą sumokėti neturįs pinigų, prašė Maironio palaukti, bet Maironis atkirto jam griežtai: „Neturi pinigų – nesugebi ir mokytis. Važiuok iš kur atvažiavęs.“ Taip jis tą žemaitį ir atleido iš universiteto.“ 

Vienas iš kunigo Tito sumanymų buvo įamžinti Suvainiškio bažnyčios fundatoriaus, statytojo kunigo Antano Mackevičiaus, vieno iš 1863 metų sukilėlių vadovų šiose apylinkėse, atvaizdą. Šį sumanymą mes įgyvendinom su kupiškėno dailininko Gedimino Rakausko pagalba. Labai mažytę, jau nuo laiko pageltusią nuotraukėlę Gediminas su projektoriumi  padidino ir pieštuku reprodukavo A. Mackevičiaus portretą. Šis portretas šiuo metu kabo ant sienos Suvainiškio bažnyčios zakristijoje ir tai, kas buvo žinoma apie kunigą A. Mackevičių, portreto apačioje yra užrašas:

Žinoma, kad 1861 metais kun. Antanas Mackevičius statęs naują akmens ir plytų Suvainiškio bažnyčią – senosios medinės vietoje. Vyskupas Motiejus Valančius, lankydamasis Suvainiškyje, jį vertino kaip pamaldų, energingą, darbštų ir populiarų kunigą. Metrikų įrašai: 1861 10 05; 1862 01 29 – 1863 07 02 rodo jį gyvenus Suvainiškyje ir pasirašiusį Suvainiškio administratoriumi.

Kunigas A. Mackevičius su Ratkūnų dvaro savininku Komarovskiu 1863 metų pavasarį iš Sipelių, Miliūnų ir Šarkiūnų kaimų vyrų suorganizavo sukilėlių būrį, kuriam jis ir vadovavo. Mūšyje su Rusijos imperatoriaus kariuomene prie Medeikių kaimo (Biržų giria) buvo sužeistas į šlaunį. Miliūnų kaime pas Stuoką slėpėsi ir gydėsi. 1863 m. liepos mėn. iškviestas į Zarasus, areštuotas, metus išlaikytas Daugpilio kalėjime, po to ištremtas Sibiran į Tobolską, ten ir mirė.

 Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais kunigas Titas pasidarė liguistai įtarus. Kada aš pas jį nuvažiuodavau ir mes gerai įsišnekėdavome, jis netgi buvusius geriausius savo brolius kunigus įtarinėjo tarnaujant okupantų saugumui. Nesuprantu, kaip jis manim pasitikėjo, aš tiesiog kartais net stebėdavausi. Jis man pasakodavo tokius dalykus, apie kuriuos ir pačiam patikimiausiam žmogui negalėtum sakyti. Kada aš paraginau kunigą Titą rašyti prisiminimus, jis tiesiog nedelsdamas ėmėsi šio darbo, nors pradžioje ir bandė atsikalbinėti, kam atseit to reikia, bet po to labai greit parašė. O kada parašė, pradėjo taisyt, tobulinti...

Toliau sekė jam sudėtinga inksto operacija, po jos insultas ir tuomet jis man pasakė: „Romuk, kodėl tu neparaginai anksčiau mane rašyti? Kiek dar daug naujų minčių, prisiminimų atėjo į galvą, bet dabar jau atrodo, kad per vėlu...“ Ir ką užrašė, tas ir pasiliko, daugiau jau nespėjo, staigiai buvo paralyžiuotas ir mirė. 1982 m. liepos 18 d. 13 val. 30 min. nustojo plakusi tauraus lietuvio, atkaklaus tikėjimo tiesų gynėjo kunigo Tito Vinkšnelio širdis.  

ADOMAS PETRAUSKAS MANO PRISIMINIMUOSE

Adomą Petrauską aš pažinau maždaug nuo 1964-ų metų. Važiuojant į Uoginius pas gimines Daugėlas, Liobikus tekdavo pravažiuoti pro vieną neįprastą sodybą. Didžiulis senovinis namas, paskendęs vijoklių žalumoje, klėtis, toliau tvartai, klojimas, o kas įdomiausia, tai akmenys.

Kiemas, sodyba nustatyta įvairiausių formų akmenimis, takelis nuo gryčios iki daržinės ištisai nustatytas akmeninėmis girnapusėmis.

Einu pro tą sodybą, žiūriu – kieme pulkas žmonių, pats šeimininkas stovi jų apsuptas iš visų pusių ir, mostikuodamas rankomis, kažką jiems aiškina. Ištiesęs ranką rodo kažkur tolyn ir, primerkęs akis, kalba:

– Va, ten matote? Uoginių kapinės, o kapinėse medinė koplyčia. 1902 metais, persekiojamas rusų caro ochrankos, į Uoginius buvo atsibeldęs poetas ir kunigas Antanas Strazdas-Strazdelis. Jam rusų caro valdžia buvo atėmusi parapiją ir jis neturėjo kur kunigauti, tai čia atėjo pėsčias iš Karsakiškio, apsistojo pas kunigą Daugėlą ir šitoj koplyčioje laikydavo mišias. Čia jis melsdavosi, kartais ir nakvodavo.

Klausiausi ir stebėjausi, kaip tas seniokas įdomiai pasakoja. Aš irgi, įėjęs į kiemą, prisijungiau prie tos grupės ir, kur tik šeimininkas vedė, ėjau su visais kartu. Pasirodo, kad čia ne tik akmenys nuo laukų suvežti ir sustatyti. Akmenys galbūt tik dėl bendros tvarkos daugiau, kad atkreiptų pakeleivio dėmesį. Gryčioj, klėtyje, priestate tiesiog ištisos muziejinių eksponatų kolekcijos. O kai pats šeimininkas taip įdomiai apie šiuos eksponatus pasakoja – viskas virsta gyva istorija ne tik Uoginių kaimo, ne tik Antašavos apylinkių, bet ir visos Lietuvos istorija. Visa tai pamatęs ir išgirdęs, pajunti, koks didžiulis žmogaus pasišventimas, kokia nepaprasta meilė gamtai, gimtajam kaimui, savo tautai. Tada ir pagalvoji: o kad taip pas mus kiekvienam kaime rastųsi panašus Petrauskas...

Tokį pirmą įspūdį man paliko šis susitikimas su Adomu Petrausku. Vėliau, kai tik turėdavau laisvesnio laiko, visada stengdavausi pas jį užsukti, o radęs kokį įdomesnį senovinį daikčiuką, būtinai jam nuveždavau. Taip mes po truputį susipažinome labai artimai, o vėliau jis net mano pavardę įrašė muziejaus garbės narių sąraše. Per didelė jau man garbė buvo skirta iš jo pusės, jos aš tikrai nenusipelniau.

Apie patį Adomą Petrauską ir apie jo muziejų yra plačiau aprašyta LTSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kupiškio skyriaus tarybos 1974 m. išleistame lankstinuke „A. Petrausko muziejuje“.

Kadangi muziejų būtinai reiktų plėsti, rengti naujas patalpas, nes šimtai eksponatų, pasirodo, trūnija ant aukšto sukrauti dėžėse, nėra vietos kur juos išstatyt, tuo labiau ir tie patys išstatytieji sugrūsti beveik vienas ant kito, kad sunku per juos ir perlipti. Lankytojų čia visada sočiai ir iš arti, ir iš toli atvažiuojančių, net iš Amerikos, iš Prancūzijos mūsų tėvynainiai atbilda.

– Neseniai, – pasakoja Adomas, – lankėsi delegacija iš Vilniaus Universiteto. Ką tik ant stalo gulėjo brangus vertingas numizmatinis eksponatas – itališkas pinigas su popiežiaus galva. Staiga dingo, kaip ugny sudegė. Aišku, tokios autoritetingos delegacijos žmonių kišenių netikrinsi, o faktas lieka faktu... Dingsta nemažai vertingų eksponatų. Buvo pavogta kunigo Daugėlos akmeninė „knyga“. Labai retas eksponatas valstybiniuose muziejuose, o apie pinigus jau ir kalbos nėra. Taigi, vieni atvažiuoja pasižiūrėt, o kiti ką nors nugvelbt...

Kartą Petrausko klausiu, kodėl jo muziejaus plėtimui nieks neskiria pinigų: nei kolūkis, nei rajono valdžia, nei ministerija? Petrauskas sako:

– Žadėjo. Visi žadėjo ir dabar dar tebežada, sako, reikia va įrengt koks nors „raudonasis kampelis“, jame išstatyt tokią medžiagą, kuri atspindėtų žmonių kovą dėl tarybų valdžios, tarybinių partizanų nuotraukas surast... Bandžiau ieškoti, bet mano pastangos rezultatų nedavė. Nei tų raudonųjų „partizanų“, nei tos kovos šiose apylinkėse nebuvo, todėl ir to „kampelio“ nėra... O kai nėra „kampelio“, suprantama, nėra ir lėšų muziejaus plėtimui.

Nuo pradžios iki galo perverčiau abi lankytojų knygas. Kiek čia gerų žodžių, kiek blaivių minčių išreikšta, padėkų, pažadų pažadėlių, malonu tiesiog skaityt, bet, kai pakalbi su pačiu šeimininku, padėtis, pasirodo, visai kita. Liaupsint, girt, kelt į aukštybes dabar mes visi mokam ir prie to įpratom, kaip prie kokios ligos. Štai ką rašo mūsų didžiai gerbiamas Panevėžio dramos teatro vyriausias režisierius Juozas Miltinis:

                  ..........................................................................................................................................

1976 m. gegužės mėn. 31 d. nežinodamas užsukau į Adomo Petrausko sodybą Uoginiuose. Mane ištiko didžiausias nustebimas, didžiulis liaudies muziejus, į kurį Adomo Petrausko surinkta nuostabios ir gausios mūsų praeities etnografinės vertybės. Kad vienas žmogus galėtų šiais moderniais laikais per tokį trumpą laiką surinkti tokį milžinišką rinkinį tokių vertybių, yra didžiai nuostabu. Yra būtina padėti A. Petrauskui išlaikyti tas vertybes, nes jis užsikrovė ant savo kuklaus žmogaus pečių milžinų vertybes.

Aš įsipareigoju kreiptis į Centro Komitetą pas Lionginą Šepetį ir prašyti, kad jis paragintų Kupiškio vietinę valdžią greit rasti pagalbos priemones išsaugoti nuo žuvimo tų brangių lietuvių praeities etnografinių vertybių.

Pasirašo: Tarybų Sajungos Liaudies artistas, Lenino ordininkas J. Miltinis

                   .........................................................................................................................................

– Taip parašė Juozas Miltinis. Komentarai, manau, nereikalingi. Daug pažadėjo, bet tuo pažadai ir liko. Po metų jis pažadėjo dar atvažiuot ir įsitikint savo pažadų autentiškumu, bet nebeatvažiavo... O jei atvažiuotų kada, tuoj pakiščiau jam šitą, ką jis man parašė.

Toliau Adomas pasakoja:

– Atvažiavo Miltinis su Blėdžiu ir atsivežė dar tokį „kudlių“. Kiek aš jiems rodžiau, ką pasakojau, Miltinis vis tampė „kudlių“ už pavadėlio, liepė jam žiūrėt ir klausyt... Man atrodė, kad šuniui čia tikrai įdomiau buvo – ne Miltiniui su Blėdžiu, ir šuo mane tikrai daugiau suprato – ne jo šeimininkai...

Knygoje radau ir rašytojo Juozo Baltušio paliktą įrašą, datuotą 1973 10 18. Su rašytoju A. Petrauskas kurį laiką artimai bendravo, susirašinėjo laiškais. Kambaryje ant spintos rėmeliuose puikavosi Baltušio ir jo žmonos aktorės Monikos Mironaitės nuotrauka. Kaip supratau, Petrauskas Baltušį laikė šiek tiek pagarboje. Baltušis retkarčiais čia atvažiuodavo, dalyvavo ir muziejaus oficialiam atidaryme 1973 m. rugpjūčio mėnesį. Kartą buvo atvažiavę su broliu Leonardu ir radijo-televizijos direktoriumi Henriku Paulausku, kuris 1979 m. išleido knygą „Kupiškėnų kraštas“, kurioje trumpai paminėtas ir Adomas Petrauskas, o gale įdėta jo nuotrauka. Petrauskas pasakoja:

– Neseniai su Monika buvo atvažiavęs Baltušis. Pas mane vyko pirmos žmonos mirties paminėjimas, giedojom rožančių, o antrą dieną, kaip jau įprasta tokiom progom, vaišinomės kupiškėnišku alučiu. Baltušį su Monika pasodinau už stalo, o pats, žinai gi, svečių daug, šeimininkui priklauso rūpintis visais ir aš Baltušiui gal šiek tiek mažiau dėmesio skyriau. Staiga Monika atsistojo, Albertas iš paskos, abu tik „ačiū“ „ačiū“, iš užstalės ir išvažiavo... Na ką gi, negi aš juos su pavadžiu prisirišęs išlaikysiu. Jei jau taip užsimetėt važiuot, tai ir važiuokit. Dabar po šito karto Baltušis čia ir kojos nekelia, net laiško nebeparašo. Jis žmogus gal ir nieko, bet jau ta Monika – su didžiausiais kaprizais.

Kas šiame muziejuje įdomiausia, tai paties šeimininko žodis. Jo lūpomis kalba čia kiekvienas daiktas, daiktelis ir kalba ne šiaip, o taip vaizdžiai, kad klausaisi ir stebiesi tokia gražia, nuoseklia ir išraiškinga Adomo kalba. Jis tokiais vaizdingais žodžiais sugeba perteikt savo mintis, atrodo, neatsibostų dieną naktį jo klausytis. Bet kokį eksponatėlį paims į rankas, pavarto, pakilnoja ir ima pasakoti jo atsiradimo istoriją, kieno jis buvo, kam ir kur buvo naudojamas, visada pateikia kokius nors palyginimus, ironizuoja, kartais sukeldamas juoką, o neretai ir ašaras klausytojams išspausdamas. Ne kartą iš jo teko išgirsti pasakymą, kad kiekvieną čia esantį eksponatą būtina gerai pažinti, apie jį daug išmanyti, o tuo labiau mokėt ir papasakoti. Petrauskas stebisi:

– Teko lankytis Rumšiškėse, Liaudies buities muziejuje. Tiek ten suvežta, tiek pristatyta, žinoma, ir pinigų krūvos tam buvo iššvaistytos. Gidė – jauna mergaičiukė. Ką mes matom, tą ji irgi pirštu parodo, o istorijos, matosi, nei bum bum nežino. Taigi, paskiau per konferenciją aš ir klausiu: „Kodėl gi jūs padarėt tokį didelį darbą, suvežėt iš visos Lietuvos tiek namų, tiek buities eksponatų, paklojot tiek lėšų, o negalėjot surast paprasčiausio kaimo senioko, kuris ir už labai kuklų atlyginimą čia būtų galėjęs labai daug ir įdomiai papasakoti lankytojams?“

Įdomu tai, kad Petrauskas ne tik muziejininkas, bet ir prisiekęs saviveiklininkas, įvairių pramogų organizatorius. Bažnytiniam chore jis gieda nuo pat vaikystės. Jeigu kaime gegužinė, jaunimui padeda nors berželius sukaišioti, per vestuves ir už piršlį pabūna, per Naujus metus ar Kalėdas suorganizuoja karnavalą, aptaiso jaunimą čigonais, caro žandarais ir eina per kaimą žmones linksmindami. Kai per Jonines stebulę degina, susirenka visas Uoginių kaimas. Petrauskas pirmas visur: ir krikštynose, ir laidotuvėse už kantorių, be jo niekur niekada neapsieinama.

1980 m. kovo 22 d. nuvažiavau pas Petrauską su diktofonu, jis mielai sutiko pasišnekėti su manimi, pasidalinti prisiminimais, papasakoti plačiau apie save ir visą tą pokalbį įrašyti į audiokasetę.

Pasakotojo kalba netaisyta.

1. K l a u s i m a s: Kuris jūsų pirmas eksponatas, kada surastas ir įamžintas čia? Ką apie jį galėtumėte pasakyti?

A t s a k y m a s: Pirmas eksponatas, t. y. odinės naginės, kurios buvo ant mano gryčios – ant aukšto. Aš jas tarp spalių pamatęs..., man davė tą visą impulsą, dingstį, kad jas reiktų kaip nors nenumėtyt. Naginės mano, eita jomis į mokyklą, pats pasisiuvau, pats jas lopiau ir dabar dar yra vienos sulopytos, bet kiauros. Tas pirmutines nunešiau į muziejų ir pakabinau.

2. K l a u s i m a s: Kuriais metais oficialiai buvo atidarytas jūsų muziejus čia, Uoginių kaime? Kas jo atidaryme dalyvavo ir plačiau apie tai?

A t s a k y m a s: Už trejų metų nuo įsteigimo ir nuo pat pirmų metų, kai pradėjau kaupti, taip jis pradėjo būt veikiantis. Tada, ką žmonės, kaimynai sužinojo, pradėjo eit pažiūrėt, ką jau čionai prinešėm. Tai buvo 1969-ais metais, o 1972-ais metais buvo oficialus muziejaus atidarymas. Dalyvavo iš tokių žymesnių žmonių: rašytojas Juozas Baltušis, Kupiškio rajono vietinė valdžia, svečiai iš toliau pakviesti, iš Šiaulių vitražistas Čiūka, iš vietinių Jonas Barysas... Iš viso apie 200 žmonių buvo. Buvo alaus, buvo toks, kaip čia pasakyt, pokylis. Jūs anksčiau klausėte, ar Uoginiuose būna baliai be degtinės? Tai čia buvo tik alus ir degtinės nė lašo... Ir tie du šimteliai žmonių buvo patenkinti. Net paskiau aš gavau iš Šiaulių padėkos telegramą, kurioje parašyta, kaipo įrodymas, kad „ant tokio linksmo baliaus mums neteko būt.“ Vot, kai aš su savo gaspadine pasiginčiju: kodėl nedavei arielkos, aš jai sakau: matai, žmonės vis dėlto patenkinti, matai, yra telegrama padėkos.

3. K l a u s i m a s: Norėčiau plačiau išgirsti iš jūsų lūpų apie tai, kaip buvo renkami eksponatai muziejui? Kas jums padėjo ir t. t.?

A t s a k y m a s: Buvo taip: kada aš kaimynui ėmiau pasakoti, einant į darbą arba sustojus pas mus pailsėt, einant į pieninę, kad aš noriu padaryt čia va muziejuką, sunešiau šį tą nuo savo gryčios ir, jeigu ką turit, aš mielai priimsiu. Vienas pasakė „aš turiu nagines“, kitas – „aš turiu virdulį“, „ateik pažiūrėk...“ Va ir pasižiūriu vieną, pamatai kitą, trečią, užlipu ant aukšto... Daugiausia pas mus kaime tai yra „muziejų“ ant aukšto. Žmogus, ten suvertęs, nežino, kad kada nors tie daiktai bus reikalingi. O pati pasisekimo priežastis, pasisekimo raktas tai buvo, mano manymu, šitas: aš, surinkęs tuos daiktelius, iš pat pirmų metų sudariau muziejaus narių sąrašą. Ką žmogus dovanojo, rašydavau į turto knygą, o pavardę, vardą, gyvenamą vietą į sąrašą ir padėdavau po stiklu, kad atėjęs matytų savo pavardę. Žmogus žinodamas, kad daiktas nežūsta, kad jis yra neužmirštas, jo pavardė figūruoja sąraše, jam yra kuo didžiuotis. Dabar irgi yra sąrašas. Kiek suspėjama, visi daiktai stengiamasi surašyt į knygą, bet va man pažadėjo padėt mokyklos, biškį uždelsiau darbą, tai jau čia šimtu nuošimčių nėra viskas surašyta į turto knygą, bet sąrašas aukotojų, garbės narių... Du sąrašai yra. Kadangi į vieną netelpa, o tuose sąrašuose figūruoja apie aštuoniasdešimt pavardžių.

4. K l a u s i m a s: Kiek maždaug eksponatų dabar yra jūsų muziejaus kolekcijoje?

A t s a k y m a s: Matot, kadangi čia muziejus labai plataus profilio ir yra lauke, t. y. sode – sodyboje... Tai yra akmenų muziejus, ąžuolų kelmų iškastų iš po žemių, paskiau yra šiek tiek mano darbų, kitų meistrų, liaudies drožėjų darbų, gamtos muziejus, etnografinis, medžiotojų kambarys, kuris užima net mano gyvenamąją patalpą. Viso priskaitau iki septynių tūkstančių eksponatų.

5. K l a u s i m a s: Kaip jūsų šeima žiūri į jus? Ar netrukdo jums dirbti tą darbą?

A t s a k y m a s: Šitas klausimas yra įrašytas į magnetofono, į kino juostą, kada profesorius Vasinauskas čia buvo atvažiavęs. Ir jums tą patį galiu pakartot.

Kada aš atnešu akmenį kokį, mano manymu, labai gražų, arba šaknį kokią nors kreivą, tai mano šeimos narys (kiek jų iš viso yra, tai vieną žmonelę turiu), tai sako: „Taigi, velnie, tai kas gi tau iš tos šaknies ar iš to akmens tau bus?“

Prie to klausimo priduriu dar: „Girdėjau, kad jums ir atlyginimą dabar dar moka?“

Nuo pernai metų – skaitykime... Daugiau kaip pusė metų man moka. Per mėnesį aš uždirbu 60 rublių. Moka man už sargo etatą – už eksponatų saugojimą. Reiškia, kad nuo 1980 m. rugsėjo mėnesio aš gaunu 60 rublių. Moka kolūkis. Čia pirmininkas Notkus užprojektavo, tada buvo surišta su rajono Vykdomuoju... Pakvietė į Vykdomojo komiteto posėdį, paklausė, ar aš vykdomą darbą taip pat dirbsiu, kaip ir dirbau? Aš jiems pasakiau, – kai algą mokėsit, taip ščyrai nedirbsiu, tada žinosiu, kad vis tiek algą gaunu.

6. K l a u s i m a s: Ar bandėte kada nors savo jėgas mene, ar poezijoje, tapyboje, skulptūroje? Ką apie tai galėtumėte papasakoti?

A t s a k y m a s: Hmmmmmm... Na, žinote, jeigu aš papasakosiu, sakysite, kad giriuos. Viską bandžiau... Nieks neišėjo... Skulptūras jūs patys matot. Va, dievukus drožiu. Šitas va nudrožtas dievukas tai bus dvidešimt aštuntas ar dvidešimt devintas. Mėgindavau piešt, mėgindavau eilėraščius rašyt, bet tiktai sau. Pvz., jeigu reikdavo būt piršliu, ką nors eiliuotai pasakyt – viskas pas mane būdavo užrašyta galvoje, daugiau nieko... Tokių nesukūriau, kuriuos būtų buvę gaila neužrašyt. Na jau tiek to, ko nėra – nebus.

7. K l a u s i m a s: Kaip jūs dabar vertinate mūsų jaunimą? Atskirai norėčiau išgirst apie berniukus ir mergaites, ir kaip jums atrodo: ar anksčiau, ar dabar jaunimas daugiau vartoja alkoholinių gėrimų, nikotino, turiu mintyje rūkymą? Kur visa tai, jūsų nuomone, galėtų nuvesti?

A t s a k y m a s: Apie tai reiktų kalbėt gal protingesniam žmogui. Aš savo nuomonę pasakysiu: mano tėvas sakydavo, kad jo gyvenime, jo amžiuje nebuvo taip pasileidęs jaunimas. Aš sakau, kad mano amžiuje, mano gyvenime nebuvo taip pasileidęs jaunimas... Man atrodo, kad mes mažiau rūkėm, o, tarp kitko, aš ir mano draugai, su kuriais susitikdavom, vakaruodavom, kažkokį mes buvom sau sugalvoję šūkį: „Be rūkymo į vakaruškas ir į gyvenimą!“ Na, o apie gėrimą tai ir kalbos nebuvo. Aš pats tai bijojau dviejų stikliukų alaus išgert. Todėl, kad nueisi į vakarušką, jeigu jau pasirodysiu girtas arba išgėręs – jau ir kvailas. Va ir tarp mano draugų buvo irgi tokia pat nuomonė. Kai kurie išgerdavo, bet girto vakaruškose tikrai nematydavom, išskyrus vestuvėse, didesniam baliuje buvo vienas kitas ir įsigėręs. Rūkyt tuo laiku vyrai iki kariuomenės, mano vakaravimo, bernavimo metu, buvo užsibrėžę sau tokį principą: nerūkyti ir iš mano draugų nerūkė nieks, nors po šiai dienai tokie neišsiliko visi. Vieni rūko, kiti nerūko... Aš pats irgi neišmokau rūkyt.  

O dabar apie šių laikų jaunimą aš norėčiau ir gerai atsiliept, iš dalies ir blogai. Kadangi čia pas mane apsilanko daugiausia jaunimas, moksleiviai, būna net ir ypatingai gerų žmonių, kurie siūlosi padėt. Iš akių gali išskaityt, kad jis ne tik siūlosi, jis ir pasiryžęs. Va, lapus parinkt, pavalyt kiemą, net padeda akmenį kokį patiesint, kur nors pastatyt. Tik duok, tėveliuk, ko nors mums padirbėt. Bet būna ir tokių, kurie atvažiuoja, atseit, muziejaus apžiūrėt... Jie jaučiasi kaip turistinėj bazėje; susėda ant mano statytų akmenėlių, sudeda kojas ant mano sodintų gėlių, trypia jas, rūko, meta nuorūkas ant kiemo, valgo saldainius... Ir, kada aš žinau, kad po tos ekskursijos bus kita, aš tada, kitos laukdamas, porą valandų plušu sušilęs, kol kiemą šiek tiek apvalau nuo tų visų „turistinių“ liekanų. Nebūtų liūdna, kad tas jaunimėlis būtų vienas be priežiūros, bet ateina iš stovyklų su vadovais, su mokytojais... Ir mokytojai, kalbėdami su manim... Ir apie tai duodu aš iš karto net suprast, kad negalima nieks daryt, bet jie nekreipia nei kiek dėmesio, kad vaikai masiškai mėto popierėlius. Taip, grynai pagalvojus, prie širdies ranką pridėjus, nieks nepasakys, kad čia buvo ekskursija netvarkinga. Kiti atėję pasakys, kad čia gyvena netvarkingas žmogus. Laukdamas svečių, nenuvalo kiemo, nesusitvarko, o šitą padaryt yra labai sunku, net griaudu. Būna taip, kad, vot, vieną kartą aš net nuvažiavau į rajoną pasiskųst po ekskursijos, kad atvažiavo 80 žmonių trim autobusais, su jais atvažiavo vadovai iš stovyklų... Paskiau mano kiemas atrodė, kaip tam kino filme, kaip teko matyt, kai skėriai praeina per laukus, pasėlis juodas palieka, visos vejos sumintos, visos gėlytės arba nulenktos, arba nuraškytos... Žodžiu, nuvažiavau į rajoną pasiskųst, tai man propagandos skyriaus vedėjas Račkauskas pasakė: „Pats – kaltas. Atvažiavo minia, sakyk, stovėkit gatvėj. Aš čia įsivedu po dešimt-dvidešimt žmonių ir rodau.“

Bet aš jam irgi pridūriau, kad nėra taisyklės be išimties: jeigu aš 80 žmonių vedžiosiu po 10, tai 8 kartus vesiu, pats turėdamas dvi valandas laiko... Tai kiekgi reiks valandų? Ir kas gi mane pakeis? Kas gi lauks pabaigos? Tai neįmanoma.

Bendrai, šių laikų jaunimas daugiau linkęs alkoholiui, daugiau linkęs rūkymui, bet yra ypatingai gerų, tokios geros dvasios, tokio išsilavinimo, kurių aš anksčiau nematydavau... Žodžiu, ateina, kurie užjaučia tavo darbą, apkainuoja, pasako, kad čia daug darbo, triūso įdėta, žymi dalis stebisi, kiek jūsų gyventa, kad šitiek daug padaryta. Yra tokios labai jautrios širdies, galbūt todėl, gal kad dabar ir mokslas aukščiau pažengęs, ir kultūra... Aš norėčiau atsiliepti, kad yra iš šimto dvidešimt nuošimčių tokio ypatingo jaunimo, tokių pavyzdingų, kuriais mums visiems reiktų sekt, o yra ir tokių, kad žiūrint į juos, darosi labai liūdna. Bet tais pavyzdingais ne per daug kas seka, todėl, kad blogis turbūt galios daugiau turi negu gėris. Gėris ne taip greit savo padaro, blogis skverbiasi į prasčiausią dirvą, o gėriui reikia geros dirvos. Sako – usnių ir kitų piktžolių nereikia tręšt, jos pačios auga, jų ir ravėt nespėji...

8. K l a u s i m a s: Koks jūsų artimas ir mėgstamiausias menininkas, skulptorius?

A t s a k y m a s: Man labai mielas ir geras žmogus yra liaudies skulptorius Tautvylis Buzas, gyvenantis Vilniuje. Jis man padovanojo statulą... Čia va prie mano muziejuko stovi. Čia yra keli jo keramikos darbai. Žmogus bemokslis, bet tas darbas jo pamėgtas, dirba atliekamu laiku nuo pagrindinio darbo, kadangi jis elektrikas. Padaro tokius dalykus, kad daug ką stebina, daug ką iš tų jo kūrinių galima įžvelgti. Pas jį teko man būti, kol dar jis gyveno už Kupiškio, už Šepetos, kai jo sodybą vertė melioracija. Iš jo išsivežiau statulas – tas medines.

9. K l a u s i m a s: Kaip jūs dabar jaučiatės? Ar sveikata nesiskundžiat?

A t s a k y m a s: Visų pirma – labai gerai. Kadangi svečiai yra man brangūs, manęs tai nevargina, aš pailsiu. Šiaip sveikata nesiskundžiu, nors dabar jau reiktų pradėt sirguliuot, 66-i meteliai. Truputėlį nuovargis jaučiasi, truputėlį entuziazmas... Liepsnelė gensta, bet va kol kas, ačiū Dievui, nieko...

10. K l a u s i m a s: Aišku, mūsų gyvenimas šioje žemėje nėra amžinas. Norėčiau paklausti: po savęs kam jūs norėtumėte, ar gal pageidautumėte visa tai palikti? Į kieno rankas, kokio žmogaus ar valdiškos įstaigos žinion pageidautumėte perduoti? Tik visgi manau, pas jus čia tikrai daug brangaus ir neįkainojamo turto būtų tautos istorijai, o jei tokie dalykai pateks į blogo šeimininko rankas, gali viskas žūti. Ar nepagalvojate nors slaptai savo mintyse jūs apie tai?

A t s a k y m a s: Pagalvoju. Čia, kaip ir kiekvienas žmogus, turi pagalvoti apie aktualiausį klausimą, kad jau reiks iškeliauti, tai tokiuo atveju reikia pagalvoti ir kam palikti... Palikt čia jau negali kam nors privatiškai, todėl, kad čia turtas ne mano. Jei sunešė žmonės, aukojo, tai čia visuomenės ir yra. Tegu tiems ir palieka: jų vaikams, jų vaikų vaikams. Aš tik norėčiau, kad va suinventorint, surašyt, sudokumentuot, padaryt tinkamos patalpos apsaugot nuo gaisrų, nuo pavogimo, kurio dabar tankiai dar pasitaiko. Na ir palikt norėčiau tiktai geram žmogui ir tam žmogui, kuris norėtų tai perimt, apie tai nereiktų man vienam galvot. Žmogų paruošt reiktų truputėlį, pasiklausyt, kaip aš pasakoju, sužinot tų daiktų paslaptis, žodžiu, išmokt tą eksponatų kalbą, kad jie prabiltų savo tikrąja kalba. O kodėl aš taip sakau? O todėl, kad iš eksponatų brangių tai yra mūsų rūbai, mūsų darbo įrankiai, mūsų apsivilkimas ir apsiavimas, o jie kalba savo tikrąja kalba todėl, kad aš su jais dirbęs, aš juos avėjęs, nešiojęs, dėvėjęs. Aš žinau, kaip prie jų prieit, kaip apie juos šnekėt ir kas su jais buvo daroma. Tai išeina, kad jie patys kalba. Kad va būtų įrašomos į magnetofono juostą tos mano kalbos arba numatytas kandidatas, kam bus perduota, ir jis šiek tiek pasimokytų, sužinotų. Žodžiu, į tokias rankas reikėtų atiduoti. O jau, gink Dieve, kad va nebūtų taip, kad kalba ir nežino, ką kalba, arba nebrangina, numeta kur nors, sudaužo, sulaužo. O taip jau pasakyt grynai, kam aš norėčiau atiduot... Gal ne nuo manęs ir priklauso?..

11. K l a u s i m a s: Kokie jūsų planai ateičiai?

A t s a k y m a s: Planų ateičiai labai gerų yra, bet aš vieno bijau, kad va su tais planais nenueičiau prie pušynėlio, ten, kur mano tėvelis ir mama ilsisi po mediniu kryželiu. Tų planų labai daug. Abejoju, ar įgyvendinsiu nors pusę. Duok Dieve, kad ir pusę, būt gerai. Kad būtų patalpos muziejui tinkamos... Jau jos yra plečiamos, labai reikia būt dėkingam ne tik man, bet ir visiems, mūsų dabartiniam kolūkio pirmininkui Vytautui Notkui. Stato klėtį, stato pasakų namą tokį... Klėtis dabar didelė, trylikos metrų ilgio, šešių pločio. Pradedu ten jau gabent eksponatus, ten juos išdėstysim ir tai bus maža. Dar žadama statyti namą, senovinę gryčią, kurioje aš įrengsiu irgi muziejų. Ten bus dviejų galų gryčia, vienas galas ant laito, kitas plūktas – vietoje padlago, bus dūminė gryčia: pečius, įrengtos staklės, bus audeklas, mestuvai, kamaroj lopšys... Visa tai prieš mirtį aš norėčiau parodyt, kaip aš gimęs, kaip augęs kaimo gryčioje. Tokie ir planai. Dabar stengiuos apsodinti daugiau medelių, kuriuos aš kasmet sodinu, man vis jų maža. Sodinu eglaites, pušaites, todėl kad berželių, liepų pas mane čia yra sočiai. Ąžuolų nesodinu todėl, kad jie sunkiai gyja ir nesparčiai auga, ir ąžuolėlių tarp mano beržyno jau apie 50 yra.

12. K l a u s i m a s: Jūs pats dalyvaujate kur nors meno saviveikloje? Ar dainuojate?

A t s a k y m a s: Viską, ką jūs dabar klausiate, beveik viskas tikra. Dainuoju bosu, nuo 14-os metų pradėjau bažnytiniam chore giedoti. Dabar, tarybiniais laikais, dalyvaudavau chore, važinėdavom, užimdavom pirmas, antras vietas, žodžiu, dainuoju ir dabar. Bažnytiniam chore giedu 52-i metai iš eilės. Stažas nėra nutrūkęs. Tarnavau kariuomenėje, tai ten po patikrinimo kiekvieną rytą ir vakare reikdavo atgiedot himnas ir „Tėve mūsų“, o be to Vilniuje, kada buvau pakartojimui nuvežtas 1939 m., ten giedojom per Kalėdas Katedroj.

13. K l a u s i m a s: Ar teko vaikystėje ganyti galvijų bandą, kiaules, žąsis?

A t s a k y m a s: Bandą ganiau, kiaules ganiau, žąsų neturėjom. Ganiau kokius ketvertą metelių.

14. K l a u s i m a s: Kuo jūs domėjotės vaikystėje, savo jaunystės metais?

A t s a k y m a s: Jeigu ganant, tai žuvaut labai mėgdavau. Gaudydavom su rankom vėgėles, kuojas iš po kelmų, iš po lapų. Tada žuvies buvo daugiau kaip „razmo“ (proto). Kur tik vanduo, ten ir žuvis.

15. K l a u s i m a s: Kokia džiaugsmo valanda, o gal ir minutė buvo jūsų jaunystės, bernavimo metais?

A t s a k y m a s: Oi, čia irgi reiktų pagalvot... Taip greit nepasakysiu. Laimingiausia diena ir buvo, kai išėjau į vakaruškas, pašokinau panų (merginą), kuri man labai patiko. Jeigu patiko, tai žinoma, buvo pati pirmutinė.

16. K l a u s i m a s: Kokią pirmą nesėkmę jūs patyrėte savo gyvenimo kely?

A t s a k y m a s: Pirma nesėkmė tai labai skaudi buvo, kai griaustinis nutrenkė žmoną ir pusantrų metų paliko man mergytę. Palikau vienas – našlys, jaunas 33-ų metų. Tai buvo didžiulis smūgis. Degė namas, viską išmėtė, išvogė, palikau tik ant nuodėgulių krūvos besėdintis. Tik antroj savaitėj pajutau, kad aš nevalgęs ir negėręs, tai kaip šokau nuogas be marškinių iš pirties, paskiau lovoj sėdėjau kailiniais kojas susisukęs, kol man pasakė: pavalgyk, apsivilk, girdi, sako, tu nuogas... Tai buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą, prieš vokiečių atėjimą...

17. K l a u s i m a s: Ar esate nuo mamos ar tėvelio kada nors gavęs žabinės ir už ką? Jei prisimenate, tai papasakokite apie tai plačiau.

A t s a k y m a s: Prisimenu labai gerai. Kai aš išeidavau į Papyvesį, nuo mano tėviškės pusė kilometro, jei ten pamatydavau žuvaujančius žmones, sekiodavau tol, kol jie žuvaus. Man įdomu būdavo pamatyt, ką sugauna, kas tinkle yra... O kada einu namo, saulutė neaukštai, tada poteriukus kalbu ir žegnojuos, kad tik tėtė neluptų... Ooooooo, tankiai suduodavo dirželio: „Kur visą dieną išvaikščiojai?!“

18. K l a u s i m a s: Ar yra tėvai kada nors pagyrę jus ir už ką?

A t s a k y m a s: Vot, čia jau liūdnesnis dalykas. Mama girdavo už viską, o tėvelis už viską peikdavo. Jei ką nors droždavau, atimdavo peilį, o ką kaldavau – atimdavo vinį iš rankų... „Ne taip! Ką tu čia, durniau, dirbi? Tau nieks neišeis.“ Mane jis laikė nevykėliu. Todėl gal, kad tėvelis mėgdavo išgert, o pagiriom viskas jam nevykusiai atrodydavo: „Ne taip eini, ne taip dirbi, ne taip atsistoji, ne taip nagines apsiavei, autų nemoki užsivyniot... Glušai, kaip tu gyvensi?“

19. K l a u s i m a s: Kuo jūs turėjote būti pagal tėvų norą? Žodžiu, kuo jus tėvai norėjo matyti užaugusiu?

A t s a k y m a s: Tėvelis norėjo matyti mane mokytą, o mokytis tikrai nenorėjau. Pabaigiau pradinę ir tada man parūpo ganymas, kūlalių kapojimas, miškan eit, kokį lankelį atsinešt, keselį pint, inkiliukus kelt, sodą sodint... Tai, jeigu mokinsiuos – šitam nebus laiko, ir visom keturiom spyriaus, kad tik nesimokyt. Taip ir palikau durnium iki šiol... Labiausiai rūpėjo sodint medelius, turėt bičių, po žiedus skraidančias bites gaudydavau į degtukų dėžutę, o tada atnešdavau prie žydinčios vyšnios, atidarydavau ir paleisdavau. Va, bitės iš mano „avilio“ skrenda, o kada grįš ir atneš man medaus, nesulaukdavau...

20. K l a u s i m a s: Kokia buvo pirmoji jūsų svajonė? Ar ji pasikeitė, ar išliko iki šiol?

A t s a k y m a s: Pirmoji mano svajonė buvo gyvent miškuos ir prie vandens. Nepasisekė man nei miškan nusikraustyt, nei prie vandens arti gyvent. Aš norėjau žvejot, medžiot... Tai tokia svajonė buvo, tokia ir pasiliko. Jei man likimas nelėmė gyvent prie vandens, tai aš išsikasiau prūdą ant kiemo, apsisodinau medžiais ir dabar galvoju, kad aš gyvenu prie ežero ir miške, prūde yra žuvies...

21. K l a u s i m a s: Minėjote, kad teko lankytis Rumšiškėse, Lietuvių liaudies buities muziejuje. Ką apie jį galėtumėt pasakyti?

A t s a k y m a s: Apie jį aš galėčiau pasakoti daug ką. Pirmą kartą, kai aš buvau, man pasirodė, kad daug įdėta kapitalo, bet, kas liečia mūsų istoriją, padaryta mažai. Žodžiu, suvežti atrestauruoti seni namai, kurie buvo dengti šiaudais, dabar yra apdengti daugiausia ežerų nendrėmis... Nėra šiaudais dengta. Iškasti šuliniai, kuriuose nėra vandens nė lašo, pusantro metro smėlio duobutė ir varlių pridvėsę. Jaunimas žiūri į tuos šulinius ir juokiasi. Bet dabar, kada va buvau jau pernai vasarą, padėtis atitaisyta, todėl, kad aš šitą kalbą pačiam muziejaus direktoriui sakiau, kritikavau. Pasakiau tai, kad gidai yra jauni žmonės, nesusipažinę su mūsų praeitim, o tuo labiau su mūsų naudotais įrankiais, su rūbais, aiškina visai ne iš tos pusės ir, besiklausant žmogui, kuris supranta, ima juokas.

22. K l a u s i m a s: Ir paskutinis klausimas: ką norėtumėt šiandien palinkėt mūsų kartos lietuvių tautos jaunimui šiais 1980-aisiais metais?

A t s a k y m a s: Nuoširdžiai norėčiau palinkėti, o dar nuoširdžiau norėčiau, kad mano linkėjimas būtų šiek tiek suprastas ir įgyvendintas, kad kiek galima sektų tais gerais mokiniais, studentais, tuo jaunimu, apie kurį aš čia biškį ir minėjau. Kad nebūtų tokio, kaip čia buvo viena atvažiavus mokykla. Pas mane jiems buvo pietūs duodami – tai buvo iš žemės ūkio technikumo, mokiniai – pradedant 17 metų, baigiant 20 metų amžiaus. Kaimynas atvežė bačką alaus, kurią išgėrę paprašė kitos. Kai kitą išgėrė, reikėjo jau juos į autobusą sunešiot. O merginos taip pat gėrė, rūkė su berniukais ir toliau buvo nebe dainos, o tiesiog laukinių vilkų staugimas. Tai žint, vot šito tai nenorėčiau kad būt. Aš norėčiau palinkėt, kad tokius vaizdus pamatę, neturėtume jais sekti, o reiktų nuo jų bėgt, kaip nuo kokio maro ar nuo raupų. Kadangi dabar visos sąlygos yra mokslui, kad jaunimas tik gėrį neštų į ateitį ir augtų taip, kad ir pačiam ne gėda būtų prieš žmones pasirodyt, o žmonėms ir tėvams būtų pasididžiavimas, kad išaugo mūsų sūnai ir dukros tokios gražios ir protingos, o paskiau – mokytojams, dėstytojams, kurie tiek daug deda pastangų, kad tos visos pastangos nenueitų veltui.

Mano p a s t a b o s: Baigdamas norėčiau priminti, kad šiandien Adomą Petrauską žino ne tik visa Lietuva, bet jo vardas, jo nuotraukos, straipsniai apie jį ne kartą buvo publikuoti ir užsienio spaudoje. Neseniai apie Adomą Petrauską buvo rodoma 20-ies min. laida per Lietuvos televiziją. Pats Adomas surinkęs didžiulę šūsnį laikraščių, iškarpų, kuriose apie jį rašoma. Tarp jų radau ne tik lietuviškų, bet ir iš Amerikos atsiųstų, lenkiškų laikraščių. Petrauskas kuklus, tuo jis nesigiria. Pagrindinis jo tikslas – parodyti saviems žmonėms – lietuviams, kas jie yra, kaip jie gyveno, kaip dirbo, vargo, kaip svetimiesiems tarnavo, kaip kovojo už laisvę... Tai, sakyčiau, gal ir yra pats paprasčiausias, pats suprantamiausias, pats prieinamiausias būdas šiais laikais per daiktus rodyti ir aiškinti tautos istoriją.

                                                                                  1981 m. rugsėjo 6 d., Uoginiai.

                     .................................................................................................................................

1986 03 18. Iš dienoraščio. Svečiuose pas Adomą Petrauską.

Labai graži diena. Saulėta. Nors sniego dar laukuose sočiai, patvinę įlomos, grioviai pilni vandens, termometras rodė devynis laipsnius šilumos.

Aplankiau Adomą Petrauską Uoginiuose. Šiltadaržyje jis dažė ir, vašku apliejęs, prieš ugnį kaitino savo išdrožtas keturias Kristaus kančias. Sakė – visos turi savo vietas. Pas jį muziejuje kai kas pakeista. Medžiotojų įrankiai ir visi šernų kailiai pernešti į naująjį pastatą antrame aukšte, o visi kryželiai, šventi paveikslai sunešti naujajam svirne antrame aukšte tam specialiai paruoštoje vietoje, kadangi gavęs iš valdžios įsakymą, kad iš muziejaus visa tai būtų pašalinta. Kitu atveju, muziejus bus uždarytas. Nors ir labai Adomas pergyveno dėl tokių jam trukdymų, bet išeitį reikėjo rasti ir šį kartą reikėjo vis dėlto nusileisti aukščiau stovinčioms instancijoms. Ką darysi – prieš vėją nepapūsi. Štai ką šiandien kalbėjo pats Adomas:

– Buvo va tie kryžiai kryželiai kiekvienam muziejuj; po du, po vieną išdėliota ir seklyčioje, ir ant aukšto. Man davė ultimatumą: arba muziejų užrakinsma, arba su kryželiais išsikraustyk. Kontoron nunešiau raktus, sakau, duokit popieriaus, rašau pareiškimų, imkit raktus. Sako – reikia sunešt į vieną patalpą gryčion, sako, gali sunešt savon arba ant kiemo klėtelėn. Kadangi kolūkis statė triobas, o tu visur apstatinėjai dievais, abrozdais, gaunasi taip, tarsi kolūkis propaguoja tikybą... Yra moksleivija lankytojai, studentija, eini, žmonėms rodai... Tai va, kai aš pasakiau „suvynioju vėliavų ir lipu unt pėčiaus“, tai tadu pirmininkas „vojė vojė, mas kų nors pagalvosma...“ Sako, jeigu įrengsma va mas čionai, susineši... Na, va, jie įrengė, davė tuos staliukus... Tai va, mano manymu, nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

– Iš kur tie kryžiai sutrupinti?

– Nuo mūsų Antašavos bažnyčios šventoriaus. Ant šventoriaus jie stovėjo 120 metų, nieks jų nepalietė. Laukiant Naujųjų 1983-ųjų metų, jaunimėlis juos sulaužė, numetė ant žemės, o šitą nulaužė visą, tai nunešė ant krautuvės laiptų ir kojom sumynė, sutrupino, kadangi jis buvo atlietas iš špižiaus.

– Tai iš kur tas jaunimėlis atsirado?

– Mūsų kolūkio.

– Ar žinomi tie žmonės?

– Taip. Žinomi... Ir vardai, ir pavardės... Netardyk, daugiau nesakysiu...

Toliau Adomas man rodo sudaužytą koplyčios altorių:

– Kaip smulkiai, kaip jie darbavos, žodžiu, gerai stengėsi tą „darbą“ padaryt, jeigu tokiais trupinėliais sutrupino. Čiagi ir medžio drožyba, ir gipso lieta... Viską sutrupino. Va čia angeliukų sparneliai nulaužyti... Taip jie detaliai, taip jie rūpestingai viską sunaikino.

– Tai gal jiems užmokėjo gerai?

– O gal ir užmokėjo? Kas čia žino... Čia jie du kartus niokojo viską. Vieną kartą rudenį, kitą kartą pavasarį pabaigė tais pačiais metais. Šitas va yra įdomus kryželis, atvežtas iš Vilniaus Zolubos. Va, jisai pokario siaubo patyręs, va, dvi kulkas gavęs... Va, matote, šonas peršautas ir ranka va... Šaudytas, kai jis kabėjo ant kryžiaus. O va šitas šaudytas visą dieną... Stribai šaudė, kol nusibodo, ir nenukrito, stovėjo Vosniūnų palaukėj ant medinio kryžiaus. Pasirodo, į nugarytę buvo įsuktas medvaržtis ir prie medžio pritvirtintas, todėl niekaip ir negalėjo nukrist. Viską nušaudė: rankas, kojas, tai va tik tiek bepaliko iš didelės mūkelės.

Naujajam (aukštajam) pastate antrajam aukšte ant sienos kabo Adomo portretas, nutapytas dailininko Motuzos. Adomas taip aiškina:

– Taip jis mane prikamavo su tuo paveikslu ir dar norėjo išsivežt atvažiavęs su Astiku (Albertas Astikas – Kupiškio Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas) iš Kupiškio. Tai, sakau, kam? Jie sako, rėmus padarysma, paskiau parodoj pastatysma. Sakau, kad gal ne... Rėmus aš pats pasidarysiu, o parodų aš nemėgstu ir nevažiuosiu... Tą paveikslą jis tris dienas piešė, o penkias gėrė.

Priėjau prie vieno eksponato; tai iš medžio išdrožtas erelis. Parduotuvėje jis kainuoja ne daugiau 3 rublius.

– Čia, – Petrauskas sako, su karčia ironija, kiek šyptelėjęs. – Mano pats „brangiausias“ apdovanojimas. Kai kolūkiui sukako 25 metai, ta proga padarė balių, sukvietė visus pirmininkus, kiek tik buvo nuo pradžios kolūkio, pakvietė ir mane, kadangi aš buvau to kolūkio pirmas pirmininkas, t. y. pirmininkaut pradėjau 1948 m. rudenį. 1948 m. žiema, žinote, kokia buvo... Išveda basą ant sniego, duoda vamzdį pauostyt, sako – „žiūrėk va, kvepia paraku..., padėjom tokį vienų...“ O kai jau nebejauti, ar ant sniego stovi, ar ant pagalvės, tada veda gryčion. Tai va, 25 m. sukaktuvių proga man padovanojo iškilmingai ir dar užrašė: „Pirmajam mūsų kol. pirmininkui, tai mūsų „Arui“, pralaužusiam ledus į mūsų laimingą kolektyvinį gyvenimą.“ Erelis už pusantro rublio ir dar su nulaužtu snapeliu... Paskiau  kvietė ant baliaus, tik sako – „duok septynis rublius, reikia va čia pabaliavot, va čia svečių yra, pats pasėdėsi...“ Sakau, ačiū, pirmininke, kad aš taip sujaudintas ir patenkintas tokia brangia dovana, lakiu žmonai pasigirt, ir išbėgau.

– Man atrodo, reikėjo dalyvaut tam baliuj... Kodėl atsisakėte?

– Kaip gi neatsisakysi šitokią dovaną gavęs. Gali dar kas pasiglemžt, pavogt... Kur ją padėsi? Reikia nešt greičiau namo. O dėl septynių rublių, matote, aš per gyvenimą nesu pragėręs 7-ių rublių, tai kam gi jie man dar pridėt ir baliavot? Pati liūdniausia dovana, tai va ši lazda, ant kurios išraižyta: „70-mečiui 1984 10.“ Ją padovanojo kaimyno žentas Adomavičius. Tai pati liūdniausia dovana. Nenorėjau aš jos ir priimt. Ji man primena, kad man jau 70 metų. Neduok Dieve, nors nuo jos niekur neišsisuksi. Šį kartą daug dar kalbėjomės su Adomu, jis aiškino, kad jo muziejus propaguoja mintį, kaip kovot su alkoholizmu, kad tai pats jautriausias dalykas šituo laikotarpiu. Sveikata, kaip ir visada, jis nesiskundė, jautėsi žvalus ir gerai nusiteikęs.   

DOMĖJAUSI LIETUVIŠKA SPAUDA

Nuo pat mažens domėjausi lietuviška spauda, ypač prieškarinio laikotarpio knygomis, laikraščiais, žurnalais. Kai dar gyvenau Dūdos-Jakučionio namuose, dėdė Vitaldas kamarytės spintoje laikė nemažą šūsnį sukaupęs įvairių prieškariu išleistų knygučių, kalendorių, žurnalų. Aš juos dažnai pavartydavau, paskaitinėdavau, jie mano mintis nukeldavo į anos nepriklausomos Lietuvos laikus. Ypač įdomūs būdavo žurnaluose „Karys“ savanorių kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės aprašymai, savanorių prisiminimai... Apybraižą „Žygis į gimtąjį kaimą“ skaičiau gal dešimt kartų ir kiekvieną kartą joje surasdavau kažką vis nauja.

Jau tada, būdamas pradinių klasių mokinukas, giliai jaudinausi ir supratau savo tautos kančias, kurias ji turėjo pakelti kovoje dėl savo laisvės ir nepriklausomybės. Tik iš knygų ir senų laikraščių sužinojau apie niekšingus darbus mūsų didžiųjų kaimynų, kurie per amžius stengėsi sutrypti mūsų laisvę.  

Savaime suprantama, tokie skaitymai, tokia literatūra negalėjo nepalikti pėdsako jautrioje vaiko širdutėje. Aš jau tada, dar prieš eidamas į pirmą klasę, labai sielojausi, kada skrebai Vėbros sodyboje degino knygas. Kartais matydavau, kaip dėdė Vitaldas gryčiutėje tarpusieniuose slėpdavo lietuviškus kalendorius, kai kurias knygas. Sakydavo, kad ateis skrebai ir atims. Jau tada supratau, kad mūsų priešams lietuviška knyga tai bomba, kurios jie bijo labiau už bet kokį ginklą. Todėl lietuvišką knygą, lietuvišką žodį aš ėmiau branginti nuo pat vaikystės dienų.

Pamenu, jau mokėjau ir skaityti, dėdė Vitaldas išsiimdavo iš spintos tokią nedidelio formato knygiūkštę ir skaitydavo lietuviškai maldas, poterius, o kad parašyta ne lietuviškai, taigi aš matau ir man keista, kad dėdė, nebaigęs nė vienos klasės, taip laisvai ir greitai gali iš rusų kalbos verst į lietuvių. Tik vėliau pastebėjau, kad ten tik raidės buvo rusiškos, o žodžiai lietuviški. Nesupratau, kodėl taip? Tada dėdė paaiškino, kad anais laikais rusų caras buvo mums uždraudęs lietuvišką raštą, o lietuvis rusų kalbos tai nemokėjo, tada užteko išmokti tik rusišką alfabetą ir, pavyzdžiui, kaip šį katekizmą galėjai jau ir suprast skaitydamas. Tą raštą vadino „graždanka“. Raidės buvo rusiškos, o žodžiai lietuviški. Va, tau ir rusiška „laisvė“...  

Kaip viskas keista ir nesuprantama tada buvo tai mano vaikiškai kvailai galvelei. O kai dėdė pasakė, kad daug lietuvių už lietuviškų knygų platinimą prie caro buvo ištremta į Sibirą, tada į lietuvišką knygą aš ėmiau žiūrėti kaip į savo sielos dalelę. Nuo tada visas senas lietuviškas knygas, žurnalus, laikraščius ėmiau rinkt, tvarkingai juos dėt į vieną vietą, o vėliau ir įrišinėti.

Vaikystės metais labai daug nesurinkau, bet, kai jau mokiausi Panevėžyje, šį tą turėjau daugiau sukaupęs. Kai tik tekdavo kur nors pabuvot kaime, pas žmones klausinėdavau, ar neturi kas senų knygų, žurnalų. Tankiai būdavo, kad ir patys žmonės pasiūlydavo, kai kas už dyką atiduodavo, kitiems tekdavo primokėti. Žmona ne kartą buvo pareiškusi pretenzijas, kad aš bereikalingai švaistau pinigus, kurių šeimai tada labai trūko, nors iš tiesų, kiek jau išleidau, tai tikrai išleidau nemažai be jos žinios pirkiodamas knygas.  

Knygos man buvo viskas. Aš galėjau jomis apsikraut, skaityt, vartyt, peržiūrinėt, nereiks man nei valgyt.

Panevėžyje žuvies bazės teritorijoje stovėjo senas medinis gyvenamasis namas be durų ir langų. Vienas mano pažįstamas pamatęs, kad aš taip domiuosi prieškarine literatūra, pasakė, kad tą namą ruošiasi nugriauti, o jo vidinės sienos iškaltos vien prieškariniais žurnalais ir laikraščiais. Nuėjom abu ten ir gerai pasidarbavom, kol tuos žurnalus nuėmėm. Gal porą maišų parsivilkau į namus. Kada juos perrūšiavau, išlyginau, išėjo net keli komplektai „Naujosios Romuvos“, „Kario“, „Šaltinio“, „Jaunosios kartos“, „Trimito“ ir kt. žurnalų. Vėliau juos nunešiau į knygrišyklą, ten man juos vienas pažįstamas gražiai įrišo, žinoma, jau ne už ačiū.

Tada tokius žurnalus, laikraščius, prieškario metais išleistas knygas knygrišykloje įrišinėti buvo uždrausta, bet žmonės rizikavo. Vėliau įsigijau Vytauto Didžiojo 500 metų sukakčiai paminėti albumą, devynis tomus Lietuviškosios enciklopedijos, A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, J. Petruičio knygą „Kaip jie mus sušaudė“, knygutę „Žemaičių kankiniai“, daug įvairiausių prieškario metais išleistų kalendorių. Visa didžiulė keturių dalių sekcija buvo užimta vien tik mano surinkta sena literatūra.

Tais metais ypač buvau susidomėjęs poezija, kurią kūriau ir pats. Mano „kontorinėje“ knygoje jų buvo jau pustrečio šimto užrašyta. Vienas iš rimtesnių mano kūrybos kritikų buvo Juozas Alekna, buvęs mokytojas ir politinis kalinys. Jis gana kritiškai vertino mano kūrybą, kai ką liepdavo pataisyti arba visai „nurašydavo“ į šiukšlių dėžę. Tik šiek tiek kitaip juos įvertino „Glavlitas“. Pagal jų cenzūrą geras tuzinas eilėraščių buvo pripažinti kaip antitarybiniai.  

Dirbdamas Tiksliosios mechanikos gamykloje, pietų pertraukų metu ant nedidelių popieriaus lapukų rašiau posmus ir dėjau juos į krūvą, o į namus parsinešęs, tuoj pat perrašydavau į tą „kontorinę“ knygą. Į ją buvo sudėta didžioji mano sielos dalis. Rašydamas, kurdamas jaučiau save esant pilnaverčiu žmogumi, kas suteikdavo man daug jėgų ir valios stiprybės.

Šiandien, perkratinėdamas kažkada rašytus dienoraščius, radau ir tokį įrašą:

1987 02 02. Kaip žinia, poeto Kazio Jakubėno tėviškė yra Biržų rajone, Kaušiškėse. Praėjusią savaitę laikraštyje „Literatūra ir menas“ buvo išspausdinta žinutė, jog ten nugriauta Jakubėno sodyba, namai sunaikinti. Atseit, kultūros ministras dabar dėl to „apgailestauja“. Pasirodo, jog poetas K. Jakubėnas turėjo nemažą biblioteką, kuri buvo paslėpta netoli Pandėlio Miliūnų kaime (nuo mano gimtųjų Buivydžių apie 3 km) pas Jurgį Gašką. Jurgis buvo vedęs Kazio seserį Stefaniją. Po karo tą biblioteką, t. y. visas jo knygas Gaška sukrovė ant gryčios lubų ir užpylė spaliais, jei skrebai jas būtų radę, už tokių prieškariniais metais išleistų knygų laikymą Gašką galėjo griežtai nubausti. Apie 1978 m. šiuos namus irgi griovė ir naikino melioracija. Kaip skaudu, kad visą šitą juodą darbą atliko patys miliūniečiai Antanas Valintas, Leonas Sanvaitis ir kt. Jie šimtus poeto Kazio Jakubėno knygų nešė nuo aukšto, metė į laužą ir degino. Apie tai man papasakojo buvęs to paties Miliūnų kaimo gyventojas Juozas Jurevičius.

Per eilę metų tų knygų, žurnalų prisikaupė tiek daug, kad jau bute vietos neužteko. Kada giliai įnikau į partizanų prisiminimų užrašinėjimą ir savo knygų leidybą, didelės dalies anos surinktos literatūros teko atsisakyti. Nemažai knygų padovanojau Linkaučių vaikų globos namams, paskutiniu metu dalį prieškarinių knygų ir žurnalų atidaviau Panevėžio Petkevičaitės-Bitės bibliotekai į senų leidinių fondą.

„EKRANE“, KELIONĖ PO ŽEMAITIJĄ IR KITI NUOTYKIAI...

Mokantis technikume, ne savo noru buvau įtrauktas į komjaunimo organizaciją. Baigiant ketvirtą kursą, kurso vadovas Jonas Brinklys vieną dieną atėjo į auditoriją ir pareiškė: „Pasirodo, kad pas mus dar yra ne komjaunuolių, kurie dėl tam tikrų savo asmeninių ambicijų ar pan. nenori jais būti. Inžinerijos specialistai, kurie dirbs gamyklose su žmonėmis, turės jiems rodyti pavyzdį ir turės būti politiškai išprusę tarybiniai piliečiai. Taip kad, jei norite tokiais būti ir norite sėkmingai užbaigti mokslus šioje mokslo įstaigoje, privalote į tai atkreipti dėmesį...“ Dabar aš jau tiksliai nebegaliu atkartoti tada jo pasakytų žodžių, bet maždaug taip buvo pasakyta. Baigdamas jis dar pridūrė: „Čia ne aš taip sugalvojau, tai yra nuleista iš aukščiau...“ – taip trumpai buvo priminta mums tik keliems ne komjaunuoliams kurse.

Ketveri metai vargo ir dabar, jeigu tik vien dėl to neteksiu diplomo, ar yra prasmė priešginiaut, tuo labiau, kad ir tas komjaunimas mūsų metais buvo tik paprasčiausia priedanga. Tai jau ne pokario komjaunuoliai, kurie būdavo apginkluojami ir nukreipiami į kaimus agituot už tarybų valdžią.

Pasitariau su bendraminčiais, pakalbėjau dar asmeniškai su pačiu Brinkliu, tai ir jis taip patarė, kad nebūtų kokių nesklandumų ar nesusipratimų, atseit vien dėl jo nereiktų per daug spyriotis, nieko čia bloga neatsitiks ir garbės tau tas komjaunimas nenuplėš, nes ir diplomo gynimo komisijoje dalyvaus atstovai iš miesto Komjaunimo ir Partijos komitetų.

Ir mes keliese likę nuošalėje nuo komjaunimo buvome įrašyti į tą organizaciją, ir pradėjome mokėti nario mokesčius. Kiek pamenu, per mėnesį nuo stipendijos atskaičiuodavo po keliolika kapeikų ir toliau viskas plaukė sena vaga.

Baigiau technikumą, išėjau dirbt į gamyklas, bet niekur neprisistačiau, kad esu komjaunuolis, taip sakant, nestojau „ant įskaitos“. Bedirbant „Ekrano“ gamykloje, gamyklos komjaunimo sekretorė iš kažkur iškniso, kad aš komjaunuolis ir nemoku nario mokesčio. Priskaičiavo apie 50 rublių įsiskolinimą komjaunimui. Tai jau nemaži pinigai, kada gauni per mėnesį 120 rublių atlyginimą. Valdžia sukėlė triukšmą, per mane į nemalonę pateko mano skyriaus viršininkas Jurgis Kisielius. Mane pasiuntė į komjaunimo biurą aiškintis, aš nuėjau į tualetą, ten kažkiek pabuvau ir vėl grįžau į skyrių, į biurą nenuėjau. Tada mane pradėjo šantažuoti. Skyriaus viršininkas buvo priverstas įrašyt man griežtą papeikimą, atseit, už nesavalaikį ir blogą konstruktoriaus pareigų atlikimą, nors iš tikrųjų, kas buvo susiję su darbu, aš viską laiku ir sąžiningai atlikdavau ir apie tą darbą ne prasčiau orientavausi ir už pačius aukščiausios kategorijos konstruktorius.  

Teko išgyvent ir tokį pažeminimą, bet visiems pasakiau, kad 50 rublių aš komjaunuoliams neatiduosiu. Pagaliau pas save į kabinetą mane pasikvietė gamyklos partijos sekretorius Rimgaudas Banys. Jis įžūliai ėmė kumščiu trankyti stalan, visaip grasint už tokį mano „nepadorų“ elgesį. Supratau, kad prie Stalino tikrai už tai mane būtų užsodinę, bet dabar, pamaniau – tie laikai praėjo, nors, deja, gerokai suklydau... Numečiau ant stalo Baniui tą komjaunuolio bilietą, apsisukau ir išėjau iš kabineto. Jokių priekaištų šiandien aš Baniui neturiu, supratau, kad tais laikais jo toks darbas buvo, jis privalėjo mane apšaukt, kad parodytų savo darbdaviams nepriekaištingą partiečio lojalumą.

Atėjau į skyrių, matau, Kisielius nervinasi, o kaip nesinervins, jei ir jo tėvą pokario metais Ramygaloje skrebai užmušė, nors tada aš to dar nežinojau, o jis sėdi dabar skyriaus viršininko kėdėje.

Pasirodo, į save atkreipiau ne tik gamyklos komjaunimo, komunistų partijos, bet ir miesto KGB bondzų dėmesį. Tuo labiau, kad tais metais pradėjau artimai bendrauti su buvusiais politiniais kaliniais, organizuodavome susitikimus, pasibuvimus savoj aplinkoje, diskusijų centre buvo Lietuvos išsivadavimo iš okupantų klausimai, literatūra, poezija, diskutuodavome įvairiausiomis temomis. Susitikimai vykdavo tankiausiai Vilniuje, kartais Panevėžyje ir taip aš patekau į KGB nepatikimųjų akiratį.  

Pasišnekėjome su buvusiu politkaliniu Viktoru Petkumi. Jis mane truputį apibarė, kad aš taip įžūliai pasielgiau. Sako, nereikėjo tau su jais konfliktuot, geriau būtum sumokėjęs skolas ir viskas būtų tuo užsibaigę, o dabar pasielgei, kaip visai neišprusęs vaikėzas. Teko pritarti gerb. Viktoro nuomonei, bet šaukštai tai jau buvo po pietų.

Mano pažįstamų ir draugų akiratyje atsirado nauji žmonės, praėję KGB tardymų izoliatorius ir Rusijos lagerius: Algimantas Susnys, kuris Mordovijos lageriuose buvo atsėdėjęs aštuonerius metus, Viktoras Petkus – dešimt metų, Algis Baltrušis – šešerius metus, Vladas Šakalys – šešerius metus, Stanislovas Naglis – šešerius metus, Pranas Skeiveris – penkiolika metų, Juozas Tribušauskas – penkiolika metų, Romas Ragaišis – šešerius metus, Antanas Terleckas – penkerius metus ir kiti.

Susnys ką tik neseniai buvo grįžęs iš lagerio. Vieną dieną sutarėm nuvažiuot į Klaipėdą pasidairyt po sendaikčių turgų, kažkas sakė, kad ten nailoninių lietpalčių galima nusipirkti, jūreiviai iš užsienio atveža, aš dar norėjau aplankyt brolį, kuris tuo metu mokėsi laivų statybos technikume. Pas jį planavom pernakvot, o sekmadienį anksti ryte nueit į turgų. Nuvažiavom traukiniu į Klaipėdą, išlipom stotyje, o čia prie mūsų ir prisistatė poniutė mėlyna nosim, sako: „Noriu su jumis čėrką padaryt.“ Mes nuo jos tolyn, o ji iš paskos.

Šiaip taip nuo jos atsikabinom, bet greit prisistatė kita, tik ta su vaiku. Akutėm mirksi, aiškiai matosi – stengiasi mus prisiviliot, o mes net į kalbas su ja nesileidžiam. Ši irgi pasekiojo pasekiojo iš paskos, kol pavaikščiojom po geležinkelio stotį, bet supratusi, kad irgi nepavyks įsipiršt, pasišalino.

Mes sėdom į autobusą ir nuvažiavom pas mano brolį į bendrabutį, kuriame jis gyveno, bet, pasirodo, kad pašaliniams jame nakvoti neleidžia. Sulaukėm vakaro ir vėl grįžome į geležinkelio stotį, nes čia laukiamajam buvo galima praleisti naktį ant suolo. Salė buvo pilna žmonių, aš dar nusipirkau laikraštį, skaitau, Algis snūduriuoja atsirėmęs suolo atlošo, apie pirmą valandą nakties prie mūsų priėjo du milicininkai ir liepė keltis, sako, einam su mumis. Įvedė mus į stoties budinčiojo kambarėlį, prie stalo sėdintis ponas tokio nemalonaus mužiko snukiu paklausė: „Kas tokie būsit? Iš kur atvykot? Kokiu tikslu? Pavardės? Išverskit kišenes, parodykit dokumentus...“ Ką liepė, viską padarėm, atrodo, kad ko nors įtartino pas mus nieko nepastebėjo, nors smulkiai išklausinėjo, ištardė ir įsakė kuo greičiau dingti iš Klaipėdos. Mes dar bandėme aiškintis, bet ponas buvo nesukalbamas. Pačiam vidurnaktį išvarė iš stoties ir liepė čia daugiau nesirodyti...

Bet, kaipgi išvažiuosi iš miesto, stoty nepasirodęs? Tik stotyje gali įsėst į traukinį ar į autobusą. Dabar aiškiai supratom, jog mes sekami.

Visą naktį pravaikščiojom Klaipėdos miesto tamsiomis gatvelėmis iki išaušo. Ryte nuėjome į sendaikčių turgų, Algis nusipirko nailoninį užsienietišką lietpaltį, grįžome į geležinkelio stotį važiuot namo, bet čia vėl pasipainiojo tas pats tipas, kuris vakar mums liepė dingti iš Klaipėdos. Jis tik priėjo prie mūsų ir pasakė: „Tai jūs vis dar čia?“ Apsisuko ir nuskubėjo į stoties laukiamąjį, matyt, atsivest milicininkų, kad mus suimtų. Tada jau mes, nieko nelaukę, įsmukome į pirmą pasitaikiusį autobusą ir išvažiavome. Kiek pavažiavus, konduktorė priėjo ir paklausė, kur važiuosim. Pasakėm, kad į Panevėžį. Ji linksmai nusikvatojo, sako: „Mes ne į Panevėžį, o į Šilutę važiuojam.“ Ką darysi, teko bilietus pirktis į Šilutę. Tik kitos dienos popietę šiaip taip iš Šilutės aplinkiniais keliais išvykome į Panevėžį. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kada akivaizdžiai pajutau, jog esu atvirai sekamas sovietinio saugumo agentų.

Važiuojam su Algiu ir šnekamės – atvažiavom su gerais ketinimais, o išvijo kaip šunis, tarsi mes ne tos rasės žmonės būtume. Pilna Klaipėdos geležinkelio stotis valkatų iš Rusijos, pilni jų traukiniai, bet jų nieks netikrina, iš pasuolių miegančių stotyje netraukia ir neveja laukan vidurnaktyje. Jie kaip kokie parazitai čia plūsta į Baltijos kraštus iš visos Rasiejos ir juos čia sutinka tie patys agentėliai išskėstomis rankomis, duoda gerus butus, aprūpina darbu, o jie, kiek pasitrainioję, tuos butus užleidžia kitiems savo kraštiečiams, irgi atvykusiems iš Rasiejos, o patys keliauja toliau tarsi kokie Klondaiko aukso ieškotojai...  

              .....................................................................

Vieno mūsų susitikimo metu mano bute Panevėžyje, Beržų g. Nr. 21–62, nutarėme suorganizuoti pažintinę kelionę po Žemaitiją. Susitikime tada dalyvavo: A. Susnys, A. Baltrušis, V. Petkus, V. Šakalys, Bronius Šukys, aš – R. Kaunietis ir Jonas Ulys. V. Petkus pasiūlė preliminarų maršrutą, kuriam mes visi ir pritarėme. Kelionės maršrutas buvo numatytas toks: Panevėžys – Šeduva – Polėkėlė – Šiauliai – Kuršėnai – Tryškiai – Telšiai – Žemaičių Kalvarija (Varduva) – Seda – Tirkšliai – Mažeikiai – Laižuva – Varniai – Židikai – Akmenė – Mažeikiai – Viekšniai – Papilė – Kuršėnai – Šiauliai – Panevėžys.

Išvykome 1968 m. vasarą, mėnesio ir dienos dabar tiksliai nepamenu, kelionės tikslas buvo, kaip artimiau susipažinti su pačia Lietuva, jos kultūros ir gamtos paminklais, istorine praeitimi ir dabartimi.

Išvykoje dalyvavo: Jonas Ulys, Viktoras Petkus, Algimantas Susnys, Vladislovas Šakalys, Bronius Šukys, Romas Kaunietis, Algis Baltrušis, Rimas Baltrušis ir grįždami sutikę Laižuvoje į savo būrį dar priėmėm buvusį partizanų ryšininką, politkalinį Joną Sereikį, kuris labai prašėsi parvežamas namo į Šiaulius.

Transporto priemonę šiai kelionei parūpino Jonas Ulys, kuris dirbo statybos valdyboje vairuotoju. Tai paprasčiausias bortinis sunkvežimis, tik specialiai pritaikytas vežioti žmonėms. Vietoje kėbulo – medinė būda, iš visų pusių didžiuliai langai, viduje iš šonų du suolai, Jonas tą sunkvežimį vadino „Lietuška“.

Iš Panevėžio išvykome penktadienio vakare po darbo, 20 val. Visi buvome geriausios nuotaikos, o kartu ir susikaupę, nes priešakyje nemažas kelio gabalėlis gimtosios Lietuvos keliais. Nežinau, ar tada kas nors iš mūsų pagalvojo, kuo baigsis mums ši kelionė? Man ta kelionė gyvenime tokia buvo pirma, nes anksčiau kur nors paekskursuoti po Lietuvą nėra tekę. Kad būtų linksmiau, aš dar pasiėmiau akordeonėlį. Pirmą sustojimo tašką – Polėkėlės bažnytkaimį pasiekėme jau gerokai prietemoje. Kaip buvo numatyta, apsistojome čia pas vietos kleboną, kuris mus labai paprastai ir nuoširdžiai priėmė. Tarsi senas kaimo gaspadorius, suguldė ant aukšto ir mes netrukus kietai sumigome.

Kitą dieną atsikėlėme anksti. Mūsų šeimininkas jau buvo pašėręs gyvulius ir ruošė kuklius pusryčius. Vėliau jis paaiškino, kad čia netoliese yra buvęs generolo Plechavičiaus dvaras, papasakojo keletą atsiminimų apie jį. Plechavičius buvęs labai linksmo būdo žmogus, pilnas įvairiausių išmonių. Ne kartą čia atostogaudamas yra iššaudęs kaimynų žąsis. Po to nueidavęs pas šeimininkę ir sumokėdavęs, kiek priklausydavę, nušautas žąsis irgi grąžindavęs. Arba, kad ir toks nuotykis: pro šalį ėjo geležinkelis, o stotelės arti nebuvo... Plechavičius, mojuodamas rankoje raudoną skudurą, sustabdydavęs traukinį. Už ne vietoje sustabdytą traukinį sumokėdavęs baudą, bet geležinkeliečiai vis dėlto į tai atkreipė dėmesį ir netrukus toje vietoje įrengė stotelę.

Vietinėse Polėkėlės kapinėse aplankėme dvarininkų Daujotų koplyčią. Nelabai malonus jausmas sudirgino nervus apžiūrint rūsyje senovinius karstus. Vienas iš jų buvo laisvai atidaromas ir gerokai aptrūnijęs. Sprendžiant iš drabužių, jame gulėjo moters palaikai. Kitas karstas buvo metalinis ir užcinkuotas.

Polėkėlės bažnyčia, nors ir medinė, labai nedidelė, bet jos vidus buvo gana skoningai papuoštas. Jautėsi rūpestinga šeimininko ranka. Mes su dideliu dėmesiu apžiūrėjome jos altorių, paveikslus ir, padėkoję klebonui už nuoširdų priėmimą, patraukėme gilyn į Žemaitiją.

Jau prieš išvažiuojant žinojome, kad  ir dabartiniu metu dar visos Žemaitijos pakelės nustatytos įvairiausiais meniškai išdrožinėtais koplytstulpiais, šventųjų paveikslėliais bei statulytėmis, nepakartojamų formų Žemaitijos liaudies meistrų išdrožinėtais kryželiais, saulytėmis ir altorėliais. Kuo toliau į Žemaitiją, aš vos spėjau fotografuoti tuos liaudies meistrų kūrinius.

Važiuodami sutikome vieną moteriškaitę, kuri pakelėje, atidariusi medinės koplytėlės dureles, išėmusi statulėlę, keitė jai drabužėlius. Mes ją ir užkalbinome, pateikėme keletą klausimų, į kuriuos ji mielai atsakė. Pasirodo, kad šventųjų drabužėliai plaunami ir keičiami.

Kai paklausėme, kodėl daugelis koplytėlių tuščios, kas iš jų išėmė statulėles, moteriškė pasipiktinusi ėmė aiškinti, kaip jaunuoliai, vadinamieji kraštotyrininkai iš Telšių, iš Kauno, iš Vilniaus, išdrasko pakelėse koplytėles, pagrobia šventųjų statulėles ir gabena jas į muziejus arba parduoda atskiriems kolekcionieriams. Tankiai tokiuose namukuose būna ir pinigų, kuriuos čia padeda praeinantieji kaip aukas prižiūrintiems tuos namukus. Tie „kraštotyrininkai“ pasistengia ir kapeikėles susirinkti.

Skaudu, kai pagalvoji, iki ko prieinama internacionalistiškai beauklėjant mūsų jaunąją kartą. Moteriškė ima naujus drabužėlius, rengia statulėlę ir šneka: „Va, šiandien viską sutvarkiau, o ryt gal jau bus tuščia. Ryt sekmadienis. Sekmadieniais po kaimus pradeda „kraštotyrininkai“ siausti...“ Mes nedrąsiai atsisveikinam su šia moteriške, tarsi patys jausdami tą pačią kaltę, kurią čia užtraukė nesąžiningi kraštotyrininkai, ir važiuojam toliau.

Mūsų kompanijos linksmintojas buvo šmaikščialiežuvis Vladas Šakalys, kuris savo užkrečiamais anekdotiškais pasakojimais ne kartą mus prajuokino iki ašarų. Vladas buvo gana įdomus pasakorius, kiekvieną žodį jis palydėdavo įmantriais rankų gestais. Pastebėjau, kad Petkus labai nemėgo šitų Šakalio skeryčiojimųsi ir besaikio lagerinio gyvenimo istorijų pasakojimo.

1969 m. Vladukas (taip mes jį vadinome), matyt, buvo sumanęs saugumiečiams iškrėsti dar vieną pokštą. Su buvusiu kriminaliniu nusikaltėliu Karosu įsibrovė į vieno saugumiečio butą, kuriame tikėjosi rasti jam reikalingus dokumentus. Visą butą apvertė, bet dokumentų nerado. Tuomet surinko iš spintų moteriškas kelnaites, liemenėles, vyriškus „triusikus“ ir, tiesiog žmonių pajuokai, iškabinėjo balkone...

Saugumiečiai dėjo visas pastangas, kad „vagys“ būtų surasti, na, ir surado. Teismo metu buvo nustatyta, kad iš buto nieks nedingo, išskyrus vienus „triusikus“. Taigi, už tuos „triusikus“ Vladukas buvo pripažintas recidyvistu ir gavo ketverius metus lagerio griežto režimo pataisos darbų kolonijoje.

Po šios kelionės, kada ir aš buvau suimtas ir nuteistas, 1969 m. spalio 24 d. laikraštyje „Liaudies sargyboje“ buvo atspausdintas straipsnis pavadinimu – „Vagys su tėvynės mylėtojų kauke“. Dėl Vladuko išdaigų mums visiems buvo prilipdyta „vagių“ etiketė. Kaip sumaniai ir išradingai čekistai pasinaudojo proga apšmeižti visoje Lietuvoje tokius žymius disidentus, kaip V. Petkus, A. Susnys, A. Baltrušis ir kt.

Tryškiuose aplankėme Sofijos Pšibiliauskienės, vienos iš dviejų Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjusių rašytojų seserų, kapą. Čia sutikome moterėlę, sodinančią gėles ant vieno kapo. Ta proga jos užklausėme, kodėl toks skurdus rašytojos kapas, jokių gėlių nėra, matosi, kad neprižiūrimas, moteriškė mums atsakė tiesiai: „Kam jai gėlės, gyva būdama tabokėlę ji labiau mėgo...“

1966 m. Paragiuose buvo restauruotas rašytojų Sofijos ir Marijos tėvų Ivanauskų gyvenamasis namas, kuriame kartu buvo įrengtas jų memorialinis muziejus. Muziejų tvarkė ir prižiūrėjo Ivanauskų giminaitė, kuri mums paaiškino, jog įdomiausius eksponatus išsivežė muziejai, o čia, kad nebūtų tuščia vieta, pastatė Žalionio, Cvirkos ir kitų raudonųjų veikėjų biustus.

Papilėje aplankėme Simono Daukanto kapą ir jo paminklą, kurį sukūrė skulptorius Vladas Grybas, miestelio aikštėje. Rašytojas ir istorikas S. Daukantas čia praleido savo paskutiniuosius gyvenimo metus, gyveno pas kunigą I. Vaišvilą, kuris už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremtas į Sibirą.

Netoli Žemaičių Kalvarijos yra Šarnelės kaimas. Čia 1921 m. gimė ir užaugo lyrinio talento, tragiško likimo poetas Vytautas Mačernis. Mums lankantis Šarnelėje – senojoje Mačernių sodyboje sutikome Elzbietą Mačernienę – poeto motiną. Mačerniai lyg ir dvarininkais save laikė, nors, pažvelgus į jų sodybą, galėjai pagalvoti, kad tai gerokai nusigyvenusių andinarninkėlių nameliai.

Jau iš tolo mus savo lojimu pasitiko prie gryčios pririštas šunelis. Nedrąsiai, nelauktų svečių nustebinta, priemenės duris pravėrė pati šeimininkė. Tačiau pamačiusi, kad į ją nukreiptas mano fotoaparatas, vėl uždarė. Tiesa, pakelėje mes sutikome vieną senuką, kuris mums parodė kelią pas Mačernius. Jis atvažiavo kartu su mumis. Mes paprašėme, kad jis užeitų į vidų ir, kaip senas Mačernienės pažįstamas, pakviestų ją išeiti į lauką. Po keleto minučių senukas laukan išėjo jau su pačia šeimininke. Aš visaip stengiausi ją užfiksuoti savo kino ir fotojuostose, tačiau Mačernienė visaip vengė, tai iš vienos, tai iš kitos pusės delnu vis dengėsi veidą. Ji labai nustebo sužinojusi, kad mes iš taip toli atvažiavę.

Po truputį įsišnekėjome, prisiminėme praeitį, jos sūnų Vytautą. Senutė mielai sutiko parodyti jo nuotraukas, laiškus, užsienio lietuvių sveikinimus, iškarpas iš laikraščių, kur buvo minimas poetas. Mes su didžiausiu smalsumu vartėme albumą, skaitėme laiškus, o motina vis pasakojo apie Vytautą, apie jo vaikystės dienas, mokslą, jo žuvimo aplinkybes. Nuo tos dienos buvo praėję jau 24 metai. Mūsų akyse įstrigo šiurpus vaizdas – karas... Ne viena skausmo ašara ir dabar nuriedėjo sielvartų ir kančių išvagotu motinos veidu. Nejučiomis prisimeni dvidešimt vienerių metų poeto ištartus žodžius:

...Ten sodo vidury, po didele purėta obelim, matau, senolė sėdi,

Jos veidą ir akis nukloja lyg auksiniai siūlai per šakas nusvirę spinduliai,

Jos baltus plaukus nežymiai kedena vėjas,

Ir margina rūbus užkritę obelų žiedai.

Aplankėme ir poeto kapą. Ant gražaus kalnelio, apaugusio pušelėmis, visai netoli namų, ilsėjosi amžinai čia atgulęs (žuvo 1944 m. spalio 7 d.) poetas Vytautas Mačernis.

Motina paaiškino, jog sūnų čia palaidoję, vykdydami jo paties valią. Nes dar gyvas būdamas, prašęs motinos, kada mirsiąs, kad jį palaidotų tik čia. Čia jis tankiai ateidavęs, rašydavęs eilėraščius, svajodavęs apie naują, laimingą gyvenimą. Kapas atrodė kukliai. Tiesiog paprastas keturkampis žemių kauburėlis, aptvertas medine tvorele.

Netruko prabėgti tos kelios valandos Mačernių sodyboje, atėjo laikas išsiskirti. Mačernienė dar labai prašė jos nepamiršti, atlankyti tankiau, palinkėjo mums laimingos kelionės ir vis stebėjosi, kad iš taip toli atvažiavom, nepatingėjom. Dar pasiteiravo, ar ne vienuoliai būsim, kad visi vyrai. Be abejo, būtume gal dar ir jos prašymą išpildę, būtume kada nors ją aplankę, bet po šios kelionės likimas mus išblaškė po kitus paviečius... Pasirodo, kad viskas, kas mums buvo čia taip įdomu, gražu ir miela širdžiai, labai greit ši kelionė buvo paversta Sovietų valstybei pavojinga „antitarybine agitacija ir propaganda“, mes buvome įpinti kvailos čekistų politikos tinklan ir kai kam dar teko už tai brangiai sumokėti.

Tolimiausias mūsų kelionės taškas buvo Laižuva. Čia apsilankėme pas vietos kleboną. Pats klebonas mus šiltai ir draugiškai priėmė, kadangi su mūsų grupės vadovu V. Petkumi jie buvę geri pažįstami, kartu daug metų praleidę Rusijos lageriuose. Jis daug pasakojo prisiminimų iš savo išgyvenimų vokiečių koncentracijos stovyklose, ir čia į mūsų draugiją įsivėlė buvęs partizanų ryšininkas, slapyvardžiu Lakštingala, vėliau politinis kalinys Jonas Sereikis.  

Ką tik atvykę į Laižuvą, užsukome į bažnyčią, kurioje pastebėjau vyrą, klūpantį prie Dievo stalo ir nuoširdžiai besimeldžiantį. Vien jau tas faktas, išvydus žmogų, klūpantį prie Dievo stalo ir dar besimeldžiantį virš krūtinės surėmusį rankas, negalėjai net suabejoti, kad tai netikras Dievo tarnas...

Kada artimiau su juo susipažinome, pastebėjau – jo veidas atrodė daugiau kankinio, kakta, akiduobės, žandai buvo išvagoti nesibaigiančių raukšlių linijomis, ir tai priminė koncentracijos stovyklos kalinio portretą.

Taigi, kelionė po Žemaitiją baigėsi, laimingai grįžome į namus, parsivežėm daug įspūdžių, prisiminimų, „prištampavau“ kelis šimtus nuotraukų, kurių dauguma vėliau pasitarnavo mūsų pačių apšmeižimui ir apjuodinimui.

 ............................................................................................................................

Jonas Sereikis. Pirmą kartą Jonas Sereikis buvo teistas pokario metais už ryšius su partizanais. Atlikus bausmę, į Lietuvą grįžti jam neleido. Turėdamas gerą braižą ir būdamas neblogas piešėjas, pasitelkęs dar porą bendros minties draugų, ėmė gaminti atvirukus tautine tematika ir siųsti juos į Lietuvą. Už šią veiklą 1957 m. suimtas ir vėl teisiamas pagal RSFSR BK 58 str. 10-ą dalį:

   Sereikis J. – 10 metų;

   Daumantas P. – 8 metus;

   Gasiūnas A. – 8 metus.

   Daumantas Petras – kulinaras, šiuo metu (1982 m.) gyvena Vilniuje.

   Gasiūnas Algirdas – buvęs karininkas, mėgstantis poeziją ir pats yra rašęs, sentimentalizmo šalininkas.

   Antrojo teistumo metu J. Sereikis lagerio zonoje nešiojo raudoną raištį ant rankovės, priklausė vadinamajai SVP „sekcija vnutrennevo poriadka“ (vidaus tvarkos sekcija), liko bailaus charakterio, gyveno uždarą gyvenimą, vengdavo kalinių rengiamų seminarų, susirinkimų ir pan. Prie nieko nesidėjo, tiesiog liko bespalviu žmogumi. Taip Joną Sereikį charakterizavo jo bendražygiai. Iš savo pusės aš jau trumpai charakterizavau J. Sereikį ir tuo tarpu apie jį ką nors ypatingo pasakyt negaliu, tik norėčiau pridurti, kad mano tardymo metu saugume tardytojas Urbonas J. Sereikį charakterizavo kaip rimtą ir padorų tarybinį pilietį, iš profesijos, kaip mokytoją, teisingą ir niekada nenukrypstantį nuo savo pasirinkto tikslo. Anuomet pasakyti tokie čekisto Urbono žodžiai J. Sereikio adresu labai aiškiai leidžia susidaryti nuomonę apie jį, kadangi ponas (tuomet taip mes vadindavome sovietinės valdžios pareigūnus) J. Sereikis savo paliudijimais akivaizdžiai mane skandino į dar gilesnę duobę. (1982 m. sausio 10 d. Panevėžys)    

                ..........................................................................................................................................

1968 m. spalio pradžioje su vienu iš buvusių Mordovijos lagerių kalinių Mykolu Stanislovu Nagliu ir jo žmona Onute Griškaityte, trise, rusišku motociklu su lopšeliu, vadinamu „Emka“, patraukėme Estijos link. Tai buvo tų pačių metų, kelionės po Žemaitiją, rudens viduryje.  

Maršrutas: Panevėžys – Ryga – Piarnu – Talinas – Tartu – Vyru – Panevėžys. Padarėme nemažą ratą, aplankydami daugelį Estijos bei Latvijos žymesnių miestų bei vietovių. Nakvojome Piarnu pas vieno buvusio Mordovijos lagerių kalinio motiną, kitą naktį – pas Eriką Udamą Taline ir trečią naktį Tartu mieste – taip pat pas buvusį Mordovijos politkalinį.

Kelionės tikslas irgi buvo panašus į kelionę, kurią atlikome po Žemaitiją – susipažint su Latvijos bei Estijos žymesnėmis vietomis, susitikt ir pašnekėt su tų kraštų žmonėmis. Vienas iš tokių įdomesnių susitikimų buvo pažintis su buvusiu Estijos imtynių čempionu, inžinieriumi Eriku Udamu. Tuo metu jis gyveno Taline, Sypruzės gatvėje 196–31. Udamas, pasirodo, du kartus buvęs Estijos čempionas, visai neblogai šnekėjo lietuviškai, jo pagrindinis lietuvių kalbos mokytojas lageryje buvęs Algirdas Endriukaitis. Jis aiškino, kad mes, gyvendami kiekvienas savo teritorijoje, nepavergdami vienas kito, visada ne tik galime, bet ir turime sugyvent kaip tikri broliai. Juk interesai mūsų visų tie patys – gyventi laisvėje ir nepriklausomybėje.

Jau prieš išvažiuojant, mus perspėjo, kad Estijoje jokiu būdu rusiškai neklaustume kelio, nes arba visai nekalbės, arba parodys į kitą pusę. Tuo vėliau ir mes įsitikinome važinėdami po Estiją.

Sugalvojo Stasiukas pajuokaut ir pakelyje, sutikę pirmą pasitaikiusį žmogų, paklausėme rusiškai, kaip patekti į Talino priemiestį Tamnenė. Estas, labai kultūringas žmogus, labai kultūringai ir išaiškino, bet, pasirodo, visai į kitą pusę. Buvo daug juoko, kuris mums kainavo apie tris valandas klaidžiojimo po Taliną.

Tartu mieste apsistojome taip pat pas buvusį Mordovijos politkalinį Isotam Jann. Tai buvęs vienas iš talentingiausių jaunųjų Estijos poetų. Jo brolis dirbo Tartu universitete dėstytoju. Mus pasitiko labai maloni moterėlė – Janno motina. Pirmiausiai ji pasiskundė netinkamu sūnaus elgesiu, nes jis esąs paskutinis alkoholikas, niekur nedirbąs. Su ja kalbėtis buvo kiek didesnė problema, kadangi ji rusiškai visai nesuprato ar nenorėjo suprasti – tik vokiškai, o vokiškai šiaip taip ir aš graibiausi, tai ta kalba mes ir bendravome. Ji mus nuvedė į Janno kambarį, kuriame ant stalo buvo šūsnys popierių ir mažo formato rašomoji mašinėlė. Geras pluoštas parašytų naujų eilėraščių, tai vis matyt Janno kūryba... Jannas atsibaladojo jau po gero vidurnakčio, kada mes jau miegojome, o iš ryto su juo ilgiau pasišnekėt taip ir neteko, nes tą dieną planavome grįžti į Panevėžį. Vėliau teko girdėti, kad Jannas iš didelio pijoko ir neklaužados tapo blaivinyku ir susipratusiu kultūringu piliečiu.

            ..........................................................................................................

Apie 1971 m. Lietuvoje prasidėjo senų automobilių restauravimo ir demonstravimo vajus, buvo įkurtas senovinių automobilių klubas „Lituanica“ (vėliau pervadintas „Rieduva“), į kurio veiklą įsijungėme ir mes su Stasiu Nagliu. Stasys tada važinėjo prieškarine vokiečių gamybos BMW, o aš turėjau rusišką „Pobiedą“.

Panevėžio klubui (sekcijai) vadovavo Spec. autotransporto įmonės vyr inžinierius Alvidas Gricius. Su juo mes gana draugiškai sugyvenome, jautėsi jo patriotiškas nusistatymas, kartais jis mėgdavo išmesti vieną kitą anekdočiuką apie tuometinę valdžią, mes jo per daug nevengėme, kadangi jis pats mus ne kartą yra perspėjęs, kad šitam klube nebūtų jokių politinių diskusijų, nes klubas iškart gali būti uždarytas.

1978 m. Panevėžyje vyko trečiasis respublikinis senovinių automobilių sąskrydis. Jame dalyvavo 47 dalyviai su savo istoriniais automobiliais. Atvyko svečiai iš Latvijos, Estijos, Minsko, Maskvos. Man teko garbė asmeniškai susipažinti su vienu lietuviu, atvykusiu čia net iš Maskvos su savo senoviniu automobiliu, tai Miku Pranckūnu. Pats mūsų klubo pirmininkas Gricius asmeniškai man pristatė jį ir mes su gerb. svečiu įsišnekėjome plačiau, jis pasipasakojo apie save, pasisakė, jog dar prieškariniais metais Lietuvoje išleidęs pirmąjį vadovėlį apie fotografiją, šiuo metu gyvenantis Maskvoje ir dabar planuojantis keliauti automobiliu Vytauto Didžiojo keliais prie Juodosios jūros. Jis man dar padovanojo porą žemėlapių, atspausdintų Maskvoje su Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės atžymėtomis ribomis, ir aiškino, jog tie žemėlapiai vėliau iš leidyklos saugumo (KGB) buvo konfiskuoti, va tik keletą jų pasilikęs dėl savęs. Gal aš ir neteisus, bet man šis žmogus kažkodėl nekėlė didelio pasitikėjimo. Su juo kalbėjau ir vis gaudžiau jo mintis, ar tik jis manęs nenori įvelti į kokią nors avantiūrą? Gink Dieve, gal aš ir klydau, bet po mano visų praeityje patirtų nemalonumų su KGB negalėjau likti abejingas tokioms netikėtoms pažintims ir kai kuriems abejotiniems pasiūlymams...   

               .......................................................................................................................................

Iš Miko Pranckūno biografijos

<...> 1933 metais „Foto Press” firma Kaune išleido Miko Pranckūno „Kaip išmokti fotografuoti. Praktiški patarimai pradedantiems fotografuoti”. Knygutė yra kišeninio formato, turi 57 puslapius ir tik vieną iliustraciją (įkliją). Viršelį piešė dailininkas Jonas Buračas. Tai nėra pilnavertis fotografijos vadovėlis, knygelėje pateikiami trumpi, paprasti fotografinių terminų ir procesų paaiškinimai. Įdomus „Naujosios Romuvos” redaktoriaus (1931-1940) J. Keliuočio prisiminimas: „Reiškėsi tuomet ir M. Pranckūnas – pirmojo lietuviško fotografijos vadovėlio autorius. Bet tai buvo daugiau aferistas, perėjūnas. Skersai išilgai išvaikščiojęs savo gimtąjį kraštą, turėjęs pagalbininkų, darbininkų. Būdavo, paskelbia jis, kad atidaro fotomokyklą. Jaunimas, suprantama, norėdavo įsigyti fotoaparatus, troško išmokti fotografuoti. Įmokėdavo atitinkamą mokestį, o M. Pranckūnas arba pats dingdavo, arba policija, pažinodama jį kaip aferistą, išvaikydavo. Didelio meistriškumo, kaip fotoateljė „Zinaida”, jis neieškodavo. Svarbu buvo biznis, gauti pinigus. Tarp kitko, jis buvo vienas žymiausių pornografijos gamintojų Lietuvoje.”

<...> 1948 m. rugsėjo – spalio mėn. Liaudies kūrybos Kauno miesto švietimo skyriaus paskaitų biuro lektorius ir miesto fotografijos meno studijos vadovas M. Pranckūnas dalyvavo saviveiklinių menininkų seminare Visasąjunginiuose kūrybos rūmuose Maskvoje. Fotomenininkas iš Lietuvos skaitė pranešimus apie spalvotosios fotografijos techniką ir demonstravo savo fotografijas Lomonosovo vardo universitete, M. Gorkio vardo literatūros institute, J. Stalino vardo automobilių gamyklos kultūros rūmuose, Teatrinio meno institute ir kitur. Laikraštis „Večerniaja Moskva“ rašė: „minėtas paskaitas išklausė 5000 Maskvos fotografijos meno mėgėjų. Paskaitų metu buvo demonstruojamos spalvotosios nuotraukos su atsistatančios po karo Tarybų Lietuvos vaizdais...“

          ............................................................................................................................

Kada po keliolikos metų internete perskaičiau Miko Pranckūno biografiją, ko gero, gal aš ir neklydau tada įtardamas jo ryšį su KGB, nes jis man labai panašus buvo į tokį tipišką plevėsą. Po keliolikos metų dar išlindo viena nemaloni žinutė. Man artimai pažįstamas žmogus Rolandas pasakė, kad jis kažkada bendravęs su A. Griciumi, ir šis jam minėjęs, jog automobilių klube jam du žmonės buvę nepageidautini, kuriais jis gudriai sugebėjęs laiku atsikratyti: tai Stasys Naglis ir Romas Kaunietis. Įtariau, kad tokį nurodymą jis buvo gavęs iš KGB. O dar vėliau, jau po Atgimimo, KGB archyve buvo rasti dokumentai, jog ir pats A. Gricius yra KGB rezervo karininkas. Jis buvo vienas iš aktyvesnių Sąjūdžio veikėjų Panevėžio mieste, vėliau miesto savivaldybės tarybos narys, bet tik vienas pagirtinas dalykas iš jo pusės, kad žmogus, sužinojęs, jog jau išaiškintas, kaip buvęs KGB rezervistas, tuoj pat padėjo tarybos nario mandatą ir išėjo iš savivaldybės be jokių incidentų, ne taip kaip Panevėžio miesto meras KGB agentas Plienas-Mačiulis, kuris dar bandė įrodinėti, kad jis toks nebuvęs.  

          ..........................................................................................................................

KRATA. SUĖMIMAS. TARDYMAS. LAGERIS

Nebuvau aš prietaringas, niekada netikėjau sapnais ir jokiais burtais, bet šį kartą sapnas privertė ir neprietaringą žmogų rimtai susimąstyti. 1969 m. kovo 16 d. naktį susapnavau labai nemalonų sapną: Vilniuje kopiu į Gedimino pilies kalną, juodi debesys virš galvos plaukia ir niekaip negaliu užkopti ant to kalno, tarsi kažkas mane trauktų žemyn į prarają...

Tas skaudus ir graudus gyvenimo tarpsnis, kurį teko po tokio slogaus sapno išgyventi, mano atmintyje paliko ypač tamsią dėmę, šiandien negaliu nepapasakot ir neaprašyti šiuose prisiminimuose.

1969 m. kovo 18 d., kaip ir kiekvieną dieną eidamas į darbą, atsikėliau anksti, pavalgiau pusryčius ir išėjau. Tuo metu dirbau „Ekrano“ gamyklos konstruktorių skyriuje inžinieriumi konstruktoriumi.

Darbe apie 11-ą val. vietos telefonu paskambino gamyklos direktorius V. Navickas ir paprašė pas jį užeiti į kabinetą. Liepė apsirengti, tikriausiai reiks pavažiuoti į miestą. Man tie jo paskutiniai žodžiai ir nusmelkė širdį... Į miestą? Kažkas nesuprantama... Juk kada siųsdavo kur nors į komandiruotę tarnybos reikalais, viskas buvo derinama per tiesioginį mano viršininką Jurgį Kisielių, o dabar... Pakvietė asmeniškai pats direktorius ir dar pridūrė – „reiks pavažiuoti į miestą.“ Sukau galvą ir niekaip negalėjau savo mintyse iššifruoti tokio mįslingo pasakymo. Galvoje mintys vaikė viena kitą, juk aš lyg ir nieko  nepadariau nusikalstamo... O gal? Velniava, čia su tuo komjaunimu susidirbau, čia Klaipėdoje kažkaip įtartinai buvo sulaikę, galutinai susidariau vienintelę išvadą – tik saugumas...    

Sutvarkiau darbo vietą, į stalčių sukišau brėžinius, o apsidraudimui į koridorių pasikviečiau vieną patikimesnį bendradarbį ir nuoširdžiai paprašiau, kad nueitų pas mane į namus ir perspėtų namiškius, tegu truputį „apsišluoja“, nes gali būti krata. Tas tvirtai prižadėjo išpildyti mano prašymą ir aš jau su ramesne sąžine, ant pečių užsimetęs savo nutrintą paltelį, nuėjau pas direktorių. O eidamas gamyklos koridoriais vis gailėjausi, kad tą dieną nebuvo mano patikimiausio žmogaus Juozo Butkaus, su juo gal ką nors protingiau būtume sugalvoję. Dar prieš tai viršininkas sakė, kad Butkaus nebus visą savaitę, atseit, išvykęs trumpam į sanatoriją į Druskininkus. Aš kvailelis taip ir patikėjau...

Pravėriau direktoriaus V. Navicko kabineto duris, direktorius sėdėjo už stalo, o kiek tolėliau palei sieną stovėjo trys tipai. Tik vėliau sužinojau, jog tai buvo iš Vilniaus atvykęs KGB 5 sk., 2 poskyrio vyr. oper. įgaliotinis kapitonas Julius Česnavičius, Panevėžio KGB sk. jaunesnysis oper. įgaliotinis Vilius Kontrimas (1973 m. perkeltas į Vilniaus KGB, gavęs pulkininko laipsnį, išleistas į pensiją) ir Panevėžio KGB sk. saugumietis Vytautas Narsutis (g. 1930 m. Ažuolpamūšio k., Pasvalio r., iš tarnybos atleistas 1981 m.). Jų akys įsmeigtos į mane, tarsi liūtai pasiruošę pulti savo auką ir sudraskyti į skutelius. Direktorius kreipėsi į mane sakydamas: „Va, su šitais vyrais reiks pavažiuoti į miestą...“ Tada aš jau viską supratau. Išsivedė jie mane į gamyklos kiemą, o ten laukė paruoštas „viliukas“. Mane pasodino ant galinės sėdynės, vienas (Kontrimas) atsisėdo iš dešinės, kitas (Narsutis) iš kairės, o šalia vairuotojo ant priekinės pasėstės atsisėdo gerokai žilstelėjęs, apie 50 metų amžiaus vyras (Česnavičius). Važiuojant nė vienas manęs nekalbino, visi tylėjo, tarsi vandens į burnas prisisėmę. „Stalinski metodai“, – pagalvojau. Kaip širdis jautė, taip „viliukas“ ir sustojo Rapolo Čarno (dabartinėje Vasario 16-osios g.) gatvėje prie namo, pažymėto 22-uoju numeriu. Kažkada tai buvęs Panevėžio burmistro, Smetonienės brolio Tado Chodakausko (MGB ag. Liūtas) namas. Čia dabar įsikūręs sovietinis saugumas, kitaip vadinamas KGB. Tai tas pats saugumo pastatas, po kuriuo kažkada mano bendramokslis Levukas Zabulis planavo padėti bombą ir jį išsprogdinti. Čia, netoliese šio pastato, rengdavome susitikimus žydkapiuose, aptardavome veiklos planus...

Įvedė jie mane į tokį mažą kabinetėlį, įeinant iš gatvės, kairėje pusėje. Paprašė nusirengt, aš paklausiau: „Ar nuogai?“ Saugumietis šyptelėjo. O ką čia žinai, ką jie su manim ruošiasi daryti, kalbų visokių apie šitą „kontorą“ teko prisiklausyti? „Tik paltą nusimesk“, – pridūrė. Pasodino prieš langą ir tas žilakartis kapitonas Česnavičius pradėjo mane kalbinti. Paklausė, kokia mano pavardė, koks vardas, manė, ko gero, galiu sublefuot ir prisistatyti kita pavarde.

– Romualdas Kaunietis, – atsakiau.

– Hm m m m m m, – numykė Česnavičius ir, pagautas smalsumo, dar kartą bandė teirautis. – O kodėl ne Romas?

– Ogi todėl, kad kunigas mane Romualdu krikštijo, – atsakiau jam.

Nuo šiol mane jis jau vadino Romualdu, nors ir su šiokia tokia šypsenėle.

– Ar žinai, kur esi? – pasiteiravo.

– Taip, žinau. Saugume, – atsakiau.  

Pradžioje reikalus suko aplink darbą, po to paklausė, ar kokiai nors organizacijai nepriklausau. Aš jam paaiškinau, kad priklausau. Česnavičiui net antakiai pasikėlė. Tada jis dar su didesniu smalsumu paklausė:

– Tai kokiai gi?

– Profsąjungai, – atsakiau.

Česnavičius šiek tiek nustėro...

– O komjaunimui ar priklausai? – jis vėl ėmė domėtis mano priklausomybe organizacijoms.

– Nepriklausau, – atsakiau.

– Tai kaip čia dabar suprasti? Profsąjungai priklausai, o komjaunimui ne... – nusistebėjo.

– Ogi visai paprastai, – atsakiau aš jam. – Profsąjunga kartais miltų duoda už talonus nusipirkt.

Pajutau, kad mano pašnekovas truputį įsižeidė ar suvaidino įsižeidusį ir į tolimesnę polemiką su manimi nebesileido. Taip sakant, suprato, kad pats laikas griebt jautį už ragų ir staigiai metė:

– Kada paskutinį kartą rankose laikei pistoletą?

Taip užkluptas, aš nė kiek nepasimečiau ir ėmiau aiškinti senas vaikiškas istorijas, bet mano tokios pasakėlės jo netenkino. Tada kalba pakrypo į kitą pusę. Jis ėmė vis įžūliau ir įžūliau klausinėt manęs apie draugus, pagaliau numetė ant stalo kelis švaraus popieriaus lapus ir liepė rašyti pasiaiškinimą, kuriame primygtinai reikalavo smulkiai išdėstyti savo mintis apie Susnį Algį, Viktorą Petkų, Antaną Terlecką ir apie kitus, su kuo tik bendravau iš buvusių antitarybininkų-lagerininkų.

Rašiau iš lėto, neskubėdamas, tempdamas laiką. Prirašiau gal penkis ar šešis lapus. Po kiekvieno lapo parašymo Česnavičius paima ir tuoj pat skaito, ką parašiau, kol pagaliau, pritrūkęs kantrybės, pasakė:

– Užteks nesąmones rašinėt. Mums tai visai neįdomu, ką tu čia parašei. Renkis, važiuojam į namus, patikrinsim...

Nuo to laiko, kai mane čia atvežė iš gamyklos, praėjo apie trys-keturios valandos. Dabar aš jau buvau kažkiek ramesnis, nes vyliausi, kad anas bendradarbis, kurio aš prašiau ir kuris pažadėjo nueit pas mane į namus ir perspėt namiškius, kad „pasišluotų“, bus jau seniai nuėjęs ir viskas bus sutvarkyta. Viena, kas man nedavė ramybės, tai pistoletas, kurį aš ką tik neseniai buvau atsivežęs iš kaimo ir laikiau spintoje vidinėje švarko kišenėje.

Atsivežė jie mane į butą Beržų gatvėje, namuose buvo tik uošvė ir dėdė Vitaldas. Česnavičius pareiškė, kad bus daroma krata ir Kontrimui liepė pakviesti iš gretimo buto kviestinius. Tas netrukus atsivedė du mano kaimynus: iš 65 buto Gervicką Stasį, kuris su saugumiečiu Narsučiu labai jau draugiškai pasilabino, aš supratau, kad jie geri pažįstami, ir Ivanovą Feliksą, s. Filimono, iš 70 buto.

Nepateikęs jokio kratos orderio, Česnavičius Panevėžio saugumiečiams įsakė viską versti iš eilės, o pats atliko daugiau stebėtojo vaidmenį. Šie pradėjo nuo sekcijos, t. y. nuo mano knygų ir žurnalų. Ką tik ištraukdavo, viską krovė ant grindų, ant stalo į krūvas, o aš stovėjau kampe įstumtas ir su skaudančia širdimi žiūrėjau į tas savo knygutes, žurnalus, kuriems tiek daug meilės ir vargo buvo įdėta, kol juos įrišau, sutvarkiau, savo visą laisvalaikį aukojau, o dabar atėjo nekviesti svečiai, naršo po juos.

Kai sekciją iškraustė, Česnavičius Kontrimui įsakė patikrint spintą. Kontrimas kažkaip nedrąsiai ėmė čiupinėt ten sukabintus drabužius, o aš stoviu ir laukiu, kada iš švarko kišenės ištrauks mano „Valterį“. Perėjo, „perglostė“ visus drabužius, bet pistoleto tarsi nerado. Kodėl? Nesąmonė, kad taip praglostant kiekvieną drabužėlį, neužčiuoptum ten įdėto ginklo. Tada nesupratau ir šiandien dar nesuprantu tokio saugumiečio Kontrimo gesto... Kartais pagalvoju, gal jis tada buvo tiek padorus, kad bandė mane gelbėti? O gal dar kas nors gudriau – jo buvo sumanyta? Gal tuo pasinaudojant, parodyti save esant mano bendraminčiu, na, tiesiog gudrumu prisiviliot mane, o vėliau kada nors „pasigaut“ dar „riebesnį zuikį“?..

Kada Kontrimas spintoje perglostė visus drabužius, Česnavičius atsisuko į jį ir paklausė:

– Ar viską gerai patikrinai?

Ir čia Kontrimas truputį sutriko... Kažkaip netvirtu balsu pasakė:

– Na... Patikrinau...

Tada Česnavičius pasakė:  

– Aš dar patikrinsiu, – ir dar kartą, atidaręs spintą, ėmė glostyti darbužius ir čia pat iš kišenės ištraukė „Walterį“.

Pasižiūrėjo Česnavičius į Kontrimą ir pasakė:

– O kas čia?

Kontrimas paraudo, supratau, kad jis prieš savo viršininką liko kaltas dėl savo „nepastabumo“. Radęs ginklą, Česnavičius į mane vis tankiau ėmė žvilgčioti, gal bijojo, kad aš nešokčiau pro langą, liepė pasitraukti giliau į kampą ir per daug nesidairyti. Tada jau purtė viską iš eilės: sofą, lovą, vaiko vežimėlį, reikalavo atiduot daugiau ginklų: granatų, šautuvų, automatų ir dešinę ranką vis laikė kišenėje, supratau, kad buvo pasiruošęs viskam...

Sekcijos apatiniame skyrelyje buvo pripakuota apie šimtas dėžučių su mažojo kalibro šovinukais. Kadangi sekciją kratė Panevėžio sugumietis Narsutis, jis, tarsi tingėdamas pasilenkti žemai ir pasižiūrėt, kas ten yra, pašaukė mane sakydamas:

– Na, Romai, tu pats pasižiūrėk, ar ten dar yra kas nors?

Aš priklaupiau ant vieno kelio, pasilenkiau ir pasižiūrėjau į tą apatinę sekcijos dalį. Aiškiai gi matėsi visa krūva prištabeliuota popierinių dėžučių su šoviniais. Narsutis dar kartą manęs paklausė:

– Tai nieko ten daugiau nėra?

            – Nėra, – atsakiau.

O Česnavičius atsisuko į Narsutį ir pridūrė:

– Patikrink dar pats...

Tada ir Narsutis priklaupė ant vieno kelio, pažiūrėjo ir sako:

– Nėra čia daugiau nieko, – uždarė sekcijytės dureles ir atsistojo.

Aš likau nustebęs tokiu ir Narsučio gestu. Garantuoju, kad jis tikrai matė tas dėžutes su šoviniais, bet kodėl ir jis čia suvaidino kažkokį gerutį, va čia tai jau nesupratau?..

Netrukus iš darbo grįžo žmona. Tada ji dirbo vaikų namuose auklėtoja. Akys jos buvo nenormaliai didelės, buvo labai išsigandusi. Aš bandžiau ją raminti, bet Česnavičius mane čia pat užtildė.

Panevėžio saugumiečiai, matyt, irgi buvo pasimetę, kad, važiuodami kratos daryt, pamiršo net kratos protokolus ir prokuroro sankciją. Viso to sumišimo laiku Česnavičius Kontrimą pasiuntė atvežt kratos protokolų blankus, jis greitai grįžo ir ėmė viską sąžiningai protokoluoti: ką rado ir ką paėmė.

Kratos protokolą norėčiau pateikti jau vien dėl to, kad žinotumėte, ką sovietiniai saugumiečiai laikė „buržuazine“ literatūra ir kurią jie dar vadino ideologiškai žalingo turinio literatūra. Tai viskas, kas buvo išleista per tą trumpą Lietuvos nepriklausomybės 20-ies metų laikotarpį, jiems buvo kenksminga, antivalstybiška, buržujų opiumas Lietuvos liaudžiai.  

...............................................................................................................................................

K R A T O S    P R O T O K O L A S

Panevėžys, 1969 m. kovo mėn. 18 d.

Valstybės Saugumo Komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos vyr. operatyvinis įgaliotinis kapitonas Česnavičius J. akivaizdoje kviestinių:

1. pil. Gervickas Stasys, Juozo, gyv. Beržų g-vė, Nr. 21, bt. 65, Panevėžio m.
2. pil. Ivanovas Feliksas, Filimono, gyv. Panevėžio m., Beržų g-vė, Nr. 21, bt. 70

ir Kauniečiui Romui, s. Jono, gim. 1944 m. gyv. Panevėžio m., Beržų g-ėje, Nr. 21, bt. 62.

   Vadovaudamasis Lietuvos TSR BPK 188–192, 197 ir 198 str., padariau kratą piliečio Kauniečio Romo, Jono s. bute, kuris randasi Panevėžio m., Beržų g-vė, Nr. 21, bt. 62.

   Surasti ir paimti šaunamąjį ginklą ir antitarybinio turinio literatūrą.

   Dalyvaujantiems asmenims išaiškinta jų teisė būti akivaizdoje, atliekant visus tardytojo veiksmus, ir dėl šių veiksmų daryti pareiškimus. Be to, kviestiniams, vadovaujantis Lietuvos TSR BPK 153 str., išaiškinta jų pareiga patvirtinti kratos faktą, turinį ir rezultatus.

   Krata pradėta 16 val. 30 min. Krata baigta 22 val. 10 min.

   Prieš pradėdamas kratą paskelbiu 1969 m. kovo mėn. 14 d. nutarimą padaryti kratą ir pasiūliau Kauniečiui Romui, Jono s. išduoti šaunamą ginklą, o taip pat antitarybinio bei ideologiškai žalingo turinio literatūrą.

   Pil. Kauniečiui Romui, Jono pareiškus, kad jis šaunamojo ginklo bei antitarybinės literatūros neturi, buvo padaryta krata pil. Kauniečio Romo, s. Jono bute, esančiame Panevėžio m., Beržų g-vė, Nr. 21, bt. 62.

   Kratos metu rasta ir paimta:

1. Pistoletas „Walther“ Nr. 887243
2. Dvi apkabos pistoletui
3. Septyni šoviniai pistoletui „Walther“
4. Vienas šovinys pistoletui „TT“
5. Du mažojo kalibro šoviniai
6. Rankų darbo vamzdys 5,6 mm kalibro pistoletui
7. Du šepetėliai pistoleto valymui.

   Sekanti literatūra:

1. Lietuviškoji enciklopedija, išleista buržuaziniu laikotarpiu, devyni tomai.
2. Žurnalo „Karys“ komplektas 1932 m.
3. Žurnalo „Jaunoji karta“ komplektas 1933 m.
4. Žurnalo „Jaunoji krata“ komplektas 1936–39 m.
5. Žurnalo „Trimitas“ komplektas 1932 m.
6. Žurnalo „Trimitas“ komplektas 1940 m.
7. Žurnalo „Šaltinis“ komplektas 1935 m.
8. Žurnalo „Trimitas“ komplektas 1922 m.
9. Žurnalo „Banga“ komplektas 1932 m.
10. Žurnalo „Žvaigždė“ komplektas 1936 m.
11. Žurnalo „Šviesos keliai“ komplektas 1936 m.
12. Žurnalo „Jaunoji Romuva“ komplektas 1932 m.
13. Žurnalo „Geležinkelininkas“ komplektas 1937–38 m.
14. Žurnalo „Jaunasis ūkininkas“ komplektas 1938 m.
15. Žurnalo „Žiburėlis“ komplektas 1926 m.
16. Leidinys „Lietuvos istorija“ 1936 m.
17. Albumas „Vytauto Didžiojo 500 m. sukakčiai paminėti“ 1930 m.
18. Žurnalo „Moksleivis“ komplektas 1936 m.
19. Žurnalo „Liurdas“ komplektas 1939 m.
20. Žurnalo „Misijos“ komplektas 1939 m.
21. Žurnalo „Trimitas“ komplektas 1932 m.
22. Žurnalo „Trimitas“ komplektas 1939 m.
23. Žurnalo „Geležinkelininkas“ komplektas 1939 m.
24. Žurnalo „Karys“ komplektas 1932 m.
25. Žurnalo „Naujoji sodyba“ komplektas 1942–43 m.
26. Žurnalo „Savaitė“ komplektas 1940 m.
27. Leidinys „Kaip jie mus sušaudė“ J. Petruičio, vok. okup. laida.
28. Vysk. Valančius „Ganytojiški laiškai“ (viena knyga).
29. Knyga „Kristus ir antikristas“ 1935 m.
30. S. Tarvydas „Kraštai-žmonės“ 1937 m.
31. Penkaitis „Raštai“ I tomas 1914 m. laida.
32. K. Klinksinon „Naujųjų amžių istorija“ 1936 m.
33. Žurnalo „Jaunoji vaidilutė“ du numeriai 1937 m. 11 ir 1938 m. 12.
34. K. Binkis „Naujoji Lietuva“ 1938 m.
35. K. Dineika „Lietuvos karžygis Antanas Juozapavičius“ 1926 m.
36. J. P. knyga „Paskutinė kryžkelė“ 1940 m.
37. Leidinys „Žemaičių kankiniai“.
38. Žurnalo „Varpelis“ komplektas 1935 m.
39. Šliažas ir Čižiūnas „Lietuvos istorija“ 1936 m.
40. Įvairūs buržuaziniai žurnalai (17) septyniolika vienetų.
41. Balto popieriaus paketas su užrašu „Ateitis“ 1944 m.
42. Rinkinys spausdintas mašinėle „Apie meilę, dainą ir sielą“.
43. Mašinėle spausdintas rašinys „Krikščionybė ir gyvenimo menas“.
44. Mašinėle spausdintas leidinys „Jobo drama“ (žmogiški būties apmąstymai).
45. Vokai su įvairiais blonknotais (21) dvidešimt vienas vienetas.
46. Kontorinė knyga su juodu rašalu parašytu kino filmo „Ten, kur ošIa gimtinės beržai“ scenarijumi, 8 lapai.
47. Kontorinė knyga įvairių spalvų rašalu priraųyta eilėraščių (šimtas septyniasdešimt trys puslapiai). Prasideda eilėraščiu „Tragedija autobuse“.
48. Sąsiuvinis, prasidedantis žodžiais „Pasakyk tu motinėlei...“, tekstas baigiasi – „...V serdce ty odna Indonezija liubovi moja“.
49. Sąsiuvinis, prasidedantis žodžiais „Alyvos žiedai...“, baigiasi – „...Liūdi Vytautas, Vitoldas, Bronius ir Romas“.
50. Sąsiuvinis, prasidedantis žodžiais „Muzika yra garsų menas...“, baigiasi – „Berželiai lenkiasi žemai“.
51. Sąsiuvinis, prasidedantis žodžiais „Ateik pasisemt prie šaltinio vandens...“, baigiasi – „...praėjo vasara viena“.
52. Sąsiuvinis, prasidedantis žodžiais „Jauna širdis...“, baigiasi – „...Aš nemėgau“.
53. Sąsiuvinis, prasidedantis žodžiais „Skambėkite dainos...“, baigiasi – „...Kitiems nebūtinai.“
54. Sąsiuvinis, prasidedantis žodžiais „Žodžių galūnės...“, baigiasi – „...Oželis“.
55. Vokas su įvairiais užrašais (39) trisdešimt devyni lapai.
56. Draugovininko pažymėjimas Nr. 549 Monkevičiūtės Marytės.
57. Pažymėjimas raudonais viršeliais Nr. 411 Terlecko Antano.
58. Rankraštis „Kai kuriais meno ir jaunimo auklėjimo klausimais“ (10) dešimt lapų.
59. Rankraštis „Keliai, mašinos, žmonės“ (12) dvylika lapų.
60. Rankraštis „Dainuok širdie gyvenimą“ (4) keturi lapai.
61. Laiškas adresu „Panevėžys, Beržų 21–62, Kauniečiui Romui, atgalinis adresas – Ramygalos 15b.
62. Vokas su (44) keturiasdešimt keturiomis fotonuotraukomis ir paaiškinimais.
63. Sąsiuvinis, prasidedantis žodžiais „Normanas Kauplindas...“, baigiasi – „...būrys gerai“, (45) keturiasdešimt penki lapai.
64. Ekslibris su užrašu „Kaunietis Romas“.
65. Pistoleto apkabos spyruoklė (1) viena.

   Pastabos ir pareiškimai, padaryti kviestinių ir dalyvavusių asmenų: Kviestiniai bei Kaunietis Romas, s. Jono pastabų ir pareiškimų neturi.

   Protokolas perskaitytas, parašytas teisingai.

   Kviestiniai: 1. Gervickas St. (parašas); 2. Ivanovas F. (parašas)

   Dalyvavę asmenys: Kaunietis Romas, s. Jono (parašas)

   VSK prie LTSR MT vyr. operatyvinis įgaliotinis kapitonas J. Česnavičius (parašas)

   Protokolo nuorašą gavau: 1969 m. kovo 18 d. Parašas (Kaunietis R.)  

      ............................................................................................................................................

Krata buvo baigta 22 val. 10 min. 18-os kv. m kambarėlyje ji buvo daroma 5 val. 40 min., o aš kažkuriam laikui turėjau atsisveikinti su šeima. Mano knygutes, žurnalus, užrašų sąsiuvinius sukrovė į tris „zuperinius“ maišus, mane pasodino į tą patį „viliuką“ ir nuvežė tiesiai į tą patį Rapolo Čarno 22 pastatą. Nuvedė į antrą aukštą, kairėje pusėje buvo saugumo viršininko Stepono Kišono kabinetas.

Gal apie dešimt „juodvarnių“ apstojo mane iš visų pusių, apčiupinėjo, išvertė kišenes, patikrino, ar su savimi neturiu dar kokio kito ginklo. Kišonas trankė kumščiu stalan ir šaukė, kad atiduočiau visus ginklus, kokius tik turiu kitur paslėpęs. Kažkuris iš tų jo „juodvarnių“ dar stuktelėjo man per sprandą iš užpakalio, tik akyse sutavaravo, bet nepargriuvau. Kišonas šaukė ir blaškėsi už stalo neilgai, bet aš jau negirdėjau, ką jis ten sakė, mano mintys skraidė visai kitur. Pagaliau nuvedė į apačią, į tą patį kabinetėlį, kuriame buvau paprašytas nusirengti, kada atvežė iš gamyklos. Patiesė sudedamą lovytę, vadinamą „raskladuške“, ir liepė gulti, o ryt, atseit, aiškinsimės toliau.

Atsiguliau, šalia pastatė kareivėlį, kad tas mane saugotų. Bandžiau jį kalbinti lietuviškai ir rusiškai, bet jis tyli, nieko nesako. Ką ten užmigsi... Visą naktį nemiegojau.

Kokia likimo ironija! Daugiau kaip po trisdešimties metų šitam pačiam kambarėlyje jau nepriklausomybės metais aš sėdėjau už rašomojo stalo kaip šio kabineto šeimininkas ir kiekvieną dieną, ateidamas į darbą, vis pažvelgdavau į tą kampą, kur kažkada stovėjo per naktį vargšas rusų kareivėlis ir mane saugojo.

Kitos dienos ryte apie aštuntą valandą atėjo saugumietis Narsutis, paklausė, kaip išsimiegojau, pasakiau, kad pirmą kartą gyvenime taip gerai... Jis pažiūrėjo į mane kreiva šypsenėle, liepė apsirengt, eisim pavalgyt. Man besirengiant, atėjo ir Česnavičius. Girdžiu, kaip tyliai šitam Narsučiui sako:

– Būk atsargus...

Bet Narsutis, jau kad ir aš girdėčiau, garsiai pasakė:

– Na, Romas ne tam žmogus, su nesąmonėm neprasidės...

Aš apsirengiau ir mes su Narsučiu išėjom į gatvę. Einam link „Ąžuoliuko“ valgyklos. Jis man ir sako:

– Nieko čia pas tave baisaus neradom, gal tu ir nieko negausi, bet nebūk durnas, viską versk ant Susnio ir išeisi sausas...

Aš jam sakau:

– O ką aš ant jo galėčiau versti?

– Ką tik žinai apie jį. Viską, – tiesiog primygtinai reikalavo saugumietis.

Grįžtelėjau atgal, aiškiai pastebėjau, kad iš paskos atsilikę maždaug per dešimt žingsnių mus seka dar du tipeliai. Jie tik susižvalgė, kai atsigręžiau. Narsutis sako:  

– Na, nesidairyk nesidairyk...

Užėjom į „Ąžuoliuko“ valgyklą, eilė ilgoka, pastebėjau, kad anie du, kur iš paskos sekė, tuoj pat atsisėdo vienas už vieno, kitas už kito staliuko ir dairosi. Narsutis ėmė krapštyt po užantį ir ieškoti piniginės, matau, kad neranda...

– Pamiršau va piniginę... Gal turi porą rublių? – paprašė jis manęs.

Aš ką tik iš kišenės buvau išsiėmęs penkis rublius, sakau, užteks va abiem. Narsutis tik galva palinksėjo ir mes abu pavalgėme už tuos mano penkis rublius gana sočiai. Prisilaikydamas tarsi mandagumo etiketo, aš specialiai visur jį turiu praleisti pirma, bet jis tuoj pat mane paima už alkūnės ir stumia pirma savęs. Atsargumas jam primena, su kuo turi reikalą.

Grįžtant atgal į saugumą, Narsutis ir vėl mane agitavo visą „mėšlą“ versti ant Susnio, ant Petkaus, sako:

– Kvailas būtum, kad nepasinaudotum proga... Jie tavęs tikrai nepagailėtų, o tu dar manim abejoji... Jei ne jie, ir tu nebūtum čia patekęs...

Aš visai nekreipiau dėmesio į šito „gerojo“ saugumiečio tauškalus, o tik galvojau, kaip man šnekėt, kad tik neprasitarčiau, ko nereikia, ypač dėl ginklo...

Panevėžio saugume daugiau jau manęs nebetardė, pasodino į „Volgą“ šalia vairuotojo, ant užpakalinės sėdynės atsisėdo Česnavičius ir išvažiavome į Vilnių.  

Kelionės metu Česnavičius vis klausinėjo ypač apie pistoletą, kur aš jį gavau, ar su juo kur nors šaudžiau, gal ką nušoviau ir t. t. Kiek tik buvo galima, stengiausi tylėti. Patyliu patyliu, jis ir vėl mane užverčia savo įkyriais klausimais apie ginklą. Sako:

– Čia nekalbi, kai nuvešim į Vilnių, ten prakalbėsi...

Prie vieno miškelio Česnavičius paprašė vairuotojo sustoti, atseit, jam reikia nusišlapint. Vairuotojas sustojo, Česnavičius išlipo, pasiūlė ir man, bet aš atsakiau, kad man nereikia. Kažkas man yra pasakojęs: jei saugumiečiai veža suimtą, niekada nereikia lipti iš mašinos, kad ir kaip lieptų, nes tai yra jų vienas iš teisiškai pateisinamų metodų, kaip atsikratyti suimtuoju. Išlipusį iš automobilio suimtąjį nušauna, o po to paaiškina, jog bandė bėgti ir nušovė. Žinoma, aš gal ir nebuvau jiems toks pavojingas, bet, kai esi apie tuos niekšus prisiklausęs visokių istorijų, būdamas tokioje situacijoje, negali ir apie tai nepagalvoti.   

Mašina lėkė pavasarėjančiais laukais, sniego tik kur ne kur, o saulutė taip ir spigino į akis, tarsi paskutinį kartą gyvenime ji man taip bešviestų. Iš po žiemos miego besikeliančios gamtos vaizdai akyse bėgo pro mašinos langus, atrodė, kad ir visas mano gyvenimas taip greit prabėgo, kad aš ir žmogumi dar jame nespėjau pasijusti...

Pagaliau atvežė į Vilniaus KGB rūmus. Tris kartus mintyse persižegnojau ir, Česnavičiaus stumiamas, ėmiau lipti laiptais per visokius koridorius, koridorėlius: čia aukštyn, čia žemyn, čia į kairę, čia į dešinę, kol pagaliau pasiekėm kabinetą, į kurį mane ir įstūmė. Po jį laisvu stiliumi vaikštinėjo poniškos išvaizdos vyras, kuris tuoj pat prisistatė esąs tardytojas Ypatingoms byloms, majoras Kažys.

Davęs ženklą Česnavičiui pasišalinti, pats ėmėsi mane kamantinėti. Po to kaišiojo panosėn kažkokius popiergalius, ant kurių aš turėjau pasirašinėt. Kas juose ten buvo parašyta ir kam visa tai buvo reikalinga, aš taip ir nesupratau, skaityti jis jų man neleido. Jis tik aiškino, kad ir jam ne viskas šitoj valdžioje patinka, bet tvarka turinti būti, kaip ir kiekvienoj valstybėje. Griežtai pareikalavo prisipažinti, kokių daugiau ginklų aš turįs, kokius ginklus draugai turi...  

Netrukus atėjo dar vienas orus ponas. Tai buvo saugumo prokuroras Bakučionis. Matyt pastebėjęs, kad su manimi jie bendros kalbos neras, Bakučionis, mosikuodamas rankomis ir skubiu žingsneliu lakstydamas po kabinetą, šaukė, kiek tik jam gerklė leido. Taip jie mane apšūkalioję, pakvietė kažkokį „makaronščiką“, kuris mane plačiais granitiniais laiptais „nustūmė“ tiesiai žemyn – vienu aukštu žemiau Vilniaus. Aš ėjau neatsigręždamas, o jis man vis liepė rankas laikyti už nugaros. Nuo šio momento aš visą laiką, čia vaikščiodamas, rankas laikydavau už nugaros. Kur bevesdavo – į tardymą, iš tardymo, „pragulkėn“, iš „pragulkės“, rankos visada turėjo būti už nugaros.

Atvedė į rūsį, kuriame, kiek tik akys užmato, išilgai koridoriaus į šonus kamerų kamerėlių durys, prie pat įėjimo stovėjo metalinis „boksas“ (metalinė dėžė) su viršuje šviečiančia elektros lempute. Čia mane įvedė vėl į nedidelį kabinetėlį ir pridavė dar vienam ponui, kuris prisistatė esąs šito kalėjimo viršininkas Petrauskas. Pirmiausiai paklausė jis manęs, ko aš pageidaučiau iš jo. „Duok valgyt“, – sakau. Visą dieną nevalgęs...

– Cha cha cha, – nusikvatojo Petrauskas sėdėdamas už plataus didelio smetoniško ąžuolinio stalo. – Gerai. Ko ne ko, o valgyt pas mane tai tikrai sočiai gausi...

Įsikniaubė į popierių šūsnį, kažką rašė, matyt, ir mano pavardę atžymėjo savo aukų sąraše. Nusiraminęs pagalvojau: pasėdėsiu tai pasėdėsiu, bet nors atsipenėsiu... Tuoj pat įstūmė į vieną iš tų kamerų ir liepė nusirengt iki nuogumo. Dabar, pagalvojau, bus velniava... Jeigu jau taip pradeda, ko gero, krės į kailį? O jeigu ir nekrės, tai vis vien ką nors negera darys...

Nusirengiau iki nuogumo, atėjo tas pats „makaronščikas“, atsinešė didelę lempą, laido galą įkišo rozetėn ir liepė pasilenkt. Taip ir nudilgė visą kūną... Matai, rupūžė, ką jis sugalvojo – kaitint užpakalį, pagalvojau – originalus kankinimo būdas. Nė perkūno, kaip nors iškentėsiu, pamąsčiau sau vienas, kad tik ilgai nekaitintų. O jis trumpai įjungė lempą ir, prikišęs prie pat užpakalio nosį, pažiūrėjo į išeinamąją angą. Paskiau liepė pakelti rankas, apžiūrėjo po pažastimis, o kai pradėjo po mano drabužius knaisiotis, tada baimė kažkaip atlėgo, perpratau jo tikslus. Visas drabužių siūles perčiupinėjo, diržą išvėrė ir pasiėmė, kišenes išvertė, bet, nieko antitarybiško neradęs, liepė apsirengt. Čia pat apsirengiau, atėjo dar vienas „makaronščikas“ ir liepė eit kartu su juo. Aš ėjau priekyje, o jis bidzeno iš paskos rankose „zvanydamas“ raktų pundu. Priėjom vieną kamerą su atvertomis durimis, į kurią mane ir įstūmė, durys užsivėrė ir čia likau aš vienas su savo skausmais ir svajonėmis.

Pasieniais stovėjo trys metalinės lovos. Aš pasirinkau arčiau lango iš kairės. Kitoje pusėje palei sieną stovėjo kitos dvi. Tiesiog nežinau, kaip ir pavadinti tas lovas: lovomis ar narais, nes jos buvo suvirintos iš storų metalinių sijų ir nudažytos žaliai. Šiaip viskas paklota kultūringai: apačioje nestoras čiužinys, baltos paklodės, plonutė pagalvėlė, vienas nestoras adijaliukas, na ir viskas. Gale manosios „lovos“ stovėjo didžiulė, gal kokių septynių kibirų talpos metalinė rėčka. Bandžiau prieiti arčiau lango ir pasižiūrėti, bet už nugaros išgirdau įsakmų balsą: „Per langą prašau nežiūrėti!“ Atsigręžiau atgal, pro duryse atidaromas nedideles dureles žiūri į mane kažkoks bestija ir siunčia nurodymus, kaip man elgtis.

Atsargiai atsisėdau ant „savo lovos“, bandžiau pasiūbuot, įsitikint, koks jos minkštumas, o ji net nesujudėjo. O Dievulėliau, ant jos ir dramblys galėtų laisvai atsisėst – nesujudėtų. Panašiai iš kokių dvylikos milimetrų storio metalinių šinų suvirinta.

O vis dėlto, kad ir sėdėdamas ant to metalinio „karsto“, žiūriu ne į duris, o į langą, dvigubu vielų tinklu užpintą, metalinėmis grotomis, supintomis gal iš dvidešimties milimetrų diametro strypų. Aš dar kartą atsargiai pasistiebiau, įdomu, kas ten už lango, ir aiškiai pastebėjau pro šalį nužingsniuojančius kariškus kerzinius batus. Bet tik batai – daugiau nieko nesimatė. Supratau, jog tai sargybinis vaikšto. Lauke kažkur iš toliau sklido nepertraukiamas klarneto spygavimas, o kai šis nutilsta, tada ima spygaut kažkokia mergelka. Pasirodo, tie garsai sklido iš netolimo konservatorijos pastato.

Vakarop virš durų įsižiebė gal kokių 25-ių vatų galingumo lemputė, ir tik dabar pastebėjau, kad ji buvo giliai sienoje įleista esančioje nišoje, ir taip pat, kaip ir aš, atitverta metaliniu tinklu. Tuo tarpu už durų ėmė kažkas baladotis, išgirdau, kaip atsišovė skląsčiai ir duryse atsivėrė tas pats keturkampis langelis. Kaip vėliau sužinojau, kaliniai jį vadino „škarbunka“.

– Prašau pasiimti vakarienę, – tyliai, bet įsakmiai pareiškė „makaronščikas“.

Priėjau arčiau, pro tą skylę man įkišo kažkokios sriubos pilną metalinį dubenėlį ir kriaukšlelę forminės korėtos šlapios duonos. „O daugiau nieko?“ – pasiteiravau ir vietoje atsakymo – taukš, braukš – „škarbunka“ užsidarė.

Atsisėdau ant narų, pamaišiau šaukštu tą „sriubą“, dubenėlio dugnas taip ir atsispindi... Išgraibiau dvi nedideles bulvės skilteles, dar plaukiojo kažkoks žuviškos ar kiauliškos neaiškios kilmės gabalas, kurį, įdėjęs į burną, greit išspjoviau atgal, nes man jis pasirodė labai įtartinai. Šiaip taip nurijau tą kriaukšlę forminės, suvilgydamas ją keliais šaukštais tos vadinamosios „sriubos“...

Ėch, pagalvojau, jei taip maitins ir toliau, bus aišku, kaip aš čia „atsipenėsiu“ tokiais Petrausko „patiekalais“. Nors iš tiesų aš pasijutau visai sotus supylęs į skrandį tą skystalą. Jeigu būtų ko nors ir daugiau siūlę, tikrai nebūčiau sugebėjęs praryt. Pasirodo, kad ir skrandį reguliuoja nervai.

Maždaug po poros valandų, supratau, jog tai buvo dešimta valanda vakaro, koridoriumi jau iš tolo girdėjosi atidarinėjamų „škarbunkų“ trinksėjimas ir įsakmus balsas „gult“. Pagaliau atsidarė ir mano durų „škarbunka“, tas pats „makaronščikas“, įkišęs galvą, pasakė „atboj“ ir, užtrenkęs dureles, nuklanksėjo toliau. Aš tuoj pagalvinį permečiau į lango pusę, nusirengiau viršutinius drabužius  ir atsiguliau, bet netrukus vėl atsidarė kameros durų „škarbunka“ ir tas pats „makaronščikas“ liepė pagalvinį perdėt į kitą pusę, t. y. gulint galva visada turinti būti į duris. Aš keliuosi ir pagalvinį permetu vėl atgal. Dabar atsigulu, rankas susikišu po adijalu, kad būtų šilčiau, nes jaučiasi kažkokia nemaloni rūsio vėsa. Pagaliau ir vėl atsiveria „škarbunka“ ir vėl ta pati „dainelė“:

– Rankas prašau ištraukt iš po adijalo!

– Eik tu šikt, – pasakiau aš jam. – Kaip aš noriu, taip miegu. Tai ką, aš ir gulėt jau nebegaliu, kaip noriu?

Staiga atsidarė kameros durys, į kamerą įšoko „makaronščikas“ ir dabar jau labai griežtu tonu perspėjo, kad gulint visada rankas reikia laikyti virš adijalo, toks jau nurodymas esąs iš aukščiau ir tų nurodymų reikia laikytis.

Taip sutikau savo pirmąją naktį Vilniaus KGB kalėjime 1969 m. kovo 19 dieną. Miegojau kietai, nors kartais ir pajusdamas ant geležų nugulėtą užtirpusį šoną, bet apsiversdavau ant kitos pusės ir vėl staiga užsnūsdavau.

Anksti ryte pasigirdo vėl tas pats „škarbunkų“ baladojimas ir vėl tas pats rusiškas balsas, kuris tarsi jau linksmiau ir skamba: „Padjom! Padjom! Padjom!..“ Greit šoku nuo narų, apsiaunu savo išklypusius tuplius, atsiveria kameros durys ir jau lietuviškai prašo mane eiti į tualetą. Skubu kaip greičiau išbėgt pro duris, nes labai jau prispyrė „reikaliukai“.

– Palauk palauk, – sako prižiūrėtojas („nadziratelis“). – Paimk ir „paršą“...

– Kokį „paršą“? – nesupratau.

Jis ėmė juoktis iš manęs.

– Parašą, o ne paršą, sakau...

Tada jau ir man „dašilo“, kad liepia jis man paimt tą didžiulę metalinę statinę, į kurią, pasirodo, aš ir naktį atsikėlęs galėjau atlikti visus gamtinius reikalus.

Išėjęs į koridorių, tik šiandien pastebėjau, kad per visą koridorių išilgai nuklotas raudonas kiliminis takas, kaip bažnyčioje prieš altorių, visur jaučiasi pabrėžtina švara ir tvarka. Tualetai irgi gana tvarkingai įrengti ir matosi, kad kruopščiai prižiūrimi, valomi. Dušų kabinų sienos išklotos baltomis glazūruotomis plytelėmis. Čia aš pirmą kartą atlikau visus gamtinius reikalus, nusiprausiau, išploviau „parašą“, kurią už vienos rankenos vos pavilkau, nes už antros rankenos nebuvo kas prilaiko. Ir po tų visų „apsiforminimų“ mane vėl įgrūdo atgal į tą pačią kamerą.

Dabar sėdžiu ir galvoju: ką toliau su manimi darys? Sėdžiu valandą, kitą, kol pagaliau subilda atšaunami skląsčiai ir duryse atsidaro „škarbunka“. Atnešė pusryčius. Aš iškart šokau prie tos skylės, pro kurią man padavė arbatinuką su karšta „kava“ ir tokią pat kriaukšlę šlapios korėtos forminės duonos, kaip ir vakar vakare. Įsipyliau į puoduką tos „kavos“, kuri, pasirodo, tik kavos spalvos, juoda kaip anglis, kavos nė kvapo, kažkoks keistas viralas... Gal kokiu anglies koksu užjuodinta ar alksnio lapais?

Šiaip taip užsigerdamas sukimšau į skrandį ir šitą porciją. Sėdžiu ir galvoju, kas bus toliau? O pilvas po truputį ima gurguliuot. Mintyse ėmiau bartis ant jo: įpratai būt prikimštas košės su sviesteliu, kokio perkūno dabar urzgi, nagi, pakentėk nors truputį, ir aš kenčiu... Tai buvo mano pirmas asmeninis pokalbis gyvenime su savo pilvu.

Apie dešimtą valandą atsiveria kameros durys ir su rašteliu rankoje įeina „makaronščikas“. Klausia, kokia pavardė, vardas, kada atvestas į izoliatorių... Aš viską atsakau, tada jis paprašo eiti kartu su juo. Einame tuo pačiu koridoriumi, išklotu minkštu raudonu kilimu, jis už manęs, aš priekyje, jis vis aiškina, į kurią pusę sukti, kur eiti. Lipam, atrodo, tais pačiais granitiniais laiptais aukštyn, suskaičiavau jau šešias laiptines, vadinasi, mes trečiame aukšte. Einam koridoriumi, o iš priešakio kažkokia tamsiaplaukė, užpakaliuką kraipydama, atpėdina. Kaip griebė griebė tas „makaronščikas“ mane už rankų, tuoj sustabdė, atsuko veidu į sieną, kol ta dama praplaukė ir, atvedęs prie aukštų didžiulių durų, apkaltų juodu dermantinu, įstūmė į vidų.

Kabinete, už mano kamerą maždaug tris kartus didesniame, stovėjo du stalai. Vienas iš kairės, kitas iš dešinės. Už kairiojo sėdėjo vyriškis majoro uniforma, bet jis į mane net akių nepakėlė, matėsi, kad kažką rimtai rašė, o  už dešiniojo ne daugiau trisdešimties metų amžiaus, neaukšto ūgio jaunuolis, trumpai ežiuku kirptais plaukais. Jis staiga atsistojo ir, ranka parodęs į prieš jį pastatytą kėdę, paprašė mane sėstis. Atsisėdau tiesiai prieš langą, į akis nemaloniai spigino pavasarinės saulės spinduliai. Pasirašęs ant to lapuko, iš kurio mano pavardę kameroje skaitė tas „makaronščikas“, liepė jam pasišalinti, o pats man prisistatė:

– Tardytojas Urbonas. Man pavesta jus apklausinėti, t. y. tardyti. Gal turite kokių nors klausimų ar pretenzijų?

– Cukraus, – sakau, – neduoda. Šįryt per pusryčius gėriau nesaldytą arbatą...

Pastebėjau, kad Urbonas nežymiai šyptelėjo ir pridūrė:

– Na, čia tuo klausimu – vėliau... Aš dėl to išsiaiškinsiu. Aš norėjau pasakyti, jei jums nepatinka tardytojas, pagal įstatymą jūs galite pareikšti pretenzijas ir tardytojas bus pakeistas.

Ne, dėl to aš pretenzijų kol kas nekeliu, – atsakiau.

Tada jis pareiškė, kad aš esu sulaikytas pagal LTSR BK 234 str., kaip įtariamas padaręs nusikaltimą ir kad man bus taikoma kardomoji priemonė...

„Kardomoji priemonė?“ – pagalvojau ir jau visai pasimečiau, man net šilta pasidarė. Vadinasi, mane dabar linčiuos, supratau, kad kankins... Velniava, nežinau, ar iškentėsiu? Bet, norėdamas galutinai įsitikinti, ką reiškia toks tardytojo pasakymas, aš paprašiau tardytojo paaiškinti plačiau, kas yra „kardomoji priemonė“. Čia Urbonas vėl šyptelėjo ir ėmė aiškinti, kas yra ta „kardomoji priemonė“.

– Žodis „kardomasis“ reiškia – tardomasis, vadinasi, jūs būsite tardomas.

Taip viskas staigiai ir nuslinko kažkur žemyn, pajutau, kad noriu šlapintis, bet negi čia dabar prašysi, teks pakentėt.

Tada Urbonas paėmė baudžiamąjį kodeksą, atvertė 234-ą straipsnį ir leido man su juo susipažinti. Aš įdėmiai perskaičiau visus kaltinimus, kurie buvo man iškelti ir šiek tiek lengviau atsikvėpiau. Dėl BK 68-o str. (antisovietinė agitacija ir propaganda) pareiškė, kad kol kas dar nėra nutarta jį man taikyti, tai paaiškės vėliau. Tada jis ėmė man uždavinėti klausimus, į kuriuos aš turėjau atsakyti. Pagrindinė kalba buvo tai, kas susiję su ginklu: kur aš jį įsigijau, kokiu tikslu jį laikiau, ar kur nors iš jo nešaudžiau ir t. t. ir t. t. Į tuos klausimus išsamiai atsakinėjau, o jis tik klausė, bet nerašė.

Pasibaigus apklausai, ėmė rašyti, o kai surašė, davė man perskaityt ir po kiekvienu lapu pasirašyti. Aš skaičiau ir stebėjausi, kad tardytojas mano atsakymus į jo pateiktus klausimus surašė taip tiksliai, beveik žodis žodin, be jokių nukrypimų. „Galvą gerą turi tas Urbonas“, – pagalvojau. Daugiau jis panėšėjo į žmogų žmogišku veidu, ne į sovietinį tardytoją. Tarp kitko, pats pasisakė, kad ką tik neseniai baigęs Vilniaus universitetą ir tą darbą dirba čia atėjęs su paskyrimu.

Tardymas baigėsi. Telefonu jis pakvietė iš apačios tą patį „makaronščiką“, kuris mane ir vėl nuvedė atgal į kamerą.

Netruko ateiti pietų metas ir vėl tas pats „škarbunkos“ atidarymas... Dabar be sriubos ir forminės duonos kriaukšlės, priedo gavau dar ir košės dubenėlį. Net seilė driūktelėjo, pamačius ją. Geltona, pagalvojau, kad tai manų košė su sviestu, o kai paragavau, pasirodo – grynos soros ir dar su lengvu pelėsių kvapeliu, riebalų nė lašo.

Kuo tolyn, tuo smarkyn nuo tokio maisto mano pilvas ėmė marmaliuot. Valgyti lyg ir norisi, bet, kai pradedu, nelenda ir gana, nors ir stumk su pirštu gilyn.

Po pietų kartu su „makaronščiku“ į kamerą atėjo tokia „babusia“ stora, kalba rusiškai ir taip įdėmiai, taip įdėmiai žiūri ji į mane, tarsi, kad aš jos močią būčiau suvalgęs. Pasirodo – nieko baisaus. Ji atnešė man keletą knygų paskaityt ir paklausė, ar nenorėčiau užsisakyti „larioko“. Na, pagalvojau, po velniais, juk „lariokas“ lietuviškai tai bufetas, gal, sakau, pradės konjakėliu vaišint, kad tik daugiau išsišnekėčiau. Juk velnias kartais ir rimtai moka pajuokaut...

– O kuo, būtent, tam bufete aš galėčiau pasivaišinti? – pasiteiravau.

– Cukraus, – maloniai, net nemirktelėjusi, atsakė „babusia“.

– O ko daugiau? – bandžiau toliau teirautis „babusios“.

– Hmmmmm, – kažkaip abejingai ji numykė...

– Visas „lariokas“ jums dar nepriklauso. Tik po mėnesio...

– Na, ką gi... Nepriklauso tai nepriklauso, apsieisim, o cukraus nors ir tris kologramus galit atnešti, – pasakiau.

Ji užsirašė – vieną kilogramą, kurį netrukus ir atnešė pati, bet manęs jau į jokį „bufetą“ nevedė... Visgi neblogai, pagalvojau sau vienas, va ir cukraus už dyką duoda... Tik po mėnesio sužinojau, kad už tą kilogramą cukraus iš manęs atskaitys vėliau, kai jau sėdėsiu nuteistas, o dabar viską duoda „ant brūkšniuko“. Čia ne problema, svarbu, kad dar duoda.

Taip aš praleidau jau keletą parų šituose saugumo požemiuose ir dalinai apsipratau su tokia padėtimi. Kiekvieną dieną mane tais pačiais granitiniais laiptais vedė tardyt į trečią aukštą, kiekvieną dieną jaučiau, kad aš lengvėju. Tas juodas švarkelis, kurį tryniau „Ekrane“ sėdėdamas prie braižyklinės lentos, vos laikėsi ant mano pečių. Tiesiog pats jutau, kaip aš plonas plonas pasidariau. Tai va kaip mane „atpenėjo“ Vilniaus KGB rūsyje. Palengvėt palengvėjau, bet, kai reikdavo užlipt į trečią aukštą, jaučiau, kad trūksta jėgų. Užlipus keletą pakopų, trumpai stabteldavau, atsikvėpdavau iš giliai ir vėl kopdavau aukštyn.

Po pietų kiekvieną dieną vesdavo „pragulkėn“ pakvėpuot grynu oru, pasidžiaugt mažu mėlyno pavasarinio dangaus lopinėliu, kuris kybojo virš aukštų keturkampio kiemo mūrų ir keturkampio medinio gardo, į kurį tave įvaro tarsi liūtą narvan, ir lakstyk ten, kiek patinka – visą valandą.

Ateinu taip kartą iš „pragulkės“, o pas mane jau ir „svečias“ yra. Pagal išvaizdą už mane lyg ir jaunesnis, su akiniais. Susipažįstame, kalba tik rusiškai, pasisako vardą, pavardę – Slavka (Večeslav) Čerepanov.

 ............................................................................................................................................

Mano p a s t a b a: Čerepanov Večeslav Nikolajevič, g. 1950 m. Suimtas 1968 10 06. Platino pogrindinius protesto lapelius, kada sovietų tankai įsiveržė į Čekoslovakiją. 1969 06 25 nuteistas 2 metams griežto režimo lagerio pagal BK 68–1 str. Antrą kartą buvo teistas 1980 m. už valstybinės sienos perėjimą 15-ai metų.

      ......................................................................................................................................

Žinoma, toks partneris man ne visai prie širdies, bet, ką darysi, nors nereiks tempti vienam „parašos“, kurią dabar aš po tokio „kieto“ maitinimosi vos bepakeliu.

Pagaliau mes įsišnekam. Jis aiškina, kad dirbęs užsienio žvalgybai ir patekęs per tuos prakeiktus žydus, dabar jam gresia penkiolika metų. Jau devintas mėnuo tardomas, o pabaigos dar nematyti, atsibodę. Jei taip toliau, nebeiškęsiąs daugiau to košmaro.

Iš jo kalbos tono, veido išraiškos jautėsi, kad žmogaus nervai smarkiai pakrikę. Stengiausi su juo kuo mažiau šnekėtis, kuo mažiau pasakoti apie save, nes tipas labai jau įtartinas, o domėjosi jis manimi daug ir vis prikaišiojo, kad aš apie save taip mažai pasakoju. Kai tik ateinu, būdavo, iš tardymo, tuoj ir klausia, ką tardytojas sakė, ko klausė, ką pasakė, ko nepasakė, tu, atseit, nuo jo kažką slepi, nenuoširdus ir t. t. Koks tavo reikalas, – atsakydavau aš jam. Tada jis labai įsižeisdavo ir su manimi kelias valandas nekalbėdavo, kas man labai patikdavo.

Tardymo metu reikalai pasisuko link mano buvusių draugų, bendražygių. Dabar kiekvieną dieną Urbonas nedavė ramybės dėl jų ir vis klausinėjo apie Susnį, Petkų, Terlecką, Šakalį, Baltrušį ir kitus. Gudri čekistų taktika. Kad ir nieko aš prieš juos neparodžiau, bet, pasirodo, kaip vėliau sužinojau, kratos pas juos visus buvo darytos „remiantis mano parodymais“. Savaime jau aišku, kadangi mano apklausos protokolai apie juos kiekvieną surašyti, vadinasi, taip reiktų suprasti, kad aš inspiravau ir tas kratas jų namuose ir butuose. Po šitų kratų kai kurie iš jų mane iškart pasmerkė, o vienas (vardo jo neminėsiu, nes vėliau jis suprato ir įsitikino, kad aš toks nebuvau) net išdaviko etiketę man bandė prilipdyti, kitus laisvėje esančius perspėdamas, kad Romo, kada jis grįš į laisvę, reikėtų vengti ir stengtis su juo nebendrauti... Ką tai reiškia?! Supraskite – Romas visus pardavė...

Kad per toli nenuklydus, pasakysiu trumpai: teisiamas buvau vienas, nors ponai iš KGB labai norėjo ir stengėsi sudaryt mums grupinę bylą, tik labai gaila, kad jiems nepasisekė manęs padaryt atpirkimo ožiu.

Nuo to laiko, kaip aš čia, praėjo jau beveik ir mėnuo. Iš namų jokios žinutės. Kartą Urbonas tik priminė, kad mano žmoną buvo išsikvietęs, ji viską apie mane papasakojusi, tik aš nenorįs nieko kalbėti. Tuo viskas ir baigėsi. Kada vėliau, išėjus į laisvę, susitikom su žmona, ji priminė ir šį epizodą. Jai tardytojas Kažys ir Urbonas tada aiškino, kad Romas viską kalba atvirai, viską pasakoja, o ji nenorinti su jais atvirauti, atseit, kaip negražu: vyras kalba, o ji tyli... Tai va kokia buvo čekistų tardymo taktika.

Mano kolega kameroje, pasirodo, labai neramaus būdo sutvėrimas. Kaip jis pats aiškina, gimęs Lietuvoje, bet lietuviškai nei žodžio... O gal tik apsimeta? Velniai jį ten žino... Aiškina, kad mokęsis Vilniaus Universitete medicinos fakultete, gyvenąs Vilniuje, Vilniaus gatvėje, tėvai išsiskyrę, tėvas karininkas, dirbąs kažkokioje karinėj bazėje dideliu viršininku. Jis pats turįs dvi seseris ir motiną, su kuriomis ir gyvenąs.

Su prižiūrėtojais kalba labai grubiai ir visiems į akis nesivaržydamas rėžia: „Ty sovetskaja prostitutka!“ (Tu sovietinė prostitutė), nors save laiko labai apsišvietusiu ir daug nusimanančiu politikoje, lavina iškalbos meną ir ruošiasi sekti Hitlerio pėdomis. Dažnai jis man aiškina, kad jo vienintelis tikslas – pabėgti į užsienį. O aš jį tik stebiu, kai kuo tikiu, kai kuo netikiu, nors apskritai tokiu išsišokėliu ir paleistaburniu tikėti būtų didžiausia nesąmonė.

Aš jau prieš areštą žinojau, kad Vladas Šakalys suimtas ir dabar vienos „pragulkos” metu gretimoje „kamurkoje” išgirdau ir atpažinau jo balsą. Grįžęs į kamerą, pasakiau Čerepanovui, kad kažkurioje kameroje yra ir vienas mano kolega. Aš jo nei prašiau, nei ką, bet jis, nieko nelaukęs, atplėšė skiautę popieriaus, parašė raštelį, atseit, nuo manęs, kad ir aš čia esu. Išardęs cigaretę, įvyniojo į ją tą raštelį ir kitos „pragulkos” metu bandė per tvoros viršų permesti į kitą „gardą”, kur Šakalys vaikšto, bet sargybinis, tai pastebėjęs, Čerepanovui tučtuojau nutraukė pasivaikščiojimą ir atvedė atgal į kamerą.

Kitą dieną, kaip ir visada per pietus, kartu su sriuba, kurią Čerepanovas vadindavo „morskaja kurica” (jūros višta, t. y. žuvienė), mums padavė duonos porą kriaukšlių ir pradėjom valgyti. Žiūriu, kad iš mano kriaukšlės tos vietos, kur aš atsikandau, išlindęs gerokas gabalas kažkokios nariuotos kirmėlės. Parodžiau Čerepanovui, šis, kaip medikas, tuoj pat tą plokščią nariuotą kirminą išvyniojo iš tos duonos ir nustatė, kad tai gabalas apie 20 centimetrų ilgio kiaulinio kaspinuočio.

Nieko nelaukdami iškvietėm prižiūrėtoją. Jis pabandė šitą kirmėlę paimt, bet Čerepanovas jos neduoda, prašo pakviest kalėjimo viršininką Petrauską. Petrausko tuo metu matyt nebuvo, nes jis neatėjo, o gal ir nenorėjo ateiti. Tada Čerepanovas saugumo viršininkui J. Petkevičiui surašė ilgą “peticiją”, po kuria abu pasirašėme. Apie tai pranešėme ir savo tardytojams, be to, dar kitą dieną paskelbėme trumpalaikį bado streiką. Prižiūrėtojai labai prašė mus valgyti, o mes sėdim, tylim ir nevalgom… Ir taip – nuo ryto iki vakaro…

Po trijų parų gavome atsakymą iš saugumo viršininko J. Petkevičiaus ir duonos kombinato direktoriaus. Ten buvo pažymėta, kad kaltininkai nubausti, ateityje pažadėta – tokių šlykštynių daugiau duonoje nekepti. Tuo viskas ir baigėsi. Mes ir toliau valgėme tą pačią skystą ir superrupią forminę duoną, nuo kurios po mėnesio mane ėmė smarkiai rėmuo ėsti. Gerai kad Čerepanovas turėjo sodos pakutį, soda kalėjime – pirmas vaistas nuo rėmens.

Pagaliau mano Čerepanovą apėmė kažkoks psichinis priepuolis, jis ėmė dažnai blaškytis po lovą, šnekėdamas vieną ir tą patį: „Bolše nemogu, bolše nemogu! Dalše nevyterpliu, dalše nevyterpliu!” (Daugiau negaliu, daugiau negaliu! Toliau neiškentėsiu, toliau neiškentėsiu!)

Nors ir kaip aš jį beraminau, jis vis vien savo kalba ir gana. Supratau – devynis mėnesius išsėdėt tam prakeiktam rūsy nėra taip paprasta ir kada dar kiekvieną dieną tave veda ten – aukštyn praskalaut smegenų.

Kartą vidurnaktį pašokau iš miego, išgirdęs kažkokį triukšmą. Žiūriu gi Čerepanovas, užsiveržęs ant kaklo raištį, kurio kitas galas pririštas prie lovos atlošo, akys išverstos ir kriokia. Nespėjau atsikelt, kaip keli prižiūrėtojai suvirto vidun, atmazgino nuo kaklo jam tą kilpą ir netrukus mano kolega atsipeipalojo.

Kitą dieną jis man ėmė pasakoti, kaip jam gera buvę, kai užsiveržusi kilpa, tarsi sapne prieš akis atsivėrę spalvoti vaizdai, taip lengva lengva pasidarę.

– Aš vis vien sau galą pasidarysiu, – sako jis man.

O aš jam sakau:

– Tik pabandyk... Kitą kartą aš tau snukį išmalsiu už tokius dalykus.

– Nieko tu man neišmalsi. Aš va pirma tau miegančiam taburete galvą sutrupinsiu, paskiau pats sau galą pasidarysiu, – atkirto jis man.

Ir ką aš daugiau galėjau šitam durniui pasakyt? Naktimis teko miegoti atsimerkus ir stebėti, kada jis kelsis ir trenks taburete man per galvą...

Praėjo apie pora savaičių, kol pagaliau trūko mano kantrybė. Pasakiau tardytojui, kad Čerepanovas kėsinasi mane užmušti, o paskiau pats pasikarti. Tardytojas per daug į galvą mano priekaištų neėmė, tik pasakė, kad tie reikalai būsią greit patvarkyti. Tą pačią dieną išnešė iš kameros mūsų abi taburetes, ir šis klausimas buvo išspręstas.

Po mėnesio atėjo ta pati „babusia“ (mes ją dar „bufetava“ vadinome), rusiškai kalbanti, ir paprašė užsisakyt „larioką“. Tiesa, cukraus aš jau buvau užsisakęs pradžioje, tai dabar jo jau ir nebeturėjau teisės pakartotinai užsisakyt. Užsisakiau baltos duonos, žuvies konservų, sausainių ir dešros puskilogramį. Slavka dar ir cigarečių „Stoličnyje“ užsisakė. Aš dėl rūkymo kameroje buvau priešingas ir kolegą perspėjau, kad kameroje nebandytų rūkyti, kadangi aš tai nerūkantis ir jo rūkymo netoleruosiu. Jis už tai, kad rūkyt kameroje – aš prieš rūkymą.

Pagaliau atėjo ir mūsų „lariokai“. Kiek džiaugsmo buvo, kai paragavau skanaus rūkyto servelato, menkės konservų, skrandis iškart sušilo. Balta duonytė irgi forminė, tik jau balta, ir rėmuo nuo jos visai neėdė. Čerepanovas nepaprastai apsidžiaugė cigaretėmis. Ėmė prašyt manęs, kad leisčiau nors vieną surūkyti kameroje. Negi žmogus būsi toks erodas ir neleisi ruskeliui pajust to didžiulio malonumo, kurio jis taip troško jau visą mėnesį. Leidau aš jam surūkyti tą cigaretę, o kai pajutau tabako kvapą, ir man parūpo pabandyt. Paprašiau, kad duotų vieną cigaretę, na ir pabandžiau, o kai pabandžiau, tai daugiau dešimt metų cigaretės neišmečiau iš burnos, nors rūkiau tik su filtru.

Per antrą „larioką“ ir aš jau užsisakiau dešimt pakelių „Staličnyje“. Tai buvo šioks toks ir nervų kompensavimas tų prakeiktų cigarečių sąskaita. Dabar mes su Čerepanovu rūkėm pasigardžiuodami, aš jau irgi įpratau, galva nebesisuko, per dieną po pakelį sutraukdavom, nors Čerepanovo nervai nuo to nei kiek nepagerėjo, o atvirkščiai; jis ėmė man diktuot savo sąlygas, reikalavo, kad aš su juo šnekėčiau tik rusiškai, o kai aš nešnekėjau rusiškai, tada jis man prikaišiojo, kad aš esąs nacionalistas ir tokius reiktų šaudyti.

Tada aš jam pasakiau: „Jei tu ne nacionalistas, gimei Lietuvoje, tai šnekėk lietuviškai.“ Čia ir buvo pradžia, kada aš ėmiau suprasti, kad okupantai yra patys didžiausi nacionalistai, o ypač rusai. Aš jį pavadinau šovinistu, bet atsakymo iš jo negavau. Kas yra šovinizmas, tai išaiškinta „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“: šovinizmas – reakcingiausias nacionalizmas, skelbiantis rasinę diskriminaciją ir skatinantis tautinę nesantaiką ir neapykantą: kitų tautų persekiojimo ir engimo politika.

Čerepanovas vis tankiau ėmė kamantinėti apie mano reikalus, sprendžiamus byloje pas Urboną. Tada aš jam pasakiau, kad ne tik rusiškai, bet ir visai nebešnekėsiu su juo. Ruskelis, matyt, pritrūkęs kantrybės, apsiskundė savo tardytojui Pileliui, o tas savo ruožtu pranešė Urbonui, kad aš nenoriu su Čerepanovu kalbėtis.

Kada man Urbonas pareiškė tuo klausimu kelias pastabas, aš atsakiau jam nedvejodamas, kad Čerepanovas man ne draugas ir su juo aš  nesišnekėsiu, nes jis ne tik nacionalistas, bet dar ir šovinistas. Tokiu savo griežtu pareiškimu aš netikėtai atkreipiau Urbono dėmesį. Jis čia pat ta tema išsakė savo nuomonę; atseit, jam irgi daug maloniau esą su žmogumi bendrauti lietuviškai, negu rusiškai ir dirstelėjęs į savo kolegą majorą, kuris, kaip supratau, buvo rusas – visas nukaito ir susinepatogino.

Tuo metu į mūsų kamerą įgrūdo dar vieną žmogų. Mano nuostabai, tai buvo kupiškėnas mokytojas Lisas Vladas, kilęs iš paties Kupiškio miesto, dirbęs Kazliškio septynmetėje mokykloje mokytoju. Nors asmeniškai jo nepažinojau, bet su juo mes iš karto radome bendrą kalbą. Žmogus, keturiasdešimt šešerių metų amžiaus, trumpai kirptais plaukais, žilstelėjęs, o svarbiausia tai, kad kalba lietuviškai, kalėjime jis jau nebe naujokas. Vladą atvežė iš Lukiškių kalėjimo, kuriame jis jau atlikinėjo bausmę, nuteistas trejiems metams, kaip jis sakė, už nelegalų gyvenimą su dviem pasais. Žmogus linksmo būdo, labai malonus bendraujant, o ypač tokiomis sąlygomis tai tikrai nepamainomas draugas.

Dabar mes jau dviese radome bendrą kalbą, o ruskelis liko nuošalėje. Jautėsi, kad dėl to jis labai nervinasi, todėl kartais pakalbindavom rusiškai ir jį. Vladas sakydavo, kad trys ruskeliai – vienas čekistas, o kiti du – padėjėjai, du ruskeliai – linksmai šokantis duetas, o vienas ruskelis – neramiai besiblaškanti būtybė. Todėl tą neramiai besiblaškančią būtybę mes stengdavomės kaip nors nuraminti.

Vladas, pasirodo, pokario metais buvo miške – partizanavo. Vėliau matydamas, kad kitos išeities nėra, įsigijo fiktyvius dokumentus, legalizavosi ir gyveno kita pavarde, bet buvo išaiškintas jau po teismo ir atvežtas į saugumo kalėjimą. Jo veide aiškiai jautėsi didžiulis susirūpinimas ir nerimas, kadangi tikriausiai jis jau nujautė, kodėl jį čia pervežė ir kas jo laukia.  

Pradžioje jis nesakė man apie tai nieko, bet, kai atėjo po pirmojo „pasimatymo“ su tardytoju, tada pasakė, kad jo laukia liūdna ateitis. Pasakė, kad tardytojas iškart jo paklausęs, kur padėjai ginklą? Vladas sako, tik tada supratau, kodėl mane čia atvežė. Pasirodo, pokario metais, slapstydamasis nuo rusų armijos, išvažiavo į Žemaitiją pas gimines, o ten išėjo su partizanais į mišką. Tuo metu tose apylinkėse partizanai iššaudė kažkokius žmones, matyt, kokius nors čekistų informatorius, tai va dėl to ir Vladas dabar atsidūrė saugumo rūsyje. Jam buvo pateikti kaltinimai dalyvavus tose žudynėse, bet iš tos „balos“ jis kažkaip išbrido sausas ir liko jam atsėdėt tik tie treji meteliai už pasus.

Kiek teko girdėti, po lagerio vienu metu jis gyveno Vilniuje pas savo seserį Lisaitę-Kizienę Bronę, biologijos mokslų daktarę.

Artėjo Velykos. Kada jos bus, nei prižiūrėtojai, nei tardytojai mums nesakė, kad ir kiek jų klausėme. Vladas pasiūlė Velykoms pasidaryt „alaus“. Nuslėpę kelias kriaukšleles duonos nuo savo kasdieninių davinių, atidavėm Vladui, o tas sumerkė jas į plastikinį indą, kurį kartu su savimi buvo atsinešęs, pridėjo cukraus ir maždaug po savaitės, grįžus iš pasivaikščiojimo, kameroje jau gana stipriai jautėsi rūgstančios brogos kvapas. Buvo neramu, kad tik nesuuostų prižiūrėtojai, bet kur jie tau suuos, patys beveik kiekvieną dieną būdami gerai „parūgę“.  

Kartą po pirties mūsų menamą Velykų dieną (nes savaite pavėlavom) nutarėm tą „alų“ išbandyt. Išrūgę jo ten buvo apie tris litrus. Kai atsigėrėm, atrodo, visos problemos išgaravo, akys aptemo, galva ėmė suktis ir nepaprastai lengva ant dūšios pasidarė. Vladas ėmė niūniuot kažkokią dainelę, aš jam bandžiau pritarti, nes pasidarė linksma linksma, bet staiga subarškėjo atidaromų durų skląsčiai, ir į kamerą įėjęs prižiūrėtojas liepė nusiramint, o kad mes jau gerokai apsinešę, to jis net neįtarė. Taip „atšventėm“ 1969-ųjų šv. Velykas – tiksliau Atvelykį.

              ...........................................................................................................................

1. K. p a s t a b a: su Viačeslavu Čerepanovu vienam lageryje kartu sėdėjo mano senas pažįstamas Jonas Pakuckas, kuris kažkada per SSRS valstybinę sieną vedė Vladislovą Šakalį.
2. Pakuckas pasakoja: „Su Viačeslavu Čerepanovu susipažinau 1981 m. Permės 35-ame lagpunkte. Jis man pasakojo, kaip jie bėgo iš Sovietų Rusijos su kažkokiu draugeliu. Jie nuėjo iki pasienio, po to grįžo atgal, pasistatė palapinę, pailsėjo ir tada „šturmavo“ sieną, kurią perėjo laimingai ir atsidūrė Suomijos pusėje. Jų jau Maskvoje buvo sutarta su kažkokiu suomiu, kuris atvažiuos į tą sutartą miesčiuką ir paims juos. Nuėjo jie į tą miesčiuką ir laukia to suomio atvažiuojant. Vaikšto vaikšto, sulaikė juos suomių pasieniečiai, klausia, ko jūs čia bastotės jau kelinta para. Čerepanovas apsimetė vokiečių turistu, kalba vokiškai, o akcentas tai rusiškas, ir suomiai juo nepatikėjo. Parodė batus, batai irgi rusiški. Vienas pasienietis jam pasakė: „Svinia ty russkaja“, – kirto į paširdžius ir Čerepanovas parkrito. Atsigavo tik ligoninėje. Į palatą atėjo seselė ir paklausė, kas tu toks, kur tu eini, mes tau padėt galime, bet Čerepanovas kietai laikėsi savo žodžio, aiškino, kad jis turistas-vokietis. Atėjo policininkas ir išsivedė jį. Policininkas dar jo paklausė: „Ar tu nori Suomijoje gyvent, ar kur toliau keliaut?“ Čerepanovas pagalvojęs, ko gero policininkas dar įsižeis, jei pasakys, kad nenori Suomijoje gyventi, todėl pasakęs, kad Suomijoje... A, jeigu Suomijoje, mes tada tave privalome grąžinti, pasakė policininkas. Veda jį per tą miesčiuką, policininkas sako, tu palauk čia ant kampo, aš užeisiu į parduotuvę cigarečių nusipirkt. Tas laukia laukia, praėjo daugiau kaip pusė valandos, ateina suomis jau vos ne su „matais“: „Ar dar tu čia stovi? Tai einam“, – ir atidavė rusams. Suspardė Čerepanovą kaip šunį, uždėjo antrankius ir parsivežė atgal į Vilnių. Jeigu būtų sakęs, kad nori į Švediją, būtų jam suomiai padėję, o be to toj ligoninėje, kur jį buvo paguldę, sesele dirbo rusė ir ta jam būtų padėjusi...“   

     .........................................................................................................................

Vieną dieną Čerepanovą iškėlė kažkur į kitą kamerą, mes su Vladu pasilikome dviese. Nuo mano suėmimo dienos buvo praėję maždaug apie pusantro mėnesio. Nors rytais ir pašalę dar būdavo, kai vesdavo „pragulkon“, bet pavasarinė saulutė jautėsi vis šilčiau ir šilčiau bešildanti. Dažnai žiūriu galvą pakėlęs į keturkampį dangaus lopinėlį virš tų aukštų mūrų ir atsidžiaugt negaliu. Žvirbliai pašelmeniuose gerokai atkuto, vaiko kaip pašėlę vienas kitą ir vis čirškia, vis čiauška viens už kitą smarkiau. Oras toks grynas grynas, vėsus ir gaivinantis... Per tą pasivaikščiojimo valandėlę stengiesi kuo daugiau jo prisisiurbt į plaučius... Dažnai galvoju apie namus ir tada visai nenoromis iš akių ištrykšta karti ašarėlė, kurią stengiuosi kuo greičiau nuo veido nubraukti, kad tik kas nepastebėtų.

Tikriausiai aš į mamą atsigimęs? Jinai, būdavo, jeigu tik kiek susijaudina, tuoj ima ašaras šluostyti. O kiek ji jų išverkė dėl manęs, kiek jų išliejo... Jeigu šiandien ji būtų gyva ir pamatytų čia mane uždarytą šitame garde, tikiu, jos širdis neatlaikytų...

Pagaliau trumpam viską pamirštu ir vėl mąstau apie savo likimą. Gerai, jeigu tik 234-o str. užteks, tada daugiau trejų metų nereiks sėdėti, o jei dar ir 68-ą prilipdys, tada ko gero visas aštuonetas gali susikraut į krūvą. Vijosi mintis mintį, jaučiau, kad tik skeletas liko iš mano figūros. Nepažins žmona manęs, tikrai nepažins, kai pamatys. O jai gal dar sunkiau? Be abejo... Tikras košmaras... Kokia nežinomybė prieš akis... Kad tik greičiau, kad tik greičiau baigtųsi tas tardymas. Mano nervai, jaučiu, kažkokie pairę darosi, naktimis tankiai krūpčioju ir šoku iš miego, sapnai siaubingi, tarsi kokie drakonai kaskart kėsintųsi mane sudraskyti...

Kameroje daug skaičiau, bandžiau kurti ir eilėraščius, tik nebuvo kuo ir kur užsirašyti, nes rašymo priemonių man nedavė, nors tardytojo ir prašiau. Sako, jei nori ką rašyti, gali rašyti pas mane kabinete, o kameroje nėra reikalo.

Netruko prabėgt dar kelios savaitės, kai aš ir vėl kameroje likau vienas. Kadangi Vladui čia bylos nesudarė, išvežė jį atgal į Lukiškių kalėjimą, o po keleto parų iš šitos kameros iškėlė ir mane, perkėlė į kitą kitoje pusėje koridoriaus.

Įeinu į kamerą, mano būsimasis kolega sėdi prieš langą ir kažką stebi. Aš pasisveikinau, jis atsistojo, padavė man ranką, susipažinom, jo vardas Vytautas – dzūkelis nuo Alytaus, o gyvenęs ir dirbęs Klaipėdoje jūrų uoste ekspeditoriumi. Įkliuvęs už kontrabandą tušiniais parkeriukais, parnografinėm kortom ir užsienietiškais prezervatyvais. Tiesa, toks ten iš jo ir kontrabandininkas buvęs. Jis tik tas prekes mašina iš laivo pergabendavęs į krantą. Jam tik labai maža dalis tekdavusi to kapitalo, kurį susižerdavo į savo kišenes jo viršininkai bei pasienio saugumo darbuotojai.

Dzūkas, kaip ir dzūkas. Labai geros dūšios žmogelis ir malonus, o į mūrinę palangę žiūri stebėdamas ant jos ropinėjančias skruzdes, kurių čia, pasirodo, daugybė, ne taip, kaip anoje kameroje. Ten nė vienos skruzdės nemačiau.

– Žiūrėk, – sako jis. – Tik tu pažiūrėk, kaip jos įdomiai gyvena čia pas mane. Su jomis aš jau visą mėnesį baigiu praleist... Šita „kompanija“ gana didelė ir visai nenuobodi, – ir jis čia pat ant palangės užlašino kelis lašus pasaldinto vandens.

Jos kaip pasiutę puolė gert tą vandenį. Po to mes jau abu sėdėdavom ištisas dienas ir stebėdavom tų skruzdžių gyvenimą. Jeigu kuri nors per daug iš savo „lakamstvos“ pasinerdavo į tą užsaldintą vandenį ir nebegalėdavo išsikapanoti, jos draugė tuoj pat lėkdavo kažkur į lauką ir iš ten, atsivedusi gerą tuziną skruzdėlių, nelaimingąją tuoj pat ištempdavo iš vandens. Koks įdomus ir koks sudėtingas tų gyvūnėlių gyvenimas.

Taip mes su Vytuku čia pragyvenome irgi panašiai mėnesį stebėdami ir maitindami skruzdėlytes, kartais prisimindami savuosius ir vis dar nerimaudami kartu dėl neaiškaus savo tolimesnio likimo.

Būnant čia man jau trečią mėnesį, jaučiau, kad fizinės jėgos visai išseko. Kai vesdavo tardymui į trečią aukštą, iškart užlipt jau nebepajėgdavau, pritrūkdavo jėgų, sustojęs laiptinėje kelias minutes ilsėdavausi. Mano „varovui“ tas labai nepatikdavo, jis vis ragindavo mane, kad čia ilgai nestoviniuočiau, o lipčiau greičiau aukštyn. Kai atvesdavo pas tardytoją, akyse net šviesiau pasidarydavo. Langai platūs, dideli, o per juos pamatydavau nors medžių viršūnes, aplipusias pirmaisiais žaliais pumpurėliais. Kaskart vis daugiau ir daugiau tie pumpurėliai būdavo prasiskleidę, o kartą ir visai kaip reikiant sulapojo žaliai žaliai, net ir per stiklą jautėsi tos žalumos malonus aromatas.

Mano tardytojas vyr. ltn. Vytautas Urbonas net kitelį nusimetęs vienmarškinis, o mane su švarkeliu drebulys krečia iš to rūsio atėjus. Jis ir sako:

– Taip šilta šiandien...

O aš jam irgi pritariu: „Taigi, – sakau, – jums saulė šviečia...“ Urbonas, nutaisęs rūstaus čekisto miną, pažvelgė į mane tirdamas, ką aš tuo norėjau pasakyti ir pridūrė:

– Aš ne tai turėjau omenyje, – ir mūsų „nuoširdus“ pokalbis baigėsi.

Toliau prasidėjo vienas po kito besikartojantys apklausinėjimai. Supratau, kad būta iškviesta nemažai liudininkų, kuriuos tikriausiai norėta padaryti mano pagrindiniais kaltintojais, nors iš tikrųjų iš jų nė vienas nieko bloga mano nenaudai nepasakė, o su Romu Bielinsku (žuvo 1979 m.) ir Algimantu Susniu net į akistatą buvo suvedę, kadangi mūsų parodymai „nesutapo“. Iš viso buvo iškviesta aštuoniolika liudytojų, iš kurių Petkus Viktoras, Algis Baltrušis ir Antanas Terleckas kategoriškai atsisakė duoti apie mane bet kokius parodymus, nors jų apklausos protokolai su tam tikrais atžymėtais numeriais vis vien buvo įsegti į mano baudžiamąją bylą. Vienas iš palankiausių liudytojų čekistams buvo Jonas Sereikis, kuris tada Laižuvoje įkyriai įsiprašė pavežamas iki Šiaulių. Nors Petkus tą žmogų gerai pažinojo, bet kažkodėl mūsų neperspėjo, jog tai KGB žmogus, taip pat daug metų atsėdėjęs Rusijos lageriuose už antisovietinę veiklą. Sereikis akivaizdžiai liudijo mano nenaudai, jis patvirtino, kad aš dainavau antitarybines dainas, tarp jų „Sėk, sesute, ir gvazdiką, kad išvytų bolševiką...“ apie penkis kartus. Tik po mano teismo išaiškėjo, kad Sereikis tada buvo specialiai pasiųstas KGB į Laižuvą, kad įsiterptų į mūsų grupę. Čekistus agentai jau buvo informavę iš anksto apie mūsų kelionę po Žemaitiją, jie sekė kiekvieną mūsų žingsnį ir lipo tiesiog ant kulnų, nes buvo užverbuoti patys artimiausi, patys patikimiausi mūsų žmonės. Tardymo metu nė vieno bendro su savimi neįsitraukiau į tą balą, nors jie gerai žinojo mano pažinčių ratą ir labai stengėsi nors vieną, nors du priklijuot prie manęs, kad po to galėtų mane padaryti atpirkimo ožiu, o anuos pasodint po dešimt metelių, nes anie jau buvę teisti kaip valstybiniai (politiniai) nusikaltėliai. Ypač jie kibo dėl V. Petkaus ir A. Susnio, nes pas mane kratos metu rado keletą iš Susnio gautų pogrindinių leidinių, ir jie gerai žinojo, jog tie leidiniai tikrai buvo gauti iš Susnio, kadangi tardytojas Urbonas juos visus sudėjo ant stalo ir pasakė, jog visa tai gauta iš Susnio, bet aš gyniausi ir aiškinau, kad juos pirkau turguje ir kitur kažkur pas nepažįstamus žmones. Su Susniu dargi akistaton statė, bet aš kategoriškai paneigiau jų teiginius, akistatos metu dar kartą patvirtinau, kad tai ne iš Susnio gauti leidiniai. Jiems taip ir nepavyko Susnio patraukti baudžiamon atsakomybėn. Kadangi šitie vyrai jau buvo teisti už panašius „nusikaltimus“, aš žinojau – užteks mano vieno žodžio ir jie vėl sės ir ne vieneriems metams...

Net neabejoju, kad tie leidiniai buvo specialiai jų pačių pakišti Susniui, kaip masalas, ir kada juos pas mane rado, tada jiems beliko tik mane palaužt, ir Susnys būtų sėdęs dar kartą, kadangi, kaip jau minėjau, Panevėžyje po kratos atsivežę į saugumo rūmus jie mane įkalbinėjo viską versti ant Susnio, ant Petkaus, jeigu noriu išeiti „sausas“.

O dėl Petkaus kibo vien dėl to, kad, atseit, Petkus vadovavo mūsų visai „antitarybinei“ grupei kelionėje po Žemaitiją, kada lankėme kunigus, viešai dainavom antitarybines dainas. Čia irgi teko paprakaituot dėl Petkaus likimo. Jie iš manęs reikalavo tik tart vieną vienintelį žodį, kad Petkus buvo šios mūsų „antitarybinės“ grupės vadovas, ir to būtų užtekę Petkų pasodinti irgi dešimčiai metų. Ačiū Dievuliui – į teismą atėjau „sausas“, be „uodegos“. Uždarant bylą, tardytojas Urbonas dar kartą įgeliamai su ironija nusišypsojęs pasakė:

– Tai vis tik neprisipažinai, kad tos knygos Susnio, o tai „ekskursijai“ vadovavai tu – ne Petkus...

               ...........................................................................................................................

Mano p a s t a b a: Viktorą Petkų aš gerai pažinojau gal tik „iš paviršiaus“. Jo vidinis pasaulis man buvo tamsus ir nepažįstamas. Tik po keliolikos metų pažinties su šiuo žmogumi, po daugelio jo artimesnės aplinkos žmonių pasakojimų apie jį, aš susidariau vienintelę nuomonę, jog tai buvo aštraus proto, gilių minčių, bet konformistinių pažiūrų žmogus. Kartu su juo kalėję lageriuose buvę politiniai kaliniai apie Viktorą kalba, kaip apie žmogų su tam tikru atspalviu. Daugelį metų Rusijos lageriuose su juo praleidęs partizanas Jonas Kadžionis pasakoja, jog Petkus ten buvo labai palaikomas kunigų iš Lietuvos, jie per savo įgaliotines vienuoles jam siųsdavo siuntinius su maistu, bet su tautiečiais juo Viktoras nesidalindavęs. Jam siunčiami siuntiniai buvo saugomi „vachtoje“, kur jis buvo prižiūrėtojų įleidžiamas, ir ten pavalgydavęs. Maistas tuo metu lageriuose buvo pagrindinis kalinio gyvybingumo palaikytojas. Dėl duonos kriaukšlės vyko žūtbūtinė kova. Be to, Viktoras lageriuose nedirbęs sunkaus fizinio darbo.

Jau po Atgimimo gana keistai nuskambėjo Viktoro kritiški vieši pasisakymai per televiziją  Landsbergio adresu, jo nesuprantamas „advokatavimas“ Prunskienei, kada buvo sprendžiamas klausimas dėl jos užverbavimo KGB agente, pseudonimu Šatrija.

   Kiti, buvę kartu su juo lageryje, aiškino, jog Viktoras iš prigimties buvęs gudrus tinginys, mėgęs save parodyti, bet visai nemėgęs fizinio darbo, todėl ir lageriuose daugiausia ėjo „nevalno“ pareigas, kaip žmogus, kitų nuomonės nepripažino, pagal charakterį buvęs despotas.

   Viktoras paskutiniaisiais savo gyvenimo metais sunkiai sirgo, mirė 2012 m. gegužės 1 d.

   Čia pacituosiu iš DELFI porą komentarų, kurie visai beveik sutapo su mano nuomone:

   <...> Kovotojas už Lietuvą atsirado – kur tas kovotojas dingo, kai 20 metų Lietuva buvo ir tebėra plėšiama savų banditų?.. Gavo kelis blizgučius ir užsičiaupė. Visi jie tokie. Jokios užuojautos tokiems nejaučiu.

   <…> Bet visada stojo už raudonuosius, ne veltui premjeras Šleževičius įtraukė Petkų į oficialią delegaciją ir sėdėjo šalia V. Kavaliausko. Prieštaringai vertinama asmenybė. O jo veiklą reikėtų gerai išanalizuoti. Palaukit, gal Pikasas parašys, kas toks iš tikrųjų buvo Viktoras Petkus.

   ....................................................................................................................

Maždaug birželio 18 d. tardymas baigėsi, byla uždaryta su visomis tardytojo Urbono išvadomis. Kai man buvo leista susipažinti su bylos medžiaga, aš tiesiog nustebau, kad tokia jinai stora, apie penki šimtai lapų, bet, kada ją ėmiau vartyt, pastebėjau, kad pusę mano bylos sudaro antisovietinės grupės „Už Lietuvos nepriklausomybę“, veikusios 1959–1960 m. Vilniuje, medžiaga. Pagal tą bylą tada buvo teisiami Vytas Vasylis, Algis Baltrušis, Stasys Žvirgždas, Romas Ragaišis ir Vladislovas Šakalys.

Pasirodo, kad šitoj byloje nebuvau aš vienišas. Čekistai, norėdami dar daugiau „užsūdyt“ mano bylą ir parodyt „liaudžiai“, su kuo aš bendravau, įklijavo ir anų vaikinų, jau seniai atlikusių ir bausmę, dosjė. Bandžiau teirautis tardytojo Urbono, kodėl čia prikišta tai, kas su mano „nusikaltimais“ visai nesusiję, bet Urbonas man tos „paslapties“ neatskleidė. LTSR BK 68 str. (antisovietinė agitacija ir propaganda) visgi neprikergė. Kaip buvo pažymėta – nesant tam pakankamų įrodymų, nors tą visą, iš manęs paimtą literatūrą, konfiskavo ir, tariant Urbono žodžiais, perdavė Knygų rūmams, o visą kitą „šlamštą“ padėjo į saugumo archyvą: mano rašytus eilėraščius, nuotraukas, laiškus, savilaidos leidinius „užkonservavo“ kabinete Nr. 5.

             .....................................................................................................................

1. K. p a s t a b a: Apie tardytoją Vytautą Urboną aš galėčiau pasakyti tik tiek, kad jis mano atžvilgiu buvo labai korektiškas, nevertė manęs sakyti tai, ką jis žinojo, kad aš žinau, bet nesakau. Tai ne Česnavičius ir ne Kažys, kurie su pasimėgavimu galėjo tyčiotis iš belaisvio ir tarsi gyvatės vis ieškojo tavyje silpnos vietos, kad galėtų įgelti. Labai teigiamai apie KGB tardytoją V. Urboną atsiliepia buvęs disidentas Vytautas Skuodis savo knygoje „KGB voratinklyje“. Jį tas pats V. Urbonas tardė po vienuolikos metų, jau turėdamas papulkininkio laipsnį. Tai, ką apie šio žmogaus-tardytojo asmenį kalba gerb. V. Skuodis, jo samprotavimams aš nei vienoj vietoje negalėčiau paprieštarauti, nes jis labai panašiai elgėsi ir su manimi. Todėl kaip tik čia ir norėčiau iš tos pačios knygos įterpti keletą pastraipų, kuriose kalbama apie KGB tardytoją Vytautą Urboną, 451–457 p.

               ........................................................................................................................

<...> Po prokuroro Bakučionio užuominos, kad čia niekas man kaulų nelaužys, tas vidutinio ūgio, ramaus būdo dar apyjaunis vyras man nebeatrodė grėsmingas. Greitai įsitikinau, kad mano neatsakinėjimai į klausimus jo visai nejaudina. Per visą tardymų laiką, o jis užtruko net devynis mėnesius, Urbonas niekada neparodė susierzinimo, juo labiau pykčio dėl mano paties kartais irzlių ir gal net įžeidžiančių atsakymų į jo paklausimus. Jo balsas visada buvo ramus, o laikysena mano atžvilgiu net pagarbi, nors į mano pasisveikinimus ir į atsisveikinimus „sudiev“ atsakydavo tylėjimu. Turbūt taip įsakyta jų elgesio su tokiais, kaip mes, instrukcijose.

<...> Tardytojas Urbonas niekada neišsakydavo ir savo paties politinių arba ideologinių pažiūrų bei įsitikinimų.

<...> Kada tardytojas baigdavo rašyti, o kartais rašydavo labai ilgai, jis duodavo man parašytą protokolą perskaityti. Skaitydavau labai atidžiai, ieškodamas juose parašytų netikslumų. Jų atradęs, protokolo gale darydavau atitinkamus prierašus. Pastebėjau, kad, man atsakant į klausimus, jis retai ką nors užsirašydavo. Todėl labai stebėjausi, kad jam apibendrinant kartais ilgokus mano atsakymus, jie protokoluose būdavo surašomi tiksliai, laikantis net mano stiliaus. Kartais atrodydavo tarytum aš pats tuos savo atsakymus būčiau surašęs.

<...> Dažnai man atrodydavo, kad tai, ką mūsų byloje saugumiečiai laiko „antitarybiškumu“ ir „šmeižtu“, pats tardytojas Urbonas tuo netiki ir tai laiko melu.

Apklausų protokoluose paminint pogrindžio leidinį „Alma Mater“, abu žodžius jis rašydavo iš didžiosios raidės, o tuo tarpu Povilą Pečeliūną tardęs J. Marcinkevičius žodį „Mater“ rašydavo iš mažosios raidės. Šis pastebėjimas lyg parodo, kad tą leidinį Urbonas vertino pagarbiai.

Urbono ramų ir gerą charakterį liudijo ir jo aiški bei graži rašysena. Jo parašai buvo lyg ne parašai, o tik savo pavardės parašymas.

<...> Vieno tardymo metu jo paklausiau, kaip jis į šią įstaigą pateko? Jis atvirai man paaiškino:

– Kaip ir Jūs, baigiau Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Gavau privalomą paskyrimą čia. Mane iš karto pasiuntė į pusės metų kursus Maskvoje. Iš jų sugrįžęs, pradėjau čia dirbti ir dirbu iki šiol.

<...> Kartą per apklausą į tardytojo kabinetą įgriuvo žemaūgis, liesas Tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas papulkininkis Vytautas Kažys. Kėlė nuostabą, kad šioje įstaigoje tiek daug Vytautų: Kažys – Vytautas, Urbonas – Vytautas, Liniauskas – Vytautas, VSK Kriminalistikos laboratorijos specialistas Minialga taip pat – Vytautas, vyr. tardytojas Pilelis, sudaręs mūsų bylos tomų turinius,  – irgi Vytautas.

Į kabinetą staiga įėjęs Kažys ir visai nekreipdamas dėmesio į tardytoją, sėdintį už savo stalo, pradėjo mane šviesti, sakydamas:

– Jūs tvirtinate, kad Lietuva buvo okupuota. Aš 1940 metų vasarą Kaune stovėjau ant Soboro laiptų ir mačiau, kaip tūkstantinė žmonių minia su gėlėmis džiugiai sveikino Raudonosios armijos karius.

Aš jam pradėjau kalbėti apie slaptuosius Molotovo-Ribentropo susitarimų protokolus dėl Baltijos kraštų okupacijos, o jis stengėsi mane įtikinti, jog Lietuva savanoriškai įsijungė į Sovietų Sąjungą. Kalbėjau jam, jog ir aš gerai prisimenu Raudonosios armijos įžygiavimą tada į Panevėžį, tuojau pat po Sovietų Rusijos ultimatumo tuometinei Lietuvos Vyriausybei. Kažys metė kitus savo argumentus, paminėdamas Liaudies Seimą, kuris priėmė nutarimą prašyti, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos respublikų šeimą.

Kada Kažys savo greitakalbe pradėdavo kalbėti pakeltu balsu, tada ir aš stengdavausi jį peršaukti. Jam pradėjus ramiau kalbėti, jo pavyzdžiu pasekdavau ir aš. Tardytojas Urbonas, sėdėdamas už savo didelio stalo, atidžiai klausėsi to mūsų ginčo, tačiau į jį nesikišo, kad palaikytų savo viršininką.

Kada Kažys, praradęs viltį savo argumentais mane įtikinti, apsisukęs pro duris staiga išėjo, tada tardytojas Urbonas ramiu balsu, tarsi sau pačiam, padarė išvadą:

– Vienas:vienas – visai kaip futbolo varžybose.

Kartą jam pasakiau:

– Jūs čia dirbdamas tikriausiai turite labai gerą butą?

– Ką Jūs! – tokio mano klausimo nustebintas prasitarė: – Ilgą laiką su savo šeima gyvenau bute, kuris su gretimu butu turėjo bendrą virtuvę. O Jūs įsivaizduojate, kokie būna santykiai dviejų šeimininkių vienoje virtuvėje? To kito buto šeimininkai rusai, taip pat mūsų įstaigos darbuotojai. Kartą toji moteris mano žmonai ir sako: „Jeigu Lietuvoje įvyktų perversmas, jūs tikriausiai pirmieji mus išpjautumėte.“

<...> Gintautas Iešmantas, sugrįžęs iš tremties, ir jau nepriklausomos Lietuvos laikais ne kartą buvo gatvėse sutikęs buvusį mūsų tardytoją Vytautą Urboną. Jis Gintauto Iešmanto atsiprašė už tai, jeigu tardymų metu jį buvo kuo nors įskaudinęs arba net įžeidęs.

<...> Taigi žmogus kartais prieš savo norą tampa įstatymo arba įsakymo vergu. Mano įsitikinimu, toks buvo ir tardytojas Vytautas Urbonas.

       .......................................................................................................................

Atėjo atsisveikinimo minutė su šiais siaubo ir košmaro rūmais, išsipildžiusių ir sudužusių vilčių pasauliu. Jau iš ankstaus ryto pranešė, kad reiks iš čia kraustytis. Vytukas nerimavo, kad jis ir vėl paliks vienas su savo skruzdėlytėmis, o dviese visai nenuobodu buvo. Išsitraukė jis iš spintutės gabaliuką apipelijusios rūkytos dešros, kurią prieš tris mėnesius buvo atsivežęs iš namų, kai buvo suimtas, atlaužė man didesnį gabalą ir duoda. Aš neimu, aiškinu, kad man greit bus teismas, po jo leis gauti lauknešėlį iš namų, o jam nežinia, kiek dar reiks čia pelyti. Bet Vytukas nebūtų dzūkas, atkaklus bernas, įgrūdo man kišenėn per prievartą tą gabalą dešros ir gana, o kalėjimo viršininkas Petrauskas, sąžinei nuraminti, įdėjo dar priedą „pajoką“ – dvi pašvinkusias silkes, kurias čia pat ir prarijau. „Atpenėjo“ jis mane, gerai „atpenėjo“, kad vos kojas bepavilkau...

Atsisveikinom su Vytuku, palinkėjom vienas kitam geros kloties ir išsiskyrėm. Paskutinį kartą čia sužvangėjo atšaunami skląsčiai, atsivėrė kameros durys, aš maišelį ant pečių ir pirmyn...

Gyvenimas, pasirodo, vietoje nestovi... Išvedė mane tiesiai per koridorių, nuklotą minkštu raudonu kilimu, ir įgrūdo metalinėn būdon, kurią mes vadinom „čiornyj voron“, arba lietuviškiau – „varanoku“. Gale du „nadzirateliai“ atsisėdo, o aš vienas tame „grabe“. Vežė per miestą, dar apsuko kažkokį ratą ir, kaip supratau, atvežė tiesiai į Lukiškių kalėjimą. Čia išlaipino ir vėl įgrūdo į tokį metalinį „boksą“, kuriame tik sėdėti gali.

Sėdžiu valandą, sėdžiu dvi, kaip nieks nekalbina manęs, taip nekalbina. Galvoju, gal čia mane jau ir pamiršo. Aš ir valgyti įsinorėjau. Išsitraukiau iš terbos kriaukšlę forminės, tą Vytuko dešrigalį ir ėmiau šveist net apsilaižydamas. Sakau, prisikirsiu dabar iki soties, bet žiūriu, kad jau tuščia, nieko nelikę: nei duonos, nei dešros, ir vėl toliau sėdžiu. Taip išsėdėjau gal kokias penkias valandas. Pagaliau atėjo ir mano eilė. Durys atsivėrė, o ten jau kareivis su šunimi stovi ir ragina: „Skarėj! Vychody!“ (Greičiau išeik.)

Išeinu... Ir vėl pro duris, ir vėl į tą patį „čiornyj voron“, o čia jau nebe vienas. Prikimšo mūsų apie penkiolika, kad vos telpam. Visi nuskustom galvom, tik aš vienas su plaukais. Jie klausinėja manęs, kodėl aš nenukirptas, sakau, o ką aš žinau kodėl... Girdžiu šnabžda tarpusavyje skustagalviai: „Atsargiai, tikriausiai „stukačius“, – ir pajutau, kaip į mane pradėjo visi šnairuot. O kad aš iš saugumo atvežtas, jie šito taigi nežino. Šlamštas – kriminalistai, galvoju sau vienas ir šnekėtis net nesistengiu su jais.

Kaip supratau, atvežė mus į geležinkelio stotį. Visus išvarė iš „varanokų“, aplink ginkluoti kareiviai su šunimis, o mus mažom grupelėm toks vienas „staršina“, aukšto ūgio, ilga kuprota nosimi, suskirsto ir varo į vagonus.

Iš lauko vagonas kaip ir visi, bet kai įėjau į vidų, ten vaizdas pasikeitė. Išilgai vagono dešinėje pusėje siauras koridorius, o iš kairės atskiros kamerytės-narvai, panašiai kaip kupė vagonuose, tik čia  atitverta metalinėmis grotomis. Tai va, tokia buvo pirmoji pažintis su vadinamuoju „stolypinsku“ vagonu. Kažkada tokiuose vagonuose dar rusų caro laikais Sibiran buvo vežami ir mūsų sukilėliai, politiniai kaliniai... Į vieną iš tų narvų įgrūdo ir mane. Narve maždaug po penkis kalinius, yra mediniai narai gulėjimui. Traukinys tik po poros valandų pajudėjo.

Kaip jau rašiau, mano plaukai visiems sukėlė įtarimą. Vėliau net vienas kareivėlis per grotas paklausė, kodėl man plaukai nenukirpti, bet kai pasakiau, kad esu iš saugumo atvežtas, tada visiems aišku pasidarė, ir pajutau, kad jie man ėmė reikšti net pagarbą, nes visi žinojo, kad saugumas vagių nelaiko, tam yra Lukiškės.

Čia pamačiau daug neįtikėtinų dalykų, apie ką anksčiau nesu net pasvajojęs. Kažkas įsinorėjo „arbatos“. Nusirengė visai neblogą megztinį, padavė kareiviui, o tas jam gruziniškos arbatos visą pakelį – mainais. Aš neįsivaizdavau, kaip jis ją dabar išvirs, o pasirodo, visai paprastai. Paėmė metalinį puoduką, suvertė į jį tą visą pakelį arbatos, užpylė vandeniu, liepė visiems pasiruošt, kas tik turim kokią popieriaus skiautę, vienas jas lanksto į pailgus „cigarus“, kitas padavinėja, trečias laiko puoduką, o ketvirtas kiša po puoduku tuos „cigarus“ ir degina vieną po kito, kol arbata užvirė.

Tada visi po gurkšnelį ėmė ragaut, o vienas tipelis, recidyvisto fizionomija, kuris daugiausiai už visus prisisiurbė to „čefyro“, susiėmęs už krūtinės, ėmė voliotis po grindis ir šaukti, kad labai širdį skauda. Tada atėjo tas „staršina“, kuris mus rūšiavo prieš varant į vagoną, pakėlė jį nuo grindų ir išsivedė.

Gretimam narve sėdėjo uždarytos moterys, ten jų gal apie penkiolika... Na ir sutvėrimėliai tos moterys, tai ne vyrai: staugia, rėkia, dejuoja visos, net alpsta, kaip reikia vyrų. Kai, būdavo, veda pro jas į tualetą, tiesiog su ašaromis prašo „meilės“, rankas pro grotas iškišę, kad nors prisiliest galėtų prie vyro. Ruskeliai sako – „bešannyje matki“...

Taip mus atvežė iki Daugpilio. Įstūmė kažkur į „tupiką“ ir išstovėjom čia per visą naktį. Kitos dienos ryte pajudėjom Panevėžio link ir Panevėžyje buvome apie 11-ą valandą. Čia nedidelę mūsų grupelę atskyrė ir atvežė tiesiai į milicijos KPZ Rapolo Čarno gatvėje (dabartinė – Vasario 16-osios g., kur dabar muziejus).

Antrą dieną mane pristatė jau į patį teismą. Pradžioje dar turėjau viltį pasimatyti su samdytu advokatu, bet jis ir akyse man nesirodė. Pasirodo, kad bet kokio advokato nebuvo galima pasirinkti, galima buvo tik tokį, kuris turi tam teisę ginti teisiamąjį, tardytą KGB, o Panevėžyje buvo toks vienintelis – žydelis Jurevičius.

Teismui pirmininkavo teisėjas Šarakauskas, kuris, kaip vėliau sužinojau, jau buvo mano artimųjų papirktas. Per a. a. restorano „Seklyčia“ direktorių Mykolą Petraitį jam buvo perduota apie 400 rublių, kad bylą pasuktų man naudinga kryptimi, bet teisėjas paaiškino, kad paleisti iš teismo salės manęs negalėsiąs, nes iš KGB gavęs nurodymą mane bausti pagal LTSR BK 234 str. visu griežtumu – trejiems metams lagerio. Žodžiu, bausti tiek, kiek  „neša“ to straipsnio pirmoji dalis.

Teismo procese dalyvavo ir trys vadinamieji tarėjai, paskirti iš gamyklų ar iš kitokių įstaigų, jie vaidino neva prisiekusiųjų vaidmenį. Kaip liudytoja teisme dalyvavo tik viena mano žmona, kuri nieko daugiau nepasakė, išskyrus tai, jog ji žinojo, kad aš turiu pistoletą ir laikau jį kaip tėvo relikviją.

Liudytojai broliai Pranas ir Julius Žemaičiai, kurie mano adresu byloje per tardymą davė „šlykščius“ parodymus (taip pasakė advokatas Jurevičius) – teisme nedalyvavo. Tuo, manau, mano padėtį jie šiek tiek sušvelnino.

Su advokatu Jurevičiumi susitikau tik prieš pat teismą. Jis man į ausį tarsi labai jau konfidencialiai priminė, kad „tą raštelį, kurį man aną kartą perdavė žmona“, atiduočiau jam, nes mane, atseit,  gali pakratyt, tada aš turėsiu didesnių nemalonumų. Aš suklusau, kai jis man taip pasakė. „Kokį raštelį? Kada man perdavė žmona?“ – aš jo klausiu. Žydelis nuleido akis žemyn, kiek patylėjęs sako:

– Na, tiek to, tiek to... – ir apie „perduotą raštelį iš žmonos“ daugiau nebeužsiminė.

Tik tada aš atsitokėjau, jog tai buvo paprasčiausias čekisto triukas mane išprovokuoti. Be abejo, jeigu aš būčiau gavęs tokį raštelį tardymo metu ir būčiau jam prisipažinęs, ko gero, dėl to juoda dėmė būtų kritusi ant tardytojo Urbono arba kam nors iš mano buvusių „nadziratelių“ KGB rūsiuose. Kad jie ir savais nepasitikėjo, tai akivaizdžiai parodė ir šito čekistinio – „advokato“ tokie priekaištai. Ne veltui KGB turėjo ne tik savus tardytojus, prokurorus, bet ir savus advokatus. Labai teisingai teismo metu teisėjui savo nuomonę išsakė Vladas Šakalys, kai jo paklausė, kodėl jis nesamdė advokato. Jis atsakė, kad jam antras prokuroras nereikalingas. Tai va tokia buvo sovietinė teisinė sistema.

Gavau pusantrų metų bendrojo režimo lagerio vien tik už neteisėtą ginklo laikymą. Kada po bausmės atlikimo grįžau į namus, mieste mane sustabdė man nepažįstamas pusamžis vyras, kuris prisistatė buvęs mano teisme tarėju. Jis trumpai be jokių išvedžiojimų pasakė, kad mane nuteisė ne teisėjas, o KGB. Kada jie su teisėju išėję pasitarti dėl bausmės skyrimo, jie dviese su kita moteriške, taip pat tarėja, reikalavę man skirti lygtinę bausmę, bet netikėtai atsiradęs dar vienas žmogus iš KGB ir pareikalavęs man išskirtinės bausmės – trejus metus laisvės atėmimo. O teisėjas tai irgi jau buvo papirktas ir man skyrė tik pusę to laiko, kiek reikalavo atstovas iš KGB. Tas pilietis paaiškino, jog jį ir aną moteriškę už tokį tolerantiškumą mano atžvilgiu tuoj pat pašalino iš tarėjų, o teisėjas Šarakauskas buvo smarkiai papeiktas jo aukštesnės valdžios vien dėl to, kad neskyrė man trejų metų laisvės atėmimo, o sumažino bausmę per pusę. Paprastai kriminaliniai nusikaltėliai po teismo rašo malonės prašymus, kad bausmę sumažintų, ir tankiausiai ji būna sumažinama, o mane advokatas Jurevičius tiesiog kategoriškai atkalbėjo nuo malonės prašymo, kurio aš ir neberašiau.

Po teismo gavau pasimatymą su žmona ir dukryte Neringa buvusio skrebo, dabar milicininko, Sadausko priežiūroje, kuris, aiškiai matėsi, tik su „kažkieno“ įpareigojimais įdėmiai sekė mūsų pokalbį stovėdamas agresyviai išsižergęs čia pat tiesiai prieš mus. Sudėtinga buvo ką nors atviriau ir pasikalbėti, kada kiti nuteistieji kriminaliniai laisvai be jokių stebėtojų kalbėjosi su tėvais, broliais, kitais giminėmis. Prie manęs net pusseserės Danutės šitas stribas neleido prieit arčiau ir pasišnekėt...

Kaip ten bebūtų, bet iš dalies visgi likau patenkintas teismo sprendimu. Nors už tavo nugaros dar stovi kareiviai su automatais ir šunimis, bet krūtinėje taip lengva lengva, kad nors imk ir uždainuok... Juk viskas taip nebeilgai... Laisvai gali skaičiuoti ne tik dienas, bet ir valandas, o kai pažiūri į ašaromis pasruvusias žmonos akis ir linksmai bestrikinėjančią aplink tave dukrą, žinai, kad jos visada su tavimi širdyje ir mintyse kartu, lauks, kad ir kiek laukti bereiktų, ir tu, kaliny, dabar gali ramiai miegoti ant metalinių narų nesiblaškydamas ir negalvodamas apie tolimojo Sibiro kraštus, kol rytais šeštą valandą dar keletą mėnesių tave kels tas pats rūstus prižiūrėtojo balsas: „Padjom!”

Ką darysi, tokia jau kalinio dalia. Per šitą pasimatymą žmona dar norėjo man perduoti keletą apelsinų, bet stribas Sadauskas kategoriškai užprotestavo, sakydamas:

– Jis mat prieš tarybų valdžią kovojo, apsieis be apelsinų...

Aš jau nebesusivaldžiau ir tuos žmonos man perduotus apelsinus pasėjau ant žemės jam po kojomis, sakydamas: „Še, pasiimk juos savo tarybų valdžiai ir liuobk ją, nes ji visada alkana buvo...“ Sadauskui net žandai persikreipė iš pykčio. Jei būtų galėjęs, būtų gal ir gerklę man perkandęs, bet, aš gerai žinojau, kad apsauginis su nuteistuoju neturi teisės veltis į jokius ginčus.

Po pietų ir vėl mus išvedė iš to padvisusio Panevėžio milicijos KPZ, „supakavo“ į tas pačias metalines „dėžes“, kurias mes vadinom „čiornyj voron“, sugrūdo taip, kad net pajudėti negalėjai, ir patraukėm Šiaulių link. Diena karšta, oro trūksta toj prakeiktoj „dėžėje“, žmonės jau taip nualinti, o čia dar ta tvankuma, prakaitas žliaukia...

Atvežė į Šiaulių kalėjimą – p/d 140, sugrūdo etapinėn kameron. Kamera didžiulė, o žmonių pilnut pilnutėlė, dauguma rūko, vos matosi iš vieno kameros galo, kas kitame dedasi. Liaudis – dievulėliau, kokios čia tik nėra: ir pagyvenusių, ir jaunų, išsitatuiravusių, veidai visokiom grimasom, atrodo, kad čia visos Lietuvos padugnės suvežtos. Smarvė neišpasakyta, langų atidaryt neleidžia, nes iš lauko pusės dar ir žaliuzės uždėtos, kad kieme nieko nematytum, prie durų didžiulė „paraša“ pilnut pilnutėlė, o ją apžergęs ant viršaus kažkoks senis „krauna“ dar aukščiau. Iš kito galo jam jau rėkia vienas nepraustaburnis:

– Tėvai! Baik ten vienąkart šikęs! Ar nematai, kad jau per kraštus sunkiasi?

O tas tik nusižvengia ir atkerta jam tuo pačiu:

– Tai kurgi man šikt? Gal tau ant galvos? Prisirijau tos pašvinkusios silkės, tai dabar tryda užpuolė, nei kur dėtis, – aiškinasi toliau tas ant „parašos“ tupėdamas.

Rimtai pagalvojus: O ką daryt žmogeliui, kai gamta šaukia? Niekur nuo jos nepasislėpsi. Taip čia besikankindami sulaukėme ir ryto. Dar prieš „padjomą“ visus pažadino toks šaižus, tarsi per garsiakalbį šaukiantis balsas:

– Broliai lietuviai! Broliai lietuviai! Atjojo šventas Jurgis ant balto arklio! Kas turite lašinių, sušelpkite mane vargšą?!

Visa kamera ėmė kvatotis, o tas „Jurgis” ir vėl tą pačią  giesmelę iš naujo… Taip kelis kartus pakartojo, kol pagaliau atsidarė „škarbunka” ir „nadziratelis” per tą skylę įkišęs galvą suriko: „Padjom!” Tai reiškė – visiems keltis.

Tas „šventas Jurgis”, pasirodo, kažkoks recidyvistas iš Panevėžio. Sėdi vienutėje ir prieš kiekvieną „padjomą” iš ryto vis šaukia į aliuminį puoduką, todėl ir tas jo balsas atrodo tarsi per garsiakalbį. Jį, sako, jau visas kalėjimas žino. Vėliau, kada mus vedžiojo iš kameros į kamerą, darbo zonoje prižiūrėtojai manęs dažnai su pašaipėle paklausdavo: „Ar tik nebūsi tas „šventas Jurgis”, jeigu iš Panevėžio?”

Maždaug po poros dienų iš šios etapinės kameros mus grupelėmis ėmė varyti į pirtį, čia gerai po dušais išsiprausėm, o po pirties visus statė į eilę ir su didžiule elektrine lempa kiekvienam švietė į klyną. Kaip keista? Saugume švietė į užpakalį, o čia atvirkščiai – iš priekio apžiūrinėja. Pasirodo, tokiu būdu tikrino, ar kas neturi vadinamųjų „kirkšninių”. Jei pas ką randa, tuoj grūda į kitą pusę, o pas ką ne – eini į „kaptiorką”, čia išduoda jau „zeko uniformą”, batus, kepurę, rankšluostį ir veda į mažesnes ir kur kas švaresnes kameras. Aš patekau į 10-ą darbo kamerą, kurioje buvome aštuoniese. Vieni už autoavarijas, kiti už vagystes, treti už chuliganizmą. Iš čia mus varydavo darban per kalėjimo kiemą į kitą pastatą. O ten, antram aukšte, aš šalia tokio batsiuvio buvau įdarbintas rankiniu būdu štampuoti etiketes. Paprastas rankinis štampas, padažai į dažus ir spaudi ant popieriaus. Taip per visą dieną, o po darbo vėl į kamerą.

Gretimoje kameroje sėdėjo ir vienas mano geras pažįstamas tipelis iš Panevėžio – Saulius Steponaitis. Paprasčiausias eilinis chuliganėlis, labai mėgstantis pasišaipyti iš prižiūrėtojų ir iš kalėjimo viršininkų. Visa tai jis darydavo viešai prie kalinių, kad jiems suteiktų malonumo pasijuokti. Oi, velnių prisišveitęs bernas. Į kalėjimą pateko už melagingus parodymus, buvo nuteistas metams. Su savo kvailom dainom ir kalbom jis visus prajuokindavo, nors už tai tankiai ir į karcerį jį patupdydavo.

Kai tik atvažiavom po teismo iš Panevėžio, jį tuoj pat nuvarė į ūkio dalį ir ten jam liepė bulves skusti, bet jis atsisakė. Sako: „Aš čia sėdėt atvažiavau, o ne dirbt.” Už nevykdymą kalėjimo prižiūrėtojo nurodymų Saulių įgrūdo į karcerį. Patupėjo jis ten keletą parų ir vėl po darbo kamerą špacirina dainuodamas rusišką „zekų” dainušką:

„Solnca schoch-och-odit –

Nezachoch-och-odit,

A v tiurmėch-ech-ech mne vsio temno…

Beregich-ich-ite,

Kak chatich-ich-ite

Vsio ravno ja ubegu…”

Lietuviškai išvertus ta daina skambėtų maždaug taip: „Saulė nusileidusi – nenusileidusi, o kalėjime vis tamsu… Kaip norite, taip laikykite, vis vien aš pabėgsiu…” Aš ją pateikiau taip, kaip jis dainuodavo, su tokiais atsikriokimais iš gerklės vidaus. Dėl šitos dainos jį kalėjime ir praminė „Solnca”, kitaip jo nieks ir nevadindavo.

Kartu su manimi 10-oje kameroje sėdėjo toks vagišius Antanas iš Klaipėdos. Mažo ūgio, į kalėjimą patekęs už silkių vogimą iš laivo, nes tada prie sovietų valdžios gerų silkių gauti parduotuvėje buvo problema. Buvo prisiekęs šachmatininkas, visus aplošdavo, todėl jį praminė „Grosmeisteriu”. Mes su Antanu susidraugavom ir, kur tik eidavom, visada abu. Jis mažutis, o aš plonas ilgas, kaip kačerga, todėl iš mūsų daugelis pasijuokdavo. Jį vadino „Didysis Antanas”, o mane – „Mažasis Romukas”.

Čia kartu sėdėjo toks Vilutis iš Rokiškio, buvo gavęs irgi pusantrų metų už kolchozo ataskaitinio susirinkimo išvaikymą, o Jonas nuo Biržų metus sėdėjo už kolchozo brigadieriaus primušimą, kad šis jam darbadienių neužrašė, kiek jis uždirbo.

Mano kolega darbo zonoje – batsiuvys nuo Kaišiadorių buvo gavęs šešis mėnesius už žmonos ir jos meilužio nulinčiavimą. Žodžiu, visi buvo kažką „naudingo” nuveikę, tik aš vienintelis nevykėlis, net nė karto neiššovęs iš to savo šaunykėlio, sėdau metams ir šešiems mėnesiams.

Buvo čia ir kitokių balvonų, recidyvistų, apie kuriuos gal ir rašyti nevertėtų. Toks vienas plačiažandis mongoloidas ėmė prašyti manęs, kad paskolinčiau jam pastos „tiubiką” dantims išsivalyt. Paskolinau, tai jis taip „išsivalė”, kad iš pilno flakonėlio liko tik tuščia tūbelė.

– Kur padėjai pastą, – klausiu aš jo.

Sako: „Labai skanu buvo ir suvalgiau…” Na, tikras idiotas. Kaip tokį ir bepavadint? Kaip vėliau sužinojau, ne vienam man jis „zlasčių” pridarė. Kitam batų tepalą iš dėžutės išlaižė ir apskritai jis rijo visokį šūdą, kas tik jam po ranka pakliūdavo. Darbo zonoje prižiūrėtojas Spudas davė jam lako suolams nulakuot, tai jis į tą laką įpylė druskos, paplakė ir išgėrė.

Neblogai čia buvau įsikūręs, darbas nesunkus, bet lygiai po mėnesio teko vėl ant pečių užsidėti maišelį ir Šiaulių kalėjimą palikti likimo pakelėje. Apie šimtą mūsiškių susodino į keletą „varanokų” ir išvežė į geležinkelio stotį, o po dviejų parų atvežė į Vilnių, į tuometinį Rasų lagerį – GSP p/d 12–1 „A”, vėliau kalinių pramintą „Šaraga”.

Čia patekau į vadinamąją „inteligentų” sekciją. Mūsų sekcijoje buvo apie 15-a žmonių, daugelis baigę technikumus arba institutus. Tik du buvo su viduriniu išsilavinimu. Tai Zenonas Žaliauskas iš Kybartų, kuris už univermagų apiplėšinėjimą buvo gavęs šešerius metus, ir ruskelis Samuilovas nuo Rokiškio už aferizmą.

Visi mūsų sekcijos „zekai” dirbo VRM spec. konstravimo-projektavimo biure, kuris buvo darbo zonos teritorijoje, tuose pačiuose pastatuose, kur ir siuvyklos, ir karbolitinių dėžučių štampavimo cechai.

Rasų lageryje tuo metu sėdėjo nemažai jaunuolių iš visos Lietuvos už sovietinių vėliavų išniekinimą, rašymą ant sienų įvairių užrašų: „Lauk rusus iš Lietuvos“, „Laisvę Lietuvai“ ir t. t., už ką dar apie 1956 m. teisė pagal tą patį baudžiamojo kodekso 68 str. ir grūdo į Sibirą. Dabar jie visi buvo gavę po metus už chuliganizmą arba už valstybinio ženklo išniekinimą.      

Čia jau šiek tiek linksmiau buvo. Darbas su pieštuku. Aš asmeniškai užsiiminėjau vandentiekio ir kanalizacijos projektavimu. Mūsų vadovas buvo majoras Lumbis, o vyr. inžinierius Černiauskas, toks labai inteligentiškas senukas, buvęs Klaipėdos miesto vyriausias architektas, praeityje artimai bendravęs su Sniečkumi ir Šumausku. Žmogus apsišvietęs, aukšto intelekto, bet šiek tiek jau nusenęs ir pavaikėjęs.

Ką tik atvykus į šį bendro režimo lagerį, tuojau buvau iškviestas pas savo dalies „auklėtoją”, arba vadinamąjį „atriadną”, kažkokį juodasnukį leitenantėlį, kuris man iškart ėmė skaityti savo instrukcijas, po to pasiūlė užsirišti raudoną raištį ant rankos, atseit, stot į SVP narius ir būti lagerio tvarkdariu ir „stukačiumi” (beldiku). Kada aš jam atvirai pasakiau, kad tų visų jo siūlomų paslaugų atsisakau, tada jis mane išvadino banditu, liaudies priešu ir priminė, kad po karo tokius, kaip aš, jie šaudę.

Jo žodžiais tariant, ginklą aš vien dėl to laikęs, nes galvojęs kovoti prieš tarybų valdžią ir, jei aš toks, jis nesistengsiąs, kad mane prieš laiką paleistų iš lagerio. „Ačiū”, – aš jam už visa tai pasakiau ir dar pridūriau, kad mes, lietuviai, niekada neengėm ir neterorizavom kitų tautų: „Jeigu, pilieti viršininke, žinote nors kiek mūsų tautos istoriją, jūs turėtumėte manęs atsiprašyti už tai, ką jūs dabar pasakėte mano adresu…” Tas juodasnukis net nemirktelėjęs išvijo mane lauk iš savo kabineto. Man atrodo, kad jis ar tik ne žydas buvo, nes ir ta jo kalba rusiška kažkaip keistai skambėjo? 

Dabar, galvojau, su pasimatymais ir siuntiniais man bus „amba”, bet, kaip vėliau įsitikinau, kojos jis man niekur nekišo, išskyrus tai, kada jau iš lagerio išleido į laisvas statybas, protestavo dėl mano išleidimo, atseit, dar nepasitaisęs ir nepersiauklėjęs.

Ši įstaiga – PDK (Pataisos darbų kolonija). Taip ji vadinama oficialiai. Kalinius čia vadina ne kaliniais, o „kolonistais”, tai gali patvirtinti ir aprašinėjimai apie šį lagerį buvusio viršininko žydo Gubano pavaduotojo Georgijaus Vladimirovičiaus Kasperiūno knygutėje „Kur veda keliai”, išleistoje 1969 m. Vilniuje „Minties” leidyklos.

Lagerio teritorija be darbo zonos užima maždaug keturių hektarų plotą. Čia išsidėstę gyvenamieji pastatai, vidurinė mokykla, parduotuvė, karceris, kirpykla ir kiti buitiniai pastatai. Visa ši teritorija aptverta aukšta mūrine siena ir virš jos ištemptomis spygliuotomis vielomis, signalizacijos bei aukštos įtampos laidais. Centrinis pastatas tai buvusi Jėzaus Širdies (Vizitiečių) bažnyčia, o jos dviaukštis tęsinys – vienuolyno gyvenamosios patalpos, kuriose mes ir gyvenome.   

Po Antrojo pasaulinio karo, rusams užėmus Lietuvą, ši bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti. Pradžioje čia buvo etapinis persiuntimo lageris, kuriame buvo apgyvendinami nuteistieji politiniai kaliniai, o iš jo jau siunčiami į Rusijos Sibiro vergų darbo stovyklas. Vėliau šis persiuntimo punktas buvo pavadintas „Pataisos darbų kolonija”, kiti dar jį vadino pavyzdine pataisos darbų kolonija.

Kada aš sėdėjau šitoje kolonijoje, tuo metu viskas čia buvo perdirbta, tik pagal išorę dar buvo galima spręsti, kad tai kažkas panašaus į buvusią šventovę. Bažnyčios viduje įrengta salė, kino projektoriams aparatinė, kurioje tankiai renkasi netradicinės orientacijos visokie iškrypėliai, ir čia, užsisklendę duris, atlikinėja savo šlykščias vėmimą sukeliančias orgijas. Čia jie „žaidžia” grupinius „žaidimus”: „dobilą penkialapį”, „traukinuką”, „ramunėlę”… Kitam gale, t. y. altoriaus pusėje įrengta scena, ant kurios dažnai pasirodo irgi netradicinės orientacijos saviveiklininkai. Vienas lietuvaitis, matyt, labai norėdamas įsiteikt valdžiai, visą valandą dainavo savo kūrybos kupletus rusiškai, kad ne tik tų jo žodžių klausytis buvo šlykštu, bet dar šlykščiau atrodė jis pats. O kai sužinojau, kad jis buvo teistas už moterų lytinių organų laižymą, vos susilaikiau nesusivėmęs. Manau, daugiau aiškint nereikia, kokios „pamaldos” buvo atlikinėjamos šitoje Jėzaus Širdies (Vizitiečių) bažnyčioje anais sovietinės valdžios valdymo metais. Teka ašaros, kai stovi jos viduje nusiėmęs kepurę ir išgąstingai dairaisi aplink, matydamas tik tuščias sienas ir kelis raudonus plakatus su užrašais, garbinančiais Leniną, komunistų partiją ir pačią sovietų valdžią. Čia juk meldėsi žmonės, savo dvasinį sielos pasaulį aukojo dangiškiems kilniems tikslams, garbino Dievą, čia jiems viskas buvo šventa. O kas dabar liko?..

Kameroje, t. y. sekcijoje, kur mane įkurdino, stovėjo apie dešimt dviaukščių lovų. Langai iš rytų pusės, todėl čia ir saulės spindulių nemažai patekdavo, kas kaliniui buvo labai brangu ir sielai, ir kūnui. Aš gavau vietą pačiam pietrytiniam kampe, apatiniam „aukšte”. Virš manęs gulėjo mano bendravardis, irgi taip pat iš Panevėžio – Romas Davolis. Gyrėsi esąs lietuvių kalbos mokytojas, bet ko tik jo bepaklaustum apie lietuvių rašytojus ar poetus, jis visada pamiršdavo jų pavardes. O pateko jis čia labai negarbingai, teistas buvo pagal LTSR BK 151 str. – aferizmas. Būdamas laisvėje, apsimetęs prokuroru, vaikštinėjo po kaimus šantažuodamas senus žmones, kurie jam už savo sūnaus ar anūko „išpirkimą” iš kalėjimo mokėjo didžiulius pinigus. Žodžiu, buvo eilinis aferistas ir tiek. Šiaip turėjo gerą išvaizdą, aukšto ūgio, visada pasitempęs, su skrybėle, kas gali nepatikėti, kad tai ne prokuroras. Apskritai jis buvo tamsuolis, be išsilavinimo žmogus, siauro intelekto, apart melagysčių, visokių savo sukurtų ar kažkur girdėtų legendų, jis daugiau nieko nežinojo. Čia jis sėdėjo jau ketvirtus – paskutiniuosius metus. Tarp kitko, po daugelio metų, jau man grįžus į laisvę, teko kartą sutikti Davolį su žmona gatvėje bespačirinančius. Pasirodo, jo žmona buvo mokytoja, mokytojavo 8-oje vid. m-kloje ir dar mokė mano dukras.

Gretimai stovėjo lovos dar dviejų panevėžiečių: Jono Kvedaro ir kito į jį labai panašaus tipelio. Kvedaras buvo bebaigiantis atsėdėti penkerius metus už cinkuotos skardos masinį vogimą. Buvo, tiesą pasakius, ne žmogus, o žmogaus „iškamša”. Gobšus, savimeilis, savimi pasitikintis ir save tik gerbiąs tipas. Su Jonu Kvedaru mes iš pat pirmos dienos susikirtome. Bet už ką? Tai visai dėl smulkmenų.

Kvedaras darbe turėjo savo kelis favoritus, tiksliau, klapčiukus, kuriuos jis taip spaudė prie darbo, kad jam į knygutę būtų pervesta kuo daugiau pinigų, o aš jo demagogijai pasipriešinau. Kvedaras baisiai įsižeidė ir šoko mane mušti, bet, kai ištiesiau aš jam savo kairę tiesiai nosin – iš karto atlyžo. Tokio nervingumo žmogaus aš savo gyvenime tada dar nebuvau matęs: cholerikas, isterikas… Būdavo, kai susinervina – nebešneka, o tiesiog žviegia, kaip pasiutęs kuilys. Grįžęs aš jį mačiau beviršininkaujantį Panevėžio statybos valdyboje, bet, kiek žinau, vėliau jis gal susirgo ar kas, nes greit pasimirė.

Samuilovas, kaip ir tikras „Samuilovas”. Visi jį vadino Samuila, arba sekcijos „pamoika”, kadangi mes jam duoną uždirbdavom, o jis, kitaip sakant, buvo kameros ūkininkas ir išlaikytinis. Plovė, šlavė, šluostė dulkes, kai mes būdavom darbe, dažnai ir mūsų spintutes iškraustydavo, tai taukus nukabindavo, tai cukrų nusisemdavo. Tada mes jam statydavom „pendelį” į užpakalį kaire koja, kad Samuila strimgalviais iš kameros išriedėdavo. Tik jis vienas kameroje ir tenešiojo raudoną raištį, mat labai norėjo išeit į „laisvas statybas”. Prie manęs jis, kaip prie kraštiečio, dažnai prisėsdavo viduje ar ant suoliuko laiku po darbų ir vis guosdavosi savo bėdomis. O jo „bėda” buvo viena ir ta pati: kuo greičiau grįžti į namus, paskersti aviną, kuris pagal jį buvęs labai didelis ir turėjęs jau šešiolika metų, išsikepti skanių šašlykų, sočiai pavalgyt, išgert butelį valstybinės, atsigult į minkštą patalą šalia žmonos ir gerai ją „patvarkyt”. Bet kai aš jam pasakau, kad tas avinas gal jau seniai papjautas, o žmona kaimyno „patvarkyta”, tada Samuila baisiai ant manęs supyksta, staigiai atsistoja sakydamas:

– Durniau tu! Aik tu nakui! – ir nueina anom savo „bėdom” kitam guostis…

Pateko jis čia irgi pagal 151-ą BK straipsnį, kaip ir Davolis, tik šiek tiek paprasčiau. Ėjo per Rokiškio miestelį visiems siūlydamas baltų dažų ir vis iš kiekvieno paimdamas rankpinigių, o dažų taip niekam ir „nesukūrė”, pinigus pragėrė ir tokiu būdu gavo dar ketverius metus už grotų pasėdėti. Gal todėl jo nieks ir nemėgo, nieks su juo nenorėjo draugauti. Taip jis ir plakėsi visą laiką nuo vieno prie kito, pasakodamas visiems tas pačias „avino bėdas”, nors, tiesa, netrukus išleido ir jį į „laisvas statybas”, nuvežė Akmenėn, bet čia jis ir vėl „suklupo”. Ruskelis, pajutęs laisvę, taip prisigėrė, kad ir vėl pakliuvo milicijai į rankas, o tokius tipus jie be didesnio vargo grąžina atgal į lagerį. Nebeteko jam vargšeliui nei avino papjaut, nei žmonos „patvarkyt”. Vienas milicininkas iš Akmenės spec. komendantūros mums pasakojo, jog visokias savo „paslaugas” Samuilovas milicijai siūlęs. Sakęs, kad žinąs ir galįs pasakyt, kas samagoną varo ir pardavinėja, kas vagia ir t. t., bet milicininkai jam pasakė: „Aik tu nakui, Samuila! Žinom mes ir be tavęs, kas samagoną varo.” Ir Samuilą grąžino atgal į zoną.

Zonoje geriausias mano draugas, su kuriuo mes rasdavome bendrą kalbą, buvo suvalkietis Zenonas Žaliauskas iš Kybartų. Jis domėjosi literatūra, poezija, fototechnika, žmogus šiek tiek prasilavinęs ir kur kas aukštesnio intelekto, palyginti su kitais, nors kartu prisiekęs bedievis ir laisvamanis, todėl ši tema tarp mūsų buvo tabu. Jis mane gerai suprato, o aš jį, ir mes tuo klausimu vienas kitam „špilkų” nekaišiojom. Kaip jau rašiau, teistas jis buvo šešeriems metams už univermagų apiplėšinėjimą. Jo silpnybė buvo spynos ir jų konstrukcijos, jis jas konstravo, kūrė visokias paslaptis, nors, kaip pats sakė, kai atsėdėsiąs, niekada daugiau nebeisiąs plėšikauti, tai buvusi jo jaunystės klaida. Prisipažino, jog jis myli merginą, kuri jam tankiai rašo laiškus ir jo laukia. Kaip pastebėjau, jis labai daug į ją vilčių dėjo, nors kai kur aš jį ir paauklėdavau, kadangi tam reikale turėjau kažkiek daugiau patirties. Kiek žinau, grįžęs po keleto metų, jis tikrai vedė tą pačią merginą, susilaukė šeimos ir tebegyvena Kybartuose.

Taip, gyvent galima visur, kur tik yra duonos, vandens ir oro, bet žmogus negi vien duona sotus… Jam dar reikia ir laisvės, o laisvė čia, už storų mūro sienų, už dvigubų spygliuotų tvorų – labai branginama. Ir ką tik besutiktum vaikščiodamas po lagerio teritoriją, ko bepaklaustum, kiekvienas tau pasakys, kad šiandien jis ne pavalgyt, ne atsigert, ne parūkyt labiausiai išsiilgęs, o laisvės. Ir tikrai, atrodo, nieko daugiau nereikėtų, bet, kai pasijunti žmogus šiek tiek laisvesnis, įsinori dar laisviau ir taip paleidi laisvėn savo valią, kad pasijunti jau ir už grotų besėdįs. Matyt, toks jau mūsų gyvenimo credo: laisvei ribų nėra. Lagerio varžtus ypač giliai pajunta jautrios sielos žmonės. Iš jų čia ne vienas ir galą sau pasidarė, tiesiog nebeįveikdamas tos vienatvės, to monotoniško košmaro, kada žmogus tampi nebe žmogumi, o paprasčiausiu gyvuliu, uždarytu narve. Tuos pažeminimus aš labai giliai išgyvenau ir savyje.

Neilgai man teko sėdėti Rasų lageryje, tik šešis mėnesius, bet ir to sočiai užteko, kad pažinčiau visus zonos gyvenimo ypatumus. Aplinka, kurioje formuojasi žmogaus-kalinio charakteris, kartais tai prisimint – labai pravartu laisvėje gyvenančiam. Tas laikas visada primena, jog žmogus, ką darai, visada susimąstyk ir pagalvok, ar ne per toli nuklydai laisve besidžiaugdamas.

Per tuos šešis mėnesius ir čia nesėdėjau rankų sudėjęs, parašiau keliolika eilėraščių, kūriau planus ateičiai, kas, manau, įprasta kiekvienam kaliniui.

Rasose mano dienos baigėsi. Lagerio administracija mano bylą atidavė peržiūrėjimui dėl išleidimo į „laisvas statybas”. Tam teko kažkiek paaukoti ir savo pastangų. Zenonas patarė, kad būtų gerai, jei žmona atvažiuotų ir pakalbėtų su lagerio viršininko pavaduotoju Kasperiūnu, nes Gubanovo tuo metu kaip tik nebuvo, atostogavo, buvo gera proga jį apeiti. Taip ir padarėme. Žmona atvažiavo į Vilnių, pasikalbėjo su Kasperiūnu ir jis artimiausiu metu pažadėjo mano bylą peržiūrėti. Jo žodis buvo lemiamas, nepaveikė jo nei „atriadno” prieštaravimai. Nežinau, kiek Kasperiūnas savo sieloje buvo lietuviškas, bet lietuvius, kiek ir iš kitų teko girdėti, jis daugiau palaikė.

Maždaug sausio pabaigoje mano byla buvo peržiūrėta Vilniaus miesto Tarybų rajono prokuroro, teisėjų ir aš, kaip šiek tiek „pasitaisęs” pilietis, galėjau būti pasiųstas į „socialistinės pramonės statybas” užbaigt likusios bausmės.

Tos dienos laukiau kaip kokio stebuklo. Jau iš ryto atidaviau patalynę, atsiskaičiau su lagerio ir darbo zonos viršininkais, ant pečių užsimečiau tą pačią terbą, su kuria čia atvažiavau, įšokęs į kerzus batus, apsirengęs įprasta „zeko” uniforma, uždariau paskutinį kartą šitos „šaragos” duris, trumpai pažvelgęs atgal į tą nuostabų Vizitiečių vienuolyno ansamblį…

Išėjau gatvėn į kitą lagerio zonos pusę, pro šalį skuba žmonės: vyrai, moterys, vaikai, o aš vis grižt atgal, tarsi ką būčiau pamiršęs… Už nugaros nei kareivių su automatais ir šunimis, tik mano bendrakeleiviai dar keli su maišeliais ant pečių vaikštinėja sau patenkinti. Sustojau ir negaliu apsiprasti su aplinka, tik orą vis traukiu krūtinėn, tarsi jis čia būtų daug grynesnis negu ten už tvoros.

Mūsų išleistųjų grupę sudarė apie penkiolika žmonių. Visus susodino į autobusą ir išvežė į Naująją Akmenę. Pakelėse bėgo tarsi šimtą metų nematyti vaizdai, o dūšioje taip gera ir lengva buvo, bet to nepatyręs, kažin ar galėtum įsivaizduoti, kas tai per jausmas.

Į vietą mus pristatė jau gana vėlokai, apie antrą val. nakties, davė patalynę, paskyrė kambarius, žodžiu, apgyvendino buvusio N. Akmenės lagerio barakuose. Kitą dieną išleido trims dienoms į namus pasisvečiuot. Grįžau į Panevėžį, į tą patį šeimyninio bendrabučio kambarėlį Beržų gatvėje. Žmona dar buvo darbe, dukrytė darželyje, vakare susirinkome jau visa šeima. Koks neapsakomas džiaugsmas, nors akyse ašaros, bet aš jau sugrįžau, tarsi po ilgos kelionės, tarsi iš tolimo krašto, ir sugrįžau su didele viltimi ir vėl gyventi kartu, nors prieš akis dar buvo likę aštuoni mėnesiai padirbėt Naujosios Akmenės cemento gamyklos „komjaunuoliškoje” statyboje.

Stovėjau aš vidury kambario ir žiūrėjau į pustuštę sekciją. Iš mano gausaus knygyno tik keletas knygiūkščių belikę, o visa kita, kam aš buvau atidavęs savo sielą ir pats save, nieko neliko. Taip suspaudė širdį, kad vos nepravirkau iš sielvarto. Žmona žiūri į mane ir sako:

– Neliūdėk dėl to, Romai, svarbu, kad gyvas ir sveikas sugrįžai…

Taip, tas gal ir svarbiausia, bet kada žmogus gyveni ir dar kažko sieki, tau viskas tada būna reikalinga: ir duona, ir druska, ir šaukštas, ir knygos, visa, be ko tau net egzistuoti būtų labai sunku…

Likusį savo „tarnystės” laiką  Naujojoj Akmenėje atpyliau, kaip ir priklauso. Betonavau, dažiau, žemę kasiau, cementą kroviau, įvairiausius ir pačius sunkiausius darbus mes, kaliniai, ten dirbome, nors tas statybas vadino komjaunuoliškomis, bet tai jau ne mūsų valioje buvo.

Pagal man išduotą „spravką” Nr. 012062, serija MA, buvau paliuosuotas, kaip atbuvęs priklausantį laiką. Pasirašė Akmenės spec. komendantūros komendantas ir išdavė pasą serija XXIII-TE, Nr. 528060, išrašytą jau 1969 m. X. 31 d.

1970 m. rugsėjo 20 d. su šiuo pasu, kaip ir visi balti žmonės, aš atvykau dabar jau pilnateisiu „tarybiniu” piliečiu į savo gimtąjį Panevėžį, į Tulpių kv. 19–93, kadangi per tą laikotarpį, kai aš dar atlikinėjau bausmę N. Akmenėje, žmona per savo darbovietę, t. y. vaikų namus, gavo kooperatinį trijų kambarių, 36 kv. m butą, kuriame mes dabar ir įsikūrėme.

Grįžęs aš dar tris mėnesius darbo neieškojau. Po trijų mėnesių atsibeldė čekistas Keršanskas ir įteikė kvietimą ateit į Panevėžio KGB skyrių. Nuėjau ir čia mane tas pats kapitonas Vladas Keršanskas ėmė „mokyti”, kaip reikėtų būti doru tarybiniu piliečiu, nors tie jo „pamokymai” ir nebuvo jausmingi ir nuoširdūs, supratau, kad visa tai jis darė pareigos verčiamas, prisilaikydamas kažkieno nubrėžtos tarnybinės linijos. Jis man ėmė aiškinti apie tarybinės liaudies žygdarbius ir gražų gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Aš tylėjau ir klausiausi čekisto rypavimų. Kada baigė, paklausė, kodėl aš nedirbu, pasakiau, kad manęs niekur nepriima, tada jis pasakė, kad aš tikriausiai esu nepatikimas pilietis, todėl manęs ir nepriima. Aš jam pasakiau, kad gal ir taip. Tada paklausė, gal, atseit, jie galėtų man kuo nors padėti, bet aš jam pasakiau, kad jūs jau man padėjot, atsėdėjau va pusantrų metų nei už ką. Tada jis pasakė, kad pas mus tokie įstatymai ir jų reiktų laikytis...

Jaučiau, kad ponai čekistai buvo suplanavę mane verbuot, bet prie manęs jie ėjo labai atsargiai, gal ir turėdami kažkiek vilčių – o gal pasiseks: jeigu jie man padės, aš jiems irgi galėsiu atsilyginti tuo pačiu... Kada šitas ėjimas kapitonui neišdegė, tuomet pasiūlė pagerinti būsto sąlygas, atseit, dabar mūsų šeimai pagal žmonių skaičių – mažokas butelis, jie gali padėt išsikeist į didesnį. Už tą pasiūlymą irgi „ačiū“ pasakiau ir tuo mūsų kalba baigėsi. Aš jam atsakiau, kad kol kas duoną uždirba žmona, o man leidžia po truputį adaptuotis prie normalaus gyvenimo. Aš ir be saugumiečių priminimo žinojau, kad atėjo laikas ieškotis darbo.

Supratęs, kad su manimi bendros kalbos neras, Keršanskas atsistojo ir palinkėjo kuo greičiau susirasti darbą, ištiesė man dešinę atsisveikindamas, bet aš savąją įsikišau į kišenę. Tai va toks buvo pirmas ir paskutinis pokalbis su čekistu grįžus į laisvę.

…………………………………………………………………………………………………

Mano p a s t a b a: Keršansko Juozo, kurio brolis dirbo tada Panevėžio KGB, prisiminimai buvo publikuoti 2004 m. mano išleistoje knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai”, IV dalis, 433 p.     

  …………………………………………………………………………………………………

  Nutariau įsidarbinti, juk taip parazitiškai gyvent žmonos sąskaita ilgai negali. „Panevėžio tiesoje” radau skelbimą, jog Autokompresorių gamyklai reikalingi meistrai. Visi gamyklos reikalavimai atitiko mano turimą kvalifikaciją ir specialybę. Ir, nieko nelaukęs, pabandžiau įsidarbinti. Bet, kada pradėjau tvarkytis dokumentus, kadrų skyriaus viršininkė, rusiškai kalbanti „babusia”, man pareiškė, kad manęs į darbą ji negalinti priimti, nors tam jokių priežasčių ji nenurodė. Aš ją bandžiau pagąsdinti, sakau, eisiu pas prokurorą ir skųsiuos, nes ir iš saugumo jau gavau perspėjimą, kodėl nedirbu. Tada ji man pasiūlė darbą liejykloje paprastu darbininku. Nuėjau aš ton liejyklon apsidairyt, kas ten per darbas. Oi, Dievulėliau, tikra pekla… Kam, pagalvojau, man be tikslo čia trumpinti gyvenimą ir tada į viską spjovęs, nuėjau į Metalo dirbinių gamyklą.

Ko svarbiausio nepaminėjau, tai, kad mūsų šeima 1972 m. spalio 5 d. padidėjo dar viena atžala. Žmona pagimdė dukrytę. Dokumentaliai mes ją užrašėme Živilės vardu, nors kunigas krikštydamas pridėjo dar vieną, šventą – Onutės vardą. Dabar mes 36 kv. m bute gyvenome šešiese.

Grįžęs iš lagerio, labai norėjau aplankyti savo tėviškę – Buivydžius. Dar ir dar kartą pavaikščioti gimtojo kaimo takeliais, prisiminti vaikystę, jaunystės dienas, kur mano būta, kur eita, vaikštinėta, juk ten kiekvienas medelis, kiekvienas grumstelis man buvo toks brangus ir artimas širdžiai…

Atvažiavau čia ir nustėrau… Mano gimtųjų namų, gražios didžiulės sodybos vietoje tik pilki dirvonai dirvonuoja… Ta melioracija mūsų gimtąsias sodybas taip greit „numelioravo”, kad žmonės ir atsikvošėt nesuspėjo. Tik vienintelis, tėvelio rankomis sodintas beržynėlis, kelios pušelės eilutėje susispietę vidur plyno ir tuščio lauko belikę…

Žiūriu aš į tą tuštumą ir, tarsi iš gilaus sapno, sugrįžta  praeitis: po kiemą vaikšto mama, ant aukštos diendaržio tvoros, sudžiovęs paklodes ir antklodes, ilga lazda mosikuodamas darbuojasi „biežancas-dziadzka” – senukas Ševerovas, prie jo stovi jo žmona Elena, kuri mane mažą dažnai ant rankų nešiodavo, ir aš toks mažas keturmetis per kiemo vidurį išmintu takeliu minu atšlaimo link, atsisėdęs ant dėdės Vitaldo pagaminto triratuko, mat ten daugiau į pakalnę – lengviau rieda…

Žiūriu ir galvoju, koks vis dėlto niekingas ir nedėkingas žmogui kartais būna tas gyvenimas. Vieni nieko neveikdami turtus susikrauna, jiems nieko netrūksta, o kiti ir sunkiausiai vargdami niekada per visą savo amželį negali iš bėdų ir nepriteklių išbristi. Kokia neteisybė!

Nelengvas buvo mano tėvų gyvenimas. Iš ulyčios kėlėsi į vienkiemį, statėsi namus, rūpinosi statybinėmis medžiagomis, ištisas žiemas mama su tėčiu vieni du iš Skapagirio vežė sienojus gryčiai, tvartams, klojimui. Pasistatė namus, tėtis šiaip taip savo rankomis žemės gabalą iš krūmų ir kemsynų atsikariavo, pasėjo žiemkenčius, sau duonos užsiaugino. Atrodė, jau ir gyvent galėtų, bet, kur tau... Užėjo, užplūdo atėjūnai iš Rytų, viską sutrypė, sumynė. Nepraėjo metai ir vėl kiti iš Vakarų atžvangėjo. Uždėjo didžiules prievoles, mokesčius, o dar ir svetimą šeimą, atvežtą iš Rusijos, primetė. Ir vėl vargai nuo aušros iki sutemų. Šitie išėjo, anie sugrįžo...

Oho, sako, išnaudojai svetimus žmones, naudojai samdomą jėgą, vadinasi, buožė esi... Taip ir užrašysim... Ir užrašė.... Ir vėl nuo aušrų iki sutemų tėvai dirbo, vargo, patys nelietą „zacirką“ srėbė užtai, kad viską reikėjo okupantams atiduoti. Čia tik gauna kelis rublius ir vėl „valstybei“ atiduoda, mat „buožinius“ mokėt reikėjo, sakė, kai išsimokėsit, Sibiran nebeveš. Taip diena iš dienos tėvai kapstėsi po tą purvą, bet išbristi iš jo jiems taip ir nebuvo lemta. O kai ta vadinamoji „darbininkų ir valstiečių“ valdžia pamatė, kad iš to nustekento ūkininkėlio daugiau jau nebegali išsunkti, atvažiavo vieną dieną ir išgrūdo Sibiran.

Po septynerių metų tremties grįžo motina vargo ir ligų palaužta tėviškėn numirti, o tėčiui taip daugiau ir neteko matyti nei sūnaus, nei savo gimtųjų namų, atgulė ten Sibiro žemėje, netoli Baikalo. Ir kaip dėl to nesisielot, kaip dėl to nejausti skriaudos? Kada teismo metu teisėjas Šarakauskas man metė repliką, kad antitarybinius eilėraščius rašinėjai, aš jam atsakiau, jog šiam  pasaulyje už viską man brangiausi buvo tėvai, kuriuos savo gyvenime aš mažai ir temačiau, todėl ir mano pati skaudžiausia sielos dalelė – trumpi poezijos posmai buvo skirti tik jiems...

Šiandien nieko neliko iš mūsų gimtinės, tik mažas beržų ir pušelių gojelis, kuris mano širdžiai toks brangus ir mielas. Didžioji sovietinė melioracija viską sulygino su žeme. Ji išrovė ne tik mūsų mylėtus medžius, išrovė iš čia ir mus, mūsų širdis, kuriomis taip giliai buvome įaugę į tą žemę, į tą paprastą kaimišką buitį, kur prabėgo brangiausios vaikystės ir jaunystės dienos, iš kur duobėtu kaimo takeliu išėjom į gyvenimą, kur mums buvo linksma, gražu ir miela.

                ………………………………………………………………………………..

Mano p a s t a b a: šis straipsnis buvo publikuotas 1989 m. gruodžio 16 d. Panevėžio Sąjūdžio laikraštyje „Laisvas žodis”. Tuomet tai buvo labai aktualu skelbti tokio turinio straipsnius, nors savo kokybe jis man ne visai patiko, per daug išsiplėsta, žvelgiant iš šių dienų, truputį naivokai apeliuojama į buvusių saugumiečių sąžinę, kadangi vyravo tokia sąjūdietiška nuostata – apeliuot į okupantų ir jų padlaižių sąžinę, paprasčiausiai, jaučiamas taikstymasis prie tuometinės Sąjūdžio politinės linijos. Tai buvo mano pirmas atviras pasisakymas spaudoje prieš sovietinės sistemos represijų vykdytojus, nors iki pučo Maskvoje 1991 m. sausio 12 d. buvo likę daugiau kaip pustrečių metų. Per tą laiką dar buvo galima laisvai susilaukti nemalonių iš anos valstybinės „kontoros” ir ne savo valia išdundėti Sibiro šalin, bet mes kažkaip jau labai smarkiai buvome įsijautę į tą Laisvės Žygį, kad nebegalvojome apie jokias pasekmes. Straipsnį redagavo „Laisvo žodžio” redaktorius Arnoldas Simėnas.  

Viena, kas šiandien mane stebina, tai sovietinių įstaigų skubus reagavimas į paprastų eilinių piliečių laiškus. Netgi KGB be jokių uždelsimų ir išsisukinėjimų tuoj pat sureagavo į mano laišką, užklausimą dėl mano konfiskuotos literatūros persiuntė Knygų rūmams ir kartu konkrečiai, kad ir su kai kuriomis interpretacijomis (VSK – KGB pirmininko pavaduotojas E. Baltinas) atsiliepė taip pat ir į mano straipsnį „Laisvam žodyje” – atsakymas laikraščio redaktoriui A. Semėnui. Po keleto dienų redakcija gavo atsakymą iš Knygų rūmų. Tais pačiais metais man buvo grąžinta didžioji dalis 1969 m. kratos metu konfiskuotos literatūros.

   ………………………………………………………………………………………..

VSK.  Ką saugo nuo savo piliečių? Kas atlygins skriaudą?

 1988 m. gegužės 15 d. siunčiau skundą LTSR Aukšč. teismo Pirmininkui dėl kratos metu konfiskuotos ir negrąžintos mano literatūros.

Supratau, kad skundas buvo pagarsintas Saugumo komitete (KGB), o iš ten anie davė atsakymą Panevėžio sauguman (bet ne man asmeniškai). 1988 m. rugpjūčio 9 d. mane pasikvietė į Panevėžio KGB ir leido perskaityti, t. y. susipažinti su Vilniaus KGB tardymo skyriaus viršininko T. Lazarevičiaus atsakymu į mano skundą, rašytą LTSR Aukščiausiojo teismo Pirmininkui. Atsakymo net nusirašyti neleido, liepė viską įsiminti.

Ten buvo rašoma maždaug taip: „LTSR valstybės saugumo komitetas išnagrinėjo iš LTSR Aukščiausiojo teismo gautą jūsų skundą dėl 1969 m. kratos metu pas Jus paimtos literatūros grąžinimo. Patikrinimo metu nustatyta, kad jūsų baudžiamojoje byloje yra surinkti įrodymai, jog dauguma kratos metu paimtos literatūros jūs įsigijote neteisėtu būdu Panevėžio antrinių žaliavų sandėlyje.“

Taip pat suminėti punktai, kokiai kategorijai konfiskuota literatūra priklausanti:

1. Ideologiškai žalinga.
2. Turinti bibliografinę vertę ir perduota į Knygų rūmus.
3. Rankraščiai, kaip šmeižikiški ir ideologiškai žalingi, išskirti ir panaudoti, tiriant kitų asmenų nusikalstamą veiklą.
4. Dalis grąžinta žmonai.
5. Dalis sunaikinta.

Pasirašo   Lietuvos   TSR VSK tardymo skyriaus viršininkas T. Lazarevičius.

1988 m. spalio 29 d. rašiau pareiškimą Lietuvos TSR prokurorui, kad jis priežiūros tvarka išreikalautų Panevėžio m. liaudies teisme esančią bylą Nr. 2-1-107/69 ir užprotestuotų 1969 m. kovo 18 d. kratos protokolu neteisėtai konfiskuotos literatūros paėmimą.

Praėjus daugiau kaip trims mėnesiams po šio pareiškimo išsiuntimo, rašiau užklausimą, kodėl LTSR prokuroras tyli. Ir štai netrukus gaunu atsakymą su paaiškinimais, kad atseit reikėjo anksčiau ieškoti tos literatūros, prieš 20 metų. Taip pat, kaip ir T. Lazarevičiaus atsakyme. Pasirašo skyriaus prokuroras A. Kirijenka.

Vis dėlto aš manau, kad literatūra, kurią 1969 m. kratos metu mano bute konfiskavo tuometinis saugumo kapitonas J. Česnavičius su grupe Panevėžio saugumiečių, priklauso man asmeniškai ir nedelsiant turi būti grąžinta. Aš tų knygų, žurnalų iš nieko nepavogiau, iš nieko neatėmiau, juos rinkau iš žmonių kaimuose, rinkau iš nugriaunamų sodybų, žmonės man juos dovanojo arba pirkau iš jų už tarybinius rublius. Saugumiečiai aiškina, kad tos literatūros didžiąją dalį aš įgijau neteisėtu būdu makulatūros  sandėlyje. Tai netiesa. Šiandien aš galiu tai patvirtinti be jokių išsisukinėjimų, nes nesu uždarytas saugumo rūsyje kaip tada... Iš antrinių žaliavų sandėlio aš įsigijau tik porą tarybiniais metais išėjusių knygelių. Gal saugumiečiai dabar atsakytų, kodėl tada aš taip jiems nepasakiau?

Tardymo metu aš teigiau, kad didžiąją dalį literatūros įsigijau antrinių žaliavų sandėlyje, nors iš tiesų iš ten buvo gauta tik pora ne daugiau knygelių. Savo kvaila galva pagalvojau, negi aš dabar imsiu vardinti žmones, iš kurių gavau tą literatūrą, antrinių žaliavų sandėlis man atrodė – pati nekalčiausia vieta. Bet, pasirodo, buvo mano apsirikta. Čekistai iškart griebė už atlapų sandėlio vedėją Dūdą. Tiesiog negalėjau sau atleisti, kad per mano žioplumą žmogus buvo išvarytas iš darbo, ir tik vien dėl anų poros knygučių, kad leido jas man pasiimti iš didžiulio suverstos makulatūros kalno.

 Komentarai čia nereikalingi: kuo daugiau liudininkų, tuo ilgesnę grandinę ant savęs užsidedi. Paprasčiausiai aš negalėjau ir jau pats žmoniškumas neleido išduoti tuos asmenis, kurie man padėjo surinkti tas bibliografines vertybes, nes ir jie, tikiu, tada būtų atsidūrę tam pačiam saugumo rūsyje. O žmonės tada juk slėpė nuo saugumiečių akių viską, kas tik buvo nors kiek lietuviška, tautiška. Jie žinojo, kuo visa tai kvepia. Ne vien knygas konfiskavo: mano paties rašytus eilėraščius, savilaidos būdu išleistas knygutes, nuotraukas, kurios tikrai nieko bendra neturėjo su tarybinės santvarkos griovimu, kaip jie tada man aiškino. Gal todėl, kad nuotraukose buvo užfiksuoti Vlado Šakalio, Viktoro Petkaus, Antano Terlecko ir kitų buvusių politkalinių veidai. Juk tada su jais artimai bendravau, kas saugumiečiams labai nepatiko.

Kaip supratau arešto ir tardymo metu iš paties saugumo prokuroro Bakučionio, vyr. oper. įgaliotinio saugumo kapitono J. Česnavičiaus, tardytojo V. Kažio lūpų, šitie žmonės buvo laikomi lietuvių tautos atmatomis. Aš įsitikinau, kad tardymo metu mane norėta padaryti atpirkimo ožiu, kad tik kokiu nors būdu sukompromitavus šiuos vyrus. Tardytojas Kažys diktavo, prokuroras Bakučionis šaukė ir grasino man, vėliau liepė pasirašyti po kažkokiu pareiškimu, neva aš smerkiu savo veiklą, taipogi ir savo idėjos draugus. Žinoma, visko gerai ir neatsimenu. Juk jau dvidešimt metų praėjo, jei ką per neapdairumą ir pasirašiau – buvau priverstas, o ne savo noru. Tai buvo saugumo prokuroro Bakučionio valia, o aš jo rūmų rūsiuose buvau tik belaisvis.

Visa bėda, kad pas mane rado ginklą, kurio aš neslėpiau, o laikiau atvirai bute, kuriame gyvenau. Nepriklausomoje Lietuvoje, kiek žinau, daugelis ūkininkų kaimuose laikė ginklus namų apsaugai, nes jų namai tada buvo jų tvirtovė. Ginklą namų apsaugai (pistoletą „Walther“) turėjo ir mano tėvas. Tėvą bolševikai ištrėmė į Sibirą, ten jis ir atgulė amžinam poilsiui svetimoj žemėje, o šitą „Valterį“ namuose aš laikiau kaip vienintelę tėvo relikviją, nes visa kita jau buvo sunaikinta, iš tėvų aš nieko nepaveldėjau, savo gyvenimą pradėjau nuo šaukšto ir „raskladuškės“.

Norėjau tarti dar keletą žodžių dėl paskutinio atsakymo iš LTSR prokuratūros į mano pareiškimą. Atsakymą pasirašė skyriaus prokuroras, 3-ios klasės valstybinis justicijos patarėjas A. Kirijenka. Kaip supratau, prokuratūra ne tik delsė tris mėnesius man atsakyti, bet dar ir nieko gera mano naudai nepadarė. Parašė tą patį, ką ir saugumo tardymo sk. viršininkas T. Lazarevičius.

Taip, su tardytojo sprendimu aš buvau supažindintas, ką grąžino, tą grąžino, dėl to jokių pretenzijų nereiškiu. Bet mano pareiškime, rašytame LTSR prokuratūrai, išvardinta visa literatūra, kuri nei man grąžinta, nei sunaikinta, todėl aš ir prašau man ją grąžinti.

Prokuroras A. Kirijenka klausia, kur aš buvau prieš 20 metų. To paties ir aš jo galėčiau paklausti. O argi kas galėjo prieš 20 metų ar dar vėliau, iki 1989 m., kreiptis į saugumą su pretenzijomis? Aš žinau, kuo aš buvau čekistų laikomas 1969 m. (vagim su tėvynės mylėtojo kauke) ir kaip su manimi buvo pasielgta. Aš žinau, kaip būtų buvę pasielgta su manimi ir vėliau, jeigu tik būčiau pareiškęs jiems kokias nors pretenzijas. Man būtų tiesiai šviesiai atsakyta: ,,Esi antitarybinis elementas ir dar ieškai teisybės?!“ Argi ne taip buvo? Todėl savo pareiškimuose Aukščiausiajam teismui, LTSR Prokuratūrai aš ir norėjau akcentuoti tai, kad dabar, esant šiokiam tokiam palaisvėjimui, galgi atsirastų galimybė susigrąžinti man konfiskuotą literatūrą. Manau, kad jai senaties terminas netaikomas? Jei šis mano laiškas bus paskelbtas viešai, per jį keliais žodžiais norėčiau kreiptis į KGB prokurorą Bakučionį, KGB kapitoną J. Česnavičių, tuometinį KGB majorą V. Kažį ir į kitus jų bendražygius:

Ačiū jums, kad padėjote man suprasti, koks yra gyvenimas pas jus, aukštu žemiau Vilniaus, kas yra tarybinis saugumas. Be jūsų įžūlių žvilgsnių ir neapykantos viskam, kas mano sieloje tada buvo taip garbinga ir tauru, aš gal dar ir šiandien nežinočiau, kas yra meilė gimtajam kraštui, kas yra meilė Tautos istorijai, jos žmonėms ir viskam, kas mane sutvėrė ir palydėjo į gyvenimą, meilė liaudies tradicijoms... Jums tik labai nedaug reikėjo: iškoneveikti mano taip uoliai rinktas lietuviškas knygas, žurnalus, laikraščius, gelbėtus nuo amžinos pražūties, ir aš tada supratau, kad pasaulyje egzistuoja baisi neapykanta tam, kas šventa, ką šviesūs protai rašė ir kūrė. Jūs man daug ką priminėte, daug pasakėte, pamokėte, kad aš apie jus šiandien mąstau kaip apie visai bereikšmius, bespalvius, praradusius pagarbą mano Tautoje ir amžinai puolusius nuo mūsų nekaltų brolių ir sesių krauju ir ašaromis aplieto išsigimėlių bolševikų pjedestalo į užmaršties šiukšlyną.

Baigdamas norėčiau priminti, kad didžioji dalis mano kratos metu konfiskuotos literatūros man buvo grąžinta 1989 m. Ją man grąžino Knygų rūmai, kuriuose ta mano literatūra buvo saugoma. Grąžinta buvo daugiausia įrišti prieškarinių žurnalų ir laikraščių komplektai, o nesukomplektuoti žurnalai ir laikraščiai buvo sunaikinti ir jų jau nebeatgavau.

VLADISLOVAS ŠAKALYS mano prisiminimuose

Vladislovas (Vladas) Šakalys, s. Vlado, g. 1942 m. vasario 9 d. Čeliabinsko srityje, Mokrousovo r., Kokarevkos kaime. Grįžęs į Lietuvą, gyveno Vilniuje, Užupio g. 19–23. Pirmą kartą teisiamas pagal LTSR BK 68 str. šešeriems metams. Teisiamą grupę sudarė šie asmenys:

1. Baltrušis Algis;
2. Vasylis Vytas;
3. Žvirgždas Stasys;
4. Ragaišis Romas;
5. Šakalys Vladislovas.

Visi teisiamieji, išskyrus Algį Baltrušį, paimti iš Salomėjos Nėries vardo vidurinės mokyklos vienuoliktos klasės (A. Baltrušis mokėsi elektrotechnikos technikume). Primenu, kad šios grupės visa veiklos programa, t. y. teismo nuosprendžio nuorašas, maždaug apie 60 rašymo popieriaus lapų, buvo įsegta mano byloje ir, kaip advokatas Jurevičius pareiškė mano žmonai, atseit, yra ypatingai slapta mano bylos dalis, kuri mane ir šantažuojanti.  

Bausmę Šakalys atliko Mordovijos ATSR 17-ame lageryje. Pagal kartu sėdėjusiųjų pasakojimą Vladas vengė valdiško fizinio darbo. Kurį laiką dirbo kepykloje, iš kur netrukus buvo išvytas, kadangi kiti iš kepyklos sugebėdavo pavogt ir atnešt į barakus tik po du kepaliukus duonos, o Vladas jų atitempdavo net po dešimt. Tuo metu duonos klausimas lageryje buvęs ypač aktualus.  

Už atsisakymą dirbti valdišką darbą, vieneriems metams buvo išsiųstas į uždarą Vladimiro kalėjimą. Čia bandė simuliuoti psichinį ligonį. Apie šį gyvenimo tarpsnį jis pasimėgaudamas pasakodavo savo draugams ir pažįstamiems. Visa tai iš jo paties lūpų teko girdėti ir man pačiam.

– Atvežtas į Vladimiro uždarą kalėjimą („kritką“), apsiskelbiau esąs vertėjas iš vokiečių į rusų ir atvirkščiai. Apsikroviau rusiškais laikraščiais, knygomis ir viską ėmiau versti į lietuvių kalbą, o prižiūrėtojams aiškinu, kad verčiu į vokiečių kalbą, nes tie vis vien nesupranta nei vokiškai, nei lietuviškai. Vėliau, pasiremdamas savo sukurtomis teoremomis ėmiau įrodinėti, kad žemė apvalus kūnas, ir jį galima būtų padidinti dar aštuonis kartus, tarsi muilo burbulą, pripučiant jį per šiaudą. Pareikalavau pasimatymo su kalėjimo viršininku dėl ypatingai svarbios priežasties. Kada mane nuvedė pas jį, aš jam pasiūliau, pasikliaujant abipusiu supratimu, padaryti mums abiem naudingą biznį: aš nuo šios dienos pasiskelbiu Antarktidos imperatoriumi, Tu perduodi mano žinion visus savo kalinius, aš juos pasiunčiu į Antarktidą, ten jie kasa auksą ir brangakmenius iš po ledo ir sniego, rastą lobį dalinamės pusiau arba dedam į vieną krūvą ir sukuriam vieną didžiausių pasaulyje Jo didenybės Vladimiro kalėjimo Viršininko ir Jo didenybės Antarktidos imperatoriaus Šakalio Vladislovo prekybos ir biznio sindikatą... O jeigu nesutinki, užmaunu va ant saulės metalinį gaubtą ir pastipsi be šviesos, kaip žiurkė tamsiam urve. Už šį „šaunų“ pasiūlymą man buvo pasiūlyta amžina lova beprotnamyje. Gavęs tokį įvertinimą, nedelsiant baigiau visas simuliacijas ir po metų grįžau vėl į Mordoviją.

Kartu su juo kalėjęs Algimantas Susnys yra pasakojęs, kad Vladas labai mėgęs sakyti ilgas pompastiškas kalbas įvairiausiomis progomis, jas „paskanindamas“ įvairiais vaizdingais žodeliais bei posakiais, kad jo klausantis nebuvo galima susilaikyt nesijuokus. Zonoje buvo pastatyta nauja išvietė, ta proga Vladukas aplink tą išvietę susirinkusių kalinių būriui rėžė ugningą kalbą, pamėgdžiodamas Hitlerio bei Lenino kalbų manieras, cituodamas ištraukas iš Markso ir Engelso raštų apie supuvusį kapitalizmą ir šviesų komunizmo rytojų statant Sovietų Sąjungoje kuo daugiau išviečių...

Vladukas dažnai kopijavo kriminalistų kalbos manieras, rimtus dalykus paversdamas pigiais juokeliais, jis savo veido išraišką sugebėdavo pritaikyti bet kuriam pageidaujamam personažui. Kada mes 1968 m. vasarą ekskursavome po Žemaitiją, Vladas savo anekdotais mus juokino iki ašarų, tiesiog ekspromtu jis kūrė visokias avantiūristines istorijas: kaip Ameriką užkariaut, kaip banką apiplėšt, saugumą susprogdint...

1967 m. Vladas Šakalys, grįžęs iš lagerio, apsigyveno Vilniuje. Dirbo prie statybų, gamyklose, o 1969 m. sėdo vėl ketveriems metams, kaip jau anksčiau rašiau, visai už vaikiškus nusikaltimus, bausmę atliko Pravieniškių sustiprinto režimo lageryje, Kaišiadorių r.

1969 m. mes su Vladuku buvome uždaryti tam pačiam KGB kalėjime, tik skirtingose kamerose. Kratos metu čekistai pas jį rado šešto kalibro „Brauningo“ sistemos pistoletą, kurį  aš jam buvau atidavęs dar prieš mums keliaujant po Žemaitiją. Jį man padovanojo vienas moksleivis, kada dar mokiausi technikume. Tiesiog buvo gražus žaisliukas ir daugiau nieko, bet kadangi jam nebuvo šovinių, todėl aš jį ir atidaviau Vladukui. O Vladukas, matyt, buvo gavęs šovinių, nors, kaip jis aiškino tardytojams, jis jam kišenėje kartą netyčia išsišovęs. Čekistai labai kruopščiai tyrinėjo tą atvejį, manė, kad tas ginklas galėjo būti panaudotas vykdant kokį nusikaltimą.  

Kada sužinojau, kad Vladukas suimtas, aš jau gyvenau kaip ant žarijų ir kiekvieną dieną laukiau svečių iš KGB, kadangi ir aš pats tuo metu iš kaimo buvau atsivežęs „Valterį“. Šeštadienį, per poilsio dienas, jau buvau numatęs jį vežti atgal į kaimą, bet nespėjau, kitą dieną areštavo ir mane.

Trečią kartą Vladas buvo teistas apie 1978 m., ir vėl ketveriems metams, bausmę atliko Archangelske Rusijoje. Grįžus iš lagerio, jam buvo uždėta administracinių organų priežiūra. Dirbo optikos dirbtuvėse kartu su Romu Ragaišiu. Labai greit išryškėjo jo gabumai šiame darbe, netrukus jis išgarsėjo kaip vienas iš geriausių optinių stiklų apdirbimo meistrų. Maždaug tuo laiku jis vėl įsitraukia į politinę veiklą, pasirašo po 45-ių Baltijos šalių piliečių memorandumu dėl Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimo ir panaikinimo.

Trečią kartą teisiamas, t. y. apie 1978 m., nieko neprisipažino ir nieko neparodė, tik, neva, pagal kitų parodymus, sėdėdamas namuose viskam vadovavo.

1980 m. jausdamas, kad yra sekamas ir ruošiamasi jį areštuoti, ryžosi labai rizikingam žygiui į Vakarus. Su Jono Pakucko pagalba tiesiog rizikuodamas savo gyvybe, perėjo Rusijos-Suomijos sieną, visą Suomijos teritoriją, kol pasiekė Švediją. Tuo metu liepos 19-ąją Maskvoje prasidėjo Pasaulio olimpinės žaidynės.

Rusai pūtė miglą apie savo nesugriaunamą komunizmo tvirtovę, mes tuo metu su Stanislovu Nagliu vaikštinėjom po Palangą ir netikėtai, praeinant pro milicijos skyrių, ieškomų nusikaltėlių lentoje išvydome keletą Vladuko nuotraukų, nufotografuotų įvairiu laikotarpiu. Po jomis buvo užrašas, kad ieškomas pavojingas nusikaltėlis, jį atpažinus, tuoj pat pranešti į artimiausią milicijos skyrių. Įsijungėm nešiojamą tranzistorinį radijo imtuvą ir čia pat išgirdome per rusiškas žinias iš užsienio, jog, perėjęs ypatingai saugomą Sovietų Rusijos „Geležinę uždangą“, Vakarus laimingai pasiekė buvęs politinis kalinys lietuvis Vladas Šakalys. Tai buvo mums ypatingai džiugi naujiena, kad dar vienas lietuvis tokiu savo drastišku šuoliu išgarsino pasaulyje Lietuvos vardą. Užsienio žiniose nublanko perduodamos naujienos apie sportinius pasiekimus Maskvoje, vakare jau visos užsienio radijo stotys tik ir kalbėjo apie lietuvio Vlado Šakalio patį didžiausią „olimpinį“ šuolį į Vakarus.

Netrukus Vladas persikėlė į JAV ir apsigyveno Los Anželes. Iš ten per „Amerikos balsą“, per radijo stotį „Svoboda“ dažnai klausėmės jo kalbų. Amerikoje jis įsijungė į aktyvią visuomeninę veiklą ir ten kovojo dėl žmogaus teisių pavergtoje Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje.

2010 m. teko kalbėtis su Jonu Pakucku, kuris labai daug ir gana nemalonių istorijų papasakojo apie savo likimo draugą Vladą Šakalį. Mane tai tiesiog šokiravo, aš negalėjau patikėti Jono žodžiais, kad Vladas paskutiniu metu be saiko vartojo alkoholį, ir tas pagreitino jo išėjimą iš gyvenimo. Jis pasakojo:

„Šakalys man ėmė priekaištaut, kad aš jo motiną apgavau, dolerius skolinau ir neatidaviau. Aš tada jam pasakiau: „Vladeli, tavo motina man 20 dolerių paskolino, ir tada aš skolinau su sąlyga – kada įsidarbinsiu Amerikoje, tuos 20 dolerių atsiunčiu pirmoj eilėje.“ Suprantu, kai kam tada ir 20 dolerių buvo dideli pinigai. Paskiau jis dar ėmė prikaišioti, atseit, kai ėjome per Karelijos miškus, jam daiktai pradėjo prapult... Jis, tiesa, manęs dar paklausė: „Ko tu čia atėjai? Grįžt tai aš tau daviau du šimtus rublių, ko tau dar reikia iš manęs?“ Gal man reikėjo tik nusispjaut ir išeit, bet kažkaip prakentėjau tas patyčias ir priekaištus.

Jis man dar pareiškė, kad aš nuo sienos pėsčias neparėjau, mane malūnsparnis parskraidino. Taip išeina, kad aš su saugumo žinia jį lydėjau, paskui saugumas mane paėmė ir namo parskraidino. Aš galėjau jam irgi tuo pačiu atsilygint: „Kokio velnio saugumas tada ir tave paleido? Vadinasi, tu turėjai būti irgi KGB užverbuotas...“  Bet aš jam taip nepasakiau.

Ateidamas pas Vladą buvau atsinešęs konjako butelį ir midaus Stakliškių. Aš Vladui pasiūliau pasivaišint, bet Vladas man pareiškė: „Tai kad aš negeriu...“ O stalas visokių gėrimų tuščiais buteliais nustatytas, aplaistytas. Aš taip ir pagalvojau: jeigu jau negeri, tai nors pasitvarkyk...

Pasirodo, kad Vladelis paskutiniu metu smarkiai rūkė ir gėrė... Apie jį nieko gera šiandien negalėčiau pasakyti... Aš už jį buvau pasiruošęs gyvybę paaukoti, per mano galvą išlipo, o va kuo atsilygino...

Kiek man žinoma, Šakalio tėvas buvęs prieškario Lietuvos komunistų pogrindininkas, apie jį man pats Vladas buvo pasakojęs ir rodė tą tėvo namą Kaune. Sakė, kada eisi pro šalį, gali plytą pro langą jam įmesti, nes kada jis, grįžęs iš lagerio, užėjęs pas tėvą ir paprašęs kažkiek pinigų jį paremti, tai tėvas išsitraukęs iš kišenės penkis rublius ir padavęs. Vladas tėvui pasakęs: „Ką tu, tėvai, žmonės prostitutei daugiau duoda...“  

Ne iš vieno, kurie Vladą ir jo šeimą gerai pažinojo, lūpų teko išgirsti, kad tas žmogus, kuris tiek skausmo ir tiek išgyvenimų dėl jo iškentėjo, tai jo paties motina. Ji vieną kartą lengviau atsikvėpė, aiškiai suprasdama, kad jos sūnui Vladukui nebereiks daugiau nešt sunkūs sovietinių kalėjimų katorgos pančiai, kad likusią savo gyvenimo dalį, senatvę, galės ramiai nugyventi be jokių rūpesčių, kurių jai tiek daug buvo pridaręs sūnus Vladas. Toks jau jis gimė ir kitoks jis būti negalėjo. Tai žmogus, kuris kiekvienam žingsnyje troško nuotykių ir kovos. Vladuko motiną ir aš gerai pažinojau, teko pas juos namuose lankytis, kada čia gyveno ir Vladukas. Tai rami, visada rūpestinga ir jautri kito nelaimėje moterėlė.

Iš savo pusės aš nieko bloga negalėčiau pasakyti apie a. a. Vladą Šakalį. Tai žmogus, kuris be veiklos negalėjo gyventi – tipiškas revoliucionierius. Jis ėjo ten, kur pavojai, mėgo rizikuoti, nesitaikstė su okupantų primesta santvarka, jo galva buvo prikimšta avantiūristinių idėjų, iš kurių vieną svarbiausių jis ir įgyvendino kirsdamas „Geležinę uždangą“. Su Vladu kartu buvęs lageryje partizanas Leonas Laurinskas jį apibūdina kaip didelį tautos patriotą ir sąžiningą kovotoją dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės ir drauge paneigia visus jam Jono Pakucko primetamus kaltinimus.

Ruošdamas šį straipsnį, aš negalėjau nutylėti neigiamų J. Pakucko atsiliepimų apie Vladą, kadangi remiuosi nepaneigiamais faktais, jog Sovietų Sąjungos ir Suomijos sieną Vladas perėjo tik su J. Pakucko pagalba. Ir jokiu būdu negalima teigti, kad po to iš Karelijos J. Pakucką parskraidino rusų sraigtasparnis, kadangi kitąkart pats Jonas su broliu ir jo šeima dar kartą, bandydami kirsti tą pačią sieną, įkliuvo, ir buvo nuteistas dvylikai metų lagerio. Tai būtų absoliuti beprotybė kaltinti J. Pakucką ryšiais su sovietiniu saugumu. Aš negaliu nei teigti, nei paneigti, kad paskutiniais savo gyvenimo metais Vladas be saiko gėrė ir rūkė, ir todėl taip netikėtai palyginti dar vidutinio amžiaus žmogus staiga pasitraukė iš gyvenimo. Didelė tikimybė, aš įtariu, tą patį teigia ir Leonas Laurinskas, jog prie Vlado mirties galėjo prisidėti Maskvos KGB. Juk jis sovietų po pabėgimo į Vakarus už akių buvo nuteistas mirties bausme, o tuo metu, kada dar nebuvo reikiamai susiformavę lietuviškos saugumo bei karinės žvalgybos struktūros, turint tokį gausų ir patikimą agentūrinį tinklą, tuo nepasinaudoti galingajai KGB būtų nedovanotina...   

                     .............................................................................................................................................                                                                 

Mano p a s t a b a: Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pirmą kartą į Tėvynę Vladas sugrįžo 1993 m. žiemą, aktyviai buvo įsitraukęs į Lietuvos prezidento rinkimų kampaniją, buvo Stasio Lozoraičio patikėtiniu.

   Antrą ir paskutinį kartą Vladas į Lietuvą atvyko 1995 m. vasaros pradžioje. Mirė tų pačių metų rugpjūčio mėn., palaidotas Vilniaus Saulės kapinėse 1995 m. rugpjūčio 13 d.

   2009 m. išleista Kastyčio Stalioraičio knyga „Antarktidos imperatorius“, kurioje plačiau nušviečiamas Vladislovo Šakalio gyvenimas.  

   Vlado mama Ona Bielevičiūtė-Šakalienė dirbo medicinos sesele, vėliau prie rentgeno aparatūros iki pensijos Šv. Jokūbo ligoninėje. Mirė 2003 m., palaidota Saulės kapinėse Antakalnyje šalia sūnaus.   

             ................................................................................................................................................ 

IŠNIEKINTI KRYŽIAI

Pokario metais iš visų pakampių į dienos šviesą ėmė lįsti visokie niekadėjai, buvę kriminaliniai nusikaltėliai ir visi šliejosi prie ką tik atėjusios bedievių bolševikų valdžios. Jie vykdė tautos kultūrinį ir dvasinį genocidą, nes žinojo, kad už tai nebus nubausti.  

Tai buvo pats baisiausias laikotarpis ir mūsų kaime, kai panašiems išsigimėliams buvo paduota valia. Jie daužė, draskė, griovė be pasigailėjimo viską, kas tik jiems po ranka pakliuvo, kas dorų žmonių per daugelį metų buvo sukurta ar pastatyta. Jie plėšė ne tik mūsų ištremtųjų namus, sodybas, jie niekino kapus, griovė ir daužė šventųjų statulėles, draskė jų paveikslus, degino mūsų lietuviškas knygas, kurios buvo išleistos tarpukario metais, žodžiu, naikino viską, kas mums buvo brangu ir šventa. Tokių žmonių buvo visoje Lietuvoje, buvo ir Pandėlio apylinkėse, buvo jų ir mano gimtajam Buivydžių kaime.

Tūbelienę su mažamete dukryte Juzyte ir jos seserį Šakalienę išvežė į Sibirą, kaip „banditų“ šeimos palikuones. Liko tušti namai, sode stovėjo iš betono ir metalo išlietas kryžius. Po keleto dienų žmonės, praeidami pro tuos namus, pastebėjo, kad ant kryžiaus Kristaus kančia išniekinta. Kančia iki pusės nupjauta ir nuimta, palikta tik kančios krūtinėlė ir galva. Kas per vandalizmas? Visas kaimas dėl to baisiai pasipiktino. Netrukus Tūbelių gryčios langai buvo išdaužyti, pradėtas plėšti stogas, po metų iš gryčios liko tik kaminas. Kur viskas dingo ir kas galėjo taip įžūliai pasielgti? Kaime atsirado žmonių, kurie tuo susidomėjo, ir matė, kaip kaimynė Aldona V. su savo vaikais tempė, vežė rąstus pas save į kiemą ir gaminosi malkas. Ir Tūbelių namai buvo sukūrenti tos moters pečiuje. Vienišas kryžius dar keletą metų stovėjo išdraskytoje tuščioje Tūbelių sodyboje, bet vėliau ir jis kažkur dingo.

Panašiai atsitiko ir su Buivydžių kaimo jaunimo kryžiumi, kuris stovėjo šalia kelio prie pat Staigienės gryčios. Pro jį eidami ar pravažiuodami žmonės nusiimdavo kepures, žemai nusilenkdavo, bet apie 1950 m. ir nuo šio kryžiaus buvo nupjauta apatinė Kristaus kančios dalis. Žmonės netrukus pastebėjo, kad ir kaimo kapeliuose nuo keleto kryžių taip pat buvo nupjaustytos Kristaus kančios.

Tūbelių sodyboje vandalai, norėdami užmaskuoti savo pėdsakus, sunaikino ir patį kryžių, o jaunimo ir kapeliuose kryžius sunaikint buvo jau per daug įžūlu, nes jie stovėjo pačiam kaimo viduryje, labai jau visiems ant akių.

Vėbros sodelyje stovėjusiam kryžiui irgi lygiai taip pat kančia buvo nupjauta iki pusės, o vėliau ir pats kryžius sunaikintas.   

Į Pandėlį visada eidavome pro Vinkšnelio sodybą. Kartą su Jakučioniu sekmadienį eidami į bažnyčią, pamatėme, jog Vinkšnelio vienkiemyje kažkas darbuojasi apie kieme stovintį kryžių. Žmogus, mus pastebėjęs, viską metė ir nubėgo slėptis į toliau stovinčią klėtį. Priėję arčiau, radome už kančios dar paliktą užkištą laužtuvą, su kuriuo matyt bandė kančią visai nuplėšti. Jakučionis, atpažinęs tą žmogų, visaip jį išgėdino ir dar pagrasino pirštu sakydamas: „Negalvok, kad Dievas tau neatsilygins už tokius darbus...“ Tas lyg ir susigėdo, vėliau teko matyti, kad dar ilgai prie to kryžiaus mėtėsi tas pats laužtuvas, o kančia ilgus metus išsilaikė nenuplėšta. Tik gerokai vėliau visgi dar atsirado panašus į pirmąjį, kuris užbaigė ano pradėtą pragaištingą šventvagišką darbą. Kaip jau rašiau, 1985 m. vasarą mes su dukra Neringa, praeidami pro Vinkšnelių sodybą, tą patį kryžių radome gulintį ant žemės sutrupintą gabalais.

Daugeliui kyla klausimas: kodėl gi Kristaus kančios nuo kryžių buvo nupjaunamos iki pusės, bet paliekama tik galva ir krūtinėlė? Ir apskritai, kas tam suteikė pretekstą?  

Pokario metais, nors karas buvo ir pasibaigęs, sovietinė valdžia iškėlė sau uždavinį karo sugriautai pramonei rinkti metalo laužą, ypač spalvotus metalus, į kurių sudėtį buvo įtrauktas ir švinas, už kurį tada brangiausiai buvo mokama, o ant kryžių kančios būdavo išlietos iš švino, labai retai kur iš špižiaus. Į tą vajų pirmiausiai buvo įtraukti komjaunuoliai, kurie, kaip žinia, tuo metu niekino tikėjimą, tyčiojosi iš tikinčiųjų. Ką nors išniekint, kas kitiems buvo šventa, jiems buvo malonumas ir garbė. Tada tokie buvo komjaunuoliai. Daugelis jų nešiojosi ir kišeninius ginklus, kuriais juos okupantai buvo apginklavę.  

Kadangi Kristaus kančios krūtinėlė ir galva buvo tuščiavidurės (tokia buvo liejinio technologija), o visa apačia pilnavidurė, todėl dėl bendro vaizdo, kad per daug neįžeidus tikinčiųjų, viršutinę dalį dar palikdavo, o apatinę pasiimdavo, po to išlydydavo ir parduodavo antrinių žaliavų supirkimo punktuose. Ir visa tai laimino sovietinė okupantų valdžia. Tokiu būdu buvo surinkti dideli kiekiai švino ir kartu išniekinta ir sunaikinta tūkstančiai Lietuvos kryžių kryželių ir kitų šventų relikvijų. Buivydžiuose tas „vajus“ praėjo apie 1949–1953 metus. 

Kada su dukra Neringa 1985 m. gegužės 27 d. lankėmės Buivydžių kaime, nuėjome ir į kaimo kapinaites, kuriose radome tikrai tragiškai apverktiną vaizdą. Kryžiai sutrupinti, Kristaus kančios nė vienos, net antkapiai išvartyti, tarsi kažko ieškota.  

Kiek pamenu, iki Atgimimo čia to dar nebuvo. Kapinaitės buvo aptvertos spygliuota viela, kad galvijai po jas nesiganytų, o dabar jokio aptvaro... Bet juk tai šventa mūsų kaimo žmonių amžino poilsio vieta! Širdį skauda gal tik man, gal dar kam nors iš mūsų kaimo, bet jos neskauda nei Pandėlio seniūnui, nei Kultūros paveldo inspekcijos pareigūnams, kuriems mokami dar ir nemaži atlyginimai iš valdiškos kišenės… Apleidom Lietuvą! Apleidom Lietuvą, broliai lietuviai!

Buivydžių kaimui

     1988 04 28

Tą dieną apsilankęs tėviškėje, nuėjau į kaimo kapelius ir radau ten išvartytus ir sulaužytus kryžius, išdraskytus antkapius, supratau, kad tai vandalų darbas. Jokia teisėsauga šitam įžūliam vandalizmo aktui nesiėmė jokių priemonių, nors visiems ten gyvenusiems aplinkiniams žmonėms buvo žinoma, kad tai padarė kolchozo karves ganę piemenys iš Puodžialaukės.  

Man širdį suspaudė, gerklę užgniaužė ašaros… Maža pakart tokius niekšelius, kurie tyčiojasi iš mirusiųjų. Tuo kartu negalėjau susilaikyti kažko neparašęs, nors savo sielai nuraminti…

Buivydžiai – mano tėviškė.

Gimti namai, palaukės,

Tarsi upelis mėlynas

Pavasarį išplaukęs.

Čia kažkada vaikystėj

Laksčiau po žalią pievą,

Rinkau gelsvas purienas,

Baltai žydėjo ievos.

Balti žiedai ir gluosniai,

Skambus vaikystės juokas,

Po gluosniu parymojęs –

Aš kaimiškas berniokas...

Kiek daug atsiminimų...

Likimas laimę būrė.

Čia savąjį likimą

Kiekvienas gluosnis turi.

Save mes išdalinom,

Kur reikia ir nereikia,

O savąjį likimą

Mes amžinai prakeikėm...

Ten, kur svyravo gluosniai,

Kapeliuos kryžiai guli...

Už ką tos niekšų rankos

Išniekino Dievulį?

Išniekino likimą

Ir mirusius prakeikė...

Šiandien prie bonkės rymo

Kaip nekalta mergaitė...

Be jausmo ir be žodžių –

Kažkam taip buvo skirta

Išniekint tai, kas šventa,

Sugriaut likimų tiltą.

Pro juos praeina žmonės,

Iš skausmo verkia gluosniai,

Ir ko tie nevidonai

Čia knaisiojos kapuose?

Nudžius tos niekšų rankos

Kaip sausos gluosnių šakos,

Tik pėdas jų palaimins

Keiksmais užžėlęs takas.

Po didelių kelionių

Čia poilsiui atgulę

Buivydžių kaimo žmonės

Mylėjo ir Dievulį.

Ir niekad netikėjo,

Kad Laisvės Aušrai švintant,

Kažkokie niekadėjai

Jų kapelius išmintų.

Tarsi durklu pervertų

Dar gyvą mano širdį,

Nors mirusieji tyli,

Bet mano skausmą girdi.

Su jais dažnai kalbuosi

Tarsi su savo broliais,

Menu aš juos maldose,

Pavargusius senolius.

Visus, kurie išėjo

Į amžinybės kelią,

Ir širdyje paliko

Man atminties ugnelę.

Ten, kur svyravo gluosniai,

Kapeliuos kryžiai guli...

Dėl ko tos niekšų rankos

Išniekino Dievulį?

.....................................................................................................

JUOZAS ALEKNA mano prisiminimuose

Su Juozu susipažinome apie 1970 m. Kaip ir su visais kitais buvusiais disidentais, politiniais kaliniais mane supažindino Stanislovas Naglis, kadangi jie kartu kalėjo Mordovijos lageriuose.

Suimtas Juozas buvo 1957 m. po Vengrijos įvykių. Tuo metu jis mokėsi Vilniuje universitete antram kurse ir, kaip ir daugelis to meto jaunimo, labai aktyviai palaikė vengrų ginkluotą sukilimą, platino atsišaukimus ir ta jo veikla baigėsi areštu ir keletu metų Mordovijos lageriuose.

Grįžęs po bausmės atlikimo, Juozas kurį laiką gyveno Panevėžyje, dirbo miesto gamyklose, mes su juo tankiai susitikdavome, daug diskutuodavome politinėmis temomis, nes Juozas gana gerai nusimanė politikoje, buvo apsiskaitęs žmogus. Tarp kitko, jis buvo ir mano pagrindinis literatūrinės kūrybos kritikas. Kada įsigijau automobilį, kartu nuvažiuodavome į jo tėviškę Kupiškio rajone, Bikonių kaime, kur gyveno jo senutė motina ir sesuo Elena. Kita sesuo Bronytė buvo ištekėjusi ir gyveno Šimonyse.  

Juozas buvo nevedęs, nors peržengęs jau 50-uosius savo amžiaus metus. Kaip viena jo pažįstama mokytoja Dyrienė man yra sakiusi – Juozas ne vienai piršosi, bet taip ir liko senbernis.

Vedybų tema jis labai mėgdavo padiskutuoti su mano žmona. Ta jam aiškindavo, kad va, susirastų kokią našliukę, kad ir su vaiku, susituoktų, visai kitas gyvenimas būtų, bet Juozas sakydavo, kad jis svetimų vaikų neauginsiąs, jam reikalingi savi vaikai. O ką gi tu, žmogau, begali galvoti apie savus, kai tau jau šešta dešimtis lipa ant kulnų...

Kad ir išsilavinęs, labai patriotiškas žmogus, bet nemažai turėjo savo asmeninių keistenybių. Kada mirė jo motina, namuose liko viena sesuo Elena, ta irgi netekėjusi. Tada vyko ta didžioji melioracija, Juozas už sodybą ir pastatus gavo nemažą sumą pinigų, nutarė pasistatyti namą prie Kupiškio, Paketuriuose ant kalno. Taip žmogus ir vargo daug metų, daugiausiai pats statydamas, lipdydamas tą didžiulę mūro pilį, iš tėviškės parsivežė klėtį, kurią irgi pasistatė kieme ir dar apmūrijo, žodžiu, dirbo dieną naktį, o valgė labai prastai, gyveno sandėliuke, kuriame buvo išbetonuotos grindys, sandėliukas nekūrenamas.

 Kai atvažiuodavau jo aplankyti, kviesdavausi iškart į lauką pasikalbėt, nes viduje man šalto betono drėgmė grąžė kaulus, negalėdavau aš ten net keleto minučių pabūti. Bet Juozas su seserim Elena ten gyveno, ten jie miegodavo, ten jie vargo patys nežinodami dėl ko vargsta. Nors viduje buvo pamūrytas pečiukas, bet vargu jie jį ar kada užkurdavo.

Kartą užėjau pas juos, Elena savo lovoje guli maišais apsiklojusi, Juozas – savo, keletą kailinių dar ant antklodės užsimetęs, o viduje nekūrenta, vos ne minusinė temperatūra. Juozas kosti, sakau, ar tik kokios ligos nepasigausi, čia taip šalta. Jis tik nusipurtė tą visą apklotą nuo savęs, sako: „ Nė velnio, man visai nešalta...“

Supratau, kad jis buvo labai šykštus, gailėjo keleto pagalių nors kažkiek pasišildyt savo būstą, o namą surentė didžiulį, tiesiog be nuovokos. Ir kam jam toks namas buvo reikalingas, aš taip ir nesupratau? Nei vaikų, nei šeimos... Kai nuvažiuoju, būdavo, jis vedžioja mane po neįrengtus namo aukštus, rodo, kad va čia bus miegamieji, čia bus biblioteka, čia virtuvė... Tarp kitko, iš namo vidaus per visą kiemą išraustas ir išbetonuotas tunelis į ūkinį pastatą, kad kaimynai nematytų, kada jis vaikščios šert gyvulių ar pan. Juozas dar įžvelgė ir kitą to tunelio paskirtį: „O ką čia gali žinoti? Gal dar ir vėl pasikartos pokaris, ar karas, reiks slėptis, tai va, bus tam gera vieta, nė pats velnias neras.“ Tokie grandioziniai Juozo planai buvo kuriami ateičiai, nors jam tada jau buvo pervirtę per septynias dešimtis.

Tai buvo tikras optimistas, kuris į savo gyvenimą žiūrėjo labai toli, nors deja, kaip ir mums visiems, kiek Dievulio skirta, daugiau neištempsi nė sekundės.

Paskutiniu metu Juozas vis rečiau ir rečiau pasirodydavo Panevėžyje, rečiau ir pas mane beužsukdavo, nes dažniausiai laikėsi Paketuriuose prie Kupiškio savo namuose. Kažkada mano rašytame dienoraštyje radau tokius įrašus:

1987 01 18. Aplankiau savo draugą Juozą. Jis gyvena ant kalno Paketurių kaime. Jau kuris laikas, kaip jis manęs nebeaplanko Panevėžyje. Nežinau, kas su juo dedasi. Ar susirgo, ar šiaip užsigavo, nes prieš tai buvo šiek tiek nesusipratimų su juo tarp mudviejų dėl darbo...

Atvažiavom į Paketurius su žmona. Takelis iki Juozo namo pravalytas nuo sniego. Sustojom netoli jo gryčios. Žmona pasiliko automobilyje, o aš nuėjau pas jį į ūkinį.

Didžiulis aukštas mūras su viršuje išmūrytais špiliais, tarsi Gedimino pilyje, priešais ilgas ūkinis pastatas, kuriame vis dar, atrodo, savo dienas leidžia Juozas. Tik priėjęs prie ūkinio, išgirdau raktšų čežėjimą ir pamačiau, kaip iš namo išeidamas Juozas rakina duris. Pasisveikinom. Jis man pasirodė kažkoks nusiminęs, apsirengęs senais prastais drabužiais, su keista ausine vatine kepure, kurią metalo suvirintojai nešioja. Įėjom į ūkinį – į virtuvę. Čia viskas, kaip ir anksčiau, užkuista, vietos nėra, sienos peršalę, šerkšnu aptrauktos, viduje vos jaučiasi šilumos keli laipsniai. Ant stalo, kaip ir visada pas jį, pribarstyta maisto atliekų, stovi radijo imtuvas... Pradėjau kalbint aš jį ir domėtis, kodėl jis pas mane nebeužsuka, į Panevėžį nebeatvažiuoja, gal ko supykęs... Jis taip ir sako:

– Taip, Romai... Supykau ant tavęs ir pamačiau, kad mūsų draugystei ne pakeliui. Aš ir draugams pasakiau, kad tu su manim pasielgei kaip tikras čeboto aulas...

Aš nustėrau išgirdęs iš jo šiuos žodžius. Bet dar daugiau nustėrau, kai jis pasakė, jog atseit kažkada vasarą aš jo paklausęs: „Juozai, ar tu uostei kada nors kumelės pauodegį?“ Žiūriu aš ir nesuprantu dabar jo. Kažkas čia ne taip, sumečiau... Bandžiau aiškintis, kad aš taip tikrai niekada ne tik jam, bet ir niekam išvis nesu sakęs. Jis vis vien savo... Kas man beliko? Ir aš tada jo atsiprašiau už tuos, neva mano pasakytus, žodžius. Jis man greit padavė ranką ir pasakė, kad jis nebepykstąs dėl to.

Kadangi jis įrodinėjo, jog šitai aš sakiau dar prie savo bendradarbio Vidmanto, grįžęs tuoj pat paklausiau jo, bet Vidmantas pasakė, kad jis iš mano lūpų Juozo adresu nieko panašaus tikrai negirdėjęs.

Aš labai nekaip pasijutau Juozo atžvilgiu, nors dabar galvoju ir man atrodo, ar tik jis nebus to susapnavęs, o vėliau suvokęs kaip de fakto – realia tiesa. Be to nesistebiu, kad iš tokio skurdaus ir nevykusio gyvenimo galėtų kartais žmogus ir pakvaišti. O vis dėlto gaila man jo... Žmogus geras, patriotas, žmogus iš didžiosios raidės, bet gyvenimo būdą pasirinkęs visai ne pagal save.

Skundėsi, kad sesuo Elena jau visi metai guli psichiatrinėj ligoninėje, o jis pats irgi nekaip jaučiasi... Po mentimi dažnai jaučiąs nemalonų maudimą.

Vis dėlto kaip sunku vienišam, o iš šalies stebinčiam – dar sunkiau jį matyt tikrai apgailėtinos būklės.

1987 02 02. Vakar atėjo du mano prieteliai: Juozas Alekna ir Juozas Jurevičius. Jurevičius ėmė aiškinti, kad lietuviams nepriklausomybę iškovojo vokiečiai, o Alekna – kad vokiečiai mums net nepadėjo, išsikovojom mes patys. Ginčas įsiliepsnojo iki kraštutinumo. Alekna atsistojo, kepurę ant galvos ir išėjo.

1987 08 07. Vakare buvo atėjęs Juozas Alekna, su juo daug kalbėjomės apie dabartinius įvykius. Šį kartą Juozas buvo nuvargęs, darbe sunkiai dirbo ir gal todėl tankiai pabrėždamas vis niekino ir vadino gyvuliais tuos, kurie vis dar negali atsisakyti savo šilto namų guolio, „žigulių“ ir kitų prabangų, o dvasinį gyvenimą laiko antraeiliu. Jis tiesiog pasipiktinęs koneveikė tą piniguočių klasę, lygindamas juos su tvarto kiaulėmis, kurios patenkintos knaisiojasi apie savo pilną ėdalo lovį ir nemato, kad šeimininkas joms kieme peilį galanda. Jis man priminė ir seną Hitlerio posakį: „Sunaikink tautos istoriją, sunaikink jos inteligentiją ir tauta ims garbinti tuos, kurie juos gyvuliais pavertė.“ Labai teisingi žodžiai, nors ir visų niekinamo diktatoriaus pasakyti.

Tai tiesa, kad tarp mūsų prisiveisė tokių riebių kiaulių su nuosavais namais, nuosavomis mašinomis, jog jų ir su meduoliu iš ten neišviliosi. Jie nieko aplink nemato, o kas blogiausia – tai ir nesistengia matyti.

                         ..........................................................

Prasidėjus Atgimimui, Juozas Alekna aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, platino Sąjūdžio spaudą, dalyvavo Sąjūdžio susirinkimuose, mitinguose. Aš dar turiu nuotrauką, kai Panevėžyje Sąjūdžio mitinge Juozas su tuometiniu milicijos kapitonu Stasiu Adikliu priekyje minios laiko plakatą su užrašu: „Stalinizmui ne – Suverenitetui Taip.“ Dėl to plakato tada Adikliui gerai kliuvo nuo milicijos viršininkų, grasino ir iš tarnybos atleisti, bet, kadangi Sąjūdis jau buvo gerokai įsibėgėjęs, Adiklis ir taip savo noru apleido miliciją.

Kiek teko kalbėtis su Juozu, tada jis aiškino, kad rusai jau mums didelio vaidmens nebevaidina, anksčiau vėliau jie iš Lietuvos išsikraustys, bet ateityje mūsų pati didžiausia bėda tai dar bus lenkai. Su jais mums reiks dar daug pakariauti. Nežinau kodėl, bet Juozas ne kartą lenkus yra įvardijęs kaip didžiausius mūsų priešus. Jis labai kritiškai atsiliepdavo ir apie patį popiežių Voitylą. Juozas sakydavo: „Nesvarbu, kad jis popiežius, nesvarbu, kad jis lietuviškos kilmės, bet jis yra lenkas. Pilsudskis irgi buvo kilęs iš lietuviškos giminės, o ką jis padarė Lietuvai, dabar jau aiškint nereikia...“

Juozas labai toli įžvelgdavo politinius įvykius ir sugebėdavo gana argumentuotai visa tai paaiškinti. Jis aiškino, kad lenkai patys didžiausi intrigantai, savimeiliai, pagyrūnai, pavyduoliai, arogantiški pasipūtėliai, kad jais pasitikėti negalima.

Nuo šių Juozo Aleknos pasakytų žodžių praėjo 18 metų. Mes jau dvidešimt metų gyvename nepriklausomoj Lietuvoje ir štai Juozo išdėstyti argumentai pasitvirtino šimtu procentų. Nė viena tautinė mažuma dar nebuvo pareiškusi į Lietuvą taip įžūliai tokių pretenzijų, kokias pareiškė dabartiniai Vilniaus krašto „lenkai“. Kodėl žodį „lenkai“ rašau kabutėse? Tai suprasti visai paprasta. Aš dar kartą pakartosiu kalbininko, akademiko Zigmo Zinkevičiaus žodžius, parašytus žurnale „Savaitė su TV“, 2010 02 03, Nr. 5, 3 p.: „<...>Nesutinku su kai kurių Vilniaus krašto lenkų tvirtinimais, kad jie čia gyveno „nuo amžių“. Šiose etninėse Vilnijos žemėse nuo seno gyveno lietuviai. Net Abiejų Tautų Respublikos laikais čia nesikūrė lenkai iš Lenkijos karalystės, mat Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jie neturėjo teisės įsigyti žemės, nebent – vedybų pagrindu.“

Tam pačiam žurnale savo nuomonę tuo pačiu klausimu išsako ir kalbininkas, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva: „<...> Turėdami geriausias sąlygas pasaulyje (už Lenkijos ribų) savo kultūrai palaikyti, kai kurie lenkų aktyvistai Lietuva skundžiasi dėl to, kad po Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių užvaldymo, 100 lenkiškų švietimo įstaigų, lenkų universiteto filialo, kelių leidinių, radijo stoties, 30 nevyriausybinių organizacijų, 2 partijų įsteigimo dar siekia vardų bei pavardžių, gatvių, vietovių pavadinimų, oficialios lenkų kalbos ir teritorinės autonomijos. Juk dėl to dar 1992 m. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės buvo paleistos.“  

Paskutiniu metu Juozas ėmė skųstis sveikata, sakė kažkas su plaučiais nelabai gerai, gal koks uždegimas ar pan., bet rimtai tai jis nesityrė, o kada pateko į ligoninę, buvo jau per vėlu.  

Nuėjau į ligoninę jo aplankyti, bet čia man pasakė, jog Alekną perkėlė į reanimaciją. Supratau, kad kažkas rimta. Šiaip taip įsibroviau į reanimacijos skyrių ir budinti seselė man pasakė, kad mano draugui plaučių vėžys, o tai jau išeities tikrai nebėra. Įėjau į palatą, Juozas gulėjo ir šypsojosi, bet kalbėti jau negalėjo, nes per burną į plaučius jam buvo įvestas zondas. Aš jam dar kažką pasakiau, pabuvau kokias penkiolika minučių, paraminau jį, kad pasveiks, viskas bus gerai, paspaudžiau jam ranką, atsisveikinom ir aš išėjau, pažadėjęs, kad ateisiu kitą dieną, bet rytojaus dieną, kai paskambinau į ligoninę, man pasakė, kad Juozas Alekna mirė. Taip daugiau jau ir neteko su Juozu pasimatyti šiam pasaulyje. Išėjo žmogus tyliai, kaip ir kiekvienas paprastas eilinis šios žemės pilietis, ir liko tik maži prisiminimai, kad va toks gyveno, kūrė, statė namus, kovojo ir tikėjo tėvynės laisve, gražesniu gyvenimu, o šiandien guli tylus jau giliai po žeme. Tik ant jo kapo Antašavos kapinėse šalia tėvų ir seserų vienintelis vardas iškaltas – JUOZAS. Nei gimimo, nei mirties data jau nieks nepasirūpino, netgi tie, kuriems jo rankomis tie didžiuliai mūrai ant Paketurių kalno pastatyti liko, kaip nieks, matosi, nebesirūpina ir jo kapeliu.   

1992 10 11. Įrašas mano dienoraštyje jau po Juozo laidotuvių.

Gražiai palaidojom Juozą Alekną. Tebūnie jam lengva Lietuvos žemelė, kurią jis galbūt labiausiai už viską mylėjo iki paskutinės savo gyvenimo minutės.

Po gedulingų pietų, atsisveikindamas su velionio artimaisiais, aš priėjau prie Juozo sesers Bronytės ir priminiau jai, kad ko gero galėtų būti išlikę Juozo rašytų laiškų ar šiaip ko nors iš jo kūrybos, nes jis kažką lyg ir bandė rašyti. Paprašiau, kad ji tų rašinių nesunaikintų, gal aš kada atvažiuosiu, pasižiūrėsime, kas ten yra. Šią mano frazę tučtuojau pasigavo taip pat buvęs velionio artimas draugas advokatas Antanas Juodėnas. Apie tai vėliau sužinojau ir aš.

Kada aš išvykau į namus, Juodėnas, pasirodo, lygiai taip pat, kaip ir aš, priėjo prie tos pačios Bronytės ir nedviprasmiškai pareiškė jai: jeigu ji rastų ką nors iš velionio rašytos medžiagos, kad viską atiduotų jam, bet tik ne Romui, kadangi apie Romą jis galėjo parašyti ką nors neigiama, ir tada Romas, tai radęs, ko gero sunaikintų Juozo visą rašytinę medžiagą.

Kada man paskambino Bronytė ir pasakė, ką jai po manęs šnekėjo Juodėnas, aš tik tada pagalvojau: Antanai Antanai, koks visgi tu niekingas žmogelis. Viena, tai aš nesuprantu, ką jau ten Juozas būtų galėjęs apie mane neigiama parašyti, juk mes su Juozu buvome bendros idėjos draugai, vieningos minties žmonės, o va, kad apie Juodėną, tai gal ir galėjo būti parašyta kas nors neigiama, kadangi man ne kartą Juozas yra prasitaręs apie jį, kaip apie nepatikimą žmogų: „Pagyrūnas, tuščiakalbis, pliurpalynė...“ – ir t. t. Čia a. a. paties Juozo žodžiai. Ne be pagrindo apie Juodėną matyt aš jau seniai galvojau kaip apie nepatikimą žmogų. Tarybiniais metais dirbo Anykščių Vykdomojo komiteto pirmininku, buvęs komunistų partijos narys, kažkur Žemaitijoje dirbęs mokytoju, jo žodžiais tariant, kažkaip per žioplumą, iš kišenės traukiant nosinę, iškritęs rožančius ir tokiu būdu jis buvęs demaskuotas, arba, kitaip tariant, išsišifravęs.

Tie rožančių „iškritimai netyčia“ kam ne kam, o man tai jau seniai yra žinomi, dar iš gausybės buvusių partizanų pasakojimų, kada klasėje mokytojui „netyčia“ iš kišenės iškrenta rožančius, mokiniai tai pamato, iškart gandas pasklinda po apylinkę ir naivūs kaimo žmogeliai tai priima už gryną pinigą, kad tas mokytojas – mūsų žmogus, tikintis ir pan., bet va jam atsitiko nelaimė, iškrito rožančius iš kišenės, jį dėl to pašalino iš mokytojo pareigų, jis dabar bus patikimas partizanų ryšininkas. To čekistams ir tereikėdavo. Toks „patriotas“ mokytojas – MGB agentas gauna partizanų pasitikėjimą ar tampa jų ryšininkais, o partizanus jis vėliau labai gražiai, be jokių įtarinėjimų po vieną sutvarko...

Tai va, ką reiškia toks nekaltas rožančių iškritimas iš kišenių.

Nesirengiu tuo aš apkaltinti A. Juodėno, bet jo tokios suktos kalbelės man pasitikėjimo nekelia. Gyveni tu žmogus sau ir gyvenk. Kam ta sukta gražbylystė?

Kada aš jau nepriklausomybės metais dirbau saugume, A. Juodėnas ne kartą manęs teiravosi, ar aš neradęs kartais jo bylos. Aš jo pasidomėjau, kokios bylos, bet jis taip konkrečiai man ir nepasakė. Na, bylos ir tiek, jo asmeninės...

Žmogau, jeigu tu nebuvai teistas, nebuvai sekamas, tai kokia gali būti tavo byla KGB archyvuose? Nebent tik agentūrinė? Aš supratau, kad jis ne juokais buvo susidomėjęs kažkokia savo byla ir mane tiesiog primygtinai klausinėjo apie tokią bylą, bet nei aš jo bylos ieškojau, nei man ji rūpėjo, aš dirbau tą darbą, kurį turėjau dirbti. O dėl ko A. Juodėnas taip buvo susirūpinęs „savo“ byla, lieka žinoti tik jam pačiam...

           ...............................................................................................................................

Kai kurie išrašai iš Endriukaičio Algirdo ir Aleknos Juozo baudžiamosios bylos Nr. 19684, kuri buvo pradėta 1957 02 12 ir baigta 1957 04 20. Byla saugoma LYA (KGB) archyve.

N U T A R I M A S

(areštui)

       1957 m. vasario mėn. 11 d.                                                  Vilnius

Aš, Valstybės Saugumo Komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 4 valdybos 1 skyriaus vyresnysis įgaliotinis, išžiūrėjęs gautą medžiagą apie nusikalstamą veiklą pil. Aleknos Juozo, Jono sūnaus, gimusio 1923 m. Kupiškio rajone, Bikonių kaime, lietuvio, TSRS piliečio, nepartinio, kilusio iš valstiečių šeimos, nevedusio, su viduriniu išsilavinimu, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo Teisės Mokslų Fakulteto 3-io kurso studento, gyvenančio Vilniaus mieste, Liepos 21-sios g-je, Nr. 4, 313 kambaryje, –

R A D A U:

Alekna J. J. 1956 m. lapkričio mėn. studentui Belickui pareiškė, kad tie studentai, kurie išdavė demonstracijos dalyvius Vilniaus Rasų kapinėse 1956 m. lapkričio 2 dienos, pasitaikius patogiam momentui bus nunuodyti.

Alekna taip pat pasisakė, kad jis žadąs dalyvauti antitarybinėje demonstracijoje, kuri turi įvykti Vilniaus Gedimino aikštėje 1957 m. vasario 16 dieną.

Ryšium su tuo pasakė, kad jam „kova už tėvynės laisvę“ brangesnė negu universitetas. Jisai šmeižia tarybinę santvarką sakydamas, kad lietuviai dabar gyvena vergovėje ir, jeigu Lietuvoje nebūtų rusų tautybės piliečių, tai jie su lietuviais išdavikais greit susitvarkytų. Alekna taip pat pareiškė, kad visapusiškai pritaria Vengrijos kontrrevoliucijai ir, jeigu galėtų pats, prie jos prisidėtų.

Nusikalstamoji Aleknos Juozo, Jono sūnaus, veikla pasitvirtina liudytojų Šinkausko T. J., Belicko V. J. parodymais.

                                             N U T A R I A U:

Alekną Juozą, Jono sūnų, gyvenantį Vilniaus mieste, 21-osios Liepos gatvėje suimti ir pas jį padaryti kratą.

VSK prie LTSR Ministrų Tarybos 4 valdybos 1 skyriaus

                           vyr. oper. įgaliotinis – leitenantas GLIOŽERIS (parašas)

„Sutinkame“ VSK prie LTSR Ministrų Tarybos 4 valdybos viršininkas

                                                  papulkininkis  OBUKAUSKAS (parašas)

VSK prie LTSR Ministrų Tarybos tardymo skyriaus viršininkas

                                           papulkininkis  KISMINAS (parašas)

Toliau Juozui Aleknai pareiškiamas kaltinimas pagal RTFSR BK 58–10 str. 1 d. ir 58– 11 str.

89-am p. pateikiama jo charekteristika, gauta iš Teisės mokslų fakulteto dekano:

C H A R A K T E R I S T I K A

1954–1955 mokslo metais Alekna Juozas, 1923 gimimo, iš vidutinių valstiečių, lietuvis b/p, įstojo į Vilniaus Valstybinio Universiteto Teisės mokslų fakulteto pirmą kursą ir mokėsi iki 1957 m. vasario 14 d, kai buvo, jo paties prašymu, išbrauktas iš studentų sąrašo.

Stud. Alekna Juozas mokėsi vidutiniškai, dėl ligos jam buvo atidedami egzaminai, 1956–1957 mokslo metais (5 semestras) mokėsi nepakankamai ir nuo vasario mėn. neteko stipendijos.

Stud. Alekna Juozas fakulteto visuomeniniam gyvenime nedalyvavo, laikėsi nuošaliai nuo kolektyvo, aiškinosi, kad dėl amžiaus negali prie jo pritapti (bent dešimčia metų buvo vyresnis už kitus), iš studentų – kurso draugų buvo nusiskundimų dėl jo atsilikusių pažiūrų, paskutiniu laiku dėl politiškai neteisingo nusistatymo ir neteisingo politinių įvykių vertinimo, tačiau dėstytojų akivaizdoje to neparodė.

Teisės Mokslų Fakulteto Partinės Organizacijos Sekretorius Doc. Blieka (parašas)

Teisės Mokslų Dekanato Dekanas Doc. Domaševičius (parašas)

Kaltinamojoj išvadoje, surašytoje 1957 m. balandžio 20 d., pažymėta:

1957 m. vasario 14 d. VSK prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos suėmė ir patraukė Baudžiamojon atsakomybėn šioje byloje kaipo kaltinamuosius: Endriukaitį Algirdą, Juozo sūnų, ir Alekną Juozą, Jono sūnų.

1956 metų pavasarį Endriukaitis A. J., gyvendamas studentų bendrabutyje, su kaltinamuoju Alekna J. J. vesdavo tarp studentų antitarybinius pokalbius, kurių metu šmeižė kolūkinę santvarką Lietuvoje, Lietuvos TSR suverenines, kaip sąjunginės respublikos, teises.

1956 metų spalio-lapkričio mėnesiais pokalbiuose su studentais Šinkausku T. J. ir Belicku V. J. Alekna J. J. teigiamai atsiliepė apie vykusį tuomet Vengrijoje fašistinį maištą, pareiškęs norą pats asmeniškai prisidėti prie fašistinių maištininkų.

1956 metų lapkričio mėnesį Alekna J. J. pareiškė studentui Belickui V. J., kad tie studentai, kurie išdavė antitarybinių išsišokimų Vilniaus miesto Rasų kapinėse 1956 m. lapkričio mėn. 2-os dienos dalyvius, pasitaikius patogiam momentui, bus užmušti. Toliau jis kalbėjo, kad lietuviai dabar gyvena vergovėje ir, jeigu Lietuvoje nebūtų rusų, tai su vietiniais lietuviais išdavikais susitvarkytų per tris dienas.

Artėjant 1957 metų vasario mėn. 16 dienai, Alekna J. J. išreiškė savo pasiryžimą dalyvauti minėtą dieną antitarybiniuose išsišokimuose. Apie galimas po to pasekmes – pašalinimą iš universiteto Alekna J. J. pareiškė, kad „kova už tėvynės laisvę“ jam brangesnė negu universitetas.

Alekna J. J., pateiktame jam kaltinime neprisipažino. Jo kaltė įrodoma liudytojų:

Šinkausko Tado, Juozo s., g. 1934 m.;

Belicko Vinco, Juozo s., g. 1931 m.;

Gaidelio Edmundo, Vaclovo s., g. 1934 m.;

Sirvydžio Liongino, Gasparo s.;

Letkausko Leopoldo, Povilo s., g. 1936 m.

Teismo metu J. Alekna aiškino, jog jis labai nemėgęs rusiškų keiksmažodžių, todėl studentai jį ir vadinę nacionalistu.

Juozas Alekna buvo pripažintas kaltu pagal BK 58-10 str. 1 dalį ir nubaustas 4-iems metams laisvės atėmimo be teisių atėmimo.

Algirdas Endriukaitis pripažintas kaltu pagal BK 58-11 str. ir 58-10 str. 1 d. ir nubaustas 6-iems metams laisvės atėmimo be teisių atėmimo.

                  .......................................................................................................................................  

DIRBAU IR PAGAL SUTARTIS

Grįžęs iš lagerio tris mėnesius nedirbau, tiksliau, priverstinai atostogavau, nes kur tik besikreipiau, niekur manęs nenorėjo priimti, o darbų buvo sočiai. Aš gi turėjau šiokią tokią ir specialybę, nenorėjau – eiliniu darbininku.

Kaip jau rašiau, kai mane išsikvietė KGB kapitonas Keršanskas ir pasiūlė padėt įsidarbint bet kurioje miesto įmonėje, aš jam pasakiau, jog kaip nors įsidarbinsiu ir be jų pagalbos, nes gerai žinojau, kad šita „firma“ už ačiū nieko nedaro.

Pagal gamyklų ir įvairių įmonių skelbimus ėmiau ieškoti darbo. Apsilankiau keleto įmonių kadrų skyriuose: prisistatau savo pavarde, „kadravikas“ pavarto popierius ir iškart atsako, kad jiems jokių technikos nei administracijos darbuotojų nereikia, nors jų skelbimai reklamuojami beveik kiekvienam laikraštyje – „reikalingi konstruktoriai, technologai, meistrai“, bet kur tik nuėjau, visur man atsako tą patį – nereikia. Tik tada prisiminiau čekisto Keršansko žodžius „mes galim padėti surasti darbą“.

Kitas įdomus pokalbis vyko su Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato direktoriumi Utkumi. Mano draugas Stasiukas Naglis dirbo mechaniku prie gazuoto vandens automatų. Grįžęs iš lagerio, jis Prekybos valdybos viršininko Mažeikio dėka buvo įsidarbinęs šioje įmonėje. To paties Mažeikio dėka ir Antanas Terleckas buvo įsidarbinęs Vilniuje Valakampių restorano direktoriumi.

Stasys pasišnekėjo su Mažeikiu, kuris man ir pasiūlė nueit pas Utkų, nes jam, kiek buvo žinoma, buvo reikalingas buitinių prietaisų remonto cecho meistras.

Utkus buvo orus ponas, jo kišenėje sėdėjo visa Panevėžio miesto valdžia, tarp jų ir pats Vykdomojo komiteto pirmininkas Kačkus, KGB saugumo viršininkas Kišonas, nes Buitinis kombinatas vykdė labai didelius užsakymus, per jį tekėjo milijoninės sumos.

Nuėjau į Utkaus apartamentus. Ką tu! Ką tu! Utkus kaip koks fiureris sėdi ten kažkur gale kabineto už plataus stalo atsidrėbęs (jis buvo aukšto ūgio, stambaus sudėjimo, vienas pažįstamas yra sakęs, jog per pietus Utkus sukirsdavęs visą keptą antį), kabinetas didžiulis, gal dešimt dar tokių Utkų laisvai susitalpintų. Per visą kabinetą –  raudonas kilimas, kurio galas dingsta ten po paties direktoriaus kojomis.

Įėjau, pasisveikinau, Utkus paklausė, kokiu reikalu pas jį... Pasakiau, kad norėčiau įsidarbinti, jis paklausė, kur norėčiau, pasakiau, jog girdėjau, kad yra laisvas meistro etatas buitinių prietaisų ceche.

Tada Utkus paklausė mano pavardės ir, kai ją pasakiau, jis kažkaip iškart pakėlė galvą, supratau, kad tą pavardę jis jau kažkur girdėjęs. Pirmas jo toks tiesmukiškas klausimas buvo, ar aš komunistų partijos narys? Labai nedrąsiai atsakiau, kad aš nepriklausau jokiai partijai. Kažkas čia panašiai kaip saugume, kai manęs čekistas Česnavičius paklausė, kokiai organizacijai priklausau, bet Utkus visai normaliai sureagavo, tik pasakė:

– Draugas Kaunieti, pas mane vadovaujamą darbą dirba be išimties visi komunistų partijos nariai. Mums reikalingi dori, sąžiningi žmonės, kuriais mes galėtume pasitikėti, todėl jūsų aš negaliu rekomenduoti šiam darbui, nes reiks dirbti su žmonėmis...

  Ir tuo baigėsi mūsų pokalbis. Utkus įsikniaubė į savo popierius, o aš ir žodžio netaręs, apsisukau ir išdūlinau pro ąžuolu inkrustuotas Utkaus kabineto duris.

Praėjo keli mėnesiai, jau girdžiu – visas miestas šneka, kad Utkus suimtas, sako, į užsienį bandė aukso maišą išgabent. Na, gal ir ne maišą, bet tikriausiai kažką „sąžiningasis“ komunistas bandė iššmugeliuot, bet užlaužė KGB, ir ne Vilniaus, o net iš Maskvos atkomandiruoti čekistai. Vilniumi, matyt, ne visai pasitikėjo... Tai va kokie buvo tie „sąžiningieji“, „dorieji“ komunistai, kurie mus valdė pusę amžiaus.

                ......................................................................................................................

Mano p a s t a b a: remiantis A. Utkaus baudžiamąja byla, gauta iš LYA – trumpi jo biografiniai duomenys, užrašyti 1972 m. sausio 4 d. Vilniaus KGB Tardymo poskyrio viršininko majoro V. Kažio.

Algirdas Utkus, Juozo g. 1935 m. Radviliškio r., Palonų apyl., Vitiškio vnk. 1943 m. pradėjo mokytis Pakiršinio per. m-kloje, 1945 m. ją baigė ir įstojo į Baisogalos progimnaziją. 1950 m. įstojo į komjaunimą ir dirbo Palonų skaityklos vedėju, o 1950 m. pabaigoje pradėjo dirbti Šeduvos komjaunimo komitete instruktoriumi. 1948–1949 m. baigė Šiaulėnų progimnazijos 4 klases.

1953 m. buvo paskirtas komjaunimo CK komsorgu į Baisogalos vidurinę mokyklą. Po to perėjo dirbti į Ramygalos rajoninį komjaunimo komitetą instruktoriumi Krekenavos zonai. 1955 m. perėjo dirbti į Ramygalos rajoninį laikraštį „Tarybinė tėvynė“ atsakinguoju sekretoriumi.

1955 m. buvo priimtas į partiją ir paskirtas Troškūnų rajono partijos komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pavaduotoju. Po metų dirbo Anykščių rajoniniame partijos komitete partinio švietimo kabineto vedėju iki 1956 m., o iki 1961 m. – Anykščių partijos rajoninio komiteto agitacijos ir propagandos skyriaus vedėju, vėliau instruktoriumi.

1962 m. persikėlė gyvent į Panevėžį ir pradėjo dirbti miesto vykdomojo komiteto kultūros skyriaus vedėju. Čia jį pakvietė dirbti miesto partijos komiteto sekretorius Eidukas. Po kelių mėnesių jam buvo pasiūlyta dirbti Panevėžio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato direktoriumi.

Kaltinamojoj išvadoje baudžiamojoj byloje Nr. 329, surašytoje 1972 m. birželio 3 d., kaltinami Utkus Algirdas, Juozo pagal Lietuvos TSR BK 94 str. II d., 180 str. II d., 180 str. I d., 18 ir 181 str. I d., 181 str. I d., 207 str. ir Bulika Jonas-Vigantas, Kazio – pagal Lietuvos TSR BK 94 str. II d.

<...> 1963 m. A. Utkus per nenustatytą asmenį įsigijo fiktyvų mokyklos baigimo atestatą, kurį 1965 m. pateikė stodamas mokytis į Lietuvos žemės ūkio akademiją.

<...> 1966–1970 m. A. Utkus gavo vidutinį mėnesinį atlyginimą 262,22 rb. Tardymo metu nustatyta jo santaupų ir išlaidų, neskaitant kitų buitinių, suma sudaro 31971,14 rb., kuri žymiai viršija jo uždarbį. Tai įrodo, kad kaltinamasis A. Utkus gyveno ne pagal savo darbo pajamas.

<...> Pateikiamas kviestinių į teismo posėdį asmenų sąrašas, t. y. liudytojų iš viso 67 asmenys.

Kadangi byloje neminimos A. Utkaus suėmimo aplinkybės, jis kaltinamas tik už kyšių ėmimą, bet vėliau, kiek teko kalbėtis ir su gerai informuotais asmenimis, atseit, A. Utkus buvo sulaikytas KGB operatyvininkų Vilniuje aerouoste su dideliu kiekiu valiutos ir aukso dirbiniais. Šiuos išrašus iš A. Utkaus baudžiamosios bylos pateikiau specialiai skaitytojui susipažinti su „sąžiningojo“ komunisto biografija ir jo „sąžininga“ veikla. Manau, kad dabar jau nereiks daugiau komentarų, kodėl jis manęs nepriėmė į savo vadovaujamą įmonę, kokių „sąžiningų“ darbuotojų jam reikėjo ir kodėl aš jam netikau.

1. Utkaus kaltinamąją išvadą pasirašė tas pats KGB prokuroras Bakučionis, su kuriuo ir man teko kažkada pabendrauti toje pačioje valdiškoje „kontoroje“, o Aukščiausias teismas 1972 10 19 jam atseikėjo 10 metelių sustiprinto režimo kolonijoje.

            .........................................................................................................................                     

Kažkas pasiūlė pabandyt nueiti į Metalo dirbinių gamyklą, ten atseit labai neblogas direktorius Antanas Paškauskas, su juo žmoniškai galima visada susitarti. Nuėjau, prisistačiau, kas toks esu, pirmiausiai paaiškinau, jog neseniai grįžęs iš lagerio, jeigu mane priims, kad paskiau neturėtų nemalonumų, nes kur tik beėjau per gamyklas, visur manęs atsisakė, nepriėmė vien dėl to, kad „sėdėjęs“. Direktorius nusišypsojo, paprašė parodyt darbo knygutę, parodžiau, jis iškart sureagavo perskaitęs joje įrašą, jog „Ekrane“ prieš lagerį dirbau inžinieriumi konstruktoriumi. Paskambino konstruktorių skyriaus viršininkui Petrui Dragūnui, pasiteiravo, ar dar reikalingas konstruktorius ir tas matyt atsakė teigiamai. Tada jis mane pažadėjo įdarbinti dispečeriu, o dirbti reiks konstruktoriumi, tik nepaaiškino, dėl kokios priežasties jis negalėjo manęs įdarbinti iš karto konstruktoriumi. Aš jo pasiūlymą priėmiau ir pradėjau dirbti Metalo dirbinių gamykloje nestandartinių įrengimų konstruktoriumi.  

Maždaug po poros savaičių vyr. buhalterė pasikviečia mane ateit pas ją į kabinetą, bet nepasako dėl ko. Iškart suveikė smegeninė: „O gal kaip „Ekrane“, kada irgi direktorius pasikvietė ateit pas save, o ten jau laukė šakalai iš KGB?..“

Nueinu į buhalteriją, sėdi poniutė, buhalterė galvos linktelėjimu parodė man į ją ir pridūrė: „Čia va pas mus atėjo atstovė iš mokesčių inspekcijos ir norėtų su jumis pasišnekėti.“ Paprašė mane atsisėst, na ir ėmė ta poniutė klausinėt, kaip aš čia įsidarbinau, kas mane čia rekomendavo, kokį darbą aš čia dirbu, kokiam skyriuje ir t. t. Iškart supratau, iš kokios „mokesčių inspekcijos“ šita ponia, nes jos klausimai, mano supratimu, buvo visai neadekvatūs tai institucijai, iš kurios ji sakėsi atėjusi. Aš jau muštas vilkas ir su tokių tarnybų atstovais galėjau šnekėti be pavinguriavimų – tiesiai ir atvirai. Tai aš

jai ir pasakiau, kad su tamsta kalbėtis nežadu, aš čia tik eilinis darbuotojas, aš jūsų nepažįstu, yra mano viršininkai, direktorius, jūs su jais ir šnekėkitės, jų klauskit, o ne manęs... Tuo mūsų kalba ir baigėsi, atsistojau ir išėjau.

Nežinau, kaip į tai reagavo ta ponia iš „mokesčių inspekcijos“, bet maždaug po poros valandų mane pasikvietė direktorius ir taip jau labai švelniai perspėjo, kad su jų svečiais reiktų elgtis truputį korektiškiau. Aš jam nieko neatsakiau, o jis man daugiau irgi nieko nepasakė, liepė eit ir toliau ramiai dirbti, atseit, jau viskas praėjo... O kas praėjo, tai man nepasakė.

Metalo dirbinių gamykloje išdirbau pustrečių metų inžinierium-konstruktorium, t. y. nuo 1970 12 16 iki 1973 06 05. Tas darbas man patiko, su bendradarbiais gerai sugyvenau, viršininkai irgi mane gerbė, su niekuo nekonfliktavau, savo darbą dirbau nuo dūšios.

Braižomąją lentą pasistačiau kampe, kad į kabinetą atėjus iš koridoriaus manęs nematytų, ką aš darau. Ypač kada šilta, vasarą, po pietų, taip suimdavo miegas, jog negalėjai iškęst nors minutės nenusnaudęs atrėmus galvą į lentą. Kolegos pastebėjo, kad aš kartais padedu galvą ant lentos ir snaudžiu, o taigi ne man vienam taip užeidavo snauduliai. Bendradarbiai aplink mane persistatė irgi savo braižomąsias lentas, tada jau visai aš likau izoliuotas nuo pašalinių.

Ateinu kartą papietavęs, žiūriu, ant mano lentos kolega Vidas padėjęs galvą snaudžia. Aš jam ir sakau: „Čia ne durnių krautuvė ir nėra čia ko miegot...“ Na, tada ir prasidėjo – visi mano darbo vietą praminė „durnių krautuve“ ir pasklido po kabinetus kalbos, kad pas konstruktorius veikia „durnių krautuvė“, bet nieks daugiau apie tai nežinojo, išskyrus tik mūsiškius konstruktorius. Sutiksi kurį grįžtantį iš cecho ar iš valgyklos, tuoj ir klausia: „Ar neužimta durnių krautuvė?“ Jei neužimta, tuoj pat bėga ir padeda galvą ant lentos. Kažkaip ir penkias minutes nusnaudus, visai kita savijauta, nes protinis darbas išsekina nervus visą laiką įbedus nosį į brėžinius, pavargsta akys. Būdavo, ypač pirmadieniais, kada kuris atėjęs į darbą pagiriotas tiesiog maldaudavo manęs, kad leisčiau valandėlę nusnūst „durnių krautuvėje“. Tada aš savo vietą užleidžiu pastarajam, o pats išeinu kur nors į cechą neva derint savo brėžinių. Tai va toks linksmas ir nenuobodus gyvenimas buvo Metalo dirbiniuose, bet visa problema – dėl atlyginimo. Čia jo negaudavau tiek, kad užtektų pragyvenimui, reikėjo ieškoti darbo su didesniu atlyginimu.

Sutikau savo seną pažįstamą dar nuo technikumo laikų – Stasiuką Šilinską, kažkada kartu lankėme bokso treniruotes, o dabar jis dirbo Linkaučių kolūkyje statybos inžinieriumi. Pasišnekėjom, jis man ir pasiūlė ateit pas jį į kolūkį pagal sutartis padirbėt prie statybų. Tai buvo dar vienas didelis lūžis mano gyvenime. Iš baltarankio inteligento tapau sunkaus fizinio darbo gyvuliu.

Atvažiavau į Linkaučius autobusu anksti ryte, Stasys mane pristatė dar tokiam pat, kaip jie vadino „šabašnikui“, ir kuris taip pat važinėjo iš Panevėžio ir dirbo čia „pagal sutartis“.

Prasidėjo sunkūs ir alinantys darbai. Aš nešiojau silikatines plytas po šešias-aštuonias glėbyje, o mano kolega Mintautas mūrijo kiaulių fermos sieną. Jokių „perekurų“, jokio poilsio... Mors Mintautas buvo nedidelio ūgio, bet dirbo už du, aš vos spėjau jam nešti tas plytas, o dar reikėjo ir skiedinį sumaišyti.

Po darbo dienos jau nebejaučiau, kur man skauda, tik jaučiau viso kūno maudulį. Mintautas tuoj pat paskaičiavo, kiek kubų plytų padėjom per dieną, išėjo maždaug po 150 rublių kiekvienam. Tokį atlyginimą aš gaudavau dirbdamas konstruktoriumi tik per mėnesį. Vakare užmigt negaliu, visą kūną gelia, galvoju, nieko gera nebus, neištversiu...

Antrą dieną atvažiuoju, pasiskundžiu Mintautui, kad naktį užmigt negalėjau, labai gėlė visą kūną, jis tik nusijuokė, sako, tas pats ir man buvo pradžioje.

Praėjo savaitė, dvi, aš jau ir naktimis išsimiegu ir rankų jau taip nebegelia, vadinasi, pripratau. Praėjo mėnuo, į kišenes įsidėjom beveik po tūkstantį. Mintautas tuoj pat iš Panevėžio išsikvietė taksi, o aš jam pasakiau, kad taksi man per brangu, aš važiuosiu autobusu. Taip ir sutarėm.

Kitą dieną aš jį sutinku autobusų stotyje jau gerokai pagiriotą, pasirodo, jis per naktį baliavojo su draugais ir pasakė man, kad šiandien į darbą nevažiuosim. Nevažiuosim tai nevažiuosim ir aš grįžau į namus, o jis vėl sėdo į taksi ir išdūmė velniai žino kur, aišku, ieškoti pagirių...

Mes su Mintautu Linkaučiuose išdirbom nuo 1973 06 10 iki 1973 12 06 – pusmetį. Žiemą statybų darbai sustojo, pinigų užsidirbom visai žiemai, galima ir paatostogaut, bet aš neatostogavau, nuėjau į Mėsos kombinatą nešiot pusjaučių į vagonus iš šaldymo cechų. Čia darbas irgi buvo nelengvas, bet ką tai reiškia tokiam kaip man, jau gerai įpratusiam prie sunkaus fizinio darbo.

Į vagonus būdavo kraunami sušaldyti jautienos gabalai – po pusę jaučio, todėl mes juos ir vadinom pusjaučiais, o tie vagonai būdavo siunčiami dažniausiai į Leningradą. Viršininkai šnekėjo, kad vienas Panevėžio mėsos kombinatas maitina jautiena visą Leningradą. Gal tai ir tiesa? Bet kartą pusė sąstato buvo sugrąžinta atgal, kažkas ant tų sušaldytų pusjaučių pripaišė vokiškų svastikų ir dar užrašė negražiai. Oi, kaip siuto saugumiečiai ir milicija, nežinau, kuo ten baigėsi...

Atėjo vasara, mes vėl susitikome su Mintautu (jį vadinau Minte). Jis pasiūlė Piniavoje vienam piliečiui pastatyti namą, bet namą sumūryt nėra taip jau paprasta, reikia gero mūrininko, ir Mintė iškart kažkur surado tokį Lionką (Leoną) Polikevičių. Sutarėm kainą, pusė namo jau buvo pamūryta, mes gal treti ar ketvirti, nes pagal žmonių pasakojimą tas gaspadorius labai „chitras“. Sutaria, vyrai padaro kažkiek, prisikabina gaspadorius, kad va tas ar anas jam negerai padaryta, išveja žmones ir nesumoka, o pinigų turi kaip šieno, nes jau nebe pirmą namą jis taip pasistato ir parduoda. Mes sutarėm, kad dirbsim, o jis mums mokės dalimis į priekį ir kiekvieną savaitgalį.

Pradžioje dirbome labai darniai ir greitai. Aš ruošiau skiedinį, keltu kėliau plytas, o Mintautas su Lionka mūrijo. Praėjo savaitė, gavome dalį atlyginimo, prieš akis dvi išeiginės, pirmadienį sutarėm anksti ryte susitikt geležinkelio stotyje ir tada autobusu nuvažiuosim į Piniavą.

Atėjau 7-ą val. į stotį, o visam mieste, pasirodo, tik čia vienintelis alaus baras pradeda darbą nuo septynių. Lauke mano draugų nematyt, nueinu į barą, žiūriu, abu sustoję prie staliuko jau maukia alų. Matosi, kad smarkiai pagirioti. Abu tik susižvalgė ir man pasiūlė išgert bokalą, bet aš atsisakiau, paaiškinau, kad reiks dirbti, dabar negersiu. Jie man ir sako: „Šiandien padarysim išeiginę, ryt pradėsim darbą, gali eit namo ilsėtis.“ Na, ką gi, apsisukau ir grįžau į namus.

Kitą dieną jau nebėjau į geležinkelio stotį, o tiesiai į autobusą ir nuvažiavau Piniavon. Sumaišiau skiedinį, sukėliau plytas, o mano kolegų nėra. Pradėjo lyti, vakarykštė tokia graži diena buvo, galima buvo iki nakties dirbti. Apie 12-ą val. žiūriu, atlinguoja ir mano kolegos. Vaidina, tarsi supykę ant manęs, kad neatėjau į gel. stotį, jie atseit manęs laukę laukę ir nebesulaukę, todėl tik dabar va atvažiavę. Abu jau gerokai „patempę“, o lietus pila. Jie tuoj pat ant mūro ir dirbam. Visi peršlapę, vanduo per drabužius žliaugia, o mes dirbam, ir taip per visą dieną.

Vakare vyrai net šokinėja iš džiaugsmo, kad daug padarėm. Dar kitą dieną jau visi blaivūs susirenkam į darbą, bet Lionka vis nulipa nuo mūro, kažkur nueina, pavaikštinėja po gyvenvietę, toks neramus sugrįžta ir sako: „Va, su žmogum sutarėm, jam reikia stogą namui padaryt. Labai ten paprasta: gegnes sustatom, šiferį užmetam ir pinigai į kišenę...“ Aš gi ne meistras, negi jiems priešgyniausiu, kad ir čia sočiai darbo, ir čia turim ką daryt.

Kaip vyrai tarė, taip ir padarė. Lionka tuoj pat nulėkė į parduotuvę, atsinešė butelį baltos ir prasidėjo balius. Žodžiu, darbas iki pietų ėjo kaip iš pypkės, o po pietų atsipalaidavimas ir vėl „pjanka“. Matau, kad kažkas čia su tais vyrais negerai. Kol dar buvome vieni su Minte, viskas tarsi buvo gerai, o kai prisidėjo šitas Lionka, mūsų darbo reikalai visai pašlijo. Išgėręs Lionka tik giriasi, kad jo tėvas buvo skrebas, o jis Lietuvoje neradęs sau tinkamos žmonos, todėl atsivežęs ją iš Rusijos.

Antrą dieną irgi lynojo, bet mes jau statėme gegnes kito gaspadoriaus namui. Per dieną sustatėm gegnes ir grįžome į namus. Rytojaus dieną pakilo didelė vėtra, nuvažiuojam į Piniavą, ogi visos mūsų gegnės, žiūrim, guli ant šono vėtros nupūstos. Žiopliai! Reikėjo jas sustačius sutvirtint skersiniais, o dabar... Gaspadorius stovi, žiūri ir vos neverkia žmogus, tiek statybinės medžiagos sudarkė ir vien tik per mūsų žioplumą. Statėm iš naujo, bet už sulaužytas gegnes buvo atskaityta. Daugiau pradirbom negu uždirbom.  

Nuėjom vėl prie to paties mūro. Atėjo šitas gaspadorius, irgi nepatenkintas, sako, va, kaip jūs man dirbat, aš jus nusisamdžiau, o jūs kažkur kitur nuėję „chaltūrinat“. Man gėda buvo žmogui ir į akis pažiūrėt, o Mintė su Lionka, kaip niekur nieko, tarsi iš dangaus iškritę:  

– Tai va… Mes tau laiptus išbetonuosim...

Na ir pradėjom betonuot laiptus. Sustatėm klojinius iš lentų (vadinamąją apalubkę), Lionka klojinius iš kitos pusės atrėmė vienu basliu, kad neišsikreiptų betonuojant. Aš dar norėjau jam patart, kad nors dviem basliais atremtų, bet kur tau, užteks ir vieno. Išbetonavom laiptus ir parvažiavom į namus. Sutarėm atvažiuot po kokių keturių dienų, kai betonas sukietės.

Grįžtam po keturių dienų, o Dieve, laiptai kaip lėktuvo propeleris persisukę, o dėl to, kad vienu basliu buvo atremti, neišlaikė tas baslys betono svorio. Laiptai persisukę ir jau sukietėję, nes daug cemento buvo dėta. Bet Lionka su Minte ne iš kelmo spirti, jie tuoj pat sumanė, ką toliau veikti. Jie man sako –  tu nueik pas gaspadorių ir paprašyk, kad sumokėtų už laiptų išbetonavimą, kol jis dar jų nematė, ir tada staigiai visi nusiplausim. Gaspadorius kažkodėl ant manęs vieno turėjo akį, matė, kad aš kartu su jais neišgėrinėju, tai jie ir sugalvojo mane pas jį pasiųsti, kaip daugiau gaspadoriui patikimą žmogų.

Nueinu pas gaspadorių, tik peržengiu slenkstį ir čia pat jis man su šypsenėle veide užmeta: „Tai atėjai atlyginimo už laiptus?..“ O mūsų taip buvo sutarta – padarom laiptus ir jis mums iškart už tą darbą sumoka. Aš sakau – taip. Tada gaspadorius jau ne juokais supykęs:

– Aš jums ne tik nemokėsiu už darbą, bet dar atskaitysiu ir už sugadintas medžiagas...

Pasirodo, kad gaspadorius jau buvo prie tų laiptų ir matė, kaip jie atrodo. Labai nejaukiai pasijutau. Apsisukau ir grįžau pas vyrus. Nusiminė vyrai, bet ką padarysi, patys kalti. Ir taip be uždarbio likome tą mėnesį.

Supratau, kad man su tokiais darbininkais ne pakeliui ir ėmiausi pats kurti savo brigadą. Sutarėm su Steponu Volkūnu susirast darbą kur nors kaime ir dirbti dviese.   

Pasvalio rajone Puodžiūnų kol. ruošėsi statyti žmonėms namus, reikėjo betonuoti pamatus, ten mes ir įsidarbinom. Labai sunkiai dirbom: kasėm rankomis pamatams tranšėjas – 1,20 m gylio tokiam kietam molio grunte, o po to maišėm skiedinį, pylėm į tas tranšėjas, dėjom akmenis ir taip padarėm pamatus vienam namui ir dviem ūkiniams. Nors pirmininkas Duoba buvo suvalkietis, bet mokėjo neblogai, ir tą vasarą, rimtai dirbdami, be jokių pijokysčių gana gerai užsidirbome, aš išsilaikiau vairuotojo teises ir nusipirkau „Pobiedą“.  

Tą pačią vasarą radome neblogą darbą, palyginti su geru užmokesčiu Kėdainių rajone, „Nemuno“ kol. Apsigyvenome pas gyventojus, netoli fermos, kurią mes sutarėm atrestauruot. Šeimininkai iškart perspėjo, kad su pirmininku būtume atsargūs, nes ne vienus, tokius kaip mes, jis jau išvijo nesumokėjęs atlyginimo. Sakė – vyrai per žiemą miške medžius kirto, o kai atėjo pavasaris, jis rado priežastį ir juos išvijo be užmokesčio. Tiesa, su savimi dar atsivežėm tokį mūrijimo „specialistą“ Vytuką, kuris irgi mūrijo namus Puodžiūnuose, kaip jis pats aiškino, esąs geras mūrininkas. Mes juo ir patikėjom.

Pirmiausiai su pirmininku sutarėm: jis mums moka tiek, kiek paprašom, o mes atitinkamai nuo gautos sumos įdedam grynais jam į kišenę. Sukirtom rankom, sudarėm sutartį ir pradėjom dirbti.

Stepas maišo skiedinį, aš karučiais vežu paruoštą betoną, iškart apie pusantro šimto kilogramų, o Vytukas, kaip senas mūrininkas, tik formuoja liejamą taką. Betonas jam pristatomas į vietą, tereikia tik truputį palyginti kastuvu, o po to mentele užglaistyt. Kiek atvežu, tiek Vytukas neišlygina, tik atsisėdęs rūko visas prakaite, supratau, kad Vytukas neturi sveikatėlės tokiam darbui.

Aš ėmiau jam priekaištauti, kad mes jam davėm lengviausią darbą, ir tai jis su juo nesusitvarko. Pradžioje Vytukas lyg susinervino, supyko, sako, aš ne už tėvo skolas atidirbinėju, neturiu ko skubėt, o ruduo tai jau nebe už kalnų, iki šalčių mes turime užbaigt.

Po savaitės pasiėmėm atlyginimus ir savaitgaliui parvažiavom į namus. Pirmadienį atvažiuojam su Stepu, o Vytuko nėra. Ką gi, dirbom dviese: Stepukas maišė skiedinį, o aš vežiau ir formavau taką. Darbas ėjo kaip iš pypkės, o Vytuko nėra nei kitą, nei trečią dieną, ir taip visą savaitę.

Grįžtam į Panevėžį, sakom, gal žmogus serga, nes skundėsi, kad skrandį skauda. Nueinam pas jį į namus Stoties gatvėje. Žiūrim, Vytukas ant stalo pasidėjęs pilną prausiamą bliūdą riebios virtos kiaulienos ir kerta, šalia dar du buteliai alaus, o pats, matosi, jau neblogai įkaušęs. Klausiam, kodėl neatvažiavai, Vytuk, į darbą, Vytukas ėmė aiškinti, kad susirgęs skrandžiu, ėjęs pas gydytoją ir t. t.

Stepas sako: „Skrandis negaluoja, o mėsą kerti...“ Vytukas sako: „Tai va čia žmona iš kombinato truputį atnešė, dabar pietauju...“ Nieko sau ligonis... Tvarko mėsą ir dar alumi užgeria, o skundžiasi, kad skrandis negaluoja. Supratom, kas Vytukui trukdo rimtai dirbt, ir pasakėm, kad jis daugiau nebereikalingas, gali nebevažiuot į darbą, patys ir be jo pasidarysim.

Išbetonavom karvių fermą, vakarais dar ir pirmininkui stogą patvarkėm, jis baigė statyt savo nuosavą namą Dotnuvos gyvenvietėje. Nuėjom į kontorą atsiskaityt, tik grašius mums kasoje sumoka, mes kažkaip net pasimetėm... Tuoj pat nubėgom pas pirmininką, o jo kabinete nėra. Na, nieko, galim palaukt.

Laukėm iki vakaro, bet pirmininkas nepasirodė, teko laukt kitos dienos. Kitą dieną ateinam anksti iš ryto į kontorą, nes rytais visada būna pasitarimai, skirsto darbus. Atvažiuoja su „Viliuku“ ir pirmininkas. Mes prie jo, o jis bėga nuo mūsų ir tarsi mūsų nenori ir pažinti. Aš priėjau prie jo, sakau, pirmininke, mes norėtume su jumis pasišnekėti, o jis – aš dabar neturiu laiko, po pietų... Aš jau griežtesniu tonu: „Pirmininke, mes nenusiteikę žaist katę ir pelę, mes norim dabar pasišnekėt.“ Jis lyg ir sutrinka, bet liepia užeit į kabinetą. Užeinam, paprašo sėst, bet mes nesėdam, tada jis pasikviečia savo pavaduotoją – partijos sekretorių. Įsivaizduojat, koks gudročius, jis gi žino, kad prie pavaduotojo mes atvirai nešnekėsim. Tik klausia – kas vyrai nutiko, kas vyrai nutiko... Tada mes jam ir pasakom, kad negavom pinigų tiek, kiek buvo sutarta pagal sutartį. Tuoj šoko sekretorius, kad ten ne viskas dar mūsų padaryta... Aš jį iškart nuraminau ir pasakiau: „Jei taip, tada kalba su jumis baigta, kalbėsim kitaip.“ Ir apsisukę išėjome. O mano jau buvo iš anksto sugalvota, kaip su tokiais sukčiais elgtis. Pirmiausiai juos pačius reikia sugundyt dideliais pinigais, o paskiau jau nesunku bus tokį pavedžiot ir už nosies.

Mes pirmininkui buvome jau atidavę penkis tūkstančius į kišenę, panašiai tiek, kiek dabar jis mums liko skolingas. Grįžome į namus pas šeimininkus, išsitraukiau iš stalčiaus popieriaus lapą ir surašiau rimtą skundą Kėdainių prokurorui, viską išdėsčiau, kaip buvo tartasi su pirmininku, kiek jam į kišenę įdėjom už paslaugą, abu su Stepuku pasirašėm ir kitą dieną nuėjom į kontorą, tiesiai pas pirmininką. Skundą jam ant stalo ir liepėm perskaityt. Jis tik permetė permetė akimis, visas nukaito ir paklausė: „Kur jūs būsit per pietus? Atvešiu jums tuos pinigus.“ Sutarėm, kad prie miškelio ant keliuko, kuris eina link Dotnuvos. Aš tą lapą paėmiau, prie jo akių sudraskiau į kelis gabalus ir įsidėjau į kišenę. Be to dar pridūriau: „Manau, kad antro tokio mums nebereiks rašyt, tikim jūsų žodžiu.“ Ir iš tikro, pietų metu nuėjom į sutartą vietą, atvažiavo pirmininkas su „gazelka“, kaip metė tiesiog man į rankas tuos pinigus, aš vos spėjau juos pagauti, ir nuvažiavo – nei ačiū, nei sudie.

Tai va kaip teko su kolchozo vadovu-sukčiumi, vagimi rokuotis ir, kai vėliau dar teko susidurti su kolūkių pirmininkais, nė vieno nesutikome doro ir sąžiningo, visų nagai buvo į save lenkti, visi pirmininkaudami miestuose statėsi namus, pirkosi naujus automobilius ir taip „kėlė“ žemės ūkį.       

1974 11 11 su seno draugo Liudo Glemžos (partizanės Dianos Glemžaitės brolis) rekomendacija įsidarbinau KMMK (Kaimo mechanizuota montavimo kolona) elektriku, kaimuose tiesėme žemos įtampos elektros linijas, gyvenamuose namuose įrenginėjom elektros instaliaciją, dirbome daugiausia dviese su Petru Niauroniu, o nuo 1975 10 20 iki 1976 04 22 dirbau Gelžbetonio gamykloje cecho meistru.

Nuo 1976 04 22 iki 1988 11 15 teko nemažai blaškytis tokiais tarpsniais tai vienam kolūkyje, tai kitam: Panevėžio, Rokiškio, Kėdainių, Utenos rajonuose tuomet vadinamosiose laisvose statybose.

Susipažinau su daugeliu man reikalingų žmonių, po darbo labai atsargiai kai ką užrašinėjau, žodžiu, tas blaškymasis po kaimus man suteikė daug šansų rinkt ir užrašinėt laisvės kovotojų prisiminimus.

Surinkau naują „chebrą“ ir pradėjom betonuoti pamatus namams Ramygalos kolūkyje. Prisiprašė priimt į „brigadą“ buvęs mano bendradarbis Egidijus Dura. Tokia ten ir „brigada“ – aš vienas, o be jo dar prisidėjo ir Gediminas Aleksandravičius iš Konservų fabriko. Energingas vyrukas, į šnapsą nespjaunantis, buvęs boksininkas, jei kam reiks ir į marmūzę užduos, žodžiu, va tokia mūsų trijulė ėmėmės darbo Ramygaloje. Ryte autobusu nuvažiuojam, vakare autobusu grįžtam, kartais dar mieste ir į „Žaliąją“ užsukam alaus po bokalą išlenkt.

Padirbom savaitę, dienos karštos, o darbas fizinis, sunkus, mūsų Gediminas tik kiek pakasa žvyrą ir bėga į šalia esantį griovį atsigaivint. Ten vandens dar šiek tiek teka, jis įkiša galvą į tą vandenį, palaiko ir vėl atbėgęs šiupeliuoja žvyrą, matosi, kad žmogus nervinasi, sunku, bet kenčia. Konservuose buvo irgi inteligentas, dirbo cecho mechaniku, taurelę tankiai išlenkdavo, bet sumanė laisvai pagyvent, po kaimus pasitrankyt, o kad reiks kruvinu prakaitu duoną uždirbt, apie tai nepagalvojo.

Dvi savaites padirbom, gavom atlyginimą, o trečią savaitę jau nei Egidijaus, nei Gedimino darbe nėra. Vienas negi dirbsi, parvažiavau ir aš atgal į namus. Žinojau, kad jie abu buvo geri draugai su tokiu Vidu, ir tas juos kartais priglausdavo.

Nueinu pas tą Vidą, o ten tikras bardakas: vyrai vienais triusikais po kambarį šlaistosi, kažkokios mergos irgi pusnuogės, vienas su tokia kitam kambarėlyje niurkosi lovoje, o čia ant stalo arielkos ir alaus buteliai gerti neišgerti, Egidijus dar ne visai nusitašęs, o Gediminas kampe įsispraudęs jau su anuo svietu kalbasi. Na ką aš galiu su girtais šnekėt? Pasikviečiau Egidijų į koridorių ir pasakiau griežtai: jeigu ryt neatvažiuoji į darbą, galim atsisveikint, o su Gediminu kalba baigta.

Kitą dieną Egidijus vis tik atvažiavo, o Gediminas nepasirodė. Atvažiuoja Gediminas dar po dienos. Aš jam tiesiai šviesiai pasakiau: „Gali grįžti atgal į namus, tu mums nebereikalingas.“ Gediminas net įsižiojo: „Tai kaip čia? Tai kaip čia dabar? Gamykloje žmogui leidžia dar 12 dienų atidirbt, o tu tą pačią dieną mane išvarai...“ Aš jam pasakiau: „Tai ir čiuožk į savo gamyklą...“ Tuo mūsų keliai su Gediminu išsiskyrė amžinai, o Egidijus prisiekė, kad daugiau tokios kiaulystės nebus.

1978 m. šešis mėnesius teko dirbti Rokiškio rajone, „Mičiurino“ vardo kolūkyje, kuriam vadovavo pirmininkas Baltrėnas. Restauravome karvių fermą, o gyvenome pačioje fermoje –  „raudonajam kampelyje“.

Prie sovietų valdžiai ir galvijų fermose turėjo būti įrengti vadinami „raudonieji kampeliai“, kur fermų darbuotojai darbo ar poilsio metu galėtų pasiskaityt laikraščių, pailsėt, (tarsi jie tam turėtų laiko). Žinoma, jei iš rajono atvykdavo kokia partinė delegacija ar koks nors jų atstovas, melžėjas ar kiaulių šėrėjas pasikviesdavo į „raudonąjį kampelį“ ir ten jiems papilstydavo „raudonos“ politikos, kad karvės daugiau pieno duotų ar kiaulėms storesni lašiniai augtų, sienos „raudonajam kampelyje“ išklijuojamos Lenino ir komunistų partijos vadų portretais.

Kai mus čia su Stepuku apgyvendino, ant sienų buvo likę tik tų portretų skutai, pora metalinių lovų ir žiurkių apdergtas stalas. Matyt, pirmininkas Baltrėnas geresnių patalpų mus apgyvendinti neturėjo. Šiek tiek apsikuopėm, ant stalo pasiklojom laikraščių, pasitiesėm atsivežtą patalynę ir ėmėmės darbo. Dirbom iki vėlumos, kūjais ardėm senas betono ėdžias. Atsigulėm poilsiui, o užmigt negalim. Virš lubų baisus triukšmas: žviegimas, cypimas, tarsi kokie vilkolakiai, net dunda, o per plyšius mums ant galvų byra spaliai ir žiurkių išmatos. Atsikėliau, pasiėmiau prožektorių, pasikviečiau Stepą, sakau, einam pažiūrėsim, kokie arkliai ten taip trypia ir cypauja.

Išėjom iš to „raudonojo kampelio“, pašviečiau į viršų... O viešpatie! Visas tuntas žiurkių nuo balkio blizgina akis į mus ir nė krust. Stepas tuoj susiieškojo šluotą ir bandė jas nušluot, tai jos visos tiesiog žviegdamos šoko mums tiesiai ant galvų. Na, žinote, mes irgi įsiutome. Pasistatėm kopėčias, aš pasilypėjau pažiūrėt, kas ten virš mūsų kambarėlio lubelių. Ogi baisus vaizdas, tiesiog žiurkė prie žiurkės, mažų ir didelių, juodų ir pilkų. Brūkštelėjau šluota, tai taip jos skrido, kad ir aš su visom kopėčiom nusiritau žemėn.

Per naktį buvo jau šiek tiek ramiau, dauguma žiurkių tikriausiai išsibėgiojo, o viena kita likusi tokio triukšmo jau nebekėlė, ir mes sumigom. Ryte atsikėlę ir vėl radome visą stalą apdergtą, tokios pat grindys ir mūsų patalai. Kadangi tarp lubelių lentučių plyšiai, ant tų lentų pripilta dar spalių, tai tos žiurkės kai laksto, tie spaliai su visomis jų išmatomis ir byra ant mūsų.

Nutarėme žiurkėms paskelbt karą, nes kitaip čia mes neturėsim ramybės. Atsivežėm krisido nuodų, išdėliojom po visą fermą ir po išeiginių, grįžę pirmadienį, fermoje radome lavonų krūvas, kitos dar svirduliuodamos šliaužiojo betono takais, tas pribaiginėjom kastuvais. Visą pusdienį dirbome, kol išvalėme fermą, lauke iškasėm duobę ir palaidojom ten jas, o naktį jau miegojom ramiai, baigėsi žiurkių orgijos. Vėliau nemažai jų radome ir lauke, ties ferma purvynėj įklimpusias ir nusibaigusias. Mat jos kai bėgo iš fermos į visas puses, jau nebematė kur bėga: vienos į laukus, kitos į traktorių išplaktą purvą…     

1978 11 15 trise – aš, Steponas Volkūnas ir Egidijus Dura, Ignalinos rajone, kol. „Kova už taiką“, apsiėmėm pastatyt šieno miltų agregatą ir pakišt jį po stogu. Apsigyvenom pačioje Švedriškėje ir išgyvenom čia iki 1986 05 08. Šeštadieniais kartais parvažiuodavom į namus, o kartais ir pasilikdavom, kadangi iki Panevėžio buvo nemažas kelio gabalas.

Kolūkio pirmininkas save kildino lenku ir oficialiai pasirašinėjo Frans Fransovič Stempkovskij, nors vietiniai jį vadino Pranu Stankausku.

Apgyvendino mus pas vietinius gyventojus Joną ir Genutę, visai netoliese nuo darbo vietos. Pavardės nenorėčiau minėti tų žmonių, kadangi jų vaikai gyvena, bet, kaip mes ten gyvenom, trumpai papasakosiu.

Namukas standartinis, kokius tuo metu statė kolūkiai naujai atsikėlusiems darbininkams. Šeima jauna, trys vaikai irgi visai dar maži, bet jau lakstė po kiemą plikais užpakaliukais. Kad nereiktų kelnyčių nusimaut, kai įsinori savo reikaliuko, vaikas bet kur atsitūps, padarys „kukį“ ir toliau laksto po lauką. Panašiais „kukiais“ buvo „nusodintas“ visas kiemas, eidamas tik žiūrėk, kad neištepentum.

Kada sutarėm su pirmininku darbą, tiems šeimininkams iš mūsų sąskaitos savikaina leido pasiskerst kiauliuką, o jaunoji šeimininkė Genutė pasižadėjo nors per pietus išvirt mėsytės. Mums tai buvo labai patogu; ateinam iš darbo, valgyt paruošta, pusvalandį spėjam ir ant lovos pasnaust, nes, dirbant tokį sunkų fizinį darbą, poilsis labai reikalingas.

Po kiek laiko pastebėjome, kad ir pati šeimininkė vidury baltos dienos nueina prie tvartelio ir taip be jokios priedangos atsitupia ir daro „kukį“. Stepas pirmiausia pastebėjo, sako:

– Žiūrėk, ką ji daro!

Aš žvilgt per langą, vos nesusivėmiau. Nuo to karto jau mums nebeskanūs ir jos ruošti pietūs pasidarė. Valgau mėsą ir matau akyse gaspadinę, darančią „kukį“…

Na, čia dar nieko baisaus, bet netrukus pastebėjom ją kažkokią nusiminusią. Būdavo, užeina pas mus, pasišnekam apie vaikus, apie darbą, o dabar ateina kažkokia nusiminusi, tik padeda mums ant stalo bliūdelius ir neria atgal į savo kambarį. Vieną dieną, matau, ji jau vaikšto su didele mėlyne paaky, tą veido pusę skaryte prisidengusi. Mes paklausėm, kas čia dabar? Jos akyse tik ašaros pasirodė ir nuėjo nieko nesakiusi.

Jos vyras Jonas toks stambaus sudėjimo, kolūkyje dirba traktoristu, bet beveik kiekvieną dieną po darbo grįžta pagėręs. Vieną naktį negalėjome užmigti. Tik atsigulėm, girdim – Jonas trankosi, kelia triukšmą ir dar su visokiais rusiškais keiksmais, o mums per lentų sieną tai viskas girdisi labai aiškiai.

Pagaliau girdim, kad Jonas ėmė žmoną vadint kurva, sako – tu ten su tais „zimagorais“ dulkinies, už tai tu jiems maistą ruoši, aš tave užmušiu... Aš jau nebeiškenčiau, pašokau iš lovos, pravėriau jų kambario duris ir griežtai pasakiau: „Jonai, ar tu liausies vieną kartą kėlęs triukšmą, kaip tau ne gėda terorizuot nekaltą moterį, o mums ryt į darbą anksti, kaip mes dirbsim neišsimiegoję...“ Kai atidariau duris, Jonas stovėjo vidury kambario ir mosikavo kumščiais, o kai aš įėjau ir taip pasakiau, jis iškart nusiramino, tik šast ant lovos ir atsisėdo. Sako man: „Gerai gerai, eik miegot...“ Aš jam pasakiau, jeigu dar triukšmausi, ateisim visi trys tavęs nuramint, bet daugiau tą naktį Jonas nebetriukšmavo, o mes paprašėm pirmininko, kad duotų mums kur nors kitą kambarį gyvenimui, mes nenorim klausytis kažkokio girto durniaus priekabių, o mums gaila ir jo moters, kurią jis tarsi dėl mūsų terorizuoja...

Tiesa, kitą dieną šeimininkė Genutė per pietus vis dar atnešė mums valgyti, apsiverkė ir labai padėkojo, kad mes ją užtarėm, sakė – Jonas prižadėjęs jos daugiau nebeterorizuot, atsiprašęs.

Moteris ji buvo tokia nuoširdi, atvira, sakė, kad užaugusi labai tikinčioj šeimoje, bet ta jos klaiki nešvara mums kėlė šleikštulį į ją pažiūrėjus. Ji pati vaikščiojo susivėlusi, suknutė plėmuota, gal metus neskalbta, o tie jos vaikučiai irgi, atrodė, kad labai retai prausiami, paišinais veideliais.

Kada sumontavom šieno miltų agregatą ir pakišom jį po stogu, gavom užsakymą Visagino atominės elektrinės viršininkams statyti vilą ant paties Ažvinčio ežero kranto. Čia buvo atvežtas iš Visagino didžiulis kilnojamas vagonas, kuriame mus apgyvendino, jo kitam gale vasaros metu atvažiuodavo Visagino vyriausiojo inžinieriaus tėvai iš Rusijos ir vasarodavo, gaudydavo žuvį ir virdavo tą savo „ucha“ (žuvienę).

Pagavom kartą lydeką maždaug penkių kilogramų, nėra mums kada su ja terliotis, atidavėm tiems rusams. Ojė, kaip apsidžiaugė moteriškė ir pažadėjo mums išvirti „uchos“. Grįžom iš darbo, atnešė visiems po bliūdelį tos „uchos“ ir po gabalą žuvies įmesta. „Ucha“ kaip „ucha“, bet žuvį reikėjo išmesti, nes visai neišvirta, neįmanoma buvo atkąsti.

Vilą Visagino ponams statėme porą metų, per tą laiką teko patirti įvairiausių kaimiškų nuotykių, aš susidraugavau su Švedriškės kunigu Antanu Juška, jis man iš lotynų kalbos išvertė nemažai istorinių dokumentų apie Pandėlio parapiją, kadangi tuomet jau rankiojau po truputį partizanų, politkalinių, tremtinių prisiminimus ir, kaip priedangą, rašiau „Buivydžių kaimo etnografiją“. Kunigą visi vadino Tėveliu, aš irgi į jį kreipdavausi taip pat. Tėvelis Antanas buvo prisiekęs žvejys mėgėjas. Jo kunigystės 50-mečio proga Panevėžio vyskupijos kunigai jam padovanojo valtį, tai ankstyvais rytais, vos saulutei brėkštant, Tėvelį tankiai matydavom jau ežere meškerę įmerkusį. Tą valtį jis ir mums paskolindavo paspiningaut ar pameškeriot po darbų vakarais.

Ažvinčio ežere buvo gausu ungurių, kuriuos naktimis elektra mušdavo kas tik norėjo, bet tokius gaudytojus labai gaudydavo ir gamtos apsaugos inspektoriai, tik, žinoma, ne visus. Nei pirmininko Stankausko, nei mechaninių dirbtuvių vedėjo Juliaus Šerėno (jo tėvas Ginučiuose buvo įrengęs Bitininkystės muziejų), nei dar poros „savų“ inspektoriai neliesdavo. Pirmininkas tai išvis „naglai“ gaudė ungurius, per visą ežerą iš vakaro išstatydavo šimtus skritulių, o ryte išsiimdavo jau su užkibusiais unguriais. Suprantama, jis pirmininkas, iš jo kišenės irgi daug kas maitinosi ten rajono centre...

Kartą per pietus su Stepuku pasiėmėm kunigo valtį ir trumpai išplaukėm su meškerytėm į ežerą. Tik išplaukėm ir iškart motorine valtimi prisistatė inspektoriai. Teko atiduot meškerytes, labiausiai bijojom, kad nekonfiskuotų kunigo valties, nes jie ten keliese girdim tik – va kunigo valtis, kunigo valtis, reikia konfiskuot, bet mes mandagiai atsiprašėm, tai tik baudas susimokėjom po dešimt rublių, bet valties nekonfiskavo. Kitą sykį buvome atsargesni.

Švedriškės apylinkėse gausu ne tik ežerų, bet ir miškų, o miškuose – grybai, uogos. Rudenį leisdavom sau ir pagrybaut, vietoje prisidžiovindavom šilbaravykių, miške dažnai sutikdavome ir kunigą Tėvelį Antaną begrybaujantį. Jis buvo didelis gamtos mylėtojas ir labai malonus žmogus, toks paprastas, nuoširdus, buvo parapijiečių gerbiamas žmogus.

Su pirmininku Stankausku jokių sandorių nedarėme, kaip su kitais, supratau, kad jis mumis ne per daug ir pasitikėjo, bet, kiek teko girdėti iš jo kolūkiečių, taip pat, kaip ir visi kiti pirmininkai, darė sau biznį: Utenoje statėsi namą, pačioje Švedriškėje turėjo pasistatęs didžiulį mūrą, o gyveno mokyklos pastate, kadangi jo žmona buvo mokytoja, labai padori moteris, na, o pats pirmininkas, kaip pašaliniai juokaudavo, buvo laisvo elgesio žmogus, tai ne kartą pastebėjome ir mes. Tarp kitko, Stankauskas labai daug gėrė. Atrodė – žmogelis toks menko sudėjimo, bet iš kur jam tiek tilpdavo, galėjome tik stebėtis. Kad ir kiek prisigėręs, jis net nesvirduliuos, nematysi jo kur ne vietoje nugriuvusio. Mes su juo kartais pasiginčydavome, bet mūsų jis nė karto neapvylė, visada sąžiningai sumokėdavo ir gal todėl pas jį mes taip ilgai išsilaikėme. Žiemą, kada statybos baigdavosi, jis mums surasdavo pašalinių darbų fermose ir be uždarbio mūsų nė mėnesio nebuvo palikęs.

Vėliau, kiek pastebėjom ir kiek išgirdom iš kitų, kolūkiečius jis valdė pusiau fizine jėga, o jo parankinis buvo kolūkio mechaninių dirbtuvių vedėjas Julius Šerėnas. Suprantama, traktoristai gerdavo, nepadarydavo darbų, na, paprasčiausiai kolūkyje vyko masinis girtuokliavimas, ypač tarp žemesniosios grandies specialistų. Pasirodo, pirmininko palaiminimu, šitas Julius, turėdamas silpnybę ką nors „atkalt“, vykdė jo nerašytus nurodymus ir kai ką taip „atkaldavo“, kad žmogelis savaitę lovoje prasivartydavo su mėlynėmis. Pamenu, kai jis labai smarkiai buvo sumušęs traktorininką Algį Damošių, kuris vos vos „galų“ neatidavė... Važiavo girtas keliu miške „Belarusu“, pasivijo jį J. Šerėnas su „gazelka“, sustabdė, ištraukė iš kabinos ir taip pridaužė, taip pridaužė, kad žmogus visą mėnesį prasivoliojo lovoje, kol atsigavo. Baisu, žiaurus žmogus buvo tas Julius Šerėnas, bet Damošius niekur nesikreipė, nes gerai žinojo, kad nieko nelaimės, Ignalinos valdžia buvo Stankausko kišenėje.

Kai rimtesnių darbų jau neliko, tai pirmininko namą paremontavom, fermoje ėdžias pamūrijom, o kitą vasarą dar užbaiginėjom tą Visagino ponų vilą.  

Vieną penktadienį atvežė iš ten didžiulį sunkvežimį labai gražios apdorotos medienos, vadinamų „amerikankų“, medinių bruselių pertvaroms ir kitokios statybinės medžiagos. Viskas lauke suversta į krūvą. Tuo metu savaitgaliui buvome parvažiavę į namus. Grįžtam pirmadienį, iš tos didžiulės medienos krūvos likę tik kelios lentutės, na, gal apie kubą.

Ateina pas mus netoliese gyvenusi moterytė, sako – oi, kas čia buvo, visą sekmadienį lakstė Stankauskas su milicija per žmones ir ieškojo, kas medieną pavogė. Tada mes nuėjom pas Stankauską ir pasakėm, kad mediena, kurią penktadienį atvežė iš Visagino, dingo. Stankauskas nei šioks, nei toks, galvą nuleidęs, bet mums nei žodžio, nors būtų paklausęs, gal jūs žinot ar pan., nieko neklausė.

Vakare atėjo pas mus vienas kaimietis ir pasakė, jog šeštadienį vakare atvažiavo sunkvežimis, pasikrovė tą medieną ir išvažiavo į Utenos pusę. Čia tik kvailiui galėjo būti neaišku, kas tą medieną išvežė. Po keleto dienų jau girdim kalbas, kad panevėžiečiai, vadinasi – mes tą medieną pavogėm, išvežėm ir kažkam pardavėm, o tos kalbos, pasirodo, sklido iš paties Stankausko lūpų. Tada mes supratom, koks jis vis tik klastingas žmogus...

Man jau užvirė kraujas ir aš ruošiausi Stankauskui kada nors pasakyt ką nors dėl tos pavogtos medienos. Kartą ryte kolūkio dirbtuvėse susirinkom, Stankauskas kažką ėmė murmėt, kad va statybininkai to nepadarė, ano nepadarė, tai aš jo ir paklausiau, ko mes nepadarėm. Tada jis jau net supykęs sako:

– Va, per jus ir man reikėjo nukentėt dėl tos pavogtos medienos...

Aš visą laiką su juo būdavau mandagus, visada pasisveikindavom, gražiai pajuokaudavom, o šį kartą rėžiau jam tiesiai į akis:

– Ko tu dabar čia ant mūsų burnoji? Tu pats tas lentas ir išsivežei į Uteną, o visam kolūky leidi gandus, kad mes pavogėm... Per daug nesidžiauk, yra kas matė ir gali paliudyti…

Kad ką jis būtų sakęs. Tik nutilo ir nė žodžio. Nutilo ir visi mechanizatoriai, stovėję šalia. Stankauskas tik dėbtelėjo į mane jau labai negražiom akim, nusisuko ir nuėjo. Jei būtų buvęs nekaltas, aišku, būtų ieškojęs teisybės, o dabar – nė žodžio. Tuo mūsų geri santykiai su Stankausku baigėsi.

Visagine rusai statė atominę elektrinę, įvairiausių statybinių medžiagų, aukščiausios rūšies įvairaus metalo, automobilių dalių, variklių, automobilių tiltų – laukai buvo nukloti. Kareivėliai saugojo, jei kam ko reikėjo, už arielkos butelį galėjai bet ką gauti, o ką jau bekalbėti apie pačią atominės valdžią, kuri varė pasakišką biznį su aplinkinių kolūkių pirmininkais. Pamenu, atvažiavo kareivėlis su pilna cisterna benzino, iš viso – apie trys tonos, nerado pirkėjų, kadangi jau visi buvo tuo kuru apsirūpinę, pavažiavo už Švedriškės į miškelį ir išleido visą benziną į griovį. Kad ir ta vila, kurią mes statėm neva atominės viršininkams poilsiauti, buvo paprasčiausia fikcija, kad galėtų pridengti statybinių medžiagų vogimą iš pačios atominės. Manau, jog ne vienas kolūkio pirmininkas ir partijos sekretorius iš to gerokai pasipelnė, tuo labiau, kad daug metų Švedriškėje visą laiką gyveno ir dirbo tik už pavalgymą po dvylika kareivėlių, atkomandiruotų iš atominės elektrinės. Jų viršininkai labai tankiai atvažiuodavo ir „ūždavo“ per naktis paežerėje.    

Prieš paskutiniuosius mūsų darbo metus Švedriškėje, Stankauską visgi kažkodėl atleido, o gal ir jis pats jau nebenorėjo pirmininkaut, į jo vietą atkėlė naują pirmininką – Vytautą Zalecką. Jaunas žmogus, su šeima, tuoj pat jam paskyrė Alytaus standartinį namuką, kuriame jis su žmona ir vaiku apsigyveno. Tas žmogus visai nepanašus buvo į pirmininką: kasdien kostiumuotas, šlipsas po kaklu, kelnės madingos, į apačią platėjančios, ir visą laiką tik su „Volga“. Juokėsi žmonės iš to jo pirmininkavimo.

Gal jis ir norėjo padaryt kažkokią tvarką tam kolūkyje, bet ką tu padarysi, kai ta bala tokia palaida nuo seno. Jo žmona įsidarbino kontoroje buhaltere, simpatiška moteriškė, bet su ja šnekant, aiškiai jautėsi jos nenuoširdumas, kaip ir iš paties pirmininko.

Teko su naujuoju kolchozo vadovu tartis atskirai, nes, kiek padirbę, negavome atlyginimo. Jis mums pasakė, kad su juo mes nesudarėm jokios sutarties, o ką sudarėm su Stankausku, tas jam negalioja, nors teisiškai ta sutartis galiojo, ir popieriai buvo mūsų rankose. Nieko nepadarysi: nauja valdžia – nauji vėjai, kartais reikia ir nukentėt.

Sudarėm naują sutartį ir pradėjom restauruoti fermą. Reikėjo išbetonuot visą vidų: takus, įrengt transporterį, perdengt stogą. Per vasarą mes šitą darbą ir padarėme, gyvenome visai šalia fermos pas tokią Aldutę senmergėlę Ažvinčių girios pakrašty. Kaip vėliau su ja įsišnekėjom, pasirodo, ji – buvusi partizanų ryšininkė, labai daug man apie anuos laikus papasakojo.

Švedriškės žmonės – beveik visi padorūs lietuviai katalikai, išskyrus keletą atėjūnų, kurie nesilaikė vietinių tradicijų ir visada norėjo pasirodyti už kitus gudresni. Vairuotoju dirbo toks Jonas Blaževičius, save jis kildino iš lenkiško bajorų luomo, į kitus tokius pat eilinius šoferiukus jis visą laiką žiūrėjo iš aukšto, nors pats gimęs ir užaugęs Lietuvoje, bet save laikė lenku ir oficialiai prisistatinėjo Jan Blaževič. Jis visada su kostiumėliu, šlipsas po kaklu, kelnės „po kantu“, visada vaizdavo gudrų ir neklystantį. Nors savo kvailumą kvailys ir stengiasi paslėpt, bet jam taip neišeina, gaunasi dar kvailiau.

Dažnai Švedriškės keliais praeina paprasti kaimiečiai: tai į darbą, tai iš darbo, tai bažnyčion, tai parduotuvėn. Čia visi darbo taškai, žmonių aptarnavimo centrai išsidėstę didesniais atstumais negu kaip įprasta kitur Lietuvoje; susisiekimas blogas, autobusai retai važinėja, pakeleivinga transporto priemonė irgi retai važiuoja. Todėl žmogus, ypač senesnio amžiaus, keliauja pėsčiomis. Buvęs pirmininkas Stankauskas yra paskaičiavęs, kad kiaulių šėrėja Anelė Lisauskaitė kiekvieną dieną eidama iš namų iki fermos Jakėnų kaiman, per dieną net po du tris kartus, per savo darbo penkiolika metų būtų apėjusi pėsčia visą žemės rutulį. Tai irgi savotiškas rekordas. Ją dažnai su mašina pralenkdavo tas Jan Blaževič, bet nė karto nėra stabtelėjęs ir tą Anelę pavežęs, nors važiuoja į tą pačią pusę ir dar iki tos pačios fermos.

Anelė baisiai atrodė. Jos kojos išklypę nuo ilgo vaikščiojimo, nes iki fermos nuo namų apie aštuonis kilometrus, bet jos vargšės nieks neužjaučia, nes ji paprasta eilinė kolūkio fermos kiaulių šėrėja.

Kartą dirbtuvėse aš pan Blaževičiaus paklausiau, gal jis kartais važiuotų iki fermos, kurioje mes virinom gardus, jis tik galvą papurtė ir pasakė, kad į tą pusę nenumatęs važiuoti. Mes pasiėmėm įrankius, išėjom iš dirbtuvių ir čia pat pro mus pralėkė visu greičiu pan Blaževič tiesiai į tą fermą, mat jam reikėjo savo žmonelę Linutę ten nuvežti. Mūsų jis tarsi nepastebėjo ir mes apie tris kilometrus su įrankiais pėdinom pėsti. Susitikom jį grįžtantį jau atgal. Radęs fermoje ponią Linutę, aš jai priminiau, kad jos vyras „svolačius“, pasakiau, kad gali jam taip ir pasakyti. Linutė baisiai įsižeidė ir net nepaklausė, kodėl jos vyras „svolačius“. Ką ji klaus ir pati viską gerai suprato. Tas Blaževičius toks ryžaplaukis, ten buvusios moterys girdėjo, ką aš sakiau poniai Linai, vėliau jos prie manęs priėjo ir pasakė, kad anksčiau ryžo žmogaus į kunigus nepriimdavo, ir nusijuokę nuėjo tolyn. Supratau, kad tie žmonės vietinių švedriškiečių ne per daug gerbiami ir mylimi.

1986 m. gegužės mėn. su Volkūnu Vidmantu ir jo pusbroliu Alyzu nutarėme pabandyt padirbėt nors keletą mėnesių Pasvalio rajone, „Vaškų“ kolūkyje. Tie darbai ten buvo tokie vasariniai, bet pirmininkas Klovas žadėjo nemažus pinigus, yra valgykla, galima pigiai pavalgyti, pažadėjo kultūros namų kažkokiam kambarėlyje apgyvendinti, nes Švedriškėje darbai jau ėjo į pabaigą.

Gegužės 21 d. su visa manta, kaip buvo tartasi, atvykome į kolūkį, bet Klovas mus apgyvendino ką tik neseniai išbetonuotam garaže. Jokios ventiliacijos, naktį negalėjom užmigti, tiesiog kaulus laužė baisi drėgmė ir šaltis nuo ne visai išdžiūvusio betono. Žodžiu, gyvenimo sąlygos nepakenčiamos: elektros nėra, nei kur arbatos užsikaisti, o apie drabužių išsidžiovinimą ir kalbos nėra.

Iš ryto atvykęs pirmininkas Klovas džiaugėsi, kad mes įsikūrę labai puikiai. Tada aš jo paklausiau, kur jis laiko savo šunį, bet jis, atrodo, nesuprato, ką aš norėjau tuo pasakyt... Žmogus, prapirmininkavęs 30 metų, negalėjo suprasti paprasčiausio dalyko, kad betoniniam narve joks žinduolis gyventi negali. Kiaulė ir ta ant pliko betono iškart nuo kojų nupuola. Atrodo – šitas pirmininkas neturėjo nei lašelio paprasčiausios pagarbos žmogui, dirbančiam sunkų fizinį darbą. Tuo labiau, kad jis su mumis net sutarties nenorėjo sudaryt, liepė dirbti, o sutartį atseit vėliau spėsim surašyt. Tokių jau mes buvom sutikę ir be sutarties nė dienos prie darbo. Po pietų susikrovėm savo įrankius, patalynę ir išvažiavom net viso gero šitam beširdžiam Klovui nepasakę. Mes atvažiavom pas jį dirbti nuoširdžiai čia ir gyvent, o jis jau iš pirmos dienos mus pavertė gyvuliais.

Paskutinę žiemą Švedriškėje dirbau jau su Stepuko sūnumi Vidmantu. Pirmininkas V. Zaleckas mums kito rimtesnio darbo nebežadėjo, mes taip ir trainiojomės iš vieno kampo į kitą daugiausia fermose ką nors paremontuodami.

Prieš visų darbų pabaigą sutarėme su pirmininku V. Zalecku atlikt keletą remonto darbų kolūkio fermose. Aš jam pasiūliau dalį pinigų iš savo gautų atlyginimų ir kad jis mums išmokėtų didesnę sumą už atliktus darbus, tada jis pasakė:

– Aš nieko nežinau ir nieko nenoriu žinoti, tarkitės su mano žmona Onute.

Jo žmona Onutė kontoroje dirbo buhaltere-ekonomiste. Mes su Onute taip ir sutarėm, ji mielai sutiko ir pažadėjo mums pervesti padidintą atlyginimą. Tada mes, nieko nelaukę, jai iškart atidavėm penkis šimtus rublių, dirbome tai, ką buvome sutarę, ir, užbaigę darbus, paprašėme už tai sumokėti, kiek buvo žadėta. Čia pacituosiu ištrauką iš 1986 06 13 rašyto dienorasčio ir bus aišku, kuo visa tai baigėsi:

„<...> Šiandien į darbą nevažiavome, o ruošėmės važiuot į Švedriškę atsikariaut savo uždirbtų pinigų. Pirmininkas V. Zaleckas mus ilgai vedžiojo už nosies aiškindamas, kad už Jakėnų kiaulidžių remontą bus sumokėta vėliau, bet jis mus apgavo ir nesumokėjo 1 380 rublių.

Pagal susitarimą bandysim šiandien tuos pinigus iš jo išreikalaut. V. Zaleckas – įžūlus melagis. Jam žmogui prižadėt vieni niekai, o kada jį prispiri, jis tik ūsus šluosto ir išsitraukęs iš kišenęs cigaretę rūko vieną po kitos. V. Zaleckui asmeniškai mes daug naudingų darbų padarėme, bet jis su mumis pasielgė kiauliškai. Prieš jį buvęs pirmininkas Pranas Stankauskas irgi buvo užkietėjęs melagis, bet V. Zaleckas jį kelis kartus pranoko meluodamas. Aš neįsivaizdavau, kaip gali būti ūkio vadovu toks žmogus, kuris visai nesirūpina ūkiu, o tik važinėja po kaimą juoda „Volga“ ir vaidina didelį viršininką. Su žmonėmis jis net pašnekėt nemoka. Jam darbo žmogus tai paprasčiausias darbinis gyvulys; kaip sugalvos, taip jis jį apdūrins, bet sąžiningai nepasielgs nė su vienu.

Atvažiavom į kontorą, pasikvietėm į savo automobilį ponią Onutę ir išdėstėm jai visą problemą. Jai priminėm, kad mes jos vyro Vytauto apgauti ir prašome grąžinti mums nors tuos penkis šimtus, kuriuos mes jai įdavėme.

Aš pastebėjau, kaip Onutė nervinasi, kaip dreba jos rankos, veidas išbalęs, o jos lūpos vos ištaria žodžius: „Tai buvo mano pirmoji ir paskutinė klaida gyvenime...“ Gaila darėsi žiūrint į moterį, bet mes irgi ne šuneliai. Dirbę, plušėję fermos šūduose visą mėnesį, būtume tik špygą gavę.

Pirmininkas V. Zaleckas mus tris mėnesius vedžiojo už nosies žadėdamas sumokėti už padarytą darbą, kol galų gale pareiškė, kad to atlyginimo jis mums negalįs sumokėt. Bet kam jam reikėjo mus suvedžiot ir apgaudinėt, to aš niekaip negalėjau suprasti?

Onutė pasiėmė dokumentus ir mes kartu su ja nuvažiavome Ignalinon į taupomąją. Ji pasiėmė iš ten tuos penkis šimtus rublių ir mums atidavė. Parvežėm ją atgal į Švedriškę ir išleidome prie kontoros. Atbėgo prie mūsų iš ten viena buhalterijos darbuotoja ir: „Kas čia buvo? Kas čia buvo, kad Zaleckienė tokia pasimetusi, persigandusi, su niekuo nešneka, užsidarė savo kontorytėj?“ Aš jai ir pasakiau: „Ką mes žinom, klausk jos pačios…“

Pinigus, kurie mums priklausė, nors dalį atsiėmėm, bet gaila buvo pirmininko-melagiaus žmonos, kuri taip nuoširdžiai nervinosi dėl vyro mums padarytos skriaudos. Žinoma, aš ne vienas dirbau, daug dar priklausė ir nuo mano bendradarbio Vidmanto, kuris už nieką nebuvo linkęs kažkam palikti savo prakaitu uždirbtą rublį.

Pas vieną močiutę šalia bendrabučio buvome susidėję dalį savo įrankių, viską pasiėmėm. Norėjau dar užeit atsisveikinti su kunigu Antanu Juška, bet jo kaimynas Eidukas perspėjo, kad kunigas turi svečių, atvažiavusių jo aplankyt, todėl man ten lįst buvo nebepatogu.

Grįžome per Minčią, Balčius. Diena buvo nepaprastai karšta. Netoli Utenos ties Spitrėnais mus užklupo smarkus lietus, o ties Utenos „jūra“ net ledais pakapojo smarki perkūnija. Pakelėje pravažiavom du ant žemės gulinčius didžiulius beržus, atrodo – kliudytus žaibo, nes visa žievė nuo viršaus iki apačios jiems buvo nulupta. Į namus grįžome jau po aštuonių.“

Iš kolūkio „Kova už taiką“ oficialiai pasiliuosavome 1987 11 15. Daug įvairiausių nuotykių patirta, daug buvo pabendrauta ir su labai įdomiais kaimo žmonėmis, užrašinėjau jų prisiminimus, rašiau savo dienoraštį, parašiau dešimtis eilėraščių, nes svetimam krašte, ypač po darbų vasarą gamtoje, ilgai prasėdėdavau vakarais paežerėje, mintimis sugrįždavau į praeitį, prisimindavau jaunystės draugus…

Švedriškė paliko daugiau gerų ir gražių prisiminimų, ten sutikau nemažai kaimo šviesuolių, su kuriais buvo įdomu pabendraut ir pasišnekėti įvairiausiomis temomis, nors šiandien kai kurių jų ir vardų nebepamenu, bet jų veidus vis dar matau akyse...

Pirmininkas Stankauskas jau senokai miręs, širdutė neišlaikė jo gyvenimo tempų, amžiną jam atilsį, V. Zaleckas sakė tebegyvena ir dirba kažkur Ignalinoje. Praėjusiais metais (2010 07 11) vyko Želmeniškės kautynių paminėjimas. Šiame kaime 1946 01 15 kautynėse su rusų NKVD kariuomenės daliniais kovojo ir žuvo Vytauto apygardos Tigro rinktinės Mingailos kuopos partizanai. Švedriškės bažnyčioje buvo atlaikytos šv. Mišios už žuvusiuosius, po to vykome į Želmeniškės kaimą (vadinamą Prūsija). Tą dieną teko sutikti nemažai pažįstamų veidų, žmonės per tiek metų buvo jau gerokai pasikeitę, ilgiau pabendravom su buvusiu kolūkio zootechniku Juozu Bartaška, apžiūrėjau tuos pastatus, kuriuos mes statėm ir restauravome prieš 25 ir daugiau metų. Kiek ten mūsų prakaito buvo išlieta, o šiandien ta ferma stovi apgriuvusi, ant stogo berželiai auga. Nieko gražaus ir iš tos „atomščikų“ vilos, apleista, o šiaip Švedriškė gražus kaimelis, graži bažnyčia, tik kunigas čia jau kitas, kunigas Tėvelis Antanas Juška mirė 1991 m., palaidotas Panevėžyje Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje.

Toliau mano darbovietė buvo Pasvalio rajone, Rinkūnų kolūkis, kuriame prie statybos darbų išdirbau nuo 1986 05 01 iki 1987 11 01. Kolūkiui vadovavo pirmininkas Algirdas Urbonavičius, bet jį kažkodėl visi vadino Skurduku, nors pagal jo turimą asmeninį kilnojamą ir nekilnojamą turtą skurduku neatrodė, nebent dėl jo žemo ūgio.

Į darbą kibome trise: aš, Vidmantas ir Aloyzas. Pirmiausiai perdengėm kolūkio pirties stogą, bet atlyginimus pirmininkas mums sumokėjo be sutarties. Vėliau jis ėmė kelti pretenzijas, kad mes vėlokai į darbą atvažiuojam – pusę dešimtos. Mes jam paaiškinom, kad taip jau autobusai vaikšto, kitaip neišeina, į namus grįžtam pusę devynių. Bet jis į mūsų pasiaiškinimus nekreipė dėmesio. Mėnesį mes dirbom kiekvieną dieną – durniaus „nemoliavojom“, nors pirmininkas kažko vis dar širšė ant mūsų, buvo nepatenkintas. Nors imk ir primink, kad pas jį dirba ir daugiau brigadų, panašių į mūsų, viena iš tokių – „Driskių“ brigada, kuri dirba per mėnesį tik dešimt dienų, o atlyginimus ne tokius dar kaip mes gauna. Čia ne mūsų reikalas, nors mums aišku, kame šuo pakastas – šventų pirmininkų dar neteko sutikti...

Nuo 1987 11 01 dirbau jau prie plastmasės spaudimo aparatų „Skaistgirių“ kolūkyje.

Iš mano dienoraščio:

1988 04 26. Aš vis dirbu ir dirbu – dabar jau versluose. Štampuojame plastmasinius padėkliukus fasuoti mėsai mėsos kombinatuose. Darbas nesunkus, bet nuodingas ir daug triukšmo. Ilsiuosi kas trečia diena. Viršininkai verčia dirbti po 12 valandų, nors apie atlyginimą jie nieko nešneka. Jie kol kas dar „nepersitvarkė“, atrodo, kad ir negalvoja... Viršininko tikslas – vienas: kaip gudriau ir kaip daugiau pavogti iš valdžios.

1988 04 27. Aš vis dirbu ir nežinau, ką uždirbsiu. Tokia jau kolchoze tvarka. Kolūkietis esi pats niekingiausias vergas, o kolūkis – vergija. Kada gi visa šita nesąmonė užsibaigs? Kada gi galės nors kiek laisviau atsipūsti eilinis darbo žmogelis? Dabar jis taip įkinkytas į tą Kremliaus vežimą, kad nėra kada ir į šalis pasidairyt; tik pirmyn ir pirmyn. Pasaulyje nebuvo ir nebus gal baisesnės žmonių išnaudojimo santvarkos už kolchozinę.

Turiu pasakyti – laikraščiuose pasipylė gausybė straipsnių, kuriuose jaučiasi Gorbačiovo šalininkų kryptingumas, bet kartu ir akivaizdūs stalinistų prieštaravimai viskam, kas pažangu, perspektyvu, eiliniams žmonėms priimtina. Panaši tendencija matyt dar ilgokai vyraus ne tik spaudoje, bet ir pačiam gyvenime. Neseniai stalinistai varė riebius anekdotus Gorbačiovo adresu, o dabar aptilo, matyt, prieš audrą... Visi laukiame birželio 29-osios, kada vyks Maskvoje partinė konferencija. Daug kas tikisi, kad reikalai pakryps dar į geresnę pusę, o gal ir atvirkščiai... Yra visokių nuomonių. Duok Dieve, kaip Gorbačiovas pasisakė, galgi ateis vieną kartą viltis ir į mūsų namus, gal stebuklinga šviesa apšvies netikėlių protus...

1988 05 06. Ką tik grįžau iš naktinės pamainos. Jei tikėčiau kolūkio pirmininku Lisu ir verslų viršininku Vytautu Kadžiu, tai per 12 val. aš uždirbau 25 rublius. Galva spengia nuo preso kaukimo, degančios plastmasės garai tiesiog nualina, nesvarbu, kad fiziškai beveik nereikia dirbti.

Kada mes įruošinėjom patalpas verslams, man, kaip vyresniam amžiumi, viršininkas Kadys liepė prižiūrėt, kad ten būtų tvarka, užrakinėtos durys ir kad aš savo nuožiūra daryčiau tai, kas būtina ir reikalinga. Dabar, po kurio laiko, kada jau mes pradėjome gaminti produkciją, nelauktai pro duris įvirsta Kadys su pirmininku Lisu. Pirmininkas mane pasikviečia atokiau nuo kitų į salę ir ima „čiulbėt“, kad, atseit, čia darbas nesunkus, lengviau negu su traktoriumi ir pan., ir kad jie mums nutarę mokėt 0,5 kapeikos už vieną padėkliuką. Ginčytis tokiu atveju nebuvo prasmės, nes gerai žinojau, ką jie man būtų pasiūlę: gali išeit, čia tavęs niekas nelaiko pririšęs. Tiksliau – Lisas nutarė iš mūsų iščiulpt sultis iki dugno ir už visą tą vargą sumokėt tik minimumą, ne taip kaip kitur, kur nuo pagamintos produkcijos bendrosios vertės darbininkui moka 25–30 proc. Galima nesunkiai paskaičiuot kokį procentėlį jis mums numetė, kai vieno padėkliuko-latakėlio kaina – 12 kapeikų.

Aš jiems pareiškiau, kad leistų mums pasirinkti nors patogesnį darbo laiką. Kadys iškart šoko į akis:

– Tik nepradėk čia vadovaut!

Teko nusileist užkietėjusiems biurokratams. O pirmininkas vis pabrėžtinai – atseit, jie negali nusižengt įstatymams... Neaišku, pagal kokius įstatymus pirmininkas mieste tokius namus pasistatė? Ar taip pat negalėjo nusižengt įstatymams?

Kadys jau ir anksčiau; jei ką tik reikia gaut mieste gamykloje ar padaryt, tuoj pareiškia:

– Taigi draugų turit. Nuvažiuokit ir gausit, paskiau prie atlyginimo pridėsiu...

Arba:

– Tai ką?! Trijų rublių neturi? Tuoj aš duosiu, – bet greit nusisuka ir nueina tolyn.

Kiek į gamyklas ko važinėjom, gavom, bet už nieką Kadys nei kapeikos nepridėjo. Mano kolega Kęstas teisingai pasakė: „Chitraja lisica“ (Gudri lapė)... Žinoma, tu ,durniau, ieškok, važinėk savo mašina dėl kolchozo reikalų, degink kurą, o jie nusisukę tik pasijuoks. Labai daug kur taip viršininkai elgiasi, ne tik tas Kadys. Tai žmonės, kuriems kito vargas, rūpestis, pinigai prakaitu uždirbti – tik nusispjaut. Tokie žmonės kaip kokie vorai stengiasi žmogų apraizgyt savo nematomais tinklais ir suvirškint...  

Ir taip iki 1991 01 08 išdirbau „Skaistgirių“ kol. versluose. Daug teko patirti šlykščių ir bjaurių dalykų dirbant ne tik „Skaistgiriuose“, bet ir per visą tą laikotarpį, kada dirbau prie statybų pagal sutartis įvairiuose kolūkiuose. Vienaip ar kitaip ten nesutikau nė vieno sąžiningo kolūkio pirmininko: visi be išimties buvo vagys, aferistai, sukčiai… Kitokio švelnesnio ir neužgaulaus epiteto aš jiems pavadinti neturiu.

Kai dabar pagalvoju, kitokie jie gal ir negalėjo būti, nes ir jiems reikėjo kažkaip suktis iš padėties, kad išlaikytų pareigas, reikėjo vežt ir duot kyšius ten rajonuose sėdintiems viršininkams, tiems patiems, kurie juos į tuos krėslus pasodino. O iš ko duosi, jei nuo eilinio kolūkiečio nepavogsi? Gal todėl ta kolūkinė santvarka taip ir sugriuvo komunizmo nepastačiusi... Nors kentėjo eiliniai žmonės, pati žemiausioji darbo klasė.

Aš negaliu žiūrėt į tuos buvusius kolchozų pirmininkus, kurie šiandien sėdi Seime ar užima kitas kokias valdiškas vietas. Mane vemt verčia žiūrint į juos ir klausantis jų „pranašiškų“ kalbų. Taip jau atrodo maloniai čiulba, nors į žaizdą dėk, o sąžinėje supuvę iki dugno. Visgi tai senosios raudonųjų gvardijos žmonės, nors kaip jie bebūtų persikrikštiję – socialdemokratais, liberalais, krikščionimis ar kitokiais, jie vis tiek anos pirmosios raudonųjų partijos augintiniai, jie ano miško vilkai ėriukų kailiuose. 

RUSIJA IŠ ARČIAU.

 MASKVA, ORECHOVO-ZUJEVAS 1988 M.

Ir po daugelio metų vaizduotėje atgyja kažkada lankyti tolimi kraštai, matyti ar sutikti nepažįstami žmonės, galiu palyginti dabartinį savo ir anų gyvenimą, kultūrą, papročius. Tokia kelionė mano gyvenime pasitaikė vieną kartą – į pačią Rusijos širdį – Maskvą, o ilgiau teko pagyventi Orechovo-Zujevo mieste. Šitą kelionę kažkada aprašiau dienoraštyje, kurį išsaugojau iki šių dienų. Nenorėčiau visko nuosekliai atkartoti, bet pasistengsiu trumpai atskirais epizodais pasidalinti anų dienų prisiminimais, nupiešti vaizdelį, kurį teko tada išvysti plačiojoje Rusijoje. Ta proga važiuodamas traukiniu surimavau tokį eilėraštuką:

Lyg širdis dunksi ratai vagonų žemai,

Už langų žemė Rusijos lekia...

Tvoromis išraizgyti mediniai kaimai,

Neaprėpiamos girios ir stepės.

Visur balta. Po Rusiją vaikšto žiema...

Po sniegu ir laukai, ir takeliai.

Ji šalta ir gūdi, ir tokia svetima...

Šito svetimo krašto žemelė.

Lekia bėgiais juodi traukiniai

Į Rytus, ten toli už Maskvos...

Per taigas nusidriekia plieniniai keliai,

Taip toli nuo gimtos Lietuvos...

Lietuva Lietuva – tu likai taip toli...

Bet tikėk, aš sugrįšiu, nemirsiu...

Jei kada savo vardą pamiršti galiu –

Lietuvos – niekada nepamiršiu.

Už langų bėga gryčios mediniais stogais,

Laukuose apsnigti vasarojai...

Kažkada tuo keliu uždangstytais langais

Iškeliavo ir mūsų artojai...

Gal tenai, Maskvoje, dar kas nors ir paklaus,

Tik ne tie, kurie šaudė ir trėmė;

Kas tą dėmę jiems šiandien nuo veido nuplaus –

Šitą juodą ir kruviną dėmę?

1988 02 16. Orechovo-Zujevas. Mus apgyvendino „Karbolit“ susivienijimo bendrabutyje, 8-ajame kambaryje. Į šią gamyklą atvykome keliese pagal Panevėžio rajono „Atžalyno“ kolūkio komandiruotę praktikuotis dirbti su termoplasto automatais.

Iki Maskvos traukiniu važiavome visą naktį ir devintą ryto jau buvome Maskvoje. Visų miesto grožybių tuomet neteko matyti, nes skubėjome į Orechovo-Zujevą. Auštant pro vagono langą teko stebėti didžiosios Rusijos vaizdelius. Pravažiavome didžiulius medinius kaimus, gūdžius miškus ir apytuščius laukus. Kuo toliau nuo Lietuvos, tuo labiau graužė gomurį kartus ilgesio gumulas – juk tais pačiais bėgiais kažkada išvažiavo ir mano tėveliai į tolimojo Sibiro tremtį. Neaprėpiamais Rusijos plotais aš kol kas dar nebuvau važinėjęs. Pakelėse pastebėjau ištisus beržynus, kuriuose vasarą gal ir gražu būna, bet dabar pilna sniego... Daug kur pakelėse matėsi keistos tvarkos vaizdų: miškingose vietovėse, žiūrėk, stovi dešimt ar daugiau daugiaaukščių namų, mediniai kaimai apraizgyti aukščiausiomis tvoromis. Koks tikslas vidury miško statyti daugiaaukščius pastatus? Didžiulius kaimus sudaro tik medinės lūšnos, supinta, suraizgaliota daug tvorų tvorelių, kiemai, takeliai jomis atitverti. Namai nudažyti mėlynai, iš galų visur po tris ar daugiau langų, ties įėjimais kai kuriuose virš durų išdrožtos medinės ir raudonai nudažytos penkiakampės žvaigždės.

Maskvoje daugelis žmonių apsirengę paprastai, kaip ir pas mus. Kelias moteris metro mačiau apsirengusias šimtasiūlėmis, vienas pagyvenęs vyras, kuris sėdėjo šalia mūsų, prie savo paprastos žieminės kepurės buvo prisisegęs penkiakampę. Iš Maskvos į Orechovo-Zujevą apie 90 km, važiavome pusantros valandos su „električka“. Miestas, sako, nemažas, už Panevėžį didesnis. Išlipę iš vagono pakliuvome į patižusį sniegą, kurio čia niekas nevalo. Atvykus į gamyklos bendrabutį, „pasitiko“ budėtoja. Ji kalbėjo įžūliai ir net negalvojo mūsų apgyvendinti, nors ir rodėme jai gamyklos direktoriaus pavaduotojo išduotą leidimą. Nuo čia ir prasidėjo mūsų kryžiaus keliai. Nuėjome pas kadrų inspektorę. Ši priėmė mus gana mandagiai ir viršininkiškai pasiūlė sėstis. Pateikėme komandiruotes, pasirodo, kad to per  maža, reikia dar išrašų iš darbo knygučių ir visokių kitokių nesąmonių... Tada ji paskambino direktoriaus pavaduotojui, su juo akivaizdžiai susikivirčijo, metė ragelį ir liepė mums ateiti rytoj su savo viršininku. Rusai, sako, geri žmonės, bet kol kas apie juos dar nesusidariau geros nuomonės, nes nuo pirmos dienos Rusijoje susidūriau su pačiais kiečiausiais biurokratais, kurie, atrodo, čia labai gilias šaknis įleidę į sovietinės sistemos dirvą.

1988 02 17. Iš ryto kartu su atstovu iš „Atžalyno“ kolūkio nuėjome į gamybinio mokymo skyrių pas draugę Zemskovą E. V., pas tą pačią, su kuria vakar nesusišnekėjome. Šiandien ji kalbėjo kitaip, išaiškino, kur mums kreiptis toliau, be didesnių formalumų išrašė leidimus į gamyklos teritoriją. Turėjome nueit į saugumo technikos kabinetą, kad pravestų mums instruktažą, o instruktažas buvo toks: padavė popieriaus lapukus, kuriuose buvo atspausdintas tekstas, jį perskaičius reikėjo pasirašyti, ir viskas. Ten buvo parašyta: „Žinau, kad Orechovo-Zujevo gamykloje gamyboje naudojamas metanolas. Žinau, kad pagal spalvą ir kvapą metanolas primena vyninius-eterinius spiritus ir kad metanolas yra stiprus nuodas. Ypatingai pavojinga jį gerti. Nedidelė dozė (5-10 gr.) sukelia apsinuodijimą, lydimą apakimo. Daugiau kaip 30 gr. yra mirtina dozė.“ Parašas. Po to mus nusiuntė pas dvylikto cecho viršininką Boiko Boris Konstantinovič. Šis paaiškino, kad daugiau panašių stažuotojų nepriimsiąs ir paprašė išeiti. Kad ir kaip mes mandagiai elgėmės, teko užsidėti kepures ir išeiti.

Po pietų važiavome į miesto centrą. Parduotuvėse daug importinių prekių. Tai, kas pas mus tada buvo deficitas, čia – laisvai ir sočiai, ypač įvairiausių rūbų. Nėra pieno, grietinės, sviesto, bet yra visokios rūšies odekolonų, muilo, šampūnų... Nei gatvės, nei šaligatviai nevalomi. Kai važiuoja mašinos, purvino sniego koše apdrebia žmones. Tik aplink Lenino paminklą sniegas švariai nuvalytas, padaryti takeliai prieiti prie paminklo, o šaligatviais reikia bristi pūškuojant, kojos slidinėja, žmonės griuvinėja. Grįžtant atgal vienas čionykštis, išgirdęs mus kalbant lietuviškai, paklausė, iš kur esame. Pasakėme, kad iš Lietuvos. Tada jis lyg juokais sako:

–  Tai ką jūs ten, lietuviai...? Prieš tarybų valdžią pradėjot kovot?

Atsakiau, kad važiavau visą parą traukiniu ir negirdėjau, kas Lietuvoje dedasi... Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi, nes žinojau, kad su rusais diskutuoti apie tuo metu Lietuvoje vykusius įvykius nebuvo prasmės.

1988 02 19. Šiandien 14 valandą eisime į darbą, į antrą pamainą. Vakar irgi buvome mieste, nusipirkau darbines kelnes už aštuonis rublius, iš maisto – tik kiaušinių gavome, nei pieno, nei sviesto nėra. Dešros buvo – kilogramas kainuoja po 11–12 rublių, pigesnė – po 8–9 rublius. Už dienos kitos baigsim savo atsivežtą maistą. Nežinau, kaip reiks gyvent? Rusai neišrankūs. Jie tenkinasi tuo, ką turi, o ko nėra, jiems ir nebūtina. Kepina žalius lašinius su svogūnais, sriuba – vienas mažytis gabaliukas vištienos ir keletas kruopyčių, sriuboje dangus matosi, grietinės nė gramo. Valgykloje ant stalų padėtos stiklinaitės tik su raudonaisiais pipirais. Antras patiekalas – virta „daktariška“ dešra, kurią pas mus vadina „liverna“, guliašas su svogūnais arba du kotletai – be mėsos skonio. Yra blynų, panašių į mūsų žemaitiškus, tik be grietinės, o miltiniai – su neaiškių riebalų padažu.

Praėjusią naktį nedavė ramybės triukšmas. Kažkokia Irina lindo pas vaikinus į kambarį, ten, matyt, įvyko incidentas. Girdėjosi, kaip ta verkė, dejavo, nes jos „mylimasis“ buvo užsidaręs su kita.   Čia kartu gyvena ir merginos. Jos gamykloje kažkokią  praktiką atlieka. Visos „kietai“ rūko, be jokių ceremonijų įžūliai lenda prie vyrų. Jei gatvėje išgirsi garsiai šūkaujant, negalvok, kad tai pulkas vyrų, žinok, jog kalbasi susitikę du rusai. Jiems santūrumas svetimas. Važiuojant autobusais ne kartą teko matyti vaizdingų rusų koliojimosi ir keiksnojimosi scenų. Jie taip vaizdingai ir išraiškingai sugeba vieni su kitais bendrauti, atrodo, kalbasi ne eiliniai mužikai, o gerai išsilavinę filosofijos profesoriai.

Šiandien pradėjome darbą „Karbolito“ gamykloje. Pirmiausia prisistatėme dvylikto cecho vyr. meistrui, cecho viršininko pavaduotojui Gorškovui. Prieš mus pas jį buvo toks seniokas, apie 80 metų amžiaus. Tiek meistras, tiek šalia jo buvusi moteris senioką sutiko su didele pagarba. Meistras liepė jam rytojaus dieną užsisegti visus turimus ordinus ir ateiti į gamyklos klubo salę – jam bus prisegtas dar vienas medalis. Lietuvoje tokie seniokai kur nors pašalėje atsisėdę tik prieš saulutę kaitinasi, o šis, pasirodo, nepėsčias: meistrui ir jo pavaduotojai ėmė aiškinti apie kažkokias neišjungiamas šviesas, kad su juo kažkuri moteris nenorinti kalbėti... Seniokas mat dar „tebeserga“ gamyklos reikalais, nors toje gamykloje jis jau daugelį metų nebedirba. Aiškiai matyti, kad „raudonasis“ veteranas vaizduoja besirūpinantį gamyklos reikalais.  Tokie va kol kas šiandien ir Rusiją tebevaldo...

Aprūpino mus šiokia tokia darbo apranga, mano kolegą Aliuką pastatė prie vieno plastmasės liejimo automato, mane – prie kito. Po geros valandos aš jau junginėjau dviejų automatų „pusk“ ir brokavau detales. Viena mašina liejo kavos malimo mašinėlių korpusus, o kita – kažkokią detalę „žiguliams“. Mano mokytoja – maždaug trisdešimties, kaip pati prisipažino, „mergina su kraičiu“ – auginanti devynerių metų sūnų, aukšta ir labai maloni moteriškė. Ji aptarnauja ketverias stakles,  sukasi kaip vijurkas – ir taip jau devyneri metai toje pačioje vietoje. Sako, vyrai čia ilgiau kaip mėnesį neišlaiko, nes vyrams reikalingas „perekuras“, o čia tokiems malonumams laiko nėra. Aš „mokytojai“ ir sakau: „Tegu jūsų vyrai mažiau ordinus vieni kitiems kabinėja, o daugiau savo moteris myli“, – bet ji, kaip supratau, mano nuomonei nepritarė.

1988 02 20. Keli mūsų bendradarbiai šiandien išvažiavo į namus, o mums dar liko trys savaitės. Verdam „čiajų“ ir eisim miestan valgyt nusipirkti.

Dar nekalbėjau apie miesto „architektūrą“, kurios ir architektūra nepavadinsi. Yra vienas kitas, atrodo, nuo caro laikų likęs pastatas, puoštas karnyzais. Ant aukštesnių pastatų iškeltos didžiulės raudonai dažytos penkiakampės žvaigždės, vėlesnės statybos daugiaaukščiai namai apie metrą aukščio nudažyti tamsiai mėlyna spalva, o ant tos mėlynos juostos aplink namą šimtai, gal ir tūkstančiai „autografų“. Rusai, pastebėjau, visur labai mėgsta palikti savo autografus. Ne tik ant namų sienų, bet ir gyvenamuosiuoe kambariuose, ypač tualetuose. Viešuosiuose tualetuose klozetai neatitverti net žema pertvara. Susėda penki šeši ruskeliai, „cigarus“ traukia ir šnekučiuojasi, kaip pas mus  moterys kirpyklose.

Ką tik grįžome iš miesto. Šį kartą praėjome pro teatro rūmus. Šalia teatro sodelyje matėsi postamentas, ant kurio stovėjo Barišnikovo biustas. Prie šito paminklo sniegas nenuvalytas. Norint prieiti arčiau, reikia bristi per pusnis. Praėjome pro buvusio fabrikanto Morozovo „dačias“, tekstilės fabriką. Tie statiniai pastatyti dar caro laikais. Senoji rusų architektūra labai savita, aiškiai jaučiamas ryškus klasikinis architektūros stilius. Matėme nemažai apleistų didžiulių daugiaaukščių pastatų,  įlūžusiais stogais, negyvenamų – man rodės, kad tie pastatai tikrai verti paveldosaugininkų dėmesio. Miesto gatvės, kaip minėjau, nevalomos, druskos privaryta tiek, kad eidamas minkai sniegą tarsi miltus. Aplankėme šalia geležinkelio stoties įsikūrusį turgų, kuriame nieko vertingesnio nepastebėjome: taukuose virtos spurgos su žuvimi, kepti šašlykai, rankų darbo megztukai, kepurės... Tiesa, pastovėję valandą eilėje, nusipirkome karšto rūkymo kiaulienos, sviesto ir kefyro. Tai buvo šios dienos mūsų laimė. Kadangi nedarbo diena, gatvėse matėme daug gražiai apsirengusių rusų. Matėme dvi juodas „Volgas“ su jaunavedžiais. Jaunųjų mašinos priekyje virš valstybinio numerio ant „buferio“ pasodinta lėlė, ant antenų – raudoni kaspinai.

Mieste daug valkataujančių šunų, kurie aploja beveik kiekvieną praeivį. Gal tokia jų veislė?

Grįžęs išgėriau kefyrą. Jis 1% riebumo, Lietuvoje toks „kefyras“ vadinamas pasukomis.

1988 02 21. Šiandien ir vėl vaikštinėjom po miestą. Šį kartą atkreipiau dėmesį į kai kurias rusiškam miestui būdingas detales. Pirmiausia tvoros: aukštos ir žemos, mūrinės ir betoninės, medinės ir metalinės. Šitie statiniai sudaro vos ne pagrindinę miesto atributiką. Kai kurios gamyklos dar nuo senų laikų aptvertos dešimties metrų aukščio stačių lentų tvora. Miesto vidury atskiros aikštutės irgi aptvertos medinių baslių tvora. Aptvare kiečių, žolių priaugę, plotas tikrai nenaudojamas, bet aptvertas.

Aplankėme pravoslavų cerkvę, tik į vidų negalėjome patekti, kadangi vakar buvo švenčiama „maslenica“ (Užgavėnės). Cerkvė didelė, raudonų plytų, bokštuose „cibulių“ kupolai, virš jų didžiuliai paauksuoti kryžiai. Cerkvė irgi aptverta aukšta medine tvora, viename šventoriaus gale stovi mediniai pastatai, yra ir lauko tualetai atskirai vyrams, atskirai moterims, o gyvenamajame pastate apsistojęs popas su šeima. Popo nematėme, tik matėme, kaip popienė lesindama vištas vis žegnojosi atsigręždama į cerkvės duris. Beveik visas šventorius užkrautas malkomis, popui, matyt, sovietinė valdžia centrinio šildymo neįveda.

Užsukome į kino teatrą. Prieš seansą žmonių prisirinkę nemažai, tarp jų buvo daug čigonų. Kiek pastebėjau, rusai čia gyvena be kažkokių kilnesnių tikslų ar idėjų, išskyrus degtinės gėrimą. Labai madingas „čiajus“ (arbata), nors mieste nematėme nė vienos arbatinės. Rusas nueina į kiną, pažiūri televizorių, prie kiosko laikraštį nusiperka. Prie laikraščių eilės susidaro, nes didžiųjų laikraščių, „Izvestija“ bei „Pravda“, parduodamas nedidelis egzempliorių skaičius.

Rusų apsileidimą ir tinginystę galima pastebėti ne vien iš žiemą nevalytų gatvių, bet ir aplink namus, aplink cerkvę gausiai priaugusių piktžolių, net žiemą jos iš po gilaus sniego išlindusios, matyt, niekas jų nei ravi, nei pjauna. Vietiniai to nepastebi ir į galvas neima. Gamykloje viena darbininkė man pasakė: „U nas narod lenivyj“ (mūsų liaudis aptingusi). Gal dėl to važiuodami traukiniu pakelėse niekur nematėme nė vienos fermos, nė vieno siloso bokšto, nematėme ir žmonių, dirbančių laukuose. Iš medinių pirkučių tik dūmai rūksta, o rusai, matyt, miega žiemos miegu, kaip kokie lokiai.

1988 02 22. Šiandien kėlėmės penktą ryto ir ėjome į rytinę pamainą, nes darbas nuo šešių. Mano „mokytoja“ Nina jau stovėjo prie liejimo mašinos. Kai su ja pasisveikinau, pastebėjau, kad nuo jos dvokė kaip iš bravoro. Netrukus priėjo dar viena jauna darbininkė, nuo jos irgi dvokė tuo pačiu. Supratau, kad rusės moterys per išeigines nevengia stipresnių gėrimų, jos išsiilgusios aštresnių emocijų.

Nina kuriam laikui pasišalino iš darbo vietos, o kai grįžo, nuo jos sklido stipraus odekolono kvapas. Po kurio laiko užsikirto forma. Nina pakvietė automatų derintoją – šaltkalvį. Šis prišoko prie aparato, jungė net nepažiūrėjęs – atgal, po to pirmyn – tik triokšt, ir lūžo forma. Ruskeliui net akys ant kaktos iššoko. Aš jo klausiu, kas dabar bus, o jis tik numojo ranka ir nuėjo keikdamasis. Klausiu Ninos, ar jie patenkinti gyvenimu. Ji tik galvą pamuistė į šonus, ir aš viską supratau. Supratau, kad darbininkai labai nemėgsta administracijos darbuotojų. Administracinį pastatą vadina „Pentagonu“, nes ten, anot jų, prilindę dykaduonių, kurie nieko nedirba, tik pinigus ima. Paklausiau Ninos, kodėl pas juos tvoros visur, kam jos reikalingos ir dar tokios aukštos... Ji man atsakė: „Pas mus daug vagių, o per žemą tvorą pavogtą daiktą lengva permesti, todėl ypač aplink gamyklas tveria kuo aukštesnes tvoras“. Pasakiau jai, kad prieš karą pas mus aplink gamyklas nebuvo jokių tvorų, ir niekas nevogė. Ji labai nustebo, kad prieš karą Lietuvoje nebuvo vagių. „Mes, – sako, – tokių laikų nepamenam. Pas mus vogė prie caro ir po caro, o ypač vagia dabar...“. Nina, pasirodo, apsiskaičiusi moteris, ji žino mūsų Banionį, Sabonį, „Žalgirį“, Panevėžį ir Druskininkus, nors Lietuvoje nėra buvusi. Nina sakė, kad pas juos labai blogi žmonės... Jau vien dėl to, kad kiekvienas vaidina viršininką ir labai nori juo būti.

1988 02 23. Šiandien po pietų prie manęs priėjo cecho pamainos viršininkė, pažiūrėti labai korektiška moteris, jau pagyvenusi ir tokia motiniška, į rusę nelabai panaši. Ji mane paėmė už rankos (rusai mėgsta kalbėdami pašnekovą liesti), atsiprašė, kad man šiandien darbo diena, priminė, kad reiktų nepamiršti, jog šiandien mūsų – vyrų – diena, ta proga palinkėjo visokeriopos laimės gyvenime, darbe, gerų santykių šeimoje, bet rusams įprastų ir brangių žodžių – su tarybinės armijos diena – visai nepaminėjo. Vėliau Ninos paklausiau, kodėl viršininkė mane pasveikino tik su „vyrų“, o ne su „tarybinės armijos“ diena? Nina atsakė: „Ji gi žino, jog jūs iš Lietuvos...“.

Buvome nuėję į paštą, skambinome į namus, kalbėjomės su namiškiais. Laukiamajame vaikštinėjo penki ar šeši vyrai, o už stiklo sėdėjo trys pašto tarnautojos. Vyrai buvo atvykę nuo Uralo, norėjo atsiimti pinigus, bet pašto tarnautojos nedavė, nes ant perlaidos vienokia pavardė užrašyta, o pase kitokia. Na, ir ėmė ginčytis. Vieni kitiems mėtė šmaikščius komplimentus, šūkaliojo, kol pagaliau vienas iš komandiruotųjų pasakė:

– Ką, jūs nežinot, kad mus mongolai tris šimtus metų valdė ir pavardes sumongolino? Ką aš padarysiu, jei mane ten vadina mongoliškai, o čia rusiškai?

1988 02 24. Jei kam neteko valgyti rūgštaus sviesto, tai atvykite jo paragauti į Rusiją. Kai ruso paklausiau, kodėl toks rūgštus, atsakė: „O pas mus viskas rūgštoka: ir duona, ir pienas, ir grietinėlė, ir sviestas...“.

Pastebėjau, kad rusės mėgsta dažytis. Ypatingai ryškiai juodais dažais apvedžiojamos akys. Jų akys atrodo tarsi maži vandens šaltinėliai tamsioje bedugnėje. Nors auskarus nešioja, bet kukliai – jų  auskarai auksiniai, nedideli. Tiek mergaičių, tiek pagyvenusių moterų veiduose kuklumo nepamatysi. Net ir kukliausiai atrodančios moters veide akys visada žvelgia tiesiai, pasitikinčiai, o neretai ir įžūliai. Akimis čia moterys perka joms patinkančių vyrų dėmesį... Perka švelnumą, neapykantą – viską, kas joms yra būtina gyvenime. Gal dėl to jos akims skiria tiek daug dėmesio. Rusė, kad ir kaip bus sugėdinta, akių žemyn niekada nenuleis, nes žino, kad žemyn nudurtas žvilgsnis reiškia nusižeminimą.  Neatskiriama rusės ir ruso garderobo dalis yra odekolonas, įvairūs kvepalai. Kvėpintis jie labai mėgsta: valgykloje sriubų ir kitokių valgių kvapus permuša odekolono kvapai, kad ir didžiausias rūkorius vis vien kvepia odekolonu.

Kiek pastebėjau, rusai vis dar neatsisako stabų garbinimo. Lenino biustas stovi gamyklos teritorijoje. Tas pats biustas stovi prieš gamyklos vartus už teritorijos ribų. Dar vienas Leninas stovi miesto centre. Tokių leninų mieste daug. Važiuodamas iš miesto centro iki bendrabučio, maždaug du kilometrus, pakeliui suskaičiavau vienuolika Lenino biustų, kurie stovėjo netoli gatvės, kiemuose, anapus tvorų, prie mokyklos, prie kino teatro, prie parduotuvės...

Apie rusų darbą. Bendrabučio dušo kambarį du darbininkai remontavo visą savaitę. Kiek juos stebėjau, jie dažniausiai sėdi, rūko, o darbas, atrodo, stovi vietoje, į priekį net nekruta... Mačiau  gamyklos teritorijoje darbininkus, statančius didžiulį pastatą. Vienas su žarna garus leidžia, kad betonas greičiau sukietėtų, o keli stovi ir rūko. Gerai sakoma, jei darbas be „perekuro“, rusas tokio darbo nedirbs, nors aukso kalnus jam žadėtum.

1988 02 25. Rusija labai plati. Rusas nesupranta, kas yra tėvynės meilė, tėvynės ilgesys. Negana to, kad pats mažai kultūros turi, baisiausia, kad svetimą naikina, dėdamasis pasaulinės kultūros nešėju.  Rusija labai didelė, jos siela dar kažkur giliai dausose miega ir jei šviesūs protai tos sielos nepažadins, šios tautos laukia tragiška baigtis. Rusija savo kultūrą amžiais naikino tarpusavio karuose ir vaiduose. Rusijoje kiekviena naujai atėjusi valdžia naikino prieš ją buvusios valdžios sukurtas gėrybes. Rusų politikai ne tik savo kultūrą naikino, jie vykdė prieš mažesnes tautas pasaulinį genocidą. Teko ne su vienu rusu šnekėtis, retas kuris šitą jų tvarką girtų. Jie patys iš tokios rusų tvarkos juokiasi, šaiposi, keikia, burnoja, bet atvirai tik vienas kitas tyliai kalba apie buvusią ir esamą tvarką, kuri amžiais buvo nuleidžiama iš viršaus. Aiškiai jaučiasi, kad jiems patiems dėl to gėda.

1988 02 27. Šiandien ceche teko kalbėtis su kontrolierėmis bei technologais, nes kartu brokavome iš „Atžalyno“ kolūkio atvežtą produkciją. Manęs klausė, kiek pas mus uždirba moterys, kokius darbus dirba? Pasakiau atvirai, kad pas mus moterys irgi daug kur sunkiai dirba, bet tokių sunkių darbų kaip čia nedirba. Kas gerbia moteris, jų į tokį darbą iš namų nevaro. Visos ėmė dejuoti, kad tikrai čia labai sunku, nedaug uždirba, o viskas brangu. Vyresnės laukia pensijos, o jaunesnėms visai jokios perspektyvos nėra. Klausiu jų: „Argi moteris, dirbdama tokiomis sąlygomis, gali sveiką kūdikį pagimdyti?“. O jos ir sako: „Tai argi pas mus normalūs kūdikiai gimsta? Kiek daug apsigimimų – protiškai atsilikusių... Baisu ir pagalvoti“. Tikrai tos rusės moterys nepelnytai vargsta. Orechovo-Zujevo gatvėje sutikęs moterį gali iš karto pasakyti, kuri dirba „Karbolito“ gamykloje: veidas išblyškęs, ne pagal metus susenęs, paakiai pajuodę. Nemačiau čia skaistaveidžių, švytinčiom akim. Mačiau ir aukšto ūgio moterų, net aukštesnių negu pabaltijietės, bet dauguma jų – vidutinio ūgio. O vyrai visi žemaūgiai, trumpakojai. Neteko matyti inteligentiškos išvaizdos vyro, nežinau, kaip tikras rusas inteligentas atrodo. Gamykloje jų daug su „šlipsais“, bet nepasakysi, kad tai inteligentas.

Teko kalbėtis su vairuotojais, laikinai apsigyvenusiais tame pačiame bendrabutyje. Kadangi jie po visą Rusiją važinėja, daug mato ir girdi, pasakojo apie betvrkę šioje šalyje. Jie net nedvejodami sakė, kad rusai patys kvailiausi žmonės pasaulyje.

Šiandien sekmadienis, nuėjau nusiprausti į dušą, bet nebuvo šalto vandens... Betvarkė...

1988 02 29. Štai ir paskutinė vasario diena. Šiandien gamykloje perrinkinėjom „Atžalyno“ verslų produkciją: daug broko, kitokių nesklandumų. OTK – Odėl techničeskovo kontrolia (Techninės kontrolės skyrius) – vienos moterys. Rusės smagios. Tik laksto po cechą šimtasiūlėmis apsivilkusios,  būtinai su vyriška ondatros kepure ant galvos. Ta produkcija, kurią mes perrinkinėjam, – deficitinė, už gamyklos vartų už ją moka didelius pinigus. Tai detalės mašinoms. Vienai kontrolierei juokais sakau: „Griebk ir neškis, pinigus pasidalinsim pusiau, kadangi tai mūsų produkcija...“. Ji sako: „Aš nenoriu į kalėjimą sėst. Kas mano dukrą augins?“. „Taigi, – sakau, – vyras“. „Vyro neturiu“. Tada jos ir klausiu: „Kaip čia pas jus yra? Kiek tik teko šnekėtis su jūsų moterimis, nė viena vyro neturi“. O ji man  tiesiai, šviesiai: „Mes jau tokios esam rusės moterys. Mums taip patinka“. Aš jai: „Gal čia vyrai blogi, moterų negerbia?“. Ji atsisėdo, palingavo galvą ir sako: „Apie vyrus pas mus neverta ir kalbėti. Nerimti, „pjanicos“, pasileidę“.  

Po darbo su Aliuku vėl važiuojame į miestą. Šiandien autobusuose ir gatvėje nemažai girtų. Teko stebėti, kaip rusas stabdo taksi: pirmiausia smarkiai sušvilpia, po to mosikuodamas rankomis įšoka į vidurį gatvės. Prie degtinės kiosko daug girtų, stovi du milicininkai, žiovauja ir rąžosi. Mieste ištisai girdėti automobilių signalai. Matyt, tokios rusiškos eismo taisyklės? Autobuse šiandien net kelis kartus girdėjau garsų rusų keikimąsi. Kadangi autobuse važiuoja ir vaikai, ir moterys, pagaliau nesvarbu kas važiuotų, nemalonu, kai autobuse girdi aplink keikiantis ir dar garsiai: „Ch..., „na..., job...“.

1988 03 02. Šiandien perrinkinėjome verslų produkciją. Kažkuris iš mūsų paklausė apie vieną moterį, kuri sėdėjo už stalo ir kažką vis rašė. Jos bendradarbės atsakė, kad ta moteris labai keisto būdo, uždara, dažnai šneka ne tai, kas reikalinga. Viena smarkoka rusė sako: „Mes visos vienišos laisvos Rusijos moterys“. Paklausiau: „Gal jūs vienuolės?“. Ši nusijuokė ir su kandžia ironija paaiškino: „Mes ne vienuolės, nors ir vienišos, bet visos norime, kad mus kas prie sienos prispaustų...“. Pajuokavau, kad pas mus vyrai už šimto kilometrų nuo namų – visi viengungiai, o ta keistuolė, išgirdusi mano žodžius, sako: „O pas mus ne tik vyrai, bet ir moterys, vos peržengusios namų slenkstį, visos – vienišos...“.

Rusai ir gamyboje dažnai geria arbatą, labai stiprią, užkąsdami saldainiu. Mačiau, kaip mūsų cecho kelios moterys, išgėrusios karštos arbatos su „prikuska“, miegojo užsikniaubusios ant stalų. Pasirodo, joms taip įprasta. Pajuokavau, kad atsineštų „raskladuškę“ popietę pagulėti, bet jos man tuoj pat atkirto: „Jeigu mes atsigulsim, tai mums šalia prireiks ir vyro...“. Tokia jau jų gyvenimo logika. Rusė vyro kaip draugo neįsivaizduoja, vyras jai daugiau reikalingas lytiškai „bendrauti“. Iš jų pasakojimų sužinojau, jog ką tik atėjusius dirbti į gamyklą darbininkus ar tarnautojus šios moterys  iškart pasiskirsto, kuri ką „šefuos“. Jei vienam vyrui atitenka dvi, tai jos tariasi tarp savęs ar net grasina viena kitai, atseit tu prie jo nekibk ir jo neviliok, aš jį „šefuoju“. Iš jų kalbų supratau, kad ta pati taisyklė galiojo ir mums, nes kai kurių simpatizavimą jautėme labai aiškiai, ne viena kvietėsi į savo namus „buto apžiūrėti“. Nepavydėtinas rusų moterų asmeninis gyvenimas. 

1988 03 07. Šiandien išeiginė. Orechovo-Zujeve didelė šventė – žiemos palydos ir pavasario sutikimas. Oficialiai ji vadinasi „Vesna krasna“, kiti ją vadina „Vesenneje gulianije“ (Pavasario vaikštynės) arba „Bolšyje gulianije“ (Didžiosios vaikštynės). Kai mudu su Aliuku nuvykome, buvo apie dvyliktą valandą, šventė jau buvo įsisiūbavusi. Automobilių eismas miesto centre buvo uždarytas, žmonių tūkstančiai, aikštėje daugybė kioskų, kuriuose pardavinėjami įvairūs maisto produktai; alaus ir kitokių alkoholinių gėrimų nematyti. Kai kur kepa šašlykus. Kaina pasakiška. Bandelės įvairių rūšių: su žuvimi, su marmeladu ir be įdaro. Vieną su žuvimi nusipirkau, bet vos suvalgiau. Daug milicininkų. Net ir senyvo amžiaus moterėlės vaikšto ant krūtinių prisisegusios šventės emblemas su užrašu „Vesna krasna“. Į šventę pakviesti Maskvos artistai, kurie lauko scenoje vaidino carą ir generolą. Caras su karūna, o generolui medaliai ir ordinai ant krūtinės nebetelpa, tai net ant nugaros prikabinta. Puiki parodija. Ant scenos taip pat pasirodė ir tautinių šokių šokėjai, bet jie šoko tik rusiškas „pliaskas“.   Karnavale ypač patiko „rusiškas pečius“, ant kurio buvo prisėdę daug vaikų ir „Vanka duračiok“ (Ivanas  kvailutis). Kiek toliau didžiulio žmonių pulko apsuptyje šoko du apygirčiai rusai ir dvi rusės. Viena grojo akordeonu ir vis dainavo, nors jos baltos akys jau vartėsi kairėn dešinėn. Kiek padainavę jie vėl šoko ir vis prašė, kad aplink stovintys plotų, bet tie kažkodėl neplojo. Į šventės renginius mažai kas kreipė dėmesį. Dauguma malėsi po aikštę kaip kam patiko, stovėjo eilėse prie pirkinių, matyt, norėjo kažką geresnio nusipirkti, nors nieko gero čia nesimatė – maistas prastas ir brangus. Nors žmonių daug, bet jautėsi palaida bala, neorganizuotumas, abejingumas tradicijoms. 

Teko girdėti rusus kalbant: „Šventė nebloga, bet kaip čia gavus išgert?“. Apie trečią valandą ir baigėsi „Bolšije gulianyje“. Aikštė ištuštėjo. Pastebėjau, kad rusai neturi gilių kultūrinių tradicijų. Jaunimas pro valdžios surežisuotus  renginius praeina pulkais visai abejingas, net nepažiūri į tą pusę, kur rodomas vaidinimas, šokami tautiniai šokiai. Pažastyse jie pasispaudę nešiojamus magnetofonus, iš kurių visu garsu sklinda tik jiems suprantamų melodijų garsai. Matyti, kad jie turi visai kitą savo idėjų ir jausmų pasaulį, o į tai, kas kitų organizuota ir iš aukščiau nuleista, jiems nusispjaut.

1988 02 08. Mums jau antra išeiginė. Baisi nuobodybė... Kiek gi gali sėdėti be darbo? Mieste – tik kino teatras, prie kurio didžiulės eilės, mat rusai kiną labai mėgsta, jiems kinas – išganymas. Darbe kalba visada tik apie kiną, po darbo – apie kiną, atrodo, kad be kino rusai negyventų. Ką darysi, einame ir mes į kiną. Grįžome iš kino labai nuvargę. Salė neišvėdinta, kėdžių eilės viena prie kitos, kėdės išklypusos, sulūžusios, sėdėdamas slysti ir slysti į priekį, atsiremti kojoms nėra kur. Salėje tvanku, o dar dvi serijos... Tokia betvarkė, kad sunku ir apsakyti.

Miesto gatvėse vis daugiau ir daugiau duobių atsiranda, asfaltas išdaužytas, duobėse telkšo vanduo, mašinos lekia kaip pasiutusios ir visą purvą drebia ant praeivių. Vasarą, sako, į tas duobes pripila skaldos. Vaizdas toks, kad rusai čia, regis, nesiruošia ilgiau gyventi. Viskas daroma tik šiai dienai. Nežinau, gal jiems gyvenimas neįdomus? Gal jie nenori gražiai gyventi? Gal jie ruošiasi atominiam karui? Kas šiandien draudžia rusui sąžiningai dirbti, statyti, tvarkyti aplinką, kultūringai rengtis? Kas jam neleidžia kurti savos kultūros, nuo pat pamatų statyti gražų rytojaus rūmą savo pačių tėvynėje? Bet jam, atrodo, tas nerūpi... Vien iš paprastų pavyzdėlių gali spręsti apie ruso norą ,,gražiai“ gyventi: gatvės išdaužytos, seni pastatai apleisti, nerestauruojami, nuo daugiaaukščių namų stogų didžiuliai ledo varvekliai krenta žmonėms ant galvų. Gyvenamųjų namų ir kino teatro pastato sandarinimo lentos atplyšusios, išlindę didžiuliai kuokštai pakulų, riogso nebaigtos tverti tvoros. Matyti, kad rusai nemyli nei savo krašto, nei savo gimtų namų... Gal todėl ir jų gyvenimas „na čemodane“ (ant lagamino). Pagyvena viename krašte, pagyvena kitame, taip ir važiuoja aplink „Sojuzą“. Kur benuvažiuotų, visur giria savo kraštą, o kitus vadina nacionalistais ir fašistais. Teisingai rašytojas P. Mašiotas yra sakęs, kad rusas geras tik Rusijoje.

1988 03 09. Po švenčių mūsų bendradarbės rusės dalijosi patirtais įspūdžiais. Viena džiaugėsi – draugą radusi Maskvoje, kita iš ten prekių parsivežusi, trečia niekur nėjusi, nes bijojusi vaikščioti vakare, kadangi daug chuliganų, ypač prievartautojų. Rusijoje, pasirodo, prievartavimas įsišaknijęs. Rusės pasakoja su pasibaisėjimu, kad vakarais ir Orechovo-Zujeve moterims pavojinga vaikščioti, nes siautėja prievartautojų gaujos, susidedančios iš vedusių arba išsituokusių vyrų. Jos mano, kad tai baisiau už fašistus, ir supranta, kad tokia padėtis nenormali, tačiau valdžia į tai nekreipia dėmesio. Viena rusė gyrėsi, kad Maskvoje jai būnant pas gimines teko skaityti knygą, išleistą užsienyje, apie Stalino žiaurumus. Ji mums tai pasakojo manydama, kad mes apie Stalino režimą nieko nežinome. Kai pasakiau, kad Lietuvoje sunku rasti šeimą, kurioje nebūtų tremtinių ar kitaip Stalino sunaikintų, ji nė kiek nenustebo.

Papasakojau joms šiek tiek apie savo šeimą: kad viena dukra mokosi universitete, kad jai padedame, ruošiamės ir kitai padėti, kai tik pradės mokytis. Rusės tik pečius kilnojo ir stebėjosi, kaip pas mus tėvai rūpinasi savo vaikais. Kokie laimingi vaikai, kad jų tėvai neišsiskyrę, kad jiems padeda. Jos tiesiog su pavydu žiūrėjo į mus. Cecho viršininko pavaduotoją jos ypatingai gerbia vien už tai, kad šis neišsiskyręs, augina dukrą ir elgiasi padoriai, ne kaip kiti rusai, kad ir didesni viršininkai. Jos sako, kad „pas mus neišsiskyręs vyras – deficitas“. Bet ir rusės moterys leidžia sau labai daug: „Mūsų gyvenimo tikslas – turėti vaiką, nuo ko – didelės reikšmės neturi, nes vyras laikinas, anksčiau ar vėliau jis vis vien paliks šeimą ir išeis pas kitą“. Jos pasakojo, kad yra ir labai rimtų merginų, kurios renkasi vyrus, žiūri, kad būtų žmogus rimtas, bet dauguma į tai dėmesio nekreipia. Viena rusė pridūrė: „Mūsų moterys tikrai be charakterio, nepastovios, greit įsimyli, bet greit ir pamiršta“.

1988 03 10. Šiandien viena rusė paklausė, ar mes nebijome palikti namuose žmonas vienas, ar galime jomis pasitikėt? Jai tai labai įdomu. Ji taip pat klausė, ar pas mus yra komjaunuolių ir komunistų. Paklausiau jos, ar ji partinė? „Načiart (kuriam velniui)  man reikalinga ta partija. Ką ji man gero duos? Man ir be jos sočiai bėdų. Pas mus ceche tik viršininkai partiniai, jiems dėl karjeros partijos reikia“.

1988 03 11. Šiandien jau pasiėmėm atleidimo lapelius ir pradėjom atsiskaityti su visais. Pirmiausia nuėjome pas cecho Nr. 12 viršininką Boikovą Borisą Konstantinovičių. Tėvavardį pridurti rusams yra didelė garbė, vadinasi, nesi koks mergavaikis, o teisėto tėvo sūnus. Borisas Konstantinovičius mus priėmė šiltai ir mandagiai, parodydamas mums išskirtinį dėmesį, tarsi nenorėtų, kad mes išvažiuotume. Iš pradžių jis mūsų ne tik nepriėmė, bet ir iš kabineto išvijo. Neva jam jau atsibodę mokyti žmones iš „Pribaltikos“. Dabar mus pamalonindamas Borisas Konstantinovičius negaili sakyti gražių komplimentų. Dar vieną komplimentą mums pasakė viena rusė skaičiavimo centre. Užsirašinėdama mūsų pavardes ji ėmė šypsotis. Kai paklausėme, kodėl ji šypsosi,  pareiškė, kad mūsų pavardės ir vardai sunkiai tariami, bet labai gražiai skamba, taip švelniai, maloniai. Kita rusė prasitarė pernai buvusi Rygoje. Važiuodama troleibusu jaunuolių paklaususi, kas užrašyta ant troleibuso šono, tai šie atsakę: „Jei nemoki latviškai, nėra čia ko ir važinėt...“, paskui dar pradėję ją gėdinti sakydami, ko rusai vis lenda į Latviją. Po to pridūrė: „Ir gerai, nėra reikalo mums laikyti užgrobus Pabaltijo tautas, tegu pabaltijiečiai vieni sau tvarkosi, kaip jiems patinka. Ten sėdėdami  jų pagarbos niekada neužsitarnausime“. Tai viešai pareiškusi savo bendradarbių akyse, apsisuko ir susinervinusi išėjo į kitą cechą. Mudu jau nieko nebegalėjome pridurti. Tarp kitko paklausiau, ar nenorėtų atvažiuoti pas mus į Lietuvą. Jos net akis išpūtė: „Į Lietuvą? Dar ko...? Mūsų čia tėvynė ir iš jos mes niekur nesiruošiame važiuot, nors pakeliaut po jūsų kraštą labai norėtume“. Neištvėriau nepaklausęs: ,,Tai kodėl tiek daug jūsų tėvynainių pas mus atvažiuoja tam, kad apsigyventų nuolatinai?“. Viena ironiškai nusišypsojo: „Tikriausiai pas jus gerai maitina“. Kita pridūrė: „Matyt,  jaunimas, nes jiems tėvynės jausmas svetimas. Ypač mieste gimęs žmogus to jausmo neturi“. O trečioji užbaigė: „Žmogus, mylintis savo gimtinę, savo tėviškę, jos gamtą, žmones, kalbą, tradicijas, niekada iš jos nevažiuos gyventi į svetimą kraštą. Tai tautos atskalūnai...“. Šitos rusės ne „pėsčios“, jos mane gerai suprato ir dar pridūrė: „Tėvynės, kur gimei ir augai, tėvų, brolių niekada negalima išduot, privalai iki karsto lentos išlikti tos žemės dalele, o ne atplaiša svetimame krašte. „Karbolite“ ir darbo sąlygos nuodingos, ir uždirbame nedaug, parduotuvėse ne visada maisto sočiai, o kartais ir visai jo nėra, išskyrus konservus, bet mes didelės optimistės ir nenusimename dėl to, gyvename su viltimi. O gal ir Dievas duos, ateis tokia diena, kad mes irgi sočiai gyvensime...“.

1988 03 12. Šiandien jau trečią kartą lankomės Maskvoje. Visur didelės eilės, žmonių, anot vieno ruso, kaip „klondaike“. Apsipirkome. Vaikams ir žmonai nupirkau žieminius batus. Turėjom garbės aplankyti pravoslavų popą Michail Vasiljevič. Mano kaimynas Petras Lukoševičius perdavė nuvežti jam draugo laidotuvių nuotrauką. Pasirodo, jie kartu buvę Rusijos lageriuose. Su popu teko kalbėtis pirmą kartą gyvenime. Kambaryje, papuoštame ikonomis, mus pasitiko pats popas: neaukšto ūgio, ilga barzda, sulysusiu veidu, daugiau panašus į atsiskyrėlį negu į didmiesčio gyventoją. Labai malonus žmogus, gerai informuotas ir gerai žinantis mūsų politinę padėtį. Sakė, kad cerkvėje nebedirbąs, gaunąs pensiją – 36 rublius. Kiek supratau, gerai mokantis anglų kalbą. Labai nepatogu buvo, kai jis padovanojo tris dėžutes kavos, kad parvežtume į Lietuvą, o mes neturėjome jam jokio, netgi pigaus lietuviško daikčiuko atminimui, išskyrus tą nuotrauką, kurią jam perdavė Lukoševičius.

Maskva – miestas didelis. Teko nakvoti pas tikrus didmiesčio inteligentus, kalbėtis su jais. Maskvos inteligentija, atrodo, protinga, lyg ir tiki persitvarkymo vėjais, lyg ir abejoja. Daro išvadą, kad vis vien turėtų kažkas pasikeisti į gerąją pusę – nebebus taip, kaip buvo. Kai atviriau įsišnekėjome, pasirodo, vietiniai labai nekenčia „čiurbanų“ („čiurbanais“ vadina visus atvykusius į Maskvą iš pietinių Rusijos pakraščių: gruzinus, uzbekus, čečėnus ir kitus). Sakė, kad jų kaimynė mergina gydytoja, su aukštuoju išsilavinimu, ištekėjo už gruzino. Kai nuvažiavo į Gruziją, vyro motina liepė sūnui numazgoti kojas ir išgerti pamazgas. Jei negers, grasino užmušti. Senyvo amžiaus rusė su pasišlykštėjimu kalbėjo apie „čiurbanus“.

Stovint eilėje teko išgirsti tokį pokalbį. Ginčijosi dvi rusės: „Jedut tut vsiakije gosti...“ (Važinėja čia visokie svečiai). O kita sako: „A kto vas kormit? Tolko gosti i kormit (O kas jus maitina? Tiktai svečiai ir maitina)“. Labai gili prasmė. Pastaroji turėjo mintyje visus tuos, kurie atvažiuoja į Rusiją iš užgrobtų kraštų, nes patys rusai taigi nieko neturi, jie viską atsiveža iš Pabaltijo respublikų, Ukrainos, Gruzijos, kitų kraštų.

Teko pabuvoti turguje prie Rygos metro stoties. Čia viską užkariavę vadinami „čiurbanai“ – įvairus kooperatyvų šlamštas, plastmasiniai niekalai.

Grįžtant į Orechovo-Zujevą „električkoje“ prieš mus sėdėjo jauna rusė su maždaug ketverių metų sūneliu. Berniukas, matėsi, labai guvus, supratingas, mama jam nupirkusi žaidimą „Karas“ su plastmasiniais kareivėliais, tankais ir kulkosvaidžiais... Berniukas vis pasižiūri į mus ir nusijuokia. Aš jam parodžiau, kaip reikia „nutraukti“ pirštą. Tas triukas jam labai patiko ir jis vis prašė parodyti dar ir dar kartą. Paskiui jis pasilenkė ir sako motinai į ausį: „Man reikia tokio tėčio... Ar jis tau patiktų?“. Motina atsakė, kad taip. Berniukas ėmė visaip mane vilioti, kad tik atkreipčiau jo dėmesį...

1988 03 14. Šiandien pirmadienis. Buvo linksma diena. Mūsų bendradarbės visos be išimties dvokė alkoholiu. Net pati rimčiausia, ir ta su kvapeliu, sakė – pas „svotą“ kaime viešėjusi. Visos malė liežuviais, kaip kuri praleido savaitgalį. Mes klausinėjome, kiek kainuoja turguje paršas, karvė, o viena net už pilvo susiėmusi juokėsi: „Aš tik pieną geriu, apie karvę nieko nenusimanau“. Moterys labai nustebo sužinojusios, kad pas mus kaimuose žmonės laiko net ir po dvi karves. Rusijos kaime tik paršus augina ir parduoda, o už pinigus mieste perka mėsą, duoną, pieną ir degtinę.

1988 03 15. Štai ir paskutinė dienelė Orechovo-Zujeve. Lagaminai sukrauti, kelionei pasiruošta.  Atsisveikinome su visomis Alomis, Tatjanomis, Klaromis... Jos gailėjo, kad mes išvažiuojame, siūlė čia susirasti moteris ir pas savo žmonas nebegrįžti... 

Rusija paliko slogų prisiminimą. Vienas rusas inteligentas pasakė: „Po dviejų šimtų metų gal ir mes gerai gyvensime?“. Atsakiau jam: „Jeigu taip tvarkysitės, tikrai geriau negyvensite, dar ir mus nustekensite...“.

Grįždami iš Maskvos traukinyje įdomiai kalbėjomės su viena čerkese. Ji keliavo iš Viazmos į Minską. Įvyko kiek nemalonus incidentas. Viazmoje atsirado laisvia vieta kupė. Šalia manęs sėdėjusi rusė iš karto tą vietą užėmė. Viazmoje įlipo nauja keleivė, kurios vieta biliete buvo pažymėta išlipusiojo numeriu, bet atėjusi ji rado šią vietą užimtą. Čerkesė pareiškė traukinio palydovei, kad jos vieta užimta ir ji neturinti kur atsisėsti. Palydovė pareikalavo užleisti vietą, bet ta rusė nė krust. Čerkesė su ruse net nesišnekėjo, bet mačiau, kaip ji primerktomis akimis paniekinamai žiūrėjo į rusę. Pagaliau mergina nusirengė paltą, atsisuko į langą ir be žodžių stebėjo už lango bėgančius vaizdus.

Mane tiesiog sužavėjo svetimtautės elgesys, jos žodžiai, mąstymas, supratimas, pažiūros – tai  turėtų būti pavyzdžiu bet kurios tautos moterims ir merginoms. Mergina gal dvidešimties metų, tamsiais ilgais plaukais, ant krūtinės permesta stora gražiai supinta kasa, labai gražių, bet šiek tiek griežtokų veido bruožų. Iš pradžių įtariau ją esant čigone, bet nei jos apranga, nei manieros to nerodė. Atsiprašiau ir mandagiai paklausiau:

– Atleiskite, bet man atrodo, kad jūs ne rusė?

– Taip. Aš esu čerkesė.

– Kaip jūs vertinate šitą situaciją, kuri susidarė jums įlipus, dėl vietos?

Ji pasislinko arčiau manęs ir išdrožė atvirai:

– Matote, kokie tie „kacapai“ (taip rusus vadina jų okupuotuose kraštuose) įžūlūs. Mano tėvelis dalyvavo kare, apdovanotas dviem ordinais, bet rusų labai nekenčia. Tėvelis darbštus, daug dirba, turi nuosavą dviaukštį namą, vienas mano brolis irgi vedęs... Mano tėvai, broliai ir seserys labai darbštūs ir rūpestingi žmonės.

– Kaip jūs atsidūrėte Viazmoje?

– Čia mano brolis gyvena, tai ir mane pakvietė pailsėti. Kadangi mano širdis nesveika, reikia ramybės, todėl čia ir atvažiavau. Pas mus kaime moterys, jei kas ne taip, iškart paskleidžia apkalbas. Pas mus sirgti arba parodyti, kad tau kažkas skauda, kad sergi, yra negarbinga. Visada privalai būti tvirtas, žvalus ir sveikas. Mano tėvas – čebanas, turi daug ožkų, yra net švelniavilnių, be to, jis prižiūri arklius. Arkliai visi grynaveisliai, daugiausia arabų veislės. Aš nepaprastai myliu arklius ir mėgstu jodinėti, o pas mus merginai joti arkliu laikoma nepadoriu elgesiu. Kai raita joju per kaimą, moterys, išėjusios iš pirkių, susiėmusios už galvų linguoja ir aikčioja. Mano tėvai – naujų pažiūrų žmonės, lanko kino teatrus, kitus renginius. Dauguma kaimiečių į kiną neina, laikosi musulmoniškų tradicijų ir laiko, kad kinas – tai rusų velnio išmislas. Aš taip pat išpažįstu musulmonų tikėjimą ir, kiek galiu, laikausi musulmoniškų tradicijų bei kanonų.

– Ar jūsų merginos rūko, ar dažosi?

– Ne. Čerkesei rūkyti būtų didelis nusikaltimas. Dažymasis pas mus neįprasta ir laikoma nerimtumo požymiu. Kartais aš mėgstu pasidažyti antakius ir blakstienas, bet, grįždama į namus, nusivalau, kad tik namiškiai nepamatytų.

– Ar nueinate Viazmoje į šokius?

– Taip. Porą kartų buvau, bet su broliais ir seserimis ir tik pasižiūrėti. Šokti nešokau, nes man girtų ir nuo cigarečių apsvaigusių rusių merginų kompanijoje net šalia stovėti nepadoru. Į šokius čia susirenka jaunos, tarpe jų daug nepilnamečių merginų, visos be išimties rūko, geria, koktu darosi žiūrint į jas. Jos neturi nei gėdos, nei padorumo.

– Bernai, matyt, su jomis ką nori, tą ir daro?

– O kaipgi... Tėveliai jas išleidžia į miestą mokytis ir galvoja, kad jos elgsis padoriai, bet taip nebūna...

– Koks jūsų išsilavinimas?

– Aš baigiau tik vidurinę mokyklą. Mėgstu siūt, megzti, ypač mėgstu jodinėti, mėgstu piešti, piešiu žmonių portretus, moku groti armonika.

– Ar draugaujate su kokiu nors berniuku?

– Su berniuku aš draugavau keletą metų, bet jis žuvo. Jį peiliu nudūrė blogi žmonės. Mūsų kaime gyvena tokie rusai, kuriuos mes vadiname „kacapais“. Jie labai pikti ir bjaurūs.

– O tą žudiką ar nuteisė?

– Ne. Jis kažkur pasislėpė, jo iki šiol niekas nematė, mat jo teta prokurorė. Aš jam niekada neatleisiu. Jei ir būsiu senutė, vis vien privalėsiu atkeršyti.

– Ką jūs valgote?

– Kiaulienos, arklienos mes nevalgome. Valgome tik avieną arba ožkieną. Švelniavilnių ožkų mėsos nevalgome. Mes nevalgome net žuvų, nors dabar jau daug kas valgo.

 – Koks jūsų vardas?

– Marina. Mano vardas rusiškas, o sesers – Albina.

Kai pasakiau, kad Albina – ir lietuviškas vardas, ji labai nustebo. Ji paaiškino, kad tėvelis tą vardą radęs laikraštyje ir jam labai patikęs. Be to, Marina prasitarė, kad su lietuviais jai kartą tekę kalbėtis. Ji papasakojo: Su drauge ruse mes važiavome traukiniu. Ta mano draugė, vardu Maša, – didelė mėgėja parūkyt, išgert ir bernus paviliot. Vagone važiavo trys kareiviai. Draugė Maša juos pradėjo kviestis į „tamburą“ parūkyt, bet jie atsisakė. Ji ir toliau neatlyžo ir visaip bandė juos prisivilioti. Kuomet jie nesutiko su ja bendraut, tada ji priėjo prie manęs ir sako: „Tikriausiai tie kareiviai ne tarybiniai“. Paskui jų paklausiau, iš kur jie. Kareiviai pasakė, kad lietuviai ir važiuoja į namus atostogauti... Jūs neįsivaizduojate, kaip man čia nusibodo... Laukiu, kad tik greičiau grįžčiau į namus, labai pasiilgau namiškių“.

PRASIDĖJO ATGIMIMAS

Tai tik trumpi epizodiški pastebėjimai iš anų Atgimimo laikų, kurie kažkada mano buvo užrašyti dienoraštyje. 

1988 06 24. Šiandien nuo 23-ios val. man priklausė budėt garažų kooperatyve. Apie pirmą valandą nakties atšliaužė budėt rusas Morozovas iš Vilniaus g-vės Nr. 19, 16 buto.

Pagal ekologijos klubo „Žemyna“ prašymą aš šiuo metu rinkau parašus iš gyventojų, kad būtų uždrausta atominės elektrinės III bloko statyba. Tuo metu atvažiavo ir kontrolierius Romas Karpavičius tikrinti, kaip kas budi. Aš išsitraukiau tuos popierius ir pasiūliau tam Morozovui pasirašyti, bet Morozovas pasirašyt griežtai atsisakė, atseit, valdžia žino, ką daro, ir mums į jos reikalus nėra ko kištis. Tada Karpavičius rusiškai jam ir padūrė, neva, į mane kreipdamasis:

– Kam čia jam duodi dar pasirašyt... Jis Lietuvoje gyvent nesiruošia.

Morozovas šoko kaip įgeltas:

– Žinau, ką tu čia man „namykaješ“! Aš tau parodysiu! Gaila – Stalino nebėra, jis čia pas jus tuoj tvarką padarytų... Jūs čia nepasirašinėtumėt ant visokių špargalkių...

Tokio atsako susilaukėm iš žmogaus, gyvenančio Lietuvoje jau keturis dešimtmečius ir vos švebeldžiuojančio lietuviškai.

Karpavičiui išvažiavus, rusas man labai dar ilgai įrodinėjo stalinistinių teorijų teigiamą reikšmę ir jų būtinumą pas mus. Atseit, Gorbačiovas dar ne viskas, dar ateis vienas Stalinas ir padarys čia tvarką.

Supratau, kad Morozovas – prisiekęs kūnu ir siela Stalino priesakams. Dabar, kada taip plačiai kalbama ir rašoma apie Stalino darbelių pasmerkimą, šitas žmogus išsišoksta kaip persitvarkymo ir liberalių idėjų priešininkas. Kai aš jam priminiau, kad mūsų tautai Stalino „išvadavimas“ kainavo penkis šimtus tūkstančių nekaltų žmonių gyvybių, tai jis man atkirto:

– Taip jiems ir reikėjo. Stalinas žinojo, ką darė.

Baisus žmogus... Labai baisus žmogus šitas Morozovas, pagalvojau sau vienas, bet į didesnę polemiką aš su juo nesileidau, vien jau dėl to, kad jis šnekėjo rusiškai, o tai man sudarė slegiantį barjerą minčių dėstyme.

Kad ir labai keista, bet Morozovas, aiškiai matėsi, kol kas dar neatsiribojęs nuo senų stalinistinių principų bei idėjų. Tas jo tonas, grasinimai, kad „aš dar tau parodysiu, kaip reikia gyvent“, „aš surasiu tau vietą“, „bus pakalbėta kitaip kur reikia“ ir t. t., daug ką pasako ne tik apie patį žmogų, bet ir apie jo tautos mentalitetą. Argi tai ne tas žmogus, kurio šešėlio vis dar privengia tūkstančiai šviesių protų?

1988 06 26. Ką tik kalbėjausi su pussesere Aleksandra Adikliene. Šiandien ji kolektyviniam sode aikštelėje laukė autobuso. Ten aikštelėje stovėjo ir daugiau žmonių. Priekyje stovėjo rusė moteris su vaiku ir, kada atvažiavo autobusas, Aleksandra tos rusės nepraleido, kadangi ji buvo irgi su savo mažamečiu Modestuku. Už nugaros stovėjęs rusas įspėjo, kad va, matot, kokie jie (lietuviai), rusės su mažu vaiku nepraleidžia. Aleksandra irgi ne pėsčia, atkirto: „Jei čia nepatinka, važiuok „namo“ (suprask – į Rusiją).“ Rusas įsižeidė ir ėmė šaukt: „Ja nenavižu vas! Ja nikuda nepajėdu! Ja vas soobščiu KGB! (Aš neapkenčiu jūsų! Aš niekur nevažiuosiu! Aš jus pranešiu KGB!)“ Skaudu, kai atėjūnas – okupantas dar grasina savąja KGB, nors ta jo KGB tuo metu jau merdėjo, skaičiavo savo paskutines dienas. Be to, jis dar ėmė aiškint, kad jie – rusai – esą išvaduotojai ir su jais taip nesiskaitoma... Tada Aleksandra jam priminė, jog jie ne išvaduotojai, o okupantai. Tada ruskis visai įšėlo ir ėmė šaukti: „Soobščiu KGB! Soobščiu KGB!“

1988 07 05. Jau senokai berašiau dienoraštį. Įspūdžių daug. Nėra tos dienos, kad laikraščiai ko nors įdomaus neparašytų. Maskvoje pasibaigė 19-oji partinė konferencija. Bi-Bi-Si radijas pranešė, kad Gorbačiovui pasisekė sutramdyti „lokius“ (senąją nomenklatūrą), tik neaišku, ar jis privers dar juos šokti.

Vilniuje praėjusį šeštadienį–sekmadienį vyko Baltijos šalių studentų festivalis „Gaudeamus“. Viena dalyvė pasakojo – plevėsavo daug lietuviškų trispalvių vėliavų. Estų šokėjai sudarė savąją trijų spalvų vėliavą – mėlyną, juodą, baltą. Pranešėjai bandė informuot dalyvius rusiškai, bet buvo nušvilpti. Kokie įdomūs dalykai dedasi pas mus. Atrodo, kad baimė, kurios tvaike mes dar visai neseniai merdėjome, po truputį ima blėsti.

1988 07 09. Daug įvykių, kuriuos sunku ir suminėti. Vyksta kažkokie neįtikėtini dalykai. Šiandien į Vilnių suvažiavo tūkstančiai Persitvarkymo šalininkų susitikimui su Maskvos 19-os partinės konferencijos delegatais. Susitikimas įvyks 17 val. Vingio parke. Praėjusį sekmadienį Vilniuje tam pačiam Vingio parke vyko Baltijos šalių studentų festivalis „Gaudeamus-X“. Bandant sugiedoti Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, pradžioje trukdė garsiakalbiai. Tik vyriausiam dirigentui A. Krogertui užkopus ant dirigento pakylos, Lietuvos tikrasis himnas nuskambėjo gana darniai. Dirigentas, matyt, labai susijaudino ir čia pat vietoje nukrito, vėliau mirė.

1988 07 11. Ši diena man labai daug kuo ypatinga. Tai pirmoji diena mano gyvenime, kada aš viešai, savo akimis išvydau savąją lietuvišką vėliavą – geltona, žalia, raudona. Važiuodamas automobiliu ties Taujėnais matau – atvažiuoja du vengrų gamybos autobusai „Ikarus“. Ant pirmojo ir ant antrojo priekyje, aukštai virš stogų, plevėsuoja lietuviškos trispalvės. Aš ėmiau mirksėt šviesomis, tarsi norėjau, kad jie sustotų, kad galėčiau prisiliest prie tų šventų vėliavų ir jas išbučiuot. 

Sustojau, iššokau iš mašinos, iš džiaugsmo ėmiau mosuoti jiems rankomis, net nebesusigaudžiau, kur aš esu... Smarkiai suspaudė širdį ir aš ėmiau verkt tarsi mažas vaikas. O autobusai taip išdidžiai, net nestabtelėję, praplaukė pro mane, tarsi didžiuliai gyvenimo laivai jūroje, praplaukė, tarsi visas mano gyvenimas, apie ką aš tiek daug metų svajojau,  kovojau ir darbais, ir siela. Šiandien aš ištariau: „Pagaliau ir sulaukėme!..“ Garbė tiems tautos vaikams, kurie taip drąsiai ir išdidžiai nešė šiandien tas vėliavas per mano brangiąją Lietuvą, per jos žaliojančius laukus, per mūsų sesių ir brolių krauju ir ašaromis aplaistytą žemę...

Šiandien buvo atėjęs Juozas J. ir pasakė, kad „Ekrano“ g-klos salėje Sąjūdžio prezidentas Juozaitis skaitė paskaitą, net dvi valandas atsakinėjo į klausimus. Sakė, kad Lietuvos „generalgubernatorius“ (taip tada vadino antrąjį partijos sekretorių, kuris buvo paskirtas Maskvos Lietuvai) Mitkinas skambina į Maskvą ir šaukiasi pagalbos, atseit, Lietuvoje pradėjo siautėti nacionalistai. Jis vaikšto po gamyklas ir ragina liaudį nesidėti prie to Persitvarkymo Sąjūdžio.

Vilniuje šeštadienį per 19-os partijos konferencijos delegatų susitikimą Vingio parke dalyvavo daugiau kaip šimtas tūkstančių žmonių, Sąjūdis surinko 28 000 rublių. „Ekrano“ g-klos salėje taip pat buvo renkami pinigai dėl Panevėžio istorijos išleidimo.

Kai kas mano nuotaikomis buvo nepatenkintas, bet nuo to, kas mane šiandien džiugina, kas džiugina visą mano vargšę tautą, aš nuošalėje likti negaliu. Aš prie to medžio kamieno privalau glaustis ir siela, ir kūnu. Tauta mane pagimdė, tautai aš ir lieku ištikimas, kaip tikrai savo motinai, kurios meilės gyvenime patyriau labai nedaug tik vien per tuos, kurie dar ir šiandien dedasi mano tautos išvaduotojais, gynėjais ir kitokiais geradariais. Per juos aš daug ką praradau. Prakeikimas tiems, kurie mano tautą kraujuje ir ašarose skandino, kas ją niekino, žudė, kankino...

1988 07 16. Ką tik paskambino Antanas Kietis ir pranešė, kad mirė jo motina Norberta Kietienė. Tai ta pati Sibiro kankinė, kuri kartu su mano mama nešė sunkias tremtinės grandines. Labai skaudu, kad tų žmonių gretos vis retėja, o gyvenimas lyg ir gražesnis darosi. Ši moteris verta didžiulės pagarbos ir jos gyvenimas teprikelia naujiems darbams ir žygiams mus visus.

Kietienė Norberta mirė 1988 m. liepos 15 d. 21 val. 30 min. lauke skinant vyšnias.

1988 07 17. Buvau pas Kiečius, aplankiau velionę, jos karsto dangtį papuošiau trimis (geltonu, žaliu ir raudonu) tautiniais kaspinais. Jos vaikams ir vienai seseriai tai patiko, bet nepatiko kitai seseriai – Janinai Kuzminskienei, kadangi jos ir pažiūros buvo kitos..

1988 07 18. Ką tik grįžau iš Kietienės Norbertos laidotuvių. Laidotuvėse dalyvavo apie šimtas žmonių. Bažnyčioje kunigas Robertas Pukenis ta proga pasakė labai gražų pamokslą, apeigose dalyvavo keletas velionės Norbertos buvusių Sibiro tremtinių, tarp jų Janišiūtės seserys iš Kauno.

Kadangi ant velionės karsto dangčio buvau pritvirtinęs tris tautinių spalvų kaspinus, asmeniškai laikiau tai išskirtiniu pagerbimu žmogaus, iškentėjusio Sibiro kančias ir taip artimai bendravusio su mano tėvais, man atrodė, kad kitaip aš pasielgti negalėjau. Privalėjau tam žmogui parodyti išskirtinį dėmesį.

           Šiandien mane pasiekė kalbos, kad dėl šių trijų tautinių juostų buvo pareikštos pretenzijos iš kai kurių artimųjų pusės. Jas pareiškė velionės sesers dukra Regina: atseit, kam čia ta politika reikalinga, ir velionės sesuo Janina Kuzminskienė. Velionės sūnai Antanas, Donatas ir dar dvi seserys mano sumanymui pritarė. Antanas pasakė, kad jo mama man kai ką ir daugiau dar reiškė, todėl tokį jos pagerbimą jis laikąs būtinu ir reikalingu.

Trumpai norėjau priminti, jog buvo 1988 metai, dar tik pradžia viso to Atgimimo, žmonės dar labai labai gyveno abejonėse ir nebuvo tikri, kad čia kas taip greitai pasikeis, todėl ir dėl tų visų tautinių atributų viešo demonstravimo daugelio ir labai tautiškai nusiteikusių žmonių galvose vis dar kirbėjo didelė baimė. O gal? O gal? Neduok Dieve, kad tik daugiau netektų vėl kentėt Sibiro kančias....

1988 08 15. 16 val. 20 min. atėjo iš Panevėžio KGB skyriaus saugumietis Zurba ir atnešė „paviestką“, kad šiandien 17 val. prisistatyčiau į Panevėžio KGB skyrių dėl literatūros, kuri iš manęs buvo paimta 1968 m. kratos metu, grąžinimo.

Ką tik grįžau iš saugumo įstaigos, kur man buvo pateikta susipažinti su raštu, gautu iš Vilniaus Saugumo komiteto, pasirašytu Tardymo skyriaus viršininko T. Lazarevičiaus. Rašte pažymima, kad konfiskuotą literatūrą man grąžint atsisakyta, nes ji beveik ko ne visa ideologiškai žalinga. Įsivaizduokite, dar ir dabar – Šapokos „Lietuvos istorija“, albumas – išleistas 1930 m. „Vytauto Didžiojo 500 m. sukakčiai paminėti“, žurnalai „Geležinkelininkas“ irgi ideologiškai dar žalingi. Neatrodo, kad Saugumo komitetas persitvarkytų.

Su manimi kalbėjęs saugumietis Zurba buvo labai taktiškas, konkretus ir nuoširdus pašnekovas. Jei tikėčiau tuo, ką jis sakė, tai būtų labai gražu. Jam apie 30 metų, tai palyginti – jaunas darbuotojas. Į kai kuriuos mano pateiktus antraeilius klausimus jis atsakė labai aiškiai ir išsamiai. Jis aiškino, kad mums visiems šiandien reiktų rasti bendrą kalbą, tada gal kas ir pasikeistų. Įdomiai išaiškino klausimą dėl trispalvės vėliavos. Jis paaiškino, jog tai grynai Persitvarkymo Sąjūdžio vėliava, bet jeigu ji bus demonstruojama per Vasario 16-ąją, čia jau reikštų kitą prasmę ir būtų traktuojama, kaip buržuazinis ženklas.

Nesvarbu, kad šitas saugumietis su manimi šnekėjo labai nuoširdžiai, siūlė rasti bendrą kalbą, bet iš kitos pusės, jų „kontora“ mano adresu pasielgė kiauliškai. Kodėl gi man į rankas neatsiuntė šito pranešimo, juk aš asmeniškai rašiau jiems laišką ir prašiau grąžinti mano konfiskuotą literatūrą, o jie atsakymą atsiuntė į Panevėžio KGB. Be abejo, tokiu atveju buvo numatyta pasikviesti mane ir pakalbinti, o gal dar ką nors savo naudai išpeš, juk jų dienos jau buvo suskaičiuotos ir laikrodis ant sienos jiems jau mušė paskutiniuosius dūžius.

1988 10 07. Neseniai grįžau iš Vilniaus, kur teko dalyvauti trispalvės iškėlime Gedimino kalne. Įspūdžių begalės, visų neišsakysi – badaujantieji prie Katedros, plakatai, nuotraukos, kuriose vaizdai iš rugsėjo 28-29 d. mitingo Gedimino aikštėje... Vėliavų miškas, penkios išlaikytos dar iš prieškarinių laikų. Lygiai 10 val. ryte Lietuvos trispalvė – geltona, žalia, raudona – lengvai pakilo stiebu virš Gedimino pilies. Katedros aikštė pilnutėlė žmonių, skamba Lietuvos himnas „Lietuva tėvyne mūsų...“, daugelio akyse džiaugsmo ašaros ir aš verkiau pasikukčiodamas...

1988 10 16. Vakar vakare, grįžęs iš kelionės, radau iš Vilniaus prokuratūros laišką, kuriame rašoma, kad mano tėvai, t. y. mūsų šeima dėl 1949 m. įvykdyto ištrėmimo yra reabilituota. Reabilituota 1988 m. rugsėjo 20 d. pagal LTSR ministrų tarybos nutarimą Nr. 274. Pasirašo LTSR prokuroro vyresnysis padėjėjas vyr. justicijos patarėjas J. Bakučionis.

Tai tas pats KGB prokuroras, kuris 1968 m. mane tardė, visaip grasino ir gąsdino su vyr. tardytoju Kažiu, tyčiojosi, kad aš buožių vaikas ir pan. Šiandien jis pasirašo mano tėvų šeimos reabilitacijos dokumentą. Bakučionį aš gerai prisimenu – vaidybiškai rūstaus buldogiško snukio, rėkaujantį ir reikalaujantį viską prisipažinti, kuo tarybų valdžiai buvau prasikaltęs...

1988 11 18. Šiandien Lietuvos Aukščiausiosios tarybos sesijoje valstybine vėliava buvo priimta mūsų tautinė – geltona, žalia, raudona., o himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Mano džiaugsmas neišpasakytas. Aš rankomis plojau ir kumščiais automobilio sėdynes daužiau, kai 13 val. apie tai išgirdau per radiją.

1988 11 21. Deja, nieko gera. Pasirodo, mūsų naujosios Konstitucijos projekto, kurį buvo pateikęs Sąjūdis Aukščiausiajai Tarybai, visai nesvarstė. Estai mus vadina išdavikais. Žinoma, tai skaudu girdėti, bet argi mes juos išdavėme? Juos išdavė mūsų komunistai su Brazausku, Šepečiu, Astrausku ir Gurecku priešakyje! Nieko nuostabaus. Partiečiai mus išduoda jau ne pirmą kartą ir, manau, ne paskutinį. Jau pasigirdo aštrių balsų ir iš rusų pusės. Kai kurie išsišokėliai mums grasina Sibiru, bet ne traukiniais vežti, o skraidinti „AN“-ais, kurie ir dabar be darbo stovi ir kažko laukia Pajuostės aerodrome. Tai va, kaip greit situacija apvirsta aukštyn kojomis. Davė mums vėliavą, leido himną lietuvišką, herbą, bet laisvės nedavė. Žiūrėsim, kaip estai tvarkysis? Gal pasaulis tars savo žodį, jei estus Maskva prispaus?

1988 12 21. Nebe už kalnų Kalėdos. Visur jaučiasi tautinis atgimimas... Kiek leidžia mano sąlygos bei sugebėjimai, prie to ir aš pats prisidedu, nors per televiziją forumuose vis dar skaitomi žiūrovus gąsdinantys laiškai, kad lietuviai liaukitės, Sibiras platus, visiems vietos užteks. Tik nėra laiko sustot ir susimąstyt, nes mes jau lekiame į priekį. Laimingo kelio tau, Lietuva!

1989 12 19. Šiandien Lietuvos komunistai priėmė galutinį nutarimą, kad atsiskiria nuo TSKP. Įkrėsk jiems, Dieve, į galvas proto! Tiesa, kada aštuoniais šimtais balsų buvo užtvirtinta, kad LKP lieka savarankiška, suvažiavimo salėje komunistai užtraukė “Lietuva, tėvyne mūsų...“ Kažkaip net nesitiki, kad komunistai giedotų šitą tautišką giesmę. Dideli išpuoliai suvažiavime iš rusų pusės, ypač iš aukšto rango karininkijos. Jiems viskas negerai, viskas nežmoniška, ką tik lietuviai nutaria.

1990 01 11. Šiandien apie 13,30 val. mirė mano geras draugas, artimas žmogus – Pranas Skeiveris. Amžiną jam atilsį. Visą dieną važinėjau po miestą jo šarvojimo ir laidojimo reikalais: vežėme karstą, nuomojome žvakides ir kt. Labai skaudu, kada tokie žmonės kaip Pranas nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės. O kiek daug vilčių jis į tai sudėjo. Kada iš Sibiro parsivežiau tėvelio palaikus, laidojant Pandėlio kapinėse, dalyvavo ir Pranas, prie kapo duobės dar pasakė gražią kalbą. Tuomet jis buvo Panevėžio tremtinių klubo pirmininkas. Prano laidotuvėse dalyvavo daugiau kaip du tūkstančiai žmonių. Prie kapo duobės kalbas sakė Viktoras Petkus ir dar keli Prano artimieji, kurie kartu su juo kalėjo Rusijos lageriuose. Prano prisiminimai publikuoti mano knygoje – 7 d., 1 knyga.

1990 01 31. Vis einu, važiuoju, ieškau, renku po mažą trupinėlį pačius skaudžiausius mūsų tautos, tūkstančių mirčiai ir Sibiro kančioms pasmerktų mūsų brolių prisiminimus. Aš visa širdimi jaučiu, kad ir mano sielos dalis nukeliavo į aną pasaulį be laiko ir nesutikau jau aš savo gyvenime to, ką privalėjau sutikti. Juk trečdalis tautos buvo nurašyta pražūčiai, jos vietoje atsirado daug piktžolių. Atėjo metas jas rauti su šaknimis, kad mano tėvynėje jos daugiau niekada nesuželtų...

1990 03 11. Šiandien 1990 m. kovo 11 d., 22 val. 45 min., Lietuvos respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė atstatanti Lietuvos NEPRIKLAUSOMĄ RESPUBLIKĄ. Gaunu daug sveikinimų iš draugų, pažįstamų, drauge ir aš sveikinu savo artimuosius, draugus. Man asmeniškai tai sunkiai suvokiamas dalykas. Aš tik tiek suprantu, kad šią dieną mums iškovojo pokario partizanai, ne už savo, o už mūsų laisvę jie savo gyvybes paaukojo. Garbė jiems amžina!

1990 03 20. Mes gyvename jau Nepriklausomoj Lietuvos Respublikoje, bet jie (rusai) mus vis dar koneveikia šlykščiausiais žodžiais, vadina buržuazijos restauratoriais ir t. t.

Aš dabar meldžiuosi kiekvieną dieną ir prašau Dievulio, kad jis apšviestų anų bukagalvių protus, kad nebereiktų mūsų sūnums lieti kraują kovoje dėl taip ilgai lauktos laisvės. Sąjūdžio būstinėje registruojami savanoriai. Eina jaunuoliai, pildo anketas, stoja į savigynos būrius. O kas apgins mūsų Nepriklausomybę, jei ne mes patys?

1990 03 23. 11-tą val. grįžau po naktinės pamainos. Situacija Lietuvoje labai įtempta. Rusai savivaliauja, stengiasi išprovokuoti incidentus, bet mūsų parlamentas dirba, šiandien formuojama vyriausybė, jau turime aštuonis ministrus, tarp jų vidaus reikalų – Misiukonį.

Apie 17 val. virš Panevėžio skraidė rusų karinis malūnsparnis ir mėtė lapelius su Gorbačiovo įsakymais. Mačiau, kaip kitas malūnsparnis atskrido nuo Pajuostės pusės su keturiomis raketomis, pritvirtintomis prie šonų. Aš pagalvojau: kokie jie silpni prieš mūsų kilnius siekius ir dvasios kilnumą, demonstruodami šitas savo suklerusias „dėžes“. Gėda jiems, didelė gėda! Argi kultūringa, išdidi tauta galėtų taip elgtis prieš mažą ir beginklę savo kaimynę? Jie jau pasirašė sau nuosprendį. Tai jų pačių nelaimė, kad jie taip elgiasi su mumis. Juk jie vieni, o su mumis visas laisvasis pasaulis. Todėl ir kito kelio jiems neliko, tik gąsdinti mus šitais savo malūnsparniais ir šiukšlinti mūsų gatves savo apkakotais popiergaliais.  

    .......................................................................................................................

Prasidėjus Atgimimui, didelė dalis jaunų žmonių tuoj pat stojo į besikuriančias krašto apsaugos savanorių gretas. Nors politiniai Atgimimo korifėjai viešai nekalbėjo, kad reikia ginkluotis, bet iš mūsų daugelis suprato, kad, reikalui esant, galėtume nors minimaliai pasipriešinti. Iš savanorių štabo Panevėžyje gavau tokį prašymą – važinėjant po kaimus ir užrašinėjant partizanų prisiminimus, reiktų paklausinėti senesnių kaimų gyventojų, gal kas dar turi nuo senų laikų užsilikusius kokius ginklus, prašyti jų, ar negalėtų parduoti ar dovanoti naujai besikuriantiems krašto apsaugos savanoriams. Tokiu būdu savanoriams parūpinau du vokiškus karabinus. Vieną gavau už dyką, o kitą teko pirkti už Sąjūdžio aktyvistų surinktus pinigus. 

Sąjūdį rėmė daugelis paprastų eilinių miesto ir kaimo gyventojų, Sąjūdžio būstinėje, savanorių štabe, savivaldybės patalpose, ryšių skyriaus pastate, kur tik budėjo savanoriai, buvo padėtos specialios dėžutės rinkti pinigams. Žmonės tada labai daug aukojo. Pas ką tie pinigai patekdavo, į kieno sąskaitas jie nusėsdavo, tai jau ne man žinoti, bet teko girdėt ir nelabai gražių kalbų, kad tuos surinktus pinigėlius savanoriai pragėrinėja arba kai kurie Sąjūdžio vadovai sau įsideda į kišenes. Žinoma, aš to teigti negaliu, bet tokių kalbų tikrai girdėjau. Nors gerai žinau, kad tie iš žmonių surinkti pinigėliai buvo naudojami ir pačiai Sąjūdžio veiklai. Reikėjo daug važinėt, o kuras tai kainavo, buvo leidžiami Sąjūdžio laikraščiai, spausdinami įvairūs biuleteniai, atsišaukimai, rengiami Sąjūdžio mitingai, pinigų visur reikėjo.

Pašte valytoja dirbo mano pažįstamo žmona Danutė J. Sutiko kartą ji mane mieste ir sako:

– Žinai, Romai, nežinau, ką ir daryt, nežinau, kam pasiskųst? Man jau vemt norisi nuo tų sąjūdiečių. Aš nebespėju rinkt jų išgertų alaus ir degtinės tuščių butelių iš pašto patalpų... Jie ten atseit budi, bet ne kiek budi, kiek geria. Patalpų nespėju vėdint, kiekvieną dieną privemta, prišlapinta tiesiog ant grindų... Kas čia per žmonės, aš nesuprantu? Žmonės aukoja Sąjūdžiui, pinigus deda į dėžutę, o jie tuos pinigus išsiima ir šnapsą už juos perka...

Moteris pasipiktinusi, man dėsto tokius negražius dalykus. Suprantu, žmonės per dienas ir naktis sėdi poste, saugo ryšių mazgą, be abejo, laikas prailgsta, norisi ir emocijų, bet tokie nebeprognozuojami pasiuliojimai mūsų patriotams tikrai garbės neteikia.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1990 m. balandžio 25 d. Lietuvos Vyriausybė įsteigė Krašto apsaugos departamentą. Jo generaliniu direktoriumi, – o nuo 1991 m. spalio 10 d., kai buvo įsteigta Krašto apsaugos ministerija, –  pirmuoju krašto apsaugos ministru tapo Audrius Butkevičius.

Krašto apsaugos departamente Panevėžio padalinyje dirbo keletas mano gerų pažįstamų, tarp jų ir mano giminaitės Aleksandros Liobikaitės-Adoklienės vyras Stasys Adiklis. Su Stasiu mes palaikėme gana draugiškus santykius, jis manimi visapusiškai pasitikėjo, todėl daug ką atvirai yra papasakojęs apie savo darbą tuometinėje sovietinėje milicijoje, apie savo bendradarbius milicininkus. Iš Adiklio žinojau ne vieno jų pažiūras į Sąjūdį, o kartu ir apie patį Adiklį. Galiu neperdėdamas pasakyti, kad šis žmogus neturėjo baimės jausmo. Viena, jis galėjo bet ką padaryt ir bet kaip pasielgt, atėjus lemties valandai. Tuo man teko įsitikinti pačiam, kada gerokai dar prieš Atgimimą, Panevėžio mieste, imant vieną labai pavojingą ginkluotą nusikaltėlį, Adiklis be jokio ginklo, tik su vienintele ašarinių dujų granata pakilo į gyvenamo namo palėpę, kur slėpėsi ginkluotas nusikaltėlis, metė į jį granatą, dėl to pasekoje pastarasis, vemdamas baltomis putomis, nusirito ant žemės, ir čia Adiklis jį surakino antrankiais, o kiti pareigūnai, su juo dalyvavę operacijoje, tik tuomet ėmė lįsti iš už priedangų atkišę pistoletus.

Stasys visada buvo linkęs rizikuoti, jam tai buvo tarsi įgimtas jausmas. Net automobilį vairuodamas jis labai daug kur rizikavo. Važiuojam kartą su juo, baigiam pavyt priekyje važiuojantį automobilį, aš jam sakau: „Stasy, stabdyk, atsitrenksim!“ – o jis, kaip niekur nieko, įjungė atgal pirmą bėgį, automobilio variklis tik sučiaudėjo, žiūriu, kad suka jau į griovį, ir sustojom. Stasys nusikvatojo ir tik tada man pasakė, kad prieš savaitę trūkęs vamzdelis, dabar jis važinėja be jokių stabdžių. Aš jį apibariau, kad taip neprotingai daro, o jis sako: „Man taip įdomiau, daugiau nuotykių patiriu...“ Gal tik vien dėl tokio savo atsainaus požiūrio į gyvenimą, jis ir į kapus be laiko iškeliavo?

Kada 1988 m. rugsėjo 11 d. Panevėžyje vyko Sąjūdžio mitingas, iš Kupiškio atvažiavo mano draugas Juozas Alekna. Nutarėm paruošt transparantą su užrašu ir iškelt jį mitingo metu. Atvyniojom gabalą sienų tapetavimo popieriaus ir ant jo didelėmis raidėmis aš užrašiau „Suverenitetui taip – Stalinizmui ne“. Pritvirtinom jį ant dviejų medinių virbų, kad galima būtų iškelti kuo aukščiau, bet iškilo klausimas, kur rast vieną žmogų, kuris galėtų laikyt vieną virbą, nes visgi dar 1988 metai, žmonės dar tebegyvena baimėje. Juozas jau pasiryžęs vieną virbą laikyt. Paskambinau Adikliui, paklausiau, gal jis žino kokį žmogų, kuris galėtų palaikyt vieną sąjūdietiško plakato virbą, o jis, net nedvejodamas, sako:

– Aš palaikysiu.

Aš ėmiau įrodinėt, kad jam tai netinka, nes jis visgi milicijos pareigūnas, gali išmest iš darbo ir dar daugiau gali nukentėt, bet Stasys buvo neperkalbamas ir sutiko mitingo metu atstovėt, laikydamas su Juozu šitą plakatą.

Žinoma, galėjau ir aš palaikyt, bet man buvo svarbesnė užduotis – fotografuoti patį mitingą, o kartu ir Juozą su Stasiu, laikančius tą transparantą.

Mitingas praėjo su dideliu pakilimu, aš daug fotografavau, yra ir ta nuotrauka, kur Juozas su Stasiu laiko aukštai iškėlę tą mūsų transparantą, aiškiai perskaitomas užrašas, tik veidų negalima nuotraukoje įžiūrėti, kadangi iš toli fotografuota. Aišku, fotografavau ne aš vienas, fotografavo, kas tik norėjo, o ypatingai KGB fotografai. Laikraščiai kitą dieną rašė, kad mitinge dalyvavo daugiau kaip penki tūkstančiai panevėžiečių, bet Stasiui kliuvo. Pas mane yra išlikęs jo rašytas pareiškimas Krašto apsaugos departamento generaliniam direktoriui:

      .........................................................................................................................

Už straipsnių turinius neatsakau. R. Kaunietis

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS DEPARTAMENTO

GENERALINIAM DIREKTORIUI PONUI A. BUTKEVIČIUI

Panevėžio apskr. komendantūros

vyr.specialisto  Stasio Adiklio

PAREIŠKIMAS

1991 m. liepos mėn. 12 d. apie 17 val.  Panevėžio apskrities komendantūros patalpose,  girdint Panevėžio SKAT rinktinės kuopos vadui p. G. Zaurai, apskrities komendantas p. Romas K., kaltindamas mane tariamo jo apskundimo Apsaugos Departamento vadovybei, o būtent vyr. štabo viršininkui, apšmeižė mane žinomai melagingais prasimanymais sakydamas, kad man kažkada buvo iškelta baudžiamoji byla.  Šmeiždamas mane, p. Romas K. elgėsi įžūliai užgauliodamas, kuo pažemino mane,  kaip piliečio  ir KAD darbuotojo, garbę  ir orumą.

Kategoriškai ir visiškai atsakingai pareiškiu,  kad man niekuomet jokia baudžiamoji byla nebuvo iškelta. Tai patvirtina ir mano asmens byloje esantys dokumentai. Tiesa, 1980 m. vasarą, man grįžus iš Maskvos, pasibaigus  olimpinėms  žaidynėms, netikėtai buvau iškviestas į KGB Panevėžio skyrių, kur liepė pasiaiškinti,  ką  esu šnekėjęs  su savo pažįstamais ir bendradarbiais prieš tarybų valdžią ir konkrečiai prieš genseka  Brežnevą. Prašė papasakoti tuos anekdotus apie Brežnevą, kuriuos kalbėjau būdamas Maskvoje. Pagrasinę ir įspėję, mane čekistai paleido.

Kitą kartą 1988 m. vasarą buvau iškviestas pas Panevėžio VRS Viršininką į kabinetą. Ten man prisistatė vyriškis, pasivadinęs KGB darbuotoju. Iš karto pareiškė kaltinimą, kodėl aš, milicijos darbuotojas, kartu su sąjūdininkais dalyvavau mitinge ir rankose laikiau plakatą su antikomunistiniu užrašu „Suverenitetui taip – stalinizmui ne“. Čia pat iš užrašų knygelės išsiėmė  fotonuotrauką ir ją pademonstravo man. Jis pasakė: „Tu sąmoningai stoji prieš tarybų valdžią, už ką būsi patrauktas baudžiamon  atsakomybėn, o kol kas dirbk.“ Kiek  vėliau, man  dirbant „Teisės“ kooperatyve, iš darbo stalo buvo pagrobta dalis Lietuvos partizanų dainų  rankraščių.

Kadangi p. Romas K. labai netaktiškai elgdamasis, iššaukiamai ir viešai  išsakydamas melagingus  savo prasimanymus, šmeižė mane, prasilenkdamas su bendražmogiškomis moralės normomis, todėl prašau p. Romas K. elgesį atitinkamai įvertinti ir įpareigoti jį atsiprašyti manęs viešai.

Priedas: du lapai dėl p. Romo K. darbinės veiklos bus pristatyti asmeniškai.

                                                                         Su pagarba  (parašas) Stasys Adiklis

               .......................................................................................................................................

Kažkada S. Adiklis man yra palikęs saugoti vieno rašto kopiją su grifu slaptai, kuri vadinasi: „Faktai, kompromituojantys KAD, susiję su Juozo Antanaičio ir Vytauto Grigo veikla“. Raštą sudaro trys puslapiai, rašyti rašomąja mašinėle, ir pats raštas, suskirstytas į 11 punktų ir dar keletą papunkčių. Šį raštą galima būtų pavadinti agentūriniu pranešimu, kadangi jame išvardijamos visos negerovės, kurios tuo metu bujojo KAD Panevėžio skyriuje. Akivaizdžiai matosi, kad toje struktūroje vyko didžiulės intrigos, nepasitikėjimas vienų kitais, nesutarimai su SKAT-o vadovybe. Viename iš punktų pažymima, jog apie 1991 m. vasario mėn. pabaigą iš KAD kabinetų dingo savanorių sąrašai, kurie dažnai gulėdavo ant stalo pas Romą K. ir J. Borisevičių. Tuo metu ten dažnai sukiojosi J. Antanaitis ir V. Grigas. 11-ame punkte rašoma, jog Grigas užsiiminėjo atvira demagogija, šantažu, intrigomis. Pietų pertraukų metu ir kitu jam patogiu laiku jis lįsdavo į darbuotojų ir buhalterijos stalčius, kraustė moterų rankinukus, slaptai tikrino segtuvus, ten kažko ieškodavo, kniausdavosi, skleisdavo pramanytas istorijas apie KAD darbuotojus. Daug prasimanymų išsakęs savanorių adresu, neva, atskiri savanoriai yra girtuokliai, nesąžiningi, kurie nuo pat 1991 m. sausio 11-os, 12-os dienos saugojo Panevėžio ryšių skyrių, t. y. apie tuos, kurie aktyviai dalyvavo svarbių objektų apsaugoje...

           ..............................................................................................................................................

P A R E I Š K I M AS

(buvusių politkalinių)

Mes, buvę komunistinio režimo politiniai kaliniai bei asmenys, nukentėję nuo sovietinio KGB, esame tik dalinai informuoti apie kai kurių dabartinių Nepriklausomos Lietuvos valstybinių struktūrų darbą, bet ir iš tos mažos, paviršutinės, gal kartais dar ir ne visai tikslios informacijos tenka susidaryti labai blogą ir neaiškią nuomonę. Dėl KAD Panevėžio skyriaus darbo bei pačių kadrų tam darbui parinkimo esame susirūpinę ir tas mums tikrai kelia nerimą, iššaukia įvairius įtarimus bei nepasitikėjimą Krašto apsaugos departamentu apskritai.

Mes nekeliame kažkokių ypatingų reikalavimų šiam skyriui, mes tik norime, kad už KAD-o viršininkų nugarų stovintis jaunimas-patriotai būtų užtikrinti savo saugumu, kad, pasikartojus panašiems įvykiams, kaip š. m. sausio mėn. 13 d., visi tie, kurių rankose atsiras šitų žmonių likimai, nesudrebėtų ir nesusvyruotų.

Kita vertus, reikia turėti omenyje tai, kokioje aplinkoje mes gyvename, ir neįsižeisti, jei dėl panašių dalykų kartais susirūpiname. Kadangi mes labai gerai žinome ir pažįstame sovietinio KGB būdą. Tai ne ta organizacija, kuri, ypač šiuo metu, nebandytų įžūliai veržtis į KAD-o struktūrą. Tai žinome mes, tai žino visi tie, kurie ir pokario rezistencijos sūkuryje, besąlygiškai vykdydami kai kurių aukštųjų vadų nurodymus, vėliau buvo smarkiai apvilti.

Pasimokę iš praeities klaidų, šiandien mes turime būti ypač budrūs. Įvairūs kadrų pergrupavimai, paskyrimai kompetentingų asmenų į vadų postus besąlygiškai turėtų būti derinami ne tik su vietos savivaldybėmis, bet ir su labiausiai suinteresuotomis organizacijomis, kaip Politkalinių-tremtinių sąjunga.

Mes įsitikinę, kad šiuo metu KAD-o Panevėžio sk. vadovaujamuose postuose reikalingi patikimi, drąsūs, pasiryžę žmonės.

Įkūrus Panevėžio zonos Krašto apsaugos skyrių, jam vadovauti buvo bandoma paskirti susikompromitavusį sovietiniame kariniame komisariate dirbusį pulkininką Dulevičių. Sąjūdžio ir kitų organizacijų dėka šis pulkininkas vadovauti Panevėžio zonos Krašto apsaugai nebuvo prileistas. Už tai kažkieno užtarimu jis buvo paskirtas dar aukščiau, – KAD-o skyriaus viršininko pavaduotoju, o kiek vėliau – ir viršininku. Darbui Panevėžio mieste KAD-o skyriui buvo paskirti: J. Borisevičius, A. Plitnikas, Romas K. ir S. Adiklis.

Kiek vėliau į KAD-o Panevėžio skyrių KAD-o darbuotojo (manoma gerb. Bajoro) nurodymu ateina oficialiai dirbti slaptas darbuotojas V. Grigas, kuris greit įneša destrukciją KAD-o darbe. Mieste V. Grigas platina nepagrįstus gandus, kompromituojančius KAD-o darbuotojus. Tačiau V. Grigas ir toliau iki š. m. balandžio mėn. ,,dirba“, nors oficialiai nepriimtas į darbą. Kam tai naudinga?

„Dirbdamas“ V. Grigas daugiausia bendrauja su gerb. Romu K. Visos KAD-o paslaptys ir nepaslaptys tampa žinomos Grigui. Iš skyriaus patalpų dingsta savanorių sąrašai. Grigas verčia stalčius, ,,studijuoja“ čia saugomus dokumentus, kol pagaliau jam vis dėlto pasakoma, – „tu čia nebereikalingas.“

Tuo tarpu KAD-o skyriaus veiklos plonybės jau žinomos SSSR saugumo Panevėžio miesto skyriui. Kaip pavyzdys: visi asmenys, kurie KAD-ui teikė žinias apie karinio transporto judėjimą – jau žinomi KGB.

Š. m. kovo mėnesį KAD-o darbuotojo (Vilniuje) plk. Dulevičiaus rekomenduotas, į KAD-o Panevėžio sk. ateina dirbti buvęs Panevėžio m. sovietinio karinio komisariato majoras, mūsų žiniomis, turėjęs artimus ryšius su SSSR saugumu, konkrečiai su jų darbuotoju mjr. Kruopiu, gerb. J. Antanaitis, kuris, dar nesant gen. direktoriaus įsakymo, nurodymu iš viršaus pradeda dirbti irgi tuoj pat sukeldamas sąmyšį ir nepasitikėjimą tarp KAD-o darbuotojų.

Į tai atitinkamai reagavus iš viršaus, mjr. Antanaitis savo darbą KAD-o sistemoje nutraukia ir priverstas išeiti kitur.

Gerb. Dulevičius ir toliau nukreipia darbui į Panevėžio KAD-o skyrių P. Jankaitį, buvusį Liberiškio kolūkio kompartijos sekretorių, dabar dirbantį stiklo fabrike. Kaip atsargos karininką – vėl gerb. Dulevičius rekomenduoja gerb. Borisevičiui – Jankaitį priimti į darbą.

Gerb. P. Jankaitis stiklo fabrike darydamas pravaikštas, pravaikštų pateisinimui kadrų skyriui įteikia suklastotas Krašto apsaugos departamento pažymas.

Gerb. J. Borisevičius, būdamas ramaus būdo žmogus, neprieštarauja savo viršininkams dėl P. Jankaičio įdarbinimo.

Beje, š. m. kovo mėnesį dabartinis Panevėžio zonos KAD-o komendantas gerb. Romas K. irgi rekomendavo į darbą KAD-o Panevėžio m. skyriui pilietį gerb. Gegecką, ilgai dirbusį Panevėžio miesto kompartijos instruktoriumi, vėliau Panevėžio Teritorinio statybos tresto kadrų sk. viršininku, nuolatos bendraujantį su KGB Panevėžio sk. darbuotojais, kaip ir ankstesniais laikais.

Kodėl tokį pilietį gerb. Romas K. rekomenduoja gerb. Borisevičiui priimti dirbti į KAD-ą?

Kada OMON-as užėmė Vilniaus telefono-telegrafo stotį, gerb. Romo K. nurodymu per miesto vietinį radijo mazgą diktorė atviru tekstu visus savanorius kvietė kuo greičiau rinktis į sporto mokyklos-internato kiemą, kur vienu metu su šiais žmonėmis OMON-as galėjo susidoroti be didesnių problemų. Ar bereikia dar didesnės ir įžūlesnės išdavystės?

Karo metu, t. y. dabartinėmis okupacijos sąlygomis, tokie vadai turėtų būti teisiami karo lauko teismo.

Manome, kad gerb. Romas K., dirbdamas KAD-o sistemoje, jau įrodė savo nesugebėjimą ekstremalioje situacijoje objektyviai vertinti įvykius, vadovauti ir telkti žmones gynybai. Todėl mes nesuprantame, kodėl gerb. Romui K. šiuo metu buvo paaukštintos pareigos iki komendanto?

Paskiriant gerb. Romą K. į komendanto pareigas, KAD-o vadovybė nesiteikė pasiteirauti miesto merijos, tarybos, kitų visuomeninių miesto organizacijų, politinių kalinių nuomonės. Beje, mums yra žinoma, kad Romas K. turi egoistiškų siekių. Tai įrodo jo bendravimo būdas su kitais darbuotojais Panevėžio skyriuje.

Romas K. sovietinio režimo metais lankėsi vadinamosiose kapitalistinio pasaulio šalyse ir Vakaruose, ir Rytuose. Kaip žinia, tuo metu išvykti laisvai į kapitalistinę šalį ne bet kas galėjo, tuo labiau – kelis kartus iš eilės. Tam reikėjo protekcijų iš tarybinių organų ir gerai užsirekomenduoti TSKP, VLKJS ir KGB organizacijose.

Esant tokiai padėčiai, gaubiant tokiai įtarimų bei nepasitikėjimo atmosferai, kokia dar kalba gali būti apie kažkokį pusiau nelegalų ginklų pirkimą ir jų įsigijimą Krašto apsaugos departamentui. Juk mes visi žinome, kokios jėgos mus dar supa.

Bet jei ir toliau bus taip vienašališkai ir neatsakingai iš viršaus žiūrima į kadrų parinkimą KAD-o skyriuose, vieną dieną mes galime daug ko netekti, be laiko ir tikslo pražudyti žmones, o po to tik kumščiais vieni kitiems pamojuosime.

Nesuprantama, ar dar skaudi praeitis mūsų nepamokė? Ar mes, tiek metų kentėję okupantų patyčias, praėję sovietinio KGB koštuvus, esame tokie naivūs ir vaikiški, kad nesusigaudome, ką su mumis ir vėl bando daryti tie, kurių „malonė“ mus vergais padarė? Nors  sakoma, kad vaikai  už  tėvus neatsako, bet nepaneigsi  ir to – ką sėja – tą pjauna.

Ar daug tikrų Lietuvos patriotų išaugo buvusių lietuvių – skrebų šeimose? Gal jie ir geri žmonės, duok Dieve, jiems proto ir sveikatos, mes  jiems nepavydim, bet kruvina Tautos praeitis mus turėtų paprotinti, kad šiandien anų politrukų ir kitokių LKP, TSKP bei KGB palikuonims tikrai dar ne laikas užimti atsakingus postus Nepriklausomos Lietuvos Respublikos institucijose, ypač KAD-o  sistemoje, vadovaujančius kadrus  reiktų parinkti  apgalvotai – patikimus ir „išbandytus“ žmones.

Jokių asmeniškumų šiandien mes neturime ir dabartiniam Panevėžio KAD-o komendantui  gerb. Romui K. Tik viena aišku, kad žmogus atsisėdo arba buvo pasodintas ne į  savo vietą. Tai jau mes minėjome. Be to ir pati jo tėvų šeimos biografija labai neaiški. Gerb. Romas K. niekam neprisipažino, o gal sąmoningai dar nuslėpė, kad jo tėvas P. K. buvo komunistas, be to, trėmimų į Sibirą metu pats asmeniškai  dalyvavo vežant ištremtųjų turtą. O tai jau daug ką pasako.

Suprantame, gal gerb. Romas K. – nepakeičiamas KAD-o darbe, bet iki šiol visokeriopa asmenine veikla savęs jis dar nepateisino.

Kada mes bandėme per buvusius politkalinius pasiteirauti apie gerb. Romo K. ir jo  tėvo P. K. pokarinę veiklą, tai sužinojęs, pats gerb. Romas K. iš karto paskambino anam buvusiam politkaliniui ir pagrasino susidorojimu, t. y. Kamentauskui Algiui, kuris gyvena Radviliškyje, Dariaus ir Girėno gatvėje. Ar taip turi elgtis nepriklausomos Lietuvos pareigūnas? Pasirodo, jis dar ir kerštingas, tai viena iš neigiamiausių jo savybių.

Kaip žinia, gerb. Romas K. artimai bendrauja su anuo piliečiu V. Grigu. Kas tai per sandėriai?

Tik paskutiniai kvailiai šiandien galėtų vykdyti nutarimą dėl ginklų fondo įsteigimo ir turimus ginklus nešti į Krašto apsaugos departamento Panevėžio skyrių.

Kaip įtakingą žmogų valstybės parlamente ir kaip Aukšč. Tarybos deputatą, prašome jus atkreipti ypatingą dėmesį į šį mūsų pareiškimą ir padaryti atitinkamas išvadas.

P.S. Informaciją suteikė mums žinomi Krašto apsaugos  departamento  darbuotojai.

Manome, kad parašai šį kartą nereikalingi, kadangi  šį pareiškimą įteikė Jums gerai žinomi buvę politkaliniai, be to, aukščiau paminėtus faktus galima būtų nuosekliai patikrinti.

Panevėžys. 1991 m.

 ....................................................................................................................................

Smulkiai nesiimsiu komentuoti šių pareiškimų, galiu pasakyti tik tiek, kad kai kurių Panevėžio Sąjūdžio tarybos narių ir politkalinių rekomendacija, tarpininkaujant buvusiam partizanui Algimantui Kamentauskui, tuo metu gyvenusiam Radviliškyje, mes keturiese vykome į Šiaulėnus išsiaiškinti dėl Romo K. tėvo veiklos pokario metais. Kalbėjomės su keletu buvusių partizanų ryšininkų bei tremtinių, kurie patvirtino, jog Romo K. tėvas P. K. dalyvavo prie kai kurių šeimų trėmimo į Sibirą, bet tai dar irgi sunku pasakyti, kaip ten iš tikro buvo. Vieni sakė, kad su šautuvu, kiti aiškino, kad jis tik buvo pavarytas skrebų vežt ištremtųjų turtą. Kažkokios konkrečios nuomonės apie tą žmogų aš asmeniškai taip ir nesusidariau, o tie, kas rašė šitą pareiškimą, jau interpretavo savaip. O gal jie dar ką ir daugiau žinojo?

Šį pareiškimą teko man pačiam vežti į Vilnių, į parlamentą, kad įteikčiau jį tuometiniam Krašto apsaugos departamento direktoriui A. Butkevičiui. Važiavome penkiese: S. Naglis, B. Juospaitis, aš ir dar kažkas iš politinių kalinių-tremtinių organizacijos. Buvo sutarta, kad šį pareiškimą aš įteiksiu asmeniškai Butkevičiui ir niekam daugiau.

Kada atvykome prie parlamento, Butkevičiaus parlamente nebuvo, mums pasakė, kad jis netrukus ateis. Kiek palaukus vestibiulyje, atėjo ir Butkevičius kartu su buvusiu sovietiniu pulkininku Vedrinsku. Aš priėjau prie Butkevičiaus ir bandžiau jam įteikti šį raštą, paaiškinau, kad mes iš Panevėžio nuo politkalinių-tremtinių organizacijos ir norėtume, kad jis asmeniškai šį pareiškimą priimtų. Butkevičius trumpai stabtelėjo savo įprasta poza, galvą pasukdamas į šoną, išklausė mano pasakytus žodžius ir net nepasidomėjęs, kas tai per pareiškimas, liepė jį perduoti pulkininkui Vedrinskui ir su juo viską išsiaiškinti. Tada aš pasakiau, kad su buvusiais sovietiniais politrukais mes nelinkę aiškintis, ir man net nebaigus išsakyt minties, Butkevičius nusisuko ir nuėjo kažkur tolyn. Aiškiai supratau, kad jam nei mūsų, nei buvusių Panevėžio politkalinių-tremtinių nuomonė visai nerūpėjo.

Kai dabar grįžtu mintimis į anuos laikus, o Dieve, kokie mes ir tada dar naivūs buvome! Mes galvojome, kad ta nepriklausomybė bus mūsų visų, kurie kentėjo ir kovojo prieš raudonąjį slibiną, bet iš tikrųjų, pasirodo, mes labai klydome. Visas jaunos respublikos jėgos struktūras jau nuo pat pradžių užvaldė buvę raudonieji nomenklatūrininkai, aukščiausius valdžios postus užėmė buvę komunistų partijos šulai ir jų artimieji. Visi tremtiniai, partizanai ir patriotiškai nusiteikęs tautinis avangardas tuoj pat buvo nustumtas į šalį.

Prie valstybės vairo iškart stojo komunistų partijos elitas – kolchozų pirmininkai. O ką galėjo tuomet pakeisti Landsbergis? Nieko. Pagrasino partinukai, kad „liaudis“ iš visos Lietuvos suvažiuos prie parlamento su šakėmis ir išvaikys visus landsbergininkus. Negi stosi su „liaudimi“ į kovą, – teko nusižemint tiems, kurie mus 50 metų murkdė okupantų pelkėje.

Nusižemino prieš juos ir pats Landsbergis, nenorėjo, kad prasidėtų suirutė, nors jį visi šitie raudonskūriai keikė, koneveikė kaip begalėjo, lipdė prie jo visokias šūdinas etiketes.

Ir šiandien, po dvidešimties nepriklausomybės metų, mes dar neturime teisės žinoti, kas mus tada skundė, įdavinėjo, vežė į Sibirus, mat tokius įstatymus raudonieji pasistengė kuo greičiau išsileisti. Kur tai matyta, kad po tiek metų, gyvenant nepriklausomoj valstybėje, vis dar negalima paviešinti okupacinės valdžios KGB agentų pavardžių. Ar tai ne absurdas?

O ką jau bekalbėti apie tuometinį Krašto apsaugos departamento direktorių, vėliau ir ministrą A. Butkevičių. Graudu darosi šiandien, kai pagalvoji, – koks niekingas žmogelis buvo uzurpavęs tokį aukštą postą Nepriklausomos Lietuvos apyaušryje. O žmonių naivumas! Daugelis juo dar ir šiandien tebetiki, jis ir vėl kiša savo smailą snukelį į televiziją, reiškia savo „nuomonę“ ir net nesistebiu, kad ir vėl bus išrinktas į Seimą, ir vėl kvailelius, kurie jį išrinko, vedžios už nosies... 

Tai, kas susiję su KAD Panevėžio skyriumi, su SKAT-u, aiškiai matosi, kad buvusieji nesnaudė ir visomis išgalėmis stengėsi kabintis už naujai kuriamų struktūrų grandies. Apie ką bešnekėtume, jie ten visi buvo didžiausi intrigantai, neteisinu aš ir a. a. Adiklio, rašinėjo skundelius, ieškojo „šventųjų“, pats tokiu nebūdamas. Tada visi karjeristai stengėsi „užšokti ant bangos“, o visa kita jiems buvo nė motais. Tik paprasti eiliniai žmogeliai stovėjo gatvėse su plakatais, reikalavo suvereniteto, nepriklausomybės, o tie, kurie šiandien sėdi apsikakoję ant milijonų krūvos, jau tada knisosi kaip įmanydami po valstybės pamatais. Suprantu, kad nieko aš tada negalėjau pakeisti, o tik paprasčiausiai išsakiau savo nuomonę ir tiek.

Tas laikotarpis išties buvo labai nestabilus mūsų valstybei ir bet kokia mažiausia kibirkštėlė galėjo įžiebti baisią ugnį. Pvz., kad ir Kauno savanorių pasitraukimas į mišką. Tuo metu aš jau dirbau Saugumo tarnyboje ir man pačiam su pora pareigūnų iš Panevėžio – Povilu U. ir Antanu Montrimu visiškai slaptai teko vykti į pakaunės miškus, pas anuos savanorius, koordinuoti tolimesnių veiksmų.

1993-iųjų liepos 31-ąją SKAT savanoris Jonas Maksvytis drauge su trim bendražygiais pasitraukė į Altoniškių mišką. J. Maksvytis sakė, kad pasitraukė dėl asmeninių priežasčių. Tačiau krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui įsakius surinkti iš savanorių ginklus, prie J. Maksvyčio prisijungė dar apie 150 ginkluotų vyrų, kėlusių jau ir politinius reikalavimus. Savanoriai reiškė nepasitenkinimą išrinktu kairiosios pakraipos Seimu, Vyriausybe ir Prezidentu. Tarp nepaklusnumo akcijos dalyvių motyvų buvo ir nenoras prisiekti neseniai išrinktam Prezidentui Algirdui Brazauskui. Situaciją paaštrino dar ir tai, kad netrukus iš Lietuvos turėjo būti išvesta ir Rusijos kariuomenė, kuri iš šalies pasitraukė rugpjūčio 31-ąją, o rugsėjo 4-8 dienomis vyko popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė po Lietuvą. Tada kritiniu vadintas laikotarpis, prasidėjęs rugsėjo 16-ąją, baigėsi po savaitės. Rugsėjo 22-ąją savanoriai po sunkių derybų maištauti baigė. Tai tokia daugmaž trumpa to vadinamojo savanorių maišto istorija.

Nuvykę į Kauną, iš savanorių štabo paėmėm dar porą vyrų, (vienas iš jų buvo mūsų – Saugumo departamento vadovybės atstovas Eidanas) ir vykome į Altoniškių mišką. Kelionės metu tas vienintelis pas mus įsėdęs iš savanorių štabo Kaune kategoriškai reikalavo atsiviliot J. Maksvytį ir jam įvykdyti mirties nuosprendį, t. y. sušaudyti. Atseit, va, kaip tik dabar labai patogus momentas, yra atstovai ir iš Panevėžio, visi vieningai nubalsuojam ir įvykdom Maksvyčiui nuosprendį. Jis aiškino, kad Maksvytis tikrai yra provokatorius ir dirba rusų saugumui.

Supratau, kad bręsta rimtas incidentas, bet mūsų vyrai pastarojo provokuojamam nuosprendžiui nepasidavė. Nei vieno neatsirado, kuris būtų jam pritaręs, nors šis labai atkakliai bandė įrodyti savo tiesą. Kaip vėliau sužinojau, tai buvo buvusio pokario metų partizano Šerkšno sūnus.

Miške, sutartoje vietoje ir pagal sutartą signalą, mus pasitiko automatu ginkluotas vienos kuopos vadas Alvydas Pangonis. Jis paaiškino padėtį, pasakė, kad jie laukia iš užsienio grįžtančio V. Landsbergio, ir tada spręs, ką toliau veikti. Aš buvau pristatytas, kaip partizaninės kovos taktikos „žinovas”, todėl ten jiems keliems susirinkusiems vyrams bandžiau perteikti tai, ką buvau jau ne kartą girdėjęs iš kalbintų buvusių Lietuvos partizanų, ką teko sužinoti studijuojant MGB-KGB operatyvines bylas, skaityti KGB saugumiečių instrukcijas. Ypatingai pabrėžiau tą faktą, kad vyrai būtų labai atsargūs ir nesąmoningai neįsiveltų į kokias nors provokacijas. Kadangi tuo metu tiksliai dar nebuvo žinoma, kas ir dėl kokios priežasties paskatino savanorius su ginklais pasitraukti į mišką.

Grįždami atgal, dar buvome užsukę pas parlamentarą Liudą Simutį, kuris paaiškino, kad ką tik telefonu buvo susisiekęs su pačiu Landsbergiu ir kuris jau esąs Vilniuje. Po keleto valandų žadėjęs atvykti. Tuo mūsų misija į pakaunės miškus ir baigėsi. 

Kiek man žinoma, Panevėžio SKAT-o savanoriai buvo pasiruošę vykti padėt esantiems miške Kauno savanoriams, jei tik būtų iškilęs ginkluotas konfliktas su naujai išrinktos kairiųjų valdžios kontroliuojamomis VRM-o karinėmis pajėgomis. Tai patvirtino ir užtikrino kauniečiams kartu su mumis vykęs Panevėžio SKAT-o atstovas Antanas Montrimas.   

SIBIRAS. 1989 m. rugsėjis

Mano svajonė, mano uždavinys ir pareiga – parsigabenti tėvelio palaikus iš tolimojo Sibiro, išsipildė. 1989 m. Lietuvos vyriausybė skyrė lėktuvą parsivežti tremtinių palaikus. Buvo renkami žmonės tai kelionei, į kurią užsiregistravau ir aš. Rusiška „TU-škė“ talpino apie šimtą keleivių, o plius dar tiek pat karstelių su palaikais bus skraidinama atgal. 

Į Tangutą skridome mes trise: aš, Stasys Svilas ir Eugenija Janišiūtė-Mackevičienė. Vieni turėjo pasiekti Jakutską, Buriatijos sostinę Ulan-Udė, kiti pasilikti Krasnojarske, o mes – tik iki Irkutsko. Stasys ir Eugenija buvę tremtiniai, jie gerai pažinojo Sibiro tradicijas ir gyvenimą, todėl ir man su jais buvo gerokai drąsiau ten keliauti.

Kadangi kelionėje rašiau dienoraštį, tai juo tenka pasinaudoti ir šį kartą, nuo tos dienos praėjus dvidešimčiai metų. Tiesiog net nesitiki, kad laikas mus taip greit ir taip toli nunešė.

Sibiras... Sibiras... Sibiras.... Šiuos žodžius kartojau mintyse, kada mūsų lėktuvo sparnai skrodė virš neaprėpiamos taigos bekraštę ir šaltą erdvę. Matomumas buvo toks geras, kad iš dešimties kilometrų aukščio, tarsi gyvatės ant delno, raitėsi didžiosios Sibiro upės. Retsykiais pasimatydavo tiesi geležinkelio linija ir vėl nesibaigiantys miškai. Nei gyvenviečių, nei miestų – taiga ištisai taiga. Kartkartėmis teko stebėti besidriekiančius balzganų dūmų šleifus – tai vaizdai degančios taigos. Matyt, irgi bekraščiai, nesibaigiantys, kaip ir pati taiga.

Tas visas kelionės tarpsnis per Sibirą nuo Ufos iki Krasnojarsko ir Irkutsko atmintyje paliko labai slogų prisiminimą. Klaiki dykuma, kurios platybėse išbarstyti ne vieno amžiaus mūsų tremtinių kaulai.

Krasnojarską pasiekėme jau pritemus. Pro lėktuvo iliuminatorius ryškiai švietė Krasnojarsko žiburiai. Jie buvo žemai po mūsų kojomis, mes tvirtai ir drąsiai jautėmės kybą ore virš šio didžiulio švytinčio „driežo“, nusidriekusio palei Jenisiejaus upę. Tai Sibiro širdis – sibiriečių sostinė, kaip sako vietiniai, o mes sakome – tai mūsų tremtinių sostinė.

Krasnojarske, nusileidus lėktuvui, visai neilgai teko laukti – apie valandą. Čia tik laikrodžius pasukome penkiomis valandomis į priekį ir, išlaipinę dalį tautiečių, kurių artimųjų kaulai ilsėjosi Krasnojarsko krašto žemėje, pakilome vėl skrydžiui link Irkutsko – galutinio mūsų skrydžio taško.

Kažkaip neįprastai atrodė, kai Irkutske nusileidęs mūsų lėktuvas labai dar ilgai riedėjo aerodromo taku, po to sustojo, užgeso varikliai, ir mes išlipome į tamsą. Niekas čia mūsų nesutiko, net aerodromo tarnybinis autobusas, kuris, paprastai atvažiavęs prie nusileidusio lėktuvo, paima keleivius ir nuveža į aerostotį, nepasirodė. Pasipylėme po aerodromą be jokios tvarkos, viens už kitą kuo greičiau... Tik vietiniai čia niekur neskubėjo. Maždaug po poros valandų grąžino mums bagažą. Laukėme ir nesupratome laukdami, kodėl čia taip...

Mumis ypač rūpinosi mūsų grupės vadovė gydytoja Rita Totorienė, kuri čia Sibire buvo praleidusi daugiau kaip dvidešimtį metų. Buvusi tremtinė, vėliau mokėsi ir baigė Irkutsko medicinos institutą, dirbo gydytoja, todėl jai Irkutskas buvo labai gerai žinomas. Irkutske mes išsiskirstėme jau į atskiras grupeles. Vieni arčiau, kiti toliau lėkėme prie savo artimųjų kapų: kas autobusais, kas traukiniais, kas lėktuvais. Mes trise, – aš, Eugenija ir Stanislovas, patraukėme link Tanguto.

Turėjome vieno lietuvio adresą, kuris gyveno netoli Zalari miesto ir Eugenijai buvo rašęs į Lietuvą, kai atvažiuosim, kad pasiųstume jam telegramą iš Irkutsko, jis atvažiuos į Zalari ir mus nuveš į Tangutą. Iki Tanguto įvairiais šunkeliais buvo likę dar apie 30 kilometrų. Nuėjome į ryšių skyrių ir, paraginti to skyriaus vedėjos, pasiuntėme jam telegramą, kad atvažiuotų mūsų pasitikti. Vedėja paaiškino, kad telegrama Zalari pasieks per dvi valandas, o traukiniu mes važiuosim aštuonias valandas. Užtikrinti, kad tas lietuvis telegramą gaus labai greitai ir spės atvažiuot mūsų pasitikti, sėdome į traukinį ir išvykome į Zalari.

Zalari stotį pasiekėme jau vakarop, bet mūsų čia nieks nesutiko. Kur nakvoti? Stotis pilna įtartinų tipų. Dar kiek palaukę, įsitikinome, kad tas lietuvis mus pavedė, neatvažiavo pasitikti, o bagažai mūsų dideli ir sunkūs. Kiekvienas su savimi tempėmės ir 30x60x70 cm cinkuotas dėžes. Kas tik eina pro šalį, labai įtartinai atsisukę pažiūri, galvoja, kad čia didelį turtą vežamės. Bet čia mums padėjo vietinių nuoširdumas ir atjauta. 

Stoties budinti priėmė mūsų bagažą ir dar patarė, kur nueit paprašyt nakvynės. Kadangi mes jai paaiškinome, jog esame lietuviai, ji net nenustebo. Padavė mums Zalari miesto telefonų knygą ir liepė ieškoti lietuviškų pavardžių. Kada ėmėm vartyti tą telefonų katalogėlį – nustebome. Maždaug kas dešimta pavardė buvo lietuviška. Be to, vedėja priminė, kad jų Zalari mieste pats geriausias chirurgas yra lietuvis, pavarde Kaunas. Ji prisiminė, kad ir čia visai netoliese, maždaug už trijų šimtų metrų, „ulica Engelsa–39“, taip pat gyvena lietuvis, tokia pat pavarde – Kaunas Pranas Vincas. Ji mums ir patarė tiesiog nueit pas jį ir paprašyt nakvynės.

Išėjom į gatvę ir, kiek paėję, vieno vaikigalio paklausėm, kur čia gyvena Kaunas. Šis tuoj pat pasišaukė daugiau savo bendraamžių ir bematant jų susirinko apie penkiolika. Mes einam, o jie mums iš paskos ir visi rodo, kuriame name gyvena Kaunas. Man jau net nejauku pasidarė, kaip į mus pažiūrės tas žmogus, kai mes čia atgarmėsim toks didžiulis pulkas. Eugenija sako: „Neimk į galvą... Jie jau tokie yra. Svetimą pamatę, subėga visas kaimas pasižiūrėt...“

Štai ir atėjom prie vieno namo. Didžiuliai vartai, namas aptvertas aukšta tvora medinių lentų, nudažytų mėlyna spalva. Tokius vartus, kaip čia, pas mus vadina „bromu“ ir jie statomi prie įėjimų į bažnyčią, į kapines, o čia beveik kiekvienas gyventojas tokius „bromus“ pasistatęs.

Pasibeldėm į tuos vartus, aš galvoju, dabar lauksim valandą, kol atidarys, juk žmonės tai kambary. Eugenija sako: „Nesijaudink. Jie jau seniai mus stebi ir mato, kur mes einam.“ Ir iš tikro labai greit vartuose pasirodė aukšto ūgio apie 60-ies metų amžiaus vyras. Mes tradiciškai su juo pasisveikinome lietuviškai, jis irgi mums lietuviškai atsakė, bet, kai pradėjome teirautis dėl nakvynės, jis paprašė šnekėti rusiškai, nes lietuviškai ne viską suprantąs.

Šeimininkas mus mielai priėmė, paprašė užeit ir pažadėjo apnakvindinti. Kieme pilna visokio laužo, bet betvarkės nematyt, viskas sukrauta tvarkingai į savo vietas. Užėjome į kambarį, čia irgi tvarka, švaru, kambaryje mus pasitiko šeimininko žmona ir dukra.

Kaip jau minėjau, šeimininko pavardė – Kaunas, jo žmona irgi – Kaunas, dukra taip pat – Kaunas. Pats Kaunas kilęs nuo Šakių, su tėvais čia ištremtas dar visai vaikas – 1941 m., kada rusų bolševikai Lietuvą buvo užėmę pirmą kartą. Lietuviškai kalba labai sunkiai, bet mes vis tiek radome bendrą kalbą. Ne tik susikalbėjome, mus dar ir pavaišino, turėjome po stiklą išgert sibirietiško samagono, kurį ten irgi ne prasčiau gamina, kaip ir pas mus Lietuvoje.

Mus paguldė į baltą švarų patalą, gerai išsimiegojome, o kitą dieną pats šeimininkas savo nuosavu „Moskvičiumi“ per du kartus mus nuvežė tiesiai į Tangutą. Įsivaizduokite, žmogus du kartus važinėjo pirmyn ir atgal, kadangi per vieną kartą mūsų bagažai netilpo į automobilį. Važiavome labai prastais šunkeliais, vietomis net laukais be jokio kelio, ir kada aš bandžiau už kelionę jam sumokėti, jis smarkiai įsižeidė, nors dalinai kažkiek ir atsilyginome lietuviška degtine.

Tiesa, mums dar būnant Irkutske, Stanislovas man ir sako:

– Žinai, Romai, arielką tai saugok, nes ten, kai nuvažiuosim Tangutan, jeigu tik sužinos vietiniai, kol „neištriūbys“ tos mūsų arielkos, ramybės neturėsim...

Velniava, galvoju, dabar su ta visa arielka... Nereikėjo gal geriau man jos ir imti? Čia tik bėdos prisidarysim. Tarp kitko, mes jos buvom pasiėmę po keturis puslitrinius butelius, nes ne iš vieno teko girdėti, kad už arielką ten Rusijoje ir velnią gali pašokdinti. Paprašysi, kad kas padėtų iškasti palaikus, be arielkos nieks nekas, arba šiaip kur – už rublį nieko negausi, o už arielką – viską...

Ką tik mums įvažiavus į Tanguto „pasiolką“ (gyvenvietę), pirmas įspūdis buvo ne koks. Gatvė negrįsta, jokių šaligatvių, palei namus aukštos tvoros, velniai žin, kas ten už tos tvoros, o viduriu gatvės kiaulės vaikštinėja, šunys laksto. Sutikome vieną jaunuolį siauromis akimis, plačiažandį, kitą, – po to jau ir pulkelis, visi rankose nešasi lazdas... Eina dvi pagyvenę moterytės, tos irgi su pagaliais rankose, o prie tų pagalių dar ir virvagalis ilgas pririštas su mazgu gale...

Toliau ten, kitam kaimo gale, pastebėjome namuką baltai dažytomis langinėmis. Sutikta moteris mums paaiškino, kad ten gyvena Garankinas (Filip Prokopjevič Garankin), jo žmona – lietuvė. To mums ir tereikėjo. Privažiavome prie vartų, ėmėm belstis, vartus atidarė žemo ūgio, maloni, maždaug 50-ies metų amžiaus moterėlė, šviesiais plaukais, mėlynų akių.

– Laba diena, – pasisveikino Eugenija.

– Sveiki! Sveiki! – lietuviškai atsakė moteris.

Anapus tvoros, matau, su šluota rankoje kiemą šluoja labai jau nemalonios išvaizdos vyras. Jo viena akis lyg ir primerkta... Dabar aš prisiminiau Stanislovo sakytus žodžius Irkutske, kad „šitie vietiniai ištriūbys mūsų arielką“, o mus paleis nuogus – basus... Į tokį buvo labai panašus ir pastarasis. Šeimininkė mus ėmė kviesti užeit į vidų, o šitas siauraakis su šluota taip pat prakalbo lietuviškai, sako:

– Prašom prašom...

Kad ir keista, mane jis iš karto sudomino. Supratau, kad jis buriatas, jo vardas Filipas, namuose jį vadina Filis, o jo žmona – lietuvaitė, kilusi nuo Panemunio iš Rokiškio rajono – Irena Bitinaitė. Ji jau seniai čia gyvena, bet lietuviškai kalba dar visai neblogai. Lietuviškai, pasirodo, gerai supranta ir Filipas. Anksčiau, kada dar Tangute gyvenę lietuviai-tremtiniai, Filipas laisvai kalbėjęs ir bendravęs su jais lietuviškai, dabar jau primiršęs. Jo pavardė – Garankinas. Kada aš užsirašiau jo pavardę užrašų knygutėje ir užrašiau Garankin, jis mane iškart pataisė:

– Mano pavardė teisingai rašoma Garankinas, o ne Garankin, – ir maloniai nusišypsojo.

Garankinai turi keturis suaugusius vaikus: du sūnus ir dvi dukras. Du iš jų baigę aukštuosius mokslus, pats Filipas dirba Tanguto vidurinėje mokykloje istorijos mokytoju. Vėliau aš dar sugrįšiu prie šio pasakojimo, o dabar norėčiau trumpai apžvelgti patį Tangutą.

Tangutas yra Nukutų rajone, Irkutsko srityje; anksčiau buvęs Kalinino vardo kolchozas ir drauge apylinkės centras. Dabar apylinkė – Šaratų, kur yra ir šio „sovchozo“ (sovietinio ūkio) centras. Tai avininkystės ūkis, nors, kiek teko pastebėti, auginama nemažai ir arklių. Laukuose jų ganosi ištisi „tabūnai“. Tangutas – buriatų gyvenvietė ir rusų joje labai nedaug. Vėliau radome dar vieną ukrainiečių šeimą, kadaise tai buvę irgi tremtiniai.

Nors Tangutas Buriatų autonominės respublikos pakraštys, bet tas jų nacionalinis koloritas labai jaučiamas ir čia. Aš nežinojau, kad buriatai dideli savo krašto ir savo tautos patriotai. Jie, kaip ir mes, labai nepatenkinti rusais – nei jų tvarka, nei per prievartą brukama rusiška ideologija. Į rusus jie žiūri kaip į žmones, nesilaikančius savo duoto žodžio, melagius, mažų tautų engėjus, prasigėrėlius, nepatikimus, žemos moralės... Apie visa tai mums daug pasakojo Filipas. Kur tai matyta, kad buriatai savo krašte neturi nei vienos buriatiškos mokyklos ir kad jos nėra ne tik provincijose, bet ir jų sostinėje Ulan-Udė. Dėl to jie kaltina tik rusus, jų šovinistinę politiką kitų tautų atžvilgiu. Viena buriatė mums pasakė:

– Rusai mus vadina „nalimais“ (vėgėlėmis), o patys, valgydami prie stalo, kepurės nenusiima. Rusai mūsų kultūrą sugriovė. Rusais mes netikime. Kada čia į Tangutą atvežė lietuvius-tremtinius, rusai mums aiškino, kad tai baisūs banditai, žmogžudžiai, nuo jų reikia šalintis kuo toliau, su jais nebendrauti ir nekalbėti. Lietuvių atžvilgiu mes buvome rusų suvedžioti ir apgauti, bet greit supratome, kad lietuviai „bravo“ žmonės...

Tokiais žodžiais mus čia lydėjo daugelis vietinių, mes tiesiog sužavėti likome jų nuoširdumu lietuviams. Aš niekada nepagalvojau, kad rusai ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose nemėgstami, jie visur, bet kurioje svetimoje tautoje drumsčia nacionalinius jausmus.

Lietuvius-tremtinius į Tangutą rusai atvežė 1949 m. pavasarį. Iš tų laikų daug skaudžių atsiminimų ir pasakojimų galima buvo užrašyti, bet dabar manau – nėra prasmės viską minėti iš naujo. Šitos žaizdos, nors ir senos, vis dar tebekraujuoja ir nežinia, kada jos užgis.

Kaip pasakoja Eugenija ir Stasys, savo išvaizda Tangutas per tuos trisdešimt trejus metus mažai kuo pasikeitė. Tebestovi dar daugelis grytelių, suręstų tų pačių tremtinių rankomis, kitos jau ir šiferiais uždengtos, nors viena kita likusi dar ir su tuo pačiu lentiniu stogeliu.

Buriatai – svetingi ir vaišingi žmonės. Tiesiog gatvėje sutikti jie mus kalbina, kviečia užeit į vidų, nori parodyti, kaip jie sako, – dar tebenaudojamus labai gerai sumūrytus lietuvių pečius. Iš tokių meistrų jie gerai prisimena Slapšinską, Janišių – mūsų bendrakeleivės Eugenijos tėtį.

Ką darė, lietuviai ir tremtyje būdami darė viską iš širdies, gal todėl iki šios dienos apie lietuvius ten kalbama su pagarba.

Tangute šiuo metu veikia vidurinė mokykla, yra internatas, kuriame gyvena iš toliau atvykę moksleiviai. Mokykloje mokosi apie 250 moksleivių, iš jų didžioji dauguma – buriatų vaikai. Yra parduotuvė, kuri dažnai būna uždaryta, nes ten nelabai jau ką gausi nusipirkti. Vietiniai laiko karves, kurios per dieną duoda ne daugiau kaip tris litrus pieno. Laiko kiaules, avis... Sau jie maisto pasigamina patys ir tuo džiaugiasi, tik rusams kažkodėl tai nepatinka. Irkutske rusas taksistas pasakė:

– Ai, tie buriatai... Jie ir paršus, ir avis augina, jie viską – tik dėl savęs...

Mes taip ir nesupratome šitos jo kritikos buriatų atžvilgiu. Tikriausiai, jiems pavydas, kad buriatas nestovi prie parduotuvės eilėje maisto, jis tai, ką valgo, pasigamina pats. Tiek šį kartą trumpai apie Tangutą. Grįšiu vėl prie ano pasakojimo.

Ir taip mes apsigyvenome Garankinų šeimoje. Jei iš pirmo žvilgsnio Filipas man atrodė kažkoks  atstumiantis ir nesvetingas, tai mano nuomonė pasikeitė, įėjus į jo gryčią ir atsisėdus patogiai už stalo. Filipas dar nemažai lietuvių prisiminė, vardijo juos pavardėmis, net ir vardais, ir apie visus tik gerai, tik gerai, tarsi kalbėtų apie artimus savos giminės žmones.

Didžiausią įspūdį Filipui padarė Sąjūdžio spauda, kurios mes ten apsčiai nusivežėme. Tą naktį jis visai negesino šviesos virtuvėlėje, tik skaitė ir skaitė, o kitą dieną išdidžiai pareiškė, kad Filipas Garankinas visapusiškai pritaria Sąjūdžiui ir nori būti jo nariu. Mes jam pažadėjome, kad grįžę į namus, tai pagarsinsime ir mielai jį priimsime į savo eiles. Filipas šypsodamasis pasakė:

– Taip ir praneškite ten savo sąjūdiečiams, kad čia, Tangute, aš esu jūsų Sąjūdžio atstovas.

Mums tiesiog malonu ir gera buvo bendrauti su tokiu žmogumi. Per keturias ten mūsų buvimo paras aš nei karto jo nepastebėjau suirzusio, susinervinusio ar pan. Jis visą laiką toks vienodas, paprastas, nuoširdus ir labai geros sielos žmogus. Tai geras pavyzdys mums – lietuviams, kurie jau nuo ryto atsikėlę ieško, ant ko išlieti savo tulžį.

Filipas visada keliasi 6-ą val. ryto, kiek apsiruošęs, šį tą paskaito ir 9 val. eina į mokyklą. Jaučiasi, kad labai myli savo vaikus ir žmoną Ireną, kuri jam taip pat gana atidi ir tolerantiška.

Suprantama, mes čia atvykome su kita misija. Mūsų tikslas – surasti ir parsigabenti į Lietuvą artimųjų palaikus. To darbo mes jau ėmėmės iš pat pirmos dienos, kai tik atvykome į Tangutą.

Tanguto lietuvių kapinės ne taip jau didelės, čia palaidota apie dvidešimt šešis lietuvius, dar išlikę keletas kryžių, ant keleto kapelių ir tvorelės tebestovi, giliai žolėje įaugę aiškiai matosi maži kauburėliai. Nieks ten jų neravi ir nepuošia. Ant daugelio kapelių kryžių jau nelikę, kaip daugelyje vietų neišlikusios ir tvorelės, kurias mes matėme dar tais metais darytose nuotraukose.

Ant mano tėvelio kapo tik du kampiniai stulpeliai belikę, kryžius išvirtęs guli ant žemės, apačia gerokai apdegusi. Buvo vargo iki suradome Eugenijos močiutės kapelį. Ant jo tik išvirtęs kryžius buvo likęs su ypatingais atžymėjimais. Čia daug pasidarbavo vienas rusas keistuolis, valydamas šituos kapus nuo išvirtusių kryžių ir tvorelių. Mes tikrai dar laiku atvykome, vargu ar kitais metais bebūtų išlikę kokios atpažinimo žymės ir ant mūsų ieškomų kapų.

Dėl palaikų atkasimo pirmiausia reikėjo dar vykti į Nukutus, į rajono centrą, ir ten Vykdomajam komitete gauti leidimą iš Sanitarinės-epidemiologinės tarnybos, bet tą reikalą mes labai greit susitvarkėme, kada nusivežėme butelį lietuviškos ir dėžę lietuviškų saldainių. O po to jau ėmėmės juodo darbo.

Stasys pasakė, kad jis pats motinos kapo neatkasinės, o samdysis Tanguto pijokus, neva, anie jam iškas ir supakuos motinos palaikus į atsivežtą cinkuotos skardos dėžę. Filipas jam padėjo suieškoti  tris ruskelius „kasėjus“, bet šie pareiškė, kad be šamanės užkalbėjimo jie lavono neatkasinės, nes jiems tai tikėjimas neleidžiąs, o šamanę, neva, kaip vakar, vežė motociklu kažkoks girtas motociklistas, padarė avariją ir gerokai aplamdė, todėl sutartą dieną ji negalėjo atvykti. Teko laukti kitos dienos, bet ir už tą kitą dieną negali būti garantuotas, kad ji atvyks. Kitą dieną Filipas surado naujus kasėjus, kurie sutiko ir be šamanės kasti.

Atėjom į kapines, atėjo ir tie kasėjai... Aiškiai matėsi, kad žmogeliai stipriai pageriantys, o vienas dar lyg ir ne visai normalaus protelio. Kai šitie du pasako, anas vis garsiai nusikvatoja. Kasėjai ėmė derėtis, kad prieš kasimą jiems reiktų išgert, kitaip jiems sąžinė neleidžianti draskyti kapo. Ką gi, mes su Eugenija stovim ir žiūrim, ką Stasiukas darys. Aš jam pasakiau, kad prieš kasimą neduotų nei lašelio, nes tikrai neiškas. Tuo metu laukais ant motociklo kažkoks vyras atbirbino tą vadinamąją šamanę. O baisi boba, apie 50 metų amžiaus, veidas jos ištinęs, bet greičiau ne nuo tos avarijos, o nuo alkoholio, pusė veido – didžiausia mėlynė, galvą kažkokiuo skuduru apsivyniojusi, bet kasėjai labai nudžiugo jos sulaukę.

Šamanė iškart pareiškė, jog darys užkeikimą, kad velnias iš kapo neišeitų, bet reikia degtinės butelio. Mūsų Stasiukas ir šiaip, ir taip raitėsi, bet visgi suminkštėjo jo širdis. Ištraukė vieną butelį iš tašės ir padavė jį šamanei. Šamanė kalbėjo, bambėjo kažką panosėje, vis ėjo aplink kapelį, po nedaug pilstė ant kapelio, o didžiąją dalį stiklinės pati išgerdama ir taip, kol butelis liko beveik tuščias. Kasėjai  laukia išsižioję, kada gi jiems įpils bent lašelį. Maždaug, kai  butelyje liko stiklinė degtinės, po truputį ją padalijo ir kasėjams.

Prasidėjo kasimas. Numeta keletą kastuvų nuo kapelio ir vis šaukia: „Čiort vychody!“ Kiek pakasę, ėmė reikalaut dar išgert. Stasiukas jau nebenori duot, bet čia įsikišo šamanė ir pareiškė, jei neduosi, aš jiems daugiau neleisiu kasti. Stasiukas dar vieną butelį ištraukė iš tašės. Vyrai išmeta keletą kastuvų vis išgerdami po pusę stiklinės. Kartu su jais geria ir šamanė, bet ant kapelio jau nebelaisto.

Taip bekasdami, maždaug pusės metro gylyje prikasė karstą. Aš juos perspėjau, kad atsargiai kastų, nesulaužytų karsto, bet vienas, nieko nesakęs, įšoko į duobę ir, kojomis trypdamas ant karsto dangčio, ėmė šaukti: „Čiort, vychody!“ – ir taip – daug kartų.

Aš jau įsiutau. Priėjau arčiau ir griežtai pareikalavau nešdintis tuoj pat iš čia, o Stasiukui pasakiau, kad aš vienas jam atkasiu motinos kapą ir padarysiu taip, kaip reikės. Kasėjai dar ilgokai vaikštinėjo apie mus, ypač apie Stasiuko tašę, kol išsinešdino su savo šamane. Kada vakare ėjome į namus, Stasiukas pasiėmė tašę, bet ji buvo tuščia, visgi kasėjai likusius du butelius degtinės sugebėjo nukniaukti.

Atkasiau Stasiuko motinos Onos Svilienės, mirusios 1957 05 28, karstą, nukėlėme dangtį, guli moteris, tarsi vakar palaidota, visas kūnas šviesiai rusvos spalvos, tiesiog susimumifikavęs, tarsi išdžiovintas. Kaip jį įdėt į 70 cm ilgio dėžutę? Reikia laužyt. Ką daryt? – klausiu Stasiuko. Jis sako:

– Viso karsto tai neparsivešim... Daryk kaip išmanai, bandyk laužyt, o aš pasišalinsiu, kad nematyčiau...

Taip teko ir pasielgti. Peržegnojau palaikus ir viską atlikau, kaip buvo įmanoma, – gabalais sudėjau į dėžę, tada jau pats Stasys ją užcinkavo ir palaikai buvo paruošti gabenti amžinam poilsiui į Tėvynę.

Savo tėvelio kapą aš labai greit suradau, kadangi buvo išlikę du tvorelės stulpeliai su rombinėmis išpjovomis. Kapą atsikasiau per vieną dieną. Karstas buvo gana giliai įkastas, maždaug trijų metrų gylyje ir labai gerai išsilaikęs. Su dideliu vargu nukėlėme karsto dangtį, kadangi jis buvo visai nesutrūnijęs, tarsi vakar užkastas, mediena labai gerai išsilaikiusi.

Pirmas vaizdas, išvydus tėvelio palaikus, buvo toks – drabužiai gana gerai atrodė – švarkas, kelnės kaip nauji, guli tėtis tarsi anoje nuotraukoje, atsiųstoje kažkada mums iš Sibiro, labai panašus... Bet kada pradėjau rankioti kauliukus, drabužiai iškart subyrėjo. Viską teko pačiam savo rankomis išsikelt iš kapo duobės, po to karsto dangtį nuleidome atgal į duobę, uždengėm ir vėl tėvelio laikino poilsio vietą užkasiau, pastačiau tą patį kryžių, prikaliau ant jo metalinę lentutę, atsivežtą iš Lietuvos, kurioje iškaltos raidės ir data, kad čia buvo palaidotas tremtinys Jonas Kaunietis, palaikai 1989 m. perkelti į Lietuvą.

Kiek sudėtingiau buvo su Eugenijos močiutės palaidojimo vietos nustatymu, bet didelių pastangų dėka ir ją suradome, senutės palaikus atkasėme.

Gyvenome Filipo šeimoje ir džiaugėmės jų svetingumu, bet jo tradicijos ir tikėjimas mus truputį varžė, nes mes žinojome, kad Filipui mūsų viešnagė nėra maloni, nors to jis nė karto neparodė. Ką darysi, privalėjome paklusti jo tradicijoms ir tikėjimui: pas buriatus nepriimta eiti į kapines, nes iš jų grįžus į namus privalai „apsivalyti“ nuo ten „prikibusių“ negerų dvasių. Jei ką nusinešei į kapines, atgal jau nebegali parsinešti – nei kastuvo, nei maisto, nei stiklinės, iš kurios gėrei vandenį ir pan. O mes, įsivaizduokite, ne tik kad patys pareidavome vakarais iš kapinių, bet dar ir savo artimųjų kaulus parsinešdavome užcinkuotose dėžėse. O tai buriatui jau labai negerai. Jis per naktį neužmiega arba sapnuoja baisius sapnus, kitą dieną jam labai skauda galvą ir, jeigu tai nepraeina, reikia kviestis į namus šamaną, kuris turi išvaikyti nelabąsias dvasias. Maždaug taip jautėsi ir mūsų gerasis šeimininkas Filipas.

Kada grįžome iš kapinių su pirmaisiais palaikais, Filipas mus pasitiko jau lauke vidury kiemo  ir paaiškino, ką mes turime daryti. Dėžę su palaikais mes padėjome ant tam paruošto suolo ir uždengėme dar skarda, o kiemo viduryje Filipas sukūrė nedidelį lauželį iš priluptų beržo tošių, per kurį mes visi trys turėjome jį apžergdami pereiti. Filipo įsitikinimu, tokiu būdu mes apsivalėme nuo „nešvarių ir negerų“ dvasių. Ir taip – kiekvieną dieną. Tiesa, Filipas mums priminė, kad ir pas mus Lietuvoje per Jonines žmonės šokinėja per ugnį, kad tai irgi įvyksta lygiai toks pat apsivalymas. Kiek jis tiki tuo, kiek netiki, tai ne mums žinoti, bet jis pasakė:

– Taip darė mūsų tėvai, mūsų protėviai, taip privalome daryti ir mes.

Kaip gražu, kai žmogus turi savo šventus įsitikinimus ir laikosi jų tuo pagerbdamas savo gimdytojų atminimą.

Maitino mus gana gerai, teko paragauti ir nacionalinių buriatų valgių, kaip „salamat“ ir „pozų“. „Salamat“ – tai grietinėlėje išvirti miltai. Labai maistinga ir ilgai jautiesi sotus. Iš ryto sukirtus lėkštę „salamat“, valgyti nesinori iki vakaro. Tai labai tinka „čebanams“, kurie per dieną raiti ant arklių gano toliau nuo kaimų laukuose gyvulius ir pietų į namus negrįžta.

„Pozai“ – labai giminingi mūsų virtiniams su mėsa, tik jie keturis kartus didesni už mūsiškį virtinį, o jo viduje kumščio didumo arklienos mėsos gabalas. „Pozas“ taip pat plauko virtos grietinėlės padaže. Valgai jį ir laižaisi, bet kada Filipas po tokios vakarienės pasakė, kad tai buvo arkliena, aš pažvelgiau į Eugeniją, jos akys pasidarė didelės, ji šypsojosi, nors jau ir nebenatūraliai, o Stanislovas tik čepsėjo ir juokėsi.

Arkliena – buriatų skaniausia ir labiausiai vertinama mėsa, nors paskutiniu metu rusai jiems uždraudė arklius pjauti maistui, išskyrus kokį paliegusį arba apšlubusį arkliuką. Buriatai, kaip ir mes, jau įsigudrino, kaip reikia gyventi prie sovietinės valdžios. Kai reikia, tokių „apšlubusių“ arkliukų visada suranda.

Kada užbaigėme visus darbus, kurie buvo numatyti mūsų planuose, užcinkavome skardines dėžes su mirusiųjų palaikais, sudėjome jas dar į medines dėžes ir spalio pradžioje, lauke jau snyguriuojant, autobusu išvykome iš  Tanguto.

Aš buvau laimingas iš laimingiausių, kad tėčio palaikus parsigabenau į Tėvynę ir juos palaidojau šalia mamos Pandėlio parapijos kapinėse. Daug mačiau, daug patyriau, bet savo tikslą įgyvendinau.

Labai daug kas šiuo metu vežasi artimųjų palaikus iš Sibiro į Tėvynę. Tokie mes, lietuviai, matyt, jau esame ir kitokiais negalime būti. Dėl tos kelionės iš kai kurių tautiečių užsitarnavau ir kažkiek nepagrįstų priekaištų, bet ką aš padarysiu, jei Sibiro kankiniai yra ta pati mano kančia ir išgyvenimai, atėjūnų-okupantų mano tauta dar ilgus amžius nepamirš... 

Iš Irkutsko skridome per Baškiriją, nusileidome Ufoje dar pasipildyt degalų ir po to jau – tiesiai į Lietuvą. Pradžioje buvo numatyta leistis Vilniuje, kadangi Panevėžio rusų karinis aerodromas civilinių lėktuvų nepriiminėjo. Skridome nakties metu, maždaug po valandos skridimo prasidėjo neregėtas lėktuvo purtymas, žmonės sunerimo, bet dar labiau, kada prie lakūnų kabinos užsidegė raudona šviesa, ir visiems buvo įsakyta prisisegti diržus, o lėktuvo palydovė įėjo į lakūnų kabiną ir užsidarė. Lėktuvą purtė gana ilgai. Nors labai negeros mintys lindo į galvą, bet kiek galėjau, stengiausi jas vyti šalin. Šalia sėdintis Stasiukas tik tabletes gėrė ir kalbėjo, kad taip dar neteko skristi, čia kažkas negerai su lėktuvu. Atsisukau atgal, – prieš tai lėktuve vyko šurmulys, – dabar visi sėdėjo savo vietose kaklus ištempę ir akis išpūtę, labai jau nejauku buvo. O ką pakeisi, buvome Dievo valioje, bet netrukus tas nemalonus lėktuvo virpėjimas baigėsi, atsidarė lakūnų kabinos durys ir į saloną įėjusi stiuardesė pasakė, kad leidžiamės Panevėžyje. Ir tuo metu visas lėktuvas, kaip koks bičių avilys, taip suūžė, kad atrodė, tarsi mes iš naujo atgimėm. Vieni šaukė, kiti plojo, nes didžioji dalis skridusiųjų buvo Panevėžio krašto gyventojai.

Ir štai mes jau prie Panevėžio. Iš tolo buvo matyti miesto žiburiai, lėktuvas dar apsuko garbės ratą virš miesto, pro iliuminatorius aiškiai pamatėm baltą katedros bokštą, senamiesčio bažnyčią ir pagaliau – Pajuostės karinis aerodromas. Lėktuvas leidžiasi, visas kilometrinis nusileidimo takas iš abiejų pusių nusagstytas mažais žiburėliais – žvakučių upė. Taip mūsų laukė artimieji, draugai, pažįstami ir nepažįstami – taip jie pagerbė po daugelio metų iš svetimų kraštų parvežtus tremtinių palaikus. Kada lėktuvo ratai stuktelėjo į betono grindinį, supratau, kokia brangi mums Lietuvos žemelė... 

Tėčio palaikus pašarvojome Stasiuniečiuose pas Rasiulius ir palaidojome Pandėlio parapijos kapinėse šalia mamos.

Šiame kapelyje šiuo metu ilsisi mano senelių Dūdų Povilo (1855–1928) ir Uršulės (1864–1933) palaikai, mamos sesers Edvardos Jakučionienės (1897–1967), mano mamos Kazimieros Kaunietienės (1905–1964) ir mano tėčio Jono Kauniečio (1900–1953) palaikai.

Mūsų bendrakeleivis Stasys Svilas mirė 2001 m., palaidotas Panevėžio miesto kapinėse.  

1991 M. SAUSIO 13 D. ĮVYKIUOSE

Aiškiai matėsi, kad bręsta kažkokie nenumatyti įvykiai. Panevėžyje ties LKP komiteto pastatu atsirado barikados, sustatytos iš betoninių pamatinių blokų, savanoriai budėjo prie pašto, ryšių pastato, Smetonos gatvėje savanorių štabe, Sąjūdžio būstinėje virė darbas dieną ir naktį. Kaip jau dabar žinoma, ten buvo įsisukęs ir ne vienas KGB agentas, kuris visas naujienas pranešinėjo į miesto KGB skyrių.

Tą dieną man paskambino buvęs pokario metų partizanas Juozas Tribušauskas ir pakvietė važiuoti į Vilnių, atseit, šiąnakt rusai planuoja pulti Parlamentą. Net nesuabejojęs pasakiau, kad būtinai važiuosiu. Apsirengiau ir išskubėjau prie savivaldybės, ten vykstančių į Vilnių turėjo laukti paruošti autobusai.

Kada atėjau į Laisvės aikštę, žmonių jau buvo nemažai prisirinkę, stovėjo du autobusai, čia pat sutikau ir daugiau pažįstamų, taip pat ir J. Tribušauską. Jis nešėsi portfeliuką, sakė, sumuštinį įsidėjęs ir buteliuką šnapso, kad laikas neprailgtų...

Kada nuvykome į Vilnių prie Parlamento, mus pasitiko savanorių kuopos vadai ir perspėjo, kad šiąnakt laukiama puolimo, visi, kas turi vaikų, moterys, gali grįžti atgal ir tokių atsirado nemažai. Viena šeima atvažiavo trise: tėvas, mama ir dukra apie 15-os metų. Aš jiems pasakiau, kad mama su dukra galėtų grįžti atgal tuo pačiu autobusu, bet mama man atsakė:

– Mes čia tam ir atvykome; jei žūsime, kad žūtume visi kartu, – ir jie visi trys nuėjo į Parlamento rūmus.

Savanorių vadai mus suskirstė po penkis ir skirstė grupelėmis į atitinkamus postus pačiuose Parlamento rūmuose. Mūsų grupę atvedė į rūsį ir čia gavome nurodymą saugoti porą rūsio langų, pro kuriuos puolimo metu galėtų veržtis rusų omonininkai. Mes pakeitėme prieš tai ten buvusius, kurie išvyko į namus ilsėtis. Vėliau čia atvedė dar apie septynis, visus apginklavo metaliniais armatūros strypais maždaug po pusmetrį ilgio, atseit, jei kas lįs pro langus, trenkt aniems per galvas ta armatūra ir viskas.

Patalpos uždaros, jokio vėdinimo, dūmų kaip pekloj. Pastebėjau, kad ne vienas iš čia atėjusių jau gerokai ir pakaušę, kaip ėmė ginčytis tarpusavyje, susikibo už atlapų, bandžiau tramdyt, bet kur ten juos perkalbėsi, o kita vertus, negi imsi muštis. O keikiasi, o burnojasi, man jau baisu pasidarė, aš nebesusigaudau, kur čia atsiradau: ar tarp Parlamento gynėjų, ar tarp girtų rusų omonininkų.

Kadangi buvau paskirtas grupės vyresniu, pasikėliau į viršų, į antrą aukštą, ir nuėjau pas skyrininką, pasakiau, kad rūsyje betvarkė, visi girti, negalima susikalbėt, kas ką nori, tą daro. Grįžtam su skyrininku atgal į rūsį, jis ėmė vyrus raminti, porą ar tris nusivedė pas save, viskas lyg ir aprimo. Visgi, kai pagalvoji, kokia didelė buvo psichologinė įtampa, nes visi laukėme kažko baisaus...

Pabuvom rūsyje apie porą valandų, atėjo vienas iš vadų ir mus kelis nusivedė į viršų perkilnot butelių su „Molotovo kokteiliais“. Tai buvo antras aukštas. Pusė salės prištabeliuota dėžių su buteliais, visi užkimšti popieriniais kamščiais dar su išlindusiais apie dešimt centimetrų ilgio dagčiais. O benzino kvapai susimaišę su rūkančiųjų dūmais, tiesiog svaigina. Žmonių irgi pilna, vieni sėdi ant krėslų, kiti vaikšto. Gavome nurodymą dėžes su tais padegamais buteliais iš salės pernešti į gretimą koridorių. Nešėm, tempėm suprakaitavę. Nepraėjo pusvalandis ir vėl įsakymas – dėžes pernešti atgal. Ir vėl mes jas tempiam atgal į salę. Atseit, koridorių reikia palikti laisvą atsitraukimui. Pagalvojau – nuo tokios psichologinės įtampos gal ir vadams galvytės apsisuko, neturi jokio plano, eksperimentuoja, kaip geriau pasiruošt gynybai.

Tribušauskas tai invalidas, viena akim žmogus, dar širdis nestipri, priėjo prie manęs ir sako:

– Jei kas, nepalik manęs, Romuk...

Pažadėjau, kad nepaliksiu, jei tik gyvi iš čia ištrūksim. Man galva irgi tiesiog plyšta nuo to benzino ir dūmų smogo. Be abejo, viskas susidėjo kartu – benzino kvapai, nervinė įtampa, nors nepasakyčiau, kad ją būčiau ypatingai jautęs, matyt, kraujo spaudimas buvo smarkiai pakilęs.

Daugelis mūsų eilinių gynėjų buvome ginkluoti metaliniais armatūrų strypais, o savanoriai vilkėjo juodas uniformas, daugelis buvo ginkluoti senais iš palėpių ištrauktais pistoletais, revolveriais, kiti turėjo ir rusiškus PPŠ automatus, ir jie visi sukiojosi tarp mūsų.

Į rūsį mes jau negrįžome, pasilikome čia salėje. Pas mus ne kartą buvo atėjusi tada vadinamojo Atkuriamojo Seimo narė Nijolė Ambrazaitytė. Ji beveik su kiekvienu šnekėjo, visus drąsino, aiškino, kad viskas baigsis gerai, aukų nebus, prašė laikytis ramiai, nesinervint, nepanikuot ir pan.

Ne kartą teko pastebėti pro šalį praeinančią Kazimierą Prunskienę, kuri net pasižiūrėti vengė į mūsų pusę. Tada aš ją pirmą kartą gyvą pamačiau ir ji man jau nuo to karto padvelkė atstumiančiu tvaiku. Tuo labiau, kada man dar vėliau Nijolė Gaškaitė KGB archyve parodė didžiulę storą jos agentūrinę bylą „ŠATRIJA“. Taip vienąkart pro mus praeidama ji susitiko su Ambrazaityte ir kažką jai į ausį pašnabždėjo. Po to Ambrazaitytė, priėjusi prie mūsų, pasakė, kad Prunskienė jai pasakiusi: „Nepakenčiu šitų juodmarškinių.“ O tie „juodmarškiniai“ tai buvo savanoriai.

Po kiek laiko pranešė, kad tie, kurie nepriėmė priesaikos, kviečiami į kažkurį vestibiulį. Suėjome, pilnas vestibiulis. Savanoriai sustojo ratu, mes – civiliai, jiems už nugarų, atėjo savanorių vadas Gečas su KAD-o vadu A. Butkevičiumi ir daugiau ten jų susirinko, Butkevičius skaitė priesaikos žodžius, o mes kartojome. Po priesaikos grįžome į savo vietas. Gal už valandos ir vėl kviečia duoti priesaiką ir vėl tą patį pakartojom. Po to kažkas sudarinėjo gynėjų sarašus, į kurį buvome įtraukti ir mes su Juozu Tribušausku. Aiškiai matėsi, kaip vieni taip demonstratyviai su ginklais, sakyčiau, ne tik savanoriai, vaikštinėjo tarp žmonių, o kiti labai kukliai, be jokios arogancijos, be jokio pasipūtimo ramiai sėdėjo ant suolų ir laukė. Galėjai matyti ir įskaityti kiekvieno jų veiduose, ką jie galvoja ir mąsto, kaip jie pasielgs, kai reiks panaudoti tą ginklą, nes aplink jautėsi velniška įtampa.

Gal kam įdomu, ką aš galvojau tas minutes, tas sekundes... Galiu pasakyti atvirai, kad viduje jaučiau didelę įtampą, bet galvojau, kad viskas baigsis gerai ir nėra čia ko panikuot, o be to dar mąsčiau, kur reiks bėgt, kai užsidegs šitie „Molotovo kokteiliai“. Mintyse sumečiau: jeigu žūsim, tai tik nuo šitų savųjų nesąmonių... Ir kam visa tai reikalinga? Čia užteks vienos padegamos kulkos ir mes visi iškepsime kaip unguriai ant keptuvės.

Dar baisiau man buvo, kai su tais benzino ir dervos pripiltais buteliais iš vienos vietos į kitą gastroliavo šitie nukvešę šauliai. Jie uniformuoti, žalsvomis uniformomis, ginčijosi tarpusavyje, vienas už kitą stengėsi gudriau pasakyti, nors dauguma jų buvo peržengę gal jau ir per aštuoniasdešimt metų slenkstį, buvę politkaliniai, gal kurie ir miško ragavę jaunystėje, bet tai jau nebe tie narsuoliai, kurie sugebėtų omonininkams trenkti į ragus. Jie čia vaizdavo labai narsius, vieni kitiems kėlė kovinę dvasią, nors gal ne vienas jau po pirmųjų nuaidėjusių patrankų salvių ties televizijos bokštu paleido šlapalus į kelnes.  

Bjauri, tikrai labai bjauri buvo situacija. Tik tada kažkaip pagalvojau: „Kodėl gi aš čia neturiu nors kokio mažo „Valteriuko“? Tikrai būčiau gerokai drąsesnis, nors morališkai...“ Ką ten su tuo metaliniu strypu pakariausi. Juo gali pamosuot tik kaimo bernų muštynėse, o ne prieš gerai ginkluotus rusų omonininkus.    

Pastebėjau, kad mano draugužis Juozas kažko nerimauja. Aš jo paklausiau: „Juozai, kas yra?“ – ir Juozas prisipažino, kad su širdim kažkas negerai. Kurį laiką jis dar vaikštinėjo po salę, bet paskiau atsisėdo ir susiėmė už krūtinės. Aš pasiteiravau savanorių, ar čia nėra kokio gydytojo ar seselės. Jie man atsakė, kad medpunktas yra apatiniam aukšte. Nusileidome mes su Juozu į apačią, o ten jokio medpunkto kaip ir nėra. Davė Juozui tabletę validolio po liežuviu ir vėl mes užlipome į antrą aukštą. Matau, kad jis jau ir to savo portfeliuko su šnapsu ir su sumuštiniais nebepasineša. Perėmiau aš iš jo ir nešioju.

Lauke aplink Parlamentą tūkstančiai žmonių, girdisi dainos, dega laužai, o lauke rūkas, lyg ir padūmavę. Tuoj po pusės pirmos nakties pasigirdo motorų ūžimas ir pamatėme, kaip nuo Pedagoginio instituto tilto atlekia tankai vienas paskui kitą. Visi supuolė prie langų, bet tankai pralėkė pro šalį ir nulėkė link televizijos bokšto. Netrukus pasigirdo garsūs sprogimai ir televizijos bokšto pusėje rūke matėsi šviesos pliūpsniai. Kad trenkia iš pabūklų, net visas Parlamento pastatas sudreba. Jau nebemalonu pasidarė, pastate šviesos užgeso, radijas nutilo, nieko nežinom, jokių žinių iš ten, kur šaudo. Juozas už širdies susiėmęs, nei ką daryt. Kažkas patarė, ar ne geriau būtų pereit į pirmą aukštą. Paėmiau jį už rankos ir nusivedžiau žemyn. Dar nuėjome į „medpunktą“, bet ten budėjusi moteriškė pasakė, kad validolio nebeturinti, visą išdalinusi. Pirmam aukšte irgi nieko gudresnio, tik daugiau ginkluotų savanorių, palei duris ir langus suguldyti smėlio maišai. Pastebėjau, kad retsykiais vienas duris savanoriai pradaro ir išleidžia žmones į lauką. Juozui pasiūliau irgi išeit. Jis mielai sutiko. Išėjome į lauką, iškart Juozas atkuto ir man galva nustojo skaudėjusi. Pabuvom lauke apie valandą, atsigavome nuo tos klaikios benzino ir dūmų smarvės, aš jam sakau, kad eisiu atgal į vidų. Juozas sako: „Aš irgi eisiu.“ Aš jį dar bandžiau sulaikyti, bet, kai tik durys atsidarė, kartu įlindo ir Juozas. Ir vėl mes sėdim viduje.

Matau, kad mano bendražygis ir vėl alpuliuoja. Toks pyktis apėmė, atrodo, ir velniam aš čia su juo susidėjau. Jis jau portfeliuko nebepasineša su tuo savo „šnapsu“, man reikia nešiot, nei kuo jam padėt. Žmogus viena akim, supratau, kad ir ta sveikąja gerai nebeprimato, eina, atsitrenkia kur į sieną ar duris, viduje tai tamsu, elektra užgesinta. Atsivedžiau aš jį prie savanorių, sakau, vyrai gal išleiskit mus, matote, žmogus negaluoja su širdim. Anie kad užriko ant mūsų: „Kas čia dabar?! Išeinat ir vėl ateinat! Gal kokią informaciją ten lauke omonininkams perdavinėjat?“ Aš jiems ėmiau aiškinti, kad šitas žmogus buvęs partizanas, matote gi jau amžiuje, su širdim jam blogai... Anie nenori net kalbėtis su mumis. Pasikvietė vyresnijį. Aš viską jam paaiškinau, o Juozas stovi jau visai išsikėtęs, aš tik bijau, kad jis čia man neišgriūtų. Šitas vyresnysis pažadėjo mus išvest pro kitas duris, kurių nesaugo ginkluoti savanoriai. Aš Juozo paklausiau, gal jis vienas galėtų išeit, bet jis man pasakė:

– Padėk, Romai, aš jau nebesusigaudau, kur esu, ir nebežinau, kur eiti...

Norėjau tą jo portfeliuką su šnapsu ir buterbrodais jau trenkt kur nors į pakampę, bet vėl susilaikiau, atrodo, geras odinis portfelis, pagailo. Išvedė mus kažkur apačioje pro langą. Kartu išėjo ir daugiau žmonių, ne mes vieni. Tai buvo jau apie ketvirtą valandą ryto.

Atsivedžiau Juozą į kitą Parlamento pastato pusę – nuo Neries upės. Žmonių pilna, matau, kad Juozas visai suglebo. Paprašiau žmones truputį pasitraukt į šalį ir paguldžiau aš jį ant betoninio bloko. Moterys subėgo, klausia, gal greitąją iškviest, kiti sako – argi nematote, kur greitosios lekia... O greitosios pagalbos automobiliai taip ir zuja link televizijos bokšto ir atgal. Supratome, kad iš ten veža sužeistuosius. Juozas pagulėjo pagulėjo, atsisėdo, lyg ir atsigavo, sako: „Gal einam į vidų?“

– Ne, – sakau. – Į vidų jau nebeisim, nes ir taip iš vidaus mus vos išleido...

Tikrą bėdą, pagalvojau, įsitaisiau ir dar taip ne laiku. Apskritai, kam reikėjo pusiau ligoniui ir važiuot į šitą Parlamentą... Tokiam seniokui tik ant pečiaus sėdėt, o dabar nei pats paeina ir dar kitam su juo vargt. Apėjom Parlamento pastatus iš priekinės pusės, kur žmonės daugiausia susirinkę, laužus kūrena, dainas dainuoja, kiti meldžiasi, jau ir išaušo. Dar kiek pabuvome, matau, kad su Juozu čia trainiotis nėra prasmės, jam vėl užeis blogumas, ir mes sėdom į miesto troleibusą, nuvažiavome į autobusų stotį, o iš stoties autobusu grįžome į Panevėžį. Tai tokie mes ir buvome Sausio 13-osios Parlamento „gynėjai“. Sumuštinius Juozo suvalgėme kelionės metu, o tą šnapso butelį jis parsivežė atgal į namus net nepraimtą.     

PO NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO

Iki nepriklausomybės atkūrimo paskutiniaisiais metais dirbau Panevėžio rajone, Bernatonių kolūkio versluose prie plastmasės spaudimo aparatų. Gaminome plastmasines lėkšteles, puodukus ir džiaugėmės, kad šiek tiek uždirbame pragyvenimui, nes kolūkio valdžios vyrai su pirmininku Lisu priešakyje ir verslų cecho viršininku Kadžiu mums už tą darbą numesdavo palyginti tik grašius, bet mes buvome patenkinti ir tiek gaudami. Tuo metu aš jau buvau įsijungęs į Sąjūdžio veiklą, ruošiau apie pokarį straipsnius, kuriuos publikavo Panevėžio Sąjūdžio laikraštis „Laisvas žodis“. Šiokius tokius kontaktus palaikėme su kunigu R. Pukeniu, kuris irgi buvo gana aktyvus Sąjūdžio veikloje.

1991 01 09 Povilui Urbšiui pasiūlius, įsidarbinau Panevėžio apygardos Kultūros paveldo inspekcijoje. Inspekcijos centras buvo Vilniuje, jos vadovas – generalinis direktorius Naglis Puteikis. 

Tuo metu valstybės Saugumo departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovavo buvęs KGB karininkas Viktoras Zedelis (laikinai ėjo pareigas 1991 03 19–1991 09 27), bet kadangi dešinieji juo nepasitikėjo, pas mus ėmė lankytis taip pat buvęs KGB pareigūnas ir ten jau bedirbantis kpt. Vytautas Makuška, kuris ėmė verbuoti į saugumo tarnybą darbuotojus, patikimus dešiniesiems, bandė sudaryti įvaizdį, kad Lietuvos Saugumas nėra jau toks kagebistiškas, jame dirba ir tikri patriotai, nukentėję nuo sovietų valdžios represinių struktūrų.

Netrukus V. Zedelį pakeitė Zigmas Vaišvila (vadovavo 1991 09 27–1992 03 19), o po Z. Vaišvilos Nacionalinio saugumo tarnybai ėmė vadovauti  Balys Gajauskas, kuris iš saugumo buvusius kagebistus išvaikė.

Kultūros paveldo inspekcijoje išdirbau iki 1992 08 14. Su šios inspekcijos generalinio direktoriaus Naglio Puteikio palaiminimu gana nemažai tuo metu nuveikiau ne vien užrašinėdamas buvusių partizanų, ryšininkų prisiminimus, bet drauge turėjau galimybę lankytis KGB archyve, sudarinėti pokario metais Panevėžio aplinkinių valsčių teritorijose kovojusių partizanų sąrašus.

Naglis Puteikis buvo vienas iš nedaugelio tuo metu aukštesnio rango valstybės pareigūnų, kuris man asmeniškai sudarė sąlygas, skatino užrašinėti pokario laisvės kovotojų prisiminimus, nustatinėti jų žūties vietas. Jis reikalavo aiškinti žmonėms, kad savavališki palaikų atkasinėjimai neturėtų būti toleruojami, žuvusių ginkluoto pasipriešinimo dalyvių palaikai turėtų būti atkasami tos srities specialistų priežiūroje, kiekvienas iš dalyvaujančių specialistų privalėtų surašyti ir pateikti atitinkamus raštus, tokiu būdu turėtų būti sudaromos bylos, kurias vėliau galima būtų pateikti kad ir tarptautiniam tribunolui dėl raudonujų okupantų vykdyto genocido Lietuvoje.

Bet argi tai rūpėjo mūsų garbingai vadintiems PARTIZANAMS, susibūrusiems į vadinamąjį LLKS (Lietuvos laisvės kovos sąjūdį). Jie net negalvojo vykdyti jaunos nepriklausomos Lietuvos valstybės tuometinės Aukščiausiosios Tarybos nutarimo Nr. 1-433, išleisto 1990 m. liepos 30 d., tik save pasigarbindami kėlė į NUSIPELNIUSIŲ laisvės kovotojų gretas. Ir kas iš to išėjo? Tuščios kalbos, tušti tauškalai – „mes keršto netrokštam“, šauliškų uniformų siuvimas vien pasipuikavimui, ant jų kapitonų, majorų bei pulkininkų antpečių klijavimas, visokių blizgučių kabinimas ir nieko daugiau. O dėl dešimčių tūkstančių, kurie už mūsų visų laisvę savo galvas paguldė, nei viena rimta byla nebuvo sudaryta, todėl šiandien vien dėl to mes neturime, ko pasauliui viešai dokumentaliai parodyti, kas ir už ką Lietuvoje kovojo, kas žudė, už ką žudė...  

Šiandien jau kalba krypsta apie partizanų padarytus žiaurumus, iššaudytus „nekaltus“ senelius ir vaikus, o dar po eilės metų ta nuomonė bus išversta visai į kitą pusę, į tą, kuri tenkins tik Maskvos nuomonę ir užgaidas. Aš jau dabar nei kiek dėl to nebesistebiu. Už tokį trumparegiškumą šiandien reiktų padėkoti ir mūsų butaforiniams partizanams, kurie rūpinosi dažniausiai savo statusais, o ne valstybės išlikimo reikalais.

Vien paminklų statymas žuvusiems dar nereiškia, kad jiems atiduodama visapusiška pagarba, jiems dar turėtų būti įtvirtintas ir teisinis statusas garbingų pasaulio tautų šeimoje. Juk tai buvo mažos valstybės okupacija, vyko nuožmi ir negailestinga kova už laisvę, už išlikimą, o laisvės kovotojų žudikai ir kankintojai galėjo būti seniai įvardinti ir pasmerkti.

Tokia proga ir norėjau prisiminti tuos metus, dirbant Kultūros paveldo inspekcijoje, kada teko „pakariauti“ su buvusiais politkaliniais, tremtiniais vien dėl bendro reikalo. Mes buvome palyginti dar jauni, o jie garbingo amžiaus vyrai ir moterys, praėję Sibiro lagerius, bet, pasirodo, jog jie buvo trumparegiai, ir jiems į tautos ateitį buvo nusispjaut, jie mąstė komerciškai, bet tik ne valstybiškai. Jie mus netgi kartais įžeidinėjo, vadino komjaunuoliais. Tai vienas iš pavyzdžių, kada a. a. partizanų Šniuolio ir Komentausko vadovaujami traktoristai su ekskavatoriumi Radviliškyje 1991 m. rugsėjo 25 d. techninio aptarnavimo įmonės teritorijoje iš šulinių atkasinėjo partizanų palaikus. Atvykus mums – Panevėžio apygardos Kultūros paveldo inspekcijos darbuotojams, į vietą, pasitiko ten buvusių vyrų ir moterėlių pulkelis. Iš jų žvilgsnių ir kandžių replikų supratome, kad čia mes nepageidaujami. Ant patiesto rūbo ir lentų sudėlioti kaulai, kaukolėse aiškiai matyti kulkų įėjimo ir išėjimo žymės, o ekskavatorius pilnu kaušu kabliuoja žemes iš duobės.

Apygardos viršininkas Povilas Urbšys kasėjams ėmė aiškinti, kad darbai vykdomi nesilaikant Lietuvos Respublikos įstatymų, bandė jiems Vyriausybės nutarimą pacituoti, kad tokiems darbams reikalingas Kultūros paveldo inspekcijos ir netgi Vyriausybės leidimas, tačiau šitų kasėjų jokie mūsų Vyriausybės nutarimai nejaudino. Jie tik gniaužė kumščius ir mums nedviprasmiškai pasiūlė į tą pačią duobę... Arba tučtuojau iš čia išsinešdinti.

Žinoma, tokiai publikai bet kokie aiškinimai buvo beprasmiai. O kad jie suprastų, ką jie daro, aš jiems atvirai pasakiau – vieni vandalai išniekino užkasdami – kiti atkasdami...

Toji grupė žmonių iš mūsų ėmė tyčiotis, mus išvadino kagėbistais, komjaunuoliais, be to dar pasiūlė ir raudoną vėliavą...

Tai va toks vienintelis pavyzdėlis, kaip pačioje pradžioje ką tik susikūrusios jaunos valstybės „garbingieji“ jos žmonės ignoravo jų pačių iškovotos laisvės teisę ir teisingumą. Tokių pavyzdžių tada buvo šimtai, žuvusių partizanų palaikai buvo atkasinėjami nesilaikant jokios tvarkos, ir kad ir labai keista būtų, bet visą šitą betvarkę darė tie patys žmonės, kurie patyrė sovietinio saugumo kankinimų skonį, kurie iškentėjo Sibiro lagerių kančias, mums, viso to nepatyrusiems, tada atrodė, kad jiems protelis pasisuko ne į tą pusę....

Dirbant šioje valstybės tarnyboje, galiu priminti tokį vieną pastebėjimą. Kaip žinia, 1975 m., t. y. dar tebevaldant komunistų partijai, buvo sunaikintos didžiulės Panevėžio žydų kapinės, o jų vietoje įrengtas parkas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žydai suskato tą vietą atžymėti kokiu nors paminklu. Paminklo statymas turėjo būti suderintas su Kultūros paveldo inspekcija. Mūsų – Panevėžio skyriui buvo nurodyta sukurti ant to būsimo paminklo užrašą. Viršininkas P. Urbšys pavedė tai padaryti man asmeniškai. Galvojau, mąsčiau, bet ką čia trumpai lakoniškai sugalvosi ir pasiūliau: „Šioje vietoje komunistų valdymo laikotarpiu 1975 m. buvo sunaikintos senosios žydų kapinės.“ Užrašą reikėjo suderinti su žydų bendruomenės pirmininku Simonu Alperavičiumi. Nusiuntėme jam oficialų raštą ir netrukus gavome atsakymą. Užrašo turinys beveik liko tas pats, tik buvo išbraukti žodžiai „komunistų valdymo laikotarpiu“. Supratau, kad Alperavičiui žodis „komunistų“ sukėlė alergiją ir jis jį išbraukė, nors faktiškai tai buvo istorijos išdava, o ne mano sugalvota legenda. Dabar galiu pasidžiaugti, kad Panevėžyje ant to paminklo, kuris stovi ties Smetonos ir Vasario 16-osios gatvių sankryža, pagerbti ten palaidotų žydų atminimui, įrašyti smarkiai sutrumpinti Kauniečio pasiūlyti žodžiai.          

1992 04 21 buvau paskirtas į Valstybės saugumo departamento jaunesniojo inspektoriaus (antraeiles) pareigas, o tų pačių metų rugpjūčio 15 d. buvau paskirtas dirbti į Nacionalinio Saugumo tarnybos komisaro-inspektoriaus pareigas Panevėžio apygardoje.

1991 m. apie sausio mėn. pradžią man paskambino kun. R. Pukenis ir pasakė, kad su manimi  norėtų susitikt ir pasišnekėti. Susitikome tada Sodų gatvėje, lauke prie Šv. Trejybės bažnyčios, ir čia jis manęs paklausė, ar aš nesutikčiau būti Panevėžyje Saugumo skyriaus viršininku, kadangi Panevėžyje organizuojamas toks skyrius. Jei sutikčiau, jis pažadėjo tuoj pat skambinti M. Laurinkui (Saugumo Tarnybai vadovavo 1990 03 26–1991 03 19) ir pranešti apie mano sutikimą. Aš net nedvejodamas jam atsakiau, kad jokiu būdu negaliu sutikti, kadangi tam daug priežasčių. Viena iš pagrindinių, tai mano nekompetencija tam darbui. Man tai – „tamsus miškas“, aš nežinočiau nuo ko pradėti. Tokiam darbui  reikėtų žmogaus nors su minimalia patirtimi, o aš, ką gi – žalias, jokio supratimo tokiam darbe. Kun. R. Pukenis, supratau, liko nepatenkintas mano atsakymu, bet teko su tuo susitaikyti.

Kada Nacionalinei saugumo tarnybai vadovavimą perėmė Balys Gajauskas (vadovavo 1992 04 22–1992 08 11), buvo pradėta burti patriotiškai nusiteikusius žmones į šią tarnybą. Panevėžyje mes sudarėme tokią iniciatyvinę grupę, į ją įėjo Povilas Urbšys, Egidijus Snicorius, Giedrius Gataveckas, Darius Tamulionis, Romas Kaunietis, Jonas Čeponis.  

1. Čeponis iš mūsų grupės buvo vyriausias ir jis buvo priimtas dėmesin, kaip buvęs pokario metais Kauno „Birutės“ antisovietinės organizacijos narys ir ryšininkas, buvęs politinis kalinys. Mumis, jaunesniais, nebuvo tarsi pasitikėjimo, o Čeponis, praėjęs Rusijos lagerius, to laikotarpio Nepriklausomos Lietuvos valdančiajam dešiniųjų elitui jau nekėlė jokių abejonių. Iš paties centro Vilniuje buvo gautas pageidavimas, kad grupėje būtų ir kas nors iš buvusių politkalinių.

Susirinkome netoli Smetonos gatvės parkelyje ant suolelio ir ėmėm aptarinėti, kas gi galėtų vadovauti naujai įkurtam Panevėžio Saugumo skyriui. Aš vienareikšmiškai pareiškiau, kad tarp mūsų nėra nė vieno profesionalo, visi diletantai tokiam darbe, bet vienas iš patikimesnių kandidatų, mano nuomone, būtų Povilas Urbšys, bet čia pat pastebėjau, kaip Čeponio veidas surimtėjo, ir jis savo nuomonės tarsi ir nepareiškė. Mano nuomonei pritarė ir kiti, išskyrus Giedrių Gatavecką. Pastarasis iškart pasiūlė J. Čeponio kandidatūrą. Tada aš vėl įsiterpiau ir atvirai išdėsčiau savo nuomonę maždaug tokiais žodžiais: „Gerb. Jonai, jūs tikrai ne tas žmogus, kuris būtų tinkamas vadovauti šiai tarnybai: viena – jūsų amžius, kita – jūs neturite nei išsilavinimo, nei kompetencijos, leiskim vadovauti P. Urbšiui. Jis turi aukštąjį išsilavinimą, žmogus – besidomintis žvalgyba, o kas ko vertas, – laikas parodys. Duokim kelią jaunesniems.“ Jonas Čeponis suirzo ir liko labai nepatenkintas mano išsakyta nuomone. Tą dieną be didesnių diskusijų, neradę bendro sutarimo, išsiskirstėme.

Tiesa, po to turėjau dar vieną pokalbį su kunigu R. Pukeniu. Supratau, kad jam jau buvo persakyta mano nuomonė, ir jis mane apibarė, kodėl aš pats, ignoruodamas jo pasiūlymą būti skyriaus viršininku, ignoruoju J. Čeponį. Aš gerb. kun. R. Pukeniui priminiau, kad J. Čeponis jau gana garbingo amžiaus žmogus, netgi be vidurinio išsilavinimo, o čia reiktų žmogaus su perspektyva ir todėl iš mūsų tarpo aš siūlau tik P. Urbšį. Kun. Pukenis ėmė burbėti, kad P. Urbšiu jis neturįs pagrindo šimtu procentų pasitikėti, ir šiaip, kuo čia jis ypatingas... Aš jam atsakiau, kad čia mes nė vienas nesame ypatingas tame darbe, bet šiuo metu iš tinkamesnių aš matau tik pastarąjį. 

Kada 1992 m. rugpjūčio 13 d. atvykome į Vilnių, į vadinamąsias krikštynas įsidarbinimui Saugumo tarnyboje, tada jau vadovavo Petras Plumpa (1992 08 11–1993 01 04). Tiesa, mums trūko dar vieno žmogaus ir tą žmogų pasiūlė J. Čeponis – Kęstutį D. Nors mes prašėme Čeponio kol kas susilaikyti nuo Kęstučio D., nesvarbu, kad jo tėvas buvęs politkalinys, bet pats Kęstutis D. prie sovietų ilgą laiką vadovavo miesto draugovei, o kaip žinia, ten dirbo tik savi, – čekistai į tokias vietas žinojo ką pasirinkti, – už tą žmogų iš mūsų nė vienas negalėjome laiduoti, jau vien dėl to, kad mes jo visai nepažinojome, bet J. Čeponis, pasirodo, apėjo mus visus ir su mumis net nepasitaręs, labai konfidencialiai pasikvietė Kęstutį D.

Ką tik mums atvykus į Vilnių, Vytenio-1, nei iš šio, nei iš to, tarsi Pilypas iš kanapių sekretoriate atsirado ir Kęstutis D. Jis mums demonstravo savo saldžią šypsenėlę, spaudė rankutes ir, va, čia man šis žmogus sukėlė kažkokią negerą nuojautą. Iškart mintyse kilo klausimas: „Kaip tu čia atsiradai? Kas čia tave pasikvietė? Kokiu tikslu tu čia atvykai?“ O tikslas buvo labai aiškus. J. Čeponis davė žinią, Čeponis pasikvietė ir paskutinę minutę, prieš prisistatant P. Plumpai, tokiu būdu čia atsirado Kęstutis D.

Petras Plumpa pirmiausiai pasikvietė mane ir paklausė, ar sutikčiau vadovauti Panevėžio apygardos Saugumo skyriui. Aš čia pat pareiškiau savo nuomonę ir pakartojau tuos pačius žodžius, ką prieš tai buvau sakęs dar Panevėžyje, jog kompetentingiausias žmogus toms pareigoms būtų Povilas Urbšys, apie save aš nieko net neužsiminiau. Plumpa manęs neužlaikė ir net nebandė įkalbinėti, pasikvietė pavaduotoją Kostą Mickevičių, o kartu su juo pas Plumpą į kabinetą tiesiog veržte įsiveržė ką tik čia pasirodęs kunigas Alfonsas Svarinskas kartu su Jonu Čeponiu.

Maždaug po pusvalandžio, labai  išdidžiai nusiteikęs ir smarkiai pakaitusiais skruostais, iš Plumpos kabineto išėjo J. Čeponis su kunigu Svarinsku. Tada jau mums tapo aišku, kad tarpininkaujant šitam kunigėliui, J. Čeponis gavo palaiminimą tapti Panevėžio apygardos Saugumo tarnybos viršininku. Tuo pačiu metu buvo palaimintas dirbti Saugumo tarnyboje ir jo pasikviestasis Kęstutis D.

Apie darbo organizavimą ir tolimesnius mūsų darbinius santykius su viršininku Jonu Čeponiu tiesiog gal nevertėtų ir kalbėti. Tik kai kuriuos atskirus momentus galėčiau paminėti, kurie kai kam gal keistai pasirodys, truputį juokingai, bet jau taip susiklostė tie santykiai tarp skyriaus darbuotojų ir ta trintis jautėsi iki pat mūsų išėjimo iš tos tarnybos.

Kaip jau anksčiau buvau rašęs, dirbdami Kultūros paveldo inspekcijoje, Panevėžyje sudarėme konsultacinę grupę ir visuomeniniais pagrindais dalyvavome ir Balio Gajausko vadovaujamos Komisijos KGB veiklai tirti darbe. Tas darbas buvo gana įdomus, o, be to, ir labai atsakingas. Teko daug išstudijuoti sekimo, agentūrinių, ataskaitinių, baudžiamųjų bylų, gerokai pasiknaisioti KGB archyvo labirintuose, ieškant čekistų užverbuotų žmonių, kurie tuo metu mūsų ką tik susikūrusiai valstybei buvo labai pavojingi, ypač patekę į vadovaujamus postus. Dirbome daug ir su pasišventimu, nors, deja, tas mūsų darbas tuo metu nebuvo reikiamai įvertintas.

Ne savo rogėse tuo metu sėdėjo ir pats Balys Gajauskas. Jam teikiama mūsų informacija neduodavo reikiamų rezultatų. Vienintelis pavyzdys galėtų būti ir jam perduota KGB agento Detalės-R. P. medžiaga. Jei B. Gajauskas būtų laiku ėmęsis atitinkamų priemonių šito agento pašalinimui iš Komisijos lietuviškų pinigų gamybai, nebūtų buvusi sužlugdyta pirmoji litų gamybos partija. Taip reikalingų tada Lietuvai piniginių lėšų milijonai buvo paleisti vėjais. Mes dirbome išsijuosę, o kaip vėliau išaiškėjo, taip sunkiai ištraukta informacija likdavo gulėti Gajausko seife.

Tuo metu KGB archyve dirbusi a. a. Nijolė Gaškaitė yra sakiusi, kad už tokį neveiklumą, už tokią chaltūrą, už tokį atsainų požiūrį į savo darbą šitą Gajauską reiktų sušaudyti. Ji sakė, kad ne veltui, kada B. Gajauskas Seime dešiniųjų buvo pasiūlytas užimti Saugumo tarnybos viršininko pareigas, rankas už jį pakėlė visi komunistai. Be abejo, jie žinojo, kad šitas žmogus jų neišduos ir nieko gera nenuveiks, eidamas tas pareigas jau vien per savo nesusivokimą ir nesusiorientavimą esamoj aplinkoje. Tai tokia buvo Nijolės Gaškaitės nuomonė apie Balį Gajauską. Su jo palaiminimu jau po Nepriklausomybės paskelbimo KGB archyve dar ilgai tebedirbo buvusios senos KGB archyvo darbuotojos. Ko gi jis galėjo tikėtis iš šitų kagebisčių? Ne kartą pati N. Gaškaitė yra nutvėrusi pačią Asanovič, naikinančią „kažkokius popierius“. Kai pasakė Gajauskui, kad tokie dalykai dedasi jo vadovaujamam archyve, jis abejingai ranka numojęs ir nuėjęs tolyn lyg niekur nieko. 

Iš Maskvos KGB atkomandiruotos bobos knaisiojosi neva po buvusių čekistų asmens bylas, ieškodamos ten kažkokių dokumentų, kad galėtų pensijas paskaičiuoti čekistams. Kodėl buvo įsileistos į archyvą šitos iš svetimos valstybės atkomandiruotos kagebistės? Ne kartą jos buvo pastebėtos iš archyvo besinešančios glėbiais neaprašytas bylas. Šiandien mūsų žmonės ne visi gali laisvai patekti į šį archyvą, Maskva išsivežė visas agentūrines bylas ir prie jų iki šios dienos mūsų neprisileidžia, o mes jiems sudarėme išskirtines sąlygas naudotis jau mūsų žinioje esančiomis bylomis.

Apie darbą KGB archyve ir kartu Saugumo tarnyboje radau trumpus įrašus tuo metu savo rašytame dienoraštyje:

1992 m. rugpjūčio 31 d. Nežinau, kaip ir paaiškinti... Niekada gyvenime nesitikėjau, kad kada nors teks tokia dalia. Matyt, toks jau žmogaus likimas. Jeigu jis atvedė prie vandens – plauk, jei prie kalno – lipk į jį, jei pamėtėjo ant sparnų – skrisk, bet niekada nesigailėk ir nekeiksnok likimo.

Mes visur reikalingi, mes kiekvienas skirtingai surandame save. Žinoma, laikas ir pats gyvenimas parodys, kiek kas ko buvome verti. Tegu apie mus spręs ateinantys, nes mus pašaukė Tauta, kurios mes esame vaikai.

Kaip žinia, nuo š. m. rugpjūčio 15 dienos oficialiai įsidarbinau Lietuvos Respublikos Saugumo tarnyboje. Prieš tai jau teko raustis buvusio sovietinio KGB archyve, raustis po tą prakeiktą KGB agentūros mėšlyną. Grįžtu į namus ir jaučiu, kad aš pats jau dvokiu tuo KGB mėšlu, – nei nusiplaut, nei išsiskalbt ir dūšia tokia neberami pasidaro. Kartais pats savęs bandau paklausti, ar vertėjo man ten lįsti? Kiek kam iš to naudos? Praeis amžius, neliks nei manęs, nei tų, kurie mane persekiojo, įdavinėjo, pylė pamazgas ant visų dorų patriotiškai nusiteikusių žmonių. Liks tuštuma ir tie pasenę, pageltę popiergaliai, prikeverzoti anų pusgirčių kagėbistų.

Gal ne veltui ten Vilniuje, KGB archyve, viena senyvo amžiaus darbuotoja pasakė, kad vietoje tvarkingai išdėliotų anų baudžiamųjų bylų ji matanti tūkstančius juodų karstelių ir įsivaizduojanti, jog tai mūsų Tautos patriotų sielų dalelės, žmonių likimai. Paliko verkiančios motinos, liko vienišos mylimos, liko broliai, seserys, o jie išėjo, išėjo amžinai, kad mes liktume gyvi, kad mes laisvėje gyventume...

Maskvos emisarai ir jų apmokami KGB agentėliai darė viską, kad tik sukeltų nors ir mažiausią suirutę Lietuvoje, nors mažiausią nepasitikėjimą naujai išrinkta Lietuvos valdžia, neapykantos kibirkštėlę įžiebtų žmonių galvose.

Tuo metu teko ir mums užšokti ant panašių provokatorių. Mano rašytame dienoraštyje radau ir tokius įrašus:

1992 m. rugpjūčio 22 d. Vilniuje mus labai jau akivaizdžiai einančius gatve su P. Urbšiu persekiojo neaiškus tipelis. Aiškiai matėsi, kad jis mus provokavo sukelti muštynes. Atsikabino Gedimino prospekte, mums įsėdus į 4-ą troleibusą. 

1992 m. rugpjūčio 26 d. Vilniuje, atvažiavus į Gedimino aikštę, lipant iš 10-o autobuso, prie durų prišoko apie 55 metų amžiaus slaviškų bruožų vyras ir be jokių ceremonijų mus ėmė fotografuoti.

Buvusiems komunistams artėjant prie valdžios, sklandė įvairūs gandai, o be to, kas galėjo paneigti, kad atėję į valdžią, jie nepasikvies iš Rusijos dar kartą savo raudonųjų globėjų. Nors mes visi Saugumo tarnybos darbuotojai buvome apginkluoti tarnybiniais kišeniniais ginklais, bet netrukus papildomai mums dar buvo išdalinti ir stambesni automatiniai ginklai. Vieni gavome Kalašnikovo automatus, kiti lengvuosius kulkosvaidžius. Aš asmeniškai parsivežiau į Panevėžį Kalašnikovo automatą su dviem pilnomis šovinių apkabomis, jį laikiau savo bute. Šitie ginklai, kaip supratau, mums buvo išdalinti gal daugiau pasipriešinimui vietos banditėliams, kurie tada jau buvo susispietę į organizuotas gaujas, vykdė apiplėšimus, žudė žmones, o iš policijos pusės jiems nebuvo jokio atsako.

Šių ginklų panaudojimo tvarkos iš centro mes oficialiai nebuvome gavę. Be to, buvo ruošiamasi ir pasipriešinimui, jei netikėtai buvę sovietinės valdžios represinių struktūrų darbuotojai, komunistų ideologinio sparno veikėjai bandytų fiziškai susidoroti su tautos patriotinėmis pajėgomis.

Maždaug po trijų mėnesių, susinormalizavus politinei padėčiai, stambiuosius ginklus grąžinome į centrą.

1992 m. rugpjūčio 31 d. Apie 14 val. mes su Povilu Urbšiu Panevėžyje, išėję iš pastato Respublikos g. Nr. 54, atėjome į parkelį ir atsisėdome ant suolelio. Netrukus prie mūsų prisistatė maždaug 60 m. amžiaus vyras, kuris atkišęs 5 rublius prašė parduoti bilietą važiuoti miesto autobusu. Mes atsakėme, kad tokių bilietų neturime. Tada jis atsisėdo prieš mus ant gretimo suolelio, maždaug už 15-os metrų, ir garsiai ėmė „mitinguoti“, keikdamas Vagnorių ir Abišalą „be portfelio“. Keikė visą parlamentą, gestikuliavo rankomis, kad juos visus iš automato reiktų ištratint. Pats dėjosi buvęs partizanas ir tik 1957 m. išlindęs iš bunkerio. Kada mes į jį nekreipėm dėmesio, tada jis ėmė į mūsų pusę laidyti replikas: „Atsisėdo čia mat ministrai su baltom kelnėm, o aš neturiu iš ko kepaliuką duonos nusipirkt! Šaudyt Landsbergį! Šaudyt Vagnorių! Šaudyt visą parlamentą!“ Mes su Povilu tik tarp savęs susižvalgom. Povilas ir sako:

– Argi čia ne provokacija?

Žinoma, kad provokacija, bet ir šį kartą mūsų tikslas buvo išsilaikyt ramiai, nepasiduot emocijoms, nors vidinis balsas taip ir šaukė, kad šitą niekšelį reiktų gerai pamokyti, bet aš jau baigiu susitaikyti su ta mintimi, kad bet kokie į mus nukreipti provokaciniai signalai neturėtų pažeisti mūsų savitvardos.

1992 m. rugsėjo 3 d. Šiandien nuo 9 iki 17 val. budėjau prie telefono darbe. Buvo keletas lankytojų užėję. Žmonės supranta tą atsakomybę, kurią mes užsikrovėme ant savo pečių, tik, deja, esame bejėgiai. Mes vis dar neturime savo statuto, įstatymų... Mes supančioti tuo, ko neturim. Akivaizdžiai mūsų tarnyba mažiausiai suinteresuotos visos valstybinės institucijos, kuriose, kaip žinia, dar tebeviešpatauja buvusieji. Mes gal reikalingi tik tiems, kas jau atkovojo savo kovą prieš atėjūnus, bet jie jau seni, jų mąstymo lygis iš mūsų varpinės atrodo gerokai naivokas..

1992 m. rugsėjo 7 d. Jau dvi savaitės, kai mieste sklando gandai, kad dabartinis miesto meras, buvęs politkalinys Stasys Mačiulis – užverbuotas kaip KGB agentas, pseudonimu Plienas. Tai mes nustatėme jau prieš du mėnesius ir jo atžvilgiu pasielgėme gana dorai – katalikiškai, bet Mačiulis, pasirodo, tikras bolševikas besąs. Jis net negalvoja atvirai prisipažinti, viską neigia ir mums (saugumo darbuotojams) kelia klausimą: „Kaip jūs įrodysit?!“

Šiandien ryte gavau informaciją iš patikimo asmens, kad Mačiulis ryt arba poryt į Vilnių siunčia savo patikimų asmenų grupę pas B. Gajauską. Mes B. Gajauską perspėjome, kad nesukompromitavus visos politkalinių organizacijos, jiems duoti atsakymą, kad vyksta tyrimas, ir jis tęstis gali net iki pačių seimo rinkimų. Kaip pasielgs B. Gajauskas, mums – nežinoma. Tai jau jo prerogatyva. Be to, gavau signalą, kad ten – KGB archyve, yra Mačiulio žmogus, kuris bandys kokiu nors būdu išimt ir sunaikint ten esančią Mačiulį kompromituojančią medžiagą. Šiuo klausimu B. Gajauskas taip pat perspėtas. Kokių priemonių jis imsis, mums irgi nežinoma.

Ką tik atėjus į darbą, 10-ą val. viršininkas J. Čeponis pareiškė, kad jis buvo šeštadienį sutikęs B. Gajauską, kuris jam pasakęs, kad mes šiuo metu susilaikytume nuo važiavimo į Vilniaus KGB archyvą ieškoti medžiagos apie buvusius KGB agentus, kadangi jo komisija turinti šiuo metu daug darbo, užsiėmusi 800 kandidatų į Seimą tikrinimu. Atseit, dabar nereikia trukdyti tos komisijos darbui.

Man net akys ant kaktos iššoko išgirdus tokį J. Čeponio pasakymą. Tai argi mes ten važiuojam į archyvus trukdyt komisijai? Ar mes ne to ir ieškom? Kaip suprasti tokį Čeponio pasakymą? Nesinori tikėti, bet ar tai tik ne tų pačių KGB kurmių tokia mintis buvo pakišta ponui B. Gajauskui, o gal ir ponui J. Čeponiui? O pagaliau man ir jie tada jau nebeaiškūs darosi!

Mes be jokio atlyginimo važinėjom į tuos archyvus, ieškojom ir daug ką radom. Manau, už tai turėtų būti bent jau dėkingi padorūs (kurie nebuvo užverbuoti KGB) Lietuvos žmonės ir pats Gajauskas, o dabar še tau atpildas... Mes tapome jų „doro“ darbo trukdytojais.

Gal kas taip ir mano, kas nežino ir neįsivaizduoja tos „komisijos“ darbo. Aš galiu pateikti faktus. Ką tik skambinau į Vilnių sekretorei ir ji man aiškiai pasakė, kad kandidatų į Seimą klausimu dėl tyrimo, ar kas jų netarnavo sovietiniam KGB, šiuo metu nieks nedirba ir neatlieka jokių panašių tyrimų. Aš irgi žinau, kad archyve apskritai tik keli etatiniai, o tie kiekvienas atskirai turi savo darbus, prie kandidatų į Seimą jie ir nosies nekiša.

Tai kas ir kada per beveik du mėnesius suspės ir sugebės nustatyti 800 piliečių priklausomumą arba nepriklausomumą KGB, jeigu vienam piliečio dosjė, norint tiksliai nustatyti jo priklausomumą KGB, reikia sugaišti visą mėnesį?

1992 m. rugsėjo 9 d. Šiandien „Panevėžio balse“ miesto mero S. Mačiulio viešas pareiškimas, kad jis niekada nedirbo ir šiuo metu nedirba jokioms slaptosioms užsienio valstybės tarnyboms.

Vakar miesto valdybos posėdyje Darbininkų sąjungos pirmininkas Gintas Papinigis tėškė, kad paskalas apie poną merą mieste paskleidė komisijos KGB veiklai tirti Panevėžio konsultacinės grupės nariai: P. Urbšys, G. Šileikis ir R. Kaunietis. Iš kur jis tai išrovė, mes irgi kraipome ausis? Atseit, jam taip sakęs B. Gajauskas. Žinoma, jei p. B. Gajauskas toliau savo nosies nemato, kas dedasi Lietuvoje, jis tik tai ir galėjo pasakyti. Mes žinome, kad apie tai buvo informuotas ne tik vienas Gajauskas. Kad rasta KGB archyve medžiaga apie agentą Plieną-Stasį Mačiulį, buvo informuotas ir Aukščiausiosios Tarybos deputatas Algirdas Endriukaitis, dalis Kauno grupės narių, be to keletas Panevėžio politkalinių.

Maždaug prieš du mėnesius mes buvome perspėję poną S. Mačiulį, kad jis nedelsiant pasitrauktų iš užimamų pareigų, nes KGB archyve rasta medžiaga apie jo bendradarbiavimą su sovietine KGB. Mačiulis į tai atsakė: „Kaip jūs įrodysit?“ Su mumis jis kalbėjo tiesiog įžūliai, nors mes jo atžvilgiu pasielgėm gana korektiškai, akivaizdžiai į viešumą nekėlėm jo problemų. Kad mes apie mero bendradarbiavimą su KGB paleidome gandus, B. Matelis jau spėjo šiandien paskelbti ir „Lietuvos ryte“.

Mes laukėme du mėnesius, kad meras pats susiprastų ir atsistatydintų, o jis, matyt, specialiai delsė ir laukė triukšmo, kuris ir kilo mieste dėl jo bendradarbiavimo su KGB. Jis pats to norėjo, jis pats tai paskleidė, jis šiandien pats didžiausias „kankinys“ Panevėžyje.

1992 m. rugsėjo 15 d. Panevėžio miesto meras S. Mačiulis atsistatydino. Kad ir „gandai“, bet Dievo ausį jie vis vien pasiekė. Atsistatydindamas dar smarkiai pagraudeno savo pareiškimu spaudoje visus panevėžiečius ir nuo arenos nuėjo kaip KGB agentas-kankinys. Kažkas iš mūsiškių pasiūlė, kad Panevėžyje reiktų įkurti KGB agentų-kankinių klubą.

                     ..................................................................................................................................

1993 m. lapkričio 29 d. Ilgai nerašiau dienoraščio, manau, šiek tiek atsilikau nuo gyvenimo mane nešančios srovės. Darbe dienos slenka nepastebimai, sunku ką ir pasakyti apie darbą, laiko dėl jo per mažai. Mūsų vadas J. Čeponis, kaip ir anksčiau, pilnas įvairiausių keistenybių, kvailų intrigų ir kitokių nesąmonių. 

Praėjusį mėnesį su K. D. palaiminimu (tai mums aišku buvo iš rašto stiliaus) išleido savo apygardos viršininko įsakymą. Tarp keleto punktų čia paminėta ir tai, kad už mėnesio kelialapius Vilniuje atsiskaito pats viršininkas. Nuvažiavęs į Vilnių, apie tai pasakiau garažų apskaitininkei Gražinai, kuri tik nusijuokė ir dar pridūrė, kad ateinančiam mėnesiui jau paruoštas gen. direktoriaus įsakymas, jog visi, kuriems priskirtos mašinos, privalės atsiskaityti kiekvienas atskirai asmeniškai.

Kur ta logika? Vienas važinėja – kitas atsiskaitinėja. Tik negalvokit, kad J. Čeponis toks durnas. Kai jis atsiskaitinės, gal jam dar papildomai nukris litas kitas iš atskirai mašinai skirtų pinigų, o kad jis pinigėliams turi didelę silpnybę, galima ne vieną faktą paminėt. Du mėnesius iš man priskirtos mašinos jis pasisavino po 50 litų, motyvuodamas tuo, neva, jam tenka daugiau važinėti. Inspektorius Darius Tamulionis dar pajuokavo:

– Žinoma, kad jam reikia daugiau važinėt. Tu tai pieno pieninėn neveži, o jis veža...

Na, tiek to... Jei reikia, tai reikia, prieš viršininką dūdą pūst negražu, ma jį velniai... J. Čeponis turi didelį pomėgį vadovaut ne tik Saugumo tarnybai, jis dar ir tremtinių-politkalinių organizacijos pirmininkas, skirsto labdarą, gautą iš Amerikos. Jis labai mėgsta didesniuose suėjimuose smagią kalbelę išdrožt, laikraščiui interviu sukurpt, nesvarbu jam, kad tai kam nors ir juokingai atrodo, svarbu, kad Jonas dėmesio centre – toks lėkštas ir lėkštai mąstantis, be savo nuomonės, nesugebantis net logiškos minties sukurpt. Toks jau jis yra. Ir velnias ten pas jį darosi – man nesuprantama? Jei jau ką nors darys, būtinai turi prašaut pro šalį.

Buvo toks vienas atsitikimas. Sugalvojo vyrai. Egidijus su žmona ir Povilas nutarė nueit į „Stumbro“ restoraną alaus atsigert. Restoranas kaip restoranas, gal kam kur nors ir kultūros židinys, bet Panevėžy tuo metu – banditėlių lizdas. Prikibo prie jų kažkokia kekšė, šėrė Ilonai per veidą, teko ir ją užstojusiam Povilui, atsirado ir daugiau norinčių įsivelt į konfliktą, o iš tikrųjų pagal visą gautą informaciją konfliktas greičiau buvo specialiai išprovokuotas. 

Keli tipeliai puolė ant Egidijaus ir suėmė jį už rankų, o Povilas žinodamas, kad pas Egidijų yra tarnybinis ginklas, bijodamas, kad to ginklo iš jo neatimtų, išsitraukė pistoletą ir paleido įspėjamąjį šūvį į lubas pagąsdinimui. „Chebra“ iškart atšoko. Galima sakyti, kad incidentas tuo ir baigėsi, nepaminint vieno kito niuansėlio. Su policija buvo sutarta, kad konfliktas restorane nebus paviešintas, kadangi kriminalo nebuvo, tai nebūtina net ir prokuratūrą apie tai informuoti.

Deja deja, sužinojo mūsų valdžia Vilniuje, atvyko saugumo darbuotojas – skyriaus viršininkas Pautienis su kitu operatyvininku, pirmiausiai apsilankė 4-oje policijos nuovadoje, po to policijos komisariate pas komisarą Venckevičių, pas kriminalinio skyriaus komisarą Tubį, ir užuot reikalas būtų buvęs užgesintas ten, kur jam ir priklausė, dabar anie sukėlė triukšmą ir iš to išpūtė baisų kriminalą, tiesiog patys ant savo galvos.

Policija terorizuojama nusikaltėlių, sprogdinamos parduotuvės, butai, o čia nedrįsk kokio valkatėlės net pagąsdinti. Ką visa tai sako? Padaręs tokią dėlionę, p. Pautienis mūsų tarnybos atžvilgiu pasielgė ne tik nekorektiškai, bet išdavikiškai.

O ką jau bešnekėti apie mūsų skyriaus viršininką poną Joną? Jonas šio incidentėlio akivaizdoje liko nuošalėje. Nuvykęs į Vilnių su Povilo raportu-pasiaiškinimu, dar labai neaišku, ką ten pripaistėjo, nes ne visais jo žodžiais ir patikėti buvo galima. Jis savo žmonių negynė, o dar kiaulystę jiems iškrėtė. Tai ko mums reikėjo laukti ir tikėtis iš tokio viršininko?

Gruodžio mėnesį atestacija. Nežinojome, kuo viskas baigsis. Žinoma, bus didelė nelaimė, kad šeima gali likti be duonos, o darbą po tokių tarnybų surast ne taip jau paprasta. Va, toks ir gyvenimas „patriotų“ nepriklausomoj Lietuvoje. Kas bus toliau, kas mūsų laukia? Aš bijau ir pagalvoti. Nusikaltėliai privatizuoja gamyklas, parduotuves, benzino kolonėles, o mes, eiliniai savos nepriklausomos valstybės pareigūnai, liekame už borto...

1993 m. gruodžio 1 d. Šiandien paskutinė diena darbe. Dabar nors paatostogausiu. Prieš važiuodamas į Pandėlį, prisipyliau pilną baką benzino... Pietų pertraukos metu bendradarbis K. D. paprašė mašinos parvažiuot į namus. Daviau, parvažiavo... Man reikia važiuot į Pandėlį, žiūriu, kad apie 20 litrų benzino bake trūksta. Kur dingo? Išgaravo? Išvažinėjo? Kai nuvažiavom viso labo ne daugiau 10 kilometrų. Žinoma – „nugaravo“, tik, matyt, į kitą baką.

Šiukštu, kaip gali dirbti, pasitikėti tokiu žmogumi, kuris net tokiose smulkmenose sąžinę praranda. Negi man gaila to benzino, aš gi jo susitaupau, bet kam taip daryt, paslapčiomis savivaliaut slepiantis ir dar vaizduot sąžiningą. Čia smulkmena, bet kaip pasitikėt žmogumi, kai bus rimtesnių problemų? Tai va, kokie mes niekingai smulkmeniški, dėl menkniekio rizikuojam prarast savo garbę, sąžinę ir bendradarbių pasitikėjimą.

1993 m. gruodžio 6 d. Aš atostogauju. 1994 m. vasario 9-10 d. atestacija. Prieš akis daug nežinomųjų. Čia irgi laikas viską pasakys, viską nulems ir, kad nebūtų liūdna gyvent, bolševikai dar kartą bandys mums pakutenti padus ir įkišt pagalį į ratus. Aš tik bijau, kad tas vežimas virsdamas neužgautų smarkiai ir jų pačių. Gyvenime taip būna: nedaryk kitam blogo, gali tekt pačiam laižyt žaizdas... Ne už kalnų Kalėdos. Šiemet jos bus be dukrelės Neringutės. Ji šv. Kalėdas švęs toli toli nuo Lietuvos Sietlo mieste Amerikoje. Man tai dar ir šiandien nesitiki, kad ji taip toli nuo mūsų. Žinoma, laisvė ribų neturi, bet laisvėje visada gyveni ant ribos.

1994 m. gegužės 9 d. Atėjus komunistams į valdžią, valstybinėse įstaigose prasidėjo valymai. Dešinieji buvo kvailiai, kad neišgrūdo iš valstybinių įstaigų komunistų ir jų pakalikų, jie vis tikėjosi, kad komunistai jau nebe tokie, kad komunistai persiauklėjo...

Jau kuris laikas sklando gandai po miestą ir po mūsų tarnybą, kad pas mus viršininkaut žada ateit du buvę miesto sovietinės milicijos šulai. Tai Žilinskas, kuris jo vieno kolegos žodžiais tariant, tinkamas tik bažnyčioje iš ambonos kalbėti, savo metu liaupsinęs sovietinį gyvenimo būdą, ne kartą bandęs lipti karjeros laiptais. Kitas – Raila, 25 metus atitarnavęs sovietinėj milicijoj, buvęs Panevėžio rajono VRS viršininkas, kuriam šie, jau atkūrus nepriklausomybę, padėjo statytis nuosavą namą, tiesė aplink jį kelius ir, žinoma, tik už dyką. Tai va, šitie du sovietinės sistemos „generolai“, išėję į užtarnautą poilsį, taikosi į Panevėžio apygardos Saugumo tarnybos viršininkų kėdes. Suprantama, J. Čeponis buvo per senas, nekompetentingas, politizuotas, o šie „kompetentingi“, „nepolitizuoti“ ir „nekorumpuoti“.

Na, ir va. Gandai gandais, bet šiandien mūsų dabartiniam viršininkui K. D. skambina telefonu iš Vilniaus, Vytenio-1, Lietuvos apygardų viršininkas Linas Petronis (irgi ką tik iškeptas raudonųjų viršininkas Linas Petronis, buvęs sovietų armijos politrukas) ir liepia K. D., kad pastarasis įsakytų man parašyt pareiškimą dėl pervedimo į žemesnes pareigas, t. y. iš inspektoriaus–komisaro į eilinį inspektorių. Supratau, kad vyksta eilinis komunistų, atėjusių valdžion, susidorojimas su jiems nepatogiais žmonėmis. Bet kaip viskas rafinuotai daroma, belieka tik stebėtis. 

Mums gerai žinoma, kad tai yra generalinio direktoriaus Jurgelio pavaduotojo Tekoriaus nurodymas. Tekorius taip pat buvęs „doras“ sovietinis milicininkas. Jis duoda nurodymą Petroniui, Petronis – K. D., o K. D. savo ruožtu man.

Aš gal ne tokio išsilavinimo, nekompetentingas, priimant į šias pareigas, mane „laimino“ Plumpa, buvęs žymus disidentinio judėjimo Lietuvoje veikėjas, žmogus – tautos patriotas, na, bet tai niekis... Dabar valdo buvusieji, gerai pasikaustę sovietinių politbiurų specai. Aš visai nieko prieš atsisakyti tų pareigų, tos kėdės, nes čia ne mano ir stichija, aš noriu dirbti, o ne viršininkauti. Bet su manimi buvo pasielgta kaip su eiliniu piemeniu, nesvarbu, kad už nugaros jau penkiasdešimt metų nugarmėjo į praeitį. Galėjo pasikviest, galėjo pašnekėt, paaiškint, kad aš šitam poste netinkamas, nesugebantis susitvarkyt su savo pareigomis ar pan. Žinoma, galėjo, bet jie taip nepadarė. Komunistai yra gudrūs ir klastingi žmonės ir labai klysta tie, kas kartais dar bando jais pasitikėti. Be abejonės, vėliau jie visiems aiškins, kokie jie geri buvo, mūsų iš tarnybų neatleidinėjo, „leido“ mums patiems apsispręsti. Nieko sau apsisprendimas, kai tave pastato ant bedugnės krašto ir leidžia šokt arba į vieną, arba į kitą pusę.

Kada pajutome, kad į valdžią atėję komunistai mus anksčiau vėliau išrūkys iš Saugumo tarnybos, nieko ilgiau nelaukę, pasitarėm su Povilu ir parašėme pareiškimus dėl atleidimo.

Mūsų pareiškimai buvo patenkinti, tik negalėjome sutart su ponu Petroniu dėl paslapčių išlaikymo parašų. Dėl paslapčių saugojimo nepasirašėm, bet iš tarnybos išėjome pakeltomis galvomis ir su šypsena, kad nors tiek galėjome įgelti tiems raudonskūriams. Jie labai norėjo ir tiesiog primygtinai reikalavo, kad mes pasirašytume. O ką žinai, jie manė, gal ateityje dar turės malonumą mus pašantažuot, bet jiems neišdegė. Varinėjo varinėjo iš kabineto į kabinetą, dar pagąsdino, bet mes jų taip ir neišsigandom. Tai va, taip su mumis elgėsi tie vadinami „depolitizuotieji“ pareigūnai.

Mums išėjus, tuoj pat Čeponio vietą užėmė Žilinskas, jo pavaduotoju tapo Raila, prie jų, pasirodo, pritapo ir Čeponio patikimasis „patriotas“ K. D., Giedrius G., netrukus visi užsikabino kapitonų, majorų ir pulkininkų antpečius, žodžiu, Lietuvos saugumas atsidūrė po raudonųjų „kalpoku“. Spaudoje ir per visas kitas informacijos priemones buvo skelbiama, kad Lietuvos saugumo tarnyba jau tapo „depolitizuota“. Tai buvo nesuprantama tik kvailiams. Iš Panevėžio apygardos Nacionalinio saugumo tarnybos inspektoriaus pareigų buvau atleistas 1994 m. birželio 3 d.

KELIONĖ Į RUSIJOS GULAG-o ŠIAURĘ

1993 metų rugpjūtį (išvykome 24 d.) teko lankytis beveik pačiame šiauriausiame Rusijos imperijos taške – Komijos Respublikoje. Keliavome dviese su tuometiniu Lietuvos seimo nariu, Kovo 11-osios Akto signataru Algirdu Endriukaičiu. Tuomet aš dirbau Lietuvos Respublikos Saugumo tarnybos Panevėžio skyriuje ir Politinių kalinių sąjungos vardu buvau pakviestas į šią kelionę lydėti A. Endriukaitį.  

Nors kelionės metu turėjome nemažai laisvo laiko, tačiau šį kartą užrašų knygutėje kelionės įspūdžių nefiksavau, kad, patekus į Rusijos KGB tarnybų rankas, turėtų kuo mažiau daiktinių įrodymų.

Mūsų kelionė buvo oficiali, bet, žinia, tame krašte būdamas niekada negali garantuoti, kad tavęs nesulaikys, nepatikrins, ko nors nemalonaus tau neiškrės. Rusija neprognozuojama, o ypač negalėjai būti užtikrintas  savo saugumu šiame kriminalinių nusikaltėlių krašte, ypač traukiniuose, kuriais migravo įvairaus plauko plėšikėliai, vagys. Negalėjai būti garantuotas, kad nebūsi netikėtai suimtas ir iškratytas Rusijos saugumo tarnybų, juk tuo metu mūsų santykiai su jais nebuvo šilčiausi. Tada jie į mus žvelgė su dideliu nepasitikėjimu ir pagieža, kadangi mes nuo jų atsiskyrėme ir pasiskelbėme esą nepriklausomi.

Susitvarkę visus dokumentus, išvykome iš Vilniaus geležinkelio stoties, Maskvoje persėdome į traukinį Maskva – Vorkuta ir keliavome iki Syktivkaro. Syktivkare turėjome buvusio tremtinio Algirdo Šerėno adresą, pas kurį pirmiausia ir atėjome. Daugiabučio namo koridoriuje mus pasitiko jau pagyvenusi maloni šiaurietiškų bruožų moteris, prisistatėme, iš kur atvykome, ir ji mielai mus pakvietė į kambarį. Kambarėlis visai nedidelis, jame kartu ir virtuvė, lentynose daug knygų, kampe stovi sofa, pamatėme, kad čia apsistoti tikrai nėra vietos. Algirdas, tarsi atspėdamas mano mintis, pakartojo, kad čia mums nakvynei vietos nebus, teks keliauti į viešbutį. Šeimininkė paaiškino, kad jos vyras Algirdas šiuo metu darbe, ir, pakėlusi telefono ragelį, jam pasakė, kad atvyko svečiai iš Lietuvos. 

Netrukus atėjo ir pats šeimininkas. Šitas lietuvis buvo tokio mažo ūgio, smulkaus sudėjimo, kad man pasirodė tikras šiaurietis, ne Lietuvos žmogus. Jo žmona, kaip supratau, jau antroji – komė, jie turi dukrą Liudmilą, o Liudmilos sūnus maždaug aštuonerių metų berniukas, vardu Jonas.

Susėdome, aptarėme padėtį, šeimininkas Algirdas trumpai papasakojo apie dabartinę Syktivkaro valdžią. Labai apgailestavo, kad daugelis buvusių lagerių archyvų apleisti, pastatai kiaurais stogais, ant bylų bėga vanduo, o tai gi mūsų tautos ir daugelio kitų pavergtųjų Rusijos imperijos respublikų neįkainojamas turtas, tai daugelio mūsų žymių žmonių paskutiniųjų lagerinio gyvenimo metų istorijos. Tik dabar sužinojau apie vieną iš pagrindinių mūsų kelionės tikslų – vyskupo Pranciškaus Ramanausko lagerio bylos suradimą, jos pačios arba kopijos gavimą, kadangi mūsų bažnyčiai buvo labai aktualu šį tą gauti apie vyskupo gyvenimo metus Rusijos lageriuose.

 ............................................................................................................................

1. K. p a s t a b a: išrašas iš Vilkpedijos laisvosios enciklopedijos. „Vyskupas PRANCIŠKUS RAMANAUSKAS gimė 1893 m. spalio 18 d. Kudonių kaime, Betygalos parapijoje. Jis buvo jauniausias sūnus keturių vaikų šeimoje. Lankė Betygalos pradžios mokyklą, vėliau Raseinių gimnaziją. Buvo labai gabus. Vėliau mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1917 m. birželio 5 d. įšventintas kunigu. Dirbo vikaru Pumpėnų (1917–1920), Raseinių, Telšių parapijose. 1926 m. pakviestas į Telšių vyskupijos kuriją dirbti sekretoriumi ir tribunolo notaru. Vėliau mokėsi Romoje, kur baigė studijas, įgydamas teologijos daktaro laipsnį. 1932 m. kunigas P. Ramanauskas buvo paskirtas Telšių kunigų seminarijos profesoriumi ir kartu ėjo inspektoriaus pareigas. Vėliau pakeltas Garbės kanauninku. Telšių seminarijoje jis dėstė dogminę teologiją ir religinę pedagogiką. 1940 m. kunigas P. Ramanauskas paskiriamas Telšių kunigų seminarijos rektoriumi, jam suteikiamas prelato titulas. 1944 m. vasario 28 d. konsekruotas Telšių vyskupu augziliaru. Bendradarbiavo spaudoje ir pats keletą metų redagavo laikraščius „Spauda ir gyvenimas“, „Žemaičių prietelius“. 1934 m. išleido knygą „Tikybos pamokos praktikoje“.

1946 m. gruodžio 18 d. vyskupas Pranciškus Ramanauskas suimtas, apkaltintas antitarybine veikla, 1947 m. rugpjūčio 16 d. nuteistas 10 m. lagerio. Kalėjo Oršos (Baltarusija) kalėjime, Karlago (Karagandoje), Minlago, Vorkutlago, Abezės (visi Komijoje) lageriuose. Paleistas 1957 m. liepos 20 d.

Vyskupas P. Ramanauskas, Sovietų valdžiai neleidus sugrįžti į Telšius, prieglobstį surado Švėkšnoje, pas Švėkšnos parapijos kleboną Stanislovą Mažeiką.  Sunkios ligos išvargintas mirė 1959 metų spalio 15 dieną Telšiuose, kur ir buvo palaidotas Katedros kriptoje. Taigi joje šiuo metu ilsisi trijų Telšių vyskupijos ganytojų palaikai: vyskupo Justino Staugaičio, tikėjimo kankinio vyskupo Vincento Borisevičiaus bei vyskupo Pranciškaus Ramanausko.

2000 m. vyskupas P. Ramanauskas įrašytas į Lietuvos naujųjų kankinių Bažnyčios martirologą. 2006 m. P. Ramanauskas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi“.

.............................................................................................................................................

Pasirodo, vyskupo P. Ramanausko bylos Syktivkaro archyvuose jau ieškojo ir Algirdas Šerėnas, bet nerado. Ar tik nebus jos čekistai sunaikinę?

Algirdo Šerėno bute pirmąją dieną užtrukome neilgai, kadangi reikėjo nedelsiant susirasti kambarį nakvynei. Nuėjome į viešbutį, čia mus mielai sutiko apnakvinti. Nuvedė į maždaug 30 kvadratinių metrų dydžio kambarį, kuriame stovėjo dvi tvarkingai paklotos metalinės lovos, palangėse eilė špižinių radiatorių. Užsisakėme šį kambarį savaitei.

Dieną dar pavaikštinėjome po miestą, šeimininkas Algirdas aprodė jo „įžymybes“, parodė Komių partijos būstinę. Komių kalba partija vadinasi „Dorjam assinys“, rusiškai – „Samovybor“, lietuviškai – „Apginsim save“ arba „Išrinksim save“. Partijos vadovė – Mitiušova Nadežda Aleksejevna. Syktivkaro filharmonijos dainininkė, komė Krasilnikova Nadežda Aleksandrovna – didelis partijos autoritetas. Partiją sudaro trys šimtai narių. Algirdas mus atvedė prie miesto Vykdomojo komiteto, kur piketavo apie dvidešimt pagyvenusių vyrų ir moterų, jie reikalavo Komijos respublikos nepriklausomybės ir laisvų rinkimų. Algirdas pasakojo, kad neseniai čia vykusi didelė demonstracija, žmonių buvusi pilna aikštė. Čia piketavo ir vienas ūkininkas, kuris reikalavo grąžinti jam priklausiusią žemę.

Vakare su A. Endriukaičiu apsilankėme Komių partijos būstinėje, kur vyko partijos susirinkimas. Žmonių buvo susirinkę apie penkiasdešimt, susirinkusiesiems Algirdas, pristatytas kaip Lietuvos parlamento narys, pasakojo apie įvykius Lietuvoje. Žmonės domėjosi ir mano asmeniu. Teko jiems truputį sumeluoti, prisistačiau kaip etninės kultūros darbuotojas. Komiai nelabai suprato, kokia tai specialybė, tad Algirdas jiems paaiškino, jog tai Lietuvos istorijos, etnografijos tyrinėjimas...

Šerėnas mus perspėjo, kad per daug neįsijaustume, nes šitos partijos suėjimuose visada dalyvauja iš KGB siųsti informatoriai. Be abejo, jeigu būčiau prisistatęs kaip Lietuvos saugumo darbuotojas, manau, būčiau sukėlęs kur kas didesnį susidomėjimą savo asmeniu. Po susirinkimo artimiau susipažinome su pagrindiniais partijos veikėjais: Nadežda Mitiušova, Nadežda Krasilnikova ir kitais. Vienas vyrukas, kiek supratau, iš tos pačios kompanijos prisistatė prie manęs, labai domėjosi mano veikla ir užsiminė girdėjęs, kad pas mus laisvai galima nusipirkti dujinį pistoletą. Patvirtinau, kad tai tikrai įmanoma, bet į Rusiją vežtis nelegaliai būtų gana pavojinga. Jis tik galvą palingavo, sako, jūs čia gerai uždirbtumėt...

Nakvoti grįžome į užsisakytą kambarį viešbutyje. Aptarėme su Algirdu ateinančių dienų planus, paskaitėme vietos laikraščius. Nežinau, kiek buvo valandų, bet jau buvo kažkiek pamiegota, kai pajutau, kad po manim kažkas juda, kambaryje aiškiai girdėti aštrus čežėjimas, tarsi kas su šluota per grindis braukytų. Supratau, kad ir Algirdas nemiega. Paklausiau, ar jis girdi tą čežėjimą. Jis sako: „Uždek šviesą, pasižiūrėsim, kas čia šlama...“. Įjungiau šviesą – o, Dievulėliau! – grindys net juodos nuo tarakonų... Dideli ir maži, visokių rūšių virtinėmis laksto per grindis, per sienas – pasijutome tarsi siaubo filme. Žiūriu – Algirdas jau stovi lovoje ir sako: „Žinai, aš čia nebegulėsiu... Eisiu į lauką...“. Kol persimetėm keletu žodžių, tarakonų beliko tik vienas kitas, didžioji dauguma dingo, matyt, išsislapstė pajutę šviesą. Atsikėliau, nuklojau paklodę, manau, pažiūrėsiu, kas po manim krutėjo. Ir vėl „siaubo filmas“ – didžiulė utėlė ropinėja po mano patalus. Tuoj pat nutraukiau apklotą, gerai papurčiau ir labai aiškiai ant tamsių grindų pamačiau apie dvidešimt jų besiskėtojančių. Griebiau batą ir visas sutraiškiau. Algirdas irgi ėmė tikrinti savo patalynę. Gyvenime nesu matęs tokių didelių utėlių! Jei kam yra tekę matyti mūsiškę blakę, tai ten utėlė dvigubai didesnė. Pamenu, pokario metais iš galvos teta Edvarda kartais ir sau, ir man tankiomis šukomis iššukuodavo tokias mažas utėlytes – labai nemalonus buvo jausmas.

Iki pat ryto šviesos kambaryje jau nebegesinom. Algirdas atsisėdo ant taburetės prie stalo, skaitė laikraščius ir protarpiais vis žvilgčiojo tai į grindis, tai į sienas. Nors tarakonai jau nebesirodė, aš užklojau ant lovos apklotą ir apsirengęs dienos rūbais atsiguliau. Sutarėm, kad viešbučio darbuotojams nieko nesakysim apie naktį patirtus nuotykius, susikrausim savo mantą ir tyliai ramiai iškeliausim. Atėję pas Šerėną, papasakojome, kas naktį buvo nutikę. Jis  pasijuto nejaukiai ir pasiūlė kaip nors talpintis jo bute.

Kitą dieną sprendėme, kur galėtume rasti vyskupo Ramanausko bylą. Kadangi Syktivkaro archyvuose jos tikrai nėra, ji, kaip aiškino Šerėnas, galėjo būti ir kituose buvusių lagerių archyvuose. Pasirodo, Syktivkaro archyvuose daugiausia yra spec. tremtinių (spec. naujakurių) bylos.

Knežpogostės rajono politkalinių įgriuvusiomis lubomis archyvas yra apverktinos būklės, valdžia žada archyvą visai panaikinti. Norint patekti į Vorkutos archyvą, reikia rašyti prašymą Vidaus reikalų ministrui. Algirdo Šerėno žodžiais tariant, maždaug tokia padėtis visuose Komijos archyvuose, kurių yra dvidešimt vienas ir jiems vadovauja Lukjančikov Aleksandr Andrėjevič. Priėjome prie išvados, kad reikėtų nuvažiuoti iki Vorkutos ir ten bandyti rasti vyskupo Ramanausko bylą. Prieš tai nutarėme gauti audienciją pas Komijos Respublikos Saugumo (KGB) ministrą Rak-Račiok Valerij Georgijevič ir bandyti gauti jo leidimą patekti į Vorkutos archyvą. Kaip mus informavo Algirdas Šerėnas, Syktivkare Saugumo ministerijos archyve yra keturių tomų Algirdo Gasiūno ir Kosto Kavaliuko byla. Joje yra daiktiniai įrodymai: dvi knygos, Gasiūno eilėraščių sąsiuvinis. Šerėnas jau anksčiau teiravosi, ar ministras galėtų leisti iš Lietuvos atvykusiems piliečiams susipažinti su buvusių politkalinių bylomis, esančiomis saugumo archyvuose. Ministras neva paskambino į Maskvą ir iš ten jam davė nurodymą, kad užsienio piliečiams negalima leisti susipažinti nei su vyskupo Ramanausko, nei su kitų bylomis, nežiūrint į tai, kad šitie žmonės ir reabilituoti. Saugumo ministerijoje prie durų mus pasitiko budintis kariškis praporščiko antpečiais. Mus lydėjo Syktivkaro „Memorialo“ vadovas Rogačiov Michail Borisovič. „Memorialo“ vadovas sekretoriato saugumiečiui bandė prisistatyti, pastarasis gana ciniškai žeminančiu tonu pareiškė: „Ja vas znaju. Ne nado predstavitsa“ (Aš jus pažįstu. Nereikia prisistatinėti). Vėliau „Memorialo“ vadovas Michail Borisovič sakė, kad šitą saugumietį jis matė pirmą kartą gyvenime, bet jam, matyt, didelės kagebisto ambicijos neleido draugiškai bendrauti su demokratinio judėjimo atstovu.

Į susitikimą su ministru Rak-Račiok įleido tik vieną A. Endriukaitį, mes su „Memorialo“ atstovu likome laukti koridoriuje. Vėliau Algirdas pasakojo, kad ministro kabinete ant sienos – keramikinė lėkštė su Dzeržinskio atvaizdu, ministras pasigyręs, jog tai Lietuvos KGB vadovo Eduardo Eismunto dovana, gauta jam lankantis Lietuvoje, vasarojant Palangoje.

           ..........................................................................................................................

1. K. p a s t a b a: Eduardas Eismuntas g. 1932 m. kovo 15 d. Kaune – Lietuvos sovietinio saugumo veikėjas, generolas majoras.

1952 m. baigė LTSR MGB Vilniaus operatyvininkų mokyklą, 1964 m. – Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, 1968 m. – TSRS KGB Maskvos aukštąją mokyklą.

Nuo 1953 m. TSKP narys. MGB dirbo nuo 1950 m., 1952–1964 m. LTSR MGB ir KGB operatyvinis įgaliotinis Vilniuje ir Kaune, 1964–1965 m. ir 1971–1974 m. LTSR KGB poskyrio viršininkas, 1965–1966 m. ir 1974–1978 m. skyriaus viršininko pavaduotojas. 1978–1987 m. Maskvoje TSRS KGB valdybos skyriaus viršininko pavaduotojas, viršininkas. 1987 m. generolas majoras. 1987 m. gegužės mėn. – 1990 m. vasario mėn. LTSR valstybės saugumo komiteto pirmininkas.

Prisidėjo prie Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos persekiojimo. Nuo 1988 m. rudens jo vadovaujamas LTSR KGB siekė neleisti Sąjūdžiui radikalėti, Lietuvai atkurti nepriklausomybės, prisidėjo steigiant antilietuviškas ir komunistines organizacijas „Jedinstvo“ ir kitas, bandė skaldyti lietuvių organizacijas Lietuvoje ir užsienyje, diskredituoti jų veikėjus. Kreipėsi į TSRS KGB vadovybę Maskvoje, kad LTSR būtų daroma išimtis ir leista neatskleisti pasipriešinimo kovotojų palaidojimo vietų. Jo vadovavimo laikotarpiu dalis LTSR KGB archyvo dokumentų buvo sunaikinta arba išvežta į Maskvą.

             ............................................................................................................................

Buvo aišku, kad Komijos Respublikos saugumo ministro skambutis į Maskvą reiškė jo visišką priklausymą nuo Maskvos. O ta aplinka Saugumo ministerijos apartamentuose dvelkė tuo pačiu senu kvapu, lyg kažkur jau matyti veidai, antspauduoti tais pačiais stalininiais antspaudais. KGB – visagalė, ji nesitaiksto su jokiais ministrais ir ministrėliais iš Komi ar Lietuvos, tai atskira „respublika“ respublikoje.

Grįžo Algirdas iš KGB generolo kabineto truputį nusiminęs, kadangi generolas jam užgarantavo, kad vyskupo Ramanausko bylos Vorkutos archyve tikrai nerasime, nes ten, jo teigimu, jos nėra. Tačiau Šerėnas ragino mus neprarasti vilties, važiuoti į Vorkutą ir ten bandyti patekti į MVD archyvą.

Kitą dieną (rugpjūčio 31 d.) aplankėme tremtinių kapines „Slobodskoje kladbišče“. Mūsų palydovas Algirdas Šerėnas daug pasakojo apie šias kapines. Kapinės, kaip ir visur Rusijoje, apleistos, gerai, kad ant kai kurių kapų pastatyti betoniniai paminklai, kiti kapai aptverti metalinėmis tvorelėmis, kitur pastatyti neaukšti metaliniai kryželiai, mediniai jau supuvę. Pirmoji lietuvė tremtinė,  palaidota šiose kapinėse 1941–1942 metų žiemą, buvo Tallat-Kelpšienė nuo Laukuvos. Čia buvo laidojami lietuviai, atvežti iš Žemaitijos: Tauragės, Raseinių, Telšių. Kapinėse palaidota per 50 lietuvių tremtinių, dauguma jų mirę badu ar tuberkulioze. Vaikai mirė nuo prasto maisto ir blogos priežiūros. Dauguma čia palaidoti mirę 1941–1943 metais. 1990 m. kapinėse naujai pastatytas gražus paminklas lietuviams tremtiniams. Šio paminklo pastatymu rūpinosi ir lėšas skyrė Palmyra ir Evalda Babonaitės, gyvenančios Raseiniuose. Kryžių atsivežė iš Lietuvos Babonaitės ir Sabatauskienė su sūnumis Juliumi ir Arvydu, o paminklą vietoje padėjo lieti Morozas (buvęs KGB agentas). Čia taip pat palaidotas grafas Plėteris iš Žemaitijos, miręs 1941–1942 metų žiemą. Čia atvežtieji lietuviai badavo, nes maistas buvo toks, kad žmonės vos galėjo palaikyti savo gyvybę. Pasakojo buvus tokį atvejį: kartą grafui Plėteriui kažkas davė nedidelį „pajoką“ (maisto davinį). Paėmęs davinį į rankas, grafas pasakė: „Kai grįšiu į Lietuvą, tokį „pajoką“ išlydysiu iš aukso gabalo ir pastatysiu garbingiausioje vietoje, kad jis man amžinai primintų tą neapsakomai brangų kažkada tremtyje gautą „pajoką“. Deja, grafui Plėteriui grįžti į tėviškę nebuvo lemta, jis po dviejų mėnesių mirė atšiauriame Komijos krašte, dabar jo kauleliai ilsisi Syktivkaro lietuvių tremtinių kapinėse.

Lankėmės Nadeždos Aleksandrovnos Mitiušovos namuose užmiestyje. Tai komių apgyventas rajonas: ne per didžiausi namukai, jų skliautai, langų apvadai, durys išpuoštos įvairiausiais ornamentais, namai aptverti neaukštomis medinėmis tvorelėmis, išpjaustinėtomis tradiciniais šiauriečių motyvais. Taip pat lankėmės ir Nadeždos Aleksandrovnos Krasilnikovos sodyboje komių kaime. Jos namas mūrinis, pastatytas iš raudonų plytų, tik antras aukštas medinis. Garsioji komių dainininkė Nadežda Aleksandrovna turi pomėgį užsiimti žemės ūkio darbais. Nors jos sodelis nedidelis, bet čia ji eksperimentuoja augindama kai kurias šiaurei nebūdingas kultūras. Pavyzdžiui, poros kvadratinių metrų plotelyje turi užsiauginusi kviečių, nedidelį plotelį bulvių, salotų, yra net šiltadaržis, kuriame augina agurkus. Matyti, kad komiai ne tinginiai, noriai kuriasi savo gimtojoje žemėje, visomis jėgomis kabinasi į gyvenimą – tai ne rusai. Moterys daug pasakojo apie savo gyvenimą. Pasakojo, kad rusai jų pagrindinį tautos turtą – miškus – masiškai naikina, pardavinėja bulgarams, tie čia atvažiavę miškus kerta, tvirkina komes merginas ir moteris, išnaudoja jas, šios gimdo jų vaikus, po to paliekamos likimo valiai. Pasakojo, kad jų merginos labai patiklios, greit patiki svetimtaučių pažadais vesti ir, negalvodamos apie pasekmes, besąlygiškai jiems atsiduoda. Šiauriečiai naivūs, nesupranta melo, tiki viskuo, ką jiems sako, kadangi patys be galo teisingi, melas jiems svetimas.

Vartydamas senus popierius, radau užrašų knygelę, kurioje šis tas pasižymėta ir iš mūsų kelionės į Rusijos GULAG-o šiaurę.

Rugpjūčio 31 d. Ryt rugsėjo 1-oji. Visa Lietuva švęs didelę šventę – paskutinis sovietinės Rusijos okupantas paliks mūsų gimtąją žemę. Tiesiog negaliu patikėti, kad po tiek iškentėtų okupacijos metų būsime besąlygiškai laisvi. Manau, kad apie tai ateityje dar dainuos poetai, rašytojai kurs apysakas.

Mudu su Algirdu jau penkias dienas vaikštinėjame Komijos žeme, gyvename jų sostinėje Syktivkare. Šiandien skambinau į Panevėžį, atsiliepė dukra Živilė, sakė, kad šeštadienį Neringą išlydėjo į Sietlą (JAV). Nieko taip netrokštu, kad tik jai pasisektų, kad sveika ir turtinga grįžtų į namus.

1. Šerėno kvietimu šiandien lankėmės vienoje surusėjusių lietuvių šeimoje, kurioje gyvena 1941 m. iš Lietuvos atvežta 1914 metų gimimo moteris, pavarde Ambrozaitytė. Butas dviejų mažų kambarėlių ir virtuvės. Ji buvo ištekėjusi už ruso. Jos sūnus antros grupės invalidas (psichikos ligonis), kartu gyvena sūnaus žmona ir devyntokė anūkė, vardu Violeta. Labai simpatiška mergaičiukė. Žmonės gyvena labai susigrūdę, vos telpa, nors negalima sakyti, kad kambaryje būtų baisi betvarkė. Ambrozaitytės sveikata nekokia, sunkiai vaikšto pasiramsčiuodama lazdute. Jai Raseiniuose tremtiniai išrūpino butą, be to, Vilniuje gyvena jos brolis gydytojas Ambrozaitis. Sesuo tikisi, kad brolis ras Lietuvoje žmogų, kuris ją parvežtų į Lietuvą. Grįžusią žada apgyvendinti senelių prieglaudoje, o tremtinių padovanotą butą ruošiasi parduoti, tik neranda gero kupčiaus, – rašo seseriai laiške.

Su Algirdu nutarėme, kad mums parvežti močiutę traukiniu į Lietuvą vargu ar bus įmanoma, nes tokiai kelionei ji per sena, gali neatlaikyti, o persėdimuose jos nei paneši, nei pavesi. Apie valandą pabuvojom Ambrozaitytės namuose. Jos marti sunkiai dirba duonos kepykloje, dabar, pasirodo, susilaužiusi ranką. Protingų akių moterėlė, norėjo mus pavaišinti, nuėjo į virtuvę kavos atnešti, bet kavos neradusi grįžo atgal ir ėmė guostis, kad neturinti kuo pavaišinti. Pasigyrė, kad turinti medicininio spirito: „Atsiskieskit ir išgersit...“. Supratusi savo netaktą, moterėlė skėstelėjo rankomis ir pridūrė: „Ne dai bog takoj žizni... Pust prokliataja budet ėta vsia Rossija! (Neduok, Dieve, tokio gyvenimo... Tegu būna prakeikta šita visa Rusija!)“. Gaila žmonių, skaudu žiūrėti į jų gyvenimą. Nepažįstu jų, nežinau, kokią giesmelę jie traukė tais „gerais” sovietų valdžios „klestėjimo” metais, bet jie tikrai dėl to nekalti. Valdžia juos  apgaudinėjo kasdien ir vis suokė apie netolimą komunizmo rojų.

Šiandien dar aplankėme veterinarijos istorijos ekspoziciją, kuri įrengta sanitarinėje epideminėje stotyje. Medžiagą surinko ir ekspoziciją paruošė mūsų gerbiamas globėjas Algirdas Šerėnas.

Ryt išvykstame į Vorkutą. Sanitarinės epideminės stoties automobiliu nuveš iki Knežpogosti miesto, o toliau traukiniu iki Vorkutos.

Kelionė iš Syktivkaro iki Vorkutos buvo įdomi ir turininga, su visokiais nuotykiais. Kartu su mumis važiavo vienas sanitarinės epideminės stotoes darbuotojas, jis vežėsi 40-ties litrų aliuminį bidoną ratifikuoto spirito Vorkutos „elnevodams” (elnių augintojams). Pastebėjau, kad tas bidonas visai nesandarus, dangtis prastai uždengtas, spiritas laistosi per kraštus. Pasiūliau papildomai pridengt kokia nors plėvele, bet rusas tik ranka numojo, paėmė laikraštį, sulankstė ir uždėjo, bet ką tas laikraštis… Spiritas besiteliūskuodamas vis vien laistosi per bidono kraštus. Paskui bidoną mums reikėjo padėti nešiot. Benešdamas apsiliejau drabužius, galvoju: jeigu kas rūkydamas netyčia uždegtų, tai mes visi sudegtume. Bet rusui nė motais. Šiaip taip įsigrūdom į traukinį su tuo spiritu, susiradom savo kupė, atėjom, o kupė jau kitų užimta. Mes rodom bilietus, kad čia mūsų vieta. Rusės šaukia, kad jos jau nuo Maskvos čia gyvena ir niekur nežada kraustytis. Ką daryt? Šiaip taip susitarėm, pagaliau priėmė mus. O mes ir tą bidoną į kupė įvilkom. Iškart pakvipo spiritu. Pakeleivės susižvalgė ir ėmė šaukti: „Samagon! Samagon! Vyzovim miliciju!” (Samagonas! Samagonas! Iškviesim miliciją!). O tas mūsų rusas tuoj išsitraukė iš kišenės „šestigranką” (kampuota stiklinė), atidarė bidoną, pasėmė ir duoda rusėms išgerti. Viena iškart pačiupo ir užsivertė. Gal pusę nugėrė, ėmė šaukti, kad „očen krepkaja” (labai stipri). Kita ištraukė mėsos gabalą, padavė užkandą, na ir prasidėjo „pjanka” (išgertuvės). Rusas nebūtų rusas, tuoj pasigyrė, kad kartu važiuoja Lietuvos parlamentaras, tai jo vaišės. Moterys įkaito nuo spirito, ėmė mus glostyti ir girti, kokie mes geri ir gražūs, kvietė užeiti į namus.

Nuo Syktivkaro iki Vorkutos vaizdai liūdni ir nykūs. Ilgus varstus palei geležinkelį tęsiasi „borščevikų” (Sosnovskio barštis, lot. Heracleum sosnowskyi) miškai. Tai parazitinis augalas tuščiaviduriu stiebu, viršūnėje – didžiulė skėčio formos kepurė. Vietiniai pasakojo, kad „borščevikų” sėklos iš Kanados atvežė Chruščiovas ir užsėjo visą šiaurinę Komijos dalį. Planavo šiaurėje užsiimti galvijų auginimu, šituos „borščevikus” silosuoti ir jais šerti galvijus. Deja, galvijai „borščevikų” neėdė, kadangi jie nepaprastai kartūs, taip Chruščiovo planai ir liko neįgyvendinti.

Važiuojant pro vagono langus matėsi buvusių lagerių barakų griuvėsiai, kitur – dar veikiančios aptvertos zonos, sargybinių bokšteliai ir išvien spygliuočių miškai. Artėjant prie Vorkutos, miškai labai greit retėjo ir iškart prasidėjo tundra.

Kelis kartus buvau išėjęs iš kupė, pastebėjau, kad vagone šmirinėja nemažai „zėkų” (buvusių nuteistųjų), jie po du, po tris kažką tariasi, supratau, kad atkreipiau jų dėmesį. Vienas paprašė užrūkyti, pasakiau, kad esu nerūkantis, tada ėmė teirautis, kas esu, iš kur važiuoju. Apsimečiau neprigirdinčiu ir grįžau į kupė. Kupė durys iš vidaus užsidaro, naktį ėmė baladotis ir reikalauti įsileist. Rusės griežtai atsakė, kad neįsileis, ir mus perspėjo, kad neatidarytume durų. Beveik visą naktį spardė ir trankė duris, kol jiems atsibodo, tada riebiai nusikeikė ir pasišalino. Rusės mums paaiškino, kad tai iš lagerių grįžtantys kriminaliniai nusikaltėliai, su jais reikia elgtis labai atsargiai, nes gali ir papjauti. Su jais ranka rankon veikia ir traukinių palydovai, ir milicija, jeigu nukentėtum, teisybės nerastum.

Galima sakyti, laimingai pasiekėme Vorkutą, pasikeisdami iki elnyno veterinarinės laboratorijos nešėme dar ne visai išgertą bidoną spirito ir čia apsistojome nakvynei. Pastatas barako tipo, palangėse eilės špižinių radiatorių. Nors dar nelabai šalta, bet radiatoriai net pleška, viduje tiesiog neįmanoma būti – karšta kaip suomiškoje pirtyje. Rusai šilumos netaupo. O kam taupyti? Anglis vietoje, kūrenk kiek tik nori, beveik nieko nekainuoja – tik išsikask ir atsivežk iki barakų.

Išėjome apžiūrėti miestą. Augmenijos jokios, išskyrus akacijas, bet ir jos auga tik centrinėje aikštėje. Apėjome aplink MVD archyvo pastatą, nes kitą dieną planavome kaip nors į jį patekti ir rasti vyskupo Ramanausko bylą.

Barake miegojome gana prastai, nes naktį ir čia siautė tarakonai. Algirdas jų taip nepakenčia, kad, regis, visai nemiegojo. Rytą iškeliavome į archyvą ieškoti vyskupo Ramanausko bylos.

Archyve mus mielai priėmė pagyvenusi moteriškė, kaip supratau, archyvo direktorė, bet ji kažkaip nepatikliai žvelgė į mus. Kai paklausėme, ar galėtume gauti buvusio Lietuvos politkalinio vyskupo Ramanausko bylą, ji iškart pasiteiravo, kuriam tikslui ji mums reikalinga. Algirdas paaiškino, jog tai garsaus dvasiškio byla, mes jį norėtume paskelbti šventuoju ir pan. (nejau sakysi, kad jis jau paskelbtas kankiniu). Direktorė liepė ateiti po poros valandų ir pažadėjo bylą rasti. Kai atėjome po poros valandų, vyskupo Ramanausko byla gulėjo ant direktorės stalo. Algirdas paklausė, ar ji negalėtų jos mums padovanoti, mes galėtume ir sumokėti, arba gal galėtų leisti pasidaryti kopiją. Direktorė, laikydama bylą, vaikštinėjo po kabinetą, iš pradžių lyg ir abejojo, tačiau nedelsdama pasakė, kad galėtų leisti tik pasidaryti kopiją. Ji pasidėjo  bylą ant stalo, vertė lapą po lapo, kartais delnu uždengdama atskiras pažymas, agentų pranešimus. Bylą sudarė 73 lapai, byla pradėta 1946 12 18, baigta 1956 07 20. Bylos pabaigoje MGB (KGB) tardytojo Tumanovo ir tardymo skyriaus viršininko papulkininkio Soloid parašai. Ji mums padarė labai nedaug bylos lapų kopijų. Viena buvo aišku, kad vyskupo Ramanausko byla nesunaikinta, ji yra Vorkutos MVD archyve. Vadinasi, KGB generolas Rak-Račiok mums įžūliai melavo sakydamas, kad ši byla sunaikinta ir niekur jos nerasime.

Važiuodami į Vorkutą, šiek tiek abejojome, ar tik nebus generolas paskambinęs ir  užblokavęs bylą, bet jis, matyt, nepagalvojo, kad mes drįsime ieškoti šitos bylos. Aš pasiūliau Algirdui nupirkti direktorei kelis butelius konjako ir surasti su ja bendrą kalbą, bet Algirdas tokiam mano planui nepritarė. Jis nenorėjo gadinti savo reputacijos – juk parlamentaras ir dar prisiekęs abstinentas.

Turėdami laiko iki išvykimo, aplankėme Vorkutos politkalinių kapines, kuriose ilsisi nemažai lietuvių. Prie veikiančio akmens anglių perdirbimo fabriko pakelėje driekėsi tuščias, tankiai aukštomis smilgomis ir žole užžėlęs didžiulis laukas. Tai buvusių Vorkutos lagerių kalinių kapinės, kuriose ilsisi nemažai ir mūsų tautiečių. Tik kur ne kur matyti iš aukštos žolės išlindęs vienas kitas pasviręs medinis kryželis. Privažiavus arčiau fabriko, kur 1990 m. buvo lietuvių iš betono išlietas ir pastatytas paminklas, taip pat plytėjo didžiulis smilgomis ir viksvomis užžėlęs laukas, bet čia matėsi nepaprastai daug žolėse paskendusių medinių kryželių – aukštesnių ir žemesnių.

Aplankėme Vorkutos muziejų, pamatėme gana turtingą ekspoziciją apie kalinių gyvenimą lageriuose, radome nemažai lietuviškų pavardžių, ypač tų, kurie dalyvavo šio krašto saviveikloje. Lankėmės Vorkutos „Memorialo” būstinėje. Labai panašu į mūsų Sąjūdį, tik ne toks gausus judėjimas, bet žmonės jame ne eiliniai: mokytojai, aktoriai, architektai… „Memorialo” vadovas – SSSR architektų sąjungos narys, vyriausiasis miesto architektas Trošin Vitalij Aleksejevič. Būstinėje daug įvairios vaizdinės medžiagos, įdomiai ir gražiai padaryta didžiulė Vorkutos lagerių schema. Mus sutiko labai šiltai, domėjosi Sąjūdžio veikla. Čia sutikome daug demokratiškai nusiteikusių žmonių. „Memorialo” darbuotojai pasakojo, kad jie Lietuvos Vyriausybei buvo išsiuntę raštą, bet negavo jokio atsakymo, domėjosi, kur jis galėjęs dingti.

Iš Vorkutos važiavome tiesiai į Maskvą, o iš Maskvos – į Lietuvą. Nepaprasta buvo mūsų kelionė į sovietų Rusijos GULAG-o šiaurę, giliai į atmintį įstrigo ir paliko neišdildomus prisiminimus. Ilgai dar diskutavome su Algirdu Endriukaičiu apie komių padėtį Rusijos imperijoje, apie jų norą būti nepriklausomiems ir priėjome vienos bendros išvados: didžiulius žemės plotus turinčiai, turtingai įvairiausių iškasenų tautelei vargu ar kada atsiras galimybė tapti nepriklausoma, nes jos siela jau per daug rusiška, kiekgi tų grynakraujų komių belikę… Aišku, kas nenorėtų būti nepriklausomi, bet tam reiktų didžiulio tarptautinės visuomenės palaikymo ir pačių komių nepaprastos vienybės ir pasiaukojimo. Tą galėjome suprasti tik mes, labai sudėtingomis aplinkybėmis ištrūkę iš galingo ir žiauraus okupanto nasrų.

      ………………………………………………………………………………………

1. K. p a s t a b a: iš žurnalo “Žemaičių žemė” (Nr. 2, 2003) ir knygos „Nežinome savo kaltės”: ALGIRDAS ŠERĖNAS gimė 1930 m. gruodžio 29 d. Rietavo valsčiaus Liolių kaime. 1941 m. kartu su sesute Gražina ir tėvais kaip „liaudies priešai“ buvo ištremti į Sibirą. Tėvas Jonas Šerėnas atskirtas nuo šeimos ir Ypatingojo pasitarimo nuteistas dešimčiai metų. 1943 m. jis žuvo Krasnojarsko krašte, netoli Rešiotų stoties, palaidotas Revučio kapinėse. Motina Leonora Jurkūnaitė-Šerėnienė su vaikais atsidūrė Komijos ATSR. 1946 m. jie bandė grįžti į Tėvynę, tačiau buvo sučiupti. Vis dėlto Algirdas pabėgo iš Sibiro ir grįžo į Lietuvą. 1947 m. jis įstojo į Gruzdžių veterinarijos technikumą, tačiau 1949 m., studijuojant trečiame kurse, suimtas ir etapu grąžintas į tremties vietą pas motiną Komijoje. 1952 m., baigęs Syktivkaro ŽŪT veterinarijos skyrių, toliau mokslus tęsė Maskvos veterinarijos akademijoje. Baigęs studijas, tundroje gydė elnius, vėliau buvo vyriausiuoju gydytoju įvairiuose ūkiuose ir įstaigose, rašė mokslinius straipsnius, knygas veterinarijos klausimais.

Nuotolis, skyręs Algirdą Šerėną nuo Tėvynės, nesutrukdė jam įsijungti į Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio veiklą.  1991 m. jis išleido atsiminimų knygą „Nežinome savo kaltės“. Respublikinėje spaudoje kasmet pasirodydavo jo straipsniai valstybingumo, pilietinės atsakomybės už Tėvynės ateitį temomis. Svarbiausia jo knyga – monografija „Vorkutos mirties lageriai“. 

Šiuo metu A. Šerėnas dirba Komijos ATSR Respublikinės stoties kovai su gyvulių ligomis vadovaujančiu specialistu. Jis aktyviai dalyvauja ieškant filosofo Levo Karsavino palaidojimo vietos Abezėje.

Atsiminimus A. Šerėnas rašė rusų kalba. Į lietuvių kalbą juos išvertė „Minties“ leidyklos sąjūdininkai Romas Aidietis, Violeta Baltušytė, Jonas Laurinaitis, Arvydas Marciukas, Milda Šeškuvienė. Vertimą peržiūrėjo pats autorius, redaguojant ranką pridėjo Kazys Saja. A. Šerėnas seniai galėjo grįžti į Lietuvą, tačiau ruošdamas medžiagą šiam leidiniui, savanoriškai liko tremtyje, suprasdamas, kad gyvenat Lietuvoje jam Rusijos archyvai nebus pasiekiami.

Eidamas 68-uosius, A. Šerėnas iš Komijos atvyko aplankyti gimtinės. Viešnagės metu – 1998 m. gegužės 3 d. – jis netikėtai mirė Rietave. Palaidotas Rietavo kapinėse.

            ...............................................................................................................................

Algirdas Šerėnas man padovanojo savo knygutę „Nežinome savo kaltės” su tokia dedikacija: „Gerbiamam Romui. Romai, rankraštį šios knygelės rašiau prieš Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo aušrą. Rašiau ne spaudai, o savo vaikams ir artimiems draugams, prie kurių dabar priskiriu ir tave. Rašiau be jokių politinių tikslų, todėl manau, kad parašiau tiesą, kuri aukščiau negu liaudis… Su pagarba Alg. Šerėnas. 29 d. rugpjūčio 1993 m. Syktivkaras”.

Perskaičiau 134 puslapių knygelę labai atidžiai. Tai klasika. Esu įsitikinęs, kad kažkada ji bus įvertinta kaip vienas iš rimčiausių veikalų lietuvių literatūros istorijoje. A. Šerėnas, kaip ir Julija Žemaitė, buvo paprastas Lietuvos kaimo vaikas, bet sugebėjo taip giliai įsijausti į savo gyvenamojo laikotarpio peripetijas ir paprastai, lakoniškai išdėstyti savo mintis, kurios jaudina visus, kurie buvo įsukti į kruviną mūsų tautos istorijos ratą. Pateikiu kelias trumpas ištraukas iš šios knygelės:

“<…> Apaugo medžiais ir krūmais tranšėjos Krasnojarsko krašte, kur sudūlėjo daugybės lietuvių kūnai, supuvo ir pasimetė pagaliai su lentelėmis, kuriose buvo išdeginama viena raidė ir kapo numeris. Europinės Šiaurės ir Sibiro lagerių kapinės... Aš turiu parašyti apie tai savo artimiesiems ir draugams. Galbūt po mano mirties perskaitys šiuos užrašus ir daugiau žmonių, nepatyrusių skaudžių likimo smūgių.

Kas pasakys, kiek mūsų brolių ir seserų, su Tėvynės Lietuvos meile ir ilgesiu širdy, guli Sibiro žemėje,  nežinodami savo kaltės?

<...> Vidutiniokas Stonkus buvo nepakeičiamas kaimo seniūnas. Turėjo 14 ha neblogos žemės. Stonkaus išorė buvo ne visai įprasta kaimo žmogui. Vidutinio ūgio, gudrių akių ir judraus veido, rengėsi, kaip ir dera seniūnui, geriau už eilinį žemdirbį. Jaučio odos auliniai visada kvepėjo gutalinu. Seniūnas buvo labai gudrus ir didelis sukčius. Lengvai susisiekdamas su valsčiaus valdžia, jis anksčiau už kitus sužinodavo, kiek kainuos linai ir bekonai, pelningai juos parduodavo. Rinkimų kampanijos metu įžūliai visus įkalbinėjo balsuoti tik už jį, daug žadėjo ir niekad nieko netesėdavo. Apgaudinėdavo savo kaimynus, nuolat dalyvaudavo visokiose machinacijose. Stonkus buvo plačiai pagarsėjęs politikierius, mėgo ginčus ir rietenas. Visos jo suktybės ir įžūlumas buvo nukreiptas į vieną tikslą – nedelsiant gauti pelno. Iki 1940-ųjų įvairiuose susirinkimuose rėždavo karštas patriotines kalbas, nors patriotas visiškai nebuvo. Pirmais tarybų valdžios metais jis buvo be ceremonijų atleistas iš seniūno pareigų. Vokiečių okupacijos metais ramiai arė savo hektarus. Pirmaisiais pokario mėnesiais, supratęs, kad amerikonai per toli, buvęs seniūnas įstojo į stribus. Bastėsi po kaimus su automatu, susidorodamas su asmeniniais priešais ir varžovais. Šio stribo veržlumas buvo neapsakomas – vidury dienos jis užmušė mokytojos sūnų, keturiolikos metų moksleivį. Stonkus trejiems metams buvo pasodintas į lagerį, kur visiems laikams išgaravo aktyvisto puikybė.

<...> Ankstų apsiniaukusį 1941 metų birželio 14-osios rytą prasidėjo pirmieji lietuvių vežimai iš gimtųjų žemių. Prie namo ar sodybos privažiuodavo sunkvežimis. Jame operacijos vadovas – saugumo darbuotojas, rajono partijos sekretorius, kuris nors valsčiaus aktyvo ir saugumo kariuomenės kareivis. Civiliai buvo ginkluoti pistoletais, o kareivis – šautuvu. Egzekutoriai užeidinėjo į namus, žadino šeimininkus ir darė kratą. Mūsų šeimoje kratą darė labai kruopščiai: pervertė visas knygas, žurnalus, netgi vaikų mokyklinius sąsiuvinius. Saugumietis ypač susidomėjo šeimos albumu. Daugelyje nuotraukų tėvas, giminaičiai ir pažįstami buvo nusifotografavę jaunalietuvių ir skautų uniformomis. Pareigūnas vis baksnojo kaulėtu pirštu į nuotraukas ir klausinėjo: „Tai šeimininkas?“. Albume buvo jubiliejinis atvirukas su Dariaus ir Girėno atvaizdais. Enkavedistui (taip vadinsiu jį toliau) pasirodė, kad Darius ir mano tėvas – tai tas pats asmuo. Jis visiems kaišiojo atviruką ir primygtinai reikalavo patvirtinti. Kažkuris iš čia atėjusių suabejojo, ar šių namų šeimininkas yra perskridęs Atlantą. Enkavedistas nepatikėjo ir atidėjo atviruką į įtartinų nuotraukų krūvą. Mano tėvas Jonas Šerėnas iki tos dienos dirbo Rietavo valsčiaus Liolių pradinės mokyklos vedėju.

<...> Buvo išgabenti į lagerius kai kurie parduotuvių savininkai žydai – mano tėvo draugas Urkė, geležies dirbinių krautuvėlės savininkas. Rietave buvo represuotas armijos vado J. Uborevičiaus brolis Balys, jo dukros ir sūnus. Pats Balys Uborevičius iš lagerio negrįžo, jo vaikai – dukterys Aldona, Eugenija, Angelė, Vanda ir sūnus Jonas buvo ištremti į Jakutiją. Kartu su mumis tremtyje gyveno Maironio sesers duktė Babonienė su vyru, atvežti iš Ust-Nemo. (Ust-Neme mirė Maironio sesuo nebylė Pranciška). Tolimoje Komijos ATSR vienoje gyvenvietėje su mumis gyveno pasiligojusi antrojo Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio žmona. Pats A. Stulginskis, išbuvęs kalėjime 13 metų, likusiam tremties laikui atvažiavo pas savo vienišą ir sergančią žmoną į Pirmąją Kortkerosų rajono apylinkę. Tai buvo labai gyvybingas, guvus, kresnas seneliukas. Buvo šnekus, cituodavo senovės Graikijos ir Romos mąstytojus.

<...> Pagaliau mus atplukdė į amžinojo apgyvendinimo vietą. Tai buvo nedidelis lageris, įrengtas miško kirtavietėje. Aplink nyki, vienoda taiga. Lagerio zona aptverta aklina 3,5 m aukščio tvora. Kiekviename kampe – po sargybinio bokštelį. Teritorijoje du dideli barakai...

<...> Iš mūsų motinų atėmė lietuviškus pasus su spaudais „balsavo 1940 m. liepą“. Vietoj jų išdavė pilkai žalsvas pažymas, kuriose buvo parašyta, kad tokiam lietuviui tremtiniui leidžiama gyventi nurodytoje vietoje. Dar buvo užrašyti gimimo metai ir išvardyti vaikai. Pažymą pasirašydavo NKVD viršininkas...

<...> Vietovėje, kur mus apgyvendino, vietiniai žmonės buvo komiai. Tiesiogi­niai komių protėviai buvo vadinami permiais. Komių kalba priklauso ugrų-finų kalbų šeimos permių (Perinės) šakai. Komiai vidutinio ūgio, plaukai beveik visų tiesūs, rusvi ar juodi, tamsios akys, ūsai ir barzda želia prastai, veidas tarsi sustumtas, išsišovusiais skruostikauliais, nosis kiek priplota.

Iki revoliucijos komiai daugiausia vertėsi medžiokle ir žvejyba. Mokėjo gerai įdirbti žemę ir auginti gyvulius. Ir rusai, ir užsieniečiai medienos pirkliai komių krašte kirsdavo medžius ir plukdydavo rąstus. Komiai gyveno be vargo, buvo sotūs ir apsirengę. Kaimuose rusiškai mažai kas mokėjo, apskričių centruose valdininkai ir dvasininkai dažniausiai buvo rusai. Paprasti žmonės buvo sąžiningi – trobų niekas nerakino. Jei šeimininkė kur išeidavo, duris užremdavo naščiais. Plėšimai, vagystės, prievartavimai buvo labai reti. Po revoliucijos pirmiausia išgriovė visas cerkves, išžudė arba ištrėmė pirklius ir prekybininkus. 1929 m. Komijos upėmis pradėjo plukdyti baržas su tremtiniais – „darbo liaudies priešais“. Tiesiai į taigą atgabendavo Dono kazokų, ukrainiečių, baltarusių ir turtingesnių juodžemio zonos val­stiečių. Tuo pat metu, o gal kiek anksčiau, pradėjo statyti lagerius, pasirodė pirmieji kaliniai. Nuo to laiko Komija tapo tremtinių ir katorgininkų kraštu. Caro laikais čia taip pat gyveno tremtiniai, bet jų buvo labai mažai ir jokios įtakos vietiniams gyventojams jie nedarė. O dabar kokių tik lagerių čia nebuvo: Osoblagas, Minlagas, Ust Vymlagas, Lokčimlagas, Pečiorlagas ir t.t. Išbadėję žmonės bėgo iš tremties vietų, paskirtąjį laiką atsėdėję kriminaliniai ir politiniai – naršė po taigos kaimus ieškodami maisto ir moterų. Prasidėjo plėšimai ir prievartavimai. Komiai ėmė neapkęsti kitatau­čių, kuriuos vadindavo visus vienodai „rič špana“ („valkatom rusais“). Ant durų atsirado spynos, atsirado įtarumas ir nepasitikėjimas kiekvienu ateiviu. Pašlijo ir pati tauta. Vietiniai gyventojai jau turėjo „savų“ vagių ir žmogžudžių. Valdžia telkė komius lagerių saugoti, jie buvo skiriami ir vadinamųjų spec. gyvenviečių komendantais. Tremtiniai veržėsi į Tėvynę, bėgdavo iš lagerių. Už bėglio sugavimą vietiniams gyventojams valdžia išmokėdavo nemažą sumą. Bėglius medžiodavo kaip pasiutusius vilkus. Taip žmogui buvo ugdomi žvėries instinktai.

<...> Į mūsų gyvenvietę iš netolimo komių kaimo įjunko vaikščioti didelis medžioklinis šuo Bura. Nežinome, kas jį traukė pas mus, juk mūsų šiukšlių duobėj rasti ką nors ėdamo net šuniui buvo neįmanoma. Mes mylėjome Burą už meilumą ir už šuniškai ištikimas dideles akis. Mano draugai užmušė jį ir suvalgė. Aš valgyti atsisakiau – verkiau visą dieną. Bura mums brangiai kainavo. Vėlyvą tų pačių metų rudenį komių medžiotojas Rasovas, keršydamas už savo šunį, tolimam bulvių lauke užmušė mūsiškę Marcinkevičienę. Liko du maži vaikai – Romas ir Nijolė. Juos paėmė į vaikų namus.

Moterys atrodė baisiai – pilki, raukšlėti veidai, didžiuliai, išsipūtę pilvai ir plonos kojos išvirtusiomis venomis, panašiomis į upes mokykliniame žemėlapyje. Trisdešimtmetės atrodė dvigubai vyresnės.

Vieną karštą birželio dieną mūsų gyvenvietėje atsirado pagyvenęs vyriškis žaliu taukuotu bušlatu, apsiavęs guminiais batais, nors tuo metu buvo karšta. Moterims papasakojo, jog jis dabar gyvena tremtyje prie Vyčegdos žiočių, o prieš tai sėdėjo Krasnojarsko lageriuose už kažkokį kriminalinį nusikaltimą. Jis tvirtino, kad visi lageriai prie Rešiotų stoties grūste prigrūsti lietuvių. Suminėjo keletą mums nežinomų pavardžių ir davė vieno lagerio pašto adresą: Krasnojarsko kraštas, Rešiotų stotis, pašto dėžutė 235/5. Tą pačią dieną į Sibirą nuskriejo maži vilties trikampiai. Jau rudeniop atėjo laiškas gydytojo žmonai Stropienei. Vyras rašė, jog dirba sanitarinėje dalyje, sveikata nesiskundžia. Taip pat pranešė, kad Andriejauskas – Kretingos ar Telšių gimnazijos kūno kultūros mokytojas – ir policininkas Viršila jau mirė. Laiške nurodyta ligos diagnozė mums pasirodė keista – smegenų išsekimas. Raudant našlėms, mes ilgai sukome galvas, kas tai galėtų būti, kol pagaliau sumetėme, jog tais žodžiais pasakoma, kad mirė iš bado. Daugelis trikampių grįždavo atgal su užrašais: „Nėra, mirė“, „Nurašytas kaip bėglys“, „Nurašytas bandant pabėgti“, „Išvežtas į Kansko kalėjimą“ ir pan. Viena iš dažniausių mirties priežasčių buvo „išpurtimas“, kitaip tariant – distrofija...

<...> Pirmoje 1941 metų birželio pusėje apie 3500 lietuvių vyrų dviem ešelonais (kiekvienas po 60 prekinių vagonų) buvo nuvežti į Rešiotų stotį Krasnojarsko krašte... Juos išlaipino už 24 km į šiaurės rytus nuo Rešiotų ir sugrūdo į atskirą, nuo pasaulio stipriai saugomą lagerį socialiai pavojingiems elementams – liaudies priešams. Oficialiai dokumentuose šis lageris buvo vadinamas septintuoju skyriumi: Krasnojarsko kraštas, Rešiotų stotis, pašto dėžutė 235/5. Čia buvo anksčiau minėtieji mokytojai, gydytojai ir kiti valstybinių Lietuvos Respublikos įstaigų darbuotojai, taip pat ministrai, Seimo nariai, įvairių partijų veikėjai...

<...> Lietuviai, areštuoti 1941 metų birželį, buvo paleisti iš lagerio 1950-ųjų pabaigoje (terminuotieji, nuteisti apibrėžtam laikai) ir 1951-ųjų pradžioje. Vienas gydytojas iš sanitarijos skyriaus ir lagerio raštininkas gana tiksliai apskaičiavo, kad iš 3500 lietuvių, kalėjusių septintajame skyriuje ir jo filialuose, liko tik 250. Kiti buvo mirę, užmušti, dingę be žinios.

Paleidimas iš lagerio – dar ne paleidimas į laisvę. Likę gyvi lietuviai buvo ištremti į Krasnojarsko krašto Abansko rajoną. Dirbo miškų chemijos ūkyje (chimleschoz) – sakino pušis. Meistru dirbo miškų specialistas, buvęs Lietuvos žemės ūkio ministras Skaisgiris. Tremtyje parašė knygą apie dervos išgavimą. Ši knyga taip ir nebuvo išleista...

<...> Ankstų spalio rytą, kai visi dar miegojo, du jaunuoliai su menkais maišeliais ant pečių iškeliavo iš gyvenvietės. Tai buvo mūsų pirmieji bėgliai – Jonas Žąsinas ir Anicetas Katkus. Jonas buvo niekuo neišsiskiriantis vaikinas. Jo tėvas padėjo galvą („nurašytas bandant bėgti“) Krasnojarsko lageriuose už tai, kad gynė nepriklausomą Lietuvą ir buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi...

<...> Nepaisant likimo smūgių, aš buvau doras. Muštynių visai nebijojau, bet žiūrėjau į jas su panieka. Negalėjau pavogti iš žmogaus ir dėžutės degtukų. Gailėjausi silpnųjų ir užstodavau juos. O štai mano išvaizda ir ypač veido išraiška aplinkiniams dažnai keldavo įtarumą. Vaikystėje buvau drovus ir žiūrėdavau į žmones iš padilbų. Toks mano žvilgsnis liko visą gyvenimą. Dėl išvaizdos mane laikydavo pramuštgalviu vagišium, kuris gali iškrėsti bet kokią šunybę... 

<...> Gerai pagalvojus, juk ištrėmimas iš gimtųjų vietų, kur viskas iki mažiausių smulkmenų pažįstama ir miela, kur protėviai ramiai nugyveno savo amžių, – ne ką geriau už mirtį...

Nešvariems darbeliams dažniausiai buvo parenkami savanoriai. Bet kurioje santvarkoje žvėriškumas žmonėms turi būti įvertintas vienodai, todėl teisingo atpildo turi susilaukti tiek Buchenvaldo, tiek Krasnojarsko lagerių budeliai.

<...> Pateiksiu keletą kalėjimų prižiūrėtojų ir milicijos žvėriškumo pavyzdžių. 1939 metų lapkričio mėnesį Pečioros upe plaukianti barža vežė į nelaisvę paimtus lenkų karininkus. Upe plaukė ižas, ir barža įstrigo upės viduryje, ties Uljašovo ir Sokolovo gyvenvietėmis. Vis labiau spaudė šaltis, ir baržą visiškai sukaustė ledai. Dalį stipresnių lenkų išlaipino ir išsiuntė kažkur etapu, o likusius, apie du šimtus žmonių, paliko tvirtai uždarytuose triumuose mirti badu ir nuo šalčio. Prie baržos buvo pastatyta ginkluota sargyba. Iš triumų buvo girdėti dejonės ir prakeiksmai, žmonės prašė duonos, meldė juos paleisti, Moterys ir vaikai iš gretimų kaimų mėgino prieiti prie baržos, perduoti nelaimingiesiems šiek tiek drabužių ir maisto. Sargybiniai šautuvų buožėmis vijo juos šalin. Šaudė į orą. Nepavyko niekam perduoti belaisviams nė gabalėlio duonos – visi jie mirė...

<...> Apie šešiasdešimtuosius metus man teko kalbėtis su vienu senioku, kuris kadaise dirbo Radviliškio miesto saugume. Seniokas man pasakojo, kad pokario metais merginas lietuves, pakliuvusias į čekistų nagus už ryšius su miškiniais, tardymų metu beveik visada išprievartaudavo. „Būdavo, pasismagina viršininkas su savo padėjėjais ir vėl tęsia tardymą. Nusibosta tardyti – vėl ima smagintis. Ir šitaip kasdien“, – švebeldžiavo senas saugumietis. 

        ............................................................................................

1998 m. gegužės 15–21 d. „Dienovidyje“ paskelbta publikacija „Išėjusiam negrįžti“. Tai trumpi prisiminimai, skirti Algirdui Šerėnui atminti. Čia publikuojama Algirdo ir pusbrolio Jono nuotrauka, daryta balandžio 26 d. prie tėvų namo Antalksnės kaime (Ignalinos r.). Pateikiu kelias trumpas ištraukas.

<...> Rietavo katalikiškosios vidurinės mokyklos direktoriaus Vytauto Rutkausko rūpesčiu Rietave buvo suorganizuotos iškilmingos laidotuvės...

Ypatingai jautriais žodžiais Algirdą Šerėną prisimena Gražina Mareckaitė:

<...> Algirdas Šerėnas, tiesus ir status sibirietis. Liudijimai apie šimtus tūkstančių pražudytų gyvenimų dūla gulagų archyvuose, ir tik jis vienas sugebėjo ten įsiskverbti. Atkaklus, užsispyręs kaip tikras lietuvis, skersai išilgai išvažinėjęs ir išvaikščiojęs Komijos žemę, tyrinėjęs barakus ir kapus, išnaršęs Uchtos saugyklas, Algirdas surinko ir perdavė Lietuvai neįkainojamus mūsų valstybės dokumentus, sugrąžino pradangintų jos sūnų ir dukterų vardus bei pavardes, jų tremties, kančios, mirties istorijas.

Jis buvo gyvas nervas, jungęs Lietuvą su tolimąja, šalta, nesvetinga tremtinių žeme. Iš ten kas savaitę skrisdavo laiškai su straipsniais, žiniomis, linkėjimais, vis naujais atradimais. O sužaliavus pavasariui į Lietuvą atskrisdavo ir patsai rūsčiosios žemės pasiuntinys – Algirdas su žmona Liudmila. Jis degė, kunkuliavo, žaibavo – neišmatuojama buvo jo meilė Tėvynei, jo skausmas ir rūpestis. Kartais rūstybė. Prezidento rinkimų naktį jis nesiliovė skambinęs iš tolimojo Syktivkaro, siųsdamas vilties ir nerimo signalus: „Kaip? Ką tie lietuviai daro? Nejaugi?“ (tuo metu lietuviai išsirinko prezidentu buvusį komunistų partijos sekretorių, – R. K.)

Atvažiavęs į gegužės žiedais apsipylusią Tėvynę, džiugiai kūrėsi savo įsigytoje pastogėje: lankė pažįstamus, gimines, rikiavo ateities planus, žadino apsnūdusius, stiprino pavargusius. Ir staiga – jo nebėra.

Lietuvos medžiai atsisveikino su karžygiu, mojuodami žydinčiomis šakomis (pūtė stiprus vėjas). Jo karstą, pridengtą trispalve, nešė jaunieji šauliai, jo sielą į Dangų išlydėjo Rietavo bažnyčios varpai.

Po ilgų tremties metų numirti ir būti palaidotam tėviškėje... Gal tai nepaprasta likimo dovana nepaprastam lietuviui? Jis tyliai kaupė milžinišką medžiagą (periodikoje pasirodydavo vos viena kita publikacija). Kas Lietuvoje plačiau žinojo apie ruošiamą veikalą „Vorkutos mirties lageriai“? Tik artimieji bičiuliai ir bendraminčiai. Atkaklumas ir kryptinga veikla Algirdą Šerėną vertė būti ten, kur Viešpaties jam buvo skirta, ir budėti. Ir kito tokio Šerėno jau nebebus, nes žmonės, kurie veržiasi į valdžią, į politiką, neapdovanojami nei tokia kantrybe, nei atkaklumu. Jie dega nekantriu skubotumu, neturi ilgalaikio strategiškai užsibrėžto tikslo, kurio pavyzdį mums paliko Algirdas Šerėnas.

PARTIZANŲ PRISIMINIMŲ RINKIMAS IR ĮVAIRIOS INSINUACIJOS

Nuo mažų dienų turėjau pomėgį kažką užrašinėti, sueiliuoti. Šis pomėgis vėliau mane paskatino dar giliau pasinerti į rašymo malonumą. Pamenu, man buvo maždaug septyneri metukai, ką tik buvau pradėjęs lankyti pirmą klasę. Tais laikais buvo leidžiamas įdomiausias ir mėgstamiausias vaikų žurnaliukas „Žvaigždutė“, ten būdavo publikuojama nemažai poezijos vaikams, tokie lengvi ir paprasti eilėraštukai. Man labai patiko viena poemėlė, regis, Kosto Kubilinsko parašyta, pajuokianti amerikiečius: kaip jie nemoka kariauti, kad juos baigia sumušti kinai ar korėjiečiai. Vienas posmelis skambėjo taip: „Prapliupo automatai ir sugaudė laukai, štai Trumeno piratai jau bėga padrikai...“. Man kažkodėl nepatiko žodis „Trumeno“, aš jį užtušavau ir viršuje užrašiau „Stalino“. Žurnaliuką palikau ant stalo ir išbėgau į lauką. Atėjo kaimynas Blažys, ėmė vartyti žurnaliuką ir pastebėjo, kad vietoje „Trumeno“ užrašyta „Stalino“. Tuoj pat teta pakvietė mane į gryčią ir atskaitė „pamokslą“, prigrasino, kad daugiau taip nedaryčiau, pasakė: „Nori, kad Sibiran ir mus išvežtų?“ – ir bemat žurnaliuką įmetė į krosnį.  

Tada dar nieko nesupratau. Vėliau, jau būdamas vyresnėse klasėse, sulipdydavau kokį ketureilį, mokytoja Aldona Rakūnienė paredaguodavo ir mano eilėraštukas jau kabėdavo mokyklos sienlaikraštyje. Tokia buvo pradžia. Jokiuose rajono bei respublikiniuose laikraščiuose savo kūrybos nepublikavau. Nemažai buvau parašęs poezijos posmų, vėliau didžiąją jų dalį konfiskavo KGB.

Grįžęs iš lagerio, apie 1970 m. vėl atnaujinau ryšius su buvusiais politkaliniais, tarp jų su Juozu Tribušausku, Pranu Skeiveriu, kuriems tarpininkaujant, lankėme jų bendralagerininkus kituose miestuose bei kaimuose. Pokalbių metu, išgirdęs kokį reikšmingesnį įvykį ar atsitikimą, patiems pasakotojams nepastebint, bandžiau kai ką pasižymėti ant atskirų popierėlių. Kartą jau įkliuvęs, žmogus daraisi bailus ir atsargus, o praleisti tokias reikšmingas progas, išgirdus ir nepasižymėjus ko nors, būtų nedovanotina. Juk nežinai, kada žmogus išeis iš šio pasaulio, taip ir liks neužrašyti jo išgyvenimai ir prisiminimai iš Sibiro lagerių...  

Reikėjo kažką sugalvoti, kad nukreipčiau dėmesį nuo savęs. Po ilgų svarstymų nutariau rinkti prisiminimus apie savo gimtąjį Buivydžių kaimą. Pasitariau su buvusiu politkaliniu Juozu Alekna, jis mielai pritarė tokiam mano sumanymui. Pradėjau po truputį judėti į priekį. Užrašinėju visokius etnografinius dalykus, o kartu ir tremtinių, politkalinių prisiminimus. Ką užrašau apie kaimą, dedu į stalčių, o ką apie tremtinius ar stribų nusikaltimus – dedu į metalinę dėžę ir kasu namo rūsyje į žeme, viršų užbetonuoju. Vėliau teko tris tokias dėžes traukti iš po žemių. Viena buvo namo rūsyje užbetonuota, kita garaže, o trečia – pas buvusį Buivydžių kaimo gyventoją Kilių Petrą sandėliuke Piniavoje.

Rinkau etnografinę medžiagą apie Pandėlio apylinkes, parašiau didelės apimties monografiją apie gimtąjį Buivydžių kaimą, kurią pavadinau „Buivydžių kaimo etnografija“.

Daugelis mano bendraamžių darė karjerą, stojo į komunistų partiją, nešė ir mašinomis vežė iš įmonių valdišką turtą, o aš patraukiau į kaimus prie statybų. Apvažiavau beveik visą Aukštaitiją kasdamas tranšėjas pastatatų pamatams, betonuodamas ir mūrydamas. Dirbdamas įvairiose Aukštaitijos vietovėse pagal sutartis, visada stengiausi užmegzti pažintį su vietiniais gyventojais, pasidomėdavau kaimo istorija. Visuomet atsirasdavo labai norinčių pašnekėti nors ir apie patį velnią. Svarbu buvo žmogų „užvesti ant tako“, o tada jis jau pats rėžia viską iš eilės.

Pasakotojo akyse nerašinėsi, tik klausaisi sukaupęs dėmesį. Kartais tekadavo suvaidinti, kad prispaudė gamtiniai reikalai – jeigu pasakojimas ilgas ir jame daug detalių, visko neprisiminsi, reikia bėgti į lauką ir žymėtis į popieriaus lapuką. Maždaug taip užrašinėjau žmonių pasakojimus iki Atgimimo.

Nemažai buvusių partizanų, ryšininkų aplankiau tarpininkaujant Juozui Tribušauskui, Pranui Skeiveriui, Juozui Aleknai, su kuriais jie kartu praleido ilgus metus Rusijos lageriuose. Prie tarpininko žmonės greičiau atveria sielą. Jei nenori, kad ką pasižymėčiau, pasako, nors daugelis kalbėdavo visai nesivaržydami. Žinoma, teko kalbėtis ir su bailesniais, atsargesniais, bet išeitį visada rasdavom. Labai gaila, kad tada neturėjau diktofono. Tekdavo ilgai sugaišti ranka užsirašinėjant. Pamenu, 1985 m. nuvažiavom su J. Tribušausku į Ukmergę pas buvusį partizaną Bronių Purlį-Bosą. Namuose žmona, žmogus bijo net prasižioti. Kaip nebijosi, kai išeidamas iš lagerio pasirašai, jog laisvėje apie save niekam nieko nepasakosi, o čia dargi užrašinėjama... Ar gali būti garantuotas, kad grįžtant saugumiečiai nesustabdys ir nepakratys? Man tai man, bet tam, kurio pasakojimas užrašytas, iškart dešimt metų lagerio.

Nuvažiavom į Pivonijos šilą, ten iki pat paryčių Bronius pasakojo, o aš užsirašinėjau. Atrodo, tiek nedaug, tik devyni knygos puslapiai, o sugaišome tikrai ilgai. Baigus pokalbį, visus lapus sudėjau į metalinę dėžutę ir užkasiau negiliai po pažymėta pušim pakelėje. Maždaug po savaitės, įsitikinęs, kad niekas mūsų pokalbiu nesusidomėjo, atvažiavau ir dėžutę su Broniaus prisiminimais parsivežiau.

Kitą sykį su Juozu Alekna nuvažiavome į Kauną pas buvusį Antašavos apylinkių partizaną Alfonsą Skukauską-Aleksiuką. Miestas yra miestas, nežinai, kada iš kur pasirodys nelauktas svečias. Kai sutemo, užsidarėm su Alfonsu automobilyje, išsitraukėm butelį degtinės, užkandos, pasidėjom ant priekinės palangės ir  vaizduojam geriančius, o Juozas vaikštinėja po kiemą. Jei kas, jis tuoj duos mums signalą, tada aš slėpsiu raštus tepalo kanistre ir taip gelbėsiu padėtį.  

Tokių žmonių namai buvo labai stebimi: milicininkais apsimetę saugumiečiai stebėdavo, kas ateina, kas išeina, kas atvažiuoja, kartais užsukdavo pasiteirauti ko nors. Radę svečių, patikrindavo jų dokumentus... Taip iki paryčių Alfonsas pasakojo, o aš rašiau.

Panašiomis sąlygomis teko kalbėtis ne su vienu buvusiu partizanu ar ryšininku, po to – konspiracija: įkliūsiu arba neįkliūsiu, visada rizika. Pagaliau rezultatai – dėl ko buvo verta...  

Žmona gyveno ir dirbo mieste, o aš kaimuose po statybas. Padirbu viename kolūkyje, po to kitame, be to, vis kitame rajone. Saugumiečiai gal norėtų pakontroliuoti, bet galimybių maža, nes mes daužniausia dirbdavome dviese arba trise. Vienas kitą gerai pažįstantys, nelabai ir prisikalbinsi ką teikti informaciją, juolab apie savo kolegą. Tada jie ėmė žmoną terorizuoti. Pasikviečia į kadrų skyrių, ten saugumietis ima ją tardyti, klausinėti, kur aš dirbu, ar algą namo parnešu, kaip ji nebijanti manęs išleisti iš namų, gali kitą susirasti ir panašiai.  Susidomėjo mat mano gerove: ar aš algą parnešu, ar neprageriu... Kokie jie rūpestingi! Gali tik pavydėt tokiems „rūpintojėliams“, kol neuždarė ir neišrašė „komandiruotės“ Sibiran...

Su tremtinių prisiminimais buvo šiek tiek paprasčiau. Čia, žinoma, irgi reikėjo tarpininkų, bet jie nelabai bijodavo pasakoti apie patirtas negandas Sibire, apie trėmimą. Įsitraukus į šitą veiklą, pažįstamų ratas plėtėsi, vos spėjau važinėti ir kalbinti žmones.  

Apie 1989–1990 m. daugelis jau atvirai kalbėdavo, nebereikėjo laikytis tokios didelės konspiracijos, o kai Panevėžyje pasirodė Sąjūdžio laikraštis „Laisvas žodis“, pasiėmiau pluoštą užrašytų prisiminimų, nuėjau į redakciją ir parodžiau laikraščio redaktoriui Arnoldui Simėnui. Jis mielai sutiko tuos prisiminimus publikuoti rubrikoje „Niekšams tylint, broliams raudant“. Nuo tada ir prasidėjo mano užrašytų partizanų, ryšininkų ir šiaip žmonių pasakojimų apie NKVD-KGB, apie stribų nusikaltimus publikavimas kiekviename laikraščio numeryje. Per pusę lapo pateiktą medžiagą pasirašinėjau slapyvardžiais Mindaugas Genys, Romas Girietis, Vytenis Aukštuolis. Tuo metu šios publikacijos sukėlė platų atgarsį tarp skaitytojų, nes tuomet pusiau laisvoje spaudoje pirmą kartą buvo mesti atviri kaltinimai buvusiems okupantams ir jų pakalikams stribams.

Apie 1978 m. prisidėjo dar keletas užsiėmimų, gal ir nelabai malonių, bet supratau, kad manim pasitikima ir aš privalau tai daryti. Tuo metu pasirodė pogrindiniai leidiniai „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Dievui ir Tėvynei“... Tų leidinukų niekas neplatino atvirai, juos rasdavo moksleiviai savo suoluose, studentai atėję į paskaitas. Pirmuosius LKB kronikos numerius gavau iš buvusio politkalinio Petro Lukoševičiaus. Perskaitęs vežiau į Pandėlį, į Suvainiškį kunigui Vinkšneliui. Kiek žinau, Petras Lukoševičius kai kuriuos numerius buvo perspausdinęs rašomąja mašinėle ir platinęs. Be LKBK leidinių, dar teko gauti „Aušrą“, „Dievui ir tėvynei“, bet šių didesnio kiekio neturėjau. Vienu metu, pamenu, LKBK buvau sukaupęs apie 50 egzempliorių, Petras Lukoševičius siūlė surinkti visą komplektą – nuo pirmo iki paskutinio numerio, bet aš atsisakiau motyvuodamas, kad jie ypatingai reikalingi žmonėms, o man sukaupti ir laikyti tokį kiekį nėra prasmės.  

Kartą garažo kaimynas Petras M. pasiteiravo, ar aš negalėčiau nuvažiuoti su savo „Pobieda“ į  Viešintas ir iš ten atvežti pogrindinių leidinių. Su Petru M. mes jau senokai pažįstami, lyg ir pasitikime vienas kitu, juolab kai žmogus prašo, negi atsisakysi... Ilgai nemąstydamas sutikau. Jis man paaiškino, kaip ir pas ką važiuoti: pasakė namo numerį, gatvę, vardą moters, slaptažodį. Įeisiu į kambarį, ji bus viena ir paduos visą paketą leidinių. Važiavau aplinkiniais keliais pro Venslaviškį, pro Subačių, kur milicija keliuose nestovi.

Nuvažiuoju į Viešintas jau gerokai pritemus, surandu tą gatvytę, dviejų aukštų namą, prieinu prie durų, pasibeldžiu, įeinu į vidų, o ten stovi aukštas vyras kariška uniforma, papulkininkio antpečiais, „pagonai“ mėlyni... Na ką? Įkliuvau, galvoju. Nei ką sakyt, nei ką kalbėt... Stoviu ir žiūriu į jį, o jis žiūri į mane. Visgi išdrįsau ir lyg tarp kitko paklausiau, kad ieškau tokios moters – pasakiau vardą. Kaip tik atsidarė kitos durys ir iš virtuvės į kambarį įėjo moteris. Negi besakysi slaptažodį prie kariškio? Pradėjau dėstyti iš tolo, kad atvažiavau nuo Petro, jis prašė pasiteirauti, ar kartais neauginat triušių... Moteriškė tik nusišypsojo, sako: „Nebijokit nebijokit, čia savas žmogus...“. Ji pastebėjo, kad kalbėdamas žiūriu ne į ją, o stebiu tą kariškį.  Karininkas, matyt, irgi suprato, kokiu reikalu atvažiavau, apsisuko ir išėjo iš kambario. Pajutau, kad šaltas prakaitas mane išpylė. Moteriškė nuėjo į kitą kambarį ir atnešė nemažą glėbį „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikų“. Grįžau į namus juokdamasis, kad baimės akys tikrai būna didelės. Sutikęs Petrą M., papasakojau kelionės nuotykius, abu skaniai pasijuokėm. Pasirodo, kad tas karininkas gyvena Kaune ir dirba karo aviacijos bazėje – tos moters brolis. Atrodo, smulkmena, bet žmonės tada labai rizikavo. O ta moteris, kuri perdavė LKBK leidinukus, buvo Stefa Rimšienė – taip pat gyveno Kaune. Ji kronikas atgabendavo čia, į motinos namus.

Dalį leidinukų perdaviau kunigui Robertui Pukeniui, dalį išdalinau pažįstamiems Pandėlyje, Suvainiškyje, o dalį padėjau pas savo seną pažįstamą Vladą Riboką gretimo namo rūsyje.

Kunigas Titas Vinkšnelis labai pasitikėjo Naujamiesčio klebonu Jurgaičiu. Deja deja, tik po Atgimimo, kai patekome į KGB archyvą, radome agentūrinėje byloje įrašą, kad Naujamiesčio kunigas Jurgaitis užverbuotas KGB agentas Diedulis.  Kunigas Vinkšnelis jau buvo miręs, tada supratau: kokie vis dėlto mes buvome naivūs – pasitikėjome, atrodė, tikrai dorais žmonėmis, o šie, pasirodo, tarnavo velniui. Kunigas T. Vinkšnelis dažnai sakydavo: „Pati didžiausia nuodėmė ir pats didžiausias nusikaltimas šiame pasaulyje – tarnauti šitiems išgamoms komunistams“. Nežinau to žmogaus kam nors padarytų ar nepadarytų skriaudų, todėl nedrįsčiau jo smerkti. Gal žmogus kitaip negalėjo? Gal privertė? Jie mokėjo žmogų palaužti, sukompromituoti. Deja, mes tada buvome labai naivūs ir kartais per daug patiklūs.

Į pirmąją knygą „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ buvo sudėtos daugmaž visos buplikacijos, kurios buvo skelbtos „Laisvame žodyje“. Tuo metu aš dirbau Kultūros paveldo inspekcijos Panevėžio skyriuje. Susitikdavome Vilniuje su kolegomis iš Alytaus, ten inspektoriumi dirbo Vytautas Ledas, kuris 1990 m. buvo išleidęs knygą „Sušaudytos dainos“. Aš jam prisipažinau, kad turiu surinkęs ir užrašęs partizanų prisiminimų. V. Ledas pasiūlė kreiptis į „Vagos“ leidyklą. Jis paaiškino, kad leidyklos direktorius Aleksandras Krasnovas tikrai sutiks išleisti tokią knygą. Juk jis – lietuvių literatūros tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras, lyg ir mūsų žmogus... Kreipiausi į šią leidyklą. Direktorius A. Krasnovas mielai sutiko, aptarėme knygos finansavimo galimybes, pažadėjo iš Kultūros ir švietimo ministerijos gauti leidybai lėšų. Pristačiau visą medžiagą, kurią redaguoti ėmėsi redaktorė Donata Linčiuvienė. Leidykloje tada dirbo ir Virgis Gasiliūnas. Jis mane patikino, kad šitai knygai tikrai tiks Donata, ir aš pats norėjau, kad prie šitos medžiagos prisiliestų ne besielis žmogus, o tautiškai ir patriotiškai nusiteikęs.  

Prasidėjo mano pirmosios knygos „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ redagavimas. Aš mačiau ir jaučiau, kad redaktorė tikrai stengiasi gerai suredaguoti. Kaskart, atvažiavęs į Vilnių, užeinu į leidyklą, pasitariam, pasišnekam su redaktore, o laikas bėga. Jau ir metai praėjo, jau ir knygos redakcija paruošta, bet leidyba kažkodėl nejuda iš vietos, ir gana. Kalbuosi su direktoriumi, šis vis žada ir žada. Mano ausis pasiekė gandeliai, kad buvo gautos lėšos iš Kultūros ir švietimo ministerijos mano knygai leisti, bet direktorius lėšas skyrė kitai knygai. Taip buvo marinuojamas laikas. Kodėl? Taip ir nesupratau. Su kuo tik šnekėjau leidykloje, visi aikčiojo, kad labai įdomi medžiaga, turėtų būti didelis perkamumas, bet knyga stovi vietoje. Ir pati redaktorė jau susirūpinusi, kad mano knygos reikalai nejuda į priekį, bet nieko pakeisti negali. Štai ką parašė man Donata Linčiuvienė (Vilnius, 1993 03 11):

 ....................................................................................................................................

Gerbiamas p. Romai, buvau pakviesta savo valdžios „ant kilimėlio“. Labai nemaloniai pasišnekėjom. Kai atvažiuosite, keletą „smulkmenų“ papasakosiu. Viena tik aišku, kad jūsų knyga bus išleista (turiu pripažinti, jog širdies gilumoje iki pat šiol, nors jus ir atkakliai guodžiau, – pati abejojau). Mūsų direktoriaus (Krasnovo – R. K.) nuomone, rankraščio visai nereikėjo redaguot, tik sudėt kablelius ir nosines. Jis prašė jūsų telefono numerio, norėjo skubinti, esą nereikia čia tų tikrinimų, atseit ne akademinis leidinys.

Mane pačią apniko savigrauža, kad tąkart neįdaviau jums viso rankraščio – per gryną atsitiktinumą. Bandžiau ieškoti važiuojančių Panevėžio link, bet jokio pažįstamo nesuradau, o nepažįstamam, kad ir tiesiai į autobusą, baisu įduoti. Bijau rankraštį laikyti net leidykloje, kuri yra patogioj vietoje, bet pernelyg prie viešo kelio, ir nežinia, kas kada atsirakins duris ir ką pasiims. Beje, pernai jau buvo įsiveržę vagys, kurie kol kas į rankraščius nesikėsino, tačiau stalčiuose naršėsi, kažko ieškojo.

<...> Norėčiau, kad dabar ryšį palaikytumėt su manim (turiu galvoj redakcinį darbą) ir, jeigu turėsit ant širdies gulinčio nepasitenkinimo ar abejonių, išklokit jas tiesiai man. Su mūsų direktorium patariu rimtesnių reikalų nespręst, nes jiems terūpi biznis ir savinauda... – Su pagarba  – Donata Linčiuvienė.

                  ...........................................................................................................................................

1995 m. Šv. Velykų proga  Donata Linčiuvienė atsiuntė sveikinimo atviruką:

Gerbiamas p. Romai, nors ir šiaurės vėjui vis pučiant, ir snieguolėms iš dangaus nuolat byrant, Šv. Velykų proga linkiu jums dvasinės giedros, jaukumo, šilumos visai jūsų šeimai – sveikatos.

O mūsų knyga kol kas įstrigusi ir nuklimpusi kaip kokiam liūne. Mūsų valdžia vis žada ir vis meluoja. Beviltiški ir nykūs tie visi keturi direktoriai – taryba! Niekaip neišsikapsto patys ir gramzdina kitus. Bet knygą turi būtinai išleisti, kitaip gaus pylos nuo ministerijos ponų, kurie turi 25% leidyklos akcijų. Matyt, reikia laukti, kol nuo kėdės nugrius didysis šefas A. Kr. Tad dar palauksim, nors kantrybė visai išseko. – Donata Linčiuvienė.

                ...........................................................................................................................................

        Ką dabar galėjau galvoti apie leidyklos direktorių? Tik tai, kad jis rusas, o mano užrašytuose laisvės kovotojų prisiminimuose apie juos kalbama tik neigiamai. Jie įvardinti kaip patys žiauriausi mūsų tautos skriaudėjai, kankintojai ir žmogžudžiai. Kad ir kaip nenorėtum apie A. Krasnovą taip galvoti, bet faktai kalba kitaip... Kodėl nesilaikoma žodžio? Deja, tik 1996 m. knyga buvo išleista, kai į leidyklą direktoriumi dirbti atėjo Kornelijus Platelis. Be abejo, dėl leidybos trukdymų negaliu kaltinti vien A. Krasnovo, gal buvo ir kitų rimtų priežasčių, bet, kai tau iš šalies į ausį pakužda, kad va – rusas, matai, ką jis daro, o tu dar juo pasitiki... Tai tokia buvo knygų „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ leidybos pradžia.

Panevėžio autobusų stotyje sutikau Alytę Gailiūnienę (vėliau ji atsiprašė manęs ir atsiėmė savo žodžius), kurios prisiminimus užrašiau prieš penkerius metus. Jai tada pasakiau, kad netrukus ruošiuosi išleisti knygą. Autobusų stotyje viešai ji mane išvadino melagiu ir su ironija paklausė: „Tai kur ta tavo žadėtoji knyga? Dabar aišku, dėl ko rinkai tuos prisiminimus“. Leido suprasti, kad aš tarnauju ne tiems, kurie sibirus kentėjo, o buvusiesiems... Ji mane palaikė provokatoriumi. Taigi teko ir tokių „malonumų“ patirti...

Vėliau prisiminimų užrašinėjimas taip įsisuko, kad vos spėjau po darbų, per laisvadienius važinėti po įvairias Lietuvos vietoves ir užrašinėti partizanų, ryšininkų, rėmėjų, tremtinių, politkalinių prisiminimus.   

1975 m. nusipirkau „Moskvičių“, tai juo apvažiavau pusę Lietuvos. Tada jau turėjau gana pilnus partizanų, ryšininkų ir kitų žmonių, nukentėjusių nuo okupacinės valdžios represinių struktūrų, sąrašus, gautus įvairiais keliais.  

Dirbdamas Kultūros paveldo inspekcijoje, vėliau – Saugumo departamente, radau galimybę patekti į buvusį Komunistų partijos, į KGB archyvą. Teko dalyvauti Balio Gajausko vadovaujamos komisijos KGB veiklai tirti darbe. Keletas grupės narių iš Panevėžio tai komisijai daugiau talkininkavome. Teko perversti daugelį operatyvinių bei baudžiamųjų bylų, kuriose radau nemažai oficialios informacijos apie pokario partizanų veiklą. Visa tai man padėjo nuodugniau susipažinti, išanalizuoti ir įsisavinti pokario laisvės kovotojų partizaninės kovos taktiką bei strategiją. Radau galimybę lyginti užrašytuose prisiminimuose pateikiamus faktus su faktais, užfiksuotais MGB operatyvinėse, sekimo bei kitokiose bylose, nes kai kuriuos įvykius pasakotojai aiškino savaip, kartais archyvinėse pažymose tuos įvykius nušviečianti informacija nesutapdavo arba sutapdavo su pasakotojo pateiktais faktais. Tik remiantis archyvine medžiaga, buvo galima pateikti partizanų struktūrų formavimosi stadijas bei etapus, nustatyti tikslesnę partizanų būrių sudėtį, parodyti, kaip ir kokiomis priemonėmis okupantai kovojo su Lietuvos partizanais.

Tolimeniuose etapuose užrašinėdamas laisvės kovotojų prisiminimus ir sudarinėdamas leidinius, stengiausi kuo daugiau remtis archyvų dokumentais, ypač operatyvinėmis bylomis, kur buvo randama mažiausia nukrypimų nuo tikrovės.

Teko prakalbinti šimtus tragiško likimo žmonių. Šnekant su atskirais žmonėmis ir klausantis jų pasakojimų, reikėjo vėl tarsi iš naujo praeiti jų kančių keliais, kartu vėl viską išgyventi. Užrašinėdamas stengiausi išlaikyti pasakojimo autentiškumą, be jokių literatūrinių padailinimų, juk istorijai reikia nesufabrikuotų liudijimų. Stengiausi atskleisti priežastis, paskatinusias daugelį Lietuvos jaunuolių paimti ginklą į rankas, išeiti į miškus ir pradėti sunkią ir alinančią ginkluotą kovą su pavergėjais, kuri tęsėsi ištisą dešimtmetį.

Kadangi tą darbą teko dirbti ypatingomis totalinio sekimo sąlygomis, už buvusių laisvės kovotojų prisiminimų rinkimą grėsė netekti laisvės ne tik tam, kuris užrašinėja, bet ir tam, kuris pasakoja. Juk dauguma žmonių, išeidami iš lagerių, pasirašė, kad apie save ir apie kitus, ką matė ir ką patyrė būdami miškuose, lageriuose, niekam niekada nepasakos. Turėjau jausti didelę atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus. Žurnalistas Ignatavičius yra pastebėjęs: „Nereikia didelės vaizduotės, kad suvoktum, kokį honorarą ar premiją būtų gavęs Kaunietis, jeigu jo užrašėliai ir sąsiuviniai su nelegaliai rinktais partizanų prisiminimais būtų pakliuvę KGB kokiems nors eismuntams ir vaigauskams į nagus...“.

Beveik visi mano kalbinti žmonės vienokiu ar kitokiu būdu kažkada buvo palaužti. Kas tada pateko į NKVD mėsmalę, vien mėlynėmis neatsipirko. Kankinimo metodų čekistai mokėjo aibes. Jeigu fiziškai kankinamas žmogus ką nors išdavė, jo niekada nelaikiau išdaviku. Šiandien beveik visi tikrieji didvyriai ilsisi po žeme, tarp gyvųjųjų liko labai nedaug.  

Nesuklysiu pasakęs, kad partizaninį pasipriešinimą galutinai pribaigė baisios išdavystės. Tai, ko nesugebėjo padaryti tūkstantinės okupantų armijos, labai preciziškai tą juodą darbą atliko savi. Partizanai išdavikų pinklėse buvo tiesiog  paralyžiuoti, jie netgi artimiausiais žmonėmis nebegalėjo pasitikėti. Dėl to paskutiniaisiais partizaninio karo metais kovotojai įvykdė nemažai ir nekaltų žmogžudysčių. Okupantų operatyvinės tarnybos specialiai leido įvairius gandus, provokavo, kūrė legendas. Kai partizanai tokį nekaltai apšmeižtą žmogų pasiųsdavo į „aną pasaulį“, tada iš stribynų visa gerkle per spaudą ir radiją šaukdavo: „Va, ką „banditai“ daro!“. Okupantai pas mus atėjo su daugelio metų melo, šantažo ir įvairiausių provokacijų patirtimi. Ką apie tai žinojo dorai katalikiškai auklėtas lietuvis? Tokie dalykai jam iš prigimties buvo svetimi ir nesuprantami. Tad partizaninė kova buvo neįsivaizduojamai sunki, žiauri ir klastinga. Visi, kas anuomet pasirinko laisvės kovotojo kelią, gerai žinojo, kad pasirenka išsvajotąją Laisvę arba juodąją Mirtį. Deja, išsvajotosios Laisvės ne visi sulaukė. Tūkstančiai liko gulėti amžinai gimtojo krašto kalneliuose, miškuose ir pelkėse, tūkstančiai patyrė Sibiro lagerių kančias ir tik labai nedaug, patekę gyvi, neatlaikė žiaurių kankinimų, buvo prievarta ir smurtu palaužti fiziškai, morališkai ir dvasiškai, padaryti sovietinio saugumo parankiniais. Už tai jiems buvo dovanota gyvybė, bet, be abejonės, –  kitų kovos brolių gyvybių sąskaita. Kalbu apie agentus smogikus.

Kažkada šnekėjausi su vienu įdomiu žmogumi – a. a. Vytautu Pakaušiu, kuris pateikė labai vertingos medžiagos apie save, savo kovos brolius ir priešus. Kitą dieną jis jau kreipėsi į mane pagalbos, nes jam buvo pasakyta: jei netylėsi, tavęs galės ieškoti po ledu. Šio žmogaus biografijoje – vienuolika metų partizaninės veiklos, iš kurių treji metai – Sokolovo MGB agentų smogikų gaujoje.

Iš kelių šimtų kalbintų žmonių beveik nė vienas nepasakė, kad viskas buvo veltui. Buvę laisvės kovotojai teigė, kad kova buvo reikalinga, nes tik tos kovos dėka mes savo žemėje netapome tautine mažuma. Už tai šiandien – AČIŪ PARTIZANAMS.

Kažkada rašytojas Kazys Saja manęs klausė: „Ar gerai, ar blogai, kad mes, atgavę nepriklausomybę, palikom tuos visus stribus, Tėvynės išdavikus Dievulio teismui ir jų pačių sąžinei? Ar kartu neatkėlėme vartų kitokiam blogiui ir teisiniam nihilizmui?“. Aš šiandien – už atvirą visuomenę. Ypač šiandien reiktų kalbėti, rašyti atvirai, kad ateinančios kartos suprastų, ką su mumis padarė okupantai. Žinau, kad daugelis žmonių šiandien dėl išdavysčių apgailestauja, norėtų atlikti viešą išpažintį, bet bijo, kad gali likti nesuprasti. Netgi nuoširdus buvusio stribo, išdaviko ar kitokio kolaboranto viešas prisipažinimas labai palengvintų visų mūsų skausmą. Jeigu mes dar ir šiandien nešiojame blogį savyje, vadinasi, iš praeities dar nepasimokėme.

Niekada nemaniau, kad mūsų aukos, sudėtos ant Nepriklausomybės aukuro, buvo beprasmės. Kiekviena auka savo prasmę turėjo ir tebeturi. Ypač prasmingos pokario aukos. Jos ne tik sulaikė gausesnį okupantų skverbimąsi į mūsų tautą, bet kartu pristabdė ir prisitaikėliškosios lietuvių dalies nutautėjimą. Pokario laisvės kovotojai buvo tikroji mūsų tautos sielos dalis. Šiandien mes jiems pastatėm garbingą paminklą – atkūrėme Nepriklausomybę, tačiau privalome ir išsaugoti ją.

Bėgo metai, augo nauja karta ir Sibire, ir Lietuvoje, visu smarkumu sukosi sovietinio pragaro mašina, kuri per pusę amžiaus sudarkė mus ir mūsų atmintį. Man graudu darosi prisimenant anuos brolius ir dukras, kurių kauleliai išmėtyti gimtinės laukuose, kurių gyvybės užgeso Šiaurės ledjūrio pakrantėse, Sibiro taigose, kurie savo gyvenimus ir gražiausią jaunystę paaukojo ne tam, kad mes šiandien gardesniu kąsniu nepasidalintume. Keliaudamas po Lietuvą, rinkdamas ir užrašinėdamas buvusių Lietuvos partizanų prisiminimus, aš dar kartą įsitikinau, kad šitų žmonių patirti išgyvenimai neturėtų nueiti į užmarštį, kad aš privalau sudėti juos į vieną vietą ir palikti ateinančioms kartoms tarsi testamentą.

Užrašinėjant kartais pasitaikydavo ir neįtikėtinų kurijozų, juokingų situacijų, nesusipratimų. Susipažinau su Pandėlio krašto garsaus partizano Jono Baltušio- Trimito seserimi Vanda Baltušyte-Vaivadiene, buvusio Lietuvos kariuomenės aviacijos majoro Broniaus Vaivados žmona. Majoras B. Vaivada bolševikų buvo nuteistas ir sušaudytas Vilniuje 1945 m. Aš ją kartais aplankydavau, ji man daug pasakodavo apie brolį Joną, apie savo vyrą, apie save: kaip ji dirbo Sidabravo, Ramygalos, Šeduvos mokyklose mokytoja, kaip slapstėsi nuo čekistų persekiojimo, koks nuolankus jai buvęs tuometis švietimo ministras Pupeikis, paskyręs dirbti norimoje mokykloje ir pan. Ji pasakojo, kad ja labai rūpinęsis kunigas Antanas Mažeika, kaip ji nelegaliai pas jį gyvenusi... Tada ir aš stebėjausi, kaip moteriškė sugebėjo išsislapstyti daugelį metų, kad saugumas jos nesurado. Tik gerokai vėliau man viskas išaiškėjo.  Kad ministras Pupeikis buvo KGB žmogus, tai jau aišku, nes tais laikais netgi gamyklų direktoriai turėjo KGB patikimo asmens statusą, o čia ministras... Kunigas Antanas Mažeika KGB dokumentuose įvardintas kaip agentas Ignas. Manau, kad ir daugiau panašių agentų buvo „pririšti“ prie ponios Vandos Vaivadienės, ir apie ją čekistai garantuotai žinojo daugiau negu ji pati apie save.  

Aleksandros Vaitelienės prisiminimai buvo publikuoti „Laisvame žodyje“. Vaitelienė išklojo viską, ką žinojo apie profesorių Juozą Markulį-Erelį, kuris anais laikais buvęs jų šeimos draugas. Kaip žinoma, J. Markulis vėliau tapo baisiu išdaviku, jo dėka buvo sunaikinta ne dešimtys, o šimtai laisvės kovotojų. Pats iš tos pelkės išlipo sausas ir vėliau tapo garsiu gydytoju, profesoriumi. Markulio dukrai Jolantai A. Vaitelienės pasakyta tiesa apie tėvą nepatiko, ji, dirbdama jau Nepriklausomos Lietuvos VRM, ėmė ieškoti teisybės. Atvyko pas A. Vaitelienę ir ėmė ją remti prie sienos: „Atsisakyk savo parodymų, aš Kaunietį duosiu į teismą už mano tėvo šmeižimą“. Bet A. Vaitelienė irgi ne iš kelmo spirta. Nors ją Markulytė rėmė prie sienos kelias valandas, ji savo parodymų neatsisakė. Markulytė išėjo nieko nepešusi. Po to gerbiama Aleksandra man paskambino ir paprašė, kad skubiai pas ją ateičiau. Nuėjau, žiūriu – moteris stovi vidury kambario susinervinusi, rankos dreba, sako: „Romai, blogai, patekome į bėdą“. Tada ji man viską ir papasakojo, kad pas ją lankėsi Markulytė ir reikalavo raštu atsisakyti parodymų, kuriuos aš užrašiau, o dabar jie paskelbti „Laisvame žodyje“. Vaitelienė perspėjo, kad saugočiausi, nes Markulytė gali keršyti – jie baisūs žmonės, iš jų gali visko tikėtis, jie gali bandyt tave sunaikinti... Nuraminau ją ir paprašiau, kad ji raštu parašytų patvirtinimą, kad tai, kas parašyta laikraštyje, yra tikra tiesa. Tą patvirtinimą perrašiau mašinėle, ji pasirašė ir paliko pas mane. Patvirtinimo tekstas:

   .............................................................................................................................

Aš, Vaitelienė Aleksandra, šiuo raštu paaiškinu, kad laikraštyje „Laisvas žodis“ Vytenio Aukštuolio (Romualdo Kauniečio) užrašyti mano prisiminimai rubrikoje „Niekšams tylint, broliams raudant“ yra autentiški. Viskas, kas čia parašyta apie mano vyrą Danielių Vaitelį-Briedį, Vyčio partizanų apygardos vadą, apie prof. Juozą Markulį-Erelį, yra neabejotina tiesa. Visa tai aš pati asmeniškai patyriau, pergyvenau ir papasakojau publikacijos autoriui.

1991 06 03                                            Parašas     A. Vaitelienė    

  ...............................................................................................................................

Daugiau Jolanta Markulytė teisybės dėl tėvo veiklos nebeieškojo, nes vėliau spaudoje, per radiją ir televiziją pasipylė aibės straipsnių, pasakojimų, įvairios informacijos apie garsųjį Lietuvos judą. Jeigu pučistai būtų laimėję, Kauniečiui, be abejo, būtų buvę atseikėta pagal „nuopelnus“.

Su partizanų broliu Stanislovu Masilioniu nuvažiavome į Jiecavą (Latvija) pas buvusį partizaną Antaną Mačiuką-Tilką. Prisistatėm, Mačiukas mus pakvietė į vidų, Stanislovas, to paties krašto žmogus, ėmė klausinėti apie savo brolius, partizanavusius kartu su Mačiuku. Mačiukas, matyti, kad nori pasakoti, o jo žmona guli ant krosnies ir rodo rankomis, kad šis tylėtų. Mačiukas vis pažiūri pažiūri į žmoną, bet nieko nesako, pasakoja, kas reikia. Po kiek laiko neištvėręs Mačiukas kad supyko: „Ar baigsi tu čia...?! Lipk nuo pečiaus ir eik laukan!“. Boba turs turs, nulipo nuo pečiaus ir išėjo. Apėjo aplink gryčią, sugrįžo, vaikšto po kambarį ir vis praeidama pro senį rodo, kad tylėtų. Tada aš neištvėriau ir paprašiau moters, kad ji dėl to nesijaudintų, mes savi žmonės, tikrai nemalonumų jiems nepridarysim. Moterėlė apsiramino ir vėl užlipo ant krosnies, bet visą laiką, kiek kalbinom jos vyrą, akylai mus stebėjo, rankomis nebegestikuliavo, tik protarpiais mirksėjo ir galvą purtė. Nelabai malonu buvo kalbint žmogų, kai iš šalies kažkas trukdo. Daugiau panašių atvejų nepasitaikė.

Nemalonus incidentėlis buvo ir su partizane Jadvyga Žardinskaite-Daktaru Dolitliu. Ji tada lankėsi pas savo draugę Panevėžyje, atsirado gera proga ją pašnekinti. Kalbėjomės apie tris valandas, kadangi moteriškė ne vienerius metus buvo praleidusi partizanų būryje. Vėliau pokalbį iššifravau ir perrašiau, kitą kartą jai atvykus į Panevėžį, daviau perskaityti. Ji skaitė ir aikčiojo, perskaičiusi sako:

– Kokių čia nesąmonių prirašei? Aš tikrai taip nekalbėjau.

Teko grįžti į namus, atsinešti diktofoną ir duoti jai paklausyti, ką ji prieš tai šnekėjo. Paklausiusi susiėmė už galvos ir pasakė:

– Kiba aš girta buvau?

Ir vėl viskas iš naujo... Ir vėl kartojom pokalbį, taisėm, derinom, tikslinom, kol pagaliau Jadvyga pripažino dabar jau pasakiusi tiesą. Man tai buvo didelė pamoka ateičiai. Vėliau, kalbėdamas su žmonėmis, būtinai prašydavau, kad jie prisistatytų, pasakytų savo vardą, pavardę, gimimo metus ir vietą. Panašių atvejų buvo ne vienas, kai dėl netikslumų, patekusių į knygą, teko raudonuoti man, o ne tam, kuris prifantazavo, arba viešai atsiprašinėti spaudoje.

1995 m. Stanislovo Masilionio dėka šiaip taip prisikalbinome buvusį MGB agentą smogiką Titnagą – Vytautą Lukį-Lukenską (buvęs partizanas, tikroji pavardė – Vytautas Pakaušis-Audrius, Gailis), kuris sutiko papasakoti apie savo veiklą. V. Pakaušis daug metų partizanavo Panevėžio Žaliosios miškuose, Kupiškio rajone, 1953 m. buvo suimtas ir užverbuotas agentu smogiku. Pirmą kartą su V. Lukensku susitikome Vilniuje, Mokslų akademijos patalpose, kadangi tuo metu jis ten dirbo. Sakė, kad jam ten bus patogiau. Pirmas kartas, sakyčiau, buvo tik susipažinimas, aptarėm, ką šnekėsim sekantį kartą. V. Lukensko siūlymu, sutarėme susitikti jo bute.  Sutartu laiku mes su Stanislovu nuvažiavome pas jį, pasiruošiau aparatūrą, V. Lukenskas iš šaldytuvo ištraukė du butelius alaus – ir pradėjom pokalbį. V. Lukenskas nuosekliai pasakojo apie save: kaip pateko į frontą, vėliau – į amerikiečių nelaisvę, kadangi kovojo vokiečių pusėje, kaip grįžo į Lietuvą po karo ir išėjo į mišką pas partizanus. Jautėsi, kad žmogus daug matęs ir daug išgyvenęs, aštuonerius metus miške praleido. Vėliau agentai-smogikai jį paėmė gyvą, užverbavo ir pasiuntė atgal į mišką gaudyti savų. Užtrukom pas jį apie keturias valandas. Įrašiau kelias kasetes, o mano kolega Stasys tuo metu gurkšnojo alų. Kiek pamenu, V. Lukenskas alaus negėrė, sakė, kad vartoja vaistus ir negali alaus gerti. Be to dar priminė, kad jo dukra dirba Seime.

Po poros dienų man paskambino iš Vilniaus Stasys Masilionis ir perspėjo, kad daugiau pas V. Lukenską nekelčiau kojos – mat Stasys ką tik grįžęs iš ligoninės, nežinia, kuo būtų pasibaigę, jei ne medikai. Grįžus iš V. Lukensko, vakare jam ėmę raižyti skrandį ir pilvą tarsi peiliais, kad nebeiškentęs, kvietęs greitąją pagalbą. Nuvežė į ligonionę jį jau beveik be sąmonės. Gydytojai stebėjęsi, kuo jis galėjęs taip sunkiai apsinuodyti? Stasys buvo įsitikinęs, kad Lukensko alus tikrai buvęs užnuodytas. Tiesa, V. Lukenskas vėliau labai kvietė mane dar atvažiuoti, sakė kažką turintis daugiau papasakoti, bet pasakiau jam, kad užteks tiek, kiek jis papasakojo, o jei ką daugiau turi įdomesnio, galėtų parašyti ir atsiųsti. Po kelių mėnesių gavau iš V. Lukensko nemažą pluoštą, maždaug 20 ranka rašytų lapų apie jo veiklą SG (provokatorių) grupėje.

Didelė mano svajonė buvo užrašyti buvusio partizanų Vytauto apygardos vado Broniaus Kalyčio-Siaubo prisiminimus. Radau tarpininką – Daną Šniūtę, su kuriuo B. Kalytis kartu dirbo dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“. Danas su Kalyčiu gerai sutardavo, buvo vilties, kad žmogus sutiks papasakoti apie savo partizaninę veiklą, o apie tai, kada jis buvo suimtas ir užverbuotas agentu smogiku, bandysim tartis vėliau. Tikėjausi įdomaus pokalbio, kadangi jis dalyvavo Vytauto apygardos struktūrų formavime ir kūrime, jam vadovaujant, buvo įvykdyta ne viena karinė operacija prieš stribus, sunaikintas sovietinis partinis aktyvas. Sudariau specialų klausimyną, kurį prieš kelias dienas perdaviau per Daną, kad Bronius susipažintų ir duotų man atsakymą – sutinka ar nesutinka kalbėtis. Maždaug po savaitės paskambino Danas ir pasakė, kad Kalytis sutinka kalbėtis, bet pokalbio vietą jis pats nurodys: kažkur už Vilniaus kolektyviniame sode, nes namuose jis negalįs šnekėt, vengia žmonos, prašė atsivežti butelį degtinės. Laukiu signalo, kada pasakys atvažiuot, bet maždaug po savaitės netikėtai paskambina Danas ir pasako, kad Kalytis kategoriškai atsisako kalbėtis. Klausiu, kokia priežastis. Danas paaiškino trumpai: „Skaitei šios savaitės „Valstiečių laikraštį“? Didžiulis Visocko straipsnis apie Kalytį. Ten jis iškoneveiktas, išdėtas į šuns dienas. Man paskambino ir pasakė: jei taip apie mane rašo, aš daugiau su niekuo nebešnekėsiu...“. Mano geranoriškus planus sugriovė žurnalistas Visockas, nepagalvodamas, kad prie tokių žmonių reiktų prieiti labai  subtiliai, su tokiais žmonėmis turėtų ne laikraštininkai šnekėtis. Tokiam žmogui reikia duoti garantiją, kad jo pasakojimas nebus tam tikrą laiką paviešintas, be to, ir publikacijos turinys turėtų būti būtinai derinamas su juo pačiu. Šis neatsargus straipsnis buvo man, o gal ir visos Lietuvos pokario istorijos įamžinimui pats didžiausias praradimas – „ačiū“ Visockui.

1986 m. Čekiškių apylinkėje vienintelis iš mano kalbintų partizanų Antanas Krasnadomskis kalbėjo su manimi labai atvirai. Aš tiesiog stebėjausi, kad jis taip atvirai, pirmą kartą mane matydamas, pasakojo apie vieno Kauno partorgo sunaikinimą. Aš pats tada dar nedrįsau atvirai užrašyti to partorgo sušaudymo aplinkybių.

Partizanų fotografija

Užrašinėjau ne vien tik prisiminimus, rinkau partizanų nuotraukas ir dariau jų kopijas. Žmonės po Atgimimo jau leisdavo jas persifotografuoti, kiti ir originalus atiduodavo. Vėliau atsirado ir tų nuotraukų kolekcininkų, jos pasirodė filatelistų bei numizmatų klubuose. Žinoma, ne už menkus pinigus jas biznieriai perpardavinėjo.

Kaip pažymėta LGGRTC išleistame partizanų nuotraukų albume Už laisvę ir tėvynę, 1944–1946 metais partizanai fotografuotis vengė, todėl to laikotarpio nuotraukų praktiškai nėra. 1946 m. keitėsi veiklos taktika, prioritetu tapo konspiracija, smulkėjo būriai. Paradoksalu, bet būtent tuo metu pastebimai padaugėjo nuotraukų, ypač nuo 1947 metų. Buvo fotografuojami vadų sąskrydžiai, susitikimai. Fotografavosi tiek vadai, tiek eiliniai partizanai, ryšininkai. Ypač mėgo su partizanais įsiamžinti jų kovos ištikimiausios draugės, seserys, kurių broliai, sužadėtiniai tuo metu kovojo partizanų gretose.

Kiek teko kalbėtis su likusiais gyvais laisvės kovotojais, fotografuotis tapo viena iš jų liūdno ir skurdaus gyvenimo pramogų. Fotografuodavosi su ginklais ir be jų, kai kuriose nuotraukose imituojamos kautynės, kitose – vienas iš savųjų aprengtas stribo „šimtasiūle“, kepurėn įsegta raudona penkiakampė žvaigždė, o kiti stovi apsupę jį iš visų pusių ir nukreipę ginklus.  

Panevėžio Žaliosios girioje buvo toks partizanas Julius Stakė-Chomkė, kuris mėgo fotografuotis krūtinę apsisegiojęs rusiškais ordinais ir medaliais, rastais pas nušautus rusų enkavedistus. Jis buvo kilęs iš Aukštuolių kaimo netoli Karsakiškio, visi jį vadino žydu, nes nešiojo ilgą barzdą.

Turiu vieną nuotrauką, kurioje partizanai molėtiškiai žiemą, iš sniego nulipdę didžiulį Stalino biustą, susėdę aplink jį juokiasi.

Partizanai fotografuodavosi gyvi, o čekistai labai mėgo juos fotografuoti nušautus, visaip išniekintus, bet pašaliniams to daryti neleido. Kartais kai kas surizikuodavo ir labai atsargiai „iš po skverno“ pro šalį eidamas slapčia nuspausdavo fotoaparato „knipsiuką“. Vieną iš tokių savo galva rizikavusių fotografuotojų galiu paminėti – tai kupiškėnas Steponas Martinonis iš Šalnakundžių kaimo. Vieną jo nuotrauką turiu ir aš. Martinonis pastaruoju metu gyveno Kupiškyje, dabar jau miręs.

Gerai žinojau, kad didžiąją daugumą okupantų draudžiamų lietuviškų raštų, knygų, taip pat ir nuotraukų, iki šių dienų išsaugojo tik eiliniai kaimo žmonės, visas šis nacionalinis turtas archyvuose, muziejuose buvo beatodairiškai sunaikintas. Palyginti labai maža dalis partizanų nuotraukų išliko valdiškuose archyvuose, nors jų čekistai turėjo sukaupę tūkstančius. Dabar jau galima pasakyti, kad pokario metų partizanų nuotraukas bei negatyvus žmonės išlaikė gerai užsandarintuose induose: stiklainiuose, buteliuose, užkasę juos kur palangėje ar po slenksčiu, kad po daugelio metų nesunkiai būtų galima rasti. Kiek žinau, metaliniuose bidonuose užkastos nuotraukos išsilaikė blogai, nes per daugelį metų metalą praėdė rūdys, į vidų pateko drėgmė, bidonai tapo nesandarūs, nuotraukos juose sugedo nebepataisomai.

Vienas žmogus Panevėžio rajone nemažai partizanų nuotraukų išlaikė paprasčiausioj pušinėje smalingoje kaladėje, numestoje kieme tarp kitų kaladžių. Ta kaladė buvo perskelta pusiau, viduje išskaptuota tuštuma, ten gerai supakuotos ir sudėtos nuotraukos, o kaladės abi dalys sukaltos „jėzusiniais“ vinimis. Žmogus pasakojo, kaip stribai darė kratą, nes buvo įskųsta, išvertė visą gryčią, nuo sienų nuplėšė popierius, bet jokių nuotraukų nerado. Lauke dar paspardė tas kalades ir keikdamiesi išėjo.

Tauragėje šiuo metu tebegyvenantis partizanų fotografas Jonas Osgirdas daugelį partizanų negatyvų išlaikė iki šių dienų išgręžęs stalo koją, ten sudėjęs juos ir kietai užkalęs mediniu kamščiu.

Krekenavoje gyveno garsus fotografas Tadas Bajarūnas, kuris pokario metais pagal stribų bei rusų enkavedistų užsakymus fotografuodavo nušautus atvežtus iš miškų ir numestus ant gatvės partizanus. Nors čekistai ypatingai kontroliavo fotografo Bajarūno darbą, negatyvus pasiimdavo kartu su nuotraukomis, nepalikdavo, kad fotografas nepasidarytų kopijų, bet jo sūnus Vytautas keliolika tokių nuotraukų vis dėlto kažkaip rizikuodamas sugebėjo pasilikti ir išsaugoti iki šių dienų. Jeigu apie tai būtų sužinoję Krekenavos enkavedistai, vargu ar Vytautas būtų išvengęs Sibiro.

Prasidėjus Atgimimui, partizanų nuotraukų rinkėjų, tokių kaip aš, atsirado ir daugiau. Jonavietis Vaclovas Janušis labai plačiai važinėjo po Raguvos, Traupio, Miežiškių, Ukmergės ir Panevėžio rajonų apylinkes, rinko iš žmonių partizanų nuotraukas, po to jas kopijavo, didino ir iš storo kartono darė sulankstomus planšetus. Tuos planšetus su partizanų nuotraukomis vežiojo po minėtas apylinkes ir ten žmonių suėjimuose, Sąjūdžio susirinkimuose, įvairiuose mitinguose juos iškabinėdavo ant sienų ir taip viešai demonstruodavo žmonėms. Tuo metu tai buvo gana sėkmingas susipažinimas su partizanų fotografijomis, nes naujos kartos jaunimas, o ir didžioji dalis vyresnio amžiaus gyventojų nebuvo matę nei partizanų, nei jų nuotraukų. Žmonės buvo sužavėti tomis fotografijomis.

Pamenu, Raguvos kultūros namų salėje vos tilpo visi susirinkusieji, ant sienų – didžiulės partizanų nuotraukos, senos močiutės eina ir žiūri, viena atpažįsta savo brolį, kita – pažįstamą, gulintį nukankintą prie Raguvos stribyno. Daugelio akyse matyti ašaros, atgyja skaudūs prisiminimai. Baisi žmonių kančia dvelkia iš tų nuotraukų! Iškart pasijuto, kad 50 metų okupacija paliko giliai skaudų pėdsaką tautos atmintyje. Už tokį atvirą ir viešą partizanų nuotraukų demonstravimą tada Janušį daugelis įtarė esant KGB siųstu žmogumi, ne visi juo pasitikėjo, manė, kad jis – provokatorius. Tuomet ėjo tik 1989-ieji metai. Viena Janušis padarė klaidą, kad nuotraukų neidentifikavo, neaprašė ir, deja, daugelio nuotraukų originalų nebegrąžino tiems, iš kurių buvo paėmęs. Maždaug po dvylikos metų Janušis dalį partizanų nuotraukų kopijų perdavė man asmeniškai saugoti. Jos buvo „nuogos“: be aprašų, vienas ir aš turėjau, kitos buvo visai nematytos. Buvom sutarę su Janušiu susitikti ir padaryti kai kurių nuotraukų aprašus, bet jo lemtis buvo labai netikėta – po metų jis mirė.

Partizanus daugiausia fotografuodavo jų ryšininkai, rėmėjai arba šiaip artimi ir patikimi žmonės. Kiek apie fotografavimą teko girdėti pasakojimų iš pačių partizanų lūpų, paprastai partizanai, vengdami į būrį atsivesti pašalinį žmogų, fotoaparatą dažniausiai pasiskolindavo ir patys fotografuodavosi, paskui atiduodavo patikimam asmeniui ryškinti juostas ir daryti nuotraukas. Fotografijas partizanai dažniausiai nešiodavosi su savimi, o jiems žuvus, nuotraukas pasiimdavo čekistai. Kiti savo nuotraukas palikdavo saugoti pas artimus, patikimus žmones.

Pandėlio apylinkėse Pilėnų tėvūnijos Trimito būrio vadas Jonas Baltušis-Trimitas 1955 metų vasarą ėjęs nuo Panemunio per Kučgalį aplankyti savo motinos, kuri tuo metu gyveno Buivėnų kaime, Pandėlio valsčiuje. Tarsi nujausdamas savo lemtį, Kučgalyje užsuko pas mažai pažįstamus žmones Paliulionius pailsėti ir pasiteirauti, ar apylinkėje nepastebėjo vaikščiojančių stribų ar rusų MGB garnizono kareivių. Pernakvojo, o ryte išeidamas iš planšetės išsiėmė nemažą pluoštelį (apie 80 vienetų) nuotraukų ir paliko namų šeimininkei Janinai Paliulionienei-Januševičiūtei. Kitą dieną Baltušis buvo išduotas KGB agento Skuturnos ir suimtas, o vėliau teistas ir sušaudytas. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai lankiausi pas Paliulionius Kučgalyje ir užrašinėjau jų prisiminimus, tas nuotraukas Paliulionienė ištraukė iš už krosnies, atnešė ir padėjo ant stalo. Suprasdama, kad aš jas galėsiu kažkur panaudoti, geranoriškai man jas atidavė. Jei ne ši atkakli ir drąsi kaimo moterėlė, šiandien tų  nuotraukų nebūtų nei mano knygose, nei Genocido centro albumuose. Šiose nuotraukose buvo įsiamžinę visi Pilėnų tėvūnijos partizanai, pas juos atvykę svečiai iš Vyčio, Algimanto apygardų, ne vienoje jų įsiamžinęs garsus poetas, partizaninės spaudos leidėjas biržietis mokytojas Bronius Krivickas-Vilnius, daugelis kitų to meto Pandėlio, Panemunio, Kvetkų, Papilio, Biržų, Kupreliškio apylinkių partizanų.

Nemažai (apie 150 vienetų) Panevėžio Žaliosios girios nuotraukų taip pat Atgimimo metais visai atsitiktinai pateko į mano rankas. Kartu su nuotraukomis buvo išsaugoti ir visi negatyvai, iš kurių fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius buvo padaręs geras nuotraukas, kurias demonstravo parodose ne vien Lietuvoje, bet ir Amerikoje. Šias nuotraukas (negatyvai 6x6 ir 6x9) fotografavo ir darė Žaliosios girios partizanas Antanas Žygas-Aptiekorius. Vėliau jis buvo suimtas, nuteistas ir sušaudytas. Kaip žinoma, jis, baigiantis karui, pasitraukė į Vokietiją, ten mokėsi ir, baigęs Abvero žvalgybos mokyklą, desantu 1945 m. buvo permestas į rusų okupuotos Lietuvos teritoriją – Panevėžio apylinkes. Su desantine amunicija iš Vokietijos jis atsigabeno ir plačiajuostį fotoaparatą. Iš esamų nuotraukų galima spręsti, kad Žygas ne tik kitus mėgo fotografuoti, bet mėgo fotografuotis ir pats. Kas antroje nuotraukoje jis įsiamžinęs vienas ir su kovos bendražygiais, ginkluotas ir be ginklo. Šios nuotraukos taip pat labai gausiai papildė mano leidžiamų knygų „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ tomus.

Gana įdomiai susiklostė Kupiškio apylinkių Pašepečio partizanų būrio nuotraukų likimas, kurias fotografavo ir darė buvęs šio būrio ryšininkas ir rėmėjas Kazys Juknevičius. Šis žmogus, turėjęs auksines rankas, statė partizanams bunkerius, darė slėptuves, buvo vienas iš pagrindinių Pašepečio būrio partizanų tiekėjų. Tais laikais jau turėjęs motociklą, juo vežiojęs partizanų vadus į įvairius sąskrydžius ir pats, kaip ryšininkas, motociklu daug partizanų būrių apkeliavęs, kol pagaliau buvo išduotas ir suimtas.

1990 m. užrašinėdamas Kazio Juknevičiaus prisiminimus, pasiteiravau, ar jis kartais nežino, kur galėtų būti užsilikusių partizanų nuotraukų. Prieš tai jis buvo minėjęs, kad pats turėjo fotoaparatą „Moskva-5“ ir juo fotografuodavo partizanus. Kazys sukluso ir, trumpai prisiminęs tokį vieną epizodėlį, man štai ką pasakė: „Aš jau sveikatos nebeturiu, jeigu gali, nuvažiuok į Šepetą, ten dar turėtų stovėti durpių kraiko fabrikėlis. Tame fabrikėlyje, lipant laiptais į antrą aukštą, dešinėje pusėje turėklo apačioje yra paslėptos Pašepečio būrio partizanų nuotraukos su negatyvais ir užkaltos mediniu kamščiu. Šepetoje dar tebegyvena buvęs partizanas Albertas Apšega-Raišys, jis žino, kur yra tas fabrikėlis, tau parodys...“. Ilgai nelaukęs, susikrovęs reikiamą aparatūrą pokalbiui su Apšega, jau sekančią dieną išdūmiau į Šepetą. Nuvažiavęs prisistačiau esąs partizanų prisiminimų užrašinėtojas, paaiškinau, kad ruošiuosi išleisti partizanų prisiminimus atskira knyga...

Nelabai džiaugsmingai sutiko mane buvęs partizanas Albertas Apšega, net ir į vidų nenorėjo kviestis nelaukto svečio, bet, kiek patrypinėjęs ant laiptų, vis dėlto paprašė užeiti. Pirmiausia pasukau kalbą, kad norėčiau užrašyti jo prisiminimus, tačiau Albertas kategoriškai atsisakė šia tema kalbėtis. Tik pasakė, kad jis per daug nukentėjęs nuo okupantų – trys broliai miške žuvę, o ir pats tik per plauką gyvas likęs. Turėjau atsivežęs vieną neaiškiais keliais į mano rankas patekusią nuotrauką, kurioje buvo ir pats Albertas. Jis tą nuotrauką paėmęs vartė vartė rankose, po to nuėjo į kitą kambarį ir iš ten atsinešė gal kokias penkias nuotraukas. Supratau, kad tai jo būrio fotografijos, viena tokia pat kaip ir manoji. Pats būdamas gerai susipažinęs su fotografijos gamybos technologija, iškart supratau, kad tos nuotraukos darytos siaurajuosčiu didintuvu iš plačių (6x6) negatyvų, nes nuotraukų pakraščiuose – blyškūs ratilai ir jau nėra vaizdo ryškumo. Paklaustas, iš kur tas nuotraukas gavęs, jis atsakė, kad toks medžiotojas Kupišky turėjęs negatyvus ir padaręs. Aš jau rimtai susidomėjau ir paprašiau, kad jis pasakytų, kas tas žmogus. Albertas ir šį kartą liko nesukalbamas, kategoriškai atsisakė pasakyti to žmogaus pavardę ir adresą. Tik įsiminiau jam gal netyčia išsprūdusį žodį – medžiotojas. Dar paklausiau ir apie durpių kraiko fabrikėlį, ar neparodytų, kur jis yra. Albertas tik nusišypsojo sakydamas: „Žinai, tas fabrikėlis 1967 metais sudegė iki pat pamatų, ta vieta dabar dilgėm užžėlusi“. Labai nusiminiau, bet ką darysi, laiko nebesugrąžinsi atgal... Atsisveikinau su partizanu Albertu ir patraukiau į Kupiškį pas vieną seną pažįstamą su viltimi, gal jis ką žinos apie „medžiotoją“. Nuojauta neapvylė. Šis iškart pasakė, su kokiu medžiotoju artimai bendrauja Apšega, tik įtaria, kad tas medžiotojas gali būti Apšegai pristatytas Kupiškio KGB ir jį seka. Bet pasirinkimo nebeturėjau: žinau žmogų, jo pavardę, adresą, tad, metęs į šalį visas abejones, tą pačią dieną nuvykau pas minėtą pilietį P. O. Prisistačiau labai rimtai, paaiškinau, kad renku medžiagą apie pokarį, kad ką tik lankiausi pas jam gerai pažįstamą partizaną Apšegą, kuris man nurodė kreiptis į jį ir pasakė, kad šis turįs jo būrio nuotraukų, tad gal leisiąs jas nusikopijuoti. Per savaitę pažadėjau grąžinti. Iš pradžių žmogus, taip netikėtai užkluptas nepažįstamo, sutriko, bet, matyt, šį kartą pataikiau labai tiksliai – jam net nekilo abejonių, jog nesu Apšegos nukreiptas ir su juo nekalbėjęs tuo klausimu. Tik prasitarė: „Ale kaip čia dabar? Prašė niekam neprasitarti apie šitas nuotraukas, o va...“. Aš žmogų iškart nuraminau, ir jis nuėjo į kambarį atnešti nuotraukų. Tik vieno bijojau, kad nepaskambintų Apšegai ir nepasiteirautų apie mano apsilankymą. Bet labai greitai jis grįžo su nedideliu pakučiu laikraštinio popieriaus, kuriame buvo įvyniota apie 40 nuostabiai gerai išsilaikiusių plačiajuosčių negatyvų.

Kai negatyvai atsirado mano rankose, kilo didelis noras sužinoti, kaip, kokiais keliais jie pateko pas šitą žmogų. Ir štai ką jis papasakojo: „Kai sudegė Šepetos durpių kraiko fabrikėlis, valdžia gyventojams leido rinktis išlikusią medieną malkoms ir vežtis į namus. Tuos apdegusius sienojus vežiausi ir aš. Senų pjuvenų krūvoje pastebėjau gerai špagatu apvyniotą ryšulėlį. Apsidairiau, ar nieks nestebi, paėmiau jį ir įsidėjau į kišenę. Pradžioje galvojau ir tikėjausi, kad pinigai, bet, kai grįžęs į namus tą ryšulėlį išvyniojau, pasipylė nuotraukos ir atskirai dar supakuoti negatyvai – juostos. Vėliau bandžiau iš tų negatyvų daryti nuotraukas, bet plačiajuosčio didintuvo neturėjau, o su siaurajuosčiu nelabai pavyko. Sulyginęs esamas nuotraukas su mano darytomis, supratau, kad tai tų pačių nuotraukų negatyvai, jose atpažinau ir Albertą Apšegą, stovintį ginkluotą su kitais vyrais. Tada supratau, kad tai jo būrio partizanai. Sakau sau dabar: nuvešiu, parodysiu, pradžiuginsiu žmogų, gal dar butelį pastatys. Albertas tada neseniai buvo grįžęs iš Rusijos legerių ir Šepetos katilinėje dirbo kūriku. Pasiėmiau tas nuotraukas, dar norėjau ir negatyvus paimti, bet kažkokia nematoma ranka sulaikė. Nuvežiau jas Albertui, jis kaip tik tuo metu buvo katilinėje. Išėmiau iš kišenės nuotraukas ir padaviau jam pažiūrėti. Žiūrėjo, vartė ilgai po vieną, po to priėjo arčiau pakuros, dar kartą pažiūrėjo, pastebėjau – buvo labai susijaudinęs, nubraukė nuo veido ašarą ir pasakė: „Aš kentėjau, tėvai kentėjo, broliai kentėjo, nebenoriu, kad kas nors dar kentėtų“, – ir visas šitas nuotraukas sviedė į pakurą. Likau stovėti šoko ištiktas. Tik tada prisiminiau, kaip gerai, kad dar negatyvai liko namuose...“.

Nuotraukas iš tų negatyvų man tada padarė fotografas S.Bagdonavičius, keliolika jų patalpinau savo išleistose knygose šalia Pašepečio partizanų bei jų ryšininkų publikuotų prisiminimų. Atsirinkęs pačias geriausias, Bagdonavičius padarė parodinius jų variantus.

Šių negatyvų radimo istorija tuo dar nesibaigė. Po kelerių metų, kai 1996-aisiais išėjo mano pirmoji knyga „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ ir kai dalį šitų knygoje patalpintų nuotraukų išvydo Kazys Juknevičius, jis primygtinai manęs ėmė prašyti, ilgai nedavė ramybės, skambindavo telefonu beveik kiekvieną dieną, kad aš jam atvežčiau šitų nuotraukų negatyvus. Sutarėm vyriškai, kaip tikri partizanai, kad tuos negatyvus aš dar kartą pasiskolinsiu, Kazys pasidarys iš jų nuotraukas, o negatyvus grąžinsim atgal P. O. (Petrui Ožiui). Taip aš dar kartą pasiskolinau negatyvus, paaiškinęs, kad atsirado jų savininkas, su kuriuo sutarėm, kad jis pasidarysiąs nuotraukas, o negatyvus, užgarantavau, pažadėjo po mėnesio grąžinti. P. Ožys, manimi absoliučiai pasitikėdamas, atidavė negatyvus, aš juos atvežiau ir perdaviau Juknevičiui. Šis negatyvus paėmė, įdėjo į spintą, užrakino ir pasakė:

– Dabar aš šituos negatyvus areštuoju ir daugiau jų jau niekas nematys, jie liks mano žinioje.

Pasijutau tarsi mazgote per veidą trenktas. Pastebėjęs, kad likau šokiruotas tokio jo netikėto akibrokšto, Juknevičius man dar pasiūlė stiklelį kažkokios savos gamybos trauktinės, bet aš griežtai atsisakiau, pakilau ir išėjau net sudie nepasakęs. Likau smarkiai pažemintas ir apviltas. Ką dabar pasakysiu anam žmogui? O pasakyt reikės. Argi jis bepatikės manimi? Nesupratau, kodėl toks žmogus, kaip Kazys Juknevičius, galėjo taip negarbingai pasielgti...  

Po savaitės vėl nuvažiavau pas negatyvus skolinusį Petrą Ožį ir viską jam išklojau. Žinoma, nusiminė žmogus, bet gal ne tiek dėl negatyvų, kiek dėl tokio negražaus ir negarbingo K. Juknevičiaus poelgio.

Dažnai sakydavau, kad yra likimas, nuo kurio nepabėgsi. Po keleto metų paskambino man Panevėžio politkalinių bendrijos pirmininkė Antanina Valeikienė ir paklausė, ar man kartais nebūtų reikalingi negatyvai, kuriuose, atrodo, yra nufotografuoti partizanai. Pas juos buvo atėjęs žmogus ir pasiūlęs negatyvus, nes miręs juos turėjęs giminaitis, dabar jie tvarką butą ir norėtų atsikratyti paliktomis „šiukšlėmis“. Iškart sutikau juos priimti. Atneša man tuos negatyvus, matau – tie patys, kuriuos kažkada „areštavo“ dabar jau a. a. Kazimieras Juknevičius. Pasirodo, tai jis iškeliavo į amžinąją Dievo karalystę, o negatyvai per gerų žmonių rankas sugrįžo atgal pas mane.

Tai tik viena tokia paini ir įdomi partizanų nuotraukų išlikimo istorija, į kurią atsitiktinai buvau įpintas ir aš.

Partizanų nuotraukų yra išlikę nemažai. Kiek man teko važinėti po Lietuvą renkant partizanų prisiminimus, beveik kiekviename krašte tokių nuotraukų rasdavau pas žmones, nors labai daug jų buvo sunaikinta paskutiniais laisvės kovų dešimtmečio metais bijant, kad kratų metu jų nerastų stribai arba rusų enkavedistai – už tai grėsė Sibiras ar kiti nemalonumai.

Buvęs partizanas raguvietis Juozas Tribušauskas yra pasakojęs, kad jo buvusi ryšininkė, jau jam grįžus iš lagerio 1967 metais, sumetė į krosnį ir sudegino apie šimtą partizanų nuotraukų. Apie 20 raguviečių partizanų nuotraukų, Mykolo Dobrovolskio vadovaujamo būrio dar pačių pirmųjų 1946 m. gana įdomių nuotraukų išliko pas kitus žmones ir pateko į mano asmeninį archyvą ir buvo publikuotos mano knygose.

Panevėžyje pokario metais vienas iš žymesnių partizanų fotografų buvo Jonas Cibulskis. Apie šį fotografą yra kažkiek aprašyta mano knygose Prano Dobrovolskio-Karvelio, Aldonos Venckūnaitės ir Ksaveros Mieliauskienės-Lapavičiūtės-Rūtos prisiminimuose. Aš šio žmogaus asmeniškai nepažinojau. Iš to, ką teko išgirsti iš jį pažinojusių žmonių ir to, ką teko rasti ir skaityti KGB archyviniuose dokumentuose, galima daryti išvadą, kad tai buvo kontraversiška asmenybė, matyt, neturėjusi kito pasirinkimo. Pradžioje jis įsitraukė į rezistencinę veiklą ir priklausė Žaliosios girios partizanų vadų S. Kulio-Briedžio ir J. Šomkos-Čerčilio 1950 metų lapkričio mėnesį įkurtai ir Panevėžio mieste veikusiai partizanus palaikančiai antisovietinei organizacijai „Aušros tėvūnija“, o vėliau, kaip matyti iš minėtų žmonių prisiminimų, sąmoningai ar nesąmoningai pasitarnavo ir savo priešams. Šiandiena negaliu pasakyti, ar yra išlikusi bent viena Cibulskio daryta partizanų nuotrauka.

Vyčio apygardos partizanų nuotraukų nemažai išsaugojo Levaniškių kaime gyvenanti partizanų ryšininkė Emilija Mincaitė. Ji jas daugelį metų slėpė žemėse užkastame metaliniame bidone. Levaniškių kaime, Birbilų sodyboje, nemažai partizanų nuotraukų buvo sudėta į stiklainį ir užkasta sode po obelim, bet ar nuo šalčio, ar žemę kasinėjant stiklainis sudužo ir nuotraukos sugedo jau nebeatpažįstamai. Levaniškių kaime Juozakėnas turėjęs fotoaparatą ir fotografuodavęs partizanus. Jurgelionyse (Ukmergės r.) nemažai Žaibo būrio nuotraukų buvo paslėpta pas Tamošiūnus, bet jų jau irgi neliko – sugraužė pelės.

Traupyje Kuprio, Žygaudo partizanų būrių nuotraukas, įvyniojusi tarp skudurų, iki Atgimimo išlaikė Julė Radzevičienė, vėliau šias nuotraukas atidavė Anykščiuose gyvenančiam Eligijui Smetonai. Po Eligijaus mirties tos nuotraukos buvo perduotos Anykščių muziejui.

Vyčio apygardos Antano Žilio-Žaibo būrio partizanus fotografuodavo Vytautas Bujokas (g. 1919 m.) iš Balelių Ukmergės rajone. Vėliau, slapstydamasis nuo persekiojimo, išvyko gyventi į Druskininkus, o dar po kelerių metų persikraustė į Šilutės rajono Jonaičių apylinkės Gaidelių kaimą. Vargu ar šiuo metu jis tebegyvena.

Ukmergės rajone Lietuvos prezidento A. Smetonos dvaro sodininkas Taliūnas, gyvenęs Lėne, 1947–1948 m. taip pat fotografuodavo partizanus, jo keletas darytų nuotraukų išliko ir taip pat pateko į mano asmeninę kolekciją. Jose Šemežio, Vaclovo Burbulio, Alfonso Smetonos, Danieliaus Vaitelio būrių partizanai.

Prie Lėno ežero, už Smetonos dvaro, pas Bižanus gyveno dar vienas partizanų fotografas – Kazys Vasiliauskas (g. 1920 m. Debikonių k., Panevėžio r.). Jis fotografavo D. Vaitelio būrio partizanus, vėliau buvo suimtas, nuteistas 10 metų lagerio, iš kurio apie 1956 m. grįžo į Lietuvą jau be sveikatos ir netrukus mirė. Ne vienas man yra sakęs, kad jis buvo siųstas čekistų, dalį padarytų nuotraukų turėjęs atiduoti čekistams, bet jų užduoties nevykdęs, todėl buvo suimtas ir nuteistas.

Iš Vadoklių kilęs partizanas Vladas Spurgis-Šaltis (g. 1909 m.) pradžioje fotografavo partizanus be ginklų, vėliau vadai jam leido fotografuoti ir su ginklais (iš partizanės Zofijos Žilienės-Klajūnės prisiminimų). Jis buvo vienas iš pagrindinių Žaibo būrio fotografų, jo darytų nuotraukų pas žmones išliko nemažai. Ryšininko Henriko Vanago-Paparčio pasakojimu, už Spurgio galvą čekistai buvo pažadėję dešimt tūkstančių rublių. Spurgis partizanams darydavo ir dokumentines nuotraukas, nes vienu metu Vyčio apygardos partizanams buvo išduodami partizanų pažymėjimai, kuriuose būdavo įklijuojama partizano nuotrauka ir įrašomas slapyvardis. Spurgis žuvo 1949 m. liepos 31 d. Alančių kaime.

Kupiškio rajono Salamiesčio apylinkių, arba kitaip vadinamo „salamiestėnų“, partizanų būrio vadas, buvęs Lietuvos aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis-Dėdė, kilęs iš Gineišių kaimo, Pandėlio apylinkės, buvo didelis mėgėjas fotografuoti. Dar nepriklausomoje Lietuvoje įsigijęs tuo metu gana brangų siaurajuostį fotoaparatą „Leica“, daug prifotografavęs savo tarnybos draugų, artimųjų, padaręs daug nuotraukų. Jau okupuotoje Lietuvoje, būdamas partizanu, fotografavimo visai atsisakė ir kitiems griežtai draudė fotografuotis iki pat savo žūties 1949 metais. Nuotrauką jis laikė vienu iš pavojingiausių dokumentų, nustatančiu ir įrodančiu partizano, ryšininko ar šiaip partizanams artimo žmogaus tapatybę. Tik dvi jo partizanavimo laikų nuotraukos yra išlikusios, ir tai fotografuota kito partizano su plačiajuoste kamera. Tindžiulio „Leicą“, kaip dėdės relikviją, šiuo metu (2012 m.) tebeturi ir tebesaugo jo sūnėnas Rimvydas Tindžiulis, gyvenantis Gineišių kaime, Pandėlio vlsč.

Pačias pirmas keturias partizanų nuotraukas savo gyvenime pamačiau apie 1975 metus, gavau jas iš mokytojos Vandos Vaivadienės-Baltušytės. Jose buvo įsiamžinę su ginklais jos brolis partizanas Jonas Baltušis-Trimitas, Romas Styra-Rėksnys, Alfonsas Valentėlis-Bankininkas Vailokaitis ir Stepas Giedrikas-Girietis. Tai buvo Biržų, Pandėlio apylinkių partizanai. Šias nuotraukas nutariau perfotografuoti ir jas aprašyti, bet ilgai galvojau, kaip paprasčiau ir aiškiau jas sunumeruoti. Iš mažų kalendoriukų iškarpiau skaičius, kuriuos dėjau ant nuotraukų kamputyje – taip ateityje perfotografavau šimtus partizanų nuotraukų. Jas perfotografavęs ir aprašęs, gerai supakavau, įliejau į smalą ir su kitais antitarybiniais raštais pakasiau po žeme. Viskas kuo puikiausiai išsilaikė iki šių dienų. Tokiu būdu susikūriau savą partizanų nuotraukų reprodukavimo sistemą. Vėliau, gavęs bet kokią partizanų nuotrauką, ją perfotografuodavau, uždėjęs kamputyje numeriuką eilės tvarka, padarydavau aprašą ir iškart slėpdavau tik man vienam žinomoje vietoje – reikėjo išlaikyti ir išsaugoti partizanų nuotraukas ir tuo pačiu apsisaugoti nuo akylai mane stebinčių KGB agentų. Tiesa, kartą buvau įkliuvęs per žioplumą ir neapdairumą.

Jei kas paklaustų, kokiame Panevėžio regione daugiausiai fotografavosi partizanai, galėčiau atsakyti traumpai – to šiandien niekas tiksliai negalėtų pasakyti. Kadangi mėgėjiška fotografija pokario metais buvo labai paplitusi, atsirado neblogų plačiajuosčių rusiškų fotokamerų: „Liubitel“, „Liubitel-2“, „Moskva“, „Moskva-3“, „Moskva-5“, „Iskra“ ir kt. Tai buvo vokiškų fotoaparatų kopijos, jų kainos nebuvo didelės, azartiškas mėgėjas galėjo paaukoti keliasdešimt rublių ir įsigyti tais laikais nuostabią fotografavimo priemonę. Kai kas dar nuo vokiečių okupacijos metų turėjo įsigiję siaurajuostes „Leicas“, tik iškildavo problema su nuotraukų padarymu. Tada kaimuose elektros nebuvo. Jei kas turėjo siaurajuostį didintuvą su 12 voltų lempute, galėjo nuotraukas daryti prisijungęs prie akumuliatoriaus. Plačiajuostės kameros buvo patogesnės, nes tiko kontaktiniam nuotraukų spausdinimui, nereikėjo jokio didintuvo, nors tos nuotraukėlės ir nebuvo didelės – 6x6 arba 6x9 cm dydžio, bet vaizdas palyginti išeidavo ryškus ir, pavyzdžiui, keliaujančiam žmogui (partizanui) kišenėje patogu nešiotis. Išradingesni vyrai neblogas nuotraukas pasidarydavo ir patys iš bet kokio negatyvo bunkeriuose dienos šviesoje panaudodami fotoaparatą. Tokiu būdu man irgi teko dauginti nuotraukas gyvenant kaime apie 1957–1959 metus.

Paskutiniu metu (2012 m.) susipažinau su aistringu partizanų nuotraukų kolekcionieriumi iš Utenos. Tai Renatas Unskinas, kuris važinėdamas po Utenos, Rokiškio. Pandėlio, Biržų apylinkes yra surinkęs nemažai partizanų nuotraukų. Keletą jų ir aš jam esu dovanojęs.

Daug būtų galima aiškinti apie nuotraukų darymą pokario metais. Manau, ateityje ne kartą bus kalbama apie partizanų nuotraukas, dėl kurių ne vienas pateko į Sibiro lagerius, NKVD, stribynų kamerose kentėjo nežmoniškas kančias, dėl kurių seserys išdavė savo brolius, mylimos merginos – savo sužadėtinius, dėl kurių daugelis paguldė savo galvas...

           ...................................................................

Renkant ir užrašinėjant laisvės kovotojų prisiminimus, teko patirti įvairiausių gerų ir blogų emocijų, susilaukti pelnytų ir nepelnytų priekaištų, gandų, pagyrimų, apdovanojimų ir netgi grasinimų susidoroti, sudeginti išleistas knygas ir panašiai. Mano pasirinktas kelias ne visada buvo laurais klotas. Patyriau tokį dėsningumą: jeigu žmogus doras, sąžiningas, jo nestebins kad ir kokie nemalonūs faktai būtų pateikiami skaitytojui, bet tas, kuris kažkada jau buvo gyvenime pasišiukšlinęs, jei kiek bus užgauta jo arogancija, visada ieškos tokios „tiesos“, kokią tik pats nori matyti, kokia tik jam vienam priimtina.

     ..................................................................................................................

Pirmoji pažintis su rašytoju, Kovo 11-osios akto signataru Kaziu Saja

Gerbiamas Pone Kaunieti! Čia ne koks atsišaukimas, o tokia šiuometinė mano kalėdinė „atvirutė“ seniems bičiuliams (sveikinimas su šv. Kalėdomis – R. K.).

Mes dar nepažįstami. Jūsų adresą sužinojau „Vagos“ leidykloj norėdamas padėkoti Jums už „Aukštaitijos partizanų prisiminimus“. Esu daug skaitantis žmogus, tačiau neprisimenu, kokia knyga mane yra šitaip paveikus, sujaudinus, privertus daug ką iš naujo skausmingai permąstyti.

Aš augau Žemaitijoj, asmeniškai pažinojau kai kuriuos tenykščius partizanus, bet mano žinios apie juos buvo palyginti labai menkos.

Jūs esat nuveikęs didžiulį istoriko, tyrinėtojo darbą. Knygų pratarmėse kalbat kaip mano bendramintis, iš kurio galėčiau daug ko pasimokyti. Deja, mano pajėgos mažinas... Vis dėlto norėčiau, pasitaikius progai, susitikti, išsikalbėti. Šiandien „Vagos“ knygyne nupirkau Jūsų knygą brig. gen. Jonui Kronkaičiui ir atsiprašiau už tą pažinimo skausmą, kurį sukels tos knygos skaitymas.

Kokią baisią karmą yra paveldėjus (įgijus?) mūsų tauta! Aš ne labai tikiu ta karmos teorija, bet man baisu, kai šitokie nusikaltimai lieka nenubausti, net neaptarti, kaip blogio triumfas! Kokia ciniška kunigo A. Valantino „atgaila“ – jis lygina save su karalium Dovydu, su apaštalais Petru ir Povilu! Koks to nelaimėlio likimas?

Dievaži, man sunku išpasakoti, ką aš dabar išgyvenu. Net miegoti sunku.

Bet vis dėlto dar kartą dėkoju už Jūsų žygdarbį, už tarnavimą tiesai.

Linkiu Jums kalėdinės nuotaikos, šviesesnių vilčių pasitinkant 2000-uosius metus!

Vilnius 1999 12 10                                                                     Jūsų Kazys Saja  

              ...................................................................................................................................

Po šio laiško prasidėjo mano artimesnis bendravimas su gerbiamu Kaziu Saja. Vienas iš mūsų bendrų darbų buvo partizanų prisiminimų rinktinės „Miškiniai“ sudarymas. Kadangi jau buvo išleistos kelios didelės apimties „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knygos, K. Saja pasiūlė sudaryt nedidelės apimties knygutę, į ją sudėt pačius įdomiausius prisiminimus ir išleist pasiskaityti jaunimui, Lietuvos kariuomenės savanoriams, kariūnams sužinoti apie pokario partizanų kovas, nes storų knygų jaunimas nelabai mėgsta skaityti. Tas darbas buvo suderintas su tuometiniu Lietuvos kariuomenės vadu brigados generolu Jonu Kronkaičiu, kuris pažadėjo finansinę paramą knygos išleidimui, buvo nustatytos paruošimo ir išleidimo datos. Taip, K. Sajos palaimintas, ėmiausi didžiulio darbo, kurio vėliau vos neprakeikiau...

          .......................................................................................................................

Mielas Romai,

baigiu skaityti trečiąją „Prisiminimų“ knygą. Tenka pripažinti, kad pirmosios dvi: tirštesnės, įdomesnės. Tos išvados galėčiau nesakyti, bet gal ji pravers sudarinėjant likusias knygas.

Ką daryti, kai apie vieną partizaną (tarkime, apie Juodą Poną arba Tindžiulį) pasakoja keli jį pažinojusieji... Manyčiau, jog visų į knygą dėti nereiktų. Užtektų vieno išsamiausio, o prie jo pridurti tik porą ištraukų iš kitų pasakojimų, kurie papildo pirmąjį.

Kažin ar būtina spausdinti po kelis KGB archyvinius dokumentus (kelių pakopų), kuriuose kalbama apie bylos nutraukimą išdaviku tapusiam Kregždei arba Vaitiekūnui Tautviliui. Kai kam, dabar tiriančiam tą bylą, visi dokumentai gali būti reikšmingi, tačiau šios knygos juk skiriamos plačiam skaitytojų ratui, todėl būtina pasirūpinti, kad pasakojimai nesidvejintų ir kad būtų patrauklūs, informatyvūs.

Tarkim – ką nauja pasako toks Povilas Januševičius, kuris nebuvo nei partizanas, nei ryšininkas? Taip, jis pailiustruoja dar vieną atvejį, dar vieną likimą: žmogus anksti registravosi, buvo beveik apolitiškas, o vis tiek buvo nuteistas. Betgi: tokiom istorijom prireiktų ne šešių, o šešiasdešimt knygų. Ir tos nesutalpintų visos kančių istorijos.

Žinoma, aš galiu būti neteisus. Rašau mėgindamas įsivaizduoti kitus skaitytojus ir labai norėdamas, kad MIŠKINIAI (manyčiau, kad toks paprastas, neįmantrus pavadinimas geriausiai atitinka pasakojimų stilių – taip pat neįmantru, liaudiška, paprasta) būtų plačiai skaitoma, neįkyri knyga, kur kiekvienas pasakojimas, papildytas prireikus kai kuriais kitų liudytojų fragmentais, pailiustruotų tam tikram skirsniui numatytą temą.

Gal, sakau, vertėtų apie tai bent pamąstyti?

Atsiprašau, kad šį kartą apsiribosiu tik šitomis pastabomis, linkėdamas sėkmės ir ištvermės –

2000, Velykos.  Jūsų K. Saja

           .....................................................................................................................

Pradinė atrinkta medžiaga šiai knygai sudarė apie pusantro tūkstančio puslapių, o knyga turėjo būti ne didesnė kaip trys šimtai puslapių. Visą tą lustą popierių parodžiau K. Sajai, jis tik už galvos susiėmė...

Atrinkinėdamas mąsčiau taip: nusiųsiu juos K. Sajai, tegu „perverčia“ (tiek perskaityti, aišku, užims nemažai laiko, kuris, be abejo, ir jam brangus) ir pasako savo nuomonę, kadangi iš tokios krūvelės gal paprasčiau būtų atsirinkti kokius 500 puslapių, negu iš aštuonių tūkstančių... Na, tiesiog norėjau iš profesionalo žmogiško patarimo, bet išėjo nelabai gražiai, nors ant jo nesupykau, stengiuosi protingų žmonių pamokymus visada įsidėti į galvą ir daugiau panašių klaidų nedaryti. Iš tiesų tos pastabos, tie pamokymai mums visiems išėjo tik į naudą.

Medžiaga pati rimčiausia ir pati geriausia, kurią būtų galima publikuoti planuojamoje knygoje. Ką beišmestum, sugriūtų visi planai. Šiaip taip sutarėm medžiagos apimtį sumažinti iki penkių šimtų puslapių. Ir vėl iš naujo – viską skaityti, vartyti, pertikrinti. K. Saja apsiėmė kažkiek paredaguoti. Paredagavo pusę tekstų, bet, matyt, ir jam kantrybė trūko – su visomis savo pastabomis grąžino man dar vienam sutrumpinimui. Paraštėse prirašė pastabų pastabėlių, iškarpiau jas visas, suklijavau ant atskirų lapų, išėjo visai įdomi medžiaga kada nors ateityje būsimam K. Sajos memorialiniam muziejui – kaip profesionalus rašytojas mokė kaimo berną rašyti knygas. Iš trijų šimtų K. Sajos man parašytų pastabų keliolika pacituosiu.

            ..........................................................................................................................

Atkreipkite dėmesį į savo knygos redagavimą. Juk tai chaltūra.

Mūsų knygai kažin ar tiks – kiekybe paprastam skaitytojui įvarysi nuobodulį, ir tiek.

Kam tos banalybės?

Hematogenas „bonkutėse“?

Gana, nes nauja medžiaga jau visai nenauja, o kartoja tą patį tik blankesne arba net nedovanotinai prasta kalba.

Įdomus epizodas, bet prastai prilipdytas.

Bent jau pasimokyti pasakojimų glaustumo tikrai vertėtų!

Sakau, pavargom... kuo toliau, tuo daugiau neapgalvotos ir neapdorotos medžiagos. O turėtų būti atvirkščiai. Visi skaitytojai nori, kad knyga „įtrauktų“, darytųsi vis įdomesnė.

Senų žmonių išgverusią kalbą būtina taisyti, neiškraipant minties. Kitaip sunku ją būtų skaityti.

Pliurpalėliai.

Pamažu suvokiau itin skaudų dalyką – surinkti žmonių prisiminimus – tai tik pusė darbo. Juos dar būtina žmoniškai užrašyti. Čia, mielas Romai, jūsų silpnoji dalis. Kartais norisi bartis: po velnių, negi taip sunku buvo pramokti švaresnės gimtosios kalbos?! N. Gaškaitė ir dar kaip buvo išmokus!

Arba nemoka žmogus pasakoti, arba jūs nesugebėjot atskirti grūdų nuo pelų. Pasakojimą tiesiog reikėtų perrašyti.

Nukristi galima nuo kopėčių, nuo stogo, bet ne taip kaip čia.

„Snargliai ir ašaros“, kaip sako žemaičiai...

Kuo toliau, tuo liūdniau... Stebiuos: 3 stori tomai jau išleisti, dar trims paruošta medžiaga... Ir iš viso to kalno pasakojimų nesiseka sudaryti 300 puslapių įdomiai skaitomos antologijos!

Čia jūs turėsit gerai paprakaituoti. Dabar – nei nuryt, nei išspjaut.

Toliau matau – pasakojimas labai netrumpas, sunku iš karto jį sutrumpinti ir jums nežinau ar pavyks.

Kas čia! Juodasis humoras?

Ne tam kliuvo – iš kur žinai, koks ten jausmas?

Beviltiška.

„Kiaulių šaudytojai“ – taip mūsų nedraugai galėtų pavadinti šiuos prisiminimus.

Visas šis pasakojimas – tarsi antroji, nepatrauklioji partizanų pusė: „išvėpimas...“ O jeigu norit tuos žioplius parodyti, rodykit, bet neskirkite tam?

Karikatūra! Puiki karikatūra, išjuokianti 6 jūsų knygas. Prastai! Labai prastai!

Pašlavinėkim...

Ištęsta, plepalai, neįdomu. Nebetaisau.

Siaubingas stilius! Žodžių daug, aiškumo maža.

Siaubinga kalba. Ar verta ją demonstruoti?

Užsipliurpta. Nebeįstengiu toliau taisyti.

Kalba tiesiog šizoidiška, „pseudomoksliška“ – nieko nebesusigaudai...

Vis dar nėra žadėtos temos. Silpna!

Šikniai! O kur jūsų sargyba?

Vėl pliurpalas.

Išmest! Neskanu, kai žmogus pradeda girtis ne tik savo žygiais, bet ir mintimis – po 50 metų...

Trumpinant negrįžti prie „Adomo ir Ievos“... Baisiai žodingas B. Grigonis...

Tai koks jis partizanas, po galais? Kol kas tik besislapstantis veršis. O jei ne partizanas, tai ar verta jį kimšti (tokį storą!) į knygą.

Mielas, Romai! Negi tokią neapdorotą medžiagą jūs pateikdavot, leisdamas APP? Norėčiau jus šiek tiek papeikti už tokį aplaidumą. „Ant svetimos barzdos lengva mokytis skusti...“.

Išmest arba žmoniškai pateikti! Redaktorius neprivalo būti jūsų bendraautorius! Toks darbas vadinamas chaltūra. Labai atsiprašau...

Gėda mūsų kareiviams demonstruoti tokius partizanus!

Ak, jeigu būtų taip lengva ir paprasta… Romai, kur jūsų reiklumas?

Truputį pikta, kad iki šiol to nepadarėt!

Mat, koks „Guvus Vincė“ – Valančiaus pasekėjas...

Velniškai daug vandenėlio – kažin ar pavyks nusunkti?

Kas čia? Didžiausias žygdarbis, kad palindo bobai po sijonu? Pasakojimas vertas tik mažo fragmento. Juk gali būti ir tokių. Nebūtina – ištisai po keliolika puslapių...

Žydišką nosį gali turėti ir ne žydas...

Prasto būta redaktoriaus!

Nevartokim tokių banditiškų žodžių!

Kaip sau norit – neskanus tas pagyrūniškas pasakojimas. Ir kada jis baigsis?

Tokie pasakotojai tarsi menkina tą kraupią, herojišką kovą. Miunhauzeno stiliaus pasakotoją galima įsileisti tik „dėl veislės“. Čia jų per daug.

Tik be pamokslų!

Sausa, neįdomu.

Oi, teks daug taisyti, braukyti, trumpinti. Arba atsisakyti apskritai iki 5 puslapių. Toliau – panaši velniava. Toks įspūdis, kad žmogus mėgsta išgerti ir pasigirti. Gaila.

Tai kaip jie po tiek šieno palindo? 15 vežimų – visa šalinė! Ant vienos lentos? Nesąmonė.

Apsaugok, Dieve, nuo tokių pasakojimų!

Besaikis žodžių netaupymas!

Perskaičius medžiagą, tenka pripažinti, kad labiausiai jaudina tik įvadas. Gal jį reiktų įdėti kitur, o tų silpnokų epizodų apskritai atsisakyti: nieko naujo. Beveik...

Gyvenimas įnešė daug korektyvų... Neaišku, kas tas (naivokas) instrukcijas paruošė, kaip į jas reagavo partizanai?          

                ...................................................................................................

Mielas Romai!

Šį ne itin malonų laišką rašau Jums Dzūkijos kaime, kur neturiu net Paties adreso, todėl nežinau, kada ir kaip jį išsiųsiu.

Gražina (žmona) lankėsi Vilniuje ir atvežė įvadą būsimajai knygai apie partizanus. Mane labai nugąsdino prisegtas raščiukas, kad rankraštis sudaro ar tik ne pusantro tūkstančio puslapių. Tai būtų neleistina, stačiai neįmanoma.

Mums reikia ne „mišiolo“, o ANTOLOGIJOS, kuri neturėtų daugiau kaip 500 puslapių.

Kas kitas gali padaryti reikalingą atranką, jeigu ne pats knygos sudarytojas, kurio galvoj ir kartotekoj visi tie žmonių pasakojimai? Nereikia, kad juose kartotųsi tie patys dalykai... NIEKAS KITAS tokio karpymo, braukymo geriau nepadarys. Neverta užkrauti to darbo kokiam nors redaktoriui.

Kitas skaudokas dalykas – visiškai nepasisekęs įvadas. Sprendžiu pagal save: taip atsitinka, kai esi nežmoniškai pavargęs. Aš nepažinau mielojo Romo Kauniečio. Anuose tomuose įvadai buvo labai gražūs. Čia viskas ištęsta, sujaukta, rašyta be plano, nesurastas kalbėjimo tonas, artimas tolesniems žmonių pasakojimams.

Nereikia diletantiškos Lietuvos istorijos apžvalgos. Užtektų prisiminti 1939 m. Stalino-Hitlerio paktą. Lietuvos vyriausybei apsispręsti buvo iš tiesų sunku. Tarkim, ir aš kaltinu ją už neryžtingumą, bet esu priverstas suabejoti, kai tuo klausimu nesutaria net labai rimti istorikai.

Reiktų kuo daugiau išvadų palikti knygos skaitytojų širdžiai ir protui. Tik būtina priminti, kokia situacija susidarė tuometinėj Lietuvoj. Kaip susidarė partizanų būriai, kas ir kaip juos suskirstė į tėvūnijas, apygardas ir t. t. Trumpai aptarti, kurie ir kaip buvo vadinami, ir leiskime kalbėti patiems tų įvykių dalyviams. Galbūt vienur kitur antologijos autoriui prireiks šį tą paaiškinti, pakomentuoti (ankstesnėse knygose pasigedau bent vieno kito bruoželio apie pasakotojo išorę, jo dabartinę buitį, polinkius ir pan.).

Nemanyčiau, kad įvadas turėtų būti ilgesnis kaip 10 puslapių. Svetimos citatos autoriaus tekste kažin ar reikalingos (Beje V. Mačiuiką gerai pažinojau: šioks toks poetas, prozininkas, buvęs disidentas, skulptorius, bet sovietologu, regis, nieks jo nevadino).

Dar kartą žvilgterėkit, Romai, kad ir į D. Grinkevičiūtės 38 puslapių apimties prisiminimus. Kiek daug ten pasakyta!

Man labai nesmagu Jums rašyti šias pastabas, bet ir aš jaučiuosi šiek tiek atsakingas kai kam pasiūlęs parengti TOKIĄ antologiją, kurią būtų galima (ir reiktų!) išversti bent į anglų kalbą. Nuo tos knygos parengimo šiek tiek priklauso ir PRASMĖ, kurios kai kada mūsiškiai pasigenda: partizaninio karo prasmės.

Stipriai, broliškai spaudžiu dešinę – Jūsų K. Saja

Rudnia, 2000 09 15

    ..............................................................................................................................

Gerbiamas Romai!

Susipažinau su tuo medžiagos kalnu būsimai knygai. Tikiuosi, kad Pats nelaikai, jog tai yra mūsų aptartos prisiminimų rinktinės apie partizanus rankraštis. Tai būtų keistas nesusipratimas, nes minėtai knygai reikia maždaug 300 puslapių. Jeigu tai 1500 puslapių medžiagos, teks dar gerokai pasukti galvą, kaip ją apdoroti. Visai tai medžiagai išleisti prireiktų 3-4 tomų. Faktiškai tai būtų jau išleistų ir tebeleidžiamų labai storų knygų APP pakartojimas su istorinių ir politinių straipsnių ištraukom, kurios tokiose prisiminimų knygose visiškai netinka. Mūsų aptartoji knyga būtų skiriama plačiam skaitytojų ratui (šauktiniams, kariūnams), todėl ji neturėtų atrodyti panaši į plytą tiek savo turiniu, tiek forma.

Aš šiaip taip įveikiau apie 150 puslapių ir netekau kantrybės, nes partizanų tema vis dar nebuvo liečiama. Ir begalė pasikartojimų! Kam tokioj knygoje kelis kartus kalbėti, kad raudonoji armija atrodė labai skurdžiai? Išeitų, kad geriau aprengti ir pavalgydinti OKUPANTAI (tokie kaip vokiečiai) mums būtų mielesni?!

Reiktų rūpestingai atrinkti grūdus nuo laiko suneštų šiukšlių senų žmonių pasakojimuose. Kalbant apie 1941 m. trėmimus, kai kur jau minimi „skrebai“, kurių tada nebuvo. „Mankurtai“, „švonderiai“ – taip pat visai nauji žodžiai, kurių kilmės ir esmės pasakotojai tikriausiai nežino. Vis pasikartojantis „žydelių“ smerkimas labai jau primena mūsų troškimą pasiteisinti po tų skerdynių, kai buvo šaudomi kalti, o dažniau visai nekalti žydai.

„Ąžuoliuko“ įkūrėjas nuostabus pedagogas, DLK Gedimino ordino kavalierius žydas Haris Perelšteinas kartu su lietuviais kentė badą ir šaltį prie Laptevų jūros. D. Grinkevičiūtės prisiminimuose tas objektyvumas labai tauriai išsaugotas. To reikia siekti ir mums. Vertingi tie prisiminimai, kur minimi tikri faktai, pavardės, savi išgyvenimai, o ne nuogirdos arba po daugelio metų susiklosčiusios kartais labai neobjektyvios išvados arba „baisiai teisingi“ moralai. Savo išvadas pasidarys knygos skaitytojas.

Nereiktų knygos perkrauti ginklų aprašymais, kurie šioj medžiagoj ne tik labai prastos kokybės – jie primena ištraukas iš ginkluotės katalogo. Daug reikšmingesni bunkerių brėžiniai, jie ne serijinės gamybos, lietuviški...

Prašau atleisti, Romai, kad rašau ne itin malonias išvadas. Kitaip negaliu. Apie įvadą knygai jau rašiau. Jame pakaktų pasakyti šį tą apie save – surinkusį begalę medžiagos apie miško brolius, išleidusį kelias prisiminimų knygas, kurias anaiptol ne kiekvienas randa laiko ir noro perskaityti. Čia – tų prisiminimų rinktinė, padedanti atskleisti partizanavimo laikotarpį (dešimtmetį – 1944–1954 m.). Daugiau apžioti vargu ar pavyks. Žinoma, teks pažymėti Hitlerio-Stalino paktą, I-ąją Lietuvos okupaciją, karą su Vokietija ir pokarį, kai Lietuva ryžosi gintis, tikėdamasi, kad pasaulio galingieji įvertins jos kovą ir privers Stalino imperiją atsitraukti. Tokia schema.

Įvade galbūt reiktų TRUMPAI paaiškinti, kas tie „banditai“ ir kas tie „stribai“, nors kai kuriuos neaiškius terminus įmanoma paaiškinti ir paraštėse (išnašose).

Sunki užduotis, tačiau partizanams tikriausiai buvo ne lengviau... O tokia rūpestingai parengta knyga, kurios nereiktų specialiai versti, kad ją skaitytų, prisidėtų prie mūsų tėvynainių tragiškos kovos įprasminimo. Tegul ši mintis, mielas Romai, Jums suteikia jėgų tą darbą atlikti nepriekaištingai.

Rudnia, 2000 09 23.       Jūsų Kazys Saja

  .........................................................................................................................

 Manau, dabar aiškus vaizdas, kaip man reikėjo suktis po tokių profesionalaus rašytojo pastabų, pastebėjimų ir tėviškų pabarimų. Aš pats tuo nė kiek nesistebiu: mano išsilavinimo ir išprusimo lygis šioje srityje diletantiškas, esu baigęs metalų technologijos specialybę, o ne literatūros studijas. Nepasimečiau, prisiekiau sau, kad užsibrėžtą darbą privalau padaryti. Keikiau save, gadinau nervus, nors niekam to nerodžiau, o mintyse dėkojau Kaziui Sajai, kad šis nepaliko manęs vieno kryžkelėje, stengėsi užvesti ant tikrojo kelio. Su didele kantrybe ir K. Sajos pagalba mudu tą antologiją šiaip taip sulipdėme ir, atrodo, ne taip jau blogai. Kai pasirodė pirmoji „Miškinių“ knyga, pastebėjau malonią šypseną K. Sajos veide, jis tada man pasakė: „Visai nebloga knyga išėjo... Aš ja patenkintas“. Supratau, kad mūsų kūriniu patenkintas buvo ir generolas Jonas Kronkaitis. Tuoj Karo akademijoje buvo surengtas „Miškinių“ pristatymas, apie knygą gana teigiamai atsiliepė ir knygos redaktorius Virgis Gasiliūnas. Man tai buvo viena iš didesnių švenčių: tokia sunki našta nukrito nuo pečių. Prisiekiau sau tvirtai, kad daugiau pagal užsakymus jokių knygų neberašysiu.

Kai vėliau į mane kreipėsi partizano Antano Kraujelio-Siaubūno sesuo Janina Šyvokienė ir pasiteiravo, ar negalėčiau sudaryti knygos apie jos brolį, iškart kategoriškai atsisakiau, juolab kad apie partizaną A. Kraujelį ne viską galima pasakoti šviesiomis spalvomis. To žmogaus biografija man per daug gerai žinoma, joje buvo nemažai tamsių dėmių, žinojau, kad artimieji nebus patenkinti nešališku sudarytojo darbu.

Aš turėjau vienintelį tikslą – kuo daugiau surinkti pokario laisvės kovotojų prisiminimų ir publikuoti juos. Šiam darbui aukojau savo laisvalaikį, sveikatą, pinigus, nes jaučiau, kad mano pastangos nenueis veltui, privalau įamžinti nors nedidelę dalelę kraupių tautos istorijos faktų, kad ateinančios kartos žinotų, kokia kaina buvo iškovota laisvė, kiek kraujo ir ašarų teko išlieti pokario kartai. Stengiausi parodyti tikrąjį okupantų veidą, kad mūsų žmonės niekada nepamirštų, jog laisvė ir nepriklausomybė yra neįkainojamas turtas, kad niekada nereiktų verkti ir keikti savos valdžios, kurią kartais mes patys labai nevykusiai pasirenkame. Svarbu, kad esame laisvi, niekas mūsų nežudo, netremia į Sibirą, esame patys šios žemės šeimininkai.   

Suprantu, kad už šias knygas man niekada neatleis nei vienas buvęs stribas, nei vienas okupantų „bildukas“. Ką nuteisė – atsėdėjo, grįžo iš Sibiro, grįžo iš lagerių, tuos laikus seniai pamiršo, o čia į knygas surašyta istorija, kurios jau nė kirviu neiškaposi. Žinau, kad užsitraukiau jų rūstybę, neapykantą, net prakeiksmus, nes daugelį demaskavau kaip nusikaltėlius, tautos genocido vykdytojus.

Šiandien ramia sąžine galiu pasakyti, kad savo tikslą pasiekiau. Jaučiu, kad nelikau skolingas tiems žiauraus likimo broliams, kurie savo galvas paguldė kovoje dėl laisvės gimtinės miškuose ar Sibire, kurie iškentėjo sužvėrėjusių raudonųjų čekistų ir stribų kankinimus tardymų kamerose, kurie iki galo kovojo už mūsų visų Laisvę ir Nepriklausomybę.

Bet štai – rezultatai. Kažkas yra pasakęs, kad ir už gerus darbus tenka nukentėti. Netruko mane pasiekti nelabai maloni „žinia“, neva aš užverbuotas KGB agentas, pseudonimu Panevėžietis, o mano kolegos Povilas Urbšys ir Gintaras Šileikis, su kuriais drauge dirbome Balio Gajausko vadovaujamoje konsultacinėje darbo grupėje KGB veiklai tirti, irgi buvę užverbuoti KGB agentai. Tik to ir tetrūko! Žarijas žarstydami, patys velniais tapome. Ir kam pasiskųsi? Pabandyk kam pasiguosti, kad toks nesi, sukelsi tik daug juoko. Šios „legendos“ kilmė mums iškart buvo aiški – KGB dar nemirusi ir savo senus metodus sugeba pritaikyti bet kam ir bet kada.

Po savaitės atėjo pas mane Vytautas Masikonis iš Panevėžio tremtinių sąjungos ir pareiškė, kad ten jau kalbama, jog mano KGB agentūrinis pseudonimas ne Panevėžietis, o Sidabrinis Voras. Su kolegomis tuomet pajuokavome, tuo viskas ir baigėsi. Tai buvo apie 1998 metus.  

2005 m. į mane kreipėsi rašytojas Kazys Saja ir pasiūlė man priimti Amerikos lietuvių A. ir M. Kiršonių skirtus pinigus (apie 10000 dolerių) ir išdalinti nuo sovietinės okupacijos nukentėjusiems žmonėms. Man atsisakius, paprašė bent sudaryti tokių žmonių sąrašą. Sąrašą sudariau ir nusiunčiau K. Sajai, jis persiuntė LLKS pirmininkui Jonui Čeponiui. Sudariau tik rekomendacinio pobūdžio sąrašą tremtinių, politkalinių, partizanų, rėmėjų, ryšininkų, kuriuos pažinojau. Daugiausia jame buvo senyvo amžiaus žmonių, invalidų, sunkiai besiverčiančių, kai kurie iš jų negavo jokios finansinės paramos iš jokių organizacijų ar fondų. Negalėjau patikėti, kad šis sąrašas LLKS vadovybėje sukels tokią isteriją, kad taip papiktins LLKS tarybos pirmininką Joną Čeponį ir jo bendražygius. Kai kuriems iš jų iškart tapau KGB agentu, pseudonimu Juodasis Voras, pasigirdo kategoriškos užuominos, kad mano knygose daug „šiukšlių“, kad jas reiktų sudeginti. Tos kalbos pasklido gana plačiai. Nuvažiuoju užrašinėti prisiminimų į Utenos rajoną, o ten moterėlės ir porina, kad naujai atkurtos Vytauto apygardos vadas Bronius Zabulis joms aiškinęs, kad aš blogas žmogus, savo knygose šmeižiu buvusius partizanų vadus. Labai nemalonu minėti B. Zabulio pavardę tokiame kontekste. Šį garbingą vyrą pažįstu gana seniai, tačiau šiuo atveju negalėjau nutylėti, taip norėjosi jo paklausti: „Gerbiamas Broniau, kuo aš Jums neįtikau, kad apie mane tokias kalbeles skleidžiat? Kas Jus verčia trukdyti man rinkti medžiagą apie Vytauto apygardos kovotojus ir artimiausiu metu išleisti dar vieną knygą – Vytauto apygardos partizanų prisiminimus? Tokie „nekalti“ gandeliai labai greit pasiekia jautrias žmonių širdis, tad atvirumo iš jų nebesitikėk. Iš Jurbarko paskambino buvęs partizanas Antanas Kisielius ir klausia: „Romai, kodėl tave pradėjo taip šmeižti?“. Paskambino dabartinės Kęstučio apygardos vadas dim. pulk. Leonas Laurinskas – tie patys klausimai, tos pačios užuominos: „Kas čia dedasi, kodėl tave taip šmeižia? Gal tu kreipkis į teismą, mes paliudysim“. Pakambino iš Kauno buvęs politkalinys Donatas Kvedaras, klausia: „Kodėl tave Čeponis šmeižia?“.

Gaunu iš K. Sajos Lietuvos partizanų globos fondo valdybos pirmininko L. Maskaliūno jam atsiųsto laiško kopiją, kurioje aiškiai juodu ant balto parašyta, kad jų turimomis žiniomis R. Kaunietis sovietinės okupacijos laikotarpiu buvęs užverbuotas KGB agentas, slapyvardžiu Juodasis Voras, turėjęs ginklą. Toliau jis rašo, kad Vyčio apygardos likusio gyvo vado B. Juospaičio nuomone, mano knygas reiktų sudeginti.

Pagaliau gaunu iš L. Laurinsko laišką – paliudijimą, kad rugsėjo 13 dieną Kaune, LLKS tarybos narių pasitarime, Jonas Čeponis viešai pasakė, kad R. Kaunietis buvęs užverbuotas KGB pseudonimu Juodasis Voras ir kad jo knygas reiktų sudeginti.

Tiesiog buvau šokiruotas tokio Jono Čeponio įžūlumo. Tuoj pat parašiau paklausimą į Lietuvos ypatingąjį archyvą išsiaiškint dėl mano asmens patikimumo. Pats susidomėjau savo asmeniu. O gal..? Iš tų išgamų visko gali tikėtis. Netrukus gavau atsakymą, kurį pasirašė laikinai einantis LYA direktoriaus pareigas Kęstutis Remeika, kur nurodoma, kad „<...>duomenų apie tai, kad Romas Kaunietis buvo verbuojamas sovietinio KGB organų ir apie agentą, slapyvardžiu Juodasis Voras, Sidabrinis Voras, nerasta“.

Kad surasčiau tiesą šioje nesusipratimų grandinėje, parašiau pareiškimą LLKS Etikos komisijos pirmininkui, buvusiam partizanui Jonui Kadžioniui. Pareiškime smulkiai išdėsčiau problemą ir paprašiau, kad LLKS Etikos komisija apsvarstytų šį mano pareiškimą ir atsiųstų atsakymą. Deja, Jonas perskaitė pareiškimą, palingavo galva ir grąžino jį man sakydamas, kad jis neturįs teisės priimti mano pareiškimo, paaiškino, kad tokie reikalai sprendžiami LLKS taryboje.

To reikalo per daug neviešindami, sutarėme, kad parašysiu pareiškimą LLKS Tarybai ir nusiųsiu jį Tarybos pirmininkui J. Čeponiui. Paprašiau, kad jie mano pareiškimą išnagrinėtų per dvi savaites ir duotų raštišką atsakymą, kitaip kreipsiuos į spaudą. Pareiškimas išsiųstas 2005 10 06. Atsakymo negavau. Aplinkiniais keliais sužinojau, kad posėdis neseniai buvo įvykęs, bet jame mano pareiškimo nesvarstė. L. Laurinsko teigimu, šį kartą J. Čeponis jau gynęsis, kad jis taip nekalbėjęs, kad tai prasimanymas. Tuomet Leonas Laurinskas, giliai tikintis žmogus, gindamas tiesą, grąžino J. Čeponiui Kęstučio apygardos vado regalijas ir protesto vardan atsisakė J. Čeponio siūlomos finansinės paramos, pasakęs  – „už pinigus aš neparsiduodu“.

Gerbiau ir gerbsiu visus buvusius Lietuvos laisvės kovotojus, esu tikintis žmogus ir Dievo akivaizdoje esu ramus, kad niekada nebuvau jokiu skundiku, jokiu okupanto agentu ar informatoriumi, nei su „sidabrinio“, nei su „juodo voro“ etikete, jos niekas nepriklijuos prie mano sąžinės. Ir po viešo mano pasisakymo spaudoje nebuvau išgirstas LLKS vadų, nebuvau jų suprastas. Garbūs ir naivūs iki kraštutinumo Amerikos lietuviai šiai organizacijai aukoja šimtatūkstantines aukas (Amerikoje leistas Lietuvos partizanų globos fondo aplinkraštis „Ryšininkas“  1999 m. Nr. 4 rašo, kad nuo veiklos pradžios 1995 m. rugsėjo 25 d. persiųsta 183.559.000 dolerių), tik ne istoriniam laisvės kovotojų įamžinimui, ne knygų leidybai...

Tai tik labai maža dalis negerovių, kurios jau sistemiškai tarpsta LLKS organizacijoje. Aš neturiu moralinės teisės analizuoti, kiek šioje organizacijoje yra žmonių, tikrai nenusipelniusių kario savanorio statuso, ką jau bekalbėti apie laisvės kovų dalyvio statusą, kiek kas gavo dolerių iš J. Čeponio rankų, pasirašė už vienokią sumą, ar gavo kitokią, kas su kuo dalijosi, mokėjo ar nemokėjo valstybei (Lietuvos valstybei, už kurią kažkada jauni vyrai galvas paguldė) priklausančius mokesčius. Tegu tai spręndžia pati LLKS taryba. Mano tikslas buvo viešai pasiaiškinti tiems žmonėms, kurie kažkada bendravo su manimi, žuvusiems laisvės kovotojams ir likusiems gyviems, kurių skaudūs prisiminimai sudėti mano knygose, kad jie žinotų, kas aš buvau ir kas esu. Nemanau, kad pelnytai „užsitarnavau“ tik Juodojo Voro etiketę. Jeigu tai būtų lietę tik mane asmeniškai, jokiu būdu nebūčiau ieškojęs teisybės, bet tai palietė ir visus, kurių skaudūs prisiminimai sugulė mano knygose. Ta tema teko paskelbti ne vieną straipsnį ir periodinėje spaudoje: „Apie mano nuveiktus darbus viską pasako sudarytos knygos „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, kurios skirtos kovotojams, žuvusiems ir iškentėjusiems Sibiro lagerius, prie kurių išleidimo nė mažiausia kruopelyte neprisidėjo dabartinė Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, tiksliau – jos vadovai. Iš jų pusės mano ausis pasiekdavo tik paslėptos pagiežos, neapykantos, pavydo replikėlės ir, kaip paskutiniu metu įsitikinau, pasipylė ir juodo purvo lavina. Aš jokių fondų pinigų nedalinau ir nedalinu, aš kategoriškai atsisakiau rašytojo ir Kovo 11-osios Akto signataro K. Sajos man siūlomo fondo grįžtantiems iš Sibiro tremtiniams paremti, nes gerai žinau: ten, kur pinigai dalinami, gražu nebūna. Kuo nusidėjau? Ar tuo, kad sudariau remtinų žmonių sąrašą? Buvau įsitikinęs, kad tuos žmones reiktų paremti (sąrašą pateikiu). Ar todėl nusidėjau, kad mano knygose nėra kai kurių LLKS vedančiųjų vadų užrašytų prisiminimų?“.

Netrukus „Valstiečių laikraštyje“ ir Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“ atsirado K. Sajos straipsnis „Joks dovanų karalius nenori būti mulkinamas“. Po to „Valstiečių laikraštyje“  (Nr. 46, 2005 06 11) ta pačia tema pasirodė dar trys straipsniai, kuriuose buvo minima ir mano pavardė. Supratau, kad buvau įveltas į nemalonią intrigą, kuri baigėsi tuo, kad mane apšaukė KGB agentu, kriminaliniu nusikaltėliu ir dabar be prisiekusiųjų teismo, matau, jau nebenusiplausiu tos dėmės.

2005 07 04 K. Sajai Lietuvos partizanų globos fondas (L.P.G. FUND) iš Amerikos atsiuntė laišką, kuriame aš jau atvirai įvardijamas kaip buvęs KGB agentas, slapyvardžiu Juodasis Voras, be to, ten rašoma, kad buvusio partizano B. Juospaičio nuomone, visas mano knygas reiktų sudeginti. Taip rašo Lietuvos partizanų globos fondas, į kurio valdybą įeina: pirmininkas – Leonas Maskaliūnas, sekretorius – Povilas Vaičekauskas, valdybos narė – Marija Remienė, valdybos narys – Antanas Paužuolis, valdybos narys – Povilas Pečiulaitis ir dar keturi atstovai. Ką begalėčiau jiems pasakyti? Nebent pasiūlyti atsipeikėti. Tada jiems spaudoje priminiau, kad jie įžeidinėja ir purvais drabsto ne tik mane, kad juos apkvailino tie, kurie Lietuvoje dalina fondo pinigus taip, kaip jiems atrodo geriau ir patogiau. Pasiūliau šitiems ponams atvažiuoti į Lietuvą, pažadėjau jiems Aukštaitijoje,  Ignalinos ir Zarasų  rajonuose, parodyti dar išlikusias gryčias, kulkų suvarpytomis sienomis ir durimis, kuriose tebegyvena vargšai buvę ryšininkai, rėmėjai, partizanai, kurie neturi jokių laisvės kovotojų statusų ir jų net nesigviešia. Jie – tikri patriotai, jų nežino net patys aukščiausi LLKS vadai ir, matyt, nenori žinoti.

Jeigu Kaunietis sudarė remtinų žmonių sąrašą, vadinasi, Kaunietis – pats blogiausias žmogus, jį galima sutrypti, sumaišyti su purvais, nes prie jo viskas limpa. Kaip apie blogą žmogų Romą Kaunietį jau prakalbo ir kai kurie dabartiniai partizaninių apygardų vadai, nors neseniai su jais buvo labai geri santykiai. Kas taip pasistengė mus sukiršinti? Ar ne čekistų metodais ir šį kartą vadovaujamasi? Jeigu metodai – tokie patys, gal ir kiršintojai tie patys?

Kai K. Saja nuėjo pas Lietuvos tremtinių sąjungos pirmininką Jakučionį išsiaiškinti padėties dėl fondo lėšų dalybų, Jakučionis Sajai parodė duris ir pasakė: „Lauk iš mano kabineto!”. Kokia gėda, kokia gėda... Man buvo kraupu klausytis Sajos žodžių, kada jis pasakė: „Aš galvoju, kaip tas Kaunietis dar gali užrašinėti jų prisiminimus?..“. Aš visam laikui savo mobiliajame telefone užfiksavau man jo atsiųstą SMS žinutę: „Jie mane užtektinai sužeidė...“.  

                   ................................................................................................................

STRAIPSNIAI  SPAUDOJE

1. Sajos straipsnis „Joks dovanų karalius nenori būti mulkinamas“

( „Valstiečių laikraštis“, Nr. 27, 2005 04 05):                         

Sakoma, kad Dovanų karalius mirė, bet, ačiū Dievui, jo pasekėjų vis dar atsiranda. Kalifornijoj gyvena Albinas Markevičius, Suvalkijos ūkininko sūnus, nuolat besirūpinantis tautiečių reikalais šiapus ar anapus Atlanto. Sunku būtų išvardyti visas intencijas, kurioms A. Markevičius yra aukojęs nemažus pinigus. Įgimtas arba įgytas jo santūrumas ir noras pagelbėti saviškiams užkrovė jam nelengvą atsakomybės naštą. Žmonės Albiną gerbia kaip itin sąžiningą verslo, įstatymų ir tarpusavio santykių žinovą. Su jo patarimu surašomi testamentai, A. Markevičius prašomas būti jų vykdytoju. Jis ne vienam yra pataręs nors dalį savo palikimo užrašyti Lietuvai, konkrečiai nurodant, kam tos lėšos privalo būti panaudotos.

Šių metų vasario 10 d. A. Markevičius Lietuvos partizanų globos fondui Čikagoje (Fondo prezidentas – L. Maskaliūnas) pasiuntė 10 000 dolerių Aleksandro ir Madės Kiršonių palikiminių lėšų. JAV išeivijos dienraštis „Draugas" išspausdino ilgoką šių ir kitų aukotojų sąrašą. Taigi čia, Amerikoje, viskas aišku, skaidru ir pakankamai vieša. Viso to pasigendama, kai nemaži pinigai pasiekia Tėvynę ir Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vadovus. Tačiau pirmiausia norėtųsi paklausti, ar minėtąjį Fondą Čikagoje tenkina iš Lietuvos gautos ataskaitos ir kvitai su paramą gavusių žmonių parašais.

Lietuvoj dažnai girdimi antisovietinės rezistencijos dalyvių priekaištai, kad Laisvės kovų sąjūdžio nuolatinis vadovas ir Politinių kalinių bei tremtinių sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas J. Čeponis gautąją labdarą dalija tik „saviesiems“, kurie jį vėl ir vėl išrenka į buvusias pareigas. Yra tekę girdėti, kad labdaros dalintojai kai kam pasiūlo pasirašyti už gautus litus, kuriuos paskui popieriuje nesunku pakeisti doleriais.

Viešumas, skaidrumas būtų vienintelis būdas gandams paneigti, ir nei J. Čeponiui, nei A. Lukšai nebereikėtų griebtis piktų insinuacijų kritikos balsui nustelbti. (Su tokiomis insinuacijomis yra susidūręs ir žinomas išeivijos veikėjas A. Dundzila.)

Neseniai lankydamasis Kalifornijoj, svarstant apie numatytą paramą pokario Lietuvos partizanams ir kitiems rezistencijos dalyviams, prisiminiau Panevėžyje gyvenantį Romą Kaunietį, bene vienintelį žmogų, asmeniškai pažįstantį šimtus buvusių antisovietinės rezistencijos dalyvių. Sukako trisdešimt penkeri metai, kaip jis renka medžiagą dokumentinėms knygoms „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“. Ketvirtoji, su to paties A. Markevičiaus pagalba ir J. bei E. Sinkių parama išėjusi knyga, gulėjo čia pat ant šeimininko stalo.

Kalbėjom ir apie tai, kad iki šiol patį rimčiausią paminklą Lietuvos partizanams ir yra „pastatęs“ šis atkaklus žmogus, aplankęs ir prakalbinęs beveik visus išlikusius Aukštaitijos partizanus, jų ryšininkus, yra turėjęs leidimą ir studijavęs KGB archyve jų tardymo bylas. R. Kaunietis galėtų būti pats geriausias ekspertas, skirstant Lietuvos partizanų globos fondo lėšas. Šalia Panevėžio gyvenantis J. Čeponis galėtų džiaugtis, turėdamas tokį „Aukštaitijos Daukantą". Deja, taip nėra. Vildamasis, kad ateityje reikalai pasitaisys, nebeminėsiu tų skaudžių ir apmaudžių dalykų, kuriuos yra patyręs šis Lietuvos istorijai nusipelnęs žmogus.

Iš JAV sugrįžęs į Lietuvą, iš karto kreipiausi į R. Kaunietį prašydamas, kad jis sudarytų 50–60 rezistencijos dalyvių sąrašą, iš tų žmonių, kuriems labiausiai reikalinga tautiečių pagalba. To sąrašo kopiją pasiunčiau A. Markevičiui, pasiųsiu ir J. Čeponiui, nors ir nepageidaujančiam tokių talkininkų.

1. Kauniečio sąrašas – su adresais, telefonais ir trumpa motyvacija. Skaitau: Elena Augulienė, gimus 1931 m., gyvenanti Upytėj, Panevėžio rajone. Turi tremtinės statusą. Tėvas laisvės kovų dalyvis – nukankintas lageryje.

Bronė Pačinskienė (Jovaišaitė), gyvenanti Andrioniškyje, Anykščių rajone. Algimanto apygardos štabo bunkerio laikytoja, partizanų ryšininkė.

Alfonsas Daunys, devyniasdešimt metų, gyvenantis Šiauliuose. Partizanų būrio vadas, publikavęs daug rašinių apie partizanus, negaunantis jokios paramos...

Visų 63 R. Kauniečio pasiūlytų kandidatų labdarai gauti mes čia neišvardysim. Tikėkimės, kad Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadovai atsižvelgs į šį sąrašą ir deramai atsiskaitys Partizanų globos fondui Čikagoje, o A. Markevičius gaus tos ataskaitos kopiją.

Gal kitą kartą minėtasis Fondas arba ponas Markevičius nuspręs gautąją paramą pasiųsti trumpesniu keliu, kad suaukotosios lėšos greičiau pasiektų adresatą ir jau po mėnesio siuntėjas gautų žinią, kam jos buvo paskirstytos. Kazys Saja

                                    Rašytojas, Kovo 11-osios Akto signataras

............................................................................................................................................

KAM  PAVOJINGAS  VIEŠUMAS  IR  SKAIDRUMAS?

Su didele nuostaba ir pasididžiavimu, kad dar gyva tautos sąžinė, perskaičiau „Valstiečių laikraštyje“ paskelbtą straipsnį „Joks dovanų karalius nenori būti mulkinamas“. Jo autorius – žinomas rašytojas ir Kovo 11-osios Akto signataras Kazys Saja, dar sovietmečiu garsėjęs savo aštria plunksna, atkakliai kovojęs su žmogiškomis nedorybėmis, sovietų sistemos ydomis. Kaip doras Lietuvos pilietis, neabejingas jos ateičiai, išliko ištikimas savo principams – kalbėti tiesiai ir atvirai, suprantant, kad taip sunkiai iškovota teisė į viešumą yra vienas esminių demokratijos principų.

Man, 2001 m. patyrusiam brutalų šmeižtą ir įžeidimus dėl to, kad pasisakiau prieš savo partijos – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos – griovimą jos vadovų piniginėmis machinacijomis, norisi paklausti gerbiamą Kazį Sają: ar dar nesulaukėte grasinimų, įžeidimų, šmeižto? Gal jau prie KGB agentų arba bent rezervistų esate priskirtas? Nenustebkite, jeigu taip atsitiks. Tai reikštų, kad Jūsų kritikuotos visuomeninės organizacijos vadovai nieko nepasimokė ir nežada daryli kokių nors išvadų iš jai giminingos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos įvairaus rango atskirų vadovų pralaimėtų teisinių bylų dėl garbės ir orumo įžeidimo bei žmogaus pažeminimo.

Mano asmeninė patirtis byloja, kad po antros bylos teisiškai apgynęs savo garbę ir orumą apšmeižtasis būna paskelbtas skaldytoju ir pašalintas iš organizacijos gretų. O jei dar ir trečią laimi, tai ant jo automobilio slogo gali būti išpiltas butelis chemiškai agresyvaus skysčio, pagal veikimą panašaus į koncentruotą sieros rūgštį, jis gali būti apskelbtas esąs ne lietuvis (!), gali visą gyvenimą būti juodinamas. Tiesa, jau tik pašnibždomis skleidžiamais pramanais, nes teismo paskirtos piniginės baudos už šmeižtą, įžeistą garbę ir orumą žmonėms, itin godiems svetimiems pinigams, yra skausmingas praradimas. Gal šiokį tokį diskomfortą jaučia teismo priversti viešai paneigti savo šmeižikiškus žodžius. Bet, matyt, nedidelį, nes atsiprašymo žodžių tokių žmonių žodyne nėra ir tikriausiai jau nebebus.

Bet argi galėjau ramiai žiūrėti, kaip „laidojama" politinė organizacija žmonių, skaudžiausiai nukentėjusių nuo komunizmo „rojaus“? Matyti, kaip metai iš metų tų pačių žmonių negarbingais savanaudiškais veiksmais diskredituojamąjį praranda ne tik rėmėjų balsus, bet ir gerą vardą. Ir vis per primityviausias pinigines machinacijas. Su traktoriais, su patiklių patriotiškai nusiteikusių užsienio lietuvių kilnių aukų pražudymu (?) tokiuose įtartinuose bankuose, kaip „Litimpex“ („Lietuvos rytas“, 2001 03 26). Įdomiausia, kad mūsų taip gerbiami išeivijos aukotojai oficialiai visais atvejais lieka tarsi patenkinti tokiu jų pinigų „suvartojimu“, aiškindami, kad viskas esą „okey“.

Gal nesupyksite, Signatare, jei pasakysiu, kad Jūsų moralizavimas bandant įtikinti, jog negražu būti nedoram, man pasirodė kiek naivokas. Jūs dar ir receptą, kaip apsisaugoti nuo galimų pagundų, pateikėte! O šventas naivume! Tai rodytų, kad Jūs dar tikite, jog svetimų pinigų tvarkytojai susigės ir pradės skirstyti juos ne pagal savo „sąžinę“, bet teisingai. Man tai primena Krylovo pasakėčią apie begėdį katiną, nugvelbusį šeimininko dešrą, ir šeimininką, auklėjantį vagišių („O Vaska klausosi ir... punta“).

Mano patirtis su 2001 m. buvusiais LPKTS vadovais leidžia teigti, kad Vaska niekada nebūna vienas. Už „bendražygį“ mūru stoja, matyt, ta pačia „dešra“ pamalonintų murklių gretos. Apsimesdami, jog nesupranta ir nemato, kur glūdi visų LPKTS nesėkmių priežastys. Akivaizdu – asmeniniai ir partinės karjeros interesai nesunkiai nuslopina sąžinės balsą. Tada, kaip sako žemaičiai, „savutys ir apsidergęs gražutys“, o vadovų rinkimai vyksta iš vieno kandidato, su ovacijom ir pagerbimu atsistojant. Seniai matyti, bet iš atminties vis dar neišsitrynę vaizdai...

Įdomiausia, kad už pinigines veikas bendrapartiečiai „baudžia“... amžinu vadovavimu organizacijai. Tolygu žuvį bausti įmetant į tvenkinį. Tada žmogelis pasijunta toks galingas, kad be jokios baimės, atvirai per savo spaudą pradeda eilinę akciją. Šįkart už komunistų įdiegimą į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą. Ir tada, to paties asmens, Jūsų paminėto A. Lukšos, vadovaujamos ir LPKTS valdyba, ir LPKTS taryba nutaria, kad, norint pakelti LPKTS autoritetą ir galimybes patekti valdžion, reikia keisti organizacijos įstatus, sudarant galimybę buvusiems komunistams tapti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariais („Tremtinys“, Nr. 20, 2001 05 24; Nr. 21-21a, 2001 07 07). (Prieš tokią idėją pasisakė tik B. Gajauskas, R. Kuzmickienė.)

Toliau dar gražiau. Analizuodamas „mūsų nudvasinimo ir nutautėjimo“ priežastis, A. Lukša susigraudina dėl savo metu padarytos didžiausios klaidos. „Klaida, kad mes nesiūlėme doriems žmonėms stoti j komunistų partiją ir gelbėti tautą nuo nusivylimo, moralinio nuosmukio...“ („XXI amžius“, Nr. 49, 2001 06 27).

Ačiū Dievui, kad padėtį išgelbėjote, nors ir menki – demokratijos likučiai. Iš Lietuvos kaimų į Kauną suvažiavę tremtinių delegatai savo balsais užkirto kelią istorinei gėdai, parodydami vadams sunkiai pasiekiamą sąmoningumo lygį: valdybos ir tarybos suplanuotas LPKTS įstatų pakeitimas buvusių SSKP narių naudai 2001 m. LPKTS VIII suvažiavime didele balsų dauguma buvo atmestas.

Po tokio pralaimėjimo ir patirtos gėdos politikui, atrodytų, lieka tik vienas aiškus kelias. Deja, deja... Matyt, ir žodžio „gėda" nėra jų leksikone. Tebeveda jie tremtinius į ateitį lig šiolei.

Ech, Saja, pasielgėte... kaip koks Sajauskas. Dabar gal supratote, kuo baigsis ši istorija?

Prof. Stanislovas SAJAUSKAS

Buvęs LPKTS valdybos, tarybos narys, buvęs LPKTS Kauno skyriaus pirmininkės pavaduotojas, buvęs LPKTS narys

                  ...........................................................................................................................

Lietuvos partizanų globos fondo pirmininkas Amerikoje Leonas Maskaliūnas, perskaitęs K. Sajos straipsnį „Joks dovanų karalius nenori būti mulkinamas“, tuoj pat rašo atsakymą: „Atsakymas į „Amerikos Lietuvis“ Nr. 14 (2005) skelbtą straipsnį „Joks dovanų karalius nenori būti mulkinamas“.

Kaip pastebėjo K. Saja, dėl visai nesuprantamos priežasties nėant vieno L. Maskaliūno siųsto laiško, rašyto ant firminio blanko, nėra jo parašo. Ką tai galėtų reikšti? Štai laiško kopija, rašyta 2005 04 08: „Apgailestaujame, kad gerbiamas rašytojas, Kovo 11-osios Akto signataras, p. Kazys Saja, paviršutiniškai susipažinęs, kelia, per Amerikos lietuvių spaudą partizanų labdaros klausimus, lyg mesdamas korupcijos šešėlį Lietuvos partizanų vadovybei. Abejoja jau dešimtį metų nusistovėjusia ir sėkmingai veikiančia Lietuvos partizanų globos fondo veikla prie Amerikos lietuvių bendruomenės socialinių reikalų skyriaus. P. Saja, tarsi užhipnotizuotas „metraštininko“ Romo Kauniečio išleistų „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ (kuriuose daug netikslumų), iškelia patį autorių ir jo autoritetą kaip pavyzdį, nors pats p. Kaunietis nebuvo joks partizanas ir LLKS sąrašuose jo nėra. Jį pristato aukščiau už visus buvusius ir dar gyvus Lietuvos partizanus. Ignoruoja 344 partizanų visuotiniame suvažiavime sąmoningai ir teisėtai išrinktą vadovybę: LLKS prezidiumo pirmininką, sričių vadus, devynių Lietuvos apygardų vadus su jų pavaduotojais, LLKS štabo pareigūnus, Etikos komisijos narius ir Revizijos komisiją su jos nariais. Straipsnyje lyg peršasi mintis, kad partizanų šalpą reiktų vykdyti pagal p. Kauniečio jam pristatytus Laisvės kovotojų sąrašus, girdi, minėtas asmuo geriausiai žinąs, kam reikia paramos“.

                   ....................................................................................................................

Mano p a s t a b a: Kauniečiui buvo pasiūlyta išdalinti tik dešimt tūkstančių dolerių, o ne visą Maskaliūno valdomą Fondą Amerikoje. Šis netikslumas rodo, iki kokio absurdo gali nusišnekėti šitie Partizanų globos fondo dalintojai.

                 .................................................................................................................

„Pagal LPG fondo nuostatus rėmimo objektas yra LLKS organizacija, jos nariai partizanai, ryšininkai ir jų šeimos. Deja, LPGF vykdoma šalpa Lietuvoje yra per maža palyginti su tuo, kiek jos šiuo metu reikia. Įdomu, kad kaip tik šiuo metu vis labiau užsipuolami Lietuvos partizanai, pamirštama didinti jų pensijas, vis labiau aktyvėja raudonųjų akcijos: kalbama apie buvusių KGB karininkų statusą, balinama KGB veikla, perrašinėjama istorija. Sunku patikėti, bet nežinia, ar atsitiktinai, ar dėsningai Lietuvos partizanų šalpos srityje iškyla KGB šešėlis?

Minėtą p. Sajos straipsnį, jo kopiją, persiunčiame Lietuvos laisvės sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumui, kad jis iš esmės aukščiau minimus dalykus apsvarstytų ir Lietuvos partizanų nuomonę praneštų gerbiamam rašytojui, Kovo 11-osios Akto signatarui ponui Kaziui Sajai.

Mes, Lietuvos partizanų globos fondas, pritariame p. Sajos minčiai, kad „joks dovanų karalius nenori būti mulkinamas“.

Lietuvos partizanų globos fondo (LPGF) valdyba“. (Parašo, kaip visada, nėra – R. K.)

             ..............................................................................................................  

  Laiškas, kurį K. Sajai atsiuntė J. Čeponis, gavęs mano sudarytą remtinų žmonių sąrašą:  

2005 04 17. P. K. Saja, trumpai noriu atsakyti į Jūsų rašinį Amerikos spaudoje.

Labai gaila, kad aš ir daugelis mūsų gerai vertino Jūsų rašinius spaudoje, bet šiandien turime keisti šią nuomonę.

Kaip Jūs galite apvaginti mane ir mūsų Laisvės kovotojų sąjūdį, kai neturite apie tai jokio supratimo. Nesame Jūsų matę jokiuose Laisvės kovotojų renginiuose ir Kovų minėjimuose.

Galiu Jus informuoti, kad Lietuvos laisvės kovos sąjūdis susideda iš 9 partizaninių apygardų, kuriose yra Tarybos ir vadovybė ir jų sprendimu skirstoma P. Š. fondo parama. Galėtumėte, o turėjote, prieš rašydamas, susipažinti. LLKS sąjūdis turi 1000 buvusių kovotojų.

Draugus pasirenkame patys, o Jūsų „Daukantas“ (čia apie mane – R. K.) tegu pasilieka pas jus. Nejaugi, reikia manyti, kad Jūsų rašliava – šmeižtas lygus rezervistams iš KGB. Nejaugi Jūsų patriotiniai straipsniai yra priedanga?! Trumpai tiek. Sėkmės. Pasirašo: Čeponis. 

                      ......................................................................................

1. Sajos atsakymas į J. Čeponio laišką:

LLKS Prezidiumo Pirmininkui J. Čeponiui

Nuorašas: LR Seimo nariui A. Stasiškiui

                     Gerb. pone Čeponi! Apgailestauju, kad ir šį kartą neišvengėte Jums būdingų užgauliojimų. Joks kagėbistas šiuo metu negalėtų tiek pakenkti Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio prestižui, kaip sklindančios kalbos apie šio Sąjūdžio abejotino sąžiningumo vadus.

Suprantu – nusiskundimų atsiranda dalijant bet kokią labdarą. Todėl verčiau siekime kuo didesnio skaidrumo, o ne užgauliojimų tiems, kurie to skaidrumo reikalauja.

Minėtas mano straipsnis šiuo klausimu buvo išspausdintas ir Lietuvoje („Valstiečių laikraštyje“), ir „Amerikos lietuvyje“. Deja, turiu pareikšti, jog būsiu priverstas dar kartą grįžti prie to paties klausimo, jeigu šį kartą per Čikagoje veikiantį Lietuvos partizanų globos fondą Jūs atsiskaitysite kaip dera su Alb. Markevičium, kurio dėka fondas šiemet yra gavęs 10.000 dolerių. Tuo klausimu turiu p. Markevičiaus įgaliojimus ir įpareigojimus. Pagarbiai – K. Saja.

Vilnius, 2005 04 20 

        ................................................................................................................................

Kazys Saja                                                                    Vilnius, 2005 m. balandžio 21 d.

Antakalnio g. 8 -28

LT-10308, Vilnius

Lietuvos partizanų globos fondo Valdybos pirmininkui L. Maskaliūnui

Nuorašai: „Amerikos lietuvio“ redakcijai

LR Seimo nariui A. Stasiškiui

Gerbiamas pone Maskaliūnai!

Nuoširdžiai dėkoju už laišką. Tik nesuprantu, ko Jūs, net nepamėginęs patyrinėti reikalo iš esmės, taip rūstaujat, tarsi iš tikrųjų vagiui kepurė degtų. Beje, Jūsų laiškas beveik analogiškas tam, kurį gavau iš p. Čeponio...

Dėl Laisvės kovų sąjūdžio dalyviams skirstomų labdaros lėšų Lietuvoje nebe pirmi metai sklinda negeri gandai, kurie Jūsų ausų tikriausiai nepasiekia arba Jūs nenorit jų girdėti. Tuos gandus geriausia būtų paneigti skaidrumu, labdarą gavusių asmenų sąrašais, skelbiamais kad ir „Tremtinio“ laikraštyje.

Čia visai nebūtina įžeidinėti R. Kauniečio, tremtinio sūnaus, kuris yra per jaunas, kad būtų galėjęs partizanauti, bet vertas pagarbos už tai, kad savo gyvenimą pašventė Aukštaitijos partizanų prisiminimams įamžinti. Jo knygos (kurių leidimą galėtumėt ir Jūs paremti) – iki šiol didžiausias paminklas pokario partizanams. Reikšmingesnio kol kas mūsų valstybė neįstengė pastatyti.

Jeigu dar kada Jums teks lankytis Lietuvoje, susipažinkite su R. Kauniečiu, pakalbinkite kai kuriuos vargstančius laisvės kovų dalyvius, ir Jums, kaip ir ponui Čeponiui, kuris, rodos, taip pat nebuvo partizanas, o tik ryšininkas, nebereiks griebtis nemandagaus tono ir nešvarių užuominų dėl tariamų mano sąsajų su KGB. Ponui Čeponiui atsakiau: „Joks kagėbistas šiuo metu negalėtų tiek pakenkti Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio prestižui, kaip sklindančios kalbos apie šio Sąjūdžio abejotino sąžiningumo dabartinius vadus“.

Svarbiausia, ką sužinojau iš Jūsų atsakymo – tai, kad Čeponio „komanda“ Jus visiškai tenkina. Telieka išreikšti pageidavimą, kad LLKS vadovai be pykčio išspaustų iš savęs daugiau viešumo ir skaidrumo.

Aš jau esu gavęs buvusių rezistencijos dalyvių atsiliepimų, patvirtinančių mano nuogąstavimus. Ar man derėtų juos „raminti“ Jūsų ir p. Čeponio laiškais?

Pagarbiai – Jūsų Kazys Saja

............................................................................................................................................

Kazys Saja                                                                                          Leonui Maskaliūnui

Antakalnio g. 8- 28                                                       LPG fondo Pirmininkui

LT-10308, Vilnius

Gerbiamas Pone Leonai!

Š. m. rugsėjo 13 d. buvau kviečiamas į LLKS prezidiumo posėdį Kaune, nenurodant jokių šio kvietimo motyvų. Parašiau laišką tikėdamasis, kad su juo bus supažindinti Prezidiumo nariai. To padaryta nebuvo. Todėl nusprendžiau pasiųsti Jums šio laiško nuorašą ir paskutinį kartą priminti užtrukusio mūsų nesusipratimo priežastis ir pasekmes.

10 000 USD  p. Alb. Markevičius š. m. vasario 10 d. persiuntė į Jūsų Fondą vykdydamas A. ir M. Kiršonių paskutiniąją valią – testamentą. Tie pinigai turėjo būti paskirti išlikusių rezistencijos dalyvių materialinei paramai, o ne kitokiems reikalams.

Jeigu iki gruodžio 1 d. nesulauksiu kokio nors dokumento, įrodančio, kad velionių Kiršonių valia ir p. Alb. Markevičiaus pastangos buvo tiksliai įvykdytos, kreipsiuos dar kartą į spaudą, šį sykį turėdamas kur kas daugiau įrodymų apie piktavališką LLKS vadovų savivalę.

Tikėdamas Jūsų padorumu, prašyčiau Jūsų tarpininkavimo, kad šis nesusipratimas nevirstų skandalu, metančiu šešėlį visam LLK Sąjūdžiui.

Pagarbiai –

Kazys Saja             

Kovo 11–osios Nepriklausomybės

Akto signataras, rašytojas          

Vilnius,

2005 09 19

    ...................................................................................................................

Gerbiami LLKS Prezidiumo nariai!

Numanau, kodėl esu kviečiamas į Jūsų posėdį Kaune rugsėjo 13 d. Gyvenu Dzūkijoj, turiu sveikatos problemų, todėl į minėtąjį Prezidiumo posėdį neatvyksiu. Būčiau dėkingas, jeigu jo dalyviai būtų supažindinti su šiuo mano laišku.

Apgailestauju, kad nebėra gyvos 1941 m. tremtinės D. Grinkevičiūtės, kuri sovietmečiu paliko man saugoti ir platinti savo užrašus (kuriuos pavadinau „Lietuviai prie Laptevų jūros“),  Anapilin išėjo ir šviesios atminties Tremtinių grįžimo fondo pirmininkas Vyt. Cinauskas, kuriam talkinau įkuriant Tremtinių namus Vilniuje (Meškeriotojų g. 22). Tiedu žmonės mane tikrai būtų apgynę nuo ponui J. Čeponiui būdingų insinuacijų su užuominom į KGB ir būtų sugebėję seimūną P. Jakučionį, kuris rėkdamas „lauk!“ išvijo mane iš savo kabineto, kai buvau atėjęs pasiaiškinti dėl LLKS vadovybę liečiančių reikalų.

Šie faktai ir kitų žmonių liudijimai gerokai pralenkė ankstesnius gandus, kad šioje patriotinėje (!) organizacijoje esama (švelniai tariant) tam tikrų nesklandumų. Galbūt nesusikalbėjimo ir net savivaliavimo.

Apie tuos gandus kalbėjome ir vasario mėnesį Kalifornijoj, kai aš lankiausi pas žinomą visuomenininką ir mūsų geradarį Alb. Markevičių. Jo rekomenduotas keletą metų tvarkiau J. ir E. Sinkių fondą, o šiuo metu esu įgaliotas rūpintis Alb. Markevičiaus labdara Lietuvoje.

Tuo metu Alb. Markevičius, kaip vieno testamento vykdytojas, ruošėsi perduoti Lietuvos rezistencijos dalyvių šalpai 10 000 dolerių ir rūpinosi, kad toji suma būtų dorai, apdairiai išdalinta. Iš savo darbuotojos G. Plukienės ir kitų Amerikos lietuvių jis buvo girdėjęs pasakojimų, kad su tuo labdaros dalijimu Lietuvoje būna negražių dalykų. Šito negalėjau paneigti ir siūliau pasitelkti R. Kaunietį iš Panevėžio, tremtinių sūnų, kuris daugiau kaip 30 metų aukodamas laisvalaikį renka rezistencijos dalyvių prisiminimus. Per tą laikotarpį daugelis jų išmirė – taigi Kaunietis buvo vienintelis žmogus, spėjęs užrašyti jų pasakojimus, kurie išėjo keliose knygose „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“. (Vienai iš tų knygų išleisti buvo paskyręs lėšų E. Sinkys ir tas pats Alb. Markevičius.)

Aš tvirtinau, kad Kaunietis yra aplankęs šimtus buvusių partizanų bei ryšininkų, žino, kam labiausiai reikalinga kad ir nedidelė tautiečių parama.

Ponas Markevičius pritarė mano ketinimui kreiptis į R. Kaunietį ir pasirūpinti, kad jo pasiųstoji suma (per Lietuvos partizanų rėmimo fondą Čikagoje) pasiekus Lietuvą būtų dorai išdalinta. R. Kaunietis, STT pareigūnas, mano prašomas sutiko parengti 50-60 kandidatų sąrašą, kuris, man rodės, gali labai praversti J. Čeponiui. Jo ir LLKS prezidiumo valia buvo galimybė šį sąrašą priimti arba sudaryti geresnį. Man  jau būtų metas gauti ataskaitos nuorašą, kad galėčiau (šį tą patikrinęs) pasiųsti jį p. Markevičiui.

1. Čeponis pavasarį atsakydamas man savo laiške nevengė įžeidinėjimų. R. Kaunietis iki šiol nepagrįstai šmeižiamas šiapus ir anapus Atlanto, o man, ginant savo ir to žmogaus garbę, greičiausiai teks dar kartą kreiptis į spaudą. Šį kartą savo straipsniui turiu kur kas daugiau medžiagos. Nenorėčiau to daryti, kol dar nepraradau vilties, kad susirinkę LLKS prezidiumo nariai atras padoresnį būdą šiam konfliktui išspręsti. Būdą, kuris neprasilenktų su tiesa ir sąžine.

Su nuoširdžia pagarba – Kazys Saja

rašytojas, Kovo 11–osios Nepriklausomybės Akto signataras

2005 m. rugsėjo 1 d.

.........................................................................................................................................

          APMULKINTAS DOVANŲ KARALIUS IR KITI

Aplinkybių verčiamas pavasarį paskelbiau straipsnį „Joks dovanų karalius nenori būti mulkinamas“. Turėjau vilties, kad šis perspėjimas užkirs kelią neskaidrumui ir savivaliavimui skirstant Amerikos lietuvių labdarą antisovietinės rezistencijos dalyviams. Trumpai priminsiu konflikto esmę. Šių metų pradžioje lankiausi Kalifornijoje. Albinas Markevičius, Lietuvoje daug kam girdėtas visuomenės veikėjas, buvo įsipareigojęs vykdyti A. ir M. Kiršonių testamentą, kuriame buvo nurodyta 10 000 dolerių išdalinti išlikusiems Lietuvos partizanams bei ryšininkams. Bet kaip tai padaryti? Lietuvoje veikė trys ar net keturios politinių kalinių bei tremtinių tarpusavy besivaržančios organizacijos. Pono Albino versle dirbanti G. Plukienė prieš penketą metų buvo įvelta į skandalą, kai lankydamasi Kaune turėjo perduoti savo pažįstamo S. Sulos 500 dolerių Lietuvos kančių memorialo statybai. Voką su pinigais ponia Genutė įteikė žinomam, rodos, garbingam žmogui – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkui A. Lukšai. O šis greičiausiai panoro tą p. Sulos auką panaudoti saviems reikalams. Po devynių mėnesių LPKTS Kauno skyriaus tarybos pirmininkei V. Paprockienei išaiškinus aukos nuslėpimo faktą, A.  Lukša buvo priverstas grąžinti pinigus, tačiau po to sekė išgalvoti kaltinimai, nepagrįstos finansinės pretenzijos Kauno skyriaus tarybai, šantažas spaudoje bei reikalavimai atsiprašyti. Galiausiai V. Paprockienė buvo atleista iš LPKTS Kauno skyriaus tarybos pirmininkės pareigų. Paleista ir visa taryba, vadovavusi minėtojo Kančių memorialo statybai. Negana to, LPKTS vadovams A. Lukšai ir P. Jakučioniui neįtikę, V. Paprockienė ir jos pavaduotojas, prof. S. Sajauskas, anksčiau apdovanoti I laipsnio LPKTS žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“, buvo viešai apšmeižti.

Sustabdę įgaliojimus visose LPKTS struktūrose jie savo garbę ir orumą turėjo ginti teismuose. Bylas laimėjo, civiliniai teismai privertė šmeižikus viešai paneigti paskleistą melą, tada užsirūstinę LPKTS vadai abu tiesos ieškotojus pašalino iš savo organizacijos.

Apie tuos ir kitus skaudžius dalykus anuomet rašė „Lietuvos rytas“, „Respublika“, „Lietuvos aidas“ ir kiti laikraščiai prisimindami, kaip neskaidriai ir nedorai buvo išdalinti 108 Kanados lietuvių nupirkti traktoriai, skirti išlikusiems partizanams, grįžusiems dirbti savo žemės. Mirgėjo ir vis dar tebemirga tos pačios savivaliaujančių vadovų pavardės: A. Lukša, J. Čeponis, P. Jakučionis... Kas tik išdrįsta jiems paprieštarauti, tam gali būti prisegta kagėbisto etiketė arba nepaklusnus narys bus iš karto pašalintas iš organizacijos.

1. Markevičius dar buvo linkęs pasitikėti Čikagoje įsikūrusiu Lietuvos partizanų rėmimo fondu (pirmininkas L. Maskaliūnas). Minėtąją sumą šiam fondui ir persiuntė, oficialiai mane įgaliodamas šalia kitų reikalų prižiūrėti, kad a. a. Kiršonių pinigai – 10 000 dolerių – būtų deramai išdalinti vargstantiems antibolševikinės rezistencijos dalyviams.

Grįžęs į Vilnių, paskambinau į Panevėžį Romui Kauniečiui, kurį buvau pavadinęs Aukštaitijos Daukantu, nes šis patriotas, tremtinių sūnus, dar sovietmečiu, daugiau kaip prieš trisdešimt metų, pradėjo rinkti rezistencijos dalyvių pasakojimus ir šiuo metu jau yra išleidęs ketvertą tomų „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“. Vienai iš tų knygų išleisti R. Kauniečiui buvo skyręs lėšų E. Sinkys ir tas pats Markevičius. R. Kauniečiui tikriausiai buvo sunku atsisakyti, kai aš ėmiau įkalbinėti, kad jis, asmeniškai pažįstantis šimtus partizanų bei ryšininkų, sudarytų 50-60 žmonių sąrašą. Aš jį ryžausi pasiųsti J. Čeponiui, nuolatiniam Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio pirmininkui, į kurio rankas patekdavo Partizanų rėmimo fondo pinigai.

1. Čeponis, gavęs tokį sąrašą, į mano laišką atsiliepė tik perskaitęs straipsnį „Joks dovanų karalius nenori būti mulkinimas“. Piktai atmesdamas Kauniečio rekomendacinį sąrašą, J. Čeponis savo laišką užbaigė užgaulia užuomina: „Nejaugi reikia manyti, kad Jūsų rašliava – šmeižtas lygus rezervistams iš KGB. Nejaugi Jūsų patriotiniai straipsniai yra priedanga?!“ (Laiškų rašyba netaisyta.)

Į kitus mano laiškus bei raginimus skaidriai išdalinti minėtąją sumą J. Čeponis nebeatsakė. Porą laiškų gavau iš L. Maskaliūno, kurį savo straipsnyje buvau pagyręs, nes jo vadovaujamas fondas aukotojų sąrašą paskelbė dienraštyje „Draugas“. Deja, ir p. Maskaliūnas pūtė į tą pačią dūdą. Šių metų vasarą lankydamasis Lietuvoje, jis nepanoro susitikti su jo šmeižiamu R. Kauniečiu, matyt, niekada neskaitė jo knygų, o grįžęs į Čikagą mane laiške painformavo: „Mūsų čia turimomis žiniomis, p. R. Kaunietis sovietinės okupacijos laikotarpiu buvęs užverbuotas KGB agentas, slapyvarde „Juodasis Voras“, turėjęs ginklą ir buvęs baustas pagal tuometinius sovietinius įstatymus už kriminalinius nusikaltimus“.

Šio L. Maskaliūno laiško nebūčiau citavęs (nors jame pilna ir kitokių nesąmonių), jeigu tų pačių „argumentų“ J. Čeponis nebūtų pakartojęs LLKS prezidiumo posėdyje Kaune (rugsėjo 13 d.), rekomenduodamas R. Kauniečio sudarytas knygas sudeginti.

Ar bereikia sakyti, kad mano prašomos ataskaitos (paprasčiausios kopijos) apie paskirstytas testamentines Kiršonių lėšas iki šiol negavau. Ir dar pasijutau kaltas dėl šiapus ir anapus Atlanto įvairiai šmeižiamo R. Kauniečio, kurį Lietuvos Prezidentas šiemet apdovanojo ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Kai dėl visos tos velniavos užėjau pasikalbėti su Seimo nariu P. Jakučioniu ir užsiminiau apie keistoką jo vaidmenį išvaikant LPKT sąjungos Kauno skyriaus tarybą, šis isteriškai rėkdamas „lauk! lauk!“ išvijo mane iš kabineto.

Dabar man rašo laiškus arba dažnokai skambina garbingo amžiaus pasiligoję partizanai, pamiršti, nušalinti arba nusivylę minėtais dabartiniais vadais. Kai kurie norėtų išdėstyti savo skriaudas, bet nebeturi jėgų atkakti iki Vilniaus. Skaitau nusivylimo kupinus mūsų geradario S. Sulos laiškus V. Paprockienei ir apvagintai A. Garmutei, išleidusiai keletą knygų apie Lietuvos partizanus:

„Šlykštu, kai patriotai dėl pinigų pavirsta į sukčius ir vagis“.

„Atrodo, kad tikro Sąjungos apsivalymo galima tikėtis tik tada, jeigu skyriams pavyktų išsirinkti „nenuperkamus“ tarybos pirmininkus (tokių yra, tiktai jie yra nutremti į šalį)...“.

1. Sula tai rašė prieš penketą metų, tačiau, kaip atrodo, niekas nepasikeitė. Mėginantiems ką nors pakeisti sagstomos kagėbistų etiketės. Nejučiom smelkiasi mintis: ką iš tikrųjų dar galėtų nuveikti KGB, siekdama sumenkinti ir demoralizuoti pokario rezistencijos laikotarpį? Nesakau, kad toks Čeponis ar Lukša yra šios organizacijos agentai, tačiau tarpais elgiasi taip arogantiškai, nejautriai ir neprotingai, kad ir verbuoti kenkėjai geriau nesugalvotų.

Dovanų karalius nemirė, tačiau daugelį kartų buvo apmulkintas, ne veltui sakoma, kad joks doras darbas nelieka nenubaustas. Dieve, duok tiems karaliams ištvermės ir neleisk, kad sukietėtų jų širdys!

2005 11 16                                                             Kazys  Saja

..........................................................................................................................................

                                       KADA JIE LIAUSIS MELAVĘ?

Esama mažiausiai penkių melo formų: aiški netiesa, ne visa tiesa, dalinis melas, statistika ir demagogija. Visų melo pavidalų (išskyrus statistiką) rasime š. m. sausio 13 d. „Tremtinyje“ paskelbtame politizuotame straipsnyje „Dėl Kazio Sajos ir kitų autorių piktų rašinių“.

Su tais rašiniais skaitytojai galėjo susipažinti šio laikraščio puslapiuose. Kaip rodo man siųsti laiškai ir telefono skambučiai, daugelis suprato arba seniai jau žino, kad Nelabasis valdžia ar pinigais apsuko žilą galvą „ešelonų sesių ir brolių“ vadovams.

Minėtąjį straipsnį pasirašė ne kuris nors iš tų vadų, bet solidžiai skambanti ir vis liūdniau garsėjanti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdyba. (pirm. P. Jakučionis.) Šiai sąjungai tarsi kokia dukterinė įmonė pavaldus Lietuvos laisvės kovų sąjūdis (pirm. J. Čeponis). Ši organizacija turi juridinę teisę gauti (ir gauna) gana solidžią užsienio lietuvių paramą. Tik nereikalaukite skaidrumo ir ataskaitų, kaip ta parama čia išdalijama. Jeigu jūs – buvęs politinis kalinys ar tremtinys, už savo smalsumą būsite iš tos garbingos sąjungos pašalintas ar net išvadintas kagėbistu, Juoduoju ar kitokiu voru...

Šiom liūdnokom išvadom pagrįsti galėčiau pateikti visą krūvą laiškų ir dokumentų, kuriuos vis man tebesiunčia bejėgiais pasijutę J. Čeponio ar P. Jakučionio drausminti žmoneliai.

Štai kelios dokumentų kopijos ir laikraščių iškarpos iš Panevėžio. 1989 m. keturiolika šio miesto Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos choristų kreipiasi į P. Jakučionį, informuodami, kad jų vadovas R. Vaičekonis negaudamas atlyginimo „ne kartą buvo tąsomas už atlapų ir PKTS Panevėžio skyriaus patalpose jam buvo smogta į veidą“.

Tų pačių metų „Panevėžio balse“ (liepos 27 d.) M. ir R.Vaičekoniai rašo: „Viešėdami Kanadoje kalbėjome per Hamiltono radiją, kur buvome paklausti, kaip paskirstyti į LPKTS Panevėžio skyrių atsiųsti penki traktoriai. Buvo nelengva atsakyti, nes, būdami minimos tarybos nariai, apie tai nieko nežinojome. Pažadėjome, kad grįžę sužinosime ir informuosime, tačiau tapome nepageidaujami, kad pasidomėjome“.

Maždaug dėl tos pačios priežasties nepageidautinas tapo ir Kauno LPKTS tarybos narys, prof. J. Sajauskas ir pirmininkė V. Paprockienė. Nepageidautini ir per daug smalsūs klaipėdiečiai. Iš pradžių dėl spėjamų ir aiškiai matomų finansinių pažeidimų LPKTS Klaipėdos skyriuje jie raštu kreipėsi į organizacijos vadovą P. Jakučionį (2003 07 23). O „ponas Jakučionis, – kaip man rašo ką tik gautame laiške J.Gedvilienė, – Klaipėdos skyriaus jubiliejaus proga iš tribūnos mus išvadino „gerklių graužikais“, tad apie kokią tvarką galime kalbėti, jei tremtinių vadų vadas užstoja, toleruoja netvarką, todėl ir esame šiukšlyne“.

Buvusi tremtinė ir aktyvi sąjūdininkė Klaipėdoje J. Gedvilienė ir dar dešimt jai pritariančių PKT sąjungos narių taip pat buvo pašalinti iš šios organizacijos.

Labai įdomių faktų apie J. Čeponio „išrinkimą“ LLKS pirmininku man yra pateikęs žinomas partizanas kėdainiškis J. Zalieska. Bet jis, pasitelkęs liudininkų, ruošiasi pats apie tai plačiau parašyti.

Ypač „linksmas“ man pasirodė dar vienas dokumentas: dutūkstantųjų vasarą LR Prezidentui V. Adamkui rašytas pareiškimas, kuriame J. Čeponis ir dar virš dvidešimt jam pritariančiųjų rašo: „Mes, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos nariai (kalba netaisyta, K. S.), šių metų liepos 6 d. nedalyvavome Prezidentūroje valstybinių apdovanojimų įteikime, tuo atsisakydami juos priimti iš Jūsų rankų, dėlei šių priežasčių“... Toliau išdėstomi net keli kaltinimai Respublikos Prezidentui.

Tačiau!.. Neilgai trukus tas pats J. Čeponis ir kitas šio dokumento „signataras“ B. Juospaitis vis dėlto atvyksta į Prezidentūrą ir jiems skirtus apdovanojimus atsiima iš kanclerio A. Meškausko rankų. O kaip kiti? Tokie pat „principingi?“

Bet grįžkim prie „Tremtinyje“ spausdinto straipsnio, kur minėtosios organizacijos demagogai surašė man adresuojamus priekaištus: „Nesuprantama, kodėl K. Saja užsispyrė, kad parama būtų dalijama pagal R. Kauniečio sąrašą ir kad ataskaita būtų pateikiama jam asmeniškai“.

Meluojate, ponai! Per akis meluojat. Spaudoje ir laiškuose J. Čeponiui ir L. Maskaliūnui, Partizanų rėmimo fondo pirmininkui Čikagoje, rašiau ir pakartojau, kad tą ataskaitą norėtų gauti Santa Monikoje gyvenantis ir Lietuvoje daug kam girdėtas filantropas Albinas Markevičius. Vykdydamas Lietuvos patriotų Kiršonių testamentą,  A. Markevičius minėtajam fondui pervedė 10 tūkstančių dolerių buvusių Lietuvos partizanų šalpai, o ne kitokiems reikalams. Aš esu įgaliotas Lietuvoje tvarkyti kitus p. Markevičiaus labdaros reikalus, šį kartą turėjau prižiūrėti, kad Kiršonių paskutinė valia būtų nepriekaištingai įvykdyta.

Mano prašymu R. Kauniečio sudarytas vargstančių rezistencijos dalyvių sąrašas J. Čeponiui galėjo pagelbėti BENT ŠITĄ SUMĄ išdalinti skaidriai ir sąžiningai. Jis galėjo jį keisti arba koreguoti.

Deja, tasai itin kruopščiai padarytas sąrašas tapo kaip saulės blyksnis į godžių savivaliautojų akis. Jie pasimarkstę, kaip matot, mėgina slėptis Tėvynės sąjungos šešėlyje. Man brangi ši partija, nors ir neišvengusi klaidų. Apgailestauju, kad kai kurie jos nariai – apgaulingi saldainiai. Tokių nei nuryt, nei išspjaut.

           2006 01 26                                                         Kazys Saja                                                                           

                   ..................................................................................................................................

Partizanų rėmimo fondas – apsišaukėlių rankose

Mane net pribloškė „Valstiečių laikraštyje“ išspausdinti rašytojo Kazio Sajos ir aktyvaus rezistencijos istorijos tyrinėtojo Romo Kauniečio rašiniai apie tariamus rezistencijos veikėjus, pavertusius Partizanų rėmimo fondą nešvaraus pasipelnymo šaltiniu. Pagaliau skaudi tiesa, ilgokai slapčia ir pusbalsiu komentuota tarp buvusių politinių kalinių ir partizanų, pasakyta atvirai Lietuvos visuomenei. Už tai reikia pirmiausia padėkoti šiems autoriams, išdrįsusiems atskleisti ilgai tūnojusį melą, kurį baimės apimti seni, pavargę kaliniai dar ilgai būtų slėpę.

Man, buvusiam Kęstučio apygardos partizanų gretose ir nuėjusiam ilgoką gulago vargų kelią, gerai žinomas partizanų pasipriešinimas, įrašęs tragišką, bet garbingą puslapį į mūsų tautos laisvės kovų istoriją. Dauguma Lietuvos partizanų žuvo kovų laukuose, kiti, apsupti žeminėse ar bunkeriuose, nusišaudavo ar susisprogdindavo nenorėdami patekti į čekistų rankas. Tik nedaugelis jų pateko gyvi priešams, išduoti provokatorių, būdami sužeisti, be sąmonės. Jie tardymuose būdavo žiauriai kankinami, kartais užmušami, o jei patekdavo į tariamąjį teismą – pasmerkiami mirčiai. Vien tik 1951 m. Lukiškių kalėjime, mirtininkų kamerose, buvo laikoma apie 200 partizanų, laukiančių nuosprendžio įvykdymo. Nemaža jų, kurie tada liko gyvi, sugadino savo sveikatą gulaguose, dirbdami sunkų ir sveikatai kenksmingą darbą. Todėl nepriklausomybės sulaukė labai negausus partizanų būrys, kuris per penkiolika nepriklausomybės metų labai sumažėjo. Žmonių, tyrinėjančių partizanų pasipriešinimą, nuomone, šiandien yra išlikusių gal dvidešimt tikrų partizanų.

Mes manėme, kad atkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis daugiausia dėmesio skirs savo žuvusių draugų įamžinimui, jų kovų aprašymui, stengsis palikti tautai kiek galima išsamesnę šio unikalaus pasipriešinimo okupantams istoriją. Deja, apsišaukėliai, stoję prie šio judėjimo vairo, pavertė jį ne laisvės kovų įamžinimo, jo didvyriškumo pagerbimo, o savo tuščiagarbiškumo ir materialinio pasipelnymo priemone. Ūmai atsirado ne tik kapitonų, bet ir pulkininkų, nevadovavusių jokiems partizanų junginiams, net būriams, neturinčių ne tik karinio, bet ir paprasto vidurinio išsilavinimo.

Žuvusieji tyli ir negali protestuoti prieš šį įžūlų melą. LLKS prezidiumo pirmininku tapo kukliai tik kapitonu pasivadinęs panevėžietis Jonas Čeponis, nors labai abejotina, ar tas kapitonas dalyvaudavo kovinėse operacijose. Vengdamas pašaukimo į okupantų kariuomenę, Jonas Čeponis buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Čia būdamas užsiėmė falsifikuotų dokumentų rengimu nelegaliai gyvenantiems asmenims. Žinoma, tai buvo reikalingas ir naudingas darbas. Paaiškėjus šiai veiklai, kurį laiką buvo pas partizanus (čia A. Mozeris truputį klysta – J. Čeponis nebuvo pas partizanus – R. K.). Vėliau po kalinimo gyveno Panevėžyje ir dalijo iš išeivijos gaunamą labdarą buvusiems kaliniams ar dar tebekalinamiesiems. Kaip tą labdarą, gautą iš JAV gyvenančios M. Rudienės, dalijo vargstantiesiems – tikslių duomenų nėra, tik žinoma, kad okupacijos metais Panevėžyje pasistatė namą ir nusipirko automobilį, kas tuomet retai kam buvo įmanoma.

Kitas plačiai žinomas veikėjas – Seimo narys Povilas Jakučionis. Už kokią veiklą buvo teistas – nežinoma. Tik spaudoje neseniai teko skaityti, kad P. Jakučionis dirbo Kolūkių statybos projektavimo instituto vyriausiuoju architektu, atlyginimą gaudavo didesnį nei tuometinis Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas ir ne kartą buvo apdovanotas už sumanų kolūkinės sistemos kūrimą. Apie patriotinę ar disidentinę veiklą – jokios žinutės. Taigi į politinių kalinių veiklos barą atėjo tiesiai iš tarybinės nomenklatūros ir čia, matyt, panaudojo savo kolūkinę patirtį.

Dar vienas aktyvus „labdaros“ skirstytojas – tai Antanas Lukša, žinomo legendinio partizano Juozo Lukšos brolis. Visa ta šeima sutirpo sunkioje kovoje už Lietuvos laisvę. Žinoma, Antanas nebuvo to lygmens kaip jo broliai ir neįrašė į tą kovą ryškesnių puslapių. Todėl gal ir nuoseklu, jei jis artėjo prie kitokios sanklodos žmonių.

Šiandien turime nemažai naujų „kovotojų“, pradėjusių savo „rezistencines“ biografijas kurti jau po nepriklausomybės paskelbimo. Rezistentais tapo ir tie, kas dezertyravo, kas legalizavosi su ginklu ar padėjo priešams likviduoti kovos draugus. Keista, juo labiau tolstame nuo okupacijos, juo daugiau atsiranda „rezistentų“. Ir tų „rezistentų“ mėgstamiausias užsiėmimas – labdaros kaulijimas iš svetur, kur taip pat pinigai žmonėms nesimėto, o juos reikia uždirbti sunkiu darbu. Plaukia į Lietuvą ne tik doleriai, bet ir traktoriai. Kalbama, kad gauti net 108 traktoriai, o jų vieno vidutinė kaina – tūkstančiai litų. Štai koks didžiulis kapitalas atitekėjo tariamiems rezistentams. O protingai visa tai panaudojus – juk būtų didelė parama nelengvai gyvenantiems žmonėms. Tačiau mes apimti praturtėjimo aistros, ir jau nesvarbu tai, kad partizanų svajonės buvo matyti Lietuvą ne tik laisvą, bet ir laimingą, teisingą, be didelių socialinių skirtumų, kurie visada komplikuoja gyvenimą ir sukelia nesantaiką. Jau nebėra jokių abejonių, kad tos tariamosios partizanų organizacijos, apygardos ir rinktinės buvo atkurtos tik tam, kad jos būtų masalas doleriams ir traktoriams vilioti. Skaudu, kad mes į tragiškos, bet garbingos kovos istoriją įrašome tokį purviną puslapį. Pats laikas tam nesąžiningų žmonių siautėjimui, materialiniam gobšumui, visa tai pridengus praeities kovomis, padėti tašką. Tai mano kuklūs samprotavimai, kuriuos aš plačiau išplėtosiu ir argumentuosiu savo baigiamoje rašyti knygoje „Kur tikroji tiesa?“.

Aš kupinas nuoširdžios padėkos gerbiamiems Kaziui Sajai ir Romui Kauniečiui, principingai, drąsiai iškėlusiems į viešumą itin opų ne tik moralės, bet ir mūsų pasipriešinimo istorijos objektyvumo ir teisingumo klausimą. Mes negalime leisti istorijos pakeleiviams klastoti mūsų istoriją ir paversti ją nesąžiningų žmonių verslu.

Antanas Mozeris, Laisvės kovų dalyvis

Marijampolė

                   ..................................................................................................................................

10 000 dingo kaip sūris nuo lentynos

Tai kuo gi baigėsi mano „misija“, kai p. A. Markevičiaus įgaliotas stengiausi iš Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vadovo J. Čeponio išreikalauti šiokios tokios ataskaitos apie jo pasiųstą per Čikagos Partizanų rėmimo fondą 10 000 dolerių sumą? Ji ne tokia jau didelė, lyginant kasmet į LLKS vadovų rankas perduodamas patiklių JAV gyvenančių mūsų tėvynainių aukas.

Dėl šio J. Čeponiui ir jo bendrams iškelto reikalavimo skaidriau dalinti gaunamą labdarą spaudoje pasirodė ne vienas straipsnis. Tikrieji, žinomi buvę laisvės kovų dalyviai, J. Čeponio pašalinti iš jo vadovaujamos organizacijos, išsakė daug karčios tiesos, tačiau visa tai, atrodo, baigėsi dar vienu skaudžiu jų pralaimėjimu. Abejotinos garbės kapitonas Čeponis net buvo paaukštintas – gavo pulkininko laipsnį ir liko dar kartą išrinktas LLKS prezidiumo pirmininku.

Kaip rašė „XXI amžius“ (2006 05 10), ataskaitiniame LLKS susirinkime „buvo kalbama ir apie daug triukšmo spaudoje sukėlusį išeivijos labdaros skirstymą. Plk. J. Čeponis pareiškė trumpai ir aiškiai: „Tai, kas buvo duota, paskirstyta tiksliai, o tie minimi doleriai, deja, LLKS nepasiekė. Kur jie pateko, nežinoma. Tad sukeltas triukšmas subliuško“.

Išeitų, kad minimą dolerių sumą pasisavino  Lietuvos partizanų rėmimo fondo Čikagoje pirmininkas L. Maskaliūnas, viešai Amerikos spaudoje ir Fondo biuleteniuose paskelbęs, kad minėtąją sumą tikrai yra gavęs. Visus aukotojus išvardijęs ir gražiai jiems padėkojęs...

Vargšai tie mūsų senieji „amerikonai“. Nebe pirmi metai juos čia apsukrūs sukčiai mulkina įrodinėdami, kad jokios labdaros per bankus pervedinėti neverta: esą čia atskaitomi didžiuliai mokesčiai – pinigus geriausia perduoti iš rankų į rankas, be jokių nereikalingų liudytojų ir dokumentų. Melas.

Pernai L. Maskaliūnas lankėsi Lietuvoje, atidavė Lietuvos laivės kovotojų vadams ką ten, Amerikoj, buvo surinkęs, bet kas tuo patikės? Nebent tie, kurie L. Maskaliūną pažįsta kaip sąžiningą Lietuvos patriotą jau daugelį metų.

Už savo mėginimą reikalauti atsiskaitomybės „Tremtinyje“ buvau iškoneveiktas ne tik aš – kur kas daugiau kliuvo R. Kauniečiui, pašventusiam savo gyvenimą Aukštaitijos partizanų prisiminimams, tarp kurių J. Čeponiui vietos kažkodėl neatsiranda. Tokio partizano niekas neprisimena.

        ........................................................................................................................

Mano p a s t a b a: Kai viskas išėjo į viešumą ir respublikinėje spaudoje pasipylė straipsnis po straipsnio, kuriuose buvo iškeltos visos negerovės, klestinčios LLKS užkulisiuose, atsirado žmonių, viešai palaikančių rašytoją K. Sają ir mane. 2006 m. sausio 17 d. „Valstiečių laikraštyje“ (Nr. 5) paskelbti šių autorių pasisakymai dėl mano leidžiamų  knygų rubrikoje „Skaitytojai atsiliepia į „Valstiečių laikraščio“ paskelbtas publikacijas apie Romo Kauniečio knygas „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ ir šio žmogaus veiklą“.

                 ...........................................................................................................................................

Didelis darbas

Mes skaitome Romo Kauniečio knygas „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ ir norime jas toliau skaityti. Labai vertiname didelį šio žmogaus darbą renkant laisvės kovotojų prisiminimus, nes jie yra reikšmingas palikimas mūsų istorijai. 

Vincas Meilus, buvęs partizanas.

Vladislavas Meilus, karys savanoris.

Kėdainiai.

Dėkojame už gerą knygą

Pakaitomis abu skaitome Romo Kauniečio knygą „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“. Tai visiems labai ir labai reikalingas leidinys.

Mes, gimusieji tame krašte, daug ką esame patyrę patys. Knygose pateikti pavyzdžiai, kuriuos autorius pasiaukojamu darbu surinko ir kuriuos papasakojo žmonės, patys visa tai išgyvenę, mus nukelia į tą baisųjį laikotarpį ir padeda jį dar teisingiau įvertinti. Ypač ši knyga reikalinga šių dienų jaunimui. Tegul jie palygina savo gyvenimą su to baisaus ir gana ilgo laikotarpio jaunimo gyvenimu. Jei ne Romo Kauniečio taip rūpestingai surinkta medžiaga, iš kur mes ir mūsų jaunoji karta praturtintume savo žinojimą. Istorijos vadovėliai vien dėl apimties to papasakoti neįstengs.

Autoriui Romui Kauniečiui už tokį pasiaukojamą darbą sakome nuoširdų ačiū. Gaila, kad niekas nesugalvoja keleriopai svaresnių žodžių.

Otilija ir Juozas Vasiliauskai.

Kėdainiai.

Neįkainojamas šaltinių rinkinys

1. Kauniečio knygų serija apie partizanus „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ nepretenduoja į išsamią istorinę studiją. Tačiau autorius, nebūdamas istorikas, tokio tikslo ir nesiekia. Jis preciziškai užrašo ir paskelbia praėjusios neramios epochos sparčiai mažėjančių liudininkų prisiminimus. Šių prisiminimų reikšmė sunkiai pervertinama dar ir dėl to, kad, deja, niekas kitas tokios didelės apimties atsiminimų rinkimo ir publikavimo darbo nedirba. Marijampolės K. Griniaus memorialinio muziejaus muziejininkas T. Kukauskas stebisi paradoksalia situacija, kai universitetų studentai apie Europoje nedaug analogų turintį partizaninį karą žinių turi semtis ne iš savo profesorių darbų, tačiau iš istorikų mėgėjų, pirmiausia – iš R. Kauniečio skelbiamų prisiminimų. Dėl šios priežasties „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ yra neįkainojamas šaltinių rinkinys, tapsiantis parankine knyga būsimoms partizanų kovų tyrėjų kartoms.

Istorikas Vaidas Banys.

Kaunas.

Nemenkinkime

Aš, Antanas Petrikonis, Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Kęstučio tėvūnijos partizanas, Vyčio kryžiaus ordininkas, visiškai palaikau gerb. R. Kaunietį. Dėkoju už jo atliktą darbą aprašant Aukštaitijos partizanų kovas su bolševikiniais okupantais. Šis darbas įeis į Lietuvos istoriją.

Nepalaikau tų, kurie menkina jo pastangas.

Palaikome rašytoją

Labai džiaugiamės, kad dar atsiranda gabių jaunų žmonių, kurie negaili laiko, lėšų ir sveikatos, rinkdami prisiminimus partizanų, kovojusių už Lietuvos laisvę, praėjusių lagerius ir tremtį. Mūsų karta išeina į amžinybę. Apie ką spėsime papasakoti tokiems šauniems rašytojams kaip R. Kaunietis, tas ir liks ateities kartoms. Palaikome rašytoją, linkime jam ir toliau būti tokiu pat atkakliu dirbant svarbų Lietuvai darbą, rašant ir renkant kovotojų už laisvę prisiminimus.

Algimantas Stankūnas, Algimanto apygardos partizanas, karys savanoris, Vyčio kryžiaus ordininkas.

Juozas Banys, buvęs tremtinys.

Julijonas Ardavičius, laisvės kovų dalyvis.

Protestuojame

Esu Jonas Zalieska, gimęs 1928 m. Buvau Žaliojo Velnio apygardos Aro, Beržo būrių partizanas (slapyvardžiai – Saulius, Garnys). Esu apdovanotas vardiniu ginklu, Vyčio kryžiumi ir kariuomenės įkūrėjo medaliu. Kategoriškai protestuoju prieš Romo Kauniečio parašytų knygų sunaikinimą ar leidybos sustabdymą. Šios knygos yra mūsų prisiminimai, mūsų pralieto kraujo atgarsiai. Tik iš jų dabartinės kartos sužinos apie Lietuvos kančių kelius.

Aš, Klemensas Nečiūnas, buvęs Girininko būrio partizanas, protestuoju, kad būtų naikinamos Romo Kauniečio knygos „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“.

Skubėk, Romai, kol dar langai neužkalti  

Dar atgimimo metu, regis, viename mitinge pirmą kartą sutikau J. Čeponį, o kiek anksčiau – berenkantį partizanų prisiminimus Romą Kaunietį. Abu šiuos vyrus gerbiau ir gerbiu, bet „Valstiečių laikraštyje“ (2005 11 16) radęs ir perskaitęs K. Sajos publikaciją „Apmulkintas dovanų karalius ir kiti" bei R. Kauniečio „Atpažįstami čekistų metodai“ – nustebau.

Jau tapo mūsuose mada dėl niekniekio menkinti ir lipdyti etiketes, bet niekaip nesuprantu, kam kliūna „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knygos, kad jas siūloma net sudeginti. Argi partizanai ir visi pasipriešinimo kovoje dalyvavę patriotai neturi teisės papasakoti, ką matė, ką patyrė, kaip kovojo ir kentėjo? O gal ir jų žodžius reikia aprobuoti? Šios knygos – tai ne rašliava, gerbiamas Jonai, jei taip manote ir iš tikrųjų taip esate sakęs. Ten iš širdies sopulio ištryškę šventi žodžiai ir pasakyti pačių garbingiausių žmonių, kurie buvo šaudyti, bet nenušauti, kankinti, bet nenukankinti, badu marinti, bet nemirę ir gal išlikę tik tam, kad galėtų paliudyti, pasakyti tiesą.

Jei knygose „daug šiukšlių", tai, be abejo, turėtų būti ir daug „šiukšlininkų". Okupacijos metais buvę laisvės kovotojai patyrė nuolatinius užgauliojimus, tačiau tada dėl to niekas nesijaudino. Juk tai darė okupantai ir jų pakalikai. Bet dabar atkovotoje Lietuvoje labai nemalonu ir liūdna girdėti tokius žodžius.

Žinau, Aukštaitijos partizanų pasisakymai dažniausiai nesutampa su okupantų sudarytomis išlikusiomis bylomis, taip pat nesiderina ir neatspindi direktyvų tų vadų, kurie ilsėdavosi konspiraciniuose butuose ir, žinodami ar nežinodami to, bendravo su MGB agentais ir taip savo viršininkams teikė žinias. Tokie viršininkai buvo Markulis, Kamarauskas, Griežtas-Pečiūra ir kai kurie kiti. 

Kažkodėl tokie vadai nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės metų peršami, statomi pirmose eilėse, aukštai iškelti ir nublizginti. Gal, kaip sakoma, čia ir yra pakastas šuo? Tačiau kai kurie Didžiosios Kovos apygardos pasakotojai teigiamai vertina ir juos. Istorikai atsirinks, tebūnie įvairovė!

Prieš penkiasdešimt metų tik pasipriešinimo kovotojai krauju ir ašaromis rašė tikrąją Lietuvos laisvės kovų istoriją. Ir ją turime tokią, kokią turime. Negalime jos nei pagražinti, nei sudeginti. Vienu ir kitu atveju būtų tik šiukšlinama.

Manau, reikia ne tik netrukdyti, bet visokeriopai remti kilnų Romo Kauniečio pradėtą darbą, nes tas darbas dar nebaigtas. Pasakotojai dar tik truputėlį pravėrė savo žinių skryneles, tik po keletą lapelių išplėšė iš savo toli toli nubėgusių dienų. O laikas negailestingai daro savo. Brangusis Romai, būk ir toliau „vargo pelė" ir skubėk, kol dar langai neužkalti ir kiemuose takeliai neužžėlė.

Svarbu, kad būtų medžiagos (prisiminimų). Tegul ir su „nesklandumais“, įvairios. Istorija atsirinks, įvertins, kas yra kas, ir tada atsiskirs visos šiukšlės.

Albertas Pūkas, buvęs Vyčio apygardos vado pavaduotojas adjutantas, spaudos skyriaus vadovas, dimisijos kapitonas.    

        ..........................................................................................................................................................

Mano p a s t a b a: Kazio Sajos straipsnis paruoštas 2008 06 28 ir publikuotas laikraštyje 2008 07 05 „Lietuvos žinios“.

       .............................................................................................................................................................

Neregių žemė

Taip Audrius Stonys pavadino savo dokumentinį filmą, kuris vėliau jaunam režisieriui pelnė daugelį tarptautinių prizų. Man taip norėtųsi pavadinti Lietuvos vaidybinio filmo kūrėjus, kurie nebežino, kaip ir iš kokios medžiagos sukurti reikšmingesnę istorinę juostą. Jiems Lietuvos dabartis ir praeitis – kaip tas užkeiktas „Dievų miškas“, kuriame taip ir nepavyko surasti Balio Sruogos.

Kai atsirado „projektas“ ką nors reikšminga sukurti mūsų istorijos motyvais, kurčių ir neregių žemės kino kūrėjai teįstengė pasiūlyti Pilėnų legendą ir, žinoma, Žalgirio mūšį, nors tokį holivudišką filmą jau yra sukūrę lenkai. Tačiau tie, gyvatiniai, visus nuopelnus priskyrė saviesiems, o mūsiškiai pasistengs tuos įvykius pakreipti savaip (gal neužmiršdami ir Smolensko pulkų).

O saule žeme! Taip anksčiau teisybės šaukėsi žemaičiai. Negi po tos Žalgirio pergalės mūsų istorijoje nieko reikšmingo nebeįvyko?! 

Čia prisiminiau A. Wajdos „Katynę“ ir vaikystėj ne mane vieną sukrėtusią žinią apie 1941 metais bolševikų Rainiuose nukankintus politinius kalinius, Telšių kalėjime taip ir nesulaukusius teismo (tarp jų buvo trys alsėdiškiai, suimti už tai, kad tais metais iškėlė Trispalvę). Net Solženycino „Gulage“ nerasim tokio žvėriško sadistų susidorojimo su „liaudies priešais“. Taigi pagalvojau, kodėl ta tema niekam neatėjo į galvą sukurti istorinę juostą.

Lietuvoje dar nebuvo įsikūręs Sąjūdis, rusų disidentai vienoj pogrindžio „Kronikoj“ išspausdino 18 metų lageriuose iškentėjusio Liudviko Simučio malonės prašymą. Jame kalinys nežadėjo pamilti sovietų valdžios, bet sakė jau nebegalėsiąs jai būti pavojingas.

Savo „malonės prašymą“ Liudvikas pradėjo nuo to, kaip jam, ketverių metų berniukui, artimieji parodė neatpažįstamai Rainiuose nukankinto tėvo (laikrodininko Juliaus Simučio) lavoną. Vėliau jam namiškiai paaiškino, kokia menka tebuvo jo kaltė, ir ką besitraukiantys bolševikai jam buvo padarę. Tada sūnus prisiekė atkeršyti už savo tėvą. Už rusų karininko nužudymą nepilnametis Liudvikas buvo nuteistas 25 metų katorgos.

Toje dviejų kartų istorijoj galėtų atsispindėti visas sovietinės okupacijos laikotarpis. Iš lagerio sugrįžęs nukankinto laikrodininko sūnus Liudvikas dar spėjo sukurti šeimą ir užauginti šešetą vaikų. O jis pats tapo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataru.

Nedrįsčiau kam nors primygtinai piršti šitos istorijos, nes pats jaučiuosi kaltas, kad iki šiol neišdrįsau jos aprašyti, nors esu tikras, kad šių dienų lietuviui ji kur kas svarbesnė už šimtais kartų girdėtą Žalgirį, Vytauto karius, jaunimo akyse virtusius Kauno krepšinio spalvota komanda...

Prieš keletą metų režisieriaus Jono Vaitkaus, kuris ruošėsi statyti filmą „Vienui vieni“, paklausiau, ar jis kada nors vartė Romo Kauniečio „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knygas su išlikusių rezistencijos dalyvių pasakojimais, nuotraukom, KGB dokumentais. 

Ne, režisierius, kaip ir daugelis iš mūsų, tų kelių storų tomų nematė ir nežino, kad Panevėžyje gyvena toks „Aukštaitijos Daukantas“, visą savo amžių paskyręs šiam darbui. Jau beveik sukanka keturiasdešimt metų, kaip R. Kaunietis, aukodamas savo laisvalaikį, atostogas, lėšas, važinėja po Lietuvą, kalbina, įrašinėja, paskui šifruoja ne visada sklandžius buvusių pokario partizanų ir jų ryšininkų pasakojimus. Paskui tas „trenktas“ žmogus prašinėja lėšų, kad galėtų išleisti jau septintą storą „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ tomą. O kiek juose skaudžiausių istorijų, dramų, tragikomedijų! Istorijos pamokų ir priekaištų anuometinės Lietuvos vadovams, politikams, aukštiems karininkams, palikusiems eilinių patriotų Lietuvą be veikimo plano, be strategijos ir taktikos, be išeities.

Atrodo, kad R. Kauniečio darbą turėtų remti bent jau Lietuvos laisvės kovų sąjūdis, per eilę metų iš Čikagos Partizanų rėmimo fondo susižėręs nemenkas dolerių sumas. Bet šios organizacijos nuolatinis pirmininkas, nūnai pulkininku apsišaukęs J. Čeponis,  net yra raginęs saviškius deginti tas Kauniečio knygas, gal dėl to, kad jose  nepavyko aptikti nė menkiausio šio „pulkininko“ rezistencijos pėdsakų.

Apie R. Kaunietį ir jo darbus bandžiau laiške informuoti prof. A. Bumblauską – gal šis pasikvies šį žmogų į savo „Amžių šešėlius“, tačiau „Aukštaitijos Daukantui“, matyt, paties likimo lemta didžiausią ir galbūt reikšmingiausią paminklą Lietuvos partizanams pastatyti visų mūsų darbų šešėlyje. Tikėkimės, kad ir neregiai kada nors priėję jį pačiupinės, o kurtieji visą esmę jiems išdėstys nebyliška savo kalba.

KITOS  INSINUACIJOS

1998 m. išleistoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ II dalies pirmoje knygoje buvo publikuoti trijų Krekenavos krašto žmonių prisiminimai: partizanų ryšininkės Jadvygos Krikščiūnaitės, partizano Petro Meškausko-Grandinio ir partizano būrio vado Alfonso Vaičiūno-Parašiuto. Visi trys veikė tuo pačiu metu tame pačiame būryje, tik jų likimai susiklostė labai įvairiai. J. Krikščiūnaitė buvo ištremta į Sibirą, jos brolis Boleslovas Krikščiūnas-Šeferginas, pačios Jadvygos žodžiais tariant, „žuvo nuo saviškių rankos, jo žudikas dar ir šiandien tebevaikšto gyvas. Jis suėdė visą būrį...“. P. Meškauskui-Grandiniui atsitiktinai pasisekė išlikti gyvam po žiaurios savų partizanų egzekucijos, kai jie per vieną naktį surinko keturis buvusius partizanus, vėliau prisiregistravusius, atsivedė į Antano Grinkaus namus, susodino už stalo ir sušaudė. Tuomet buvo sušaudyti: namų šeimininkas, jo žmona, sūnus ir dvi dukros – septyni žmonės. Tik Petrui Meškauskui pasisekė sunkiai sužeistam ištrūkti iš degančio namo. Jei ne jis, ta žiauri istorija taip ir būtų likusi paslaptyje. Kadangi buvo sušaudyti užsiregistravę partizanai ir jų ryšininkai, iškart pasklido kalbos, kad tai stribų darbas.

Man pasisekė užrašyti autentiškus prisiminimus tų žmonių, kurie dalyvavo šiose žudynėse. Vaičiūnas kaltino registrantus, kad jie juos išdavinėjo. Sakėsi, kad ne jo buvo duotas nurodymas šaudyti, kad įsakymas buvo gautas iš Rupūžėno, o Rupūžėnas gavęs įsakymą iš apygardos vado Vaitelio. Ką ten besugaudysi, bet vis dėlto šios egzekucijos iniciatorius ir vykdytojas buvo Alfonsas Vaičiūnas-Parašiutas, vėliau ir pats pasekęs registrantų pėdomis – iš Jono Čeponio gavo falsifikuotus dokumentus ir registravosi, bet netrukus buvo išaiškintas ir suimtas. Matyt, J. Čeponio įduoti dokumentai buvo pačių čekistų padaryti.

Pokalbio metu A. Vaičiūnas apie save pasakojo atvirai,  jo pasakojimas  užrašytas knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ (II dalis, 1 knyga, p. 605), bet jis nepagalvojo, kad ten pat bus pateikti P. Meškausko (p. 600) ir J. Krikščiūnaitės (p. 592) prisiminimai. Kadangi šios istorijos susijusios su tais pačiais įvykiais, privalėjau užrašyti ir jų prisiminimus, kad nesusidarytų vienašališka nuomonė. Kai A. Vaičiūnas knygoje rado ir šitų žmonių pasakojimus ir atvirai išdėstytas savas versijas, ėmė kaltinti mane.

Paskambino jo žmona iš Ukmergės ir pasakė, kad vyras (A. Vaičiūnas) labai susinervinęs, negalįs net kalbėti, labai išgyvena dėl to, kad įdėjau į knygą P. Meškausko ir J. Krikščiūnaitės prisiminimus. Po kurio laiko A. Vaičiūnas bandė reabilituoti save „Tremtinio“ laikraštyje. Aš irgi parašiau atsakymą, bandydamas save pateisinti, bet „Tremtinys“ jo nespausdino. Atsakymas buvo gana lakoniškas: „Apie tai jau buvo rašyta“. Mano stalčiuje dar tebeguli šio laiško kopija, kurioje  buvau išdėstęs visą esmę, susijusią su šiais žmonėmis. Taigi dar vienas pavyzdėlis, už ką mane baudė kai kurie buvę partizanai ar tik dabar vaizduojantys „kovotojus“ su pulkininkų antpečiais.  

Tiesa akis bado, o netiesos rašyti negaliu. Taip aš prisiekiau ir šios nuostatos nesirengiu keisti ir ateityje. Kas nepatenkinti – tegu pyksta ant manęs, tegu mane keikia, tegu man grasina, aš žuvusių laisvės kovotojų, kurie garbingai paaukojo save už mano, už mūsų laisvę, niekada neišduosiu.

„TREMTINYJE“ neskelbtas mano laiškas 

Jau trečiame „Tremtinyje“ publikuojami neigiami atsiliepimai apie mano sudarytą knygą „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ (toliau – APP).

1996 m. išėjo pirmoji šios knygos dalis. Kodėl tada apie ją „Tremtinys“ net neužsiminė, o knyga, kaip žinia, turejo didelę paklausą tarp įvairaus amžiaus skaitytojų? Šiais metais jai, kaip geriausiai knygai apie ginkluotą rezistenciją, buvo skirta Lietuvos šaulių sąjungos pirmoji premija ir diplomas.

Aš daugelį metų rinkau partizanų prisiminimus, apvažiavau didelę dalį Lietuvos, netgi ir už jos ribų teko pakeliauti tais reikalais. Su dideliais vargais išleidau pirmąją APP knygą. Kadangi tuoj po rankraščių atidavimo į „Vagos“ leidyklą (tada direktorius buvo  A. Krasnovas) į valdžią atėjo LDDP, knygos išleidimas buvo „nutemptas“ net keturiems metams.

Nenorėdamas jūsų varginti ilgu raštu, norėčiau kuo trumpiau išdėstyti esmę. Partizanų, ryšininkų, rėmėjų, tremtinių, politkalinių prisiminimus rinkau ir renku ne tam, kad imčiau veltis į  intrigas. Mano uždavinys – tai atlikti kuo kruopščiau ir išsamiau, be įmantrių literatūrinių padailinimų ir pagražinimų, juk mes visi žinome, kad partizaninis karas buvo labai žiaurus, ypač kai eiliniams mūsų kaimų berneliams  reikėjo kariauti su tokia patyrusia raudonųjų okupantų armija. Mano tikslas ir užduotis sau – užrašyti tai, ką žmogus pasakė, ir visa tai perteikti skaitytojui, kad prisiminimai išliktų ateinančioms kartoms, kad vaikų vaikai žinotų, kokia kaina buvo iškovota laisvė. Dar kartą noriu priminti, jog partizaninis karas, pokario kova buvo nepaprastai sunki – vyrai ėjo į miškus ne uliavot. Labai mažai jų į namus sugrįžo, daugelis perėjo Sibiro kančių kelius...

Tai labai gerai žinau, nes daug ką teko pačiam patirti savo kailiu. Tad dar jaunystėje pasiryžau Lietuvos partizanams sukurti ir pastatyti amžiną paminklą – užrašyti likusių gyvųjų partizaninio karo dalyvių prisiminimus. Kaip tada supratau, to darbo niekas nedarė. Žinojau, kad reikės aukot save, jog mano darbą įvertins tik ateinančios kartos, kad šiandien už tai negausiu jokio atlyginimo.

Užrašiau daugelio partizanų, ryšininkų, rėmėjų ir kitų laisvės kovos dalyvių prisiminimus. Vieni jų įdomesni, kiti ne tokie įdomūs, kai kurie paremti archyvime medžiaga, dokumentais, rastais KGB bei partizanų archyvuose. Tačiau čia ir prasideda painiava. Žmogus pasakoja, atrodo, nemeluoja, bet kai pažvelgi į archyvinę pažymą, daug kas antraip apsiverčia. Priėjęs prie archyvų dokumentų, supratau, kad negalėsiu remtis tik vieno žmogaus pasakojimu. Kodėl, siekdamas objektyvumo, turiu pasikliauti tik viena versija, jeigu yra dar kelios? Kodėl turiu užrašyti tik Vaičiūno prisiminimus ir tikėti tik tuo, ką jis pasakė, o Krikščiūnaitės ir Meškausko prisiminimus ignoruoti? Juk J. Krikščiūnaitė ir P. Meškauskas irgi buvo tos kovos dalyviai, jų visų buvo vienas kelias – Laisvės kovos kelias, kuris, deja, vėliau pasuko į skirtingas puses.

Labai gerai suprantu laisvės kovotoją A. Vaičiūną dėl jo priekaištų man ir  kitiems. Esu giliai įsitikinęs, kad A.Vaičiūnas buvo doras, sąžiningas partizanas, garbingas kovotojas. Jeigu jaučia sąžinės graužimą dėl neteisingų kaltinimų dėl partizano B. Krikščiūno žūties, patarčiau jam, įvertinus anų dienų įvykius, susitaikyti su mintimi, kad ne vien Krikščiūnaitė ir Meškauskas buvo tokios nuomonės apie jos brolio B. Krikščiūno-Šefergino žūtį, tą nuomonę palaikė ir daugiau apylinkės gyventojų. Labai gerai, kad problema iškilo į viešumą, gal pagaliau bus pabaiga šmežtui, apkalboms ir klaidingai nuomonei.

Net ir neteisingi, klaidingi sprendimai partizaninio karo eigoje šiandien turėtų būti pateisinami, o likęs gyvas tų dienų kovotojas neturėtų jausti sąžinės graužaties, nes jis tada okupantų buvo įvarytas į kampą ir gynėsi įvairiausiomis formomis,  kurių dabar daugelis nenori pateisinti. Įdomu, kaip jie tada būtų pasielgę? Gal ne vienas būtų patiesęs ant grindinio nekaltą savo brolį, kaip pasielgė Kimštas, Kalytis, Radzevičius, Lūža ir dešimtys kitų, panašių į juos.

Partizanas A. Vaičiūnas vykdė aukštesnių vadų įsakymus. Jis pats taip aiškina: jeigu būtų nevykdęs, būtų buvęs labai blogas partizanas. Be abejo, už aukštesnės vadovybės įsakymų nevykdymą iškart būtų sušaudytas. Visi Karo lauko teismo nuosprendžiai tada buvo vykdomi pagal to meto galiojantį partizanų statutą.

Taigi ir šį nesusipratimą dėl B. Krikščiūno-Šefergino žūties šiandien galima būtų išsiaiškinti. Tebėra gyvi įvykio liudininkai: A. Vaičiūnas, V. Grinkus, P. Meškauskas, kurie turėtų gerai žinoti B. Krikščiūno palaidojimo vietą. Atkasus jo palaikus, nebūtų sudėtinga kvalifikuotiems specialistams nustatyti tikrąją partizano žūties priežastį. Pirmiausia turėtų atsirasti suinteresuotas asmuo, kuris parašytų pareiškimą prokuratūrai, ir problema būtų išspręsta. Tada neteisieji privalėtų viešai atsiprašyti, taip būtų padėtas paskutinis taškas šioje byloje.

Kita vertus pokario ginkluoto pasipriešinimo kovotojai, gyvendami jau nepriklausomoj Tėvynėj, neturėtų taip jautriai reaguoti į kažkieno pasakytus arba užrašytus juos įžeidžiančius žodžius. Juk jie savo namus ir tėvų žemę gynė nuo atėjūnų okupantų ir savų kolaborantų. Jie savo krauju mums laisvę atpirko...

Manau, kad panašūs aiškinimaisi spaudoje nei man, nei tiems, kurie po 50 metų bando įrodinėti tiesą, – garbės neteikia. Po tokių rašinių mūsų priešai, tikiu, kikena į saują. Gal nereiktų suteikti jiems to malonumo? Čia ne globalinės problemos, galima jas išsiaiškinti ir be laikraščių. Žinoma, aš galiu atsiprašinėt už šmeižimą, už įžeidimus, bet aš negaliu daryti paneigimų, nes tai ne mano žodžiai, ne aš kaltinu, aš tik užrašau tai, ką žmogus man pasako.

 „Tremtinio“ Nr. 17 (1999 05 07) patalpinta trumpa žinutė „Keisti teiginiai“, kur reikalaujama paneigti Albino Striuko pasakojimą, „kuriame – viena neteisybė“.  Bet kas gi dabar po tiek metų tą teisybę atkas?  J. Malakauskaitė-Kristanavičienė man skambino du kartus įžūliai grasindama, reikalavo paneigti Albino Striuko prisiminimus. Kai paprašiau susitikti ir pasišnekėti tuo klausimu, kategoriškai atsisakė, nenorėjo ramiai išsiaiškinti. Dar kartą pabrėžiu, kad užrašinėju ne savo sugalvotas istorijas.

Suprantama, mums visiems brangūs mūsų artimieji ir jų palaikai. Daugelis iš mūsų norėtume surasti juos, išbarstytus Lietuvos laukuose, Sibire, ir savo brolių, tėvų kaulus palaidoti kaip dera kapinėse, šventoje vietoje. Betgi tai – neįmanoma, kai kam bus lemta amžinai ilsėtis ir nešventintoj žemėje.

1. Striukas buvo Surviliškio stribų operatyvinis darbuotojas, vėliau teistas už bendradarbiavimą su partizanais, kalėjo Rusijos lageriuose. Už smulkmenas MGB vadai savo darbuotojų nesodino. Atvejis nedažnas, tai kodėl gi nepateikti jo prisiminimų? Juk jis irgi rizikavo. Dabar jis koneveikiamas dėl Vaclovo Malakausko nužudymo. Liudininkai Janina Malakauskaitė-Kristanavičienė, Janina Krasauskienė, Juozas Kranauskas, Vincentas Sagaitis ir Bronius Skardžius „Tremtinyje“ (Nr. 20) bando teigti, kad V. Malakauską tikrai A. Striukas nušovęs. Esant tokiai gausybei liudininkų, Striuką nedelsiant reiktų duoti į teismą. Ko dar laukiama? Šitą dilemą galutinai tik teismas gali išspręsti, visgi buvo nužudytas žmogus, jau kelinti metai per spaudą ir įvairiuose suėjimuose garsiai šaukiama „Striukas – žudikas!“.

Neretai pagalvoju, kad kažkam norisi sumedžioti vadinamą „raganą“, bet kuo aš dėtas ? Gal koks nors užsikonspiravęs MGB agentas ir pakuždėjo J. Kristanavičienei, kad reiktų truputį Kaunietį už tas knygas pritrumpinti, kaipgi kitaip prie jo prikibsi, žinoma, tik taikant senus čekistinius metodus. Kai tik pasirodė antroji „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knyga, tarsi iš gausybės rago pasipylė įvairūs grasinimai, aiškinimaisi, kaltinimai. Ta knyga kažkam tarsi ašaka gerklėje įstrigo. Ypač sujudo buvę MGB-KGB klapčiukai. Iki šiol jie tylėjo dantis sukandę,  bet, kai tik kelis išvilkau į dienos šviesą, iškart šitie vorai irgi ėmė ieškoti „teisybės“. Nė vienas nenori viešai prisipažinti dirbęs juodą darbą, bet čia padeda archyvai. O kai dar pašneki su gyvais liudininkais, viskas atsiskleidžia tarsi ant delno.

Atsirado netgi tokių, kurie, suklastoję gimimo metus, vardus ir pavardes, ramiausiai gyveno visą sovietų laikotarpį ir dabar aiškina, kad tada saugumas jų „neiššifravo“. Galbūt galima jais ir patikėti, gyvenime visko pasitaiko. Bet kai atsiverti agentūrinę ar kokią kitą operatyvinę bylą, iškart tampa aišku, jog tai buvo padaryta su MGB-KGB palaiminimu. Dokumentuose juodu ant balto parašyta: buvęs užverbuotas, jo pranešimu suimti žmonės, sunaikinti partizanai, po metų kitų kita pavarde pasiųstas į kitą kraštą dirbti to paties juodo darbo. Dabar žmogus norėtų gauti valstybinę pensiją, o čia ir išlindo yla iš maišo...

Per daugelį metų teko užrašyti įvairiausių likimų žmonių prisiminimus. Įdomiausius suradau giliausiuose užkampiuose, ne visi jie troško garbės ir pinigų, daugelis jų buvo tikri Lietuvos patriotai, deja, nedaug kas iš jų sulaukė išsvajotos laisvės. Kai pašneku su jais, jie sakosi labai nusivylę dabartine tvarka ir valdžia.

Gal ir reiktų šį kartą viešai atsiprašyti visų, kurių vardai mano knygose buvo ir bus paminėti neigiamai, be kaltės ar per klaidą apkaltinti? Atvirai sakau: nė vieno kovos brolio nei sesės tikrai nenorėjau nei apšmeižti, nei pažeminti. Te negula sunkiu akmeniu ant Jūsų širdžių mūsų vieši apsisvaidymai žodeliais „tegu atsiprašo“, „tegu paneigia“. Labai juokinga atrodo tiems, kurie gyvena kitomis mintimis ir visa tai stebi iš šalies.

                    Kas išžudė Palankiškių šeimą?

2008 m. buvo išleista mano APP VI dalis, kuri apėmė vien Vytauto apygardoje kovojusių laisvės kovotojų prisiminimus. Čia buvo publikuoti ir buvusio partizanų ryšininko-partizano Juozo Žibėno-Bitino prisiminimai (p. 187), kuriuose jis papasakojo apie partizaną Antaną Kavaliauską-Diemedį, kuris išžudė Palankiškių šeimą, gyvenusią Žibėnų namuose.

Buvo nužudyta Veronika Palankiškienė, dukros Birutė ir Janina, devynerių metukų sūnus Jonukas sužeistas babėgo ir pasislėpė pas kaimyną Čepėną, bet po kelių dienų tas pats Diemedis jį ten surado, išsivedė ir nušovė. Tėvą Palankiškį tardė dešimt dienų ir po to sušaudė. Liko trys mažamečiai Palankiškių vaikai: Alfonsas, Ona ir Genė.

Tuoj pat po šios knygos pasirodymo man paskambino iš Kauno pilietis, prisistatė esantis partizano Antano Kavaliausko brolis Algimantas Juozas Kavaliauskas ir pareiškė pageidavimą mane aplankyti, kadangi nori išsiaiškinti objektyvią tiesą apie savo brolio Antano negerus darbus. Sutikau jį priimti. Ką gali žinoti, gal ką  man ir prifantazavo tas J. Žibėnas?

Atvažiavo Algimantas Kavaliauskas ir ėmė dėstyti savo versiją, ėmė aiškinti, kad ne vienas jo brolis Antanas dalyvavo tose žudynėse, ėmė kalbą sukti taip, tarsi jo a. a. broliukas būtų visai nekaltas. Bandžiau jam aiškinti, kad tai ne vien J. Žibėno nuomonė, apie jo brolį negražiai kalba ir daugiau žmonių, tebegyvena tas Čepėnas, pas kurį Antanas Kavaliauskas po kelių dienų pribaigė nepilnametį Palankiškių berniuką, tik aš jo liudijimo neužrašiau. Algimantas išsiėmė iš savo krepšio „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ VI dalį ir paklausė, ar nesupyksiu, jei man ją grąžins. Atsakiau, kad tikrai nesupyksiu. Jis grąžino man knygą su tokia dedikacija:

                   ..........................................................................................................................................................

Gerbdamas savo tėvo Juozo Kavaliausko, Lietuvos savanorio, kario savanorio, žuvusio 1941 m. birželio 23 d. nuo bolševikų kulkų, motinos Celinos Kavaliauskienės, laisvės kovų dalyvės, sesers Birutės Kavaliauskaitės-Močiukienės-Sigutės, ryšininkės, ir brolio Antano Kavaliausko-Diemedžio atminimą, grąžinu Jums kaip autoriui šią knygą. Pasakotojo Juozo Žibėno-Bitino ir B. Juodzevičiaus tekstuose yra daug melo. Norėčiau tikėti, kad tokių atvejų Jūsų knygoje nėra daug. Pasirašo: Algimantas Juozas Kavaliauskas, Panevėžys. 2009 02 21.

                  ............................................................................................................................................................

Supratau, kad Algimantas didžiai įsižeidęs, bet pakeisti jau nieko nebegaliu. Tai ne mano išgalvoti marazmai, tai gyvų liudininkų žodžiai, kurių jau niekas nebeištrins iš to laikmečio istorijos konteksto. Faktas įvykęs, šeima išžudyta. Ką bepakeisi? Suprantu, kad širdį skauda dėl jo brolio padaryto tokio baisaus nusikaltimo, betgi gal ne Žibėną, ne Juodzevičių ir ne mane reiktų kaltinti, o paprasčiausiai susirasti tris po tos egzekucijos likusius gyvus Palankiškių vaikus, atsiklaupt prieš juos ir atsiprašyti už nevykėlį brolį, kuris tiek skausmo visiems paliko.

Anais laikais Biliakiemyje žmonės šnekėjo, kad Žibėno buvo sumanytos tos žudynės, kadangi sovietinė valdžia Žibėnus išvijo iš namų, o juose apgyvendino iš kažkur atsikėlusią daugiavaikę Palankiškio šeimą, be to, Žibėnas Palankiškio paprašė, kad jam užaugintų mėsai telioką. Telioką Palankiškis užaugino ir pasipjovė, kadangi šeima daidelė, jie telioką ir suvalgė, Žibėnui nepaliko. Už tai Žibėnas, smarkiai supykęs, pasikvietė partizaną Diemedį ir Palankiškius iššaudė. Po to Žibėno žmonės net į bažnyčią neįsileisdavę, vydavę lauk. 

Sutarėm, kad Algimantas pats parašys savo prisiminimus, o aš juos įdėsiu į sekančią knygą. Pagaliau padariau viską, ko jis prašė: įdėjau jo prisiminimus apie tėvus, apie brolį Antaną, įdėjau ir jų šeimos nuotrauką. Išėjo knyga, ir vėl Algimantas skambina. Ir dabar su didžiulėm pretenzijom, kodėl neįdėjau trumpos žinutės, kuri leidžia suabejoti jo brolio padarytu nusikaltimu. Algimantas dar pagrasino, kad mane prisiminsiąs visą likusį gyvenimą, nes iškėliau į viešumą jo brolio juodus darbelius. Taip ir likau nesuprastas.

Dar kartą galiu padaryt tą pačią išvadą: apie partizanus privalai rašyti tik gražiai, visus juos parodyt tik garbingos kovos ir pasiaukojimo Tėvynei šviesoje, nutylint jų padarytus nusikaltimus. Šį kartą netgi nepasmerkiau budelio, išžudžiusio nekaltą šeimą, o budelio brolis man drįsta mesti priekaištą, kad apie jo brolį tiesą parašiau. O kaip aš turėjau parašyti? 

Tuo viskas nesibaigė, 2010 01 05 ponas Algimantas surašė ilgą peticiją, kurią adresavo man – p. Romui Kauniečiui, p. Gintarui Vaičiūnui, taip pat Kauno arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui ir Lietuvos GGRTC generalinei direktorei Teresei Burauskaitei. Šioje peticijoje „klaidžiojo“ po Utenos krašto enciklopediją, užkabino visai niekuo dėtą Gintarą Vaičiūną, prikibo prie Stasio Čižo-Kasčiuko ir vėl bandė įrodinėti brolio nekaltumą... Mane ir G. Vaičiūną apkaltino, kad mes buvusių tarybinių žurnalistų rankomis drumsčiame jo brolio Antano ramybę. Pabaigoje parašė: „Ponai Romai Kaunieti ir Gintarai Vaičiūnai, jei rasite ar sužinosite rimtų įkalčių mano brolio atžvilgiu – rašykite, skelbkite, bet buvusių tarybinių žurnalistų rankomis nedrumskite mano brolio ramybės“.

Pasirašo: Algimantas Juozas Kavaliauskas. Kaunas, Savanorių pr. 413–22. Tel. 868057534, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, norint jį peržiūrėti..

....................................................................................................................................

  TRUKDYMAI RINKTI  MEDŽIAGĄ APIE POKARĮ

Dar nebuvo pasirodžiusi pirmoji knyga „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, bet daugeliui jau buvo žinoma, kad aš užrašinėju buvusių laisvės kovotojų prisiminimus ir planuoju juos išleisti atskira knyga. Pasikalbėjom su vienu, su kitu suinteresuotu asmeniu tuo klausimu, aš pats asmeniškai kreipiausi į Genocido centro vadovus, bet teigiamo atsakymo iš jų nesulaukiau. Tokiai knygai išleisti reikėjo sukaupti nemažai pinigų, be jų nieko nesukursi. Nutarėm savame rate, kad reiktų sukurt kokį nors UAB-ą ar panašiai, kad tokiu būdu gautume lėšų veiklai. Žmonės buvo entuziastingi, beveik visų artimieji žuvę partizaninėje kovoje, tad norintys įamžinti laisvės kovotojų prisiminimus. Labai tikėjomės pagalbos iš užsienio. Kadangi nemažai buvusių to krašto savanorių, šiaip žmonių, pasitraukusių į Vakarus karo metais, gyvena Amerikoje, ne vienas pritarė mūsų veiklai ir žadėjo paremti. Mes turėjome šventą tikslą – įamžinti pokario laisvės kovų dalyvių prisiminimus, kad jie išliktų ateinančioms kartoms, nes jokia valstybės finansuojama institucija tuo neužsiima, o žmonės nepastebimai išeina iš gyvenimo – reikia skubėti.

1995 m. sausio 20 d. daujėniškio Stanislovo Masilionio iniciatyva susirinkome penkiese Aldonos Navakaitės bute Pasvalyje ir nutarėme įkurti „Pokario metų partizaninės veiklos Aukštaitijos įamžinimo organizacinį komitetą“. Susirinkime dalyvavo Masilionis Stanislovas, Žilys Jonas, Navakaitė Aldona, Gasiūnienė Ona, Kaunietis Romas. Buvo surašytas protokolas, komiteto pirmininku išrinktas Stanislovas Masilionis, parašyti įstatai su visų dalyvavusiųjų parašais. Įstatai 1995 m. vasario 27 d. buvo patvirtinti Pasvalio rajono savivaldybėje. Įstatuose buvo numatyta: „archyvinių dokumentų ir gyventojų parodymų pagalba rinkti medžiagą apie pokario metų partizaninę veiklą Aukštaitijoje; surinktą medžiagą ruošti spaudai; organizuoti knygų, straipsnių spausdinimą; teikti konsultacijas ir kitas paslaugas; ieškoti veiklos rėmėjų ir organizuoti lėšų rinkimą iš fizinių ir juridinių asmenų labdaros ir savarankiško aukojimo pagrindu; banke atidaryti sąskaitą rėmėjų lėšoms kaupti; įsigyti savo antspaudą“ ir t. t. Turėjome savo antspaudą, prisispausdinome firminių blankų, organizacinio komiteto pirmininko Stanislovo Masilionio vardu buvo išleistas atsišaukimas į visus Aukštaitijos krašto gyventojus: „Įamžinkim tai, kas tautai svarbu“.

ĮAMŽINKIM TAI, KAS TAUTAI SVARBU

Praėjo penki dešimtmečiai nuo ginkluoto pasipriešinimo Lietuvos okupacijai pradžios.

Tūkstančiai taurių, pašventusių savo likimą Tėvynei Lietuvai patriotų ištvermingai ir garbingai ilgus metus nešė sunkią partizaninės kovos su žiauriu priešu naštą.  

Kiekviena partizanų paaukota gyvybė, kiekvienas kraujo lašas visą pokario dešimtmetį žlugdė okupantų planus pavergti ir sunaikinti lietuvių tautą, žadino žmonių širdyse laisvės viltį.

Dėl įvairių aplinkybių Lietuvoje iki šiol nesugebėta ištirti ir duoti objektyvų partizaninių kovų vertinimą valstybiniu mastu. Dar daug tebėra iki šiol neatskleistų aktyvios partizaninės veiklos puslapių.

Apie sunkią kovą už šalies laisvę žmonės turi žinoti tiesą. Pasiaukojimo Tėvynei pavyzdys turėtų auklėti Lietuvos jaunąją kartą.

Tautos praeities dalyvių ir liudininkų skaičius su kiekviena diena mažėja. Laikas nusineša su savimi į užmarštį ir žinias apie svarbius mūsų tautai įvykius.

Dalis archyvinių dokumentų yra KGB sunaikinti arba suklastoti, todėl būtina spartinti žinių rinkimą iš dar esamų gyvų liudininkų, ruošti ir skelbti surinktą medžiagą spaudoje, knygose ir kitais būdais. Šį taip reikalingą Lietuvos ateičiai darbą neįmanoma atlikti neturint finansinių rėmėjų bei lėšų.

Atsižvelgiant į visa tai, Pasvalyje susikūrė ir juridiškai įregistruotas „Pokario metų partizaninės veiklos Aukštaitijoje įamžinimo organizacinis komitetas“.

Šio komiteto nariai – buvę partizanai ir tremtiniai.

Organizacinio komiteto tikslas – rinkti medžiagą apie partizanus ir jų veiklą, ieškoti rėmėjų ir lėšų medžiagai sutvarkyti ir paskelbti visuomenei.

Kreipiamės į Lietuvos miestų ir kaimų žmones, inteligentiją ir verslininkus, privačias ir valstybines organizacijas, brangius mūsų brolius ir seseris išeivijoje, prašydami paremti mūsų iniciatyvą ir komiteto veiklos tikslus.

Savo pasiūlymus, medžiagą ir fotonuotraukas apie partizanų veiklą, taip pat lėšas prašome siųsti nurodytu adresu ir pasinaudoti čia pateikiamais banko rekvizitais. Mūsų adresas:

Aldonai Navakaitei                                            Aldona Navakaitė

Biržų g. 43                                                         Biržų g. 43

LT-5250, Pasvalys                                                        5250 Pasvalys

                                                                          LITHUANIA

VAKARŲ BANKAS

Pasvalio skyrius. Kodas 260101348                                       American Express Bank,

sąsk. Nr. 700301 – litais

Nr. 05508004 – valiuta

                                                   New York, Swift Aeib US33

                   for credit to VAKARŲ  BANKAS

Partizaninės veiklos įamžinimo                                          acc. No 00726125 for futher credit

organizacinis komitetas                    to Commity. of the Perpetuation of

                                                                      Partisan activity,

                                                                      Pasvalys, LITHUANIA

                                                                      acc. No 05508004

Organizacinio komiteto pirmininkas Stanislovas Masilionis

Kai viskas buvo paruošta veiklai, S. Masilionis buvo pakviestas į LGGRTC „ant kilimėlio“ ir visaip iškoneveiktas, kad sugalvojo antrą Genocido centrą kurti. Kur tai matyta, diletantai atsirado... Paskambino ir man asmeniškai, visaip iškalbėjo, tarsi mes kokie jų konkurentai būtume. Neminėsiu tų žmonių pavardžių, kadangi vėliau teko su jais nemažai bendrauti, jie man padėjo leidžiant „Aukštaitijos partizanų prisiminimus“, bet tuo kartu mūsų iniciatyva buvo sužlugdyta tiesiog „iš viršaus“. Kaip vėliau paaiškėjo, jiems labiausiai trukdė mūsų paramos lėšų ieškojimas, buvo bijota, kad į mūsų sąskaitą gali pradėti plaukti amerikonų doleriai, o LGGRTC liks nuošalyje. Partizanų prisiminimų rinkimas jų nedomino.

Kai dirbau Kultūros paveldo inspekcijoje, generalinis direktorius Naglis Puteikis mano iniciatyvą užrašinėti laisvės kovotojų prisiminimus visapusiškai palaikė ir netgi skatino. Tada nebuvo problemų ir į KGB archyvą patekti. Dažnai važinėdavome į Vilnių darbo reikalais. Kiek leisdavo sąlygos, visada užeidavau į KGB archyvą, pasiimdavau įvairiausias bylas, skaitydavau, pasidarydavau kopijas. Tada nebuvo jokių suvaržymų: ką norėjai, tą skaitei, darei kopijas, galėjai nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro sėdėti archyve. Kai į valdžią atėjo buvę komunistai, situacija iškart pasikeitė. Bet kas į šį archyvą jau nebegalėjo patekti. Žinoma, raudonųjų seimas nedelsiant ėmėsi priemonių, ir darbas KGB archyve buvo reglamentuotas įstatymu. Tada ir man užsidarė galimybės patekti į šį archyvą.

Vėlesniais metais, kai seime vėl sėdėjo dešinieji, jau dirbau Specialiųjų tyrimų tarnyboje. Dėjau dideles viltis, kad dabar gal ir man atsiras galimybė laisviau patekti į KGB archyvą.  

Pokario tematika tuo metu buvau išleidęs jau keturias ar penkias knygas ir mane jau daug kas žinojo užsiimant šiuo darbu. Pasikalbėjau su Tremtinių ir politkalinių bendrijos pirmininku, seimo nariu Antanu Stasiškiu, paaiškinau jam padėtį, jis tuoj paskambino seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkui Juozui Katkui ir nukreipė pas jį. Sako, čia visai nesudėtingas reikalas. Katkus susitars su saugumo vadu Mečiu Laurinkumi, o saugumiečiai turi pažymėjimus laisvai įeiti į archyvą – jie bet kada gali įeiti ir sėdėti ten kiek patinka.                

Nuėjau pas J. Katkų, pastarasis susiskambino su M. Laurinkumi. Jie sutarė, kad aš nueisiu ir jis padės sutvarkyti šitą reikalą. J. Katkus garantavo, kad man, rašančiam ir leidžiančiam knygas apie pokarį, neturėtų būti problemų patekt į KGB archyvą palankiausiomis sąlygomis. Katkus pasakė, kad maždaug po valandos Laurinkus manęs lauks Vytenio gatvėje, ir aš turėčiau skubėt, kad nepavėluočiau. Maždaug po pusvalandžio aš jau buvau saugume. Prie durų budintįjį informavau, kad sutarta su generaliniu direktoriumi dėl priėmimo. Liepė palaukti. Atsisėdau ir ėmiau laukti. Praėjo daugiau valanda, atėjo arogantiškai nusiteikęs man pirmą kartą matomas pareigūnas, prisistačiau jam, paaiškinau, kad seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas J. Katkus telefonu sutarė su jų generaliniu direktoriumi dėl mano priėmimo. Dar priminiau, kad direktorius liepė ateiti po valandos. Minėtas pareigūnas paklausė, kokiu klausimu pageidaučiau susitikti su direktoriumi, paaiškinau, jog norėčiau gauti leidimą dirbti neribojamą laiką KGB archyve. Šis iškart klausimo atsakomybę prisiėmė sau ir ėmė aiškinti, kad jie tokių leidimų neišduoda, dėl to reiktų kreiptis į Archyvų generalinį direktorių Grigoraitį. Pasakiau, kad į Grigoraitį jau kreipiausi, jis atsisakė tokį leidimą man išduoti. Dar kartą paklausiau, ar galėsiu susitikti su direktoriumi, tačiau pareigūnas atsakė, kad direktorius šiuo metu labai užsiėmęs ir manęs negalės priimti. „Saldusis“ pareigūnas perdėtai mandagiai ištiesė ranką atsisveikinti ir apsisukęs dingo kitapus durų. Pasijutau tarsi šlapia mazgote trenktas. Supratau, kad aš ir mano darbas mažiausiai rūpi sėdintiems seime ir saugume...

Pagalius į mano „ratus“ ilgą laiką bandė kaišioti ir Panevėžio tremtinių bei politkalinių sąjungos vadovybė. Jų būstinėje susirinkdavo sava „chebra“, čia vykdavo įvairios diskusijos, tarp kurių nemažai paskalų buvo ir apie Romą Kaunietį. Tuose susirinkimuose kartais dalyvaudavo mano patikimas žmogus Vytautas Masikonis. Tuo metu jau buvo pasirodžiusios trys „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knygos.    

Susitinkame vieną dieną su Vytautu mieste, jis man ima porinti: „Žinai, Romai, tam žaliam name (Tremtinių sąjungos būstinėje) apie tave sklando nelabai gražios kalbos... Jie šneka, kad tu buvai užverbuotas KGB agentu pseudonimu Sidabrinis Voras. Pirmininkas Jonas Čeponis aiškina, kad apie tai jį informavęs kunigas Gudelis, o Gudelį informavęs Truskavos klebonas...“. Nelabai norėjosi tikėti Vytauto žodžiais. Nuraminau jį ir paprašiau, kad įsitikintų, ar tikrai jie taip apie mane mano. Susitinkame su Vytautu maždaug po mėnesio, jis dievagojasi, kad tikrai jie turi tokią informaciją ir ja net neabejoja, ypaš Antanas Šimėnas. Kalba tiesiog atvirai, visiems pasakoja, kad aš tikrai buvęs KGB agentas Sidabrinis Voras.

Po kurio laiko susitinku su Panevėžio šaulių sąjungos pirmininku Jonu Žiliu, pastarasis man irgi ima dėstyti, kad pas juos į šaulių būstinę ateina iš Tremtinių sąjungos Petras Gataveckas ir vienam kitam bando aiškinti, kad R. Kaunietis blogas žmogus, kad jis, ko gero, KGB agentas, su juo nereiktų turėti jokių reikalų. Man tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Supratau, kad kažkieno iniciatyva bandoma mane neutralizuoti. Pašnekės vienoj, pašnekės kitoj vietoj – ir Kauniečiu žmonės ims nebepasitikėti, nebešnekės su juo ir nebepasakos apie save.

Su Petru Gatavecku mes geri pažįstami, visada susitikę pasisveikinam, pasišnekam, kadangi jis lyg buvęs partizanas – savas žmogus, o dabar taip negražiai išeina... Pasišnekėjom su Povilu Urbšiu. Povilas palingavo galvą ir sako: „Argi tu nesupranti, dėl ko Gataveckas ant tavęs širsta? Jis tau visą gyvenimą nedovanos, kad tu savo knygoje jį paminėjai kaip sulaužiusį partizano priesaiką, o jis dabar vaidina tikrą partizaną...“. Prisiminiau, kad mano pirmoje APP dalyje buvo publikuotas vienas partizanų dokumentas: LLKS Vyčio apygardos I-os Krištaponio rinktinės, I-ojo rajono vado įsakymas rajonui Nr. 1, 1949 m. gruodžio 1 d. „Žiaurioje kovoje su raudonuoju okupantu už savo gimtąją Marijos Žemę garbingai – karžygiškai žuvo šie Broliai partizanai (sąrašas sudarytas remiantis buvusių partizanų parodymais, patikslinimais)“. Sąrašas, kuriame pateiktos 185 pavardės žuvusiųjų, viena pavardė – dingusiojo be žinios, 19 paimtų gyvų bei pasidavusių rusams savo noru ir išdavimais suteršusių partizano vardą, tarp jų paminėtas ir partizanas Šturmanas-Petras Gataveckas, sulaužęs partizano priesaiką ir pasidavęs priešui savo noru 1947 10 23. Sąraše taip pat išvardinti trys partizanai, kurie Partizanų karo lauko teismo sprendimu buvo nuteisti mirties bausme. Po dokumentu  LLKS Vyties apygardos rajono vado antspaudas ir jo adjutanto parašas.

Šio dokumento originalą man buvo davęs partizanų būrio vadas Bronius Juospaitis-Direktorius. Padariau jo kopiją ir įdėjau į knygą. Didelė tikimybė, kad šis dokumentas smarkiai įžeidė P. Gatavecką, todėl jis bene vienintelis iš tremtinių būstinės taip energingai ėmėsi prieš mane šiukšlinos propagandos.

Su buvusiu partizanu Jonu Kadžioniu-Bėda mes visada palaikėme gerus santykius, jo prisiminimai buvo publikuoti mano knygose, kartais jis ir pas mane užsukdavo, pasišnekėdavom, išgerdavom arbatos. Jonas tarpininkavo man užrašinėjant prisiminimus, aš juo pasitikėjau, supratau, kad ir jis manimi pasitiki. Kadangi jis buvo naujai atkurtos LLKS Etikos komisijos pirmininkas, aš jam atvirai išdėsčiau problemą ir paprašiau jo išsiaiškinti, iš kur sklinda gandai, kad aš buvęs užverbuotas KGB agentas, pseudonimu Sidabrinis Voras. Jonas prisipažino, kad apie tai irgi girdėjęs sklandant gandus ir pažadėjo išsiaiškinti.  

Po kurio laiko mudu susitikom, paklausiau, ar jis išsiaiškino, iš kur tie gandeliai apie mane sklinda. Jonas pasakė, kad čia nieko rimto, Antanas Šimėnas taip pat ginasi apie mane nieko blogo nekalbėjęs. Be to, Jonas pareiškė, kad nereiktų ieškoti teisybės ir pradėt tarpusavyje rietis, nes tuo pasinaudos tik mūsų priešai, mums nuo to geriau nebus. Sutikau su tokia Jono nuomone, bet ar aš pradėjau skleist šitas paskalas? Jos išėjo iš Panevėžio tremtinių ir politkalinių sąjungos vadovybės, atrodo, kad ten nebandoma užgniaužti tas kalbas, o atvirkščiai – jos specialiai eskaluojamos. Kategoriškai pareikalavau Joną Kadžionį šį klausimą iškelti jų organizacijos posėdyje ir išsiaiškinti, kas ir dėl ko tas kalbas skleidžia.

LIETUVOS  LAISVĖS  KOVOS SĄJŪDŽIO 

ETIKOS  komisijos pirmininkui Jonui Kadžioniui

Romo Kauniečio

P  A  R  E  I  Š  K  I  M  A  S

Jau kuris laikas iš LLKS vadovybės užkuliusių mane pasiekia pikti gandai – neva aš buvęs KGB agentas, pseudonimu Sidabrinis Voras. Tai teko girdėti maždaug jau prieš trejus metus. Neseniai mane pasiekė dar vienas gandas – jau iš Čikagos. Tai laiškas (kopiją pridedu), rašytas 2005 07 04 Lietuvos partizanų globos fondo valdybos pirmininko Leono Maskaliūno rašytojui Kaziui Sajai, kuriame rašoma: „Mūsų turimomis žiniomis, nepatvirtintomis, tačiau ir nepaneigtomis, p. R. Kaunietis sovietinės okupacijos laikotarpiu buvęs užverbuotas KGB agentas, slapyvarde Juodasis Voras“. Be to, toliau rašoma: „Dėl tų p. R. Kauniečio užrašytų Aukštaitijos partizanų prisiminimų tomų, kurie kaip paukščiai išskridę ir jų jau nebesugausi – tikrai yra sukilę prieštaraujančių pasisakymų. Daugelio partizanų ryšininkų ir pačių išlikusių partizanų nuomone, jų pristatymas yra paviršutiniškas ir netikslus, o vieno Vyčio apygardos likusio gyvo vado nuomone, „juos reiktų sudeginti“! Taip yra pasakęs likęs gyvas liudininkas Bronius Juospaitis“.

Tam laiške paminėta, kad LPGF  R. Kauniečio APP platinimo tikrai nerems.

Kagebistinio purvo pylimas ant mano galvos ir, kas neatleistina, ant galvų tų žmonių, kurių gyvenimai krauju ir ašaromis paženklinti, o jų prisiminimai užrašyti mano knygose, ėmė per dažnai kartotis. Tikriausiai nesuprantama ir net nenorima suprasti, kad ne mano asmeniniai pamąstymai apie šiuos žmones surašyti tose knygose, o prisiminimai daugelio tų, praėjusių Sibiro lagerius, tremtis ir mačiusių patį komunistinio pragaro dugną.

Š. m. rugsėjo 23 d. gavau laišką – paliudijimą iš Kęstučio apygardos partizano,  dimisijos pulkininko, Vakarų srities vado, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus Leono Laurinsko (kopiją pridedu), kuriame jis pažymi, kad 2005 m. rugsėjo 13 d. Kaune karininkų ramovėje vykusio LLKS vadų posėdžio metu LLKS vadas dimisijos kapitonas Jonas Čeponis viešai pareiškė: „Kad Romas Kaunietis praeityje yra buvęs rusų okupacinio saugumo užverbuotas agentas. Slapyvardė Čiornyj vor. Šito įrodymui J. Čeponis pareiškė, kad turįs saugumo archyvo tai patvirtinančius dokumentus. Be to, Jonas Čeponis pareiškė, kad visos Romo Kauniečio parašytos knygos turi būti sudegintos, nes jose esą daug netiesos“.

Tai primena anuos nesenus laikus, kai buvo deginamos pačios vertingiausios lietuviškos knygos, kai visai niekuo nekalti žmonės buvo apšaukiami užsienio žvalgybų šnipais, agentais, sukurpiamos jiems bylelės ir nelaimingieji etapu pasiunčiami į Sibiro sniegynus statyti komunizmo. (Ypač J. Čeponis tai turėtų gerai prisiminti.)

Aš nė kiek nenustebčiau, kad ir šioje situacijoje veikia tie, kurie labai nekenčia manęs už tuos šimtus tiesos deimančiukų, kurie surinkti ir įamžinti mano knygose. Jie lygiai taip pat neapkenčia visų buvusių partizanų, ryšininkų, ir paties J. Čeponio, ir B. Juospaičio, ir L. Laurinsko, ir daugelio, panašių į mus, bet jie žino, kaip ir kam pakišti lakią mintį, kaip sukompromituoti. Jie – šios srities specialistai. Manau, kad tiek J. Čeponis, tiek B. Juospaitis yra tik įrankiai anų rankose. Petras Gataveckas (buvęs partizanas) apie 1999 m. vaikštinėjo pas šaulius į jų būstinę ir ne vienam šnabždėjo į ausį, kad atsargiai elgtųsi su Kauniečiu, Kaunietis įtartinas, nepatikimas žmogus (yra liudininkai, kurie tai girdėjo ir galėtų paliudyti). Jis irgi iš kažkokio „patikimo“ šaltinio pagavo tas „naujienas“ ir platino „tarp savų“.

Mane tokios kalbos „tarp savų“, tokie gandai gandeliai tiesiog šokiruoja. Ko norima tuo pasiekti ir ko tuo siekiama? Neįsivaizduoju, kiek žmoguje gali būti susikaupę neapykantos, pagiežos, kad be jokios priežasties taip apjuodintų tą, kuris pusę savo gyvenimo atidavė rinkdamas po kruopelytę ir užrašinėdamas tautos kankinių prisiminimus, kurie labai teigiamai įvertinti ne tik eilinių skaitytojų, istorijos mokslo žinovų, daugelio intelektualiosios tautos dalies žmonių. Tai tikrai ne „bobučių pasakos“, kaip kažkam bandoma įteigti.

Gerbiamieji, aš Jums nė vienam tikrai nesu nieko blogo pasakęs, aš Jus gerbiau ir gerbiu kaip buvusius Laisvės kovotojus. Esu tikintis žmogus ir Dievo akivaizdoje esu ramus, kad niekada nebuvau skundiku, okupanto agentu nei informatoriumi, nei su sidabrinio, nei su juodo voro etikete. To niekas nepriklijuos prie mano sąžinės. Bet kaip bus dėl tų visų žmonių, gyvų ir jau išėjusių į Anapilį, kurių sielų skausmas išsakytas ir užrašytas mano knygose? Kas jų atsiprašys ir kas iš jūsų (LLKS vadovybės) viešai paneigs, kad tai ne „bobučių pasakos“? Ne tiek dėl savęs, kiek dėl tų Laisvės kovotojų, su kuriais man teko bendrauti, užrašyti jų prisiminimus, buvau priverstas kreiptis į Lietuvos ypatingąjį archyvą duomenų apie R. Kaunietį. Atsakymas gautas, jo kopiją irgi pridedu. 

Prašau LLKS Etikos komisiją atidžiai ir nuodugniai išanalizuoti šį mano pareiškimą, atitinkamai įvertinti Jono Čeponio, LLKS vadovo, poelgį ir apie tai mane informuoti raštu. Kadangi aš, Lietuvos valstybės pareigūnas, turintis leidimą naudotis dokumentais su grifu  s l a p t a i, tad prašau mane asmeniškai supažindinti su J. Čeponio turimais dokumentais ar dukumentų kopijomis iš KGB (LYA) archyvo, kuriuose, jo žodžiais tariant, esu minimas kaip KGB agentas Juodasis Voras ar Čiornyj Vor ir, jeigu tokie yra, juos nedelsiant perduoti į VSD mano asmens patikimumui nustatyti. Kadangi jau yra kompromituojamas ir mano, Lietuvos pareigūno, vardas, tai būtina nedelsiant išsiaiškinti. To nepadarius Jūsų vadovaujamai LLKS Etikos komisijai, būsiu priverstas asmeniškai kreiptis į VSD su pareiškimu, kad galutinai išaiškintų KGB agento Juodojo Voro atsiradimo šaltinį ir priežastis, neatmetant galimybės visa tai nustatyti ir teismo keliu.

    Knygų „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ sudarytojas                     R. Kaunietis 

2005 m. spalio 5 d.

LIETUVOS  LAISVĖS  KOVOS  SĄJŪDŽIO  TARYBAI

Romo Kauniečio

P A R E I Š K I M A S

Š. m. spalio 5 d. pareiškimu kreipiausi į LLKS  Etikos komisijos pirmininką Joną Kadžionį, prašydamas LLKS Etikos komisijoje išsamiai išnagrinėti mano pareiškime keliamą problemą ir, padarius atitinkamas išvadas, informuoti mane raštu.

1. Kadžionis asmeniškai atsisakė priimti mano pareiškimą, pasiteisindamas atitinkamais motyvais. Gerbdamas jo nuomonę, kreipiuosi pakartotinai su tuo pačiu pareiškimu į LLKS Tarybą, prašau mano pareiškimą (LLKS Etikos komisijos pirmininkui J. Kadžioniui) išsamiai išnagrinėti atvirame LLKS Tarybos posėdyje, priimtas išvadas viešai paskelbti „Tremtinio“ laikraštyje, o mane asmeniškai informuoti raštu.

Pareiškimą prašau išnagrinėti dviejų savaičių laikotarpyje. Negavęs iš Jūsų teigiamo atsakymo, būsiu priverstas nedelsiant kreiptis viešai atviru laišku į spaudą ir toliau aiškintis per teismines institucijas, kaip buvau apšmeižtas, skleidžiant nepagrįstus gandus apie mane, kaip apie neva buvusį KGB agentą Juodas Voras ar panašiai.

„Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ sudarytojas                     Romas Kaunietis

2005 10 06

Priededu:

1. Pareiškimas LLKS Etikos komisijos pirmininkui Jonui Kadžioniui – 3 lapai.
2. Leono Laurinsko liudijimo kopija – 1 lapas.
3. LPGF valdybos (Leono Maskaliūno) laiško K. Sajai kopija – 2 lapai.
4. Pažymos iš Lietuvos ypatingojo archyvo kopija – 2 lapai.

Taip prasidėjo mano ir K. Sajos kova su LLKS vadų „vėjo malūnais“.  

Ilgai laukiau kokių nors teigiamų rezultatų iš Jono Kadžionio, bet taip ir nesulaukiau. Supratau, kad Jonas palaiko anų nuomonę ir mano, kad tiesa jų pusėje. Į manąją jam nusispjaut.

Tuo Sidabrinio Voro istorija dar nesibaigė. Praėjo apie porą metų ir vėl ta pati versija, tik dabar jau šiek tiek pakooreguota. Žinia atėjo jau iš Amerikos, bet irgi konfidencialiai, paslaptingai, kad, neduok Dieve, tik „neišlįstų į viešumą“. Šitą „naujieną“ atsiuntė K. Sajai Čikagoje gyvenantis LPG fondo pirmininkas Leonas Maskaliūnas, Kauniečiui priklijavęs KGB agento pseudonimą Juodas Voras.

Kodėl taip paslaptingai? Ir kvailiui aišku: jei nori, kad kuo daugiau ta „paslaptis“ pasklistų, apvilk ją kuo mistiškesne paslapties aureole. Šį metodą labai gerai įsisavinusios visos žvalgybos, juo labiau Maskvos KGB. Tokiais metodais buvo galima kovoti su panašiais metraštininkais kaip Kaunietis.

Neseniai perskaičiau buvusio Gražiškių NKVD operatyvinio darbuotojo Antano Ambrulevičiaus, „žaidžiusio“ dvigubą operatyvinį „žaidimą“, daug padėjusio miške kovojusiems partizanams, vėliau pasitraukusio į mišką pas partizanus, išaiškinusio ne vieną NKVD užverbuotą šnipelį, išgelbėjusio ne vieną laisvės kovotojo gyvybę, kautynių metu sunkiai sužeistą ir patekusį į tų pačių enkavedistų rankas, knygą. Antanas penkiolika metų praleido Rusijos invalidų lageriuose, iki pat Atgimimo išbuvo tremtyje. Man giliai mintyse įsiminė knygos gale jo pasakyti labai teisingi žodžiai: „Alytuje susipažinau su vadinamaisiais partizanais, kurie priregistruoti ramiai gyveno ir dirbo. Kiti net vadovaujančias pareigas ėjo. Kodėl jiems Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas nebuvo taikomas kaip partizanams, kas jie tokie? Dabar pasipūtę būriuojasi, visi turi privatizuotus butus, telefonus, o aš to neturiu, su manimi vengia net kalbėti. Tokie šalti santykiai išliko visam laikui. Tuo labiau, kad dabar kai kurie net Vyčio kryžiaus ordinus pasikabinę. Įdomu, kokiu partizanų statutu remiantis ir kas tiek partizanų Lietuvoje prigamino? Įžvelgiu žuvusių partizanų paniekinimą ir mūsų šventos kovos sumenkinimą“.    

                     .......................................................................................................

Atsisveikinant su Rašytojų sąjunga

Kazys Saja

Iš „Literatūra ir Menas“

2004 01 12

„Didžiulis, labai nutukęs orangutangas savo vienutėje atrodė išprotėjęs. Iš pradžių murksojo nuleidęs galvą (...), tačiau kantrybės užteko neilgai: orangutangas pripuolė prie geležinių durų ir ėmė skalambyti kumščiais – taip garsiai, kad, rodos, vien nuo šito trenksmo baikštesni paukščiai ir žvėrys galėjo pulti į paniką, nusilaužti sparnus ir sprandus. Kai beždžionė atmušė kumščius, ji atsistojo ant „rankų“ ir ėmė daužyti geležį kojomis. (...) Ir kai jos paskaudo, orangutangas pasistengė pripildyti saują skysto mėšlo ir staiga drėbė pro grotas į savo giminaičių būrį...“.

Šitaip apsakyme „Kada prasideda senatvė“ kadaise rašiau apie Havanos zoologijos sode įkalintus žvėris („Pasakysiu kaip draugui“, „Vaga“, 1986).

Perskaitęs V. Petkevičiaus „Durnių laivą“ prisiminiau tą išprotėjusį, savu mėšlu besidrabstantį primatą. Ten žvėris siautėjo nepakęsdamas savo nelaisvės, o ko dabar siautėja Petkevičius – laisvas žmogus laisvoj ir demokratinėj valstybėj? Kad ne tie žmonės tą laisvę iškovojo? Kad Lietuvos piliečiai neperdavė Petkevičiui valstybės vairo? Kad praėjo tie „nuostabūs“ laikai, kai jis, į kurį nors dūręs pirštu, galėjo pasakyti: „Aš šaudžiau tokius kaip tu“?

Jeigu iš tikrųjų šaudė, tada suprantama – Petkevičius tik pakeitė šovinius... O jeigu tik troško ką nors be jokios t r o i k o s likviduoti, įvaryti jam baimės, ir tuo atveju galima įsivaizduoti, kokias Nevzorovo kančias dabar turi iškęsti bolševikų idėjinis k a p o, netekęs savo grėsmingojo bizūno.

Panevėžyje gyvena ir dirba toks Romas Kaunietis, gal jau 30 metų renkantis buvusių partizanų ir jų ryšininkų prisiminimus. Jis jau yra išleidęs penketą storų knygų „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“. Tos knygos labai storos, pilnos tragiškų, skausmingų paliudijimų. Mūsų laikais tik retas teįstengia tokias perskaityti. Ėmiau R. Kauniečiui siūlyti, kad jis parengtų prisiminimų rinktinę, kurioje atsispindėtų visas pokario dešimtmetis Lietuvoje. Tokią knygą („Miškiniai“, 2002) ryžosi išleisti Krašto apsaugos ministerija. Tačiau šis rinkinys beveik metams buvo įkliuvęs dėl suvalkiečio partizano V. Baranausko poros sakinių. Dabartinis viceministras J. Gečas, saugodamas senstančio rašytojo ramybę ir „garbę“, reikalavo, kad prie Petkevičiaus pavardės nebūtų nurodytas vardas ir žodis „rašytojas“. Galiausiai išleistoje knygoje liko tik tokios eilutės: „1945 metais dalyvavau Šilavoto puolime, kuriam vadovavo Barzda. Man buvo duota užduotis paimt gyvą tokį stribą Petkevičių – jam buvo paskirta mirties bausmė“ („Miškiniai“, 2002, p. 267).

1. Petkevičius, be visų mums žinomų ir nežinomų nuveiktų darbų ir pareigų, buvo ir tarp Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigėjų. Dabar jis atkakliai įrodinėja, kad vos ne visi to Sąjūdžio vadovai buvo KGB statytiniai. Per visą knygą, prarasdamas bet kokį saiką, jis šmeižia ir niekina V. Landsbergį, bet autorių užvaldęs įsiūtis tuo nepasikakina. Jis ima šmeižti Vytauto tėvą – Vytautą Žemkalnį. Jis tyčiojasi iš R.Ozolo, purvais drabsto A. Čekuolį, R. Gudaitį, V. Čepaitį, nors mums seniai derėjo apie tuos žmonės spręsti iš jų darbų. V. Petkevičiaus stalinistinius užmojus jau buvo perkandę nuosaikesni LKP CK sekretoriai, todėl knygoje kliūva ir jiems. „Durnių laivo“ autorius ir kapitonas labiausiai būtų tikęs į V. Ivanovo, į V. Švedo kompaniją. Bet viskas pakrypo kitaip.

Iš V. Petkevičiaus knygos sužinojau, kad buvau sifilitikas, kad mėginau žudytis, nepatenkintas butu, kuriame kažkodėl tebegyvenu iki šiol. Ir, žinoma, kad buvau KGB agentas... „Durnių laivas“ durniems, naiviems skaitytojams.

Keista, kad Lietuvoj atsiranda žmonelių, kurie tą Petkevičiaus mėšlą ragauja beveik pasiskonėdami. O kartais manydami – jeigu apšmeižtieji tyli, vadinasi, jaučiasi kalti. Didysis šmeižikas per neišrankių TV kanalų laidas sakosi esąs V. Kudirkos pasekėjas! Žurnalistai, deja, nepaklausia: kur jūs radot bent vieną V. Kudirkos satyrą, kurioje būtų šitaip begėdiškai šmeižiami konkretūs žmonės?

Ką padarysi, matyt, ne visi lietuviai yra Adomo ir Ievos vaikai. Mūsų protėviai, rodos, ragavo Pažinimo vaisiaus ir išmoko skirti gėrį ir blogį, tiesą nuo akivaizdaus melo.

Mane labiausiai stebina Rašytojų sąjungos abejingumas. Todėl prieš Kalėdas jos pirmininkui J. Liniauskui įteikiau prašymą: jeigu Rašytojų sąjunga toleruoja tokį autorių ir tokią jo „kūrybą“, aš negaliu toleruoti tokios rašytojų draugijos. Paprašiau, kad mane išbrauktų iš jos narių sąrašo.

Esu porą kartų gulėjęs reanimacijos palatoje, todėl nežinau, ar man užteks jėgų bylinėtis su tuo lietuviškuoju Nevzorovu teismuose.

O gal tą „kolegą“ Petkevičių man derėtų užjausti kaip tą orangutangą zoologijos sodo narve? Juk žmogaus sielos narvu gali tapti ir apsunkęs jo kūnas su alkoholio ar senatvės marazmo pažeistomis smegenimis.

             ......................................................................................................................

Mano p a s t a b a: 2000 m. į mano rankas pateko vieno įdomaus dokumento kopija su visų Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos narių parašais. Visų jų pavardžių čia tiksliai negalėsiu įvardinti, kadangi ne visi aiškiai pasirašė savo pavardes, bet daugumą galima išskaityti. Tai protesto pareiškimas tuometiniam Lietuvos Prezidentui Valdui Adamkui, apeliuojant į jo sąžinę. Kuo baigėsi kai kurių LLKS vadų pasirašyta „sąžinės deklaracija“, bus aišku susipažinus su šia medžiaga išsamiau. Ir ko gali tikėtis iš tokių „sąžiningų“ ir „dorų“ kovotojų, kurie už pigų blizgantį geležiuką gali bet kam parduoti savo sąžinę? Ugningos jų kalbos apie atliktus „žygdarbius“ ir „kovą už laisvę“ šio fakto kontekste lieka tušti pagyrūniški plepalai ir akių dūmimas.

          .........................................................................................................................

PARTIZANINIS LLKS

LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDIS

1. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui
2. Valdui Adamkui

P A R E I Š K I M A S

Mes, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos nariai, šių metų liepos 6 dieną nedalyvavome prezidentūroje valstybinių apdovanojimų teikime, tuo atsisakydami juos priimti iš Jūsų rankų dėl šių priežasčių:

– Jūsų pasirašytais garbingais apdovanojimais buvo apdovanojami ne tik garbingi asmenys, bet ir buvę okupacinės valdžios represinių struktūrų darbuotojai. Tai pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvių kančios ir netekčių paniekinimas;

– atsisakėte pasirašyti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos Deklaraciją ir nusižengėte jos nuostatoms;

– nepasirašėte sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimo įstatymo;

– nepasirašėte valstybinių nukentėjusių asmenų pensijų įstatymo;

– nesilaikote bešališko ir teisinio kaip asmenų, taip ir politinių partijų vertinimo.

Kovoje už savo Tėvynės laisvę, jos valstybingumo atkūrimą negalime būti abejingi valstybės vadovų veiksmams. Manome, kad šių priežasčių daugiau nei pakanka mūsų apsisprendimo paaiškinimui.

2000 07 07                                                                

Taryba:

1. Čeponis

Mons. kapel. A. Svarinskas

Kun. A. Kleina

(neišskaitoma)

1. Savičius
2. Kedys
3. Kveraga
4. Karčiauskas
5. Sutkus
6. Juospaitis
7. Gataveckas
8. Drangis
9. Grybauskas

(neišskaitoma)

1. Švenčionis
2. Dobrovolskis
3. Grigonis
4. Kazakevičius
5. Šimėnas
6. Sakaitis
7. Armonaitis
8. Petraška
9. Pečiulaitis
10. Vaičekauskas
11. Nanartonis
12. Meškauskas
13. Abukauskas
14. Paberžis
15. Klištoraitis

(neišskaitoma)

1. Novogrudskas
2. Mocius
3. Balsys
4. Laurinskas

Kan. B. Antanaitis

(Iš viso – 35 parašai)                  J. Čeponis, Sodų g. 3, Panevėžys

Po šio „garbingo“ pareiškimo įteikimo Lietuvos Prezidentui V. Adamkui netrukus „Lietuvos ryte“ (Nr. 274) pasirodė Ritos Grumadaitės straipsnis „Išsižadėtų apdovanojimų – pro kitas duris“ (Viešai atsisakę priimti medalius protestuotojai juos atsiima paslapčia). Kelios pastraipos iš šio straipsnio:

„Vasarą atsisakę iš šalies Prezidento Valdo Adamkaus rankų priimti valstybinį apdovanojimą – Nepriklausomybės dešimtmečio medalį, netrukus dalis protestuotojų juos tyliai atsiėmė.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininkas Jonas Čeponis, šio sąjūdžio dalyvis Bronislovas Juospaitis iš Panevėžio spalio viduryje buvo atvykę į prezidentūros priimamąjį ir atsiėmė jiems skirtus apdovanojimus“.

„J. Čeponis aiškino, kad jis medalio neatsisakė, o tik nenorėjo jo imti iš šalies Prezidento V. Adamkaus rankų: „Jeigu medaliai buvo teikiami ir kagebistams, tai jau buvo mūsų įžeidimas – laisvės kovotojus sulyginti su KGB“.

1. Čeponį ir B. Juospaitį prieš porą metų Prezidentas V. Adamkus yra apdovanojęs Vyčio kryžiaus trečiojo laipsnio ordinais. Tada apdovanotieji ordinus paėmė. Šio ordino kavalieriams yra skiriami žemės sklypai...“.

   .........................................................................................................................

Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje rašiau dienoraštį ir štai dabar po 15 metų jį vartydamas, radau tokį įrašą, darytą 1996 m. balandžio 25 d.:

„Labai nesinorėtų šį kartą pradėt verkšlent dėl kažkokių nepasisekimų arba kitų nevykusių dalykų, kai aplink tiek daug neteisybės, melo, pagiežos, neapykantos ir, kas baisiausia, – tarp mūsų pačių, tarp tautiečių.

Suprantu, kad neapykanta priešams žmogų lydėjo nuo pat jo atėjimo į šį pasaulį, bet mes juk tada dar vieni kitiems negrasinom, nešmeižėm, nežadėjom dantų išgrūst, o šiandien nežinia dėl kokios priežasties sergam didžiulės neapykantos vienų kitiems liga. Kam visa tai naudos teikia? Kas iš to pelnosi? Sakyčiau – tik pats nelabasis. Tokia prasta įžanga, o pasakyti yra ką.

Vakar pas mane atėjo žmogus „X“ ir perspėjo, kad LLKS pirmininkas, taip visų gerbiamas ir liaupsinamas buvusių tremtinių ir kalinių žmogus, ypač kai kurių katalikų bažnyčios hierarchų, pasalūniškai į negausų būrelį pasikvietė kelatą savo patikimiausių draugelių ir pareiškė, kad aš – Romas Kaunietis ir Povilas Urbšys labai neaišku kam dirbam ir kam tarnaujame. Po to pabrėžė, kad su mumis nepalaikytų jokių santykių buvę partizanai, ryšininkai, partizanų rėmėjai ir neteiktų man jokių žinių, nepasakotų savo prisiminimų, kad aš negalėčiau jų užrašyti.

Nesuprantu, kas nutiko LLKS ir tremtinių ir politkalinių Panevėžio skyriaus pirmininkui Jonui Čeponiui. Gal jam protelis pasimaišė, kas nors jį inspiravo ar koks nelabasis apsėdo, kad jis ėmėsi tokių žygių prieš mudu su Povilu? Še tau atpildas už visą triūsą ir rūpestį, ir dar iš tokio žmogaus... Kur tikinčio žmogaus sąžinė ir atsakomybė prieš bažnyčią, prieš Tautą ir prieš Dievą? Negi jis nepagalvoja, kad taip besielgdamas tiesiog iš pamatų griauna mūsų tikėjimą Nepriklausoma Lietuva, griauna tikėjimą Lietuva praėjusių ir ateinančių kartų sąskaita. Kodėl jis taip elgiasi? Aš dar kartą klausiu savęs. Tik beprotis galėtų taip elgtis, taip šnekėtų tik didžiausias lietuvių tautos priešas, o jis vaidina dievobaimingą patriotą. Aš negaliu atsipeikėti, esu tarsi po didžiausio šoko, išgirdęs tokias Jono Čeponio kalbas.

Kur girdėta, kad visos Lietuvos partizanų vadas imtų agituot prieš buvusių partizanų prisiminimų užrašinėjimą ir tokį jų išlaikymą ateinančioms kartoms... Gal jis nežino ar žalio supratimo neturi, kaip šiais komunistų valdymo metais yra sudėtinga išleisti partizanų prisiminimų knygą? Žinoma, man labai skaudu, kad dvidešimt metų be atokvėpio dirbęs šį darbą, vis dar negali džiaugtis to darbo vaisiais, negali parodyti žmonėms šimtų patriotų užrašytų prisiminimų. Norėčiau paklausti pono Čeponio, ar daug partizanų prisiminimų jis užrašė per savo gyvenimą? Ar daug jų publikavo Sąjūdžio ir kitoje spaudoje? Apie šį žmogų rašė ne vienas, žinoma, tik iš gerosios pusės, bet nė vienas neparašė, kiek Čeponis Amerikoj surinko doleriukų savęs liaupsinimui, neparašė, kiek pokario metais seifų išplėšė „partizanų“ vardan. Koktu pagalvojus apie šį žmogų. Šiandien galiu atvirai pasakyti, kad tai ne patriotas, tai ne tas žmogus, kokį vaizduoja. Nesuprantu, kaip Čeponiui liežuvis apsiverčia sakant, jog jis nežinąs, kam mes su Povilu Urbšiu tarnaujam...

PETRO PLUMPOS RŪPESČIU

2011 01 02 netikėtai ir nelauktai gavau laiškelį elektroniniu paštu, kurį atsiuntė garsus disidentas, buvęs Nepriklausomos Lietuvos Saugumo tarnybos direktorius Petras Plumpa. Apie Petrą Plumpą jau buvau girdėjęs ir sovietiniais metais, apie jį man nemažai yra pasakoję jo bendrabyliai Algimantas Susnys, Nijolė Gaškaitė, be to, jis ir mano kraštietis, suvainiškėnas, kilęs iš Rokiškio rajono. Petras man rašo:  „Gerb. Romai, sveikinu su Naujaisiais Metais – tebūna jie pilni kantrybės ir derlingi. Dienraštyje „Bernardinai.lt“ (2011 01 01) perskaičiau D. Kuolio straipsnį, po juo buvo ir keli komentarai, tarp jų ir apie Romą Kaunietį. Mane sudomino tas reikalas, nes ketinu kreiptis į Genocido centro direktorę dėl du dešimtmečius sabotuojamo pokarinių smogikų demaskavimo. Galėčiau ir su Jumis pasidalinti kai kuria medžiaga, taip pat norėčiau ir gauti iš Jūsų. Gal kartais galėtume parašyti bendrą pareiškimą? Pagarbiai – Petras Plumpa“.

..............................................................................

www.bernardinai.lt    2011 01 01                                                                

KOMENTARAI

Londoniškės 2011 01 01 

Neįtikėtina: o ką daryti Romui Kauniečiui, nuo 1970 metų renkančiam partizanų atsiminimus, išleidusiam devynis šių atsiminimų tomus, tačiau negalinčiam išleisti dešimtojo? Mat Valstybės saugumo departamento vaikinai jam neleidžia atsiversti Lietuvos archyvuose saugomų pokario smogikų bylų. Kodėl mūsų atkurtoje respublikoje kaip rytų despotijose slaptosios tarnybos kontroliuoja ir cenzūruoja visuomenės atmintį? Kodėl tokią padėtį saugo mūsų tautos atstovybė ir prezidentė?  Kur mes gyvenam?

.............................................................................

2011 01 20 gavau dar vieną P. Plumpos laišką, kuriame jis rašo: „Gerb. Romai, dėkoju už atsiųstą medžiagą, dėl kurios neturiu tvirtos nuomonės. Reikalas tas, kad NKVD stribų nusikaltimus turėtų tirti iš valstybės biudžeto finansuojama įstaiga – LGGRT centras. Tuo reikalu dar vasarą buvo sudarytas Klausimynas ir parengtas pareiškimas B. Burauskaitei, kurį sutiko pasirašyti, be manęs, dar B. Gajauskas ir N. Sadūnaitė. Bet atsisakė A. Endriukaitis, argumentuodamas tuo, kad toks pareiškimas nieko neduotų, nes B. Burauskaitė neturi juridinių svertų atleisti tūlą R. Narvydą iš pareigų, todėl ji pralaimėtų bylą teisme ir nieko gero iš to neišeitų. Tad tas pareiškimas liko neišsiųstas. O vis tik būtų normalu, jeigu vietoje R. Narvydo centre dirbtų R. Kaunietis.

Dabar bandau savarankiškai rinkti atitinkamą medžiagą, bet tai Don Kichoto darbas.

Būčiau dėkingas, jei galėtumėte elektroniniu paštu atsiųsti Jūsų užrašytą liudijimą „Pasakoja Juozas Kalvaitis“. Konkrečiai mane domintų 3-4 puslapiuose užrašytas liudijimas apie Žekų šeimos išžudymą.

Siunčiu 3 dokumentus. Gal norėtumėt pareikšti pastabas ir prisidėti? Pagarbiai – Petras Plumpa“.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro

generalinei Direktorei
                                                                                              2010 07 07

DĖL CIVILIŲ GYVENTOJŲ ŽUDYMO

2010 04 07 apsilankę LR Generalinėje prokuratūroje, l. e. generalinio prokuroro pareigas Raimondui Petrauskui įteikėme pareiškimą „Dėl okupacinio režimo dvasios valstybės politikoje“, kurį pasirašėme P. Plumpa, B. Gajauskas ir N. Sadūnaitė. Pareiškime, be kitų, buvo iškelti tokie klausimai: „Pastaruoju metu vis labiau jaučiamas sovietinių praeitininkų bręstantis revanšas, siekiant revizuoti sovietinės praeities bei patriotinio pasipriešinimo istoriją. Tuo ypač užsiima nežinia už kieno pinigus leidžiami internetiniai tinklapiai Pokaris.info  ir Komunizmas.org.  Šie leidiniai laisvai platina sovietinę ideologiją, simboliką bei antilietuvišką propagandą.

2009 m. pasirodė M. Pociaus parašyta (L. Truskos recenzuota) knyga „Kita mėnulio pusė“, kurią išleido „Lietuvos istorijos institutas“ (už valstybės lėšas). Atrodytų – visai objektyvus faktų rinkinys. Tačiau tie Lietuvos gyventojai, kurie prisimena pokarį, mato gerokai kitokį vaizdą negu rašoma knygoje.  

Civilių gyventojų, kuriuos nužudė partizanai, knygos autorius randa 9767. Tačiau nepateikiami duomenys, kiek per tą laikotarpį sovietai nužudė civilių žmonių, ir kiek iš jų patenka į tą  9767 skaičių?

Neoficialiais duomenimis, Lietuvos teritorijoje nuo sovietinių okupantų žuvo apie 14-16 tūkstančių civilių gyventojų. (...) Kiek tokių plėšimų (partizanų vardu) buvo visoje Lietuvoje? Ir kas atsitiko su tais plėšiamais žmonėmis, kurie išsidavė atpažinę stribus-plėšikus? Kodėl šių aukų skaičius nėra įtrauktas į jokias suvestines?  (...) Laisvės kovotojai turi teisę paklausti: kas trukdo Lietuvos teisėsaugai išvaduoti tautą iš sovietinių kolaborantų gniaužtų“?

Atsiliepdama į šį Laisvės kovų dalyvių pareiškimą, LR Generalinė prokuratūra 2010 05 13 atsiuntė tokį atsakymą (Nr.17.2–8751):

„Pastebėtina, kad Jūsų pareiškime pateikiamų vertinimų apie nuo sovietinių okupantų žuvusių civilių gyventojų skaičiai, jų analizavimas, patvirtinimas ir viešinimas pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus yra priskirtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kompetencijai (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 5 str.). Ši valstybės institucija vykdo ir yra atsakinga už okupacinio laikotarpio reiškinių, tame tarpe ir padarytų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, pasekmių nustatymą, istoriografinį įvertinimą ir paskelbimą visuomenei atitinkamomis formomis“.

Iš tiesų valstybės lėšomis išlaikomo LGGRT centro nuostatuose nurodyta, jog Centras:

– renka, kaupia, sistemina ir apibendrina medžiagą apie okupacinių režimų įvykdytus nusikaltimus, atskleidžia nusikalstamų totalitarinių režimų esmę, genocido bei nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų vykdymo sistemą, nustato genocido organizatorius bei vykdytojus ir pateikia medžiagą apie juos (2 punktas);

– fiksuoja genocido ir Lietuvos gyventojų persekiojimo faktus ir teikia medžiagą apie konkrečius genocido vykdytojus valstybės teisėsaugos institucijoms (16 punktas).

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyriaus, kuriam vadovauja R. Narvydas, užduotis ir pareiga – tirti „okupacinių režimų Lietuvoje įvykdytus genocido atvejus”, bendradarbiauti su Lietuvos Valstybės saugumo departamentu bei Generaline prokuratūra. Tačiau praktiškai, kai kurių LGGRTC  darbuotojų liudijimu, pagrindinis skyriaus vadovo siekis – rinkti medžiagą apie Lietuvos laisvės kovotojų – partizanų „nusikaltimus“ visuomenei.

Ligi šiol nėra surinkta medžiaga apie sovietinių represinių struktūrų nusikaltimus Lietuvos civilių gyventojų atžvilgiu: gyventojų žudymus, plėšimus, gyventojų terorizavimą prisidengus partizanų vardu ir t.t.  

Kodėl taip elgiasi Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovas, bus nesunku suvokti, jeigu turėsime omenyje, kad prieš tai dirbdamas Krašto apsaugos ministerijos Antrajame operatyvinių tarnybų departamente, R. Narvydas nuslėpė savo sąsajas su SSSR spec. tarnybomis, o norėdamas tai nuslėpti, net iš savojo sovietinio karinio bilieto išplėšė kelis lapus. Tie lapai buvo patys svarbiausi slaptos priklausomybės įrodymai – juose rašoma, kokiuose sovietinės armijos daliniuose ir kokiose pareigose tarnavo (arba tebetarnauja) karinio bilieto savininkas, kaip jis susijęs su Sovietų Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

Tuometinis AOT departamento vadovas K. Mickevičius pareikalavo, kad R. Narvydas per Rusijos ambasadą Vilniuje ar kaip kitaip pasirūpintų gauti dokumentus, įrodančius, kur, kada jis tarnavo. R. Narvydas tuo nepasirūpino, todėl jam buvo pasiūlyta pasitraukti iš karinės žvalgybos ir kontržvalgybos. Jis taip ir padarė, bet iškart įsidarbino LGGRT centre. Ne tik įsidarbino, bet ir tapo Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovu, nors jis tuo metu dar nebuvo baigęs net aukštojo mokslo.

Turėdami omenyje aukščiau išvardintus faktus, laikome, kad ne visi LGGRTC darbuotojai lojaliai dirba Lietuvai, todėl būtina iš to daryti radikalias išvadas.

Lietuvos laisvės kovų dalyviai yra sudarę atitinkamą gyventojų apklausos anketą, pagal kurią savo jėgomis bando rinkti duomenis apie sovietų okupacinės valdžios pareigūnų nusikaltimus. Bet argi po 20 Nepriklausomybės atkūrimo metų šį darbą turi dirbti savanoriai?

                 Laisvės kovų dalyviai:

Balys Gajauskas, Vilnius, Turniškių g. 12, LT-10104, tel. 8-620-31-442.

Petras Plumpa, Vilnius, Vydūno g. 17-101, LT-06206, tel. 8-682-84 032, el. paštas - Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, norint jį peržiūrėti.

2344390. Nijolė Sadūnaitė, Vilnius, Antakalnio 46-40, LT-10007, tel. 2344390.

PRIEDAI:

1. LGGRTC klausimynas

2. Karo korespondento išpažintis.    Gintaras Visockas (WWW.SLAPTAI.LT) 01/31/2009
3. Mintys ir klausimai po filmo „Smogikai“ . 

            Marija Jakimavičienė, „XXI amžius“,  2009 m. balandžio 3 d. Nr. 27

SOVIETŲ OKUPACINIO REŽIMO NUSIKALTIMŲ TYRIMO

K L A U S I M Y N A S

Ką žinote apie sovietų okupacinės valdžios pareigūnų ir okupacinės kariuomenės įvykdytus nusikaltimus Lietuvoje – gyventojų nužudymų  faktus?

1. Nužudyto asmens vardas, pavardė, tėvavardis, gimimo metai ir vieta, tautybė (Jeigu vienu metu buvo nužudyti keli šeimos nariai, parašyti visų anketinius duomenis).
2. Nužudyto(ų) asmens (asmenų) socialinė kilmė, profesija (užsiėmimas), darbovietė, užimamos pareigos?
3. Kada (metai, mėnuo, diena) ir kur tai įvyko (apskritis, valsčius, rajonas, kaimas)?
4. Kas įvykdė nužudymą (vardai, pavardės, amžius, kiti duomenys) ir kokioms struktūroms priklausė šie asmenys (NKVD-MGB pareigūnai, kareiviai, stribai, agentai smogikai, sovietiniai aktyvistai ir kt.)?
5. Kokiomis aplinkybėmis įvykdytas nužudymas? (Išsamus aprašymas).
6. Kokia buvo nužudymo priežastis? Ar tai patyrėte, matėtė pats, žinote iš tiesioginių liudininkų ar kitų asmenų? Nurodykite jų pavardes, adresus, telefono numerius.
7. Ar apie šį nužudymo faktą yra kur nors rašyta? Jeigu taip – nurodykite autorių,

    leidinio pavadinimą, numerį, puslapį.

8. Jeigu turite papildomų svarbių žinių – parašykite.

Duomenis pateikė:

Vardas, pavardė, adresas, telefono numeris, parašas ir data.

Duomenis užrašė:

Vardas, pavardė, pareigos, parašas ir data.

Karo korespondento išpažintis

GINTARAS VISOCKAS (www.slaptai.lt )

2009 01 31

Sykį Valakupių kavinukėje iš Kosto Mickevičiaus išgirdau įdomią istoriją apie buvusį „antruką” Rytą Narvydą.

Kodėl iš AOTD buvo išstumtas Rytas Narvydas? Aiškindamasis dar Audriaus Butkevičiaus laikais į AOTD priimto R. Narvydo praeitį, K. Mickevičius sužinojo, kad iš šio jaunuolio sovietinio karinio bilieto išplėšti keli lapai. Pasak žvalgybininko, tie lapai buvo patys svarbiausi – juose rašoma, kokiuose sovietinės armijos daliniuose ir kokiose pareigose tarnavo (arba tebetarnauja) karinio bilieto savininkas.

Jeigu tie įrašai nebūtų išplėšti, Kostas, jo paties žodžiais tariant, galėtų nesunkiai išsiaiškinti, ar R. Narvydas susijęs su Sovietų Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Deja, lapai buvo dingę. Tada Kostas paprašė, kad R. Narvydas per Rusijos ambasadą Vilniuje ar kaip kitaip pasirūpintų gauti dokumentus, įrodančius, kur, kada jis tarnavo. R. Narvydas nepasirūpino. Po kelių mėnesių ar pusmečio K. Mickevičius jam be jokių nuolaidų pasiūlė pasitraukti iš karinės žvalgybos ir kontržvalgybos. R. Narvydas tyliai parašė pareiškimą ir iš žvalgybos išėjo savo noru. Iškalbingas faktas? Mano supratimu, labai įdomus. Juolab kad R. Narvydas tuoj pat įsidarbino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyriuje. Ne tik įsidarbino, bet ir tapo jo vadovu. Įdarbino jį LGGRTC direktorė Dalia Kuodytė, nors R. Narvydas tuo metu dar nebuvo baigęs net aukštojo mokslo. R. Narvydo vadovaujamo centro veikla – tirti „okupacinių režimų Lietuvoje įvykdytus genocido atvejus”, bendradarbiauti su Lietuvos Valstybės saugumo departamentu bei Generaline prokuratūra. Įtartinasis R. Narvydas po pasitraukimo iš AOTD vėl atsiduria panašiose pozicijose.

Sužinojęs šią istoriją, pasikalbėjęs su pačiu R. Narvydu, kai kuriais politiniais kaliniais, tremtiniais, LGGRTC darbuotojais, parašiau rašinį „Ką slepia išplėšti lapai?” (spaudoje paskelbtas 1999 07 20).

...........................................................................................

Mintys ir klausimai po filmo „Smogikai“

Marija Jakimavičienė

Keistos mintys apėmė pamačius šį filmą. Iš vienos pusės – gerai, kad pagaliau pamatėm tuos baisiuosius smogikus, jų vadus N. Dušanskį, Sokolovus ir kt. Bet kodėl filme pasirodantys smogikai tokie šviesūs, gražūs, besišypsantys, patenkinti gyvenimu ir savo „nuveiktais“ darbais, o prabėgom parodyti partizanai – rūstūs, susiraukę? Kurie turėtų prašyti atleidimo, gailėtis?  

Keistokos ir smogikų mintys: „Pasitaikydavo, kad nužudydavo partizanų rėmėjus“. Arba filmo kūrėjų: „Neįrodyta, kad smogikai kankindavo suimtus partizanus“.  

Man atmintyje užstrigo skaitytas pasakojimas, kaip sovietų kareiviai su stribais įsiveržė į įtariamo partizanų rėmėjo trobą ir, neišgavę iš žmogaus prisipažinimo, jį nušovė, o iš jo žmonos išplėšė klykiantį kūdikį ir įmetė jį į keptuvę su verdančiais taukais. Motina staiga pražilo ir išprotėjo. Įrodymų nėra. Užtat įrodymų, kad partizanai žudė civilius, buvusio KGB archyvuose gali nors vežimu vežti. O ir smogikas Jūra filme sakė: „Vadinamieji partizanai nieko nenuveikė, tik šaudė nekaltus“. Arba smogikas Aštrus: „Banditai atėjo naktį... Visą šeimą paf paf... Ar čia gražu?“.  

O ir patys smogikai nekankinę – nėra įrodymų. Vienas smogikas pasakoja apie jaunuolį, pasigyrusį savo panelei, kad pažįsta daug partizanų, o iš tiesų nežinojęs nei partizanų, nei jų buvimo vietų. Jaunuolis buvo suimtas ir taip kankintas, kad per naktį išprotėjęs. O ryte nušautas. Kankino ir šaudė ne jie, smogikai, o kiti. Įrodymų nėra. Dar kitas smogikas irgi sako: „Nebuvo jokio partizanų Karo lauko teismo. Jie šaudė nekaltus gyventojus“.  

Įdomus kito smogiko teiginys: „Tokiom „baikom“ (smogiko terminas – M. J.) kaip nukautų banditų užkasimu smogikai nesirūpinę. Tuo rūpinosi paskui juos ėję kareiviai“.  

Tačiau visų keisčiausi filmo pabaigoje parodyti skaičiai: smogikų buvę 250. Jie patys likvidavę (jų terminas – M. J.) 60 partizanų. Bet kai filme rodomas smogikas Rudolf Otting ir sakoma, kad vien jis likvidavęs 20 partizanų ir išdavęs 150, tai iš 60 smogikų nužudytų partizanų atėmus 20 Kirvio nužudytųjų, kitiems 249 smogikams (minus Kirvis) lieka tik 40 aukų. Vadinasi, per tiek pokario kovų metų 249 smogikai likvidavo tik 40 partizanų. Už ką tada sovietai mokėjo smogikams tais laikais didžiules algas – net po 1100 rublių per mėnesį? O kur dar premijos ir dovanos po „sėkmingų“ operacijų? Ar vien tik už pasivaikščiojimus miške, ieškant ir rodant partizanų bunkerius, ar už gražias akis? Smogikai klasta, nekankindami, ištardę 600 suimtųjų, tie savo ruožtu išdavė dar kelis tūkstančius...  

O keisčiausia, kad partizanus Lietuvoje rėmė tik 100 tūkst. gyventojų. Bet ar tada partizanai būtų išsilaikę ir tęsę ginkluotą kovą net 10 metų?  

Taip, geri tie smogikai, šviesūs, gražūs, patys likvidavę tik 60 partizanų, jų nekankinę, net pirštu nepaliesdavę, mat paskui reikėdavę susidraugauti... Į klausimą, kodėl jie tapę smogikais, išgirstame atsakymą: jie norėję išgyventi. Ir išgyveno – kraupių išdavysčių, kraujo ir kolaboravimo okupantams kaina. Plėšdami ir šaudydami. Bet įrodymų nėra. O gal bunkeriuose besislapstantys ir ypatingom sąlygom gyvenę ir kovoję už Lietuvos laisvę jauni ir gražūs vyrai nenorėjo gyventi?  

Švedų žurnalistui tikriausiai buvo sunku įsigilinti ir suprasti tokių žmonių tragediją. O gal kas nors tokia kryptim tempė tyrimą ir menkino miško brolių kovą? Todėl ir filmas dviprasmiškas – su keistais teiginiais ir dar keistesniais skaičiais. Kai filmo pabaigoje perskaičiau, kad filmo „idėjos autorius“ yra Rytas Narvydas, dirbantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre, man paaiškėjo, iš kur tas filmo dvilypumas ir keistumas.  

Ypač prisiminus prieš 10 metų „Valstiečių laikraštyje“ išspausdintą žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį „Ką slepia išplėšti lapai“ apie R. Narvydą. Aš LGGRTC dirbau 5 metus, pažinojau R. Narvydą ir drįstu teigti, kad jis niekada negerbė nei partizanų, nei jų kovų, nei tiesos. Būtų visiems aiškiau, jeigu G. Visockas pakartotų ar praplėstų savo straipsnį.  

Pagaliau keista ir tai, kad „idėjos autorius“ yra R. Narvydas. Kodėl, pavyzdžiui, ne Juozas Starkauskas, tyrinėjęs KGB archyvus ir išleidęs išsamią knygą „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944–1953 metais“? Arba R. Kaunietis, surinkęs tiek daug partizanų prisiminimų ir išleidęs keletą knygų? O gal tai buvo tiesiog užduotis R. Narvydui taip gražiai parodyti smogikus ir menkinti partizanus? Juk įrodymų nėra. Kodėl nematyti jokios reakcijos į „XXI amžiuje“ išspausdintą VU vokiečių kalbos dėstytojos ir vertėjos I. Tumavičiūtės straipsnį „Taikių gyventojų žudikams negali būti senaties“ apie sovietų teroristų sudegintą Kaniūkų kaimą? O gal nėra įrodymų ir apie sudegintus Klepočių bei kitus kaimus? Bet yra įrodymų apie vokiečių sudegintus Pirčiupį, Ablingą. Ir paminklai ten stovi. O gal jau laikas, praėjus 20 metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo, sulyginti sovietų ir nacistų nusikaltimus? Nors tikriausiai, kol „tyrimams“ valdovaus ir ieškos įrodymų tokie „idėjų autoriai“ kaip R. Narvydas, vargu ar to sulauksim.  

Ir vis dėlto liūdniausia buvo išgirdus jaunimo samprotavimą apie šį filmą ir smogikų „veiklą“: „Juk tie smogikai norėjo išgyventi“. Ir kai žinai, kad mokyklose vengiama pokario partizanų kovų tema, o gal kai kur net iškraipoma, o tėvai gal ir patys nelabai težino, kyla klausimas: kiek toks filmas sustiprins žudymą, išdavystes, kolaboravimą, remiantis „norėjo išgyventi“, „nėra įrodymų“, „tyrimas tęsiamas“, „norėjau geriau gyventi“? Ir dar. Visgi įdomu, kokio dydžio pensijas moka Lietuvos Sodra tokiems smogikams. Tikriausiai jiems pensijas moka ir Rusija, nes jie juk tarnavo represinėse okupacinėse ginkluotose struktūrose, o gal jie yra prilyginti net karo dalyviams ar didvyriams? Bet ar sulauksim atsakymo? Tikriausiai tai prilyginta valstybės paslaptims. Net ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Mes ne Prancūzija ir neturim generolo Šarlio de Golio, kuris ryžtingai sutvarkė kolaboravusius su naciais. Aš nekviečiu nei šaudyti, nei karti. Tik norisi žinoti tiesą. Ir galbūt išgirsti kaltės pripažinimą, atgailą, o ne matyti šypseną. Ir dar tas „įrodymų nėra“. 

 „XXI amžius“

2009 m. balandžio 3 d. Nr.27

.............................................................................

Po šių raštų, gautų iš Petro Plumpos, ir prašymo pasirašyti bendrą pareiškimą dėl MGB agentų smogikų demaskavimo teko susimąstyti: Dieve, kaipgi aš galėčiau pasirašyti tokiu pareiškimą, pats įtariamas kaip buvęs KGB agentas Juodas Voras... Juk visi šitie „majorai“ ir „pulkininkai“, pastebėję čia mano parašą, iškart paranoiškai sureaguotų ir paties P. Plumpos patikimumu,. Dėl tos priežasties aš Petrui 2011 01 02 nusiunčiau tokį atsakymą:

„Gerb. Petrai, gal ir ne pro šalį būtų kreiptis į Genocido centro direktorę dėl agentų smogikų demaskavimo, bet, kiek man yra žinoma, tai tuščios pastangos, nes ne ji sprendžia tą klausimą, o aukščiausia mūsų valdžia, kuri niekaip negali sukurpti tinkamo įstatymo. Pas juos gi yra Specialiųjų tyrimų skyrius (vadovas – R. Narvydas), kuris dirba ta linkme ir kuriam taip pat daromos užkardos, kad laisvai negalėtų atlikti tyrimų.

Mano ir mano bendraminčių tokia nuomonė, kad šitame archyve giliai įleidę šaknis KGB pakalikai, ko gero, dar ir finansuojami iš Maskvos KGB fondų. Čia kitaip negali suprast. Kur tai matyta, kad praėjus dvidešimčiai metų mes vis dar laisvai negalime prieiti prie tos informacijos, kurią kažkada mums kurpė okupantai, negalime žinoti, kas mus Sibiran vežė, kas kankino, šaudė ir panašiai. Ar tai normalu laisvoje valstybėje? Ar buvę komunistai dabar valdžioje? Už ką mes savo balsus atidavėm (už savus – konservatorius)? Absurdų absurdai... Siunčiu kopijas susirašinėjimo su KGB archyvo direktoriumi Leveriu, prof. Tyla, kuris darė žygius dėl laisvo priėjimo prie KGB bylų. Dėl bendro pareiškimo pasirašymo aš neprieštarauju, bet reiktų aptart plačiau tą reikalą, pasidalint turima informacija“.

Prie šio dar pridėjau ir platesnį paaiškinimą dėl Juodo Voro ir dėl siūlymo užimti Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovo kėdę:

            „Gerb. Petrai, dėkoju už siuntinuką, viską įdėmiai perskaičiau, bet supraskite mane teisingai. Aš mielu noru galėčiau pasirašyti po tokiais pareiškimais ar raštais, bet yra viena aplinkybė, dėl kurios negaliu pasirašyti. Politinių kalinių ir tremtinių Panevėžio skyriaus vadovai, kiek man žinoma, mane vis dar laiko esant KGB agentu, pseudonimais Sidabrinis Voras ar Juodas Voras, tad kaip atrodys, kai šalia Jūsų, buvusių Laisvės kovų dalyvių, parašų atsiras KGB agento Romo Kauniečio – parašas?

Kai šis gandas pirmiausia atėjo iš Panevėžio politinių kalinių ir tremtinių būstinės, o vėliau ir iš JAV lietuvių Partizanų rėmimo fondo pirmininko Leono Maskaliūno, visaip bandžiau įrodinėti, kad toks nesu, bet Panevėžio politkalinių bei tremtinių sąjungos skyriaus vadovai su manimi nebandė šia tema net diskutuoti. Todėl tą klausimą teko viešinti spaudoje. Siunčiau užklausimą į LGGRTC dėl mano bendradarbiavimo su KGB, iš ten irgi gavau neigiamą atsakymą.

Nei L. Maskaliūnas, nei Panevėžio LPKTS vadovai man net nebandė aiškinti, iš kur jie ištraukė tą „Juodą“ ar „Sidabrinį“ vorą. Neturėdami tvirtų įrodymų, jie paprasčiausiai mane apšmeižė. Aš dėl to, žinoma, nė kiek neišgyvenu, man tos etiketės niekas nepriklijuos – žinau, kas esu ir ką darau. Esu tikintis žmogus, tad manęs tie tušti tauškalai nei pažemins, nei apjuodins. Kadangi dirbdamas savo darbą kalbuosi su buvusiais lagerininkais, tremtiniais, užrašau jų prisiminimus, man tokios negarbingos kalbos, išeinančios iš minėtos kontoros, tikrai ne padeda, o kenkia, užkerta kelius pas dorus žmones, kai kas, pastebėjau, jau manimi abejoja...

Praėjusią vasarą lankiausi Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, ten teko kiek pabendrauti su vietos lietuviais, jie labai domėjosi mano asmenybe, pirmininkas Jurkus kvietė ateiti į susitikimą poną L. Maskaliūną, kuris kažkada K. Sajai rašė, kad aš esu KGB agentas Juodas Voras, bet Maskaliūnas į susitikimą neatėjo. Neseniai gavau žinutę iš p. Jurkaus, rašo, kad Maskaliūnas išvis vengia su jais susitikti ir aiškina, kad apie Juodą Vorą nieko nežinąs. Taigi, mielas Petrai, siunčiu Jums keletą straipsnių iš ruošiamos naujos prisiminimų knygos, jei turėsit laiko, galite paskaityti, kad geriau suprastumėte, kas tas Juodas Voras, kaip ir iš kur atsirado. Straipsniai dar „žali“ – neredaguoti, bet jų esmė nesikeis. Man labai įdomu, kas tokį įdomų pseudonimą sugalvojo? Bandžiau kastis iki pradžios. Ar tik nebus pačios KGB darbas? Gerai žinau, kad aš jiems neparankus, ne kartą esu gavęs pagrasinimus telefonu, kuo viskas baigsis, dar neaišku. Todėl dar kartą atsiprašau, kad negaliu pasirašyti ant Jūsų pareiškimų. Kol viešai Panevėžio LPKTS skyriaus vadovai, JAV Partizanų rėmimo fondo buvęs pirmininkas Leonas Maskaliūnas, o gal ir kiti garbūs piliečiai nepaneigs ir viešai neatsiprašys už šitą šmeižtą – Romas Kaunietis, buvęs KGB „agentas“ Sidabrinis ar Juodas Voras, pasiliks prie savo ankstesnės nuomonės: nesidangstyti parašu ant viešų pareiškimų, kuriuos pasirašo Laisvės kovų dalyviai, partizanai, tremtiniai... 

                                                                 Pagarbiai  –  Romas Kaunietis   

1. S. Kaunietis R. tikrai negalėtų vadovauti Specialiųjų tyrimų skyriui, kadangi jis jau pensininkas ir dirba savo darbą – ruošia medžiagą sekančioms knygoms. Turiu gerą pasiūlymą. Tam darbui labai tiktų Laimondas Abarius, šiuo metu gyvenantis Visagine, dirbantis savivaldybėje, istorikas, turintis nemažą patirtį taip pat renkant partizanų prisiminimus bei daug rašantis į spaudą ta tema. Apie 40 metų amžiaus, tikras patriotas, patikimas žmogus. Apie tai reiktų gal susitikus akis į akį pasišnekėt, nes yra daug visokių šio darbo niuansų. Neužtenka būti vien patriotiškai nusiteikusiam, reikia gerai nusimanyti ir labai daug ir atsakingai dirbti.

.............................................................................................................................................................

Po ilgų susirašinėjimų su Petru Plumpa, supratau, kad jis ne toks žmogus, kad nusiramintų ir klausimus atidėtų į šalį. Po ilgos pertraukos gavau dar vieną jo laišką:

„Gerb. Romai, ieškodamas melagingų gandų siūlo galo, LPG fondui pateikiau  3 klausimus ir gavau tokius atsakymus:

1. Kokius ALPG (Amerikos Lietuvos partizanų globos) fondas turi įrodymus, kad R. Kaunietis yra (ar buvo) KGB agentas?

ATSAKYMAS: Jokių faktinių ir konkrečių įrodymų, kad R. Kaunietis yra (ar buvo) KGB agentas mūsų LPG  fondas neturi ir negali turėti, nes mes randamės visai kitoje valstybėje.

2. Koks konkrečiai asmuo ALPG fondui pateikė informaciją, kad R. Kaunietis yra agentas Juodasis Voras?

ATSAKYMAS: Koks konkrečiai asmuo mūsų žmonėms, dirbantiems LPG fonde, pasakojo apie R. Kaunietį, užverbuotą slapyvarde Juodasis Voras, [nežinoma], yra tik tiek žinoma, kad tai buvo mūsų kartos moteris, išgyvenusi sovietinius laikus, gerai pažįstanti, jos žodžiais, patį R. Kaunietį ir jo bylą. Informacija pateikta žodžiu, gandų lygio, sunkiai patikrinama. Tai buvo maždaug 2002–2003 metų laikotarpyje, Lietuvoje, Kauno mieste. Papildomai daugiau žinių tuo klausimu ir pasisakymus apie R. Kaunietį pačioje LLKS partizanų vadovybėje galėjo dabar mums suteikti mūsų LPG fondo atstovas Lietuvoje ir buvęs pačioje LLKS vadovybėje dimisijos majoras Povilas Pečiulaitis. Deja, jis jau amžinybėje...

3. Kam R. Kaunietis pakenkė kaip KGB agentas?

ATSAKYMAS: Kam R. Kaunietis pakenkė kaip KGB agentas – mūsų LPGF [žinių] neturi.

Turėdamas omeny iš Fondo gautą paaiškinimą, bandau ieškoti tos moters, iš kurios galimai P. Pečiulaitis bus gavęs tokią „žinią“. Gali būti, jog tai yra buvusi KGB informatorė, kuri sėkmingai dezinformavo LLK sąjūdžio vadovus (galbūt Jums dėl kažko kerštaudama). Kol kas jokių galų nepavyko surasti. Todėl nusprendžiau kreiptis į Jus, Romai: gal turite Kaune tokią pažįstamą moterį, kuri, kaip teigiama Fondo paaiškinime, „gerai pažįstanti patį Kaunietį ir jo bylą“. Reiktų manyti, kad tai galėjo būti sekimo byla, kurioje sekamieji asmenys gaudavo niekinančias pravardes (tokias kaip „Chameleonas“, „Akiplėša“ ar „Juodasis Voras“). Tokios bylos suradimas būtų didelė sėkmė.

Pabandykite prisiminti visas savo pažįstamas kaunietes, kurios galėjo turėti P. Pečiulaičio pasitikėjimą. Norėčiau gauti jų visų adresus. Pagarbiai – Petras P.

2011 09 04

.......................................................................................

Paskutiniu laišku Petras iškėlė tokią užduotį, su kuria vargu ar susidorosiu. Parašiau aš jam atsakymą, paminėjau tris moteriškes, kurios galėjo KGB archyve vartyti kokią nors mano baudžiamąją ar sekimo bylą, bet tai tik prielaidos. Juo labiau, kad aš ir Pečiulaičio visai nepažinojau, tik turiu jo 1993 m. išleistą atsiminimų knygą „Šitą paimkite gyvą“. Šiandien daug ką galima būtų įtarti, bet konkrečiai vargu jau ar ką besužinosim, kas paleido „antį“ apie Jauodąjį Vorą. Tegu tai liks tik istorijai.

Netikėtai mane pribloškė dar vienas akibrokštas: Jonui Čeponiui suteiktas Panevėžio rajono garbės piliečio vardas...

     ..............................................................................................................................         

2012 m. sausio 16 d. Panevėžio rajono savivaldybės administracija priėmė sprendimą (Nr. T4-2, 2012 01 17) dėl Panevėžio rajono gerbės piliečio vardo suteikimo Jonui Čeponiui.

Internete skelbtas aiškinamasis raštas:

„Garbės piliečio vardo suteikimo komisija savo sprendimu siūlo Joną Čeponį išrinkti Panevėžio rajono garbės piliečiu. Jonas Čeponis gimė 1925 05 06 Pagojaus k., Pasvalio vlsč. Baigė Pasvalio gimnaziją, 1943–1945 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Už Nepriklausomybės siekį Tauro apygardos „Birutės“ rinktinės partizanas (ne partizanas, o ryšininkas – R. K.) 1946 m. paimtas į nelaisvę ir įkalintas Kaune. 1948 m. nuteistas ir ištremtas 25 metams į Sibirą. Dirbo Norilsko (Rusija) anglies kasykloje, Buriatijos ARTS miškuose. 1968 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo vairuotoju Ginkūnų kolūkyje (Šiaulių r.), 1970 m. persikėlė gyventi į Panevėžio rajoną, dirbo Staniūnų tarybinio ūkio vairuotoju. 1981 m. baigė Joniškėlio žemės ūkio technikumą, įgijo agronomo profesiją, pradėjo dirbti fermos vedėju. Ilgametis Velžio (Panevėžio r.) gyventojas visiems gerai pažįstamas dėl aktyvios visuomeninės veiklos, nuolatinio laisvės lietuvių tautai siekio, iniciatyvų. Buvo renkamas Sąjūdžio seimo nariu, išrinktas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio prezidiumo pirmininku. Dimisijos pulkininkas J. Čeponis apdovanotas Pasipriešinimo kryžiumi, I laipsnio LPKTS medaliu, Savanorio, Šaulių ir Latvijos apsaugos ministro medaliais, Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu, „Lietuva-NATO“ medaliu.

                                             Pasirašo: vyriausioji specialistė Milda Bagdonaitė.

2012 m. sausio 26 d. sprendimu Panevėžio rajono savivaldybės meras Povilas Žagunis patvirtina savivaldybės tarybos sprendimą „Suteikti Panevėžio rajono Garbės piliečio vardą Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio pirmininkui, dimisijos pulkininkui Jonui Čeponiui“.

               ....................................................................................................................

Tipiškas vaizdelis, kaip tuščiagarbis, bemokslis pilietis padaromas aukšto rango karininku, nusipelniusiu tautai piliečiu, apkabinėjamas ordinais ir medaliais, jam suteikiamas Garbės piliečio vardas. Beje, neaišku už ką, į kišenę jam, kaip priedas prie garbės piliečio dar įdedama dešimt tūkstančių litų, tarsi jis, gaudamas valstybinę pensiją, būtų vargšas Laisvės kovų dalyvis.  

Norėtųsi pasiūlyti Panevėžio rajono savivaldybės vadovams LY archyve paskaityti Jono Čeponio baudžiamąją bylą ir įsitikinti, kas jis buvo „Birutės“ rinktinėje – partizanas ar ryšininkas.

Iš aiškinamojo rašto supratau, kad partizanu jis tapo ne tada, kai jo bendraamžiai su ginklu rankose miškuose kovojo prieš okupantus, o dabar, kai Lietuva tapo nepriklausoma, kai mūsų gerbiami prezidentai be saiko ėmė dalinti į kairę ir į dešinę ordinus ir medalius, panašiems į J. Čeponį suteikinėti aukšto rango karininkų laipsnius.

Linkiu jiems sveikatos ir ištvermės toliau vaidinant didžiuosius patriotus. Ne vienas Čeponis, į jį panašių dešimtis galima būtų išvardinti. Istorija atsirinks...

Ne dėl neapykantos ar iš pavydo paminėjau šį atvejį. Žmonės žino, kas ko vertas, bet aš visada galvojau apie tuos, kurie galvas paguldė kovos lauke ar buvo čekistų nukankinti tardymų kamerose. Jeigu jie žinotų, kas čia dedasi, kas į didvyrių garbę gviešiasi, karste apsiverstų. Man giliai atmintin įstrigo Panevėžio Žaliosios girios partizano Čerčilio-Juozo Šomkos pokario metais pasakyti žodžiai ryšininkui Kęstučiui Kuzmai:

„Jeigu jūs, jauni, išliksit, jeigu bus laisva Lietuva, tu paminėsi mano žodžius: visokie prisiplakėliai spekuliuos mūsų krauju ir nieko gero čia nebus...“.

Deja, Juozui Šomkai nebuvo lemta išgyventi, jis buvo niekingai išduotas savų bendražygių ir nužudytas. Kol dar buvo gyvas partizanas Jonas Matuzevičius, jis rodė man tą vietą Žaliosios girioje netoli kelio Panevėžys-Karsakiškis, kur  žvyrduobėje buvo užkasti J. Šomkos palaikai. Seniai apie tai informavau naujai atsikūrusios LLKS vadus, bet jie net paminklėlio nesugebėjo iki šiol ten pastatyti – dargi ne eiliniam partizanui, o rinktinės vadui, partizanų Karo Lauko Teismo prokurorui, garbingai už Tėvynės laisvę paguldžiusiam galvą.

Štai ką „gero“ tegaliu pasakyti apie šiandieninius LLKS butaforinius kapitonus, majorus ir pulkininkus?       

APIE TRUKDYMĄ DIRBTI KGB (LYA) ARCHYVE

Kažkada nemažai laiko teko praleisti buvusiame KGB, vėlesniais metais – LYA (Lietuvos ypatingajame archyve), archyve renkant medžiagą knygoms „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“. Buvusių laisvės kovotojų pasakojimai, gyvoji atmintis, – viena, o archyviniai dokumentai – kas kita.

Kai dirbau Kultūros paveldo inspekcijoje, Saugumo tarnyboje, Dokumentų apsaugos tarnyboje prie Finansų ministerijos, kelias į KGB archyvo fondus man buvo laisvas: kiek leido galimybės, galėjau skaityti, kopijuoti, persifotografuoti įvairiose bylose esamą medžiagą. Tuoj po Atgimimo tai darė ir daugelis buvusių tremtinių, ir politkalinių, ir visi, kurie domėjosi pokario istorija.  KGB archyve tuomet dirbo Nijolė Gaškaitė, kuri, remdamasi archyvuose surinkta medžiaga, sudarė ir išleido ne vieną vertingą knygą. Tada laisvai galėjai skaityti čekistų operatyvines, sekimo, baudžiamąsias bylas, už tai nereikėjo mokėti, vyravo nuomonė, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su archyve esančiais dokumentais. Į valdžią atėjus buvusiems komunistams (LDDP), iškart prasidėjo apribojimai. Sunku buvo įsivaizduoti, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia užkirs priėjimą prie šio archyvo fondų. Dar prieš 1991 metų rugpjūčio pučą ir tuoj po jo daugelis dirbusių KGB archyve nebuvome garantuoti, jog nepasikeis valdžia.

Nesistebiu, kad Aukščiausiosios Tarybos deputatai iš KGB archyvo slapta tempė bylas, taip tikėjosi nors ką išnešti ir paslėpti, nes aukščiausiuose buvusių komunistų sluoksniuose sklido kalbos, kad tą archyvą reiktų sudeginti. Tuomet niekas negalėjo garantuoti, kad taip nebus padaryta. Taip dingo nemažai bylų, atskirų dokumentų, nuotraukų. Vieni nešė, kad paslėptų ir taip išsaugotų ateinančioms kartoms, kiti nešė, kad nuslėptų savo juodus darbus.

Prieš 1992 m. seimo rinkimus mus pasikvietė Nijolė Gaškaitė ir labai atsargiai pasiteiravo, ar negalėtume kaip nors rasti priėjimo prie Algirdo Mykolo Brazausko ir Vytauto Petkevičiaus asmeninių bylų, kurios galėtų būti saugomos Komunistų partijos archyve. Teko rizikuoti. Nedelsdami apsilankėme Partijos archyve (šiuo metu – LYA LKP dokumentų skyrius). Archyvo direktorei pateikėme saugumiečių pažymėjimus ir pareiškėme, jog norėtume pamatyti buvusio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus A. Brazausko ir rašytojo V. Petkevičiaus bylas. Archyvo darbuotoja (kokias pareigas ji užėmė, negaliu tiksliai pasakyti, bet tuomet supratau, jog tai archyvo direktorė) įtariai mus nužvelgė ir be didesnio spyriojimosi sutiko tas bylas pateikti. Nusivedė į skaityklą, atnešė bylas, betgi mums negana paskaityti, reikėjo nusikopijuoti, kad turėtume savo rankose dokumentinius įrodymus. Vėl nusprendėm surizikuoti. Prie durų ginkluota sargyba, gali patikrinti, be to, ir darbuotoja gali pastebėti. Sutarėm taip: aš likau skaitykloje skaityti vieną bylą, o kitą mano bendradarbis paslėpė po drabužiais ir išnešė. KGB archyve Nijolė Gaškaitė skubiai padarė bylos kopiją, ir draugas grįžo atgal į Partijos archyvo skaityklą. Lygiai taip pat buvo nukopijuota ir kita byla. Žodžiu, prieš pat rinkimus kai kurie mūsų deputatai jau turėjo savo rankose šitų bylų kopijas.  Netrukus ir respublikinėje spaudoje pasirodė straipsnis apie V. Petkevičių, kaip jis pokario metais tarnavo stribyne. Jo byloje paties ranka buvo parašyta. Dėl tokio N. Gaškaitės poelgio nereiktų per daug stebėtis, komunistais tada absoliučiai nepasitikėjome, bijojome, kad jie, atėję valdžion, dar kartą nepakviestų sovietų tankų „vaduoti Lietuvos“.

Tuo metu KGB archyvo direktoriumi dirbo Balys Gajauskas. Buvo daug svarbios medžiagos, kurią nedelsiant reikėjo kopijuoti, tačiau B. Gajausko neveiklumas buvo tiesiog apgailėtinas. Jam neprieštaraujant į archyvą buvo įleisti kažkokios žydų organizacijos nariai, atskirame kabinete įsikūrė iš Maskvos atsiųstos trys ar keturios rusės, kurios kopijavo buvusių KGB kariškių bylas, neva dėl pensijų paskaičiavimo. Archyvo rūsiuose dirbo ir bylas išdavinėjo buvusi KGB darbuotoja Galina Asanovič, kuri visiems gyrėsi, jog prie televizijos bokšto žuvusi Loreta Asanavičiūtė esanti artima jos giminaitė. KGB struktūrose ji dirbo jau devynerius metus,  pastaruoju metu – KGB  pulkininko Vytauto Karinausko vadovaujamame archyvo skyriuje. Jos tėvas – buvęs NKVD karininkas. Ta Asanovič ne kartą į archyvą buvo įsivedusi buvusius KGB darbuotojus. Vienas iš jų buvo nutvertas nešantis bylas, koridoriuje įvyko grumtynės, tik buvusio politkalinio skaudviliškio Alekso Ivanausko dėka, kuris tuo metu budėjo, pavogtos bylos buvo grąžintos į archyvą.

Iš bylų ėmė dingti atskiri lapai. Kartą N. Gaškaitės seife buvo rasta kažkokia KGB įskaitos kortelė, kurioje buvo įrašyta, jog buvęs Gaškaitės bendrabylis Algimantas Susnys yra KGB agentas. Nijolė nustebo radusi kortelę – ji kasdien seifą darinėjusi ir niekada nematė tos kortelės. Kartą palikusi raktus ant stalo, po to ir atsirado seife ta kortelė. Ji įtarusi Asanovič, nes kito pašalinio žmogaus tuo metu nebuvę.

Archyve savo kabinetą turėjo patikimas B. Gajausko žmogus Juozas Parnarauskas. Matėme, kaip Parnarauskas archyvo koridoriuose vaikštinėjo su žydais, jo kabinete kažkas ant grindų rado pamestą dešimties dolerių kupiūrą, doleris tuomet buvo retenybė. Kažkas dolerių matė ir pas Parnarauską. Archyve dirbantieji ėmė šnabždėtis, jog Parnarauskas žydams pardavinėja bylas. Netikėtai iš Parnarausko kabineto dingo kažkokie daiktai, neva vagys išnešė, o kai patikrino jo seifą, rado generolo Povilo Plechavičiaus sekimo bylą, generolo Kubiliūno baudžiamąją bylą. Visiems kilo įtarimas: kam žmogui, tyrinėjančiam pokario istoriją, reikalingos šitų žmonių, visai nesusijusių su pokariu, bylos?  Gaškaitė įtarė, jog šios bylos, ko gero, buvo paruoštos perduoti arba parduoti žydams, nes juos domino šių vyrų veikla vokiečių okupacijos metais. Iš  Parnarausko kabineto dingo šaulių bylų vokuose buvę lietuviški ordinai ir medaliai.   Pamenu, kaip Nijolė buvo užsirūstinusi ant B. Gajausko: „Gajauską maža sušaudyti už tokį neveiklumą. Šitas mėmė tiesiog sužlugdė archyvo darbą ir paliko atviras duris  komunistams...“.  

Visi tada jautėme, kad po rinkimų į valdžią sugrįš buvę komunistai. Reikėjo kažką daryti, kurti struktūrą, priimti įstatymus, kad užkirstume jiems kelią į KGB archyvą, bet Gajauskas buvo viskam abejingas. Jis tik juokais nuleisdavo rimtesnius patarimus, ranka numodavo, kai jam primindavo, kad komunistai ruošiasi užimti KGB archyvą. Gaškaitė jam patarė, kad reiktų rinkti bet kokią kompromituojančią medžiagą apie komunistus, tai Gajauskas tepasakė: „Po rinkimų spėsim pasitvarkyt...“. Nijolė jam atkirto: „Po rinkimų čia nebus jau nei tavęs, nei mūsų“, – Gajauskas tik nusikvatojo...

Taip ir įvyko. Komunistai, atėję į valdžią su šūkiu „viskas depolitizuota“, tuojau ėmė keisti KGB archyvo darbuotojus. Gajauskas pirmiausia buvo atleistas iš perigų, kurias jis užėmė iki 1992 m. Seimo rinkimų, KGB archyve buvo įvesta nauja tvarka: leidimai, ne visas bylas galėjai atsinešti į skaityklą, atsirado prižiūrėtojai, o iš seimo vyrų kaskart pasigirsdavo raginimai visai uždaryti arba sunaikinti buvusį KGB archyvą.  

Nijolės Gaškaitės pranašavimai išsipildė šimtu procentų. Gajauskas neteko ne tik KGB archyvų direktoriaus posto, bet ir Saugumo tarnybos vadovo pareigų, į šias vietas buvo pasodinti savi. Netekome darbo Saugumo tarnyboje ir mes, kurie per daug tikėjome laisvos ir nepriklausomos tautos idėjomis, svajojome apie šviesią tautos ateitį be komunistų ir jų pakalikų. V. Petkevičius tapo seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininku, A. Brazauskas – Ministru Pirmininku, o Saugumo tarnybos vadų kėdes užėmė jurgeliai, laurinkai ir į juos panašūs.  

Būdamas Vilniuje, vis dar užsukdavau į KGB archyvą, kartais pasiimdavau vieną kitą bylą pavartyti, bet už kiekvieno lapo kopiją jau reikėjo mokėti. Kiek spėdavau, nusirašydavau ranka. Genocido centro direktorė D. Kuodytė man buvo parūpinusi laikiną LGGRTC darbuotojo pažymėjimą, kadangi ten dirbau puse etato. Kurį laiką  naudojausi tuo pažymėjimu, pasibaigus jo galiojimo laikui, manęs į archyvą jau nebeįleido. Tuo metu jau buvau išleidęs tris „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knygas.

Būdavo, nuvažiuoji į Vilnių, susitvarkai tarnybinius reikalus, norėtųsi archyve padirbėti, o kada gi bedirbėsi, jei archyvo skaitykla dirba tik iki trečios valandos. Bandžiau kaip tyrinėjančiam pokario istoriją gauti išskirtines sąlygas, nors du kartus per mėnesį. Nuėjau pas Archyvų departamento direktorių Vidą Grigoraitį, parodžiau LGGRTC išduotą pažymėjimą, kad negalvotų, jog esu iš gatvės. Pasiguodžiau, kad norėčiau gauti leidimą nors porą dienų per mėnesį KGB archyve padirbėti ilgiau nei iki 15-os valandos, kadangi gyvenu Panevėžyje ir neturiu galimybės kasdien važinėti į Vilnių, be to, per tokį trumpą laiką nespėju net vienos bylos perskaityti. Deja, ponas direktorius tik pasišaipė iš manęs, net nepasiteiravęs apie mano dirbamą darbą, tiesiai šviesiai atkirto: „Nueik ir paprašyk seimo, kad dėl tavęs išleistų atskirą įstatymą... Aš įstatymų nepažeidinėsiu“. Ir ką aš galėjau pasakyti ponui Grigoraičiui? Jam nė motais, kad savo iniciatyva tyrinėju pokario istoriją, kad sudarinėju knygas apie partizaninį pasipriešinimą, kad tam darbui aukoju savo pinigus ir laiką... Argi Grigoraičiui tai rūpi? Nėra ko stebėtis, kai spaudoje randi apie Archyvų departamento direktorių tokius įrašus.

   ............................................................................................................................

Mano p a s t a b a. Išrašas iš portalo Delfi (2005 01 18): „Generalinis Archyvų departamento direktorius Vidas Grigoraitis tikina galįs toliau saugoti svarbius valstybės dokumentus, nes informacija apie jo KGB agentūrinės bylos išvežimą į Rusiją buvo žinoma Liustracijos komisijai ir jos pirmininkui. Jis neneigia turėjęs ryšių su KGB, tačiau tikina, kad apie tai prabilęs buvęs Ypatingojo archyvo direktorius Ovidijus Lėveris atleistas dėl kitų priežasčių.  

Iš Ypatingojo archyvo direktoriaus pareigų atleistas O. Lėveris kreipėsi į Vilniaus administracinį teismą tikėdamasis, kad bus sugrąžintas į pareigas. Konservatorių frakcijos prašymu, O. Lėverio atleidimo priežastis aiškinosi ir speciali premjero sudaryta darbo grupė. Ji pripažino, kad Archyvų departamento vadovas, atleisdamas O. Lėverį iš pareigų, įstatymų nepažeidė, nes vidaus auditas buvo nustatęs O. Lėverio drausminių ir finansinių nusižengimų.  

Tuo tarpu pats O. Lėveris ir seimo opozicinės Konservatorių partijos atstovai sako maną, kad atleidimo priežastys buvusios kitos. Esą jis atleistas dėl to, kad informavo Archyvų departamento direktorių V. Grigoraitį, kad ypatingajame archyve yra išlikusi lydraščio kopija, kurioje įvardintas KGB agento V. Grigoraičio asmens bylos persiuntimo į Omską faktas.

  ...............................................................................................................................

Komentarai nereikalingi. Mane pasiekė gandai, jog sovietų valdžios metais V. Grigoraitis dirbęs Kauno Komjaunimo komitete, o jo motina buvusi „Drobės“ fabriko partijos sekretorė. Tad ko čia stebėtis? Taigi pastaruoju metu dirbti KGB archyve tapo labai sudėtinga. Buvo uždrausta net persifotografuoti dokumentus.

Kreipiausi į kolegą Laimoną (oficialiai – Laimondas) Abarių iš Visagino, padėjusį man sudarinėjant „Aukštaitijos partianų prisiminimus“. Kažkokia paslapties skraiste užsidengė KGB archyvas, didžiulė problema susipažinti su pokario operatyvinėmis bylomis, ką daryti? Seime sėdi dešinieji, kuriuos mes laikome patriotais, o tokie dalykai darosi. Tiesiog absurdas, kitaip nepasakysi, kai kelią tau užkerta savi, kurie tiek daug kalba apie tragišką tautos likimą sovietų okupacijos metais, ragina neužmiršti, rašyti, leisti knygas apie pokarį...  

Šią problemą neseniai išdėsčiau doram lietuvininkui Dariui Kuoliui. Jis ėmėsi žygių tą problemą iškelti į viešumą, o aš kolegą Laimoną prikalbinau parašyti kreipimąsi į KGB archyvo direktorių O. Lėverį. L. Abarius parašė kreipimąsi, aš jį dar tiek pakoregavau, pasirašiau ir išsiunčiau.  

          ...............................................................................................................................

Lietuvos Ypatingojo archyvo direktoriui  Ovidijui Lėveriui

KREIPIMASIS

Dėl tinkamų darbo sąlygų sudarymo nepriklausomiems tyrinėtojams

LYA (buvusiame KGB) archyve                         

Mes, nepriklausomi pokario istorijos tyrinėtojai, esame giliai susirūpinę pastaruoju metu pasikeitusia naudojimosi Lietuvos Ypatingojo archyvo (LYA) archyviniais dokumentais tvarka, kuri, mūsų požiūriu, apsunkina nepriklausomų tyrinėtojų darbą archyvuose.  

Jau anksčiau nustatyti archyvinių dokumentų skenavimo ir kopijavimo įkainiai (už dokumento iki 1960 m. kserokopiją 2 Lt,  už vienos nuotraukos skenavimą 5 Lt) buvo didesni nei kituose archyvuose bei bibliotekose. Esame nemaloniai nustebinti, kad nuo 2010 metų liepos mėnesio įvestas mokestis ir už archyvinių dokumentų fotografavimą, nustatant 0,6 Lt įkainius už vieną skaitmeninį kadrą.  

Laisvės kovotojų atsiminimus užrašinėju nuo 1970 m. ir turiu pripažinti, kad šis darbas jau įžengė į paskutinę fazę. Jei prieš 15–20 metų dar buvo galimybė bendrauti su įvykių dalyviais, aktyviais partizanais ir ryšininkais, dabar apie juos liudija mažiau iškentėję, vadinasi, ir mažiau žinantys žmonės. Dabar dažniausiai tenka užrašinėti atskirus fragmentus, nuotrupas, kurias sujungti į vientisą pasakojimą padeda tik ilgametė darbo patirtis ir regiono pokario laisvės kovų istorijos išmanymas. Pagaliau ir žmonės sensta, atmintis silpsta, prastėja, todėl kyla natūralus poreikis prisiminimų medžiagą tikslinti, derinti ir, esant būtinybei, papildyti archyvine medžiaga, antraip neišvengsime klaidų.

Ne paslaptis, kad man (R. Kauniečiui), išleidusiam į pasaulį devynis laisvės kovų dalyvių prisiminimų tomus, teko ne kartą aiškintis, atsiprašinėti dėl tikrovės neatitinkančių faktų publikavimo. Tuo pačiu tiek skaitytojas, tiek ir istorikai kelia vis aukštesnius reikalavimus prisiminimams, kaip pirminiam pokario istorijos šaltiniui, todėl archyvinė medžiaga tiesiog privaloma kaip svarus, o kartais ir galutinis argumentas pateikiant skaitytojui kuo tikslesnį aprašomų įvykių vaizdą.

Susiduriame su paradoksalia situacija: profesionaliems istorikams ir centrų darbuotojams sudaromos palankiausios sąlygos naudotis archyvine medžiaga, nors tai yra tiesioginis jų darbas, už kurį mokamas darbo užmokestis, o tyrinėtojams, kurie, drįstu teigti, atlieka ne mažiau svarbų darbą visuomeniniais pagrindais, įvedami vis nauji apribojimai. Daugelis iš man žinomų nepriklausomų tyrėjų dirba laisvu nuo darbo metu, negaudami užmokesčio, vyksta iš kitų rajonų ir miestų. Pabandykime įsivaizduoti, ką per vieną dieną galima atlikti archyve ir kiek tai kainuoja, kai vien miesto transporto bilieto kaina peršoko 2 Lt? Neretai esame kritikuojami dėl tyrimų lokališkumo, diletantiško ir paviršutiniško požiūrio į laisvės kovų istoriją. Sutinku, kad neturėdami specialaus išsilavinimo, išvadų ir įžvalgų gilumu neprilygstame diplomuotiems istorikams, tačiau patikinu, kad viskas, ką darome, – darome tik mūsų tautos istorijos įamžinimo labui.

Mes neskaičiuojame darbo valandų, riba tarp darbo ir poilsio mums paprasčiausiai neegzistuoja. Mes neturime teisės reikalauti to paties iš atsakingų centrų ir žinybų darbuotojų, tačiau manome, kad Lietuvos Respublikos archyvų departamentas ir LYA vadovybė privalėtų padaryti viską, kad sudarytų palankias sąlygas nepriklausomiems tyrinėtojams gauti jų darbui reikalingą informaciją įmanomai mažiausiomis lėšų sąnaudomis. 

Dokumentų fotografavimo apmokestinimo tvarka yra neparanki skaitytojui, kuris naudojasi daugiau negu viena byla, nes apriboja galimybę gauti kuo daugiau informacijos. Abejoju, ar pavyktų rasti mokslinį darbą rašantį studentą, galintį sumokėti už dokumentų fotografavimą pagal LYA nustatytus įkainius. Rašant darbą reikia ne vieno šimto dokumentų, todėl jis turės atsisakyti mokamos paslaugos, atitinkamai  nukentės ir mokslinio darbo kokybė.

Teko girdėti argumentus, kad fotografavimas gali pakenkti dokumentams, tačiau, jei taip yra, galima nustatyti apribojimus: fotografuoti nenaudojant blykstės arba išduoti tik mikrofilmus. Jei  pinigai už mokamas paslaugas LYA yra gyvybiškai reikalingi, tuomet galbūt tikslinga įvesti skaitytojo mokestį (tarkim 10-20 Lt per metus), nuo šio mokesčio atleidžiant asmenis, norinčius susipažinti su savo arba artimo giminaičio byla. Manau, kad tyrėjai surastų tuos pinigėlius, kaip juos suranda išvykoms po Lietuvą, po kruopelę rinkdami laisvės kovų prisiminimus. Galima rasti kompromisą, jei tik tokio kompromiso būtų ieškoma. 

Nepriklausomi tyrinėtojai nepretendavo ir, manau, nepretenduos į archyvuose saugomų dokumentų „autorines teises“, tačiau taip pat ydinga būtų deklaruoti šias teises išskirtinai archyvui. Tikrasis šių dokumentų savininkas yra krauju ir kančiomis istoriją rašiusi lietuvių tauta, jos ateities interesai ragina, kad atmintis būtų išgirsta, užrašyta ir palikta ateities kartoms. 

Kitas dalykas, į kurį negalima nekreipti dėmesio – priėjimo prie archyvinės medžiagos ribojimas. Manome, kad šalies interesų vardan dalį archyvinių dokumentų visiškai ar iš dalies įslaptinti yra normalu, tačiau neįtikėtina, kad ribojami pokario rezistencijos dokumentai, su kuriais susipažinti tariamai reikalingas VSD aprobavimas (bylų turinio peržiūrėjimas). Nuo bylose aprašomų įvykių jau praėjo 50-60 metų, šiose bylose figūruojantys operatyvinėje veikloje dalyvavę MGB-KGB bendradarbiai jau seniai yra paviešinti (pavyzdžiui, Ap. 45 [šiuo metu F. K-30. Ap. 1] bylų fondo „herojai“ 2N valdybos agentai – smogikai). Ne tik tyrinėtojas, bet ir labiau besidomintis pokario istorija pilietis agentų sąrašus be vargo suras M. Pociaus, A. Anušausko, N. Gaškaitės darbuose.

Taigi kyla natūralus klausimas: kodėl daugiau kaip dešimtmetį buvę laisvai prieinami archyviniai dokumentai staiga įgijo slaptumo, riboto naudojimo statusą, kodėl jų peržiūra užsiima mūsų nepriklausomos valstybės saugumą užtikrinančios struktūros? Pagaliau kieno interesus atstovauja galiojanti archyvinių dokumentų išdavimo tvarka: ar Lietuvos valstybės pamatą sudarančios tautos, turinčios teisę pažinti teisingą pokario istoriją, ar tos tautos genocidą vykdžiusių bei jo vykdyme bendradarbiavusių agentų?

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus mano argumentus, prašyčiau paaiškinti:

1. Kokiais norminiais teisės aktais yra nustatomi įkainiai už Lietuvos ypatingojo archyvo mokamas paslaugas (dokumentų kopijavimą, skenavimą ir fotografavimą)? Kas šiuos įkainius nustato ir kuo jie yra pagrįsti?
2. Kokiais teisės aktais nustatomas pokario istoriją atspindinčių dokumentų (iki 1958 m.) bei vėlesnių metų neginkluoto (disidentinio) pasipriešinimo tyrinėjimo ribojimas?

Prašytume Jūsų įvertinti susidariusią situaciją ir sudaryti sąlygas netaikyti archyvinės medžiagos fotografavimo mokesčio kai kuriems nepriklausomiems (ne profesionaliems istorikams) pokario laikotarpio laisvės kovų istorijos tyrinėtojams, kurie jau daug metų dirba šioje srityje, yra išleidę ne vieną lokalinį leidinį, šia tema publikuoja straipsnius šalies periodinėje spaudoje.                                                                                                                                   

                                                       Parašas:  Romas Kaunietis

Praėjo mėnuo, antras jau baigiasi, o atsakymo kaip nėra taip nėra. Paskambinau LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovui Rytui Narvydui ir paprašiau pasiteirauti, koks žmogus tas O. Lėveris, kodėl jis man neparašo atsakymo, juk pagal Visuomenės informavimo įstatymą jis turėjo atsakyti per porą savaičių.

Kiek supratau, R. Narvydas perdavė O. Lėveriui  mano nekantravimą, ir po savaitės gavau lakonišką, standartinį atsakymą, kuriame nė žodeliu neužsiminta apie  mano išvardintų problemų sprendimą. Kaip priimta mūsų valstybinėse istaigose, atsakymą parašė LYA klerkas Kęstas Remeika, o direktorius O. Lėveris tik pasirašė. Jų rašte „Romui Kauniečiui dėl informacijos pateikimo“ nieko naujo nepasakyta, cituojami Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymų straipsniai, formalūs tauškalai apie Vyriausybės nutarimus. Tik paskutinis sakinys mane gerokai prajuokino ir pakėlė nuotaiką: „Dėkojame Jums už pareikštas pastabas ir pasiūlymus, į kuriuos rengiant naujų teisės aktų projektus bus atsižvelgta“. Gavus tokį atsakymą, kyla visokios negeros mintys. Negi dar ir šiandien Maskva įtakoja mūsų nepriklausomos valstybės viršūnėles, negi dar ir šiandien kažkam byra į kišenes raudonųjų doleriukai, kad kilnotų rankas balsuodami pagal Kremliaus užsakymą?

Pagaliau suveikė Dariaus Kuolio pastangos. Iš „Lietuvos žinių“ atvažiavo žurnalistas,  pasišnekėjome, ir netrukus „Lietuvos žiniose“ (Nr. 247, 2010 10 28) buvo atspausdintas Felikso Žemulio straipsnis „Sovietų nusikaltimai – po spyna“. Štai jo ištrauka:  

„Lietuva laisva nuo sovietinės okupacijos jau 20 metų, tačiau informacija apie okupantų ir jiems talkinusių kolaborantų nusikaltimus tebėra kaip ir sovietmečiu slepiama nuo visuomenės. Pastaruoju metu – net labiau negu anksčiau. Čia cenzoriaus vaidmenį itin uoliai atlieka Valstybės saugumo departamentas (VSD), matyt, vykdydamas stribų ir enkavėdistų palikuonių užsakymą slėpti jų senelių ir tėvų kruvinus darbus.  

Tokia išvada peršasi susipažinus su partizanų ir tremtinių metraštininko Romo Kauniečio vargais Lietuvos ypatingajame archyve (LYA). Šioje  įstaigoje Vilniaus centre saugomi Lietuvoje veikusių SSRS specialiųjų tarnybų, Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos komunistų partijos struktūrų, kitų susijusių įstaigų ir organizacijų veiklos dokumentai, pasipriešinimo (rezistencijos) okupacinėms valdžioms dokumentai.

Daugiau kaip 40 metų laisvės kovotojų prisiminimus užrašinėjantis panevėžietis R. Kaunietis, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, išleido jau 10 storų knygų, neseniai spaudai parengė vienuoliktąją. Kai kuriuose tomuose – net 1000 puslapių.

„Ne sau rašau, o ateinančioms kartoms. Noriu, kad mūsų krašto žmonių išgyvenimai, kančios, liudijimai apie jų pralietą kraują ir ašaras liktų istorijai. Žinau, kad niekas kitas to darbo nepadarys – tokių entuziastų nėra daug”, – LŽ sakė R. Kaunietis.

Kad būtų galima patikslinti prisiminimų pateikėjų pasakojimus, R. Kauniečiui neretai teko praverti LYA duris ir prašyti susipažinti su ten saugomomis buvusių partizanų ir tremtinių bylomis.

„Dar prieš 15–20 metų buvo galima bendrauti su tiesioginiais įvykių dalyviais – partizanais ir jų ryšininkais. Dabar daugelio jų jau nebėra, apie skaudžius pokario įvykius liudija jau mažiau nuo jų nukentėję, vadinasi, ir mažiau žinantys žmonės. Dabar dažniausiai tenka užrašinėti atskirus jų prisiminimų fragmentus, nuotrupas, o paskui jungti juos į vientisą pasakojimą. Šito nepasėdėjęs archyvuose nepadarysi. Pagaliau juk ir žmonėms senstant jų atmintis silpsta, prastėja, todėl prireikia jų pasakojimus tikslinti, derinti, o prireikus papildyti archyvine medžiaga, antraip klaidų neišvengsi”, – aiškino R. Kaunietis. Jam yra tekę po knygų išleidimo išgirsti, esą tas ar anas pasakotojas kalbėjęs netiesą, net šmeižęs. Todėl R. Kaunietis ir eina į istorijos archyvus  pažvelgti į rašytinius šaltinius.

Dabar LYA durys visuomenei atviros – bent taip dabar deklaruojama. Dokumentų ir archyvų įstatymo 19 straipsnyje nurodoma, jog susipažinti su šio archyvo Nacionalinio dokumentų fondo dokumentais turi teisę visi asmenys, išskyrus kai kuriuos įstatymų numatytus atvejus. O 21 įstatymo  straipsnyje rašoma: „Nacionalinio dokumentų fondo dokumentai gali būti naudojami faktų įrodymo, švietimo, mokslinio tyrimo ir kitais nekomerciniais tikslais“. Kaip tik tai jau 40 metų ir daro R. Kaunietis.

Tad atrodo, jog tokį patyrusį ir darbštų metraštininką LYA sutikti turėtų išskėstomis rankomis ir aptarnauti nemokamai bei sparčiai. Juolab kad šio archyvo vienas svarbiausiųjų uždavinių, kaip rodo LYA nuostatai, yra ne tik kaupti ir saugoti dokumentus, bet ir užtikrinti visuomenės priėjimą prie jų, todėl LYA privalo teikti informaciją institucijoms ir asmenims.

Tačiau realiai yra kitaip, negu parašyta teisės aktuose. „Mums, tyrinėtojams, kurie dirbame visuomeniniais pagrindais, LYA įveda vis naujų apribojimų. Pavyzdžiui, jei nori susipažinti su pokario rezistencijos dokumentais, reikia Valstybės saugumo departamento (VSD) leidimo. Bet juk nuo bylose aprašomų įvykių praėjo 50-60 metų, operatyvinėje veikloje dalyvavę MGB-KGB bendradarbiai jau seniai paviešinti, jų sąrašus nesunkiai galima rasti Nijolės Gaškaitės, Arvydo Anušausko ir kitų istorikų darbuose. Tad kodėl archyviniai dokumentai, prie kurių Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo galima laisvai prieiti daugiau kaip dešimt metų, dabar staiga tapo tokie slapti, kad juos kaskart peržiūrinėja valstybės saugumas? Kieno interesus atstovauja tokia tvarka: tautos, turinčios teisę pažinti teisingą pokario metų istoriją, ar genocido vykdytojų ir jų talkininkų?“ – LŽ piktinosi R. Kaunietis.

Jo nuomone, tikrasis archyvuose esančių dokumentų šeimininkas – ne LYA,   ne Archyvų departamentas prie Vyriausybės ir juo labiau ne VSD, o lietuvių tauta, rašiusi savo istoriją krauju ir kančiomis. Slėpti nuo jos  pokario tiesą – nusikaltimas.

16. Kaunietis mūsų laikraščiui pasakojo apie keistą tvarką, kuri LYA galioja pokario istorijos tyrinėtojams visuomenininkams. „Atvažiuojame iš atokaus provincijos miesto į Vilnių ankstų rytą ir jau 9 valandą užsisakome bylą. Baudžiamąsias bylas, jei aprašytos, gauni po dviejų valandų, o štai operatyvinę reikia užsakyti iš vakaro – tokia mat tvarka. Su operatyvinėmis – loterija: duos – neduos, mat gali būti, kad ne visas šnipelių pavardes iškarpė KGB krapštukai. Bet jei ir pasisekė gauti trokštamas bylas – per daug nesidžiauk. Skaitykla dirba iki 16. 30 valandos. Ką gali suspėti?“ – pasakojo metraštininkas.

LYA paslaugų kainos daug didesnės negu kituose mūsų šalies archyvuose ir bibliotekose. Atrodo, jos tokios sugalvotos tarsi specialiai tam, kad atbaidytų kuo daugiau norinčių susipažinti su bylomis. „Vieno puslapio kopijos kaina – 2 litai, nuotraukos kopija – 5 litai. Jei nori pats nusifotografuoti tekstą, už puslapį paklok pusę lito“, – sakė R. Kaunietis.

Toks LYA lupikavimas baido ne tik tokius pensininkus kaip jis ir studentus, bet ir didesnes pajamas gaunančius žmones. Norint parengti prisiminimų knygą ar mokslinį darbą tenka panaudoti ne vieną šimtą dokumentų, tad daugelis tyrėjų atsisako brangių paslaugų. Todėl nukenčia ir darbų kokybė – leidžiami galbūt ne visiškai patikrinti, pamatuoti istorijos leidiniai.

Šiuos ir kitus argumentus R. Kaunietis neseniai išdėstė laiške LYA direktoriui Ovidijui Lėveriui ir paprašė atsakyti: kokiais norminiais teisės aktais nustatomi įkainiai už LYA paslaugas – dokumentų kopijavimą, skenavimą ir fotografavimą? Kas šiuos įkainius sumanė ir kuo jie pagrįsti? Kokie teisės aktai riboja tirti pokario dokumentus, kuriuose užfiksuotas disidentų pasipriešinimas sovietiniam režimui?

Laišką R. Kaunietis baigė pasiūlymu LYA neimti bent jau fotografavimo mokesčio iš tų istorijos tyrinėtojų visuomenininkų, kurie jau daug metų dirba šioje srityje, yra išleidę ne vieną leidinį ar šia tema publikuoja straipsnius spaudoje.

LYA vadovo O. Lėverio atsakymo teko laukti ilgiau kaip mėnesį. Archyvaras informavo, jog VSD riboti LYA turimą informaciją leido 2007 metų Vyriausybė. Tada valdžioje buvo socialdemokratai.  O. Lėveris pakartojo tai, ką R. Kaunietis ne kartą patyrė: su dokumentais, kuriuose yra agentūrinės operatyvinės informacijos, atskleidžiančios asmenį, slapta bendradarbiavusį su SSRS specialiosiomis tarnybomis ir įrašytą į prisipažinusių asmenų įskaitą, galima susipažinti ir juos naudoti tik gavus VSD rašytinį sutikimą. Tokia tvarką nustatė Vyriausybės patvirtintos Priėjimo prie Nacionalinio dokumentų fondo ypatingosios dalies ribojimo ir naudojimo taisyklės.   Didelės paslapties O. Lėveris nepasakė ir apie LYA paslaugų įkainius. Mokamų paslaugų sąrašą Lietuvos archyvų departamentas prie Vyriausybės nustatė ir patvirtino 2002 metais. Ir tada Lietuvą valdė socialdemokratai. Kas sumanė konkrečias sumas, O. Lėveris nutylėjo.

Iškalbingesnis jis aiškindamas, kodėl reikia tokių didelių kainų. Pasak O. Lėverio, „nesiimant jokių apsaugos priemonių pokario dokumentų tekstas išnyks, o popierius sutrūnys“. Lėšų dokumentus restauruoti ir įrašyti į mikrofilmus bei skaitmenines laikmenas stinga, todėl, pasak archyvaro, ir teko apmokestinti dokumentų kopijavimo paslaugas. Atrodo, LYA vadovas tiki, jog R. Kaunietis ir dar keletas tokių tyrėjų visuomenininkų, kurie lankosi LYA, išgelbės šią įstaigą.

„Operatyvinės informacijos, galinčios pakenkti asmenims, prisipažinusiems apie bendradarbiavimą su MGB-KGB saugumo organais, būna retai ir ji sudaro ne daugiau kaip dešimtadalį bylos turinio. Tai kodėl neleidžiama pamatyti likusiąją dalį?“, –  stebėjosi R. Kaunietis. Dar paprasčiau, jo nuomone, būtų informuoti skaitytoją apie slaptų duomenų paviešinimą, pasiūlyti jam pateikti rašytinį pasižadėjimą neskleisti slaptų duomenų.

„Kodėl vis dar slepiama informacija apie  kolaborantus? Daugelis jų jau mirę, liko tik menka dalis pokario agentų. Ar ne jiems ir dirba VSD atrinkdamas, ką galima skaityti ir ko ne?“ - stebėjosi pašnekovas ir priminė, jog daugelyje pokomunistinių Europos šalių visi archyvai paviešinti visuomenei.

Neįtikino jo ir O. Lėverio argumentai apie didžiulių LYA kainų būtinumą. „Pakaktų, jei lankytis LYA norintis tyrėjas mokėtų simbolinį metinį mokestį. Saugumo darbuotojai gali skaityti tas bylas kiek tik nori nemokamai, o mes, visuomeniniai tyrinėtojai, esame varžomi. Tai gal paskaičiuokime: kiek parengė ir paskelbė tautai medžiagos apie pokario įvykius VSD bei archyvų darbuotojai, kurie už tai gauna valdiškas algas, ir kiek – mes, tik iš idėjos dirbantys visuomenininkai?“ – klausė 10 knygų parašęs R. Kaunietis.  

VSD įtaką Lietuvos valdžiai jis pasakojo suvokęs ir anksčiau. „Dar tada, kai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui vadovavo konservatorius Juozas Katkus (mirė 2011 11 12), jam bei kitam parlamentarui Antanui Stasiškiui pasiguodžiau, kaip sunku gauti informacijos iš LYA. J. Katkus, įdėmiai mane išklausęs ir supratęs mano problemą, paskambino tuometiniam VSD vadovui Mečislovui Laurinkui. Šis  pažadėjo – tegul R. Kaunietis ateina, klausimą spręsim vietoje ir galės archyve darbuotis be problemų. Nuėjau, koridoriuje laukiu, praėjo jau ir valanda – nepriima M. Laurinkus. Pagaliau prisistatė man visai nepažįstamas saugumo darbuotojas, arogantiškai nusiteikęs. Paaiškinau, kad atėjau čia pagal susitarimą su Seimo Nacionalinio saugumo pirmininku J. Katkumi jūsų šefo kvietimu, kuris man žadėjo sudaryt išskirtines sąlygas dirbti nors du kartus per mėnesį LYA. Tačiau pastarasis paaiškino, jog M. Laurinkus šiuo metu užimtas ir manęs priimti negali, be to, dar pridūrė, jog jie jokių leidimų dirbti LYA neišdavinėja. Tuo mūsų pokalbis baigėsi. Supratau, kad tolimesnis „paguodos“ ieškojimas šitose institucijose – beprasmis“, – pasakojo R. Kaunietis. 

Visuomeninės organizacijos Piliečių santalka pirmininko, mokslų daktaro Dariaus Kuolio nuomone, R. Kauniečio istorija turėtų žeisti laisvos tautos orumą. „Laisvos Lietuvos VSD 20-aisiais valstybės nepriklausomybės metais tebesaugo NKVD, MGB ir KGB paslaptis!  Represinės struktūros, kurią Lietuvos Seimas pripažino nusikalstama organizacija, darbai saugomi nuo krašto piliečių. Kuo tai skiriasi nuo buvusios SSRS laikų, kai komunistų partijos archyvai buvo prieinami tik slaptųjų tarnybų atrinktiems žmonėms?“, – klausė D. Kuolys. 

Anot jo, kai VSD pavedamas cenzoriaus vaidmuo, valstybė tampa  nedemokratinė. „Jau ne kartą kalbėta apie sunkumus gauti archyvuose informaciją, tačiau padėtis nesikeičia, o 2007 metų socialdemokratų Vyriausybės nutarimo, įteisinusio VSD cenzūrą, nūdienė konservatorių Vyriausybė nei atšaukia, nei pakoreguoja“, – kritikavo mokslininkas.

Jo nuomone, LYA pareiga ne tik saugoti, beti ir tyrinėti bei skelbti pokario dokumentus, padaryti juos prieinamus visuomenei. „Tragiška to meto Lietuvos patirtis yra labai svarbi šiandien, kad geriau susivoktume, atskirtume grūdus nuo pelų. Užuot vykdę šią savo misiją, LYA ir VSD slepia dokumentus nuo tautos. Tai kam šios institucijos dirba – dabartinei Lietuvai ar buvusiai SSRS? Palyginę R. Kauniečio ir, tarkim, Genocido ir rezistencijos centro parengtas knygas, pamatysime, kad net vienas žmogus gali padaryti daugiau už visą įstaigą, kurią valstybė išlaiko. Tai gal tegul tokios  institucijos kaip LYA, VSD bent jau netrukdo dirbti tokiems pasišventėliams kaip R. Kaunietis? Ką gali VSD cenzūruoti pokario slaptujų tarnybų dokumentuose? Vadinasi, sovietams tarnavusių asmenų palikuonys saugo savo tėvų, senelių paslaptis nuo tautos. Tai rodo, kiek mūsų šalyje daug  asmenų, kurie turi ką slėpti. Ir jeigu tokie žmonės, kurie turi ką slėpti, valdo valstybę – ji tampa nebelaisva“, – kalbėjo D. Kuolys.

„Tokiems žmonėms kaip R. Kaunietis LYA turėtų padaryti išimčių. Ypač, jei jis pateiktų kurios nors visuomeninės organizacijos, kuri vienija nukentėjusius nuo sovietinių represijų žmones, rekomendaciją. R. Kauniečiui tikrai suteiktume tokį dokumentą“, – LŽ sakė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos valdybos pirmininkas Vytas Miliauskas.

Jo nuomonei pritarė ir garsus istorikas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas. „Archyvinę medžiagą saugo Asmens duomenų įstatymas. Išimtys daromos tik tiems tyrėjams, kurie atsiskaito juos siuntusioms institucijoms. Jos atsako už tai, kad asmens duomenys nebūtų viešinami pažeidžiant nustatytą tvarką. Jeigu R. Kaunietis susitartų su Genocido tyrimo centru ar kuria nors politinių kalinių organizacija, LYA galėtų padaryti jam išimtį, kaip ir profesionaliems istorikams – juk jis plačiai žinomas ir daug nuveikęs tyrinėtojas. LYA turėtų dirbti lanksčiau negu dabar“, – kalbėjo A. Anušauskas.  

Paklaustas apie VSD vaidmenį sprendžiant, kam leisti susipažinti su archyvais, o kam uždrausti, A. Anušauskas tikino, jog tai truks nebeilgai. „Jau patobulinome teisės aktus, kurie reglamentuoja KGB ir kitų represinių struktūrų dokumentų viešinimą. VSD lemiamo balso nebeturės, o ir apskritai bus galima pakeisti susipažinimo su archyvinėmis bylomis tvarką“, – planavo parlamentaras“.

        ...............................................................................................................................

Gerus atsiliepimus apie šį straipsnį teko išgirsti ne iš vieno buvusio laisvės kovotojo lūpų, bet atsirado ir nepritariančių. Nepritariantys balseliai pasigirdo iš LGGRTC kai kurių darbuotojų. Kai į politinių kalinių ir tremtinių Bendrijos konferenciją nuvyko panevėžietė Antanina Valeikienė ir salėje per rankas ėmė leisti „Lietuvos žinias“ su šituo straipsniu, Genocido centro direktorė Burauskaitė išreiškė akivaizdų nepasitenkinimą. Suprantu, tame straipsnyje buvo truputį perlenkta sakant, kad Kaunietis išleido daugiau knygų apie rezistentus negu Genocido centras, bet tame yra dalis tiesos, kuri užgavo tokios rimtos įstaigos  direktorės ambicijas.

Dėl per didelių ambicijų kenčiame visi. Deja, šiandien vis dar netikiu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko A. Anušausko žodžiais, kad „jau patobulinome teisės aktus“. Problema neišsispręs pati savaime, jas sprendžia žmonės.

Jau praėjo dvidešimt Nepriklausomybės metų, o raudonieji ir jų pakalikai KGB  agentai tebevaldo mūsų Lietuvėlę. Teisingai buvęs Panevėžio miesto meras Vitas Matuzas televizijos laidoje D. Kuoliui pasakė, jog per daug dar Lietuvoje prisikaupę to raudono mėšlo. Tik viena neaišku, kodėl ponas Matuzas, jei jis save laiko dešiniuoju, ir kiti panašūs į jį, to mėšlo nekuopia sėdėdami aukščiausiuose valdžios postuose? Kol tas mėšlas bus iškuoptas, matyt, nebebus ir mūsų, nebebus kam rašyti Tautos istorijos, kuri kartu su žmonėmis išnyko Sibiro platybėse ar atgulė nežinomų didvyrių vardais išmatų duobėse. Šiandien tuos kruvinus KGB archyvus, suteptus mūsų tautos žmonių krauju, vis dar tebesaugo raudonųjų išleisti įstatymai ir jų pasodinti „sargai“. Be abejo, vyksta kažkoks „žaidimas“, bet mes jo vis dar nelaimime, nes mūsų pusėje kol kas vis dar mažuma.

2010 m. lapkričio 10 d. Panevėžys.

......................................................................................................................................... 

2010 11 16 gaunu laišką elektroniniu paštu iš profesoriaus Antano Tylos. Jis, pašnekėjęs su rašytoju Kaziu Saja, atkreipė dėmesį ir man parašė.

                    Antano Tylos laiškas, gautas 2010 11 16:

„Gerbiamas Romai Kaunieti, laba diena. Beveik visas Jūsų parengtas partizanų prisminimų knygas perskaičiau ar turiu, bet pažinties užmegzti neteko. Jūsų atliktas darbas labai vertingas ir neįkainojamas.

Rašau Jums po pokalbio su rašytoju Kaziu Saja. Aš, be to, profesorius L. Telksnys, B. Burauskaitė norime bandyti gauti LYA leidimą, kad Jums leidžiamiems leidiniams apie partizanus reikalingus dokumentus leistų kopijuoti su galima nuolaida. Pirmiausia reikia žinoti – ar Jūs sutinkate, kad mes tai darytumėm? Jei pritariate, tada prašau tam mūsų prašymui atsiųsti trumpą Jūsų išleistų knygų išvardinimą – sąrašą. Tą sąrašą įjungsime į mūsų prašymą Lietuvos archyvų departamentui ir Lietuvos ypatingajam archyvui.

Lauksiu atsakymo.

mano el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, norint jį peržiūrėti.

                                                                             Pagarbiai Antanas Tyla“

 ..............................................................................................................................

 Gavęs šį laišką, iškart pasitariau su savo kolegomis ir parašiau profesoriui atsakymą:

„Gerbiamas profesoriau Antanai Tyla,  

dėkoju už parodytą dėmesį, supratimą ir pagarbą laisvės kovų istorijai ir iš karto noriu paaiškinti, kad mano keliamas klausimas dėl lengvatų neprofesionaliems tyrinėtojams, dirbantiems LYA ir kituose archyvuose, nėra R. Kauniečio užgaida (kaip tai kai kam atrodo), o šiandienos realijų padiktuota būtinybė. 

Pastaraisiais metais tenka rinkti jau paskutiniųjų pokario įvykių liudininkų prisiminimus. Su apgailestavimu turiu pripažinti, kad geriausieji, daugiausia iškentėję ir daugiausia žinoję ir patyrę žmonės jau atgulė į kapų kalnelius. Šiandien pokario išgyvenimai dažnai mane pasiekia jau iš antrų lūpų, todėl prarandamas vertingas įvykio emocinis fonas ir detalės (ką paprastai sugeba perteikti tik betarpiški dalyviai), bet ir be blogos liudytojų valios painiojamos datos, pavardės, aplinkybės. Paskelbus tokius prisiminimus, kyla diskusijos, atskirais atvejais nukrypstančios į amžininkų prisiminimų, kaip rezistencijos kovų tyrimo šaltinio, sumenkinimą ar net paneigimą. Norint išvengti klaidų, tenka prisiminimus derinti su archyvų medžiaga, kuri, nors dažnai pateikiama tendencingai, parodo konkrečias datas, papildo trūkstamus duomenis. Man, leidinių apie pokario rezistenciją sudarytojui, be galo svarbu, kad liudytojų prisiminimai iš esmės neprieštarautų archyvų dokumentams, ir kilus nesusipratimams (kas neretai pasitaiko), liudininkų teiginius galėčiau paremti dokumentine medžiaga. Archyvinė medžiaga nepakeičia memuaristikos ir neiškraipo jos, tiesiog suteikia asmeniškiems prisiminimams daugiau patikimumo ir solidumo. Beveik visais atvejais pasakotojai yra supažindinami su jų prisiminimų papildymais ir patikslinimais.   

Turiu pripažinti, kad šiuo metu LYA, LKP dokumentų saugykloje nustatyti dokumentų kopijavimo įkainiai yra per dideli. Manau, tą patį galėtų pasakyti ir kiti tyrinėtojai visuomenininkai. 

Belieka tik padėkoti dar kartą Jums, profesoriui L. Telksniui, B. Burauskaitei, kad atkreipėte dėmesį į šią problemą. Siunčiu Jums laiško kopiją, kurią siunčiau KGB archyvo direktoriui, jo atsakymo kopiją ir straipsnio „Lietuvos žiniose“ kopiją.

Mano prašymas būtų vienareikšmis: 

1. Laisvas priėjimas prie visų KGB archyve esančių bylų, be jokių apribojimų – prie visos dokumentinės medžiagos, kuri susijusi su ginkluoto ir neginkluoto disidentinio pasipriešinimo laikotarpiu.
2. Leisti savo asmenine aparatūra persifotografuoti, nusiskenuoti iš KGB baudžiamųjų, operatyvinių ir kt. bylų dominančią medžiagą, dokumentus, nuotraukas be papildomų mokesčių.
3. Už dokumentų bei nuotraukų skenavimą, kserokopijas, naudojantis archyvo aparatūra bei popieriumi, mokėti minimalų mokestį.
4. Kadangi už mano knygų sudarymo darbų ir rūpesčių stovi daugiau man talkinančių žmonių, todėl prašau šiems žmonėms sudaryti tokias pat išskirtines sąlygas dirbti KGB archyve. Jie visi – besidomintys bei tyrinėjantys pokario istoriją, ta tema rašantys straipsnius periodinėje spaudoje, man asmeniškai daug padeda dirbant techninį bei archyvinį darbą. Be šių žmonių geranoriškos pagalbos turėčiau didelių problemų šitame darbe.

Vykintas Vaitkevičius – Klaipėdos universiteto vyr. mokslo darbuotojas.

Darius Juodis – Lietuvos istorijos instituto doktorantas, Laisvės kovų archyvo redaktorius.

Aistė Čepulytė – Kaišiadorių muziejaus muziejininkė ir Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto vyr. specialistė.

Laimonas Abarius – istorikas, kraštotyrininkas.

Gintaras Vaičiūnas – istorikas.

Valdas Striužas – Kultūros paveldo centro duomenų skyriaus vyresn. paminklotvarkininkas, istorikas.

               .............................................................................................................................................

Mano sudarytos šios AUKŠTAITIJOS, ŽEMAITIJOS PARTIZANŲ ir LAISVĖS KOVOTOJŲ PRISIMINIMŲ knygos:

I d. „AUKŠTAITIJOS PARTIZANŲ PRISIMINIMAI“ (1996 m., 909 p., 1000 egz.). Knygoje 89 Vyčio, Algimanto, Didžiosios Kovos apygardų bei Pilėnų tėvūnijos partizanų, ryšininkų, rėmėjų prisiminimai, 96 nuotraukos ir 14 aiškinamųjų straipsnių su archyvų dokumentais.

II d., pirma knyga (1998 m., 725 p., 1000 egz.). Knygoje 77 Vyčio apygardos partizanų, rėmėjų prisiminimai, 66 nuotraukos ir 19 aiškinamųjų straipsnių su archyvų dokumentais.

II d., antra knyga (2000 m., 718 p., 1000 egz.). Knygoje 58 Algimanto apygardos partizanų, ryšininkų, rėmėjų prisiminimai, 75 nuotraukos ir 12 aiškinamųjų straipsnių su archyvų dokumentais.

III d. (2001 m., 1182 p., 1500 egz.). Knygoje 50 Prisikėlimo, Vyčio, Vytauto, Didžiosios Kovos apygardų partizanų, ryšininkų, rėmėjų prisiminimai, 90 nuotraukų ir 15 aiškinamųjų straipsnių su archyvų dokumentais.

IV d. (2004 m., 671 p., 700 egz.). Knygoje 107 Pilėnų tėvūnijos, Vyčio, Algimanto ir Didžiosios Kovos apygardų partizanų, ryšininkų, rėmėjų prisiminimai, 84 nuotraukos ir keletas aiškinamųjų straipsnių su archyvų dokumentais.

V d. „AUKŠTAITIJOS IR ŽEMAITIJOS PARTIZANŲ PRISIMINIMAI“ (2006 m., 983 p., 700 egz.). Knygoje 96 Prisikėlimo ir Kęstučio apygardų partizanų, ryšininkų, rėmėjų prisiminimai, apie 90 partizanų bei ryšininkų nuotraukų, įvairi archyvinė medžiaga.

VI d. (2008 m., 958 p., 700 egz.). Knygoje 122 Vytauto apygardos partizanų, ryšininkų, rėmėjų prisiminimai, 11 straipsnių, paruoštų Laimono Abariaus, papildoma medžiaga iš LYA (KGB) archyvų, 116 nuotraukų.

VII d./ 1 knyga „LAISVĖS KOVOTOJŲ PRISIMINIMAI“ (2009 m., 820 p., 750 egz.). Knygoje 57 laisvės kovotojų bei Sibiro tremtinių, antisovietinių organizacijų narių bei politinių kalinių, desantininkų prisiminimai, papildoma medžiaga iš LYA (KGB) ir kt. archyvų, 173 nuotraukos. Visa publikuojama medžaga apima Vyčio, Algimanto, Vytauto ir Kęstučio apygardas.

VII d. 2 knyga „LAISVĖS KOVOTOJŲ PRISIMINIMAI“ (2010 m., 706 p., 900 egz.) Knygoje publikuojami ginkluoto ir neginkluoto pogrindžio dalyvių prisiminimai, papildoma medžiaga iš LYA (KGB) archyvų, 179 nuotraukos. Pasakojimai apima keletą Lietuvos partizaninių apygardų: Didžiosios Kovos, Vytauto, Prisikėlimo, Dainavos, Tauro. Yra specialus prisiminimų skyrius „Jie kovojo kitoje pusėje“. 

Dešimtoji knyga „MIŠKINIAI“ (2002 m., 354 p., 2000 egz.) – partizanų prisiminimų rinktinė. Joje per 70 partizanų, ryšininkų prisiminimų, straipsniai iš archyvų ir kitų leidinių, 23 nuotraukos ir 35 apygardų struktūrų bei bunkerių schemos.

                                                             2010 11 17. Romas Kaunietis  

                     ................................................................................................................................

           Profesoriaus TYLOS ANTANO laiškas, gautas 2010 12 29:               

Gerbiamas Romai,

šiandien užbaigiau paramos Jūsų darbams akciją. Surinkus parašus, nuėjau pas Archyvų departamento direktorių Ramojų Kraujelį. Kalbėjo palankiai ir dalykiškai ir siūlė visus praktinius klausimus spręsti LYA. Ką galima arba ko nedraudžia įstatymai, žadėjo paremti. Jūsų darbus ir jų vertę supranta.

Po to nuėjau į LYA, direktoriaus nebuvo, jį pavadavo Kęstas Remeika. Jis kartojo departamento direktoriaus nuostatas ir ragino, kad Jūs patys dėl visko kreiptumėtės. Jis kelis kartus pakartojo, kad Jūs nesate buvę LYA skaitykloje, per kurią vyksta dokumentų išdavimas. Tad dėl visų Jums aktualių reikalų sprendimo reikia Jums asmeniškai atvykti į tą archyvą. Paramą p. Kraujelis laikė įmanoma, darant kopijas LGGRTC vardu. 

Abu vadovai kalbėjo apie agentūrinių bylų naudojimo ribotumą, tačiau vietoje galima išsiaiškinti ir, matyt, susitarus naudoti. Čia jau lemtų asmeninis susitarimas.

Tad, gerbiamas Romai, problemų sprendimo apmatai lyg ir aiškūs. Iš principo jie pasiryžę Jums padėti. Žodžių tikrumą galima patikrinti tik praktika. Kai reikės paramos konkrečiam reikalui, vėl visi kreipsimes į Archyvų valdžią.

Dėl Jūsų laiške nurodytų trukdžių neminėjau, nes jie tokių kliūčių neminėjo. Tuo tarpu Laimingų Naujųjų metų!

                    Antanas Tyla

      ............................................................................................................................

Lietuvos Vyriausiajo archyvaro tarnybos viršininkui Ramojui Kraujeliui

Lietuvos ypatingojo archyvo direktoriui Ovidijui Lėveriui

Vilnius, 2010 12 24

Lietuvos istorijos tyrinėtojams ir besidomintiems kova dėl Lietuvos valstybinės laisvės sovietinės okupacijos metais yra gerai žinomos ir vertinamos nepriklausomo pokario Laisvės kovų tyrinėtojo Romo Kauniečio parengtos autentiškos ir neįkainojamos vertės partizanų kovų ir medžiagos apie jų rėmėjus publikacijos (žr. priedą).

1. Kaunietis 1970 m. pradėtą Laisvės kovų tyrimą bei publikavimą tęsia toliau. Jam dirbant techninį bei archyvinį darbą, nuolatos padeda žemiau išvardinti pokario istoriją tyrinėjantys, ta pačia tematika rašantys straipsnius periodinėje spaudoje, šie tyrėjai:

Vykintas Vaitkevičius – Klaipėdos universiteto vyr. mokslo darbuotojas.

Darius Juodis – Lietuvos istorijos instituto doktorantas, Laisvės kovų archyvo redaktorius.

Aistė Čepulytė – Kaišiadorių muziejaus muziejininkė ir Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto vyr. specialistė.

Laimonas Abarius – istorikas, kraštotyrininkas.

Gintaras Vaičiūnas – istorikas.

Valdas Striužas – Kultūros paveldo centro duomenų skyriaus vyresn. paminklotvarkininkas, istorikas.

Nepriklausomi tyrinėtojai, savo iniciatyva ir savo lėšomis dirbantys svarbų partizanų kovų, jų rėmėjų veiklos fiksavimą, įvykių prieštaringumo patikrinimo ir knygų leidimo darbą, susiduria su dokumentų panaudojimo klūtimis ir materialiniais sunkumais kaupiant archyvinę medžiagą. Todėl prašome, kad Romui Kauniečiui bei jo pagalbininkams:

1. Būtų laisvas priėjimas prie visų KGB archyve esančių bylų ir visos dokumentinės medžiagos, susijusios su ginkluoto ir neginkluoto disidentinio pasipriešinimo laikotarpiu.
2. Leisti savo asmenine aparatūra persifotografuoti, nusiskenuoti iš KGB baudžiamųjų, operatyvinių ir kt. bylų juos dominančią medžiagą, dokumentus, nuotraukas ir kt. be papildomų mokesčių.
3. Už dokumentų bei nuotraukų skenavimą, kserokopijas, naudojantis archyvo aparatūra bei popieriumi, mokėti minimalų mokestį.

Tikimes palankaus sprendimo.

Birutė Burauskaitė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro  direktorė.

Auksė Ramanauskaitė–Skokauskienė, Lietuvos nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė.

Laimutis Telksnys, profesorius, habilituotas mokslų daktaras, LMA akademikas, Matematikos ir informatikos instituto skyriaus vedėjas.

Antanas Tyla, profesorius, habilituotas mokslų daktaras, LMA narys ekspertas, LGGRTC ekspertas.

                  .........................................................................................................................................

Tai per tokius vargus ir rūpesčius, su žymių mokslo žmonių pagalba pagaliau man leido persifotografuoti reikalingus dokumentus. Vis dėlto kai kuriems mano talkininkams direktorius Lėveris retkarčiais papriekaištaudavo, kad tiek daug fotografuoja, bet leidimą pasirašydavo. Persifotografuoti bylas leido, bet ir kontroliavo: reikėjo atsiskaityti su direktoriumi, kas buvo perfotografuota, iš kokių bylų.                  .........................................................................................................................................

Praėjo nemažai laiko, mano „remiama“ Tėvynės Sąjunga ir Krikščionys Demokratai vis dar valdžioje, bet priėjimas prie okupacinės valdžios (KGB) archyvinių bylų išliko ribojamas. Taip ir nesuprantu tokio ribojimo priežasties.  Suprasčiau, jei būtų ribojimai bet kam, atėjusiam iš gatvės, bet tyrinėtojų yra negausi grupė – tai kvalifikuoti istorijos specialistai, kurie ruošia mokslo darbus, renka medžiagą istorijos knygoms, jiems gi ne komercinei veiklai reikalingi tie išrašai iš bylų, kopijos. Žmonės iš idėjos, iš patriotiškumo stengiasi kažką naudingo padaryti, bet atsiranda užkietėję biurokratai ir ima vadovautis savo teorijomis: atseit „per daug fotografuojat“, „nuo vartymo genda popierius“ ir pan. Po 50 metų tos bylos ir taip sudūlės, niekas jų nebevartys, nes vargu ar kas bemokės rusų kalbą, ir skaudi pokario istorija nuplauks į užmarštį... Taip ir norėtųsi paklausti Ypatingojo archyvo „saugotojų“, ar jiems nors kiek skauda širdį dėl mūsų partizanų, tremtinių, dėl tūkstančių nekaltų aukų, palikusių savo kaulus tolimojo Sibiro platybėse?

Viskas, atrodo, ėjosi be jokių trukdymų, mano rėmėjai KGB archyve perfotografuodavo man iš kai kurių baudžiamųjų bylų po keliolika lapų, persiųsdavo juos elektroniniu paštu, o aš, ruošdamas publikacijas naujoms knygoms apie pokarį, kas man reikalinga, aš išverčiu į lietuvių kalbą. Regis, darbas ėjosi sklandžiai, bet  2011 11 02 iš kolegos Dariaus Juodžio gavau laiškutį, kuriame jis rašė: „Nueinu šiandien į archyvą pasiruošęs perfotografuoti pasirinktus dokumentus. Pasirodo, archyvas (konkrečiai Kęstas Remeika) pradėjo rodyti ambicijas, neleidžia fotografuoti. Gaili, patys nežino ko. Neva per daug fotografuojame. Nors tai tikrai nėra daug. Vėl susidarė buvusi situacija“. Tą pačią dieną paskambino kita mano kolegė – istorikė Asta Čepulytė, ta irgi pranešė tokią pat „naujieną“: direktoriaus pavaduotojas K. Remeika nepasirašo dėl norimų persifotografuoti baudžiamosios bylos lapų. L. Abarius irgi tą patį praneša: Remeika užprotestavo ir nebeleidžia mums nemokamai persifotografuoti bylų. „Kas per velniava, – pagalvojau. Valstybė viena ranka man užkabino ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“, o kita ranka man ir mano kolegoms uždaro duris į archyvą. Kur logika? Kaip suprasti ir pateisinti esamos dešiniosios „patriotiškosios“ valdžios nuostatas?“.

Pagaliau atsirado O. Lėveris. Paskambinau jam ir paklausiau, kodėl nebeleidžia persifotografuoti pokario bylų. Lėveris paaiškino, jog jie tą neoficialų leidimą nutarė apiforminti juridiškai, esą mano įgaliotieji asmenys per daug fotografuoja. Jiems pasirodė, tarsi mes sau kaupiame tą informaciją ir ją kažkam parceliuojame. Keistos šio archyvo vadovų nuostatos. Mums reikalingas pilnas protokolų tekstas, o ne atskiros pastraipos. Tik iš pilno teksto gali atsirinkti atskiras pastraipas, kurios reikalingos spaudai. Akivaizdu, kad archyvo direktorius ir jo pavaduotojas absoliučiai nesuinteresuoti mūsų tautos pokario istorijos tyrimais ir jų viešinimu. Nemanau, kad būdami tikri tautos patriotai Teisingumo, Kultūros ar Švietimo ministrai nesuprastų, kaip yra svarbu atskleisti buvusių okupantų nusikaltimus ir juos paviešinti visuomenei. Tačiau jeigu užkertamas istorijos tyrinėtojams laisvas priėjimas prie okupacinės valdžios archyvų, vadinasi, kažkas vis dar nenori prisiminti tragiško pokario laikotarpio.

Pagaliau, direktoriaus O. Lėverio pageidavimu, man buvo pasiūlyta sudaryti tarpusavio dokumentų naudojimo sutartį ir sumažinti man talkinusių tyrinėtojų skaičių –  iš penkių palikti du. Šiaip taip išsikovojau, kad archyve leistų lankytis nors trims talkininkams: L. Abariui, A. Čepulytei ir D. Juodžiui. G. Vaičiūno ir V. Striužo pagalbos teko atsisakyti. 2011 metų lapkritį pasirašiau Dokumentų naudojimo sutartį, galiojančią iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Kol kas jokių trukdymų darbuojantis buvusiame KGB archyve nepatiriame. Ar ilgai taip tęsis – nežinia. Reikėjo daug laiko ir sveikatos tuščiai paaukoti. Vietoj šitų susirašinėjimų, prašymų, reikalavimų, įrodinėjimų, žmonių gaišinimo dirbdami būtume daugiau naudos atnešę.   

SU MGB-KGB AGENTAIS TEKO BENDRAUTI NE KARTĄ

Juozas Butkus mano prisiminimuose

Kai mokiausi Panevėžio politechnikume, anglų kalbos dėstytoją Juozą B. pažinojau tik iš matymo, kadangi jis dėstė anglų, o aš mokiausi vokiečių kalbą. Tad mūsų keliai politechnikume nesusikirto, susipažinau su juo dirbdamas „Ekrano“ gamykloje. Gamykla daug įrengimų gaudavo iš Anglijos, dažnai atvažiuodavo anglų specialistai, be to, buvo daug dokumentų anglų kalba, kuriuos reikėjo išversti į lietuvių ar rusų kalbas. Tai buvo Juozo B. darbas. Jis buvo išsilavinęs žmogus, šachmatų sporto meistras. Šachmatais žaisdavo su daugeliu pasaulio garsenybių laiškais, buvo įdomus žmogus, tikras intelektualas, apsiskaitęs, gerai orientavosi politikoje ir istorijoje.

„Ekrane“ jis turėjo pusę vertėjo etato, bet, kaip vėliau išaiškėjo, 1965 m. į gamyklą dirbti jis atėjo su KGB nukreipimu, tai pažymėta jo asmens byloje Nr. 21553.  

Mes gyvenome tame pačiame name Beržų gatvėje, tik skirtingose laiptinėse. Juozas B. su žmona ir dviem sūnumis gyveno pirmoje laiptinėje, trijų kambarių bute. Netrukus mudu kartu pradėjome vaikščioti į darbą ir iš darbo. Su juo bendraudamas buvau gana atsargus, per daug neatviravau. Po pokalbio su buvusiu kurso vadovu ir dėstytoju Jonu Brinkliu buvau įtikintas, kad Juozas B. patikimas žmogus, atsidavęs patriotas, su juo galima bendrauti atvirai. Padrąsintas patikimo žmogaus, atvėriau dūšią šitam „atsidavusiam patriotui“ – Juozui B. 

Jis labai domėjosi mano veikla, daug ką jam atvirai pasipasakodavau, tapome idėjos draugai, rodės, kad ir mūsų įsitikinimai sutapo. Juozas B. gamykloje turėjo atskirą darbo kabinetą. Turėdamas laisvą valandėlę, kartais pas jį užeidavau, jis man paskaitydavo itališkų, ispaniškų laikraščių, kuriuos užsienyje leido komunistai. Iš kažkur jų gaudavo... Papasakodavo apie anglus, su kuriais jam tekdavo bendrauti gamykloje, aš Juozui B. pasakodavau apie savo bendravimą su buvusiais politkaliniais. Jis tuo labai domėjosi, klausinėdavo, ką jie dabar veikia ir pan. Tuo metu dirbau konstruktorių skyriuje inžinieriaus konstruktoriaus pareigose. Mano darbo stalas ir braižymo lenta stovėjo kampe prie lango.

Vieną dieną į mūsų skyrių ateina Juozas B. ir ima aiškinti viršininkui Jurgiui Kisieliui, kad jį varo iš kabineto, ar kartais mūsų skyriuje neatsirastų vietos prisiglausti. Pastebėjęs mane kampe braižantį, iškart nudžiugo: „O, va čia ir mano kaimynas... Man kaip tik būtų patogu šalia jo stalą pasistatyti...“. Viršininkas pakraipė galvą, paklausė, ar galėčiau su savo darbo stalu pasislinkti truputį į dešinę, kad tilptų dar vienas stalas. Kodėl gi ne? Vietos palei sieną užteko, ir Juozas B. su visa manta persikraustė į mūsų skyrių. Šalia manęs pasistatė darbo stalą, žodžiu, patogiai įsikūrė mano kaimynystėje. Jis dirbo savo darbą, aš – savo, kartais persimesdavom vienu kitu žodžiu, truputį pakritikuodavom okupantus rusus, kurių mūsų skyriuje taip pat buvo keletas. Jie neseniai buvo atvykę iš Rusijos, lietuviškai absoliučiai nesuprasdavo, tai mes atvirai ant jų „kraudavom“, mums visada pritardavo ir Juozas B. Nebuvo dienos, kad pokalbiuose su Juozu B. nepakeiksnotume sovietinės valdžios, nepasijuoktume iš jų vadovų ir pan. Kartais paatviraudavo ir apie gamyklos valdžią, mat vertėjui tekdavo dažnai su jais pabendrauti, pakritikuodavo gamyklos vyriausiąjį inžinierių Purtulį, direktorių Navicką, kai kuriuos skyrių viršininkus. Nors mano ir Juozo B. pažiūros lyg ir sutapo, bet jis man atrodė kažkoks pasipūtęs, arogantiškas. Tačiau į tai nekreipiau dėmesio, maniau: jis gerokai už mane vyresnis, gal tai ir buvo priežastis save laikyti aukščiau kitų. Pastebėjau vieną keistoką jo savybę. Būdavo, susitinkam, aš pirmas pasisveikinu, užkalbinu, o jis visada tarsi nustemba, lyg išsigąsta. Ir į tai nekreipiau dėmesio.

Kai pajuto, kad tapau jam atviras, su manimi pradėjo labai draugiškai bendrauti, vienas kitą jau vadinome vardais. Beveik nieko nuo jo neslėpiau, išskyrus tai, kad turiu ginklą. Keletą kartų jis buvo atėjęs pas mane į namus, daviau paskaityti prieškario žurnalų. Kartą jis ėmė klausinėti, kaip mes pažįstami su dėstytoju Jonu Brinkliu. Papasakojau, kad mokėmės toje pačioje mokykloje, jis gyveno gretimame Rumpiškėnų kaime. Juozas B. prisiminė, jog Brinklys jam pasakojęs, kad tėviškėje jis turįs mažo kalibro šautuvą, kartais nusišaunąs stirną... Klausinėjo, ar man neteko su juo kartu medžioti. Žinojau, kad J. Brinklys tėviškėje laiko mažo kalibro šautuvą, bet nieko jam nepasakojau.

Juozas B., atrodo, buvo Panevėžio šachmatų klubo pirmininku, važinėdavo su šachmatininkų rinktine į kitus miestus, rengdavo šachmatų sporto varžybas. Kadangi jis žaidė su pasaulio šachmatininkais laiškais, vienąkart lyg pasigirdamas prasitarė, kad toks žaidimas laiškais būtų labai geras būdas panaudoti žvalgyboje – laiške į užsienį siunčiamos tik įvairios raidžių ir skaičių kombinacijos, kuriomis bet ką galima užšifruoti. Matyt, jis tyrinėjo, ar nepalaikau ryšio su užsieniu, o gal aš ar mano bendraminčiai norėtų tokį ryšį palaikyti. Kadangi tuo visai nesusidomėjau, apie tai jis daugiau niekada nebeužsiminė. 

Kada 1969 m. kovo 18 d. mane suėmė, Juozo B. nebuvo darbe, jis savaitę pasiėmė išeiginių. Kas gi tada man būtų davęs savaitę išeiginių? O jis sugalvojo ir gavo... Kokios privilegijos! Akivaizdu, kad viskas buvo suderinta su KGB.  Kadangi jis buvo vienas pagrindinių KGB agentų, kuris mane sekė, rašė apie mane operatyvinius pranešimus, kad išvengtų bereikalingų įtarimų, tą dieną neatvyko į darbą. Ką žinai, gal pajutęs persekiojimą, prašysiu jo kokios nors pagalbos? Saugumiečių viskas buvo numatyta.

Kai 1992 m. pradėjau dirbti Lietuvos Saugumo departamento Panevėžio skyriuje, nemažai laiko teko praleisti Vilniaus KGB archyvuose. Čia radau tai, kuo niekada nebūčiau patikėjęs – mane sekė ir apie mane informaciją teikė KGB agentas Nemunas – Juozas B. Jo byloje Nr. 21553 pažymėta, kad agentas Nemunas užverbuotas 1965 04 03.

           Čekistų buvo parašyta: „Operatyvinio patikrinimo byla Nr. 214, R. Kauniečio, „Ekrano“ g-los konstruktoriaus, išaiškėjo agento Nemuno pranešimų išdavoje. Nemunas pranešė, kad Kaunietis nusiteikęs antitarybiškai. Laiko ginklą ir ideologiškai žalingą literatūrą“.

Byloje Nr. 411 pažymėta:  „1968 m. agentas Nemunas periodiškai teikė davinius, kad „Ekrano“ gamyklos inžinierius konstruktorius Kaunietis nusistatęs nacionalistiškai, susirenka ir savame rate duoda skaityti ideologiškai žalingą literatūrą, klausosi radijo stočių užsieniui ir užrašinėja jas į magnetofono juostą, taip pat palaiko ryšį su asmenimis, grįžusiais iš įkalinimo vietų, važinėja po ekskursijas. Per agentą Nemunas buvo nustatyti Kauniečio ryšiai. Operatyviniam darbui buvo surinkta medžiaga ir Kauniečiui užvesta operatyvinio patikrinimo byla (DOP – delo operativnoj proverki), kuri nukreipta į Vilniaus KGB“.

 Mano pavardė minima ne vienoje KGB „kurmių“ užvestoje byloje 1970 m. Panevėžio KGB skyriaus byla Nr. 7 „Dokladnyje zapisi, spec. soobščenije i drugije informacionnyje materialy“ (Pranešimų užrašai, spec. pranešimai ir kita informacinė medžiaga): „Kaunietis Romualdas, Jono, g. 1944 m., savo bute laikė šaunamąjį ginklą ir ideologiškai kenksmingą literatūrą. Sekimo bei tardymo procesuose išaiškinta, jog Kaunietis palaikė ryšį su asmenimis, grįžusiais iš įkalinimo vietų: Vladu Šakaliu, Viktoru Petkumi, Antanu Terlecku, Algiu Baltrušiu, gyvenančiu Vilniuje, Juozu Tribušausku, Mykolu Stasiu Nagliu ir Algiu Susniu, gyvenančiu Panevėžyje. Nurodytieji asmenys ir pagrindinai Susnys ilgą laiką Kaunietį apdorojo antitarybinėje dvasioje pažinčių keliu bei parūpindamas jam ideologiškai kenksmingą literatūrą, viliodamas jį į turistines keliones po buvusias buržuazinių laikų įžymias vietoves, pateikdamas jam politkalinių sąrašus ir adresus dėl sveikinimų su Naujaisiais metais nuo pastarųjų.

Išdavoje, paveiktas bjaurių veiksmų, pradžioje Kaunietis atsisakė mokėti nario mokestį, vėliau miesto komjaunimo komitete demonstratyviai numetė ant stalo komjaunimo bilietą ir to pasekoje vėliau stojo į nusikaltimų kelią“ (Inv. Nr. 439, F. 15, p. 13).

Kokia ta „ideologiškai kenksminga literatūra“ (ideologičeski vrednaja literatura)? Tai daugiausia laikraščiai, žurnalai, knygos, išleistos tarpukario metais nepriklausomoje Lietuvoje. Sovietinėms marionetėms tai buvo „ideologiškai kenksminga“ literatūra.  

Ataskaitinėje 1969 m. sudarytoje byloje Nr. 411 pažymėta: „Turint omeny, kad Kaunietis, Naglis, Skeiveris periodiškai lanko Terlecką, Petkų, Baltrušį, Ragaišį ir kitus, kurie juos taip pat lanko Panevėžyje, todėl KGB ruošia į maršrutą agentus Nemuną, Genutį ir Žukovskį dalyvauti jų išvykime“ (p. 27). 

Agentas Žukovskij – Česlovas K., g. 1940 m., užverbuotas 1963 m., išsilavinimas spec. vidurinis, dirbo Kelių valdyboje tiekimo skyriuje. Agento Genutis asmens byla Nr. 20186, užverbuotas 1963 05 18, buvęs politinis kalinys, lageryje kartu sėdėjo su Vytautu Svilu, kuris išvyko gyventi į VFR. Dar vienas KGB agentas, kuris sekė A. Susnį ir visą mūsų grupę, tai Velykis Artūras. Vienintelis iš kelių šimtų agentų KGB sąrašuose rastas agento pseudonimas, susidedantis iš dviejų vardų. Kadangi asmuo buvo užverbuotas pakartotinai, dėl to jam ir suteikti du vardai. Pirmas – Velykis, kai buvo užverbuotas pirmą kartą, antras – Artūras, kai buvo užverbuotas antrą kartą. Velykis Artūras pakartotinai užverbuotas 1971 m., išsilavinimas spec. vidurinis, asmens byla Nr. 24355.

Grįžęs iš lagerio, labai norėjau susitikti buvusį „bendramintį“ kaimyną Juozą B. ir pasidalinti prisiminimais. Tikėjausi sužinoti ką nors daugiau apie mano areštą: kokie gandai sklandė po mano arešto, ką žmonės gamykloje kalbėjo, gal ir jis buvo pakviestas į KGB. Tada dar nenujaučiau, kad per jo „malonę“ atsidūriau už grotų. Vėliau vienas iš buvusių bendradarbių pasakė, kad Juozo B. Panevėžyje jau nėra, išsikėlė gyventi į Vilnių. Ten dirba dėstytoju universitete, vadovauja miesto ar universiteto šachmatų klubui...

Praėjus maždaug porai metų po mano grįžimo iš lagerio, einu kartą (apie 1972 m.) Lenino aikšte (dabar – Laisvės) ir netikėtai sutinku Juozą B. Jis lyg pasimetė, gal norėjo „nepažinti“ manęs, bet aš pirmas jį pasveikinau. Jo veidas nuraudo, taip būna, kai žmogus susigėsta ar ką negera būna padaręs. Iškart užsimezgė pokalbis. Jis paaiškino, kad porai dienų atvažiavęs iš Vilniaus į šachmatų čempionatą, ryt jau išvykstąs atgal į Vilnių. Pasakė, kad apsistojęs „Nevėžio“ viešbutyje ir pakvietė užeiti vakare. Trumpo pokalbio metu Juozas B. pasigyrė, kad jo vyresnysis sūnus Vengrijoje baigė aukštuosius farmacijos mokslus, o jaunesnysis Edvinas dirba Lietuvos radijuje. Kaip dera kultūringam žmogui, pažadėjau būtinai užeiti su draugu, tuomet pasikalbėsime plačiau. Pagalvojau apie bičiulį Stanislovą Naglį, kadangi su Stasiuku buvome geri draugai, bendraminčiai. Juozas B. mielai sutiko mus priimti. S. Naglis tada dirbo prekybos valdyboje gazuoto vandens automatų mechaniku. Nuėjau pas jį ir pasakiau, kad buvau sutikęs seną pažįstamą, buvusį „Ekrano“ gamyklos vertėją Juozą B. ir pažadėjau jam, kad su tavimi po darbo pas jį užeisim. Stasys, praėjęs sovietinių lagerių „universitetus“, buvo mėgėjas papolitikuoti. Kartu būtų įdomiau su tokiu intelektualu kaip Juozas B. pabendrauti. Tačiau netikėtai atsirado kliūtis – sugedo vienas gazuoto vandens automatas, ir Stasys jokiu būdu negalėjo palaikyti man kompanijos, o eiti vienam į susitikimą nesinorėjo – tarsi kažkieno ranka mane sulaikė.  Pergyvenau, kad pavedžiau tokį žmogų. Ką jis apie mane pagalvos? Neužsirašiau nei Juozo B. adreso, nei telefono, buvo labai gaila, kad vėl nutrūko ryšys...

Tik tuomet, kai atsidarė KGB archyvai ir kai radau operatyvinio sekimo bylose KGB agento Nemuno pseudonimą, supratau, kad nuo ano susitikimo su Juozu B. mane apsaugojo Aukščiausiasis. Kas žino, ką tada mes dar galėjome prisišnekėti? Gal Juozas B. mus dar kartą būtų įvėlęs į kokią velniavą? Iš jo tada visko buvo galima tikėtis...

1992 m., išsiaiškinęs judo pavardę, visgi nutariau su juo būtinai susitikti ir akis į akį pasišnekėti atvirai, deja, nespėjau. Paskambinau telefonu, atsiliepė moteris – Juozo B. žmona. Prisistačiau, ji mane gerai prisiminė. Paprašiau, ar negalėčiau pasikalbėti su Juozu, bet ji liūdnai atsakė, kad Juozas mirė 1987 m. Pasiteiravau, kokia mirties priežastis, ji atsakė, kad mirė staiga, sunegalavęs skrandžiu... Pagalvojau: ar tik nebus čia savo nagus prikišę tie, kuriems jis savo dūšią buvo pardavęs. To moteriai nepasakiau, atsiprašiau už sutrukdymą ir padėjau telefono ragelį. Amžiną jam atilsį...            Šiandien, apmąstydamas savo nugyventus metus, pagalvoju: kas žino, kodėl šitas išsilavinęs, visokeriopai išprusęs lietuvis pasirinko Judo vaidmenį? Gal jį privertė? Gal gerai sumokėjo? O gal jam patiko atėjūnams pardavinėti savus? Dabar jau jo neteisiu, Dievulis atlygins pagal nuopelnus...        

    ..............................................................................

2011 m. gegužės 12 d. netikėtai iš Teherano mane pasiekė elektroninis laiškas,  kurį parašė Irano nacionalinės šachmatų rinktinės treneris Virginijus Grabliauskas. Jis atsiuntė nuotrauką, kurioje jie, jaunieji Lietuvos šachmatininkai, įsiamžinę su savo treneriu Juozu B. Virginijus rašė: „Laba diena, gerbiamas Romai, esu tarptautinis šachmatų meistras, šiuo metu dirbu Teherane Irano nacionalinės šachmatų rinktinės treneriu. Šiuo metu man 39 metai. Jūsų elektroninio pašto adresą gavau iš Lietuvos genocido muziejaus darbuotojų. Atsiprašau, jeigu sukelsiu jums negatyvius prisiminimus, bet aš tiesiog privalau jums parašyti ir paklausti. Labai vertinu jūsų darbą, kurį jūs atliekate aprašydamas Lietuvos pokario rezistenciją. Mane labai domina ir neduoda ramybės informacija apie jūsų minimą vieną profesionaliausių KGB agentų,  pseudonimu Nemunas. Jūs minite, kad šis agentas jus išdavė, ir dėl to teko paragauti lagerio duonos. Jūs įvardijate panenevėžietį Juozą B., šachmatininką.

Ar jūs kalbate apie Juozą B.? Jis buvo mano šachmatų treneris 1980–1988(9) m. (maždaug tais metais jis mirė nuo skrandžio vėžio). Gal tai kitas Juozas B.? Ar jūs manote, kad tai tas pats?

1. a. Juozą B. vaikystėje prisimenu kaip labai inteligentišką žmogų. Labai karštakošį, bet teisingą. Prisimenu jį kaip didelį „nacionalistą”, kaip tais laikais buvo vadinama. Tas jo „nacionalistiškumas“ mūsų, vaikų, akyse vis pasireikšdavo, tai jis pasakydavo „ruskelis”, „žydelis”, „negalima jais tikėti” ir pan. Todėl informacija, paminėta jūsų straipsnelyje, mane tiesiog šokiravo...

Pridedu kelias nuotraukas – štai šioje internetinėje nuorodoje (nuorodą panaikinau) 1956 ir 1963 m. čempionatų nuotraukose yra ir Juozas B. Priede – naujausia nuotrauka, apie 1984 m. Treneris su vaikais, aš – pirmas iš kairės nuo viršaus... Iš anksto dėkoju už atsakymą. Pagarbiai, Virginijus Grabliauskas“.

 ................................................................................................

2011 05 12, atsakydamas gerbiamam Virginijui, nusiunčiau straipsnį „Juozas B. mano prisiminimuose“ su trumpu prierašu: „Gerbiamas Virginijau, KGB arba GRU labai mokėjo pasirinkti agentūrą ir todėl nereikėtų stebėtis, kad jie pasirinko Juozą B. Kiek man žinoma, jis buvo užverbuotas ir dirbo KGB antram kontržvalgybos skyriui. Tai buvo ypatingas skyrius, kuris sekė į Lietuvą atvykstančius užsieniečius. Kadangi „Ekranas“ palaikė ryšius su anglais, italais, nes gamykloje buvo naudojami iš jų gauti įrengimai, aparatūra, labai dažnai atvykdavo užsienio specialistai, Juozas B., būdamas vertėju, su jais betarpiškai bendravo.

Mes asmeniškai, galima sakyti, buvome labai artimai susidraugavę, aš jį gerbiau kaip išsilavinusį žmogų, bet niekada nepagalvojau, kad jį už mane labiau gerbė okupantų KGB, ir jis, atrodo, nebuvo jiems abejingas. Na, ką gi, tokia buvo anuometinio gyvenimo logika. Mudu su juo daug kalbėdavome, diskutuodavome apie žvalgybą, jis man aiškindavo, kaip galima žaidžiant šachmatais laiškais perduoti į užsienį informaciją, kiek žinau, jis laiškais žaisdavo su daugeliu užsienio šachmatininkų. Iš tikrųjų velniai žino, kuo jis užsiiminėjo.

Kadangi jo gyvenimas, kiek žinau, nutrūko staiga ir tokiu ypatingu laikotarpiu, ar tik KGB nebus prikišusi savo nagelių. Mauras savo darbą atliko, jis nebereikalingas – jokiai žvalgybai balastas nereikalingas. Įdomumo dėlei siunčiu Jums nedidelį straipsnelį iš savo prisiminimų apie Juozą B., parašykite, ar gavote. Be to, Jūs pats dar galėtumėte apie jį ką nors daugiau parašyti, man tai būtų labai įdomu. Straipsnio prašau neviešinti, pasilikti arba sunaikinti. Romas K.“.

                 ..........................................................................................................

2011 05 18 iš Virginijaus gautas laiškas: „Laba diena, gerbiamas Romai, labai ačiū už išsamų atsakymą. Netikėti tuo, ką išgirdau, nėra pagrindo.

Aš lankiau šachmatų treniruotes pas Juozą B. 1980–1987 m. Buvau jo geriausias ir mylimiausias mokinys. Prieš mirtį jis su manimi susitiko, davė vertingų patarimų. Dėl jauno amžiaus nesupratau, kad jis jaučia pabaigą. Tai buvo dvi ar trys savaitės prieš mirtį, man sakė – skrandžio vėžys, bet gali būti, kaip jūs įtariate, – buvo apnuodytas.

Jis užimdavo aukštus postus, pavyzdžiui, buvo Vilniaus šachmatų ir šaškių sporto mokyklos direktoriumi. Kai Vilniuje 1984–1985 m. vyko pasaulio šachmatų čempionato mačas, buvo vienas iš jo organizavimo vadų. Sovietams šachmatai buvo labai svarbu, tad, manau, į tokius postus už gražias akis sunku buvo patekti...

Dar sakote – buvo vertėjas. Pas mus yra kitas šachmatininkas vertėjas iš vokiečių kalbos – tas irgi buvo agentas, tai vieša paslaptis. Dabartinis šachmatų mokyklos direktorius yra man kažkada prasitaręs, kad ir jis toks pat. Dėl Juozo B. negalėjau to pagalvoti, kaip jūs sakote – gerai užsimaskavęs buvo. Ką jūs rašote apie korespondencinius šachmatus, yra visiška tiesa, laiškai buvo tikrinami. Tai buvo geras būdas susirašinėti su kitų šalių kolegomis. Mano keli pažįstami tokiu būdu gavo iškvietimus į užsienį ir su Jono Čekuolio (iš prisipažinusių agentų) pagalba išvažiavę į užsienį surengė pirmuosius susitikimus su išeivija, kuriuose kalbėjo apie lietuvių nepriklausomybės siekius.

Turbūt žmonės nukentėdavo ne nuo visų agentų. Gaila, kad jums teko nukentėti nuo mano pirmojo trenerio.

Jis tikrai gyveno Kalvarijų gatvėje, esu buvęs pas jį namuose. Jo visas didžiulis butas buvo pilnas knygų. Tiek knygų aš gyvenime pas nieką nemačiau...

Aš pasidomėjau apie Nemuną internete. Buvo partizanas tokiu pseudonimu. Vėliau buvo kitas veikėjas – KGB agentas, infiltruotas į partizanų gretas, tačiau neįvykdęs kažkokios užduoties buvo nubaustas, neaišku kaip (apie 1954 m.). Tai turbūt buvo kitas Nemunas.

Štai keletas nuorodų, mininčių apie Nemuną: http://partizanai.org/failai/html/kestucio-partizanai.htm;http://www.antraspasaulinis.net/e107-plugins/forum/forum viewtopic.php?37685. Iš KGB dokumentų interneto bazėje radau tik šį: http://www.kgbdocuments.eu/index.php?3653164847.  Čia kalba eina apie 1969 m. (jūs minėjote, kad Juozas B. buvo užverbuotas 1963 m.), tad kalba eina apie tą patį agentą.

Dar kartą jums ačiū už informaciją.

Linkėjimai iš Teherano. Pagarbiai, Virginijus Grabliauskas.

Žmogau, koks tavo tikrasis veidas?

Dirbant konsultacinėje grupėje prie Balio Gajausko vadovaujamos komisijos KGB veiklai tirti, KGB archyve teko nemažai perversti įvairiausių bylų, perskaityti šimtus KGB agentų operatyvinių pranešimų, pagal kuriuos daugelį tų agentų iššifravome ir pateikėme jų pavardes, o ne pseudonimus Gajausko komisijai. 

Vienas iš įdomesnių mus sudominusių pokario MGB agentų pseudonimu Šaržas. Čia buvo paminėtas ne tik jo pseudonimas, bet pavardė ir vardas.  Byloje „BEGUNY“ (Nr. 6120, p. 21.) Šaržas – Luknickas Adolfas, Stasio, g. 1923 m., buvo užverbuotas ryšiui su vidiniu agentu Grigas 1946 m. birželio 16 d. Krekenavoje. Iki 1951 m. jo pranešimu buvo likviduotas 61 partizanas. Šie agentai čekistams pateikė daug medžiagos apie partizanus. 1951 metų kovo mėnesį Šaržo pranešimu buvo likviduota 11 Ramygalos ir Krekenavos apylinkių partizanų. Tai įvyko Viržonių kaime, Juozapavičių sodyboje.  1949 m. po Lukoševičiaus būrio likvidavimo agentas Grigas (Šaržo brolis) iš būrio buvo „išvestas“. 1951 m. Šaržas, sukūrus jam legendą kaip besislapstančiam nuo tremties, buvo pervestas į nelegalią padėtį, kad lengviau įsiskverbtų į Vytenio arba į Mėnesėlio būrius. 1951 m. jis išdavė Krekenavos mokyklos antitarybinę organizaciją, tad į būrį nebuvo įvestas, nes jį įtarė. 1951 10 02  Šaržas su šeima paliko savo ūkį ir perėjo į nelegalią padėtį. Tuo metu į jo namus atvyko grupė kareivių...

Apie Šaržo nuveiktus juodus darbelius KGB archyvų bylose informacijos su kaupu. Reikėjo turėti neeilinį išdaviko „talentą“, kad išduotum ir sunaikintum 61 partizaną. Šio agento likimu domėjausi iš pat pradžių, pasirodo, ne taip paprasta buvo nustatyti, koks tai žmogus, kur jis gyvena, koks tolimesnis jo likimas po 1951 m., po pasitraukimo į „nelegalią“ padėtį. Vieną dieną su bendraminčiu sėdome į automobilį ir patraukėme Krekenavos link. 

Ko klausėme Užliaušių, Iciūnų, Mučiūnų, Viržonių, Biržytės kaimuose, niekas Luknicko pavarde žmogaus nepažinojo, apie Luknicką nieko negirdėjo. Sugaišome ne vieną dieną. Teko skaitykloje perversti geroką pluoštą tų metų miesto ir rajono laikraščių, kuriuose buvo aprašyta 11 partizanų žūtis Viržonių kaime, nesuradome nė mažiausios užuominos apie kieno nors suteiktą informaciją emgebistams.

Kartą užsukome pas vieną močiutę ir pasiteiravome, ar ji nepažinojo tokio Luknicko, kuris 1951 m. buvo tremiamas į Sibirą, bet pasitraukė iš namų ir liko neišvežtas. Senutė iškart sukluso: „Tai gal Lukenskas iš Biržytės kaimo?“ Sutapo vardas ir gimimo metai. Moteriškė pasakė, jog tai buvęs stambaus ūkininko sūnus, „labai geras žmogus, daug padėjęs partizanams, šiuo metu gyvena Panevėžyje ir dirba ligoninėje medicinos įrankių galandytoju“. Mums to ir užteko. Per kelis tarpininkus buvo tiksliai nustatyta, jog tai tas pats Adolfas Lukenskas iš Biržytės kaimo, Krekenavos valsčiaus, šiuo metu gyvenantis Panevėžyje, Nekrasovo g. (dabar – Z. Kunevičienės g.).

Su kolega Povilu sprendėme, kaip tą žmogų prakalbinti, kaip priversti jį mums atsiverti. Pagaliau nusprendėm pasiųsti pas jį neutralų jaunuolį Robertą Paragį, savanorį kūrėją, Panevėžio LKSS karaliaus Mindaugo skyriaus narį. Pirmiausia jį paruošėm, kaip jis turėtų prisistatyti ir gauti iš to žmogaus kokią nors informaciją apie save. Nuėjo tas jaunuolis pas Lukenską, prisistatė kaip buvęs komjaunimo aktyvistas, paaiškino, jog renka istorinę medžiagą muziejui apie „liaudies gynėjus“, apie „banditus“, priminė, jog dabar tokie laikai ateina, gali tekti daug ko taip ir neužrašyti, būtų gerai, kad gerbiamas Lukenskas papasakotų ką nors iš savo praeities.  Pasirodo – šeimininkas irgi nepėsčias. Jis ėmė kvosti Roberto pažiūras, klausinėjo, ką šis anksčiau veikė, bet Robertas nesutriko, pakeiksnojo „banditus“, išsakė savo nuomonę apie Tarybų valdžią. Sakė,  kad reikia nenusiminti, ji greit sugrįš, tada šeimininkas priėjo prie jaunuolio ir, patapšnojęs per petį, pasakė: „Gerai mąstai, jaunuoli“. Taigi kažkiek buvo atverta agento Šaržo dūšia. Tuoj atnešė savo prisiminimus, sakė, jog esąs tikintis žmogus, einąs į bažnyčią, minėjo, jog dažnai naktimis jam pasirodanti Švenčiausioji Marija, įvairios šviesos. Iš stalčiaus ištraukė keleto valstybinių apdovanojimų lapus ir padavė Robertui. Leido kuriam laikui pasinaudoti prisiminimų rankraščiu, kurio kopiją mes pasidarėme.  Be abejo, įdomiausia buvo sužinoti, ar savo prisiminimuose agentas ką nors bus užsiminęs apie pokarį, apie partizanus. Perskaitėme juos nuo pradžios iki pabaigos, bet, deja, nė vienu žodeliu apie tai nebuvo užsiminta. A. Lukensko prisiminimuose aprašyta paprasta buitis, kažkiek užsiminta apie kautynes jam būnant fronte ir dar kai kas. Sunku buvo suvokti tokio individo sąžinės balsą, neįmanoma perprasti nenusakomas jo sielos subtilybes.  

Skaitant tuos prisiminimus, iš galvos neišėjo viena mintis:  šešiasdešimt vienas, šešiasdešimt vienas, šešiasdešimt vienas ... nužudytas, o jis ramiai sau svarsto apie buitį. Žmogaus protu nesuvokiamas chameleoniškumas! Šiandien man tai asocijuojasi su „Tulpinių“ gaujos padarytais nusikaltimais. Nužudyta daugiau kaip 30 žmonių, teismo įrodyta, o nuteistieji vis vien aiškina, jog tai netiesa: žudė ne jie, žudė kiti, jie tik tapo atpirkimo ožiais.

Perskaičius Lukensko prisiminimus, atrodo, jog jis tik gera darė žmonėms, niekas nuo jo nenukentėjo, viskas vyko paties Dievo valia. Prisiminimų įžangoje jis rašo:

„Mielas skaitytojau, pirmaisiais žodžiais sveikinu ir linkiu įsigilinti į esmę, į žmones, kurie kentėjo už mus, mylėjo tėvynę ir gynė jos reikalus, mylėjo visa širdimi.  Visa kas mums Dievo duota naudotis, o mes to nepanorėjome, lygiai kaip Kristus atėjo mus išganyti, o mes nepanorėjome, kad mus mokintų ir mūsų blogus darbus matytų, prikaišiotų. Už tai mes jį nukryžiavome, kad mūsų piktadarybes kėlė aikštėn. Bloga darant, visuomet reikia slėptis, lygiai kaip vaikai nuo tėvų slepiasi ką nors bloga darant, bet su laiku viskas išeina į aikštę: ar mes vagiame, ar šmeižiame kitus. Juk tai mirtina nuodėmė. Šitokių žodžių niekas nenori skaityti, lygiai kaip Dešimt Dievo įsakymų, kuriuose viskas surašyta, bet mes jų negirdime, nes darome bloga. Nedaryk to kitam, kas tau negerai.“ Pasirašo Adolfas Lukenskas.     

Skaitau toliau šiuos prisiminimus ir atrodo, jog žmogus apgaubtas kažkokios stebuklingos auros, kartoja kažkada girdėtų pasakų motyvus, akyse netikėtai jam vis pasirodo paslaptingos būtybės. Jis rašo: „1968 metai buvo labai ypatingi arba, kitaip sakant, reikšmingi visam gyvenimui. Kur bedirbtum ar važiuotum, kartodavosi šitie dalykai... Lapkričio 10 d. atsikėliau ryte ne taip anksti, nusiprausiau, nuėjau į miegamąjį kambariuką plaukų pasišukuot. Prieš veidrodį besišukuojant, pamačiau jaunos merginos veidą, ji visu kūnu, apsirengusi šviesiai gėlėta suknia, praėjo žmogaus žingsniu... Truputį sumišau, maniau, kad duktė Irena, bet apėjau visus kambarius, nė kvapo nieko nėra ir niekas durų nedarinėjo. Vaikai seniai buvo išėję, žmonos dar nebuvo. Tai nežinau ir šiandien, kokia šventoji dvasia pasirodė, nes nieko nepratarė. <...> Visuomet būk budrus, nes velnias dar gudresnis. Jis žino tavo mintis, visus sumanymus. Jeigu esi silpnas, tuojau jis padės, dar patars, kaip geriau padaryti nusikaltimą, ir pats neišsiduos, jog egzistuoja, kad tu kvailas nesuprastum...“.

Prisiminimuose daug vietos užima įvairūs stebuklai, net smerkiamas bolševizmas, kuris jau 1940 m. Lietuvoje uždraudė atvirai propaguoti katalikų tikėjimą. Remdamasis įvairiausiais apsireiškimais, bando įrodinėti, kad Dievas tikrai yra, bet neneigia ir velnio. Aiškina, jog dabartiniai ateistai labai klaidina jaunimą: „Ateistai tvirtina, jog nieko nėra, prasimanymas apie stebuklus ir Dievą, atgyvena, bet aš sakau, kad jūs patys esate atgyvena, tamsus „narodas“, nieko nežinantis, nieko neišmananti laukinė gyvulių banda, norinti kitiems primesti savo klaidingą nuomonę. Jie nieko neišmano nei apie krikštą, nei apie bažnyčią, jiems net šliūbo nereikia. Taip karta karton perduoda savo beprotystę“.

Autorius trumpai rašo apie save ir savo tėvus jam grįžus iš fronto: „Grįžęs iš karo, radau namuose seną tėvą ir motiną. Gryčia jau gerokai buvo aplūžusi. Tėvas gulėjo lovoje, galva parišta skarele, tai pagalvojau, kad kokia moteris, nepažinau. Netrukus grįžo motina, pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą: kaip skrebai krato, muša, viską atima, kolioja, nes vyriausias brolis Jonas buvo Sibire (teistas 10 metų lagerio), o vidurinysis Stasys, pabėgęs iš fronto, slapstėsi pas švogerį. Kai grįžau, gyvenimas buvo toks, kurio negalėjau suprasti: Stasys baisią kančią kentėjo, kurie jį slėpė, taip pat ne mažesnę... Kiekvieną valandą grėsė mirties pavojus – gali sudeginti ar sušaudyti. Visa tai mačiau ir apsiverkiau. Matėsi, koks bus gyvenimas – ne rožėmis klotas. Netrukus prabėgo savaitė. Tėvas mirė dideliame skurde. Gal iš bado? Nei vaistų, nei daktarų nebuvo, nebuvo kuo aprengti. Daviau žinią dėdėms Goštautams. Nuėjau į Krekenavą „ant pazvanų“ paskambinti už mirusiojo vėlę, ir prasidėjo menkos mirusiojo išlydėjimo apeigos. Atvyko seserys, keli kaimynai, taip ir palaidojom tėvą, kaip didžiausi skurdžiai. Gaila, kad dar du sūnūs negalėjo atiduoti tėvui paskutinės pagarbos, nes izoliacijoje tuo laiku buvo. Netrukus prasidėjo tikras pragaras. Stribiteliai nedavė ramybės nei dieną, nei naktį. Baisus prasidėjo siautėjimas. Netrukus atsiuntė raginimą, kad reikia atiduoti prievolę iš 30 ha žemės, kuri nebuvo dirbama. Ką turiu daryti? Jau gresia pavojus – gali uždaryti ir išvežti į Sibirą, nes kaimyną Lukoševičių išvežė, buvo trečdalis nesumokėta. Pakvietė ir mane pas partorgą Bučinską. Jis buvo labai pagarsėjęs žiaurumu – kurie buvo įtariami, gyvus sudegindavo uždaręs namuose. Turėjau ryšį ir su miškiniais. Aš ant karšto slenksčio stoviu: buožės vaikas, du broliai prieš tarybų valdžią. Kai pašaukė, ką darysi, reikia eiti. Kaip bus, taip... Nuėjau, puola kaip smakas, bet ir aš netylėjau, greit ausis nuleido, nes neturėjo dėl ko prisikabinti, nebuvo pagrindo. Tie metai prabėgo, bet bėdos nesibaigė.

Obligacijas platina. Turi ar ne, niekas neklausia. Eina didžiausia virtinė skrebų su šautuvais, ką randę atima, priverčia pasirašyti tris, keturis, penkis šimtus rublių, o tuo metu žmonės neturėjo nė dešimt rublių, buvo badas, žmonės neturėjo ką valgyti, jau viskas buvo atimta, liko tik dirsių duona. Nei mėsos, nei pieno, nes viską atimdavo – vadino prievole. Taip smaugė žmones. Bet to dar buvo maža. Prabėgus metams, prasidėjo masinis žmonių trėmimas į Sibirą. Vežė „buožes“, kaip jie vadindavo, ir šiaip visus, kurie geriau gyveno, kad būtų ką „iškulačint“ – pasidalinti turtą. Ta „pragaro mašina“ buvo paleista pilnu tempu. <...> Zenys Mažeika prieš pat išvykimą į Panevėžį atvyko raginti prievoles vežti valstybei. Kai pamačiau jį ateinant, pasislėpiau ant aukšto, užlipau ir pasiruošiau: paėmiau plytą, jei liptų, būčiau davęs galvon, bet, jo laimė, nelipo. Po daugelio metų susiprato, pasitaisė. Kai jau nieko kito neliko, pradėjo dirbti ir bažnyčią lankyti, aš jį ir dabar dažnai matau katedroje mišių metu. <...> Kai grįžau iš karo, radau brolį besislapstantį pas švogerį. Po mėšlu tvarte išsikasęs bunkerį. Sudėtinga buvo jam nunešt valgyti, nes tuo metu kartu gyveno svetima šeima, kuri buvo kairiųjų pažiūrų ir sekė, ar kur neužklysta „banditai“, kaip juos tada vadindavo strebiteliai. O kratų netrūkdavo. Gerai, jei kuri dienelė ramiai ir laimingai praeis, ačiū Dievui, nes ką randa, viską išsineša, ir niekam nepasiskųsi – jų valdžia. Taip turėjo būti. Tai tęsėsi ištisus metus, vis laukėm permainų, nors nieko šviesesnio nesimatė. Bunkeryje ilgiau jau nebebuvo galima tupėti, jau įtarė ar buvo įskųsta. Būtų radę, geruoju būtų nesibaigę. Tuomet brolis išėjo į mišką ir prisidėjo prie partizanų. Vienaip gyvenimas pagerėjo, o antraip – kiekvieną valandą grėsė mirtis, nes siautėjo rusų kariuomenės garnizonas. Vasarą miškuose, o žiemai išsikasdavo bunkerius pas žmones, bet irgi buvo pavojinga, nes skųsdavo, buvo šnipų, sekdavo...“.

Toliau autorius trumpai aprašo savo vestuves: kaip motina nenorėjo, kad jis vestų, bet vedė ir persikėlė gyventi į Panevėžį. Iš pradžių, gavęs šiokį tokį butelį, gyveno pačiame miesto centre, netoli turgaus, vėliau sumanė statytis namą: „Po to gavau sklypą statyti namui. Vykdomojo komiteto pirmininkas Barišovas labai imdavo kyšius, tiesiog tūkstančiais. Kas turėdavo – duodavo, tam ir sklypą paskirdavo iš karto, nežiūrint, kas tu toks. Aš neturėjau pinigų. Ką duosi? Du kartus atmetė mano pareiškimą. Trečią kartą daviau inžinieriui ir sekretorei ne po daug, bet padėjo – 1955 m. pasistačiau sandėliuką. Skubėjau, nes nebuvo kur gyventi... Nuo pusės žiemos išvažiavome į Kaliningradą dirbti prie ledų, nes čia darbo nebuvo, o ten neblogas uždarbis. Tuo metu gavome ir miltų nusipirkti... 1948 09 15. Adolfas“.

Tuo ir baigėsi A. Lukensko pasakojimai. Pabaigoje dar pridėta jo paties sukurpta poema apie miškinius: kaip jiems buvo sunku, kaip jie vargo ir žuvo. Parašyta labai  primityviai, bet, atrodo, „nuo dūšios“. Poemėlės parašymo data – 1966 metų lapkritis.  Be to, yra dar vienas lapas su įvairiu laikotarpiu padarytais įrašais. Tai datos, trumpi užrašai  ir pastabos, kurios ypač sudomino. Matyt, parduota siela draskė išdaviko sąžinę ir nelaido ramiai gyventi. Šitie užrašai kažką reiškia, ne šiaip žmogus juos rašė drebančia ranka: „Čia aprašyti žemiau visi stebuklų matymai ir girdėjimai; tai metai, dienos ir mėnesiai – nuo 1950 m.

1970 metų gruodžio mėnesį buvo gauta paskyra motociklui, ir valdžios tarnautojai pavogė. Meldžiausi prie švento Antano, ir tą pačią dieną žmogus ją atgavo.

1993 m. birželio 10 d., ketvirtadienį, prieš vakarines mišias, iki mišių likus 30 minučių, puse lempos užsidegė šviesa.

1992 m. vasario 16 d. savame name užsidegė šviesa.

Namuose šviesa verandoje: 1992 06 12; 1992 05 04; 1992 05 16; 1993 06 13.

Pirmą kartą (šviesa verandoje) – 1950 02 25.

Iki 1992 metų liepos mėnesio 12 kartų matėsi arba girdėjosi.

Krekenava, 1991 01 15 – balsas.

Panevėžys, Petro ir Povilo bažnyčia, 1990 12 08 – šviesa.

Panevėžys, Katedra, 1991 01 10 – garsas ir šviesa.

Panevėžys, Katedra, 1980 07 28 – šviesa ir regėjimas.

Namuose, 1968 10 10 – ypatingas regėjimas.

Vilnius, Aušros vartai, 1990 08 29 – šviesa, reginys.

Namuose, 1990 01 14, 18 valandą – žmogus. Pasimatė reginys savame kambary žmogaus pavidalu“.

1985 m. Adolfas Lukenskas, Stasio, SSRS Aukščiausiosios tarybos buvo apdovanotas 40 metų pergalės Didžiajame tėvynės kare jubiliejiniu medaliu (Nr. 2974585). SSRS Aukščiausiosios tarybos sekretoriatas medalio įteikimo proga pagal kuponą (Nr. 061486) pasiūlė A. Lukenskui  papildomai išmokėti dešimt rublių. Pasirašo SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo sekretorius A. Gorkin.

1985 m. A. Lukenskas buvo apdovanotas ir Tėvynės karo ordinu (Nr. 456870). Jau po 1985 m. jam buvo siunčiami sveikinimo atvirukai įvairių sovietinių švenčių proga su Panevėžio Vykdomojo komiteto pirmininko ir Partijos sekretoriaus parašais. Pagal socialinio aprūpinimo pensininko bylą, Adolfas Lukenskas Panevėžyje dirbo įvairiose darbovietėse, beveik kas metai keitė darbovietes. Nuo 1953 metų birželio iki spalio dirbo cukraus fabrike staliumi, tais pačiais metais dirbo sanitarinės epideminės stoties ūkvedžiu, nuo 1954 m. iki 1955 m. dirbo kariniame dalinyje 45130, nuo 1964 m. iki 1965 m. vėl dirbo cukraus fabrike, nuo 1965 m. iki 1973 m. su pertraukomis dirbo Panevėžio butų ūkio valdyboje staliumi, nuo 1973 m. iki 1987 m. – darbininku statybose, staliumi.

Įdomi pažyma Nr. 44, gauta iš Panevėžio karinio komisariato 1990 09 06: „Eilinis Lukenskas A. S. praėjo karinę tarnybą veikiančioje armijoje, karinių veiksmų metu vykdė internacionalinę pareigą būdamas partizanų būriuose nuo 1945 01 15 iki 1945 05 09. Šį laiką įskaityti į darbo stažą vieną mėnesį prilygstantį trims mėnesiams. Pasirašo komisaras Andreikovičius“.

Tokia trumpa MGB agento Šaržo biografija. MGB sukūrė legandą, kad A. Lukenskas bus tremiamas į Sibirą, ir buvo suvaidinta komedija, neva jis nuo tremties iš namų pasitraukė ir apsigyveno Panevėžyje. Matyt, kažkas jį įtarė išdavystėmis. Dėl šventos ramybės, kad neatsirastų keršijančių, saugumas jį komandiravo į Kaliningradą, kur jis praleido apie trejus metus. Panašiai saugumas po išdavysčių į Leningradą buvo komandiravęs ir Markulį.

Prieš pat mano suėmimą 1968 m. neva sveikatai pataisyti į Druskininkus buvo „komandiruotas“ ir KGB agentas Nemunas – Juozas B., pagal kurio informaciją mano namuose buvo padaryta krata, o aš suimtas. 

Kokio likimo sulaukė Šaržo brolis MGB agentas Grigas ir kaip buvo užverbuotas Šaržas? KGB archyve teko susipažinti su viena byla, kurioje radau štai tokį įrašą: „BB“ Valdyba, I skyrius. Panevėžio MVD sk. Arch. Nr. 20/133, 3 t., 1946 m. Stebėjimo byla. <...>Iš veikiančios agentūros per praėjusį dešimtmetį gauta nemažai vertingų pranešimų ir atlikta keletas agentūrinių kombinacijų... <...> Krekenavos MVD skyriuje gautas agentūrinis pranešimas apie tai, kad demobilizavęsis raudonarmietis palaiko ryšį su Lukoševičiaus būriu. Remiantis tais duomenimis, buvo suplanuota agentūrinė kombinacija, pagal kurią, apsimetę „banditais“, pas tą pilietį prisistatys MVD darbuotojai ir išgaus iš jo žinių apie „banditus“. Pradžioje jį palaikys kaip „banditų“ rėmėją, po to užverbuos. Kombinacijai atlikti buvo parinkti du MVD operatyvininkai, mokantys lietuvių kalbą: jaunesnysis leitenantas TICHOMIROV ir jaun. leitenantas JASIULIONIS. Aprengti „partizanais", Tichomirov ir Jasiulionis kartu su nedidele raudonarmiečių grupele (kuriems į gryčią buvo nurodyta neužeiti) paskirtu laiku naktį išėjo pas tą raudonarmietį, kuris neseniai buvo demobilizavęsis iš sovietinės armijos. Atėję paaiškino neva iešką partizanų vado Lukoševičiaus. Minėtas pilietis draugiškai juos priėmė ir sutiko parodyti, kur galima rasti ką nors iš partizanų. Kelyje šis „banditų“ rėmėjas papasakojo, kad jis turi brolį, kuris antrus metus slapstosi nuo sovietinių organų ir taip pat palaiko ryšį su „banditais“. Tada šis pilietis buvo pristatytas į MVD skyrių, kur buvo užverbuotas slapyvardžiu Šaržas. Jam buvo duota užduotis nustatyti brolio buvimo vietą ir pranešti mums. Po trijų parų Šaržas nurodė sodybą, kur yra brolis.

Taip pat, persirengę partizanais, tie patys MVD operatyvininkai atėjo į nurodytą sodybą ir ten rado besislapstantį agento Šaržo brolį. Pastarasis operatyvininkus taip pat palaikė partizanais ir pareiškė norą eiti kartu su jais, pasisakė, kad jau su vienu kitu partizanu turįs ryšį. Eidami neva į mišką, operatyvininkai jį atsivedė į MVD skyrių, kur sulaikytasis prisipažino palaikąs ryšį su partizanais, sutiko įsiterpti į Lukoševičiaus būrį ir užvesti jį į pasalą. Sulaikytasis buvo užverbuotas slapyvardžiu Grigas, kaip vidinis agentas Lukoševičiaus būryje. Ryšys buvo palaikomas per jo brolį – agentą Šaržą. Po kelių dienų, gegužės 24 d., Grigas pateikė pirmą informaciją, kurioje jis pranešė, kad įsiterpė į keturių Lukoševičiaus „banditų“ grupę, kad jam buvo duotos keturios granatos. Toliau Grigas praneša, kad Lukoševičiaus būrio štabas yra Naujamiesčio valsčiaus teritorijos krūmuose, kur šaltinis su savo būriu ruošiasi eiti“.

„Aukštaitijos partizanų prisiminimuose“ (II d., 1 knyga, p. 568) partizanų ryšininkės Onos Sereikaitės-Sadauskaitės prisiminimuose yra plačiau aprašyta apie MGB agentą Grigą – partizaną Stasį Lukenską-Uosį ir jo pragaištingą veiklą partizanų būryje.

Partizanas Vincas Grinkus-Kariūnas apie Stasį Lukenską atsiliepia taip: „Labai narsus partizanas buvo Uosis-Stasys Lukenskas. Jeigu reikia ką nors sutvarkyt, Uosis neatsisakys. Tvarkyt komunistų jis visada ėjo savanoriu, tuo, matyt, norėjo užsitarnauti partizanų pasitikėjimą... 1946 m. jis išėjo iš miško, pasidarė dokumentus ir apsigyveno Kaune (Stasys tada vadinosi Kazimieru Savicku). Kartais atvažiuodavo į tėviškę, paplėšikaudavo ir vėl išvažiuodavo, bet vieną kartą partizanai jį pagavo ir sutvarkė“.

Tai tik vienas pavyzdys, o jų buvo ir daugiau. Kiek reikėjo pastangų, kad būtų išaiškinti giliai užsikonspiravę MGB-KGB agentai! Jų Lietuvoje buvo tūkstančiai, tūkstančiai jų dar ir šiandien tebevegetuoja ir tebedrumsčia laisvų žmonių protą, kuria visokias „teisines“ užkardas laisvam priėjimui prie KGB archyvų bylų Lietuvos ypatingajam archyve, kad tik mažiau žmonių sužinotų apie jų juodus darbelius.

               Iš KGB agento MEISTRO prisiminimų

1992 m. vasario 27 d. užėjo jis pas mane į darbovietę ir asmeniškai kreipėsi patarimo ir pagalbos, mat tuo metu čekistai jau buvo prislėgti akivaizdaus pralaimėjimo, iš jų buvo galima tikėtis įvairiausių netikėtumų. Supratau, kad žmogus pasiruošęs atverti savo sielą ir nuoširdžiai prisidėti prie tautos valstybingumo atkūrimo, todėl jo pavardės ir vardo neminėsiu, netgi inicialų.

Gimė jis 1939 m. Anykščių rajone. 1950 m. jo tėvas su grupele partizanų ryšininkų buvo suimtas ir nuteistas 25 metams lagerio. Minimas agentas vėliau persikėlė gyventi į Panevėžį, kur tebegyvena ir šiuo metu (2012 m.).

Agento prisiminimus užrašiau kaip pavyzdį, kokiomis priemonėmis čekistai priversdavo niekuo dėtus žmones jiems tarnauti, išdavinėti savo artimuosius, užkrauti žmogaus sąžinei nepakeliamą naštą. Daugelis, nebepakeldami patyčių, šantažo, persekiojimų, neberasdami išeities, gyvenimą užbaigdavo savižudybe. Iki to buvo privestas ir šantažuojamas agentas Meistras. Štai ką jis pasakoja: „Viskas prasidėjo 1966 m., kai iš Anykščių rajono atvykau į Panevėžį ir nuėjau registruotis. Registratūroje man pristatė vyrą, kuris pasakė, kad Panevėžys – uždaras miestas, yra karo aerodromas, negalima čia registruotis, juo labiau, kad tėvas teistas už politiką. Žodžiu, mane ėmė šantažuoti. Buvęs stribas Miškys tuo metu buvo pasų stalo viršininkas. Tada jie man įteikė kvietimą į KGB Panevėžio skyrių. Kai nuėjau, nuvedė pas viršininką. Šalia stovėjo atidarytas seifas, prie kurio priėjęs kažką įjungė, matyt, magnetofoną ir ėmė klausinėti. Viršininkas taip pasakė: „Tu mums turėtumei padėti. Turėtum pranešti, jei kas ruoštų kokį sukilimą ar perversmą“. Davė telefono numerį ir liepė paskambinti. Sutikau tai padaryti ir pasakiau: „Jeigu kas valdžią bandytų versti, mes visi turėtume neleisti“. Dabar supratau, kad reagavau kraštutinai naiviai.

Po šio pokalbio paleido mane į namus. Lygiai metus dirbau technikume, po to perėjau į institutą. Naiviai tikėjau, kad tokiu būdu išsprūsiu jiems iš akiračio. Nuo 1966 m. iki 1973 m. su KGB jokio kontakto neturėjau. Mano brolis dirbo „Lietkabelio“ gamykloje. Apie 1973 m. kažkas iš jo draugų į gamyklą atsinešė laišką, kuriuo buvo prašoma išspausdinti maldaknygių ir dar kažkokios religinės literatūros. Brolis užlipo ant darbastalio, garsiai perskaitė laišką ir paprašė visų pasirašyti. Vieni pasirašė, kiti išėjo iš cecho – taip ir baigėsi. Tačiau netrukus brolį suėmė KGB ir ėmė tardyti. Kelias dienas patardė ir paleido. Po to paskambino ir pasišaukė mane. Iš karto nėjau, nes darbe buvo šposininkas Stasys Jasiūnas, kuris mėgdavo pajuokauti, kad jo saugumas ieško. Jis irgi dirbo laborantu. Šiuo metu dirba Stiklo fabrike. Pakėlęs ragelį, išgirdau rimtai nusiteikusio žmogaus balsą: „Tave kviečiame ateiti į saugumą“. Aš pasijuokiau ir padėjau ragelį. Dar kartą paskambino, bet nėjau. Po to paskambino dekanui Pranaičiui. Atėjo Pranaitis ir pasakė, kad nueičiau į saugumą.

Kai nuėjau, pakišo šūsnį popierių ir pasakė: „Įkalčiai yra, areštuosim tavo brolį ir tėvą“. Žinoma, gal bailus buvau, išsigandau, man atrodė, kad jie tikrai taip gali padaryti. Tada jie pakišo popieriaus lapą ir liepė pasirašyti, bet aš nesirašiau. Tada liepė pagalvoti. Po kelių dienų pašaukė į Civilinės gynybos štabą, kur laukė saugumietis, vardu Bronius (nesiskutęs, barzda apžėlęs). Civilinės gynybos štabas tada buvo dabartinėjė Laisvės aikštėje, buvusio Vykdomojo komiteto kieme. Ten mane jau užspaudė tvirčiau, bet vėl nepasirašiau. Po to ėjau pas prokurorę Ramanauskaitę. Ji pasakė: „Tu man nieko nesakei, aš nieko negirdėjau“. Be to, ji pasakė, kad jokių sankcijų dėl mano brolio ir tėvo arešto ji nedavusi ir paaiškino, jog saugumui sankcijas duoda tik Vilnius. Po trijų dienų mane vėl pakvietė į Civilinės gynybos štabą. Kabinete vėl buvo tas pats Bronius. Po to pokalbio aš pasirašiau man primestą raštą. Jo turinys buvo maždaug toks: „Aš (vardas, pavardė) savo noru pasižadu padėti Valstybės saugumo organams jų darbe. Tos paslapties pasižadu niekam neišduoti“.

Suteikė slapyvardį – Meistras. Jokio šifro ar numerio nedavė ir nenurodė. Tai įvyko 1973 m., to slapyvardžio nekeitė iki pabaigos. Konkrečios užduoties nedavė, tik perspėjo: jeigu kas nors kokias proklomacijas kur nors klijuos ar išmėtys, kalbės prieš valdžią ir panašiai, liepė jiems pranešti. Davė telefoną, kuriuo turėjau juos informuoti. Telefono numerį prisimenu – 66367. Kitas susitikimas įvyko maždaug po pusmečio.

Mano bendradarbis buvo Bučiūnas, dirbo KPI Panevėžio vakariniame fakultete fizikos dėstytoju. Jis kolektyviniame sode statėsi namelį, mus, laborantus, kartais paprašydavo patalkauti. Gal porą kartų jam patalkinome, ir maždaug po savaitės man skambina iš saugumo. Kviečia mane (žinoma, atskirai kiekvieną prigraso, kad apie pokalbį vienas kitam neprasitartume), Joną Tilindį (maždaug 1942 metų gimimo, šiuo  metu dirba Tiksliosios mechanikos g-je) ir Alfredą Bartulį (maždaug 1945 metų gimimo). Mane ir juos klausinėjo, ar dirbom Bučiūnui, ką dirbom, ką jis mums pasakojo. Paprastai jie paklausinėja, po to padiktuoja ir liepia pačiam užrašyti ir pasirašyti, tą raštą pasilieka.

Būdavo, jeigu būna kokios šventės, pavyzdžiui, Vasario 16-oji arba Spalio 7-oji, kviečia ir duoda nurodymus stebėti, ar ko įtartino nepamatysi.

Su saugumiečiu Broniumi kontaktavau apie 3-4 metus, maždaug iki 1976 m. Per metus susitikdavome po kelis kartus. Jie mane pasikviesdavo beveik visada Civilinės gynybos štabe. Kartą skambino Bronius, supratau, kad jis gyvena Klaipėdos kvartale.

Juos domino, kas dėjosi mano darbe. Nors buvau jų agentas, bet stengiausi kuo mažiau pasakyti, iniciatyvos nerodžiau. Jaučiuosi sąžinei nenusidėjęs. Kas juos domino? Pavyzdžiui, jeigu atvažiuoja pas mus svečias iš kito universiteto, pasikviečia ir klausinėja, kas buvo atvažiavęs, iš kur ir panašiai. Daugiausia klausinėjo apie dėstytoją Bučiūną, bet Bučiūnas į politiką nelindo, ir aš jokios informacijos nedaviau apie jį. Apie Pranaitį neklausinėdavo, kadangi jie patys pas Pranaitį dažnai sėdėdavo. Aš pats mačiau Bronių Pranaičio kabinete.

Po kurio laiko pasikvietė mane vėl į Civilinės gynybos štabą ir pasakė, kad bus kitas mano šefas, supažindino su juo, pristatė, kad vardu Juozas. Su Juozu taip pat susitikdavome Civilinės gynybos štabe, su juo bendravome apie 5-6 metus. Po jo informaciją teikiau Gediminui.

Kažkokios konkrečios užduoties nė vienas jų man nebuvo davęs. Konkretūs žmonės tarsi jų nedomino, kvietė paprastai prieš šventes ir domėjosi, ką šneka mano bendradarbiai. Jei kas ruošdavosi vykti į užsienį, tada pasiklausinėdavo apie tą žmogų. Liepdavo parašyti, kad tą žmogų apibūdinu teigiamai, negirdėjau iš jo jokių antivalstybinių kalbų. Teiravosi apie iš Vilniaus atvykusį katedros vedėją Paukštę,  klausinėjo, koks jis žmogus. Apie jį teiravosi Juozas.

Nuo 1982 m. iki 1990 m. bendravome su Gediminu, susitikdavome su juo bute Beržų gatvėje. Šiame bute buvau gal kokius du ar tris kartus. Atrodė lyg ir gyvenamas butas, bet jame, be Gedimino, daugiau nieko nebuvo. Aukštu žemiau gyveno Vanda Vaivadienė, kuri yra pasakojusi, kad virš jos gyvena kažkokie paslaptingi senukai –  dažnai eina į bažnyčią, bet su niekuo nebendrauja. Gediminas turėjo savo mašiną –raudonos spalvos žigulį. Pakviesdavo susitikti prie Švč. Trejybės bažnyčios automobilyje. Pavažiuodavom iki Venslaviškio, ant kelio sustoję pašnekėdavom. Pasakau, kad nieko naujo nėra, ir vėl grįžtame į miestą.

Rašyti informacinius pranešimus tekdavo apie 2-3 kartus per metus. Klausinėdavo apie F. Keršį (KGB agentas Mesingas, užverbuotas 1979 m.). Gediminas teiravosi, kodėl neinu į Sąjūdį, juk galėčiau artimiau susipažinti su ten veikiančiais žmonėmis, bet aš atsisakiau, paaiškinau, kad esu užimtas darbe. Tuo reikalu jis manęs daugiau neįkalbinėjo. Jį domino, kas fakultete aktyviai dalyvauja Sąjūdyje.

Po Kovo 11-osios susitikimai su „šefu“ nesuaktyvėjo. Nuo 1990 m. kovo 11 d. iki  rudens su Gediminu buvau susitikęs tik vieną kartą jo automobilyje. Pastaruoju metu jie mane kvietė, bet neatėjau. Paskambina telefonu, o aš nekalbu ir padedu ragelį.  Kartą 1990 metų rudenį ėjau iš darbo, ties Vilniaus sankryža sustojo žiguliukas, iš automobilio išlipo vyras ir paklausė, kur Beržų gatvė. Pasakiau, kad man pakeliui. Pasiūlė lipti į automobilį ir pažadėjo pavežti. Kai pravažiavom Staniūnų gatvę, išsitraukė pažymėjimą ir veža toliau. Pagalvojau, kad mane jau į Vilnių veža, bet pavežė iki Staniūnų miškelio, įsuko keliuku į kairę pusę, kur veža šiukšles, ir sustojo. Vienas iš jų pradėjo aiškinti: „Yra paskelbtas Lietuvos vyriausybės laiškas dėl prisipažinimo. Mes perspėjam, kad nebūtų jokių prisipažinimų, nes mūsų žmonės dirba visur. Jeigu prisipažinsi, bus dideli nemalonumai“. Jie ištraukė popieriaus lapą, ėmė diktuoti ir liepė rašyti: „Aš (vardas, pavardė) pasižadu niekam nieko nerašyti ir neprisipažinti, kad dirbau agentu KGB, ir likti jūsų žinioje esant bet kokiai politinei situacijai“. Kai parašiau, liepė lipti iš mašinos. Išlipau, jie pavažiavo pirmyn atgal, apsisuko ir nuvažiavo, o mane paliko prie miškelio.

Po to jokių kontaktų su jais nebeturėjau. Prieš pučą Maskvoje irgi jokių kontaktų nebebuvo. Pučo metu, rugpjūčio 19 dienos ryte, nuėjus į darbą, paskambino iš komisariato, kad atvykčiau, organizuojama radistų grupė. Įsakė 9 valandą ateiti į komisariato viršininko kabinetą.

1991 metų gruodį, jau po pučo, buvo skambutis į namus. Žmona pakėlė ragelį ir paklausė, kam reikia. Liepė pakviesti dukrą. Žmona vėl paklausė, kam jums reikia dukros. Tuomet žmonai ėmė grasinti, kad išprievartaus dukrą, o ją užmuš. Priėjau prie telefono ir paklausiau, kas kalba. Sako: „Žinai, kas čia kalba?“ Atsakiau, kad nežinau. „Tad žinok, kad jokių pareiškimų nebūtų... Dar kartą perspėjam!“.

Už teikiamą informaciją retkarčiais sumokėdavo po 10 rublių. Liepdavo pasirašyti. Mokėdavo retai: per metus kokį kartą, kartais du, retkarčiais duodavo 15 rublių. Dar paprašydavo „algą“ pasidalinti per pusę, neva jiems reikia išgerti. Ypač prašydavo pasidalinti Juozas. Jis 10 rublių net neįdėdavo į mano rankas, 5 rublius pats pasiimdavo, o kitus 5 man paduodavo. Didžiausią sumą buvau gavęs 25 rublius. Pinigus mokėdavo ne už konkrečią informaciją. Tų pinigų visada gindavausi. Nekalbėk, sako, ir viskas. Per taupkases jokių pervedimų nebuvo. Už sumokėtus pinigus pasirašinėjau ant paprasto popieriaus lapo: „Aš (vardas, pavardė) gavau 10 rublių, data ir parašas“.

Po gruodžio mėnesio daugiau skambučių nebebuvo. Tada parašiau laišką B. Gajauskui ir pagalvojau, kad kagebistai, ko gero, perims tą laišką, viskam buvau pasiruošęs...

Jau 1980 m. įtariau, kad jie manimi nepasitiki. Darbe iškraustė mano švarką, neradau dokumentų ir užrašų knygutės. Tai padarė Miškinis Algis. 1991 metų rudenį  jis pasikorė. Jis dirbo Ramygaloje meno vadovu. Jo žmona Miškinienė dirbo politechnikume. Jis pas mus dažnai ateidavo, mudu buvome iš vieno krašto, pasikalbėdavom. Įtariu, kad jis taip pat galėjo būti paveiktas KGB. Nei dėl šeimos, nei dėl darbo jis negalėjo žudytis. Kalbėjau su juo prieš pat mirtį. Jis minėjo, kad buvo smarkiai įklimpęs. Tada jis man atnešė pataisyti garsiakalbį. Kai pataisiau, jis paklausė, kiek mokėti. Pasakiau, kad nieko – savas žmogus. Jis pasakė: „Aš sergu, mano dienos suskaitytos... Su širdim negerai, buvau smarkiai įklimpęs...“. Kur įklimpęs – nepasakė. Kad Miškinis iškraustė mano švarką, man pasakė dabar jau a. a. dailininkas Panava. Jis pasakė, kad Miškinis buvo atėjęs ir klausė manęs. Po to matė, kaip pasiėmęs mano švarką, Miškinis išėjo. Švarką iškraustė apie 1974 m., tada aš Miškinio net neįtariau. Technikume kalbėdavo, kad Miškinienė dirba saugumui. Šiuo metu ji technikume dėsto istoriją. Ėjo kalbos, kad ir Drąsutis Urbonavičius dirba saugumui. Jis buvo draugovininkas, kartu su milicija važinėdavo į naktinius reidus. Šiuo metu pensininkas, serga cukralige, apakęs. Mūsų dekanas Labudis irgi visiems kėlė įtarimą. Buvo aršus komunistas. Kartą į partinį susirinkimą minutę pavėlavo toks Marijošius, tai jis labai jį barė, aiškino, kad partija – šventas reikalas. Jei per susirinkimus kas iškeldavo kokią mintį, jis iškart protestuodavo. Kai prasidėjo Sąjūdis ir Lietuva tapo nepriklausoma, Labudis atsivertė. Žmonės tokiu jo elgesiu labai stebėjosi.

Kai pučo metu, rugpjūčio 21 dienos ryte, sovietų desantininkai užėmė telefono ir telegrafo stotį, man paskambino moteriškas balsas ir pakvietė ateiti į savivaldybę pas merę. Atėjęs pas merę, radau vieną pažįstamą iš Tiksliosios mechanikos gamyklos – Algį Slieką. Atvažiavo Aliukas Kopūstas iš „Ekrano“ gamyklos. Atėjo nepažįstamas vyras su barzda, tamsus, žilsterėjęs, gerai apsirengęs, tiesi stovėsena. Jis mus pasikvietė į atskirą kabinetą. Su tuo vyru buvo dar vienas iš savivaldybės. Jie mums paaiškino, kad montuojamas alternatyvus televizijos siųstuvas, mums reiktų įsisavinti tą aparatūrą, vakare reiks iš video juostos perduoti vaizdą į eterį“.

Su buvusiu KGB agentu Meistru ir dabar kartais susitinkame mieste, pasisveikiname, persimetame vienu kitu žodeliu. Supratau, kad žmogus labai apgailestauja dėl kažkada žengto neapgalvoto žingsnio, bet manau, kad jis apvalė savo sąžinę ir šiandien gali ramiai gyventi laisvoje Lietuvoje. Linkiu jam visokeriopos sėkmės.

Tai tik du pavyzdžiai, parodantys, kaip buvo verbuojami MGB-KGB agentai. Verbavimo situacijų buvo labai įvairių, bet svarbiausia buvo „kompromatas“. Susikompromitavai – dirbk mums, jei nedirbsi, suras kur tave padėti, verksi kruvinom ašarom, bet niekas neišgelbės. Žmonėms buvo įvarytas gniuždantis baimės jausmas, užtekdavo tik pagrasinimo, ir žmogelis praskysdavo.

MGB agentės Varios pėdsakais

Įdomios ir sudėtingos buvo dar vienos MGB agentės, buvusios kunigo šeimininkės, išaiškinimo aplinkybės. Ši istorija plačiau aprašyta knygoje „Laisvės kovotojų prisiminimai“ (VII d., 2 knyga, p. 319), L. Abariaus apybraižoje „Vienos pokario nakties istorijos pėdsakais“. Čia aprašoma, kaip 1950 m. Kirdeikių parapijoje MGB agentės Varios pranešimu, saugumiečių terminais tariant, buvo atlikta miškinių likvidavimo operacija – daržinėje gyvi sudeginti du partizanai.

Po to agentė Varia suvedžiojo kitus partizanus, kurie, neva keršydami už anuos du nužudytus, išžudė niekuo dėtą Garbauskų šeimą. Šis įvykis mus su Laimonu ypač sudomino. Buvo jau 2010 metai, nuo anų įvykių praėjo 60 metų, bet mes rankų nenuleidome ir išsiaiškinome šios egzekucijos priežastis ir jos vykdytojus, svarbiausia – buvo išaiškinta MGB agentės Varios asmenybė.

Teko apvažiuoti kelias parapijas, susitikti su kunigais, ypač vertinga informacija buvo gauta iš Kaišiadorių vyskupijos kurijos bei vieno jų parapijos kunigo. Kolega Laimonas buvo gerokai supykęs, nes iki šių dienų Bronė Garbauskaitė žmonių tebebuvo kaltinama kaip savo tėvų išdavikė ir jų žūties kaltininkė. Netekęs kantrybės, jis parašė man trumpą laiškutį: „Mielas Romai, siunčiu šį bei tą apie Varią. Reikia kaip nors nustatyti tą gyvatę, man kyla įtarimas, kad greitai ją pačiupsim už uodegos. Gyvą arba mirusią. Saugumo agentė – kunigo Leonsavičiaus meilužė... Medžiagą pridedu. Klausimas tik toks: kokioje bažnyčioje jis dirbo? Ar dar gyvas? Gali būti, nes 1920 metų gimimo. Galimi variantai: Tauragnai, Kirdeikiai (panašu), Stirniai (?), Kaltanėnai, Saldutiškis, Labanoras... Bandom laimę! 99 procentai, kad pavyks. Laimonas“.

Medžiaga iš KGB archyvo

Slaptoji informatorė Varia 1950 10 18 pranešė, jog partizanų ryšininkė Maniušytė Jadvyga, d. Jurgio (g. 1929 m. Ripaičių k.), pasakojusi, kad Kirdeikiuose Paukštytės Anelės, d. Jono (g. 1929 m.), daržinėje slepiasi partizanas, slapyvardžiu Meška. Maniušytė agentui nurodė, kad apie tai žino Garbauskaitė Bronė, kuri buvo susitikusi su kovotoju. B. Garbauskaitė prašė partizano leidimo dirbti apylinkės tarybos sekretore. Be to, agentas Varia pranešė, jog asmeniškai matė, kad 1950 10 09 Garbauskaitė ir Paukštytė ėjo į daržinę, kurioje slėpėsi partizanas (LYA, f. K-19, ap. 1, b. 266, l. 80).

Pagal Varios pateiktus duomenis, Kirdeikiuose 1950 10 18 buvo nužudyti Gimžauskas Petras, s. Vinco, slap. Vilkas ir Mačiulis Kazys, slap. Meška (LYA, f. K-19, ap. 1, b. 266, l. 89).

1950 11 15 Kirdeikiuose buvo nužudyti B. Garbauskaitės tėvai: Garbauskas Justinas, s. Kazio (g. 1901 m. Kirdeikiuose), kuris iki 1949 metų rugsėjo buvo Kirdeikių zakristijonas, ir Garbauskienė Nastazija, d. Kazio (g. 1902 m. Saldutiškio vlsč., Lomestos k.). Tą pačią dieną, įtarus bendradarbiavimu su LSSR MGB, buvo nužudyta ir Kirdeikių gyventoja Rastenienė Ona, d. Jono (g. 1917 m. Kirdeikiuose) (LYA, f. K-19, ap. 1, b. 266, l. 79).

Po nužudymo, pagal šaltinių Varios ir Roko duomenis, buvo išaiškinta, kad Garbauskus nužudė Skrajūno (Juozo Bulkos, vėliau tapusio kunigu – R. K.) būrio partizanai: Sakalas, Deimantas, Simonas Purevičius ir Juozas Bulka, slap. Skrajūnas. Jie buvo nušauti dėl to, jog jų dukra Garbauskaitė Bronė buvo įtariama išdavusi partizanus. Tačiau agentūriniame tinkle B. Garbauskaitės nebuvo, o partizanai buvo nužudyti pagal informatorės Varios pateiktus duomenis, kuriuos ji gavo kalbėdamasi su Maniušyte (LYA, f. K-19, ap. 1, b. 266, l. 81, 87, 89).

Variai buvo duota užduotis susitikinėti su J. Maniušyte ir aiškintis jos ryšius su partizanais bei Skrajūno slapstymosi vietą bei ryšius (LYA, f. K-19, ap. 1, b. 267, l. 123–123 a. p.; b. 266, l. 89).

Yra Jadvygos Maniušytės baudžiamoji byla (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 24373/3) bei A. Paukštytės baudžiamoji byla (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 24385/3). 

Be to, informatorė Varia dirbo agentūrinėje byloje Nr. 24 „Bezumcy”, kuri buvo užvesta Skrajūno būrio partizanams.

Varia 1953 metų pavasarį buvo slaptoji informatorė (LYA, f. K-19, ap. 1, b. 267, l. 175).

Kirdeikių klebonu nuo 1947 m. buvo Leonsavičius Aleksandras, s. Jono, g. 1920 m. (LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 69, l. 28).

Ištrauka iš apybraižos „Vienos pokario nakties istorijos pėdsakais“

Garbauskai buvo likviduoti įtarus, kad jų duktė Bronė išdavė A. Paukštytės daržinėje gyvenusius partizanus. Apie miškinius taip pat žinojo Jadvyga Maniušytė ir Veronika Paukštytė. Pastaroji, nelaimių prislėgta, po miškinių žūties išliejo širdgėlą draugei – kunigo gaspadinei Marijai B.: „Javai sudegė ir seserį suėmė, bet mes žinom, kieno čia darbas... Nebeilgai jiems žemėje liko...“. Kai Bronė, kurią įtarė išdavyste, liko gyva, Jadvyga Maniušytė Variai guodėsi: „Jeigu Garbauskaitė prakalbės – bus amen. Žino labai daug, gali pasodinti bent 40 žmonių“.

Iš agentės Varios MGB žinojo, kad A. Paukštytė vedėsi Garbauskaitę į daržinę leisti vaistus sergančiam Mačiuliui-Meškai. Toji dar paklaususi, ar miškiniai jai leis dirbti apylinkės sekretore... Meška leido ir po kelių dienų žuvo toje nelemtoje daržinėje. Apie Garbauskaitės ryšius su partizanais MGB informavo agentė Varia, kuri asmeniškai matė, kad 1950 10 09 Bronė Garbauskaitė ir Anelė Paukštytė ėjo į daržinę, kurioje slapstėsi partizanas.

Greitai po tėvų žūties Bronę iškvietė į Švenčionėlius (neva darbo reikalais) ir apklausė saugumo skyriuje. Bet, remiama prie sienos, Bronė pasakė tik tai, kas buvo čekistams žinoma: kad buvo nuvesta į daržinę pas Kazį Mačiulį, kurį pažinojo kaip pašto darbuotoją. Kitą gal būtų areštavę, bet ją patardę paleido. Tikrojo išdaviko priedangai buvo neišmintinga suimti asmenį, kurį miškiniai laikė išdavike. Sugalvojo kitaip – pavaizduoti, kad tarybų valdžia ja rūpinasi. Užrašė rezoliuciją: perkelti dirbti į Kaltanėnus. Geriau tegul atrodo, kad išvažiavo iš Kirdeikių, bijodama „banditų“ susidorojimo.

Praėjus trims savaitėms, įtarimai pradėjo blėsti: Bronė nieko neišdavė, niekas nebuvo suimtas. Marijona Bulkienė, anksčiau kalbėjusi, kad partizanus „pakišo“ Garbauskaitė, atsivertė: dabar tik raudojo, kad gal ir jos Juozelis (dabartinis kunigas Juozas Bulka, kunigaujantis Mosarų bažnytkaimyje Baltarusijoje – R. K.) prisidėjo praliejant kraują.

Sutikta Jadvyga draugei (agentei Variai) pasakojo: „Po Meškos ir Vilko žūties miškiniai pradėjo įtarinėti vienas kitą, net kažkurį iš savų sušaudė...“. Apie nušautąjį žinių nėra, tačiau tai paaiškina faktą: kokie gali būti įtarimai, jei žemėm akis užpylė Garbauskams? Vadinasi, sušaudė nekaltus?

Šioje istorijoje stebino agentės cinizmas: išdavusi miškinius, ji sąmoningai nukreipė įtarimą nuo savęs į Bronę Garbauskaitę ir nė piršto nepajudino, kad nekalti žmonės liktų gyvi. Kas ji, ta Varia? Deja, nebuvo nė menkiausios užuominos, išduodančios jos tapatybę, nebent tai, kad ji buvo gera seserų Paukštyčių ir J. Maniušytės draugė. Tikėjomės pakalbinti jas, deja, mus dominančios ryšininkės jau mirusios. Vadinasi, pradėjome ieškoti per vėlai.

Praėjo dveji metai po kruvinos nakties. Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, saugumas ėmėsi dvasininkų; jiems sekti verbavo visus kiek artimiau su kunigais susijusius asmenis. Kirdeikiuose klebonavo kunigas Aleksandras Leonsavičius (Kirdeikių parapijoje klebonu dirbo 1947–1954 m.). Naujas zakristijonas (agentas Ąžuolas-Juozas J.) nieko negalėjo pasakyti apie ganytojo antivalstybinę veiklą, nebent tik tai, kad bendrauja su Saldutiškio ir Labanoro kunigais. Apie ką kalbasi – Ąžuolas nelabai galėjo paaiškinti, mat į priėmimus jo nekvietė, o ir pats intelektu neblizgėjo. Šiame kontekste netikėtai vėl išlindo „lapės uodega“...

1953 m. vasario mėnesio MGB Švenčionėlių rajono skyriaus ataskaitoje rašoma,  kad Varia pasiklauso Leonsavičiaus pokalbių su kunigais Čiučkiu, Aliejūnu ir Strazdu. Jai liepta suvedžioti kleboną ir įkalbėti mesti kunigystę, nes Varia esanti Kirdeikių klebono ekonomė, mūsiškai – gaspadinė.

Tolimesnės ataskaitos atspindėjo užduoties vykdymą: Varia stengiasi vykdyti nurodymus, praneša, kad klebonas ima dvejoti dėl pašaukimo. Jos pastangas pastebėjo kunigai, kurie nustojo svečiuotis. A. Leonsavičius dėl to išgyvena. Iš Vilniaus nurodyta agentei keisti elgesį, mat nebegali kontroliuoti ryšių su kitais kunigais, kurie dėl jos amoralaus elgesio vengia klebono.

1953 metų pabaigoje ji dar paskundė kunigą Čiučkį, sutuokusį Kauno miesto milicijos kadrų skyriaus viršininką su komjaunuole, atpasakojo Saldutiškio dekano B. Klimo pamokslus, skundė tuos, kurie moko vaikus tikybos. Paskutinį kartą Varia saugumui duomenis teikė 1954 01 07. Jos pranešimo pagrindu, gaisrininkais apsimetę milicininkai kratė Tauragnų kleboniją, ieškodami besislapstančio nuo valdžios kažkokio kunigo Garnio. Pranešimai nutrūksta, o netrukus kunigas Leonsavičius perkeliamas į Gelvonus. Kartu su juo iš Kirdeikių išvyko ir Varia.

Tęsdami tyrimą, gerųjų Varios draugių jau neradome – mirusios, todėl beliko kalbinti parapijiečius, prisimenančius kleboną ir jo begėdę šeimininkę. Kirdeikiečiai – padorūs žmonės, tad tokius pletkus iš jų teko traukte traukti. Visgi atsirado menančių kunigo gaspadinę, jauną gražią Marytę, kuri, plaukiodama valtele, nesikuklindavo parapijiečiams parodyti savo nuogybes.

Vienu metu įtarimas krito ant Marytės Gecevičiūtės, mat sutampa vardas, bet kai patikrinome – netiko, ši gimusi 1901 m. Reikėtų lakios fantazijos įsivaizduoti 50-metę, bandančią nuvesti nuo altoriaus 30-metį kleboną. Be to, čekistai gyrė agentės išprusimą, o Gecevičiūtė net pasirašyti nemokėjo – vietoje parašo paišė kryželius. Taigi Marytė, bet ne ta... 

Paieškas perkėlėme į parapijas, kuriose dirbo kunigas Leonsavičius. Visi kaip vienas kalbėjo: buvo pasišventęs, doras, santūrus žmogus, mėgęs meistrauti, taisęs ir mašinas, ir televizorius. Apleido šį pasaulį 1986 m., palaidotas Alytaus rajone, Dauguose. Žiežmariuose pakalbintas senelis, buvęs Kirdeikių klebonas K. Pinkevičius, patvirtino: buvo tokia šeimininkė Marijona... Daugų parapijiečiai pritarė: šeimininkė Marijona atvažiuodavo savaitgaliais. Klebonui mirus, dalyvavo laidotuvėse, bet metinėse jau nebuvo. Gal susirgo?

Keista, bet susidūrėme su pašnekovų nenoru kalbėti apie Marytę, visi pasakotojai kažką slėpė. Visgi ir iš nutylėjimų supratome, kad einame teisingu keliu: Marytė purvinus pėdsakus paliko ne tik Kirdeikių špitolėje... Trūko tik pavardės.

Kai jau buvome praradę viltį rasti partizanų žūties kaltininkę, gavome žinutes iš Kirdeikių ir Kaišiadorių. Kunigui Aleksandrui Leonsavičiui šeimininkavo Marija (Marijona) Balč., gimusi 1922 03 02. Tai ir buvo ta „jauna, graži Marytė“ – ilgai ieškota MGB agentė Varia. Šiandiena jos jau nebėra tarp gyvųjų: mirė 2000 metais. Šiuo metu Jiezne  tebegyvena jos dukra Rūta Marija, kuri tikriausiai taip ir nesužinojo savo motinos jaunystės nuodėmių. Jos vyras A. S. priklauso Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijai, turi ginklą ir turi įregistravęs įmonę.

Manau, kad po šių publikacijų Kirdeikiuose Bronės Garbauskaitės daugiau jau niekas nebeįtarinės buvus tėvų žudike, nes nuo tikrosios kaltininkės nuplėšta nekaltybės kaukė. Manau, kad mudviejų su Laimonu sugaištas laikas atsipirko dešimteriopai – nustatyta dar viena ypatingai skaudi tiesa. Nuo nekalto žmogaus pečių po pusės amžiaus buvo numesta sunkaus nusikaltimo našta. 

Liudijau agento smogiko teisme

2009 m. gegužės 28 d. su LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus viršininku Rytu Narvydu sutarėme aplankyti buvusį MGB agentą smogiką Jūrą – Praną Preikšaitį, kuris gyveno Tauragės rajone, Juodpetrių kaime, ir užrašyti jo prisiminimus.

Kaimas, kuriame gyveno P. Preikšaitis, yra tarp miškų netoli Tauragės, maždaug kolometro atstumu nuo Tilžės plento, kolektyvinių sodų teritorijoje. Kadangi iš anksto telefonu buvome perspėję, kad atvyksime, žmogus jau mūsų laukė.

Iš pirmo žvilgsnio jis pasirodė labai malonus, paprastas, atvirai bendraujantis, tiesakalbis, ne taip, kaip mano kalbinti kai kurie laisvės kovotojai. Pokalbio pradžioje dar bandžiau jį patikinti, kad magnetofoninis įrašas nebus panaudotas jo sukompromitavimui, o tik bus iššifruotas tekstas ir pateiktas mano sudaromoje knygoje. P. Preikšaitis atsakė ramiai nusišypsodamas: „Aš jau nebeturiu ko slėpt, geranoriškai sutinku viską papasakot atvirai, kad mano prisiminimai būtų užrašyti ir palikti istorijai“.

Vos įpusėjus mūsų dialogui, kieme pasirodė lengvasis automobilis, kuriuo, pasirodo, atvyko prokuroras. Tik peržengęs slenkstį, išsitraukė tarnybinį pažymėjimą ir, pakišęs man panosėn, prisistatė, jog esąs iš Generalinės prokuratūros. Pareikalavo prisistatyti ir mudviem su Rytu. Prisistatėm kaip P. Preikšaičio prisiminimų užrašinėtojai, pasisakėm savo pavardes. Prokuroras pareikalavo nutraukti mūsų pokalbį su Preikšaičiu, kadangi jis turi jį vežtis apklausai į Tauragės prokuratūrą. Mums teko paklusti valdžios pareigūnui ir laukti grįžtančio Preikšaičio. Belaukdami artimiau susipažinome ir su Preikšaičio žmona, kuri, pasirodo, buvusi Sibiro tremtinė, užrašiau ir jos prisiminimus, kurie taip pat vėliau buvo publikuoti mano knygoje.

Preikšaičiai gyvena labai kuklioje aplinkoje. Nedidelis sibirietiško tipo namukas, ūkinis pastatėlis, kieme daug vaismedžių, nematyti jokios prabangos, visgi buvęs ypatingas sovietinės valdžios pareigūnas. Anais laikais galėjo bent gerą butą įsigyti Vilniuje ar kitame didesniame mieste, bet, matyt, sovietų valdžiai buvo reikalingi tik klusnūs jų įsakymų vykdytojai.

Šeimininkas grįžo maždaug po keturių valandų. Pasirodo, buvo jis ne tik prokuratūroje, apsilankė ir ligoninėje, kur kas antrą dieną jam atlieka hemodializės procedūrą.

Pokalbio rezultatais likau patenkintas ir Preikšaičio prisiminimus įdėjau į savo knygą „Laisvės kovotojų prisiminimai“ (skyrius „Jie kovojo kitoje pusėje“, VII d., 2 knyga, p. 630). Po šios publikacijos buvau iškviestas į Panevėžio apylinkės prokuratūrą, kur turėjau duoti parodymus apie save ir aiškintis, kokiu tikslu užrašinėju žmonių prisiminimus, paneigti arba patvirtinti Preikšaičio prisiminimų autentiškumą, paaiškinti, kas paskatino užrašyti jo prisiminimus. Buvo surašytas apklausos protokolas, ir tokiu būdu tapau liudininku Preikšaičio byloje, kurioje jis buvo kaltinamas kaip genocido vykdytojas. Iš manęs buvo paimta garso kasetė su Preikšaičio kalbos įrašu ir pridėta prie bylos. Supratau, kad, be kitų parodymų, Preikšaičio kaltinamąja medžiaga tapo jo paties prisiminimai. Žmogus, geranoriškai sutikęs atverti sielą ir papasakoti apie savo veiklą, pasirašė sau nuosprendį.

Kokia likimo ironija! Argi galėjau kada pagalvoti, jog aš, atėjęs į pasaulį tada, kai šis žmogus jau buvo suaugęs ir dalyvavo pokario ginkluotoje kovoje, nuo tų dienų praėjus 70 metų, nepriklausomos Lietuvos prokurorų būsiu padarytas jo jaunystėje įvykdytų nusikaltimų liudytoju? Didesnio absurdo gal nebūna. Tik Lietuvos teisinėje sistemoje nutinka tokie kuriozai. Išvis šitą pilietį mačiau tik vienintelį kartą gyvenime!  Ar gali teismas būti objektyvus remdamasis vien tik žmogaus prisiminimais? Vien jau dėl mūsų amžiaus skirtumo būtų nekorektiška mus statyti ant tų pačių Temidės svarstyklių, deja... Matyt, kažkam buvo labai reikalinga užsidėti nedidelį pliusiuką.

Gavau teismo šaukimą, kuriame buvo nurodyta, jog esu šaukiamas 2011 m. gruodžio 8 d. 13 valandą atvykti į Tauragės rajono apylinkės teismo posėdį byloje dėl genocido, bylą nagrinėja teisėjas Vladislavas Lenčikas.

Gavęs šaukimą, pagalvojau: gal reikėtų surašyt ir teisme perskaityti pareiškimą, atvejis neeilinis, žmogus teisiamas už genocido vykdymą. Tikėjausi, kad salė bus sausakimša stebėtojų, juk teisiamas ne koks kriminalinis nusikaltėlis, o žmogus,  kovojęs prieš Lietuvos partizanus, dalyvavęs legendinėse sovietinių agentų smogikų grupėse. Prieš tai dar skambinau Leonui Laurinskui į Tauragę, kad suorganizuotų daugiau žmonių, buvusių politkalinių, tremtinių ir dalyvautų teisme kaip stebėtojai.

Prieš pat teismo posėdį susipažinau su kaltinamojo gynėja, pasiteiravau, ar leis man teisėjas perskaityti pareiškimą, kurį turiu paruošęs. Advokatė pasakė, kad liudytojui tikrai neleis skaityti jokio pareiškimo, tai gynėjo prerogatyva. Tad pareiškimą atidaviau gynėjai.

Buvau nustebęs, kai pamačiau beveik tuščią teismo salę, tik keli žmonės sėdėjo pakampiuose, suskaičiavau aštuonis. Salės priešakyje buvo keletas stalų, už jų trys didesnės kėdės teisėjams. Ant sienos jokio lietuviško simbolio – nei Lietuvos vėliavos,  nei herbo. Pasijutau tarsi anų laikų sovietiniame teisme, nors teismo procese dalyvavo prokuroras, didžiąsias kėdes užėmė trijų teisėjų kolegija su pirmininkaujančiu teisėju V. Lenčiku. 

Atlikęs pilietinę pareigą, apleidau teismo salę, nelaukdamas jo pabaigos išvykau į Panevėžį. Kitą dieną paskambinau teisėjui V. Lenčikui, paklausiau, kada man bus grąžinta garso kasetė su P. Preikšaičio prisiminimų įrašu, teisėjas pažadėjo tai turėti mintyse. Dėl paties Preikšaičio pasakė, kad jis nebus nubaustas realia kalėjimo bausme, kadangi yra senyvo amžiaus, be to, invalidas.

Kaip minėjau, tik keletas žmonių salėje klausėsi teismo posėdžio, tarp jų buvęs partizanas Liūtas-Leonas Laurinskas (85 metų amžiaus) ir buvusi partizanė Akacija-Ona Lešinskytė-Švedienė (88 metų amžiaus). Abu turi klausos negalią. Dalyvavo Tauragės laikraščio „Tauragės žinios“ korespondentė, kurios straipsnis apie teismo procesą buvo paskelbtas jau sekančią dieną.

Šiame išskirtiniame teisme nedalyvavo joks atstovas iš naujai atkurtos LLKS organizacijos, joks atstovas iš „Tremtinio“ laikraščio, Tremtinių sąjungos, nekalbant jau apie gausesnį būrį nukentėjusiųjų nuo sovietinio genocido. Tarsi jiems tai būtų visai neįdomu, tarsi tai jų nejaudintų. Teko pabuvoti ne viename buvusių LLKS vadų suorganizuotame renginyje, ne kartą ir ne iš vieno teko išgirsti ypatingai aštrius pasisakymus sovietinio genocido vykdytojų adresu: kodėl nebaudžiami tie sovietiniai kolaborantai, kodėl jie neatgailauja ir panašiai.

                ...............................................................................................................................

ROMO KAUNIEČIO, gyv. Panevėžyje, Tulpių g. 19-93, kviečiamo liudyti Baudžiamojoje byloje Nr.1-208-190/2011. Teisminio proceso Nr. 1-59-2-00003-2009-1

P     A    R    E    I    Š    K    I    M    A    S

2011 12 08

Mano užrašytuose Laisvės kovotojų prisiminimuose dažnai minimi sovietinio saugumo provokatoriai, agentai, informatoriai ir kitokie okupantų kolaborantai. Kaip a. a. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė yra sakiusi – tai žmonės be Dievo. Jų veiklos metodika buvo paremta klasta, kompromitacijomis, represijomis, šantažu, išdavystėmis, kankinimais ir žudymais. Ypač nuo jų kentėjo mūsų Laisvės kovotojai – partizanai. 

Per dvidešimt Nepriklausomybės metų daugelis anų laikų buvusių sovietinio saugumo bendradarbių jau iškeliavo į Anapilį, bet kai kurie, iki šios dienos tebekeiksnodami mūsų Laisvę ir Nepriklausomybę, vaikšto išdidūs, pakėlę galvas, vaidina smarkiai nukentėjus nuo tų, kuriems savo dūšias kažkada buvo pardavę.

Labai atsainiai šiandien į tai žiūrima, kažkodėl bijomasi atvirai apie juos kalbėti, o jie juk ne vieną dorą mūsų tautietį klastingai užsmaugė, sušaudė, nukankino ar kitaip sunaikino... Tai argi galima tylėti? Juk kažkam dar labai tebeskauda širdį, netekus artimo žmogaus arba nežinant, kur jo kauleliai pakasti...

Nedaug raudonieji budeliai archyvuose paliko mums užrašytų savo juodų darbų, ne toks ilgas ir juodų darbų vykdytojų vardų sąrašėlis likęs. Ką jie darė, ypatingai slėpė nuo visuomenės, kad tik, neduok Dieve, mes apie jų kruvinus darbelius nesužinotume. 

Visada, stovėdamas išduotųjų, paniekintųjų ir nukankintųjų pusėje, jaučiau pareigą publikuoti gyvų likusių Laisvės kovotojų prisiminimus, kad ateinančios kartos išgirstų ir sužinotų nors dalį tų niekšybių, kurias įvykdė „žmonės be Dievo“ – sovietinio saugumo agentai smogikai.

Bet man, tikinčiam žmogui, labai neramu širdyje, kai šiandien teisiamas ligonis, invalidas, sulaukęs garbingo amžiaus Nepriklausomos Lietuvos pilietis. Manau, kad šį žmogų jau seniai nuteisė Dievas ir, mano manymu, mums teisti jį dabar visai nežmoniška. Mes išsikovojome laisvę ne tam, kad teistume aštuoniasdešimtmečius invalidus, juo labiau, kad šis žmogus net nebandė slėpti savo praeities, jis atvirai kalba ir, manau, dėl padarytų klaidų gailisi.

Metas, kuriuo buvo įvykdyti šiandien teisiamo asmens nusikaltimai, buvo labai sudėtingas, pažymėtas dvasiniu ir fiziniu smurtu, kuriam atsispirti galėjo tik patys stipriausieji. Idealistai pasirinko priešinimosi okupacijai kelią, likusieji ėjo į didesnius ar mažesnius kompromisus su savo sąžine. Žengus vieną žingsnį kolaboravimo keliu – jau nebegalėjai atsitraukti, nes sovietų sistema negailestingai naikino ne tik priešus, bet ir suabejojusius bendrininkus.

 Šiandien teisiamųjų suole žmogus, kuris įstodamas į vadinamuosius „liaudies gynėjus“ (tautoje vadinamus stribais, skrebais, stribiteliais) savanoriškai tapo kolaborantu. Tai būtų sunkinanti aplinkybė, jeigu neprisimintume aplinkybių, kuriomis buvo verbuojami vyrai į stribus. Sovietų valdžios ši galimybė buvo pateikiama kaip alternatyva išvengiant karo prievolės. Nesumanūs stojantieji manė galėsiantys laviruoti tarp valdžios ir miško. Tokių asmenų buvo ne viena dešimtis ir galbūt ne vienas šimtas. Tačiau, patekus į tą sistemą, žmogus negalėjo iš jos išeiti. Turėdamas operatyvinės veiklos informaciją, negalėjo laisva valia pasitraukti, nes sovietų režimas net patiems ištikimiausiems savo bendradarbiams sukurpdavo kompromituojančią medžiagą. Tokiu būdu šie žmonės tapdavo MGB-KGB sistemos įkaitais, kurių „kovingumą“ sovietinis saugumas skatindavo skleisdamas informaciją apie tikrus ar tariamus laisvės kovotojų nusikaltimus.

Gerbiamas teisme, nepaisant šio žmogaus ir jo parankinių padarytų nusikaltimų tiek prieš atskirus asmeninis, tiek prieš Laisvės kovų sąjūdį, tiek prieš lietuvių tautą, prašau atsižvelgti į aplinkybę, kad teisiamas Pranas Preikšaitis nedalyvavo žudant laisvės kovotojus, taip pat asmeniškai pats nežudė, jo vaidmuo konkrečiose operacijose (sulaikant partizaną Joną Aškinį-Dysnaitį, Joną  Kimštą-Žalgirį) buvo daugiau pagalbinis, bet ne pagrindinis, jo vietą galėjo užimti bet kuris kitas MGB smogikas.   

Teisiamasis Pranas Preikšaitis – vienas iš tų, kurie pokario metais buvo Laisvės kovų sąjūdžio slopintojais, tačiau ne vien iš mano rinktos medžiagos (taip pat iš žinomų archyvinių dokumentų) matyti, kad nepriklausomybės metais nebuvo teisiškai įvertinta kitų SG dalyvių veikla. Jie sulaukė nepriklausomybės ir gyveno čia – Lietuvoje. Vadinasi, nebuvo objektyvių priežasčių nevykdyti teisingumo, todėl nemanau esant teisinga nuteisti jau beveik vienintelį likusį gyvą MGB bendradarbį, tuo tarpu likusieji (pagrindiniai) nusikaltimų vykdytojai atsakomybės išvengė.

Gerbiamas teisme, prašau atsižvelgti į teisiamojo amžių, jo sveikatos būklę, įvertinti jo vaidmenį konkrečiuose epizoduose ir priimti sprendimą, nesusijusį su realia laisvės atėmimo bausme, juo labiau, kad teisiamasis savo jaunystės veiklą vertina kritiškai, ir tikiu, kad gailisi. Suprantamas partizano, dėl kurio suėmimo ir paskesnės žūties šiandien teisiamas P. Preikšaitis, artimųjų skausmas ir teisingumo siekimas, tačiau turime atsiminti, kad esame krikščionys, privalome vadovautis gailestingumo principais.

Pokario istorija buvo ne tik herojiška – ji buvo ir purvina, ir kruvina, greta ėjo pasiaukojimas ir išdavystės. Nūdienos tautos susiskaldymas – to klaikaus laikmečio rezultatas, iki šiol įrodinėjant savas tiesas, vieniems kitus „stribuojant“ ir „bandituojant“, bandant išaiškinti, kas paleido pirmąjį šūvį...

             ......................................................................................................................

Mano p a s t a b a: ilgai svarsčiau, koks turėtų būti pareiškimo turinys, ir pagaliau, metęs į šalį savo principus, nutariau kreiptis į kolegą L. Abarių, kuris pagrindinę šio pareiškimo turinio dalį man ir pasiūlė. Jo surašytas tekstas man patiko ir aš jį be jokių abejonių drąsiai pristačiau savo vardu. Prieš tai Laimonui pasakiau, kad tai  ne vien mano reikalas, tai mūsų visų, kurie stovime šioje barikadų pusėje, reikalas kurpti tokius pareiškimus ir paskleisti į viešumą. Juk prieš mus, prieš mūsų tėvus ir senelius buvo vykdomas šis genocidas.

              ......................................................................................................................                                                                            

Problemos dėl MGB agento KAIRIO

Po sovietų okupacijos Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, jos valdymo viršūnėje atsisėdo dauguma buvusių raudonosios valdžios kolaborantų, buvusių MGB represinių struktūrų agentų, kurie labai greitai sukurpė sau parankius įstatymus. Neduok Dieve, kad niekas nedrįstų į buvusį raudonąjį rodyti pirštu ir sakyti, kad tada buvo išdavikas, o dabar vaidina nekaltą avinėlį. 

Praėjo daugiau kaip 20 metų nuo Nepriklausomybės paskelbimo, o vis dar atvirai paviešinti buvusių MGB-KGB agentų pavardes teisiškai uždrausta, jei neturi tvirtų įrodymų. Kitaip būsi teisiamas už GARBĖS ir ORUMO pažeminimą. Nors jų pavardės ir agentų pseudonimai surašyti guli buvusiame KGB archyve, mes neturime teisės jų viešinti. Tie, kurie mus išdavė, atidavė raudoniesiems žvėrims į nasrus, pasmerkė Sibiro lagerių kančioms, šiandien netgi šaiposi iš mūsų laisvės ir nepriklausomybės, daugelis jų užima vadovaujančius postus, kraunasi turtus, o mes net jų vardų neturime teisės paviešinti.

Turėjau ir aš vargo su panašiu piliečiu, kai jo pavardę paviešinau knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ (II d., 1 knyga). Tik mano budrumo dėka neteko stoti prieš teismą dėl jo garbės ir orumo pažeminimo. Žmogelis išsigando, kai pasakiau, kad tik labai nedaug paviešinta apie jo negerus darbus, jeigu nenutils ir ieškos teisybės, paviešinsiu viską, ką žinau apie jį. Kvepia šantažu.... Žmogelis, matyt, buvo nemažai prisišiukšlinęs, kad iškart užsičiaupė.

1999 05 13 VAGOS leidyklos vyriausiajai redaktorei J. Riškutei ir Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorei D. Kuodytei buvo persiųstas šis laiškas, kurį pasirašė Antanas Balčiūnas, gyvenantis Vilniuje:  

„Gimiau 1927 m. Panevėžio apskr., Papiškių km., Anastazijos ir Povilo Jasiūnų šeimoje. Buvau pakrikštytas Mikalojaus vardu.

Nuo 1945 m. buvau partizano Vėtros (Vaznonis Kazimieras – R. K.) vadovaujamo būrio ryšininku. 1945 m. dalyvavau iš Panevėžio ligoninės vaduojant sužeistą ir Panevėžio ligoninėje gydomą partizaną Juozą Kučą. Čia pridedu „Panevėžio balse“ (1992 m. birželio 16 d.) skelbtus buvusios partizanės ir politinės kalinės 1951–1966 metais pasakojimus apie šiuos įvykius (partizanės Jadvygos Žardinskaitės-Daktaro Dolitlio prisiminimai buvo publikuoti ir mano knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, I d., p. 281 – R. K.).

Išaiškėjus mano veiklai dėl ryšių su partizanais ir dėl dalyvavimo vaduojant iš ligoninės partizaną J. Kučą, MGB agentų buvau areštuotas ir verčiamas išduoti partizanų slaptavietes. Kaltinamas, kad 1945 m., tarpininkaujant ryšininkėms S. Masiliūnaitei ir J. Žardauskaitei, dalyvavau pagrobiant iš Panevėžio ligoninės partizaną Juozą Kučą. Aiškiai matyti, kad buvau išduotas, bet kas galėjo tai padaryti?

Mgebistai reikalavo su jais bendradarbiauti. Matydamas ir nujausdamas, ko iš manęs norima, –  formaliai sutikau. Po to papasakojau visą šią istoriją partizanams, kurie ėmėsi žygių ištraukti mane iš KGB nagų. Buvau priimtas į partizanų būrį, dalyvavau kovose ir buvau sužeistas. Pasveikęs pasitraukiau į Kauną, kur gyvenau nelegaliai iki 1946 metų rudens. Vėliau legalizavausi kita pavarde ir išvykau iš Kauno. Gyvenau įvairiose vietovėse, vėliau apsistojau Vilniuje“.

....................................................................................................................................................

Mano p a s t a b a: žinant čekistų gudrybes, jų verbavimo metodus, gerbiamo Balčiūno aiškinime nėra logikos. Čekistų oficialiuose dokumentuose įvardintas ne tik jo agento slapyvardis, bet yra detalių, kurios išduoda jį, pavyzdžiui, citata „užsiverbavo noriai“... Į kokį būrį jis buvo priimtas? Kokiose kovose jis dalyvavo? Kur jis buvo sužeistas? Ramygalos, Ėriškių, Krekenavos apylinkėse man teko užrašinėti partizanų ir ryšininkų prisiminimus, nė vienas nepatvirtino, kad minimas pilietis būtų buvęs partizanu. Žmonės jį vadino vieninteliu vardu – Melagis.  

 .................................................................................................................................................

„Dabar noriu papasakoti, kaip buvau apšmeižtas. R. Kauniečio sudarytoje knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ (II d.,, 1 knyga) įdėtame išraše iš KGB archyvų teigiama, kad „Ramygalos valsčiuje veikiančiai banditų grupei, taip pat turinčiam ryšį su banditais Ramygalos bažnyčios klebonui sekti užverbuotas agentas Kairys, g. 1921 m. Naujamiesčio valsčiuje, Panevėžio apskrityje“. Romo Kauniečio pastaboje nurodyta, kad „KGB agentas Kairys-Jasiūnas Mykolas (Mikalojus), Ėriškių bažnyčios vargonininkas“.

Nežinau, ar Romas Kaunietis žurnalistas, ar koks buvęs tarybinis darbuotojas, tačiau, nepatikrinęs duomenų, pateikė KGB klastotę, kurią „patvirtino“ savo pastaba.  

Nebuvau aš joks agentas – nei „kairys“, nei „dešinys“. Buvau, kaip jau minėjau, partizanų būrio ryšininkas ir nuo 1946 metų gegužės mėnesio kurį laiką – partizanų būrio narys, slapyvardžiu Marsas.

Jeigu p. Romas Kaunietis turi bent kiek sąžinės, tegul šį savo rašinį atšaukia arba paneigia. Romas Kaunietis neturi jokios moralinės teisės mane apkaltinti, apšmeižti ar teisti“.

        ................................................................................

Versta iš rusų kalbos                                                               Iš KGB archyvų

                                                                                Išrašas iš Panevėžio MGB 1946 m.

                                                                                ataskaitinės bylos. Arch. Nr. 10/1

Apie NKGB-NKVD-MVD-MGB agentų veiklą

Panevėžio NKGB sk. Ramygalos valsčiuje veikiančiai „banditų“ grupei, taip pat turinčiam ryšį su „banditais“ Ramygalos bažnyčios klebonui sekti užverbuotas agentas KAIRYS, g. 1921 m. Naujamiesčio valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Išsilavinimas – nebaigtas vidurinis, apylinkės tarybos pirmininkas, tuo pačiu dirba pašto skyriaus viršininku, yra bažnyčios vargonininkas.

Agentas KAIRYS 1945 m. rugpjūčio 1 d. nakties metu kartu su „banditais“ MAŽEIKA, VALONIU, KALVAIČIU ir kitais dalyvavo operacijoje paimant iš Panevėžio ligoninės sužeistą „banditą“ KUČĄ.

Verbavimo metu agentas KAIRYS išvardijo keletą „banditų“ rėmėjų, kurie dalyvavo KUČO paėmime, kunigą MARGEVIČIŲ charakterizavo kaip priešingo nusistatymo žmogų, kuris asmeniniuose pokalbiuose su juo darė išpuolius prieš VKP (b) ir sovietų valstybę. Be to, agentas KAIRYS pranešė, kad 1945 metų pavasarį ir vasarą ginkluoti „banditai“ lankėsi bažnyčioje pamaldų metu, „banditas“ KUČAS po jo paėmimo iš ligoninės toje bažnyčioje tris dienas buvo gydomas.

Agentas KAIRYS NKGB skyriuje užsiverbavo noriai ir buvo instruktuotas dėl „banditų“ sekimo. Agento verbavimo užtvirtinimui numatoma areštuoti KUŠLEIKAITĘ, ŽARDINSKAITĘ ir MASILIŪNAITĘ, padėjusias „banditams“ paimti iš ligonines KUČĄ, jas nurodė agentas KAIRYS.

P a s t a b a. NKGB agentas KAIRYS-JASIŪNAS MYKOLAS (MIKALOJUS), Ėriškių   bažnyčios vargonininkas, – R.K.

         .....................................................................................................................................

Mano p a s t a b a: pagal šį išrašą iš Panevėžio MGB ataskaitinės bylos, be to, turint mintyje agento Kairio aiškinimą, jog jis netgi buvo priimtas į partizanų būrį, būtų galima tikėti, jog jis galėjo būti specialiai pasiųstas pačių čekistų kaip vidinis agentas, nes prieš partizano Kučo išvadavimą iš ligoninės jis dirbo bažnyčios vargonininku, miške jokiu būdu negalėjo būti. Paties agento Kairio paistalais, kad jis buvo partizanas, išvis neverta tikėti... Tokia mano asmeninė nuomonė.

        ......................................................................................................................................          

Parašiau ir aš paaiškinimą VAGOS leidyklos vyriausiajai redaktorei Janinai Riškutei, kurį, kiek man žinoma, ji davė paskaityti ir MGB agentui Kairiui. Tuo mano paaiškinimu viskas ir baigėsi. Pateikiu laiško ištraukas: „Atsakydamas Jums į  man pateiktą piliečio A. BALČIŪNO laiško kopiją, visiškai prisiimu atsakomybę dėl knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ (p. 680) esančios pastabos, kurioje pažymėta, jog NKGB agentas KAIRYS-JASIŪNAS MYKOLAS (MIKALOJUS) – Ėriškių bažnyčios vargonininkas.

Labai apgailestauju, kad šalia NKGB agento pseudonimo KAIRYS parašyta pavardė ir vardas, tai padaryta per neapsižiūrėjimą. Turėjau nurodyti tik minimo agento inicialus. Jausdamas moralinę kaltę prieš NKGB užverbuoto piliečio, pseudonimu KAIRYS, gimines, artimuosius, gal ir palikuonis, labai apgailestauju, kad nurodžiau NKGB agento KAIRIO tikrąjį vardą ir pavardę. Maniau, kad pilietis M. JASIŪNAS ne savo noru buvo sulaikytas, tardomas ir užverbuotas. Jeigu jo sąžinė rami, jam dėl NKGB agento agentūrinės veiklos, manu, nereiktų pergyventi. Jeigu kažkokia pavardė ir nurodyta, tai ne jo, juk jis ne JASIŪNAS ir ne MYKOLAS, ir ne 1921 metais gimęs, Jis yra A. BALČIŪNAS, gimęs 1927 m.

1. JASIŪNO brolis STASYS buvo gimęs 1924 m. (šiuo metu miręs), o MYKOLAS už jį trimis metais vyresnis. Tai kada tada gimęs MYKOLAS?

Turiu pasakyti, jog man dvejus metus teko dirbti B. GAJAUSKO vadovaujamos komisijos KGB veiklai tirti Panevėžio konsultacinėje grupėje. Tai, kas pažymėta knygoje apie agentą KAIRĮ, yra tik pavyzdys, kaip buvo verbuojami dori ir sąžiningi žmonės, kaip jie buvo morališkai palaužti ir parklupdyti, jėga priversti tarnauti okupantams.

Nebuvau suinteresuotas publikuoti visą KGB archyve rastą medžiagą apie agentą KAIRĮ-Mykolą Jasiūną. Byloje gana plačiai nušviesta tolimesnė jo veikla, pavardės, vardo ir gimimo metų keitimas su KGB žinia.

Be to, dar tebegyvena ne vienas žmogus Ėriškiuose ir Ramygaloje, kurie gerai prisimena ir gali patvirtinti, jog 1946 m. Ėriškių bažnyčioje vargoninkavo M. Jasiūnas, jis dirbo pašto skyriuje, tas pats M. Jasiūnas, Ėriškių vargonininkas, ir partizaną Kučą Juozą-FINKĄ iš Panevėžio ligoninės padėjo išvaduoti“.

Užverbuotieji tikėjo, kad informacija apie juos niekur ir niekada nebus paviešinta, bet tenka apgailestauti – jie smarkiai apsiriko. Čekistai pasielgė begėdiškai. Užverbuotųjų vardus, pavardes ir pseudonimus paliko savo archyvuose, jų neištrynė ir nesunaikino. Jeigu agentų asmens bylas išsivežė, tai jų agentūriniai pranešimai, verbavimo aktai liko agentūrinėse bei ataskaitinėse bylose, kai kur – net baudžiamosiose. Taip jie patys demaskavo šimtus ir tūkstančius buvusių savo agentų, kurie jiems tapo nebereikalingi. Taigi čekistai dar kartą pasityčiojo iš tų mūsų tautiečių, kurie jiems padėjo sunaikinti partizanus, disidentus ir daugelį kitų kovotojų už tautos laisvę.

Tokių kaip M. Jasiūnas Lietuvoje buvo tūkstančiai. Visi jie šiandien dedasi nekaltais avinėliais, apeliuoja į kitų sąžinę. Manau, kad jiems reiktų labiau susirūpinti savo sąžine, susitaikyti su žiauria praeitimi ir visiems atvirai sakyti, kad bet kokia išdavystė, kito žmogaus įskundimas yra pats didžiausias nusikaltimas prieš artimuosius, prieš tautą ir prieš Dievą. Reikia apie tai aiškinti jaunimui, kad panašūs dalykai mūsų tautos istorijoje daugiau niekada nepasikartotų.

 KAI  ATSILIEPIA  SKAITYTOJAI

2001 m. man paskambino moteriškė, kuri prisistatė esanti mano sudarytų knygų aistringa skaitytoja, pasakė, kad skambinanti iš Širvintų. Pirmiausiai ji pasiteiravo, kas tas žmogus, kurio nuotrauka ant antros dalies „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ knygos viršelio, ir dar pasidomėjo, ar aš tikiu mistika.  

Iškart truputį pasimečiau – nežinojau, ką tokiu atveju, tuo labiau nepažįstamam žmogui, atsakyti. Jei pasakysiu ne, ko gero, tas įdomiai mestas klausimas gali ir baigtis, o jei pasakysiu taip – gali mane palaikyti ne visai normaliu. O gal ką nors iš mistikos pasaulio aš savo knygoje parašiau? Daug negalvojęs, leidau suprasti, jog kažkiek tikiu ir kartu netikiu... Ir tada moteriškė ėmė man dėstyti tokią istoriją:    

„Būdama keturiolikos metų, aš sapne sutikau jaunuolį ir jis man įkrito į širdį, na, paprasčiausiai aš jį įsimylėjau. Įsimylėjau taip, kad nei dieną, nei naktį neturėjau ramybės, jo atvaizdą aš regėjau savo akyse, apie jį svajojau, apie jį galvojau, jo ieškojau, tikėjausi jį kur nors sutikti, bet niekur jo nesutikau... Šitą sapną papasakojau ir savo mamai. Ji iš manęs tik pasišaipė, ėmė aiškinti, kad aš dar per jauna ir prisigalvojanti visokių nesąmonių...  

Praėjo metai, kiti, aš ištekėjau, sukūriau šeimą, bet mylėjau tą patį, kurį kažkada buvau sutikusi sapne būdama 14-os metų. Nugyvenau gyvenimą, mano vyras jau miręs, man dabar septyniasdešimt ir štai, kad ir labai keista, to paties jaunuolio atvaizdą aš pamačiau ant jūsų knygos viršelio, todėl atleiskite man, nepalaikykite manęs nenormalia, sakau visą tiesą, ką man teko pajust ir išgyventi; šitą jaunuolį aš ir dabar tebemyliu ir labai norėčiau apie jį sužinoti daugiau. Kas jis toks? Kur gyvena? Ar jis turi šeimą? Koks jo likimas?“  

Aš jai paaiškinau, jog tai Biržų krašto partizanas Robertas Indrikas, kuris pateko gyvas į čekistų rankas, daug metų kalėjo Rusijos lageriuose. Grįžęs iš lagerio apsigyveno Latvijoje, Bauskės mieste, susituokė su latvių tautybės moterimi, taip pat buvusia politkaline, savo šeimos neturėjo. Su juo mes labai artimai bendravome, aš pas jį esu buvęs du kartus ir jis pas mane Panevėžyje ne kartą lankėsi... Mirė maždaug prieš dvejus metus.

Išgirdus tokią liūdną žinią, jos balsas truputį pasikeitė, bet ji labai prašė manęs, kada galėsiu, kad būtinai užsukčiau pro Širvintas ir ją aplankyčiau. Aš pažadėjau, bet tie mano pažadai taip ir liko pažadais, nors jos aš nepamiršau, dabar va prisiminiau ir kalu sau į galvą, kad šitą moterį aš privalau aplankyti. Ji man paliko savo adresą, užsirašiau ir jos pavardę – Nijolė Balionienė, gyvena Dainių kaime, Širvintų rajone.   

           .................................................................................................... 

Niekada nejaučiau malonumo giriamas, man atrodė, jog norima tik švelniai paglostyti žmogaus savimeilę, ir tai yra tik tuščiažodžiavimas. Žinoma, nemalonu klausytis aštrios kritikos, ypač iš autoritetingų asmenybių, pvz., iš rašytojo, Kovo 11-osios akto signataro Kazio Sajos, kuris mano adresu yra pasakęs daug karčių žodžių, bet šiandien ir ateityje aš jam visada liksiu dėkingas už tą „skausmą“, kurį jis man dovanojo sudarant „Miškinius“ ir kitas „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knygas.  

Ne veltui sakoma, jog genijais ne iškart gimstama. Jei nori bent ką tobuliau padaryti, sukurti, tenka tą patį ne vieną kartą ir perdaryti. Tokia gyvenimo taisyklė, kuria aš visada stengiausi vadovautis, gal todėl visų mane mokiusių, kritikavusių dėka galėjau šiek tiek aukščiau pakilti ant savo „tobulybės“ laiptelio.

Dėkingas už tai visiems, iš kurių gavau ir pakeiksnojimų, ir pagrūmojimų, ir žadėjimų sudeginti mano knygas. Jų žodžiai man padėjo išvengti dar didesnių klaidų, kurių buvo ir bus ateityje, nesvarbu, ką bedarytum, bet svarbu, kad jų liktų kuo mažiau. Visada stengiausi jautriai reaguoti į bet kokias pastabas.

Bet būna ir tokių kuriozų, kada jau faktais įrodyta tiesa žmogui bado akis, o jis kartoja sau įsikaltą mintį, jog tai melas. Ir ką gi tada gali pakeisti? Tik nusilenkti žemai ir pasilikti kvailio vietoje? Taip, kaip pasielgė mano atžvilgiu Amerikos lietuvių Partizanų globos fondo valdybos pirmininkas L. Maskaliūnas ir kiti to paties LLKS klanelio veikėjai?

Kad būtų aiškiau, su kokiais kuriozais teko susidurti sudarinėjant ir leidžiant knygas, pateiksiu dar keletą pavyzdžių.

„Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knygos 6-oje dalyje, 330 p., buvo publikuoti partizanų ryšininko Jono Kazėno-Lazdyno prisiminimai. Ką tik pasirodžius šiai knygai, man paskambino iš Vilniaus kažkokia Danutė ir su dideliais priekaištais ėmė aiškinti, kad šitoj knygoje prirašyta vienos nesąmonės, melas ir daugiau nieko. Aš ėmiau teirautis, kokios ten nesąmonės ir kur tas melas. Pasirodo, kad ji net neskaičiusi šitos knygos, o jai tik sakiusi jos motina Veronika Varnienė, jog Jono Kazėno prisiminimuose daug primeluota, juose nėra nei lašelio tiesos. Pasirodo, kad ne visoj knygoje „nesąmonių“ prirašyta, o tik J. Kazėno prisiminimuose, bet žmogus iškart visą knygą paverčia niekalu.

1. Kazėno prisiminimai užrašyti L. Abariaus Bikėnų kaime 2001 metais. Reikia ieškoti, kur čia melas? Į pagalbą teko pasitelkti patį pasakotoją, partizanų ryšininkę Onutę Laurinienę ir pačią Veroniką Varnienę.

Paskambinau gerb. V. Varnienei ir pasiteiravau, kas ten jai atrodo ne taip pasakyta Jono Kazėno prisiminimuose. Supratau, kad moteris jau metuose, bet ne iš kelmo spirta, dargi poetė, išleidusi kažkokią poezijos knygą, daug ir, atrodo, protingai šnekanti. Kaip ji pati pasakė: „Nesvarbu, kad aš sena, bet kol kas dar nenusišneku...“ Kalbėjo labai argumentuotai, taip, kad man jau neliko ir ką bepridurti. O ką gali žinoti... Gal ir jos pusėje tiesa? Į tą klausimą paprašiau atsakyti gerb. Onutę Laurinienę. Ji man parašė ilgą laišką:

                 ......................................................................................................................

Gerb. pone Romai Kaunieti, nuoširdžiai dėkoju už telefoninį skambutį, man visada malonu girdėti balsą žmogaus, asmenybės, kurį aš labai gerbiu ir vertinu.

Į jūsų klausimus ir pasiteiravimus aš atsakysiu su malonumu ir teisingai, ką apie tai žinau: jūs paskambinęs kalbėjot – gavęs skambutį iš Vilniaus, paskambino Danutė Kibickienė, ji priekaištavusi jums dėl Jono Kazėno prisiminimų, išspausdintų knygos „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ šeštame tome, esą J. Kazėno prisiminimai – niekiniai, tai tik sapaliojimai, o jūs net faktų nepatikrinę išspausdinot...

Danutė, pasirodo, esanti dukra Veronikos Varnienės. Mano supratimu, Danutės priekaištai jums yra tikri sapaliojimai ir gaišinimas jums brangaus laiko.

Ji nepatyrė pokario žiaurumų, neturi jokio žalio supratimo apie partizanų kovas, nes dar nebuvo gimusi, nepauostė parako dūmų. Ji tikriausiai perduoda savo motinos Veronikos žodžius?

Man nesuprantama, kodėl nepaskambino pati Veronika? Ji tokia „raštinga“, išleidusi dvi knygas eilėraščių – „poetė“.

Gerai pažįstu J. Kazėną ir V. Varnienę. Žinau, yra susipykę. Abu buvę kaimynai, gyveno Bikėnų kaime. Nors Jonas ir dabar ten pat tebegyvena, o Veronika gyvena Ignalinos miestelyje. Jų skirtingos idėjos, skirtingi požiūriai – tada nesunku ir susipykti.

1. Kazėną ir V. Varnienę pažįstu nuo 1963 m. Tada mes, pasistatę namus, apsigyvenom Kaniūkų kaime, Sodininkystės medelyne. Kaniūkai – Bikėnai – 1, 5 km atstumas.

Medelynas buvo ūkis – daugiašakis. Didžiuliai plotai sodų, daržininkystė, gėlininkystė, žuvininkystė ir t. t. Jonas dirbo daržininkystės–gėlininkystės brigadininku, aš dirbau sandėlininke kuro ir atsarginių dalių. Dažnai tekdavo susitikt su Jonu ir pasikalbėti. Jis žinojo, kad aš buvusi tremtinė, tai manimi pasitikėjo ir nebijojo pasakoti anekdotus apie valdžią ir iš jos pasišaipyti. Aš supratau, kad jo mąstysena skiriasi nuo kitų. Bet aš buvau labai atsargi ir nieko nepasakojau, jaunystėj jo nepažinojau, nežinojau, kas yra jis.

Kada prasidėjo Atgimimas, tada jau atsiskleidėme su savo idėjomis. Į pirmąjį mitingą, kuris vyko Ignalinoje, Jonas mane nuvežė, o vėliau Baltijos kelias, visi kiti mitingai, kuriuose mes aktyviai dalyvavome su dideliu užsidegimu ir džiaugsmu. Tada jau visiškai atviri buvo mūsų pokalbiai. Jonas papasakojo apie savo veiklą rezistencijoje, jis palaikė ryšius su Erškėčio būriu, gerai pažinojo mano brolį Vaidilą.

Pas Joną yra partizanų archyvai, jis juos slėpė butely užklijavęs ir užkasęs sode po medžiais. Po Atgimimo atkasė ir iškart paskambino man. Be galo džiaugėsi radęs dar nesugedusius, nors pageltusius nuo laiko, nes po žeme jie išgulėjo virš keturiasdešimt metų. Man davė paskaityt tą archyvinę medžiagą. Tuos dokumentus daugelis atsišvietė: Sąjūdžio pirmininkė Marija Kalvaitienė, Laimonas, mano brolis, atvažiavęs iš Londono ir kiti. Originalas yra pas Joną, jis mane įpareigojo: „Onute, tu žinai (parodė man), kur yra archyvai. Po mano mirties paimk juos ir atiduok ten, kur jų vieta. Aš tik tau juos patikiu.“ Jonas galvojo, kad jis amžiumi truputį vyresnis už mane, tai ir pirma numirs. Deja, mirtis dažnai pažeidžia eilės tvarką, nežiūrint į amžių, nežinia, kurį pirma nusives, na, bet buvo toks įpareigojantis pokalbis.

Kiek Joną pažinojau, jis yra didelis Tėvynės patriotas ir drąsiai visur reiškia savo idėjas. Linksmo būdo, mėgstantis humorą, gražiai darniai sugyveno su savo žmona, kuri, deja, mirusi – jau septinti metai. Užaugino keturis vaikus: tris sūnus ir dukrą, vienas sūnus jau senokai žuvo autoavarijoje, antras sūnus ir dukra gyvena Vilniuje, dukra baigusi aukštuosius mokslus – mokslų daktarė, o Vytautas gyvena Bikėnų kaime. Šalia tėvų sodybos pasistatė namus gražioj vietoje prie nuosavo ežero, sūnus Vytautas dirba Dūkšto seniūnu, visų žmonių labai gerbiamas ir mylimas...

Kazėnų šeima visais laikais buvo ir yra žmonių gerbiami, gražiai bendrauja su žmonėmis, gerai sutaria su kaimynais, nors amžius Jonui sustabdė greitį, sutrumpino žingsnius, labai sunkiai vaikšto, neseniai turėjo operaciją, bet jis nepasiduoda nevilčiai, dar šviesios atminties, pokštauja...

1. Kazėno prisiminimuose aš nematau jokių sapaliojimų, parašiau tai, ką žinau be jokių pagražinimų.

Apie Veroniką Varnienę – trumpai: mažai ką apie ją žinau iš praeities, o žmonių pasakojimų aš neminėsiu. Veronika iš Bikėnų kaimo atsikėlė į Kaniūkų gyvenvietę su šeima – su vyru ir su dviem vaikais – sūnum ir dukra.

Tada buvo vajus: iškeldino sodybas į gyvenvietę pagal melioracijos planą. Ilgus metus dirbo šiame ūkyje, iš gyventojų surinkinėjo pieną ir pridavinėjo į Dūkšto pieninę. Dirbo kartu su vyru, važinėjo arkliu. Pasistatė namus Kaniūkų gyvenvietėje. Vėliau pardavė, pasistatė kitą namą. Po vyro mirties, kiek pagyvenusi, išvažiavo į Vilnių pas dukrą, namus irgi pardavė.

Nežinau, kada ji atsikraustė į Ignaliną – čia dabar gyvena. Pasirodė laikraštyje „Nauja vaga“ (tai anų „gerų“ laikų laikraštis) straipsnis su nuotraukomis, kurį jums ir siunčiu. Jūs viską suprasite ir padarysite išvadą perskaitęs šį rašinį...

Jos gyvenimo aprašyme daug netiesos, neatitinka tikrovės. Ji sakėsi esanti, t. y. buvusi partizanų ryšininkė. Tai juodas melas. Pažiūrėjęs į laikraštį, pamatysite, kad šalia „ryšininkės“ stovi V. Petkevičius ir kviečia šokti klumpakojį. Tegu Veronika su juo šoka klumpakojį, o mus tokie Petkevičiai, Gulbinai, Ambrazevičiai „šokdino“ penkiasdešimt metų...

Geriau šokti „suktinį“ pagal V. Landsbergio muziką, negu su Petkevičium „klumpakojį“...

Tai viskas, ką turėjau parašyti. Su gilia pagarba: Ona Laurinienė.

...................................................................................................................................        

Laikraštyje „Mūsų Ignalina“, Nr. 78 (6964) 2007 m. spalio 13 d., 7 p., buvo išspausdinta Vidos Žukauskaitės publikacija „Pasidairymas į savo tėviškės praeitį“. Šioje publikacijoje plačiai aprašytas Veronikos Varnienės nueitas kūrybos kelias, kuris atsispindi jos kūryboje. Publikaciją apibendrinančiose penkiose nuotraukose užfiksuoti kažkur kažkam labai įsimintini veidai: pati Veronika Varnienė perjuosta tautine juosta, „Rudenėlio“ dainininkai, advokatas Vladas Gulbinas, Algimantas Ambrazevičius, rašytojas Vytautas Petkevičius. Kad susidarytume atitinkamą nuomonę, trumpai galima pacituoti keletą sakinių iš šios publikacijos:

„<...> Praėjusiais metais tik linkėjimus siuntęs rašytojas Vytautas Petkevičius, šiemet neišsigando netrumpo kelio ir drauge su advokatu Vladu Gulbinu, Karo akademijos profesoriumi Algimantu Ambrazevičiumi žemai lenkėsi mažutei mūsų krašto dukrai, dėkodami už kūrybinį polėkį, o labiausiai – už jos narsią širdį. Mat Veronika buvo viena iš nedaugelio, kuri prieš porą metų liudijo Vilniaus pirmosios apylinkės teisme byloje prieš V. Petkevičių dėl V. Landsbergio-Žemkalnio apšmeižimo. Buvo ir tebėra Vytauto Petkevičiaus pusėje. Apie jos drąsą su pasididžiavimu kalbėjo ir rašytojas, ir advokatas.“

.....................................................................................................................................

Jono Kazėno laiškas, kurį gavau 2008 m. liepos 5 d. kartu su Onutės Laurinienės laišku.  

Nenorėčiau autoriui primest kažkokios kritikos dėl jo rašybos, man svarbiau, kad žmogus surašė tai, ką žinojo ir ką galvojo.

„Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ 6-os dalies knygos autoriui gerbiamam Romui Kauniečiui dėl šmeižto Veronikos Varnienės-Bukauskaitės.

Kada pradėjo prieš profesorių Landsbergį ir partizanų juodinimą kompaniją, tai aš per telefoną paprašiau, kad baigtų šį darbą, dėl ko labai užpyko ir pradėjo melo kampaniją.

Jokios žemės ūkio mokyklos nelankė, tarnavo pas profesorių Hrebnickį Rojaus vienkiemy.

Parašė, kad ž. ū. mokyklą įkūrė dvarininkas Zonas, kur visai neatitinka fakto.

Parašė, kad partizanų eilėse buvo jos (tikras) brolis, kurio iš viso nebuvo šiam pasauly.

Tai mano kantrybė baigėsi. Pakėliau ragelį ir visą teisybę išklojau, dėl ko – ant manęs užpyko.

Dėl jos rašliavos galima visą jaučio odą prirašyti.

Gaila, kad prie šmeižto prisideda Bukauskaitės dukra Danutė, kuri nieko neprisimena, nes jos nebuvo šiam pasauly.

Aš buvau Bukauskaitės svotas ir pirmo kūdikio krikšto tėvas, tai apie jos gyvenimo melo peripetijas labai gerai viską žinau.

Dėl brolio (kito tėvo V. Varnienės-Bukauskaitės brolis, buvęs partizanas) Stasio Čepulio, a. a., tai buvo tikras Lietuvos patriotas.

Aš su Stasiu dirbau ir jį gerai pažinojau, nors Stasį nuteisė 20 metų kalėjimo, bet manęs neišdavė. Lai būna lengva jam tėviškės žemė, kurią Stasys taip mylėjo.

Iš mūsų Brolijos (turi mintyje partizanus, – R. K.) neliko gyvų Brolių, kurie galėtų savo gyvu žodžiu uždrausti šmeižto kampaniją prieš kovos draugus.

Gerbiamam Romui Kauniečiui už išspausdintą „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ 6-ą dalį leiskite padėkoti visos Brolijos vardu.

Gaila, kad dar Lietuvoje slankioja Petkevičiaus ir Veronikos Bukauskaitės šmėklos ir šmeižia jiems nepatinkančius žmones net po mirties.

                        Bitėnai, Jonas Kazėnas – Laisvės kovų dalyvis

Dabar, pagaliau, ne tik man, bet ir bet kuriam kitam aišku, kieno pozicijas gina p. V. Varnienė. Nors man ne tik iš jos, bet ir iš jos dukters kliuvo daugiausiai. Labai liūdna ir apmaudu, kada pagal panašius sovietinio mąstymo standartus pas mus vis dar vegetuoja didelė tautos dalis.

Ką gali sakyti apie tokį žmogų, kuris atsistoja buvusio stribo pusėje ir gina jo interesus nepriklausomos valstybės teisme prieš Tautos Patriarchą. Didelė dalis mūsų tautiečių per tuos penkiasdešimt okupacijos metų užsikrėtė „raudonomis“ bacilomis, šiandien labai dažnai buvę partizanų, Sibiro tremtinių kaimynai burnoja ant Landsbergio, ant Nepriklausomybės, bet atleisk jiems, Viešpatie... Gal pasakysite, kad jie nežinojo, ką darė? Kada prasidėjo Atgimimas, jie patys baisiai išsigando, bet kiek palaukę suprato, kad už anuos juodus darbelius jiems atsakyti nebereiks, drąsiai ir vėl pakėlė galvas, ir vėl ėmė mus gąsdinti, tyčiotis iš mūsų. Tai va ko mes nusipelnėm jiems parodę gerą valią, ko nusipelnė visi tie, kurie savo gyvybes paaukojo už jų pačių ir mūsų laisvę. Koktu darosi, kai pagalvoji apie tokius „teisiuosius“. Bet nepriklausomas žmogus, gyvendamas nepriklausomoj valstybėje, negali reikšti neapykantos jokiai Varnienei, jokiam Petkevičiui, Gulbinui, Ambrazevičiui, juk jie gyvena šalia mūsų ir mes privalome išlikti tolerantiški, tiesiog nekreipti dėmesio nei į jų pažiūras, nei į jų paburnojimus, juk mes norime išlikti amžinai laisvi, norime, kad ir jie laisvi ir nepriklausomi išliktų taip pat, o tuo labiau mūsų ir jų vaikai...        

..............................................................................................................................................

Užrašinėjant prisiminimus, kažkada likimo keliai mus su Laimonu (Laimondu) Abariumi nuvedė į labai gražų Utenos rajono kampelį prie Baluošo ežero, į Strazdų kaimą. Čia ant to paties ežero kranto dar tebestovi graži tvarkinga Čibirų sodyba, kurioje 1951 m. balandžio 10 d., vadovaujami MGB leitenanto V. Staškevičiaus, sovietiniai agentai smogikai išžudė beveik visą Čibirų šeimą, žuvo septyni partizanai, kurie buvo susirinkę į šią sodybą pasitarimui, ir keturi Čibirų šeimos nariai. Kaip vėliau teko išsiaiškinti, partizanus čia „pakišo“ irgi buvęs partizanas Skrajūnas-Juozas Bulka, vėliau suimtas ir užverbuotas MGB agentu Bimba.

2002 m. ten užrašiau vienos iš gyvų išlikusios Čibirų dukros Lionės prisiminimus, kurie buvo publikuoti „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knygos 6-oje dalyje, 882 p. Gerb. Lionė labai noriai ir atvirai kalbėjo apie tuo laiku patirtus išgyvenimus, nereikėjo jos tampyt, kaip žmonės sako, už liežuvio ir ji nerodė jokio baimės jausmo dėl to, kas buvo įvykę prieš pusę amžiaus, net neužsiminė, kad dėl šiandieninio jos atvirumo gali reikt nukentėt jai pačiai.

Kadangi įvykis ne eilinis – labai norėjosi pakalbėti ir su jos broliais Juozu ir Algirdu, nes šioje istorijoje labai reikalinga ir daugiau liudininkų, kurie galėtų papasakoti kiekvienas atskirai, ką tuo metu jiems teko išgyventi, ką patyrė, ką jie prisimena apie tą įvykį. Bet Lionė mus perspėjo, jog jos broliai  vengia apie tai kalbėti, todėl teko pasitelkti tarpininkus. Pirmu tarpininku šioje istorijoje man pasitarnavo buvęs mano kraštietis inžinierius Albinas Jasiūnas, kuris pažinojo Čibiro Juozo giminaitę architektę Birutę Jakštienę. Albinas man paaiškino, jog apie tai jis jau kažkada šnekėjęs su Birute, kuri jam sakiusi, jog Juozas labai uždaras žmogus ir ypač apie tą jų šeimos tragediją visai nenorintis net kalbėti, bet ji pažadėjo pabandyt jį prikalbinti.

Tokiu būdu taip viskas ir klostėsi. Birutė šiaip taip įrodė Juozui, kad su manim jam būtų ne pro šalį pasišnekėjus, ir nereiktų jam manęs vengti, juk tai būtina palikti istorijai jo prisiminimus. Pagaliau Juozas sutiko. Į susitikimą nuvykome su gerb. Birute į jo butą Viršuliškių gatvėje. Labai malonus žmogus, maloniai mus priėmė, bet, kada aš išsitraukiau diktofoną, mano pašnekovas truputį susimėtė. Žinoma, aš privalėjau jam pasakyti ir duoti jam garantiją, kad jo įrašytas pasakojimas tikrai nebus paviešintas ar panaudotas blogiems tikslams, o paprasčiausiai suredaguotas ir perkeltas į naują „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knygą. Juozas pagaliau sutiko su tokia mano nuostata ir ėmė pasakoti, bet, kada pokalbis priartėjo prie išdavystės, iškilo klausimas, kas išdavė tada partizanus, kas galėjo dalyvauti išdavystėje, Juozas paprašė diktofoną išjungti. Aš jo prašymą išpildžiau, diktofoną išjungiau ir tada jis, tarsi jau užsitikrinęs ta išdavyste, įvardijo vieną savo kaimyną. Bet, kada aš jam pateikiau kitą versiją, kuri buvo užfiksuota MGB operatyvinėse bylose, Juozas jau suabejojo. Ėmė blaškytis: tai sakyt, tai nesakyt, ėmė prašyt neįvardint to žmogaus, kurį jis įtarė, atseit, gali jam keršyti, ir taip su pertrūkiais aš jo prisiminimus užrašiau. Bet vėliau man truputį piktoka pasidarė. Aš aukojuosi, stengiuosi įvardinti genocido vykdytojus, o čia tas pats nukentėjęs žmogus nuo jų juos dar bando slėpti; atseit, kam čia reikia, dar gali keršyti, kiek kam iš to naudos ir t. t.

Jeigu mes norime pasauliui įrodyti, kad okupantai prieš mus vykdė genocidą, tai kodėl dabar mums, gyvenant nepriklausomoj valstybėje, reiktų bijoti kažkokio jų menamo keršto ar vengti buvusio čekistų šnipelio įvardijimo?

Galiu dar pridurti, kad tai ne pirmas atvejis, kada buvę politkaliniai arba ir šiaip nukentėję nuo okupantų ar nuo jų pakalikų stribų rankų vengia įvardinti savo kankintojus, išdavikus, o patys paskiau keiksnoja savos valstybės vadovus, pareigūnus, kad nėra teisybės Lietuvoje, nieks neteisia buvusių sovietinio saugumo agentų, genocido vykdytojų ir visokių kitokių okupanto tarnų. Aš taip manau: jeigu nori ką ir nuteisti, tai įvardink, parodyk, pabūk už liudininką teisme, kad tas ar kitas panašus niekšelis darė va tą ir tą – vežė Sibiran, išdavė partizanus, tardymo metu kankino ir pan.

Tai va čia taip ir atsirado tokia proga, kad ėmiau ir išdėjau į šuns dienas visus tuos nenorinčius arba vengiančius įvardinti savo kankintojus ir atvirai sakyti tiesą į akis. Kiek galima, tūpčiojant vietoje, bambėti ir bijoti ištart tiesos žodį? Mano nuomone, tada ši pastaba labai gerai klijavosi prie gerb. Juozo Čibiro pasakojimų medžiagos, todėl aš ją taip jau, per daug nesidrovėdamas, ten ir priklijavau. Gal įtaigiau reikėjo apibendrintai pateikt, o ne vien gerb. Juozui Čibirui suvers tą „kaltę“? Bet taip jau man išėjo.

Pastaba, įterpta knygoje „Laisvės kovotojų prisiminimai“, VII dalis, 1 knyga, 534 p.         

               ............................................................................................................................

1. K. p a s t a b a: Tik per kai kurias protekcijas įvyko šis susitikimas su gerb. Juozu Čibiru. Tiesiog negalėjau suprasti, dėl kokios priežasties reikėjo taip ilgai įtikinėti žmogų, kad trumpai ir atvirai prisimintų ir papasakotų 60-ies metų senumo įvykius. Tuo labiau, kad jis pats smarkiai nukentėjo, buvo sunaikinta jo tėvų šeima. Baimė ar nepamatuotos fantazijos gerb. Juozą tolino nuo šios temos? Aš abejoju, ar išvis tebėra dar kas nors tarp gyvųjų, kurie įvykdė tą baisų nusikaltimą, tuo labiau, kad Lietuva laisva, okupantai jau seniai iš jos išsinešdino. Tai ko dabar bijoti, aikčioti ir kalbėti tik tyliai į ausį: „neduok Dieve, dar kas nors išgirs, gal tas pats smogikas jau laukia prie durų, kada tik eisi iš kambario, ir tėkš mietu per galvą...“ Taip norėtųsi gerb. broliui Juozui pasakyti: „Mielas Juozai, kartais baimė tarsi kokia paranoja gimdo didesnį nusikaltimą, negu nuoširdus, atviras ir viešas to nusikaltimo vykdytojų įvardijimas ir pasmerkimas. Juk mes ne išprievartautos nekaltos mergaitės, mes svetimųjų atėjūnų išprievartauta visa tauta. Tai ko mes tylime? Ką mes čia norime nuslėpti? Kodėl mes vis dar slepiamės už kitų nugarų? Kodėl vis dar drebame dėl savo kailio? Dievas mums davė laisvę, davė tikėjimą ir liepė kovoti su blogiu. Ar mes vykdome Jo valią? Ko mes verti, kai taip elgiamės? Gal norėtume, kad ateities kartoms mūsų tėvų ir senelių priminimai apie žiaurius okupantų nusikaltimus liktų neįvardinti, pamiršti? Man jau darosi koktu kalbėti apie tai, kai tiek fizinių ir moralinių kančių iškentėjęs žmogus vis dar dreba dėl savo kailio ir net nepamąsto, kad anie niekšai ne tik jo šeimą išžudė, jie išžudė kur kas daugiau nekaltų žmonių, už kuriuos jau nebėra kas kalba ir gina juos šiandien nuo šmeižto ir nepagrįstų apkalbų.

Kada pradėjome pokalbį su gerb. Juozu apie jo tėvų šeimos likimą, pokalbio pradžioje jis net vardo nepaminėjo to žmogaus, kurį įtarė bendrininkavus su okupantų smogikais, vėliau tik po atkaklių mano įtikinėjimų pagaliau pasakė to piliečio vardą ir pavardę. Teko nemažai sugaišti, kol viską perrašiau į popierinį variantą, nusiunčiau gerb. Juozui patikslinti rašinio turinį. Tai jis ėmė man viską ir „apsuko“ į kitą pusę. Tą įtariamąjį, kaip nusikaltimo bendrininką, pasirodo, jis absoliučiai išbraukė iš konteksto, pakeitė visą įvykių eiga, na, paprasčiausiai, pateikė iškreiptus faktus. Prieš tai minėtas kaltininkas nebeegzistuoja aprašomuose įvykiuose, ta kaltė jau „permesta“ kitam asmeniui. Kur tikroji tiesa, dabar jau man nebeaišku. Gerb. Juozas primygtinai prašo ano žmogaus visai neminėti. Kodėl? Galiu įtarti, kad jiedu sudarė kažkokį slaptą sandėrį? Žinoma, kai žmogų užgožia abejonės, jis pradeda įtarinėti net pats save, guodžiasi, kad geriau gal būtų visai nutylėti, argi būtina, kad kiti žinotų, kokį širdies skausmą teko man, mano broliams ir seserims patirti, tegu ateinančios kartos ir nežino, ką su mumis kažkada padarė okupantai, man bus ramybė, o kas ten po manęs – nors ir tvanas... Kai taip, tuomet galima ir su velniu sandėrį sudaryti.

   Žinau, kad šios mano pastabos per daug aštrios ir tiesmukiškos, bet, kalbantis su žmonėmis, jau ne pirmą kartą tenka nusivilti praeityje dideles kančias patyrusių žmonių abejingumu, aiškinantis tautos genocido nusikaltimus. Daugiausia visi tie, kurie praeityje patyrė aštrius okupantų ir jų pakalikų nagus, kažkodėl visko nepasako, bando manipuliuoti žodžiais, tarsi tai prisipažinti jiems būtų gėda. Be abejo, tai išprievartauto žmogaus sindromas. Bet gal reiktų atminti: kol mes slėpsime savyje tas kančias, kol mes tik apskritai kalbėsime apie tai, ką teko patirti mums ir mūsų tėvams sovietinės okupacijos metais, pasaulis niekada nesužinos tikrosios galutinės tiesos, o mūsų kankintojai ir jų palikuonys tik džiūgaus ir juoksis iš mūsų naivumo ir amžinai kartos, kokie jie buvo mums geri ir mieli ir „...jeigu jūs tokie kvaili, mes dar kartą ateisime jūsų išvaduoti...“  Mielas Juozai, ar dar daugiau reiktų argumentų padaryti atitinkamas išvadas? 

               ..................................................................................................................................

Tai va tokią pastabą aš išklojau prieš pat gerb. Juozo publikuojamus prisiminimus.

Juozas, perskaitęs šitą mano pastabą, smarkiai įsižeidė. Tuo metu aš buvau ne namie, paskambino man į mobilųjį telefoną ir prasidėjo pagrasinimai prokuratūra, išgėdinimai ir t. t. Aš jau neturėjau vietelės nors trumpai įsiterpt į jo vientisą žodžių tiradą.

Juozas pagrasino rimtai, kad jis kreipsis į viešą spaudą, ieškos teisybės ir man neatleis už tokį jo paniekinimą ir pažeminimą. Pagrasino sustabdysiąs patį knygos tiražą, kad nei viena knyga nepatektų, anot jo, „į viešąją erdvę“, nes tai esąs grynas melas, jis išvadintas „bailiu“ ir dar – „su velniu sudaręs sutartį“.

Tikrai pasijutau labai nejaukiai. Aš dar tos knygos nebuvau vartęs, nespėjau atsivežt iš leidyklos, pagalvojau, gal, sakau, velniai žino ką ten man redaktorė „prikrovė“. Grįžęs į namus, tuojau pat paskambinau į leidyklą redaktorei Genovaitei ir paklausiau, kas ten tokio baisaus mano prirašyta pastaboje, kuri atspausdinta prieš Juozo Čibiro prisiminimus. Redaktorė paskaitė iš to puslapio ir net dėmesio į tai neatkreipė, kad ten būtų kas nors bjauraus parašyta. Ji mane iškart nuramino.

Jausdamas pats už save ir taip pat už kitus didelę atsakomybę, tada aš paskambinau gerb. Juozui Čibirui, jo atsiprašiau už tokį savo netaktiškumą (nes jaučiau, kad žmogus buvo labai įsižeidęs) ir pasiūliau jam vieną išeitį iš padėties. Pasiūliau jam pačiam parašyti bet kokį atsiliepimą į šią mano pastabą, nesvarbu, kaip ir kokiais žodžiais aš būsiu iškoneveiktas už tą savo nuomonę, kitoj knygoje pažadėjau visa tai paviešinti, kad ta kaltė nors dalinai nukristų nuo Juozo sąžinės. Sutarėm su Juozu, kad per dvi savaites jis kažką parašys ir man atsiųs, bet, deja, iš jo jokio laiško aš nesulaukiau ir po dviejų mėnesių, o kita VII dalies 2 knyga jau ilgiau nebegalėjo laukti leidykloje, reikėjo kuo skubiau ją atiduoti į spaudą. Taip ir liko šis reikalas neužbaigtas. Aš manau, kad neužbaigtas dėl paties Juozo kaltės. Daugiau jam skambinti jau man buvo neetiška, o be to aš nesijaučiau čia tai etikai per daug ir nusižengęs. Parašiau taip, kaip buvo iš tikrųjų, gal tik per aštriais kampais pateikdamas kai kuriuos faktus. Supratau, jog nereikia kartais žmonėms visos tiesos į akis sakyti, nes ji būna kai kam per daug karti.

                .......................................................................................................................

Šį laišką parašė iš Rokiškio nežinomas autorius, kuris savo nei vardo, nei pavardės nepasirašė ir taip liko tarp tų anonimų, kurie kartais paskambindavo telefonu ir neprisistatę išrėždavo tiradą žodžių, kas jiems nepatikę mano knygose.

Laiškas parašytas ant languoto sąsiuvinio lapelio, gauta 2010 02 05. Be to, dar įdėtas kompiuteriu atspausdintas „perspėjamasis“ lapas dėl Lietuvos kariuomenės karinio kontingento „užterštumo“ rusiškos kilmės kariškių kadrais.

Kažkodėl šio laiško turinys man labai atsiduoda dabartinių LLKS vadų kvapeliu. Kažkas kažkada iš tos pačios šutvės bandė man uždrausti knaisiotis KGB archyve, kažkas iš jų perspėjinėjo buvusius partizanus, ryšininkus, kad su manimi nesikalbėtų ir neteiktų apie save man jokios informacijos. Tai ar čia tik ne Tų Pačių iš naujo rezgamos pinklės? Lapo viršuje virš teksto – didžiulis šauktukas. Toliau pilietis rašo:

 ............................................................................................................................................

Esu perspėtas, kad niekam jokios informacijos apie partizanus neteikti, nes tokia dabartinė situacija.

Yra dirbančių prezidentūroje, kuriems partizanai – banditai. Yra ir rėmėjų, išleidžiant knygą, kad ir pav. „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ 6-ta dalis, buvusių Rokiškio rajono komunistų partijos komiteto instruktorė: Laima Keraitienė ! ! (autoriaus pažymėta dviem šauktukais – R. K.) – Socdemokratų partija.

Įdedu vieną lapą iš knygos, kurios autoriai uždraudė visais būdais skleisti esamą knygoje informaciją. Informacija 2002–2006 m. Anglija.

    .........................................................................................................................................

 Iš rašto galima spręsti, kad autorius – žemo intelekto, ne visai aišku, iš kokios knygos ta informacija apie minimus karininkus ir kodėl tos informacijos iš šios knygos negalima skleisti, kada pats laiško autorius ją jau man atsiuntė, ir galiu pasakyti, kad jis ją jau paskleidė.

Dėl gerb. Laimos Keraitienės galiu pasakyti tik tiek, kad aš jos visai nepažįstu, ji buvo paminėta mano 6-os dalies A. P. P. įžangoje, kaip Rokiškio rajono tarybos Komisijos laisvės kovoms įamžinti narė. Ši komisija man skyrė atitinkamą sumą pinigų išleisti minimai knygai, o su gerb. L. Keraitiene aš nepalaikau jokių asmeninių, nei „diplomatinių“ santykių. Be to ir tas žodis teksto gale – Anglija, neaišku, ką tai reiškia. Ar čia slapyvardis, ar pseudonimas? O gal turima mintyje, jog ši informacija atėjusi iš Anglijos?

Per 80 karininkų

Lietuvos kariuomenėje 2002-aisiais metais tarnavo apie 80 nelietuviškomis pavardėmis karininkų ir seržantų, užimančių strategiškai svarbius postus. Nesiimu spręsti, daug ar mažai. Tiesiog noriu pabrėžti, jog į šį skaičių įtraukiau tik tuos kariškius nelietuviškomis pavardėmis, kurie vadovauja kuopoms, batalionams, departamentams, brigadoms, kurie eina svarbias pareigas štabuose. Dirbančių valgyklose ar skalbyklose neskaičiavau.

Štai tik keli 2002-ųjų duomenys. Gynybos štabo viršininkas – pulkininkas Vitalijus Vaišnoras–Kostrubinas. „Geležinio Vilko" brigados S 3 skyriaus viršininko pavaduotojas – majoras Anatolijus Malyškinas. Motorizuotojo pėstininkų bataliono Panevėžyje štabo viršininkas – kapitonas Igoris Maksimovičius. Inžinerijos bataliono Kaune kuopų vadai – Aleksandras Karpinskis ir Pavelas Jelkinas. Vakarų karinės apygardos štabo viršininkas – pulkininkas leitenantas Sergejus Drasčiukas. Vakarų karinės apygardos taktinės žvalgybos vyr. specialistas – seržantas Andrejus Babachinas. Tos pačios brigados G 4 skyriaus viršininkas – majoras Nikolajus Dobržinskis. Dragūnų bataliono Klaipėdoje S 2 skyriaus viršininkas – kapitonas Jurijus Gorbunovas. Karinių jūrų pajėgų štabo viršininkas – komandoras Olegas Mariničius. Karo akademijos viršininko pavaduotojas – pulkininkas leitenantas Aleksandras Kucharevas. Karo akademijos kapitonų kursų viršininkas – pulkininkas Olegas Kirjanovas. Mokymo ir doktrinų valdybos vado pavaduotojas – pulkininkas leitenantas Vasilijus Apiševas. KAM Generalinės inspekcijos vyr. inspektorius – majoras Vitalijus Radionovas. Gynybos štabo Topografijos skyriaus viršininkas – majoras Apolonas Timofejevas. Gynybos štabo Tarptautinių operacijų skyriaus viršininkas – pulkininkas leitenantas Aleksandras Temnolonskis. Gynybos štabo Informacijos sistemų organizavimo skyriaus elektroninės apsaugos vyr. specialistas – vyresnysis leitenantas Viktoras Kucenko. Karinių oro pajėgų Tarptautinio bendradarbiavimo ir integracijos skyriaus viršininkas –  majoras Jurijus Gvozdas, tarptautinio bendradarbiavimo karininkas – vyr. leitenantė Tatjana Avdej. Karinių oro pajėgų 1-ojoje aviacijos bazėje strategiškai svarbias pozicijas užima majoras Sergejus Chochlovas, majoras Andrejus Boičišinas, majoras Sergejus Parchomenko, vyresnysis leitenantas Aleksandras Jakovlevas, kapitonas Vitalijus Gotoveckis, kapitonas Sergejus Nedopiokinas ir viršila Viktoras Fomičiovas. KOP 2-osios aviacijos bazės štabo viršininkas – majoras Viktoras Krivobokas. Oro erdvės kontrolės centro Karmėlavoje vadas – majoras Viktoras Samochinas.

Šiuos duomenis skelbiu ne todėl, jog noriu pareikšti nepasitikėjimą karininkais, kurių pavardės – nelietuviškos. Istorija byloja, jog rusai kai kada yra net didesni Lietuvos patriotai už pačius lietuvius. Tiesiog noriu pademonstruoti, kokie iš tiesų tendencingi buvo žurnalistės I. Sklepovič klausimai. Juolab kad 2003-aisiais į atsargą nebuvo išleistas nė vienas nelietuvių tautybės karininkas, kai kuriems jų suteikti aukštesni karininkų laipsniai, jie perėjo dirbti į kitus, ne mažiau svarbius, departamentus ar skyrius. Nepaisant to, kad dauguma jų į mūsų kariuomenę atėjo 1992-aisiais – po Sausio 13-osios ir rugpjūčio pučo Maskvoje. Tačiau KAM Viešųjų ryšių departamento vadovybė dėl I. Sklepovič laidos nesikreipė į G. Songailos vadovaujamą komisiją, nepasidomėjo, ar I. Sklepovič klausimuose nėra nacionalinės nesantaikos kurstymo požymių.

                     ………………………………………………………………………………

ALGIRDAS STATKEVIČIUS

(2010 m.)

Apie Algirdą Statkevičių ne kartą man teko girdėti dar anais sovietiniais metais klausantis užsienio radijo stočių. Pamenu, didžiulis ažiotažas kilo, kada A. Statkevičius sovietinių saugumiečių dėka buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę priverstiniam gydymui. Nors, kaip žinia, tuometinė sovietinė spauda apie tai nieko nerašė, bet retkarčiais tekdavo išgirsti Vilniaus radijo labai trumpus paburnojimus šito žmogaus adresu. Tai vis iš tų pačių čekistų ruporo.

Su gerb. Algirdu susipažinau jau gana jo garbingo amžiaus metais. Sudarydamas „Laisvės kovotojų prisiminimų“ knygą, nutariau, kad į ją reiktų įtraukti ir žmonių, ypatingai nukentėjusių nuo sovietinio genocido, prisiminimus. Kadangi jau prieš tai artimiau teko susipažinti su buvusiu Dzūkijos partizanu Antanu Petrikoniu, kuris ir pasiūlė man pasišnekėti su Algirdu. Jiems teko kartu kalėti Rusijos lageriuose, su juo buvo gerai pažįstami.

Algirdą aplankiau 2010 03 18 Vilniuje. Išvydau jau gerokai pagyvenusį žmogų, kiekvieną jam užduodamą klausimą reikėjo pakartoti, supratau, kad Algirdas labai neprigirdi. Ant stalo jis man sudėjo visas savo parašytas ir išleistas knygas ir be užuolankų ėmė pasakoti apie save:

„Gimiau 1923 m. balandžio 1 d. Pusdešrių kaime, Sintautų valsčiuje, Šakių apskrityje. Šeimoje buvome penki vaikai; dvi seserys ir trys broliai. Tėvas jaunas būdamas prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvažiavo į Ameriką, ten susituokė su Beržinskaite, dirbo anglių kasyklose, paskui grįžo į Lietuvą ir nusipirko ūkį tam pačiam Pusdešrių kaime šalia Valakbūdžio miestelio...“

Algirdo gyvenimas buvo ne laurais klotas: karas, vokiečių desantininkų mokykla, grįžimas į Lietuvą, lageris, mokslai universitete, darbas gydytoju, vėl areštas, priverstinis gydymas Rusijos psichiatrinėse ligoninėse, priverstinis išsiuntimas į JAV, po Atgimimo vėl grįžimas į Lietuvą, visa tai aprašyta ir mano užrašytuose jo prisiminimuose.

Nuo 1991 m. iki 2006 m. Algirdas Statkevičius parašė ir išleido 21 knygą. Šiais metais išėjo jo dar viena knyga. Daugiausia tai filosofiniai, psichologiniai traktatai, parašyti remiantis įvairių pasaulio filosofų, psichologų, politikų citatomis bei teorijomis.

Gana įdomi ir jo poezija. Tai vienintelė poezijos knyga „Balsas iš laisvės kapo“, kurią jis išleido 2008 m.

Po mūsų pokalbio tų pačių metų rugsėjo 9 d. iš Algirdo gaunu laišką. Vieno lapo laiškas parašytas ranka, pabaigoje dar uždėtas raudonas apvalus antspaudas, ant kurio užrašas: „Lietuvos respublika. Vilniaus miestas. Doros kultūros sąjunga.“ Čia pacituosiu visą laiško turinį ištisai:

   ............................................................................................................................

   „Gerbiamas Romai Kaunieti, labai dėkoju jums, kad daug straipsnių ir knygų rašote apie jau tolokai praėjusių Lietuvos dešimtmečių kovotojus ir vykdytas kovas dėl nepriklausomybės atgavimo.

   Kaip žinote, tų kovų aktyviu dalyviu buvau ir aš. Kovodamas daug ką rašiau. Iki dabarties aš atspausdinau ir išleidau 26 knygas. Yra keletas užsienio kalbomis parašytų, bet neišleistų knygų. Taip pat yra surinkta labai daug įvairių doros, kultūros, filosofijos ir kitomis temomis parengtų straipsnių bei minčių, laukiančių įforminimo į vieną didesnės apimties knygą.

   Toje knygoje turėtų būti aiškiai užfiksuota bendra kovų kilmės, esmės bei prasmės siekiamos pergalės idėja.

   Jeigu kas nors iš aukšto lygio patriotų sutiktų parašyti vieną tokį veikalą, turintį siekiamos pergalės idealo dvasią, aš paaukočiau daug ką. Kartu su pilnoje mano nuosavybėje esančiu žemės sklypu, kuris randasi Vilniaus mieste ir kuris yra dokumentiškai įformintas man, bet kurią dieną pas notarą galėčiau padovanoti kitam aukšto lygio patriotui kartu su kitokiomis gėrybėmis. Pageidaučiau tai padovanoti Jums ar panašiai mąstančiam, tėvynės labui aktyviai dirbančiam aukšto lygio patriotui.

   Linkiu geriausios sėkmės darbe. Tuo pačiu apie mano pateiktąsias mintis laukiu greito atsakymo iš jūsų.

   Algirdas Statkevičius (parašas) Doros-Kultūros sąjungos (DKS) pirmininkas. 2010 09 09.“      

   .................................................................................................................................

Gavus šį laišką, ilgai galvoti nebuvo kada, aš jau save per daug gerai pažįstu ir mano apsisprendimui nereikėjo net gaišti laiko. Viena tai, kad aš pats nespėju savo užsibrėžtų darbų užbaigti ir jų dar nė galo nesimato, o kita – kaip aš beparašyčiau, kaip besudėliočiau jo tuos dokumentus į vieną knygą, jis tikrai nebus mano darbu patenkintas, iškils problemų. Be to, kaip jis man tą žemę galės padovanot, jeigu yra jo dar ir kiti šeimos nariai, kurie tikrai užprotestuos šitą jo žingsnį.  

Aš suprantu, jog šiandien žemė Vilniaus mieste tikrai turi milijoninę vertę, bet kur aš ją dėsiu, ką aš su ja darysiu? Jeigu žmogus nori išleist didelės apimties knygą, ji tikrai atsieitų apie 60-70 tūkstančių šiandieninėmis kainomis, bet tai ne milijonas. Supratau, kad žmogus absoliučiai ne materialistas, kad tautinės idėjos jam aukščiau visko. Jei tą žemę jis numatęs aukoti tai idėjai ir jei į jo užmanymą daugiau nieks nereikštų pretenzijų, tikslingiausia būtų jam tą žemę parduoti ir už tuos pinigus įkurti specialų fondą remti rašančius ir leidžiančius panašius leidinius. Bet čia dar yra vienas didelis „bet“: gerb. Algirdas jau gerokai peržengęs 80-ies metų amžiaus slenkstį, o be to,  kaip mane informavo jo žmona, Algirdas sergantis kažkokia alzheimerio ligos forma. Nors atsakymo į jo laišką aš jam negalėjau neparašyti, tai jau mano asmeninis reikalas, vien dėl to, kad žmogus šiek tiek apsiramintų.    

   .....................................................................................................................

 Gerbiamas Algirdai Statkevičiau,

   laišką Jūsų gavau ir skubu rašyti atsakymą, nors dėl Jūsų siūlomo projekto kol kas nieko konkretaus negaliu pasakyti. Supratau, kad tai didelis darbas, kuris iš sudarytojo pareikalautų gal ir ne vienerių metų...

   Iškart galiu pasakyti tik tai, kad nieks kitas, nors ir profesoriumi būdamas, už Jus niekada to geriau nepadarys. 

Sekundei atsigręžkite į save ir pamąstykite: ar yra dar kitas toks žmogus Lietuvoje, kaip Jūs, kuris būtų parašęs ir išleidęs panašia tema tiek knygų? Aš manau, kad kito tokio žmogaus Lietuvoje nėra. Jūsų yra specifinė tema, kurią plėtoti galite tik Jūs pats ir joks kitas to darbo nepadarys taip, kaip Jūs norėtumėt, arba taip, kad būtų pasiektas tas lygis, kuris Jus visiškai tenkintų.

   Kiek aš skaičiau Jūsų knygas, ten išdėstytos Jūsų paties protu išmąstytos mintys, Jūsų daugelį metų kauptos gyvenimo patirties rezultatas, tai ne kažkieno papasakoti prisiminimai, ir visa tai dabar atiduoti į kažkieno rankas kažkokiam apdorojimui, kažkokios antologijos sudarymui ar pan., to daryti aš tikrai Jums nepatarčiau. Kita vertus, Jūs gal ir galėtumėt surasti tokį žmogų, kuris Jums padėtų atlikti tą fizinį krūvį – perrašinėjimą, temos parinkimą, knygos sudarymą, bet visą medžiagą Jūs turėtumėte pats pateikt ir sudarytoją betarpiškai „užvedinėti ant kelio“.

   Man, pavyzdžiui, reiktų ant stalo turėti nors preliminarų Jūsų sudarytą tos knygos projektėlį, tada jau galima būtų ką nors ir pamąstyt. Ko gero, tą darbą reiktų dirbti ne vienam, o ką nors dar pasitelkus į pagalbą iš bendraminčių...

   Kiek man žinoma, šiandien visi rašantys žmonės yra užimti ir kiekvienas turi savo asmeninius planus, kurie juos domina ir dėl kurių jie aukoja savo laiką ir savo gyvenimą, ir tokie žmonės nieko nedaro „ant durniaus“, o jei rasi žmogų, kuris darys už pinigus, tai taip ir padarys, kad nebus kam džiaugtis, nors jis ir bus, kaip Jūs sakote, „aukšto lygio patriotas“.

   Man jau teko sutikti gyvenime tokių „patriotų“, kurie taip pat rašė, kažką darė, bet iš to buvo maža naudos. Čia neužtenka vien patriotizmo, bet reikia dar ir supratimo, karštos kūrybinės ugnelės ir pasiaukojimo tam darbui.

   Atleiskite, manau, Jums nereiktų to aiškinti, Jūs ir taip gerai žinote, kiek žmogus turi dirbti, aukotis rašydamas, ir būna skaudu, kada įdėjęs tiek vargo ir vilčių į savo kūrinį, lieki nesuprastas ir dar kažkieno apiburnotas. Tai aš asmeniškai jau ne kartą esu patyręs, visokių pagrasinimų ir pan., kadangi mano rašoma tema susijusi su daugelio žmonių asmeninėmis tragedijomis ir išgyvenimais pokario laikotarpiu.

   Kalbu atvirai, kad ir turint sudarytą medžiagą, to dar neužtenka, ją reikia dar išleist, kas kainuoja gana brangiai, ir čia jau kalba būtų apie pinigus. Leidyklai nepasiūlysi nei žemės sklypo, nei namo ar pan., jai reikia grynų pinigų. O kad juos gautum – jau atskira tema... Mano knygų leidybą rėmė kai kurie verslininkai, miestų savivaldybės, Amerikos lietuviai ir už tai aš likau jiems tik dėkingas, kadangi tokių didelių pinigų, skaičiuojamų dešimtimis tūkstančių, aš neturėjau.

   Baigdamas dar kartą norėčiau priminti, jog būtų gerai, kad Jūs sudarytumėt preliminarų planelį ar projektėlį, ką Jūs pageidautumėte konkrečiai matyti sudaromam leidinyje, kad aš galėčiau kam nors iš savo bendraminčių parodyti ir pasitarti dėl tokio leidinio sudarymo ir išleidimo.                     

                       Su pagarba                    Romas Kaunietis

Panevėžys, Tulpių 19–93

Tel. 8 45 460479

2010 09 14

                   .........................................................................................................................................

Atsakymo į šį laišką taip aš ir nesulaukiau. Spalio 17 d. man paskambino Algirdo žmona Onutė ir pranešė, kad dingo Algirdas. Atseit, penktadienį 8 val. ryto apsirengė ir išėjo kažkur nieko nepasakęs. Moteris susirūpinusi klausia, gal kartais jis pas mane atvažiavo, bet pas mane jo nebuvo. Kreipėsi į miesto ligonines, į greitosios medicinos pagalbos tarnybą, į policiją, ieškojo morguose, bet žmogus tarsi į žemę skradžiai būtų prasmegęs – niekur nėra ir gana.  

Praėjo visa savaitė ir 22 d. Algirdas atsirado, jį iš ligoninės atvežė greitąja medicinos pagalba į namus. Jis aiškino, jog jam gatvėje pasidarė bloga, sunegalavo širdis, žmonės iškvietė greitąją, jį nuvežė į ligoninę ir paguldė.  

Algirdas atsirado, bet žmona niekaip negalėjo suprasti, kaip dirba mūsų policija, kaip dirba greitosios medicinos pagalbos, ligoninių personalas, jei žmogus teiraujasi dingusio artimo žmogaus, ir jam visą savaitę visur atsakoma, kad tokio nėra?

Kas čia kaltas? Be abejo, kalta visa mūsų bejausmė visuomenė, klaikus abejingumas žmogaus žmogui, susvetimėjimas, nenoras padėti ištiktam nelaimės ir daug kitų masinių ydų. Kažkur dingo tikroji meilė žmogui, gal už tai, kad per daug rašoma, kalbama ir rodoma per visas valstybines ir komercines informacijos priemones apie seksualiąją meilę, iš televizijos ekranų skamba banalios „seksualių pupyčių“ dainelės „noriu noriu, myliu myliu...“ Tai va iki ko mes prisigyvenom.

Kada žmogaus nepažįsti artimiau, gali apie jį arba labai gerą, arba labai blogą nuomonę susidaryti, todėl ir šį kartą nereikėjo man daryti galutinių išvadų, su kuriomis aš vaikščiojau nuo pat pirmo susitikimo su gerb. Algirdu. Kuo toliau, tuo daugiau nepaaiškinamų dalykų ėmė kauptis apie šio žmogaus asmenį. Jo artimieji apie Algirdą kalba atvirai ir gana įdomiai. Jie aiškina, kad jo parašytų knygų jie negali skaityti, jie daug ko ten nesupranta, jiems tos visos citatos iš kažkur ištrauktos ir surašytos į knygas labai keistai skamba, jie negali suprasti, ką ten norima pasakyti, kokias jis ten teorijas išvedinėja... Jo paties charakteris esąs labai sudėtingas, kartais jis pasižymi kažkokiuo absurdišku taupumu, šykštumu, jeigu vaikščiodamas po miestą nusiperka batoną, užeina į tualetą, ten atsisuka kraną, kur rankos plaunamos, ir tą batoną, užsigerdamas vandeniu, suvalgo, žiemą bute uždaro radiatorius aiškindamas, kad kambarys užtektinai apsišildo ir nuo įvadinių vamzdžių, o pats sėdi ir dreba nuo šalčio. Labai neaiškus ir pastarasis jo dingimas iš namų. Jeigu po savaitės žmogų į namus atvežė su greitąja medicinos pagalba, visi analizai atlikti paskutinę dieną, vadinasi, jis tą pačią dieną į ligoninę ir pateko... Tai kur jis buvo savaitę prieš tai? O mes koneveikiam policiją, ligoninę, greitosios medicinos pagalbos tarnybas, kad jos nieko negali pasakyti...  

AMERIKA AMERIKA...

Kada vaikystėje po tėvų tremties glaudžiausi pas Jakučionius, mano ir dėdės Vitaldo lovos stovėjo kamarytėje. Prieš miegą dėdė man daug pasakodavo apie Ameriką, apie savo brolį Mamertą, seserį Petronėlę, o aš klausydavausi ausis ištempęs ir vis klausdavau dėdės, kada mes važiuosime į Ameriką. Dėdė mane patikindavo: kai aš užaugsiu, tada važiuosim į Ameriką, aplankysim ten gyvenančius mūsų gimines. Kartais pajusdavau, kad dėdė Vitaldas, man bepasakodamas visokias istorijas apie Ameriką, užsnūsdavo ir imdavo knarkti, o aš ilgai neužmigdavau ir vis svajodavau apie Ameriką. Iš dėdės Vitaldo sužinojau, kad į Ameriką reikia plaukti laivu labai ilgai, apie du mėnesius, kad Amerika nuo mūsų labai toli. Ameriką tada įsivaizdavau kaip didelį miestą, kuriame gyvena labai daug žmonių. Tokie mano vaikystės prisiminimai apie Ameriką. Vėliau, kai paaugau ir jau lankiau mokyklą, kiekviename „Tiesos“ laikraštyje teko matyti karikatūras, išjuokiančias Ameriką ir amerikonus. Amerikonai buvo vaizduojami drūtais pilvais, su aukštais „cilinderiais“ ant galvų. Po karikatūromis buvo ir „Dėdę Semą“ pašiepiantys užrašai. Nesigrožėjau tomis karikatūromis, bet iš tų piešinių buvau susidaręs vaizdą, kad visi amerikonai nesveikai stori, panašūs į kiaules. Tokį amerikiečių įvaizdį mums reklamavo sovietinė okupantų spauda. Nors, kaip nebūtų keista, jie labai greit pamiršo, kad būtent amerikiečiai juos ką tik neseniai buvo išgelbėję iš galutinio kracho, spėjo ateiti jiems į pagalbą ir atmušti vokiečių tankus nuo Maskvos.

Vėliau teko ir keletą knygų skaityti apie Ameriką. Ypač mane buvo sudominusi Juozo Baltušio knyga „Tėvų ir brolių takais“. Po to skaičiau Alberto Laurinčiuko „Trečioji dolerio pusė“. Tai tikrai šūdina knyga, vien melas ir purvas, rašė žmogus pagal KGB užsakymą. Tuo net neabejoju. Tokie buvo laikai...

Kokia likimo ironija! 1993 m. rugpjūčio 28 d. mano dukra Neringa, ką tik baigusi Vilniaus universitetą, išvyko į Ameriką. Tada ji kalbėjo, kad skrenda tik pasisvečiuoti į Sietlą pas amerikietę Jo (Džo). Ir kas galėjo patikėti, kad ji iš mūsų atsiskirs ir pasiliks ten gyventi. Iš pradžių Sietlas, po to Čikaga ir pagaliau – Kansas City.  

1995 metų rugpjūčio mėnesį ji dar apsilankė Lietuvoje, pasiėmė savo dukrytę Ramintutę, seserį Živilę ir visos trys iškeliavo. Živilė išvažiuodama taip pat šnekėjo, kad ne ilgiau kaip pusei metų, po to žadėjo grįžti į Lietuvą, bet jos gyvenimo takelį likimas irgi pasuko taip, kaip ji net nesvajojo. Amerikoje susirado draugą, ištekėjo ir pasiliko gyventi Čikagoje. Nesitikėjau aš, o labiausiai nesitikėjo žmona, kad mūsų vaikai paliks tėvus ir išskris toli už Atlanto, kad gyvens Amerikoje, kad ten sukurs šeimas, kad mūsų anūkai bus Amerikos piliečiai ir kažin ar kada jie prisimins, ar ilgėsis tolimo krašto, iš kurio atskrido jų tėvai, kuriame gyveno jų seneliai ir proseneliai.

Pagaliau išsipildė ir mano vaikystės svajonė pamatyti Ameriką, aplankyti ten gyvenančias dukras, anūkytę Ramintą ir atšvęsti dukros Živilės vestuves. Dar prieš išskrisdamas pradėjau rašyti dienoraštį, kurio kai kuriuos skyrius čia ir pateiksiu.

1998 10 23, 7 val. 20 min. Iš Vilniaus lėktuvas vėlavo pusvalandį. Pakilome sėkmingai, skridome per Klaipėdą, Baltijos jūrą, siekėm Švedijos krantus ir nusileidome Olandijoje, Amsterdamo oro uoste. Akimirką labai suspaudė širdį: tarsi džiaugsmas, tarsi liūdesys, nes prisiminiau 1989-uosius metus, kai paskutinį kartą skridau į Sibirą ir atgal. Tada taip pat buvo ir linksma, ir liūdna, kadangi išsipildė didžiausia mano gyvenimo svajonė – parsivežiau į gimtinę tėvelio palaikus. O dabar skrendu į Vakarus, į tą daugelio mano tautiečių išsvajotąją Ameriką, skrendu kaip laisvas žmogus ir iš dešimties kilometrų aukščio jaučiu žemės trauką, žinau, kad čia po manim niekada nebuvo įžengusi okupanto Ivano koja, čia gyvena žmonės, nematę rusiškos vergijos, neregėję Sibiro ir negirdėję apie mūsų brolius ir seseris, kurie ištisą dešimtmetį su ginklu rankose kovojo prieš raudonuosius atėjūnais iš Rytų. Monotoniškas lėktuvo variklių gaudesys mane tarsi nukėlė kelis dešimtmečius atgal. Šluosčiau ašaras nesuprasdamas – ko gi aš dabar verkiu? Tikriausiai per daug realiai pajutau tą jausmą, kad esu laisvas žmogus, kad jau nebe vergas esu. Aš tarsi laisvas padangių paukštis, išskleidęs sparnus, jokie NKVD, jokie stribai, kurie tiek metų tyčiojosi iš mūsų, daugiau man nebebaisūs. Jie pasiliko istorijos šiukšlyne, o aš štai skrendu pamatyti pasaulio, pamatyti, kaip gyvena laisvi žmonės, apie ką jie svajoja, kokiu oru kvėpuoja... Juokinga. Ar ne? Iki lėktuvui išskrendant į Čikagą, tris valandas teko pasitrainioti Amsterdamo oro uoste. Gerai, kad susiradau dar vieną bendrakeleivį iš Kauno. Jis rodė man savo pasą, kuriame buvo pridėta dešimtys spaudų. Ir kokioje valstybėje tik jis nebuvęs... Jis man aiškino, kad olandai dideli internacionalistai, be jokių kompleksų kuria šeimas su juodaodžiais, japonėmis ir pan.

1998 10 23, 14 val. Jau sėdžiu Olandijos BOING-747. Tai ne lėktuvas, o skraidanti daržinė (toks mano, lietuvio kaimiečio, palyginimas). Žmonės sėdi dviem aukštais, viršuje – biznio klasė. Ten, matyt, nėra juodukų? O aš apatiniame aukšte. Čia daug negrų, indų ir kitų tautybių nematytų, nepažįstamų žmonių. Eilėje dešimt kėdžių, eilių apie trisdešimt. Laisvų vietų nemažai yra... Stiuardesės visiems išdalino ausines. Apsidžiaugiau, kad gavau tokias geras, parsivešiu į namus, bet kėdės kaimynas mane perspėjo, kad į rankinę nedėčiau, jas reiks grąžinti, jos skirtos muzikai klausyti. Net nukaitau... Vis tas sovietiškas godumas... Tokia bloga „liga“ mes visi apkrėsti. Teks gydytis...

Šita „daržinė“, kurią žmonės vadina BOINGU, pajudėjo 14 val. 15 min. Užsisegėm diržus ir... su Dievulio palaima – aukštyn į padanges! Pakilom į reikiamą aukštį, galiu ir vėl rašyti. O koks komfortas! Televizija, čia dar tau šypsosi stiuardesė, pila viskio į stiklinę, paduoda sūdytų žemės riešutų. Šiaip taip prarijau, laukiu, kada vėl ko atneš. Atnešė karštą drėgną servetėlę veidui, rankoms nusišluostyti.  Tik pakeli akis, pažiūri kairėn, dešinėn – aplink besišypsančios stiuardesės. Apkvaitau nuo jų grožio... Viskis kalė į galvą... Nors jų kalbos nesupratau, bet akys akys! Dangiškos, tarsi tų angeliukų, skraidančių aplink Boingą... Tiesiog norisi dainuot... Mano kolega Juozas irgi pralinksmėjo, kalbina mane, o aš vos spėju rašyti. Televizija rodo kažkokį filmą, retkarčiais parodo ir mūsų lainerio skridimo trajektoriją. Skrendame virš Šiaurės jūros, lėktuvas daro posūkį Atlanto link. Praeis aštuonios valandos ir būsim kitapus jo arba jame – po vandeniu... Stop! Taip negražu galvoti, dar ką negera prišauksiu...  Žemai žemai Apačioje matosi baltų debesėlių keteros. Gaila, kad sėdim tiesiog ant sparno (mano vieta 31H), gal matytųsi laivai Atlanto vidury. Dabar 16 val. 35 min. Laikas susimaišė, reiktų atsukti laikrodį atgal, bet nežinau, kuri dabar tiksli valanda. Už borto – minus 60 laipsnių pagal Celsijų. 17. 40 val., skrendame palei Grenlandijos krantus. Aukštis – 10 000 m., greitis – 896 km/val. Toli matau vien baltus debesų kalnus, kiek arčiau – tarsi balti laivai... Kokia nykuma! Argi kas ten gyvena? Knygose rašo, kad gyvena. Pasirodo, skridome virš Islandijos, Reikjaviko. Gaila, kad jo nemačiau, tik sielos artumą jutau tam kraštui – juk jie pirmieji pripažino mūsų nepriklausomybę. Didelė garbė tai šaliai, tam kraštui, kuris pirmas išdrįso rusiškai „meškai“ įgrūsti karštą geležį į dantis ir drąsiai visam pasauliui pasakyti, kad Lietuva verta laisvės ir nepriklausomybės. Šaunuoliai islandai! Jiems tris kartus: Valio! Valio! Valio!

18 val. Grenlandijos ledynai dingo iš horizonto... Apačioje vandenyne vis dar matėsi daug baltų pailgų kaip cigarai siluetų, kurie tarsi veidrodžiai atspindėjo skaisčiai ryškią baltą spalvą, tiesiog spigino į akis. Tai ledkalniai.  Dabar 20. 15 val. Lietuvos laiku jau būtų naktis, bet mums šviečia saulutė, pagal šią juostą dabar 13  val. Visiškai pasiklydau laike. Tarsi miegas imtų, bet užmigti negali. Tarsi norėtųsi dar konjako, bet kažkodėl irgi niekas neatneša. Liko skristi dar apie tris valandas. Žmonės vaikšto, kurie miegojo – prabudo, nerimauja, nes visiems atsibodo ilgas sėdėjimas. Esame netoli Kanados, o gal jau virš jos... Taip. Šiuo metu mes jau virš FORT GEORGE miesto Kanadoje. Iki Čikagos liko 1900 km. Tai du kartus toliau negu nuo Lietuvos iki Maskvos. Apačioje tarsi balto pieno jūra baltapūkiai debesėliai...

Šiandien spalio 24 d. AŠ JAU ČIKAGOJE. Kaip mane sutiko Čikaga, nebepasakosiu. Norėčiau trumpai apibūdinti visus formalumus, kuriuos turėjo atlikti mano dukra Živilė prieš ištekėdama už Ron Paliska. 1998 metų spalis. Buvo pranešta, kad nuo 18 val. jaunavedžiams bus repeticija, reikės važiuotį į bažnyčią repetuot, rodys, kaip turėsiu vesti dukrą prie altoriaus. Keisti pasirodė man amerikietiški papročiai. Po to sakė – reiks eiti į restoraną vakarieniauti. O, Dieve! Nuvažiavome į bažnyčią 18 val. Čia jau buvo atvykę Rano seneliai, pusbroliai, draugai, su visais mane supažindino. Gerokai pavėlavę atvyko ir Rano tėvai. Visi labai paprasti žmonės, šypsosi... Bažnyčia labai moderniška, kunigas gal kiek už mane vyresnis, aukšto ūgio, labai malonus. Repeticija vyko apie pusantros valandos. Mokė, kaip jaunieji ir visa juos lydinti kompanija turi elgtis. Pagrindinė mano „misija“ – įvesti dukrą į bažnyčią, nukelti jai nuo akių vėliumą, pabučiuoti į skruostą, paduoti ranką jaunikiui ir pasitraukti į kairę pusę prie suolų. Sakė, kad už „šliūbą“ tėvai sumokėjo du šimtus dolerių. Kunigas gyvena turtingai, turi „Kadilaką“. Kaip ir pas mus, be sąžinės lupa pinigus iš žmonių. Taip kalbėjo Rano tėvai, kai paprašiau papasakoti apie kunigą. Prie bažnyčios – didžiuliai moderniški apartamentai, kuriuose įrengti ofisai, pas mus tai būtų klebonija.

Po repeticijos nuvažiavome į italų restoraną. Čia buvo paruošti stalai maždaug 30-čiai žmonių. Buvo alaus, gaivinančių gėrimų, įvairių rūšių picų. Viena pica maždaug 80 centimetrų skersmens, bet ji supjaustyta gabaliukais. Kiek nori, tiek įsidedi į lėkštę. Buvo raudono itališko vyno, man dar atnešė gabalą itališko torto su romu, tiesiog tirpte tirpstančio burnoje, sakė, kad labai brangus. Restorane buvome apie porą valandų. Jaunimas gėrė alų, visi daug juokėsi, plepėjo. Tiesa, važiuojant Rano džipu į restoraną, prie jo gretimoje juostoje prisigretino jo draugas taip pat su džipu, atsidarę langus, šnekėjosi abu. Vienas viena juosta, kitas kita važiuoja. Draugas persisvėrė per langą ir perdavė Ranui mobilųjį telefoną, o greitis apie 80 km/val. Kai manęs paklausė, kaip aš į tai žiūriu, pasakiau, kad tai nesubrendėlių darbas. Mašina prie mašinos keturiomis eilėmis lėkė. Ranas pasakė, kad taip gali elgtis tik policininkai, o jie, pasirodo, abu tokie ir yra.

1998 10 29. Apsilankiau Živilės darbovietėje, nors ji tą dieną nedirbo. Apėjom labai prabangias parduotuves, susitikom dar vieną lietuvaitę iš Panevėžio, kuri dirbo kvepalų parduotuvėje – per valandą uždirba apie dvylika-penkiolika dolerių. Siūlė ir Živilei per laisvadienius padirbėti prie pasiūlos stalelių, taip pat už maždaug tokį atlyginimą. Vakare lankiausi pas Živilę su Neringa ir Ramintėle, išgėrėm du butelius labai skanaus raudono vyno, paklausėm lietuviškos muzikos, pašokom, padainavom. Jos daug pasakojo apie Čikagon po Atgimimo atvykusius lietuvius.  Supratau – beveik visi žemo intelekto žmonės. Dauguma jų Lietuvoje buvę reketininkai, visokio plauko banditėliai. Čia, žinoma, ta jų veikla nutrūko, čia kita tvarka. Apskritai apie jaunesnės kartos lietuvaičius amerikiečių nuomonė labai prasta. Lietuvių klubuose ir baruose vyksta muštynės, peštynės, jie tiesiog teršia Lietuvos vardą. Neringa ne vienam čia atvykusiam geranoriškai padėjo įsikurti, bet vietoj padėkos sulaukė šmeižto.

1998 10 30. Živilytės vestuvių diena. Neringa su Raminta išvažiavo pas merginas ruoštis, o mane paliko laukti Povilaičių – Dariaus su Sonata. Jie turi atvažiuoti ir mane paimti. Darius Povilaitis – prieškarinės Lietuvos Vidaus reikalų ministro Augustino Povilaičio, kurį 1940 m. bolševikai su Saugumo ministru Kazimieru Skuču sušaudė, anūkas. Atvažiavo jie beveik trečią, o išvažiuoti reikia penkiolika po trijų. Darius ką tik iš darbo, net nepavalgęs. Aš greit jiems padėjau ko užkąsti, o pats baigiau rengtis fraką, kuris buvo išnuomotas už 100 dolerių iš vestuvinių drabužių nuomos punkto (tik vyrams). Per penkias minutes nuvykom į bažnyčią, radom tik keletą giminaičių, kunigą, po 10 min. ilgu ilgu baltu „Linkolnu“ atvažiavo ir jaunoji su merginomis. Automobilio nuoma valandai kainavo 140 dolerių. Viduje vietos maždaug dvylikai žmonių, baras su įvairiausiais gėrimais. Atsirado ir fotografas, kaip supratau, savo srities specialistas, jo profesionalus fotoaparatas su daugybe blyksčių. Susirinko visa svita, o filmuotojo nėra. Živilė pasakė: jei filmuotojo nėra, ji neis prie altoriaus. Vyrai ir mobiliaisiais, ir racijomis ieškojo filmuotojo, o jis kažkur dingęs. Apie pusantros valandos jo laukėm, bet jis taip ir neatsirado. Tada viena moteriškė, iš Rano giminės, atsivežė vaizdo kamerą, ir pagaliau prasidėjo iškilmingoji dalis. Mes su Živilyte stovėjome prie bažnyčios laukųjų durų ir laukėme, kol užgros Bethoveno Devintąją simfoniją. Kai visi suėjo į bažnyčią, pasigirdo iškilmingoji simfonijos dalis. Tada mes su dukra baltu kilimu įėjom į bažnyčios vidų. Jaučiau, kad visai nesijaudinu, akis kreipiau žemyn, stebėjau, kad tik nesusipintų kojos ir neišsitiesčiau bažnyčios vidury, iškilmingai skambant simfonijai... Visi žiūrėjo į mus, o mudu su dukra, regis, ne ėjom, o plaukėm ant balto debesėlio. Privedžiau Živilę prie kunigo, atlikau visus formalumus, kaip man buvo liepta, kunigas jauniesiems garsiai kažką pasakė, nusijuokė, tada ir visa bažnyčia ha ha ha, kai kurie net nusikvatojo. Kaip vėliau sužinojau, kunigas jauniesiems priminė: kad ir nėra filmuotojo, vis vien nutarėt tuoktis... Toks ir jumoras.  

Mišiose giesmes giedojo kažkokia garsi Čikagos operos solistė, du pabroliai skaitė šventojo Rašto ištraukas, kunigas dalijo komuniją. Išpažinties nereikėjo eiti. Vieni komunijos plotkelę ėmė į rankas, kitiems dėjo į burnas. Komunijos plotkelė – storas paplotėlis. Aš irgi paėmiau. Švč. Sakramentas, pasirodo, ne centriniame altoriuje kaip pas mus, o šone, kiek tolėliau. Einant per bažnyčios centrą nereikia atsiklaupti. Kunigas mišių metu geria vyną, valgo komuniją, panašiai  kaip ir Lietuvos bažnyčiose, tik viskas labai supaprastinta. Pasakojo, kad parapijiečiai daug aukoja bažnyčiai, o bažnyčia per metus milijoną dolerių skiria Romos popiežiui. Kelerius metus milijonų nepervedė Vatikanui, tad pasistatė didelę modernią bažnyčią, įsirengė naują kleboniją.

Po bažnytinių apeigų važiavome apie 30 km į pokylių namus, kur turėjo vykti vestuvių puota.  Atvykome apie šeštą valandą po pietų, o pokylis baigėsi pirmą valandą nakties. Salė didžiulė, žmonių apie tris šimtus. Yra barai, kuriuose gali gerti dykai, kiek širdis geidžia. Salėje pristatyta daug apvalių stalų, už kurių gali susėsti maždaug po dešimt žmonių. Programos vedėjas vadovavo ne tik šokiams, bet ir pats grojo. Žinoma, ne pats, jo aparatūra: diskai, kasetės, šviesos efektai. Kai visi susėdo už stalų, vyriausiasis pabrolys tarė kelis pasveikinimo žodžius jauniesiems, po to buvo jaunųjų valsas, o po jaunųjų valso turėjau aš, nuotakos tėvas, šokti su ja. Šokome valsą pagal E. Kučinsko dainuojamą dainą „Baltijos akmuo“.  Pastebėjau, kad retas kuris amerikietis moka šokti klasikinį valsą. Mudu su Živile šokome, o visa salė plojo, šaukė, švilpė. Kai baigėme šokį, dar ilgai griaudėjo audringi plojimai. Iškart po to teko šokti net su keliomis Amerikos lietuvaitėmis. Živilė ir Neringa sakė, kad su manimi labai norėjo pašokti ir daugiau amerikonkų, bet aš jau lėkiau į lauką atsikvėpti. Grįžtant į salę ir seni, ir jauni man tiesė rankas, sveikino, prisistatinėjo, kai kurie kvietė užsukti pas juos... Vėliau man Sonata pasakė: „Kai jūs su Živile šokote, amerikonai plojo, o mes verkėme...“. Merginos ant didelių padėklų po salę nešiojo įvairius užkandžius ir siūlė visiems. Prie stalų atėjo tos pačios merginos ir kiekvieno klausė, kokį jautienos kepsnį atnešti: silpnai ar gerai iškeptą. Pasakiau, kad gerai iškeptą. Netrukus atnešė ir visiems padalino kepsnius. Žiūriu, kad mano kaimynių tokie gražūs rausvi kepsniai, o manasis net juodas. Prie jo didžiulė kepta amerikietiška bulvė, irgi pajuodusi. Bandau šakute tą kepsnį, bet šakutė nelenda, kietas kaip akmuo. Sakau Neringai, kad man sudegusį kepsnį atnešė. Nėringa ir sako: „Taigi, tėte, tu prašei gerai iškepto, tai tau tokį ir atnešė“. Šiaip taip pusę kepsnio sutvarkiau, o kitą pusę palikau lėkštėje. Taip ir likau pusiau valgęs, pusiau nevalgęs.

Visi buvo linksmai nusiteikę, gal kiek ir išgėrę, bet pasigėrusio nė vieno nepastebėjau. Su Dariumi Povilaičiu pavaikštinėjome po golfo laukus. Medžiai prikabinėti mažų lempučių, šviečia tarsi žvaigždutės nukritę ant žemės, vaizdas nepakartojamas. Į namus grįžome apie antrą valandą nakties. Mus su Ramintėle paliko, o Neringa su draugais dar išvažiavo švęsti į barą. Grįžo jau paryčiais.

1998 10 31. Atsikėliau dvyliktą valandą. Paskambino iš Lietuvos Neringos vyras Artūras ir pasakė, kad internete paskaitęs, jog nusižudė Jonas Balnys. Neringa iškart skambino į Lietuvą, nes Balniai buvę geriausi jų šeimos draugai, kai dar gyveno Vilniuje ir mokėsi universitete. Jonas ir man buvo gerai pažįstamas, kadangi kartu dirbome Saugumo tarnyboje, jis buvo Informacijos skyriaus viršininkas.

Živilės ir Rano vestuvėse moterų ir merginų buvo daug – trečdaliu daugiau negu vyrų. Daugelis jų smarkiai apnuoginusios viršutinę kūno dalį, ypač iš nugaros pusės. Suknelės siauros, labai išryškina visas kūno formas. Pastebėjau didelę vyrų pagarbą merginoms ir moterims. Nesvarbu, kaip jos būtų apsirengusios, kaip save reklamuotų, vyrai neturi teisės net veido išraiška parodyti, kad bando pasijuokti, pasišaipyti, apkalbėti jas ar pan. Nemačiau nė vieno vyro, kuris į moterį būtų metęs vulgarų žvilgsnį. Neringa man paaiškino, kad amerikietės moterys vyrus yra pastačiusios į savo vietą, moterį gina įstatymas. Moters ranka nepastumsi, žodžiu neįžeisi, nes gali sulaukti didelių nemalonumų. Tie lietuvaičiai, kurie čia kažkada bandė savo vulgarumu ir netaktu įžeisti vietines moteris, vargu ar jau begyvena Amerikoje. O jei gyvena, matyt, ir jie jau pastatyti į savo vietas. Šokių metu mačiau, kaip merginos labai jau gundančiai šoko, glostė trumpais sijonukais aptemptus storus savo užpakaliukus, bet vyrai į tai, kiek pastebėjau, mažiausiai kreipė dėmesį. Tiesa, kompanijoje dalyvavo ir viena juodukė. Ji labai daug šoko. Pasirodo, tai Živilės bendradarbė. Živilės paklausiau, ar negalėčiau su ja nusifotografuoti, ji kategoriškai uždraudė, nes tai jos bendradarbė gali suprasti kaip įžeidimą. Ji yra pakviesta kaip viešnia į vestuves ir laiko save lygia, niekuo nesiskiriančia nuo kitų vestuvių pokylio dalyvių.

Visgi turiu pasakyti, kad lietuvaitės gražiausios ne tik veido bruožais: aukštos, lieknos, maloniai šypsosi. Manau, pats gyvenimas jas tokiomis padarė. Amerikon atvyko tvirtos, praėjusios ne tik mokslų, bet ir gyvenimo universitetus.

1998 11 05. Apie dvyliktą valandą atvažiavo Henrikas Malukas ir nusivežė mane į klubą, kuriame jis sportuoja. Tai tikrai dėmesio vertas klubas: yra baseinas, masažo vonios, dušai, turkiška pirtis, suomiška pirtis, daug salių, kuriose pilna įvairiausių treniruoklių. Kokią tik nori, tokią sporto šaką čia gali treniruotis. Mėnesio kaina vienam žmogui – 14 dolerių. Tai labai nedaug, nors prieš tai reikia sumokėti nemažą stojimo mokestį. Klubo nariui leidžiama atsivesti svečių, šeimos narių, už kuriuos jau mokėti nebereikia. Maždaug pusantros valandos pasimaudėm, pabuvom dviejose pirtyse, o po to Henrikas važiavo į firmą, kuri presuoja senus automobilius.

Važiavom toli, bet kai atvažiavom, supratau, jog tai juodžių rajonas: maži namukai, gatvėse nė vieno balto žmogaus. Keletą namukų mačiau sudegusių, aplink baisi nešvara, šiukšlynai. Tai va dėl ko prie sovietų valdžios komunistai taip mylėjo negrus! Tik dabar tai supratau: jų gyvenamoji aplinka niekuo nesiskiria nuo Maskvos, Charkovo, Barnaulo, Orechovo, Zujevo ir kitų didžiųjų Rusijos miestų. Aukštos tvoros, amžini sąšlavynai... Ir žmonių apranga labai panaši. Tik ten su šimtasiūlėm, o čia su apdriskusiom nailoninėm striukėm.  

Ta firma, pasirodo, senų automobilių kapinynas. Teritorija aptverta aukšta tvora. Tam laužynui vadovauja vietinis lietuvis, o dirba taip pat neseniai atvykę lietuvaičiai. Čia atvažiuoja su aplūžusiais kadilakais juodaodžiai, kažką gauna iš lietuvių ir vėl išvažiuoja. Elgiasi jie panašiai kaip Lietuvos valkatėlės ar chuliganaujantis jaunimėlis. Henrikas pasakojo, kad kas trečias negras yra pabuvojęs kalėjime.

Kai atvažiavome prie šitos „firmos“ vartų, Henrikas nuėjo į vidų, o mane paliko saugoti jo automobilio. Sėdžiu užsirakinęs ir skaitau knygą. Staiga atlekia senas kadilakas, iš jo iššoka keli juočkiai, pastebėjau, kad jie atkreipė į mane dėmesį. Stengiuosi į juos net nežiūrėti, skaitau savo knygą tarsi nieko nebūtų, nors, prisipažinsiu, pasidarė neramu. Kas žino, ką jie gali iškrėsti? Juočkiai apėjo kelis kartus apie mano automobilį, taip įdėmiai, taip nepatikliai mane apžiūrėdami, o aš tik galvoju, kuo reiks nuo jų gintis, kai užpuls. Bet nieko. Pasisukiojo pasisukiojo ir dingo „firmos“ teritorijoje.

Išeidamas Henrikas pažadėjo tuojau sugrįžti, bet jau pora valandų, kaip jo nėra. Maždaug po pusvalandžio iš to laužyno sugrįžo ir juočkiai, išsinešdami kažkokias geležis, o Henriko vis nėra. Jie sėdo į savo kadilaką ir, dūmais apsipylę, iššvilpė. Dar kiek palaukiau, žiūriu, ateina ir Henrikas su dviem vyrais. Vienas aukštas, ilga nosimi, visas paišinas, bet taip panašus į mano pusseserės Birutės vyrą a. a. Stasį Trainį. Stasys tik mažesnis buvo. O kitas storulis, bet irgi baltaodis. Ateina visi kvatodamiesi. Klausiu: „Kas per juokai?“ Henrikas ėmė pasakoti, kad aš labai išgąsdinęs tuos juodukus. Anie pagalvoję, kad aš policininkas ir dabar jiems būsią riesta, mat čia jokie baltieji, išskyrus policininkus, nesirodo. Žodžiu, iš didelės abipusės baimės išėjo komedija. Šitie su Henriku atėję vyrai, pasirodo, abu lietuviai. Tas mažesnis – laužyno savininkas, o aukštesnis – darbininkas. Vyrai daro biznį. Iš senų mašinų išima detales ir nelegaliai pardavinėja, tai Amerikoje griežtai uždrausta. Jokių senų detalių į bet kokį automobilį dėti negalima. Žinoma, naujos detalės kainuoja perpus brangiau, o čia pigiai nusiperka dar visai gerą.

Kai grįžau į namus ir papasakojau Neringai, kur buvau, ta net nustėro. Sako, kad ten net policija nevažiuoja, nes nenori žūti nuo kokio juočkio narkomano. Natūralu, kad ten nesimato baltųjų, nes baltasis, patekęs į tą rajoną, gali gyvas negrįžti. Tada jos paklausiau, o kaip ten tie lietuviai dirba? Ji atsakė, kad tokie ten ir lietuviai, jeigu tarp baltųjų darbo nesusiranda.

Nesigailiu, kad pamačiau ir kitokią Čikagą, kitokią Ameriką. Pasirodo, šitas visas „juodynas“ niekur nedirba, juos išlaiko valstybė, tiksliau, mokesčių mokėtojai. Jiems už dyką stato namus, kuriuos jie parduoda ir toliau gyvena savo juodą gyvenimą. Dažniausiai tai nusikalstamo pasaulio žmonės. 

1998 11 10. Po pietų pasirodė Živilė su Ranu, nuvažiavome į policijos parduotuvę. Maniau, kad ten ką gero rasim. Pilna įvairiausių uniformų policininkams, ženklų, antrankių, visokių tramdymo priemonių, bet beveik nieko ne policininkui neparduoda, o dar kai išgirdo mane su Živile šnekant lietuviškai, mus ėmė akylai sekti. Išsirinkau gerą odinį diržą, kurį man leido nusipirkti. Išėję iš parduotuvės, pamatėme Raną stovint su kitu pažįstamu policininku ir abu juokiantis. Nesupratau, kodėl jie iš mūsų juokiasi. Pasirodo, pardavėjos pamanė, kad mes rusai, ir labai išsigando, nes juos kartą buvo rusai apvogę, todėl mus taip įdėmiai ir stebėjo. Aš pajuokavau: „Jeigu jos būtų žinojusios, kad lietuviai dar didesni vagys už rusus, būtų mūsų ir į parduotuvę neįsileidusios“.

Važiavome pas Rano senelius į Indianos valstiją. Prie Sidoro ežero jo seneliai turi vilą. Greitkeliu apie trisdešimt kilometrų kelio, bet kai patekome į trokų kamštį, važiavom apie dvi valandas. Kelių kamščiai – Amerikos tragedija. Čia niekas negali padėti – nei policija, nei prezidentas.

Indianos valstijoje žmonės užsiima žemdirbyste. Senelių vila visai prie pat ežero, yra nemažas laivas, sulankstoma prieplauka. Mūsų apsilankymo metu buvo labai didelis vėjas, sukilo didžiulės ežero bangos, tiesiog į langus vanduo tykšta, o viduje šilta, jauku. Viloje du miegamieji, virtuvė, tualetas su vonia, dušu – apartamentai tikrai dideli. Už visa tai senelis sumokėjo 104 tūkstančius dolerių ir dar 30 tūkstančių pridėjo rekonstrukcijai. Dabar tą namą galėtų parduoti už 200 tūkstančių.

Senelis orkaitėje iškepė mėsos kiekvienam po didžiulį gabalą, padarė mišrainės, skaniai  pavalgėm, pažaidėm su šunimis, kurie, regis, kartais būna protingesni už žmones, nes su jais kalbama, bendraujama tarsi su vaikais. Sutvarkiau savo mėsos gabalą, norėjau dar vieną paimti, bet niekas nepasiūlė, pusė mėsos liko nesuvalgytos. Močiutė net nepaklaususi mūsų, gal dar kas nori, paėmė nuo stalo dubenį su visa mėsa ir atidavė šuniui. Paskui Živilytei pasakiau, kad aš dar būčiau valgęs, bet atidavė šuniui... Ji tik nusijuokė: „Tėte, tai ir reikėjo valgyti. Čia niekas nesiūlo. Jei ant stalo padėta – jokių prašymų, imk, valgyk,  kiek širdis geidžia“.  O aš lietuviškai kuklus pasirodžiau...

1998 11 11. Trečiadienis. Šiandien buvome nuvažiavę į Braiton Park, po to į Market Park. Įsiamžinau prie paminklo Dariui ir Girėnui. Maždaug iki 1988 metų čia gyvavo lietuvių kolonija. Veikė didžiulė lietuviška ligoninė, bažnyčia, mokykla, o dabar čia viešpatauja juodžiai, baltaodis – vienas kitas. Važiuojant gatve mačiau lietuviškus užrašus „Palanga“, „Seklyčia“. Dukros pasakojo, kad  susirenka dar kažkiek lietuvių šitose užeigose pasidalinti savo vargais, prisiminimais. Yra baras, kuriame vakarais ulioja lietuvaičiai, tarpusavio problemas aiškinasi kumščiais ir keiksmais. Kaip ir Lietuvoje.

Pastebėjau, kad nuo paminklo Dariui ir Girėnui nuluptos kelios poliruoto granito plokštės. Tai, be abejo, juodukų darbas. Koks nuostabus parkas! Tvenkiniai, žaidimų aikštelės, jose pilna vaikų, bet visi juodaodžiai, balto nė vieno... Tokią gražią Čikagos vietelę lietuviai atidavė juodžiams... Aišku, pardavė už didelius pinigus, o patys kitur išsikraustė.          

AMERIKA PO 12-OS METŲ

Šiandien, 2011 m. kovo 11 d., Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Apie 12 val. paskambino Bolis Kemeklis ir pasakė, kad Japoniją nusiaubė devynių balų stiprumo cunamis. Persijungiau BBC televizijos kanalą, kur be jokios pertraukos ištisai rodė tos baisios katastrofos padarinius, o aš, tarsi užburtas, jau nuo ryto įsijungiau kompiuterį, atsidariau naują puslapį ir jau ruošiausi pradėt rašyt prisiminimus iš paskutinės kelionės po Ameriką, bet kažkas užsikirto ir niekaip negalėjau parašyti pradžios. Tik po poros valandų atsidarė minčių dėžutė ir baltam ekrano lape ėmiau dėliot  „paukščiukus“.

Po pirmos kelionės buvau paruošęs gana plačius dienoraštinius prisiminimus – šį kartą teko apsiriboti keletu mokyklinio sąsiuvinio puslapių, todėl teks viską prisiminti nuo pradžių ir vėl mintimis sugrįžti į tą kelionę, gal jau ir paskutinę...

2010 04 26. 6 val. 25 min. Vilnius-Varšuva.

Pirmą kartą gyvenime skridau su tokiu „trantu“, kuris dar vadinosi Boingu. Toks bjaurus propelerinių variklių gausmas užkurkė abi ausis.

Taip ir nesupratau, kokiam aukštyje jis skrido, bet iš pilko ūko taip ir neišnirom iki pačios Varšuvos. 

Varšuvoje lėktuvų terminalas maždaug keturis kartus didesnis negu Vilniuje. Muitinę praėjau be jokių užsikabinimų, reikėjo išsirengt iki apatinių marškinių ir nusimauti kojines. Kaip pikta, kada nemoki kalbos. Menkiausio niekalo reikia klaust – nesupranti, o lenkai žmonės „honoravūs“, bet kaip nešneka.

Na, rusiškai susikalbėjom, nors ir sunkiai. Kelis kartus ėjau prie uosto tarnautojų klaust, kur „gates“ į Čikagą. Kiek besidairiau, niekur nemačiau laikrodžio ir vėl ėjau klaust, kuri valanda. Lenkaitės ėmė juoktis iš manęs, nes laikrodžiai buvo ant visų sienų, reikėjo tik akis aukštyn pakelt, o aš, žioplys, žiūrėjau žemyn. Pasijutau tarsi ano anglų komiko Pono Byno personažas...

Iš Varšuvos pakilome po pietų. Čia jau visai kitas aparatas, be propelerių, bet irgi Boingas, didžiulis, ilgas, cigaro formos, viduje apie 300 keleivių, nors vietos ne visos dar buvo užimtos.

Prisiminus aną pirmąjį skrydį 1989 m., tada – per Amsterdamą, šis skyrėsi kaip diena nuo nakties. Stiuardesės be šypsenų – už konjaką mokėk, už alų mokėk, o valgyti irgi tik tiek, kad tuščias pilvas negurgėtų. Šalia jokio pažįstamo, nors rusiškai kalbančio, tik lenkiškai, angliškai. Kai paprašiau stiuardesės, kad padėtų užpildyti deklaraciją, ji iškart persuko žandus ir metė į mane piktdžiugišką žvilgsnį. Paklausė, iš kur aš keliauju, ir kai pasakiau, kad iš Lietuvos, lenkė dar daugiau sutraukė žandelius. 

Supratau, kad keleiviai iš Lietuvos lenkams „ne draugai“, matyt, jiems visi lietuviai atsiduoda mužiko prakaitu, todėl jie taip nosis suka į šoną kalbėdami su lietuviu. Gal jiems ir doleriai iš lietuvio rankų ne tuo kvapu atsiduoda? Na, bet nieko baisaus; lenkiūkštė kai ką pati užrašė į deklaraciją, kai ką aš, bet tą deklaraciją vėliau Čikagoje teko išmesti į šiukšlių dėžę, ji amerikonams netiko.

Ilga ir nuobodi 10-ies valandų kelionė per Atlantą. Nuotaika kažkiek praskaidrėjo, kada užskridome virš Amerikos žemyno. Po lėktuvo sparnais kažkur žemai žemai plaukė balkšvi debesėliai, o po jais vos įžiūrimai matėsi žemė, kalnų virtinės, ledynai ir amžini sniegynai. Iš dešimties kilometrų aukščio kažką smulkesnio neįžiūrėsi, nors padariau keletą nuotraukų per langą ir visai jos neblogos išėjo.    

2010 04 26. Čikagos vietos laiku – 15 val.

Lėktuvas labai ilgai planiravo virš miesto su giliais trūkčiojimais žemyn, kol nusileido. Kada atėjome į muitinės patalpas, čia salėje laukė apie tris tūkstančius žmonių. Aš persigandau, nes iškart nudilgė mintis: Dieve, o kiek man čia reiks stovėti? Prieš mane stovėjusiam lenkiukui rusiškai pasiguodžiau... Jis man sako: „Parodyk savo pasą.“ Aš parodžiau jam pasą, tada jis sako: „Tau čia nereikia stovėt, nes tavo pase yra viza. Eik va ten prie tuščių kasų ir tave praleis.“

Apsidžiaugiau tokia informacija ir nuėjau prie tų kasų. Paduodu dokumentus, pareigūnas man rodo, kad tas blankas, kurį pildžiau lėktuve – blogai užpildytas ir paduoda pildyt kitą – tuščią. Užpildyt tai užpildyt, bet kaip? Angliškai tai aš nemoku. Tada aš jam ir sakau: „Ai daunt spyk ingliš.“ Pareigūnas tik nusišypsojo ir liepė, kiek toliau paėjus už jo, stovėt ir laukti. 

Aš stoviu, atėjo policininkas ir paprašė eiti kartu su juo. Einu ir galvoju – kaip aną kartą vėl mane nusives į kokią salę ir uždarys su arabais, bet, mano nuostabai, jis surado jauną mergaičiukę-pareigūnę, kuri šiaip taip „slebizeno“ rusiškai,  ji man ir užpildė tą nelabąjį blanką. Gražiai, su šypsenėle, be jokio bereikalingo maivymosi, nuvedė dar pas kitą muitininkę, kaip supratau, kinietę, kuri laisvai šnekėjo rusiškai, pakalbino, atliko visas procedūras ir linksmai su šypsenėle palinkėjo laimingai praleisti laiką Amerikoje.

Va čia ir pajunti didžiulį skirtumą tarp žmonių, kada atvyksti į laisvą pasaulį, nevergavusį kažkokiems atėjūnams. Tai ne Rusija ir ne Lenkija, kur į tave, nesuprantantį jų kalbos, žiūri tarsi į kokį antrarūšį.

Ta pareigūnė man netgi parodė, kuriame terminale mano kelioninis lagaminas, ir aš jau daugiau neturėjau problemų. Išėjus iš pastato, čia pat lauke mane pasitiko Živilė su Gabriele.

2010 04 27. Šiandien su Živilyte važinėjom po parduotuves ir apsipirkinėjom. Gegužės 1-ąją pas juos bus daug svečių, ruošiasi pokyliui, Gabrielė priims pirmąją komuniją. Gerai, kad abu tėvai tikintys ir vaiką auklėja katalikiškoj dvasioje. Labiausiai Živilytę vertinu jau vien už tai, kad Gabrielę mokina kalbėt lietuviškai ir leidžia į šeštadieninę lietuvišką mokyklą.

Tėtis Gabrielę treniruoja žaisti beisbolą, šefuoja Gabrielės amžiaus mergaičių beisbolo komandą, kuri vadinasi jo asmeninės firmos vardu, ir tą komandą jis remia. Šiandien po pietų buvo varžybos, kuriose ir man teko dalyvauti. Pirmą kartą gyvenime pamačiau, kas tas beisbolas ir kaip jis žaidžiamas. Supratau, kad suaugusieji, tėvai, Amerikoje labai rūpinasi savo vaikais ir jų auklėjimu, stengiasi, kad jų vaikas brendimo amžiuje nenuklystų blogais keliais.

Ką tik parašiau, kad amerikonai labai rūpinasi savo vaikais, bet dar norėčiau pridėti, kad ne mažiau rūpinasi ir savo šunimis. 

Živilės kalytė Kazma jau 12-os metų amžiaus; pražilusi, labai mielas gyvuliukas. Baigiasi jos gyvenimėlis, tai įsigijo irgi tokios pat amerikoniškos veislės jaunutę kalaitę, vardu Zouji – giminės pratęsimui. O šitoji tokia padykusi, kad su ja negali susitvarkyti. Lauke išbūna visą dieną, o į kambarį įbėgusi, palenda po stalu ir prišlapina. Živilė ją nuvedė pas veterinarą, tai tas davė patarimą – samdyt psichologą. Dabar Živilė jai samdys psichologą ir tokiu būdu auklės Zouji, kad gryčioje po stalu nešlapintų.

Daug visokių keistenybių toj Amerikoje, kartais ir tikėt nesinori, kad ten taip yra...

2010 04 28. Kaip paprastai, norėdamas susiorientuot laike, iš vakaro paimu po tabletę miegui, labai gerai išsimiegu, o ryte keliuosi šviesia galva.

Živilytė išvažiavo dažyt plaukų jau vėluodama, Ranas – į darbą, likau vienas su šuniukais. Tokie keisti tų kalyčių vardai, bet jos grynaveislės, turi ir dokumentus, nors jaunesniosios Živilytė jau nebepakenčia, kadangi begėdiškai kambaryje ant grindų šlapinasi.

Likau vienas, šaldytuve maisto pilna, o ką ir kaip pasigamint valgyt, nesuprantu. Savo laimei, radau kiaušinių, išbandžiau dujinę viryklę ir išsiviriau porą kiaušinių. Pusryčiai buvo gana sotūs, nes dar ir vieną avokadą gerai prinokusį sukirtau.

Šiandien gana neblogas oras, +18 lauke. Pavaikščiojau aplink namą, žiūriu, pievutėje šunelių ekskrementų pribarstyta. Ėmiausi darbo rinkt tuos kakalus. Surinkau kartu ir šiukšlytes, iššlaviau garažą. Tai va, pirmą gerą darbą šiandien padariau Amerikai.

Čia daug tokių į mane panašių lietuvaičių, atvykę į šitą šalį su aukštaisiais, pirmiausiai pradeda nuo kakalų rinkimo, o vėliau ir neblogus darbus įsitaiso, pasistato namus ir vis bėga, lekia, per dienas skubėdami, tarsi jų lauktų stoty traukinys išvykti.

2010 04 29. Šiandien atsikėliau jau anksčiau, lauke vėjuota, truputį nulijo, Gabrielė ruošiasi į mokyklą, tiksliau, mama ją ruošia, nes pati gaudo varnas. Labai neklauso mamos, puola isterijon. Vakar mes mokėmės skaityt lietuviškai, Gabrielė parodė savo charakterį, pargriuvo ant žemės, verkė ir vis šaukė mamą, o mama su tėčiu buvo išvažiavę į miestą.

Iš Lietuvos gavau Laimono el. laišką, kuriame jis rašo, jog šnekėjęs su buvusia LGGRTC direktore, dabar Seimo nare liberale Dalia Kuodyte, siūlęs kurt regioninius LGGRTC skyrius, tai ji pasakiusi, „kur tu buvai prieš 20 metų“ ir apskritai „kam tau nertis kilpą ant kaklo...“

Dieve Dieve, iki ko mes priėjom! Jeigu tokiam žmogui pokario istorija dzin, tai ką jau ir bekalbėti...

Gavau taip pat el. laiškelį ir iš Vykinto Vaitkevičiaus. Žmogus per ašaras išsirūpino iš valdžios institucijų atlikti paskutiniojo Prisikėlimo apygardos vado Bartkaus žuvimo vietos bunkerio archeologinius tyrinėjimus. Rašo, kad kultūros paveldo institucijos tokių vietų nuodugniam ištyrimui visai abejingos, jokių iniciatyvų nesiima.

Man labai liūdna čia sėdėt Čikagoje, gaunant iš tėvynės Lietuvos tokias naujienas. Taip jau yra – ką užrašė, ką atkasė iš tos kruvinos pokario istorijos, tai tik paprasti eiliniai žmonės – entuziastai, o ne gausiai finansuojamos valdiškos institucijos.

Po pietų pakilo smarkus vėjas, vietiniai pasakoja, kad seniai jau toks bebuvo. Viską neša, kas tik jam pakely pasitaiko. Aš namuose vienas, dingo elektra, negaliu Živilytei prisiskambint, o ji man. Blogai. Pradės atsileidinėt šaldytuvai... O kiek produktų prikrauta!

2010 04 30. Amerikoje – daug gerų dalykų padaryta ir daroma. Ypatingai rūpinamasi jaunąja karta, į mokyklą mokiniai vos ne ant rankų atnešami, jiems suteiktos visos privilegijos mokslui, kad tik mokytųsi, kad tik stengtųsi. Deja, iš pačių moksleivių, jei kalbėtume apie mūsų Gabrielę, pastangų mokslui – labai nedaug.

Kuo aš buvau nustebintas – kada šiandien ryte anūkytė, prieš eidama į mokyklą, pasidarė didžiulį sumuštinį, po to su spec. formyte (širdutės formos) išpresavo tą širdutę, įsidėjo į krepšelį, o visą likusį sumuštinio gabalą išmetė į šiukšlių dėžę.

Pasaulyje milijonai badauja, o čia dar už produktą mokėti pinigai ir jis išmetamas į šiukšlyną. Kai pasakiau anūkytei, kad tai didžiulė nuodėmė mėtyti duoną į šiukšlių dėžę, tai ji man atsakė: „Jeigu kas badauja, tegu ją pasiima iš ten...“

Kada vėliau paklausiau dukros, kodėl taip be sąžinės metama duona į šiukšlyną, ji man paaiškino, kad pas juos Amerikoje visi taip daro.

Gyvenime nežinai, kas tavęs laukia, kokie nepritekliai, ligos ar kokios nelaimės, gal kada ir tam, kuris šiandien meta duoną į šiukšlių dėžę, ryt teks jos ten ieškoti.

Živilytė aiškino, jog amerikonai, vieną kartą nusišluostę rankšluosčiu, meta jį ant žemės skalbimui, todėl, kiek pastebėjau, skalbimo mašina pas juos neišsijungia dieną naktį. Žodžiu, baisus netaupymas, o iš kitos pusės – „dolarus“ skaičiuoja tiesiog skrupulingai. Va čia man ir ne visai suprantamas tas amerikoniškas gyvenimo būdas...

      .......................................................................................

Dienoraštyje Gabrielės Pirmos komunijos apeigų taip ir neaprašiau. Jei viską pasakočiau smulkiai, užimtų nemažai laiko ir gal nelabai būtų įdomu skaityti. Pasistengsiu prabėgomis keletą sakinių apie tai užrašyt, kad liktų atmintyje šioks toks vaizdas iš to renginio.

Nelabai aš gaudausi, koks tenykštės parapijos ir bažnyčios pavadinimas, bet, kaip man paaiškino Živilytė, Čikagoje, New Leanox miestelyje, ta bažnyčia, kurioje Gabrielė priėmė Pirmąją komuniją, vadinasi šv. Judo vardu. Tai amerikietiška Romos katalikų bažnyčia. Po metų jai dar teks priimti Pirmą komuniją lietuviškoje bažnyčioje Lemonte; tokia jau ten tvarka, čia aš ne žinovas jų papročių ir tradicijų.

   .......................................................................................................................

Živilės p a s t a b a: Apaštalas Judas Tadas (heb. jada – girti, dėkoti; aram. tadda – krūtinė; vertas garbės, drąsus ; gr. Απόστολος Ιούδας) – pagal Naująjį Testamentą, Alfiejaus ir Marijos sūnus, apaštalo Jokūbo jaunesniojo brolis.

Minimas apaštalų sąrašuose Luko (Lk 6:16) ir Jono evangelijose (Jn 14:22), o taip pat Apaštalų darbuose (Apd 1:13). Manoma, kad Evangelijoje pagal Matą (Mt 10:3) ir Evangelijoje pagal Morkų (Mk 3:18) minimas Tadas yra tas pats asmuo.

Jono evangelijoje Judas Tadas Paskutinėje vakarienėje klausė Kristaus apie jo prisikėlimą. Tada jis pavadintas „Judu ne Iskariotu“, kad skirtųsi nuo Judo Iskarijoto – išdaviko.

Luko evangelijoje šis apaštalas vadinamas Judu Jokūbo, kas tradiciškai suprantama, kaip Judas, Jokūbo brolis. Viduramžiais apaštalas Judas Tadas dažnai tapatintas su Judu „Viešpaties broliu“.

Pasak legendų, apaštalas Judas Tadas skelbė tikėjimą Palestinoje, Avarijoje, Sirijoje ir Mesopotamijoje ir mirė kankinio mirtimi Armėnijoje antroje I a. pusėje.

Apaštalo Judo Tado šventė spalio 28 d.

      .................................................................................................................

Kaip supratau, Pirmoji komunija – tai labai didelė šventė ne tik ją priimančiam, bet ir jo tėvams, artimiesiems ir visai giminei. Prieš tai jokios asmeninės išpažinties, ji atliekama bendrai, kalbantis su savo sąžine. Kunigas laiko mišias, po to vaikai eilute, lydimi tėvų ir artimųjų, eina prie kunigo, kuris jiems į delniukus įdeda nedidelį paplotėlį – komuniją, o po to jie tą paplotėlį įsideda į burnytes ir suvalgo.

Pirmą komuniją priėmė apie 50 vaikų. Aš irgi ėjau kartu su Gabriele, Ranu, Živile prie kunigo ir taip pat priėmiau komuniją. Mišiose dalyvavo trys kunigai. Du jaunesnio amžiaus ir vienas gerokai vyresnis, labai jau tipiškas netradicinės orientacijos vyras. Bažnyčioje vietos daug, visiems užteko sėdimų apie 500 vietų. 

Po visų apeigų solenizantė su tėvais, artimiausiais giminėmis ir kunigu fotografavomės prie altoriaus bažnyčioje, o išėjus iš bažnyčios, daug fotografavomės lauke. Gabrielė buvo aprengta balta krepdešino suknute su baltu nuometu ant galvytės. Nežinau, ar ko trūko dar tuo metu šitam išpuoštam, išgražintam vaikui?

Namuose tėvai ta proga surengė gražų pokylį, lauke buvo išstatyti stalai, suėjo daug giminės žmonių, Živilės ir Rano artimiausi draugai, kai kurie jų kaimynai, su kuriais artimiau bendrauja, keletas vietinių lietuvių – dipukų, čia atsiradusių dar karo metais. Nemažai teko bendrauti su vienu iš jų, Antanu Norkumi (Norkaičiu), kilusiu iš Suvalkijos, Živilės draugės Juditos tėčiu, ir kitais. Ponas Antanas jau buvo perskaitęs mano „Laisvės kovotojų“ 7 d. 1-ą knygą, labai domėjosi pokario istorija Lietuvoje, todėl aš jam padovanojau ir antrą knygą 7-os dalies.  Į šventę iš Kansas City atvyko ir Neringutė su visa šeimyna: Darius, Dominykas, Raminta...

Gana linksmai ir turiningai praleidome laiką: kalbėjomės, pasakojome vieni kitiems savo istorijas, o ypač apie save mėgo daug pasakoti tie senieji lietuviai emigrantai, kuriuos čia vadina dipukais. Moterys, kaip paprastai, daugiausia gurkšnojo kokteiliukus, vynelį, atmieštą ledų gabaliukais; vyrai alkoholio beveik nevartojo, tik daugiau valgė, gėrė nestiprų alų. Buvo ir mūsiškio Kalnapilio gamybos, išpilstyto mažuose buteliukuose.

Kiek pastebėjau, didžiausias darbas ir rūpestis teko šeimininkams paruošt stalus, juos papuošt, supirkt maistą, gėrimus, o svečiai kaip ir svečiai; mažai už tų stalų ir sėdėjo, vaikštinėjo po sodelį su alaus buteliukais ar kokteilio stiklinaitėmis rankose, ramiai šnekučiavosi tarpusavyje. Jokių dainų, jokios muzikos, jokio bereikalingo erzelio. Maždaug iki 12-os val. svečiai pabuvo ir, padėkoję šeimininkams už vaišes, išsiskirstė.

Po dienos su Neringos šeimyna išvykome pas juos į Kansas City. 

2010 05 03. Pirmą kartą kiekviena kelionė visuomet būna įspūdinga. Kansas City – Misurio valstijoje. Nuo Čikagos ilgai važiavome greitkeliu vien lygumomis. Automobilio greitis apie 120 km/val. Pakelėse daug įvairiausių ženklų, reklaminių stendų. Mane ypač sudomino vienas ženklas, ant kurio užrašyta: „Jeigu partrenksi kelio darbininką, bauda – 10 000 dolerių ir 14 metų kalėjimo.“ Nemini – „jeigu užmuši“, bet – „jeigu partrenksi.“ Vadinasi, užteks tik sužaloti žmogų ir gausi 14 metų kalėjimo ir dar 10 000 dolerių baudą, o jeigu užmuši, be abejo, sėdėsi iki gyvos galvos.

Misurio valstijoje irgi panašūs ženklai yra, bet čia jau nebepaminėta, kad 14 metų kalėjimo už žmogaus partrenkimą, tik parašyta, kad 10 000 dol. bauda ir visam laikui atimamos vairuotojo teisės.

Va čia tai įstatymai. Ne taip, kaip pas mus, – užmušęs tris vaikus, girtas, ir dar policininkas, gauna tik kalėjimo 10 metų, kurių, be abejo, iki galo jam ir nereiks atsėdėti, nes pinigingi tėveliai ištrauks pirma laiko savo sūnelį žmogžudį. Tai ko gi mums norėt iš tokios tvarkelės Lietuvoje?

Važiuojant greitkeliu, pervažiavome per Misisipę, per Misurio upes. Misisipės plotis maždaug apie kilometrą, nors tiksliai tą plotį nusakyt irgi sunku. Paprastai tiltai pastatyti siauresnėse vietose. Upės įspūdingos, tai jau ne mūsų nusekęs Nemunas.

2010 05 06. Iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bendradarbės Aistės Čepulytės gavau el. paštu laiškelį, kuriame ji rašo, jog jie sukūrė partizanų bunkerių ir kt. tyrimų grupę, kurią pavadino Romo Kauniečio vardu. Man tai sukėlė nedidelį juoką... Kažkas panašaus kaip Ilfo ir Petrovo romane apie Ostapą Benderį, kuris kūrė visokias nesąmones.

Užvakar buvome Kansas City zoologijos sode. Sodas apima gana didelę teritoriją, jame eksponuojama viso pasaulio gyvūnija, kiekvienam regionui paskirta atskira zona. Kai kurie gyvūnai vaikštinėja laisvai po teritoriją, neuždaryti aptvaruose. Visai pro nosį prašuoliavo didžiulė kengūra, egzotiški paukščiai tupi ant tvorų, gali ranka paliesti. Labai daug lankytojų, teritorija gražiai sutvarkyta,  kursuoja traukinukas, kuris vežioja vaikus ir suaugusius.

Po pietų su Neringa ir Dominyku buvome nuėję į netoliese esantį jų miestelio Lees Summit parkelį. Įvairūs atrakcionai, vaikams žaidimui įvairios priemonės, vandens baseinai, į kuriuos gali leistis ir suaugusieji išraitytais vamzdžiais, sūpuoklės, karuselės...

Neteko matyti, kad rūdytų nedažyti metaliniai vamzdžiai. Dažniausiai jie nudažyti žaliais dažais ir dar padengti storu lako sluoksniu. Nei drabužių susitepsi, nei užsikabinsi už kokio išlindusio varžto, viskas padaryta taip, kaip sau, viskas eilinio žmogaus labui ir visa tai tvarko miestelio Lees Summit savivaldybė už savo lėšas.

Pievutės švarios, trumpai nukirptos, jei kas vedžiojasi šuniuką, kartu nešasi ir maišelį surinkt ekskrementams. Ne taip, kaip pas mus, parkuose takai ir pievos šunų nudergti, o ką jau bekalbėti apie tokius atrakcionus, suoliukus – išlaužyta, išdaužyta, aprašinėta nešvankiais žodžiais, o mes dar juokiamės iš Rusijos. Tai va, ką mums paliko tie nelemti karai ir okupacijos. Sujaukė ne tik žmonių gyvenimus, bet ir protus, atėjūnai mus pavertė „bomžomis“, „švonderiais“ ir mes dabar po 20-ies nepriklausomybės metų vis dar negalime išsivaduoti iš to mėšlo, kurį ant mūsų užkrovė okupantai.

2010 05 13. Praėjo keletas dienų, kai nerašiau dienoraščio. Na, paprasčiausiai nebuvo ir progos, nes per tas dienas vis kuo nors buvau užsiėmęs: tai į restoraną važinėjom pietauti, šifravau Aldonos Žukauskienės prisiminimus... 

Praėjusios dvi naktys buvo neramios, trankėsi perkūnai su žaibais ir tarsi oro trūko, tokia drėgmė jautėsi. Krūtinė užgulta ir vis negaliu giliau įkvėpt, nors širdies plote nieko nejaučiau...

Labai norėčiau parašyti daugiau apie amerikietišką gyvenimo būdą, tik nežinau, ar pasiseks, nes Amerika – tai fenomenas. Toks fenomenas, kad sunku ir apsakyti, sunku papasakoti, galima tik trumpai keliais žodžiais paaiškinti, kad tai labai skirtingų kultūrų, skirtingų tautų daugialypė valstybė. 

Dabar jau suprantama, jog kažkada ir SSRS bandė tai sukurti, bet nieko iš to neišėjo vien todėl, kad kažkokia mažuma išsigimėlių norėjo tai padaryti prievartos ir teroro keliu. O Amerika susikūrė laisvanoriškai, gal todėl čia ir ta amerikietiška kultūra tapo tokia vienalytė, drausminga, kultūringa, ypač teisiškai stipri.

Aš mačiau ir stebėjau, kaip įvairių rasių žmonės kultūringai vieni su kitais bendrauja, tai labai gražu. Vieni kitiems šypsosi gatvėje, restorane, parduotuvėje, nepamatysi žmogaus pykčio ar neapykantos iškreiptu veidu, tai laikoma didele nekultūra ir blogio etalonu.

Niekada nebandyk juodo žmogaus pavadinti negru, nigeriu, nes gali susilaukti didelių nemalonumų. Tai reiškia vergą. Vadink juodžiu ir tai jie ne tik nesupras, ką tai reiškia, bet ir neįsižeis.

Čia labai daug kiniečių, meksikonų. Jei kas sako, kad kiniečiai mažaūgiai, tai netiesa. Aš mačiau gana aukšto ūgio kiniečių. Žemaūgiai – meksikiečiai, bet gana malonūs žmonės. Teko lankytis jų restoranuose, iš jų veidų matyti, kad tai vietinių indėnų palikuonys.

Dar viena noriu pasakyti, kad pas mus Lietuvoje ir apskritai Europoje restoranas suprantamas kaip prabangaus puotavimo vieta, o čia Amerikoje žmonės į restoranus eina skaniai ir pigiai pavalgyti. Nei vienam restorane, kiek teko man būti, ant stalų nemačiau jokių alkoholinių gėrimų, išskyrus alų, sultis arba vandenį su ledais. Kas paprašo, atneša ir kokteilių su tekila, bet tik per šiaudelį iš didelės stiklinės ir iki pusės pridėtos ledų gabaliukų. Kad iš mažų stikliukų gertų degtinę ar kitus alkoholinius stiprius gėrimus, neteko matyti, nors čia irgi yra ir alkoholikų, ir narkomanų, kaip ir visur kitur.

Aną dieną pro mus gatvėje praėjo labai aiškiai iš veido išsiskiriantis pageriantis žmogus, nesiskutęs, na, kaip pas mus vadina – „bomža“. Praeidamas jis nusišypsojo, akivaizdžiai parodydamas pašaliniams savo gerą sielą.

Jei kalbėtume apie teisinius, juridinius dalykus, kiek man aiškino Neringa, Živilė, Darius, tai ypatinga valstybės valdymo ir egzistavimo sritis. Pasirodo, čia kiekvienas kvalifikuotas gydytojas turi savo advokatą, kuris jį gina teisme įvykus kokiam nors ginčui su pacientu. O pacientas gydytoją labai greit gali paduoti į teismą, jei tik ką ne taip jis jam padarytų gydydamas.

Čia apskritai viskas sprendžiama teismuose. Neringa aiškino, jog ir tavo geriausias kaimynas tave gali paduoti į teismą, jeigu tik tu į jį kaip nors negražiai ar piktai pažiūrėsi. Net tokie niekai sprendžiami teismuose. O ką jau bekalbėti apie žmogaus sužeidimą, sužalojimą gatvėje automobiliu.

Jei policija pagauna įtariamą išgėrusį vairuotoją, pirmiausiai vietoje pareikalauja praeiti tiesia linija, užsimerkus pirštu pataikyti į nosies galiuką ir tik po to, jei yra dar įtarimų, pakišamas alkotesteris. Baudos dydį sprendžia teisėjas, dažniausiai skiriamos didelės piniginės baudos, dažnai visam laikui atimamos teisės vairuoti automobilį, žmogus atleidžiamas iš darbo, o kitur įsidarbinti, ypač rimtesniam darbe, jau visam laikui netenkama galimybės.

Darius aiškino, kad kapitalistinė sistema iš tikrųjų yra žiauri. Nesvarbu, kad tau žmonės gatvėse šypsosi ir tai teigiamas bruožas, privalai ir tu jiems šypsotis, atsilyginti tomis pačiomis geromis emocijomis, bet, jei tu kuo nusižengsi tam besišypsančiam, jis tau neatleis, paduos į teismą ir tave sudirbs taip, kad tu visą gyvenimą jį prisiminsi. Žinoma, tai spręs teismas ir niekam nepasiskųsi daugiau, kad netyčia, kad suklydai, tik tam pačiam teismui, nors jis per daug į tavo verkšlenimus neatsižvelgs. Pasakojo, kad teisėjas išklauso labai atidžiai kaltininko pasiaiškinimus, bet trenkia be jokių sentimentų tiek, kiek jam rodo įstatymo raidė.

Neringa juokėsi iš vieno labai „šustro“ lietuvaičio, atvykusio čia iš Kauno. Dirbo visus metus – su „troku“ vežiojo prekes ir, žinoma, neblogai uždirbo, bet mokesčių nemokėjo ir vis su pašaipėle aiškino, kad amerikonai durniai, amerikonai durniai, va aš nemoku jokių „taksų“ ir gyvenu sau kaip inkstas taukuos. Neringa jam ir pasakė, kad taip gyvendamas Amerikoje ilgai nesidžiaugsi, ateis laikas, kai už nesumokėtus mokesčius atskaitys iš tavęs trigubai. Taip ir buvo. Sustabdė jį kelių policija, patikrino dokumentus ir pamatė, kad vyrukas dirba ir jokių mokesčių nemoka. Policininkas vietoje uždėjo baudą tūkstantį dolerių, vaikinas iš Kauno pakėlė triukšmą, kad neteisingai nubaustas, tada policininkas jam pridėjo dar du tūkstančius ir paklausė: „Ar dabar jau teisingai?“ Vaikinukas iškart apsiramino, o be to, dar pareigūnas pasiūlė jam „susipažint“ su apygardos teisėju. Tai va, tokia tvarka Amerikoje. Kada tas vaikinukas susitiko su Neringa ir papasakojo, kaip jį „nuskriaudė“ amerikonai, tada Neringa jo paklausė: „Tai kaip dabar? Ar visi amerikonai durniai?“ Žmogelis nuleido galvą ir tylėjo. Amerikoje yra ir egzistuoja tvarka, ypač gerai sutvarkyta mokesčių sistema, nebandyk valstybės apgaudinėt, nes anksčiau vėliau teks dėl to patirt didelius nemalonumus ir nuostolius. 

Vakar Darius mane su Dominyku nuvežė į vaikų sporto salę. Salė didžiulė, išklota čiužiniais ir visokiomis kitokiomis sportinio inventoriaus priemonėmis, daugiausia gimnastikos treniravimuisi. Vaikų nedaug, bet irgi įvairių rasių ir tautybių. Vienas berniukas – juodukas, Darius sakė, kad dar nešneka angliškai. Jį įsivaikino iš Etiopijos baltaodė amerikietė – trijų vaikų motina, kadangi jis ten buvo likęs našlaitis vietos karų metu. Amerikiečiai labai tolerantiški vaikams, jie turi daug gerų norų padėt vargšams, įsivaikina vaikus visai iš svetimų kraštų, nesvarbu, kad dar ir savo po kelis turi.

Čia vaikams sudarytos išskirtinės sąlygos mokytis, treniruotis bet kurią sporto šaką. Ypač nuo pat mažens tėvai stengiasi vaiką nukreipt į kokią nors sporto šaką, kad tik vaikas treniruotųsi, sportuotų, nes tokiam jaunuoliui ar jaunuolei atviri visi keliai į aukštąsias mokyklas, nereikia mokėt už mokslą, įgyja dideles privilegijas.

Praėjusį sekmadienį pas Neringą buvo susirinkę pabendraut keletas jau naujos kartos lietuvaičių, atvykusių čia po Atgimimo. Atvyko su žmonomis, su vaikučiais, Neringa „berbekinėj“ pakepino dešrelių, mėsos, buvo alaus, Darius vieną lietuvaitį dar ir degtinės stikliuku pavaišino, bet daugiau nieks to stipraus gėrimo negėrė. Pokalbiai daugiausiai sukosi apie darbą. Supratau, kad tie jaunuoliai išvažinėję jau pusę pasaulio, daug matę ir patyrę, per daug dėl tėvynės nesigraužia, bet apie ją kalba su didele nostalgija, nes ten likę jų tėvai, broliai, seserys... Kalba – gal kada ir teks grįžti, bet tik ne dabar, kol galima čia užsidirbt ir dar kažkiek susikraut pragyvenimui.  

Prieš važiuodami į Ameriką, kaip visada, nuvežam saviesiems kokią nors tautišką nacionalinę dovanėlę. Nupirkau dvi nedideles lietuviškas trispalves vėliavytes, kurios tvirtinamos prie automobilio.

Kiek teko matyti,  amerikonai labai mėgsta važinėt su vėliavytėmis, ypač įvairių švenčių proga. Per gimtadienius prie savo namų iškelia nacionalines vėliavas. Taigi, nupirkau dvi vėliavytes, nuvežiau į Ameriką ir padovanojau vieną Dominykui, kitą – Gabrielei. Kitą dieną Dominyko tėvelis automobiliu važinėjo jau su lietuviška vėliavyte, o tą vėliavytę, kurią padovanojau Gabrielei, ryte atsikėlęs radau virtuvėje po stalu.

2010 05 15. Šiandien Neringutė man suteikė išskirtinę malonę – nusivežė į masažo kabinetą, kur trapaus sudėjimo juodbruva mergaičiukė atliko visas masažo procedūras. Masažas buvo labai lengvas, švelnus, po to jaučiausi kaip ant sparnų pakylėtas, nes mergaitė išmasažavo mane ne tik rankomis, bet ir akimis. Tokiam amžiuje vyrui tai neišpasakyta palaima, kada iš po šešiasdešimtmetės skūros prasiveržia aštuoniolikmečio jausmai. Tuomet aš ir pagalvojau – štai kodėl gerokai pagyvenę vyrai meta savo vienmetes žmonas ir ieško jaunesnių. 

Esu giliai įsitikinęs, kad tai senatvės marazmai ir didelis blaivaus proto nutekėjimas. Kaip tu beįsivaizduotum save, atgal jau negrįši į tą siautulingą anų dienų pasaulį ir niekada tavęs iš tos senatvės bedugnės nebeištrauks jokia aštuoniolikmetė, bet retkarčiais, pajautus šitų rankų švelnų prisilietimą, pagyvenusiam diedui nors trumpam sielą užplūsta tarsi karštos liepsnos malonių jausmų banga...

Visą dieną lijo, oras vėsokas, bet man toks oras patinka, svarbu, kad nekaršta. Vakare Neringa su Dariumi išvažiavo švęsti vieno lietuvaičio gimtadienio, mus su Dominyku paliko dviese. Jis labai mielas berniukas, žaidžia su „lego“, su traukinukais ir vis mane kalbina:

– Seneli... Seneli... – o ką jis daugiau šneka, aš nesuprantu, nes daug jo ir angliškų žodžių, išmoktų darželyje.

Kažkodėl pasidarė labai liūdna, ilgu, dūšią užgulė tarsi depresija, truputį galva svaigsta, nors nepasakyčiau, kad pakilo spaudimas. Paprasčiausiai labai ilgiuosi namų ir Lietuvos. Daug visokių nesąmonių prisigalvoju, bet apie tai verčiau negalvoti. Aš privalau į Tėvynę grįžti sveikas ir gyvas. Toks jau aš esu, nes Lietuvoje mano širdis ir visos gražiausios svajonės, kurias aš per savo gyvenimą kūriau...

Ilgai šį kartą spyriojausi, nenorėjau čia važiuot, bet, kai pajutau didžiulį spaudimą iš dukrų pusės, nebeatsilaikiau. Dabar jau nebesigailiu, kad atvažiavau, pamačiau savo anūkėlius, seniai nematytas dukreles, bet taip viskas kasdieniška ir paprasta, kad tos emocijos, nostalgijos labai greit išblėsta. Dabar labai laukiu, kada tik galėsiu grįžti atgal į namus. Gal nieks nepatikės, kad man čia labai labai liūdna, nors esu švelniai priglaustas, mylimas, pavalgydintas ir viskuo aprūpintas. Na, bet ką dabar pakeisi, yra taip, kaip yra, tenka taikstytis su aplinkybėmis. Jaučiu, kad aš per daug viskam jautrus ir to savyje niekaip negaliu nugalėti, matyt, toks jau esu, tokia mano prigimtis...

Tai tiek iš dienoraščių, kuriuos labai nenoriai šį kartą rašiau būdamas Amerikoje. Kažkaip įsivaizdavau, kad pašaliniam skaitytojui tai visai bus neįdomu, dabar jau nebe tie laikai, kai Amerika ne bet kam buvo pasiekiama. Kai J. Baltušis parašė ir išleido knygutę „Tėvų ir brolių takais“, visi ją graibstyte graibstė ir visi norėjo sužinoti, kaip ten toje Amerikoje, toje didelių paslapčių ir stebuklų šalyje. Dabar tūkstančiai mūsų tautiečių aplanko Ameriką ir pamato ją iš arti, dabar jau nieko nebenustebinsi Amerika, kaip kažkada J. Baltušis mus buvo nustebinęs. 

Šį kartą teko nemažai pakeliauti po Ameriką ir daug pamatyti. Jeigu viską aprašyčiau iš eilės, pritrūkčiau kantrybės, bet ir nutylėti kai ką nevertėtų. 

Neringa sugalvojo padaryt man dar vieną staigmeną – kartu nuvažiuot į Kolorado kalnus. Kelionė ilga, apie 900 km iš Kansas City Missouri valstijos per visas Kansas valstijos prerijas iki Colorado Springs.

Išvažiavom trise: aš, Neringutė ir Dominykas. Pusiaukelyje naktį praleidome pakelės viešbutyje, o ryte išvykome ir baigėme kelionę apie 17 val. Colorado Springs mieste.

Apie Amerikos prerijas teko nemažai skaityti romanuose, o šį kartą ir pačiam per jas pakeliauti ir savo kūnu bei siela pajusti tų dykumų alsavimą. Nors nepasakyčiau, kad tai dykumos, gal daugiau lygumos su nedidelėmis kalvomis, be miškų, be girių, tik vietomis, kur nors pagrioviuose ar kitose žemesnėse vietose, neaukštais krūmokšniais apaugusios. Toliau nuo greitkelio labai retai išsidėstę matosi vienišos sodybos, vadinamos fermomis, kur gyvena ir užsiiminėja gyvulininkyste ir žemdirbyste vadinamieji Amerikos fermeriai. Mano akį iškart patraukė laukuose stovinčios ar besisukančios vienišos daugiamentės vėjo turbinos. Tai vėjo jėgainės, kurios nenaudoja jokios kitokios energijos, pritaikytos iš žemės gelmių siurbti vandenį, o vandenį fermeriai naudoja gyvuliams girdyti, laukams drėkinti, nes prerijose vasarą būna labai karšta ir dideli vėjai.

Prerijas aš įsivaizdavau tuščias, nedirbamas žemes, kaip Kazachstano ar plačiosios Rusijos stepes, kur auga tik daugiametės žolės ir daugiau nieko. Pasirodo, kad Amerikoje prerijos labai sukultūrintos, beveik ištisi įvairių javų laukai, pievose šimtais besiganančių galvijų bandos ir labai daug pakelėse veikiančių naftos siurblinių, kurios, taip palengva linguodamos didžiuliais atsvarais, iš žemės gelmių pumpuoja juodąjį auksą. Kiek pastebėjau, tokių siurblinių net po keliolika turi įsirengę beveik visi mūsų pravažiuoti pakelių fermeriai. Aš pasiteiravau, kokį pelną jie gauna iš naftos. Buvęs mano kaimynas Ramūnas Sankauskas pasakė, kad ta nafta jie tik prisiduria prie savo gaunamo pelno iš gyvulininkystės ir užaugintų javų, o iš gaunamos naftos didelio pelno neturi, kadangi vis tik juoda žaliava, jai ištraukt iš žemės gelmių sunaudojama nemažai elektros energijos, be to, ją reikia surinkt į atitinkamus indus ir po to gabent į supirkimo punktus prie geležinkelių.

Pakelėse teko ne vieną kartą sustoti ir pasigrožėti fermų teritorijose išstatytomis įvairiausiomis senovinėmis, kažkada žemės ūkyje naudotomis mašinomis, senoviniais traktoriais, sėjamosiomis, grėbiamosiomis, pjaunamosiomis ir visokiu kitokiu žemdirbystės inventoriumi. Tai paprasčiausi individualūs muziejai po atviru dangumi. Gali juos iš arti apžiūrėt, paliest rankomis, atsisėst ant senovinio ratinio traktoriaus sėdynės ir pamanipuliuot jo valdymo rankenomis. Viskas gražiai sutvarkyta, jokio bereikalingo laužo, kaip pas mus dažnai bet kurioje kaimo sodyboje pasitaiko, viskas perdažyta, ant žemų kaladyčių sustatyta. Jaučiasi šeimininkiška ranka ir tvarka.

Kelionė nuobodoka, bet kada tau nereikia įtempus žvilgsnio stebėti kelio vingių, gali laisvai dairytis ir fotografuoti akimis bet ką, gana įdomu. Automobilį visą kelionę vairavo Neringutė ir beveik be poilsio. Aš tiesiog stebėjausi jos ištverme, kad moteris gali taip ilgai išsėdėti už vairo ir net nepavargdama nuvažiuoti šimtus kilometrų be sustojimo. Žinoma, keliai čia labai geri, vienpusis eismas, autostrados per visą Ameriką, nereikia stebėt iš priešakio atvažiuojančių, visi lekia ta pačia kryptimi ir nieks nieko nelenkia, važiuoja galimu nustatytu greičiu – nei lėčiau, nei greičiau.

Jau maždaug prieš penkiasdešimt kilometrų tolumoje ėmė boluoti snieguotos Kolorado kalnų viršukalnės ir kaskart jos vis didėjo, aukštėjo ir ryškėjo. Štai ir privažiavome tų didingų kalnų papėdę Colorado Springs. Namai nameliai tankiai išsimėtę žaliuojančiose tarpukalnėse, o kai pakeli akis aukštyn ir prieš tave suspindi snieguotos kalnų keteros, pasijunti mažu vabalėliu ant šitos pilkos žemės.

Apsistojome kurortiniam miestelyje Manitou Springs to didžiulio kalno, kurį indėnai vadina „Lydekos galva“, papėdėje, apie 10 minučių kelio nuo Colorado Springs. Nedidelis viešbutukas, visas jo kiemas užstatytas vien įvairiausių spalvų „korvetėmis“. Tai solidaus amžiaus „korvečių“ gerbėjai, čia suvažiavę į sąskrydį pasipuikuot savo gražuolėmis. Kurortinis miestelis, visaip išsiraitę gatvytės, parduotuvės, barai, ideali švara, daug visokiausių meno ir kultūros paminklų paminkliukų, prie kiekvieno gali rankomis prisiliest, pačiupinėt.

Čia susitikome ir su Neringos draugais, kurie su dukryte Liuka atvyko iš tos pačios Colorado valstijos Grand Junction vietovės, tik iš kitos pusės, tai Jurgita ir Darius Lukoševičiai. Darius į Ameriką atvykęs iš Panevėžio, o Jurgita iš Radviliškio. Labai mieli žmonės, su jais mes ir draugavome visą savaitę, tam pačiam viešbutyje gyvenome.

Kiekvieną dieną ekskursijos į kalnus, po miestelį, po parduotuves. Labai malonus susitikimas buvo su žemiečiu, mano buvusiu kaimynu iš Panevėžio Ramūnu Sankausku ir jo tamsiaode žmona Sara. Teko lankytis pas juos namuose, labai maloniai mus priėmė, vaišino, kitą dieną Sara mus vežiojo po visą tą kurortinį miestuką, po jo apylinkes, rodė, kur ji vaikystėje su tėvais gyveno, pasakojo savo prisiminimus, o Ramūnas ir Neringa man viską vertė į lietuvių kalbą.

Ramūnas prieš porą metų Sarą buvo atsivežęs į Lietuvą, svečiavosi pas tėvus ir papasakojo man keletą epizodų iš to apsilankymo Lietuvoje. Sara labai tamsaus gymio, tokia nedidukė ir gana graži iš veidelio. Kada jie atvyko pas tėvus į mūsų Tulpių 19-ą, moterys tarsi kaip į kokį stebuklą prikišę nosis prie langų stiklų stebėjo nematytus svečius. Be abejo jas labai intrigavo tamsiaodė moteris ir jos negalėjo atsistebėti jos tamsia oda, bet savęs jos nematė, jos nematė ir nesuprato, kad jų savimonė dar juodesnė už tą tamsiaodę moteriškę.

Ramūnas pasakojo, kaip jie Panevėžyje ėjo šaligatviu, o gatve važiavo ratinis traktorius, tai tas traktoristas, iškišęs galvą pro traktoriaus langelį, net atsisukdamas ir žiūrėdamas į Sarą, vos neįvairavo į stulpą. „Klevo“ parduotuvėje jie apsipirkinėjo, tai vienas senis, tarsi šoko ištiktas, pribėgo prie savo žmonos ir pusgarsiai ėmė aiškint: „Žiūrėk žiūrėk, kokia juoda...“ Ta piniginę palikusi gulėt ant prekystalio, į ją nebekreipdama ir dėmesio, atsisuko į Sarą ir ėmė akimis ją varstyt, kaip kokį stebuklą pamačiusi. Ramūnas nusišypsojo ir pasakė: „Kokie mes, lietuviai, vis dėlto tamsūs, kokie netolerantiški kitos rasės žmonėms, o juk tie, į kuriuos mes žiūrim su paniekinančia nuostaba, gal dar ir su pasišlykštėjimu, šimtą kartų vertesni, matuojant žmogiškais mastais, negu mes blyškiaodžiai.“

Amerikoje to nėra, Amerika – tautų ir rasių katilas, skirtingų tikėjimų, spalvų ir atspalvių žmonės randa bendrą kalbą ir nieks iš nieko nesistebi, nieks nieko nesmerkia. Jeigu tu juodas, tave Dievulis tokį pasiuntė į šią žemę ir nieks iš pykčio ar keršto tavęs juodai nenudažė. Mes velnią juodai dažom mintyse, o juodukų velnias – baltas, bet visi esame Aukščiausiojo Galybės valioje ir mūsų visų ant šios žemės likimas Jo rankose.

Teko lankytis labai įdomiam Colorado kalnų parke, kur aukštos ir stačios rausvo akmens uolos, tarsi kokie raudono molio stalagmitai, išsidėstę didelėj teritorijoje. Kai kurių jų aukštis gali siekti iki dviejų šimtų metrų ir ta teritorija vadinasi „Garden of the Gods Colorado Springs“. Čia jautėsi kažkas nežemiška, tarsi į kitą planetą būtumei patekęs. Po tą parką mes vaikštinėjom, fotografavomės ir grožėjomės jo nuostabia gamta. Matėm, kaip alpinistai treniruojasi, kopdami stačiu šlaitu į „stalagmito“ viršūnę.

Viena įdomiausių ekskursijų buvo pažintinė kelionė į aukso kasyklą „The Mollie Kathleen Gold Mine“, kuri yra Colorado kalnuose ir vadinasi „Cripple Creek“ (sulūžusio upelio vietovė). Keisti mums nežinomi ir nesuprantami pavadinimai, bet tai išlikę iš vietinių indėnų čiabuvių kalbos.

Aukso kasykla veikianti ir aukso ieškoma trijų šimtų metrų gylyje. Kalne išrausta vertikalia šachta (šuliniu) keltas nuleidžia į kasyklą, panašiai kaip ir anglių kasimo šachtoje, o po to rausiami chorizontalūs tuneliai į šonus. Gruntas – ištisas akmuo, bet tame akmenyje eina įvairios rūšies akmens gyslos ir viena iš jų ypatinga, tai floritas, kuris parodo, kur gali būti auksas. Kasėjai, suradę florito akmens gyslą, kala ją, nesvarbu, kiek ir kur ji beeitų, – aukštyn, žemyn ar į šonus, – varo iki pasiekia aukso gyslą, o tada jau gryną auksą, tiesiog plonais lakštais, lupa nuo akmens, nes tokiam pavidale jis ten randamas. Gidas pasakojo, jog prieš šimtą metų toje kasykloje darbininkai rado ištisus klodus gryno aukso ir lupo jį didžiuliais lakštais net po milimetrą storio nuo akmens.

Ta savininkė – moteris Mollie Kathleen Gortner, kuri 1891 m. buvo nusipirkusi pusvelčiui tą kalno teritoriją, tapo turtingiausia moterimi pasaulyje. Šalia kasyklos tuoj pat iškilo gyvenvietė – miestas, o jame įsikūrė lošimo namai, restoranas, viešnamis, kur po darbo laisvalaikį galėjo linksmai praleisti aukso kasėjai. Jie uždirbdavo gana neblogai – po tris dolerius per dieną, bet per vakarą tuos pinigus ir išleisdavo restorane arba pralošdavo. Kitą dieną vėl leisdavosi į požemį ir vėl dirbdavo juodai. Aukso kasėjų amžius buvo ne ilgesnis kaip 40 metų, jie mirdavo plaučių ligomis, plaučius jiems suėsdavo aštrios kapojamo akmens dulkės.

Po kasyklą mus vedžiojo gidas, kuris ir šiuo metu tebedirba aukso ieškotoju toje pačioje kasykloje. Kažkas juokais paklausė, kur jis daugiau uždirba, – aukso ieškodamas ar vedžiodamas ekskursijas. Jaunuolis nusišypsojo ir prisipažino, kad daugiau uždirba ekskursijas vedžiodamas.

Kaip ir visur Amerikoje, labai gerbiama istorija ir, kur tik galima, visur demonstruojami senoviniai įrankiai, ginklai ir viskas, kuo žmogus naudojosi gyvendamas prieš šimtą ir daugiau metų. Panašų vaizdą teko išvysti ir šioje aukso kasykloje. Tiesiog „štrechuose“ įrengtos ekspozicijos, sudėti įrankiai, įvairios aukso ieškojimo priemonės, padaryti žmonių manekenai, kaip jie atrodė prieš šimtą metų, jų apranga. Prie sienų pritvirtinti stendai su nuotraukomis ir taip, einant „štrechais“ tolyn, maždaug kas šimtas metrų, vis įrengtos panašios ekspozicijos, tik jau tobulėjant kasimo technikai, kol prieinama iki šių dienų.

Pasirodo, kad panašiose kasyklose ir šiuo metu visame pasaulyje tokiu paprastu ir primityviu būdu vis dar ieškoma aukso gyslų. Tik tiek, kad šiandien kasyklose įrengtos pažangios vėdinimo sistemos, akmens dulkės surenkamos vandens filtrais, aukso ieškotojams teikiama kvalifikuota medicinos pagalba, dažnai tikrinama dirbančiųjų sveikata. Kai paklausė kažkas, ar nevagiamas auksas, gidas tik nusišypsojo, tarsi jam būtų mestas visai nesuprantamas klausimas, bet atsakė jis trumpai, kad čia tokių dalykų nebūna.

Po ekskursijos aukso kasykloje dar apsilankėm aukso ieškotojų miestelyje, kuris man labai priminė vaizdus iš amerikietiškų kino filmų apie kaubojus. Namai mūro, beveik ant visų priekinių fasadų užrašyti metai, kuriais namas statytas, ir, kiek pastebėjau, daugelis jų buvo iš praėjusio amžiaus – 1850–1890-ųjų statybos, bet gana dailiai atrodė, naujai perdažyti ir juose įsikūrę restoranai, lošimo namai, viename iš jų ir mes apsilankėm. Didžiulė salė pristatyta lošimo automatų, o prie jų sėdi beveik vien senukai ir bobutės, jaunesnio amžiaus vienas kitas. Neringa mane irgi per prievartą pasodino prie vieno automato, įmetė 10 dolerių, automatas su triukšmu juos prarijo ir monitoriuje parodė šešis nulius – tiek, kiek jų turi milijonas. Daugiau aš jau nebebandžiau savo laimės, nes ir taip jau buvau laimingas prakišęs dešimt dolerių. 

Po išsiskyrimo su Lukoševičiais nutarėm dar pabandyt pasikelt į tą aukščiausią sniegu padengtą viršukalnę, vietos indėnų vadinamą „Lydekos Galva“. Taip man išvertė į lietuvių kalbą Lukoševičienė, bet skrajutėse užrašytas angliškas pavadinimas „Pikes Peak“ – kalno viršūnė.

Prieš išvažiuojant kalnų papėdėje buvo apie 20 laipsnių šilumos, o keliantis aukštyn, temperatūra vis krito ir krito. Maždaug dviejų kilometrų aukštyje nukrito iki nulio, o trijų kilometrų aukštyje jau buvo – 4 laipsniai šalčio ir labai smarkus vėjas, jautėsi deguonies trūkumas, truputį svaigo galva. Ties 3 km aukščio riba privažiavom policijos postą, visur ant kelio išstatyti draudžiamieji ženklai ir aukščiau kilt jau mums nebeleido. Iki viršukalnės buvo likę dar du kilometrai, bet vėjas toks stiprus, kad išlipus iš automobilio vos galima buvo išsilaikyti vietoje. Neringos paprašiau, kad mane nufotografuotų su Dominyku šitam kalnų tarpeklyje, bet taip susuko viesulas, pamačiau, kad jau Dominyką neša, vos spėjau jį pagriebti. Aikštutėje stovinčioms mašinoms išdaužė langus, nes vėjas nuo kalno nešė dulkes ir smulkius akmenis. Dviratininkai leidosi nuo kalno, tai visus išguldė ant kelio.

Čia dar užėjome į suvenyrų parduotuvę, kiek pabuvom, apšilom ir leidomės atgal žemyn, o kitą dieną anksti ryte išvykome atgal į Kansas City, tais pačiais keliais, per tas pačias prerijas.

Grįždami jau nebenakvojome viešbutyje, Neringutė ištvermingai vairavo automobilį be ilgesnio poilsio. Kažkur pusiaukelyje mums iš šonų ir iš užnugario ėmė kauptis juodi debesys, aiškiai matėsi, kad jie tarsi visa mase krenta ant žemės ir sudaro piltuvo formą. Tai vadinamasis tornado. Per radiją ištisai pranešinėja vėjo greitį ir kryptį, kur tas tornado slenka. Buvo pranešta, kad jis mums slenka iš paskos už septynių kilometrų, Neringa dar labiau padidino automobilio greitį, nes tornado irgi panašiu greičiu mus vijosi, o patekt į jo sūkurį – menkas malonumas. Tornadas šluoja viską nuo žemės paviršiaus, ne tik lengvuosius automobilius, bet ir didžiulius trokus ir kitą sunkiąją techniką, rauna medžius, o ką jau bekalbėti apie pastatus.

Aš atsigręžęs atgal vis fotografavau tą juodų debesų piltuvą, o Neringutė „spaudė gazą“ ir vis man primindavo, kad tornado nuo mūsų neatsilieka. Apie porą šimtų kilometrų jis mus vijosi, kol vakarop kažkur pasuko į šoną ir išsisklaidė mažesniais debesėliais.

Namus pasiekėm jau vėlokai, apie 12 val. nakties.

Vieną dieną su Neringa ir Dominyku buvome nuvažiavę į Kansas City valstietišką turgų apsipirkt ir pasidairyti, kas ten įdomesnio. Labai panašu į mūsų turgavietes miestuose, kad ir, pavyzdžiui, Panevėžyje. Suvažiavę iš provincijos ūkininkai – fermeriai su savo prekėmis, tiesiog iš sunkvežimių kėbulų pardavinėja įvairias daržoves, sėklas ir kitokias ūkiškas prekes. Ten, kur įrengti prekystaliai, pardavinėja medų, labai didelis arbatos rūšių pasirinkimas. Man labai įdomu buvo nufotografuot žmones, nes čia jie visai kitokie, negu kitur, – juodaodžiai, geltonodžiai, indėnai, – daugelis jų apsirengę tautiškais apdarais, tarsi specialiai demonstruodami tą kultūrą, kurioje jie gyvena ir kurią jie brangina.

Mano dėmesį patraukė viena mergina, kuri stovėjo beveik prie pat įėjimo į turgų su rankine, jos rankos, kojos ir, kiek tik matėsi nuogo kūno, visa buvo išsitatuiravusi. Už jos vaikštinėjo du stambaus sudėjimo juodaodžiai ir aš aiškiai pastebėjau, kad jie akylai stebi tą merginą. Priėjo vienas vyriškis, mergaitė tik apsidairė, kažką išsiėmė iš savo rankinės ir padavė pastarajam, o šis, kiek supratau, padavė jai atitinkamą sumą pinigų. Kilo didelis noras nufotografuot šitą merginą. Atsisėdau priešais ją ant suoliuko maždaug už dešimties metrų, fotoaparatą atsargiai pasidėjau tarp kojų ir tarsi, kaip niekur nieko, dairydamasis į šalis, nuspaudžiau net keletą kartų aparato „knipsiuką“. Netrukus atėjo Neringa ir paklausė, ką aš čia veikiu su fotoaparatu rankose. Pasakiau, kad va fotografavau aną mergaitę. Neringa net už galvos susiėmė: „Tete, ką tu darai? Gal tu nori gauti peilį į pašonę? Čiagi narkotikų pardavėja, ji ypatingai stebima ir saugoma. Jei būtų pamatę, kad tu ją fotografuoji, tau geruoju nebūtų pasibaigę...“ Tik dabar aš atsitokėjau ir supratau, jog labai rizikavau.

Bevaikščiojant po turgaus teritoriją, mano dėmesį patraukė vidutinio ūgio moteriškė, besivedžiojanti su dviem vaikučiais, maždaug dešimties – dvylikos metų. Ir moteriškė, ir tie vaikučiai buvo labai įdomiai apsirengę, kažkokiais tautiniais drabužėliais, su kepurytėmis ant galvų, jų tie apdarai man buvo labai panašūs į mūsiškių merginų tautinius drabužius. Neringos paprašiau, kad ji užkalbintų tą moteriškaitę, gal sutiktų su manimi nusifotografuot, bet ir čia man Neringa užkirto priėjimą prie tos įdomiai apsirengusios moters. Ji pasakė: „Tete, tai amišų genties moteris, ji labai sekama iš tolo savo genties vyrų ir net nebandyk prie jos prisiartint, ją užkalbinęs taip pat gali turėt didelių nemalonumų...“ Supratau, kad čia – daug draudžiamų fotografuot dalykų. Man labai parūpo sužinoti, kas tie amišai ir štai internete radau tokį amišų aprašymą: 

          .........................................................................................................

Amišai – anabaptistų krikščionių denominacija, atsiradusi Europoje reformacijos metu. Išlikę amišai gyvena tik JAV ir Kanados Ontario regione. Šie krikščionys gyvena izoliuotai nuo išorinio pasaulio – yra žinoma, kad jie nenaudoja jokių elektrinių prietaisų (pvz., šaldytuvo, televizoriaus, telefono), modernių susisiekimo priemonių (motociklų, automobilių ar lėktuvų). Jie nemoka JAV valstybei jokių mokesčių, tačiau ir negauna nei cento iš valstybės savo išlaikymui. Be to, amišų vyrai dėl pacifistinių pažiūrų atsisako tarnauti JAV kariuomenėje.

Visus amišus vienija bendroji šveicarų - vokiečių kilmė, kalba ir kultūra. Amišų vyrai veda tik amišų kilmės moteris iš amišų bendruomenės, kad jie toliau galėtų tęsti savo senąsias tradicijas bei išvengtų tautinio nešvarumo. Tačiau yra ir atsiskyrusių amišų, kuriems nepatinka senasis amišų gyvenimo stilius, jie nelanko jų bažnyčios, bet tada jie iškart išbraukiami iš amišų bendruomenės. Kai kurie menonitų bažnyčios nariai kažkada buvo amišai, tačiau ėmė laikytis liberalesnių pažiūrų, buvo atskirti nuo amišų bendruomenės ir įkūrė savąją labiau liberalią bendruomenę Beachy Amish. Iš Europos į Ameriką amišai atsikraustė XVIII amžiuje, prasidėjus jų persekiojimams bei Šveicarijos valdininkų priešiškumui.

Kaip ir menonitai, amišai priklauso Šveicarijos anabaptistų grupėms, siekusioms XVI amžiuje visų Šveicarijos bažnyčių radikaliosios reformacijos. Amišų judėjimas kilo nuo Jacobo Ammano (1656–1730) Šveicarijos menonitų lyderio pavardės. Jacobas Ammanas labai griežtai laikėsi savo fundamentalistinių krikščioniškų pažiūrų; už blogą elgesį nusidėjėlis būdavo atskiriamas nuo bendruomenės iki tol, kol viešai atsiprašys visų bendruomenės narių bei rimtai atgailaus.

Amišų aprangos taisyklės draudžia jiems naudoti sagas, vietoj jų leidžiama naudoti tik kabliukus su akutėmis arba raištelius. Rūbai be sagų yra priminimas, kad amišai yra taikaus būdo bei nesiruošia devėti jokios karinės uniformos, kuri dažnai būna su sagomis. Amišų rūbai pagal taisykles neturi be reikalo atkreipti dėmesio, jie privalo būti kuklūs, tvarkingi, vienos spalvos ir pasiūti pagal visas amišų rūbų taisykles.

               ..............................................................................................................

Po mėnesio, grįžtant atgal į Čikagą, parai apsistojome San Luis (Sent Luisas) mieste. Čia atvažiavo Živilė su Ranu ir Gabriele, pernakvojome 4-ių žvaigždučių viešbutyje, o kitą dieną aplankėme Gateway Arch, pabuvojome jos muziejuje ir dar tokiu įdomiu transporteriu pasikėlėme į Arkos viršų. Aukščiausias Arkos taškas 192 m, ji pastatyta iš nerūdijančio plieno 1959 m. tūkstančiui metų ir, kaip simbolinis statinys, skiria JAV šiaurę nuo pietų. Sakoma, jog nuo čia prasidėjo didysis Amerikos užkariavimas, nes miestas išsidėstęs ant labai patogios laivybai Misisipės upės kranto.

Ypač mane sudomino požemyje po šia Arka įrengtas muziejus, kuriame demonstruojami ne tik praėjusio amžiaus ginklai, transporto priemonės, bet, kas įdomiausia, padaryti veikiantys indėnų ir Amerikos užkariautojų konkistadorų maketai, vienoj pusėje natūralaus dydžio kalbantis indėnų vadas, kitoj pusėje amerikiečių – užkariautojų generolas ir kiekvienas aiškina savo tiesą. Žinoma, tik Amerika gali pagaminti tokius judančius butaforinius modelius ir rodyti žmonėms kaip vaizdines priemones, kadangi visa tai, matyt, nepigiai ir kainuoja.

Pasikėlus į Arkos viršų, jautėsi jos nežymus svyravimas, mano dukros ilgai nelaukę iškart leidosi žemyn, todėl ir man neteko iš to aukščio daugiau padaryt miesto nuotraukų, nenorėjau nuo jų atsilikti.

Tą dieną Sent Luise buvo neapsakomas karštis, + 42 pagal Celsijų ir velniška drėgmė. Jei ne kondicionieriai pastatuose ir automobiliuose, nežinau, kaip reiktų tokį karštį pernešt. Neringa ir sako: „O kaip tą karštį pernešė tie, kurie gyveno prieš šimtą metų, kai nebuvo jokių kondicionierių?“

Sent Luise mane perėmė Živilė su Ranu ir Gabriele, o Neringutė su Dominyku ir Dariumi grįžo atgal į Kansas City. Mes patraukėme link Čikagos.

Dar vienas mano tikslas Čikagoje buvo nuvykt į Pasaulio lietuvių centrą Lemonte ir ten pabendraut su vietos lietuviais. 

Telefonu susisiekėm su lietuvių bendruomenės pirmininku Pranu Jurkumi ir sutarėm, jog jis apie tai informuos bendruomenę, ir mes galėsim susitikę pasikalbėti.

Į kompaktinius diskus įrašiau beveik visų savo išleistų knygų maketus ir atvežiau čia, į Ameriką, kad vietiniai lietuviai galėtų tas knygas pasidaugint vietoje, nes pačių knygų atvežt tiesiog nėra galimybės. Jos didelės, sunkios ir užima daug vietos, o į lagaminą leidžiama tik iki 20 kg. Diskus išdalinau patiems aistringiausiems patriotams ir prašiau, kad duotų ir kitiems naudotis. 

Į Lemontą mane atvežė Živilytė. Čia pirmiausiai susitikome ir susipažinome su bendruomenės pirmininku Pranu Jurkumi. Apie 80 metų amžiaus senukas, bet dar gana guvus, žvitrių akių, neatrodo, kad jam būtų tiek metų. Tą dieną į salę buvo sukviesti visi garbingo amžiaus lietuvaičiai pasitikrint sveikatos. Atvyko gydytojas, iš visų ėmė kraują, vyrams tikrino prostatos negalavimus. Ta proga labai patogu buvo susikviesti dipukus ir susitikimui su manimi. Nors mano pagrindinis tikslas buvo susitikti su Leonu Maskaliūnu, kuris čia, Lietuvoje, paleido gandą, jog aš buvęs užverbuotas KGB agentas pseudonimu Juodas voras. Bet, deja, Maskaliūnas į susitikimą neatėjo. Nors P. Jurkus sakė – jį primygtinai kvietęs ateiti, Maskaliūnas, atrodo, susimovė, pabijojo, kad nebūtų iškoneveiktas ir viešai išgėdintas prieš garbingą auditoriją.

Susitikimas vyko atskiroj patalpoje, vadinamojoj Vydūno galerijoje. Čia buvau filmuojamas, teko nemažai papasakoti apie partizanų prisiminimų rinkimą ir užrašinėjimą, apie knygų leidimą, teko atsakyti į daugelį klausimų. Supratau, kad čia susirinko žmonės, besidomintys Lietuvos pokario istorija. Jie tik vieno nesuprato, kodėl aš užrašinėjau vien tik partizanų, ryšininkų prisiminimus, o neužrašinėjau stribų prisiminimų, nes, atseit, stribai irgi lietuviai buvę, nors ir stovėję kitoje barikadų pusėje. Aš tiesiog buvau šokiruotas tokiu šitų pagyvenusių lietuvaičių nesiorientavimu mūsų pokario partizanų ginkluoto pasipriešinimo istorijoje. Dėl kažkokių man nesuprantamų priežasčių šitie dipukai, pasirodo, buvo įsitikinę, ar kieno nors įtikinti, jog stribynuose tarnavo tik lietuviai, – nei rusų, nei žydų ten nebuvo.

Šituos jų įsitikinimus man „teko garbė“ sugriauti ir dar paaiškinti, jog tai buvo atėjūnų okupantų sudaryti naikinamieji batalionai, ir juose kai kur net didžiąją dalį sudarė rusų tautybės piliečiai. Jie labai nustebo, kai aš jiems tai pasakiau. Nežinau, kur jie buvo tuos dešimtmečius po karo, kad negalėjo sužinoti, kas gi buvo tie stribai ir kas sudarė jų kontingentą.

Dar vienas klausimas jiems buvo nesuprantamas, kodėl Lietuvoje tarp buvusių partizanų nėra vienybės. Savais paprastais žodžiais pasistengiau dipukams išaiškinti tą partizanų vienybės klausimą ir, atrodo, kad jie mane suprato. Iš kur gali būti vienybė, kada vieni kovojo ir kraują liejo, o kiti už pirmųjų nugarų glaudėsi ir tik vaizdavo kovojančius. Anie jau daugelis po velėna guli, o šitie likę gyvi apsikabinėjo ordinais ir medaliais, užsidėjo kapitonų, majorų ir pulkininkų antpečius ir dabar vaizduoja didvyrius. Kita vertus, vieni gauna doleriukus į kišenę iš to paties Partizanų rėmimo fondo, kuriam vadovauja mano minėtasis L. Maskaliūnas, o kitiems nieko. Tai iš kurgi bus ta vienybė?

Tik akis į akį susidūręs su šiais žmonėmis supratau, jog jiems mūsų kančios ir vargai visai nerūpėjo, ir jie absoliučiai mumis nesidomėjo, nors nepasakyčiau, kad tai menko išsilavinimo žmonės, girdėjau savo ausimis, kaip jie vieni kitus vadino profesoriais, daktarais. Nežinau, gal kur Amerikoje ir yra anų laikų lietuvių, atvykusių čia po karo, kuriems ne vis tiek buvo ir tebėra Lietuvos problemos, bet bendraujant su šitais, aš juose nejutau šilumos ir ilgesio Lietuvai.

Dar būnant anoj didžiojoj salėje, ne vienas prie manęs ateidavo, prisėsdavo ir čia pat imdavo pasakoti savo istorijas, net nepaklausdamas, kaip ten dabar Lietuvoje, kaip ta Nepriklausomybė, ar gyvenimas pagerėjo, ar pablogėjo, o apie partizanus net neužsimindavo, nors žinojo, jog aš tik ta tema atėjau pas juos padiskutuoti... Man jų istorijos buvo visai neįdomios, kaip supratau, ne visus čia esančius domino ir manosios... Jeigu didžiojoj salėje buvo apie 50 „asabų“, tai į Vydūno salę atgužėjo tik apie dešimt pabendraut su Kauniečiu.

Prie manęs prisistatė Vytautas Babušis, atrodo, toks labai paprastas žmogelis, jis sakė verčia kažkokią istorinę lietuvišką knygą į anglų kalbą, pabėdavojo dėl lėšų trūkumo. Tai aš jam pasiūliau kreiptis į Partizanų šalpos fondą, kurio pirmininkas Leonas Maskaliūnas, sakau, va, galėtum ir mano „Miškinius“ išverst į anglų kalbą, Fondas finansuotų išleidimą. Babušis tik galva palingavo ir pasakė: „Taip, pinigų jie daug turi, bet argi iš jų gausi...“ Vadinasi, kad ir čia lietuviai susiskaldę.

Po susitikimo užėjau į tualetą. O varge mano, dangtis klozeto nulaužtas ir pastatytas prie sienos, vanduo iš čiaupo bėga be sustojimo, visa kriauklė pasidengusi rūdimis, aplink prišlapinta, sienos gal šimtą metų nedažytos. Tokį vaizdą išvydau Pasaulio lietuvių centro patalpose Lemonte. Gerai sakoma – jei nori pažint šeimininką, užeik į jo išvietę. Pagalvojau, gal aš čia sapnuoju, gal aš ne Amerikoje, o kokiam nors Panevėžio autobusų stoties tualete atsidūriau. Kokia gėda buvo man čia Amerikoje, užėjus į tokį urvą... Gal jie biedni? Gal jie pinigų neturi susitvarkyt taip nedaug – savo viešam tualetui? Nors Živilė man vėliau pasakojo, kad visi šitie dipukai baisiai skūpūs, iš jų nieko gera nelauk, jie tik laukia, kad kas jiems ką nors duotų ar padovanotų, todėl dabartinis lietuviškasis jaunimas su jais visai nebendrauja. Daugelis jų namuose net kondicionierių neturi, per karščius iš laikraščių padarytomis vėduoklėmis vėsinasi, alpsta nuo karščio, gauna infarktus, bet kondicionierių neįsirengia, atseit, bereikalingas pinigų švaistymas...

Išėjęs į lauką, nuėjau pasidairyt, kaip atrodo Lemonto lietuvių kryžių kalnelis. Tikrai, labai gražių kryžių pristatyta ir nemažai, daugiausia beveik visi ornamentuoti, vienas kryžius nepaprastai gražiai išpuoštas įvairiausiais lietuviškais ornamentais. Senukas, čia tvarkantis laiptelius į kalnelį, man paaiškino, jog tas kryžius atplukdytas iš Suvalkijos laivu. 

Aš iškart pasidomėjau senuko biografija ir jis man paaiškino, jog čia atvykęs tuoj po karo iš Lietuvos. Jo tėvą, vidaus reikalų ministrą, sušaudę bolševikai dar 1941 m. Ir čia mes iškart susipažinome. Tai buvo Romas Povilaitis, Nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministro Augustino Povilaičio sūnus. Su Romo sūnumi Dariumi mes buvom susipažinę dar mano pirmojo lankymosi Amerikoje metu 1998 m. Romas buvęs stomatologas, nagingas žmogus ir dabar dar iš medžio drožinėja Kristaus kančias ir kitokią lietuvišką ornamentiką. Šiuo metu čia Kryžių kalnelio papėdėje jis remontuoja medinius laiptelius, kurie veda į kalnelį.

Prieš išvykstant į Ameriką, buvęs partizanas Leonas Laurinskas prisiprašė manęs, kad Čikagoje nuvykčiau pas jo gerą pažįstamą Elvyrą Narutis-Lukoševičiūtę ir su ja pasišnekėčiau, kadangi Leonas partizanavo kartu su Elvyros broliu Vytautu Lukoševičiumi-Lizdeika, norėjo, kad aš jai papasakočiau apie brolio žūtį... 

Atvykęs į Čikagą, susiradau ponios Elvyros telefoną, pasišnekėjom, daviau jai Živilės telefoną, kuriuo ji galėtų paskambinti, ir sutarėm, kada aš galėčiau pas ją nuvažiuot, nes iki jos buvo gerokas kelio gabalas, apie 50 km. Sutartą dieną aš jai paskambinau, tai ji man ėmė teisintis, kad šiandien negalinti su manimi susitikti, atvažiuojanti pas ją dukra. Aš pasiteiravau, kur dukra gyvena. Ponia Elvyra paaiškino, jog dukra gyvenanti šalia jos. Susitikimą atidėjom ir sutarėm susiskambint dar kartą. Ponia Elvyra net nepasisiūlė paskambint, ji prašė, kad aš jai skambinčiau.

Paskambinu dar kartą ir vėl ji man ima aiškinti, kad neturinti laiko pasimatyt. Tada aš jai pasiūliau su dukra apsilankyti čia, pas Živilę. Ponia Elvyra ėmė aiškinti, kad jos dukra dirbanti, neturinti laiko važinėt. Aš visa šita persakiau Živilei. Živilė net supyko ant manęs: „Tai tau ar jai reikia susitikti? Aš irgi dirbu, taip pat neturiu laiko tavęs vežioti kažkur už 50 kilometrų susitikt su kažkokia devyniasdešimtmete boba. Jeigu ji suinteresuota ir jeigu nori, tegu pasisamdo savo dukrą ir pati atvažiuoja, o mes turim savo problemų ir be jos... Čia tie dipukai taip ir laukia, kad kažkas kitas viską už juos padarytų, o patys vengia ir pajudėt iš vietos, nes žino, kad jiems tai kainuos. Tiksliau – jie ieško kvailių, aš juos labai gerai pažįstu...“ 

Teisingai Živilė pasakė. Ko man skambinėt jai, ko man pas ją važiuot, jei ji pati nerodo suinteresuotumo. Taip mes su ta ponia Elvyra ir nesusitikome. Man tik vienas jos pasakymas giliai įstrigo į atmintį. Ji pasakė, jog Amerika neturi savo kultūros, nes ji nėra vienalytė nacija, ji neturi ir savo tradicijų, kokias turi atskiros tautos, pavyzdžiui, kaip  mes – lietuviai.

Tai va, kokie mūsų tie ponai lietuviai Amerikoje. Tarp kitko, jos vyras dr. Vytautas Narutis, buvęs prieškarinės Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės narys, garsus Amerikos lietuvių veikėjas išeivijoje.

Kaip ir praėjusį sykį, taip ir šį, buvome nuvažiavę į Čikagos „dontauną“, ten, kur iškilę didingi dangoraižiai ant Mičigano ežero kranto. Nors man tai jau nebebuvo naujiena, šį kartą nutariau daugiau pafotografuoti žmones ir ką nors netikėto „pagauti“. Labai sudomino arklių tempiamos senovinės karietos ir aš ėmiau jas fotografuot, bet Živilė protestavo, aiškindama, kad tai neįdomu, ir prašė jų nefotografuoti. Supratau, jog tie arkliniai diližanai, jos nuomone, žemina miesto įvaizdį. Tada atsisėdau ant suoliuko skverelyje ir ėmiau fotografuoti praeinančius žmones. Žinoma, aparatą paslėpiau tarp kojų, panašiai, kaip tą narkotikų prekiautoją Kansas City turguje fotografavau ir pleškinau kokią valandą, kol akumuliatorius išsikrovė.

Ši kelionė po Ameriką paliko daugiau prisiminimų, patyriau tai, ko gyvenime gal jau niekada nebeteks patirti, ypač į atmintį įstrigo Kolorado kalnų vaizdai ir pasaulinio masto inžinerinis stebuklas San Luiso Arka.

• Sekantis